Aštuntas skyrius

Apie dešimt mūsiškių sėdėjome ratu, išnuomotame kambaryje virš gėlių parduotuvės. Patalpa mums buvo skirta dviem valandom, tarp pilvo šokio pradedančiųjų ir anoniminių narkomanų susirinkimų. Mums tai atsiėjo kiekvienam po dešimt svarų. Gana padori kaina. Rinkosi vien vyrai, skirtingo amžiaus ir skirtingų rasių. Tačiau po marškiniais visi turėjome po vienodą randą.

— Pradėkime nuo padėkos už naująjį gyvenimą, — tarė mūsų vadovas Laris, ir mes susikibome už rankų ir užsimerkėme.

Tiesą pasakius, mane nelabai žavėjo tas susikibimas už rankų ar mintis, kad reikės atsistoti ir atvirauti prieš svetimus žmones. Tačiau kardiologas ponas Karveris tvirtino, kad būtų naudinga susipažinti su žmonėmis, išgyvenusiais panašių potyrių, nes tai man padėtų įveikti, kaip jis pavadino, psichologinį stresą, sukeltą transplantacijos. Man patiko Laris. Aukštas, nuoširdus vyras plika ir švelnia kaip kūdikio užpakaliukas galva. Nuo jo dvelkė šiluma ir ramybe. Pamaniau, kodėl gi man tuo nepasidžiaugus.

— Mes dėkojame savo šeimoms už palaikymą, — pradėjo Laris, nulenkęs savo didžiulę pliką galvą, lyg kalbėtų maldą. — Mes dėkojame už gyvenimo dovaną. Mes dėkojame gydytojams už jų profesionalumą. Ir dar dėkojame donorams, kurie padėjo mums tai įgyvendinti.

Laris atsimerkė ir keliems iš mūsų pasiūlė pasipasakoti savo gyvenimo istorijas. Juk tos istorijos laimingos. Argi galėtų būti priešingai? Buvo keletas vyrų, kuriems teko žvelgti mirčiai į akis, kurie jau seniai turėjo trūnyti po velėna, o ne sėdėti Hampstedo Aukštojoje gatvėje virš gėlių parduotuvės.

Šių vyrų pasidalytas džiaugsmas buvo neišmatuojamas ir sunkiai suvokiamas. Džiaugsmas, kupinas nuostabos ir baimės žmonių, vis dar negalinčių patikėti savo sėkme. Šio ratelio vyrai kalbėjo apie stebuklus.

— Aš daug metų nemylėjau savo kūno, — stodamasis pradėjo savo pasakojimą akiniuotas mano kaimynas iš dešinės. — Rūkiau, gėriau, kimšau į skrandį visokį šlamštą. Mano kūnas buvo ne šventovė, o atliekų surinkimo konteineris. — Per sėdinčiųjų ratą nuvilnijo juoko banga. — Bet dabar aš jau pasirengęs bėgti trečiąjį maratoną.

Dar palaukė kelias sekundes, kad visi suvirškintų jo žodžius, o tada atsisėdo.

— Ačiū, Džefai, — padėkojo Laris. Tada linktelėjo vyrui, sėdinčiam man iš kairės. Aukštam ir liesam. Jauniausiam iš visų šioje patalpoje. Šis lėtai atsistojo.

— Kai mane ištiko širdies smūgis, žmona buvo šeštam mėnesy, — virpančiu balsu prabilo jis ir pasižiūrėjo į Džefą. — Aš nerūkiau, beveik negėriau. — Atgalia ranka nusišluostė akis. Stojo tyla. Mes nežiūrėjome į jį.

— Viskas gerai, Polai, — padrąsino jį Laris. — Jeigu tau sunku kalbėti...

Polas šniurkštelėjo nosimi, energingai papurtė galvą ir išsitraukė piniginę. Atvertęs parodė visiems, kad matytų. Ten buvo nuotrauka — besišypsantis pyplys ant smėlio prie vandens. — Čia Jasmina, — tarė jis. — Kitą savaitę jai sukaks treji. — Palingavęs galvą užvožė piniginę. — Nežinau, ką daugiau jums pasakyti.

Jis atsisėdo. Laris pakilo nuo kėdės ir priėjęs apkabino vyrą. Grįžęs į savo vietą pažvelgė į mane, nusišypsojo ir padrąsinamai linktelėjo. Taigi, giliai atsikvėpiau ir atsistojau.

— Kartais kiaurą naktį prasėdžiu prie kompiuterio lindėdamas internete, — pradėjau aš ir susigrūdau rankas į savo naujųjų Diesel džinsų kišenes. — Sužinau daug dalykų. Apie tokius žmones kaip mes. Apie tuos, kuriems buvo transplantuoti organai. Internete perskaičiau apie vyrą iš Džordžijos, kuriam buvo persodinta savižudžio širdis. Po dvylikos metų jis pasidarė sau galą lygiai tokiu pačiu būdu.

Pakėliau ranką ir ėmiau trinti sau kaktą, o tuo metu vyrukas man iš dešinės — Džefas? — netikėdamas mano žodžiais prunkštelėjo. Nekreipiau į jį dėmesio ir toliau porinau savo.

— Sužinojau apie moterį, kuri, gavusi vyro širdį, staiga pradėjo vaikščioti kaip futbolininkė, įniko gerti alų ir šveisti keptas Kentukio...

Džefas pratrūko garsiai kvatoti. Paskui jis prisidengė ranka burną ir pasimaivė.

— Atsiprašau, — tyliai sukikeno.

Aš ir toliau nekreipiau į jį dėmesio.

— Netrukus jai ėmė reikštis visi donoro įpročiai ir pomėgiai, — tęsiau. — Kalba eina ne tik apie širdis. Kai penkiolikmetei mergaitei iš Australijos persodino kepenis, pasikeitė jos kraujo grupė. Tikrai pasikeitė. — Palingavau galvą. — Dešimtys, šimtai, o gal net tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, recipientai kaip ir mes, tvirtina po operacijos pasikeitę. Tikrai pasikeitė. Septynerių metukų mergaitė naktimis pradėjo sapnuoti košmarus po to, kai jai buvo įsodinta nužudyto vaiko širdis. Kita amerikietė, bijojusi aukščio, tapo alpiniste...

Džefas pakėlė ranką.

— Tik nesakykit, kad jos donoras buvo kalnų ožys, — tarė jis.

— Bet iš teisybės man nėra jokio reikalo sėdėti naktimis prie kompiuterio ir skaityti apie tokius dalykus, — tęsiau, — nes aš pats tai gerai žinau. Pats jaučiu. Tai realu, tikra. Čia kalbama ne apie paprastus pasikeitimus. Atrodo, kad tie žmonės — tai yra mes, — tapome kitais asmenimis. — Nubraukiau nuo akių užkritusią sruogą. Buvau pradėjęs auginti plaukus. — Kitais žmonėmis. — Ir atsisėdau.

Džefas tariamai nusižiovavo.

— Jūs kalbate apie molekulinės atminties reiškinį, — tarė jis. — Tai klaidingas įsitikinimas. Iš esmės šis reiškinys turi medicininį pavadinimą — tauškalai.

Juokas. Pajutau, kaip veidą išmušė raudonis.

Laris iškėlė į viršų abi rankas.

— Na, manau, labai svarbu nepamiršti, jog širdis yra viso labo tik siurbliukas, — švelniai tarė jis, kreipdamasis į visus susirinkusiuosius, bet žiūrėdamas tik į mane. Man jis patiko, tačiau it papūga kartojo standartinę frazę — lygiai tą patį man visą laiką porino ir mano kardiologas. Bet jeigu pakeiti kardo ašmenis, o po kiek laiko ir to kardo rankeną, ar kardas lieka toks pat? Atsakyk man, Džefai.

— Organai transplantacijai imami tik po donoro mirties, — aiškino Laris, nepaprastai meiliai man šypsodamasis. — Persodintas organas negali pakeisti nei žmogaus asmenybės, nei jo elgesio.

— Nuotaikos svyravimai atsiranda tik dėl to, kad gaunamos didelės dozės steroidų, — kapotai ėmė aiškinti Džefas, ir aš puoliau jį iššiepęs dantis.

— Man nebūna jokių nuotaikos svyravimų! — surikau jam į veidą, iš staigaus įsiūčio sugniaužęs kumščius, o jis išsigandęs net loštelėjo.

Laris iškėlė rankas mūsų numaldyti.

— Džordžai, — prabilo, tarsi gerai mane pažinotų. Gerai pagalvojus, perprasti mane turbūt nebuvo sunku. Anksčiau mes niekada nebuvome susitikę, bet dabar taip neatrodė. — Argi ne taip, Džordžai? Juk taip.

Nunarinau galvą. Man ant akių užkrito plaukų kuokštas. Nenorėjau jo nubraukti. Veidas degė iš gėdos. Vyliausi, kad mano pasakojimas irgi bus džiugus.

— Pirmiausia, — tyliai prabilo Laris, — Džordžai, ar nenorėtum atsiprašyti Džefo, kad be reikalo apšaukei. — Ir jis, lyg romus mokytojas, kantriai laukė, kol vaikai žaidimų aikštelėje susiprotės ir nurims. — Nėra reikalo šiame kambaryje kelti balso, tiesa?

Papurčiau galvą, prikandau lūpą, brūkštelėjau kojomis per grindis. Man nepavyko išsipasakoti. Pasimuisčiau kėdėje. Troškau Lariui patikti.

— Atleisk man, Džefai, — sumurmėjau.

— Atsiprašymas priimtas, — šyptelėjo Džefas, tas baisus nenaudėlis.

— Organai neturi genetinės atminties, — pareiškė Laris. Pakėlęs galvą, pro jo prasegtų Lacoste marškinėlių plyšį pamačiau randą.

Betgi yra kaip tik priešingai, pamaniau. Tikrai turi. Kaip man jam tai paaiškinti? Kambaryje virš gėlių parduotuvėlės buvo ir dar kažkas. Vaiduokliai. Išgelbėję mūsų gyvybes. Tie, dėl kurių mirties įvyko stebuklas. Man atrodė, kad jaučiu jų buvimą kambaryje. Jie tarsi ragino mus džiaugtis gyvenimais, kurie iš jų buvo atimti. Aš tarsi girdėjau jų širdžių plakimą, prislopintus balsus, krebždėjimą palei duris.

Tačiau iš tiesų ten buvo tik besveikstą anoniminių narkomanų draugijos nariai, laukiantys savo susirinkimo. Vienas pasirodė man lyg ir matytas. Tamsaus airiško gymio, kiek panašus į ispaną. Jo veidas man tikrai buvo pažįstamas. Senas įtariamasis? Labai galimas daiktas, kad kadaise buvau jį prikirpęs, jeigu yra užkietėjęs narkomanas. Kai mūsų valanda baigėsi ir jau ėjome pro duris, o kiti veržėsi į vidų, mudviejų žvilgsniai susitiko, jis ilgai nenuleido akių, bet paskui staiga nudūrė jas į šalį. Mane suėmė juokas. Kartais nusikaltėliai vos pažvelgę į mane suvokia, kuo užsiimu. Žmona sako, kad tai išduoda mano kojų dydis. O aš manau, kad mano žvilgsnis. Tikrai taip.

Jie irgi turi uoslę farams.

Sėdėjome su Lariu bare ir aš stebėjau, kaip jis gurkšnoja Guinness alų.

— Mmm, — numykė jis, — kertu lažybų, kad mano donorui baisiai patiko alus.

Dėbtelėjau į jį kreiva akimi, o jis nusijuokė.

— Atleisk. Netikusiai pajuokavau. — Paskui jo didelis švelnus veidas surimtėjo. — Be jokios abejonės, atsiranda ir šalutinių poveikių. Cheminių, psichologinių, emocinių. Žmonės, kurie daugelį metų gulėjo ligos patale ir buvo visiškai priklausomi nuo savo partnerių, staiga pasidaro savarankiški.

Prieš akis iškilo Laros veidas.

— Aš nenoriu, kad kas nors pasikeistų, — tariau. — Noriu, kad viskas liktų kaip buvę.

— Būtent, — pritarė jis, nieko nesuprasdamas. — Šita naujai atrastoji laisvė gali pridaryti nesuvokiamai didelių bėdų. — Nugėrė didelį gurkšnį alaus. — Bet pažvelkime į tai kitaip: tavo naujasis gyvenimas — dovana. Argi tai ne nuostabu?

Mūsų link artinosi moteris su dviem vaikais. Tai buvo smulkutė raudonplaukė, o vaikai — dvyniai, berniukas ir mergaitė, abu gal kokių vienuolikos metų. Laris apkabino juos savo didelėmis ilgomis rankomis. Kai nuėjo atnešti visiems išgerti, jo žmona pažvelgė į mane ir šyptelėjo.

— Laris man sakė, kad jūs — policininkas. Turėtų būti nepaprastai įdomu.

Tada į barą atėjo jis. Tas gražus airiško gymio ir su uosle policininkams. Jis ėjo greitai, regis, tiksliai žinodamas, kur jam reikia. Prie baro sėdėjo vyras. Pamačiau, kaip jie abu patraukė prie tualetų.

— Na, aš ne visai iš tos rūšies policininkų, — atsakiau jai.

Spyriau koja į tualeto kabinos duris. Jas atidaryti nėra sunku. Reikia tik spirti tiesiai į užraktą. Ir tada pačios atsilapoja. Vyrai jau buvo ant vandens bakelio nubrėžę kelias baltų miltelių linijas. Kokios gali būti pasekmės? Airis jau lenkėsi prie bakelio, ketindamas smarkiai truktelėti, vienu pirštu užspaudęs šnervę, o kitas vyrukas laikė rankoje skutimosi peiliuką ir į tūtelę susuktą banknotą. Jis dėbtelėjo man į veidą ir greitai išmetė peiliuką iš rankų. Aš nusišypsojau airiui.

— Pažįstu tave, — pasakiau jam.

— Rufas namie? — paklausiau žmonos, pakštelėdamas jai į skruostą.

— Savo kambaryje, viršuje, — tarė Lara, atsakydama man bučiniu, ir maloniai šyptelėjo svečiui.

Mano žmona jį iš karto pažino, pamaniau, ar bent jau šiuolaikiškai mandagiai suvaidino pažinusi, nes dažnai būna: esi tikras, kad pažįsti tą žmogų, tik nežinai iš kur. Prieš dešimt metų airiui puikiai sekėsi daryti komiko karjerą: truputį radijuje, truputį televizijoje, truputį reabilitacijos klinikoje. Bet jau prabėgo keleri metai, kai Imonas Fišas nustojo būti garsus. Laikui bėgant kažin kuriuo metu tarp Edinburgo festivalio ir Priory studijos koncertų jį palengva pakeitė jaunesni, šmaikštesni ir blaivesni veikėjai. Tačiau man buvo garbė ir aš didžiavausi, kad jis apsilankė mūsų namuose. Jis nusekė paskui mane į antrą aukštą kaip paklusnus klapčiukas paskui kunigą bažnyčioje.

Šiame pasaulyje reikia, kad tave lydėtų sėkmė, pamaniau sau. Peilis taip ir lieka gulėti kažkieno kišenėje. Kvaišalai sumaišomi su dirbtiniais saldikliais, o ne su žiurknuodžiais. Dideliu greičiu atlekianti mašina staiga sukteli į šoną ir tavęs neužkabina. Štai kokios sėkmės reikia žmogui. Tokią sėkmę ir rengiausi parūpinti savo sūnui.

— Rufai, — pašaukiau belsdamas į duris, ir mudu su svečiu įžengėme į sūnaus kambarį. Jis sėdėjo ant lovos ir skaitė Bilo Hikso knygą „Meilės užteks visiems“. Kilstelėjęs galvą pamatė Imoną Fišą ir iš nuostabos net išsižiojo.

— Gerai, — tyliai atsiduso Imonas, paspaudęs jam ranką ir mandagiai linktelėjęs po to, kai juos supažindinau. — Parodyk, ką moki.

Kai Rufas atsistojo, svečias atsisėdo ant jo lovos. Aš irgi prisėdau ant lovos, tik kitame gale, beveik ant pagalvės, stengdamasis prie jos neprisiliesti, tarsi ketinčiau palikti vietos trečiam žmogui, kuris netrukus turėtų prisidėti prie mūsų. Rufas pasižiūrėjo į mane ir liūdnai šyptelėjo. Negaliu apsimesti ir neigti, kad mes visi nesijaudinome. Tačiau yra ir bjauresnių dalykų už jaudulį.

Sūnus gilai atsikvėpė.

— Norėčiau susipažinti su padoria mergina, bet bėda ta, kad šiais laikais mūsų gyvenime stinga romantikos, — prabilo Rufas. — Vakar... vakar laikiau apkabinęs merginą. Jos kūnas virpėjo, lūpos degte degė. — Jis nutilo, o mes laukėme. — Pasirodo, ji sirgo maliarija.

Pasigirdo beldimas į duris.

— Gal norėsite arbatos? — paklausė Lara.

— Ne, ačiū! — šūktelėjau labai garsiai, lyg ji būtų kokia Jehovos liudytoja, nusiteikusi nė už ką nesitraukti nuo durų. Pažvelgiau į Imoną. Jo veidas nė nekrustelėjo. Skruostais nenuriedėjo nė viena džiaugsmo ašarėlė, jis nė sykio nepliaukštelėjo delnais sau per šlaunis. O man atrodė taip juokinga. Betgi buvau didžiulis savo sūnaus talento gerbėjas.

— Kartais man atrodo... kartais man atrodo, kad meilė tarp vyro ir moters įsiplieskia tik tada, kai jie viens kito nepažįsta, — tęsė Rufas ir žengė kelis žingsnius pirmyn, paskui vėl atgal. Kambarys juk buvo labai mažas. — Mano amžiaus vaikinas — tai sekso galiūnas, suprantat?

Prunkštelėjęs linktelėjau.

— Visi galvoja, kad toks vaikinas kaip aš vien tuo ir užsiima, — dėstė Rufas. — Tačiau aš tenkinuosi tik seksu su socialinėmis garantijomis...

— ...kartą per savaitę, bet to per mažai, kad nenumirčiau, — užbaigė Imonas. — Man šitas labai patinka. — Jis kilstelėjo juodus vešlius antakius ir paragino: — Tęsk.

Rufas pasitrynė delnus. Apsilaižė. Kaktą dengė smulkūs prakaito lašeliai.

— Mano seksualinis gyvenimas niekam tikęs, — kalbėjo sūnus. — Jeigu ne tie atsitiktiniai kyštelėjimai, sakytum, kad apskritai to gyvenimo neturiu. — Dabar jis skubėjo, kalbėjo labai greitai, norėjo kuo greičiau užbaigti. Jaučiau, kad mano šypsena ant lūpų sustingo kaip lavono. — Dieve, kaip nenorėčiau likti senberniu, — tęsė jis. — Kartais, plaudamas indus ar klodamasis lovą, imu ir pagalvoju: o Dieve, kitą mėnesį ir vėl laukia tas pats.

— Paistalai, — piktai suniurnėjo Imonas, o Rufas sustingo, jo veidas išraudo. — Tauški nesąmones. Apskritas tuščiažodžiavimas. Lipk nuo scenos.

Rufas pažiūrėjo į mane, paskui vėl į Imoną. Pakėlė rankas, skėstelėjo lyg žvejys, matuodamas žuvį, kuri ką tik nuo jo paspruko. Ir nepratarė nė žodžio. Atrodė, kad nuo šios akimirkos jam atėmė žadą.

— Marš! Marš nuo scenos, marš, marš! — šūkavo Imonas. — Kitas! Tu niekam tikęs, vyruti! Neįdomus!

— Ramiai, ramiai, — tariau ir uždėjau savo tvirtą ranką ant odinės Imono striukės. Jis piktai nustūmė ją šalin.

— Ar tu visada šitaip? — paklausė Rufo, kildamas nuo lovos. — Ar visada šitaip kovoji su triukšmadariais? Stovi išsiviepęs ir drebi, kad tik neapsižliumbtum? Ar šitaip kovoji su tais, kuriems tu nepatinki?

— Na, dažniausiai taip, — tyliai atsakė Rufas.

— Žiūrėk, tavo rankose yra du dalykai, — ėmė mokyti Imonas. — Tavo žodžiai ir auditorija. Čia juk tavo pasirodymas, ar ne? Tavo pasaulis. Privalai tuos triukšmadarius sutrinti į miltus. Sutraiškyti it skruzdės. Ir tai nėra sunku. Jie juk visi girti. Visi kvaili. Netikėliai. Jie juk neitų į baletą ir nedrįstų pakišti kojos balerinai, ar ne? Jie gi neitų į golfo varžybas ir nedrįstų trukdyti Taigeriui Vudsui įridenti kamuoliuką į duobutę, tiesa?

Rufas papurtė galvą.

— Jie niekada neišdrįstų to padaryti, — sutiko jis.

Imonas mostelėjo ranka į lovą ir mano sūnus atsisėdo šalia manęs.

— Tavo rankose — mikrofonas, — tęsė Imonas. Apsidairė, pasičiupo plaukų šepetį ir pakėlė lyg mikrofoną. Linktelėjo mums. — Nagi, — paragino, — pamėginkit prisikabinti prie manęs.

Rufas nedrąsiai šypsojosi.

— Tu niekam tikęs! — išpyškinau energingai. — Tu visiškai niekam tikęs!

— Kas ten kalba? — šyptelėjo Imonas. — Jaunuolis iš galinės eilės? Ką jūs sakėte, pone?

— Tu niekam tikęs, — pakartojau truputį tyliau, nuginkluotas šypsenos, kuri skleidėsi tamsiame Imono veide.

— Ką sakėt? — tarė beveik juokdamasis ir prisidėjo ranką prie ausies.

— Tu... niekam tikęs, — tyliai sukuždėjau, ir Imonas pergalingai pažvelgė į Rufą.

— Šitą tu tikrai gali, — tarė. — Priversk juos pakartoti tai, ką sakė. Galimas dalykas, kad auditorija pirmąjį sykį tų triukšmadarių neišgirdo. Galimas dalykas, kad jie paprasčiausiai norėjo padaryti gerą įspūdį kokiai nors greta stovinčiai žaviai merginai. Bet kai tu priversi juos pakartoti tai bent tris kartus, jie pasirodys absoliutūs kvailiai. Arba gali atsikirsti jiems standartine nepraustaburnių fraze: „Klausyk, jeigu ir toliau mokysi mane, kaip reikia dirbti, rytoj nueisiu į tavo darbovietę ir lygiai taip pat imsiu kabinėtis prie tavęs. Ar norėtum, kad taip būtų?“

Mudu su Rufu susižvalgėme ir ėmėme juoktis.

— Šitas tai geras, — tariau.

— Tikrai, — linksmai pritarė Rufas. — Šitą būtinai panaudosiu.

Šalia lovos gulėjo rašiklis ir sąsiuvinis. Jis čiupo juos ir kažką užsirašė.

— Niekada nepulk į paniką, — mokė Imonas. — Niekada nesupyk. Ir nepasiduok baimei. Niekada neprarask savikontrolės. Neparodyk savo silpnumo. Nedemonstruok savo nervų. Visą laiką įsivaizduok tik savo sėkmę. Lauk ir tikėkis šlovės. Nebent kas nors iš tavo žaviosios publikos imtų juoktis — beprotiškai, nesuvaldomai. O jeigu susidursi su tokiu, kuriam tu nepatiksi, — o tokių tikrai bus, — visada prisimink: jie įsibrovė į tavo pasaulį ir tu privalai priversti juos kapituliuoti. — Jis krestelėjo galvą. — Atsistok, — paliepė Rufui. Ir kai jiedu atsidūrė veidas prieš veidą, Imonas uždėjo rankas mano sūnui ant pečių ir įdėmiai pažvelgė į akis. — Jiems iki tavo juoko labai toli. Ir iki tavo šmaikštumo. Jie nėra tokie drąsūs kaip tu. Visada šitai atsimink. Scenoje bailiams ne vieta, jų gali būti tik tarp žiūrovų. Ir pažadėk man vieną dalyką...

— Ką tik norit, — tyliai ištarė Rufas.

Dabar jų veidai beveik glaudėsi. Imonas laikė jį tvirtai sugriebęs už pečių ir reikalavo įsidėmėti vieną dalyką. Troškau, kad mano sūnus bent kartą šitaip pažiūrėtų į mane. Kaip norėčiau ir aš bent sykį su juo šitaip pasikalbėti. Ir šitaip laikyti už pečių.

— Prižadėk man, kad niekada gyvenime neapsižliumbsi, — paprašė Imonas. O tada šyptelėjęs pridūrė: — Publika tai gali suprasti kaip tavo silpnumą.

Jie abu ėmė juoktis, o Imonas tarė:

— Eikš pas mane, tu, bukagalvi, — ir jiedu apsikabino kaip draugai, kaip broliai, kaip tėvas ir sūnus. Mane apėmė dar stipresnis jausmas — sykiu ir dėkingumo, ir pavydo.

Paskui Imono veidas surimtėjo.

— Bet, be viso to, privalai nepamiršti dar vieno dalyko, — tarė. — Jeigu jį pamirši, iš bėdos niekada neišsikapstysi. Tai raktas, paslaptis, paskutinė dėlionės dalelė. Pamirši tą dalyką — viską pastatysi ant kortos. Ir tai yra... — Imonas nebaigė, nes pasigirdo tylus beldimas į duris ir į kambarį su arbatos padėklu ir Jaffa sausainiukais įėjo Lara. Ji maloniai nusišypsojo ir pasiteiravo:

— Ar viskas gerai? Girdėjau rėkaujant.

Imono kišenėje suvibravo telefonas.

— Man jau metas, — tarė jis. Paspaudė Rufui ranką, palinkėjo sėkmės, padėkojo Larai už kvietimą išgerti arbatos su Jaffa sausainiukais, o man pasakė: — Buvo nepaprastai malonu pakliūti jums į nagus, mielai pasilikčiau prirakintas antrankiais prie jūsų radiatoriaus, bet, deja, manęs laukia mašina.

Tikra tiesa. Pro kambario langą pamačiau gatvėje lūkuriuojantį didžiulį sidabrinį mersedesą, jo vairuotojas stovėjo ant šaligatvio ir traukė dūmą, laukdamas dabar jau ne itin garsaus savo keleivio.

— O koks vis dėlto tas vienintelis dalykas? — paklausiau Imono. — Tas, kuris, jeigu pamirši, užtrauks didelę bėdą?

Bet tuo metu Rufas įnirtingai dėkojo, iš kažkur atsirado ir Rubė, o Imonas, pasitelkęs visą savo žavesį, jau spruko pro duris. Taigi tas vienintelis labai svarbus dalykas — tas raktas, paslaptis, paskutinė dėlionės dalelė — liko pamirštas, užgožtas gausių atsidėkojimų ir atsisveikinimų.

Mano šeima susižavėjusi sekė išvykstantį mūsų svečią, mojo jam, kai tas lipo į savo blizgantį mersedesą, visi trys maloniai šypsojosi, tarsi iki pilnos laimės jiems to ir tetrūko.