1

Šongau,

1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 24 d. rytas,

po 35 metų...

Magdalena Kuizel sėdėjo ant medinio suolo priešais mažą, palinkusį koriko namelį, tvirtai tarp šlaunų spausdama sunkią bronzinę piestą. Tolygiais judesiais ji grūdo džiovintus čiobrelius, pataisus ir smikmykus, paversdama šiuos smulkiais žaliais milteliais. Nosį kutenantis pikantiškas aromatas skleidė artėjančios vasaros nuojautą. Versdama markstytis saulė švietė jai į nudegusį veidą, per kaktą ritosi prakaito lašai. Tai buvo pirmoji tikrai šilta diena šiais metais.

Sode žaidė jos mažieji broliukas ir sesutė, šešiamečiai dvynukai Georgas ir Barbara. Šie lakstė tarp šeivamedžių krūmų, jau sukrovusių pirmuosius pumpurus. Vaikai vis garsiai suklykdavo iš smagumo, ilgoms šakoms nelyginant pirštams brūkštelėjus jiems per veidus. Magdalena neišlaikiusi nusišypsojo. Atsiminė, kaip ją pačią vos prieš kelerius metus lygiai taip pat po krūmus gainiojo tėvas. Prieš akis iškilo aukšta, augalota figūra, iškeltomis letenomis lekianti jai įkandin ir grėsmingai urzgianti lyg didžiulis lokys. Tėvas buvo puikus žaidimų draugas. Mergina niekaip nepajėgė suprasti, kodėl šiam pasirodžius priešaky žmonės mieste pereina į kitą gatvės pusę ar puola murmėti maldą. Tik vėliau, sukakusi septynerius ar aštuonerius metus, sužinojo, kad tėvas savo letenomis moka ne tik žaisti. Tai įvyko ant kartuvių kalvos, kai Jakobas Kuizelas vagiui ant kaklo uždėjo ir užveržė kanapinę virvę.

Vis dėlto Magdalena didžiavosi savo šeima. Jau jos prosenelis Jėrgas Abrielis ir senelis Johanesas Kuizelas buvo budeliai. Mergaitės tėvas Jakobas mokėsi iš senelio, kaip ir jos mažasis broliukas Georgas po kelerių metų mokysis iš gimdytojo. Kai ji dar buvo maža, motina prieš miegą kartą pasakojo, kad tėvas ne visada dirbo budeliu. Esą šis žygiavo didžiajame kare, kol jį vis dėlto vėlei patraukė atgalios į Šongau. Mažajai Magdalenai panorėjus sužinoti, ką jis veikė kare ir kodėl dabar mieliau kerta žmonėms galvas, užuot su šarvais ir spindinčiu kardu traukęs į tolimas šalis, motina tylomis pridėjo dukrai prie lūpų pirštą.

Baigusi malti žoleles, Magdalena žaliuosius miltelius subėrė į molinį tiglį ir rūpestingai uždarė. Iš kvepiančio mišinio išvirtas nuoviras pagelbės moterims paspartinti vėluojančias mėnesines. Tai buvo žinoma nepageidaujamo nėštumo nutraukimo priemonė. Čiobreliai ir pataisai augo kas antrame sode, bet tik jos tėvas žino, kur rasti retąjį smikmyką. Dėl šių miltelių pas jį traukė pribuvėjos net iš aplinkinių kaimų. Šis preparatą vadino „Mergelės Marijos milteliais“ ir pardavęs užsidirbdavo vieną kitą sidabrinį pfenigą.

Magdalena atmetė atgal garbaną, nuolat krintančią ant veido. Ji paveldėjo pasišiaušusius tėvo plaukus. Tankūs antakiai linko virš juodai žėrinčių akių, kurios, rodės, visą laiką truputėlį mirkčiojo. Dvidešimtmetė buvo vyriausias koriko vaikas. Po jos motina susilaukė dviejų negyvagimių ir trijų kūdikių – šie gimė tokie silpni, jog neišgyveno pirmųjų metų. Tada į pasaulį pagaliau atėjo dvynukai. Tie du neklaužados buvo jos tėvo pasididžiavimas, ir kartais Magdalena bemaž truputėlį pavydėdavo. Georgas, kaip vienintelis sūnus, mokysis budelio amato, o Barbara, kol buvo maža mergytė, tebesvajojo apie viską pasaulyje. Magdalena laikyta koriko mergše, kruvinąja merga, prie kurios niekam nevalia prisiliesti ir už kurios nugaros kuždamasi bei juokiamasi. Duktė atsiduso. Rodės, kad jos gyvenimas jau dabar visiškai nulemtas. Ji ištekės už koriko iš kito miesto, mat budelių palikuonys tuokiasi tik tarpusavyje. O juk čia, mieste, jau yra vienas kitas Kuizelų vyresnėlei patinkantis jaunuolis. Ypač vienas...

– Jei jau baigei malt „Mergelės Marijos miltelius“, eik vidun ir pasirūpink skalbiniais. Anie neišsiskalbs patys.

Motinos balsas pažadino Magdaleną iš svajų. Ana Marija Kuizel ragindama pažvelgė į dukterį. Moters rankos buvo žemėtos nuo darbo sode, nusišluosčiusi nuo kaktos prakaitą ji pridūrė:

– Vėl svajoji apie tą bernioką, juk matau. Mesk bernus iš galvos. Jau ir taip miestelyje gana paskalų.

Ji šyptelėjo Magdalenai, bet koriko duktė žinojo, kad motina kalba rimtai. Pastaroji buvo praktiška, tiesmuka moteris. Dukters svajonės jos nedomino. Tai, kad tėvas Magdaleną išmokė skaityti, Anai taip pat rodėsi bereikalinga. Į moterį, įbedusią nosį į knygas, vyrai žiūri kreivai. O jei ši dar ir koriko duktė, akimis vaikius šaudanti, iki gėdos kaukės ir gėdos stulpo netoli šaukia. Jau ne kartą žmona savo vyrui tamsiomis spalvomis vaizdavo, kaip atrodytų, jei šis savo dukteriai uždėjęs gėdos apykaklę turėtų vedžioti ją po miestą.

– Gerai, mama, – pastatė piestą ant suolo Magdalena. – Nešuosi skalbinius prie upės.

Ji pasiėmė pintinę su nešvariomis paklodėmis ir lydima mąslaus motinos žvilgsnio leidosi per sodą prie Lecho.

Tuoj už namo siauras, išmintas takelis pro gėlynus, daržines ir dailias trobeles vedė kranto link, iki vietos, kur upė buvo išplovusi mažą, seklų užutėkį. Magdalena pažvelgė į sūkuriuojančius verpetus, susiformavusius Lecho viduryje. Dabar, pavasarį, vanduo siekė iki pat beržų šaknų ir plukdė šakas bei visus medžius. Akimirką mergina pamanė rudame sraute išvydusi plaukiant drobės skiautę ar kažką panašaus, bet įsižiūrėjusi atidžiau tematė šakas ir lapus.

Pasilenkusi iš pintinės ištraukė skalbinius ir įniko trinti juos į šlapią žvirgždą. Darbuodamasi mąstė apie šventę, prieš tris savaites vykusią Šv. Pauliaus aikštėje, ir apie šokius joje. Ypač apie šokį su juo... Paskui jį išvydo tik praeito sekmadienio mišiose. Magdalenai nuleista galva atsisėdus pačiame bažnyčios gale, vaikinas darkart atsistojo gauti palaiminimo ir pamerkė jai akį. Ši neišlaikiusi sukikeno, ir kitos merginos piktai į ją sužiuro.

Niūniuodama liaudišką dainelę Magdalena ritmingai plakė šlapias paklodes į žvirgždą.

Buvo taip paskendusi mintyse, kad pasigirdusį riksmą iš pradžių palaikė savo fantazijos vaisiumi. Tik po kurio laiko suvokė, kad aukštos dejonės sklinda iš kažkur upe prieš srovę.

Pirmasis berniuką nuo stataus kranto pastebėjo medkirtys iš Šongau. Vaikas laikėsi įsikibęs rąsto, lyg menkutis lapelis blaškomas vandens pursluose. Iš pradžių vyras nesuprato, ar mažas ryšulėlis šniokščiančiame sraute žemai po juo – tikrai žmogus. Bet kai šis padūko pašėlusiai spurdėti ir muistytis, medkirtys puolė pagalbon šaukti sielininkus, ūkanotu apyaušriu išsiruošusius į pirmąjį reisą į Augsburgą. Tik prieš pat Kinzau, už keturių mylių į šiaurę nuo Šongau, krantas pasirodė pakankamai žemas, o Lechas tiek ramus, kad vyrai išdrįstų prisiartinti prie berniuko. Savo ilgomis kartimis jie bandė išžvejoti vaiką iš vandens, tačiau berniukas kaskart išslysdavo nelyginant slidi žuvis. Kartkartėmis visiškai pasinerdavo, su visu rąstu pavojingai ilgai likdamas po vandeniu, tada vėl it plūduriuojantis kamštis iššokdavo kitoje vietoje.

Darkart sukaupęs jėgas, berniukas prisitraukė prie slidaus rąsto ir iškišo galvą iš vandens, kad galėtų įkvėpti. Iškėlė dešinę ranką, siekdamas karties, tačiau ištiesti pirštai jos nenutvėrė. Rąstas dusliai atsitrenkė į kitus medžių kamienus, susitelkusius ties prieplauka sieliams. Dėl smūgio vaikas nebeišsilaikęs nuslydo ir pasinėrė tarp daugybės suplukdytų storų rąstų.

Tuo metu sielininkai priplaukė prie mažo lieptelio ties Kinzau. Paskubomis prišvartavę savo sielius, atsargiai leidosi netvirtu pagrindu, susiformavusiu iš rąstų netoli kranto. Išsilaikyti ant slidžių medžių kamienų buvo nelengva net patyrusiems sielininkams. Nedaug trūko, kad prarastum pusiausvyrą ir tave sutraiškytų galingi bukai ir kėniai. Bet upė šioje vietoje tekėjo lėtai, ir rąstai tiesiog grėsmingai tingiai sau plūduriavo.

Neilgai trukus du vyrai pasiekė berniuko rąstą. Kartimis baksnojo į tarpus tarp rąstų, tikėdamiesi užkliudyti minkštą kūną. Rąstai po kojomis ėmė klibėti ir ridentis. Vyrams vis iš naujo tekdavo atgauti pusiausvyrą, basomis slydinėjant žieve.

– Turiu! – staiga riktelėjo stipresnysis jų. Tvirtomis rankomis iškėlė kartį su berniuku iš vandens ir tartum žuvį ant kabliuko nusviedė šį į išganingą krantą.

Sielininkų riksmai į nelaimę atkreipė ir kitų dėmesį. Prie upės atskubėjo skalbėjos iš netolimo Kinzau ir keletas vežikų. Dabar visi sustoję aplink klibantį lieptelį žvelgė į šlapią gniužulėlį sau po kojomis.

Stiprusis sielininkas nubraukė plaukus berniukui nuo veido. Minioje pasigirdo kuždesys.

Veidas buvo mėlynas, ištinęs, pakaušyje matyti įdubimas lyg nuo stipraus smūgio pliauska. Berniukas gargaliavo. Pro šlapią švarkelį ant lieptelio prasisunkęs kraujas lašėjo į upę. Šis vaikas ne šiaip įkrito į vandenį. Kažkas jį nustūmė, o prieš tai dar ir stipriai sudavė.

– Juk tai Jozefo Grimerio, vežiko iš Šongau, vaikis! – šūktelėjo vyras, su jaučių kinkiniu stovintis kiek nuošaliau. – Aš jį pažįstu! Jis su tėvu nuolat sukiodavosi prie sielių prieplaukos. Greičiau kelkit bernioką į vežimą, nugabensiu jį į miestą.

– Ir lai kas nors bėga pirmas pranešt Grimeriui, jog jo sūnus mirtim vaduojas! – riktelėjo viena skalbėjų. – Dieve mano, anas juk jau tiek vaikų praradęs...

– Geriau paskubėkit, – sumurmėjo stiprusis sielininkas. – Šio dienos jau suskaitytos. – Jis plekštelėjo keliems smalsiems vaikigaliams. – Skuoskit. Ir iškart pasiųskit ką nors pirtininko[2] ar daktaro!

Vaikėzams nudūmus Šongau link, berniuko gargaliavimas aptyko. Drebėdamas visu kūnu, šis kažką murmėjo, galbūt paskutinę maldą. Ėjo kokius dvyliktus metus, atrodė menkutis ir išblyškęs kaip beveik visi jo amžiaus vaikai. Pastarąjį kartą nelaimėlis pakenčiamai valgė tik prieš keletą savaičių, o nuo vandeningos miežinių kruopų sriubos ir silpno alaus jo skruostai įkrito.

Dešinioji berniuko ranka vis gniaužė orą, tartum stengdamasi kažką pagriebti, vaikio murmesys nelyginant po juo srūvančios upės šniokštimas tai sustiprėdavo, tai vėl nurimdavo. Vienas sielininkų parklupo mėgindamas suprasti, ką berniukas sako. Tačiau murmėjimas virto gurguliavimu. Lūpų kampučiais žemyn nutekėjo šviesiai raudoni kraujo burbuliukai, sumišę su seilėmis.

Įkėlus mirštantįjį į ratus, vežikas pliaukštelėjo botagu, ir vežimas Kinzauerio gatve nuriedėjo Šongau link. Per geras dvi valandas trukusią kelionę prie tylios kolonos prisijungė vis daugiau žmonių. Procesijai pasiekus gretimo miesto sielių prieplauką, vežimui iš paskos žingsniavo daugiau nei du tuzinai smalsuolių. Vaikai, valstiečiai, dejuojančios skalbėjos. Šunys ambrydami šokinėjo aplink jaučius, kažkas murmėjo „Sveika, Marija“. Prie molo, ties sandėliu, vežikas sustabdė kinkinį. Du sielininkai atsargiai iškėlė berniuką ir patiesę šiaudų paguldė ant kranto, prie pat gurguliuojančio, sūkuriuojančio Lecho, nepailstamai sruvenančio į tilto polius.

Pasigirdus į medinį lieptelį bildantiems žingsniams, minios murmesys staiga nuščiuvo. Berniuko tėvas buvo sustojęs kiek atokiau, tarsi vengdamas galutinės akimirkos. Paskui išblyškęs pradėjo brautis pro žmonių minią.

Jozefas Grimeris turėjo aštuonis vaikus, kurie vienas po kito išmirė jam iš po sparno. Nuo maro, viduriavimo, karštinės ar tiesiog ponui Dievui taip panorėjus. Šešiametis Hansas žaisdamas nuskendo Leche, trimetę Mari skersgatvyje sutrypė prajojantys girti samdomi kariai. Gimdydama jauniausiąjį su šiuo pasauliu atsisveikino ir žmona. Mažasis Pėteris – viskas, kas senajam Grimeriui dar likę. Dabar išvydęs jį štai taip tysant priešais save, vyras suprato, kad Viešpats pasiims ir paskutinį sūnų. Parpuolęs ant kelių, švelniai nubraukė plaukus jam nuo veido. Berniuko akys jau buvo užmerktos, krūtinė karštligiškai kilnojosi. Po keleto minučių jo mažas kūnelis sudrebėjo ir nutyko.

Tėvas užvertęs galvą išrėkė savo kančią virš Lecho. Jo balsas skambėjo laibai ir šaižiai lyg moters.

Simonas Fronvyzeris riksmą išgirdo tuo pat metu kaip ir smarkų beldimą į duris. Mediko namai Vištų gatvėje buvo vos per akmens svydį nuo upės apačioje. Jau prieš tai gydytojas keletą kartų kilstelėjo akis nuo knygų, jo dėmesį nuo studijų nukreipus sielininkų šūksniams. Gatve ataidėjus riksmui, jis suprato, kad kažkas atsitiko. Beldimas į duris sustiprėjo. Atsidusęs užvertė storą anatomijos knygą. Ir šiame veikale tik paviršutiniškai aprašytas žmogaus kūnas. Organizmo skysčių sudėtis, kraujo nuleidimas kaip vaistas nuo visų ligų... Jau daugybę kartų Simonas skaitė šias amžinai vienodas litanijas. Apie kūno vidų nesužinojo nieko tikro. Situacija greičiausiai nepasikeis ir šiandien, mat beldimą dabar nustelbė šūksniai:

– Pone daktare, pone daktare! Ateikit greitai! Prie sielių prieplaukos kraujais plūsta Grimerio sūnus. Atrodo labai nekaip!

Simonas užsimetė juodą švarką poliruotomis vario sagomis, persibraukė ilgus juodus plaukus ir priešais mažą veidrodėlį darbo kambaryje pasitvarkė barzdą. Dėl pečius siekiančios ševeliūros, pakirptos ožio barzdelės ir paraitytų ūsų, kokie vėl buvo madingi, atrodė vyresnis nei dvidešimt penkerių. Kai kurie Šongau gyventojai Simoną laikė dabita, bet jam tai nerūpėjo. Šis žinojo, kad merginų nuomonė kitokia. Juodomis, švelniomis akimis, gražios formos nosimi ir lieknos figūros vyras – laukiamas svečias miesto moterų aplinkoje. Be to, kasdien rūpinosi savimi. Tebeturėjo visus dantis, reguliariai prausėsi ir už savo menką atlyginimą iš Augsburgo buvo parsisiuntęs brangius rožių aromato kvepalus. Tik ūgis kėlė daktarui rūpesčių. Vos daugiau nei pusantro metro siekiančiam Simonui tekdavo pakelti akis į daugumą vyrų ir į kai kurias moteris. Bet tam juk ir sukurtos pušnys aukštomis pakulnėmis.

Beldimas perėjo į tolygų stuksenimą. Vyras nuskubėjo žemyn ir atplėšė duris. Priešais stypsojo vienas kailiadirbių, dirbančių prie upės. Gabrielis, kiek Simonas atsiminė. Medikas jį pažinojo iš ankstesnio vizito. Pernai įtvėrė šiam ranką, kai anas girtas įsivėlė į muštynes Šv. Judo aikštėje. Gydytojas nutaisė oficialią miną. Žinojo, ko profesija iš jo reikalauja.

– Kas atsitiko?

Kailiadirbys nepatikliai jį nužvelgė.

– Kur jūsų tėvas? Prie Lecho atsitiko didelė nelaimė.

– Tėvas ligoninėj. Jeigu reikalas skubus, turėsit tenkintis manim arba pirtininku.

– Pirtininkas pats serga...

Simonas suraukė kaktą. Šiame mieste jį vis dar laikė tik mediko sūnumi. Niekas nepaisė to, kad jis studijavo Ingolštate ir jau kone septynerius metus padėjo tėvui gydant visus be išimties sopulius. Pastaraisiais metais vis dažniau gydydavo ir vienas. Pastarąjį kartą tai buvo labai sunkus karštinės atvejis. Dienų dienas jis mažajai Šeflerio dukrytei dėjo ant blauzdų kompresus bei šuteklius ir girdė ją naujais vaistais iš geltonos žievės miltelių, atvežtų iš Vest Indijos ir vadinamų „Jėzuitų“ milteliais. Karštis nukrito, ir Šefleris, sumokėjęs du guldenus, išreiškė daugiau nei dėkingumą. Vis dėlto žmonės šiame mieste jaunu gydytoju nepasitikėjo.

Simonas provokuojamai stebeilijosi į vyrą priešais. Kailiadirbys gūžtelėjo pečiais ir pasisukęs eiti darkart niekinamai nužvelgė mediką per petį.

– Tai pasiskubinkit, jei jau nebus per vėlu.

Simonas skuodė vyrui iš paskos ir kartu su juo pasuko į Monetų gatvę. Šiandien, dieną po Jurginių, dauguma amatininkų jau kuri valanda buvo atidarę savo krautuvėles pirmo aukšto butuose. Per Jurgines aplinkiniuose ūkiuose tarnybą pradėdavo samdiniai ir samdinės. Todėl šiandien gatvėse vaikštinėjo apsčiai žmonių. Kairėje pasigirdo metalinis kalvio, kaustančio tarybos nario arklį, stuksenimas. Mėsininkas priešais savo namą šalimais buvo paskerdęs kiaulę. Siauri kraujo upeliukai sruveno per grindinio akmenis, ir medikui teko peržengti juos plačiu žingsniu, norint nesutepti savo naujų odinių pušnų. Paėjėjus toliau, kepėjas pardavinėjo šviežią duoną. Simonas žinojo, kad ji ir vėl bus pilna pelų ir kramtant grikšės tarp dantų. Tikros baltos duonos šiuo metu sau galėjo leisti daugių daugiausia miesto tarybos nariai, ir tai tik švenčių dienomis.

Kita vertus, Šongau gyventojai turėjo džiaugtis, kad dabar, praėjus beveik vienuolikai metų nuo didžiojo karo, apskritai buvo ką valgyti. Per pastaruosius ketverius metus derlių dukart iš eilės veik visiškai sunaikino kruša. Vos pernai gegužę dėl baisingos liūties patvinęs Lechas nunešė miesto malūną. Nuo tada, norėdami susimalti grūdus, Šongau gyventojai turėjo traukti į Altenštatą ar dar toliau, žinoma, už aukštesnę kainą. Daug laukų aplinkiniuose kaimuose dirvonavo, sodybos stūksojo apleistos. Per pastaruosius dešimtmečius kas trečias išmirė nuo maro ir bado. Kas galėjo, tas namuose laikė gyvulius ir mito kopūstais bei ropėmis iš savo daržo.

Jiems žygiuojant per turgaus aikštę, Simonas užmetė akį į prekių sandėlį. Pastatas su viršuje įrengta posėdžių sale kadaise laikytas miesto pasididžiavimu. Kai Šongau dar buvo turtingas miestas, esantis tokio pat lygio kaip Augsburgas, čia dažnai lankydavosi įtakingi imperijos pirkliai. Mažas miestelis prie Lecho, senųjų prekybinių kelių mazgas, kadaise buvo svarbi visų rūšių prekių perkrovimo vieta. Karas viską pavertė niekais. Prekių sandėlis apiro, nuo sienų luposi tinkas, vartai kreivai kybojo vyriuose.

Šongau nuskurdo žudymo ir plėšikavimo laikais. Kadaise turtingas, puošnus miestas Bavarijos Pfafenvinkelio regione virto bedarbių samdomų karių ir benamių perėja. Po karo prasidėjo badmetis, ligos, gyvulių epidemijos, ledamušiai. Miestas priėjo liepto galą, ir Simonas nebuvo tikras, kad Šongau sugebės darkart atsistoti ant kojų. Vis dėlto miestelėnai dar nepasidavė. Žingsniuodamas pro Lecho vartus iki upės, daktaras apžvelgė margą šurmulį. Vežikai varė jaučių kinkinius stačiu šlaitu aukštyn į turgaus aikštę. Kailiadirbių kvartale rūko kaminai, o paupyje su skalbinių geldomis stovėjo moterys, pilančios purviną vandenį į pašėlusiai sruvenantį Lechą. Nuo kalno Šongau kilo virš miškų bei upės ir bemaž kaip išdidi matrona žvelgė Augsburgo, savo senesniojo, galingesniojo brolio, pusėn. Simonas staiga neišlaikęs nusišypsojo. Ne, šis miestas nepasiduos. Nors tiek mirčių, gyvenimas tęsiasi.

Prie sielių prieplaukos grūdosi nemaža krūva žmonių.

Jaunasis gydytojas girdėjo murmančius balsus, tarpais juos nustelbdavo garsios vyro dejonės. Perėjęs tiltą, medikas pasuko dešinėn link sandėlio, stūksančio prie pat lieptelio. Vargais negalais prasiskynęs kelią pro žmones, prasiskverbė iki sambūrio branduolio.

Ant šlapių medinių liepto skersinių virš kruvino gniužulo klūpėjo vežikas Jozefas Grimeris. Jo plati nugara užstojo Simonui vaizdą. Uždėjęs ranką Grimeriui ant peties, daktaras pajuto, kaip vyriškis dreba. Tik po kurio laiko tas pastebėjo mediką sau už nugaros, o jo ašaromis plūstantis veidas buvo nubalęs lyg drobė.

Lūžtančiu balsu sviedė savo neapykantą Simonui į veidą:

– Štai ką jie padarė mano sūnui! Papjovė kaip kiaulę! Užmušiu juos, visus užmušiu!

– Ką tokius? – tyliai pasidomėjo Simonas. Bet vežikas jau vėl kūkčiojo nusisukęs į savo vaiką.

– Jis turi omeny vežikus iš Augsburgo, – murmtelėjo vyras, stovintis šalimais.

Simonas prisiminė, kad šis priklauso vežikų cechui.

– Pastaruoju metu su jais vis kildavo ginčų, mat turi mums perleist krovinį, – pridūrė vyriškis. – Jie tvirtina, kad mes pasisavinom krovinio dalį. Jozefas susikirto su jais „Auksinėje žvaigždėje“.

Simonas linktelėjo. Jam pačiam po to ginčo užeigoje teko sutvarstyti keletą kruvinų nosių. Buvo paskirtos devynios galybės piniginių baudų. Neapykanta, įsiplieskusi tarp Augsburgo ir Šongau vežikų, dėl to tik sustiprėjo. Pagal seną hercogo įsaką, Augsburgo vežikai savo prekes iš Venecijos ir Florencijos turėjo teisę gabenti tik iki Šongau. Paskui už jas atsakydavo Šongau vežikai. Transporto monopolis jau seniai buvo kaip krislas augsburgiečių akyje.

Simonas švelniai patraukė raudantį tėvą į šalį, kur šį apsupo bičiuliai iš vežikų cecho. Tada palinko prie berniuko.

Iki šiol niekas nebuvo pasivarginęs nuvilkti jam peršlapusių marškinių. Medikui juos perplėšus, atsivėrė daugybės dūrių žymės. Kažkas it pamišęs subadė berniuką. Pakaušyje žiojėjo šviežia didelė plėštinė žaizda, iš kurios sunkėsi šviesus kraujas. Simonas spėjo, kad vaikas vandenyje pateko tarp rąstų. Jo veidelis smarkiai sumuštas, bet ir tai galėjo atsitikti atsitrenkus į medgalius. Milžiniški rąstai vandenyje įgaudavo mirtiną jėgą ir žmogų galėjo sutraiškyti nelyginant supuvusį vaisių.

Gydytojas paklausė berniuko širdies ritmo. Tada išsitraukė veidrodėlį ir pakišo jį po kruvina, sulaužyta nosimi. Alsavimo žymių nematyti. Berniuko akys buvo plačiai atmerktos. Pėteris Grimeris mirė.

Simonas pasisuko į susirinkusiuosius, tylomis stebinčius jo veiklą.

– Šlapią skarelę, – paprašė.

Viena moteris ištiesė jam skiautę drobės. Simonas pamirkė skarulį Leche ir brūkštelėjo juo berniukui per krūtinę. Nuplovęs kraują, suskaičiavo septynis dūrius – visi žiojėjo širdies srityje. Nors mirtinai sužeistas, berniukas nemirė iškart. Kailiadirbys Gabrielis jiedviem skubant iki prieplaukos sieliams Simonui užsiminė, kad vaikis dar ką tik kažką tyliai murmėjo.

Medikas apvertė berniuką. Stipriu mostu perplėšė marškinius ir šioje pusėje. Minia aiktelėjo.

Po mente atsivėrė delno dydžio žymė, kokios Simonas dar niekad neregėjo. Ji buvo išpiešta violetine spalva ir vaizdavo apsitrynusį apskritimą, iš kurio apačios kyšojo kryžius.

Akimirką ant lieptelio stojo visiška tyla. Tada suskardėjo pirmieji riksmai:

– Raganystė, čia raganų darbas!

Kažkas suriaumojo:

– Raganos grįžo į Šongau! Jos išgrobstys mūsų vaikus!

Simonui brūkštelėjus per žymę pirštais, ši nenusitrynė. Kažką ji gydytojui priminė, tačiau šis negalėjo pasakyti ką. Dėl tamsios spalvos atrodė tarytum demono monograma.

Jozefas Grimeris, lig tol rėmęsis į keletą draugų, nusvirduliavo prie sūnaus kūno. Dėbtelėjo į ženklą, lyg negalėdamas patikėti tuo, ką mato. Tada šūktelėjo aplinkiniams:

– Tai Štechlin! Pribuvėja, ta ragana, jam tai išpiešė! Tai jinai nužudė mano vaiką!

Simonui dingtelėjo, kad iš tikrųjų pastaruoju metu berniuką ne kartą matė pas pribuvėją. Marta Štechlin gyveno visai šalia Grimerių, ties Karvių vartais. Agnesei Grimer mirus per gimdymą, Pėteris dažnai ieškodavo paguodos pas pribuvėją. Jo tėvas taip ir neatleido Štechlin už tai, kad tąkart nesugebėjo sustabdyti kraujavimo. Kaltino moterį prisidėjus prie žmonos mirties.

– Ramiai! Juk tai visai nereiškia, kad...

Medikas nesėkmingai mėgino perrėkti Šongau gyventojų siautėjimą ir riksmus. Pavardė „Štechlin“ nelyginant ugnis perskriejo virš liepto, pirmieji jau pasileido per tiltą į miestą.

– Štechlin! Tai Štechlin! Lėkit pas sargybinį, tesuima ją!

Neilgai trukus lieptas ištuštėjo, neskaitant Simono ir mirusio berniuko. Netgi Jozefas Grimeris degdamas neapykanta nuskubėjo su kitais aukštyn. Girdėti buvo tik upės šniokštimas.

Atsidusęs gydytojas suvyniojo kūną į nešvarų drobinį audeklą, skubomis pamestą skalbėjų, ir užsikėlė ryšulį ant pečių. Susilenkęs nušniokštavo Lecho vartų link. Žinojo, kad dabar jam padėti gali tik vienas asmuo.

_______________

[2] Pirtininkai tais laikais gydydavo neturtinguosius, negalinčius įpirkti profesionalaus gydytojo paslaugų.