2
Antradienis,
1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 24 d.,
9 val. ryto
Stovėdama savo kambaryje Marta Štechlin sumerkė kruvinus pirštus į dubenį su šiltu vandeniu. Jos plaukai buvo sulipę, akis juosė tamsūs ratilai, bemaž trisdešimt valandų moteris nebuvo sudėjusi bluosto. Gimdymas Klingenšteinerių namuose tapo vienu sunkiausių šiais metais. Kūdikis buvo užėmęs netaisyklingą padėtį. Išsitepusi rankas žąsies taukais Marta Štechlin įkišo jas giliai į motinos įsčias mėgindama vaisių apversti, tačiau šis vis išslysdavo iš pirštų.
Keturiasdešimtmetė Marija Jozefa Klingenšteiner gimdė jau tuziną kartų. Tik devyni vaikai gimė gyvi, penki jų nesulaukė savo pirmojo pavasario. Motinai liko keturios dukterys, bet vyras vis dar tikėjosi įpėdinio. Pribuvėja jau motinos įsčiose apčiuopė, jog šįkart tai berniukas. Atrodė, kad šis dar gyvas, bet tikimybė, jog arba motina, arba vaikas atsisveikins su šiuo pasauliu, didėjo sulig kiekviena valanda.
Marija Jozefa šaukė, siautėjo ir raudojo. Prakeikė savo vyrą, it rujojantį bulių vis lipantį ant jos po kiekvieno gimdymo, prakeikė kūdikį ir patį Viešpatį Dievą. Praaušus pribuvėja neabejojo, kad berniukas negyvas. Tam ji pasiimdavo seną žarsteklį, kuriuo blogiausiu atveju ištraukdavo vaiką iš įsčių nelyginant mėsos gabalą, retsykiais ir atskiromis dalimis. Kitos moterys tvankioje karštoje pirkioje – tetos, dukterėčios, pusseserės – jau buvo pasiuntusios klebono, ant židinio stovėjo šventintas vanduo skubioms krikštynoms. Bet tada, sulig paskutiniu Klingenšteiner riksmu, pribuvėja nutvėrė berniuką už kojyčių. Šis išslydo į šviesą tarytum naujagimis kumeliukas. Gyvas.
Tai buvo stiprus vaikas. Ir greičiausiai savo motinos žudikas, pamanė Marta Štechlin, žvelgdama į išbalusį, sunkiai alsuojantį Marijos Jozefos kūną ir žirklėmis perkirpdama virkštelę. Kalvio žmona prarado daug kraujo, ant grindų raudonavo išteplioti šiaudai. Jos akys buvo įkritusios lyg negyvėlės. Bet vyras bent jau turėjo palikuonį.
Gimdymas truko visą naktį, ryte pribuvėja dar išvirė vyno, česnako bei pankolių nuoviro sveikatai sustiprinti, nuprausė motiną ir tik tada sugrįžo namo. Dabar kumpsojo prie stalo savo kambaryje mėgindama prasitrinti akis. Priešpiet, kaip jau tapo įprasta pastaruoju metu, užbėgs vaikai. Pati jų susilaukti negalėjo, nors pasaulį išvysti padėjo tokiai daugybei. Pribuvėją džiugino dažni Zofi, mažojo Pėterio ir kitų apsilankymai. Kartu ji retsykiais ir stebėdavosi, kuo tuos vaikus traukia keturiasdešimtmetė pribuvėja su savo tepalais, tigliais ir milteliais.
Marta Štechlin išgirdo gurgiant savo pilvą. Jai dingtelėjo, kad jau dvi dienas nieko burnoj neturėjo. Nurijusi keletą šaukštų šaltos avižinės grūstinės iš puodo ant viryklės, pirmiausia ketino nuodugniai susitvarkyti. Moteris kai ką pametė. Kai ką, kam jokiais būdais nevalia patekti į blogas rankas. Tikriausiai tiesiog kažkur nukišo...
Nuo turgaus aikštės atsklido šūksniai. Iš pradžių vos girdimi, balsų šurmulys, tylus ir grėsmingas, tarytum niršus vapsvų spiečiaus zvimbimas.
Marta pakėlė akis nuo dubens. Kažkas ten lauke atsitiko, bet jautėsi pernelyg nuilsusi, kad nueitų prie lango pasižiūrėti.
Tada riksmai priartėjo, pasigirdo žingsniai, žmonės, skubantys grįsta turgaus aikšte pro „Auksinę žvaigždę“ į siaurą gatvelę Karvių vartų link. Balsų maišalynėje Marta Štechlin nūn išskyrė vieną pavardę.
Savo pavardę.
– Štechlin, ragana! Sudegint tave, sudegint! Išeik, Štechlin.
Pribuvėja išsilenkė pro pirmo aukšto langą, norėdama geriau įsižiūrėti, ir gavo kumščio dydžio akmeniu tiesiai į kaktą. Moteriai aptemo akyse, ji susmuko ant žemės. Atsipeikėjusi lyg pro kruviną šydą išvydo atstumiamas savo namo duris. Nieko nelaukusi pašoko ir metėsi jų link. Keletas kojų stengėsi įlįsti pro plyšį. Durys užsitrenkė. Iš lauko pasigirdo įsiutęs riksmas.
Marta suknelėje naršė rakto. Na, kur jis? Kažkas vėlei ėmė laužti duris. Antai, kažkas blizga ant stalo, šalia obuolių! Stipriu kūnu laikydama duris uždarytas pribuvėja, kone apakusi nuo prakaito ir kraujo, mėgino rankomis pasiekti raktą ant stalo. Galop jį sugriebusi pasuko spynoje, skląstis girgždėdamas įšoko į jam skirtą vietą staktoje.
Po staiga stojusios trumpos pertraukėlės spaudimas iš lauko perėjo į stiprius smūgius. Vyrai duris, regis, daužė sunkiu rąstu. Neilgai trukus plona mediena įskilo, pro atsivėrusią angą išniro plaukuota ranka, apgraibomis mėginanti ją pasiekti.
– Štechlin, ragana, išlįsk, antraip padegsim namą!
Pro įlūžusias duris pribuvėja įžiūrėjo vyrus lauke. Tai pasirodė besą sielininkai ir vežikai, kurių ne vieną pažinojo vardu. Dauguma buvo tėvai vaikų, pasaulį išvydusių jos dėka. Dabar jų akys blizgėjo tartum žvėrių, apsipylę prakaitu, staugdami, žmonės daužė duris ir sienas. Marta Štechlin lyg pjudomas padaras apsidairė aplink.
Suskilo langinė. Pro ją įlindo masyvi kaimyno Jozefo Grimerio makaulė. Pribuvėja žinojo, kad šis taip ir neatleido jai žmonos mirties. Ar dėl to kilo šis sąmyšis? Grimeris mosavo lango rėmo nuolauža su vinimis.
– Užmušiu tave, Štechlin! Pribaigsiu prieš jiems tave sudeginant!
Marta nuskubėjo prie užpakalinių durų. Jos vedė į mažą sodelį, kuriame moteris augino vaistažoles. Plotelis ribojosi su miesto siena. Sode ji sumojo, jog pateko į akligatvį. Kairėje ir dešinėje iki pat miesto sienos kilo namai. Pats mūras buvo gerų dešimties pėdų aukščio – per aukštas, kad užsikartum iki viršaus.
Visai greta augo neaukšta obelėlė. Marta Štechlin pribėgo prie jos ir įsiropštė į šakas. Nuo pačios viršūnės galbūt pavyks pasiekti pasieniais nutiestą šaulių galeriją ir ja pasprukti.
Iš pribuvėjos namo pasigirdo dūžtančio stiklo tarškėjimas, atsilapojo durys į sodą. Tarpduryje šnopuodamas išdygo Jozefas Grimeris, rankoje tebelaikantis vinių prismaigstytą statinį. Už jo į sodą veržėsi kiti vežikai.
Marta Štechlin kaip katė kabarojosi obelimi į viršų, vis aukščiau ir aukščiau, kol šakos tapo plonos lyg vaikų piršteliai. Užčiuopusi mūro kraštą, pabandė pasiekti išganingą šaulių galeriją.
Kažkas trakštelėjo.
Pribuvėja nuslydo mūru žemyn iki kraujo nusibruoždama pirštų galiukus ir šlumštelėjo į drėgną daržovių lysvę. Jozefas Grimeris nuskubėjo prie jos ir atsivėdėjo mediniu statiniu mirtinam smūgiui.
– Aš to nedaryčiau.
Vežikas pažvelgė aukštyn – ten, iš kur pasigirdo balsas. Tiesiai virš jo, šaulių galerijoje, stypsojo masyvi figūra. Ji dėvėjo ilgą skylėtą apsiaustą, ant galvos kėpsojo plačiakraštė skrybėlė su užkištomis keliomis nubrizgusiomis plunksnomis. Iš po šios kyšojo juoda, nešukuota ševeliūra ir vešli barzda, jau seniai nemačiusi kirpėjo. Dėl šaulių galerijos metamo šešėlio veido bemaž nebuvo matyti, neskaitant didžiulės kumpos nosies ir ilgos pypkės.
Vyras šiuos žodžius ištarė neišsitraukęs pypkės iš burnos. Nūn paėmė ją rankon ir nukreipė į pribuvėją, kniūbančią prie sienos po juo.
– Jei užmuši Martą, tavo pati vis tiek nesugrįš. Nesišauk nemalonumų.
– Užčiaupk srėbtuvę, Kuizelai! Čia ne tavo reikalas!
Jozefas Grimeris vėl susiėmė. Kaip ir kitus, jį iš pradžių apstulbino iš viršaus nepastebėtas prisiartinęs vyriškis. Tačiau ta akimirka praėjo. Dabar vėl troško keršto, ir niekas negalėjo jam sukliudyti. Nepaleisdamas iš rankos medinio statinio, ėmė lėtai artintis prie pribuvėjos.
– Tai žmogžudystė, Grimeri, – pratarė vyras su pypke. – Jei dabar smogsi, su džiaugsmu tau ant kaklo užnersiu kilpą. Ir pažadu, tai truks ilgai.
Jozefas stabtelėjo. Neryžtingai pasisuko į savo palydovus, akivaizdžiai svyruojančius, kaip ir jis.
– Ji kalta dėl mano sūnaus mirties, Kuizelai, – paaiškino. – Gali pats pažiūrėt prie Lecho. Apkerėjo jį ir subadė. Išpiešė jam velnio ženklą.
– Jeigu taip, tai kodėl nesėdi prie sūnaus ir nepasiunti miesto sargybinio, kad suimtų Martą?
Staiga Jozefas Grimeris susivokė, jog jo negyvas vaikas iš tikrųjų vis dar prie upės. Virdamas neapykanta tiesiog paliko jį ten tysoti ir nuskubėjo kitiems iš paskos. Tėvo akys paplūdo ašaromis.
Nelauktai vikriai persiropštęs per šaulių galerijos turėklus, vyras su pypke nušoko į sodelį. Jis buvo visa galva aukštesnis už visus čia esančius. Milžinas palinko prie Martos Štechlin. Nūn visai čia pat virš savęs ji išvydo ir jo veidą: kumpą nosį, gilias raukšles, tankius antakius ir įdubusias rudas akis. Koriko akis.
– Dabar eisi su manimi, – šnibžtelėjo Jakobas Kuizelas. – Keliausime pas teismo raštininką, jis tave įkalins. Šiuo metu tau taip saugiausia. Supratai?
Marta linktelėjo. Švelnus ir melodingas budelio balsas ją apramino.
Pribuvėja gerai pažinojo Jakobą Kuizelą, padėjo į pasaulį ateiti jo vaikams, tiek mirusiems, tiek gyviems... Beveik visus tuos kartus budelis ir pats jai pagelbėjo. Retsykiais moteris pirkdavo iš jo tinktūras bei kompresus nuo dingusių mėnesinių ir nepageidaujamų vaikiukų. Pažinojo jį kaip rūpestingą tėvą, ypač beprotiškai mylintį savo jauniausius vaikus, dvynukus. Taip pat matė, ir kaip šis vyrams bei moterims ant kaklo užnerdavo kilpą ir patraukdavo kopėčias. O dabar jis pakars mane, – mąstė ji. – Bet prieš tai dar mane išgelbės.
Jakobas Kuizelas padėjo jai atsistoti ir nekantriai nužvelgė susirinkusiuosius.
– Dabar nuvesiu Martą į kalėjimo tvirtovę, – tarė. – Jei ji tikrai susijusi su Grimerio sūnaus mirtim, susilauks teisingo atpildo, tą jums pažadu. Bet lig tol palikit pribuvėją ramybėj.
Neištaręs daugiau nė žodžio, korikas sugriebė Martą Štechlin už sprando ir nustūmė tiesiai per tylinčios sielininkų bei vežikų grupelės vidurį. Pribuvėja neabejojo, kad savo grasinimą budelis įvykdys.
Simonas Fronvyzeris šniokštuodamas keikėsi. Juto, kaip iš lėto drėksta nugara. Ne nuo prakaito, o nuo kraujo, prasisunkusio pro paklodę. Švarką teks persiūti, pernelyg jau aiškiai ant juodo audinio bus matyti dėmės. O dar ir ryšulys ant jo pečių sunkėjo sulig kiekvienu žingsniu.
Jaunasis gydytojas su nepatogia našta nupėdino per Lecho tiltą ir pasuko dešinėn į Kailiadirbių kvartalą. Įžengęs į siauras gatveles, medikas iškart užuodė tvyrantį gaižų šlapimo ir puvėsių dvoką. Sulaikęs kvapą, nukėblino išilgai žmogaus ūgio skersinių, tarp kurių džiūdamos kybojo odos skiautės. Ant balkonų turėklų taip pat kabaravo pusiau išdirbti kailiai, skleisdami ėdų tvaiką. Keletas kailiadirbio pameistrių smalsiai sužiuro į Simoną ir kruviną jo ryšulį. Jiems tikriausiai atrodė, kad šis bogina korikui ėriuko skerdieną.
Pagaliau Simonas palikęs gatveles sau už nugaros, ėmė kopti taku kairėje ančių kūdros link. Čia, greta dviejų ūksmingų ąžuolų, stovėjo koriko namas. Tai buvo visai išvaizdi sodyba su tvartu, dideliu sodu ir pašiūre vežimui. Ne be pavydo medikas žvalgėsi aplink. Nors budelio profesija ir laikoma negarbinga, prakusti vis dėlto įmanoma.
Vaikinas virstelėjo naujai dažytus vartus ir įėjo į sodą. Dabar, balandžio mėnesį, jau žydėjo pirmosios gėlės, aplink žaliavo kvepiančios žolelės. Kiečiai, mėtos, melisos, žaliosios rūtos, čiobreliai, šalavijai... Šongau korikas garsėjo gausiu vaistažolių sodeliu.
– Dėde Simonai, dėde Simonai!
Abu dvynukai Georgas ir Barbara išsiropštė iš ąžuolo ir garsiai spygaudami atskuodė prie Simono. Juodu puikiai žinojo, kad medikas visad pasiruošęs prisijungti prie žaidimo ar išdaigos.
Išgąsdinta triukšmo lauko duris pravėrė Ana Marija Kuizel. Dirbtinai šypsodamasis vaikinas žvilgtelėjo į ją, aplinkui šokinėjant vaikams, mėginantiems pasiekti ryšulėlį ant jo pečių. Net ir sulaukusi bemaž keturiasdešimties, budelio žmona buvo patraukli būtybė, dėl anglies juodumo plaukų ir tankių antakių panaši į savo sutuoktinį tarytum sesuo. Simonas jau ne kartą svarstė, ar tik ji nesanti tolima Jakobo Kuizelo giminaitė. Korikai laikyti negarbingais ir tik išimtiniais atvejais turėdavo teisę vesti viduriniojo luomo merginas, tad daugelis budelių šeimų buvo susigiminiavusios tarpusavyje. Per šimtmečius susiformavo tikros jų dinastijos. Kuizelų buvo didžiausia Bavarijoje.
Ana Marija Kuizel juokdamasi žengė pasitikti mediko, tačiau išvydusi ryšulį ant nugaros, perspėjantį jo žvilgsnį ir prieštaraujančius mostus, pasišaukė vaikus atgal.
– Georgai, Barbara! Drožkite žaisti už namo. Mudu su dėde Simonu turime kai ką aptarti.
Vaikai niurzgėdami pranyko, ir gydytojas, pagaliau įžengęs į vidų, paguldė palaikus ant suolo virtuvėje. Audeklas, į kurį šie buvo susukti, prasiskleidė. Išvydusi berniuką moteris tyliai aiktelėjo:
– Dieve mano, juk tai Grimerio sūnus! Kas gi atsitiko?
Sėsdamasis ant kėdės ties suolu Simonas jai viską papasakojo. Tuo metu Ana Marija iš molinio ąsočio įpylė jam skiesto vyno, kurį šis išlenkė dideliais gurkšniais.
– Tu ieškai mano vyro, kad išsiaiškintų, kas nutiko? – jam baigus, paklausė moteris. Kraipydama galvą ji vis dirsčiojo į berniuko kūną.
Simonas nusišluostė lūpas.
– Būtent. Kur jis?
Ana Marija gūžtelėjo.
– Nežinau. Išėjo į miestą pas kalvį parūpint vinių. Juk žinai, kad mums reikia naujos spintos. Mūsiškė jau braška per visus galus.
Jos žvilgsnis vėlei nuslinko kruvinu ryšeliu ant virtuvės suolo. Koriko žmona prie mirusiųjų vaizdo buvo daugiau nei pripratusi, bet dėl vaiko mirties jai vis dar suspausdavo širdį. Ana Marija palingavo.
– Vargšas berniukas...
Tada, rodos, vėl atgavo pusiausvyrą. Gyvenimas tęsėsi, lauke triukšmingai pešėsi dvynukai, tęvu balseliu rypavo mažoji Barbara.
– Geriausia, jei palauksi jo čia, – pasakė keldamasi nuo suolo. – Laukdamas gali šiek tiek paskaitinėti.
Koriko žmona šyptelėjo. Žinojo, kad Simonas dažnai užsukdavo tik dėl galimybės pasklaidyti apspurusius jos vyro foliantus. Retsykiais medikas tyčia susigalvodavo lengvai perprantamą priežastį vien tam, kad nusileidęs iki budelio namų galėtų truputį pasiskaitinėti.
Ana Marija metė paskutinį gailesčio kupiną žvilgsnį į negyvą berniuką. Tada iš spintos ištraukė vilnonę antklodę ir rūpestingai užklojo ja kūną, kad nebūtų matyti, jei viduje staiga išdygtų dvynukai. Galiausiai nuėjo prie durų.
– Turiu lauke pažiūrėti vaikus. Ramiai pilkis dar vyno, jei nori.
Durims užsivėrus, Simonas koriko šeimos svetainėje liko vienas. Didelis, erdvus kambarys užėmė veik visą pirmą aukštą. Kampe buvo įrengta plati krosnis, kūrenama iš koridoriaus. Šalimais stovėjo virtuvinis stalas, virš kurio ant sienos kybojo budelio kalavijas. Iš koridoriaus statūs laiptai vedė į kambarėlį viršuje, kuriame miegojo Kuizelai su savo trimis vaikais. Greta krosnies į dar vieną kambarį vėrėsi siauros, žemos durys. Įtraukęs galvą į pečius Simonas prasispraudė pro durų staktą ir žengė į šventovę.
Kairėje riogsojo dvi skrynios, kuriose Jakobas Kuizelas laikė visa, ko reikia korimui ir kankinimams. Virves, grandines, pirštines, taip pat ir gniaužtuvus pirštams bei žnyples. Likusi jo grėsmingos kolekcijos dalis priklausė miestui ir buvo saugoma giliuose kalėjimo tvirtovės požemiuose. Prie skrynių šliejosi kartuvių kopėčios.
Tačiau Simoną domino kas kita. Kone visą užpakalinę sieną užėmė milžiniška spinta, siekianti lubas. Medikas pravėrė vienas iš daugelio durelių ir pažvelgė į buteliukų, tiglių, odinių maišelių ir kolbų sumaištį. Ant vidinės spintos sienos kabėjo džiovinamos žolelės, kvepiančios vasara. Gydytojas atpažino rozmariną, ožiarūtį ir žalčialunkį. Už antrųjų durelių pasirodė begalė stalčiukų, pažymėtų alcheminiais ženklais ir simboliais. Simonas pasisuko į trečiąsias dureles. Už jų kūpsojo krūvos dulkėtų foliantų, apiplyšusių pergamento ritinėlių ir tiek ranka rašytų, tiek spausdintų knygų. Koriko biblioteka surinkta daugelio kartų̃. Neapsakomai senos žinios, labai besiskiriančios nuo to, ką Simonui dėstė nuobodžiose Ingolštato universiteto paskaitose.
Simonas nusičiupo vieną ypač storą knygą, kurią jau ne kartą buvo laikęs rankose. Brūkštelėjo pirštu per pavadinimą.
– Exercitatio anatomica de motu cordis et sanguinis, – sumurmėjo. Prieštaringa knyga, paremta idėja, jog visas kraujas kūne teka amžinu ratu, varomu širdies. Teorija, iš kurios mėgdavo šaipytis Simonui Ingolštate dėstę profesoriai. Klaidinga ją laikė ir jaunuolio tėvas.
Vaikinas rausėsi toliau. Medicinos žinynas vadinosi ranka rašyta, tik blogai įrišta knygelė, vardijanti visokiausius ligų gydymo būdus. Simono akis užkliuvo už puslapio, kuriame marui gydyti buvo rekomenduojamos džiovintos rupūžės. Greta šios knygelės lentynoje stovėjo visai neseniai koriko įgytas kūrinys. Ulmo miesto gydytojo Johaneso Skulteto Chirurgo arsenalas buvo toks naujas, kad jo veikiausiai dar neturėjo net ir Ingolštato universitetas. Gydytojas pirštais pagarbiai paglostė šio chirurgijos šedevro viršelį.
– Kaip gaila, kad akyse knygas tematai.
Simonas pakėlė galvą. Atsirėmusi į durų staktą, į jį džiugiai žvelgė Magdalena. Jaunasis medikas nejučiomis nurijo seilę. Dvidešimtmetė žinojo, kaip veikia vyrus. Kaskart ją išvydus, Simonui staiga perdžiūdavo burna, o galva, rodos, ištuštėdavo. Pastarosiomis savaitėmis reikalai ėjo vis blogyn, jis negalėjo liautis galvojęs apie šią merginą. Kartais prieš užmigdamas vaizduodavosi jos putlias lūpas, duobutes skruostuose, besijuokiančias akis. Jei medikas būtų buvęs nors truputėlį prietaringas, būtų taręs koriko dukterį jį užbūrus.
– Aš... laukiu tavo tėvo... – pralemeno neatitraukdamas nuo jos žvilgsnio. Mergina šypsodamasi prisiartino. Atrodė, kad greitai eidama pro šalį negyvo berniuko ant suolo ši nepastebėjo. Simonas nė nemanė apie tai užsiminti. Tos retos minutės, praleistos kartu, pernelyg brangios, kad aptemdytum jas mirtimi ir kančiomis.
Gūžtelėjęs pečiais padėjo knygą atgal į lentyną.
– Tiesiog tavo tėvas turi geriausią medicinos biblioteką apylinkėje. Būčiau kvailas, jei to neišnaudočiau, – sumurmėjo. Jo žvilgsnis nuslydo balta Magdalenos iškirpte, kurioje ryškėjo dvi gražios formos krūtys. Vaikinas skubiai nusuko žvilgsnį kita kryptimi.
– Tačiau tavo tėvo nuomonė kitokia, – lėtai artėdama mestelėjo Magdalena.
Simonas žinojo, jog jo tėvas koriko knygas laiko velnio pramanais. Ir dėl merginos jau nekart jį buvo įspėjęs. Tai šėtono pati, – sakydavo. – Kas susideda su koriko dukterimi, niekada netaps gerbiamu mediku.
Jaunuolis suprato, kad vedybos su Magdalena neįmanomos. Ji buvo „negarbinga“, lygiai kaip ir jos tėvas. Vis dėlto gydytojas negalėjo išmesti merginos iš galvos. Vos prieš kelias savaites Šv. Pauliaus aikštėje jie trumpai vienas su kitu pašoko. Įvykis dienų dienas buvo miesto paskalų objektu. Tėvas prigrasino jam pylos, jei darkart nutvers su Magdalena. Korikų dukterys tekėdavo už korikų sūnų, toks buvo nerašytas įstatymas. Tai žinojo ir Simonas.
Magdalena sustojusi priešais pirštais paglostė jam skruostą. Ji šypsojosi, bet akyse glūdėjo neišsakytas sielvartas.
– Ar norėtum ryt su manimi nueiti į upės slėnius? – paklausė. – Tėvui reikia amalų ir baltažiedžių eleborų...
Vaikinas tarėsi išgirdęs kažką panašaus į tylų maldavimą.
– Magdalena, aš...
Jam už nugaros pasigirdo šnaresys.
– Nueisi viena kaip didelė. Mudu su Simonu turim daug ką aptart. O dabar nešdinkis.
Jaunuolis apsidairė. Budelis į ankštą kamarėlę įžengė jo visiškai nepastebėtas. Metusi į mediką paskutinį žvilgsnį mergina išbėgo į sodą.
Jakobas Kuizelas griežtai ir skvarbiai nužvelgė Simoną. Kurį laiką atrodė, tarsi ketintų šį išvaryti. Tada jis išsitraukė iš burnos pypkę ir nusišypsojo.
– Džiaugiuosi, kad tau patinka mano duktė, – tarė. – Tik pasistenk, kad tavo tėvas apie tai nesužinotų.
Simonas linktelėjo. Jau nekart kivirčijosi su tėvu dėl apsilankymų budelio namuose. Bonifacas Fronvyzeris koriką laikė šundaktariu. Bet negalėjo sukliudyti tam, kad ne vien jo sūnus, bet ir pusė miesto su mažais ir dideliais sopuliais trauktų pas šį vyrą. Jakobas Kuizelas tik iš dalies pragyveno iš korimo ir kankinimo. Daug didesnę pajamų dalį sudarė daktaravimas. Jis pardavinėjo tinktūras nuo podagros ir viduriavimo, tabaką dantų skausmui malšinti, tvėrė sulaužytas kojas ir atstatinėjo išnarintus pečius. Jo žinios buvo fantastiškos, nors niekad nestudijavo universitete. Simonas suprato, kad tėvas privalo nekęsti budelio. Juk tai didžiausias jo konkurentas. Ir, tiesą pasakius, geresnis gydytojas...
Tuo metu Jakobas Kuizelas grįžo į didįjį kambarį. Simonas nusekė jam įkandin. Patalpa beregint prisipildė didžiulių dūmų kamuolių. Korikas turėjo vienintelį blogą įprotį, bet puoselėjo jį itin nuodugniai.
Su pypke burnoje šis nudrožė tiesiai prie suolo ir perkėlęs berniuką ant stalo nuklojo antklodę bei audeklą. Tyliai švilptelėjo pro dantis.
– Kur jį radai? – paklausė.
Pripylęs molinį dubenį vandens, ėmė prausti mirusiojo veidą ir krūtinę. Dirstelėjo į vaiko pirštų nagus. Po jais atrado prisirinkusios raudonos žemės, tarytum mažasis Pėteris būtų kažką kasęs plikomis rankomis.
– Prie sielių prieplaukos, – atsakė Simonas.
Jis papasakojo, kas vyko ligi tolei, kol visi nugužėjo į miestą priversti pribuvėją atsakyti. Korikas linktelėjo.
– Marta gyva, – tarė tebešluostydamas berniuko veidą. – Pats ją nuvedžiau tvirtovėn. Ten moteris kol kas saugi. Toliau pažiūrėsim.
Jau ne kartą budelio ramybė paliko Simonui įspūdį. Kaip ir visi Kuizelai, jis kalbėjo nedaug. Bet tai, ką pasakydavo, buvo reikšminga.
Korikas baigė plauti lavoną. Juodu sužiuro į suniokotą berniuko kūną. Nosis sulaužyta, veidas smarkiai sumuštas. Krūtinės srityje suskaičiavo septynis dūrius.
Jakobas Kuizelas išsitraukė iš apsiausto peilį ir pamėgino įkišti jo ašmenis į vieną žaizdų. Tiek kairėje, tiek dešinėje dar lengvai būtų tilpęs pirštas.
– Smogta kažkuo didesniu, – sumurmėjo.
– Kalaviju? – pasiūlė Simonas.
Kuizelas trūktelėjo pečiais.
– Greičiau kardu ar alebarda.
– Kas galėjo taip pasielgti? – pakraipė galvą jaunuolis.
Korikas apvertė kūną. Ant peties puikavosi žymė, gabenant dar labiau apiblukusi, bet vis dar gerai matoma. Violetinis apskritimas su kryžiumi apačioje.
– Kas tai? – pasidomėjo Simonas.
Jakobas Kuizelas pasilenkė prie pat berniuko kūno. Lyžtelėjęs smilių, švelniai patrynė žymę ir įsikišo jį į burną.
– Šeivamedžio sultys, – pasigardžiuodamas sučepsėjo. – Ir neprastos.
Ištiesė pirštą Simonui.
– Kas? Bet aš maniau, kad tai...
– Kraujas? – gūžtelėjo pečiais korikas. – Kraujas jau seniai būtų nusiplovęs. Tik šeivamedžio sultys taip ilgai išlaiko spalvą. Reikėtų paklaust mano žmonos. Ji neapsakomai širsta, kai mažyliai jomis išsitepa. Kita vertus...
Jis ėmė trinti žymę.
– Kas yra?
– Spalva iš dalies pakliuvusi po oda. Kažkas tikriausiai įbadė ją adata ar durklu.
Simonas linktelėjo. Panašių meno kūrinių matė ant samdytų karių iš Kastilijos ir Prancūzijos kūnų. Jie ant žastų buvo išsitatuiravę kryžius ar Dievo Motiną.
– Tačiau ką reiškia šis ženklas?
– Geras klausimas.
Kuizelas giliai užsitraukė pypkę ir išpūtęs dūmus ilgai tylėjo. Tik tada atsakė:
– Tai Veneros ženklas.
– Kas toks?
Simonas nuleido akis į žymę. Staiga prisiminė, kur jau buvo ją matęs. Vienoje knygoje apie astrologiją.
– Veneros ženklas.
Korikas nuėjo į mažąjį kambarėlį ir grįžo su dėmėtu foliantu odiniais viršeliais. Kiek pavartęs rado reikiamą puslapį.
– Štai, – parodė vaikinui vietą knygoje, vaizduojančią ženklą. Šalimais buvo matyti apskritimas su rodykle dešinėje, nukreipta į viršų.
– Venera. Meilės, pavasario ir augimo deivė, – garsiai perskaitė Jakobas Kuizelas. – Marso, Karo dievo, priešybė.
– Bet kodėl toks ženklas nupieštas ant berniuko kūno? – suglumo Simonas.
– Šis ženklas senas, labai senas, – pratarė korikas ir vėl užsitraukė pypkę ilgu kotu.
– Ir ką jis reiškia?
– Jis turi daug reikšmių. Simbolizuoja moterį, kaip vyro priešybę, gyvenimą, taip pat ir gyvenimą po mirties.
Jaunuoliui užėmė kvapą. Ir tik iš dalies dėl jį siaučiančių dūmų kamuolių.
– Bet... juk tai būtų erezija, – sušnibždėjo šis.
Budelis kilstelėjo tankius antakius ir pažvelgė jam į akis.
– Būtent tai ir yra problema, – tarė. – Veneros ženklas – raganų simbolis.
Ir išpūtė tabako dūmus tiesiai Simonui į veidą.
Virš Šongau blausiai švietė mėnulis. Jį kartkartėmis vis uždengiantys debesys paskandindavo upę ir miestą tamsoje. Prie Lecho stovinti figūra paskendusi mintyse žvelgė į šniokščiantį srautą. Vyriškis pasistatė kailinio apsiausto apykaklę ir pasisuko į miesto šviesas. Vartai jau seniai buvo užverti, tačiau tokiems kaip jis visada atsirasdavo spraga. Tereikėjo pažinoti tinkamus žmones ir turėti reikiamą kiekį smulkiųjų. Abu šie dalykai vyrui nekėlė problemų.
Vis dėlto jį ėmė krėsti šiurpas. Tik iš dalies dėl šalčio, balandžio mėnesį vis dar atnešamo nuo kalnų. Jo sprandu šliaužė baimė. Vyriškis atsargiai apsidairė į visas puses, bet, išskyrus juodą upės kaspiną ir keletą krūmų paupyje, daugiau nieko nebuvo matyti.
Šnaresį sau už nugaros išgirdo jau aiškiai per vėlai. Nugara bemat pajuto kalavijo smaigalį, įsirėžusį per kailinį apsiaustą, aksominį švarką ir liemenę.
– Tu vienas?
Balsas suskambo prie pat dešiniosios jo ausies. Tvokstelėjo degtine ir apgedusia mėsa.
Vyriškis linktelėjo, tačiau figūrai už nugaros to, regis, nepakako.
– Ar vienas, po velnių?
– Taip, taip!
Skausmas nugaroje apmalšo, kalavijo smaigalys atsitraukė.
– Apsisuk! – sušnypštė figūra.
Kaip įsakytas vyriškis apsigręžė ir baugščiai linktelėjo stovinčiajam priešais. Susisupęs į juodą vilnonį apsiaustą, plačiakraštę skrybėlę su plunksna žemai užsismaukęs ant veido nepažįstamasis atrodė lyg išdygęs tiesiai iš požemių karalystės.
– Dėl ko mane čion pasišaukei? – paklausė lėtai kišdamas kalaviją į makštį.
Vyras sunkiai nurijo seilę. Bet tuoj atgavo šiaip jau tokį nepalaužiamą pasitikėjimą savimi. Atsitiesęs padūko piktai bartis:
– Kodėl tave pasišaukiau?.. Jums nepavyko, pats viską kuo puikiausiai žinai!
Nepažįstamasis gūžtelėjo pečiais.
– Berniukas negyvas, – atkirto. – Ko dar nori?
Vyras iš miesto tuo nepasitenkino. Niršiai purtė galvą grūmodamas išdžiūvusiu dešiniuoju smiliumi.
– O kiti? – sušnypštė. – Jų buvo penki! Trys berniukai ir dvi mergiotės. Kaip dėl kitų?
– Tuos taip pat dar pričiupsim, – niekinamai numojo ranka nepažįstamasis ir pasisuko eiti.
Antrasis nuskubėjo jam iš paskos.
– Velniai griebtų! Ne taip viskas turėjo baigtis! – riktelėjo stipriai sugriebdamas nepažįstamojo petį.
Jau kitą akimirką šio poelgio pasigailėjo. Tvirta ranka nelyginant gniaužtai suspaudė jo gerklę. Nepažįstamojo veide subaltavo dantys, jis nusišypsojo. Vilko šypsena.
– Nejau bijai? – tyliai paklausė.
Vyriškis rydamas seilę pajuto, kad kvėpuoti vis sunkiau. Prieš pat aptemstant akyse nepažįstamasis jį vėl paleido, nublokšdamas nuo savęs lyg įkyrų gyvūną.
– Bijai, – pakartojo. – Visi jūs vienodi, riebūs pinigų maišai.
Sunkiai alsuodamas vyras žengtelėjo atgal. Susitvarkęs drabužius, vėl pasijuto galįs kalbėti.
– Tiesiog greitai viską baikite, – sušnibždėjo. – Negalima leisti vaikams prabilti.
Stovintysis priešais vėl sublizgino dantimis:
– Bet tai tau kainuos papildomai.
Vyras iš Šongau trūktelėjo pečiais.
– Man nesvarbu. Tiesiog baikit visa tai.
Akimirką nepažįstamasis, rodos, susimąstė, galiausiai linktelėjo.
– Pasakyk man pavardes, – tyliai ištarė. – Tu juos pažįsti, tad kaip dėl pavardžių?
Vyriškis sunkiai nurijo seilę. Vaikus jis matė labai trumpai. Vis dėlto tarėsi žinąs, kas jie. Sekundę pasijuto, lyg stovėtų ant slenksčio. Dar galima grįžti...
Pavardės išsprūdo jam nė nespėjus pagalvoti.
Nepažįstamasis linktelėjo. Tada staigiai nusisuko. Po keleto sekundžių susiliejo su tamsa.