Faktai už beletristinio pramano

Be abejo, Ekvinokcija — grožinės literatūros kūrinys, bet kai kurie pasakojimo elementai yra pagrįsti faktais. Tai, kas toliau bus išdėstyta, sudaro šių elementų ir už jų slypinčios tiesos atranką.

Alchemija

Alchemija laikoma šiuolaikinės chemijos pirmtake. Buvo praktikuojama tūkstančius metų ir tebeturi savo sekėjų šiandien. Kai kas sako, kad šio meno šaknys glūdi iš tiesų senuosiuose laikuose ir kad tokios asmenybės kaip Mozė buvę jos adeptai.

Vis dėlto mes žinome, kad alchemija siekia bent du tūkstančius metų atgal, nes likę ankstyvųjų alchemikų darbų aprašymų iš senovės Kinijos ir Aleksandrijos miesto, kurio didžiuma sugriauta penktojo šimtmečio po Kr. pradžioje vyskupo Teofilo. Senovės kinai buvo labai entuziastingi alchemikai, ir kelta prielaida, kad jie išradę paraką kažkiek šimtmečių anksčiau, nei tryliktąjį šimtmetį išradimą pakartojo didysis filosofas Rodžeris Bekonas (Roger Bacon). Senovės kinai taip pat vedė užrašus apie alcheminius eksperimentus, kuriuos atlikdavo su žmogiškosiomis jūrų kiaulytėmis — nuteistais myriop nusikaltėliais.

Alchemikai manė galį surasti stebuklingą medžiagą, vadinamą filosofiniu akmeniu — substanciją, kuri pajėgtų paversti bet kurį netaurųjį metalą auksu. Todėl metų metus tūkstančiai vyrų ir moterų darbuodavosi tamsiose aprūkusiose laboratorijose vaikydamiesi šio nepagaunamo tikslo.

Alchemikai tikrai tikėjo tuo, ką darė, ir daugelis jų tapo visiškai apnikti šio meno manijos. Didysis psichologas Karlas Jungas (Kari Jung) žavėjosi alchemija ir suvokė, kad alchemikų naudoti savosiose laboratorijose procesai iš tikrųjų buvo ritualai, susiję su tam tikra religinės manijos forma. Mėgindami paversti netauriuosius metalus auksu, alchemikai iš tiesų bandė pakeisti ir savo pačių psichiką arba „sielą”. Tatai šiek tiek panėši į bet kurį religinį procesą, kai adeptas stengiasi pasiekti tobulumą ar surasti „auksą” savyje. Alchemikai tik iš dalies suvokė šį savo pastangų aspektą, bet suprato privalą būti „tyros dvasios”, kad galėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą. Daugelis praleisdavo metų metus psichiškai rengdamiesi šiam uždaviniui.

Kai kurie šių laikų okultistai tebetvirtina, kad alchemija yra tikras mokslas, ir bando išvesti paraleles tarp alchemijos ir kvantinės mechanikos — mokslinės teorijos, nagrinėjančios subatominį pasaulį. Tačiau iš tikrųjų tarp jų nėra jokios sąsajos. Kvantinė mechanika — tai griežtas mokslas, pagrįstas beveik šimtmetį atliekamais eksperimentais, o alchemija grindžiama klaidinga samprata, kad netaurų metalą galima paversti brangiuoju laboratoriniame tiglyje. O svarbiausia, kvantinė mechanika suteikia mums realią, apčiuopiamą technologiją, tokią kaip lazeriai, televizija ir mikroelektronika. Alchemija — grynai subjektyvi ir neturi jokio loginio pagrindimo.

Alchemija — labai sudėtingas tyrinėti dalykas, nes buvusi veikla tokia išskirtinė. Kiekvienas alchemikas turėjo nuosavus metodus surasti tam, ką jis laikė filosofiniu akmeniu. Ankstyviausi žinomi dokumentai šia tema buvo saugomi Aleksandrijoje. Sprendžiant iš tų manuskriptų, kurie išliko nesunaikinti, kai buvo sugriauta garsioji biblioteka, septintojo ir aštuntojo šimtmečių po Kr. arabų filosofai buvo sukaupę pažangesnes alchemijos žinias. Apie vienuoliktąjį šimtmetį šios buvo importuotos į Europą, ir netrukus alchemija tame žemyne išpopuliarėjo. Šešioliktajame šimtmetyje jau buvo šimtai keliaujančiųjų magų, suradusių darbą pas patiklius turtingus pirklius ir Europos diduomenę.

Šimtai alchemikų rašė knygas apie savo taikomas metodikas, bet sąmoningai maskuodavo jų prasmę kodais ar poetine kalba, kad kiti alchemikai neįstengtų jų kopijuoti. Kita priežastis, kodėl šitaip slėpdavę savo radinius, ta, kad norėdavo užmaskuoti faktą, jog siekdami užsibrėžtų tikslų patirdavę visišką nesėkmę.

1404-aisiais Anglijos karalius Henrikas IV paskelbė alcheminę veiklą didžiausiu nusikaltimu, nes buvo manoma, kad jeigu kokiam alchemikui pavyktų, tai sutrikdytų status quo, nes būtų pagaminti didžiuliai kiekiai aukso ir šie destabilizuotų finansinę sistemą. Bet vėliau karalienė Elžbieta I samdė alchemikus stengdamasi papildyti karališkąjį iždą. Vienas iš jos favoritų buvo Džonas Di (John Dee), talentingas gamtos mokslų filosofas, taip pat ir okultistas.

Alchemikai niekad negalėjo tikėtis, kad jiems pavyks paversti netaurųjį metalą auksu, nes stengdamiesi transformuoti pirminę materijos struktūrą naudodavosi niekuo galingesniu kaip tik žaizdru ir paprastų chemikalų mišiniu. Transmutacija įmanoma tik nūdien — atominių reaktorių viduje, kur stambūs atomai per procesą, vadinamą „branduoliniu dalijimusi”, suskaldomi į mažesnes daleles. Tačiau, nors dabar techniškai įmanoma gaminti auksą iš kitų metalų, tam būtinos energijos kiekis (taigi ir su tuo susiję kaštai) pranoksta proceso pabaigoje pagamintos medžiagos vertę.

Alchemikų metodai buvo labai elementarūs. Paprastai jie sumaišydavo piestoje tris medžiagas: kokio nors metalo rūdą, dažniausiai neišgrynintą geležį, dar vieną metalą (dažnai šviną ar gyvsidabrį) ir kokią nors organinės kilmės rūgštį, tipiškiausiais atvejais — citrinos rūgštį iš vaisių ar daržovių. Paskui grūsdavo šiuos kartu kokius šešis mėnesius, kad būtų užtikrintas visiškas susimaišymas, ir toks mišinys atsargiai būdavo kaitinamas tiglyje. Temperatūrai būdavo leidžiama kilti labai palengva, iki pasiekdavo optimumą, kuris būdavo palaikomas dešimtį dienų. Tai buvo pavojingas procesas, per kurį pasigamindavo toksiškos išgaros, ir daugelis alchemikų, dirbdavusių ankštose, nevėdinamose patalpose, apsinuodydavo gyvsidabrio garais. Kiti, apsinuodiję švinu ar gyvsidabriu, pamažėle išprotėdavo.

Baigus kaitinti, medžiaga iš tiglio būdavo išimama ir tirpinama kokioje nors rūgštyje. Daugelis alchemikų kartų eksperimentavo su įvairiais tirpikliais, ir taip buvo atrastos azoto, sieros ir acto rūgštys.

Gautą iš tiglio medžiagą sėkmingai ištirpdžius tirpiklyje, tolesnis žingsnis būdavo išgarinti ir atgaminti medžiagą — distiliuoti ją. Šis distiliacijos procesas būdavo kebliausias ir daugiausia laiko atimantis žingsnis, ir dažnai, kad liktų visiškai patenkintas, alchemikui prireikdavo daugelio metų. Taip pat būta ir dar vieno pavojingo etapo — ugniai laboratorijoje niekada neleidžiant užgesti, dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų.

Jeigu eksperimentatorius išlikdavo nesurytas liepsnų ir medžiaga dėl prastos laboratorinės metodikos nebūdavo prarandama, tuomet alchemikas galėdavo pereiti prie kito etapo — žingsnio, kuo aiškiausiai susijusio su misticizmu. Pasak daugumos alcheminių tekstų, momentą, kada distiliacija turinti būti nutraukta, lemdavo „ženklas”. Nėra nė dviejų alchemijos vadovėlių, kuriuose būtų sutariama, kada ar kaip tai privalėtų įvykti, ir vargšas alchemikas paprasčiausiai turėdavo laukti, kol pats nuspręsdavo, kad stojęs palankiausias momentas nutraukti distiliaciją ir pereiti prie kito etapo.

Tuomet medžiaga būdavo iškeliama iš distiliacijos įrangos ir pridedama kokio nors oksidatoriaus. Paprastai tai būdavo kalio nitratas, medžiaga tikrai žinoma senovės kinams ir — visiškai galimas daiktas — aleksandriečiams. Tačiau kartu su metalo rūdos siera ir organinės rūgšties anglimi alchemikas tuomet gaudavo, tikra to žodžio prasme, sprogstamąjį mišinį — paraką.

Ne vienas alchemikas, kuris išlikdavo nenusinuodijęs ir nesudegęs liepsnose, yra baigęs gyvenimą išlėkdamas į orą nuo detonacijos savojoje laboratorijoje.

Tie, kurie po visų šių žingsnių likdavo gyvi, galėdavo pereiti prie galutinių etapų, kai mišinys būdavo sandariai uždaromas specialiame konteineryje ir atsargiai šildomas. Tuomet, atšaldžius medžiagą, kartais būdavo matomas baltas kietasis kūnas, žinomas kaip „baltasis akmuo”, neva gebantis, kaip tvirtinta, netauriuosius metalus paversti sidabru. Pats geidžiamiausias etapas — šildant, o paskiau aušinant bei gryninant distiliatą, pagaminti raudoną kietąjį kūną, vadinamą „raudonąja rože”. Manyta, šis turėdavęs nuvesti prie paties filosofinio akmens gavybos.

Visi šio proceso etapai literatūroje būdavo aprašomi alegoriškai ir įvilkti į mistinę kalbą ir slaptą, ezoterinę prasmę. Pavyzdžiui, pirminių ingredientų mišinys ir jo lydymas kaitinant buvo aprašomas kaip „du drakonai, suleidžiami kariauti vienas su kitu”. Šitaip būdavo išlaisvinami vyriškasis ir moteriškasis medžiagų pradai, simbolizuojami kaip karalius ir karalienė, o paskui perkombinuojami arba „sutuokiami”. Tokia koncepcija slėpėsi už vienos iš garsiausių tarp visų alcheminių knygų, alegorinio romano Cheminės jungtuvės, kuris viename lygmenyje buvo interpretuojamas kaip aprašantis transmutacijos procesą.

Alchemija buvo fantastika, tačiau vis dėlto nešanti vaisius. Alchemikai išrado ar patobulino daugelį metodikų, įskaitant ir kaitinimo, filtravimo, rekristalizacijos bei garinimo. Jie taip pat buvo pirmeiviai panaudojant platų cheminių aparatų spektrą, tarp jų — kaitinamąją įrangą ir specialius stiklinius indus.

Viena po kitos ėjusios alchemikų kartos patobulino distiliacijos metodiką, pirmą kartą panautotą Aleksandrijos magų bemaž prieš du tūkstančius metų. Šiais laikais jokia chemijos laboratorija nebus laikoma visiškai įrengta, jei neturės distiliacijos aparato. Iš tikrųjų tokia pati įranga, tik kur kas didesniu masteliu, naudojama naftai rafinuoti, jai separuoti į atskiras sudėtines dalis.

Daugiau galima pasiskaityti: Isaac Newton: The Lašt Sorcerer, Michael White, Fourth Estate, 1997.

Astrologija

Pasak daugelio istorikų, šiuolaikinės Vakarų astrologijos ištakos siekia iki Mesopotamijos miesto 4000 m. pr. Kr. Senovės žmonės sugalvojo žvaigždžių ženklų sistemą daugmaž tokią pačią, kokia ji yra žinoma šiandien — dangus dalijamas į dvylika žvaigždynų.

Pagrindiniai šio senovinio meno principai vėliau buvo perimti graikų ir prigijo, tapdami svarbia epochos filosofinio kratinio dalimi. Sokratas, Platonas ir Aristotelis — visi jie praktikavo astrologiją, ypač ja domėjosi užkariautojas Aleksandras Didysis, Aristotelio mokinys.

Stojus krikščionybei, astrologija buvo nustumta į šoną, nors kai kurie ankstyvosios Bažnyčios vadovai palaikė astrologinį mąstymą ir netgi bandė sukurti astrologijos ir krikščioniškosios teologijos amalgamą. Bet ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu Bažnyčia juodino astrologus ir daugelis ją praktikuojančiųjų kaip eretikai buvo sudeginti ant laužo.

Galbūt dėl teologinio pasipriešinimo astrologija pasitraukė į pogrindį ir tapo praktika, nukreipta prieš isteblišmentą — kaip ir daugelis kitų okultizmo tradicijos sričių, tokių kaip alchemija ir ateities būrimas. Daugelis alchemikų taip pat buvo ir astrologai, ir šie du dalykai buvo glaudžiai susipynę — kaip ir tarp Juodojo Sfinkso ordino narių Ekvinokcijoje. Daugelis alchemikų tyrinėjo alcheminių atradimų sąsajas su zodiako ženklais ir tikėjo, kad alchemija ir astrologija turi bendras ištakas senovės egiptiečių moksle.

Astronomijos mokslas iš tikrųjų būtų turėjęs nuskambėti astrologijai kaip laidotuvių varpas. Tikra tiesa, kad mokslo žinių raida ir vis didėjantis suvokimas, jog žmonija tėra nereikšminga rūšis bemaž begalinėje visatoje, sumenkino astrologijos poveikį, bet tebėra daug žmonių, tikinčių astrologinių ženklų reikšmingumu ir kad jų gyvenimai kažkokiu būdu yra kreipiami žvaigždžių. Iš tikrųjų astrologija galbūt sudaro populiariausią dvidešimt pirmojo šimtmečio okultizmo aspektą. Daugelis žmonių skaito savo horoskopus ir per pietų pobūvius kalba apie savo žvaigždžių ženklus, iš tikrųjų niekad nesusiedami šio dalyko su okultizmo tradicija.

Pasak kai kurių statistikų, devyniasdešimt devyni procentai žmonių nuolat atsižvelgia į horoskopus. Bet dauguma mokslininkų atmeta astrologiją, laiko šią ne daugiau kaip tik troškimų išsipildymo siekiu. Jie nurodo į eksperimentais patvirtintą faktą, kad nesama koreliacijos tarp asmens gimimo datos ir jo charakterio ar to, kaip pakrypsiąs toliau gyvenimas. Taip pat pažymi, kad daugelyje horoskopų esama to, kas buvę pavadinta „Barnemo69 pareiškimu“ (pagal žmogų, nukalusį frazę „Kas minutę gimsta vienas“). Barnemo pareiškimai — tai labai nekonkretūs posakiai, tokie kaip „Jūs mėgstate iššūkius“ arba „Kai kada jūs jaučiatės ekstravertu, o kai kada — intravertu“.

Viename garsiame eksperimente, kuriuo buvo siekiama parodyti, kaip tokie pareiškimai gali būti ir esti interpretuojami, kad atitiktų individualų horoskopą, prancūzų mokslininkas Mišelis Gokvelenas (Michel Gauquelin) įdėjo žurnale Ici Paris skelbimą, siūlydamas nemokamai horoskopą kiekvienam, kuris atsilieps. Jis sulaukė šimto penkiasdešimt paraiškų ir, kaip buvo įsipareigojęs, išsiuntė horoskopus. Paskui pasiteiravo kiekvieną prašytoją nuomonės apie savąjį. Devyniasdešimt keturi procentai iš jų atsakė maną, kad horoskopas tiksliai apibūdinęs jų asmenybę. Ko Gokvelenas jiems nepasakė — tai, kad visi gavę tą patį horoskopą, būtent daktaro Petrua, liūdnai pagarsėjusio masinio prancūzų žudiko.

Kita rimta problema dėl astrologijos yra ta, kurią Ekvinokcijoje iškėlė Džo, nurodydama, kad žvaigždės nėra pastovios danguje ir kad per šešis tūkstančius metų nuo tada, kai pirmą sykį buvo postuluoti žvaigždynų ženklai, žvaigždės naktiniame danguje pasislinko iš savo pozicijų.

Tačiau svarbiausia prieštara astrologijai paprasčiausiai yra loginė. Visa koncepcija pirmą sykį buvo postuluota palyginti primityvių žmonių, kurie neturėjo jokio supratimo apie visatos pobūdį. Žmonėms, gyvenusiems 4000 metų prieš Kristų, Žemė buvo ypatinga vieta, o žmonija — unikumas. Jų akimis, dievai kontroliavo kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą ir dangus buvo mažai kas daugiau kaip tik žmogiškosios egzistencijos atpakalys. Nūdien mes turime Darvino pamokas, ir astronomai nuo Galilėjaus iki dvidešimt pirmojo šimtmečio tyrinėtojų, dirbančių su pažangiausiais radioteleskopais, mus išmokė, kad žmonijai nėra kosminio reikšmingumo ir kad Žemė — tik nežymus taškelis spiralinėje atšakoje vienos paprastos galaktikos tarp milijardų. Šių faktų šviesoje sunku tikėti, kad tolimosios saulės, iš kurių dalis yra tūkstančiai šviesmečių nuo mūsų pasaulio, gali turėti išvis bent kokios įtakos mūsų mažučiams gyvenimams. Manyti kitaip galbūt yra aukščiausias egotizmo pavyzdys.

Daugiau galima pasiskaityti: Pseudoscience and the Paranormal, Terence Hines, Prometheus Books, 1988.

Bodlio biblioteka

Tai didžiausia ir galbūt seniausia pasaulyje akademinė biblioteka. Jos ištakos — knygų kolekcija, priklausiusi Vinčesterio vyskupui Tomui Kobamui (Tomas Cobham) ir XIV amžiaus trečią dešimtmetį padovanota Oksfordo universitetui. Kobamui mirus, knygos buvo įkeistos jo laidotuvių išlaidoms apmokėti, bet vėliau išpirktos Oksfordo Orielo koledžo, kur ir pasiliko beveik keturis šimtus metų.

Vienam Mertono koledžo tarybos nariui, serui Tomui Bodliui (Thomas Bodley) buvo pavesta surasti fondų nepriklausomos universiteto bibliotekos statybai. Kobamo kolekcija tapo šios 1602-aisiais atidarytos ir vėliau, 1604-aisiais, pavadintos savo įkūrėjo Bodlio vardu bibliotekos branduoliu.

Šiandien Bodlio biblioteka glaudžiasi korpusų komplekse viduryje Oksfordo ir jai priklauso Naujasis Bodlis, baigtas statyti 1939-aisiais. Didžiuma iš bibliotekos penkių milijonų knygų yra saugoma per šimte kilometrų tunelių po Oksfordo centru.

Mažai žinoma apie šių tunelių kilmę, bet manoma, kad jie buvę pirmąsyk išrausti aštuonioliktajame šimtmetyje ir nuo tada palaipsniui plėsti. Per Antrąjį pasaulinį karą tuneliai naudoti vertingiems meno lobiams ir senienoms priglausti, siekiant juos apsaugoti nuo „Luftwaffe” bombų. Kiek žinau, tuneliai niekad nebuvo naudoti okultiniams ritualams.

Robertas Boilis

(Robert Boyle, 1627— 1691)

Po Niutono ir Galilėjaus Robertas Boilis galbūt buvo reikšmingiausias septynioliktojo šimtmečio mokslininkas. Jis daugiausia domėjosi tuo, kas vėliau bus pavadinta chemija, bet taip pat buvo ir alcheminės tradicijos adeptas. Daugeliu atžvilgių mes galime galvoti apie Boilį kaip apie žmogų, kuris permetė tiltą tarp senovinio alchemijos meno ir šiuolaikinio chemijos mokslo.

Gimęs 1627-aisiais Airijoje, kaip vienas Karališkosios draugijos steigėjų Boilis septynioliktojo šimtmečio mokslo pasaulyje buvo kažkas panašaus į senyvo amžiaus patyrusį valstybės veikėją. Įžymiausias jo indėlis į mokslo žinias — 1661-aisiais išleista knyga Skeptiškasis chemikas.

Aristokratas Boilis buvo keturioliktas ir jauniausias Korko grafo sūnus ir todėl neturėjo jaunesnio brolio, kaip aprašyta Ekvinokcijoje. Tačiau jis buvo pats įžymiausias Oksforde mokslininkas ir turėjo Universiteto koledže, Aukštojoje gatvėje, laboratoriją. Memorialinėje lentoje ant koledžo sienos, išeinančios į Aukštąją gatvę, parašyta:

Name, stovėjusiame šioje vietoje,

tarp 1655 m. ir 1658 m. gyveno

ROBERTAS BOILIS

Taip pat žinoma, kad Boilis buvęs slaptų sueigų, susirinkdavusių aptarinėti alchemijos mokslą ir okultines žinias, narys. Jis gerai pažinojo Izaoką Niutoną ir buvo vienas iš nedaugelio, kuriais Luko matematikos katedros profesorius žavėjosi. Tai Boilis pamokė jaunąjį Niutoną, jog privaląs slėpti savo alcheminius tyrinėjimus, kad nebūtų išjuoktas mokslo bendruomenės ir išvengtų galimų susidūrimų su Bažnyčia ir karaliaus valdžia.

Daugiau galima pasiskaityti: The Aspiring Adept: Robert Boyle and his Alchemical Quest, Lawrence Principe, „Princeton University Press”, 2000.

Tomas Bredvordainas

(Thomas Bradwardine, apie 1297 — 1349)

Tiksli Tomo Bredvordaino gimimo data atvira prielaidoms ir buvo atspėta istorikų pasiremiant faktu, kad jam 1321-aisiais Oksforde buvo suteiktas humanitarinių mokslų magistro laipsnis. Jis tapo įžymia figūra universitete ir užėmė ten keletą svarbių postų iki 1337-ųjų, kai išvyko į karaliaus dvarą. Buvo paskirtas Šv. Pauliaus katedros rektoriumi, o vėliau tapo karaliaus kapelionu. Paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus Bredvordainas buvo Kanterberio arkivyskupas. Jis pasimirė nuo juodojo maro, siautusio Europoje XIV amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje.

Bredvordainas buvo žinomas ne tik kaip teologas, bet ir kaip labai talentingas bei apie tolimąją ateitį mąstantis matematikas. Nors gyveno laiku, kuriame daugelis intelektualų sekė Aristotelio mokymu, jis nesutiko su daugeliu graikų filosofo idėjų. Oksforde Bredvordainas buvo vadinamas „Doctor Profundus” — giliuoju daktaru — ir paliko daug pirmeiviškų darbų iš logikos ir uždavinių sprendimo srities.

„Lokio užeiga” Oksfordas

Ekvinokcijoje tai užeiga, kurioje apsistoja Niutonas prieš prisidėdamas prie Juodojo Sfinkso ordino susirinkimo po Bodlio biblioteka. Tai realiai egzistuojanti aludė, pasak legendos, pavadinta tokiu vardu, nes buvo pastatyta viršum lokio irštvos. Ji yra viena iš seniausiųjų Oksforde, žinoma maždaug nuo 1242-ųjų.

Kuperio knygynas

Viljamui Kuperiui (William Cooper) priklausė knygynas Londono rajone, vadinamame Liti Briteinu (Little Britain „Mažąja Britanija”) ir garsėjusiame literatūrine tradicija. Izaokas Niutonas iš tikrųjų lankydavosi šiame knygyne ir specialiai vykdavo į Londoną ten pirktis knygų. Viljamas Kuperis buvo gerbiama asmenybė, bet taip pat žinomas uždaram klientų ratui kaip prekiautojas draudžiamais okultiniais tekstais. Jis Niutonui buvo svarbus ryšininkas ir parūpindavo daug uždraustų tekstų, kai mokslininkas XVII amžiaus aštuntame dešimtmetyje pradėjo eksperimentuoti su alchemija.

Smaragdinė lentelė

Alchemikui smaragdinės lentelės tekstas yra vienas iš švenčiausių. Legendinė lentelė, sakoma, priklausiusi mitiniam Hermiui Trismegistui, alchemijos krikštatėviui, ir visi vėlesnieji alchemikai dirbdami turėjo vadovautis originalaus teksto kopijų kopijomis ir dar šių kopijomis. Nenuostabu, kad per amžius įvairūs jų variantai labai skyrėsi.

Smaragdinės lentelės tekstas buvo toks svarbus todėl, kad teikė tai, kas neva buvo išbandytas ir patikrintas metodas filosofiniam akmeniui pasigaminti — kažkas panašaus į neįtikėtinai sudėtingą receptą, perduodamą iš kartos į kartą. Pirma žinoma teksto kopija pasirodė Vakaruose apie dvyliktojo šimtmečio vidurį leidiniuose, kurie yra žinomi kaip pseudoaristoteliškieji Secretum Secretorum70, o iš tikrųjų buvo arabiškojo Kitab Sirr al-Asar — patarimų knygos karaliams, išverstos iš lotynų kalbos Johano Hispalensio (Johannes Hispalensis) — vertimai. Kitab Sirr al-Asar, seniausia žinoma bet kur pasaulyje teksto versija, manoma, datuotina apie 800- uosius m. po Kr., bet kai kurie mokslininkai tvirtina esant kito, ankstesnio veikalo, Kitab Sirr al-Khaliąa wa san, at al-Tabia (Kūrinijos ir gamtos mokslo paslapčių knyga), parašyto anksčiau nei 650 m. po Kr.

Aprašytasis Ekvinokcijoje rubininis rutulys — visiškai pramanytas.

Lajamas Etvičas

(Liam Etwitche)

Minėtoji Ekvinokcijoje Izaoko Niutono biografijos autoriaus pavardė — tai anagrama (Michael White).

Nikolia Fatijas diu Diuiljė

(Nicolas Fatio du Duillier, 1664— 1753)

Fatijas diu Diuiljė gimė turtingoje šeimoje, kurios ankstyvojoje vaikystėje buvo lepinamas. Kažkurį laiką jis tapo gerai žinomas kaip inteligentijos sluoksnių atstovas, bet šios reputacijos ilgai neišlaikė. Turtingo žemvaldžio sūnus, septintas vaikas šeimoje iš dvylikos, Fatijas užaugo Šveicarijoje.

1682-aisiais, sulaukęs aštuoniolikos, Fatijas gyveno iš dosnių tėvų pinigų Paryžiuje. Jis buvo gana talentingas matematikas ir per ankstyvu jaunatvišku savo subrendimu darė įspūdį ne vienam įžymiam filosofui. 1687-aisiais Fatijas specialiai nuvyko į Angliją susipažinti su Niutonu.

Jam pavyko įgyti didžiojo mokslininko palankumą, ir nuo 1689-ųjų iki 1693-ųjų jie palaikė glaudų ryšį. Vienu metu Niutonas norėjo, kad Fatijas įsikeltų pas jį į butą Kembridže, bet šis planas taip ir liko neįgyvendintas. Tačiau tikra yra tai, kad Fatijas buvo labai susijęs su okultizmo tradicija ir skatino Niutoną toliau gilintis į magijos dalykus. Drauge jie atliko daug alcheminių eksperimentų, ir galimas daiktas, kad tai Fatijas išugdė Niutonui domesį juodąja magija.

Mokslinis Anglijos isteblišmentas niekada nepasitikėjo Fatiju, ir šis turėjo daug priešų. 1693-iaisiais juodu su Niutonu susipykę išsiskyrė. Fatijas prarado savo globėją, ir jaunesniojo žmogaus ištekliai staiga pašlijo.

Mažai žinoma apie vėlesnį Fatijo diu Diuiljė gyvenimą. Jis buvo viena iš tų keistų asmenybių, likusių to meto mokslinės bendruomenės periferijoje. Yra žinoma, kad buvo susidėjęs su rozenkreiceriais bei kitomis keistomis marginalinėmis grupuotėmis ir bent vieną sykį buvo pasodintas prie gėdos stulpo Čaring Krose už asocialų elgesį. Jis sulaukė devyniasdešimties metų, bet pasimirė skurde ir beveik visiškai visų užmirštas.

Robertas Hukas

(Robert Hooke, 1635 — 1703)

Gimęs 1635-aisiais, Robertas Hukas buvo dvasininko sūnus. 1648-aisiais, Robertui vos tik įžengus į ankstyvąją paauglystę, pasikorė jo tėvas. Jau vaikystėje pasireiškė jo gabumai piešimui ir tapybai, tad gavęs kuklų šimto svarų palikimą buvo išsiųstas į Londoną mokytis pas tapytoją serą Piterį Leli (Peter Lėly). Laimė, jis atkreipė Vestminsterio mokyklos direktoriaus Ričardo Basbio (Richar Busby) dėmesį. Šis nusprendė, kad protiniai berniuko gabumai siekia toliau nei meniniai sugebėjimai. Basbio globojamas jis gavo geriausią išsilavinimą, koks tais laikais buvo įmanomas, ir buvo priimtas į Kraistčerčo koledžą Oksforde, kur 1663-iaisiais įgijo humanitarinių mokslų magistro laipsnį.

Šių studijų laikotarpiu Hukas vertėsi dirbdamas tarnu. Baigęs magistrantūrą, jis tapo apmokamu Roberto Boilio asistentu ir dirbo šio laboratorijoje Oksforde. Iš ten jis susisiejo su Nematomąja kolegija (Karališkosios draugijos pirmtake) ir pradėjo bendrauti su įtakingais to laiko mąstytojais. Tai Boilis vėliau, 1662-aisiais, išrūpino Hukui Londone eksperimentų kuratoriaus vietą.

Hukas pasižymėjo neišsenkama energija ir nuolat kaitaliojo savo susižavėjimus. Jis niekada neįstengdavo ilgai skirti kam nors visą savo dėmesį ir todėl daugeliui atrodė kaip šioks toks diletantas. Stambiausias jo veikalas Mikrografija buvo traktatas apie mikroskopiją, bet kartu aprėpė ir nemažai teorijų apie šviesos prigimtį. Šią knygą, išleistą 1665-aisiais, Niutonas gerai žinojo ir slapčia ja žavėjosi.

Hukas ir Niutonas buvo aršūs priešai, pasižymėję taip pat labai skirtingais charakteriais. Hukas mėgo kavines, lengvus pašnekesius prie butelio portveino su draugais ir bent vienos meilužės dėmesį bet kuriuo metu. Tai buvo žmogus, dienoraštyje registruojantis savo seksualinius žygdarbius ir orgazmų kokybę. Niutono gyvenimas Kembridžo Šv. Trejybės koledže buvo vienuoliškai asketiškas ir uždaras. Be to, Niutonas jausdavo gryną panieką kiekvienam, kuris tik prisiliesdavo šio dalyko — kaip, regis, tai darydavo Hukas.

Savo ruožtu Hukas matė Niutoną kaip perdžiūvusį žmogišką lukštą — taip, talentingą, bet kartu ir apniktą manijų, įsitikinusį savo teisumu ir susikūrusį pernelyg rožinį įvaizdį apie save. Jųdviejų egotizmas dar labiau sustiprino tarpusavio nesutarimus, tad kiekvienas pasąmoniškai gynė savo darbo metodus ir nė katras nesugebėjo pripažinti kito nuopelnų. Juodu išliko aršūs priešai iki Huko mirties 1703-iaisiais.

Daugiau galimas pasiskaityti: The Curious Life of Robert Hooke: The Man who measured London, Lisa Jardine, „Harper Collins”, 2005.

Hipatija (apie 380-415)

Anot Čarlio Takerio, Hipatija buvo „nieko sau mergužė”. Apie jos gyvenimą išlikę mažai žinių. Manoma, kad gimė apie 380-uosius m. po Kr. ir kad jos tėvas Teonas buvo įžymus matematikas, dėstęs didžiojoje mokykloje prie Aleksandrijos bibliotekos.

Yra žinoma, kad Hipatija daug keliavo ir vėliau tapo gerbiama mokslininke, labiausiai išgarsėjusia savo darbais matematikos bei gamtos mokslų filosofijos71 srityje. Jai priskiriami trys stambūs traktatai apie geometriją ir algebrą ir vienas — apie astronomiją. Pagal kai kuriuos pasakojimus, ji taip pat tapo paskutine vyriausiąja Aleksandrijos bibliotekos bibliotekininke.

Hipatiją ištiko šiurpus galas. Įtarta raganyste, krikščionių minios buvo ištempta iš savo mokymo klasės į gatves ir ten austrių kriauklėmis jai gyvai nudirta oda.

Savo mąstysena Hipatija buvo stebėtinai šiuolaikiška, ji tvirtino, kad „Visos oficialiosios dogmatinės religijos yra klaidingos ir save gerbiančių žmonių niekada neturi būti pripažįstamos kaip galutinės“. Kitoje vietoje ji pakomentavo: „Pasilik sau teisę mąstyti, nes netgi mąstyti neteisingai yra geriau nei išvis nieko nemąstyti“.

Nenuostabu, kodėl ankstyvieji krikščionys jos nekentė.

Daugiau galima pasiskaityti: Hypatia of Alexandria, Maria Dzielska, Cabridge: „Harward University Press”, 1995.

Aleksandrijos biblioteka

Manoma, kad biblioteka buvo įkurta dar trečiajame šimtmetyje prieš Kr., ir spėjama, kad jos „branduolį” sudarė knygų rinkinys, kadaise priklausęs Aristoteliui.

Aleksandrijos biblioteka tikrai buvo didžiausia senovės pasaulyje knygų saugykla ir savo klestėjimo viršūnėje telkė apytikriai pusę milijono ritinių. Tai buvo karališkoji biblioteka, įsteigta Egipto Ptolemajaus III dekretu. Kalbama, jog tai Ptolemajus įsakęs visiems atsilankantiesiems į Aleksandriją atiduoti savo turimas knygas, kad šias būtų galima nukopijuoti. Pirmasis kolekciją glaudęs pastatas buvo pastatytas Mūzų šventyklos Musaeum vietoje (iš čia kilęs žodis „muziejus”).

Neaišku, kas atsakingas, kad 415-aisiais Kristaus metais biblioteka buvo sugriauta. Romėnų mokslininkas Plutarchas kaltino Julijų Cezarį, bet vėliau garsus istorikas Edvardas Gibonas (Edward Gibbon) pirštu nurodė į Teofilą, Aleksandrijos krikščionių patriarchą.

Nuo pat tada, kai biblioteka buvo sugriauta, mokslininkai ir filosofai gedėjo dėl šios pasaulio mokslo žinių netekties. Niekas nežino, kiek manuskriptų buvo sunaikinta, kai gaisras siaubė biblioteką, bet yra tikra, kad kai kurie buvo išgelbėti ir išsaugoti ateities kartoms. Dalis išlikusių žinių vėliau buvo surastos arabų mokslininkų ir kai kurie iš šių tekstų keturioliktąjį ir penkioliktąjį šimtmečius pasiekė Italiją bei Ispaniją, padėdami pakloti pamatus Renesansui. Kiti likučiai pateko į arabų alchemikų rankas, šie perdavė savo žinias europietiškiesiems kolegoms, sukurstydami mistinių ir okultinių mokslų raidą.

Daugiau galima pasiskaityti: The Library of Alexandria: Centre of Learning in the Ancient World, Roy Macleod, „I. B. Tauris Publishers”, 2004.

Izaokas Niutonas

(Isaac Newton, 1642–1727)

Galvodami apie Izaoką Niutoną, žmonės paprastai jį sieja su obuoliu, nukritusiu nuo medžio ir paskatinusiu sukurti savąją gravitacijos teoriją. Bet iš tikrųjų esama įtikinamų įrodymų, leidžiančių manyti, kad prie tos teorijos jis priėjęs ne šiuo konkrečiu momentu. Tikrasis įkvėpimas, nukreipęs mokslininką į vienos iš reikšmingiausių teorijų kelią, kilo iš jo domesio okultizmu.

Izaokas Niutonas gimė 1642-aisiais gana pasiturinčioje šeimoje, gyvenusioje Vulstorpo kaimelyje netoli Grantamo, Linkolnšyre. Jis buvo gana savarankiškas intravertiškas berniukas, kuriam ne itin sekėsi mokykloje, kol sulaukęs keturiolikos buvo pastebėtas savo mokyklos direktoriaus Henrio Stoukso (Henry Stokes).

1661-aisiais Niutonas įstojo į Kembridžo universitetą ir labai greitai pateko įtakon kitų, vyresnių mokslo žmonių, kurie, matyt, įžvelgė jaunuolio gabumus ir jį skatino. Svarbiausi iš tų žmonių — du Kembridžo universiteto tarybos nariai: Henris Moras (Henry More) ir Izaokas Barou (Isaac Barrow). Abu šie vyrai buvo gamtos mokslų filosofai, bet taip pat domėjosi senoviniu alchemijos menu ir šią aistrą perteikė Niutonui.

Alchemiją Niutonas laikė priemone tikslui pasiekti. Jis buvo puritonas, tikintis Dievo žodžio ir Dievo darbo samprata. Kitaip tariant, jis buvo atsidavęs Biblijos — Dievo žodžio mokymui ir manė, kad jo pareiga išnarplioti gyvybės mįslę, ištyrinėti viską, kiek buvo galima sužinoti apie pasaulį — tai yra studijuoti Dievo darbus.

Niutono gyvenamuoju laikotarpiu domėtis alchemija buvo draudžiama ir baudžiama mirtimi. Jeigu būtų buvęs demaskuotas, ji taip pat būtų sužlugdžiusi jo akademinę reputaciją. Bet jis vis tiek skirdavo kur kas daugiau laiko alcheminiams tyrinėjimams nei tradicinei mokslinei veiklai. Iš tikrųjų, kai 1727-aisiais Niutonas pasimirė, išaiškėjo, kad jam priklausė didžiausia kada nors surinktos okultinės literatūros biblioteka ir kad pats buvo parašęs šiuo klausimu per 1 000 000 žodžių.

Žinoma, studijuodamas alchemiją, Niutonas tuo pat metu tęsė ir įprastą mokslinę karjerą. Tapo antruoju Kembridže Luko fundacijos matematikos katedros profesoriumi [šią vietą šiandien užima profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking)], labai jauno amžiaus, vos dvidešimt septynerių, 1669-aisiais pakeisdamas mirusį savo draugą ir mentorių Izaoką Barou. Nuo XVII amžiaus aštunto dešimtmečio pradžios jis vis dažniau sulaukdavo pripažinimo ir už Kembridžo universiteto sienų, buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu.

Pasak istorijos knygų, didžiausias Niutono laimėjimas — 1666-aisiais paskelbta gravitacijos teorija — jam toptelėjo galvon viešint savo motinos namuose Vultorpe. Tiesa yra tai, kad Niutonas kartu su kitais akademinės bendruomenės nariais per 1665–1666 metų marą pabėgo iš Kembridžo ir iš tikrųjų grįžo gyventi pas savo motiną kaimiškame jų name. Netgi atrodo galimas daiktas, kad jis vieną kurią nors dieną iš tiesų sėdėjo po medžiu ir galėjo matyti nukrintant obuolį. Tai galbūt ir išjudino jo mąstymą, bet juokinga manyti, kad visa gravitacijos koncepcija atėjo jam į galvą vienu dideliu šuoliu. Niutonas veikiausiai sugalvojo šią istoriją norėdamas nuslėpti faktą, kad savo garsiajai teorijai išrutulioti buvo pasitelkęs alchemiją.

Gravitacijos teorijai sukurti Niutonui prireikė bemaž dvidešimties metų, ir ši įgijo galutinį pavidalą tik jam pradėjus rašyti savo didžiąją knygą Principia Mathematica, kuri buvo išleista 1687-aisiais. Per du dešimtmečius nuo pirmosios įkvėpimo kibirkšties Vulstorpo sode ir šio veikalo pasirodymo tą teoriją formavo daug įtakų.

Pirmiausia — matematika. Niutonas buvo puikus matematikas, dvidešimt ketverių metų amžiaus vienas iš toliausiai pažengusiųjų savo gyvenamuoju laikotarpiu. Taip pat jis iš prigimties buvo gamtos mokslų filosofas, perpratęs visus ano meto mokslo kanonus. Siaučiant 1665-ųjų marui ir per laiką, praleistą kaime, jis jau buvo pranokęs didžiuosius to meto mąstytojus, įskaitant Robertą Boilį ir Renė Dekartą (Renė Descartes), ir jau pradėjęs apibendrinti savo paties idėjas. Padedamas šių talentų, jis galėjo pradėti suprasti, kad planetos dėl gravitacijos nuolatos juda, ir netgi galėjo iškelti mintį, kad esama ryšio tarp nuotolio, skiriančio du kūnus (tokius kaip planetos), ir gravitacinės jėgos tarp jų — „atvirkštinio kvadrato” dėsnis.

Tuo laikotarpiu mintis, kad vienas daiktas galėtų daryti įtaką kito judėjimui, šio netgi neprisiliesdamas, buvo neįsivaizduojama. Toks būvis nūnai vadinamas „poveikiu per atstumą” ir mes jį laikome savaime suprantamu, bet Niutono laikais žmonės nepajėgė to suvokti ir regėjo tame magiją ar okultizmo apraiškas.

Savaisiais alcheminiais eksperimentais Niutonas galėjo prieiti prie gravitacijos objektyviau nei daugelis jo amžininkų. Jis pradėjo tyrinėti alchemiją apie 1669-uosius metus. Keliaudavo į Londoną pirkti draudžiamų knygų iš kolegų alchemikų ir vienas pats atlikinėdavo eksperimentus, pasislėpęs nuo valdžios ir konkurentų iš mokslinės bendruomenės. Ankstyviausi jo eksperimentai buvo labai elementarūs, bet perskaitęs apie alchemiją viską, ką įstengė gauti, jis netrukus pastūmėjo šį meną už ribų, kurias buvo nubrėžę jo pirmtakai. Kaip tikras mokslininkas, jis prieidavo prie kiekvieno eksperimento logiškai ir su dideliu tikslumu, kruopščiai užrašinėdamas ką išsiaiškinęs. Senųjų laikų alchemikai metų metus grabinėjosi aplinkui, nesuvokdami ką iš tikrųjų darą, o Niutonas į šį darbą žvelgė sistemiškai.

Kitas didelis skirtumas tarp Niutono ir jo pirmtakų tas, kad jam niekad nerūpėjo pasigaminti auksą. Vienintelis jo alcheminių studijų tikslas buvo sužinoti tai, ką jis manė esant paslėptais pagrindiniais dėsniais, valdančiais visatą. Jis galbūt ir nesuvokė, kad prieis prie gravitacijos teorijos per alchemiją ir kitas okultizmo praktikas, bet tikrai manė egzistuojant kažkokį pagrindinį dėsnį ar užslėptas senovės žinias ir užsibrėžė viską išsiaiškinti savo tyrimais.

Proveržis nuo alchemijos atėjo, kai stebėdamas medžiagas savo tiglyje jisai suprato, kad šios veikiamos kažkokių jėgų. Matydavo atskiras dalelytes savitarpiškai traukiamas, o kitas — atstumiamas savo kaimynių, nors nebūdavo tarp šių jokio fizinio sąlyčio ar apčiuopiamo ryšio. Kitaip tariant, jis alchemiko tiglyje išvydo poveikį per atstumą. Tuomet pradėjo suvokti, kad šitaip galėtų veikti ir gravitacija ir kad tai, kas vyksta tiglio mikrokosme bei alchemiko ugnyje, gali vykti taip pat ir makrokosme — planetų ir saulių pasaulyje.

Bet reikštasi ir kitų okultinių įtakų. Nuo XVII amžiaus aštunto dešimtmečio vidurio, kai Niutonas buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį, iki pat savo mirties 1727-aisiais jis buvo apsėstas religijos ir daug metų praleido tyrinėdamas Bibliją. Mat manė, kad visų tikrų mokslo žinių ištakos eina iš senovės žmonių, aprašytų Senajame Testamente, ir Saliamoną laikė pačiu didžiausiu autoritetu.

Niutonas karalių Saliamoną vadino „didžiausiu pasaulio filosofu”, metų metus studijavo Saliamono šventyklos sumanymą, aprašytą Senojo Testamento Ezekielio knygoje.

Iš pradžių pastatyta apie 1000 m. pr. Kr. vietoje, jau tuomet šventoje žydams, Saliamono šventykla buvo pats švenčiausias išminties ir tikėjimo simbolis dar seniai prieš tai, kai Niutonas pateikė savo asmeninę jos interpretaciją. Beveik nuo jos pastatymo laiko iki Švietimo epochos, didesniąją trijų tūkstančių metų dalį vėliau ji buvo tokia pat garbinama kaip ir piramidės ar Stonhendžas — ištikimų šiuos pastačiusiems pagonių.

Niutonas manė, kad Saliamonas savo šventyklos projekte užkodavęs senovės žmonių išmintį, sudarančią Senojo Testamento esmę. Dar daugiau, jis manė, kad analizuodamas Bibliją, naudodamasis Saliamono grindų planu kaip raktu, galėtų išpranašauti ateities įvykius. Pasak Niutono, tas brėžinys sudaro šabloną: šventyklos matmenys ir geometrija suteikia raktą laiko trukmėm ir didžiųjų Biblijos pranašų (ypač Ezekielio, Jonos ir Danielio) ištarmėm.

Derindamas šį grindų planą su savosiomis Šventojo Rašto interpretacijomis, Niutonas galėjo pateikti detalias „alternatyviosios pasaulio chronologijos” apybrėžas. Prie šių jis priskyrė datas tokių įvykių kaip Antrasis Kristaus atėjimas ir Paskutinio teismo diena.

Tačiau Saliamono šventyklos konfigūracija padėjo Niutonui ir kitaip. Jis aprašė senovės šventyklą kaip „...ugnį aukoms atnašauti, [kuri] amžinai degė šventosios vietos viduryje“ ir įsivaizdavo šventyklos centrą kaip svarbiausią ugnį, apie kurią rinkdavosi tikintieji. Tokią sąrangą jis vadino prytaneum72.

Ugnies šventyklos su jos viduryje ratu aplink liepsną susėdusiais sekėjais vaizdinys veikė kaip dar viena paskata jam formuojant savąją visuotinės gravitacijos koncepciją. Raktas suprasti šiai minčiai yra tas, kad, užuot paprasčiausiai regėjęs šviesos spindulius, sklindančius nuo ugnies aplinkui, Niutonas galbūt juos įsivaizdavęs kaip jėgą, traukiančią sekėjus centro linkui. Šioje schemoje paralelės tarp Saulės sistemos ir šventyklos akivaizdžios: planetas simbolizuoja sekėjai, o šventyklos ugnis (kai kada vadinama „ugnimi pasaulio centre”) — tai Saulės modelis.

Derindamas su jėgų sąveika, kurią jis matęs savo tiglyje, ir savo išaiškintu atvirkštinio kvadrato dėsniu, Niutonas galėjo pasiūlyti idėją, kad esama nematomos jėgos, kuri veikia tarp visų objektų ir kurios galia mažėja, tiems objektams tolstant vienas nuo kito. Kaip ši jėga kinta, priklauso nuo to paties atvirkštinio kvadrato dėsnio.

Visos šios įtakos kartu su eksperimentais, kuriuos Niutonas atlikinėdavo savo patalpose, ir planetų bei kometų stebėjimais padėjo jam įsitikinti savosios teorijos teisingumu. Šis darbas apsivainikavo Principia, nūnai vertinamu kaip svarbiausias apskritai kada nors parašytas mokslinis traktatas. Tačiau ironiška, kad ši knyga atsirado ne tik dėl Niutono mokslinio genijaus, bet taip pat ir iš jo manijos okultizmui bei senovės žmonių išminčiai.

Izaokas Niutonas buvo labai nemalonus žmogus, kuriam paliko randus nelaiminga vaikystė. Tėvas pasimirė prieš jam gimstant, o motina, su kuria buvo labai artimas, antrąsyk ištekėjo ir paliko jį trejų metų pas senelius. Jis niekad neatsigavo nuo šios — jo akimis — atstumties ir tapo intravertišku ir atsiskyrėlišku individu, kuriam, kaip paaiškėjo, buvo beveik neįmanoma įgyti draugų.

1692-aisiais Niutonas, būdamas penkiasdešimties, patyrė nervų pakrikimą. Tai įvyko po giliausio jo įsitraukimo į okultizmą ir nutrūkus homoseksualiam meilės ryšiui su Nikolia Fatijumi diu Diuiljė. Niutonas bemaž iškart atsižadėjo mokslo. 1696-aisiais jis paliko savo namus Kembridže ir persikėlė į Londoną. Tapo karališkosios monetų kalyklos Londono Taueryje tvarkytoju ir pasiuntė daug žmonių į kartuves už drožlių vagystes (nurėžę smulkias dalelytes nuo monetų, sulydydavo šias į sidabrą ar auksą). Taip pat buvo išrinktas Parlamento nariu nuo Kembridžo universiteto ir labai praturtėjo. Isteblišmento figūra, išgarsėjęs ir šlovinamas dėl nuopelnų mokslui bei valstybei, Niutonas ir toliau, iki pat savo mirties, slapčia kaip ir Sergėtojai, domėjosi okultizmu.

Daugiau galima pasiskaityti: Isaac Newton: The Lašt Sorcerer, Michael White, „Fourth Estate”, 1997.

Juodojo Sfinkso ordinas

Kaip ir Sergėtojai, Juodojo Sfinkso ordinas — pramanytas. Tačiau abi organizacijos pagrįstos realiomis slaptomis draugijomis ir okultinėmis grupuotėmis, egzistavusiomis daugelį šimtmečių.

Žymiausios iš jų — frankmasonai ir tamplieriai. Kitoms priklauso iliuminatai, rozenkreiceriai ir — naujesniaisiais laikais — magiškasis Auksinės Aušros ordinas. Greitomis paieškojus „Google”, galima aptikti egzistuojant daugelį keistų ir neaiškių slaptų draugijų. Didžiumą jų sudaro nekenksmingi fantazuotojai, bet sąmokslo teorijos tvirtina, kad tokios grupuotės kaip iliuminatai ir frankmasonai iš tikrųjų esančios agentūros šešėlinių asmenybių, kurių rankose sutelkta reali valdžia, žmonių, kurie kontroliuoja šiuolaikinio pasaulio finansinius ir politinius svertus.

Daugiau galima pasiskaityti: Secret Societies, Niek Harding, „Pocket Essentials”, 2005.

Karališkoji draugija

Iš pradžių žinoma kaip „Nematomoji kolegija”, Karališkoji draugija pradėjo gyvuoti 1648-aisiais Vodemo koledže (Wadham College), Oksforde. Tais laikais ji buvo ne daugiau kaip neformalus akademikų sambūris, sutelktas draugėn uždegančios pripažinto matematiko Džono Vilkinso (John Wilkins) asmenybės. Tarp steigėjų buvo tokie šviesuoliai kaip Robertas Boilis, Henris Oldenbergas (Henry Oldenburg) ir astronomas bei vyskupas Setas Vordas (Seth Ward).

1659-aisiais draugija persikėlė į patalpas Londone (Grešamo koledže), ir po trejų metų jai suteikta karaliaus Karolio II — kuris buvo uolus mokslo ir filosofijos rėmėjas — privilegija. Nuo tuomet ji vadinama Karališkąja draugija.

1672-aisiais, dešimtmetį po oficialaus draugijos įsteigimo, jos nariu tapo Izaokas Niutonas. Iki tada Karališkajai draugijai jau priklausė kai kurie iš žymiausių ano meto mokslavyrių, įskaitant Semiuelį Pepį (Samuel Pepys), Kristoferį Vreną (Christopher Wren) ir Robertą Huką.

Karališkosios draugijos kompetencija buvo studijuoti tai, kas tuomet buvo vadinama gamtos filosofija (o dabar apibrėžiama kaip „mokslas”), ir šiuo tikslu nariai atlikinėdavo eksperimentus bei demonstracijas, skaitė savo darbus bendruose susirinkimuose ir skelbė kai kuriuos iš pirmųjų žinomų mokslinių referatų. Tuo pat metu daugelis narių domėjosi dalykais, kurie nūdien būtų laikomi okultiniais, ir esama įrodymų, atskleidžiančių, kad kai kurie iš jų buvo stipriai susiję su frankmasonais ir tamplieriais.

Šie mokslo pirmeiviai, įskaitant ir kai kurias įžymiausias šios epochos pavardes — Izaoką Niutoną, Robertą Boilį, Robertą Huką — gyveno dvilypį gyvenimą. Nors iš toliau atrodydavo kaip tradiciniai filosofai ir mokslo tyrinėtojai, bet už uždarų durų jie godžiai domėdavosi alchemija, astrologija ir kitais okultizmo tradicijos aspektais.

Daugiau galima pasiskaityti: The Invisible College: The Royal Society, Freemansotiry and the Birth ofModern Science, Robert Lomas, „Headline”, 2003.

Šeldono teatras

Jis buvo suprojektuotas Kristoferio Vreno. Statybos darbai prasidėjo 1664-aisiais ir buvo baigti 1668-aisiais. Iš pradžių pastatytas kaip Oksfordo universiteto dalis ir naudotas paskaitoms bei ypatingiems renginiams, šiandien jis atviras publikai ir yra koncertų bei konferencijų vieta. Teatras stovi labai arti Radklifo kameros, Bodlio bibliotekos ir Hertfordo koledžo, o jo pamatai bemaž tikrai susiję su legendiniais tuneliais, vėduokle nusidriekiančiais į šalis iš po Bodlio. Tačiau iš tikrųjų Kristoferis Vrenas nepranešė aptikęs keistą labirintą, kai buvo klojami pamatai.

Skitalė ir kriptografija

Esama dviejų būdų, kokiais gali būti naudojami kodai. Jie vadinami steganografija ir kriptografija. Steganografija — tai fizinis pranešimo maskavimas. Žinomiausias to pavyzdys ateina iš Herodoto raštų, kuriame jis aprašo kodavimo metodą, naudotą perso Histiajo. Kalbama, Histiajas neva nusiuntęs Mileto tironui Aristagorui pranešimą, ištatuiravęs šį vieno vergo skalpe ir palaukęs, kol tam ataugs plaukai. Tuomet jis pasiuntė vergą pas Aristagorą, nurodydamas nuskusti žmogui galvą.

Išradingas šios idėjos variantas buvo skitalė, pirmą sykį panaudota graikų karvedžių. Pranešimas būdavo parašomas ant papiruso bet kaip sumaišytomis raidėmis ar žodžiais. Apvyniojus šį apie lazdelę, tekstą būdavo galima perskaityti lazdelės ilgiu. Tuomet pranešimas būdavo išsiunčiamas be lazdelės. Gavėjas turėdavo žinoti originalios lazdelės dydį ir kaip tinkamai apvynioti papiruso ritinį, kad būtų galima atkoduoti pranešimą.

Kriptografija, kur kas lankstesnė kodavimo sistema, nuo ankstyviausių raštijos laikų buvusi labiau mėgstama karo planuotojų, vadų ir vyriausybių. Kalbama, kad Julijus Cezaris buvęs vienas iš pirmųjų karo lauko vadų, naudojęs kodą, kai siųsdavo pranešimus iš savo kampanijos Britanijoje į Romą, pasitelkdamas paprasčiausią iš visų kriptografą, būtent perslinkdamas alfabeto raides trimis vietomis, taigi A tapdavo D, o B — E ir taip toliau. Kodą galėdavo skaityti tiktai žinantieji perslinktį. Šiandien tai atrodo stebėtinai nesudėtinga, bet kadangi tai buvo vienas iš ankstyviausiai naudotų kodų, vien tik šifravimo naujumas padėdavo išsaugoti paslaptį — bent kurį laiką.

Ankstyvųjų viduramžių Europoje kodai tapo nebepopuliarūs, taip pat ir skaitymas bei rašymas, bet Renesanso epochos kariškiai ir filosofai iš naujo atrado šifravimą. Leonardas da Vinčis slėpdavo savo tyrinėjimus, sudarydamas užrašus pasitelkęs veidrodinį raštą. Rodžeris Bekonas buvo apniktas kodų bei šifrų manijos ir tryliktojo šimtmečio viduryje parašė plačiai skaitomą traktatą šia tema, pavadintą Slapti meno kūriniai ir magijos menkystė.

Visapusiškas genijus Leonas Albertis (Leon Alberti), turėjęs labai didelę įtaką Leonardui ir jį įkvėpęs tokioje daugybėje sričių, tapo žinomas kaip „Vakarų kriptografijos tėvas”, nes įdiegė daugelį iš svarbiausių idėjų, kuriomis ir šiais laikais tebesinaudoja tekstų analitikai. Tarp šių išradingų idėjų — dažnio analizė, metodas, naudojamas aptikti ir nustatyti tekste šablonus, kurie paskui suteikia svarbios informacijos apie kodo raktą. Albertis taip pat sukūrė pirmus polialfabetinius šifrus ir ankstyviausią šifravimo ratą, panaudodamas virtinę ratų su išgraviruotais skaičiais ir raidėmis, kuriais būtų galima pakeisti kokio konkretaus teksto raides.

Alberčio idėjas apie polialfabetines kodavimo sistemas toliau rutuliojo vokiečių mokslininkas Johanas Tritemijus (Johannes Trithemius), kuris 1518-aisiais paskelbė veikalą Polygraphiae. O Alberčio šifravimo ratai buvo perimti Tomo Džefersono (Thomas Jefferson), kuris panaudojo sudėtingą dvidešimt šešių jų komplektą sukurti kodavimo mašinai, naudotai nuo devynioliktojo šimtmečio pradžios iki tol, kai jos 1942-aisiais atsisakė amerikiečių kariškiai.

Galbūt garsiausia šių laikų kodų istorija — tai mašina „Enigma”, šifravimo įrenginys, sukurtas prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią vokiečių, koduoti karo lauko operacijoms ir susižinoti su savo povandeniniais laivais. Perlaužti kodą sąjungininkams tapo didžiausios svarbos operacija ir paskatino sutelkti specializuotą britų kriptografininkų bei matematikų brigadą Bletčli Parke, Bakingamšyre. 1940-ųjų balandį jie pradėjo iššifruoti „Enigmos” siunčiamus pranešimus ir toliau veikė per visą karą. Jų darbas ne tik išsaugojo tūkstančius sąjungininkų gyvybių, bet ir labai paspartino pirmo kompiuterio sukūrimą. Svarbiausia, buvo sukonstruota mašina, pavadinta „Colossus” — šiam projektui vadovavo Alenas Tiuringas (Alan Turing) ir grupelė šifrų analitikų, kurie tapo pirmaisiais pasaulio kompiuterių specialistais, pagrindę kelią masinei pokarinei kompiuterizacijos plėtrai. Todėl nenuostabu, kad nuo pat tada kompiuterio raida buvo tvirtai susijusi su kodais. Iš kriptografininkų išmoktos pamokos ir šiandien turi didelę svarbą verslui bei mokslui, ir kriptografija tebeišlieka vertinga priemone karo strategams bei politikams.

Daugiau galima pasiskaityti: The Code Book, Simon Singh, „Fourth Estate”, 2004.

Virpulių Malūno upokšnis

(The Thrill Mill Stream)

Virpulių Malūno upokšnis egzistuoja kaip ir buvo aprašytas Ekvinokcijoje, bet šiomis dienomis tėra blankus ankstesniojo srauto šešėlis. Tai nedidelis Temzės intakas, viduramžiais jis plaukė kaip atviras vandentakis per Oksfordo centrą ir buvo mažų laivų magistralė. Devynioliktojo šimtmečio viduryje Virpulių Malūno upokšnis tapo toks užterštas, jog daugmaž buvo atviras nuotėkų kolektorius. Kaip keliantį pavojų sveikatai jį galiausiai nuspręsta nukreipti po žeme ir užstatyti.

Tiek istorija apie T. E. Lorensą, tiek apie Viktorijos laikų skeletus, paminėtos Ekvinokcijoje, tikros, bet, kiek man žinoma, slapto įėjimo į požeminį labirintą per Virpulių Malūno upokšnį nėra.

Džonas Vikinsas

(John Wickins, 1643 — 1719)

Izaokas Niutonas susipažino su Džonu Vikinsu aštuoniolika mėnesių po to, kai atvyko į Šv. Trejybės koledžą Kembridže, ir juodu greitai tapo kambario draugais. Vikinsas, Mančesterio vidurinės klasikinės mokyklos direktoriaus sūnus, įstojo į Šv. Trejybės koledžą 1663-iaisiais. Pasak jo paties prisiminimų, pasivaikštinėdamas sutikęs Niutoną, kuris atrodė nelaimingas ir vienišas, juodu užmezgę pokalbį ir netrukus aptikę turį daug ką bendra.

Tai viena iš didžiausių Niutono gyvenimo paslapčių. Nors jis ir Vikinsas daugiau nei du dešimtmečius dalijęsi tais pačiais apartamentais, Vikinsas beveik nepalikęs jokių užrašų apie artimą jųdviejų ryšį. Juodu išsiskyrė 1683-iaisiais susipykę ir nepaisant to, kad Vikinsas gyveno dar trisdešimt šešerius metus, dvejetas vyrų niekada daugiau nesusitiko.

Daug metų Vikinsas dirbo Niutono asistentu. Reguliariai perrašinėdavo eksperimentų užrašus ir padėjo įrengti aparatūrą bei stebėti tyrimus. Jųdviejų kambariai tapo ir darbo laboratorija. Iš pradžių ši buvo nuklota dokumentais ir paprastais savadarbiais optiniais instrumentais, bet vėliau buvo prigriozta krosnių ir chemikalų butelių. Palikęs koledžą, Vikinsas tapo dvasininku, vedė ir sukūrė šeimą. Daug metų po to, kai juodu išsiskyrė, Niutonas nusiuntė Vikinsui paką Biblijų, kad šias išdalytų savo ganomiesiems Stouk Edite, netoli Monmauto. Vienintelė kita išlikusi jųdviejų korespondencija — daug metų vėliau parašytas laiškas, kuriame Vikinsas prašė savo kadaise buvusį kambario draugą vėl padovanoti Biblijų.

Kristoferis Vrenas

(Christopher Wren,1632–1723)

Kristoferis Vrenas, 1673-iaisiais pakeltas į riterius, neginčijamai buvo žymiausias anglų eruditas. Vos tik gimęs jis atsidūrė didelės privilegijos terpėje — jo tėvas buvo karaliaus kapelionas, ir Vrenas užaugo žaisdamas su būsimuoju monarchu Karoliu II.

Kristoferis Vrenas geriausiai prisimenamas kaip architektas. Jis yra suprojektavęs daug įžymių, į akis krintančių Londono objektų, tarp jų ir šiuolaikinę Šv. Pauliaus katedrą, Karališkąją biržą ir „Drury Lane” teatrą. Jis taip pat buvo meistriškas menininkas, matematikas ir puikus astronomas, paskirtas į Oksfordo universiteto Astronomijos katedrą profesoriumi. Persikėlęs gyventi į Londoną, tapo vienu iš pirmųjų Karališkosios draugijos narių ir per savo kontaktus su karaliumi Karoliu II daug nuveikė keldamas draugijos prestižą.

XVII amžiaus septintą dešimtmetį Vrenas atliko vienus iš ankstyviausių kraujo perpylimų (visiškai nesėkmingai) ir tyrinėjo judėjimo dėsnius, vėliau įkvėpusius Izaoką Niutoną patį eksperimentuoti. Jis buvo vienas iš nedaugelio Niutono gerbiamų žmonių ir pastarasis viešai pripažino esąs skolingas vyresniajam kolegai. Vrenas mirė 1723-iaisiais, devyniasdešimties metų amžiaus, ir tapo pirmuoju palaidotu Šv. Pauliaus katedroje.

Daugiau galima pasiskaityti: On A Grander Scale: The Outstanding Career of Christopher Wren, Lisa Jardine, „Harper Collins”, 2003.