Devintas skyrius

Kai pasirodžiau darbe, man visi ėmė ploti. Visi iki vieno. Valgyklos kaubojai ir tie, kurie jau su medaliais. Gangsterių medžiotojai ir kontoros rašeivos. Įžengiau į rytinių susirinkimų salę, o jie — visi kaip vienas — stovėjo įsitempę, susiglaudę pečiais. Jauni ir seni, uniformuoti ir kostiumuoti. Ilgšiai, tvirtuoliai ir kiek išsigandę nuzulintakelniai nuovados katinai nukarusiais pilvais, lyg apdovanojimų vertais aguročiais. Jie visi juokavo, džiūgavo ir tapšnojo man per nugarą. O aš stovėjau nunarinęs galvą, raudau iš susijaudinimo ir vos sulaikiau ašaras.

Niekada anksčiau nejaučiau jiems tokios didelės meilės.

Paskui nuėjau į savo kabinetą, o kai atsisėdau prie senojo darbo stalo, atrodė, kad čia buvo sustojęs laikas. Jau buvau užmiršęs protą bukinančią sulaikymo dokumentų registraciją, bjaurią liudytojų parodymų forminimo procedūrą ir policijos apklausos duomenų analizę. Jau buvau užmiršęs nepasotinamą Karališkosios prokuratūros tarnybos apetitą beprasmiams popiergaliams. O gal visa tai supratau tik dabar? Man atrodė, kad mano darbas ir pareigos neteko prasmės, galva svaigo nuo absurdiškos beprasmybės. Negi aš visą laiką, kiauras dienas tik tai ir veikiau? Pirmoji diena po ligos grįžus į darbą užsitęs iki amžinybės, iki gyvenimo pabaigos?

Taigi susiradau prieglobstį ten, kur man buvo parodžiusi Rubė. Internetinėje svetainėje, kuri gali nugabenti žmogų bet kokiu adresu, į bet kurią pasaulio vietą, kur galva ima svaigti nuo nesuskaičiuojamų gyvenimo teikiamų malonumų ir galimybių stebint besisukančią planetą, vėjo greičiu lekiant virš vandenynų, kalnų viršūnių, dykumų, miestų ir atogrąžų miškų. Šita svetainė — kur kas geresnė nei mano darbo kambarys, nes ji galėjo nugabenti net į kosmoso erdves.

Netrukus mano kabinetas išnyko, aš jau lėkiau tarp žvaigždžių. Stebėjau, kaip gimsta Saulės sistema ir miršta planetos. Šviesmečių greičiu skriejau per begalinę tamsą, kartkartėmis sustodamas išgerti puodelio arbatos su Jaffa sausainiais, paskui vėl lėkiau neatplėšdamas akių nuo Vėžio ūko liekanų, nuo žvaigždės, kuri prieš tūkstantį metų sprogo ir paskleidė radiaciją, prilygstančią dešimčiai milijardų saulių.

Netrukus pajutau, kad kažkas stovi prie mano stalo, ir, kaltės gnybtelėtas, nykščiu ir smiliumi spustelėjau mygtuką „Išeiti“.

Šalia manęs stovėjo Kytas ir šypsojosi, burnos kamputyje stirksojo neuždegta cigaretė. Padėjo man ant stalo rudą popierinį maišelį, atneštą iš kavinės. Metalinis jo turinys negarsiai cinktelėjo. Pakėliau maišelį nuo stalo ir nustebau, koks jis sunkus. Skubiai dirstelėjau vidun. Akys užkliuvo už blausiai žvilgančio netikro pistoleto. Mikliai įgrūdau maišelį į rašomojo stalo stalčių.

— Noriu tau kai ką parodyti, — tarė Kytas.

Kyto partneris laukė prie automobilio. Pamatęs mus ateinančius, nė neliepiamas šoko į automobilį ir įsitaisė ant galinės sėdynės, sveikindamasis pagarbiai man linktelėjo. Kytas atsisėdo prie vairo ir užvedė variklį. Jis gerai žinojo, kur reikės važiuoti. Kai išlėkėme į kelią, palingavo galvą ir nepatikliai šyptelėjo.

— Niekada gyvenime nepatikėtum, — pasakė. — Nes aš ir pats negaliu patikėti.

Mes patraukėme pietų kryptimi. Kirtome upę. Visos turistų lankomos vietos liko užpakaly, ir staiga atsidūrėme tamsiose nykiose gatvėse. Tada išvydome jį. Apšiurusi barzda, nuspuręs paltelis — atrodė kaip Jėzus, nuimtas nuo kryžiaus. Lygiai toks, kokį jį ir prisiminiau. Stovėjo ant Aukštosios Miesto gatvės kampo, linguodamas pirmyn atgal, ir išraiškingai kalbėjosi pats su savimi.

Ronas Vaivorykštė.

— Betgi jis turėjo tą prakeiktą ginklą, — tariau Kytui.

— Ne, — atsakė Kytas, mėgaudamasis šita beprotiškai kvaila situacija. — Tikro ginklo jis neturėjo, tik padirbtą. Tikslią pistoleto kopiją.

— Negi jo nesuėmė? — paklausiau.

— Jam pripaišė straipsnį pagal 1814 metų kuoktelėjusių nusikaltėlių aktą, — paaiškino Kytas. — Ar kažką panašaus. Paskui paleido į laisvę ir laukė psichiatro išvadų.

— Žmogus su proto negalia, — burbtelėjo vaikinas nuo galinės sėdynės. — Paranojinė šizofrenija. Maniakinė depresinė psichozė. Savikenkėjas. Asmenybės psichikos sutrikimai.

Visas durnių ligų sąrašas, — atsiduso Kytas ir taip suktelėjo mašiną arčiau šaligatvio, kad Ronas Vaivorykštė išsigandęs net pakėlė galvą.

— Bet jis nevartoja jokių vaistų, — pridūrė vaikinas iš galo.

— Liaukis, — subarė jį Kytas. — Man širdį drasko.

Kytas koja pastūmė mašinos dureles ir išlipo. Ronas Vaivorykštė nė nesukrutėjo. Tik įdėmiai pasižiūrėjo į Kytą, tarsi mėgindamas prisiminti, kur jį buvo matęs. Kytas paėmė jį už rankos ir atsargiai nuvedė prie automobilio. Vaikinas iš galo pasislinko užleisdamas jam vietą. Tada mes nuvažiavome. Kytas vairavo viena ranka ir vis bambėjo, kad kažkur išsitepliojo antrą ranką, paskui liepė mums atsidaryti langus. Pro galinio vaizdo veidrodėlį dėbtelėjo į Roną Vaivorykštę.

— Kokia smarvė, — pyko jis. — Kaip tau ne gėda.

Ronas Vaivorykštė pauostė orą, bet nesiteikė atsakyti.

Trumpai dėbtelėjo į mane ir nusisuko. Už lango pasaulis skriejo pro šalį, bet jo veidas buvo bejausmis.

Privažiavom upę. Net dabar, prie Temzės išdygus žvilgantiems bokštams ir prabangiems apartamentams, čia tebebuvo likę senojo Londono doko statinių. Kytas pasuko į gatvelių labirintą, vingiuojantį tarp pastatų, apleistų prieš kelis dešimtmečius, tarsi ateitis jiems būtų nė motais. Nuspaudė pedalą. Jis tiksliai žinojo, kur važiuoja. Anksčiau jau ne kartą tai buvo daręs.

Prie pat upės riogsojo senas sandėlis. Ant didelių durų kabojo spyna, bet kažkas buvo joje pragręžęs skylę ir vieną durų pusę nukėlęs nuo vyrių. Pro tas duris Kytas įvažiavo į vidų. Čia buvo tamsu, tačiau pro skylėtą stogą lyg durklo ašmenys smigo dienos šviesos ruoželiai. Staiga pasigirdo bruzdesys ir pustuzinis gobtuvais užsidengusių būtybių metėsi prie durų.

— Ot nenaudėliai, — tarė Kytas ir mes visi išlipome iš automobilio. Pažvelgiau į tą pusę, iš kur girdėjau gurgant vandenį. Pro grindų plyšius matėsi juoda kaip degutas upė.

Vaikinas nuėjo saugoti durų. Kytas atsistojo veidu į Roną Vaivorykštę, kurio akys klaidžiojo po lubas. Pamačiau gegne nubėgančios žiurkės uodegą. Kai žiurkė dingo iš akiračio, Ronas atsuko akis į Kytą, o šis, kiek pritūpęs, kad išlaikytų pusiausvyrą, smogė Ronui — stipriai, žaibiškai, iš viršaus, lyg vėzdu — tiesiai po duobute. Šis aiktelėjęs parpuolė ant kelių. Kytas žengė žingsnį artyn ir vėl užsimojo.

— Nereikia, Kytai, — sulaikiau jį, o Ronas Vaivorykštė pakėlė galvą, bet Kytas tuo metu vėl kirto jam iš kairės, tiesiai į veidą. Rankos mostas buvo toks greitas, kad atrodė, jog jis ne mušasi, o gaudo musę.

Ronas Vaivorykštė nunarino galvą lyg kalbėdamas maldą, ranka susiėmė sulaužytą nosį.

Užėjau Kytui už nugaros ir stvėriau jį už rankų. Jis garsiai nusikeikė, ėmė muistytis mėgindamas išlaisvinti rankas, pasilenkė į priekį, kad pakeistų svorio centrą, o tiesdamasis pabandė nustumti mane šalin, staigiai atlošė galvą, ketindamas man kirsti. Bet aš jo vis tiek nepaleidau. Be to, buvau už jį stipresnis.

— Čia už tave, — tarė jis ir, suktelėjęs galvą, pažvelgė į mane.

— Bet man to nereikia, — atsakiau. Ir paleidau jį. Kytas akimirksniu nusitaikė koja Ronui Vaivorykštei į galvą, bet nepataikė, ir mes vėl pakartojome viską iš pradžių: aš apkabinau Kytą iš užpakalio, o jis bandė manęs nusikratyti.

Šaukiau jam liautis, o jis siuntė mane po velnių. Galynėjomės susikibę, lyg beprotiško valso sūkury.

Galiausiai jį paleidau, bet šįsyk Rono Vaivorykštės jis jau nebepuolė. Suėmiau Kytą už rankos virš alkūnės. Norėjau, kad pagaliau suprastų.

— Jis ligonis, — pasakiau. — Prilupęs tu nieko nelaimėsi ir nepakeisi.

Kytas piktai nustūmė mano ranką. Timptelėjo savo striukę ir bedė pirštu man į veidą.

— Ne, — tarė. — Tu pats esi ligonis.

Ir išėjo. Vaikinas, stovėjęs prie durų, nusekė paskui jį iki mašinos. Aš padėjau Ronui Vaivorykštei atsistoti ir išnaršiau savo kišenes, ieškodamas ko nors, į ką jis galėtų nusišluostyti krauju srūvančią nosį. Bet nieko neradau, tad Ronas palenkė galvą ir atsargiai nubraukė kraują savo rankove. Išgirdęs variklio garsą, žvilgtelėjau ton pusėn ir pamačiau nuvažiuojantį Kytą. Šalia jo sėdėjo vaikinas ir, pridengęs delnu, rankoje laikė žiebtuvėlį, paruoštą pridegti partneriui cigaretę, kuri jau buvo jo burnoje.

Sėdėjau prie savo dukters kompiuterio ir sklendžiau tarp žvaigždžių.

Rubė buvo mokykloje. Jau po devynių, bet jos brolis nė nekrepštelėjo. Išgirdau, kaip Lara tyliai pabeldė į jo kambario duris ir pašaukė vardu. Gal jis vakar neparėjo namo, pamaniau gurkšnodamas arbatą ir klajodamas tarp žvaigždžių.

Skrajojau po Mesjė 101, dar vadinamą Vėjo Malūnėlio galaktika su trilijonu žvaigždžių, milijardu saulių ir dvigubai didesnę už Paukščių Taką. Tad buvo ko pažioplinėti.

Atsikandau didelį kąsnį Jaffa sausainio, mėgaudamasis ant liežuvio tirpstančio juodojo šokolado, biskvito ir apelsinų džemo gardumu, ir nuskriejau per patį auksinį Mesjė 101 vidurį. Man užgniaužė kvapą, o sausainis gardžiai nuslydo į skrandį.

Lėtai didindamas vaizdą, iš nuostabos ir siaubo linguodamas galvą, grožėjausi stulbinamu galaktikos didingumu — kosmoso dulkių Katerinos ratu, galaktinių dujų ir naujai gimusių žvaigždžių — baltų ir mėlynų — spindesiu, žvaigždės atrodė kaip dangaus šerkšnas, lėkdamos ratu jos skriejo į amžinybę.

— Rufai? Ar jau atsibudai?

Girdėjau, kaip Lara palaukė, o paskui įėjo į sūnaus kambarį, iš kurio, nors ir sėdėjau gretimam kambary, regis, iki manęs atsklido vyriškai troškus jaunuolio kvapas. Atidarai jo kambario duris ir atrodo, lyg būtum nutraukęs dvokiančią milžino kojinę. Mano nosis užuodė pašvinkusios picos ir neskalbtų drabužių, dar kažkokių siaubingai saldžių kvepalų dvoką — tikriausiai purškėsi jais norėdamas prisivilioti moteris, o gal nubaidyti įkyrius vabzdžius. Išgirdau, kaip jis sujudėjo po antklode, nes Lara atitraukė užuolaidas.

— Tu ir vėl pavėluosi, — subarė ji, vaikštinėdama po kambarį ir mėgindama padaryti šiokią tokią tvarką. Išgirdau, kaip atidarė langą. Sūnus nepatenkintas suvaitojo, nes į kambarį plūstelėjo vėsaus rytmetinio oro gūsis.

Įsitempiau įsivaizduodamas jį besisėdantį lovoje, besimarkstantį ir besikasantį, apžėlusį tankiais gaurais. Nes tiesiog nujaučiau, ko iš jo tikėtis.

— Šiandien aš niekur neisiu, — suglumęs tarė jis.

Lara nieko jam neatsakė. Bet aš jaučiau įsmeigtą jos žvilgsnį. Laukiantį.

— Beje, ką man toj mokykloj veikti? Tik tuščiai gaištu laiką, — aiškino jis. Ir tėškė kozirį: — Tėtis teisus.

Giliai įkvėpiau oro. Man prieš akis gimė naujos žvaigždės, o senos saulės geso ir mirė.

— Dėl ko tavo tėtis teisus? — ramiai pasiteiravo Lara.

— Dėl visko, — atsakė Rufas, o aš įsivaizdavau, kaip viltingai švyti jo akys, ir mane apėmė tokia begalinė meilė savo sūnui, kad vos susilaikiau. — Kad privalau siekti savo svajonės, — tęsė jis. — Kad privalau likti ištikimas savo siekiams. Ir daryti tai, ką pats noriu.

Laukiau, kada ji ims juoktis. Bet Lara tylėjo.

— Reikia susirasti mėgstamą užsiėmimą, tiesa? — tarsi kaltas teisinosi Rufas. — Kas iš to, kad darai tai, kas tau nemiela.

Stojo tyla. Paskui Lara prabilo.

— Renkis, — paliepė, — ir drožk į mokyklą. Gauk atestatą. Ir susirask darbą. Susirask kokį nors darbą, Rufai. Ir jeigu iš to savo mylimo darbo tu galėsi pragyventi, aš sveikinsiu tave ir būsiu laiminga. — Patraukė prie durų. — Bet kol tebeskalbiu tavo drabužius, pasistenk man daugiau neaiškinti, kad jau esi asmenybė.

Praeidama pro dukters kambarį, Lara metė į mane piktą žvilgsnį.

— O su tavim apskritai nekalbu, — pareiškė.

Eidama ji netyčia užkliuvo už džinsų, kuriuos kažkas buvo nutėškęs prie laiptų. Kad tave kur velnias, pagalvojau. Lara pakėlė džinsus, grįžo į Rufo kambarį ir sviedė kelnes jam į veidą.

— Jeigu ir toliau ketini gyventi šituose namuose, — piktai keldama balsą pasakė ta mano karštakošė pikčiurna, — būk malonus ir susirink išmėtytus drabužius, gerai?

Tarytum išgirdau, kaip Rufas kasosi galvą, apžiūrinėdamas džinsus.

— Bet, mama, — tarė jis, — šitie džinsai ne mano, o tėčio.