5
Ketvirtadienis,
1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 26 d.,
7 val. ryto
Paskendusi mintyse Magdalena pažliugusiu Lecho tiltu pėdino Peitingo link. Per petį permestame maišelyje su keletu džiovintų žolelių nešėsi ir vos vakar sumaltus „Mergelės Marijos miltelius“. Jau prieš kelias dienas senajai Daubenberger buvo pažadėjusi juos užnešti. Senoji pribuvėja, sulaukusi daugiau nei septyniasdešimties, jau sunkiai bepaėjo. Vis dėlto Peitinge ir jo apylinkėse moteris laikyta pagrindine kaimo pribuvėja, kviečiama priimti sunkius gimdymus. Katarina Daubenberger pasaulį išvysti padėjo šimtams vaikų. Garsėjo savo rankomis, kuriomis sugebėdavo į dienos šviesą ištraukti net ir labiausiai užsispyrusius padaužas. Be to, ji buvo išmintinga moteris, žolininkė, nepatikliai stebima klebonų ir gydytojų, tačiau dažniausiai tiksliai diagnozuojanti ir gydanti. Magdalenos tėvas jau ne kartą kreipėsi į ją patarimo. „Mergelės Marijos milteliai“ buvo nedidelė paslaugėlė – jau netrukus vienos kitos žolelės iš pribuvėjos prireiks ir jam.
Praėjusi pirmuosius Peitingo namus mergina pastebėjo, kad valstiečiai apie kažką šnibždasi sukiodamiesi į ją. Vienas kitas žegnojosi. Koriko duktė kaimiečiams kėlė baimę. Neretas manė, jog ši santykiaujanti su Belzebubu. Ją taip pat jau buvo pasiekę gandai, kad jos grožis tesąs mainų su pačiu pragaro kunigaikščiu pasekmė. Už tai esą pardavusi ne ką kita, kaip savo nemirtingąją sielą. Magdalena leido žmonėms tikėti, kuo jie nori – taip nors atsigindavo pernelyg įkyrių jaunikių.
Nekreipdama dėmesio į valstiečius, ji pasuko į gatvelę dešinėje ir netrukus sustojo priešais mažą, kreivą pribuvėjos namelį.
Iškart pastebėjo, kad kažkas ne taip. Nors rytas gražus, langinės užvertos, dalis žolelių ir gėlių darželyje priešais namą ištryptos. Magdalena žengė prie durų ir nuspaudė rankeną. Durys buvo užrakintos.
Dabar jai jau tikrai sukilo įtarimas. Daubenberger laikyta itin svetinga, dar niekad Magdalena nebuvo užtikusi jos namo užrakinto. Visos vietos moterys į senąją pribuvėją kreiptis galėjo bet kuriuo metu.
Mergina energingai pabeldė į sunkias medines duris.
– Daubenberger, ar tu ten?! – šūktelėjo. – Čia Magdalena iš Šongau! Atnešiau tau „Mergelės Marijos miltelių“!
Tik po valandėlės stogo frontone prasivėrė langelis. Katarina Daubenberger įtariai žvilgtelėjo žemyn. Senoji moteris atrodė susirūpinusi, jos veidą vagojo dar daugiau raukšlių nei įprastai. Ji rodėsi išblyškusi ir pavargusi. Atpažinusi Magdaleną, išspaudė šypseną.
– Ak, tai tu, Magdalena! – šūktelėjo. – Smagu, kad atėjai. Tu viena?
Mergina linktelėjo. Atsargiai apsidairiusi į visas puses, pribuvėja dingo viduje. Laiptuose pasigirdo žingsniai, atšoko skląstis. Galiausiai durys atsivėrė. Daubenberger skubriai mostelėjo įeiti.
– Kas atsitiko? – įžengusi į vidų paklausė Magdalena. – Nunuodijai burmistrą?
– Kas dar galėjo atsitikt, kvaila višta! – kurstydama krosnyje ugnį atrėžė pribuvėja. – Kaimo vaikpalaikiai patykojo manęs naktį. Namą padegt taisėsi. Tik paskutinę akimirką pasirodė Michaelis Kėselis, tas stambus ūkininkas, ir juos išbaidė. Kitaip jau po žeme gulėčiau!
– Ar tai dėl Štechlin? – pasiteiravo Magdalena sėsdamasi ant išklibusios kėdės prie krosnies. Nuo ėjimo jai skaudėjo kojas.
Katarina linktelėjo.
– Ir vėl visos pribuvėjos – raganos, – sumurmėjo. – Kaip ir močiutės laikais, niekas nesikeičia.
Prisėdusi prie Magdalenos, įpylė jai į puodelį tamsaus, aromatingai kvepiančio gėralo.
– Išgerk, – tarė. – Vanduo su medumi, alumi ir Aqua Ephedra.
– Aqua kuo? – pasidomėjo Magdalena.
– Efedros esencija. Padės tau vėl atsistoti ant kojų.
Magdalena gurkštelėjo karšto nuoviro. Skonis buvo saldus ir gaivinantis. Ji pajuto, kaip į kojas sugrįžta jėgos.
– Gal žinai, kas būtent ten pas jus nutiko? – panoro sužinoti Katarina Daubenberger.
Magdalena bendrais bruožais apsakė pribuvėjai, ką žinojo. Užvakar vakare vaikštinėjant prie Lecho Simonas pasakojo apie negyvą berniuką ir raganišką ženklą jam ant peties. Be to, vakar naktį per ploną medinę kambario sieną jai pavyko nugirsti mediko pokalbio su jos tėvu dalį.
– Veikiausiai nukentėjo ir dar vienas berniukas, ant peties vėl rastas tas ženklas, – baigė ji. – Naktį Simonas dar ten nuėjo. Nuo tol iš jo nesulaukiau jokių žinių.
– Įrėžtos šeivamedžio sultys, sakai? – susimąsčiusi perklausė Daubenberger. – Keista. Galima pamanyti velnią panaudojus kraują, ar ne? Kita vertus...
– Kas? – nekantriai nutraukė ją Magdalena.
– Na, siera berniuko kišenėje ir dar tas ženklas...
– Ar tai tikrai raganų ženklas? – pasiteiravo mergina.
– Sakykim, tai išmintingų moterų ženklas. Labai senas ženklas. Kiek žinau, vaizduoja veidrodėlį, labai senos ir galingos deivės veidrodį.
Senoji pribuvėja atsistojo ir nušlepsėjo prie krosnies įmesti dar vienos pliauskos.
– Šiaip ar taip, jis pridarys mums dar galybę nemalonumų. Jei viskas ir toliau taip eisis, keliausiu į Peisenbergą pas savo marčią, kolei nurims triukšmas.
Staiga ji sustojo. Žvilgsnis nuslydo aptrintu kalendoriumi, kabančiu ant židinio atbrailos.
– Žinoma, – murmtelėjo. – Ir kaip galėjau tai pamiršt!
– Kas yra? – priėjusi paklausė Magdalena.
Katarina paėmė kalendorių į rankas ir puolė skubriai jį vartyti.
– Štai, – galiausiai parodė į pageltusį piešinį, vaizduojantį abatę, rankoje laikančią ąsotėlį ir knygą. – Šventoji Valpurga. Ligonių ir gimdyvių globėja. Kitą savaitę jos šventė.
– Ir ką?
Magdalena nesuprato, ką pribuvėja turi omenyje. Sutrikusi žvelgė į dėmėtą atspaudą. Vienas puslapio kampas buvo kiek apsvilęs. Moters paveikslėlyje galvą supo aureolė, akys buvo romiai nuleistos.
– Tai štai, – pradėjo Daubenberger. – Šventosios Valpurgos šventė švenčiama gegužės pirmąją. Todėl naktis prieš tai vadinama Valpurgijos naktimi...
– Raganų naktis, – sukuždėjo Magdalena.
Senoji linktelėjusi pridūrė:
– Jei tikėtume Peitingo valstiečiais, šią naktį girioje prie Hohenfurcho susirinkusios raganos meilinasi šėtonui. Galimas daiktas, kad toks ženklas kaip tik šiuo metu – tik atsitiktinumas, bet vis dėlto tai keista.
– Manai?..
Katarina Daubenberger gūžtelėjo pečiais.
– Aš nieko nemanau. Bet iki Valpurgijos nakties dar savaitė. O ar vakar naktį neradot dar vieno negyvo berniuko, pažymėto tokiu pačiu ženklu?
Ji nuskubėjo į kambarėlį šalimais. Atsekusi jai įkandin Magdalena išvydo, kaip pribuvėja skubomis į maišą kemša keletą suknelių ir antklodžių.
– Ką darai? – paklausė nustebusi.
– Na, ką galėčiau daryt? – sušnopavo senoji moteris. – Deduosi daiktus, štai ką darau. Keliausiu pas savo marčią į Peisenbergą. Jeigu žmogžudystės tęsis, nenorėčiau atsidurt netoliese. Vėliausiai Valpurgijos naktį vaikpalaikiai man ant stogo patupdys raudonąjį gaidį. Jei tai iš tikrųjų raganos darbeliai, netrokštu būti ja palaikyta. O jei ne ragana, kaltininkės reikės dar labiau.
Gūžčiodama ji dirstelėjo į Magdaleną.
– O dabar drožk iš čia. Bus geriau, jei dingsi. Koriko duktė jų akimis – tokia pat nedorėlė, kaip ir ragana.
Net neapsidairiusi atvykėlė išskubėjo laukan. Pakeliui iki Lecho, žingsniuojant pro daržines ir valstiečių sodybas, ją apėmė jausmas, tarytum pro kiekvieną langą jai pavymui smigtų nepatikli akių pora.
Apie dešimtą valandą ryto sėdėdamas prie vieno tolesniųjų stalų užeigoje „Auksinė žvaigždė“ Simonas susimąstęs srėbė tirštą avienos ir morkų sriubą. Tiesą sakant, didelio apetito neturėjo, nors nuo vakar vakaro ir nebuvo nieko valgęs. Bet atsiminimai apie praeitą naktį, jaunojo Kraco vaizdas, tėvų rauda ir sujudimas gretimai jo skrandį pavertė mažu gniužulėliu, į kurį net su geriausiais norais niekas netilpo. Čia, „Auksinėje žvaigždėje“, bent jau buvo pakankamai ramu, kad galėtų darkart permąstyti vakarykščius įvykius.
Mediko žvilgsnis nuslydo smuklės sale. Šongau veikė geras tuzinas užeigų, tačiau „Auksinė žvaigždė“ laikyta geriausia. Ąžuoliniai stalai buvo švarūs ir lygiai nuobliuoti, ant lubų kabojo sietynai su naujomis žvakėmis. Keleto gan pasiturinčių svečių gerove iš stiklinių grafinų gausiai pildamos vyną rūpinosi patarnautojos.
Šiuo paros metu čia niurksojo tik keletas Augsburgo vežikų, anksti ryte pristačiusių krovinį į prekių sandėlį. Iš miesto jų maršrutai driekėsi į Šteingadeną, Fiuseną, per Alpes iki pat Venecijos.
Vežikai rūkė pypkes ir buvo išlenkę jau ne vieną taurę vyno. Simono ausis pasiekė garsus kvatojimas.
Žiūrėdamas į vežikus, gydytojas prisiminė muštynes, apie kurias jam prie Lecho užsiminė sielininkai. Jozefas Grimeris susikirto su keletu konkurentų iš Augsburgo. Ar todėl teko mirti jo sūnui? Bet kaip tada dėl kito negyvo berniuko? Ir ką reiškia Zofi istorija apie vyrą kauline ranka?
Gurkšnodamas iš bokalo silpną alų Simonas mąstė. Augsburgiečiai jau seniai planavo naują prekybos maršrutą švabiškajame Lecho krante, kad galėtų išvengti Šongau transporto monopolio. Iki šiol jų planus vis sužlugdydavo hercogas. Vertinant ateities perspektyvas, pastarieji įvykiai, be jokios abejonės, jiems labai palankūs. Jei dėl velnio pinklių miesto bus lenkiamasi, vis daugiau prekybininkų stos už naująjį kelią. O dar Šongau būtent dabar planavo prieglaudą raupsuotiesiems. Nemažai tarybos narių manė, kad ir tai gali atbaidyti pirklius.
Tad nejau vyrą kauline ranka skleisti baimės ir suirutės pasiuntė Augsburgas?
– Užeiga stato.
Pažadintas iš susimąstymo Simonas pakėlė galvą. Priešais stovėjo pats burmistras Zėmeris ir taip trinktelėjo stipraus kovo alaus bokalą ant stalo, kad net putos ištyško. Jaunuolis nužvelgė šeimininką. Retai pasitaikydavo, kad pirmasis Šongau burmistras pasirodytų užeigos salėje. Medikas neatminė, kad nors sykį būtų buvęs jo užkalbintas. Išskyrus tą vieną kartą, kai Zėmerio sūnus karščiuodamas gulėjo lovoje. Tačiau tąkart burmistras su Simonu bendravo taip iš aukšto, lyg šis būtų koks keliaujantis pirtininkas, ir tik nenoromis į delną įspraudė keletą skatikų. Dabar prie stalo smuklės šeimininkas prisėdo draugiškai šypsodamasis. Storais, žieduotais pirštais mostelėjo vienai tarnaičių atnešti dar alaus. Tada sveikindamas Simoną kilstelėjo bokalą.
– Girdėjau apie mažojo Kraco mirtį. Prasti popieriai. Veikiausiai Štechlin mieste turi bendrininką. Bet netrukus viską išsiaiškinsim. Jau šiandien rodysim jai prietaisus.
– Kodėl jūs toks tikras, kad tai Štechlin kaltė? – neatsakydamas į pasveikinimą pasiteiravo Simonas.
Zėmeris nurijo didelį gurkšnį tamsiojo alaus ir nusivalė barzdą.
– Turime liudytojų, kad ji su vaikais atlikinėjo šėtoniškus ritualus. Be to, vėliausiai ant tempimo suolo moteris pripažins visas savo kaltes, tuo visiškai neabejoju.
– Girdėjau, čia vyko muštynės su augsburgiečiais, – nenusileido Simonas. – Grimerio tėvas keletui jų neblogai aplygino šonus...
Karlas Zėmeris akimirką, rodos, sutriko, tada niekinamai prunkštelėjo:
– Nieko ten ypatingo, tokie dalykai retkarčiais nutinka. Gali paklaust Rėzel. Tą dieną ji dirbo prie prekystalio.
Vyras mostelėjo merginai prieiti prie stalo. Maždaug dvidešimties merginą šiek tiek išsprogusiomis akimis ir kreiva nosimi Dievas ne itin apdovanojo grožiu. Ji prisiartino droviai nuleidusi galvą. Simonas jau ne kartą pastebėjo į save nukreiptą jos svajingą žvilgsnį. Tarnaičių akyse jaunasis medikas buvo vienas patraukliausių vyrų mieste. Be to, vis dar viengungiavo.
Karlas Zėmeris pasiūlė patarnautojai prisėsti šalia.
– Papasakok apie tas muštynes su augsburgiečiais prieš kelias dienas, Rėzel.
Mergina gūžtelėjo pečiais. Pažvairavusi į gydytoją, išspaudė siaurą šypseną.
– Tai buvo keletas vyrų iš Augsburgo. Per daug išgėrę jie puolė burnot mūsų sielininkus. Kad šie blogai pakuojantys prekes ir dėl to jos apgadinamos. Kad per kelionę lakantys ir būtent dėl to Grimeriui nuskendęs krovinys.
– Ir ką į tai Grimeris? – pasidomėjo Simonas.
– Anas įdūkęs vienam augsburgiečiui vožė į snukį. Ir bemat prasidėjo peštynės. Samdiniai visus išgrūdo lauk. Tada vėl stojo ramybė.
Vyptelėjęs medikui, Karlas Zėmeris nurijo dar vieną gurkšnį.
– Matai, nieko ypatingo.
Staiga Simonui toptelėjo mintis.
– Rėzel, gal tądien matei aukštą vyrą randuotu veidu, su plunksna už skrybėlės?
Jo nuostabai, tarnaitė iškart linktelėjo.
– Buvo vienas. Jis sėdėjo tolimiausiame kampe su dviem kitais. Šiurpūs vyrai, manau, tai buvo kareiviai. Turėjo kardus, o ilgšis – ilgą randą per visą veidą. Ir dar truputį raišavo. Atrodė, lyg jį būtų siuntęs pats velnias...
– Ar jie taip pat dalyvavo muštynėse?
Padavėja papurtė galvą.
– Ne, tik stebėjo. Bet po susistumdymo greit išėjo. Jie...
– Rėzel, pakaks, gali vėl eiti prie darbo, – įsiterpė burmistras.
Tarnaitei pasišalinus, šeimininkas įniršęs dėbtelėjo į Simoną:
– Kam tas kamantinėjimas? Prie ko tai prives? Štechlin kalta, ir baigta. Ko mums reikia, tai ramybės mieste, o tu savo klausimais tik dar labiau audrini žmones. Nekišk nosies, Fronvyzeri, tu tik keli sumaištį.
– Bet juk visai neaišku...
– Aš pasakiau, nekišk nosies! – storu smiliumi bakstelėjo Simonui į krūtinę Karlas. – Judu su koriku savo klausimais tik drumsčiat ramybę. Nekiškit nagų, supratai?
Sulig šiais žodžiais burmistras pakilo ir neatsisveikinęs leidosi į aukštutines menes. Išgėręs alų gydytojas pasisuko eiti.
Bežengiant laukan, kažkas sulaikė jį už švarko. Tai buvo tarnaitė Rėzel. Ši neryžtingai grįžtelėjo atgal, ar niekas jų nestebi.
– Turiu jums dar kai ką pasakyti. Tie trys vyrai... – sukuždėjo ji.
– Taip?
– Jie neišėjo. Jie tik užlipo į viršų. Greičiausiai ten susitiko su dar kažkuo.
Simonas linktelėjo. Kas Šongau turėjo ką aptarti, ėjo į „Auksinę žvaigždę“. O kas pageidavo, kad apie pokalbį niekas nesužinotų, išsinuomodavo kambarį viršutiniuose aukštuose. Dėl įrengtų šoninių įėjimų šiuo tikslu net nereikėdavo eiti per pagrindinę užeigos salę. Su kuo gi tie trys vyrai susitiko viršuje?
– Dėkui tau, Rėzel.
– Ir dar kai kas...
Tarnaitė vogčiomis apsidairė. Jai prabilus, balsą vos galėjai girdėti. Lūpos kone lietė Simono ausį.
– Norit tikėkit, norit ne. Ilgšiui su randu apmokant sąskaitą, pastebėjau jo kairiąją ranką. Prisiekiu Dievu, ji buvo iš kaulų. Į Šongau atkeliavo velnias, ir aš jį mačiau...
Pasigirdus šūksniui, padavėja krūptelėjo – jos prireikė užeigoje. Metusi paskutinį ilgesingą žvilgsnį į jaunąjį mediką, ji nusigręžė.
Merginai pradingus, Simonas nužvelgė puošnų smuklės fasadą su įstiklintais langais ir ištapytomis sienomis. Su kuo vyrai čia susitiko?
Jaunuolį nukrėtė šiurpas. Atrodo, Zofi apie vyro išvaizdą vis dėlto sakė tiesą. Galbūt velnias iš tikrųjų atkeliavo į Šongau.
– Laikas, Marta. Turi keltis.
Korikas nepastebėtas įžengė į vienutę ir timptelėjo pribuvėją už apsiausto, kurį ji buvo užsimetusi vietoj antklodės. Štechlin užsimerkusi ramiai alsavo. Lūpomis perbėgo šypsena. Atrodė esanti pasaulyje, kuriame neegzistuoja baimė ir skausmas. Jakobas Kuizelas apgailestavo privaląs grąžinti ją į rūsčią realybę. Netrukus čia bus labai daug skausmo. Jai teks išlikti stipriai.
– Marta, taryba tuoj bus čia!
Šįkart vyras ją papurtė. Pravėrusi akis, pribuvėja akimirką sutrikusi dairėsi aplink. Tada atmintis atsigavo. Nusibraukusi nuo veido dulkių sulipintus plaukus, apsidairė it pjudomas žvėrelis.
– Dieve mano, tad jau prasideda...
Moteris ėmė verkti.
– Nėra ko bijot, Marta. Šiandien tau tik parodysiu prietaisus. Turi ištvert. Mes rasim žudiką, o tada...
Jo žodžius nutraukė girgžtelėjimas. Pro besiveriančias duris tvirtovės vidų apšvietė vėlyvos popietės saulė. Keturi miesto sargybiniai įėję išsirikiavo prie sienų. Jiems iš paskos sekė tarybos atstovai ir teismo raštininkas Johanas Lechneris.
Išvydęs tris tarybos narius, Kuizelas sunerimo. Tiesą sakant, šiandien buvo numatyta tik parodyti kankinimo prietaisus. Pačiam kankinimui reikėjo leidimo iš Miuncheno ir valdytojo dalyvavimo. Nejau teismo raštininkas išdrįs savo nuožiūra pradėti kankinimus?
Lechneris, regis, pastebėjo koriko dvejones.
– Viskas gerai, – drąsindamas linktelėjo. – Šie trys tarybos nariai bus liudytojais. Kuo skubiau viską baigsime, tuo greičiau mieste vėl įsivyraus taika. Jo prakilnybė grafas Zandicelis mums už tai padėkos.
– Bet... – pradėjo Jakobas. Tačiau iš raštininko akių suprato, kad prieštarauti nėra prasmės. Ką daryti? Jei nenutiks nieko nenumatyto, dar šiandien turės kankinti Štechlin. Nebent...
Nebent liudytojai priimtų kitokį sprendimą.
Kuizelas iš patirties žinojo, kad kviestiniai tarybos nariai vykdant apklausas dažnai neatsisakydavo įsikišti ir patys. Reikalui esant, nutraukdavo apklausą ir pirma laiko, jei manydavo, kad, nepaisant kankinimų, rezultatų pasiekta nebus.
Jis metė žvilgsnį į tris tarybos narius. Kepėjas Michaelis Berchtholtas ir jaunasis Šrėfogelis jam buvo pažįstami, bet trečiasis...
Raštininkas Johanas Lechneris pasekė budelio žvilgsnį.
– Tarybos narys Matijas Augustinas, trečiasis liudytojas, serga, – tarė lyg tarp kitko. – Jis atsiuntė savo sūnų Georgą.
Kuizelas linktelėjo įdėmiai nužiūrinėdamas tris liudytojus.
Michaelis Berchtholtas buvo prisiekęs valdininkas, su malonumu stebintis kankinimus ir įsitikinęs, kad Martą Štechlin reikia sudeginti kaip raganą. Jau dabar matavo ją piktais, nors ir baugščiais žvilgsniais, tarytum pribuvėja ir per atstumą galėtų paversti jį žiurke. Žiūrėdamas į žemą, liesą vyruką nuo degtinės paraudonijusiomis akimis, korikas slapčiomis šyptelėjo. Apsivilkęs pilką apsiaustą suveltu kailiniu gobtuvu, šis iš tikrųjų panėšėjo į vieną pelių, naktimis šmirinėjančių jo kepykloje.
Jaunasis Šrėfogelis, į kalėjimą įžengęs paskui kepėją, buvo laikomas tėvo vertu įpėdiniu taryboje, nors retsykiais ir kiek ūmaus būdo. Kuizelas iš kitų tarybos narių girdėjo, kad šis netiki Štechlin kalte.
Vienas taškas mūsų naudai...
Jakobas nužvelgė galingiausios Šongau puodžių šeimos atžalą. Šiek tiek lenkta nosimi, aukšta kakta ir blyškiu veidu jis atrodė lygiai taip, kaip korikas įsivaizdavo tikrą aristokratą. Puodžiai gamino indus ir koklines krosnis. Šrėfogeliams priklausė nedidelė vietos manufaktūra, kurioje septyni pameistriai žiedė puodynes, lėkštes ir koklius. Senasis Ferdinandas Šrėfogelis prasimušė iš gana žemo sluoksnio ir visada buvo laikomas šiek tiek keistoku. Pagarsėjusiomis savo karikatūromis ant kai kurių koklių per dantį traukdavo Bažnyčią, tarybą ir stambius ūkininkus.
Po jo mirties pernai sūnus palikimą, regis, ne švaistė, o tikslingai investavo. Vos praeitą savaitę vėl pasamdė naują žmogų. Tik nenoromis jaunasis Šrėfogelis sutiko, kad tėvas žemės sklypą prie Hohenfurcho tako paliktų Bažnyčiai. Ten dabar buvo statoma prieglauda raupsuotiesiems.
Puodžiaus sūnus priklausė tai mažumai vietos vyriškių, kurie retkarčiais persimesdavo vienu kitu žodžiu su koriku. Ir dabar jis trumpai šiam linktelėjo. Jo lūpomis perbėgo siaura, drąsinanti šypsena.
Įvertinti trečiąjį liudytoją Georgą Augustiną Kuizelui sekėsi sunkiai. Jaunasis Augustinas buvo laikomas lėbautoju ir iki šiol dirbo tolimajame Augsburge ir Miunchene, kur tėvo vardu tvarkė reikalus su rūmais. Šongau Augustinai buvo įtakinga vežikų dinastija, ir Georgas visa savo laikysena leido tai pajusti. Išsipusčiusiam kaip dabitai, su plunksna už skrybėlės, plačkelnėmis ir pušnimis, budelis jam neegzistavo. Susidomėjęs nužvelgė drebančią pribuvėją, susisiautusią į apsiaustą ir vienas į kitą trinančią pamėlynavusius kojų pirštus. Akmeninės kalėjimo grindys ir dabar, balandžio mėnesį, buvo šaltos nelyginant ledas.
– Pradėkime, – perskrodė užsitęsusią tylą teismo raštininko balsas. – Eime į rūsį.
Sargybiniai pakėlė nuleidžiamąsias duris. Laiptai vedė į aprūkusią patalpą, sumūrytą iš grubiai tašytų akmenų. Kairiajame kampe rėpsojo dėmėtas tempimo suolas su mediniu ratu galvūgalyje. Šalimais stovėjo žarijų indas, kuriame jau metų metus rūdijo keletas įvairaus dydžio žnyplių. Ant grindų mėtėsi akmens luitai su įtaisytais geležiniais žiedais. Nuo lubų kadaravo kablys su grandinėmis. Vakar vienas sargybinis iš prekių sandėlio atgabeno gniaužtuvus pirštams bei dar daugiau replių ir nerūpestingai nubloškė į kampą. Kitame užkampyje kūpsojo krūva sutrūnijusių medinių kėdžių. Kankinimų kamera atrodė visiškai apleista.
Johanas Lechneris deglu apšvietė patalpą. Priekaištingu žvilgsniu perliejo koriką:
– Galėjai ir apsitvarkyt.
– Jūs čia viską taip skubinot, – gūžtelėjo pečiais Jakobas Kuizelas stoiškai rikiuodamas kėdes. – O nuo paskutinės apklausos praėjo nemažai laiko.
Korikas gerai atsiminė. Ketveri metai prabėgo nuo tada, kai čia ant lubose įtaisyto kablio už nugaros surištomis rankomis pakabino monetų padirbinėtoją Pėterį Leitnerį. Jam prie kojų pririšo 40 svarų sveriančius akmenis, kol galiausiai lūžus rankoms šis inkšdamas prisipažino. Prieš tai Kuizelas jį kankino gniaužtuvais pirštams ir iki raudonumo įkaitintomis žnyplėmis. Nuo pat pradžių budelis neabejojo Leitnerio kalte. Taip, kaip dabar tikėjo Štechlin nekaltumu.
– Prakeikimas, paskubėk! Neturime tam visos dienos!
Klestelėjęs ant vienos kėdžių, raštininkas laukė, kol Jakobas paruoš vietas ir kitiems dalyviams. Korikas kilstelėjo sunkų ąžuolinį stalą ir trinktelėjo ant žemės priešais Lechnerį. Numatavęs jį dar vienu priekaištingu žvilgsniu, Johanas išsitraukė rašalinę bei plunksną ir pasitiesė priešais save pergamento ritinėlį.
– Pradėkime.
Liudytojai jau buvo susėdę. Marta Štechlin spaudėsi prie užpakalinės sienos, tarytum ieškodama pelės urvelio, pro kurį galėtų pasprukti.
– Tegu nusirengia, – įsakė teismo raštininkas.
Jakobas Kuizelas nustebęs pažvelgė į jį:
– Bet juk pirmiausia ketinote...
– Tegu nusirengia, pasakiau. Norime apžiūrėti ją ieškodami raganiškų žymių. Jei rasime, kaltė bus įrodyta, ir apklausa praeis dar greičiau.
Du sargybiniai prisiartino prie pribuvėjos, sukryžiuotomis rankomis atsitūpusios į kampą. Kepėjas Michaelis Berchtholtas apsilaižė. Dar šiandien jis išvys savo reginį.
Jakobas Kuizelas mintyse nusikeikė. To nebuvo numatęs. Raganiškų žymių paiešką dažnai taikydavo medžiodami raganas. Jei ant įtariamosios kūno aptikdavo keistos formos apgamų, tai aiškindavo kaip velnio ženklą. Dažnai korikas paskui dar atlikdavo išbandymą adata – įdurdavo menamai raganai į įtartiną apgamą. Jeigu neištrykšdavo kraujas, ši neabejotinai buvo ragana. Kuizelas atsiminė, kad jo senelis žinojo priemonių ir būdų, kaip bandant adata išvengti kraujavimo. Taip procesas sparčiau pasibaigdavo, ir korikas greičiau gaudavo savo atlygį...
Iš susimąstymo jį pažadino drykstelėjimas. Vienas sargybinių nuplėšė dvokiančią, dėmėtą suknelę apnuogindamas blyškų ir liesą pribuvėjos kūną. Ant šlaunų ir žastų ryškėjo mėlynės – kovos su Jozefu Grimeriu padariniai. Spausdamasi prie rūsio sienos, moteris abiem rankomis mėgino prisidengti krūtis ir tarpukojį.
Sargybinis taip timptelėjo Štechlin už plaukų, kad ši garsiai suspiegė. Jakobas matė, kaip mažos raudonos kepėjo Michaelio Berchtholto akutės nelyginant pirštai čiupinėja pribuvėjos kūną.
– Ar tai būtina? Duokit jai bent kėdę! – pašoko Jakobas Šrėfogelis ketindamas sustabdyti sargybinius. Raštininkas jį vėl privertė sėstis.
– Mes norime sužinoti teisybę. Todėl tai būtina. Ir dėl manęs duokite Štechlin kėdę!
Nenoriai į vidurį atstūmęs kėdę, sargybinis pasodino ant jos pribuvėją. Moters akys baugščiai lakstė nuo raštininko prie koriko.
– Nukirpkite jai plaukus, – įsakė Lechneris. – Ieškosime raganiškų žymių ir ten.
Sargybiniui prisiartinus su peiliu, Kuizelas greitu judesiu atėmė iš jo ginklą.
– Tai atliksiu aš.
Jis atsargiai nupjovė susivėlusias pribuvėjos garbanas. Plaukų kuokštai krito ant žemės aplink kėdę. Štechlin patyliukais verkė.
– Nebijok, Marta, – sušnibždėjo jai į ausį. – Aš tavęs neskriausiu. Šiandien dar ne.
Johanas krenkštelėjo.
– Korike, noriu, kad apžiūrėtum šią moterį ieškodamas raganiškų žymių, visur.
Kepėjas Berchtholtas palinko prie raštininko.
– Juk nesitikit, kad šis ką nors ras, – šnibžtelėjo jis. – Juk jis išvien su Štechlin. Pats mačiau, kaip pribuvėja brukdavo jam žoleles ir dar nežinia ką. O Koislinbauerio tarnaitė man pasakojo...
– Meistre Berchtholtai, jūsų išvedžiojimams dabar tikrai neturime laiko.
Teismo raštininkas pasidygėjęs nusisuko į šalį, stengdamasis išvengti puvėsių dvoko, tvoskiančio iš kepėjo burnos. Berchtholtą jis laikė girtuokliu ir pagyrų puodu, tačiau bent jau dėl šio reikalo galėjo juo pasikliauti. Dėl savo antrojo liudytojo jis dar dvejojo... Todėl vėl pasisuko į kepėją.
– Bet jeigu tai padės rasti teisybę, atsižvelgsiu į jūsų prašymą, – drąsinančiai ištarė. – Meistre Augustinai, ar galėtumėte būti toks malonus ir padėti korikui ieškoti?
Atsilošęs kėdėje Michaelis patenkintas toliau nužiūrinėjo nusikaltėlę. Tuo metu įtakingojo vežiko sūnus gūžtelėjęs atsistojo ir lėtai nupėdino iki pribuvėjos. Jo smulkus veidas buvo blyškus, tarytum mažai saulės matęs. Jame žibėjo ledo mėlynumo akys. Kone abejingai Georgas Augustinas nužvelgė Štechlin. Vyro smilius lengvai palietė sulysusį moters kūną, apsuko ratus aplink krūtis ir galiausiai sustingo virš bambos.
– Apsisuk, – sukuždėjo.
Pribuvėja drebėdama apsisuko. Pirštas toliau nuslydo sprandu ir pečiais. Ant dešiniosios mentės stabtelėjo ir pabaksnojo į apgamą, kuris iš tikrųjų atrodė didesnis nei kiti.
– Ką manote apie tai?
Vežikas pažvelgė korikui, visą laiką stovėjusiam šalia, tiesiai į akis.
Jakobas Kuizelas gūžtelėjo pečiais.
– Apgamas. Ką turėčiau apie tai manyti?
Augustinas nenusileido. Kuizelui pasirodė, kad jo lūpose žaidžia nežymi šypsenėlė.
– Ar tie du negyvi vaikai ant pečių neturėjo tokio paties ženklo?
Raštininkas ir kepėjas pašoko, netgi jaunasis Šrėfogelis smalsiai prisiartino apžiūrėti apgamo.
Sumirksėjęs Jakobas Kuizelas pažvelgė atidžiau. Ruda dėmė iš tikrųjų buvo didesnė nei kiti apgamai. Ant jos augo keletas juodų plaukų. Apačioje ji siaurėjo.
Vyrai apsupo Martą Štechlin ratu. Kol kas susitaikiusi su likimu pribuvėja leidosi apžiūrinėjama it skersti numatytas veršelis. Tik retsykiais pasigirsdavo tyli aimana.
– Iš tikrųjų, – sukuždėjo raštininkas palinkęs virš dėmės. – Tai panašu į velnio ženklą...
Kepėjas Berchtholtas uoliai sulinksėjęs persižegnojo. Tik Jakobas Šrėfogelis kraipė galvą.
– Jeigu tai raganiškas ženklas, turėsite kartu sudeginti ir mane!
Jaunasis aristokratas prasisegė marškinius ir parodė į rudą dėmę ant savo pūkeliais apžėlusios krūtinės. Iš tiesų ir tas apgamas buvo keistos formos.
– Turiu jį nuo pat gimimo, ir iki šiol dar niekas nėra pavadinęs manęs raganium.
Raštininkas papurtė galvą ir nusisuko nuo pribuvėjos.
– Taip nieko nepasieksime. Kuizelai, parodyk jai prietaisus. Ir paaiškink, ko ketiname imtis, kol pasakys mums tiesą.
Jakobas įdėmiai pažvelgė Martai Štechlin į akis. Ištraukęs iš žarijų dubens žnyples, ėmė artintis. Stebuklas neįvyko, jam teks pradėti.
Tą akimirką lauke varpai pratrūko skelbti aliarmą.