20 skyrius
Juodu sėdėjo kambaryje greta vidinės salės. Tai buvo nedidelė patalpėlė, oro kišenė akmenyje šešiasdešimt pėdų po Bodlio biblioteka. Sienos lygios, grindys išblizgintos, per vidurį dengiamos didelio plataus senovinio persiško kilimo. Ant šio stovėjo raudonmedžio stalas — plynas, išskyrus šilkinį takelį, nusidriekiantį visu paviršiumi ir nukarusį iš galų. Kambarėlis buvo apšviestas dviem tuzinais žvakių metaliniame sietyne, pakabintame per vidurį skliautėtų lubų. Dvejetas vyrų sėdėjo vienas priešais kitą.
— Esu be galo jumis nusivylęs, — bejausmiu balsu pasakė Mokytojas.
Akolitas, vilkintis kreminės spalvos drobiniu „Armani” kostiumu, baltais marškiniais plačia apykakle ir ryšintis šilkinį žaliai ir raudonai dryžuotą firminį „Louis Vuitton” kaklaraištį stambiu, Vindzoro stiliaus mazgu, sumegztu po pat Adomo obuoliu, sėdėjo ant lygiai tokios pat kėdės. Stebeilijo į Mokytoją kitapus stalo ir pasijuto blykštąs.
— Aš ketinau paaiškinti...
— Džiaugiuosi.
— Mane name sutrukdė. Kažkas ten buvo.
Mokytojas kilstelėjo antakius.
— Darbo būta nelengvo, Mokytojau. Nenorėjau padaryti klaidos, be to, spaudė laikas.
— Juk buvote gerai parengtas, a?
— Išgirdau laiptų apačioje kažkokį garsą. Pamaniau, grįžta anksčiau merginos tėvai. Matyt, apsirikau.
— Taip, tikrai.
— Nebuvau pabaigęs išėmimo. Tad nusinešiau kūną į sodą, bet vieta tenai buvo netinkama. Tuomet pastebėjau pririštą šeimos valtį. Atrodė, šioje bus gerai.
— Bet kodėl jūs nutempėte valtį palei krantą?
Akolitas giliai įkvėpė oro.
— Turėjau moterį pasiguldęs valtyje. Jau buvau išėmęs smegenis, kai virvė atsirišo ir valtis pajudėjo nuo lieptelio. Pabandžiau ją sustabdyti, bet sumojau, kad išsikeberiojęs į krantą ar įkritęs į vandenį pernelyg sujauksiu darbo vietą. Tad nieko kita neliko, kaip tik leisti srovei nešti valtį. Matyt, ji užkliuvo už kranto netoli namo. — Akolitas pažvelgė žemyn į savo nepriekaištingai išpuoselėtus nagus.
Mokytojas atidžiai nužvelgė gražų to vyriškio veidą. Pagalvojo, koks jaunas pagal savo metus šis atrodo. Pasisekė jam su genais — aukšti skruostikauliai, dailios formos burna, o akys tokios mėlynos, lyg nešiotų spalvotus kontaktinius lęšius.
— Jūs negirdėjote, a?
— Ko negirdėjau, Mokytojau?
— Jūsų klaida vis dėlto gali turėti labai rimtų pasekmių. Temzės slėnio policijos nusikaltimo vietos tyrėjų grupė prie upės netoli namo aptiko daiktinių įkalčių.
— Neįmanoma. Aš...
— Jie turi dalinį atspaudą, taip pat odos ir plastiko pėdsakus.
Degančiomis pasipiktinimu akimis Akolitas papurtė galvą.
— Ar patikrinote savo apsauginį kombinezoną prieš atsikratydamas?
Akolitas užsimerkė ir negarsiai atsiduso.
— Na?
— Ne.
— Vadinasi, tokiu atveju nėra neįmanoma.
21 skyrius
Džeimso Laitmeno namas buvo vienas iš puikiausių Oksforde. Nors buvo kilęs iš palyginti paprastos šeimos, — tėvas teisininkas ir motina mokytoja buvo intelektualiai solidūs, bet anaiptol ne turtingi, — velionė jo žmona Sjuzena Geting buvo vieno iš galingiausių ir įtakingiausių Anglijos žmonių vienturtė lordo Getingo dukra. Kadaise iždo kancleris, Nevilis Geringas gebėjo atsekti savo šeimos šaknis ir didžiulį jų turtą iki pat karaliaus Jurgio I laikų.
Laitmeno uošvis pasimirė beveik prieš dvidešimt metų, Sjuzenos motiną pakirto vėžys pora metų prieš žūvant dukteriai, taigi Laitmenas buvo paveldėjęs Getingų milijardus. Keturių aukštų karalių Jurgių epochos stiliaus jo namas šiauriniame Oksforde atstojo miesto buveinę, o dvylikos žmonių aptarnaujantysis personalas prižiūrėjo Getingų dvarą Brilyje, prie Oksfordšyro ir Bekingamšyro grafysčių ribos.
— Trys apsilankymai per vieną savaitę, Laura? Žmonės ims kalbėti, — tarė Laitmenas.
Laura nusijuokė ir priėjo pakštelti jį į skruostą.
— Deja, grynai dalykiški, Džeimsai.
— Kaip gaila. Šiaip ar taip, prašom į kabinetą, brangi mergužėle.
Laura atsisėdo į vieną iš poros senų odinių fotelių netoli jaukiai liepsnojančio židinio. Iš pradžių ji nusivylė, kai duris atidarė Malkolmas Bridžesas, padėjėjas, su kuriuo buvo susipažinusi prieš kelias dienas bibliotekoje. Gana mandagiai jis pakvietė ją vidun, bet atrodė nepatenkintas įsibrovimu. Paskui iš savo kambario išniro Džeimsas, kupinas pasitinkamųjų šypsenų ir geraširdiškų juokelių. Bridžesas padėjo jai nusivilkti paltą ir skubiai pasuko į virtuvę sutaisyti arbatos.
— Maniau, kad padėjėjas pas jus dirba tik bibliotekoje, — nusistebėjo Laura.
— Jis jums nepatinka, Laura?
— To nepasakiau. Tik nustebau jį čia išvydusi.
— Tame nieko grėsminga, brangi mergužėle. Jis čia talkina prisidurdamas šiek tiek papildomų pinigų. Malkolmas po doktorantūros dirba moksliniu asistentu Psichologijos katedroje. Turi paremti draugužę ir aistrą, kurioje, regis, nestinga duobių. — Laitmenas įmantriu senoviniu žarstekliu pajudino degančius rąstgalius, paskui įsitaisė kitame fotelyje kelios pėdos nuo Lauros. — Šiaip ar taip, turiu aptarti su jumis vieną nemalonų dalykėlį.
— O?
— Anądien nebuvote visiškai atvira su manimi, tiesa?
— Ką turite galvoje?
— Dėl savo romano fabulos.
— Taip, atleiskite, — atsiprašė Laura. — Po teisybei, aš nemelavau. Iš tiesų planuoju šiuolaikinį romaną, bet tos nesenos žmogžudystės suteikė įkvėpimo. Privalėjau nieko neslėpti nuo jūsų. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek suprasite.
— Tiesą sakant, paprastai aš nelabai kreipiu dėmesio į naujienas. Sužinojau apie tai, nes šįryt atsitiktinai užsiminė Malkolmas.
— Na, tai ir gerai, nes man vėl reikia jūsų pagalbos.
— Cha! — nusijuokė Laitmenas. — Visada žavėjausi jūsų akiplėšiškumu.
— Pamaniau, kad jeigu vyriausiasis Bodlio bibliotekininkas ir pasaulinis autoritetas senovinės literatūros klausimais negalėtų padėti, tai kas tuomet galėtų?
— Jūs kalbate viską, kas pridera, Laura. Akiplėšiškumas ir žavesys — mirtinas derinys. Taigi kas per dalykas?
— Romane aš noriu dalį fabulos suregzti remdamasi paslaptingu dokumentu, senovės manuskriptu, galbūt graikišku ar lotynišku tekstu, kažkaip susijusiu su žmogžudystėmis.
— Ir jūs grindžiate tai kuo nors realiu?
Laura sekundėlę nutilo, žvelgė į židinį ir stebėjo šokčiojančias apie žioruojančias malkas liepsnas.
— Ką gi, kaip tik to iš tikrųjų norėjau jus paklausti. Kokia tikimybė ką nors tokio atkasti?
Laitmenas jau žiojosi atsakyti, kai pasirodė Malkolmas Bridžesas su padėklu ir prisiartino prie židinio.
— Tikiuosi, arbata patiks, — pasakė jis Laurai.
— Puiki, — atsakė ji. — Bridžesas padėjo padėklą ant stalelio. Įpylęs į du puodelius arbatos ir pieno, padavė vieną Laurai.
— Cukraus?
— Ne, dėkui.
Bridžesas buvo beišeinąs, bet Laitmenas jį pašaukė:
— Malkolmai, senoviniai manuskriptai, iškylantys į paviršių šiuolaikiniame pasaulyje? Kokia tikimybė?
Nustebusi ir suirzusi Laura pasigręžė į Laitmeną, bet šis nežiūrėjo jos pusėn. Tuojau pat ji sumojo, kad senasis jos mentorius taip pasielgė kaip tik ir norėdamas paerzinti, tad nutylėjo.
— Manuskriptas? Koks manuskriptas? — Bridžesas atrodė šiek tiek išgąsdintas klausimo.
— Nežinau, — Laitmeno lūpomis šmėstelėjo sardoniška šypsenėlė. — Laura ketino paaiškinti. Prašom, sėskitės, vaikine.
Bridžesas atsisėdo šalia rašomojo stalo.
— Laura kuria naują romaną ir nori pasinaudoti sumanymu apie senovinį dokumentą ar tekstą, pasirodantį dvidešimt pirmajame amžiuje. — Laitmenas vėl pasigręžė į Laurą: — Ar pagalvojote apie tai, kokio pobūdžio atrandamas senovinis manuskriptas?
— Na, aš maniau, kad jūs pakišite kokią mintį, Džeimsai. Bet jeigu...
— Pastaraisiais dešimtmečiais būta kai kurių stulbinamų radinių, — pareiškė Laitmenas. — Aišku, įžymiausias iš jų — tai Negyvosios jūros ritiniai, aptikti daugiau nei prieš penkiasdešimt metų Vadi Kumrane. Taigi tokių dalykų pasitaiko. Tačiau, antra vertus, ilgokai nesu girdėjęs, kad būtų pasirodę kas nors nauja. O jūs, Malkolmai?
— Visai neseniai — nieko, — atsakė Bridžesas. — Žinia, būta Ilajo Ašmolio medžiagos, surastos Keblo koledže47.
— Ir neužmirškite Madrido kodekso, Leonardo užrašų knygelių. Jie buvo surasti praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje Ispanijos bibliotekoje, kažkokiose išmestose kaip nereikalingos dėžėse. O ir Veinraito išknistas manuskriptas priskiriamas Herodotui, bet šis buvo surastas kada? — 1954-aisiais ar 1955-aisiais.
— Ką gi, — suglumusi tarė Laura. — Vadinasi, tai nėra kvaila fantazija.
— Ne, anaiptol, — atsakė Laitmenas. — Tiktai, na, itin reta... deja. — Jis buvo dar kažką bepriduriąs, bet subirzgė paradinių durų skambutis.
— Veikiausiai profesorius Terneris, — pasakė Bridžesas. — Turėjo prisistatyti devynios keturiasdešimt penkios.
— Ak, po šimts, — tarė Laitmenas. — Visiškai buvau pamiršęs. Klausykite, labai atsiprašau, Laura, bet dabar turiu pasimatyti su Terneriu — jau dusyk buvau atidėjęs jam pasimatymą. Nori pasikalbėti apie naują bibliotekos priestatą: baisiai nuobodu, bet, deja, svarbu.
Nors ir tikėjosi kasti giliau, Laura nuslėpė nusivylimą.
— Nieko tokio, Džeimsai, — tarė. — Jaučiuosi daug tvirčiau.
Juodu nuėjo prie kabineto durų.
— Tačiau turėjau dar vieną trumpą klausimėlį. Nepagailėsite sekundėlės?
Laitmenas linktelėjo.
— Ar kada nors esate girdėjęs apie serijinį žudiką Oksforde 1851-aisiais?
Laitmenas sekundėlę dvejojo. Paskui tarė:
— Žinote, aš iš tiesų prisimenu girdėjęs apie kažką tokio panašaus. Tada buvę Didžiosios parodos metai. Dvi jaunos moterys. Tačiau tai vargu ar atitinka serijines žmogžudystes, tiesa? Atleiskite, Laura. Dievaži, šiandien nelabai galėjau jums padėti, a?
22 skyrius
Dusyk nesėkmingai pabandžiusi prisiskambinti Filipui, Laura prisiminė šį jai pasakius, kad ketinąs vykti į Londoną pasižiūrėti, gal pavyktų gauti užsakymą daryti fotografijas rengiamai knygai apie Tasmaniją. Londone pernakvosiąs.
Sugrįžusi į Vudstoką, ji peržiūrėjo knygas Filipo bibliotekoje, tikėdamasi galbūt surasti ką nors apie 1851-ųjų žmogžudystes. Bet neaptiko absoliučiai nieko, o paieškos internete pasirodė tokios pat bevaisės. Tą vakarą ji liko namie ant sofos su Džo žiūrėti televizorių ir kramsnoti šokoladukus.
Kitą rytą Laura, grįždama po ilgo pasivaikščiojimo miške netoliese namų, išvydo į Filipo kiemo įvažą įsukant kažkokį automobilį. Iš vakaro buvo išsinuomojusi naują mašiną ir šiek tiek nustebo, kad toji pristatoma tiksliai sutartu laiku. Po pusvalandžio ji jau važiavo į Oksfordą, pakeliui rinkdama Filipo mobiliojo numerį.
— Kur esi? — nerimastingu balsu paklausė.
— Kaip tik įvažiuoju į Oksfordą M40 keliu — o kas?
— Man reikia pasimatyti su tavimi kiek įmanoma greičiau.
— Gerai, tik turiu palikti nuovadoje porą diskelių. Ir taip jau vėluoju su jais. Paskui ketinau sukti tiesiai namo, bet gal nori susitikti kavutei?
— Skamba puikiai. Kur?
— Gal „Pas Izabelą”, Laivo gatvėje, netoliese Kornmarketo?
— Puiku. Už kiek laiko ten atsirasi?
— Klausyk, duok man pusę valandos... ne, keturiasdešimt penkias minutes.
Laura pasižiūrėjo į laikroduką. Buvo beveik be ketvirčio devynios. — Gerai, pasimatom pusę dešimt. — Ir ji užtrenkė telefono dangtelį.
„Izabela” nebuvo rimtai vertinama kavinukė vienoje iš tykesnių gatvikių netoli Kornmarketo gatvės, skirtos vien pėstiesiems, Oksfordo centre. Įstaigėlę sudarė mažiau nei tuzinas staliukų, dekoras buvo neišvaizdus ir nublukęs, bet Filipas mėgo savininkę, Izabelą Fraskantę, pagyvenusią našlę italę, visados draugišką ir malonią, kuri, jo nuomone, gamindavo geriausią ekspreso kavą visose Londoną supančiose grafystėse.
Laura, atvažiavusi dešimt minučių anksčiau, pamatė Filipą praeinant pro langą ir įžengiant vidun. Kavinukėje daugiau lankytojų nebuvo, ir kai Filipas atsisėdo, savininkė, išvydusi jį, nušvito.
— Prašom kaip paprastai, Izabela, — tarė jis ir atsilošė kėdėje.
— Na kaip? — paklausė Laura.
— Kas?
— Gavai darbą?
— Ak, galbūt. Tikiuosi. Jie turėtų man apie tai pranešti elektroniniu paštu šiandien popiet. O kas pas tave nauja?
— Buvau nuėjusi pasimatyti su Džeimsu Laitmenu, bet, deja, jis neką tepadėjo. Manau, turime gauti kiek daugiau informacijos apie 1851-ųjų žmogžudystes. Tačiau kur tu pradėtum ieškoti žinių apie virtinę žmogžudysčių daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų šiame mieste? Ano meto laikraščiuose?
— Turbūt, — atsakė Filipas. Izabela atnešė kavą, ir jis paragavo gurkšnelį. — Velniškai puiki. Reikės kurią nors dieną man paprašyti ją, kad atskleistų savo paslaptį, — pakuždėjo Filipas, kai moteris nuėjo.
— Cha! Paslaptis ta, kad ji italė, Filipai. Toks kaip tu nesveikai pablyškęs britas be jokių kulinarinių įgūdžių kažin ar prilygtų jai, ką?
Filipas nusijuokė, nuleisdamas negirdom užgaulę. Nugėręs dar vieną didelį gurkšnį, sučepsėjo lūpomis.
— Taigi laikraščiuose? — paklausė Laura.
— Nesu tikras, ar 1851-aisiais Oksforde ėjo savas laikraštis.
— Turėjo eiti, Filipai. Ši vieta stovi ant popierių.
— Taip, ant knygų, Laura, ant knygų. Laikraščiai būtų buvę laikyti vulgariais.
— Universiteto išminčių — galbūt. Bet, atmink, tada gyveno ir kiti žmonės — lygiai kaip šiandien. — Ji užvertė aukštyn akis.
— Na taip, — atsakė Filipas. — Galime sužinoti bibliotekoje. Vietos istorijos skyriuje. Jeigu tuo laiku būta kokio nors pranešimo apie žmogžudystes, jis bus ten, veikiausiai pervestas į mikrofilmą.
— Šaunu. Tad važiuojam. — Laura pašoko nuo kėdės, nepaisydama Filipo protestų. — Velniai rautų, žmogau, persipilk kavą į popierinį puodelį. Nejau ji tikrai tokia ypatinga. Ir, dėl Dievo meilės, nusišluostyk lūpas!
Pasirodo, 1851-aisiais Oksforde ėję trys vietiniai laikraščiai. Jacksoris Oxford Journal buvo populiariausias ir seniausias, spausdintas nuo 1753-iųjų. Kiti du, Oxford University Herald ir Oxford Chronicle and Berks and Bucks Gazette — palyginti naujesni.
— Regis, tu klydai, Filipai. Ne vienas, bet trys vulgarūs laikraščiai, — įgėlė Laura.
— Tenka pasitaisyti.
— Kaip mums prieiti prie archyvų?
— Pasižiūrėkim bibliotekos kataloge, — atsakė Filipas. Jis pele spragtelėjo atgal prie failų tvarkyklės. — Biblioteka turi viską sukataloguota dešimtmečiais. Tuomet turėsime ieškoti pagal laikraščius ir žurnalus.
Dar keli spragtelėjimai, ir juodu atidarė 1850–1560 metų failą. Dar pora — ir ekrane išvydo laikraščių katalogą.
— Dabar ieškokime pagal raktažodžius. Turbūt neturi pavardžių?
Laura papurtė galvą.
— Ką gi, bus šiek tiek sunkiau. Bet, manau, galėtume pabandyti įvesti „žmogžudystė“ ir pažiūrėti, ką gausime.
Išmesta 1819 pozicijų.
Laura suvaitojo.
— Nebūk tokia nekantri. Patikslinkime paiešką, — pasiūlė Filipas.
— Pamėgink „serijinis žudikas”.
— Tokio termino tuomet nebuvo.
Laura pabandė prisiminti, ką buvo perskaičiusi užvakar rytą.
— Mano minėtame tinklalapyje kalbėta apie tris 1851-ųjų vasarą nužudytas ir sudarkytas moteris.
— Tad patikslinkime paiešką su „jauna moteris”.
Filipas nuspaudė „įeiti”, ir ekrane pasirodė naujas vaizdas.
— Trys šimtai keturiasdešimt dvi pozicijos su žodžiais „žmogžudystė” ir „jauna moteris”. Geriau, bet ne itin gerai.
— Ką gi, vėl patikslinkime paiešką, įvesdami „sudarkymas”. Tai tikrai turėtų susiaurinti atranką. — Laura prisislinko su kėde arčiau ekrano.
Filipas suspaudinėjo klavišus, ir sąrašas pasikeitė. Šįsyk pateikta septyniolika pozicijų su žodžiais „žmogžudystė”, „jauna moteris” ir „sudarkymas”.
— Dabar jau šis tas, — tarė Laura.
Duomenys buvo mikrofilme. Filipas užsirašė katalogo numerius ir juodu įsiliejo į eilutę, laukiančią prie pagrindinio langelio, už kurio plušėjo išvargusi bibliotekininkė. Jiems truko dvidešimt minučių surasti filmus, sužinoti, kaip naudotis aparatu ir įstatyti į diaprojektorių pirmą mikrofilmo ritinėlį.
Pirmas šaltinis buvo iš Jacksons Oxford Journal ir datuotas 1851-ųjų birželio 16-a. Jame pateikta keletas detalių.
Kitas šaltinis — iš birželio 18-os Oxford Chronicle. Jame buvo pranešama ta pati istorija, bet šiek tiek smulkiau. Šiame straipsnyje, pagal turimas žinias, moteris buvusi aptikta „išrengtos būklės” viename Hedigtono klojime, ir ji pasimirusi nuo tiksliai neapibūdintų peilio žaizdų, o kūnas „baisiai sudarkytas”.
Dar kiti trys — tai reportažai iš trejeto Oksfordo laikraščių, visų tos pačios, birželio 24-os dienos. Įvykdyta antra žmogžudystė, ir žudikas veikęs šiek tiek kitaip. Jauna porelė buvusi aptikta negyva laukuose į šiaurę nuo miesto. Juodu buvę palikti nuogi, ir moters kūnas, pasak Oxford University Herald, buvęs „žiauriai subjaurotas”.
Dieną po trečiojo incidento, liepos 9-ą, tai buvo tapę didžiausia per daugelį metų sensacija Oksforde; dabar aprašymas buvo kur kas platesnis, ir vidinis džentelmeniškas žurnalistikos santūrumas tapęs nuspalvintas nederamu tam laikui pernelyg dideliu jauduliu. Liepos 10-os Oxford Chronicle vedamajame buvo rašoma:
Sulig vakardienos pranešimu apie dar vieną šlykščią žmogžudystę, šiuo atveju jaunos moters Forest Hilo kaimynystėje prie kelio į Londoną, kyla nemaži būgštavimai, kad policija susidūrė su beprecedenčiais sunkumais išsiaiškinti, kas slypi už virtinės bjaurių žmogžudysčių, kurios nuo jaunos moters žūties birželio 16-ą siaubusios mūsų miestą ir jo apylinkes.
Nors ir vertindami tyrimą atliekančių pareigūnų kvalifikaciją bei pasiaukojimą, laikome savo pareiga pabrėžti savaime suprantamas visų Oksfordo gyventojų nerimastis. Be abejo, policija yra atkreipusi dėmesį, kad visi nužudytieji buvę jauni žmonės, vyriausiajam tik dvidešimt vieneri, ir vienu atveju bjaurastis susijusi su slapčiomis, be palydovų, susitikinėjančia porele. Taip pat viešai žinoma, kad šio antro incidento jaunikaitis buvęs universiteto studentas, kad vyriškio kūnas po to, kai žmogžudys išsiuntęs jį į aną pasaulį, likęs nepaliestas, bet tos nelaimingosios panelės, kiekvienu atveju nužudytos peiliu, paskui šlykščiai sudarkytas.
Šaltiniai, kurių privalome ir esame įsipareigoję neatskleisti, mums suteikė informacijos, kad paskutiniojo žvėriškumo vietoje įtariamasis buvęs sulaikytas ir po to apklaustas.
Taigi lieka vilties, ir mes visi dėl to meldžiamės, kad pastaroji aplinkybė padės policijai greičiau išaiškinti šią itin siaubingų nusikaltimų virtinę, ir tokiu būdu visi gyvenantieji tarp mūsų miesto sienų galės atsikratyti nepaprastos baimės. Todėl Chronide ir, aš tikrai linkęs taip manyti, didžioji dauguma mūsų skaitytojų iš visos širdies, karštai palaikys policijos pareigūnus.
— Tikras bulvarinis šlamštas, — pareiškė Filipas, kai abu su Laura baigė skaityti ištrauką.
Kitą valandą juodu yrėsi per visus surastus kataloge reportažus.
Ar baimindamiesi įžeisti savo skaitytojus, ar todėl, kad smulkmenų policija taip niekad ir neatskleidusi, visi trys laikraščiai stokojo aiškių detalių. Ataskaitose buvo gausu tokių frazių kaip „pasibaisėtinas sudarkymas”, „velniškas subjaurojimas” ir „žiauri piktnaudystė”. Bet Laurą ir Filipą labiausiai sudomino žinia apie sučiuptą Forest Hilo žmogžudystės vietoje įtariamąjį.
Natanielis Milineris buvo, kaip ano meto politiškai nekorektiški žurnalistai vadino, „imbecilas”. Penkiolikos metų, bet tepajėgė kalbėti smarkiai veldamas žodžius, šlubavo ir turėjo deformuotą nugarą. Medicinos profesoriaus Džono Milinerio sūnus. Tėvas griežtai atsisakydavo atiduoti jį į kokią nors įstaigą. Po valandų valandas trukusios apklausos policija galiausiai patikėjusi vaikino tvirtinimu, kai jis tik aptikęs negyvus kūnus, netoliese Forest Hilo skraidindamas aitvarą. Jie neturėjo jokių įrodymų, kad galėtų nuteisti Natanielį, ir atrodė aišku, kad profesorius Milineris, kuris buvo viena iš reikšmingiausių akademinės bendruomenės figūrų, globojęs savo sūnų tyrimo metu lygiai taip pat, kaip penkiolika metų jį saugojęs nuo karalienės Viktorijos epochos visuomenės prietarų.
Du iš trijų Oksfordo laikraščių likę skeptiški, ir iš visų Chronicle bei Herald reportažų buvo akivaizdu, kad leidėjai troško regėti Natanielį pakartą. Tiktai Jacksons Oxford Journal pranešinėjo įvykius subalansuotai ir vengė nepalankiai atsiliepti apie bernioką. Paskui visa tos istorijos eiga staiga pakrypo kitaip. Savaitė po Forest Hilo žmogžudystės policija areštavo tokį Patriką Ficdžeraldą, airį darbininką, kuris dirbo Oksforde prie naujo kanalo statybos. Atsirado du liudytojai, kurie sakėsi jį matę pirmųjų dviejų žmogžudysčių vietose tuoj prieš aptinkant lavonus. Dar vienas — panorėjęs likti nežinomu jo darbo draugelis — pasakė policijai, kad Ficdžeraldas šlitinėjęs „girtas kaip pėdas” vienoje aludėje, pavadinimu „Šeškas ir lapė”, netoli tos vietos, kur buvo kasamas kanalas, ir kad tos dvigubos žmogžudystės naktį anas, pasak Chronicle, prisipažinęs jam: „Ant mano rankų kraujas, daug kraujo”.
Ficdžeraldo byla nagrinėti pradėta rugpjūčio 9-ą. Vos po dviejų teismo posėdžių prisiekusieji vienbalsiai pripažino jį kaltu. Rugpjūčio 12-ą žmogus buvo pakartas.
— Kaip apmaudu, — tarė Laura. — Žmogžudystės atrodo visiškai tokios pat kaip ir dabartiniai nužudymai, bet nepateikiama jokių smulkmenų; o be jų viskas galėtų būti tik sutapimas.
— Bet turi būti reikšminga tai, kad žmogžudystės po to, kai policija sučiupo tą tipą Ficdžeraldą, liovėsi.
— Taip, tačiau kokiais įrodymais remtasi? Ką tu manai apie Natanielį Milinerį? — paklausė Laura.
— Galbūt jis visiškai nekaltas. Policija neabejotinai padarė tokią pat išvadą, ir buvo pakartas tas darbininkas. Bet viskas man atrodo pernelyg aišku.
— Kodėl?
— Staiga iš kažkur išlenda liudytojai ir pareiškia matę Ficdžeraldą netoli žmogžudysčių vietų prieš tai, kai buvo aptikti kūnai. Bet aukos veikiausiai jau buvusios negyvos daug valandų iki jas aptinkant.
— Taip, bet vyriokas buvo abiejose pirmųjų dviejų žmogžudysčių vietose, tiesa?
— Taip jie tvirtina.
— O tas jo darbo draugelis. Žmonės nusigėrę gali prikalbėti daug visokių nesąmonių. Tai nieko nereiškia.
— Šiais laikais mums tikrai reikėtų šiek tiek daugiau tikslių įrodymų, kad galėtum paskelbti apkaltinamąjį nuosprendį, — sutiko Filipas.
— Ir ar tu pastebėjai? — paklausė Laura. — Tuose reportažuose beveik nieko nekalbama apie nužudymus. Čia nėra jokių smulkmenų. Žinai, nekaip kvepia?
Filipas linktelėjo.
— Dievaži, tikrai varo į neviltį. Turi būti ko nors daugiau apie tas žmogžudystes.
— Galbūt, bet abejoju, ar iškasi bent kiek daugiau smulkmenų, nei turi čia.
Juodu trumpam nutilo, ir Laura pažvelgė į ekraną, kuriame dar tebebuvo likęs paskutinis reportažas. Paskui staiga tarė:
— O kaip policijos protokolai? Juk tikrai turi būti oficiali ataskaita apie žmogžudystes?
— Iš 1851-ųjų?
— Na, kodėl ne?
— Manau, galimas daiktas. Tačiau čia, Oksforde, to nebūtų. Policijos nuovada perstatyta XX amžiaus šeštą dešimtmetį, ir kai kasmet toje vietoje tenka dorotis su tiek dokumentacijos, neįsivaizduoju, kad ataskaitos būtų saugomos ilgiau nei dešimt metų, daugių daugiausia.
— Betgi ataskaitos turi kur nors patekti.
— Taip, ir patenka, — atsakė Filipas. — Į Valstybinį archyvą Kju mieste.
— Ar būtų pervesta į kompiuterį?
— Abejoju.
Laura buvo kažką beatsakanti, kai supypsėjo jos mobilusis. Pažvelgusi į ekranėlį išvydo, kad atsiųsta SMS žinutė.
— Nuo Čarlio, — pasakė ji. — Rašo turįs naujos informacijos apie tą manuskriptą. Nori su mumis susitikti šiandien ketvirtą savo knygynėlyje.
23 skyrius
Laurai ir Filipui palikus biblioteką, prakiuro dangus. Juodu nuskuodė į daugiaaukštį garažą, kur Laura buvo pasistačiusi automobilį. Kol iki ten nusigavo, abu kiaurai peršlapo.
— Palik savo automobilį prie policijos nuovados, kol mudu sugrįšime iš Londono, — pasiūlė Laura. — Važiuosime šiuo — jis šiltesnis, greitesnis... ir gerokai sausesnis.
Filipas gūžtelėjo pečiais. Žinojo, kad ir ką jis pasakytų, Lauros niekas nepriverstų įvertinti grožį senų markių sportinių automobilių, tokių kaip jo numylėtasis MGB — automobilio, pirmą kartą pagaminto mažutėse dirbtuvėse šalia Longvolo gatvės — mažiau nei pusę mylios nuo ten, kur juodu dabar stovi.
Keliai Vudstoko linkui per liūtį buvo vos įžiūrimi. Dar ne vidurdienis, bet dangus kybojo bemaž juodas ir užsižiebė gatvės žibintai. Per lietaus šuorus priešpriešiais lėkė priekinės automobilių šviesos, ir suerzindama važiuojančiuosius iš paskos Laura itin sulėtino greitį. Priversta, pasak jos, važiuoti ne ta kelio puse, nenorėjo rizikuoti. Kol juodu pasiekė namus Vudstoke, jautėsi visai išsekinta pastangų taip įtemptai koncentruotis į kelią priekyje. Akyse jai regėjosi baltos dėmės.
Ji privažiavo kaip įmanydama arčiau užpakalinių durų ir, kol Filipas grabinėjosi kišenėje rakto, metėsi į priebučio pastogę. Filipas įstatė raktą į spyną, bet durys jau buvo atrakintos. Abu įėjo virtuvėn.
— Ei, ar yra kas? — šūktelėjo Filipas.
— Čia! — atsiliepė Džo balsas.
Svetainėje liepsnojo židinys ir Džiango Reinharto įrašo ritmai melodingai skambėjo iš Filipo muzikinio centro, prijungto prie poros garso kolonėlių. Greta Džo ant sofos sėdėjo kažkokia jauna moteris. Filipui ji miglotai pasirodė pažįstama. Mergina kūkčiojo, ir Džo stengėsi ją paguosti.
— Kas atsitiko? — paklausė Laura. — Džo?
— Čia Mariana — mano topologijos grupiokė.
Regis, jaunoji moteris pasijautė gana nepatogiai ir nusišluostė ašaras.
— Aš nenorėjau sukelti... — pradėjo ji. Balsas buvo nepaprastai aukštas — mergytės balsas.
— Nebūk kvailutė, — sudraudė ją Džo. — Mam, Mariana šitą rado savo pašto dėžutėje koledže. — Ji padavė motinai popieriaus lapą.
Tai buvo kompiuteriu apdorotas vaizdas: Marianos galva prikomponuota prie pornografinės išskėtriotos ant lovos nuogo modelio fotografijos. Plaštakos ir pėdos stora virve pririštos prie lovos kampų. Pasitelkęs kažkokią įmantrią kompiuterinę programinę įrangą, kažkas imitavo didžiulę prarėžą visu moters pilvu ir iš žiojinčio plyšio buvo išvirtusios žarnos. Virš paveikslėlio ryškiai raudonomis raidėmis ėjo užrašas: Štai ką norėčiau tau padaryti.
— Ar nė kiek nenumanote, kieno tai galėtų būti darbas? — paklausė Filipas.
— Ne, ne, tikrai ne.
— Tikrai ne?
— Na, mūsų kurse yra toks nemalonus bernas.
— Jis tikras paleistuvis — rimtai, tikras paleistuvis, — pridūrė Džo. — Raselas, Raselas Kaningemas. Psichologijos studentas, bet ateina į kai kurias mūsų statistikos pratybas. Dailus, toks kaip Rikis Martinas, kažkas panašaus, bet iš tiesų šlykštus šliužas. Visad žiūri į mane taip, lyg mintyse nurenginėtų. Nemalonu.
— Ar tas bernas kada nors bandė statytis? — paklausė Marianą Laura.
— Nemanau, kad jam būtų užtekę drąsos ką nors tokio bandyti, — atsakė Mariana.
— Judvi gal ir teisios, — tarė Filipas. — Bet kažin ar galite ką nors kaltinti. Tačiau jūs tikrai privalote apie tai pranešti, Mariana. Nenoriu jūsų gąsdinti, — atsargiai pridūrė jis, — bet tai gali kai kuo sietis su dabartiniu tyrimu dėl žmogžudysčių.
Mariana regimai išblyško.
— Aš pati taip galvojau, tik nenorėjau sakyti, — įsiterpė Džo. — Po avarijos dar nebuvau koledže, dabar Velykų atostogos, bet visi, likę rūmuose, eina iš proto dėl to, kas dedasi.
— Žinau bent dvi merginas, kurios išvažiavo namo pas tėvus, kol visas tas reikalas baigsis. Šiaip jos būtų pasilikusios Oksforde padirbėti per atostogas, — pridūrė Mariana.
— Ką ir sakyt, nesistebiu, — atsiduso Laura ir įsmuko į fotelį priešais sofą. — Manau, jūs visos turite būti itin atsargios.
— Lyg ir pripranti prie tokių dalykų Niujorke, — svarstė Džo. — Bet nesuprantu, maniau, kad Oksforde...
— Oksfordas — miela vieta, dėl to nėra abejonių, — pertraukė Filipas. — Bet žmonės iš esmės visur vienodi, ar jie gyventų Bronkse ar, tarkime, Timbuktu.
— Tai jūs manote, kad turėčiau nunešti šią šlykščią nuotrauką į policiją?
— Manau, kad privalote. — Filipas nė kiek nedvejojo. — Veikiausiai tai ne daugiau kaip tik nesveikas pokštas, bet teismo medikai norės žvilgtelti — šiaip, dėl visa ko.
24 skyrius
Valstybinis archyvas — tai modernus plytinis pastatas, supamas vešlių ir gražiai prižiūrimų sodų pasiturinčiųjų rajone Kju, ant pietinio Temzės kranto vakariniame Londone. Čia vidutiniškas namas vertas tiek pat kiek visa gatvė sujungtų kotedžų Šefilde, ir demografiškai, atsižvelgiant į grynąsias pajamas ir profesinę padėtį, krypsta link aukštesnės viduriniosios klasės. Bent pagal Londono standartus, medžiais apsodintos gatvės švarios ir saugios, o kavinės ir parduotuvės daugiausia lankomos dizainerių šeimų, su vaikais, aprengtais iš „Gap ir Kenzo Kids” parduotuvės, lavinamais privačiose mokyklose ir prižiūrimais auklyčių amerikiečių ar švedžių.
Įkurtas 1838-aisiais Parlamento potvarkiu, Valstybinis archyvas glaudžia kai kuriuos iš kanoniškiausių kada nors parašytų dokumentų. Tarp jų — „Teismo dienos knygą”48, parlamento rinkimų rezultatus, pradedant 1275 metais, Elžbietos I brangenybių aprašą, Viljamo Šekspyro testamentą, Gajaus Fokso49 išpažintį ir Čerčilio karo kabineto posėdžių protokolus mūšio dėl Britanijos metu. Tai taip pat ir saugykla daugelio kriminalinių tyrimų ataskaitų, savo datomis siekiančių ankstyviausius britų policijos metus.
Lauros ir Filipo nuostabai, juodu sužinojo, kad policijos archyvai iš tiesų saugomi kompiuteriniuose failuose ir kad prie jų galima prieiti iš virtinės terminalų, įrengtų skaitykloje. Sistema panaši kaip ir Oksfordo bibliotekoje, ir abu gan greitai susigaudę.
Filipas atidarė 1851-ųjų metų failą ir tuomet įvedė paiešką „Oksfordo žmogžudysčių tyrimai”. Čia buvo trisdešimt septyni dokumentai, išvardyti chronologine tvarka ir datuoti tuo laiku, kada oficialiai pradėtas kiekvienas tyrimas. Jis įvedė „birželis“. Tą mėnesį pradėti du tyrimai. Pirmasis buvo tik 22 kilobaitų apimties, antrasis — 231. Filipas pele bakstelėjo antrąjį, pagrįstai manydamas, kad serijiniai nužudymai, prasidėję tą mėnesį, turėjo būti vieni iš stambiausių per daugelį metų kriminalinių tyrimų Oksforde.
Failas atsidarė, ir juodu perskaitė pavadinimą: Tyrimas dėl susijusių Molės Veterspun, Sintijos Peidž, Edvardo Meikpiso ir Lusindos Gebling nužudymų, visų įvykusių 1851-aisiais tarp birželio 15 ir liepos 9 Oksforde. 120 puslapių.
— Atnešiu kavos, — pasakė Laura.
Filipas plekštelėjo jai per ranką ir parodė užrašą ant sienos: SKAITYKLOJE NEVALGYTI IR NEGERTI.
— Ak, — atsiduso ji. — Tuomet verčiau pradėkime.
Filipas bakstelėjo failą žemiau, ir pirmasis puslapis iškart juodu pagavo. Vadinosi BYLOS SANTRAUKA ir po pavadinimu buvo parašyta: GRIEŽTAI SLAPTA. DRAUDŽIAM KOPIJUOTI. NEVIEŠAM NAUDOJIMUI.
Laura pajuto pastyrant sau ant sprando plaukus, ir staiga visos mintys apie kavą liko užmirštos.
Santrauka prasidėjo:
„Mūsų tyrimas pradėtas mūsų Viešpaties 1851-aisiais metais, birželio 15 ir oficialiai baigtas tų pačių metų rugpjūčio 12” Paskui pereita prie sąrašo pavardžių, adresų ir kai kurių asmeninių detalių apie aukas, taip pat ir kai kurių duomenų apie Patriko Ficdžeraldo praeitį. Toliau ėjo trys puslapiai, kuriuose aprašytos žmogžudystės, kiekviena užprotokoluota chronologine tvarka.
— Dieve mano! — sušuko Laura. — Tiesiog nerealu!
Nekreipiant dėmesio į kalbos stilių, pasikeitusius kai kurių vietovių pavadinimus, taip pat atlaidžiai žiūrint į keletą archaizmų, aprašymai, kuriuos Filipas ir Laura skaitė, bemaž būtų galėję būti sukurti per pastarąsias kelias savaites. Kiekvienu atveju aukos žuvę nuo durtinių žaizdų ar todėl, kad joms buvę perpjautos gerklės. Viename incidente, susijusiame su aukomis vyriškiu ir moterimi, nužudytasis jaunikaitis buvęs paliktas neliestas, bet mergina — sudarkyta su chirurginiu tikslumu. Pirmosios žmogžudystės atveju Molei Veterspun išimti inkstai. Antrosios — moteriškosios lyties aukai, Sintijai Peidž, iš kaukolės pašalintos smegenys, o trečiosios žmogžudystės atveju iš nužudytosios merginos, Lusindos Gebling, išimtos kepenys.
Čia buvo smulkmenos, niekad nepateiktos ano meto spaudai. Kiekvienos žmogžudystės vietoje rasta po monetą. Pirma — varinė, antra — sidabrinė, trečia — alavinė. Laurai pašiurpo nugara.
Tyrimui vadovavusio pareigūno raporto santrauka skambėjo taip:
Smulkiai ir nuodugniai ištyrę virtinę žmogžudysčių, įvykdytų šiame mieste tarp 1851 m. birželio 15 ir liepos 9, mes priėjome išvadą, kad nužudymų kaltininkas — p. Patrikas Ficdžeraldas iš Dublino, darbininkas, 31 metų amžiaus. Ši oficiali išvada pagrįsta trijų liudytojų parodymais ir vėliau patvirtinta rašytiniu prisipažinimu, išgautu iš p. Ficdžeraldo liepos 16.
Tačiau aš norėčiau pridurti asmeninį papildymą prie oficialaus slapto protokolo, liečiantį aukščiau aprašytuosius įvykius.
Esu asmeniškai įsitikinęs (ir čia turiu pakartoti, kad tai tik mano asmeninis įsitikinimas), kad p. Ficdžeraldas nėra kaltas dėl tirtųjų žmogžudysčių.
Iki to laiko, kai buvo areštuotas p. Ficdžeraldas, spauda užsibrėžė tikslą sukurstyti visuomenės nuomonę dėl šios bylos — nuomonę, kuri buvo grįsta emocijomis ir kartu nepastovi. Padaryta tai surandant atpirkimo ožį apgailėtiname asmenyje jauno žmogaus, Natanielio Milinerio, kuris buvo apkaltintas nužudęs visas aukas.
Tačiau aš manau, kad tai visiškai klaidinga pažiūra. Esu įsitikinęs, kad kalbamasis berniokas niekaip negalėjęs padaryti šių pasibaisėtinų veikų. Kiekvienu atveju moteriškosios lyties aukoms su įgudusiu tikslumu buvo išimti vidaus organai ir visos keturios žmogžudystės turėjo neabejotinus, tačiau nesuprantamus ritualinius atspalvius. Natanielis Milineris — imbecilas, vos turintis sugebėjimo prie pietų stalo laikyti rankose šakutę ir peilį. Iš tikrųjų didžiausi mano įtarimai krypsta visiškai kitur, ir aš manau, kad aukas nužudė gerai pasirengęs ir itin aukštos kvalifikacijos individas, galbūt daktaras ar chirurgas.
Po ketvirtosios žmogžudystės, kai nužudymo vietoje Forest Hile buvo sulaikytas šis berniokas, Natanielis Milineris, ten pat buvo ir kitas asmuo, kuris mano paties ir man pavaldžių pareigūnų buvo paprašytas vykti su mumis į Oksfordo policijos nuovadą tolesnei apklausai.
Šis asmuo čia, Oksforde, yra labai aukštas akademinės bendruomenės narys, tad visi tyrimai bei apklausos privalėjo būti vedami labai padoriai ir dėmesingai. Šis asmuo į mūsų klausimus atsakinėjo labai noriai, bet aš ėmiausi atsakomybės parengti nuodugnias pastabas dėl apklausos tuojau po to, kai jam buvo leista palikti mūsų kardomojo sulaikymo patalpas. Savo pastabomis aš komentuoju dėl šių nenuginčijamų faktų:
1) Ant jo švarko ir marškinių buvo rasta dėmių, kurios atrodė labai panašios į kraują.
2) Sutiktas netoliese nusikaltimo vietos šis kalbamasis džentelmenas atrodė labai sujaudintos bei nerimastingos būklės ir buvo akivaizdžiai sutrikęs mums ten pasirodžius.
3) Vėliau apklausiamas nuovadoje, jis mums pasakė keliavęs į Forest Hilą tiesiai iš vietinės medžioklės pas lordą Vilerbį (artimą draugą), kurio valdos iš tiesų yra Forest Hilo apylinkėse.
4) Lordas Vilerbis vėliau patvirtino šiuos parodymus esant visiškai teisingus.
Man atrodė nenuneigiama, kad kalbamasis džentelmenas elgėsi nenormaliai. Vis dėlto jam buvo leista pasišalinti, nes šis džentelmenas sutiko kitą dieną grįžti tolesnei apklausai. Bet šis asmuo negrįžo, nei kada nors buvo paprašytas grįžti. Užtat liepos 10, kitą dieną po ketvirtosios žmogžudystės, aš buvau pakviestas privačiai susitikti su vienu aukštesniuoju pareigūnu, kuris informavo mane, kad bet koks tolesnis aukščiau minėtojo džentelmeno reikalų tyrimas nedelsiant privaląs būti nutrauktas ir kad šis džentelmenas turėtų būti paliktas ramybėje. Aš taip pat buvau informuotas, kad Natanielis Milineris nuo šiol irgi turėtų būti nebetrukdomas. Po penkių dienų mano pareigūnų buvo sulaikytas ir atgabentas į policijos nuovadą apklausai p. Ficdžeraldas.
Tuo baigiasi mano asmeninis papildymas.
Pasirašė: vyresnysis detektyvas Džefris Hovardas.
— Tai bent! — sušuko Laura.
— Iš tikrųjų tai bent.
— Vadinasi, Patrikas Ficdžeraldas buvo ne daugiau kaip tik pakištinis. Ir policija tai žinojo?
— Atrodo, kad taip.
— Mane tai stebina.
— Neturėtų. Prisimink, Laura, 1851-aisiais policija egzistavo dar tik — kiek? Dvidešimt metų? Yra buvę daug panašių tiesos nuslėpimų ir anksčiau, galiu tave užtikrinti.
— Ir tai buvo vienas iš velniškiausių nuslėpimų, — replikavo Laura. — Nei tas berniokas Natanielis Milineris, nei darbininkas Patrikas Ficdžeraldas neturėjo su tuo nieko bendra. Tai šis „džentelmenas”, „asmuo“, kurio buvo nevalia įvardyti.
— Kas mane taip pat stebina — tai, kad šiam vyresniajam detektyvui Džefriui Hovardui buvo leista įtraukti į ataskaitą šį raportą, — svarstė Filipas.
— Klasikinis atvejis pridengiant savo subinę, — sureagavo Laura.
— Taip, tačiau kodėl palyginti žemesniam tyrėjui buvo leista parodyti pirštu, tegul ir kaip subtiliai tai buvo padaryta?
— Veikiausiai jis tai bus papildęs gerokai vėliau po to įvykio. Pažiūrėk. — Ji perslinko tekstą atgal. — Datuota 1854-ųjų sausį. Galbūt Hovardas buvo beketinąs palikti policiją arba bylos buvo perkeliamos kitur, ir jis žinojo, kad niekam nebus įdomu pasižiūrėti į jas, kol kurią nors dieną...
— Turbūt taip ir yra, — atsakė Filipas. — Tuo laiku Hovardas niekaip nebūtų išdrįsęs paviešinti ką manąs — mažų mažiausia būtų buvęs išspirtas.
— Tas aptiktas Forest Hilo žmogžudystės vietoje tipas, matyt, buvęs koks nors įtakingas šulas, kas nors toks, turintis stulbinamų ryšių būtų buvęs išspirtas.
— Manyčiau, kad gan akivaizdu, kas tai.
— Natanielio tėvas?
— Mūsų įžymusis medicinos profesorius, Džonas Milineris.
— Hovardas maždaug tą patį teigia paskutinėje eilutėje, tiesa? — atsakė Laura. — Ką gi jis parašė? — Ji darsyk prasuko atgal tekstą. — Štai čia: „Šis džentelmenas turėtų būti paliktas ramybėje. Aš taip pat buvau informuotas, kad Natanielis Milineris nuo šiol irgi turėtų būti nebetrukdomas”.
— Taigi ką mes čia turime? — tarė Filipas. — Tos žmogžudystės beveik identiškos šioms naujosioms, — panašūs sudarkymai, panašios metalinės monetos, — ir visas reikalas buvo nuslėptas: beveik tikrai žudęs Milineris, įtakingas universiteto narys, žmogus, turintis draugų labai aukštose sferose. O dar tas faktas, kad 1851-aisiais Oksforde universitetas buvo tikras užkulisinis politikos ryklys. Jo valdžia veikiausiai dariusi viską, kas įmanoma, tiesai užgniaužti. Veikiausiai jie suglaudę gretas ir nusižiūrėję tokį vieną, kurį laikė nereikšminga smulkme. Tad pakišo beskatikį airių grioviakasį, turėjusį nešvarią praeitį. Ficdžeraldas puikiausiai tam tiko. Vargšelis. Žinoma, galutinį argumentą turėtume, jeigu įvestume tikslias šių žmogžudysčių datas į almanac.com ir aptiktume, kad jos išimtais organais ir kiekvieno nusikaltimo vietoje rastų monetų pobūdžiu sutampa.
— Taip, bet neturime prie savęs slaptažodžio, kurį Tomas mums davė, tad visa tai gaus luktelti, iki sugrįšime į Oksfordą, — atsakė Laura. — Eime, pažiūrėsime, ką gi turi pasakyti Čarlis.
25 skyrius
Bjauriausia transporto spūstis buvo apie patį Kju. Skubančios pasiimti vaikų iš mokyklos motinos su varomais visais keturiais ratais galiūnais nė kiek nesivaržė kirsti skersai eismo juostų, o prekybos agentai, skriejantys atgal į savo administracinius centrus kuo anksčiau pasirašyti baigę darbą, kėlė dar daugiau pavojų.
Vairą perėmė Filipas.
— Išsigauti iš čia — tas pat, kaip žaisti sukruštus „Kosmoso įsibrovėlius”, — pasiskundė jis, kai staiga iš šoninės gatvės didžiuliu „Grand Cherokee” džipu išniro kažkokia jauna moteris. — Dievuliau, argi tai ne tipiškas atvejis? — sušuko jis, nuspausdamas ranka garsinį signalą. — Tik pažvelk — ant jos sumauto užpakalinio lango lipdukas „Viduje kūdikis”!
Pasiekus vakarinį apvažiavimą tapo lengviau, bet tik iki tol, kol kirto sankryžą su Kepėjų gatve, paskui ir vėl įstrigo. Kai įsuko į Muziejaus gatvę, jau buvo beveik pusė penkių.
Filipas įjungė posūkio lemputę ir jau buvo beįvairuojąs į siaurą skersgatvį, bet staiga išniro greitukė ir užtvėrė kelią. Filipas kaipmat pasidavė atbulas, ir greitukė nurūko Totenhem Kort Roudo kryptimi. Persirikiuodami į pirmąją juostą pirmiausia, ką juodu išvydo — tai žybsinčius mėlynus švyturėlius.
Dar nespėjus Filipui užtraukti rankinio stabdžio, Laura iššoko iš automobilio. Lauke tiesiai priešais knygynėlį „Baltasis Elnias” stovėjo policijos mašina, o greta šios — nedidelis mėlynas furgonas. Žmogus su baltu plastikiniu kombinezonu buvo besėdąs prie mėlynojo furgonėlio vairo, o kitas jau laukė viduje. Uniformuotas policininkas stovėjo prie knygynėlio durų, ir Laurai pribėgus iš vidaus išniro du pareigūnai civiliniais drabužiais.
— Kas čia atsitiko? — sušuko Laura. Pasiekusi tarpdurį, ji išvydo čia pat ant grindų krautuvėlės viduje kraujo klaną.
— O jūs kas tokie? — paklausė vienas pareigūnas. Kitas pažvelgė į prisiartinusį prie jų Filipą.
— Aš Laura Niven. Sena savininko, Čarlio Takerio, draugė.
— Filipas Beinbridžas. Čarlis mums paskambino...
Mėlynasis furgonėlis jau buvo bepajudąs nuo šaligatvio krašto.
— Sandersai, — kreipėsi pareigūnas į savo kolegą, — pasakyk teismo medikams, kad dar nenuvažiuotų, tegu palaukia penkias minutes. Norėčiau išklausyti bent žodinius jų parodymus. — Balsas buvo kimus ir pavargęs. Jis ištiesė ranką. — Detektyvas Džounsas. Atleiskite, ponia Niven, pone Beinbridžai. Deja, turiu jums pranešti, kad kiek anksčiau šią popietę jūsų draugas mirė.
— Bet kaip čia yra...
— Kas yra?
— Na, jis mums atsiuntė SMS žinutę, gavau SMS žinutę... nesuprantu... kada tai buvo, Filipai? Tuoj prieš vidudienį? — Laura nepajėgė paslėpti balse sukrėtimo.
Filipas linktelėjo.
— Mes čia atvykome maždaug prieš valandą, — pasakė Džounsas. — Kūnas paimtas ką tik dabar, po to, kai baigė darbą mūsų teismo medikai. — Jis parodė Muziejaus gatvės pradžion, kur vos su jais nesusidūrusi greitukė. — Viena iš šių naujųjų privačių greitosios pagalbos kompanijų. Prisistatė čia gan sparčiai, turiu jiems tai pripažinti. — Jis pastebėjo nuo furgonėlio jų link žengiantį vieną teismo mediką. — Atleiskite.
Akies kampučiu Laura tebematė ryškiai raudoną dėmę ant knygynėlio grindų. Iš vidaus jai plūstelėjo smarkus pykulys. Ji porąsyk giliai įkvėpė oro.
— Tau viskas gerai? — Filipas atrodė toks pat sukrėstas kaip ir ji.
— Turbūt, — netvirtai atsakė ji. — Betgi juk tai beprotybė.
Kraipydamas galvą Džounsas sugrįžo nuo furgonėlio.
— Man labai dėl to gaila. Suprantu, jums abiem sunku, bet būčiau dėkingas, jeigu galėtumėte mums atsakyti į keletą klausimų.
— Klausimų? Jūs ne...
— Ponia Niven, šiuo metu nesate įtariamoji, jeigu jūs taip galvojate. Ponas Takeris žuvo nuo šūvio iš pistoleto, 0.22 kalibro, paleisto iš arti. Mes norėtume daugiau sužinoti apie žuvusįjį. Ar jis buvo apimtas depresijos? Gal galite suteikti mums kokios nors informacijos apie jo praeitį?
— Nušautas? Aš ne...
Filipas paėmė Laurą už parankės.
— Taip, žinoma, — ramiai tarė jis. — Viską, ką tik galėsime.
26 skyrius
Oksfordas: 1690 rugpjūčio 12. Netoli vidurnakčio
Visi jie jautėsi išsekę. Keturiasdešimt aštuonerių Izaokas Niutonas buvo beveik dvidešimčia metų vyresnis už kitus. Landsdaunas regėjęs tik trisdešimtį vasarų, o Fatijas, dailusis Fatijas, palikęs lopšį vos prieš dvidešimt penkerius metus.
Be abejo, jie žinojo visus būtinus kodus ir procedūras, tad galėjo netrukdomi praeiti „Tris žinojimo pakopas”, kurių kiekviena neišvengiamai vedė į kitą. Bet senovės žmonių išmintis, daugumos adeptų laikyta pražuvusi Aleksandrijos liepsnose, nė kiek negelbėjo nuo tvankaus karščio, kol jie žengė tris šimtus jardų koridoriumi, vedančiu iš koledžo vyno rūsio į tikslą: slaptą labirintą, kuris tęsėsi nuo vietos giliai po Bodlio biblioteka šiaurėn iki Šeldono teatro pamatų penkiasdešimt jardų toliau. Šnerves jiems gniaužė senos, perpuvusios žemės ir sumirkusių, yrančių daiktų dvokas.
Tarp antrojo ir trečiojo išbandymų jie pailsėjo ir numalšino troškulį vynu iš gertuvės. Vynas buvo geras, bet per šiltas. Labai trumpam stabtelėję, jie leidosi toliau į kelią. Šiąnakt ne metas delsti.
Visiems baigus trečiąjį ir paskutinį išbandymą, Landsdaunas sugrąžino manuskriptą Niutonui, kuris vėl saugiai paslėpė šį sau po marškiniais. Pastarasis ir rubininis rutulys buvo neįsivaizduojamos vertybės. Bemaž aštuoniolika mėnesių Niutonas vargęs, kol išvertė užkoduotą įrašą, kurį suradęs Džordžo Riplio knygoje, ir atgamino mažutėlaitį labirinto brėžinį, kad būtų galima lengviau įveikti koridorių raizginį. Netrukus šių dalykų jiems vėl prisireiksią, bet iki tol jis norėjo laikyti brangiuosius popierius greta rutulio, sau prie pat kūno.
Landsdaunas stengėsi neatsilikti. Deglas buvo vienintelis jų šviesos šaltinis. Bet paskui staiga koridorius praplatėjo. Prieš kelis mėnesius Niutonas jau buvo perėjęs vienas pats kai kuriuos iš šių tunelių, ieškodamas rutulio. Jis taip pat mintyse keliaudavęs žemėlapiu, kai sėdėdavo vienas pats užsidaręs savo laboratorijos Kembridže nuošalume. Maršrutas vadinosi „Kelias į nušvitimą” — užrašas aramėjiškas, kalba, kuri atskleidė savo paslaptis Niutonui, nes jaunystėje jis daug metų studijavęs senovines kalbas.
Išnirus į erdvią apskritą ertmę, blausioje deglo šviesoje jiems buvo matyti, kaip skliautiškai išgaubtos lubos, o sienos lygios ir drėgnos. Akmeninis kupolas jiems virš galvų buvo pilkas ir drūžėtas nuo prasisunkusių į labirintą mineralų nuosėdų. Pagal žemėlapį, jie buvo kiek daugiau nei devyniasdešimt pėdų po Bodlio biblioteka.
Vyrai lėtai slinko patalpa aplink, ir Niutonas girdėjo Landsdauną patylom skaičiuojant žingsnius. Sulig tryliktuoju jis sustojo ir priešais sieną pakartojo tą pat, ką daręs ir koledžo vyno rūsyje — juosmens aukštyje perbraukė delnais akmenį. Po kelių akimirkų aptiko tai, ko ieškojo — dar vieną metalinį žiedą, analogišką anam, kuriuo pasinaudojo, kad galėtų patekti į pirmąjį koridorių.
Visų veidais nutįso keisti šešėliai. Niutonui Landsdauno akys atrodė tartum bedugniai juodi skrituliai — muškietų kulkų skylės negyvame kūne. Visi trys gausiai prakaitavo, ir Landsdauno apykaklės viršus buvo permirkęs ir papilkėjęs.
— Mokytojau... — drėgnoje, šaltoje ertmėje stengdamasis atgauti kvapą, jis trumpam nutilo. — Noriu jus paprašyti, kad pasirengtumėte tam, ką išvysite už šios sienos. Fatijas ir aš darbavomės ruošdami jūsų atvykimą, ir jau prie to pripratome. Prašom, suimkite save į rankas. — Ir sulig tais žodžiais trūktelėjo žiedą. Jie stebėjo priešais save pamažėle atsiveriant plokštę.
Landsdaunas žengė pirmas ir atsigręžė įtvirtinti sienos laikiklyje deglą. Niutonas gavo pasilenkti po akmenine angos sąrama ir eidamas laikė akis įsmeigęs į juodą žemę.
Ši patalpa buvo panaši į jų paliktąją prieš minutėlę, tik mažesnė. Apšviesta vien žvakių, skleidžiančių iš jos tolimojo galo blausią žarą. Bet netgi ši atrodė stipri ir žilpinanti po beveik visiškos juodumos, kurią jie ištvėrę per pastarąsias dvi valandas.
Iš pradžių Niutonui sunkiai sekėsi sufokusuoti regą, aiškiai suprasti, ką mato priešais save, nors žinojo, bent iš principo, ko tikėtis. Buvo išstudijavęs senovinius tekstus, atidžiai sekdamas senovės žmonių diagramomis ir nurodymais, bet vis tiek tai atrodė lyg kažkas nerealaus.
Tolimajame patalpos gale stovėjo didelis auksinis pentagramos pavidalo rėmas. Iš abiejų jo pusių — šešių pėdų aukščio įmantrios žvakidės su įstatytomis didžiulėmis žvakėmis, nudegusiomis galbūt iki pusės pirmykščio savo ilgio. Krūvos vaško buvo nuvarvėję apie žvakides ir ant akmeninių grindų po jomis.
Auksinio rėmo viršuje buvo padėtos žmogaus smegenys. Po kairei, ant kitos auksinės smailės pritvirtinta širdis. Žvilgsniu nuslydęs žemyn, Niutonas išvydo porą inkstų, padėtų prie dešiniosios smailės. Kiek žemiau — dar vienas organas, kuris, žinojo jis, turįs būti tulžies pūslė, o prie pagrindo gulėjo kepenys, drėgnos ir žvilgančios išsklaidytoje šviesoje. Stiprus kvapas trenkė jam į šnerves — valyto terpentino, kurį per ilgas valandas Fatijas buvo išdistiliavęs iš kvapiosios pistacijos balanos.
Niutonas atsigręžė pažiūrėti į Landsdauną ir Nikolia Fatiją diu Diuiljė. Mokslininkas sunkiai alsavo ir prakaitavo. Veido įdrėskimai jam vėl atsivėrė, ir prakaitas sumišai su krauju varvėjo tamsiai raudonais dryžiais per skruostus ir kaklą. Akys išplėstos demoniško jaudulio, kokio nė katras iš kompanionų anksčiau nebuvo jame regėję. Prašneko kimiu iš nuovargio, tačiau kupinu pasitikėjimo savimi balsu:
— Aš patenkintas, — sušvokštė jis, ir nežymi, visiškai bedžiaugsmė šypsenėlė šmėstelėjo lūpomis. — Nepaprastai patenkintas.
27 skyrius
Oksfordas: kovo 28. Vakaras
Vienas sėdėdamas Oksfordo policijos nuovados posėdžių salėje vyresnysis inspektorius detektyvas Džonas Monro stebėjo skaitmeninį laikrodį ant sienos sprigtelint minutę pirmyn — į 22.04. Nebuvo pratęs nekęsti savo darbo priedermių, bet kaip tik dabar jų ir nekentė. Šiuo metu, vienintelį per savaitę savo laisvą vakarą, jis būtų turėjęs važiuoti iš „Elžbietos restorano” taksi namo su Imelda, linksma, žavia ir patrauklia, kažkiek per trisdešimt psichoterapeute, su kuria buvo susipažinęs prieš mėnesį, o ne kiurksoti čia ir knebinėti ne pirmo šviežumo sumuštinį iš „Markso ir Spenserio”50 ir laukti atvykstant trijų vienodai neįdomių savo kolegų.
Gurkšnodamas pašildytą karčią kavą, jis numetė suglamžytą popierinę servetėlę ant lėkštės greta pusiau nuvalgytos duonos riekės ir kelių skiltelių pomidoro, atsistūmė su kėde atgal ir nuėjo prie baltos lentos, kabančios ant sienos šalimais. Lenta buvo padalyta keturiais plačiais stulpeliais. Kiekvieno jų viršuje — priklijuotas komplektas fotografijų, o žemiau margavo užrašai įvairių spalvų žymekliais. Pirmasis stulpelis prasidėjo antrašte „Reičelė Sautgeit”. Antrasis buvo pavadintas „Džesika Fulerton”, trečiasis „Samanta Turou/Saimonas Veldingas”. Paskutinio stulpelio viršuje ryškiomis raudonomis raidėmis užrašyta: „Įvairūs”. Jis darsyk perskaitė šįvakar savo įrašytuosius žodžius:
Laura Niven/Filipas Beinbridžas
Astrologija/Alchemija?
1851/Profesorius Milineris
Monetos
Oda/Plastikas
Išgirdo už savęs atsidarant duris. Teismo medikas Markas Langemas žengė pirmas, paskui jį sekė aukštas laibas uniformuotas vyriškis — netoli šešiasdešimties, bet atrodantis jaunesnis. Trumpi žili plaukai, šviesiai mėlynos akys ir ryškūs it išskaptuoti skruostikauliai teikė jam teutonišką išvaizdą. Iš visos jo asmenybės sklido valdingumas, kuriam tarytum nereikėjo pastangų ir kuris turėjo mažai ką bendra su kaspinų juostelėmis ant krūtinės. Prieš aštuoniolika metų, tada, kai stojo tarnauti policijon, inspektorius detektyvas — tokias anuomet ėjo pareigas — Pirsas Kendikotas buvo pirmas Monro bosas.
— Monro, — tarė komisaras, įeidamas į salę — balsas buvo žemas ir stebėtinai šiltas, — džiaugiuosi, kad jūs ištaikėte šią bedievišką valandą — bet, deja, niekaip negalėjau pakeisti savo darbotvarkės.
Dvejetas vyrų paspaudė vienas kitam rankas.
— Nieko baisaus, sere, — atsakė Monro.
— Džonai, čia Briusas Holovėjus, mano atstovas spaudai — bijau, kad jis, vargšelis, visą savo laiką praleidžia prie telefono atsakinėdamas tiems bjauriems žurnalistams. Bet susitvarko.
Holovėjus atrodė įpusėjęs ketvirtą dešimtį. Neaukštas, ne didesnis kaip penkių pėdų ir šešių colių, kresnas, su neklusniais rudais plaukais. Visiškai bejausmiu veidu jis linktelėjo Monro, sumurmėjo „Sveiki” ir paspaudė vyresniajam inspektoriui detektyvui ranką.
Sugrūdęs savo vakarienės likučius į šiukšlių krepšį, Monro atsisėdo ant arčiausiai prie baltosios lentos pastatytos kėdės. Langemas ir Holovėjus užėmė vietas priešais Monro.
— Taigi kokia žaidimo padėtis, detektyve vyresnysis inspektoriau? — paklausė Kendikotas.
— Mano žmonės dirba kiaurą parą, — atsakė Monro, atremdamas įdėmų Kendikoto žvilgsnį. — Sekėme nuorodomis pagal antrosios žmogžudystės vietoje surastus kai kuriuos įkalčius. — Jis žvilgtelėjo į Langemą. — Kol kas mus tai teatvedė į aklagatvius.
— Vadinasi, nieko konkretaus?
— Kad ir kas už to slepiasi, ilgai netruks, kol padarys klaidą. Jie visada padaro.
— Na, tikėkimės, kad tai įvyks anksčiau, o ne vėliau, Džonai.
— Taip pat nereikia pamiršti, kad žiniasklaida ima nervintis, — įsiterpė Holovėjus. — Dar viena žmogžudystė, ir, manau, mus užgrius rimti nemalonumai.
Monro dar niekad nepažinojo policijos atstovo spaudai, kurį mėgtų, ir nors Holovėjus visų pirmiausia turėtų būti faras, o tik paskui „atstovas spaudai”, detektyvui vyresniajam inspektoriui šio elgesys atrodė toks pat kaip ir žurnalistų bei nemalonių viešųjų ryšių specialistų, su kuriais buvo susipažinęs per savo karjerą.
— Ką gi, dėkui, kad priminėte, — atkirto Monro, nepajėgdamas paslėpti savo balse aitrio. — Turėsiu tai omenyje. — Pasigręžęs į komisarą Kendikotą pridūrė: — Sere, šiuo metu turiu savo žinioje dvidešimt du pareigūnus ir keturiasdešimt tris pagalbinio personalo žmones, dirbančius prie šios bylos. Mes perkratinėjame kiekvieną daiktinį įrodymą, sekame kiekviena nuoroda ir intensyviai nagrinėjame bet kokį galimą ryšį su šiomis žmogžudystėmis, kurių keturios įvyko per dvi dienas. Paskutinioji — vos prieš savaitę. Tai suteikė mums atokvėpio, bet nepaisant to, ką pasakiau anksčiau, mes susidūrėme su labai kruopščiu, labai... profesionaliu žudiku.
Kendikotas pavargęs tik linktelėjo.
— Sere, jeigu leistumėte... — Langemas kreipėsi į Monro, lyg šis būtų vienintelis žmogus salėje. — Mes iš laboratorijos gavome kai ką nauja. — Jis padavė Monro vienintelį popieriaus lapą. — Vienas iš mano darbuotojų rado kraujo pėdsaką viršutiniame namo prie upės kambaryje, antrosios žmogžudystės vietoje. Jis nesutampa su aukos ar bet kurio iš šeimos narių krauju.
Monro perskaitė išrašą iš DNR analizatoriaus.
— Deja, taip pat mums nepavyko duomenų bazėje rasti nė vienos DNR, sutampančios su šia, — pridūrė Langemas.
— Na, čia jau šis tas, ar ne? — šaltos Kendikoto akys sužibo. — Spėju, jūsų žmonės sugrįžo į nusikaltimo vietą ir darsyk pertikrina ten kiekvieną colį?
— Savaime suprantama, sere, — patvirtino Langemas.
— Tai gera žinia, Markai. — Monro pakėlė akis nuo popieriaus. — Bet jei DNR su jokia nesutampa, vadinasi, nusikaltėlis nebuvęs sistemoje, nedirbęs valstybės įstaigose, niekad netarnavęs ginkluotosiose pajėgose. Man nėra būtina jums priminti, kad mums reikia dar ko nors, ką jūsų žmonės įstengtų aptikti — bet ko.
Staiga į duris kažkas pabeldė. Nė nespėjus Monro atsakyti, vidun įžengė jaunas pareigūnas.
— Atsiprašau, kad trukdau jus, sere. — Išskyrus Monro, pareigūnas į visus kitus nekreipė dėmesio. — Pamaniau, tai pernelyg svarbu, kad galėtų palaukti.
— Tad klokit, Grinai. Kas negali palaukti?
— Štai, sere. Pastarąsias dvi dienas dirbau prie duomenų bazių ir... na, gavau universiteto leidimą įeiti į jų sistemas. Nebuvo lengva, bet, manau, apsimokėjo. — Jis padavė Monro du tankiai prirašytus puslapius.
— Tai iš Psichologijos katedros, — pridūrė Grinas. — Sąrašas keturiasdešimt septynių studenčių, kurios visos dalyvavo tame, ką katedra vadina „Bandymų diena”, matyt, tai kompleksas psichologinių ir fizinių testų savaitę prieš prasidedant akademiniams mokslo metams — paskutiniojo rugsėjo pabaigoje. Visos trys iš mūsiškių nužudytųjų merginų figūruoja sąraše.
Artėdamas prie išėjimo, Monro pražengė pro vieno iš savo geriausių žmonių, inspektoriaus Džošua Rodžerso kabinetą. Inspektorius stovėjo tarpduryje su kažkokia jauna moterimi.
— Dėkui jums, panele Ingėm. — Monro išgirdo Rodžersą tariant. — Palaikysime ryšį. Vienas iš mano žmonių palydės jus laukan. Kiek suprantu, turite kas pavėžės? — Mergina linktelėjo ir, pastūmėjusi dvivėres duris, nuskubėjo laiptinės link.
Monro kilstelėjo antakius.
— Tai Mariana Ingėm, — paaiškino Rodžersas. — Studentė iš Sent Džono. Savojoje koledžo pašto dėžutėje ji aptikusi šį nuostabų meno kūrinėlį.
Išvydęs nuotrauką, Monro suraukė grimasą.
— Ar ji žino, kieno tai darbas?
— Nėra tikra. Labai baikšti — truko savaitė, kol pasiryžo pas mus ateiti. Bet ji įtaria kai ką iš savo kurso — tokį vyrioką, Raselą Kaningemą.
— Gerai. Patikrinkite jį ir tučtuojau man praneškite, ką sužinosite.
Mobilusis suskambo Monro įsukant į aikštelę priešais savo butą.
— Pamaniau, kad norėsite tai pamatyti tuojau pat, — pasakė Rodžersas.
Monro išjungė variklį ir pakėlė nuo lizdo savo telefoną. Ekranėlyje pasirodė jaunikaičio nuotrauka. Stebėtinai gražaus, poilgių garbanotų šviesių plaukų, dailių antakių, švelnių lūpų.
— Jis turi anketą, sere.
Nuotrauką pakeitė pamažu slenkantis žemyn dokumento puslapis.
— Turtingas vaikis. Tėvukui priklauso viešbučių tinklas. Šešiolikos išmestas iš Daunsaido. Nepavyko prisikasti prie esmės, kodėl. Šeima pasistengė įtikinti mokyklą, kad nieko nekeltų viešumon. Tėvas veikiausiai padėjo savo sūnui patekti į Oksfordą — praeitais metais, šeši mėnesiai prieš atvykstant berniokui, Magdalenos koledže buvo baigta įrengti Kaningemų biblioteka. Tačiau esama ir daugiau. Dviejų moterų, vieno iš šeimai priklausančių viešbučių Londone, kur Raselas atlikinėjo praktiką, tarnautojų skundai dėl seksualinio priekabiavimo. Pirmasis — kai buvo septyniolikos, o paskui vėl — praeitais metais. Kaltinimai ne pernelyg primygtiniai, bylos nutrauktos. Merginos ten jau nebedirba.
Ekranėlyje pasirodė tikslios datos, vietos, pavardės.
— Gerai padirbėta, Džošai, — pagyrė Monro. — Ar Kendikotas su tuo asilu iš spaudos biuro vis dar pas jus?
— Ne, jie išvyko tuoj po jūsų.
— Gerai. Ką gi, klausykit, kol kas niekam apie tai nekalbėkite, bet rytoj pirmiausia susitikime Psichologijos katedroje, ji yra prie Pietinių parkų kelio. Pasikalbėkite su Grinų, jeigu šis dar darbe. Tegul supažindina jus su esama dalykų padėtimi.
28 skyrius
Oksfordas: kovo 29, 9.00
Įsukdamas į Pietinių parkų kelią Džonas Monro pagalvojo, koks bjaurus pastatas, kuriame įsikūrusi Psichologijos katedra.
Atsikėlęs dar prieš aušrą, jis kruopščiai išanalizavo bylos detales. Savo namų kompiuteryje turbūt jau šimtąjį kartą iš naujo perkratė visa, kas svarbiausia. Keturios žmogžudystės, bemaž neabejotinai to paties žudiko darbas, kažkieno, veikiančio vieno, ir tikrai vyriškio. Ir ką gi jie turį? Trupinėlį su niekieno nesutampančios DNR; iš tiesų, kaip atrodo, nesutampančios su jokia kur nors įtraukta į duomenų failus. Ir dar tas ritualinis pobūdis — monetos, išimti organai. Laura Niven ir Filipas Beinbridžas įsitikinę dėl okultinio ryšio. Be to, nevalia pamiršti žmogžudysčių 1851-aisiais. Turi būti kokia nors sąsaja.
Ką jis iš tikrųjų žinąs apie anas žmogžudystes? Monro buvo peržiūrėjęs senas bylas — praeitą savaitę beveik kiekvieną atliekamą minutę blusinėjo visas smulkmenas. Didžiosios parodos metais buvę nužudyta trys merginos ir studentas. Kaltė suversta airiui darbininkui, bet kriminalistikos istorikams gerai žinoma, kad su tuo reikalu buvo glaudžiai susijęs profesorius Milineris, kad šis žmogus turėjęs ryšių su okultizmu, kad jis dalyvavęs kažkokiame juodosios magijos būrelyje, kad universiteto valdžia suglaudusi gretas ir neleidusi niekam labiau gilintis. Metai po tų žmogžudysčių Milineris išvykęs profesoriauti į Turiną, ir Milinerių šeima visiškai dingusi iš Oksfordo. Dabar, pastarųjų žmogžudysčių atveju, išaiškėjo, kad visos merginos netrukus prieš prasidedant akademiniams mokslo metams sutikusios savanoriškai dalyvauti kažkokiuose Psichologijos katedros testuose.
Monro įvairavo į automobilių aikštelę. Priekyje savęs, netoli pagrindinio pastato įėjimo, išvydo lipantį iš automobilio Rodžersą. Bet sukdamas vairą, kad galėtų įsmukti greta inspektoriaus automobilio, buvo išgąsdintas sportinio „Morgan”, atbulom gerokai per greitai pajudančio iš stovėjimo vietos. Monro piktai pažvelgė į vairuotoją, bet šiam, regis, niekas nerūpėjo, tik kelias prieš akis. Krūptelėjęs Monro sumojo pažįstąs tą veidą.
— Įsidėmėjau jo numerį, — vos tik Monro priėjus pasakė Rodžersas.
— Tai buvo Kaningemas, esu tuo tikras.
Rodžersas atrodė nustebęs.
— Patikrinsiu registracijos numerį.
— Padarykite tai, — metė Monro ir pasuko durų link.
Ne semestro metu pastatas buvo palyginti ramus. Priimamąjį sudarė kelios aplinkui stalą išrikiuotos kėdės. Pagal vieną sieną tęsėsi rakinamų spintelių ir pašto dėžučių eilė. Greta šių kabėjo didelė skelbimų lenta, nusagstyta plakatais apie įvyksiančius vakarėlius ir sportinius renginius. Čia pat buvo prisegtas senas egzempliorius Dienos informacijos — patenkančio į visas miesto dalis informacinio lapelio su skelbimais apie pramogas, parodas bei privačius aukcionus. Monro nuėjo prie budėtojo stalelio, kur vilkinti gėlėto rašto suknele storulė sėdėjo įbedusi akis į kompiuterio ekraną. Dvidešimt sekundžių nesusilaukęs jos dėmesio, jis garsiai pabeldė krumpliais į barjero viršų. Moteris piktai nužvelgė jį.
— Vyresnysis inspektorius detektyvas Monro, Temzės slėnio policija, — jis kyštelėjo savo pažymėjimą. — Man reikia pasimatyti su daktaru Rankinu — jeigu pernelyg jūsų nesutrukdysiu.
Regis, moteriai tai nė kiek nepadarė įspūdžio.
— Ketvirtas aukštas. Manau, jo dar nėra.
— Taip, aš esu, Margarete.
Apsigręžęs Monro išvydo aukštą prakaulų vyriškį, kurio veidu plito nežymi šypsenėlė.
— Artūras Rankinas, — prisistatė jis, spausdamas Monro ranką. Rodžersui tik linktelėjo, parodydamas, kad ir šį pastebėjo.
— Turėsite Margaretei atleisti, — pasakė Rankinas, lydėdamas juodu prie lifto. — Per pirmuosius penkerius metus pripranti prie jos. — Lifte keistai atsidavė žeme, ir tik po sekundėlės ar dviejų Monro sumojo, kad kvapas sklinda iš profesoriaus.
— Ketinau atvykti čia anksčiau, — paaiškino Rankinas, kai liftas sustojo ketvirtame aukšte. — Prakeiktas automobilis niekaip neužsivedė. Tad aš atpėsčiavau per parką, — tiesą sakant, visai malonu. Bent kartą nelijo.
Rankino kabinetas buvo mažutėlis, geltonos, rudos ir pilkos spalvų popieriais išklijuotas kokonas. Vienintelis menkas langutis žvelgė į nykų betonu klotą kiemą. Nė ženklo garsiųjų svajingų smailių. Rankinas nusivilko paltą ir nuėmė nuo dviejų kėdžių priešais savo stalą kažkokius popierius ir knygas.
— Prašom, sėskitės — pakvietė jis. — Atleiskite už netvarką — regis, man niekada nepavyks visko sudėlioti į vietas.
— Nesijaudinkite, profesoriau. Nėra ko daryti iš to ceremonijų. Mes tik norime užduoti porą trumpų klausimėlių, — nuramino Monro, įsitaisydamas ant kėdės.
— Kuo galiu padėti?
— Mus domina psichologiniai testai, atlikti praeitų metų rugsėjo pabaigoje su keturiasdešimt septyniomis studentėmis. Ką galite apie juos pasakyti?
Mirksnį Rankinas atrodė suglumęs. Aukšta jo kakta, kai susiraukdavo, kėlė įspūdį, lyg ryšėtų galvos juostą iš kirminų. Paskui staiga jo veidas pragiedrėjo.
— Ak, jūs turite galvoje Džulijaus Spenserio testus.
Monro patylėjo.
Rankinas kostelėjo ir ėmė sklaidyti ant rašomojo stalo kažkokius popierius. Galiausiai pamažu atsistojo ir nuėjo prie sienos su lentynomis. Pritūpęs iškėlė didžiulę krūvą aplankų bei palaidų lapų ir suvertė juos ant stalo. Pasilaižydamas pirštą, įniko visus pervertinėti. Po kelių sekundėlių sustojo.
— Taip. Žinojau, kad tai kažkur čia. — Jis padavė Monro žalią aplanką. — Spenseris buvo protingas vaikinas, turėjo daug gerų idėjų.
— Buvo? — paklausė Rodžersas.
— Taip, paliko mus prieš Kalėdas. Jam buvo pasiūlytas gardus kąsnelis Bostone; regis, MIT’e51.
— Tiksliau, ką jis veikia?
— Jo sritis — intelekto koeficiento tyrimai, — atsakė Rankinas ir pažvelgė pro langą į pilką horizontą. — Deja, tas dalykas ne man, šiek tiek per sausas kaip mano skoniui.
— Kas įeina į testus? — paklausė Monro, greitomis peržvelgdamas popierius priešais save.
— Jis sudarė savo sistemą, gana netradiciškos pakraipos — manė, kad intelekto koeficientas tiesiogiai susijęs su fizine jungtimi tarp dviejų smegenų pusrutulių — corpus callosum. Ar esate girdėję apie padalytų smegenų sąvoką?
Monro linktelėjo.
— Miglotai, tik profaniškas kalbas.
— Dar XX amžiaus septintą dešimtmetį pasirodė mokslinių darbų apie tai, kad dvi smegenų pusės labai skirtingos. Kairysis pusrutulis — tai analitinė pusė, dešinysis — susijęs su vaizduote, „meniškas”. Rodžeris Speris52, iškėlęs šią mintį, gavo Nobelio premiją.
— Ir Džulijus Spenseris toliau rutuliojo šias teorijas?
— Jis buvo Sperio mokinys. XX amžiaus devinto dešimtmečio pabaigoje studijavo jo vadovaujamas Kalteche53.
— Ką konkrečiai darė Spenseris? — paklausė Rodžersas. — Kaip vesdavo savuosius testus?
— Na, čia viskas yra, — atsakė Rankinas ir kryptelėjo galva į popierius ant kelių. — Jis sudarė testuojamųjų grupę iš maždaug penkiasdešimties: man regis, galiausiai jų buvo keturiasdešimt septynios. Šiame etape visos — jaunos moterys.
— Šiame etape?
— Mėnesį anksčiau jis atlikinėjo panašių tyrimų kompleksą ir su jaunais vyrais. Merginos didžiumą dienos praleisdavo prie parašytų intelekto koeficiento testų, paskui būdavo fizinių manipuliacijų testai, reakcijos ir refleksų analizė, erdvės suvokimo eksperimentai. Jos taip pat praeidavo išsamų medicininį patikrinimą ir smegenų skenavimą.
— Medicininį? — susiraukė Monro.
— Taip, tai buvo svarbiausias Spenserio pasiūlymo elementas. Jis mano, kad intelekto koeficientas yra tiesiogiai susijęs su fiziniais parametrais.
— Kas įeina į medicininį patikrinimą?
— Jūs mane klausiate. Aš pats tenai nedalyvavau. Tądien netgi nebuvau Oksforde. Bet Spenseris tikriausiai pateikė patvirtinti savo tyrimų planą prieš mėnesį ar du. Pasižiūrėkime.
Monro sugrąžino jam aplanką.
— Taip, taip, štai, — po kelių sekundėlių tarė Rankinas. — Kompiuterinė patikra, viso kūno apimtimi. Merginos atlikdavo psichologinius testus čia, paskui pereidavo į Džono Radklifo korpusą. Brangu, bet Spenseris labai gebėdavo išsirūpinti dotacijų.
Sklaidydamas medžiagą Monro tylėjo ir vis po puslapį sugrąžindavo Rodžersui.
— Taigi, kiek suprantu, Spenseris dirbo ne vienas?
— Ne, ne. Žinoma, jis nuolat ten dalyvaudavo — geras prižiūrėtojas, puikiai mokantis vadovauti. Testams atlikti jis turėjo tris asistentus ir dar tris jaunas, ką tik apsigynusias disertacijas daktares, ligoninėje vykdančias ee... organizmo tyrimus. — Jis metė skersomis žvilgsnį į policininką. — Rezultatų analizę atlikdavo jaunasis Bridžesas.
— Bridžesas?
— Malkolmas, Malkolmas Bridžesas — šis tikrai taps puikiu psichologu.
— Tai Malkolmas Bridžesas čia dirba?
— Taip, bet visą savo atliekamą laiką leidžia Bodlyje pas profesorių Laitmeną, vyriausiąjį bibliotekininką. Labai atsidavęs darbui vaikinas. Atvirai kalbant, nesuprantu, kaip jis visur suspėja.
— Jis dabar čia?
— Turėtų būti. Leiskite man pagalvoti. Šiandien penktadienis. — Jis pasižiūrėjo į laikrodį. — Išsikviesiu jį skambučiu. — Paėmęs telefoną, jis surinko tris numerius. — Ne, deja, dar neatėjęs.
— Nieko tokio. — Monro atsistojo. — Mes susisieksime su juo. Būčiau dėkingas, jeigu galėtume pasiimti šią bylą, daktare Rankinai. Mes ją gerai saugosime ir pasidarysime kopiją.
— Taip, taip žinoma, — skubiai sutiko Rankinas. — Ar dar ką nors?..
— Taip, faktiškai yra dar vienas dalykas, daktare Rankinai. Ar jūs turite ką nors bendra su vienu tokiu jaunikaičiu — Raselu Kaningemu?
Rankinas neišsiduodamas pažvelgė į jį.
— Mačiau jį anksčiau — paliekant automobilių aikštelę labai madinga sportine mašina.
— Kaningemas? Taip, taip, iš tikrųjų. Negaliu sakyti, kad bernioką pažįstu, jis dar pirmakursis. Bet mačiau jį su tuo savuoju automobiliu, žinoma, kas jo nematė! — nusijuokė Rankinas.
— Tikriausiai esate girdėjęs apie jo tėvą, — įsiterpė Rodžersas.
— Visiška tiesa, taip... bibliotekų žmogus, garsusis filantropas. Kai dabar pagalvoju, man regis, Bridžesas yra Raselo mokslinis vadovas. Betgi ar jis čia kuo nors dėtas?
Nuleidęs klausimą negirdom, Monro ištiesė ranką.
— Labai jums dėkingi, kad nepagailėjote laiko, daktare Rankinai. Ir už šituos. — Jis paplekšnojo aplanką, kurį laikė sau prie krūtinės.
Monro ir Rodžersas išėjo į netikėtai skaisčią saulėkaitą. Už automobilių aikštelės buvo matyti regbio vartų virpstai, ir būrys žaidėjų su gobtuviniais treningais lakstė po aikštę.
— Noriu pasimatyti su Malkolmu Bridžesu nuovadoje kaip įmanoma greičiau, — pasakė Monro. — Vykite tenai ir atitraukite Griną nuo visko, kad ir ką veiktų. Tegul jis peržiūri tą merginų sąrašą, būtina sužinoti, kur jos visos dabar yra, ir pageidauju asmeniškai pasikalbėti su kiekviena, supratote?
Rodžersas linktelėjo.
— O aš tuo metu pasirūpinsiu orderiu. Manau, laikas padaryti vizitėlį pas poną Raselą Kaningemą, kaip jums atrodo?
29 skyrius
Oksfordas: kovo 29,11.05
Ivlino Vo54 aprašytosiomis aukso dienomis, kai Sebastianas Flaitas55 su savo meškiuku Aloizijumi atvyko į Oksfordą, jie pasirinko gyventi „Tomo Kvado”, Kraistčerče, pirmo aukšto liukso apartamentuose, kur jo šviesybė įsakė sienas nudažyti tamsia pilkai žalia spalva ir ant jų pakabino įmantrias kiniškas litografijas. Gerą dalį šimtmečio vėliau keletas „fuksų”, kilusių iš visiškai kito nei Flaitas visuomenės sluoksnio (bet disponuojančių panašiais kiekiais grynųjų pinigų), troško didesnio nepriklausomumo nuo universiteto. Tad privertė savo gimdytojus nupirkti jiems apartamentus — kainuojančius per ketvirtį milijono svarų — su vaizdu į Červelą ir esančius netoliese centrinio Oksfordo malonumų.
Tokios jupiškos56 „trobelės” buvo su įrengta visuose kambariuose vakuuminių dulkių siurblių sistema (tarnaičių darbui palengvinti) ir požeminiais trijų boksų garažais. Kaip tik tokiame būste mėgavosi savo pirmaisiais metais Oksfordo universitete Raselas Kaningemas. Jis nusprendė, jog tai puiki vieta smagiai leisti laiką ir visiškai tinkama buveinė vienturčiui sūnui Naidželo Kaningemo, vieno iš turtingiausių Didžiosios Britanijos savo jėgomis prasimušusių verslininkų, kuris Oksfordo snobų klasės (laimingos gauti jo daugiamilijonines svarų dotacijas) buvo žinomas kaip „Bibliotekų žmogus”. Pastarasis epitetas būdavo ištariamas su geroku sarkazmu, nes, nepaisant to, kad Kaningemas neseniai buvo finansavęs didžiausios Oksfordo bibliotekos statybą ir įrangą, kiekvienas, kuris bent ką reiškė Oksforde, laikė, kad vienintelės Naidželo Kaningemo namuose esančios knygos tik tokios, kuriose gali spalvinti.
Monro jau buvo bepaliekąs policijos nuovadą, kai inspektorius Rodžersas paskambino jam iš automobilio, kurį buvo pasistatęs prie Kaningemo apartamentų.
— Manau, jums vertėtų čia atvažiuoti, sere. Pagalvotumėt, kad sutapo jūsų gimtadienis ir Kalėdos.
Po penkių minučių Monro jau stojo prie šaligatvio priešais prašmatnių apartamentų korpusą visai netoli Temzės gatvės ir priešais „Aukštupio” aludę. Išlipusį iš automobilio, jį pasitiko Rodžersas.
— Tik pasižiūrėkite į tą suknistą vietą, — sumurmėjo. — Iš inspektoriaus algos man toli iki jos, o kažkoks snarglius aštuoniolikmetis atsiveža čia savo draugužes prakeiktu „Morgan” greitaeigiu.
Monro išsišiepė:
— Visada gerai vertinau jus kaip pagiežingą tipą, Džošai.
— Aha, taigi, — palingavo galva Rodžersas. — Manau, galėtume tą šunsnukėlį kiek nusodinti.
Monro prisimerkęs įdėmiai nužvelgė jį.
— Rodykite kelią, — tarė ir nusekė paskui savo pavaldinį prie paradinio apartamentų korpuso įėjimo.
Hole prie Kaningemo apartamento durų laukė du uniformuoti pareigūnai. Perėję nugludintomis betoninėmis grindimis, Monro ir Rodžersas pateko į erdvią svetainę, kur girdėjosi Oskaro Petersono įrašas, besiliejantis iš dviejų milžiniškų garso kolonėlių. Sieną priešais įėjimą sudarė stiklo platybė su vaizdais į Červelą ir smiltaininėmis Oksfordo smailėmis. Priekiniame plane dvejetui detektyvų buvo matyti saulės nutviekstas Kraistčerčo katedros bokštas. Kažkodėl šią akimirką Monro prisiminė pasakoj imą apie Oksfordą, girdėtą, kai dar pats čia buvo pirmakursis. Mat sklandytojai ir balionų oreiviai mėgdavo skraidyti virš miesto — ne tik dėl vaizdų, bet ir todėl, kad čia visada buvę geri termikai. Pilotai tai aiškinę tuo, kad termikus sukelia dėstytojų skleidžiama karšta atmosfera, bet tikroji priežastis buvo visur esantis smiltainis, gerai atspindintis saulės kaitrą.
Raselas Kaningemas sėdėjo atsilošęs juodos odos „George Nelson” krėsle šalia lango. Greta stovėjo policininkas. Kaningemas buvo aukštas blondinas, dailus ir įdegęs — kaip vėliau Monro sužinojo — per trumpas, bet itin malonias slidinėjimo atostogas Andoroje, iš kur jis sugrįžo prieš dvi savaites. Su drabužių dizainerio džinsais ir juodu V pavidalo iškirpte kašmyriniu nertiniu jis kiekvienu savo coliu atrodė kaip išlepintas milijardieriaus sūnelis. Įžengus Monro, atsistojo, bet vyresnysis inspektorius nekreipdamas į jį dėmesio nusekė paskui Rodžersą per kambarį toliau į koridorių.
Iš koridoriaus vedė trejos durys; vienos iš jų buvo plačiai atlapotos. Monro įkandin Rodžerso įėjo į belangį kambarėlį, apšviečiamą vienintelės blausios lemputės lubose. Lentynos buvo nukrautos kompaktinių diskų dėklais. Prie atokiosios sienos stovėjo du plokščiaekraniai monitoriai, o priešais juos — nedidelė konsolė. Virš monitorių sieną dengė pornografinės nuotraukos — niekingas surištų, sužalotų, subjaurotais veidais jaunų moterų koliažas.
Monro žvelgė į vaizdą, savo veidu neišduodamas jokio jausmo. Rodžersas pasirėmė į konsolę.
— Mūsų berniukas čia išties smaginasi, — ironiškai pakomentavo jis.
— Kas konkrečiai yra ši šlykštynė?
— Moderniausia kibernetinė pornografija, — atsakė Rodžersas. — Jis visur įrengęs vaizdo kamerų tinklą — merginų koledžo klasėse, sporto salių dušuose, moterų tualetuose, rytinio Oksfordo studenčių bendrabučiuose. Taip pat veda kruopščią apskaitą. — Jis mostelėjo į diskų stirtas lentynose. — Atrodo, aptikome aukso gyslą.
— Galbūt, — sutiko Monro. — Pasiimkime jį. Paliksime šią bjaurastį čia. Liepkite porai techninio personalo vyrukų, kad visa tai peržiūrėtų, gerai?
Monro sugrįžo į svetainę, o jo protas dirbo visu greičiu.
— Gal malonėtumėte paaiškinti, ką visa tai reiškia? — Jaunikaičio balsas turėjo paatlantės akcento.
— Aš labiau tikėjausi, kad jūs tai padarysite, pone Kaningemai.
Sekundėlę Kaningemas nuleido akis į grindis, paskui iš aukšto piktu žvilgsniu nuvėrė Monro.
— Detektyvas? Admirolas?.. — Jis pamosikavo ore ranka.
— Tik VID, sere. Tai yra vyresnysis inspektorius detektyvas... Monro.
— Ką gi, vyresnysis inspektoriau detektyve Monro, kiek suprantu, jūs turite orderį? Tas kitas vyriokas...
— Inspektorius Rodžersas.
— Taip, prieš sutrempdamas visą butą, jis pamojavo man po nosimi kažkokiu popiergaliu.
— O taip, pone Kaningemai, mes tikrai turime orderį. Ir aš jus areštuoju. Teilorai, — Monro griežtai kreipėsi į stovintį šalia Kaningemo uniformuotą pareigūną. — Pasiimkite jį.
Jaunikaitis nenatūraliai nusijuokė, o Monro perskaitė jam, kokias turįs teises.
— Darote baisią klaidą. Didžiulę. Manau, kad žinote, kas mano tėvas?
— Visiškai susipažinęs su faktais, pone Kaningemai. Dėl to nesirūpinkite. Po dešimties minučių aš atvyksiu, Teilorai, — pasakė Monro konstebliui. — Pasistenkite, kad ponas Kaningemas būtų tinkamai prižiūrėtas. — Ir jis pasuko atgal koridoriaus link.