8
Penktadienis,
1659-ųjų Viešpaties metų balandžio 27 d.,
10 val. ryto
Įsitaisęs prie didelio posėdžių stalo rotušėje, raštininkas pirštais barbeno kažkokį karinį maršą, kurio ritmas niekaip neišėjo šiam iš galvos. Jo žvilgsnis nuslydo riebiais priešais sėdinčių vyrų veidais. Raudoni nudribę žandai, ašarojančios akys, retėjantys plaukai... Net ir madingai sukirpti švarkai bei kruopščiai iškrakmolytos nėriniuotos nosinaitės neįstengė nuslėpti to, kad geriausios tų vyrų dienos jau seniai praeityje. „Jie laikosi įsikibę į savo galią ir pinigus, nes nieko kito jiems neliko“, – mąstė Lechneris. Jų akys tryško tokiu bejėgiškumu, kad Johanas jų bemaž gailėjo. Mažame, gražiame jų miestelyje dėjosi velniava, o jie nieko negalėjo paveikti. Stoginė sudegė, kai kurie prarado daug pinigų, ir dar kažkas atiminėjo jų vaikus. Tarnaitės ir tarnai, valstiečiai ir paprasti žmonės iš jų, miesto ponų, laukė, kad šie padarytų visam tam galą. Bet valdininkai ir patys buvo sutrikę, ir dabar taip spitrijosi į Lechnerį, tarsi šis vienu spragtelėjimu pirštais, vienu plunksnos brūkštelėjimu galėtų įveikti visas negandas. Raštininkas juos niekino, nors šiems to niekada ir neparodys.
Niekuomet nemušk asilo, ant kurio sėdi...
Skambtelėjęs varpeliu pradėjo posėdį.
– Dėkoju, kad dėl šio neeilinio vidinės tarybos posėdžio taip skubiai sustabdėte savo, be abejonės, svarbius reikalus, – pradėjo. – Tačiau manau, kad jis būtinas.
Šeši tarybos nariai stropiai linktelėjo. Burmistras Karlas Zėmeris nėriniuota nosinaite nusišluostė prakaituotą kaktą. Antrasis burmistras Johanas Piuchneris grąžydamas rankas pritariamai sumurmėjo. O šiaip viešpatavo tyla. Tik senasis ligoninės valdytojas Vilhelmas Hardenbergas suspaustomis lūpomis pasiuntė luboms keiksmą. Mintyse kaip tik suskaičiavo, kiek jam atsieisiąs stoginės gaisras. Cinamonas, saldumynai, puikiausių medžiagų ryšuliai – viskas virto pelenais.
– Viešpatie Dieve aukštybėse, kažkas turi už tai sumokėti! – suaimanavo jis. – Sumokėti turi kažkas!
– Keiksmai taip pat nepagelbės, – nekantriai į ąžuolines grindis lazda kaukštelėjo aklasis Matijas Augustinas. – Leiskite Lechneriui pranešti, kas paaiškėjo apklausus vežikus.
Teismo raštininkas dėkingas dirstelėjo į jį. Nors vienas, kuris, be jo paties, dar neprarado blaivaus proto. Tada tęsė savo kalbą:
– Kaip žinote, vakar vakare kažkas pagrobė Klarą Šrėfogel. Prieš tai ji, kaip ir abu mirę vaikai, trainiojosi pas Štechlin. Žmonės kalba gatvėje regėję velnią.
Tarybos salėje sukilo kuštulys ir murmesys, kai kurie persižegnojo.
– Žmonės mato daug ką, taip pat ir dalykus, kurie neegzistuoja, – ramindamas iškėlė rankas Johanas Lechneris. – Tikiuosi, kad šiandien po pietų apklausus pribuvėją žinosime daugiau.
– Kodėl ta ragana seniai ne ant tempimo suolo? – suniurzgė senasis Augustinas. – Turėjot laiko visą naktį.
– Jei būtų buvus mano valia, jau būtume pasistūmėję į priekį, – linktelėjo Lechneris. – Bet liudytojas Šrėfogelis paprašė atidėti. Jo žmona prastai jaučiasi. Be to, pirmiausia norėjome apklausti vežikus dėl padegimo.
– Ir ką? – pakėlė galvą ligoninės valdytojas Hardenbergas. Jo akys žėravo įniršiu. – Kas tai padarė? Kas tas šunsnukis? Dar šiandien jis turi šokinėt kilpoj!
Teismo raštininkas gūžtelėjo pečiais.
– Dar nežinome. Tiek tilto sargas, tiek Georgas Rygas patvirtino, kad ugnis išsiplėtė labai greitai. Kažkas ne šiaip prikišo degtuką. Bet nė vienas jų nepastebėjo augsburgiečių. Šie pasirodė tik vėliau gelbėti savo prekių.
– Labai greit pasirodė, – tarstelėjo Matijas Holtshoferis, trečiasis burmistras, apkūnus plikagalvis vyras, susikrovęs turtą iš meduolių ir saldumynų. – Visus savo ryšulius išsinešė ir veik nepatyrė nuostolių. Puikiai išsisuko.
Burmistras Zėmeris pešiojosi menkus plaukus.
– Ar įmanoma, kad augsburgiečiai padegė, o tada savo prekes greitai sutempė į saugią vietą? – paklausė šis. – Jei tikrai ketina tiesti naują prekybos kelią, turi pasirūpinti, kad žmonės nebegalėtų sandėliuot pas mus. Ir tai jiems pavyko.
– Netikiu, – papurtė galvą antrasis burmistras Piuchneris. – Nepalanki vėjo kryptis, liepsnojantis sienojas, ir jie būtų netekę savo prekių lygiai kaip ir mes.
– Net jei ir taip, – paprieštaravo Karlas Zėmeris. – Kas tiems augsburgiečiams keletas ryšulių ir statinių? Jeigu įsitaisys prekybos kelią, jis bus ir už auksą brangesnis. Pirmiausia raupsuotųjų prieglauda miesto pašonėje, dabar sudegusi stoginė – jie mums duobę kasa!
– Beje, dėl raupsuotųjų prieglaudos... – nutraukė jį teismo raštininkas. – Vakar buvo suniokota ne tik stoginė, kažkas siautėjo ir prieglaudos statybvietėje. Klebonas man pranešė, kad nuversti pastoliai. Kažkas išgriovė dalį pamatų, pradingo skiedinys, sukapota statybinė mediena... Savaičių darbą velnias nunešė ant uodegos.
Burmistras Zėmeris atsargiai linktelėjo.
– Visada sakiau, kad tokios raupsuotųjų prieglaudos statyba čia nepageidaujama. Žmonės tiesiog būgštauja, kad prekybininkai nebepasirodys, jei tiesiai priešais vartus įkursime raupsuotųjų gyvenvietę. Be to, kas gali užtikrinti, kad liga aplenks mūsų miestą. Epidemijos plinta!
Žilaplaukis ligoninės valdytojas Vilhelmas Hardenbergas jam pritarė:
– Tokį niokojimą, be abejonės, reikėtų smerkti, bet, kita vertus... Galima suprasti, kodėl žmonės priešinasi: šios gyvenvietės niekas nenori, o ji vis tiek statoma. Dėl to, kad neteisingai suprantamas gailestingumas!
Prieš prabildamas Karlas Zėmeris nurijo didelį gurkšnį iš krištolinės taurės.
– Gailestingumo riba ten, kur kyla grėsmė miesto interesams, tokia mano nuomonė.
Aklasis Augustinas lazda taip trenkė į stalą, kad grafinuose pavojingai suteliūškavo brangus portveinas.
– Kvailystės! Kam dabar rūpi ta raupsuotųjų prieglauda! Turime svarbesnių problemų. Jei augsburgiečiai sužinos, kad įkalinome vieną jų vežikų vadovų, ir dar Fugerių giminės... Sakau, paleiskite vežikus ir sudeginkite raganą, tada Šongau vėl įsiviešpataus ramybė!
– Kažkaip nesueina galai, – vėl papurtė galvą antrasis burmistras Johanas Piuchneris. – Gaisras, žmogžudystės, pagrobimas, sugriauta raupsuotųjų prieglauda... Štechlin jau seniausiai įkalinta, o negandos vis tiek nesiliauja!
Kiti taip pat pasiuto rėkauti vieni per kitus.
Ramiai klausydamasis ginčų, teismo raštininkas Johanas Lechneris protarpiais kažką pasižymėdavo. Dabar atsikrenkštė. Tarybos nariai tuoj pat viltingai sužiuro į jį. Raštininkas prabilti neskubėjo.
– Aš dar ne visai įsitikinęs augsburgiečių nekaltumu, – galiausiai ištarė. – Todėl pirmiausia siūlau šiandien kankinti Štechlin. Jeigu, be vaikų žmogžudysčių, ši prisipažins ir dėl gaisro, Augsburgo vežiką vis dar galėsime paleisti. Jeigu ne, nepabijosiu apklausti ir jį.
– O Fugeriai? – paklausė burmistras Zėmeris.
Lechneris šyptelėjo:
– Fugerių giminė buvo galinga prieš karą. Dabar jie visiems buvę nebuvę. Be to, jei Augsburgo vežikas kankinamas tikrai prisipažins padegęs, Fugeriams bus striuka.
Atsistojęs suvyniojo prirašytą pergamentą.
– O tada rankose turėtume šį tą prieš Augsburgą, ar ne taip?
Tarybos nariai linktelėjo. Gera turėti teismo raštininką. Tokį kaip Lechneris. Jo dėka atrodė, kad viskas išsprendžiama.
Sugriebusi mergaitę, balta kaulėta velnio ranka lėtai susispaudė. Klara pajuto, kaip ima trūkti oro, liežuvis virto sutinusiu mėsos gumulu, išsprogusios akys stebeilijosi į neryškų veidą, boluojantį tartum pro miglą. Velnias buvo plaukuotas nelyginant ožys, ant kaktos augo du susisukę ragai, akys žėravo kaip žarijos. Staiga veidas pasikeitė – tapo pribuvėjos grimasa, žvilgsniu maldaudama atleidimo ši rankomis sugniaužė Klaros kaklą. Rodos, kažką kuždėjo, bet mergaitė nesuvokė žodžių prasmės.
Baltas kaip sniegas, raudonas kaip kraujas...
Veidas ir vėl pakito. Virš jos klūpojo patėvis Jakobas Šrėfogelis į kreivą vypsnį perkreipta burna ir spaudė vis stipriau ir stipriau. Mažoji pajuto, kaip senka gyvybė, tolumoje išgirdo vaikų balsus – berniukų. Paklaikusi atpažino negyvus žaidimų draugus, Pėteris ir Antonas šaukėsi pagalbos. Veidas dar kartą pasikeitė. Virto pašėlusiai ją purtančia ir kalbinančia Zofi. Draugė iškėlė ranką ir sudavė Klarai skambų antausį.
Smūgis grąžino ją į realybę.
– Pabusk, Klara! Pabusk!
Mergaitė nusipurtė. Aplinkinis pasaulis paryškėjo. Virš savęs išvydo pasilenkusią Zofi, vyresnioji mergaitė glostė jai sopantį skruostą. Jiedvi supančios drėgnos uolinės sienos, išpieštos pelenų spalvos ženklais, kryžiais ir formulėmis, suteikė saugumo jausmą. Buvo tylu ir vėsu. Tolumoje buvo girdėti medžių šlamesys. Šalia voliojosi jos medinė lėlė, nors ir purvina bei sudraskyta, bet primenanti namus. Klara nusiraminusi atsilošė. Čia velnias jos niekada neras.
– Kas... kas atsitiko? – sukuždėjo.
– Kas atsitiko? – vėl pralinksmėjo Zofi. – Tu sapnavai ir savo riksmais kaip reikiant įvarei man baimės. Buvau lauke, kai staiga išgirdau tave klykiant. Jau pamaniau, kad jie mus rado...
Klara pamėgino atsistoti. Primynus dešinę koją, iki pat šlaunies nusmelkė skausmas. Sunkiai alsuodama turėjo vėl atsigulti. Skausmas nuslūgo tik labai palengva. Zofi susirūpinusi dirstelėjo žemyn. Pažvelgusi ten pat, Klara išvydo, kad jos dešinioji kulkšnis išbrinkusi nelyginant obuolys. Pėda buvo nusėta mėlynėmis, blauzda taip pat atrodė ištinusi. Judinant skaudėjo petį. Ji žvarbo, vėl pakilo temperatūra.
Staiga prisiminė pabėgimą. Šuolį pro langą, panišką lėkimą miesto gatvėmis, antrą šuolį iš greta miesto sienos augančio ąžuolo į krūmus apačioje. Jau tada iškart pajuto, kad nusileido nesėkmingai, tačiau baimė nuginė ją tolyn. Vis tolyn per laukus, gilyn į mišką. Šakos it rankos brūkščiojo per veidą, keletą kartų mergaitė pargriuvo, bet kaskart atsikėlusi dūmė toliau. Galiausiai pasiekė slėptuvę. Kaip grūdų maišas susmuko ant žemės ir bematant užmigo. Tik kitą rytą ją pažadino Zofi.
Raudonplaukė mergaitė iš miesto išslinko tuo pačiu keliu, kaip ir ji. Klara taip džiaugėsi, kad Zofi šalia. Trylikametė atrodė beveik kaip suaugusi. Žaidžiant čia, slėptuvėje, Klarai ji bemaž atstodavo motiną. Apskritai, jei ne Zofi, jų būrelis nė neegzistuotų, ir ji tebebūtų vieniša globotinė, įtėviams nematant erzinama, mušama, žnaiboma ir spardoma brolių bei seserų.
– Pabūk ramiai.
Raudonplaukė iš atsinešto maišelio ištraukė ąžuolo žievės ir liepos lapų, išteptų kažkokiu tepalu, ir apvyniojo jais ligonės kulkšnį. Tada viską aprišo plaušais. Pėda Klara pajuto malonią vėsą, kulkšnį, rodos, ėmė nebe taip skaudėti. Jai besižavint kraujo sesers meistriškai suregztu įtvaru, ši kažką ištraukė iš už nugaros.
– Štai, gerk. Atnešiau tau.
Draugė ištiesė jai molinį dubenėlį, kuriame teliūškavo pilkšvas skystis.
– Kas tai?
Zofi išsišiepė:
– Gerk neklausinėjus. Tai... gydomasis gėrimas. Štechlin išmokė. Jis padės tau ramiai užmigti. O kai pabusi, pėdą skaudės jau daug mažiau.
Klara skeptiškai nužvelgė skystį, stipriai kvepiantį dilgėlėmis ir mėtomis. Zofi visada atidžiai klausydavosi pribuvėjos, jos aštrus protas įsimindavo kiekvieną žodį, Martai Štechlin atskleidžiant moteriškas paslaptis. Ši pasakodavo joms apie nuodus ir gydomuosius gėrimus, įspėdama, kad šiuos dalykus dažnai skiria tik keletas lašų.
Galiausiai prisivertusi Klara vienu gurkšniu ištuštino dubenėlį. Skonis buvo siaubingas, lyg skysto snarglio, gerkle nutekėjo karštis. Bet netrukus pilve pajuto šiltą pulsavimą, kūną užliejo malonus jausmas. Atsirėmė į uolinę sieną už savęs, staiga viskas tapo nebe taip sunku, atrodė išsprendžiama.
– Kaip... kaip manai, kas bus toliau? Ar jie mus ras? – galiausiai paklausė ūmai šiltos šviesos apsuptą Zofi.
Vyresnėlė papurtė galvą.
– Nemanau. Jau buvom pernelyg nutolę nuo slėptuvės. Bet gali būt, kad jie ieškos netoliese. Šiaip ar taip, turėtum likti čia.
Klaros akys paplūdo ašaromis.
– Žmonės laiko mus raganomis! – sukūkčiojo. – Jie rado tą prakeiktą žymę ir dabar laiko mus raganomis! Jie mus sudegins, jei grįšime. O jei liksime čia, mus ras vyrai! Ve... velnias lipo man ant kulnų, jis mane palietė...
Mergaitės žodžius nustelbė rauda. Zofi ramindama pasiguldė jos galvą sau ant kelių.
Staiga Klara pajuto begalinį nuovargį. Atrodė, tarytum ant rankų dygtų plunksnos – sparnai, nešantys iš šios ašarų pakalnės. Tolyn į šiltą tolimą šalį...
Sukaupusi paskutines jėgas, dar paklausė:
– Ar jie tikrai nužudė Pėterį su Antonu?
Zofi linktelėjo. Staiga ji rodės esanti toli toli.
– Ir Johanesą? – toliau klausinėjo Klara.
– Nežinau, – atsakė Zofi. – Aplankysiu jį, kai miegosi.
Ji paglostė Klaros plaukus.
– Negalvok apie tai. Tu saugi.
Naujai išaugusiais sparnais Klara nupleveno aukštyn į dangų.
– Aš... aš niekad nebegalėsiu grįžti namo. Jie mus sudegins, – sumurmėjo jau veik miegodama.
– Nieko nesudegins, – atsklido balsas iš tolumos. – Yra, kas mums pagelbės. Jis sučiups velnią, o tada viskas vėl bus kaip anksčiau, pažadu...
– Angelas?
– Taip, angelas. Angelas su dideliu kalaviju. Keršto angelas.
Klara nusišypsojo.
– Gerai, – sukuždėjo. Tada sparnai nunešė ją tolyn.
Apie vienuoliktą valandą ryto Jakobas Kuizelas pabeldė į kalėjimo tvirtovės vartus. Sudžeržgė spynoje sukamas raktas, sunkios durys prasivėrė, ir tiesiai korikui į akis pažvelgė suglumęs sargybinis Andrėjas.
– Tu, jau dabar? – nustebo. – Maniau, apklausa prasidės tik per pietus...
Kuizelas linktelėjo.
– Tu teisus, bet turiu pasiruošt. Juk žinai...
Jis gestu pavaizdavo tempiamą ranką.
– Šiandien prasidės gnaibymas ir tampymas, man reikės karštų žarijų. Be to, virvės sutrūnijusios.
Kyštelėjęs ritinį naujo lyno nubalusiam kaip drobė miesto sargybiniui po nosimi, mostelėjo vidun.
– Jei jau taip sakai, matyt, bus tiesa, – sumurmėjo Andrėjas praleisdamas koriką. Tada vėl sulaikė jį už peties. – Kuizelai?
– Taip?
– Neskriausk jos, gerai? Ne daugiau nei būtina. Ji padėjo išvyst pasaulį mano vaikams.
Korikas pažvelgė į jaunąjį vyrą. Buvo aukštesnis už šį visa galva. Jo lūpose šmėkštelėjo šypsena.
– Kuo, galvoji, čia užsiimu? – paklausė. – Gydymu? Sąnarių atstatymu? Juos aš išnarinu – kaip patys norėjot, taip ir darau.
Stumtelėjęs sargybinį į šalį, žengė į kalėjimą.
– Aš... aš nenorėjau! Aš ne! – šūktelėjo jam pavymui Andrėjas.
Pažadintas riksmo pašoko Georgas Rygas, su tilto sargu tebekalintis kairiojoje kameroje už muštynių prie stoginės kurstymą.
– A, pagaliau turim garbių svečių! – sušuko. – Dabar prasidės! Kuizelai, atliksi viską kuo lėčiau, kad ir mes čia turėtume į ką pažiūrėt, kai ragana inkš, sutarta?
Budelis priėjo prie kameros ir mąsliai nužvelgė vežiką. Staiga kyštelėjo ranką pro grotų virbus ir sugriebė kalinį už tarpukojo. Spustelėjo taip, kad šis išsproginęs akis ant kaktos ėmė tyliai šnopuoti.
– Atsargiai, Rygai, – sušnibždėjo Jakobas Kuizelas. – Žinau tavo purvinas paslaptis. Visus jus pažįstu. Kiek kartų ėjai pas mane arbatos, kad tau stovėtų, ar butelėlio „Angelo nuodų“, kad žmona neatvestų dar vieno pyplio? Kaip dažnai namo šaukeisi pribuvėją? Penkis kartus? Šešis? Ir dabar ji – ragana, o jūs puikiai išsisukot. Man bloga nuo jūsų!
Paleidęs kankinį, korikas bloškė jį atgal, tyliai inkšdamas tas lėtai susmuko kameros pasienyje. Kuizelas nužingsniavo prie kitos kameros, kur pirštais įsikibusi grotų jo jau laukė Štechlin baimės kupinomis akimis.
– Grąžink man apsiaustą, atnešiau tau antklodę, – garsiai tarė Jakobas Kuizelas.
Sužvarbusiai pribuvėjai nusivilkus apsiaustą, ištiesė jai suvyniotą vilnonę antklodę. Atidavęs kone be garso sušnibždėjo:
– Išvyniok antklodes ten, kur tamsu. Viduj rasi butelėlį, jį išgersi.
Marta Štechlin klausiamai pažvelgė į jį.
– Kas?..
– Gerk nekalbėjus, – sukuždėjo vyras.
Sargybinis Andrėjas jau vėl murksojo ant taburetės prie durų. Remdamasis į ietį susidomėjęs žvilgtelėjo jų pusėn.
– Garbieji ponai pasirodys išmušus dvylika, – garsiai pranešė Jakobas Kuizelas. – Geriausia, jei jau dabar pradėsi melstis. – O tyliai pridūrė: – Nebijok, viskas tik tavo pačios labui. Pasitikėk manim. Bet butelėlį turi išgert tuoj pat.
Tada nusisuko ir drėgnais laiptais nulipo žemyn į kankinimų kambarį ruoštis.
Prie portveino taurės sėdėjo du vyrai, bet vienam jų kilo sunkumų geriant. Apimtas skausmų taip drebėjo, kad vertingojo gėrimo lašai tyško ant auksiniu brokatu siuvinėto jo švarko. Tarytum kraujo dėmės jie plėtėsi ant apdaro. Lyginant su vakarykšte diena, sveikata pablogėjo, nors jam ir pavyko nuslėpti tai nuo kitų.
– Jos paspruko, – tarė. – Juk žinojau, kad viską tik sugadinsi. Nieko, visiškai nieko nesugebi pats!
Antrasis paskendęs mintyse siurbčiojo portveiną.
– Jas dar sučiups, – atkirto. – Jos negali būti toli. Juk tai vaikai.
Vyresniojo kūną vėl pervėrė skausmo banga. Tik vargais negalais pavyko suvaldyti balsą.
– Šis reikalas slysta mums iš rankų! – sudejavo.
Dešine ranka įsikibo į šlifuoto krištolo taurę. Nevalia dabar pasiduoti, nusileisti, tik ne dabar, prieš pat pasiekiant tikslą...
– Tai gali reikšti mūsų žlugimą, ne tik tavo ar mano, visos šeimos, supranti? Mūsų vardas amžiams bus suterštas!
– Et, – numojo antrasis atsilošdamas fotelyje. – Juk tai vaikai, kas jais patikės? Visai gerai, jei raganos byla dar užsitęs. Pirmiausia turim nusikratyt vaikų, tada bus galima sudegint ir raganą. Taip mūsų niekas neįtars.
Jis atsistojo ir žengė prie durų. Laukė darbai – jau per ilgai čia viskas ritosi velniop. Trūko tokio kaip jis, tokio, kuris suimtų vadeles į savo rankas. Be reikalo visi jį nuvertino.
– O kaip pagrindinė užduotis? – pasidomėjo vyresnysis mėgindamas atsistoti pasirėmęs į stalą. – Jie gavo nemažą sumelę pinigų!
– Nesijaudink, bus atlikta. Galbūt jau šiandien.
Jis nuspaudė rankeną ir pasisuko išeiti.
– Duodu tau dar penkias dienas, – šūktelėjo šiam pavymui pirmasis. – Penkias dienas! Jei tada reikalas dar nebus sutvarkytas, žudikų šutvės gaudyti pasiųsiu mūsų žmones! Ir tik nesitikėk, kad tokiu atveju nors skatiką akyse regėsi!
Dar jam kalbant pašnekovas uždarė sunkias ąžuolines duris sau už nugaros. Riksmas prislopo.
– Po penkių dienų būsi miręs, – sumurmėjo puikiai žinodamas, kad vyresnysis viduje jo neišgirs. – O jei velnias tavęs negriebs, pats nusiųsiu į pragarą.
Žingsniuojant balkonu su prašmatniai išpuoštais turėklais, jo žvilgsnis nuslydo stogais iki juodo nebylaus miško, stūksančio už miesto vartų. Akimirką nusmelkė baimė. Iš to žmogaus galima laukti visko. Kas atsitiks, kai vaikų bus nusikratyta? Ar jis kada nors liausis? O gal kita auka taps jis pats?
Jie pasirodė išmušus lygiai dvylika. Pirmiausia įžengė keturių miesto sargybinių grupė, paskui juos sekė raštininkas ir trys liudytojai. Jakobo Šrėfogelio veidas buvo išblyškęs – naktį blogai miegojo: žmona pašokusi iš košmarų vis šaukdavosi Klaros. Be to, jį tebekankino pagirios po išgertuvių su mediku. Neįstengė tiksliai atsiminti, ko pripasakojo jaunajam Fronvyzeriui. Bet nujautė, kad buvo geresnis kalbėtojas nei klausytojas.
Priešais jį šlepsėjo Michaelis Berchtholtas. Kepėjui prie diržo kybojo žolelių puokštelė su kiečiais, turinti apsaugoti nuo raganiškų kerų. Murmėdamas pirštais varstė rožinį. Įžengęs į kalėjimą, persižegnojo. Jakobas Šrėfogelis pakraipė galvą. Greičiausiai kepėjas jau spėjo apkaltinti Martą Štechlin dėl taip dažnai pridegančios duonos ir begalės pelių jo kepykloje. „Kai Štechlin pavirtus pelenais duona vis dar svils, veikiausiai susiras naują raganą“, – mąstė puodžius raukydamas nosį. Ją pasiekė aitrus kiečio kvapas.
Iškart už jo į kalėjimą įžirgliojo Georgas Augustinas. Galingosios vežikų šeimos atžala Šrėfogeliui šiek tiek priminė jaunąjį mediką. Kaip ir pastarasis, aristokratų sūnus mėgo rengtis pagal naujausią prancūzišką madą. Jo barzda buvo ką tik pakirpta, ilgi juodi plaukai sušukuoti, siauros kelnės iki kelių tobulai sukirptos. Ledo mėlynumo akys su pasidygėjimu nužvelgė kalėjimą. Galingos vežikų šeimos sūnus nepratęs prie tokios aplinkos.
Išvydę atvykusius aukštuosius ponus, kaliniai padūko purtyti grotų virbus. Georgas Rygas tebeatrodė išblyškęs, noras plūstis jam praėjo.
– Jūsų prakilnybe! – šūktelėjo vežikas teismo raštininko pusėn. – Vieną žodelį...
– Kas yra, Rygai? Nori duot parodymus?
– Labai prašau, išleiskit mus. Mano žmona turi viena apeit galvijus, rūpintis vaikais...
– Liksi čia tol, kol ištirsime bylos aplinkybes, – nė nežvilgtelėjęs nutraukė jį Lechneris. – Tai taikoma ir tavo bičiuliui bei Augsburgo vežikui prekių sandėlyje. Vienodas teisingumas visiems.
– Bet, jūsų prakilnybe...
Johanas Lechneris jau lipo laiptais žemyn. Kankinimų rūsyje buvo šilta, bemaž karšta. Kampe rėpsančiame trikojyje žėravo iki raudonumo įkaitintos anglys. Priešingai nei aną kartą, patalpoje buvo tvarka. Prietaisai stovėjo paruošti, nuo lubų karojo nauja virvė tempimui, ant skrynios driūksojo tvarkingai išrūšiuoti ir sutepti gniaužtuvai pirštams bei žnyplės. Patalpos viduryje, nukorusi plikai nurėžtą galvą, ant kėdės kunksojo Štechlin perplėšta suknele. Tiesiai už jos sukryžiavęs rankas ant krūtinės stypsojo korikas.
– O, Kuizelai, kaip matau, viskas paruošta. Gerai, labai gerai, – pasitrynė rankas Lechneris ir atsisėdo prie rašomojo stalo. Liudytojai įsitaisė jam iš dešinės. – Tad pradėkime.
Jis sužiuro į pribuvėją, kuri lig šiol į lankytojus neatkreipė jokio dėmesio.
– Ar girdi mane, Štechlin?
Įtariamoji galvos nepakėlė.
– Ar girdi mane, klausiu?
Marta Štechlin vis dar nė nekrustelėjo. Lechneris priėjęs dviem pirštais suėmė jos smakrą ir kilstelėjęs galvą trenkė antausį. Pagaliau pribuvėja pramerkė akis.
– Marta Štechlin, ar žinai, kodėl čia esi?
Ji linktelėjo.
– Gerai, bet vis dėlto paaiškinsiu dar kartą. Esi įtariama itin žiauriai nužudžiusi vaikus Pėterį Grimerį ir Antoną Kracą. Be to, velniui padedant pagrobusi Klarą Šrėfogel ir padegusi stoginę.
– O negyva kiaulė mano tvarte? Kaip dėl negyvos kiaulės? – pašoko iš vietos Michaelis Berchtholtas. – Dar vakar ji vartėsi purve, o šiandien...
– Liudytojau Berchtholtai, – užsipuolė jį Lechneris, – kalbėkite tik paprašytas. Šnekame daugiau nei apie negyvą kiaulę, šnekame apie mylimus mūsų visų vaikus!
– Bet...
Teismo raštininko žvilgsnis užtildė Berchtholtą.
– Taigi, Štechlin, – tęsė pirmasis. – Ar prisipažįsti dėl tau pateiktų kaltinimų?
Pribuvėja suspaudusi lūpas papurtė galvą. Veidu sruvo ašaros. Ji tyliai verkė.
Lechneris gūžtelėjo pečiais.
– Tada pereisime prie kankinimų. Korike, pradėk nuo gniaužtuvų pirštams.
Šįsyk neišsėdėjo Jakobas Šrėfogelis.
– Bet juk visa tai nesąmonė! – riktelėjo. – Štechlin seniausiai tupėjo kalėjime, kai buvo nužudytas mažasis Kracas. Taip pat ir su manosios Klaros pagrobimu bei stoginės padegimu ji negali turėti nieko bendro!
– Ar žmonės nesakė, kad jūsų Klarą pasiėmęs pats velnias? – pasiteiravo jaunasis Augustinas, sėdintis Šrėfogelio dešinėje. Jo mėlynos akys įsmigo į puodžiaus sūnų, bemaž rodės, jog jis šypsosi. – Ar negali būti, kad Štechlin paprašė velnio visa tai atlikti jau kalėdama?
– Tai kodėl nepaprašė ištraukti jos iš belangės? Juk visa tai neturi prasmės! – nesutiko Jakobas Šrėfogelis.
– Kankinimai padės mums išsiaiškinti tiesą, – vėl prabilo teismo raštininkas. – Korike, imkis darbo.
Budelis įkišo ranką į skrynią ir ištraukė gniaužtuvus pirštams. Jie susidėjo iš geležinių gnybtų, kuriuos buvo galima suveržti varžtu. Paėmęs kairįjį pribuvėjos nykštį, įgrūdo jį į prietaisą. Puodžių nustebino, kad korikas iš pažiūros toks abejingas. Vos vakar Jakobas Kuizelas smarkiai prieštaravo kankinimams, jaunasis medikas po keleto taurelių jam taip pat užsiminė, kad korikas anaiptol nesutinkąs su Štechlin įkalinimu. O dabar kišo jos pirštus į gniaužtuvus.
Bet ir pribuvėja atrodė susitaikiusi su likimu. Kone bejėgiškai perleido savo ranką budeliui. Jakobas pasuko varžtą. Vieną kartą, antrą, trečią... Jos kūnas sukrūpčiojo, ir tiek.
– Marta Štechlin, ar dabar prisipažįsti dėl tau mestų kaltinimų, – monotoniškai išdainavo raštininkas.
Pribuvėja vėl papurtė galvą. Korikas suveržė dar stipriau. Jokios reakcijos, tik suvertos lyg durys lūpos dar labiau susispaudė virsdamos blyškiai raudonu brūkšneliu.
– Prakeikimas, ar tu apskritai dorai suveržei? – pasipiktino Michaelis Berchtholtas.
Kuizelas linktelėjo. Kaip įrodymą, vėl atsukęs varžtą, iškėlė kankinės ranką. Nykštys buvo virtęs didžiule mėlyne, iš po nago sunkėsi kraujas.
– Jai padeda velnias, – sukuždėjo kepėjas. – Viešpatie Dieve, sergėk mus...
– Taip nieko nepasieksime, – papurtė galvą Johanas Lechneris ir padėjo plunksną, kuria ketino žymėtis pastabas, ant stalo. – Sargybiniai, paduokite man skrynelę.
Dviem miesto sargybiniams atnešus mažą skrynelę, raštininkas pasidėjo ją ant stalo ir atidarė.
– Žiūrėk, ragana, – tarė. – Visi šie daiktai rasti tavo namuose. Ką į tai pasakysi?
Jakobo Šrėfogelio ir kitų nustebimui, jis iš skrynelės ištraukė mažą maišelį ir susibėrė į delną tamsiai rudus grūdelius. Parodė juos liudytojams. Puodžius suėmė keletą pirštais. Grūdeliai šiek tiek atsidavė trūnėsiais ir forma mažumėlę priminė kmynus.
– Drignės sėklos, – pamokomai tarė teismo raštininkas. – Svarbi skraidymo tepalo, kuriuo raganos tepasi šluotas, sudėtinė dalis.
Jakobas Šrėfogelis gūžtelėjo.
– Mano tėvas jais gardino savo alų. O juk neketinate jo, amžiną jam atilsį, paskelbti raganiumi.
– Ar jūs aklas? – sušnypštė Lechneris. – Juk įrodymai akivaizdūs. Štai!.. – iškėlė dygliuotą dėžutę, primenančią kaštoną. – Durnaropė! Taip pat raganų tepalo sudėtinė dalis, taip pat rasta Štechlin namuose! Ir štai!.. – parodė kerą baltais mažais žiedeliais. – Baltažiedis eleboras, ką tik išrautas! Taip pat raganų augalas!
– Atleiskit, kad pertraukiu, – vėl prabilo Jakobas, – bet ar baltažiedis eleboras, dar vadinamas Kristaus rože, nelaikomas ir augalu, saugančiu mus nuo pikto? Pats gerbiamas klebonas neseniai per pamokslą gyrė jį kaip naujo gyvenimo ir pradžios simbolį. Ne be reikalo žolė vadinama mūsų Išganytojo vardu...
– Kas jūs, Šrėfogeli? – tarstelėjo Georgas Augustinas iš pašonės. – Liudytojas ar jos advokatas? Ši moteris daug bendravo su vaikais, o dabar jie negyvi arba pradingę. Jos namuose randamos velniškiausios žolelės ir tinktūros. Vos ji įkalinama, sudega stoginė, ir mūsų mieste ima bastytis velnias. Viskas ja prasidėjo, ja viskas ir baigsis.
– Būtent, dar pamatysit, – pašėlo Berchtholtas. – Tik suveržkit varžtus stipriau, ir ši prisipažins. Pats velnias ją saugo. Turiu čia jonažolių eliksyro... – išsitraukė buteliuką su kraujo raudonumo skysčiu ir triumfuodamas jį iškėlė. – Tai išvarys velnią. Tik leiskit supilt jį raganai į žabtus!
– Dėl Dievo meilės! Tikrai nebežinau, kas čia didesnė ragana, – įširdo Jakobas Šrėfogelis. – Pribuvėja ar kepėjas!
– Tylos! – užriaumojo raštininkas. – Taip nieko nepešim. Korike, pakabink moteriškę ant lyno. Pažiūrėsim, ar velnias ir tada jai padės.
Kuo toliau, tuo labiau apatiška atrodė Marta Štechlin. Jos galva vis nusvirdavo, keistai užvirto akių obuoliai. Jakobas Šrėfogelis spėliojo, ar ji apskritai dar suvokia, kas aplinkui vyksta. Pribuvėja bejėgiškai leidosi koriko pakeliama nuo kėdės ir nuvelkama iki virvės, pernertos per lubose įtaisytą geležinį žiedą. Prie vieno virvės galo pritvirtintą kablį budelis užkabino už pančių, kuriais kankinės rankos buvo surištos už nugaros.
– Ar iškart prikabinti akmenį apačioj? – pasiteiravo Kuizelas teismo raštininko. Koriko veidas buvo keistai išblyškęs, bet jis atrodė ramus ir susikaupęs.
Johanas Lechneris papurtė galvą.
– Ne ne, pirmiausia pabandykime taip, o toliau pažiūrėsime.
Budeliui trūktelėjus kitą virvės galą, pribuvėja pakibo ore. Jos kūnas ėmė sūpuotis kiek pasviręs į priekį. Kažkas trakštelėjo. Štechlin tyliai sudejavo. Teismo raštininkas vėl pradėjo klausinėti:
– Marta Štechlin, klausiu tavęs dar kartą. Ar prisipažįsti, kad vargšą Pėterį Grimerį...
Tą akimirką pribuvėjos kūnu perbėgo drebulys. Apimta traukulių ėmė pašėlusiai purtyti galvą. Iš burnos tekėjo seilės, veidas pamėlynavo.
– Dieve mano, žiūrėkite, – riktelėjo kepėjas Berchtholtas. – Ji apsėsta velnio! Jis nori išlįsti!
Visi liudytojai, įskaitant ir raštininką, prišoko pažiūrėti reginio iš arčiau. Koriko vėl nuleista ant grindų, moteris raitėsi konvulsijose. Paskutinį kartą išsirietusi, susmuko be gyvybės ženklų, keistai šonu pakreipusi galvą.
Akimirką niekas neištarė nė žodžio.
Galiausiai prašneko jaunasis Augustinas.
– Ar ji negyva? – paklausė susidomėjęs.
Palinkęs virš pribuvėjos, Jakobas Kuizelas priglaudė ausį prie krūtinės. Papurtė galvą:
– Širdis dar plaka.
– Tada prikelk ją, kad galėtume tęsti, – liepė Johanas Lechneris.
Nedaug trūko, kad Jakobas Šrėfogelis smogtų jam į veidą.
– Kaip drįstate?! – riktelėjo. – Ši moteris serga, ar nematote? Jai reikia pagalbos!
– Nejau, iš jos tiesiog išlindo velnias, štai kas nutiko! – puolė ant kelių kepėjas Berchtholtas. – Veikiausiai jis vis dar kažkur šioje patalpoje. Sveika, Marija, malonės pilnoji!..
– Korike! Tuoj pat prikelk šią moterį! Supratai? – raštininko balsas įgavo kažkokio šaižumo. – O jūs... – kreipėsi į įbaugintus sargybinius sau už nugaros. – Atveskite mediką, tik greitai!
Sargybiniai nuskuodė laiptais į viršų, džiaugdamiesi proga pasprukti iš šios pragariškos vietos.
Paėmęs kampe stovėjusį kibirą vandens, Jakobas Kuizelas šliūkštelėjo jo pribuvėjai į veidą. Ši nė nekrustelėjo. Tada puolė masažuoti jai krūtinę ir plekšnoti per skruostus. Kai niekas negelbėjo, įkišo ranką į skrynią sau už nugaros, ištraukė buteliuką degtinės ir sugirdė jį Štechlin. Likutį išpylė jai ant krūtinės ir vėl pradėjo masažuoti.
Vos po kelių minučių laiptuose sudundėjo žingsniai. Grįžo sargybiniai tempdamiesi Simoną Fronvyzerį, kurį sutiko gatvėje. Šis palinko virš Martos greta koriko ir gnybtelėjo jai į žastą. Tada išsitraukė adatą ir susmeigė ją giliai į kūną. Pribuvėjai vis dar nejudant, pakišo jai po nosimi mažą veidrodėlį. Šis aprasojo.
– Ji gyva, – pranešė Johanui Lechneriui. – Bet netekusi sąmonės, ir vienas Dievas žino, kada ją atgaus.
Teismo raštininkas susmuko ant kėdės ir pasitrynė žilstelėjusius smilkinius. Galiausiai gūžtelėjo.
– Vadinasi, apklausos tęsti negalime, turėsime palaukti.
Georgas Augustinas nustebęs pažvelgė į jį.
– Bet kurfiursto vietininkas... Po keleto dienų, jam čia pasirodžius, privalome pristatyti kaltininką!
Michaelis Berchtholtas taip pat suskato įkalbinėti raštininką:
– Ar nežinot, kas dedasi mieste? Siautėja velnias, patys tuo ką tik įsitikinom. Žmonės nori, kad visa tai baigtųsi...
– Po paraliais! – trenkė ranka į stalą Johanas Lechneris. – Pats žinau! Bet šiuo metu negalime tęsti apklausos. Iš jos net velnias neišpeštų nė žodžio! Ar norite, kad prisipažintų būdama be sąmonės? Turime palaukti! O dabar visi į viršų, visi!
Simonas su Jakobu Kuizelu nunešė nualpusią pribuvėją atgal į kamerą ir užklojo. Veidas iš mėlyno tapo baltas kaip drobė, vokai virpėjo, tačiau alsavimas buvo ramus.
– Juk tai jūs, ar ne? – pašnairavo į koriką Simonas. – Kažko jai uždavėte, kad sustabdžius kankinimus laimėtume laiko. O tada per savo žmoną perdavėte, jog po pietų laukčiau lauke. Kad sargybiniai atvestų mane, o ne tėvą, kuris galbūt kažką įtartų...
Budelis nusišypsojo:
– Keletas žolių, uogų... Ji visas jas pažinojo, suprato, į ką veliasi. Galėjo ir nepavykt.
Simonas žvilgtelėjo į blyškų pribuvėjos veidą.
– Turite omenyje?..
Jakobas Kuizelas linktelėjo.
– Nėra nieko geresnio už mandragoros šaknis. Aš... mes, laimei, dar keletą radome. Jos labai retos. Nejauti jokio skausmo, kūnas suglemba, šio pasaulio kančios virsta tik šešėliais tolimame krante. Jau mano tėvas sugirdydavo šio gėrimo vargšams nusidėjėliams. Tiesa... – susimąstęs pasitrynė tamsią barzdą. – Šįkart įdėjau kone per daug kurpelės. Norėjau, kad viskas atrodytų įtikinamai iki pat pabaigos. Vos truputėlį daugiau, ir Viešpats Dievas būtų ją pasiėmęs. Na, gerai, taip bent jau laimėjome šiek tiek laiko.
– Kiek?
Korikas gūžtelėjo pečiais.
– Vieną ar dvi dienas, paskui paralyžius atsileis, ir ji vėl įstengs atmerkti akis. O tada... – Prieš išeidamas iš kalėjimo, jis dar kartą paglostė miegančios Martos Štechlin veidą. – Tada, manau, turėsiu sukelt jai labai daug skausmo, – tarė. Jo nugara užpildė visą durų angą.