Savotiškas baigiamasis žodis

Nežinau, kada pirmą kartą išgirdau apie Kuizelus. Buvau gal penkerių ar šešerių, kai močiutė pirmą kartą nužvelgė mane tiriančiu žvilgsniu. Tuo pačiu mąsliu žvilgsniu, kuriuo ligi šiol visą savo šeimą, susidedančią jau iš daugiau nei dvidešimties palikuonių, skirsto į Kuizelus ir ne Kuizelus. Anuomet nebuvau tikras, ar tas Kuizelas reiškia kažką gero, ar blogo. Tai skambėjo lyg kokia nors ypatybė, reta plaukų spalva ar man dar nežinomas būdvardis.

Mūsų šeimoje kuizeliškais nuo seno laikomi išoriniai požymiai: kumpa nosis, platūs tamsūs antakiai, tvirtas kūno sudėjimas ir vešlūs plaukai; taip pat ir mūsų šeimos muzikinis talentas bei polinkis į jautrumą ar net nervingumą. Be to, ne itin komunikabilus būdas, potraukis į alkoholizmą ir tam tikra niūri melancholija. Mano močiutės pusbrolio, aistringo genealogo mėgėjo, paliktame Kuizelo aprašyme, be kita ko, minima „lenkti rankų pirštų nagai“ ir „jausmingas, bet kartais nuožmus“. Apskritai išvaizda ne itin patraukli, tačiau savo šeimos pasirinkti juk negali...

Būtent močiutės pusbrolio dėka vėliau ir suskatau domėtis budelio profesija. Buvau vos pradėjęs trečią dešimtį, kai vieną dieną namuose ant stalo aptikau šūsnį pageltusių popierių. Aptrintuose, smulkiai rašomąja mašinėle prirašytuose lapuose Fricas Kuizelas (Fritz Kuisl) buvo surinkęs visą informaciją apie mūsų prosenius. Tarp jų radau nespalvotų nuotraukų, vaizduojančių kankinimo įtaisus ir Kuizelų kalaviją (taip ir nerastą, kai aštuntajame dešimtmetyje jį pavogė iš Šongau kraštotyros muziejaus), 200 metų senumo meistro pažymėjimą, išduotą mano protėviui, paskutiniajam Šongau korikui Johanui Michaeliui Kuizelui (Johann Michael Kuisl), rašomąja mašinėle nurašytų laikraščių straipsnių ir ilgiausią, ranka surašytą genealoginį medį. Išgirdau apie savo prosenelio Jėrgo Abrielio (Jörg Abriel) burtų knygas, sako, tebesaugomas Bavarijos valstybinėje bibliotekoje (Bayerische Staatsbibliothek), ir sužinojau, kad Kuizelai buvo viena įžymiausių Bavarijos korikų dinastijų. Jau vien per 1589 metų Šongau raganų procesą mano kruvinasis protėvis įvykdė turbūt daugiau nei šešiasdešimt mirties bausmių.

Nuo tada mano šeimos istorija nedavė man ramybės. Prieš keletą metų, Fricui Kuizelui mirus, jo žmona Rita įleido mane į jo šventovę: ankštą darbo kambarėlį, iki lubų nukrautą dulkėtais aplankais ir knygomis apie koriko profesiją. Mažytėje patalpėlėje kūpsojo rietuvės dėžių, prikištų genealoginių medžių ir nukopijuotų bažnyčios registracijos knygų, iš dalies siekiančių XVI amžių. Ant sienų kabėjo išblukusios nuotraukos ir paveikslai, vaizduojantys seniai mirusius protėvius. Fricas Kuizelas giminaičius vardijo tūkstančiuose kartotekos kortelių! Vardas, pavardė, profesija, gimimo, mirties data...

Vienoje kortelėje radau savo vardą, kitoje – savo sūnaus, prieš metus išvydusio šį pasaulį. Jo vardą Rita Kuizel įrašė jau po vyro mirties.

Linijos pabaiga.

Žvelgiant į visa tai, mano kūnu bėgiojo lengvi šiurpuliukai, bet kartu jaučiausi ir savas. Tarsi mane į savo būrį būtų priėmusi didelė bendrija. Pastaraisiais metais genealogija vis labiau populiarėja. Galbūt dėl to, kad vis sudėtingesniame pasaulyje stengiamės susikurti aiškius namus. Neaugame didelėse šeimynose. Žmogus vis dažniau jaučiasi svetimas, pakeičiamas ir laikinas. Genealogija jam padeda pasijusti nemirtingam. Individui mirus, klanas išlieka.

Savo septynerių metų sūnui jau pasakoju apie jo keistus protėvius. Kruvinas smulkmenas nutyliu. (Jis turbūt įsivaizduoja juos tarytum savotiškus riterius – ką gi, iš tikrųjų skamba gražiau nei „korikas“ ar „budelis“.) Vaiko kambaryje kabo koliažas iš nuotraukų, vaizduojančių seniai mirusius giminaičius. Prosenelius, proprosenelius, jų tetas, dėdes, dukterėčias, sūnėnus... Vakarais jam kartais maga sužinoti šių žmonių istorijas, ir aš pasakoju, ką apie juos žinau. Gražias, liūdnas, šiurpias istorijas. Jam šeima – saugus prieglobstis, saitas, jungiantis su daugeliu mylimų ir jį mylinčių žmonių. Kartą girdėjau, kad visi šioje žemėje susiję artimesniais ar tolesniais giminystės saitais. Kažkiek guodžianti mintis.

Ši knyga – romanas, ne mokslinis darbas. Kiek tik įmanoma, stengiausi remtis faktais. Vis dėlto dažnai teko paprastinti. Net ir tais slogiais laikais kankinimams pradėti reikėjo kiek daugiau dokumentų, o Šongau miestas veikiausiai nebūtų taikstęsis su tokiu valdingu teismo raštininku, kaip Johanas Lechneris. Miesto reikalus iš tikrųjų tvarkė tarybos nariai ir burmistras, o ne kurfiursto vietininkas.

Vadinamųjų „barzdukų urvų“ Šongau apylinkėse nėra, tačiau jų rasta daugelyje kitų Bavarijos vietovių. Jų paskirtis ligi šiol neištirta.

Priešingai Simono Fronvyzerio personažui, Johano Jakobo Kuizelo (Johann Jakob Kuisl) asmenybė istoriškai patvirtinta – kaip ir jo žmonos Anos Marijos bei vaikų Magdalenos, Georgo ir Barbaros. Daugelis Kuizelų laikyti apsiskaičiusiais, savo gydymo sugebėjimais jie garsėjo ir už miesto ribų. Turbūt dėl to mokyti medikai vis kaišiodavo pagalius jiems į ratus įskųsdami valdžiai. Vienas mano protėvių laiške gailiai skundžiasi, kad nebuvo prileistas prie medicinos egzamino. Antraip įrodytų, kuo pranoksta mokytus šundaktarius!

Viskas, ką šioje knygoje perskaitėte apie budelio profesiją, paremta naujausių mokslinių tyrimų patikrintais faktais. Ar mano protėvis tikrai būtų taip gynęs kankinamą pribuvėją, drįstu abejoti. Vis dėlto vaizduotėje regiu jį tokį. Juk pagaliau tai mano proproprosenelis, o apie šeimą, kaip žinoma – arba gerai, arba nieko.

Daug žmonių prisidėjo prie šios knygos baigimo. Deja, negaliu čia išvardyti jų visų, tad norėčiau ypač padėkoti Šongau kultūros vertybių puoselėtojui Helmutui Šmidbaueriui (Helmut Schmidbauer), aprūpinusiam mane reikalinga informacija, Francui Grundneriui (Franz Grundner) iš Šongau muziejaus (Stadtmuseum Schongau), profesorei Kristai Habrich (Christa Habrich) iš Vokietijos medicinos istorijos muziejaus (Deutsches Medizinhistorisches Museum), Ritai Kuizel (Rita Kuisl), maloniai perleidusiai man vyro archyvą, savo broliui Marianui – pirmajam klaidų taisytojui ir drąsintojui, tėvui – patarėjui medicinos ir lotynų kalbos klausimais, ir last but not least (angl. paskutiniai, bet tokiai pat svarbiai) savo žmonai Katrin, vakarais narsiai kovojusiai su puslapiais ir uždirbusiai pinigus, kol aš pildžiau savo jaunystės svajonę.

Oliver Pötzsch, 2007 m. gegužė