Penkioliktas skyrius

Iš pradžių norėjau nueiti pas jį be išankstinio susitarimo, bet paskui prisiverčiau persigalvoti. Šiaip ar taip, nenorėjau, kad jis palaikytų mane nevispročiu.

Bet kai širdies specialistas dienos pabaigoje išėjo iš savo privačios kontoros Harlio gatvėje, aš jo jau laukiau ant šaligatvio. Tikėjausi, kad prieš važiuodamas namo gerti arbatos, jis dar lėks į ligoninę atlikti kokios nors operacijos, bet jis vilkėjo šventinį kostiumą ir atrodė kaip Deividas Nivenas per kokteilių vakarėlį Agos Khano jachtoje.

— O, ponas Beilis! — sušuko jis, puikiai maskuodamas savo nuostabą. — Kuo galėčiau padėti?

— Aš gyvenu ne savo gyvenimą, — išrėžiau, ir jis linktelėjo. Nesupratau, ar iš manęs šaipėsi, ar jo noras padėti buvo nuoširdus ir sentimentalus, juk kiekvieną darbo dieną kažkam po kelissyk padėdavo. — Norėjau pasakyti, kad tikėjausi ne tokio gyvenimo. Įvyko kažkoks nesusipratimas. Aš noriu susigrąžinti savo ankstesnį gyvenimą.

— Nejaugi? — nustebo jis. Vėlyvos vakaro saulės apšviesta jo žvilgančio smokingo apykaklė atrodė juoda kaip anglis. — Ar tikrai norite susigrąžinti tai, kas buvo anksčiau? Abejoju. Nuolatinę baimę, kad galite numirti, kasdienes rimtos ligos gydymo procedūras, suvokimą, kad jūsų kūnas silpsta?

Įnirtingai papurčiau galvą.

— Aš nebežinau, kas iš tikrųjų esu, — tariau. — Noriu sužinoti, kieno ji. Tai yra kam priklausė mano širdis. Noriu žinoti apie ją daugiau.

Jis palietė pirštais varlytę po kaklu. Ji buvo ta tikroji, o ne iš tų, kurios pardavinėjamos jau gatavai surištos ir ant gumytės. Netikrosios atrodo per daug gražiai. Policijoje irgi buvo labai svarbu drabužių etiketas, tad aš taip pat visuomet ryšėdavau tik tikrąją.

— Nesirengiu nieko nuo jūsų slėpti, Džordžai, — atsakė. — Bet aš iš tikrųjų nežinau.

— Netikiu, — atšoviau.

— Patikėkit. Bet man ir nereikia žinoti. Man tai nerūpi. Jeigu jūsų donoro šeima pageidauja anonimiškumo — jų valia. O jūs esate mano pacientas. Tad tiesiog padėkokite už sugrąžintą gyvenimą.

— Aš dėkoju, bet vis tiek noriu žinoti, kam ji priklausė, — neatlyžau.

Pakėliau rankas, pirštai nevalingai susmigo į plaukus. Jis ištarė mano vardą, palietė man ranką — taip švelniai ir subtiliai, kad net susigraudinau, kai žvilgtelėjo į laikrodį.

— Atleiskite, per mane vėluojate į vakarienę, — susigriebiau.

— Į „Madam Baterflai“, — patikslino. — Aš vėluoju į Pučinį.

Ir tada supratau, kodėl jo kaulėti pirštai vis siekė varlytės. Ogi ji tuoj atsiriš. Su tikrosiomis varlytėmis visada bėdos. Jos nuolat atsiriša. Šyptelėjau.

— Jūsų varlytė, — pasakiau.

Jis nusijuokė ir vėl palietė ją pirštais.

— Paprastai varlytę man suriša žmona, — paaiškino. — Bet šįvakar jos šalia nebuvo.

— Duokit, padėsiu, — pasisiūliau. — Aš moku.

Kilstelėjau rankas ir jis nežymiai susigūžė, bet paskui susitvardė ir stovėjo truputį sutrikęs ir kartu dėkingas, maloniai šypsodamasis, o aš tuo metu atrišau jo varlytę, nykščiais ir rodomaisiais pirštais tvirtai suėmiau juodo satino juostelę. Truktelėjau žemyn tiek, kad kairysis juostos galas būtų keliais coliais ilgesnis už dešinįjį, ilgesnįjį galą užmečiau ant trumpesniojo, pervėriau per kilpą, o tada, sulenkęs trumpesnįjį galą, padariau priekinę varlytės kilpą, paskui abu galus pakišau po apykaklės kampais.

Atrodė kaip automobilis po avarijos.

Pamėginau dar kartą. Paskui dar. Dabar jis jau žvelgė į mane susirūpinęs, vis dažniau ir atviriau dėbčiojo į laikrodį, o paskui žengė žingsnį atbulas, tolyn nuo manęs. Pajutau, kaip iš nevilties man ėmė gelti akis.

— Anksčiau tikrai puikiai mokėjau rišti varlytę, — tikinau jį, bet ant kaklo kabojo tik suglamžyta medžiagos juosta. — Tikrai, nemeluoju.

Atrodo, jis manim patikėjo.

Žiūrėjau, kaip Laris varto ant kepsninės mėsainius, plačiai šypsodamasis man pro dūmus, kuriuos bando išvaikyti ranka.

— Gardžiuokis kiekvienu sumuštiniu, — patarė jis man. — Tokie kaip mes turime devyniasdešimt procentų galimybių pratempti vienus metus ir penkiasdešimt procentų galimybių išgyventi dešimt metų. — Laisva ranka jis atidarė dvi skardinėles alaus ir vieną kyštelėjo man. — Mes gavom didžiulę dovaną. Tu ir aš. — Giliai įkvėpė oro ir pratisai atsiduso. Pro atsegtą apykaklę buvo matyti keli centimetrai rando. — Mes visi, — pridūrė ir mentele mostelėjo į susirinkusius svečius. Čia buvo visi mūsų klubo nariai. Polas, aukštas ir drovus, su savo jauna šeima. Džefas, smulkutis it kirstukas, su savo mergina. Ir visi kiti. Vyrai, kurie jau seniai turėjo būti mirę. — Kažkodėl nebematau tavęs susirinkimuose, — pastebėjo Laris.

Širdį dilgtelėjo kaltės jausmas. Nenorėjau nuvilti Lario. Tai dėl jo mes jautėmės kaip viena darni bendruomenė. Tokių žmonių kaip jis — reta.

— Žinai, Džordžai, tavo gyvenimas pasikeitė ne dėl to, kad gavai kito žmogaus širdį. Jis kitoks tik dėl to, kad tau buvo suteiktas antras šansas. Kitoks ir todėl, kad ankstesnis gyvenimas varė tave į kapus. Tavo gyvenimas dabar kitoks, nes ankstesnis jau turėjo būti pasibaigęs. — Prie mūsų priėjo Džefas su savo mergina, ir Laris ištiesė jiems po mėsainį, padėtą ant popierinių lėkštučių. Mudu nulydėjome juos akimis — jauną moterį, dar tik pradėjusią gyventi, ir už ją vyresnį vyrą, pradėjusį gyventi jau antrą gyvenimą. Jis ėjo šalia jos, apkabinęs per liemenį ir baimindamasis, kad neišmestų iš rankų mėsainio. — Viskas gerai, — nusišypsojo Laris.

Norėjau juo tikėti. Jaučiau, kaip tvinkčioja randas. Tokiomis karštomis vasaros dienomis kaip ši jis visada tvinkčiojo, o aš norėjau tikėti, kad viskas tebėra kaip kadaise. Tačiau naujoji širdis nesugrąžino man nei ankstesnio gyvenimo, nei šeimos, nei ateities kaip Lariui ir kitiems mūsų grupės nariams, susirinkdavusiems virš gėlių parduotuvės. Mano naujoji širdis mano gyvenimą sugriovė.

Man nesinorėjo likti tuo senuoju Džordžu. Ar, dar blogiau, — nebegalėjau juo būti. Aš jo tiesiog nepažinojau.

Nusišypsojau Lariui ir linktelėjau geram tuzinui jo čirškinamų jautienos kepsniukų — vieni buvo rusvos lyg kūdikio užpakaliukas spalvos, kiti gerai apskrudę ir net apanglėję.

— Ką bandai įteigti? — paklausiau. — Nori, kad mane ištiktų širdies smūgis?

— Gardžiuokis kiekvienu sumuštiniu, Džordžai, — visai rimtai pakartojo jis. — Kas žino, kiek mums dar liko gyventi.

— Betgi tai galioja bet kuriam gyvam sutvėrimui, ar ne?

Jis linktelėjo. Paskui išsišiepė it mėnulis.

— Bet visi kiti, išskyrus mus, to dar nesuvokia.

Mes stovėjome apsupti sodų, aplink sklandė angliškos vasaros garsai: kažkas pjovė veją, kažkur pro atvirus langus liejosi muzika, Lario vaikai juokėsi ir krykštavo stačiakampiame baseine. Sūnus Džekas ir duktė Siuzė žaidė žaidimą, kur vienas paneria po vandeniu ir stengiasi kuo ilgiau išbūti be oro, o kitas skaičiuoja: „Vienas dramblys, du drambliai, trys drambliai..“.

Lario žmona Molė sėdėjo ant baseino krašto, įmerkusi kojas į vandenį, iki kelių atsiraitojusi džinsus ir atidengusi baltas kaulėtas blauzdas, ir stengėsi nesušlapinti mėsainio.

Laris paskutinįsyk apvertė kelis likusius mėsainius, paspaudinėjo juos, kad geriau priglustų prie kepsninės grotelių, nusišypsojo pamatęs varvančius taukus, o paskui meistriškai sukišo mėsainius į prapjautas bandeles.

— Vidutiniškai apkepęs, — pasakė garsiai ir vieną ištiesė man. Aš užsipyliau šašlykinio padažo ir nuo uždraustojo gardumyno burnoje ėmė tvenktis seilės. Nešini skardinėlėmis alaus ir mėsainiais mudu nuėjome prie baseino.

Lario duktė tuo metu skaičiavo:

— Dvidešimt aštuoni drambliai, dvidešimt devyni drambliai...

Berniukas žiopčiodamas triukšmingai išniro iš vandens.

— Jūs vėl dirbsite policininku? — šūktelėjo man.

Gūžtelėjau pečiais ir atsikandau mėsainio. Vos nenualpau. Laris — nuostabus kulinaras.

— Tebesvarstau, — atsakiau vaikui. — Kol kas noriu pailsėti.

Regis, pasotinus savo smalsumą teisėsaugos tema, nurašytas policininkas berniukui neberūpėjo, net kilo noras parodyti demonstratyvų abejingumą. O gal man tik taip pasirodė?

— Bet tikriausiai buvo nepaprastai įdomu, ar ne? — paklausė Molė. Jie visi buvo aistringi serialo apie policininkus „Bilas“ sirgaliai. Visi drauge jį žiūrėdavo. Tokia jau ta jų šeimyna.

Mandagiai jai nusišypsojau ir, priklaupęs ant baseino krašto, įsižiūrėjau į vandenį. Jis buvo kiek nusekęs.

— Kiekvienąkart po baseino priežiūros darbų prileiskite vandens papildomai, per porą colių, — pasakiau. — Jeigu to nepadarysite ir vandens lygis bus keliais coliais žemesnis nei rekomenduojama, po kurio laiko baseiną pildysite daug ilgiau, turėsite sugaišti kelias papildomas valandas. Be to, reikės atsukti pagrindinį vandens čiaupą ir paskui nepamiršti jo užsukti.

Atsistojau ir gurkštelėjau alaus. Vandens paviršiuje plūduriavo daugiau šiukšlių, nei aš būčiau leidęs.

— Ir dar reikėtų patikrinti mechaninius vandens filtravimo tinklelius, — pridūriau. Kurį laiką susimąstęs žiūrėjau į vasaros karštyje raibuliuojantį vandenį. — Man atrodo, vanduo per daug chloruotas. O tai negerai.

Laris susižvalgė su Mole ir nusijuokė.

— Oho, ačiū už pamoką, Džordžai, — nusistebėjo Laris.

— Šiaip baseinas labai neblogas, — pagyriau atsitiesdamas. Jų sodas nebuvo toks didelis, kad tilptų normalus baseinas. Taigi šis veikiau buvo skirtas nardymui, o ne plaukymui. Jie jį prižiūrėjo ir tvarkė patys.

— Mums jo visiškai pakanka, — pasakė Molė ir plačiai nusišypsojo savo vyrui. Jos pavyzdžiu pasekė abu vaikai.

Lario šeima į jį žiūrėdavo savotiškai — jo didelį platų veidą namiškių žvilgsniai lytėdavo viena kita sekunde ilgiau nei derėtų, tarsi norėdami pasitikrinti, ar jis tikrai čia, ar kartu su jais karštą vasaros dieną kepa mėsainius, ar kur nepradings, jeigu jie akimirką išleis jį iš akių. Jie saugojo jį, kaip jauni tėvai saugo savo pirmagimį. Jie sekė jį akimis, tarsi negalėtų patikėti, kad jis tikrai yra su jais.

Laris irgi šypsojosi savo šeimynai, vienoj rankoj laikydamas alų, o kitoj mėsainį, apsvaigęs iš meilės, didžiulis plikas pakaušis spindėjo saulėje, o veidas švytėjo lyg mėnulio pilnatis, patekėjusi vidury dienos.

— Jūs puikiai šokate, — pagyrė šviesiaplaukė mergina.

— Netgi labai puikiai, — patvirtino šviesiaplaukės mama, taip pat blondinė, ir aš pajutau, kaip mane išpylė prakaitas, kojos pačios ėmė kilnotis, o naktinė karštinė prasismelkė iki pat kaulų smegenų. Tos dainos aš nežinojau.

Tikriausiai ji buvo visai nauja. Sukurta gal prieš metus ar dvejus. O gal ir prieš dešimt ar penkiolika.

„Ar nemanai, kad tau geriau būti vienam?“ — paklausė dainininkas ir jo balse nuskambėjo kažkoks mirtinas įspėjimas.

— Ačiū, — šūktelėjau aš. — Čia žmona mane taip išmokė.

— Ką sakot? — pridėjusi prie ausies ranką paklausė blondinės mamelė.

— Čia žmona mane taip išmokė.

Jos abi susižvalgė ir aš pastebėjau, kad jų šypsenos kažkaip pasikeitė, tarsi sustingo, nuotaika surūgo, o aš tuo metu žvilgtelėjau į didžėjų. Jis buvo dar visai vaikas, ne ką vyresnis už mano Rufą, bet puikiai išmanė apie įrašų kompanijas Stax, Motown ir Atlantic, iš karto galėjo atskirti, kur klasikinė muzika, o kur jo mokyklos laikų popsas. Jis įdėmiai stebėjo, kaip aš ranka ore nubrėžiau S, paskui O ir dar vieną S, o tada linktelėjo ir iškėlęs parodė man dvylikos colių vinilinę plokštelę.

— Vedęs? — sumurmėjo mamelė ir jos abi vėl susižvalgė. Iš garsiakalbių pliūptelėjo sintezatoriumi sumoderninta styginių instrumentų kaskada, ir minia pasitiko ją džiugiais šūksniais. Pasigirdo nuostabus kažkokios dainininkės balsas, kokio, išskyrus Arėtą Franklin, dar nebuvau girdėjęs.

Visa šokių aikštelė, prigužėjusi pagyvenusių seniokų, ėmė vieningai siūbuoti į taktą.

Pabaksnojau pirštu į vestuvinį žiedą.

— Beveik dvidešimt metų, — išdidžiai riktelėjau. — Ar žinote grupę SOS?

Motina su dukra susižvalgė, jos atrodė sutrikusios, tarsi tik dabar būtų pastebėjusios, kad salėje skamba muzika.

— Grupė SOS yra didžiausia mįslė muzikos istorijoje, — šaukiau aš. Dabar judėjau gerokai lėčiau, sukiojau pečius ratu taip, kaip tik aš vienas mokėjau. Reikia tai pamatyti. Kai matai, gali geriau suprasti. — Kodėl čia niekas nežino grupės SOS? — išrėkiau klausimą.

Duktė gūžtelėjo pečiais ir pridėjo ranką prie burnos — toks ženklas reiškė: „Iš kur aš žinau?“

— Man irgi neteko girdėti, — žioptelėjo mamelė, suokaibiškai dėbtelėjusi į savo dukrą, ir tada supratau, kad jai visai nesvarbu, pagal kokią muziką šokti. O aš prisiminiau, kaip šokdavau su Lara.

Šokti su šokėja, o dar profesionale, nėra lengva. Labai smagu, bet kartu ir keista. Truputį varžo, bet podraug ir leidžia pasireikšti. Iš pradžių man nesisekė. O paskui supratau, kad jeigu noriu likti su šita nuostabia moterimi, kito kelio neturiu. Privalau išmokti šokti. Ir vieną vakarą „Afrikos centre“, kai Soul II Soul varė net išsijuosę, man pradėjo patikti šokti. Ir ji pati patiko. Veikiai nebegalėjau šokio atskirti nuo jos.

Lara judėjo ypač lengvai ir grakščiai. Tai neturėjo nieko bendra su tuo, kad ji šokiu užsidirbdavo sau duoną ar kad jai tai puikiai sekėsi. Jos kūnas paklusdavo jai kažkaip ypatingai — tai buvo daugiau nei vien gracija ir lengvumas. Atrodė, kad ji buvo gimusi šokti.

Aš nuolat stebėdavau tą jos šokio mistiką. Kol atlikdavau vieną judesį, Lara suspėdavo padaryti septynis ar aštuonis, ir jie visi būdavo vienas kito tęsinys. Vieną judesį sudarydavo septynios ar aštuonios dalys, bet judesys atrodė vientisas. Jis tiesiog liejosi. Man su ja būdavo lengva. Tikri šokėjai stengiasi, kad taip būtų. Lara nė iš tolo nebuvo šokio snobė, nemanė, kad šokis skirtas tik išrinktiesiems. Priešingai, įsivaizdavo, kad kiekvienas turėtų mokėti šokti, nes žmogui tai natūralu ir net būtina, kaip ir kvėpuoti. Bet negaliu pasakyti, ar šitaip lengva su visais šokėjais, ar tik šokant su Lara.

— Ei, Fredai Asterai, — šūktelėjo mamelė ir plačiai nusišypsojo dukrai, kuri garsiai prunkštelėjo, — kur šįvakar tavo žmonelė?

Po grupės SOS dainų pasigirdo Cameo „Viengungio gyvenimas“. Man būtų labiau patikę „Žodžiai“, bet didžėjus pasirinko temą apie nesusisaistymą jokiais saitais ir apie tai, kad gyventi laisvam yra kur kas geriau. Mamelė su dukra dėbtelėjo į laikrodį.

— Ji šoko „Vargdieniuose“, — pasakiau, žiūrėdamas į šviesas. — Ir dar „Karalius ir aš“. „Panelė Saigon“, be to, dar „Šerlokai!“ Ar matėte tą spektaklį? Jį po dešimties dienų uždraudė.

Bet jos jau buvo nuėjusios. Na ir gerai. Šįvakar neketinau nieko lydėti namo. Aš jau ir taip turiu pasimatymą.

Į prekybos centrą vaikis atėjo tuo metu, kai varčiau rytdienos laikraščius. Kresnas, stambokas rubuiliukas, kokių penkerių, trumpai kirptais ugniniais plaukais, su pomidorų padažu išterliotais marškinėliais — futbolininko marškinėlių imitacija. Tam pypliui seniai buvo laikas miegoti.

Jis atėjo prie manęs ir ėmė raustis apatinėje žurnalų lentynoje. Pajutęs kažką stovint šalia, pakėliau galvą ir žvilgtelėjau į apsaugininką — aukštą niūrios išvaizdos nepaprastai liesą vaikiną. Su tokiu reikalų geriau neturėti. Nors kai kam, žinoma, tenka.

— Labas, Asifai.

— Sveiks, Džordžai.

Mudu žvelgėme į mažylį, kuris išsitraukė žurnalą „Daktaras Kas“7, paskubom jį pervertė, paskui atsitiktinai atsivertė puslapį su kiberžmonių nuotrauka.

— Siaubingos pabaisos, — sumurmėjo ir nutipeno prie vaisių ir daržovių. Pasistiebęs savo murzinomis rankytėmis bandė pasiekti mėlynųjų vynuogių, išdėliotų ant vidurinės lentynos, bet nepavyko. Tada nuo apatinės lentynos pasičiupo obuolį, atsikando, nušveitė ant žemės ir spyrė. Obuolys nuriedėjo tarp lentynų eilių.

— Įvartis! — suriko išskėstomis rankomis bėgdamas paskui obuolį.

Sučežėjo storo plastiko juostos ant durų ir, taisydamasis kaklaraištį, iš sandėlio išėjo Rufas. Dabar, gavęs paaukštinimą, jis kasdien vilkėjo kostiumą, bet aš niekaip negalėjau prie to priprasti. Jis atrodė taip, lyg šituos drabužius būtų pavogęs iš suaugusio vyro.

— Gali padaryti pertrauką, Asifai, ir nueiti išgerti arbatos, — pasakė jis.

Asifas atrodė sunerimęs.

— Čia kažkoks vaikas, — tarė jis. O tuo metu berniukas kaip tik grįžo prie mūsų, spardydamas tai, kas liko iš obuolio, ir čiupo už rankos moteriai, kuri ką tik pasiėmė vežimėlį.

Tai buvo suvargusi raudonplaukė, kadaise turbūt nepaprastai graži. Ji tikrai nebuvo sena — vos įžengusi į trečią dešimtį, tikrai, tačiau jos grožį, regis, nublukino keleri paskutinieji metai ir vyrai, kurių turbūt buvo nemažai. Pigi gėlėta suknelė, aukštakulniai. Vaikinai, iškrovinėję lauke sunkvežimį, atsisuko į ją pavarvinti seilę. Ji atrodė seksuali, bet pavargusi, išsekusi.

— Aš juos prižiūrėsiu, — tarė Rufas. — Panašu, kad atėjo pasiganyti.

— Pasiganyti? — nustebau.

Rufas nenuleido akių nuo moters.

— Jie čia ateina ne apsipirkti, o pasistiprinti tuo, ko jų širdis užsigeidžia. Produktai dingsta godžiuose jų pilvuose nespėję pasiekti kasų.

Mane suėmė juokas.

— Žinant, kokį pelną susikrauna tokie prekybos centrai, vieną kitą apgedusį obuolį galima ir nurašyti.

Rufas pašnairavo į mane.

— Bet tai vis tiek vagystė, tėti.

Asifas išėjo gerti arbatos. Moteris nuėjo apsipirkti, bardamasi ant vaiko, kuris griebė nuo lentynų prekes ir mėtė į vežimėlį, o ji traukė iš vežimėlio ir dėliojo atgal į lentynas. Mes su Rufu nusekėme paskui juos, laikydamiesi mandagaus atstumo. Moters užpakaliukas bangavo, siūbavo ir trynėsi į medvilninį pigios vasarinės suknelės audinį.

— Kas aš tau — pinigų maišas? — užriko ant vaiko ir numetė į lentyną didžiulį pakelį Jaffa sausainių. — Gal manai, kad pinigų galima pasiskinti kaip lapų nuo medžių, a, Alfai?

— Nebloga mintis, — atšovė vaikis.

Moteris pakėlė ranką ir jau rengėsi pliaukštelėti jam per trumpai kirptą oranžinę it morka galvą, bet susilaikė ir jiedu ėmė juoktis. Tada abu pasuko už kampo.

— Kaip laikosi mama? — paklausiau Rufo.

— Kviečia tave vakarienės, — atsakė ir, kilstelėjęs ranką, sustabdė mane. Atsargiai kyštelėjo nosį pro lentynos kraštą. Raudonplaukė moteris su savo baisuoklišku vaiku buvo sustoję prie konditerijos skyriaus. Sūnus greitai žvilgtelėjo į mane. — Liepė tau pasakyti.

Moteris su vaiku akimirksniu išgaravo man iš galvos. Mano mintis užvaldė netikėtas Laros kvietimas. Kuo reikės apsirengti? Ką nusinešti? Ar pavyks pasimylėti? O ją pabučiuoti? Ką ji man apskritai leis? Jaučiausi lyg prieš pirmąjį pasimatymą.

Susigriebiau, kad likau vienas. Rufas buvo dingęs už kampo. Moteris su vaiku ėjo gerokai priekyje. Mažylis dabar sėdėjo vežimėlyje, atsukęs į motiną savo mažutes, drūtas pėdutes, nes vežimėlis jam buvo per mažas. Rankoje jis laikė migdolinį ragelį ir godžiai kišo sau į mažą putlią burnytę. Kitam praėjimo gale lūkuriavo Asifas. Rufas paspartino žingsnį. Pasivijau jį kaip tik tuo metu, kai priėjo prie moters, o vaiko burnoje pradingo paskutinis ragelio kąsnis.

— Ponia! — pašaukė jis, ir ji atsisukusi piktai jį nužvelgė. Pasižiūrėjau į berniuką — jo pailgas it žiurkės veidelis buvo aplipęs auksiniais trupiniais. Užmečiau akį į vežimėlį. Jis buvo visiškai tuščias.

— Teks susimokėti, brangute, — tarė Asifas ir galva mostelėjo į berniuką.

Žalios jos akys sužaibavo.

— Aš tau ne brangutė, — piktai atšovė ji.

— Mes turime vaizdo kamerų įrašą, — išdidžiai paaiškino Asifas. — Čia nevalia ateiti vien tam, kad pavalgytumėt.

— Aš nieko blogo nepadariau, — atšovė moteris, ir man tai pasirodė labai pažįstama — tas piktas įniršis, užgauti jausmai. Tarsi dešimtis tūkstančių kartų būčiau tai girdėjęs. — Koks akiplėšiškas įžūlumas, — pridūrė ji.

— Jūsų berniukas suvalgė migdolinę bandelę, — tyliai paaiškino Rufas.

— Nieko jis nesuvalgė, — gynėsi moteris, o mes visi sužiurome į berniuką, nes šis pasisotinęs garsiai atsirūgo.

— Mes viską nufilmavome, — pakartojo Asifas, ilgais rudais pirštais įsikibdamas į vežimėlį. Tada pasižiūrėjo į Rufą. — Ar kviesti pareigūnus, šefe?

— Gerai jau, gerai, — suskubo moteris ir nusitraukė nuo peties rankinę. — Sumokėsiu už tą pyragėlį.

Rufas maloniai jai nusišypsojo.

— Taip, būtų neblogai, — linktelėjo, ir mes visi laukėme, kol ji kraustė savo piniginę, o paskui rankinę. Tada nunarino galvą.

— Aš neturiu nė cento, — pasakė. — Viską palikau namie.

— Kviečiu pareigūnus, šefe, — pasisuko eiti Asifas.

— Palaukit, palaukit, — sulaikė jį moteris. — Aš galiu atnešti vėliau. Tikrai. Prisiekiu, būtinai atnešiu. — Ji atsigręžė į Rufą. Žengtelėjo jo link ir tylesniu balsu pridūrė: — Čiagi tik pyragaitis. — Ranka palietė trumpai kirptą vaiko galvutę. — Jis dar vaikas. Mažas alkanas vaikas.

Rufas kurį laiką žiūrėjo į ją. Tada įkišo ranką į kišenę ir ištraukė šiek tiek pinigų.

— Šįkart aš už ją sumokėsiu, — pasakė Asifui ir aš pamačiau — galiu prisiekti visais šventaisiais, — kaip žlugo jo autoritetas.

Raudonplaukė moteris maloniai nusišypsojo mano kilniaširdžiam sūnui. Kai mažylis kažką suzirzė, lyg kad nori namo, ji žvilgsniu jį nutildė.

Tėvas nusileido į tamsoje skendinčią virtuvę. Rankoje jis laikė kriketo lazdą.

— Išgirdau, kad kažkas tepa sumuštinius, — ištarė. — Pamaniau, gal koks plėšikas.

— Išalkęs plėšikas, ar ne? — nusijuokiau.

— Taip, aštrialiežuvi. Išalkęs plėšikas. — Jis stovėjo suraukęs kaktą ir timpčiojo už chalato dirželio. Pro atsiknojusią apykaklę matėsi dryžuota pižama. Kiek sutrikęs nuleido kriketo lazdą.

Sėdėjau už virtuvinio stalo ir mėginau įveikti trigubą sumuštinį. Jis buvo toks storas, kad, norėdamas apžioti, turėjau pakreipti galvą. Buvau išalkęs kaip vilkas. Čiaumodamas kumpį su sūriu ir Branston raugintais agurkais tariau jam:

— Atsiprašau, kad prižadinau.

Tėvas nieko neatsakė, tik tyliai nušlepsėjo prie šaldytuvo, it kokią uodegą vilkdamas paskui save chalato diržą. Atidarė šaldytuvo dureles ir susimąstė, užlietas lempelės šviesos.

— Tu manęs neprižadinai, — atsakė. — Seni žmonės miega mažai. Aš dažnai atsikeliu naktį ir einu paklajoti. — Jis mostelėjo galva į vidinį kiemą. Už lango buvo tamsu, nors į akį durk. Eidami miegoti, jie visada užgesindavo baseino šviesas. — Sergsčiu nuo jų. Pats žinai. Nuo tų prakeiktų vaikigalių, kurie teršia mano baseiną.

Pažvelgiau į akliną tamsą. Ar jis kalba tiesą? Ar tie chuliganai tikrai atsėlina į mano tėvo sodą vidury nakties ir maudosi bei išdykauja jo baseine? O gal jis tik išsigalvoja? Ar tie nekviesti svečiai, šnipinėjantys per Google Earth, iš tiesų egzistuoja, ar jie tik išgalvoti miesto žmonių? Ar tikrai egzistuoja toks reiškinys kaip baseinų siaubėjai?

— O kartais tiesiog užsimanau pasmaguriauti ledų, — tęsė tėvas. — Tavo mamai labai nepatinka, kad aš užkandžiauju naktimis. Sako, kad tai kenkia sveikatai.

— Gal ji ir teisi.

— Gal.

— Ar tau niekada nekyla klausimas, kodėl tu apskritai esi čia?

Jis ėmė juoktis.

— Aš tiesiog džiaugiuosi, kad esu, ir tiek, brolyti. — Jis pasisuko į mane, ir šaldytuvo šviesa aureole apgaubė jo galvą. Mano tėvui — septyniasdešimt. — Kitų alternatyvų nėra. — Jis vėl nusisuko į šaldytuvą ir ėmė kasytis pakaušį, visai užmiršęs apie ledus. — Tai ko aš čia norėjau?

Nieko jam neatsakiau, nes jaučiau, kad dabar nieko ir nenorėtų išgirsti. Tačiau aiškiai suvokiau, kas neramina mano tėvą ir trečią valandą nakties atveja iki šaldytuvo. Žinojau, kad jis susimąstė, dėl ko yra čia.

— Užmaršumas nebūtinai yra silpnaprotystės požymis, supranti, — pareiškė tėvas. — Nori ledų?

— Išsigandot? — paklausė jis. — Tokių pastaruoju metu gaunam daug.

Jis stumtelėjo man per stalą ploną kartoninį dokumentų segtuvą. Pakėliau į jį akis. Gudrus išraudęs veidas, kadaise sulaužyta nosis, plieno spalvos plaukai, nukirpti taip trumpai, kad net matyti randai ant skalpo. Apsigimęs Skotland Jardo pareigūnas. Turbūt juo iš tiesų kadaise buvo.

Vėl žvilgtelėjau į aplanką ir pajutau, kaip ėmė tvinkčioti randas. Tokiomis dienomis kaip ši, kai mano kraujas verda ir nervai įtempti it stygos, randas, regis, irgi prabunda prisiminęs slaptas skriaudas, paslaptis ir baimes, apie kurias kiti neturėtų nieko žinoti. Paliečiau jį per marškinius — pailgą, raudoną gyvą daiktą, žaizdą, kuri niekada ir niekur manęs nepaliks, — bet nelabai stipriai. Tarsi tai būtų žvėris, kurio nenorėčiau prižadinti.

— Štai čia — jūsiškis, — pasakė. — Krūvos visokių anketų. Kriminalinis dosjė ilgas kaip tarpmiestinio autobuso maršrutas. — Atsilošė savo kėdėje. — Ne kiekvienas veikėjas noriai demonstruoja tokį savo... kaip ten tas žodis?

— Altruizmą, — pasufleravau. — Susirūpinimą kitų gerove, nesiekiant sau naudos ar atlygio. Dosnumo ir nesavanaudiškumo filosofija.

— Altruizmas, — pakartojo jis, gromuliuodamas keistą žodį, tarsi naujos rūšies dar neragauto sūrio gabalą, ir svarstydamas, skanu ar ne. — Geras žodis, — nusprendė.

— Gera filosofija, — pritariau jam.

Jis linktelėjo į aplanką. Numaniau, kad buvo šiek tiek sunerimęs dėl atlygio.

— Ar neatsiversit, nepažiūrėsit?

Išvertę akis per stalą spoksojome vienas į kitą. Du stambūs vyrai apšiurusiame kabinete. Jis buvo labai prastos formos, tačiau akivaizdžiai matėsi, kad kažkada tikrai dirbo policininku, bet dėl kažkokių miglotų aplinkybių tarnybą teko palikti. Policininkas iš senosios mokyklos. Jis man šiek tiek priminė Kytą, bet dar labiau — mano tėvą. Tarsi būtų gimęs dirbti policininku. Toks jausmas, kad, nors ir plačiai šypsosi, bet kurią akimirką pasiruošęs tave suraityti į ragą.

„Juridinių ir fizinių asmenų, sutuoktinių patikimumo nustatymas“ — taip buvo užrašyta ant stiklinių jo kontoros, kurioje tebuvo vienas kambarys, durų. Sekliai profesionalai. Neišaiškinom — nemoki.

Suradau jį vienoje nykioje Vest Endo gatvelėje, įsikūrusį antrame kažkokio namo aukšte. Eidamas tikėjausi išvysti užsakymų priėmimo stalą, o už jo — gyvenimu nusivylusį raudonplaukį administratorių, panašiai kaip Raimondo Čandlerio apsakymuose. Bet radau tik jį vieną. „Profesionalių tyrėjų instituto narys“ — bylojo įrėmintas pažymėjimas, kabantis ant sienos už vyruko nugaros. Lyg ir per skambu tokioj vietoj ir tokiai personai. Tačiau darbą, kurį jam pavedžiau, jis atliko.

— Jūsiškis vyrukas kilęs iš didelės šeimos, — pasakė. — Nors anksčiau būdavo ir dar gausesnių šeimų.

Mano randas dabar pulsavo lygiu ritmu, tarsi vengdamas atkreipti į save dėmesį. Aš vis dar neprisiverčiau paliesti priešais gulinčio aplanko. Nežinojau, ar tikrai to noriu. Turbūt apsirikau čia atėjęs.

— Nagi pirmyn, — paragino jis ir draugiška šypsena jo veide užgeso kaip perdegusi lemputė.

— Gausit savo pinigus, — patikinau ir išsitraukiau piniginę.

— Galiu pritaikyti nuolaidą, — pasiūlė kiek pralinksmėjęs. — Numirėlį surast — vieni juokai.