Keturioliktas skyrius

Braukiau grėbliu baseino paviršiumi, traukiau lauk plūdūduojančias šiukšles ir grožėjausi saule, raibuliuojančia ant mano sukeltų bangelių. Tai buvo visai kitoks darbas nei tas, prie kurio buvau įpratęs. Dirbant šitą galėjai išjungti smegenis ir plušėti sau nieko nemąstydamas. Visai neblogai. Buvau be marškinių ir ant pečių jaučiau vidudienio saulės spindulių šilumą. Nuo sėdimo darbo kontoroje mano masyvus kūnas buvo tapęs minkštas ir glebus. Bet dabar jaučiau, kad reikės susiimti ir sutvirtėti. Nusilpimas nuo sėdimo darbo. Ankstyvas suglebimas. Kanceliarinis perbalimas. Šią vasarą reikės nubraukti keletą metelių.

Tolimiausiame didžiulio baseino gale Vinstonas vargo su vandens filtru, o aš užsisvajojęs dirbau savo darbą, klausydamasis per radiją sklindančios saksofono melodijos ir uosdamas nupjautos žolės aromatą, sumišusį su chemikalais, kurių Vinstonas pildavo į baseiną, kad vanduo būtų dangiškai mėlynas.

Jis pakėlė akis į saulę ir prisimerkė.

— Užsidėk skrybėlę, — patarė man.

Užsimaukšlinau beisbolo kepuraitę ir pažvelgiau į didįjį namą. Pro pirmo aukšto langą į mane žiūrėjo moteris. Ji buvo jauna ir nesišypsojo. Truktelėjau žemyn kepuraitės snapelį, pasiėmiau grėblį ir vėl ėmiausi darbo, lėtai braukdamas grėbliu per vandenį. Man patiko šitas garsas. Jis priminė paplūdimį.

Kai vėl pakėliau akis į didįjį namą, moters nebebuvo. Pro dideles stiklines terasos duris išėjo namų šeimininkė, ir aš pamaniau, kad ji turbūt atneša mums arbatos. Ji vilkėjo senamadišką tarnaitės uniformą — juodą suknelę su balta prijuostėle, kurių šituose dideliuose namuose buvo gyvas velnias. Kai priėjo arčiau, pamačiau, kad neneša mums jokios arbatos. Ji praėjo pro šalį, nė nežvilgtelėjusi į mane, ir patraukė tiesiai prie Vinstono. Jis atsistojo, ranka prilaikydamas skaudančią nugarą, ir be jokių emocijų išklausė, ką ji jam sakė. Paskui linktelėjo ir moteris pasuko atgal į namą. Vinstonas vėl palinko prie vandens filtro.

— Užsivilk marškinius, — paliepė man.

Iš pradžių pamaniau, kad pažeidžiau kažkokį archajišką aprangos kodą. Tarnaitės turi savo aprangą, vairuotojai savo, o baseinų prižiūrėtojai irgi rengiasi specialia uniforma. O gal Vinstonas išsigando, kad nepersikaitinčiau saulėje? Jis nuolat baiminosi, kad nenusvilčiau tokioje kaitroje. Bet paskui supratau ir, slėpdamas sutrikimą, nusijuokiau. Užsivilkau marškinius ir dirstelėjau į tuščius didžiojo namo langus. Ji nenorėjo matyti mano rando.

Mėlynuoju Vinstono autobusiuku važinėjome iš vieno didžiulio namo į kitą, plušėjome visą dieną. Besidarbuojant dideliame baltame name Holand Parke, kur taisėme sugedusį baseino dangtį Vinstonas sugavo mane vis žvilgčiojantį į laikrodį.

— Šįvakar turi pasimatymą? — paklausė. Jo veidas buvo neišraiškingas, tik blizgėjo nuo prakaito. Paskui nusijuokė ir liepė man eiti namo pridūręs, kad pasimatysime rytoj iš ryto.

— Drožk pas savo merginą.

— Galėjai čia ir neiti, — pasakė Lara.

— Bet aš norėjau ateiti, — atsakiau.

Kada tai prasidėjo? Iš kur šitas nereikšmingas pokalbis? Tūpčiojam vienas apie kitą lyg kokie pašaliečiai. Geriau jau imtume svaidytis kuo nors, kas po ranka pakliuvo.

Paėmiau močiutę už rankos ir padėjau išlipti iš taksi. Ji tik mirkčiojo nustebusi, išvydusi ryškias šviesas, išgirdusi triukšmą ir žmonių, Šaftsberio gatve skubančių į teatrą, šurmulį. Šitam bruzdesy tarp miesto dulkių senutė atrodė gležna lyg ką tik išsiritęs paukštukas.

Mudu su Lara paėmėme močiutę už parankių ir visi trys patraukėme link didžiulio reklaminio „Vargdienių“ plakato, kuriame švietė Kozetės veidas su didelėmis, išpūstomis ir liūdnomis akimis, lyg ruoniuko, kurį tuoj turi sugauti ir uždaryti į nelaisvę.

Ši kelionė buvo suplanuota prieš keletą mėnesių. Kasmet per močiutės gimtadienį veždavome ją į Vest Endą. Tiesą pasakius, per kelerius pastaruosius metus mums visiems tai tapo kantrybės ir ištvermės išbandymu. Užpraeitais metais žiūrėdama miuziklą We Will Rock You ji užmigo, o grįžtant namo taksi automobilyje padarė keletą homofobiškų pastabų Edžio Merkurio adresu. Bet aš žinojau, kad Lara nenori atsisakyti šito ritualo, nes tai reikštų, kad močiutės gyvenimas apsiriboja vien tik pritvaikusiu kambarėliu senelių globos namuose. Suabejojau, ar jai užteks jėgų kelias valandas klausytis ikirevoliucinės Prancūzijos nuotaikų.

Tačiau jaudinausi visai be reikalo. Kai su močiute per vidurį įsitaisėme savo vietose balkono priekyje, prisiminiau, kad „Vargdieniai“ jai ir Larai — nepaprastai brangus kūrinys. Man taipogi.

— Kieno partiją tu čia šokai, širdele? — garsiai paklausė močiutė, čiulpdama ledinuką ir žiūrėdama, kaip Žanas Valžanas ir kiti kaliniai, sukaustyti viena grandine, triūsia po alinančia karšta saule.

— Ššš! — sušnypštė man už nugaros sėdintis vyras, nes scenoje pasirodė Žaveras, lyg koks markizas de Sadas, priimtas į Metropolitano policiją.

— Hmmm? — vėl paklausė užsimiršusi močiutė.

— Ne šitoj scenoj, — sušnibždėjo Lara, prispaudusi lūpas prie senutės klausos aparato.

— Ką sakai? — neišgirdo ši.

— Sukaustytų kalinių scenoje moterų nėra, močiute. Aš atlikau valstietės ir prostitutės partiją.

Močiutė išsigandusi atsilošė kėdėje.

— Kokios prostitutės? — nustebo, o sėdintis vyras už mūsų pasilenkė į priekį ir piktai subarė:

— Ar nenutilsite?

Atsisukau į jį, draskomas noro ir atsiprašyti, ir nuleisti jį nuo balkono. Tikėjausi išvysti suvargusį pusamžį senioką, o pamačiau jauną žaliūką, regbio žaidėjo tipo vyruką su įspūdingais raumenimis ir Hackett firmos drabužiais, o šalia jo — ilgakoję stirną. Iškėliau abi rankas lyg pasiduodamas ir maldaudamas nusiraminti, nenorom spausdamas šypseną. Bet jis man nenusišypsojo atsakydamas. O tada sučirškė jo mobilusis telefonas.

Atrodo, skambėjo Vilhelmo Telio „Uvertiūra“, o gal „Skėtis“. Tačiau telefonas čirškė ir čirškė, šaižiai ir isteriškai, be to, kalbėjo kažkokius užprogramuotus žodžius. Pusė balkone sėdėjusių žiūrovų jau buvo atsisukę į jį, kai žaliūkas galų gale pakilo nuo savo kėdės, toks didelis ir dramblotas, ir ėmė kuistis džinsų kišenėse, ieškodamas to prakeikto telefono. Regis, net Žanas Valžanas kartu su Žaveru dėbtelėjo į lubas stebėdamiesi, koks čia idiotas užmiršo išjungti savo telefoną.

Pagaliau aparačiukas buvo surastas ir ištrauktas iš džinsų, bet išsprūdo iš storų, bukų pirštų kaip koks regbininkų kamuolys per didžiąsias grumtynes, vis dėlto buvo sugautas nespėjęs įkristi į ilgakojės maišelį su kukurūzų spragėsiais. Keikdamasis vyrukas galų gale telefoną išjungė, bet šalia jau stovėjo teatro apsaugininkas. Mes visi atsisukome į tą žaliūką, net močiutė trumpam pamiršo Fantiną, kuri tuo metu atliko savo garsiąją ariją, ir atsigręžusi stebėjo, kaip apsauga išveda triukšmadarį iš salės, o jam iš paskos ištipena ir jo panelė, liedama gėdos ašaras ir barstydama sau po kojų kukurūzų spragėsius. Pirmą kartą po šitiek laiko mano žmona pasižiūrėjo į mane ir nusišypsojo, ištiesė ranką per močiutės ledinukus ir visiškoje tamsoje spustelėjo man pirštus.

Lara sustojo ant viršutinio laiptelio, prie pat lauko durų, ir atsisuko į mane. Rankoje ji laikė raktus. Pastebėjau, kaip vieno namo mūsų gatvelėje lange sukrutėjo užuolaida, pajudinta kaimynės, stebinčios mus taip, lyg ji būtų akyla viešnamio matrona.

— Puikus vakaras, — ištarė Lara, ir aš pasekiau jos žvilgsnį, nukreiptą į tolį, už gatvės žibintų šviesų, už oranžinės prietemos, kuri vakarais visada užlieja mūsų miestą. — Ten žvaigždė ar planeta? — mostelėjo ranka, kurioje laikė raktus.

— Kur? — paklausiau akimis sekdamas jos pirštą ir įdėmiai žvelgdamas į neperregimą tamsą virš mūsų sodo.

Laisva ranka ji apkabino mane per pečius ir prisitraukė arčiau. Taip arti, kad galėjau užuosti jos kvepalus ir dar kažką, turbūt pačią jos esybę, kuri nuolat ją gaubė. Viskas buvo taip gerai pažįstama, kad net kvapą gniaužė. Dieve, kaip aš jos pasiilgau.

— Ana ten, — tarė ji, ir pamačiau, kad rodo į baltą mums iš anapus Visatos mirksinčią švieselę.

— Tai žvaigždė, — pasakiau. Atsisukau į ją veidu ir, kol ji žiūrėjo į dangų, aš žvelgiau į jos profilį.

— Iš kur tu žinai? — paklausė.

— Dėl to, kad žybčioja.

— Nori pasakyti — mirksi?

— Taip, mirksi. Žvaigždės mirksi. O planetos ne. Jos tiesiog šviečia. — Ji atsisuko į mane ir aš švelniai pabučiavau jai į lūpas.

— Džordžai, nereikia, — sudraudė ji ir purtydama galvą atšlijo nuo manęs.

— Žvaigždės mirksi, nes jos yra labai toli nuo mūsų, — paaiškinau vėl glusdamas prie jos lūpų. — Jų šviesą sugeria Žemės atmosferos sluoksniai, todėl...

— Sakiau nereikia, ar negirdėjai? — pakartojo ji, delnais įsiremdama man į krūtinę. Pajutau, kaip prie širdies prisiglaudę durstelėjo raktai. — Dabar nenoriu artumo.

Dabar jau aš žengiau žingsnį atgal.

— Maniau, kad padėtis pasitaisys, — tęsė ji. — Pagerės mūsų reikalai. Aš taip tikėjausi. Po to, kai tau taip atsitiko, maniau, kad liga mus išgelbės, o ne atplėš vieną nuo kito.

— Betgi ji mus ir išgelbėjo, — atsakiau. — Ar nematai? Aš vos nenumiriau, Lara.

— Žinau, — patvirtino ji. — Juk buvau šalia.

— Ir tu nori... na, nežinau... nori, kad elgčiausi taip, tarsi nieko nebūtų atsitikę? Kad ir toliau apmokėčiau sąskaitas, taisyčiau sugedusį karšto vandens katilą? Lupčiau vaikus ir kirmyčiau priešais televizorių? Kartais juk reikia sustoti ir nurauti kelis rožių žiedus.

— Pauostyti, — pataisė ji mane.

— Ką?

— Rožių nieks nerauna, rožes uosto.

— Kodėl negalima daryti to, ką nori? Rauti rožes, uostyti jas, išmėtyti drabužius ir lipti per juos?

Ji kreivai šyptelėjo.

— Per gėles negalima lipti. Gyvenime taip nebūna. Gyvenimas — tai ne koks akimirkos pokštas.

Pajutau, kaip man smarkiai bjursta nuotaika.

— Na, gal tu ir teisi. — Bet paskui šmėstelėjo nepakeliama mintis, kad šiąnakt teks miegoti be jos. — Ar nenori, kad grįžčiau?

— Noriu. Bet tik toks, koks buvai anksčiau. Koks iš tiesų esi, o ne kažkoks... dar vienas nesubrendęs paauglys.

— O kuo tau nepatinka dar vienas nesubrendęs paauglys? — paklausiau pasitelkęs pagalbon visą savo žavesį. Bet nepadėjo.

— Man ir dviejų užtenka, — atšovė Lara ir įkišo raktą į durų spyną. — Labanakt, Džordžai. Džiaugiuosi, kad šįvakar buvai su mumis.

— Negi tu nesupranti? Čia mano šansas. Išsiveržti iš praeities. Pasikeisti.

— Turi omeny tarpusavio konkurenciją, rietenas ir visa kita? — Aš linktelėjau. — Grėbstant lapus iš svetimų baseinų? — stebėjosi ji. — Labai naudinga. Ir velniškai prasminga. Kai su grėbliu išgriebsi iš baseino dugno visatos paslaptį, pranešk man.

— Tau atrodo, kad tai, ką dariau anksčiau, buvo kur kas padoriau?

— Bent jau sumokėdavom už namą ir žemę, Džordžai.

— Ar tau nereikia ko nors daugiau? Negi iš tikrųjų trokšti tik tiek, kad galėtum laiku sumokėti už namą ir žemę?

— Ne, daugiau man nieko nereikia, — atkirto mano žmona ir perliejo mane nusivylusios sutuoktinės žvilgsniu. Ji atidarė duris ir jos veidą apšvietė per koridorių atsklidusi mūsų namų šviesa. — Aš jau seniai iš šito išaugau, Džordžai. Man tiesiog norisi išsaugoti tai, ką turiu.

— Betgi tu dar jauna!

— Jau nebe jauna, Džordžai. O, kad taip būtų!

— Tu septyneriais metais už mane jaunesnė!

— Taip, kitą mėnesį man keturiasdešimt.

Susiraukiau. Ji teisi. Laros jubiliejus. Žinoma. Ir vis dėlto man tai buvo šokiruojanti naujiena.

— Reikėtų atšvęsti kaip nors ypatingai, — pasiūliau. — Nuvažiuoti į kurią nors mūsų pamėgtą vietą.

— Nežinau, — atsakė ji. — Vargu, ar tebėra tos vietos.

— Kitą mėnesį tau jau keturiasdešimt? — pakartojau. — Iš kur taip greitai?

— Neklausk, — atsiduso ji.

Pabučiavo man į kaktą. Nekaltas ir kartu draugiškas labanakt. Tačiau nuo jos prisilietimo iki šiolei tingiai srovenęs mano kraujas staiga užvirė, rankos kažkokiu nesuvokiamu būdu slystelėjo po jos palaidinuke, mėgaudamosi švelnia, šilta oda. Tokia pažįstama, mylima ir geidžiama. Ištariau jos vardą, o ji — mano, paskui pakartojau dar sykį. Jos veidas. Mano rankos. Jos kūnas. Manoji Lara. Staiga ji atsitraukė ir stipriai niūktelėjo man į krūtinę. Aš užsikosėjau, o kaimynų užuolaida išgąstingai sukrutėjo.

— Negaliu patikėti, — piktinosi ji. — Tu, spermatozoidini išgama! Tu norėjai man už liemenėlės užkišti ranką?

— Jeigu privemsi, turėsi ir išvalyti, — pasakė Kytas, žiūrėdamas į mane per galinio vaizdo veidrodėlį. — Aš visai rimtai. — Plačiai išsišiepė. — Elgiesi kaip mažas vaikas. Kitąsyk liepsiu tave gerai paslėpti.

Čia tai jau nesąmonė. Mane supykino nuo to šlykštaus jo automobilio galinės sėdynės kvapo. Nesiginu, galimas daiktas, prie to prisidėjo ir keli buteliai Corona alaus su visai nereikalinga žaliųjų citrinų užkanda; alų maukėme tiesiai iš butelio tamsiame, nykiame bare su rusais apsaugininkais prie įėjimo. Kyto automobilyje buvo ne ką geriau.

Kai rusai apsaugininkai lydėjo mane iš baro pro duris, iš kažkur išdygo Kytas. Jie būtų lydėję mane ir tamsia gatvele iki pat namų, ir pakeliui klausęsi manosios Vitni Hiuston dainos „Aš visada tave mylėsiu“ versijos, bet pasimaišė Kytas ir įstūmė mane į savo automobilį.

Taigi nepatogiai muisčiausi ant jo užpakalinės sėdynės ir dusau nuo pašvinkusio oro salone, kuris atsidavė visais įmanomais nusilakėliais, nevėkšlomis ir nusikaltėliais, pabuvojusiais čia iki manęs. Kyto partneris, sėdintis ant priekinės keleivio sėdynės, vėpsojo į mane lyg koks snobas. Sėdėjo pasipūtęs kaip ožys. Man jis atrodė juokingai — tarsi kažkas būtų užsiropštęs jam ant smakro ir ten nudvėsęs.

— Na, kas ten dar? — piktai atsiduso Kytas, ir aš išvydau priekyje, plikame Kamdeno gatvės ruože, mirksinčius mėlynus švyturėlius. Kitapus gatvės stovėjo policijos automobilis, o pora uniformuotų pareigūnų grumdėsi su dviem tvarkos pažeidėjais. Mirguliuojančioje šviesoje jų kūnai tarytum trūkčiojo, atrodė, lyg šokėjai spruktų lauk iš pigaus šokių klubo, kurio darbo valandos baigėsi.

Mūsiškiams sekėsi nelabai kaip. Vienas iš blogiukų — kresnas, plačiapetis it šaldytuvo rėmas tipelis, laikė sučiupęs policininką už kaklo ir naudojosi savo galingos viršutinės kūno dalies pranašumu. Jis stengėsi parversti policininką ant žemės. Kitam pareigūnui sekėsi truputį geriau. Jis jau buvo uždėjęs vieną antrankį ant smulkaus pailgaveidžio niekšelio rankos ir tvirtai laikė jį, sugriebęs už striukės gobtuvo. Matėsi, kad jis nori ir pagelbėti savo kolegai, ir nepaleisti iš rankų suimtojo, bet vienu metu to padaryti nepajėgia.

Kytas nuspaudė stabdį ir jiedu su pasipūtėliu kolega šoko iš automobilio, palikę neuždarytas dureles.

— Gal ir man prisidėti? — paklausiau.

Kytas bedė į mane savo riebų pirštą.

— Sėdėk čia ir nejudėk, — įsakė. Abu puolė tą, kuris buvo panašus į šaldytuvo rėmą, tėškė jį nosimi į asfaltą ir uždėjo antrankius. Tada suskubo pagelbėti antrajam pareigūnui, kuris įstengė surakinti pailgasnukį niekšelį. Dabar apie juos jau buvo susispietęs nedidelis būrelis žioplių, išsliūkinusių iš kaimyninių butų ir apgailėtino baro, kuris atrodė taip, lyg būtų uždarytas prieš dvidešimt metų. Jie nedrąsiai pusbalsiu piktinosi policijos brutalumu ir žmogaus teisių pažeidinėjimu. Kytas užriaumojo, ir jie kaipmat atsitraukė.

Patikimai ir tvarkingai uždėję antrankius, budintys policininkai — dvi poros — stabtelėjo kiek atsipūsti ir persimesti keliais žodeliais, lyg kokie išsiblaškę šunų vedžiotojai neišleisdami iš rankų savo suimtųjų. Smalsuoliai pristabdydavo automobilius ir įdėmiai nužvelgdavo įvykio vietą. Paskui Kytas ir jo pasipūtėlis partneris atsisveikino su anais, o tada įgrūdo į mašiną tą, kuris buvo panašus į šaldytuvo rėmą, ir pasodino jį šalia manęs. „Rėmas“ elgėsi taip, tarsi manęs čia nebūtų. Jis pasirodė gerokai jaunesnis, nei maniau. Pripumpuotas kūnas ir plikai nuskusta galva jį gerokai sendino. Atrodė vyresnis ir kai galynėjosi su policijos pareigūnu. Bet iš arti ir surakintas sėdėjo lyg išsigandęs paauglys. Netrukus mes pajudėjome.

— Labai jau nedoras jūsų verslas, — mestelėjo jam Kytas. Jis prisimerkęs žvelgė į galinio vaizdo veidrodėlį. — Apsimesti negyvam, drybsoti vidury gatvės, o paskui užsipulti vargšą nuskurėlį, kuris sustoja tau padėti.

Vaikinas kilstelėjo antakius, išreikšdamas tokį apgailėtiną nepasitenkinimą, kad man jo net pagailo, ir įsispoksojo į langą, o Kytas pasuko į Kings Krosą. Vaikinas sėdėjo surakintomis už nugaros rankomis, todėl išsitempęs, visu kūnu kiek palinkęs į priekį, kiūtodamas ant paties suplyšusios vinilinės sėdynės kraštelio.

Ar mes nepažįstami? — paklausiau jo. — Juk aš tave pažįstu, tiesa?

Jis atsisuko ir pirmąsyk pažvelgė į mane.

— Be savo patikėtinio su jumis nekalbėsiu, — burbtelėjo sodriu pietų Londono akcentu.

— Iš kur aš tave pažįstu? — pakartojau ir supratau, kad jo prakalbinti nepavyks, nes buvo toks pat abejingai nemandagus kaip ir aš.

Privažiavome mano tėvų namus. Jaunikliai pasiliko automobilyje, o Kytas padėjo man išlipti. Šviežias oras iš karto kirto man per kojas. Iš pradžių jos buvo kaip guminės, paskui ėmė virpėti ir galiausiai visai išskydo, tad Kytas čiupo mane už pakarpos ir, sušukęs: „Ramiau, ereli!“, sodo takeliu nuvedė link durų. Stabtelėjęs atsirėmiau į tėvo mašiną, raudoną Ford Capri, stengdamasis susitvardyti ir apraminti savo skrandį, kvėpavimą, apskritai visą gyvenimą. Pastebėjau, kaip galiniame kieme žėruoja mėlynas baseino paviršius. Jis atrodė nuostabiai.

Tarpduryje, vilkėdami vienais naktiniais, išdygo mano tėvai. Mamos akys skubiai perbėgo tamsiais kaimynų langais, o tėvas žiūrėjo į mane išplėtęs akis ir nė trupučio nesistebėjo. Po tokio jo žvilgsnio man buvo sunku susikaupti ir tęsti Soul II Soul grupės dainą, kurią užtraukiau išlipęs.

— Jei priversite jį užsičiaupti, — tarė Kytas, — šiąnakt jam bus leista miegoti savo lovoje.

Tėvai trepsėjo aplink jį, dėkingi ir susigėdę, o jis kinkavo savo didelę galvą, droviai atsakinėdamas į jų padėkas ir siūlymus išgerti arbatos. Paskui pabučiavo mamai į ranką, paspaudė ranką tėvui ir atidavė mane abiejų globon. Patapšnojo man per nugarą ir nuvažiavo.

— Vis tiek išvirsiu arbatos, — tarė mama, o tėvas vos susilaikė nesusijuokęs.

— Jam ne tavo arbatos reikia, — palingavo galvą ir tyliai caktelėjo liežuviu. — Ar dabar jau tinkamas metas pranešti, kad nuo šiolei tau — namų areštas? — paklausė.

Buvau beužkimbąs ant jo meškerės, bet tėvas jau lipo laiptais į viršų ir netrukus dingo už durų. Spoksojau į lubas, klausydamasis minkšto jo šlepečių trepenimo miegamojo grindimis. Ir tada susigriebiau, kad mano kišenės, kaip ir anuos vakarus, buvo pilnos popieriaus lapelių. Bandžiau atsukti juostelę atgal iki to vakaro, kai palikau Larą, ir prisiminti po to sutiktų merginų ir moterų vardus. Bet kai ėmiau rausti kišenes, jose aptikau ne įprastinę vardų ir pavardžių bei telefono numerių ir elektroninių adresų kolekciją, o vien daiktus, susijusius su Lara.

Ištraukiau mūsų vestuvių nuotrauką. Paskui — fotokabinoje beveik po metų mūsų pažinties darytų nuotraukų juostelę, kur mudu staipomės lyg du maži vaikai; viskas buvo taip nauja, bet mums atrodė, kad tęsis amžinai. Kitoje nuotraukoje — Lara su oranžiniu bikiniu prie jūros kartu su ketverių metukų Rufu ir dvejų Rūbe, ji žeria rieškučiomis pajūrio smėlį, besileidžianti saulė glosto jai pečius, slysta per raktikaulį ir auksu mirga ant odos. Dar kitoje — besišypsanti Lara mūsų naujajame name, apsivilkusi statybininko kombinezoną, gerokai papilnėjusi po antro vaiko. Ir paskutinė, perlenkta į keturias dalis, — koks aš kvailas, kaip galėjau sulankstyti nuotrauką į keturias dalis? — daryta jos darbe, kur ji nufotografuota metai prieš mūsų pažintį.

Pasilenkiau ir atsiklaupęs ant kelių ėmiau lyginti nuotrauką, bet iš kišenių pažiro jų ir daugiau. Lara netvirtai stovi ant slidžių, Lara mūsų namo vidiniame kieme, Lara ligoninės lovoje su miegančiu kūdikiu ant rankų.

Negi visa tai netiesa, ką?

Mes juk dar turime daug lankytinų vietų.

Teisėtvarkos rankose buvo viskas. Žavėjausi jų sugebėjimu valdyti žmonių mases. Nors dabar buvau kitoje barikadų pusėje.

Demonstrantai buvo apsupti policijos, vėliau suvaryti į uždarą, protestuojančiai miniai skirtą, aptvarą; jiems išsibarstyti neleido oranžinės juostos ir šimtai jaunų policininkų niūriais veidais. Už pareigūnų plytėjo tuščias laukas, o už jo — aikštelė, kurioje stovėjo vagonai su mėsa, stropiai saugomi ginkluotų vyrukų, pasirengusių suimti visus, kas tik bus priešiškai nusiteikęs.

Protestuojančiųjų nuotaika buvo stebėtinai pakili. Tikriausiai dabar jie sulaukė to, ko troško ir tikėjosi. Tvarkos saugotojai užtikrino taiką ir ramybę. Demonstrantai galėjo demonstruoti. Oro uostas jau gali statyti savo naują pakilimo taką. Tolumoje mačiau žmones, kasančius žemę, ir šiaip darbininkus, bet jie buvo taip toli nuo manęs, kad atrodė, lyg stebėčiau juos per televizijos žinias.

Pakėliau galvą ir prisimerkiau nuo ryškios saulės. Jos šviesa iki Žemės keliauja aštuonias minutes, tad žvelgiau į saulę, kokia ji buvo prieš aštuonias minutes. Kelionės laikas, pagalvojau. Jis tikras. Štai įrodymas. Žydrame danguje griausmingai šeimininkavo boingai 747, kildami ir leisdamiesi tarsi patys savaime, be jokių žmogaus nurodymų, čia atvykstą, čia išvykstą, visiškai nekreipdami dėmesio į plakatą mano rankose su užrašu: „PAMIŠĘ LĖKTUVAI“. Aš pats jį padariau.

Išsitraukiau telefoną, surinkau Rubės numerį, bet paskui persigalvojau. Buvau pavargęs ir netekęs daug skysčių, žvelgiau į pasaulį pagiringomis akimis, tad vien išgirdusi mano balsą ji būtų supratusi, kad mūsų ginčas laimėtas jos naudai. Nieko tu nepakeisi, buvo sakiusi ji man. Ir nesuk sau galvos. Verčiau padaryk ką nors naudingo. Ką nors iš tiesų reikšmingo. Kad ir nušvilpk ką nors.

Nesirengiau sutikti, kad ji teisi. Maniau, niekada nebūsiu tam pasirengęs.

Tad vėl susigrūdau telefoną į išblukintų džinsų kišenę ir tingiai pamojavau dangui savo plakatu.