10 skyrius

— Kas čia dabar? — paklausė Filipas, kai Laura, prisėdusi ant lovos krašto, pažadino jį.

— Ak, man tiesiog taip šovė į galvą, — nerūpestingai atsakė Laura, padėdama tarp jųdviejų ant dygsniuotos antklodės padėklą su pusryčiu.

— Tau kažko reikia. — Filipas atsisėdo ir pasitrynė akis.

— Filipai...

— Tu nori įsitraukti į tyrimą. Ar atspėjau?

Laura ilgiau apsimetinėti negalėjo.

— Aš visą naktį apie tai mąsčiau. Kažin ar bent kiek sudėjau bluostą.

— Betgi, Laura, tyrimą atlieka policija. Dievaži, tu neturi tam jokios galios... Ir aš neturiu tam jokios galios!

— Aš ir nesisiūlau užsirašyti į policijos gretas, Filipai. Tik sakau, kad noriu vesti, na, lygiagrečią tyrimo liniją.

— Lygiagrečią tyrimo liniją? — niekinamai nusišaipė Filipas. — Žinai, čia ne kuri nors Kodžako serija.

— Manau, aš galiu padėti.

Filipas nuleido tai negirdom.

— Ar nors galiu pirma išgerti arbatos?

Laura įpylė jam į puodelį pieno.

— Ak... prakeikti amerikiečiai ir arbata! Leisk man atsigerti. Ir papasakok, ką kiaurą naktį gromuliavai.

Ji pasidėjo porą pagalvių tolimajame lovos gale ir įsitaisė, atsiremdama į geležinį jos rėmą.

— Aš vis mąsčiau apie tai, ką pasakiau praeitą naktį — žinai, apie Džeką Skerdiką? Bet netrukus sumojau, kad iš tikrųjų labai nedaug panašumų tarp mūsiškių žmogžudysčių ir Vaitčepelo nužudymų. Taip, skerdiko aukoms buvę išimti organai ir nužudymai turėję tam tikro ritualinio pobūdžio. To meto policija atskleidė kažkokį keistą ryšį su frankmasonais, bet jiems taip ir nepavyko šio perprasti. Netgi šiandien mes nežinome, kas buvo žudikas.

— Tad kur tu lenki?

— Pradžiai — visos aukos Vaitčepele buvo prostitutės, kaip ir neseniai, po 1980-ųjų, nužudytosios Jorkšyro Skerdiko. Taip pat tai, kaip buvo išimti organai, labai skiriasi nuo anų istorinių atvejų. Taip, visoms Vaitčepelo aukoms buvo perpjautos gerklės, iš kairės į dešinę, bet kiekvienas nužudymas buvo žiauresnis už ankstesnįjį. Paskutinė Skerdiko auka, Merė Keli, faktiškai buvo išdarinėta dalimis. Tada taip pat būta akivaizdaus seksualinio žmogžudysčių aspekto. Šiais dviem atvejais veikta kitaip.

— Tu tikrai gerai iš anksto pasiruošusi, — pusiau pajuokiamai tarė Filipas.

Laura gūžtelėjo pečiais.

— Esu perskaičiusi keletą knygų apie Džeką Skerdiką. Visada mane domino. — Ji giliai įkvėpė oro. — Šiais dviem atvejais labai aiškus ritualinis aspektas. Auksinė moneta, sidabrinė moneta, išimta širdis, išimtos smegenys. Galbūt yra kai kuo reikšmingas ir faktas, kad antra nužudytoji mergina buvo padėta ant vandens, o pirma auka, ta netoliese Perčo, rasta sausumoje. Bet tai dar ne viskas, kuo būtų galima remtis, tiesa? Ar vakar ką nors daugiau sužinojai?

— Iš tikrųjų tai ne, Laura. Esu policijos fotografas. Didžiumą dienos praleidau gamindamas atspaudus ir išsaugodamas skaitmeninius failus, persiųsdamas medžiagą į Skotland Jardą ir peržiūrinėdamas nuotraukas policijos duomenų bazėje.

— Betgi juk tikrai turi draugelių policijos nuovadoje? Tikriausiai ką nors sužinojai. Jėzau! Argi tu ne smalsus?

Filipas įsipylė antrą puodelį arbatos. Paėmęs skrudintos duonos riekutę, tarė:

— Na, žinoma, šiek tiek pašniukštinėjau. Bet kodėl turėčiau tau apie tai pasakoti?

Laura atrodė priblokšta.

— Juk tu grįžti į Niujorką, tiesa? Tad kokia prasmė?

— Nusprendžiau dar kurį laiką pasilikti.

— Ak taip, tikrai?

— Tau nebūtina mane čia kęsti, jeigu...

— O, Laura. Žinoma, gali pasilikti, pasilikti kiek norėsi... Jeigu tik gali pakęsti apšildymą.

Ji staiga nusišypsojo.

— Tai dėl Džo avarijos...

— Suprantu, bet dabar?

— Na, dabar aš suintriguota. Metu Tomą Bredvordainą ir mąstau labiau nūdienos detektyvinio romano sąvokomis.

— Ak, ak. Ką gi, manau, tai sąžininga.

— Aš ne...

— Gerai, — švelniai pertraukė Filipas. — Ką nori žinoti?

— Na, visą tą kebelį, Filipai.

Jis nusikvatojo ir atsilošė į pagalves.

— Esi nuostabi.

— Taigi?

— Na, žinau ne per daugiausia... jie ne per daugiausia žino. Abi merginos buvo universiteto studentės. Pirmoji auka, ta mergina automobilyje, vadinosi Reičelė Sautgeit. Aštuoniolikos. Fuksė, vyskupo — Leonardo Sautgeito, našlio, gyvenančio Saryje — duktė. Reičelė turėjo tris vyresnes seseris. Mergina valtyje — Džesika Fulerton. Devyniolikos, vos pradėjusi antrą kursą. Oksfordiečių šeima. Gyvena name apie šimtą jardų nuo tos vietos, kur buvo aptiktas jos lavonas. Vienintelis vaikas šeimoje — abu gimdytojai nepaprastai didžiavosi savo dukra studente. Kaip jau sakiau tau praeitą vakarą, gyveno viena pati namuose, gimdytojai — Europoje. Vakar susisiekta su mama ir tėčiu. Turėtų jau būti sugrįžę į Oksfordą.

— Ar būta ko nors daugiau, kas siejo aukas? Neskaitant, kad abi buvo studentės? Kuriame koledže jos mokėsi?

— Jokio ryšio. Džesika Beiliole gilinosi į teisę, Reičelė Mertone studijavo anglų.

— O kaip fiziniai bruožai? Šeimos? Draugai? Ar jos buvo pažįstamos?

— Reičelė buvo blondinė, aukšta, liekna, Džesika — brunetė, žemesnė, apkūnesnė. Abi kilusios tartum iš viduriniosios klasės šeimų. Nežinia, ar jos buvo pažįstamos. Spėju, Monro vaikinai dabar tai aiškinasi, tokia įprasta tvarka.

Laura linktelėjo ir pro miegamojo langą pažvelgė laukan. Gaivus, vėsokas pavasario rytas — vakarykštis lietus jau buvo toli praeityje.

— Neką mums tepasako, ar ne?

— Praeitą vakarą paskambinau į nuovadą vienam vyriokui sužinoti kas nauja, — kiek patylėjęs prisipažino Filipas. — Teismo medikai nustatė, kad abi monetos — iš grynų brangiųjų metalų, bet ne senovinės. Jos nukaldintos neseniai ir padarytos, kad atrodytų senos.

— Originaliosios turėtų būti neįtikėtinai retos. Bet palikti jų kopijas žudikui turėjo reikšti kažką labai ypatinga. — Laura trumpam nutilo. — Galėtum nupiešti jų eskizus? Gal jose buvo kokios figūros?

— Dievuliau, leisk man pagalvoti.

Ji nuėjo prie komodos ir viename stalčiuje surado lapą popieriaus ir pieštuką.

— Po teisybei, šie mums nereikalingi. Galime padaryti geriau, jei tik tu neprieštarausi.

— Tavo fotoaparatas.

— Jeigu esi nusiteikusi pasportuoti, jis priemenėje.

Po poros minučių Filipas savojo „Nikon” atminties luste surado išsaugotus kadrus stambiu planu, išsirinko vieną, išdidino monetos mastelį ir apgręžė aparatą, kad Laura galėtų pamatyti iš šio antros pusės ekranėlį.

— Ta turbūt geriausia. Galiu ją tau išspausdinti.

Laura kiek įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į atviras įvairaus raudonumo atspalvio mėsas, supančias monetą, ir susitelkti į objektą vaizdo centre. Buvo matyti kažkokios galvos profilis, liesas, kampuotas dvilyčių bruožų veidas su ilga kilminga nosimi. Žmogus, pavaizduotas ant sidabrinės monetos, paliktos Džesikos Fulerton kaukolės viduje, turėjo ant galvos kažkokį stačiakampį dangalą.

— Esu tikra, kad ant pirmosios monetos buvo kažkokios moteriškos figūros.

— Taip, regis, buvo, — sutiko Filipas.

Laura pasičiupo bloknotą.

— Kažkas tokio panašaus, ar ne? — Ji parodė Filipui savo piešinį laisvomis sukniomis vilkinčių ir dubenį laikančių figūrų.

— Na, tai ne Rembrantas. Bet taip, kažkiek atitinka.

— Tad kaip tu manai, ką tai vaizduoja?

— Iš kur man žinoti?

— Ir ši figūra. Atrodo kažkaip pažįstama. — Ji parodė pirštu į skaitmeninį vaizdą. — Jis — ji — atrodo lyg būtų koks senovės egiptietis, faraonas, tu nemanai?

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt. Kitoje pusėje galėtų būti kokie religiniai vaizdai. Juk egiptiečiai buvo saulės garbintojai, ar ne? Galbūt šis dubuo, — ir Filipas parodė į Lauros eskizą, — vaizduoja saulę.

Laura įsistebeilijo į fotografinį vaizdą, o paskui į savo padarytąjį apytikrį eskizą.

— Aš išties norėčiau turėti to atspaudą. — Ji pabarbeno į ekranėlį. — Ir šiek tiek daugiau pasiknaisioti.

11 skyrius

— Draugužis Foteringėjus iš Sent Džonso papasakojo man apie Džo avariją, — prašneko Džeimsas Laitmenas, pasigręždamas į Laurą, kai juodu žengė koridoriumi į jo kabinetą. Sienos, grindys ir lubos buvo ištisai klintinės, ir aplinkui skambėjo jų žingsnių aidas. Laura nusekė paskui Laitmeną viršun plačia marmurine laiptine ir eidama pro vienas atdaras duris suspėjo pamatyti erdvioje salėje, į kurią krito ryškūs saulės spinduliai, aplinkui palei sienas knygų stelažus.

— Atleiskite, kad jums nepaskambinau, Džeimsai. Reikalai buvę, na, šiek tiek pakrikę.

— Viešpatie brangus, Laura, aš suprantu. Gera žinia ta, kad tai jus suturėjo pas mus bent kiek ilgiau. Juk vos prieš porą dienų jau sakėte man sudie.

— Tai suteikė man daugiau laiko tiriamajam darbui — dar bent savaitę.

Juodu pasiekė vyriausiojo bibliotekininko kabinetą ir Laitmenas atidarė Laurai sunkias ąžuolines duris. Ji įžengė vidun ir apsidairė aplink, priblokšta pažįstamo seno jausmų antplūdžio, kurį pirmą kartą patyrė būdama aštuoniolikos. Kabinetas — kambarys skliautinėmis lubomis, prikrautas senovinių knygų, antikvarinių retenybių ir šiaip įdomybių: pelėdos iškamša stikliniame gaubte, kažkokia varinė piramidė, keistai sustyguoti muzikos instrumentai ir marketri dėžutės iš Šiaurės Afrikos. Fone buvo girdėti tyli Bacho muzika.

Šiek tiek daugiau nei po savaitės, kai įstojo į Oksfordo universitetą, Laura praleido pirmą savo rytą Bodlyje mėgaudamasi faktu, kad turinti leidimą į pačią puikiausią pasaulio biblioteką. Ta patirtis buvusi itin įsimintina. Laura stovėjo ką tik atnaujintame meno istorijos skyriuje, kai čia pat jai virš galvos sugriuvo viena lentyna, visą užversdama krūva sunkių knygų.

Jai labai pasisekė — atsipirkusi tik keliomis dešinio žasto mėlynėmis, bet Džeimsas Laitmenas bemaž akimoju atsidūrė greta. Paimdamas viską švelniai, bet tvirtai, kaip jam buvo būdinga, į savo rankas, užsispyręs, kad Laura atsisėstų, ir patikrinęs, ar iš tikrųjų ji smarkiau nenukentėjusi. Tame pačiame kabinete pasiūlęs puodelį stiprios arbatos su biskvitu ir išklausinėjęs apie ją pačią. Taip prasidėjo tai, kam buvo lemta tapti artimais tarpusavio santykiais, palaikomais per visą Lauros laikotarpį Oksforde. Šie išliko ir jai sugrįžus į Ameriką bei nedažnai atsilankant Anglijoje. Kol studijavo universitete, Laitmenas jai buvęs nelyginant koks dėdė, tėviška asmenybė, kur kas artimesnė čia pat vietoje nei tikrieji jos gimdytojai už šešių tūkstančių mylių į vakarus. Nors juodu dirbo labai skirtingose srityse, intelektualiai puikiai sutapo. Nemenkas eruditas ir iškilus mokslininkas, Džeimsas Laitmenas pasaulyje buvo žinomas kaip geriausias antikinių kalbų specialistas, ypač besidomintis helenistine romėniškąja literatūra. Lauros mėgstamasis laikotarpis buvo Renesansas, atgaivinęs klasicizmo įtaką mene, ir ji sužinojusi apie Džeimsą Laitmeną iš knygos apie klasicizmo tapybą, perskaitytos, kai dar tebuvusi per ankstyvo brendimo penkiolikametė Santa Barbaros vidurinėje mokykloje.

Tik po kelių mėnesių pažinties su šiuo žmogumi Laura sužinojusi, kad Laitmenas kadaise buvo vedęs kilmingą paveldėtoją, ledi Sjuzeną Geting iš Brilio. Bet ji ir jųdviejų duktė Emili žuvusios per autoavariją 1981-aisiais — mažiau nei prieš metus iki Laurai atvykstant į Oksfordą. Emili būtų buvusi beveik tokio pat amžiaus kaip Laura, jeigu būtų likusi gyva.

Laitmenas buvo beįsmunkąs į apsitrynusią odinę „Česterfik“ sofą priešais savo rašomąjį stalą, pamodamas Laurai padaryti tą pat, kai ji staiga susivokė kabinete esant dar kažką. Fotelyje prie tolimiausios nuo Laitmeno rašomojo stalo sienos sėdėjo jaunikaitis, vilkintis dailiu juodu kostiumu ir baltais marškiniais. Ilgi jo plaukai buvo sutepti pomada ir sutraukti už ausų. Nosis ilga, paukštiška, ir labai iškilūs skruostikauliai.

— Jūs nepažįstama su Malkolmu, ar ne, Laura? Malkolmas Bridžesas, mano asmeninis padėjėjas. Malkolmai, čia Laura Niven.

Bridžesas atsistojo ir ištiesė kaulėtą delną.

— Daug esu apie jus girdėjęs, — pasakė neišraiškingu veidu. Balsas buvo stebėtinai žemas, ir nežymus vališkas akcentas teikė jam kažkiek Entonio Hopkinso intonacijos. Balsas, kuris gan prastai tiko prie jo išvaizdos.

— Tikiuosi, bent ką nors gera? — Laura tyrinėjo Bridžeso veidą. Kažkas tokio jame iškart jai nepatiko, bet nepajėgė tiksliai sumoti kas. Paskui ji pasigręžė į Laitmeną: — Viliuosi, neužklupau jūsų netinkamu laiku?

— Ne, ne, ką jūs, — atsakė seniokas. — Malkolmai, mes jau baigėme dėl vakarėlio su gėrimais detalių, tiesa?

— Taip, manau, jau aptarėme. Aš viskuo pasirūpinsiu. — Bridžesas pasiėmė nuo gretimo kavos stalelio kažkokius popierius. — Ką gi, tikiuosi, netrukus vėl pasimatysime, — prieš išeidamas tarė Laurai.

Laitmenas vėl atsisėdo ant sofos.

— Taigi kuo galiu jums padėti, brangioji? — paklausė jis. — Šįryt per telefoną girdėjau, kad buvote labai susijaudinusi.

Laura tyrinėjo pažįstamą jo veidą. Tamsiai rudas akis beveik dengė sunkūs vokai, žili plaukai ilgi ir neklusnūs. Kartais savo išvaizda jis primindavo pagyvenusį V. H. Odeną27, o kai kada — tartum kokį biblinį patriarchą be barzdos. Dar neturėjo septyniasdešimties, žinojo ji, bet atrodė senesnis. Oda gerokai sudiržusi, o kakta tokia išvagota raukšlių, jog iš arti atrodė lyg NASA28 padaryta Marso paviršiaus nuotrauka.

— Dėl knygos, prie kurios dirbu, — pasakė ji.

— Romanas apie Tomą Bredvordainą?

— Na, tiesą sakant, ne. — Ji šiek tiek sutriko. — Nusprendžiau su ja kiek palūkėti. Ketinu parašyti ką nors tokio, vykstančio nūdienos aplinkybėmis: žmogžudystės detektyvą.

— O?

— Manau veiksmo vietą padaryti čia, Oksforde, arba galbūt Kembridže. Dar tikrai nežinau.

— Ak, dievaži, Laura, tik neieškokite „kitos vietos”, susimildama. Kokios nors baisios skylės!

Ji nusišypsojo.

— Noriu susieti žmogžudystes su kuo nors tokiu rituališku. Kiekvienos žmogžudystės vietoje nusikaltėlis palieka kai ką reikšminga. Iš pradžių mąsčiau galbūt apie kokį apeiginį peilį, bet praeitą naktį man kilo mintis panaudoti monetas. Policija randa jas prie aukų kūnų.

— Monetas?

— Taip, senovines monetas. Tik bėda, visiškai nieko apie tą dalyką neišmanau.

Laitmenas pasilenkė paimti kažkokį keistą „v” pavidalo prietaisą, kuris gulėjo ant priderinto prie sofos stalelio. Jį sudarė standžiai suspausta spyruoklė su dviem rankenėlėmis. Laura atrodė suglumusi.

— Artritas, — paaiškino Laitmenas. — Daktaras man liepė spaudinėti tą daikčiuką kas valandą po penkias minutes, antraip riešas man visiškai sustings. — Jis užvertė aukštyn akis. — Nesu įtikintas. — Porą syk spustelėjęs, jis liovėsi ir pažvelgė į Laurą. — Betgi kuo galiu aš padėti? Monetos — tai iš tikrųjų ne mano sritis.

— Aš... na, aš maniau, jog čia, Bodlyje, galėtų būti kokios nors puikios medžiagos. Tik problema ta, kad nepriklausau jos skaitytojams. Hm... ar amerikiečių turistams leidžiama užsirašyti?

Laitmenas nusijuokė:

— Tik labai ypatingiems. Kiek suprantu, jums skubu — kaip visada.

Laura pakreipė galvą į šoną.

— Deja, kitaip neišeina.

— Ką gi, mes turime puikų numizmatikos skyrių. Galiu nuvesti jus apačion ir palikti darbuotis. Manau, šiandien pamiršime apie formuliaro pildymą.

Stodamasis Laitmenas tartum tik dabar pastebėjo, ką ji turi pasikabinusi ant kaklo.

— Dievuliau brangus, Laura. Juk šį pakabuką padovanojau... nagi, prieš kiek laiko?

Tai buvo opalas ant plonytės sidabrinės grandinėlės. Šįryt Laura jį pasikabino sąmoningai nesuvokdama, kad tai tas pats, kurį Laitmenas jai padovanojęs.

— Kai dar buvau studentė, — atsakė Laura. — Turbūt 1983-iaisiais. Labai seniai. Tačiau nešioju jį beveik kasdien.

— Ar kada nors jums sakiau, kad tai buvo mano dukters prigimtinis akmuo?

— Ne, nesakėte.

— Taip, ką gi. Eime.

Apačioje, pagrindinėje bibliotekos salėje, Laura sekė paskui Laitmeną parketinėmis praeigomis, kertančiomis patalpą tarp didžiulių ąžuolinių knygų spintų. Juodu perėjo visą salę ir tolimajame gale Laitmenas mostu parodė eiti pro aukštas duris. Pasukę kairėn, juodu patraukė koridoriumi, paskui per arkinį priedurį dešinėn ir į kitą salę — mažesnę pagrindinės salės versiją. Įpusėjęs šios salės praeigą, Laitmenas vėl pasuko dešinėn ir sustojo prie bloko spintų pasienyje. Priešais jas stovėjo didžiulis stalas su kompiuteriu. Šioje bibliotekos dalyje be jųdviejų daugiau nieko nebuvo.

— Štai šis skyrius, — pasakė Laitmenas ir apžvelgė lentynas. — Manau, Laura, rasite čia viską, ko ieškote. Jeigu ko nors reikės, ponia Sitvel čia pat už kampo. — Jis parodė į tolimąjį salės galą. — Šį skyrių ji pažįsta kaip savo penkis pirštus. Bet jeigu pageidaujate iš manęs daugiau informacijos, nesivaržykite. Aš turiu viršuje sutvarkyti kai kurias biurokratines nesąmones. — Pasilenkęs priekin, pabučiavo ją į skruostą. — Prieš išeidama dar užsukite pas mane.

Laura atsisėdo ir pažvelgė į daugybę knygų lentynose. Staiga ją nusmelkė sąžinės graužatis, kad sukūrusi senukui tokią pasaką. Bet tuoj nuramino save — juk kaip nors kitaip pasielgti negalėjusi.

Ji aiškiai nenutuokė, ko būtent ieškanti, ir pasiėmė nesirinkdama, kaip pakliuvo po ranka, knygą pavadinimu Senovinės monetos, išleistą „Oxford University Press“29. Paskui išsitraukė spaudinį, kurį jai buvo padaręs Filipas, ir bloknotą su savo pačios pabraižytu apytikriu antrosios monetos pusės eskizu.

Netrukus Laura sužinojo, kad ankstyvasis monetų kalimas pripažįstamas kaip graikų reiškinys, anksčiausios žinomos monetos faktiškai paeina iš Mažosios Azijos Likėjos srities, rastos po Artemidės šventykla, statyta šeštąjį šimtmetį pr. Kr. Monetos, paliktos nužudymų vietose, atrodė tartum būtų galėjusios būti kilusios iš Egipto, bet šioje knygoje nieko nebuvo minima apie tos pasaulio dalies ankstyvąsias monetas. Ji nusikėlė nuo lentynos kitą tomą — Liuterio Noimano Antikos monetas.

Netoli pradžios buvo pateikta pora hipotetinių pastraipų apie egiptietiškas monetas ir valiutą iš to periodo, kai Egiptas jau buvo įjungtas į Romos imperiją. Tačiau tai neatrodė labai reikšminga, ir autorius pateikęs neką daugiau kaip trumpą nuomonę, kad kai kurios iš ankstyviausių monetų Egipte galbūt galėjo būti sumanytos alchemikų ir okultistų, apniktų aukso ir kitų brangiųjų metalų manijos. Šie žmonės buvę kai kurių faraonų dvaro magai.

Kai Laura jau rengėsi padėti knygą atgal į lentyną, jai toptelėjo keista mintis. Kažkas tokio, ką jai pasakęs Džeimsas. „Opalas buvo mano dukters prigimtinis akmuo”, — garsiai pakartojo ji Laitmeno žodžius ir vėl atsivertė knygą. Sugrįžus prie ką tik perskaityto puslapio, jai prieš akis iššoko žodis „alchemikas”.

Jusdama pagreitėjant pulsą, ji prisitraukė bloknotą, pervertė puslapį ir užsirašė: „alchemikas, magas, senovės egiptiečiai, prigimtiniai akmenys, auksas ir sidabras” — palydėdama keturiais didžiuliais klaustukais.

Sugrąžinusi Antikos monetas ir Senovines monetas atgal į lentynas, Laura paleido kompiuterizuoto katalogo patikrą, ieškodama ko nors, kur būtų kalbama apie pačias ankstyviausias monetas. Surado tik vieną pavadinimą, karalienės Viktorijos laikų knygą, profesoriaus Samuelio Koeno Prarastoji numizmatika. Paskui ji paleido kitą paiešką: „Egipto alchemikai”. Neskaitant kelių šiuolaikinių sensacingų pavadinimų, kuriais ji nusprendė netikėti, ši paieška vėl pateikė tik vieną tikrai mokslišką knygą, kitą juokingai miglotą Viktorijos laikų tomą: Juodoji faraonų magija, parašytą kažkokio Erazmo Ferbruk-Deilo.

Laurai pradėjo patikti. Tai jai priminė koledžo laikus: mieli prisiminimai popiečių, praleistų salėse, visai tokiose pat kaip šioji, sekant nuorodomis, kurios vingiuojančiu intelektualinio labirinto takučiu ją vesdavo nuo vienos koncepcijos prie kitos. Galbūt, pagalvojo ji, atsiversdama Prarastąją numizmatiką ir itin atsargiai sklaidydama milžiniškus puslapius, kaip tik tai pirmiausia įkvėpė ją darbui kriminalistinėje žurnalistikoje — jaudulys šniukštinėjant mįslės raktų. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, tatai neišvengiamai ją vedė toliau, kad taptų trilerių rašytoja.

Paskui ji išvydo tai — pačiame devinto puslapio centre — paveikslėlį su dviem diskais, vaizduojančiais abi monetos puses. Pirmajame diske buvo matyti vaizdelis penkių moterų su ilgomis banguojančiomis sukniomis, laikančių iškeltą rankų aukštyje didelį gilų dubenį. Gretimame diske, antroje monetos pusėje, buvo pavaizduota jauno faraono galva. Veidas šiek tiek skyrėsi nuo to iš Filipo fotografijos, bet viskuo kitkuo monetos buvo identiškos. Su vis didėjančiu jauduliu ji perskaitė tekstą po abiem paveikslėliais:

Žinomos kaip Archanono monetos (apie 400 m. pr. Kr., Napato sritis), šios buvo nukaldintos karaliaus Alaro dvaro magų rankomis. Kiekvienoje atspindimas senovės egiptiečių domesys vienove, holistinis vienas kitą papildančių elementų suporinimas. Pateikiamas pavyzdys — tai auksinė moneta, kurioje pavaizduotos penkios moterys, laikančios saulės simbolį. Toje pačioje vietoje rastos dvi kitos labai panašios Archanono monetos. Sidabrinė — su pavaizduotomis penkiomis moterimis, laikančiomis dubenį su mėnulio simboliu, trečioji — geležinė, su dar vienu rutuliu (kai kurių žinovų spėjama, kad tai Marso planeta), kurį laiko iškeltą dar vienas sukniomis vilkinčių moterų figūrų kvintetas.

— Dieve, — garsiai ištarė Laura, — Ką gi, apšviesk mane. — Paskui, pasisukusi į antrą karalienės Viktorijos laikų knygą — Juodoji faraonų magija, ji vertė puslapius, paskaitinėdama atsitiktinai pakliuvusias į akis vietas, kol pasiekė skyrių, pavadintą „Holizmo atsiradimas”.

Po trijų valandų Laura išniro į skaisčią popietės saulę, besiveržiančią pro juodus debesis. Gatvė prie bibliotekos blizgėjo nuo ką tik praūžusio lietaus ir viršum Radklifo kameros30 tviskėjo neryški vaivorykštė, bet Laura beveik visiškai nekreipė dėmesio į šį reginį. Buvo paskendusi senovės magijos ir okultizmo pasaulyje, sujaudinta, kad galbūt ką tik aptikusi svarbiausią mįslės raktą.

12 skyrius

Akolitas31 didžiavosi savo nuveiktu darbu. Išsipildė ilgai puoselėta jo svajonė. Tarnaująs vienam iškiliausių nūnai gyvenančių žmonių, atlieka darbą, kuris visai kitoks, turintis prasmę, tikslą. Ir jis esąs dalis didžiojo plano — Didžiojo Darbo, kaip kadaise, šimtus metų iki jo visa tai buvę pavadinta.

Daug metų jis rengėsi, kad galėtų vykdyti užduotis, už kurias dabar esąs atsakingas. Rengimasis pareikalavo daug jėgų. Jis studijavo geriausiose medicinos mokyklose, praktikavosi trijų tarptautiniu mastu pripažintų ligoninių operacinėse, žengė nuo vienos disciplinos prie kitos ir įgijo daugybę įgūdžių, ištobulindamas nemenkus įgimtus savo talentus. Studijavo kriogeniką, psichologiją ir matematiką, taip pat tęsė okultines studijas, į kurias įėjo mokslas apie magiškuosius skaičius, astrologija ir alchemija.

Jis įsuko savo juodą, niekuo neišsiskiriančią tojotą į laisvą vietą lankytojams skirtoje Somervilio koledžo, Oksforde, automobilių aikštelės dalyje ir išlipo ant žvirgždo dangos. Rankų darbo juodų, raštuotos odos jo batų padai gurgždėjo į akmenukus. Nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo nepriekaištingai gulinčio „Cerutti” kostiumo, suglostė sau viršum ausų kelias plaukų sruogas, pasitaisė ir taip visiškai tiesiai parištą šilkinį „Hermes” kaklaraištį ir ištyrinėjo savo atspindį užpakaliniame netoliese stovinčio automobilio stikle, o paskui patraukė koledžo pagrindinio kiemo link.

Pasižiūrėjęs į savąjį „Patek Philippe” laikrodį, Akolitas įsitikino, kad jau beveik trys. Samanta Turou, trečiųjų metų istorijos ir politikos absolventė bet kurią minutę išeisianti, žinojo jis, iš 7-osios laiptinės. Nuo pat tos sekundės, kai mergina čia pasirodys, iki tiksliai 21.08, jis atidžiai stebėsiąs, kur ji judės. Jis maždaug jau žinojo, kur link: mat buvo įrengęs jos studentiškojo bendrabučio Samertaune — čia pat šiauriau miesto centro — kambaryje slaptą pasiklausymą, taip pat įrašinėjo jos telefoninius pokalbius.

Prisiminęs tuos faktus ir pradėjęs jausti pirmus malonaus laukimo dilgsnelius, jis išvydo Samantą, išžengiančią iš 7-osios laiptinės tamsos. Ji kalbėjosi su kita studente, kažkokia žema azijiete. Samanta buvo aukšta ir nepaprastai daili brunetė geidulingomis siauromis akimis ir putniomis, ryškiai dažytomis lūpomis. Plaukai kruopščiai sutvarkyti, kad atrodytų susivėlę. Viršum juodų vilnonių pėdkelnių segėjo trumpu languotu sijonėliu, avėjo juodais firminiais „Doc Martens” bateliais, vilkėjo aptemptu raudonu nertiniu ir juodu kardiganu. Po pažastimi nešėsi glėbį knygų, o per kairį petį turėjo pasikabinusi odinį rankinuką. Pamažu vaikštinėdamas po kiemą ir stebėdamas abi merginas išeinant pro sargo būdelę į gatvę, Samantos Turou aprangos skonį Akolitas įvertino su šiokiu tokiu pasidygėjimu.

Buvo suvedęs į savo atmintį beveik visas smulkmenas iš dosjė, sudarytos apie Samantą Turou. Gimusi 1986-aisiais, gegužės 19-ą Saryje. Tėvas — ginklų tiekėjas, motina — mokytoja; du jaunesni broliai ir sesuo. Trečiakursė Somervilio studentė stipendininkė. Samanta guvi, aukštai siekianti. Mediciniškai: puikios sveikatos, įprastos vaikystėje persirgtos ligos, devynerių susilaužiusi ranką; inkstų funkcija nepriekaištinga. Meilės reikalai: dabartinis draugužis Saimonas Veldingas, dėstytojas stažuotojas, dvidešimt ketverių. Gyvena išsinuomotame su dviem kitais studentais name Rytiniame Oksforde, o Samanta pasilieka ten semestro metu bent du kartus per savaitę.

Samanta atsirakino ir nusistūmė nuo sienos dviratį, atsisveikindama pamojo savo draugei ir pasuko dešinėn — per Sent Džailzo aikštę miesto centro link. Akolitas žinojo, kur ji mina, tad nematė reikalo itin skubėti atgal prie savo automobilio. Pasiekęs tojotą, užsimovė pirštines, išsitraukė iš pakelio, kurį visada nešiodavosi prie savęs, servetėlę ir prieš pats įsėsdamas į automobilį pašluostė vairuotojo sėdynę. Taip pat pašluostė priekinį stiklą bei vairą ir įdėjo servetėlę į plastikinį maišelį, kuris gulėjo ant keleivio sėdynės. Paskui pasilygino kelnes bei švarką ir pats įsitaisė taip, kad kostiumas kuo mažiau susiraukšlėtų. Pasukęs uždegimo rakčiuką, jis pajudėjo iš vietos.

Pralenkė Samantą palei Sent Džailzą; ji važiavo su būreliu kitų dviratininkų. Neskubėdamas maršrutu aplink miesto centrą ir toliau Kauli Roudu, jis pasiekė Princų gatvę ir sustabdė automobilį priešais 268-ą numerį. Po dešimties minučių Samanta pasirodė gatvės gale, atsiremiančiame į Kauli Roudo magistralę, ir mynė dviratį siaura važiuojamąja dalimi tarp suburžuazėjusių ištisinių namų eilių ir galiausiai sustojo prie to paties, kur laukė ir Akolitas. Ten ji įsistūmė dviratį į takutį, prirakino prie namo sienos ir nuosavu raktu atsidarė paradines duris.

Pagal grafiką, jos draugužio Saimono Veldingo dar nebus namie bent keturias valandas, ir Samanta ketino visą popietę mokytis. Didžiumą vakaro juodu būsią vieni. Kiti, gyvenantieji 268-ame numeryje, laukiami vakarėlyje, rengiamame kažkurioje kaimyninėje gatvėje. Prieš pat devynias jis su savo įrankiais pateksiąs į namą ir devintą penkiolika išeisiąs. Ketvirtis valandos po to jau būsiąs pas savo Mokytoją — ir juodu būsią dar vienu žingsniu arčiau Didžiojo Darbo pabaigos.

13 skyrius

— Tad tikrai tu toliau tai tęsi? — nepatikliai paklausė Džo.

— Nebūk tokia kategoriška. Kažin, ar esu naujokė kriminalistikoje? Prisimeni, kaip pateikdavau maistą į stalą, kol tapau žinoma rašytoja? — atšovė Laura.

Džo pirmą sykį po avarijos buvo atsikėlusi iš lovos ir dabar pusiausėda gulėjo ant Filipo sofos, susisupsčiusi pledu ir su puodeliu sriubos rankoje. Vilkėjo juodmarge, bent trim dydžiais per didele pižama. Senelio laikrodis priemenėje ką tik išmušė šešias, ir Laura su Filipu ką tik baigė aiškinti, kas buvo nutikę per pastarąsias dvi dienas, iki pat tos vietos, kai Laura anksčiau šią popietę apsilankiusi pas Džeimsą Laitmeną.

— Be to, — nerūpestingai pridūrė Laura, — man pavyko pasiekti proveržį.

Filipas tiesiau atsisėdo fotelyje.

— Kokį proveržį?

— Keturios valandos įtempto tiriamojo darbo Bodlyje, štai kas. Pasirodo, monetos — tikslios kopijos kažko tokio, kas vadinama archanonu. Tai beveik seniausia žinoma egiptietiška moneta, datuojama apie 400-uosius metus prieš Kristų. Anksčiau egiptiečiai paprasčiausiai vertėsi mainais. O svarbiausia, archanonai buvo sumanyti alchemikų, dirbusių pas faraonus. Pasak vieno šaltinio, atvaizdas moterų su dubeniu siejamas su alchemikų manija holizmui — ryšiams tarp tariamai nesusijusių daiktų.

— Taip, žinoma, senovės Egipte būta alchemikų, ar ne? — sutiko Filipas. — Regis, prisimenu kažkur skaitęs, kad kaip tik tada prasidėjo ta visa manija gamintis auksą ir amžinojo gyvenimo eliksyrą.

— Mam... noriu pasakyti... — Džo susiraukė. — Argi visas tas alchemijos niekalas paprasčiausiai ne muilo burbulas?

— Tik išklausyk mane, gerai? — pasiūlė Laura.

Susižvalgę Filipas ir Džo nutilo.

— Taigi štai koks reikalas. Pasirodo, vienas iš ryšių, kurie alchemikams rūpėjo — tai jungtis tarp žmonijos ir pasaulio. Daugelis alchemikų mėgino nubrėžti paraleles tarp žmogaus kūno, planetų, žvaigždžių ir dangaus judėjimo. Jie manė, kad žmogiškasis pavidalas — tai dangaus skliauto atspindys. Kad Dievas sukūrė šiuos modelius — šiuos atsikartojančius paveikslus, jeigu norite — ir kad tai jų darbas atskleisti tas sąsajas.

— Ir tu manai, jog tai turi ką nors bendra su žmogžudystėmis? — Filipas atrodė visiškai sutrikęs.

— Alchemikai manė, kad jie tik tuomet galės gamintis auksą, jeigu atras legendinį filosofinį akmenį — magišką substanciją, kuri, sujungta su bet kuriuo netauriuoju metalu, galėtų paversti tą metalą grynu, tikru auksu. Filosofinis akmuo galėtų būti atrastas tik kilnios dvasios žmogaus, alchemiko, kuris iš tiesų suprastų holistinį pasaulio aspektą ir kuris galėtų išlaisvinti savo protą, kad šis galėtų tekėti kartu su Universaliąja Dvasia.

— Tik nesakyk man, — pertraukė Filipas, — kad jie siejo auksą su širdimi, o sidabrą — su smegenimis?

— Dešimt premijinių taškų ponui Beinbridžui. Bet esama ir kai ko gerokai daugiau. Alchemikai manė, kad žmogaus kūnas ir dangaus skliautas veidrodiškai atspindi vienas kitą. Taigi ir planetos gali būti susietos su žmogaus kūno organais.

— Mam? Nagi, leisk man išsiaiškinti, — tarė Džo. — Praleidai visą popietę ieškodama alcheminių sąsajų tarp... Dieve, ko? Aukso, saulės ir sumautos širdies? Tad kur čia vieta Kalėdų Seneliui?

— Esmė ta, — atsakė Laura, — kad visiškai galimas ryšys tarp visų tų fokus pokus ir žmogžudysčių. Paprasčiausiai todėl, kad žudikas tuo tiki. Nesvarbu, jeigu tai ir visiškas mėšlas.

Džo atrodė sugėdinta.

— Gerai, mam...

— Esama dar daugiau, — neleido jai baigti Laura. — Žinoma, jeigu nori klausytis.

— Ak, prašom! — Džo užvertė aukštyn akis.

Laura nusišypsojo.

— Jeigu pamanei, kad tai, ką tau papasakojau, keista, štai iš tiesų trenktas dalykėlis. Kai kurie alchemikai visą savo gyvenimą skyrė nedėkingam uždaviniui bandydami atrasti filosofinį akmenį — maišė chemikalus, stengdamiesi pagaminti magišką substanciją, kuri, manė jie, netauriuosius metalus galėtų paversti auksu. Tai surijo ir išspjovė šimtmečius vilties nuo senųjų laikų iki... na, kai kas sako, kad alchemikų esama ir nūnai. Bet reikalas tas, kad pastangos, išeikvotos filosofiniam akmeniui pasigaminti, neįtikėtinos. Adeptas turėjo laikytis tam tikrų instrukcijų, gautų iš daugelio įvairių šaltinių, ir jie praleisdavo tiesiog mėnesių mėnesius, kartais metų metus prie vieno eksperimento. Šiaip ar taip, aš ėmiau stebėtis, kas juos kreipė. Tuomet pagalvojau apie itin svarbias sąsajas, kurias alchemikai darė, ir man toptelėjo: daugelis iš jų tikriausiai turėję būti taip pat ir astrologai. Studijų laikais aš gan domėjausi astrologija. Tačiau labai greitai nuo jos atšokau. — Laura vogčiomis paskersavo į Džo — ši lingavo galvą. — Alchemikai viską darė pagal žvaigždes. Kiekvienos proceso stadijos buvo imamasi tam tikromis datomis ir esant reikšmingiems astrologiniams išsidėstymams.

Lauros klausytojai tylėjo.

— Alchemikams viena konkreti metų diena išsiskiria kaip pati svarbiausioji. Pavasario lygiadienis.

— Kas, kas? — paklausė Džo.

— Pavasario lygiadienis — pirmoji pavasario diena, kai dienos pradeda darytis ilgesnės už naktis, — paaiškino Filipas.

— Teisingai. Alchemikai laikė ją pačia palankiausia diena naujiems planams pradėti. Tai laikas, kai daugelis iš jų pradėdavo eksperimentus filosofiniam akmeniui pagaminti. Ji išpuola kovo 20-ą, tai yra buvo prieš dvi dienas — tądien, kai įvyko pirmoji žmogžudystė.

— Ir ką tu manai, Laura? — po kelių sekundėlių paklausė Filipas. — Tai... na, turbūt šiurpu, tačiau kaip padės mums sučiupti tą kažką, kuris žudo šias moteris?

— Šiandien, palikusi biblioteką, nesilioviau apie tai mąsčiusi. Nežinau, ar iškart padės, bet galima būtų užbėgti už akių kitoms žmogžudystėms.

— Kaip?

— Na, pagalvok. Monro tau pasakė, kad teismo medikai mano, jog Reičelė Sautgeit buvo nužudyta dvidešimtos vakarą. Kaip tik tada Saulė įžengė į Avino žvaigždyną, o Žemė perėjo pavasarinę ekvinokciją. Žudikui tai buvo nauja pradžia, projekto startas.

— Gražu! — sušuko Džo. — Geras projektas.

— Noriu pasakyti štai ką, — varė toliau Laura. — Antrosios žmogžudystės ištaikytas laikas veikiausiai taip pat turi astrologinę sąsają. Dievas žino, kokią. Bet jeigu taip, ir jeigu yra suplanuota trečia ir ketvirta žmogžudystės, jos gali būti susietos su tiksliomis datomis ir laiku.

— Manau, gana logiška, — sumurmėjo Filipas.

— Žinoma, logiška, — atkirto Laura. — Tik bėda, kad aš nė pusės to neišmanau.

— Na, tik nežiūrėk į mane! — sušuko Džo. — Juk aš matematikė.

— Labai atsiprašau, — nusijuokė Laura.

— Bet... Aš jau rengiausi pasakyti, kad tau galbūt pasisekė.

— Argi?

— Liūdna, bet Tomas domisi visu tuo dalyku. Nesuprantu, visais kitais atžvilgiais jis toks protingas bernas, — padarė išvadą Džo, nutaisydama manieringą britišką akcentą. — Ir jis žada ateiti. Dabar jau bet kurią minutę.

— Tikrai? — nusistebėjo Filipas.

— Tikiuosi, nesupyksi, tėti. Jis nori pamatyti, kaip aš laikausi.

Filipas iškėlė aukštyn rankas.

— Jokios problemos!

— Priversime jį nusipelnyti vakarienę, — pasakė Laura.

Tomas prisistatė po dvidešimties minučių. Atrodė stebėtinai sveikas, neskaitant aliuminio įtvaro, saugančio du kairės jo plaštakos pirštus, kurie per autoavariją buvo vos vos įskilę. Orielo koledžo „mėlynųjų”32 regbio komandos narys, studijuojantis mediciną, jis buvo šešių pėdų trijų colių ūgio ir svėrė per du šimtus svarų, ir nė uncijos riebalų. Kampuoto smakro, didelių mėlynų akių ir dailiai apkirptais banguotais rudais plaukais, buvo įspūdingai gražus. Tomas atsisėdo greta Džo ant sofos, ir Laura paaiškino, apie ką jie kalbėjęsi, o Filipas nuėjo į virtuvę atnešti ko nors atsigerti.

— Oho, — po Lauros monologo ištarė Tomas. — Oho. Ir tai tikra?

— Bijau, taip, — patvirtino Filipas, sugrįžęs į svetainę ir paduodamas Tomui stiklinę spanguolių sulčių. — Įsivaizduoju, Laura nepagailėjo kraupių detalių.

— Turbūt ne! — nusijuokė Tomas. — Vadinasi, jūs manote, kad žudikas planuoja savo ėjimus pagal kažkokį astrologinį grafiką?

— Aš dar nesu tikras.

— Bet jau tikrai žinote, kad žudikas įvykdė pirmąją žmogžudystę apie pavasario lygiadienį, paliko auksinę monetą ir ... — jis padarė pauzę. — Ir išėmė merginos širdį. Antroji žmogžudystė įvyko mažiau nei po dvylikos valandų, tąkart žudikas paliko sidabrinę monetą ir pasiėmė aukos smegenis.

— Teisybė.

— Ką gi, jūs teisūs dėl sąsajų. Smegenys susijusios su sidabru ir Mėnuliu. Taigi aš manyčiau, kad, matyt, antrosios žmogžudystės metu Mėnulis įžengė į Avino žvaigždyną.

— Ką turi omenyje? — paklausė Džo.

— Žinoma! — sušuko Laura. — Kodėl pati apie tai nepagalvojau? Ką tu manai apie tai?

— Apie ką? — paklausė Filipas.

— Na, dabar aišku. Saulė, Mėnulis ir planetos, visi juda dangumi, ar ne? — paaiškino Laura. — Saulės judėjimas zodiaku per metus suteikia prasmę dvylikai žvaigždynų ženklų, tiesa, Tomai? — Šis linktelėjo. — Taigi, — varė ji toliau, — pirmą metų mėnesį Saulė matoma Ožiaragyje, paskui Vandenyje, Žuvyse ir taip toliau. Saulė įeina į Aviną kažkuriuo laiku vėliau — kada? Dvidešimtą ar anksti kovo dvidešimt pirmą. Tai taip pat yra apytikriai pavasario lygiadienio data. Paskui ji pereina į Taurą ir visus kitus. Bet planetos ir Mėnulis taip pat gali įeiti į kurio nors ženklo žvaigždyną ir šį palikti per mėnesį.

— Bet tai neatsitinka taip jau dažnai, — pridūrė Tomas. — Mėnulis ir planetos visą mėnesį gali būti kitoje dangaus pusėje, o kartais seka į žvaigždyno ženklą vienas paskui kitą.

— Aha, an... — pradėjo Džo, bet Tomas užbėgo jai už akių:

— Žinau, ką ketini pasakyti, Džo, — mudu anksčiau apie tai esame kalbėję. Tu manai, kad visa tai — nesąmonė, bet reikia skirti tikrąją astrologiją nuo šlamšto, spausdinamo moterų žurnaluose ir sekmadieniniuose prieduose. Tas niekalas pagrįstas vien tik vaizduote rašeivos, kuris jį kuria. Tinkamai parengtas astrologas nagrinėja kur kas sudėtingesnį sąvokų kompleksą — atsižvelgia į visų dangaus kūnų poveikį, ne tik Saulės.

— Tai reiškia, — replikavo Filipas, — kad tie kiti dangaus kūnai kartais seka paskui Saulę į zodiako ženklą ir taip pat turi astrologinę įtaką?

— Būtent.

— Tad visiškai galimas daiktas, kad Mėnulis įėjo į Aviną netrukus po to, kai Avinas tapo dabartiniu ženklu ir tai yra sąsaja su antrosios žmogžudystės laiku ir data.

— Linkęs lažintis iš pinigų, jog taip.

— Aha, bet palauk... Tu veikiausiai mane sutriuškinsi, bet ar čia nesama esminės klaidos? Tie žvaigždynų ženklai buvo sugalvoti — kada? Prieš kokius dešimt tūkstančių metų?

— Na, ne tiek seniai, — atsakė Tomas. — Rodos, astrologija prasidėjo Mesopotamijoje apie 4000 m. prieš Kristų.

— Gerai, kad ir kada! Prieš šešis tūkstančius metų. Juk žvaigždynai negali būti tokie patys kaip anuomet, nes Žemės atžvilgiu žvaigždės per tūkstantį metų gerokai pasislenka. Žvaigždynai nebėra tokio pat pavidalo, kokio buvo senovės laikais, ir tikrai nėra toje pat vietoje kaip tada.

— Na, Džo, faktiškai tai nesvarbu, — tarė Laura.

— Kodėl?

— Todėl, kad tai terūpi bulvarinių žurnalų astrologams.

Džo atrodė suglumusi.

— Ką gi, pagalvok. Jeigu viskas pasistūmėjo per vieną ženklą ar daugiau, tai svarbu tik tiems, kurie bando priskirti tam tikras savybes žmonėms, gimusiems po konkrečiu ženklu. Žinai... jeigu tu Vandenis, tai nesilaikai sąlyginumų ir esi silpnų sąnarių. Ir kitos panašios nesąmonės.

— Kaip tik tikrieji astrologai atsižvelgia į dangaus slinktį. Laura teisi, — įsiterpė Tomas.

— Betgi tuomet pavasario lygiadienis išpuola nebe Avino žvaigždyne, — pasakė Filipas.

— Tai neturi reikšmės, jeigu tu prenumeruoji sekmadieninį astrologijos priedą.

Džo atsiduso.

— Turbūt.

Laura nusišaipė:

— Viskas gerai, pupyte, juk tu tik matematikė.

Pasiduodama Džo susijuokė ir nugėrė iš savojo puodelio sriubos.

— Šiaip ar taip, — pridūrė Filipas, — regis, mūsiškį žudiką įkvepia astrologija. Mums tereikia susitelkti į tai, kuo jis tiki, o ne ką mes manome apie visa tai.

— Tvarka. — Laura iškėlė aukštyn rankas. — Grįžkime prie tikrojo klausimo. Tomai? Tu manai tikėtina, kad žmogžudystės laiku Mėnulis perėjo į Aviną?

— Na, tai nesunku sužinoti.

— Nejaugi?

— Reikia tik pasižiūrėti almanac.com33, kurį aš prenumeruoju.

— O Dieve mano! — šūktelėjo Džo.

Tomas jau ėjo prie kompiuterio ant rašomojo stalo netoli sofos.

— Prijungtas prie interneto? — paklausė jis.

— Taip, aš turiu ADSL34, — patvirtino Filipas ir atėjo pas jį prie kompiuterio.

Juodu išsikvietė „Google”, ir Tomas surinko almanac.com. Po sekundėlės šis pasirodė, ir tada jis įvedė savo asmeninį ID35. Tuomet pasirodė naujas meniu. Kairiajame stulpelyje buvo klausimų sąrašas su tuščiais atsakymų langeliais.

Laura irgi atsekė pas juodu, bet Džo liko ant sofos.

— Man tik reikia įvesti kelis skaičius, — pasakė Tomas. — Tai šaunus puslapis, programa, kuri apskaičiuoja bet kurios planetos ir Mėnulio padėtį bet kuriuo laiku tarp dabar ir 3000-ųjų metų. — Jis ėmė spaudinėti klaviatūrą. — Tvarka, taigi: Mėnulis, data — 2006 kovo 21. — Surinko dar kelis skaičius, atsakė į vieną po kito keletą klausimų, o paskui bakstelėjo pele PAIEŠKA.

Atsakymas atėjo stulbinamu greičiu.

— Šaunu, — tarė Tomas.

— Kas? — paklausė Laura, ničnieko nesusigaudydama gautuose duomenyse.

— Mėnulis įėjo į Aviną kovo 21-ą, 3.47.

— Tai galėtų būti tikslus antrosios žmogžudystės laikas, — Filipui tas viskas aiškiai padarė įspūdį.

— Monro buvo tikras dėl laiko? — paklausė Filipą Laura.

— Jis sakė, kad teismo medikų brigada mananti mirties laiką buvus nuo keturių iki šešių valandų prieš man atvykstant, tai yra, beveik pusę devynių, tad žmogžudystė turėjusi įvykti tarp pusės dviejų ir keturios trisdešimt nakties.

— Tomai, su šia programa gali atsekti bet kurios planetos, ne tik Mėnulio padėtį? — paklausė Laura.

— Taip.

— Mums reikia sužinoti, gal kuri nors planeta netrukus įeis į Aviną, ir jeigu taip, tai kada? Galime peržiūrėti visas?

— Galiu padaryti dar geriau, ne tik tai, — atsakė Tomas. — Pasakyti jums visų planetų judėjimą tiek toli į ateitį, kiek pageidaujate.

— Neperdėk, Tomai, — nerūpestingai metė Džo. — Tik iki 3000-ųjų.

Filipas prunkštelėjo, bet Tomas nekreipė į ją dėmesio ir mikliai suspaudinėjo klavišus. Po kelių akimirkų jis vėl greit bakstelėjo pele PAIEŠKA ir atsistūmė su kėde nuo kompiuterio.

— Tvarka, — tarė, — nagi, padirbėk.

Šįsyk užtruko kiek ilgiau, bet gal po kokių dvidešimties sekundžių ekraną vėl užpildė diagramos ir pasirodė skaičių eilės.

— Ką mums tai sako? — nekantriai paklausė Laura.

— Aš tuoj, — atsiliepė Tomas. Jis paslinko vaizdą žemyn, stebeilydamas į ekraną, paskui užsimerkė itin susitelkęs. — Jėzau!

— Kas? — paklausė Filipas.

— Iš tikrųjų, čia tai bent dalykas!

— Nagi, prašau... — sušnabždėjo Laura.

— Atleiskite, kartais pasitaiko, kai planetos išsidėsto...

— Vienoje linijoje? — pertraukė jį Filipas.

— Aha, kai du ar daugiau dangaus kūnų — Mėnulis ir planetos — tartum išsirikiuoja vienon linijon, žvelgiant nuo Žemės. Tokia dviejų planetų ar, tarkime, kokios nors planetos ir Mėnulio konjunkcija pasitaiko gana dažnai — tai vadinama trijų kūnų konjunkcija. Keturių kūnų konjunkcija yra retesnė — pasitaiko kas kelerius metus. Už savaitės nuo šiandien, kovo 31-ą, kelios minutės po vidurnakčio, jeigu norime būti tikslūs, Mėnulis ir trys planetos tobulai išsidėstys ir sudarys penkių kūnų konjunkciją su Saule. Tai yra taip reta, jog pasitaikė galbūt dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai.

Laura pirmoji sureagavo.

— Vadinasi, tai reiškia, per kelias dienas trys planetos įeis į Aviną?

— Taip.

— Gali sužinoti, kurios?

— Jau turiu, — atsakė Tomas ir parodė į ekraną.

— Venera, Marsas ir Jupiteris — tokia seka.

— Kada?

— Jupiteris — kovo 31-ą tuoj po vidurnakčio, Marsas — kelios valandos anksčiau, kovo 30-os vakarą, o Venera... pasižiūrėkime, — sumurmėjo jis, prasukdamas žemyn. — Venera įeina į Aviną šįvakar, aštuonios minutės po devynių.

14 skyrius

Kembridžas: 1690 rugpjūčio 10. Vakaras

Džonas Vikinsas atvyko į Kembridžą 1663-iaisiais ir dabar šis buvo jam pažįstamas kaip savo motinos veidas. Žinojo kiekvieną alėjos posūkį, kiekvieną augalą ir piktžolę, prasimušančią iš po grindinio akmenų nuolatiniuose jo pasivaikščiojimų maršrutuose. Pažinojo visus koledžų tarybų narius ir kiekvieną miestietį, pasimaišiusį jam kelyje. Beveik tris dešimtmečius mėgavosi nusistovėjusia tvarka: pirkdavosi knygas tame pačiame knygyne, pildydavosi rašalinę toje pačioje kanceliarinių prekių parduotuvėje, siūdindavosi drabužius lygiai tokius pačius pas tą patį, dabar jau nusenusį siuvėją ir pirkdavosi uostomąjį tabaką pas tą patį prekiautoją, kuris aprūpindavęs jį ir dvidešimt ar daugiau metų anksčiau. Bet dabar jis rengėsi palikti šią vietą, nes nebeatrodė tokia pati.

Vikinsas labai skubinosi ir tądien kelionei iš Oksfordo nusisamdę žirgą. Parjojo temstant, perdavė vadeles arklininkui, ir žirgas buvo pašertas ir pagirdytas koledžo arklidėse. Tai nepaprasta prabanga, kurią galėjo sau leisti, bet jis turėjo didelių planų ir negalėjo gaišti laiko žmonių prisikimšusiose, lėtose it sraigė maršrutinėse karietose. Nenuneigsi, buvo itin sujaudintas naujos perspektyvos — jam pasiūlytos Oksfordo Šv. Marijos koledžo rektoriaus vietos. Tokią progą nevalia praleisti. Dabar buvo metas atitrūkti nuo Kembridžo ir visko, su kuo buvo susijęs čia jo gyvenimas.

Žinia, tatai reiškė, kad teks palikti Izaoką Niutoną. Vikinso ir Niutono santykiai buvę labai keisti. Juodu susipažinę savo pirmojo semestro metu, abu vargetos ir ne itin mėgstami didžiumos kitų studentų. Ir vienas, ir kitas atvykę tikėdamiesi patekti į įdomų žinių verpetą, bet netrukus pamatė, kad labai mažai kuriems studentams rūpėjo kas nors daugiau kaip tik gerti, lošti kortomis ir ištvirkauti. Juodu su Niutonu turėję panašias biografijas: abu buvo išauklėti žemesniosios provincijos diduomenės terpėje. Vikinso tėvas buvęs mokyklos direktorius. Niutono tėvas miręs prieš jam gimstant, ir motina ištekėjusi už vietos vikaro. Nė katras iš jų neturėjo bent kiek bendra su dauguma savo bendrakursių. Daugelis iš šių buvę turtingų žemvaldžių ir sėkmės lydimų pirklių sūneliai, bet netgi tie avigalviai buvę geriau nei tingiausi ir kvailiausi iš visų studentų — bjaurios aristokratų atžalos, kurių šeimos mokėjo už savo sūnų akademinį pažangumą.

Vikinsas perkirto Šv. Trejybės koledžo kiemą ir įnėrė po arkine praeiga, vedančia prie jo laiptinės. Jis ėjo pamažu, lyg stengtųsi atitolinti neišvengiamybę. Čia, šiame puikiame mieste, jis buvo patyręs ir kai kurių gerų laikų. Taip, galėtų pripažinti, kad didžiuma jo gyvenimo buvusi kasdienė rutina, susidėjusi iš studijų, paskui teologijos mokslinio tiriamojo darbo. Tačiau tai buvę paįvairinta tais tarpsniais, kai padėdavo Niutonui šio moksliniame darbe, perrašinėdamas tekstus, talkininkaudamas, kai tik ištaikydavęs progą. Per šiuos laikotarpius jis galėdavo tikrai sau pasakyti, kad buvo suartėjęs su didžiuoju Izaoku Niutonu labiau, nei bet kuriam kitam žmogui buvo pavykę tai padaryti. Be to, pasitaikydavę, kai kūniška reikmė suvesdavusi juodu į nepaprastą intymumą, poelgius, apie kuriuos niekada nekalbėdavę ir slėpę nuo visų kitų. Ir, žinoma, visada buvęs tikrasis tikslas to, kodėl gyvenęs taip arti šio žmogaus, priežastis, kodėl jam pirmam kilusi paskata susipažinti ir susidraugauti su Niutonu. Mat galiausiai supratęs, kad Niutonas — pavojingiausias iš visų gyvų žmonių.

Vikinsas pasiekė duris į jųdviejų kambarius, išsigriebė iš palaidinio kišenės raktą ir pasuko šį spynoje. Koridorius ir kambariai po dešinei bei po kairei skendėjo tamsoje. Pro atdarą langą koridoriaus gale dvelkė šiluma. Jo miegamojo durys buvo uždaros, bet po dešinei, vedančiosios į Niutono kambarį ir toliau į laboratoriją, buvo plačiai atlapotos. Tvyrojo neįprasta tyla. Vienintelį garsą kėlė strazdų porelė, susisukusi lizdą guoboje už atdaro lango.

Dabar, kai jau atsidūrė čia, Vikinsą staiga užplūdo didelis netikrumas dėl savo planų. Juk tai jo namai. Čia jaučiasi saugus. Ar tikrai teisingai elgiasi atmesdamas tą viską ir vaikydamasis naujo gyvenimo Oksforde?

Buvo įsitikinęs, kad jo paskirtis Kembridže dabar jau baigta. Darbas buvęs didžiulės svarbos, ir bent kiek anksčiau jis nebūtų galėjęs pasitraukti. Tad nors dėl to nejautė jokios kaltės. Ateinančią naktį, rugpjūčio 11-ą, turinti įvykti planetų konjunkcija, ir aišku, kad niekas nemėginsiąs imtis eksperimento. Jeigu Niutonas jam nesirengė, tai ir niekas kitas neturėsiąs tam sugebėjimo, žinių ar ambicijos. Vikinso oksfordiškiai draugai sekė, ar nepasireikš kokių išdavingų ženklų, bet, regis, tenai nesidėjo nieko įtartina. Jie sužinoję apie vieną žmogžudystę praeitą savaitę, bet buvo aišku, kad mergina žuvusi nuo savo mylimojo rankos, kuris paskui ir pats nusižudęs. Ar bent tai buvo viskas, ką jiems pavykę nustatyti. Bet netgi jo draugai gavę pripažinti, kad daugelis nusikaltimų esti nesunkiai nuslepiami ir kad niekad iš tikrųjų negali žinoti. Tačiau svarbiausia, mąstė Vikinsas, nusimesdamas nuo pečių krepšį, švarką ir nusiimdamas skrybėlę bei pakabindamas šiuos ant kablių prieškambaryje, rubininis rutulys bemaž neabejotinai esąs saugus savo slėptuvėje. Ir neatsirado jokio alchemijos genijaus su senoviniais kodais ir magiškomis žiniomis šiai brangenybei įsigyti.

Vikinsas nustebo išvydęs, kad durys į Niutono laboratoriją atdaros. Lovos baltiniai gulėjo sujaukti netvarkinga kupeta. Lėkštės su valgiu buvo paliktos ant grindų neliestos. Langas atdaras ir ant plačios palangės pastatytas dubuo vandens — švaraus, irgi neliesto. Vikinsas atsargiai nuslinko laboratorijos link. Širdis jam daužėsi. Staiga nusmelkė nepaaiškinama baimė. Juk Niutonas visada taip stengdavęsis saugoti savo privatumą.

Draugas neišgirdo jo prisiartinant. Sėdėjo nugara į laboratorijos duris, židinio ugnies gaisas buvo nušvietęs vieną jo veido pusę. Jis kažką gaubė delnuose. Daiktą, kokio Vikinsas niekada anksčiau išvis nebuvo regėjęs, daiktą mitinį, bet kažkaip jis suvokė šį esant realų, neapsakomai šventą, visų esmių esmę: rubininį rutulį.

Vikinsas pamanė tuoj suriksiąs, bet, laimė, pro lūpas neišsiveržė nė garso. Tačiau pasibaisėjimas niekaip neišsisklaidė. Vos ne antgamtinėmis pastangomis jam pavyko pakelti delnus sau prie veido ir suleisti nagus į skruostų odą. Tai buvo bemaž instinktyvus veiksmas, tartum bandytų save įtikinti, kad tebesąs gyvas, kad tai, ką matąs — visiška tikrovė.

Vienas iš strazdų nutūpė ant palangės ir pabarškino snapu į vandens dubenį. Niutonas ūmai apsisuko.

Per dvi sekundes milijonas prieštaringų minčių praskriejo Vikinsui galvoje, bet jis tikrai suvokė iš jų tik dvi. Viena liepė jam sprukti, skuosti į Oksfordą ir perspėti savo draugus. Antras akstinas šaukė jam pulti į kambarį ir pasičiupti rutulį.

Per tą laiką, kurio prireikė jam įveikti atstumą iki Niutono, mokslininkas atsistojo nuo kėdės ir suspėjo pasirengti atremti antpuolį.

Kaip žmogui beveik penkiasdešimties, visą gyvenimą praleidusiam darbo kabinete, Niutonas buvo stebėtinai vikrus. Vikinsas pamėgino jį sugriebti, bet Niutonas žingtelėjo į šalį. Praradęs pusiausvyrą, Vikinsas vos neparkrito, bet suspėjo įsitverti stalo briaunos greta židinio. Staigiai apsisukęs, išvydo Niutoną pasičiumpant šūsnį popierių, paskleistų čia pat ant stalo.

— Niutonai, nevalia to daryti! — suriko Vikinsas. — Prašau... tu nežinai...

Bet Niutonas tartum negirdėjo. Sumojęs, kad tik bergždžiai aušinąs burną, Vikinsas staiga įniršo. Šoko priekin ir sugriebė Niutoną už peties. Mokslininkas pasimuistė. Vikinsas, praradęs atramą, apsisuko aplink. Pamatė buto draugo dešiniame delne rutulį, ir tuomet Niutono kumštis, gniaužiantis šį rutulį, didžiuliu greičiu priartėjo jam prie veido. Vos suspėjo žingtelti į šalį ir išvengti smūgio, paskui kryptelėjęs šonu trenkė delnu Niutonui į veidą, nagais perdrėksdamas skruostą. Niutonas suunkštė ir su aklu įniršiu smogė Vikinsui, pataikydamas tiesiai į smakrą.

— Še tau! — pykčiu degančiomis akimis riktelėjo.

Vikinsas nuskriejo atatupstas ir visu svoriu bloškėsi ant knygų lentynų, kaukšteldamas pakaušiu į medį. Keletas stiklainių bei butelių susvirduliavo, nukrito ant grindų ir sudužo, išskyrus butelį su gelsvu skysčiu, pažymėtą etikete „Sieros rūgštis”. Šis pataikė tiesiai Vikinsui ant peties, kamštis iššoko ir turinys išsiliejo jam ant rankos. Vikinsas sukliko, bet, dar nespėjus balsui garsiai išsiveržti iš burnos, Niutonas, maniakiško įsiūčio perkreiptais bruožais, žengė žingsnį priekin ir spyrė tiesiai jam į veidą. Vikinsas be sąmonės aukštielninkas nuvirto ant grindų.

Kai Vikinsas atsipeikėjo, buvo visiškai tamsu, liepsna židinyje užgesusi, smelkė žvarba ir atsklindantys iki jo kvapai stelbė viską. O labiausiai nerimą kėlė neabejotinas išėsdinto kūno tvaikas.

Vargais negalais Vikinsas atsistojo. Nuo skausmo galvoje kone vėl parpuolė ant kelių, o žastą tvinkčiojo. Nuklupiniavęs į gretimą kambarį, išvydo ten šiek tiek daugiau šviesos. Buvo patekėjęs mėnuo, ir viršum visko tvyrojo sidabriškas ūkelis. Vikinsas pasižiūrėjo į ranką. Marškinių audinys buvo nuėstas, oda paraudusi ir pūslėta. Jis nužingsniavo prie dubenio vandens ant palangės ir, sumirkęs netoliese gulinčius kažkokius marškinius, prisidėjo prie rankos drėgną medžiagą.

Taigi Niutonas turi rubininį rutulį. Blogiausias Vikinso košmaras tapo tikrove. Įveikdamas skausmą, jis pamėgino mąstyti. Šaltas vanduo prie rankos kiek padėjo, bet nudegimo skausmas buvo netveriamas, o galvoje tartum tuzinas darbininkų kūjais daužė jam kaukolę, lyg stengtųsi įveikti atsparią uolos kalvą.

Vikinsas prisiminė laikrodį, kurį Niutonas laikė savo kambaryje, ir nuėjo ten pasitikrinti laiką. Praėjusios keturios valandos po vidurnakčio. Matyt, ilgai jo gulėta be sąmonės. Patylom sukeikė sau po nosimi. Vėl panardinęs į dubenį rieškučias, susivilgė vandeniu burną, o paskiau išspjovė šį, raudoną, atgal į dubenį.

Darsyk pabandė mąstyti, bet skausmas toliau stelbė jam mintis. Niutonas dingęs. Jau gali būti netoli Oksfordo arba galbūt pasukęs rengtis kur kitur. Konjunkcija mažiau nei už dvidešimt keturių valandų. Ką Vikinsui daryti? Galėtų nusiųsti į Oksfordą žinią, tačiau esant tokiam svarbiam reikalui nevalia pasitikėti kurjeriu. O, be to, ką jam pasakytų?

Po kelių akimirkų jis jau skubėjo laukan pro duris, arklidžių link, su švarku ir skrybėle, pasikabinęs ant peties krepšį.

Išvydęs Vikinsą, arklininkas ne itin apsidžiaugė, bet gavęs šilingą pralinksmėjo ir parodė kelią prie gardų. Niutonas buvęs čia anksčiau vakare, pasakė jam vaikinas, bet nieko nekalbėjęs ir atrodęs dar labiau išsiblaškęs ir nedraugiškas nei paprastai.

Vikinsas išsirinko bėrą kumelę, vieną iš geriausių ristūnių arklidėse, ir įteikė arklininkui mokestį užantspauduotame voke, kad perduotų šį koledžo iždininkui. Pasakė paaiškinsiąs viską arklidžių prižiūrėtojui sugrįžęs po kelių dienų. Turįs sutvarkyti svarbų reikalą ir tiesiog negalįs delsti nė minutėlės. Paskui, jausdamasis leisgyvis, suplakė vadelėmis, apgręžė kumelę ir pasuko į vartus, o už jų — toliau į pagrindinį vieškelį.

Per dvi valandas pasiekė Ikvelo gyvenvietę, šešiasdešimt mylių į vakarus nuo Kembridžo, ir saulei visai pakilus virš gyvatvorių, naujas žirgas, pilkas išdaras, nunešė jį per Brilį, Horton-cum-Stadlį, paskui Išlipą, kol galiausiai įsuko į kelią, nuvesiantį iki rytinio Oksfordo vartų. Dar po pusantros valandos pasiekė miesto sienas. Prarisnojęs Mertono gatve, nušoko nuo balno ir leido arklininkui nusivesti žirgą. Paskui patraukė tiesiai į universiteto kolegiją.

— Tai bent mėšlas! — sušuko Robertas Hukas, kai Džonas Vikinsas baigė pasakoti. — Tegriebia žmogų raupai! — Ir jis įsikimšo į šnervę didžiulį žiupsnį tabako.

Jie sėdėjo erdviuose universiteto apartamentuose su vaizdu į Aukštąją gatvę, kambarių ansamblyje, kurį kiekvieną rugpjūtį Robertas Boilis užimdavo kaip dalį savo honoraro. Vikinsas jautėsi visiškai išsekęs, žastą ir galvą tvinkčiojo. Jis buvo priimtas Boilio, kuris, nepaisant, kad ir pats atrodė silpnas bei pavargęs, užsispyrė tučtuojau apžiūrėti ir sutvarkyti šito žmogaus žaizdas. Su įgudusiojo atsargumu jis ištyrinėjo pūslėtą Vikinso dilbio odą, paskui tvirtai sutvarstė. Nuo galvos skausmo Boilis užtepė katės šlapimo ir pelės išmatų pastos, kurią tokiais atvejais laikė itin veiksminga. Kol seniokas rūpinosi juo, Vikinsas papasakojo apie pastaruosius įvykius Kembridže. Boilis išliko ramus ir klausėsi informacijos vietomis atsidusdamas, vietomis suniurnėdamas. Kartkartėmis jis tvarstydamas sekundėlę pertraukdavo darbą ir tiriamai nužvelgdavo Vikinso žaizdas, savo skvarbiomis akimis ieškodamas kažko neapibrėžiamo. Paskui, sureagavęs į skubią žinutę, nuneštą jam liokajaus, atvyko Hukas. Visiška Boilio priešingybė, jis smarkavo ir tūžo, piktžodžiavo ir keikėsi, klesteldamas į fotelį šalia tuščio židinio.

— Tas šlykštus padaras, tas... tas... klizmos kištukas, — niurnėjo jis, siekdamas savo kapšan uostomojo tabako.

Kad ir kenčiantį, Vikinsą tai papiktino:

— Sere, prašom, susilaikykite...

— Kodėl turėčiau susilaikyti? — atkirto Hukas. — Geriau neapibūdinsi jūsiškio matematikos profesoriaus. Iš tiesų galbūt tai dargi per švelnu. Ir galėčiau pridurti, kad jūs, sere, mažai kuo geresnis už jį.

Dabar Vikinsas aiškiai suprato, kodėl Niutonas taip nekentė to žmogaus. Huko perkreiptas, sustumtas kūnas buvo bemaž toks pat bjaurus kaip ir jo asmenybė.

— Nagi, džentelmenai, — įsiterpė Boilis. — Manau, Džonas visai mielai galėtų su mumis sutikti klydęs dėl savo buto draugo, bet dabar svarbiausia rasti sprendimus, o ne kaltinti vieniems kitus.

— Juk tai aš jus abu perspėjau, — spyrėsi Hukas. Pasigręžęs nuo Vikinso į Boilį, jis pridūrė: — Nėra ribų to žmogaus garbėtroškai. Aš jums juk sakiau, sere, — Londone, po Vreno kalbos, — kad Niutonas įžvelgęs kažką vertinga.

— Aš netgi neprisimenu jį ten buvus, — replikavo Boilis.

— Jisai stovėjo salės gale, netoli durų. Pastebėjau jį nuo scenos. Aš neapsirikau. Jis dingo beveik tuoj pat, kai Vrenas priėjo prie pabaigos.

— Ir jūs teigėte, kad šiuo klausimu susidūrėte su Vrenu.

— Taip, — bemaž sušnabždėjo Hukas. — Bet jis nieko nenorėjo man pasakyti. Tas žmogus visada manęs nemėgo.

Vikinsas nesusiturėjęs prunkštelėjo.

— Rektoriau, — tarė pažvelgdamas į Boilį, — man baisiai nemalonu dėl savo kvailumo. Bet jeigu leistumėte tarti bent kelis žodžius savo kaltei sušvelninti, tiesiog reiktų pasakyti, kad, nors net ir tikrai būtume įtarę, kad Niutonas nutuokia apie rubininį rutulį, man būtų buvę beveik neįmanoma patikėti jį tiek žinojus, kad sugebėtų šią brangenybę nušvilpti mums iš pat panosės. Nei aš būčiau įstengęs prisiversti patikėti, kad jis galėjo žinoti, ką daryti, jeigu šį turėtų.

— Tai jums, bukagalvi, buvo paskirta užduotis sergėti velnią! — sušuko Hukas.

— Ponai, — tarė Boilis, — aš neturiu nei jėgų, nei noro kartotis šį apgailėtiną rytą. Privalote liautis lieję pagiežą, antraip viskas gali būti prarasta. Jeigu neapsišarvuosite išmintimi ir orumu, draugužis Izaokas Niutonas pasirodys už mus pranašesnis. Ir neapsirikite, jis itin stiprus oponentas.

Trumpam jie visi nutilo. Vikinsas staiga ėmė suvokti miesto garsus, atsklindančius pro atdarą langą. Buvo beveik devynios, ir nors Oksfordas šiuo metu faktiškai gyveno be studentų, miestas vis tiek liko gyvas pirklių ir gatvės prekiautojų, riedančių Aukštąja gatve, vežimų garsais. Tolumoje buvo girdėti plaktukų bildesys ir žvaliai džyravo medį pjaunąs pjūklas — mat statybininkai taisė koledžo stogą.

— Kokios jūsų mintys, rektoriau? — Hukas pasistengė nežiūrėti Vikinso pusėn. — Juk žinote mano nuomonę apie Niutoną. Jis — sumyžtas didžiuoklis. Kiti žino, jog tai tiesa — kai kurie iš savo karčios patirties. Bet tiktai kvailys neigtų jo talentą.

— Jūsų žodžiai kaip visada tiesūs, Robertai, bet, žinoma, teisingi. Man nemalonu tai pasakyti, bet bijau, turime laukti blogiausia. Niutonas darbuosis su kitais. Šios būtinybės netgi jam nepavyks išvengti, nors ir kaip tas faktas, savaime suprantama, nepatiktų. Taip pat turime manyti, kad tie žmonės jau kuris laikas yra mieste ir kad sutepę savo rankas krauju, nors mums ir nepavyko sužinoti apie tokius dalykus. Visi mes suprantame, ką reiškia ritualas. — Boilis rimtai pažvelgė į kiekvieną iš pokalbio dalyvių.

— Per neveiklumą dabar priešais mus iškilęs baisus pavojus. Privalome, kiekvienas iš mūsų, — jis nuvėrė Huką žvilgsniu, nuo kurio ir stipresni žmonės būtų sunykę, — daryti viską, ką galime, kad šiąnakt sutrukdytume šiam Luko fundacijos matematikos profesoriui. Laikas veikia prieš mus, draugai mano. Privalome tuoj pat pradėti tam rengtis.

15 skyrius

Vyresniojo inspektoriaus detektyvo Monro kabinetas buvo toks pat griežtas kaip ir pats jo šeimininkas. Trečdalį kambario užėmė rašomasis stalas, ir šis buvo tuščias, neskaitant aukščiausios klasės kompiuterio, poros telefonų ir dėklo rašikliams. Ant sienų — jokio paveikslo, vienintelis, beveik nuvytęs kuokštinis augalas nukarusiais lapais svyrojo iš vazono ant kartotekos spintelės. Rašomojo stalo kampuose, priešais paties Monro kontorinį, žema nugarėle sukamąjį krėslą pastatytos dvi nudėvėtos kėdės. Bet pirmą įspūdį susidarydavai ne nuo kurio iš tų daiktų, o nuo tvaiko — nemalonios greito maisto kvapų mišrainės. Matyt, mąstė Laura, sėsdamasi ant vyresniojo inspektoriaus pasiūlytos jai kėdės, Monro toks žmogus, kuriam derami priešpiečiai atrodo tuščias laiko ir išteklių eikvojimas.

Vieną kambario šoną sudarė stiklinė siena. Pro ją buvo matyti didžiulė atviro išplanavimo salė, pilna kompiuterizuotų darbo vietų su nukabinėtomis žemėlapiais sienomis. Mirgėjo monitoriai, o prie kompiuterių sėdėjo uniformuoti policininkai ir pareigūnai civiliniais drabužiais — geriantys kavą, tyrinėjantys ekranus, labai intensyviai besišnekantys bei užkeltomis ant savo rašomųjų stalų kojomis atsidrėbę krėsluose. Kiti peržiūrinėjo popierius, braukėsi delnais plaukus, kažką krevezojo į bloknotus, spaudinėjo klaviatūrą, kalbėjo ir klausėsi per telefoną. 17.45, bet lygiai taip pat galėjo būti ir kitas dienos ar nakties metas. Salė buvo gerai apšviesta, triukšminga ir dūzgianti veikla. Kad ir koks būtų miestas, policijos nuovados — Laura žinojo iš savo ilgos patirties — niekada nemiega.

Ji bemaž krūptelėjo pajutusi nukreiptus į save įdėmius Monro ir Filipo žvilgsnius.

— Taigi, ponia Niven, — nuvėrė ją Monro savo skvarbiomis tamsiomis akimis, — jūs turite tam tikros informacijos, kuri, manote, galėtų padėti mano tyrimui. — Balsas išdavė tik užuominą skepticizmo ir nekantrumo, kurį, ji neabejojo, jis jautė. Laura buvo ir anksčiau sutikusi tokių tipų — ir, po teisybei, daug kartų. Monro — tipiškas britiškas atitikmuo užkietėjusių karjeros farų, kokius jai teko pažinoti per visą nusikaltimų reporterės darbo laikotarpį. Tokie vyriokai kaip šis detektyvas vyresnysis inspektorius nepaveikus didžiumai ginklų, kuriuos, žinojo ji, galėtų panaudoti, kad atsilaikytų vyriškoje draugijoje, atsparūs talentui įtikinėti ir sugebėjimui pasiekti savo, kuriais ji paprastai taip sėkmingai naudodavosi. Ir tuo pat metu ji suvokė, kad šio pasaulio Monro — patys geriausi farai. Visi jie buvo žmonės, kurie, atrodė, — bent iš paviršiaus, — neturį jokio namų gyvenimo, jokio emocinio bagažo, nieko, kas juos silpnintų ar kreiptų nuo esančio po ranka uždavinio.

— Taip, turiu, — atsakė ji. — Ir, manau, tai svarbu.

— Ak, kaip malonu.

Vėl žvilgtelėjusi į Filipą, norėdama pasitikrinti, ar šis tikrai pritaria, kad ji išklotų visą istoriją, Laura pradėjo aiškinti, ką esanti atskleidusi, apie paieškas interneto almanac.com ir įvyksiančią konjunkciją. Vyresniojo inspektoriaus veidas liko neperžvelgiama kaukė — jis tik kartkartėmis susiraukdavo, tuo parodydamas, kad apskritai jos klausosi. Kai Laura pabaigė, vyresnysis inspektorius atsilošė krėsle ir sunėrė ant krūtinės rankas. Švarko rankovės pasikėlė aukštyn ir taip įsiveržė, jog, atrodė, medžiaga bet kurią akimirką galėtų perplyšti.

— Astrologija. — Vienintelis žodis buvo ištartas grynu Londoną supančių grafysčių36 akcentu, „oi” — kaip aidas išduobtame ąžuole. Monro pažvelgė į lubas.

— Žinau, ką jūs galvojate. Žinoma, tai skamba, na... turbūt keistai.

— Jūs manote, kad mūsiškis žudikas veikia pagal darbotvarkę, surašytą žvaigždėse, pamišėlis, kuris žudo pagal kruopščiai nusibrėžtą planą.

— Taip.

— Vien dėl tų sutapimų, kuriuos aptikote?

Laura pasišiaušė.

— Suprantu. — Monro pakėlė ranką jai nutildyti. — Suprantu, ponia Niven — jūs nemanote, kad tai iš tikrųjų sutapimai?

— Vyresnysis inspektoriau, manau, kad šie faktai daugiau nei sutapimas, — įsiterpė Filipas. — Aš nė kiek netikiu astrologija — jeigu jūs dėl to abejojate. Ir žinau, kad Laura taip pat labai skeptiška dėl jos.

— Klausykite, pone Beinbridžai ir ponia Niven. Aš suprantu, kur link jūs kreipiate. Suvokiu, jog nebūtina būti pasimaišiusiam dėl astrologijos, kad nuspręstum žudiką veikiant pagal vadinamojo mokslo dėsnius. Bet ar jums neatrodo, kad pernelyg daug prikabinate prie keleto faktų, kuriuos būtų galima paaiškinti bet kuriuo kiekiu kitokių prielaidų?

Pakeliui į Oksfordą Filipas perspėjęs Laurą, kad Monro ne iš tų žmonių, kuriuos taip lengva įtikinti dėl bet ko. Po teisybei, pridūręs jis, tai nelengvas žmogus. Taškas.

— Pavyzdžiui, kokių? — drąsiai paklausė Laura.

— Žudikas galėtų palikti klaidinantį pėdsaką. Vien tam, kad apmulkintų, jis galėtų pamėginti priversti mus manyti, kad veikiąs pagal kokią nors beprotišką darbotvarkę. O visų paprasčiausia, kaip sakiau, tai galėtų būti tiesiog sutapimas.

— Nė viena iš jų manęs neįtikinsite, — nekantriai atkirto Laura. — Neįtikinsite mintimi, jog kažkas galėtų suplanuoti porą žmogžudysčių, kurios atitiktų mūsų išknistus duomenis tik todėl, kad paskui padarytų ką nors visiškai kitokio. Ir dar mažiau mane įtikinsite mintimi, kad šie duomenys — niekas daugiau kaip tik sutapimų seka.

Iš daugiametės savo patirties Monro buvo išmokęs perprasti žmones ir pasiekti, kad šie perprastų jį, kai pats to norėdavo. Prieš savo valią žavėjosi šia amerikiete. Esanti tvirta, bet tai nė kiek nesuturėjo jo priešintis jos teorijoms.

— Aš išmanau fiziką, ponia Niven. Suprantu, kad astronomijos faktai, skirtingai nuo jų astrologinės interpretacijos, visai nenuneigiami. Tačiau kiek tiksli kompiuterio programa?

Mirksnį Laura liko išmušta iš vėžių.

Monro pasinaudojo staiga įgytu pranašumu.

— Visa jūsų teorija grindžiama tiksliais laiko sutapimais, susiejant žmogžudystes su planetomis, įeinančiomis... į ką tokį? Aviną, taip?

— Visai neturiu pagrindo manyti, kad tinklalapis netikslus, — spyrėsi Laura.

— O kaip žmogžudysčių laikas?

— Reičelė Sautgeit buvo nužudyta kovo 20-ą, tarp devynioliktos ir dvidešimtos trisdešimt, — replikavo Filipas. — Džesika Fulerton — kitą rytą, bene tarp dviejų trisdešimt ir keturių trisdešimt...

— Taip, bet suprantate, teismo medikai negali taip tiksliai, kaip jums reikia, nustatyti mirties momento. Regis, astrologija kur kas tikslesnis mokslas. — Be humoro jausmo nusišypsojo Monro.

— Kalbate paistalus ir pats tai suprantate, vyresnysis inspektoriau, — atšovė Laura. — Visame tame daugiau nei sutapimas. Be to, dievaži, žuvo dvi jaunuolės. Ar turite kokių nors geresnių prielaidų?

Vos tik žodžiai išsiveržė iš burnos, Laura suprato padariusi klaidą. Filipas blykstelėjo jai suirzusį žvilgsnį.

Monro išliko šaltas kaip ledas.

— Be abejo, aš gerai suvokiu padėties rimtumą. Ir mes tikrai turime savų prielaidų. Dėkingas jums, kad nepagailėjote laiko. Dabar, jeigu man atleisite...

— Ką!.. — sušuko Laura. — Ketinate neatsižvelgti į nieką, ką jums pasakiau, o kita žmogžudystė suplanuota šį vakarą po devynių? Už... — ji greitai pasitikrino laikrodėlyje. — Šiek tiek daugiau nei už valandos?

— Deja, taip, ponia Niven. Mano rezervai riboti. Turiu dvidešimties pareigūnų komandą, besilaikančią, kaip manau, tarkime, labiau tradicinių tyrimo linijų. Beje, būtent ko iš manęs tikitės, kad padaryčiau?

Žinoma, klausimas buvo geras. Tiek Laura, tiek Filipas mąstė apie tai automobilyje, tegul garsiai ir neužsimindami. Net jeigu jųdviejų prielaidos teisingos ir jeigu vyresnysis inspektorius būtų jomis patikėjęs, kokia nauda būtų iš tos informacijos kaip tik šiuo metu?

— Klausykite, — tarė Monro sau nebūdingu švelniu tonu. — Ponia Niven, esu jums dėkingas už rūpestį. Neabejoju, jūsų paskatos buvo pačios geriausios, bet...

— Viskas gerai. — Laura pasičiupo rankinuką ir atsistojo. — Atleiskite, kad jus patrukdžiau. Nekliudysime jums sekti savo pačių surinktos informacijos nuorodomis. Aš tik viliuosi, kad pasirodysite teisus.

Kai rūstaus veido vyresnysis inspektorius detektyvas Monro pastūmęs atidarė švaistines nusikaltimo vietos įkalčių tyrimo laboratorijos duris, teismo medikų grupės vadovas Markas Langemas pasisuko į vyresnįjį laborantą, savo išraiška tartum sakydamas: „O, mėšlas, vėl jis apniktas vienos iš tų savo nuotaikų”.

— Verčiau žinios tebūnie geros, — metė Monro.

Langemas nutylėjo, tik pirmas pasuko prie stalo iš plastiko ir stiklo laboratorijos viduryje. Stalo viršus buvo peršviečiamas iš apačios, ir ant stiklo gulėjo patiestas kokios kvadratinės pėdos dydžio plastiko lakštas, panašus į rentgenogramą. Nuotraukos viduryje buvo apie trijų colių ilgio ketvirčio ovalo formos nespalvotas kontūras su mažučiais taškeliais ir brūkšneliais iš pakraščių.

Langemas padėjo ant nuotraukos lupą.

— Įsižiūrėkite atidžiau.

Monro prisikišo akimi prie lupos ir slankiojo šią viršum plastikinio lakšto.

— Dalinis atspaudas, — dalykiškai paaiškino Langemas. — Žymės apie kraštus... siūlės. Brangūs batai.

Monro atsitiesė.

— Rankų darbo?

— Visai galimas daiktas.

— Dar kas nors apie juos?

— Iš to dalinio atspaudo panašu į dešimtą dydį, standartinio pločio.

— Kur tai aptikote? — paklausė Monro. Iš balso atrodė, kad jis staiga gerokai pralinksmėjo.

— Netoli namo, visai prie pat tos vietos, kur buvo pririšta valtis. — Langemas padavė Monro kelis nespalvotus spaudinius vos įžiūrimų purve atspaudų. Kol Monro juos tyrinėjo, Langemas aplinkui stalą nuėjo prie darbastalio. Presuoto plieno viršus buvo be dėmelytės. Ant jo, arčiau sienos rikiavosi aparatai, visi — ištisai skaitmeniniai displėjai ir grakščios plastikinės linijos. Priešais juos buvo padėtos dvi Petri lėkštelės.

— Mes tai aptikome atspaude, — Langemas pincetu iškėlė iš lėkštelės kažkokią dalelytę. — Oda, aukštos kokybės, nauja.

— O čia kas?

Langemas iš kitos lėkštelės iškėlė panašaus dydžio kažkokios žalios medžiagos trupinėlį. — Plastikas. Jei tiksliau — polipropileno atmaina. Irgi aukščiausios rūšies, brangus kryžminis polimeras, itin lengvas, bet labai tvirtas.

— Taip pat rastas atspaude?

Langemas linktelėjo.

— Ir mikroskopiniais kiekiais pėdsake, vedančiame iš antro aukšto miegamojo iki valties laikymo vietos už namo.

— Ar galite ką nors daugiau sužinoti apie šį plastiką? Kuo jis ypatingas? — paklausė Monro.

— Deja, nėra koks nors išskirtinis ir ant dalelių, kurias iki šiol radome, nėra jokių žymių. Būtų gerai dailutėlis kvadratinio colio gabalėlis su gamintojo ženklu ant jo.

— Aha, ir žmona šiąnakt paprašys jus sekso.

Langemas nusijuokė ir žingtelėjo atgal prie pirmosios Petri lėkštelės.

— Su šituo galbūt labiau pasiseks. „Woolworth’s” universalinėse ne per daugiausia rasite rankų gamybos batų, pasiūtų iš tokios odos.

Monro, paėmęs pincetą, iškėlė prieš šviesą odos skivytėlį. Atrodė visiškai niekuo ypatingas, rusvai sidabriškas, ne daugiau kaip poros centimetrų ilgio.

— Aš pasitikrinsiu duomenų bazėje ir pasiųsiu ką nors per miesto batsiuvius. Sakote, tie batai nauji?

— Ši oda — taip, ir atspaudas stebėtinai švarus. Galimas daiktas, tiems batams neseniai buvo uždėti nauji puspadžiai, bent aš taip spėju.

Monro sugrąžino pincetą Langemui.

— Per daug iš to nesitikėkime. Ir... kol kas niekam apie tai nekalbėkite, gerai? — Jis nužirgliojo pro jį atgal prie durų. — Puikiai padirbėjote, Markai, — metė neatsigręždamas.

16 skyrius

Akolitas kantriai laukė automobilyje beveik šešias valandas, retai atitraukdamas akis nuo sujungto su kitais namo Princų gatvėje nr. 268. Stebėjo, kaip gyvenantieji tenai ir jų draugai ateidavo ir išeidavo. 18.04 atvyko tie du studentai, kurie dalijosi namu su Samantos draugužiu Saimonu Veldingu. Po dvidešimt septynių minučių jiems įkandin atsekė dvi merginos, Oksfordo Brukso universiteto trečiakursės Kim Raivdon ir Klaudija Mičer. Jie visi liko name dar dvidešimt vieną minutę, ir 18.52 visas ketvertas išėjo drauge. Akolitas iš savo stebėjimų ir kontaktų žinojo, kad du studentai, gyvenantys kartu su Saimonu Veldingu 268-ame numeryje, Denas Smitas ir Ivlinas Rouzas, bei tos dvi merginos neturį grįžti namo anksčiau nei vienuoliktą vakaro. 19.32 savąja aplamdyta dešimties metų senumo mazda gatvėje prie namo sustojo Saimonas Veldingas. Gyvas jis iš ten neišeisiąs.

Be dviejų minučių devintą Akolitas išlipo iš automobilio. Ant batų mūvėjo plastikinius dangalus, o kairėje rankoje nešėsi niekuo neišsiskiriančią metalinę dėžę. Iš priekio ši turėjo tvirtus skląstukus ir buvo dvylikos colių ilgio, dešimties pločio ir dešimties aukščio — valdomos temperatūros konteineris organams gabenti, vienas iš penkių, kokius buvo užsisakęs, visus pagamintus pagal asmeniškai jo nurodytas charakteristikas vieno specialisto Austrijoje. Dešinėje rankoje jis nešėsi juodą plastikinį maišelį su uždarytu ir užrakintu užtrauktuku. Apsidairė tolyn į abi gatvės puses. Tolimajame jos gale buvo triukšminga aludė, o statmenai Princų gatvę kirto Kauli Roudas — pagrindinė magistralė, ateinanti į miestą iš rytų ir iš Londono. Tas detales nuo akių slėpė gatvės vingis, todėl šiame gale buvo ramiau ir tamsiau. Pro medinius vartukus jis pateko į sodelį ir greitai nusigavo iki šoninio įėjimo, atsiveriančio į takutį, vedantį pro namo galą į sodą kiemo gilumoje.

Siaurame takutyje buvo labai tamsu, debesys dengė mėnulį, o plieninis artimiausių gatvės žibintų spindesys čia mažai tesiekė. Nuėjęs du trečdalius kelio, Akolitas sustojo. Iš gatvės jo nesimatė. Jis pasidėjo ant žemės dėžę ir maišelį, atkabino bei atidarė šio užtrauktuką ir atsargiai išsiėmė skaidrų plastikinį kombinezoną, pirštines, organinio stiklo priekaktinį snapelį ir gobtuvą. Labai rūpestingai apsivilko kombinezoną ir suspaudė apie kaklą, riešus, čiurnas ir juosmenį segtukus „lipukus”, taigi liko uždengtas kiekvienas jo kūno paviršiaus colis. Per plastiką pasižiūrėjo į laikrodį — 21.04.

Sodas už namo buvo apleistas ir užžėlęs. Akolitas žengė atsargiai, patylomis, link virtuvės durų, atsiveriančių tiesiai į sodą. Sustojo ten pasiklausyti, ar neišgirs name kokių nors garsų. Nieko nebuvo girdėti, išskyrus tolimą muziką, kuri sklido lyg ir iš antro aukšto.

Jis nusėlino per virtuvę į priemenę ir ėmė pamažu, atsargiai statydamas žingsnius, kopti laiptais. Visomis užaštrėjusiomis savo juslėmis buvo pasirengęs viskam. Pasiekęs laiptų aikštelę, patikrino paeiliui kambarius, norėdamas įsitikinti esąs vienas su savo aukomis, ir tuomet pajudėjo gatvės pusės miegamojo link. Dabar atpažino ir muziką — Šuberto styginių kvartetą D minor, vieną iš savo mėgstamiausių. Prie durų sustojo klausydamasis kokių nors žmogiškų garsų, prasimušančių pro muziką. Tepajėgė išskirti sunkų dūsavimą, kartkartėm dejonę. Tyliai pravėręs duris, pažvelgė kambario vidun.

Samanta sėdėjo viršum, išrietusi nugarą, veidu į lubas. Saimonas, delnais apgaubęs mažas, stangrias jos krūtis, spoksojo į merginos ekstazę. Akolitas vos vos suvirpėjo jausdamas užplūstant emocijas — pavydą, pasidygėjimą, susižavėjimą. Abu jie sukėlė seksualinės energijos antplūdį, kuris nuvilnijo žemyn jam kūnu. Pasijuto pats bekietėjąs. Paskui, suprasdamas, kad nevalia ilgiau delsti nė sekundėlės, nuleido metalinę dėžę ant grindų, išsiėmė iš kišenės skalpelį, ištraukė šį iš movos ir trim greitais šuoliais metėsi priekin, pasiekdamas lovos galą anksčiau, nei Saimonas ar Samanta sumojo jį esant kambaryje.

Vienu mikliu judesiu patraukė Samantos galvą atgal ir vieninteliu skalpelio trūktelėjimu perrėžė jai gerklę. Perpjovė jungo veną, — per kambarį ištryško kraujas, — paskui stūmė ašmenis gilyn, perskrosdamas gerklų raumenis. Beišsiveržiantis klyksmas buvo kaipmat nutildytas, ir mergina nuvirto ant grindų graibstydamasi už gerklės pirštais, pro kuriuos veržėsi kraujas. Išplėstomis akimis jį pažvelgė į Akolitą, bergždžiai mėgindama suprasti.

Saimonas gulėjo suparalyžiuotas šoko, ir Akolitas pasinaudojo tomis jam suteiktomis viena ar dviem sekundėmis. Kirto į jaunikaičio gerklę su tokia jėga, jog kone atskyrė šiam galvą, perrėždamas kaklą nuo ausies ligi ausies. Kraujas pliūptelėjo ant Akolito priekaktinio snapelio, ir jis pasivalė šį. Saimono Veldingo kūną tampė konvulsijos, ir iš burnos plūstelėjo kraujas, užliedamas veidą bei padarydamas iš šio raudoną lipnią kaukę.

Palikęs jį raičiotis ant permirkusių paklodžių, Akolitas nušoko nuo lovos ir pritūpė prie Samantos. Ši tebebuvo gyva. Akolitas negalėjo gaišti nė sekundės. Tad uždėjo delną jai ant kaktos, kitą plaštaką pakišo po sprandu ir vieninteliu judesiu perlaužė stuburą tarp dviejų viršutinių kaklo slankstelių — pirmojo ir antrojo. Ji iškart suglebo.

Jis atsinešė metalinį konteinerį ir pasidėjo šalia savęs. Paskui pervertė Samantą kniūbsčiom. Dviem paprastais judesiais atvėrė jos kūną, abipus stuburo padarydamas du devynių colių ilgio pjūvius. Praskyręs raumenis, dabar galėjo matyti jos krūtinės ląstą. Išsiėmęs iš prisiūtos virš kombinezono kišenės su užtrauktuku baterijomis varomą chirurginį pjūklą, jis per kelias sekundes perpjovė kaulus. Praskyręs šonkaulius, skalpeliu atsargiai atidalijo nuo kairio ir dešinio inkstų gyslas bei latakus.

Atidaręs konteinerį organams laikyti, Akolitas pajuto į rankas padvelkiant šaltį. Išvydo, kaip dėžės sieneles aptraukia užšąlantis oras. Nuo lovos atsklido garsus gurgesys, paskui tyla — Saimonas Veldingas sukrūpčiojo ir išleido paskutinį kvapą.

Akolitas įkišo pirštinėtas plaštakas šilto Samantos Turou kūno vidun. Pamažu išėmęs abu inkstus, įdėjo kiekvieną atskirai į skaidrius plastikinius maišelius, užsandarino šiuos ir švelniai įkėlė į konteinerį. Iš kišenėlės dėžės šone išėmė metalinę monetą. Atsargiai įstatė šią į dešinę angą Samantos kūne. Paskui uždarė organų konteinerio dangtį ir surinko užrakto kombinaciją. Išsiėmęs iš kišenės detergentu sumirkytą servetėlę, nusišluostė pirštinėtas rankas ir nuvalė kraują nuo metalinio konteinerio rankenėlės bei viršaus, paskui vėl įsigrūdo servetėlę kišenėn. Užnėręs ant skalpelio geležtės apsauginę movą, šį irgi įsidėjo ton pačion kišenėn.

Lygiai 21.13, devynios minutės po to, kai pateko į butą, jis vėl atsidūrė tamsiame siaurame takutyje palei namą. Nusiėmė priekaktinį snapelį, pirštines, vienos dalies kombinezoną ir batų dangalus, labai saugodamasis, kad joks kraujo lašelis ar audinių dalelytė nepatektajam ant kūno ar drabužių. Užsimovęs kitas, švarias plastikines pirštines ir pakeitęs batų dangalus naujais, jis išsiėmė iš kelnių kišenės plastikinį maišelį ir sukišo į šį kombinezoną, priekaktinį snapelį, pirštines, pirmąją batų dangalų porą, skalpelį ir servetėles. Paskui nusimovė antrąsias pirštines, sukimšo ir jas viršun į maišelį, tą užsandarindamas. Pasiėmęs organų konteinerį, sparčiai pajudėjo namo fasado link. Žemai pritūpęs, pasitikrino gatvę. Vos dviem namais toliau, nuo Kauli Roudo pusės, jo kryptimi žingsniavo jauna porelė. Jis staigiai pasilenkė. Anie praėjo, mergina kikeno.

Porelei pasiekus gatvės galą ir užsukus už kampo, Akolitas vėl pažvelgė kairėn ir dešinėn. Nieko nesimatė. Jis greitai nuslinko palei žemą sodelio sieną. Atidaręs tojotos bagažinę rakčiuku, o ne signalizacijos pulteliu, įkėlė organų konteinerį vidun ir pritvirtino dviem odiniais dirželiais. Paskui padėjo greta plastikinį maišelį, uždarė bagažinę ir nuėjo aplinkui automobilį prie vairuotojo durelių. Įsėdęs vidun, nusimovė batų dangalus ir įkišo juos į kitą plastikinį maišelį, kurį padėjo šalia ant sėdynės. Servetėle nusišluostė rankas ir šią taip pat įgrūdo į maišelį. Po trisdešimties sekundžių jis jau važiavo Oksfordo centro link, pritariamai niūniuodamas skambančiai per radiją Bethoveno fortepijoninei sonatai ir jausdamasis labai patenkintas šios nakties darbu.

17 skyrius

Oksfordas: 1690 rugpjūčio 11. Vakaras

Kai karieta, likus myliai iki miesto sienų, nusileido nuo Hedingtono kalvos, buvo jau šešta valanda vakaro, oras tebesilaikė nepakenčiamai karštas. Prie „Lokio” užeigos tarnas užnešė Niutono dėžę vingiuojančiais laiptais ir pasiteiravo, ar nepageidaująs, kad vakarienė būtų patiekta į numerį. Šiam pasišalinus, Niutonas galėjo atsipūsti, pasimėgauti vienuma ir apmąstyti pastarąsias dvidešimt keturias valandas.

Išjojęs iš Kembridžo kaip padūkęs, plakdamas rimbu savo vargšą žirgą. Bet dusyk pakeitęs arklius, pirma Stendon Pakeridže, paskui Greit Hedeme, jis sukoręs visą kelią mažiau nei per keturias valandas ir pasiekė sostinę netrukus prieš vidurnaktį. Kaip visada, keliavęs prisidengdamas pono Viljamo Pečio pavarde ir kaip toks praleidęs kitas kelias valandas „Gulbės” smuklėje, esančioje Grėjaus Užeigos skersgatvyje.

Visą kelionę ir postovio valandomis Londone Niutonas mąstė apie laukiantį uždavinį ir nesyk prisimindavo siaubą, kurį paliko Kembridže. Vis dar nepajėgė iki galo suprasti, kas buvo apsėdęs Vikinsą. Galbūt, svarstė jis, tai susiję su kažkokia rutulio galia, kuri taip paveikia kai kuriuos žmones. Bet tikrai žinojo viena: tas keistas nutikimas laboratorijoje jam sustiprino jau ir taip itin budrų pavojaus jausmą. Suvokė, kad galbūt už kiekvieno kampo tyko priešai. Niekuo negalįs pasitikėti. Taigi, kad labiau supainiotų bet kurį galimą priešininką, visus, manančius, jog įstengtų pagrobti neįkainojamą rutulį, jis pasiryžo daryti viską, ką pajėgia, savo pėdoms sumėtyti. Iš pradžių nujojęs į sostinę, čia nusprendęs nusisamdyti karietą, idant atvyktų į Oksfordą taip pat kaip ir dauguma kitų keliauninkų. Vikinso perdrėkstą veidą tebeperšėjo, bet jis mažai ką galėjo padaryti rėžiams paslėpti. Sumaniai persirengęs, kaip įmanydamas pasistengsiąs su niekuo nesileisti į kalbas. Ryto ketvirtą tarno pažadintas iš neramaus snaudulio, jis vėl leidęsis kelionėn toliau į Oksfordą ir pasiekęs miestą po kokių trylikos valandų.

Dabar čia, „Lokio” užeigoje, Niutonas staiga pasijuto išsekęs ir reikalingas miego, bet jaudulys neleido užmigti, norėjosi veikti. Užvalgęs sriubos, prie vakaro šviesos jis paskaitinėjo, abejingai stebėdamas per medines grindis nuskuodžiančią žiurkę. Kaip buvo sutarta, lygiai dešimtą išgirdo savo draugą prisiartinant koridoriumi ir tyliai pabeldžiant į miegamojo duris. Nuėjęs prie jų ir atidaręs, išvydo Nikolia Fatiją diu Diuiljė. Su savo juodomis, kaskadomis krintančiomis garbanomis diu Diuiljė atrodė jaunesnis ir gražesnis, nei prisiminė Niutonas; o juodu tebuvę išsiskyrę vos tris savaites. Niutonas pakvietė jį įeiti ir jaunesnysis vyras su plačia šypsena žengtelėjo priekin. Abu apsikabino.

— Kas jūsų veidui? — kupinas užuojautos paklausė Fatijas.

— Niekis, — nekantriai atsakė Niutonas ir nusisuko į šalį.

— Atrodote prislėgtas, drauge mano. Kas nors nutiko?

— Toks nedidukas incidentas Kembridže. Nieko baisaus, nėra reikalo jums rūpintis, gerasis Fatijau. Na, ar esate pasirengęs?

— Padariau ką galėjau, sere. Tai, ko prašote, nelengva. Įprastiniai dalykai mažai vaisingi, bet aš padariau viską, kas žmogui įmanoma. Mudu su Landsdaunu esame čia jau dvi savaitės ir surinkome viską, kas reikalinga. Aš kasdien tikrinu dėželes, ir nors negalime delsti nė sekundės, tikiu, kad viskas bus gerai.

Niutonas tyrinėjo gan jauną diu Diuiljė veidą.

— Gera žinia.

— Brangenybė saugi?

— Žinoma, saugi. Nagi, darsyk viską pakartokime.

Po trisdešimties minučių juodu drauge paliko užeigą.

Iki koledžo eiti buvo netoli, ir abu įveikė kelią tylomis. Ten juodu pasitiko trečias vyriškis, į kurį abu visada kreipdavosi kaip į „poną Landsdauną”. Jis buvo dar aukštesnis už Fatiją diu Diuiljė, bet veikiau raumeningas, o ne lieknas, žylančiais ties smilkiniais plaukais. Kiekvienas jų nežymiai nusilenkė.

— Malonu jus matyti, — tarė Landsdaunas. — Viską turite?

Niutonas paplekšnojo sau palaidinę po kairiu petimi.

— Viskas gerai.

— Tuomet turėtume tęsti. Sekite paskui mane.

Lansdaunas nusivedė juodu per koledžo kiemą ir priedurį, iš kurio jie pateko į ilgą siaurą koridorių su daug durų po kairei ir po dešinei. Prie ketvirtų durų kairėje trejetas vyrų sustojo. Lansdaunas išsitraukė iš kelnių kišenės raktą ir pasuko spynoje. Suėmęs už durų rankenos, pamažu nulenkė ją ir nestipriai stumtelėjo.

Tiesiai prieš juos buvo kitos durys. Šios buvo atdaros ir pro jas matėsi statūs siauri akmeniniai laiptai, vedantys tamson. Laiptų viršuje į laikiklį sienoje buvo įstatytas deglas. Landsdaunas paėmė jį ir žengė į angą.

Nulipę neilgą laiptų maršą, jie atsidūrė patalpoje, pilnoje stelažų ir lentynų, ant kurių rikiavosi daugybė šimtų butelių vyno, portveino ir brendžio: koledžo vyno rūsyje. Landsdaunas nusivedė juodu į tolimąjį rūsio galą ir sustojo prie sienos. Ši buvo šalta ir drėgna. Landsdaunas lėtai slinko delną siena. Nors laikė deglą prikišęs arti akmens mūro, regis, vadovavosi veikiau lytėjimu nei rega. Po sekundėlės jo plaštaka sustojo ir pirštai apsikabino mažą tamsų metalinį žiedą, kurio perimetras buvo ne didesnis už ginėjos. Jisai stipriai trūktelėjo, ir visi išgirdo lyg krintančio sunkaus svorio garsą. Labai pamažėle sienoje atsivėrė plokštė, atidengdama angą, ne platesnę už žmogaus pečių plotį.

Landsdaunas kreipėsi į savo bendrus:

— Ką gi, ponai, prasideda mūsų vakaro darbas. Ar pasirengę tęsti?

18 skyrius

Penktą valandą ryto Filipo namai turėjo savotiško žavesio, kurio gerokai stigo Lauros gyvenime mažų mažiausia pastaruosius du dešimtmečius. Grinvič Vilidže penkta ryto ne tiek labai skyrėsi nuo bet kurios kitos valandos. Savo bute jai dieną ir naktį ištisai girdėdavosi miesto transporto triukšmas, įskaitant sirenų kauksmą ir automobilių signalus. Foninis ūžesys, kurį ji iš tikrųjų pastebėdavo, kai šio nebelikdavo. Čia, šioje mieguistoje priešaušrį gyvenvietėje, Oksfordšyre, Niujorko automobiliai jai buvo tiek pat realūs kaip Pinokis.

Laura, apsisiautusi pečius vilnone skraiste, mėgino sušilti prie viryklės, laukdama, kol užvirs virdulys. Paskui, nešina puodeliu karštos stiprios kavos, per priemenę ji nuėjo į pagrindinę svetainę su žemų sijų lubomis ir erkeriniais langais aliuminio rėmais. Grindų lentos girgždėjo, tad, bijodama pažadinti miegančius viršuje Filipą ir Džo, ji uždarė paskui save duris. Uždegė porą lempų ir nuėjo prie židinio. Jame dar buvo likę šiek tiek šilumos iš vakaro, kai lankėsi Tomas ir jie tiek daug sprendę apie žmogžudysčių datas — tų, kurios jau buvo įvykusios, ir tų, kurios, jautė ji, tikrai įvyksiančios. Iš tiesų, jeigu jos mintys teisingos, tai dar viena jauna moteris kur nors netoliese nuo čia dabar turėtų gulėti negyva, o jos kūnas veikiausiai iki šiol neaptiktas.

Gurkšnodama kavą, Laura vaikštinėjo po kambarį ir išsiblaškiusi žvelgė į paveikslus, kuriuos Filipas turėjo pasikabinęs ant sienų. Trys buvo tapyti jo motinos — fantastiški, drąsūs spalvų blokai su mažutėmis tęvomis figūromis, stovinčiomis pirmame plane: figūros, kurias tartum buvo beištinkąs kažkas neįvardijamai baisaus. Tie tapybos darbai nebūtų atrodę ne vietoje kokiame nors Manhatano dviaukščiame bute ar kokioje nors Milano studijoje, ir galbūt, mąstė ji, keletą tokių ten vis dėlto būtų galima rasti.

Jei kalbėtum apie meną, tai Filipo skonis buvo eklektiškas. Greta modernių savo motinos paveikslų jis turėjo pasikabinęs ir keletą karalienės Viktorijos epochos aliejinių drobių, ir netgi porą praeito amžiaus penktojo dešimtmečio pradžios peizažų. Ant tos pačios sienos greta šių galima buvo pamatyti keletą jo mėgstamų fotografijų, daugiausiai abstrakčių, padarytų XX amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje. O negana to visko, greta buvo pakabinęs ir kažkiek senoviškai atrodančių šeimyninių portretų — asmenybes iš devynioliktojo šimtmečio, proproprosenelius su skrybėlaitėmis ir stačiomis apykaklėmis atlenktais iš priekio snapeliais.

Praeitą vakarą Tomas probėgšmais kažką pasakęs — tuomet Laura ne itin klausiusis, bet dabar tai šaukte šaukėsi jos dėmesio. Ji atsisėdo ir įsistebeilijo į pilkus pelenus bei žarijas židinyje. Pagaliau prisiminė. Tomas pasakojęs apie penkių kūnų konjunkciją. „Tai taip reta, — pasakęs jis, — jog pasitaikė galbūt dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai”.

— Žinoma, — garsiai ištarė ji. — Žinoma. Dešimt kartų per praėjusius tūkstantį metų ar panašiai. O tai reiškia, kad tai turėjo būti įvykę keletą kartų ne per seniausioje praeityje.

Pašokusi Laura nuėjo prie kompiuterio. Susirado „Netscape”, išsitraukė „Istorija” ir praslinko pelės rodyklėle žemyn, kad atidarytų pirminį almanac.com puslapį. Tomas palikęs jai savo slaptažodį, jeigu prisireiktų, ir prisiminusi, kaip jis darbavęsis išvakarėse, surinko reikalaujamose eilutėse informaciją ir nuspaudė „įeiti”. Nugėrusi gurkšnį kavos, stebėjo ekraną keičiantis, iki pasirodė naujas puslapis. Langelyje prie pat ekrano apačios, pavadintame „Penkių kūnų konjunkcijos Kristaus metais 1500–2000”, ji išvydo tris datas: 1564,1690,1851.

Laura nusišypsojo pati sau ir pabarbeno pirštais į kompiuterio stalelį. Paskui, sugrįžusi prie klaviatūros, išėjo iš tinklalapio, išsikvietė „Google” ir surinko: „1851 + Oksfordas + žmogžudystės”.

Rezultatai nuvylė. Savuoju neprilygstamu miklumu paieškos sistema iškėlė mišrainę tartum netikrų sąsajų su tais trim žodžiais. Sąrašo viršuje buvo medžiaga apie 1851-ųjų Didžiąją parodą. Žemiau ėjo nuorodos į tais metais įvykusį Pietų Londone policininko nužudymą. Kiti puslapiai siūlė įžvalgas į Oksfordo žodyno pateikiamą žmogžudystės definiciją, 1851-alsiais išleistas knygas su žodžiu „žmogžudystė pavadinime, o kairiojo laukelio įrašas siūlė pereiti prie amerikiečių akustinio popso, dueto, pavadinimu „Žmogžudystė Oksforde”.

„Google” surado daugiau nei du tūkstančius sąsajų su tais trim žodžiais, ir Laura pasiryžo nepasiduoti. Du toliau einantys puslapiai buvo užpildyti visokių niekniekių, daugiau sąsajų su Oksfordo žodynu ir dar gausybės visko apie Didžiąją parodą. Jau beketinanti pabandyti kokį nors kitokį žodžių derinį, Laura praslinko žemyn iki 60 — 80 sąsajų ir jos akys už kai ko užkliuvo. Perpus iki ekrano apačios buvo sąsaja: „Viktorijos epochos psichas? Brolis Normanas taip mano.” Ji nuvedė žymeklį prie sąsajos ir bakstelėjo pelę.

Tai buvo akį rėžiantis diletantiškas puslapis ir didžiuma medžiagos tartum ribojosi su kliedesiais. Pavadinto Brolio Normano sąmokslų archyvas kūrėjas — Normanas, spėjo Laura — tartum buvo apniktas manijos įprastoms temoms: Rozvelui37, Kenedžio nužudymui, princesės Dianos mirčiai Paryžiuje, CŽV planui už rugsėjo 11-ąją suversti kaltę niekuo dėtam Bin Ladenui. Buvo mačiusi visa tai ir anksčiau, tad nekreipė dėmesio į rėksmingas antraštes kairiame pakraštyje, žadančias: „Nauji atradimai, kurie sukrės jūsų pasaulį”. Nekantriai praslinkusi žemyn, aptiko antraštę, kuri teikė šiek tiek vilčių: „Oksfordo žudynės: karalienės Viktorijos epochos Mensonas38?”

Deja, pozicija susidėjo iš ne daugiau kaip trijų pastraipų. Kvapą gniaužiančia proza „brolis Normanas” dėstė šykščius faktus, žinomus sąmokslo teoretikams. Trys žmogžudystės Oksforde, Anglijoje, 1851-ųjų metų vasarą. Nužudytos ir sudarkytos trys moterys. Gal tai galėjęs būti jaunas Džekas Skerdikas beveik keturiasdešimt metų prieš tai, kai vėl pasirodė Rytų Londone? Ar tai buvo sąmokslas, kaip teigė britų parlamentas? O gal satanistinės potekstės?

Staiga pavargusi, Laura pasitrynė akis ir išgėrė kavos likutį. Jeigu 1851-aisiais Oksforde būta serijinių žmogžudysčių, nejaugi ji nebūtų apie jas girdėjusi? Nematančiomis akims ji žvelgė į ekraną, leisdama mintims klaidžioti po galvą.

Galbūt žmogžudystės buvusios užmirštos. Kaip nuodugniai policija tirdavo anais laikais? Ar nužudymai buvę metodiškai užprotokoluoti? Ar prieš daugiau kaip pusantro šimtmečio Oksforde ėjęs koks nors laikraštis?

Tiek daug klausimų ir tiek mažai atsakymų. Dar blogiau, kai Laura pamanydavo jau atskleidusi mįslės kamputį, užplūsdavo dar daugiau galvosūkių. Ji teturėjo dėlionės fragmentėlius, keistenybes, nepritampančias viena prie kitos. Iš tikrųjų tie fragmentėliai tartum buvo patekę iš visiškai kitų dėlionių, ir tai, ką ji vis atrasdavo, buvo naujos dalelės galvosūkio, iš pažiūros neturinčios nė jokios sąsajos su kitomis. Ji svarstė, ar nepasiknaisiojus dar kituose sąmokslo teorijos tinklalapiuose, bet ne itin buvo tam nusiteikusi.

Tačiau ji jau įsitikino, kad kažkoks nūdienos žmogžudys veikia pagal kažkokią paslaptingą astrologinę darbotvarkę ir kad, jeigu tikėtum „broliu Normanu”, kažkas tokio gana panašaus įvykę paskutiniosios konjunkcijos metu ir galbūt per ankstesniąją ir dar ankstesniąją. Ir kad sąsaja — astrologija, okultizmas, kažkoks keistas alcheminis ryšys. Visi tie metai patirties, kurios Laura įgijo domėdamasi žmogžudystėmis ir korupcija Niujorke, niekuo negalėjo padėti. Bet stebeilydama į žydrą ekraną, kuriame „brolio Normano” žodžiai pamažėle nebeteko ryškio, ji aiškiai žinojo, koks būsiąs kitas jos ėjimas.

Po dviejų valandų Laura sėdėjo traukinyje į Londoną, pro suodiną langą žvelgdama į skriejančius prošal rasotus laukus. Nepažadinusi Filipo, bet palikusi jam raštelį, kad išvykstanti dienai į Londoną, sekdama savo aptikta nauja informacija, ir kad jeigu būsią kokių nors naujienų, turįs būtinai iškart jai paskambinti į mobilųjį.

Mintis aplankyti Čarlį Takerį dabar atrodė savaime suprantama. Studijų metais jis buvęs vienas iš geriausių jos draugų, ir po koledžo laikų juodu kurį laiką palaikę ryšį. Jis buvo vienas iš įdomiausių ir dinamiškiausių jos kada nors pažinotų žmonių. Esekso darbininkų klasei priklausiusi šeima suteikė jam ryškią biografiją. Jo tėvas turėjo prekystalį Sautendo prekyvietėje, o motina, buvusi striptizo šokėja, trisdešimt vienerių pasimirė nuo vėžio. Jis įstojo į Oksfordą turėdamas geriausius tais metais pažymius šalyje, bet nekentė to miesto ir universiteto bemaž dėl visko. Socialistų partijos aktyvistas, bent tris kartus per plauką nebuvo pašalintas iš universiteto, o dar neturėdamas nė dvidešimt vienerių buvo apklausiamas MI639 dėl savo veiklos kažkokioje ekstremistinėje kairiųjų grupuotėje. Trečiame kurse jis tiek daug laiko skyręs medžioklių sabotažams, demonstracijoms ir slaptai anarchistinei veiklai, jog vos nepraleido pagrindinio baigiamojo egzamino. O labiausiai stebino tai, kad Čarlis vis dėlto baigė matematikos fakultetą pirmuoju.

Laura niekada nė kiek nesidomėjo politika, ir galbūt kaip tik tai sudarė jųdviejų artimos draugystės pagrindą. Kaip amerikietei, jai ne itin rūpėjo šiuolaikinė Britanijos politika, nors šios ankstesniųjų šimtmečių politika ją žavėjo ir turėjo įtakos Renesanso meno studijoms. Ji mėgo Čarlį dėl jo energijos, sąmojo ir nepaprastai aštraus proto. O vyriokas mėgo ją, — Laura taip spėjo, — dėl to, kad jai nerūpėjo jo pažiūros: ji buvo tuščias popieriaus lapas, į kurį jis galėjo rašyti visus politinius šūkius, kokius tik norėjo.

Kaip tik Laurai bepaliekant Oksfordą Čarlis pradėjęs grupinio šifravimo teorijos studijas filosofijos daktaro laipsniui įgyti. Ši sritis, laiškuose jis tvirtino jai, esanti tiek toli nuo žmogiškųjų banalybių, kiek tik galinti būti. Tai jį tartum tenkino, tačiau kartą be aiškios priežasties jis viską metė ir dingo. Paskutiniame laiške, kurį Čarlis atsiuntęs jai iš Oksfordo, jis paprasčiausiai parašęs, jog pasitraukia, — nieko nepaaiškindamas, nei pateikdamas kokių nors smulkmenų.

Ir taip likę, kol prieš metus į Lauros butą Grinvič Vilidže atėjęs atvirukas — nuo Čarlio ir su Londono pašto spaudu. Ketinąs aplankyti Valstijas, parašęs, ar nenorėtų ji susitikti su juo Niujorke?

Žinia, šią vietą jis niekinęs, nors Laura iš jo akių matė nenuslepiamą žavėjimąsi visu tuo puikumu. Juodu nuėję į vieną užkandinę Vakarų 34-ojoje gatvėje ir ji klausėsi jį šaipantis iš Manhatano tuštybės, bet, kaip Laura suprato, vyriokas nepajėgė nuo jos visiškai užmaskuoti giliai užslėpto pripažinimo, kad šis miestas — tai iš tikrųjų kažkas stulbinama.

Prieš kelerius metus Čarlis perkopė keturiasdešimtį ir — dabar galėjo tai prisipažinti — buvo pavargęs: pavargęs nuo radikalizmo, pavargęs nuo to, kad regėjo tiek maža naudos iš savo pastangų, pavargęs nuo gyvenimo. Nedaug trūko, kad būtų pasidavęs, prisipažino jai. Maždaug prieš dešimtį metų buvo pradėjęs rašyti knygą apie tryliktojo šimtmečio matematikų ratelį, kuris tapo žinomas kaip „Oksfordo skaičiuokliai“: Viljamas Haitsberis40, Ričardas Svainshedas41, Džonas Dambltonas42 ir iškiliausias — Tomas Bredvordainas. Bet taip šios ir nepabaigęs. Užtat tas mokslinis darbas įtraukęs jį į tyrimo kryptį, nuvedusią prie filosofo eretiko Rodžerio Bekono, o nuo čia — į visą viduramžių okultizmo pasaulį.

Baigėsi tuo, papasakojo jai, kad prieš kelerius metus jis spjovęs į politiką ir susižavėjęs alternatyviais gyvenimo būdais. Giliai pasinėręs į misticizmą, okultizmą ir tai, apie ką atsiliepė kaip „turtingą intelekto papilvę“. Atidaręs netgi knygynėlį — netoli Britų muziejaus Blumsberio rajone — pavadinimu „Baltasis Elnias”, kuris prekiavo mistine ir alternatyviąja literatūra. Iš tos įstaigėlės šiaip taip užsidirbdavęs pragyvenimui ir taip pat turėjęs laiko bei išteklių toliau tęsti savo mokslinius tyrinėjimus. Laura buvo šiek tiek nustebinta tokių Čarlio gyvenimo posūkių. Jos pačios niekada nė kiek nedomino okultizmas. Bet po kurio laiko, klausydamasi toliau, ji nusprendė esant visai logiška, kad jį sužavėjo tokios idėjos. Ir netiesiogiai kaip tik Čarlio apsilankymas pakišo jai mintį rašyti trilerį apie Tomą Bredvordainą ir sąmokslą nužudyti karalių Edvardą II. Dabar, keliaujant į Londoną ir tikintis susirasti Čarlį ramiai sėdintį savo knygynėlyje, ją nuvėrė kaltės jausmas, kad per visas tas tris viešnagės Anglijoje savaites nesugebėjusi susisiekti su juo. Netgi jam nepranešusi, kad ketinanti atskristi iš Valstijų.

Kelios minutės po aštuonių trisdešimt atvykusi į Padingtono stotį, Laura sėdo į metro Voreno gatvės kryptimi. Išnirusi viršun į intensyvų rytmečio transporto eismą, sumojo, kad kaip dėl Čarlio pasirodysianti per anksti. Stengdamasi šiaip taip prastumti laiką, ji užsuko kavos su raguoliu į „Starbuck’s”43, o paskui pėsčiom Totenhem Kort Roudu patraukė pietų kryptimi. Kažkurioje interneto kavinėje stabtelėjo pasitikrinti savo elektroninio pašto, nusipirko laikraštį ir ilgai mėgavosi antru puodeliu kavos, o paskui patraukė į rytus pro Senter Pointą44 ir Naująja Oksfordo gatve, turėdama tikslą susirasti skersgatvį, kuriame, žinojo, yra įsikūręs „Baltasis Elnias”. Pakeliui paskambino Filipui į mobilųjį, bet sulaukė tik paslaugų tarnybos atsakymo.

Pasukusi į siauroką, bemaž keturių jardų pločio gatvelę, iš kurios buvo matyti Britų muziejus, ji pastebėjo mažytę parduotuvėlę, kurios vitrina buvo aukštai užversta knygomis. Virš durų kabojo labai senamadiška tapyta iškaba su puikiu baltu elniu.

Iš lauko knygynėlis atrodė tamsus, tylus ir uždarytas, bet jai stumtelėjus durys švelniai prasivėrė. Į ją padvelkė seno popieriaus kvapas ir cigarečių dūmų tvankuma. Nuo sutrūkinėjusių lubų kybojo vienut viena elektros lemputė, plikos grindų lentos buvo numindžiotos ir subraižytos. Kiekvieną sienų colį slėpė lentynos, prikrautos visokių pavidalų, spalvų ir dydžių knygų. Buvo tamsoka, bet keistai jauku.

Tolimajame patalpos gale stovėjo senas rašomasis stalas bjauriai drožinėtomis uosinėmis kojomis ir popieriais nuklotu viršumi. Vienoje pusėje ant jo stovėjo senoviškos išvaizdos kompiuteris, kitoje — perpildyta peleninė. Šiukšlių krepšys greta stalo taip pat su kaupu pilnas suglamžytų popierių bei kito šlamšto. Už rašomojo stalo patalpos gale durys, vedančios į sandėliuką, buvo atlapos. Iš vidaus sklido blausi oranžinė šviesa, ir Laura girdėjo švilpiant virdulį. Po kelių akimirkų pro duris pasirodė vyriškis ir pasuko prie rašomojo stalo. Tartum visiškai nematė jos čia stovint. Jam iš lūpų karojo cigaretė, o delne laikė apglėbęs didelį purvinos išvaizdos puodelį. Laura kostelėjo.

— Dieve mano! — sušuko Čarlis ir taip nerūpestingai padėjo ant stalo puodelį, jog baltinta arbata išsiliejo ant šūsnies popierių šalimais. Užgesinęs peleninėje cigaretę, jis ištiestomis rankomis puolė priekin aplink stalą pasisveikinti. — Laura, vaikuti, — tarė apkabindamas.

Ji sukikeno ir prigludo prie jo.

Čarlis nustūmė ją nuo savęs per rankos atstumą.

— Praradusi svorio, mergužėle, ir tavo plaukai per trumpi. — Akcentas grynai eseksiškas, nė kiek nesugadintas Oksfordo, mistinės literatūros ar pusės dešimtmečio Blumsberyje. — Gal arbatos?

— Ne, dėkui. Čarli, ką tik prisigėriau tiek kofeino, jog užteks metams. Bet, vaikine, gera matyti tave.

Jis pritraukė seną, suklypusią kėdę ir nušluostė delnu šios sėdynę. Paskui nužirgliojo prie durų, užrakino ir apvertė lentelę „atidaryta”.

— Tu nežinai, kiek čia plūsta žmonių. — Jis nusijuokė ir klestelėjo ant kėdės už rašomojo stalo.

Čarlis niekada negalėjo pasigirti pavyzdine sveikata, visada stigo svorio ir buvo pablyškęs, bet dabar atrodė išties suvargęs ir gerokai senesnis nei keturiasdešimt ketverių. Paskutinį sykį Laura jį mačiusi vos prieš metus, bet nuo tada jis netekęs plaukų, svorio, netgi netekęs dar daugiau savosios odos spalvos. Atrodąs labai nekaip, tartum kamuojamas kažkokios mirtinos ligos, padarė ji išvadą.

— Čarli, man nemalonu sakyti, bet atrodai baisiai.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Sunkiai dirbau, Laura. Tačiau jaučiuosi puikiai. Tik va, slenka plaukai, — persibraukė delnu krintančias ant ausų retas riebaluotas sruogas. — Šiaip ar taip, dėl manęs nesirūpink. — Jis pasičiupo nuo stalo šalia šūsnies popierių pakelį cigarečių, išsitraukė vieną ir prisidegė senamadišku žiebtuvėliu. — Taigi kas atvedė tave į šį užkampį?

— Po teisybei, tai tu.

— Ką sakai, nejaugi?

— Buvau bepradedanti rašyti naują romaną, knygą apie Tomą Bredvordainą. Prisimeni, mudu kalbėjomės apie jį aną vakarą Niujorke? Tau išvykus, pradėjau austi šiokius tokius apmačiukus.

— Tu pasakei, buvai bepradedanti — būtuoju laiku. Tave ištiko rašytojo krizė?

Laura apsidairė po tūkstančius knygų nuo grindų ligi lubų. Staiga pasijautė labai nesmagiai.

— Ne, tik geresnis sumanymas.

— Varyk toliau.

— Tu matei žinias apie nužudymus Oksforde?

— Taip, — patvirtino jis keistokai.

— Ką gi, ar galiu tavimi pasitikėti? Kaip senu draugu?

— Žinoma. — Jis atrodė nustebęs ir kartu šiek tiek užgautas. — Juk žinai, kad...

— Taip, atleisk. Tik... Na, policija visuomenei nepasakė visko, ką žino. Antra vertus, jie faktiškai vis tiek nusiteikę neigti — bent tuomet, kai su jais kalbėjausi.

— Kalbi mįslėmis, Laura.

— Mat tos žmogžudystės turi ritualinį aspektą. Ne, dar daugiau — žudikas laikosi grafiko, astrologinio grafiko.

Čarlio akys susiaurėjo. Jis ilgai traukė cigaretę.

— Sakai, žudikas veikia pagal grafiką, o tai reiškia, kad manai, jog jis dar nebaigė.

— Būtent taip ir manau. Bijau, jis tik pradėjęs.

— Aha. — Čarlis atsilošė į kėdės atkaltę, tyrinėdamas Laurą per besirangančius tarp jųdviejų dūmus. — Galėtum pradėti nuo pradžios? Man reikia susiorientuoti, kas kaip.

Laura papasakojo jam kiek drįso. Kai baigė, išsigando išvydusi, kad jis tapo dar blyškesnis nei paprastai.

— Tu kažką apie tai žinai, tiesa, Čarli?

Jis paskutinį sykį užsitraukė cigaretės ir pasiėmė iš pakelio kitą, prisidegdamas nuo gęstančio pirmosios galiuko.

— Kodėl taip sakai?

— Pažįstu tave. Prisimeni? — Laura pastebėjo, kokios purvinos jo panagės. Taip pat pamatė, kad dešinės plaštakos smilius ir didysis pirštas, pro kuriuos styrojo cigaretė, pageltę.

— Klausyk, tai, ką esu girdėjęs, tik gandai. Štai kaip okultistai nūdien veikia. Viskas eina per interneto pokalbių svetaines, bet mes privalome būti diskretūs. Jeigu moki kalbą, gali susišnekėti, kaip sakoma.

— Ir ką ta kalba tau sako, Čarli?

Kol giliai užsitraukė cigaretę, jo veidas tapo it kaukolės kaukė.

— Dedasi kai kas reikšminga, kai kas labai reikšminga ir labai bjauru.

— Ką turi omenyje?

— Viena tokia grupuotė, nedidelė grupuotė — supranti, visiškai anonimiška — žaidžia pavojingus žaidimus.

— Oksforde?

— Oksforde.

— Kokius žaidimus?

— To, brangioji, negaliu pasakyti, nes nežinau.

— Nežinai?.. Negali pabandyti spėti?

— Žmonės pernelyg bijo per daug apie tą dalyką kalbėti.

— Gerai. — Laura nepajėgė nuslėpti susierzinimo. — Suprantu, tai delikatu, bet praleisk smulkmenas — nupiešk man bendrais štrichais.

Čarlis vėl čiulpė cigaretę, pripildydamas orą dar daugiau pilkų dūmų. Galiausiai tarė:

— Kalbama, kad įsivėlę kai kurie labai seni vilkai. Nežinau, nei, atvirai kalbant, noriu žinoti, ką jie daro. Bet esu girdėjęs... — Jis visai dešimčiai sekundžių nutilo. — Esu girdėjęs, jog egzistuoja toks manuskriptas.

— Manuskriptas?

Čarlis užgesino užspausdamas cigaretę, nugėrė gurkšnį arbatos ir pasiėmė žiebtuvėlį. Uždegė šį, paskui užtrenkė dangtelį. Laura kaip įmanydama stengėsi nekreipti į tai dėmesio, bet kai ketvirtą sykį jis pakartojo tą pat veiksmą, ji staiga pasidavė priekin ir pačiupo iš jo žiebtuvėlį.

— Čarli... koks manuskriptas?

— Laura, pupyte, pasakyčiau tau, jei žinočiau, bet, supranti, tai viskas. Dabar žinai tiek pat, kiek ir aš. Kad ir kas už to slepiasi, yra labai stambi figūra ir, beje, svarbi ne tik visuomenėje. Turinti didelę įtaką.

19 skyrius

Palikusi „Baltojo Elnio” knygynėlį, Laura vėl pamėgino prisiskambinti Filipui, bet tesulaukė jo tinklo operatoriaus atsakymo. Nusivylusi užtrenkė mobiliojo dangtelį. Iš dalies ji bemaž sutiktų tikėti, kad vis dėlto Monro teisus ir kad astrologijos elementas tiesiog vien nesąmonė.

Po penkių minučių supypsėjo jos telefonas. Skambino Filipas.

— Jokių naujienų, — iškart pasakė jis. — Pas mane du praleisti tavo skambučiai. Atleisk, buvo išsekusi baterija. Kada grįžti?

Ji pasižiūrėjo į laikroduką.

— Jei jau esu čia, galėčiau gerai išnaudoti dieną. Veikiausiai suspėsiu į kokios penktos traukinį. Gal pasitiktum mane stotyje?

— Be problemų. Paskambink man iš Padingtono.

Laura įsėdo popiet į 5.29 traukinį, bet tai pasirodė esąs netikęs pasirinkimas: jis buvo prisikimšęs nuolatinių priemiestinių keleivių, dirbančių mieste. Laimė, ji atkakusi į Padingtoną anksti ir susiradusi sėdimą vietą; tačiau kad ir taip, didžiumą kelionės važiavo suspausta, nes beveik visi buvo beišlipą Oksforde. Ji praleido pirma savęs plūstelėjusių stoties link keleivių spūstį ir bemaž paskutinė išlipo iš vagono. Praėjo pro barjerą, atidavė bilietą kontrolieriui ir išvydo Filipą, laukiantį jos prie durų į gatvę.

— Kai kas įvyko, ar ne? — paklausė Laura, susigrūsdama rankas į kišenes. Pažvelgė žemyn sau į kojas, paskui giliai atsidususi susitiko su juo akimis. Jis apsikabino ją per pečius ir nusivedė prie automobilio, kurį buvo pastatęs vos už keleto jardų. Žvarbiame ore jųdviejų iškvepiamas oras kilo baltais garų kamuolėliais. Buvo giedras, žvaigždėtas vakaras ir temperatūra staigiai nukritusi.

Ji įsirangę į mažučio seno MGB keleivio vietą, ir Filipas įjungė gan silpną salono šildytuvą beveik maksimaliu pajėgumu.

— Taigi pasakok, — galiausiai tarė ji ir atsiduso. — Ir negailėk šiurpių smulkmenų.

Filipas užvedė variklį ir įstūmė pavarą. Atbulom išslinkę iš stovėjimo vietos, juodu įsiliejo į eilutę automobilių, laukiančių įsukti į Botli Roudą.

— Ketinau tau paskambinti, — pradėjo jis. — Bet buvau iškviestas vos prieš valandą, kai tu jau sėdėjai traukinyje, ir pamaniau, jog bus geriau, jei aš...

— Žinoma, Filipai, viskas gerai. — Laura geibiai jam šyptelėjo. — Nepykstu ant tavęs. Tik esu... sukruštai pikta. Taškas. Taigi kas atsitiko?

— Pasak teismo medikų, žmogžudystė įvyko tarp praeito vakaro aštuntos ir dešimtos. Šįsyk porelė, šiaip braižas lygiai toks pat.

— Porelė?

— Jauni meilužiai. Užklupti in flagrante45.

— Ir... tik nesakyk man, kad... buvo išimti merginos inkstai.

— Taip. — Jis pažvelgė į ją šiek tiek nustebęs.

— Traukinyje truputėlį paskaitinėjau. Evelinos Tarintaros „Senovės astrologiją”. Žinoma, šlamštas, bet esama kai kurių naudingų užuominų, kad būtų galima sekti visu tuo tikinčiojo mintis. Venera, planeta, kuri praeitą vakarą įėjo į Aviną, susijusi su inkstais. Įsivaizduoju, žudikas paliko dar vieną monetą — šįsyk varinę?

Filipas linktelėjo.

— Teisingai atspėjai. Taigi kaip dera planetos, datos ir metalai?

— Sprendžiant iš to, ką Tomas surado, atrodo, kad dar dvi planetos turi prisidėti prie konjunkcijos, Marsas ir Jupiteris, ir planuojamos dar dvi žmogžudystės. Pasak ponios Tarintaros knygos, Marsas susijęs su geležimi ir tulžies pūsle, Jupiteris — su alavu ir kepenimis.

Filipas vėl linktelėjo, bet nieko nepasakė.

— Taigi ši paskutinė žmogžudystė? — dalykiškai paklausė Laura.

— Dvejetas studentų, namas Rytų Oksforde. Juodu mylėjosi, kai žudikas smogė. Abiem aukoms perpjautos gerklės. Vaikinas... — jis trumpam nutilo. — Saimonas... Saimonas Veldingas, po to, kai buvo išsiųstas anapilin, neliestas. Mergina, Samanta Turou, graži... — Juodu įsuko į pagrindinę magistralę, ir Laura matė įsitempiant Filipo skruostų raumenis.

— Inkstai iš jos buvo išimti chirurgiškai tiksliai. Pasak laboratorijos vyriokų, nusikaltimo vietoje nepalikta nė vienintelio pirštų atspaudo, nei prakaito DNR — visai kaip pirmaisiais dviem atvejais. — Staiga jis trenkė delnu į vairą, ir Laura krūptelėjo.

Pro šoninį langą ji žvelgė į skriejančius pro šalį pastatus. Priekyje šviesoforas užsižiebė raudonai, ir Filipas sulėtinęs greitį sustojo.

— Kūnai aptikti tik šiandien pavakarę. Porelė mylėjosi kelių studentų bendrai išsinuomotame name. Kiti du studentai su savo partnerėmis sugrįžo apie vidurnaktį. Visi pasuko tiesiai į lovas, o rytą išvyko į koledžą. Tik kai grįžo po paskaitų, kažkuris pastebėjo kruvinus pėdsakus ant laiptų aikštelės kilimo, vedančius iš porelės kambario. Negirdėdami pas Saimoną su Samanta nė garso, maždaug be penkiolikos penkios jie pasibeldė į miegamojo duris. Policija atvyko ten tuoj po penkių, o man paskambinta apie pusę šešių.

— Ar jaunimėlis pasakė, kada paskutinį sykį matė aukas?

— Visi išėjo apie septynias.

— Na, tatai nepadeda susiaurinti iki tikslaus nužudymo laiko, bet dabar tikriausiai Monro manimi tiki?

— Spėju, turbūt tiki, — atsakė Filipas. — Jis nori pasimatyti su mumis... pas save namie.

Monro vieno miegamojo butas buvo masyviame šiaurinio Oksfordo name ir sudarė visišką priešingybę mažam neišvaizdžiam jo kabinetui policijos nuovadoje. Skoningai apstatytas ir stilingai dekoruotas, jis demonstravo visai kitokią šio žmogaus pusę.

Svetainė — erdvi, aukštomis lubomis, su židiniu, kurio pakuroje degė tikros malkos. Virš židinio kabojo didžiulis šiuolaikiškas abstraktus paveikslas. Sienos nudažytos blyškia žaluma, o pora kreminės spalvos švediškų sofų teikė aplinkai dar daugiau šilumos. Apšvietimas buvo prislopintas, o iš poros, regis, brangių garso kolonėlių sklido švelni melodija iš Brajano Inou46 albumo.

— Sėskitės. — Monro mostelėjo į vieną iš sofų. — Žinau, jums atrodo, ponia Niven, kad turėčiau jūsų atsiprašyti, — pradėjo jis. — Bet aš taip nemanau. Tačiau išties norėjau padėkoti jums už informaciją, kurią mums suteikėte.

— Norite man padėkoti? Tik tiek?

— Na, ką...

— Mane stebina, kad ne kažkiek turėjote kuo remtis šioje byloje, detektyve vyresnysis inspektoriau. Tai, ką mudu su Filipu papasakojome, gal ir nebūtų atvedę prie žudiko, — kol kas, — tačiau tai nusipelno daugiau nei vien tik dėkui.

Dabar jau sutriko Monro.

— Atleiskite, aš ne visai...

— Ne visai suprantate? Ką gi, pirmiausia liaukitės mane vadinęs „ponia Niven”. Mano vardas Laura. O antra, manau, kad aš nusipelniau vietos šiame tyrime.

Monro įsistebeilijo į ją, ir tamsios jo akys vėrė dar skvarbiau nei paprastai.

— Kodėl turėčiau taip pasielgti? — paklausė.

— Manau, Laura savaip žavingai nori pasakyti, — įsiterpė Filipas, — kad gali mums padėti. Ir, užprotokoluokite, aš su ja sutinku.

— Be to, aš turiu šiokios tokios papildomos informacijos, kuri gali būti naudinga, — šaltai pridūrė Laura.

— Kokios gi informacijos? — Monro nepajėgė paslėpti vis didėjančio savo irzulio.

— Kodėl turėčiau jums pasakyti? — atšovė Laura.

— Todėl, ponia Niven, kad jeigu to nepadarysite, apkaltinsiu jus nutylint liečiančią žmogžudystės tyrimą informaciją, štai kas.

— Dievaži, paklausykite, — metė Filipas. — Juk tai juokinga. Abu elgiatės kaip vaikai.

Monro pamažu atsistojo.

— Atleiskite, — tarė. — Buvau šiurkštus. Gal neatsisakytumėte abu ko nors išgerti?

Laura papurtė galvą.

— Ne, dėkui, — atsisakė Filipas.

Monro nuėjo prie riešutmedžio spintukės, išėmė butelį škotiškojo, krištolinę taurelę ir įsipylė šlakelį.

— Aš visiškai pasitikiu savo žmonėmis, — tarė jis, — ir savo metodais. Taigi pageidaučiau, kad praneštumėte man tą naują informaciją ir visa kita, ką sužinojote apie šią bylą. Ir aš mielai užmiršiu, kad kada nors man grasinote ką nors nutylėti.

Laura giliai įkvėpė oro ir atrėmė Monro žvilgsnį.

— Puiku, detektyve vyresnysis inspektoriau. Privalau bendradarbiauti, bet tuo pat metu jūs negalite man uždrausti pačiai vesti šių nusikaltimų tyrimą.

— Jūs teisi. Negaliu. Bet lygiai taip pat galiu pritaikyti jums straipsnį, jeigu atsisakysite suteikti vertingos informacijos ar kaip nors kitaip trukdysite mano komandos darbui.

— Žinoma, galite. Bet to neatsitiks..

— Ir jūs sakote, kad šis jūsų draugas tvirtina visai nenumanąs dėl to manuskripto turinio? — prašneko Monro, kai Laura pabaigė.

— Matyt, taip.

— Ir tai viskas, ką jūs žinote?

— Viskas.

Trumpą sekundėlę Laura pastebėjo Monro veidu šmėstelint įtarimo šešėlį, bet tuojau šis dingo.

— Ką gi, dėkui ir už tai, — tarė jis ir išlenkė taurelę. — Gal man atleisite, turiu peržiūrėti krūvą popierių.

Filipas suspaudė Laurai alkūnę ir vos pastebimai papurtė galvą, perspėdamas, kad nesiginčytų. Buvo metas išeiti.

Įsėdęs į automobilį, Filipas iš vidaus atrakino keleivio dureles. Laura įsmuko į įdubusią sėdynę. Jis įstatė į uždegimo spynelę rakčiuką, bet nesiskubino užvesti variklį.

— Juk tu ne viską pasakei Monro? — paklausė.

Laura nusišiepė ir kilstelėjo antakius.

— Pernelyg gerai mane pažįsti, brangusis.

— Na, klok.

Ji papasakojo jam apie sąmokslo teorijas ir 1851-ųjų žmogžudystes.

— Labai gerai, kad neužsiminei jam apie tai. Tikriausiai būtų pamanęs, kad tu galop kuoktelėjai.

— Aha, matyt, esi teisus.

— Tad ką ketini dabar daryti, Holmsai?

— Ką turi galvoje?

— Po to, kai Monro pasiuntė tave velniop.

— Ak, tai? — Laura niekinamai prunkštelėjo. — Tokie žmonės kaip Monro daro mane dar ryžtingesnę.

Pro savo svetainės langą Džonas Monro stebėjo Filipo automobilį išsukant iš įvažos. Paskui vėl prisipylė taurelę ir atsisėdo ant vienos iš sofų.

Tokia jau jo laimė, mąstė, kad gavo susidurti su šia įkyria amerikiete, kuri paleido iš skrynios visą kirbinę problemų. Antra vertus, turįs pripažinti, kad tai, ką ji išraususi, tikrai verčia susimąstyti. Tik reikalas tas, kad esama sričių, kurioms jis užtvėręs savo protą.

Kiek metų jau praėję nuo to paskutinio įvykio? Prisivertė sugrįžti mintimis atgal. Veikiausiai tai atsitikę 1989-aisiais. Tuomet dar tik dvejus metus buvo tarnavęs policijoje. Taip, tai buvo 89-ųjų pabaigoje, tais metais, kai juodu su Džeine susituokė. Sesilija Mur — ta moteris, kuri kone sužlugdė jo karjerą, dar kaip reikiant šiai nė neprasidėjus. Ji buvusi aiškiaregė ar bent taip tvirtino pati ir josios sekėjai. Ją pakvietė, kad padėtų surasti vieną merginą, Karoliną Marsden, jau trys savaitės kaip dingusią. Jis buvęs jaunas, naivus bei optimistiškas ir taip pat gerokai susižavėjęs Sesilija. Per daug pasitikėjęs ta moterimi ir jos galiomis, ir perniek eikvojo policijos laiką bei išteklius, įtikinęs savo vyresnybę, kad šis mediumas galėtų nuvesti juos iki dingusios merginos.

Sesilija padariusi didžiulį šou „ieškodama” Karolinos Marsden, pasitelkusi tai, ką ji vadino „nuotoliniu matymu”, suteikė policijai nuorodų, kur būtų galima surasti merginą.

Monro buvo suteiktos pernelyg laisvos rankos veikti savo nuožiūra, — dabar jis tai žinąs, — bet vis tiek čia joks pasiteisinimas. Tikėdamas Sesilijos Mur pasakojimais, kur Karolina laikoma, — gyva, viename rūsyje Ilinge, — jis įsiveržė ten vien tam, kad aptiktų, jog ši vieta — vienos pensininkų poros iš Bangalūro namai. Karolina ar bent pakankama jos dalis, pagal kurią teismo medikai įstengtų nustatyti tapatybę, buvo surasta po dviejų savaičių viename sąvartyne palei Hamersmito viaduką.

Po to įvykio pirmuosius penkerius metus kilti karjeros laiptais sekėsi labai lėtai, ir Monro išliko vien per savo atkaklumą ir ryžtą. Šios pastangos pražudė jo santykius su Džeine; 1993-iaisiais, vos po dvejų santuokos metų, juodu išsiskyrę bevaikiai.

Gurkšnodamas viskį, jis stebeilijo į liepsną židinyje. Argi galįs leistis vėl įtraukiamas į okultizmą? Bemaž visi nusikaltimų tyrimo padalinio vyriokai ir uniformuotieji, tada šaipęsi jam už nugaros, dabar buvo pasitraukę arba dirbo kitų miestų policijoje; vienas ar du, kurie dar prisiminė Sesiliją Mur, šįsyk nedrįstų nieko pasakyti. Bet esmė ne ta: tiesiog tai principo reikalas. Monro suvokė, jog jam pačiam nėra ko tikėti, kad šis astrologinis niekalas galėtų būti tikrąja žudiko motyvacija, nors ir žinojo, kad Laura Niven ir Filipas Beinbridžas — ne kokie pamišėliai. Po teisybei, turįs pripažinti, kad jie abu — protingi ir geranoriški žmonės, kurie jam tikriausiai būtų patikę, jeigu būtų sutikęs kitomis aplinkybėmis.

Ir, žinia, esama dar kito faktoriaus — to, kuo dar nepasidalijęs netgi su savo komanda. Jis skersai išilgai žinojo vietos policijos istoriją: tai buvęs vienas iš jo paauglystės pomėgių. Šios žmogžudystės buvo stebėtinai panašios į seniai pamirštas bylas, kai daugiau nei prieš šimtą penkiasdešimt metų, 1851-aisiais, buvo nužudytos trys jaunos moterys ir vienas Oksfordo studentas.

Monro padėjo taurelę ir nuėjo prie naujo kompiuterio, kurį vos prieš savaitę buvo nusipirkęs. Bakstelėjo pelę, ir kompiuteris atgijo iš ramybės režimo. Perėjęs prie paieškos sistemos, jis sekundėlę ar porą delsė, vėl prisimindamas savo susitikimą su Laura ir Filipu praeitą vakarą policijos nuovadoje. Kaip Laura pavadinusi tą tinklalapį? Pagaliau jis prisiminė ir dviem pirštais išstukseno almanac.com.