30 skyrius

Kroidonas: kovo 24, 14.00

Čarlio Takerio laidotuvės buvo nykus, lietaus merkiamas, prisodrintas priemiesčių skurdo reikalas. Pamaldos atlaikytos betoninėje koplyčioje, pastatytoje XX amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje už kelių mylių nuo Kroidono, į pietus nuo Londono. Dalyvavo mažiau nei tuzinas žmonių. Iš savo automobilių jie nėrė per žvilgančią aikštelės gudrono dangą užsitraukę ant galvų lietpalčius ir išskleidę lietsargius. Visą koplyčią smelkė sumišai drėgnų drabužių ir vystančių lelijų kvapas.

Netrukus po to, kai buvo aptiktas Čarlio kūnas, policija darbavosi remdamasi principu, kad jis nusižudęs. Bet paskui pagal nusikaltimo vietos tyrimo grupės surinktus įkalčius įtikinamai įrodyta, kad jis pats negalėjęs iššauti. Tyrėjai pradėjo aiškintis dėl nužudymo.

Laura ir Filipas atvyko paskutiniai ir atsisėdo drauge koplyčios gale, tylomis klausydamiesi į juostelę įrašytos vargonų muzikos, abu paskendę savo pačių mintyse. Filipas Čarlio beveik nepažinojęs. Jam šis buvęs tik dar vienas veidas Oksforde, Lauros bičiulis. Juodu buvo susitikę pobūviuose ir kartkartėmis pasiginčydavę apie politiką. Filipas buvęs gan kairiųjų pažiūrų, o tai XX amžiaus devinto dešimtmečio studentams laikyta daugmaž privalu, bet Čarlis, prisiminė jis, buvęs kraštutinysis marksistas.

Laura galiausiai apsiprato, kad Čarlio nebėra. Beveik prieš savaitę, kai ši žinia taip žiauriai ją užgriuvusi, pasijautė sukrėsta ligi širdies gelmių.

Ne todėl, kad būtų buvusi labai artima su Čarliu. Bet šis buvęs dalimi jos jaunystės. Galbūt kaip tik dėl to, kad per kone dvidešimt metų juodu beveik nesimatę, ji tebesiejo jį su laimingais laikais, su koledžu, laisve, metu tik pasibaigus vaikystei, metu, kai — bent jos atmintyje — pasaulis atrodęs nekaltesnis. Dabar, kai Čarlio nebeliko, slėgė toks jausmas, lyg būtų buvusi sunaikinta ir dalis jos pačios.

Tik vėliau atėjo baisus suvokimas siaubo, kurį dabar jautė. Mirtys, skerdynės ir smurtas pradėjo artėti į ją iš visų pusių. Laura niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad Čarlio mirtis turi būti kažkaip susijusi su jos tyrimu.

Nuo tada, kai sugrįžo į Oksfordą, juodu su Filipu buvo šiek tiek pažengę į priekį: patvirtinę, kad 1851-ųjų žmogžudystės įvykusios kaip tik tomis naktimis, kai atitinkami dangaus kūnai buvo įėję į Vėžio ženklą ir kad anų metų liepos 20-ą buvo laukiama penkių planetų konjunkcija. Vienintelis skirtumas tarp anų ir vėlesnių žmogžudysčių buvo tas, kad žudikai nepradėję virtinės nusikaltimų per pavasario lygiadienį, nes planetų konjunkcija įvykusi visiškai kitu metų laiku. Visa tai buvo svarbu, žinojo Laura, ir nekėlė jokių pagrįstų abejonių jos teorija. Bet vis dėlto atrodė, kad jųdviejų paieškos informacijos, kuri galėtų nurodyti į dabartinio žudiko asmenybę, tartum buvo beišsikvepiančios. — O kita žmogžudystė pagal planą turinti įvykti ateinantį vakarą, kovo 30-ą.

Gedulingosios pamaldos buvo slogios. Sintetiniai choro garsai, švelniai besiliejantys iš garsiakalbių palubėje, turėjo reikšti dvi giesmes, bet daugiausia, ką bet kuris iš susirinkusiųjų pajėgė atskirti — tai tik vos girdimą murmesį. Antrai giesmei pasibaigus, karstas su Čarlio kūnu nešėjų atsargiai buvo pakeltas ir išneštas į laukiantį prie koplyčios katafalką. Laidotuvininkai pamažu paliko klauptus ir ėmė slinkti durų link.

Lauke katafalkas pajudėjo iš vietos ir grupelė gedėtojų nusekė iš paskos, vingiuojančiu taku praėjo pro paminklines kapines iki zonos, kur buvo mažiau kapų ir kur žiojėjo ką tik iškasta nauja duobė.

Grįždami pro koplyčią atgal, Laura ir Filipas jau buvo beveik priėję savąjį automobilį, kai išgirdo kažką atbėgant iš paskos. Atsigręžę juodu išvydo jauną moterį ilga balta suknele, kuri palengva sustojo. Atrodė kokių dvidešimt penkerių, neaukšta, liekna, su tamsiai rudais, laisvai krintančiais iki juosmens plaukais. Didelių mėlynų akių, fėjos veido, plonais antakiais ir dailia nosimi. Laura pamačiusi sumojo, kad moteris verkusi: buvo be makiažo, bet akys paraudusios, o oda paakiuose tartum pamėlusi.

— Jūs — Laura ir Filipas, taip? — paklausė ji.

Laura linktelėjo.

— Aš... aš buvau Čarlio, ee, Čarlio draugė. Mano vardas Sabrina. — Ji ištiesė ranką ir tuo pat metu apsidairė lyg pasitikrindama, ar niekas jų nestebi. Kažkokia pusamžė pora, dalyvavusi pamaldose, praėjo pro šalį, ir Sabrina palaukė, kol šie nutols tiek, kad nebegalėtų girdėti.

— Mane paprašė perduoti jums tai. — Ir ji įbruko Laurai į delną kažkokį šaltą metalinį daikčiuką.

Tai buvo raktas.

— Įsidėkite į kišenę, — tyliai, bet tvirtai pasakė Sabrina.

— Kas?..

— Čarlis, kas gi kitas. Jis žinojo patekęs į bėdą. Prašau, tik paklausykite, — sukuždėjo Sabrina. — Čarlis itin žavėjosi Niutono biografija. Rasite ją jo bute, Čepstou gatvė, numeris 2, Niu Kroso rajone. Turite šiandien ten nuvykti. Rytoj jo brolis peržiūrinės daiktus ir sureguliuos buto nuomą. Raktas su numeriu. O dabar privalau eiti. Sėkmės. — Sulig tais žodžiais ji apsisuko ir skubiai pasišalino.

Mirksnį apstulbę, Laura ir Filipas paprasčiausiai leido jai nutolti. Paskui, staiga peikėdamasi iš tylos, Laura krustelėjo, lyg ketintų vytis merginą. Bet Filipas ją sulaikė.

— Manau, palikime ją ramybėje.

Čarlis gyvenęs mažučiame dviejų kambarių būste, siauroje gatvikėje netoli pagrindinės judriojo Niu Kroso magistralės, Pietų Londone. Viename iš šešių butų, kurie sudarė, matyt, kažkada turėjusį būti gan prabangų namą. Laura ir Filipas nuvažiavo ten tiesiai po laidotuvių ir pastatė automobilį Čepstou gatvėje, keliomis durimis toliau nuo to namo. Juodu pasiekė butą antrame aukšte blausiai apšviestais įvijais laiptais.

Butukas nebuvo toks prastas, kaip Laura tikėjosi. Čarlis kaip įmanydamas pasistengė užmaskuoti trupantį tinką ir apskritai būsto skurdumą — šiek tiek padažė ir pakabino kelias skoningas įrėmintas litografijas. Baldai buvo pigūs ir seni. Matyt, išsinuomoti kartu su butu, kai Čarlis čia įsikėlė, bet jis buvo nupirkęs porą kilimų bei pagalvėlių ir šie kiek padėjo pagerinti aplinką. Moters įtaka buvo akivaizdi: Sabrina viską pagražinusi, pagalvojo Laura, vaikštinėdama po pagrindinį kambarį. Viename gale buvo elementari virtuvėlė ir televizorius, kitame — knygų lentynos. Ji kyštelėjo galvą į ankštą miegamąjį, iš kurio vedė durys į mažut mažutėlaitį vonios kambarį. Visame bute tvyrojo stiprus cigarečių ir alkoholio kvapas.

— Dievuliau, toks jausmas, lyg būtume įžengę į svetimas valdas, — tyliai tarė Laura.

— Na, turbūt taip ir yra, — pritarė Filipas.

— Man kūnas eina pagaugais.

— Ak, liaukis. Sabrina aiškiai pasakė Čarlį norėjus, kad čia ateitume. Nesijausk kalta. Jis tavimi pasitikėjo.

— Taip, ir tik pažiūrėk, kas atsitiko, jam su manimi pasimačius. — Laura sunkiai susmuko ant sukamosios kėdės prie nedidelio rašomojo stalo. Ant šio stovėjo kompiuteris, o greta kėpsojo netvarkinga krūva popierių ir peleninė, pilna cigarečių nuorūkų. — Niutono biografija, — Laura kryptelėjo galva į knygų lentyną šalia televizoriaus. — Pasižiūrėsime šioje? Kita yra miegamajame.

Filipas bemaž iškart surado knygą. Juodu atsisėdo prie mažučio medinio stalo virtuviniame pagrindinio kambario gale ir atsivertė ją, pavadintą Izaokas Niutonas: Mago biografija. Autorius — Lajamas Etvičas.

— Čarlis itin žavėjosi šia knyga, — tarė Laura, prisiminusi Sabrinos žodžius. Paskui pridūrė: — Raktas su numeriu. — Ant šio buvo įrėžtas skaičius 112.

— Spėčiau, jog tai puslapio numeris, — pasakė Filipas ir pervertė knygos puslapius iki 112-ojo.

Permesdami akimis pirmas dvi pastraipas, juodu beveik iškart pastebėjo anomaliją. Vidur eilutės mintis buvo staiga nutrūkusi. Paskutinė sakinio dalis skambėjo taip: Padingtono stotis, keturiolikta dėžutė, Džefo vakarėlis, kvapioji pelėžirniukė.

Filipas atsistojo ir nuėjo prie lango. Lauke pilki pastatai ir pilkas dangus atrodė lyg susilieję išvien. Buvo prasidėjusi piko valanda ir Niu Kros Roudo magistralėje kimšosi eismas. Gatvės gale keturios mašinų eilės nejudėjo iš vietos, jų išmetamieji vamzdžiai į pavakarės orą vertė dūmų kamuolius. Filipas nepastebėjo pastatytos kitoje gatvės pusėje nepriekaištingai išblizgintos juodos tojotos.

— Tau tai turi kokią nors prasmę? — paklausė jis.

— Taip, iš tikrųjų turi, — atsakė Laura. — Eime. — Ji pasikišo knygą po pažastimi. — Tu vairuosi ar aš?

Padingtono stotis buvo ne daugiau kaip šešios mylios nuo Niu Kroso tiesia kryptimi, bet juodviem truko maždaug devyniasdešimt minučių per transporto grūstį vargais negalais nukakti iki jos, įskaitant ir tas dvidešimt minučių, kurias dėl gatvės remonto darbų netoli Pikadilio žiedo stovėjo įstrigę Pel Mele. Kai pagaliau iš pietų pusės priartėjo prie Temzės, saulė jau buvo nusileidusi prieš kokias keturiasdešimt minučių, ir važiuojant Predo gatve blausi raudonų ir citriniškai geltonų neoninių šviesų žara tik dar labiau išryškino nevalyvumą yrančių, nuo užteršto oro aprūkusių, iš abiejų pusių besitęsiančių pastatų — glaudžiančių pigių džinsų parduotuvėles ir striptizo šou, kuriuos pro akutę galėjai stebėti tiesiai iš gatvės.

Stoties viduje per pagrindinę salę plūdo vilnys žmonių. Asmeninės rakinamosios spintelės ir saugojimo kameros buvo išdėstytos tarp bilietų kasų ir kavinukės pavadinimu „Karšti patiekalai nuolatiniams keleiviams”. Kiekvienos sekcijos priekyje buvo pritvirtinta plokštelė su skaičių klaviatūra.

— Tai tu pagaliau man pasakysi kombinaciją ir ką reiškia „saldžioji povė”, Laura? — paklausė Filipas.

Ji atsiduso.

— Kas man belieka?

— Tikrai taip.

Laura atsirėmė nugara į dėžutes, nužvelgdama pro šalį plaukiantį nuolat važinėjančiųjų miestan ir atgal į priemiesčius keleivių srautą. Vėl pasisukusi į sekciją nr. 14, ji sumurmėjo: — Tai mano pravardė — na, bent Čarlis taip mane praminė.

Filipas prunkštelėjo.

— Mudu susipažinome 1982-aisiais Oksforde. Dideliame daugiabutyje prie Banberi Roudo, priklausančiame vieno mūsų kursioko, Džefo ... Džefo Taunsendo, regis, tokia buvo jo pavardė, tėvams. Šiaip ar taip, po to vakarėlio Čarlis visada mane vadino „kvapniąja pelėžirniuke”.

— „Kvapniąja pelėžirniuke”?

— Mat vilkėjau tam vakarėliui pasiūtu švarkeliu su povo plunksnomis, kurių akutės jam priminė pelėžirnius.

Negalėdamas patikėti, Filipas mirksnį išpūtė į ją akis, paskui nusikvatojo.

— Tai buvo labai seniai.

Nuoširdus jos veidas dar labiau jį prajuokino.

— Atleisk, — vargais negalais pratarė Filipas surimtėdamas. — Tiesiog įsivaizdavau tave su švarkeliu, papuoštu povo plunksnomis, tai juk...

— Brangu?

— Na, taip.

— „Naujieji romantikai” tuomet buvo savo viršūnėje. Prisimeni? Tu tikriausiai vilkėdavai šilkinius marškinius ir avėdavai firminiais „Tucker” aulinukais.

— Niekad tokių neturėjau, — pasipiktino Filipas.

Dabar jau susijuokė Laura.

— Ir tu buvai su siaubinga kasyte, kai mudu susipažinome.

— Tiesą sakant, tai buvo tikra „arklio uodega”, — nusiviepė Filipas. — Gerai. Tai kokia kombinacija?

Ji pažvelgė į klaviatūrą ir pradėjo spaudinėti skaičius. Filipas stebėjo: 1... 9... 8... 2. Tuomet ji nuspaudė mygtuką „įeiti”, paėmė už rankenėlės ir patraukė.

Dėžutės viduje gulėjo susukti ir perrišti juodu šilkiniu kaspinu popieriaus lakštai. Greta, skaidriame plastikiniame dėkle, gulėjo kompaktinis diskas.

Filipas įkišo ranką vidun ir išėmė abu daiktus.

— Spėju, DVD, — pasakė jis ir atrišo ritinio kaspiną. — Ir taip pat kas panašu į... — jis nutilo. — Ką gi, įdomu. Netgi aš tiek moku lotynų, kad gebėčiau tai išversti.

Pirmo puslapio viršuje buvo užrašyta: Isaacus Neuutonus, Principia Chemicum.

Braudamiesi iš Londono vakarų kryptimi, Oksfordo link, Laura ir Filipas beveik nesikalbėjo. Transporto eismas buvo šiek tiek nuslūgęs, ir per dvidešimt minučių juodu pasiekė A40 kelią, nuvesiantį juodu į autostradą ir penkiasdešimt mylių ruožą iki namų. Abu važiavo paskendę savo mintyse, kiekvienas atskirai narpliojo gijas to, ką buvo sužinoję, ir nė katras dar nepasirengęs apie tai kalbėti. Filipas vairavo, o Laura tyrinėjo Niutono dokumentą. Šis buvo išmargintas smulkiu, tiksliu, kaligrafišku braižu, daugiausia parašytas kažkokia svetima kalba ar gudriai užkoduotas, sukeliantis kažkokios vapalionės įspūdį. Šitai buvo kai kur prikaišiota eilučių, parašytų lotyniškai, taip pat brėžinių, keistų simbolių, lentelių ir schemų, išbarstytų po puslapį be tvarkos. Paskui, kai juodu paliko už savęs miesto žiburius ir įnėrė į tamsią autostrados atšaką su abipus kelio plytinčiais laukais, tapo per tamsu, kad būtų įmanoma skaityti.

— Tai aiškiai fotokopija, — prašneko Laura. — Bet apie ką, velniai rautų, čia kalbama?

— Gailiuosi, kad trylikos būdamas neskyriau daugiau dėmesio lotynų kalbai, — pasakė Filipas.

— Tiesą sakant, neblogai išmanau lotynų, bet tai visiškas kalbų kratinys. O tie simboliai ir užkoduotosios dalys? Man panašu į žodžių mišrainę.

— Ir ką gi, po galais, Čarlis Takeris veikė su Izaoko Niutono rašyto dokumento kopija? Šis ne iš tokių, apie kuriuos kada nors būčiau girdėjusi.

— Ir aš ne. Aišku, jis parašė Principia Mathematica, bet... — Laura pasigręžusi nuo užpakalinės sėdynės pasičiupo Niutono biografiją, jųdviejų pasiimtą iš Čarlio buto. Įjungusi salono lemputę, ji suskato sklaidyti puslapius. — Mago biografija, — tyliai perskaitė Laura. — Prisimenu, kai ta knyga išėjo. Tuo metu sukėlė nemažą sensaciją, ar ne?

Filipas atrodė suglumęs.

— Tai revizionistinis veikalas — Niutonas vaizduojamas kaip koks kuoktelėjęs burtininkas ar kažkas toks... Dabar prisimenu, — pridūrė ji ir pastukseno į atvertą knygą pirštais. — Grindžiama nuomone, kad Niutonas buvo uolus alchemikas.

— Taip, — atsakė Filipas, — aš irgi prisimenu. Knyga išėjo prieš kelerius metus. Skaičiau The Times recenziją.

— Niutonas buvo ne tik alchemikas. — Laura pakėlė akis nuo knygos. — Atrodo, jog buvo rimtai pasinėręs ir į juodąją magiją. Štai čia rašoma: „Niutonas buvo juodosios magijos adeptas. Šio stebinančio fakto įrodymą galima rasti tarp raštų, kuriuos jis saugojo paslėpęs iki pat savo mirties. Jo mokiniai laikė tai paslaptyje, baimindamiesi suteršti milžinišką įžymiojo žmogaus mokslinę reputaciją. 1936-aisiais, padedant ekonomistui ir Niutono žinovui Meinardui Keinzui, šie dokumentai buvo vėl atrasti — daugiau kaip milijonas žodžių okultizmo tema, nuo ateities būrimo iki alchemijos.

— Vadinasi, jis skelbė legalius mokslinius dalykus, bet rizikingą medžiagą saugojo gerai paslėpęs nuo smalsių akių?

— Matyt. Juk negalėjo leisti, kad būtų sužinota, jog domisi okultizmu; tai būtų sužlugdę jo karjerą.

— Ir, manai, šis Principia Chemicum galėjo būti vienas iš jo slaptų veikalų?

— Dar neaišku. — Laura pervertė biografiją sau ant kelių iki dalykinės rodyklės. — Jis rašė visus savo dokumentus lotyniškai, anais laikais taip buvo priimta. Tik keista, kad jis pavartojo sulotynintą savo pavardės versiją. Bet... aha, — po sekundėlės tarė ji. — Paklausyk... „Niutono įžymiausias veikalas Principia Mathematica, deja, negalima sugretinti su Principia Chemicum — o tai neabejotinai būtų buvęs veikalas, aprašantis jo alcheminius atradimus. Jis palieka mums nuorodų ir užuominų, tačiau nėra jokio rankraščio, kuriame būtų pateikta ataskaita apie sėkmingai išgautą mitinį filosofinį akmenį. Taip yra todėl, kad, kaip ir šimtai mokslininkų prieš jį ir po jo, Niutonas, nepaisant visų nepaprastų savo talentų, niekad nepasiekė užsibrėžto galutinio tikslo. Jis taip ir nepasigamino to akmens, kurio padedamas būtų galėjęs atrasti, kaip iš netauriųjų metalų gauti auksą; jam nebuvo suteiktas amžinasis gyvenimas ir niekad nepavyko susisiekti su Visagaliu — bent gyvam esant.“

Po kelių minučių juodu pasiekė nuovažą Čilterno kalvų link ir pradėjo leistis ilga stačia nuokalne, perkirsdami Bakingamšyro ir Oksfordšyro ribą. Sutemus jie neką matė iš tų nuostabių reginių, kuriais būtų galėję grožėtis dieną — iki horizonto nusidriekiantį margą gerai įdirbtų laukų lopinių kraštovaizdį.

Laura užvertė knygą, užgesino salono lemputę ir įjungė radiją.

— Pageidautum kokios muzikos?

Nuspaudė iš anksto užprogramuotų stočių mygtuką „1”, ir juodu tesusilaukė atmosferinių treškesių, to pat — ir su mygtukais „2” bei „3”. Sulig „4” saloną užliejo galingi akordai — „Van Halen”57 įrašas iš XX amžiaus devinto dešimtmečio vidurio. Filipas suskato energingai purtyti galvą.

Laura nuspaudė mygtuką, pažymėtą numeriu „5”, ir pritildė garsą. Iš kolonėlių pliūptelėjo atonali kakofonija.

— Veikiausiai „Radijas 3”, — pakomentavo Filipas. — „Koncertas trim kriauklėm ir vibratoriui”? — nusišaipė jis. — Dievaži, verčiau grįžkime prie „Van Halen”.

— Nieko panašaus, — nusijuokė Laura. Perjungdama ji praleido porą prancūziškų ilgųjų bangų stočių, kažkokį repą, transliuojamą kažkurios vietinės nepriklausomos stoties, ir galiausiai surado „Oksfordo radiją”, per kurį suskambėjo kažkas panašaus į žinių pabaigą.

„...Estijos delegacijos vadovas daktaras Vambola Kuuskas pareiškė, kad susitikimas buvęs labai sėkmingas ir kad jis viliąsis, jog Europos Komisija laikysis savo ankstesnių rekomendacijų.” Po trumputės pauzės buvo tęsiama:

„O dabar šiek tiek vietos naujienų. Policija tampa vis labiau susirūpinusi, kur galėtų būti profesorius Džeimsas Laitmenas, vyriausiasis Bodlio bibliotekininkas. Šį rytą apie dešimtą jo automobilis rastas paliktas Noram Gardenze, šiauriniame Oksforde. Policija sako, kad neaptikta jokių grumtynių požymių ir kad profesorius palikęs ant keleivio sėdynės savo lagaminėlį, o rakteliai tebebuvo uždegimo spynelėje. Programos pabaigoje pranešime telefono numerį, kuriuo norėtų paskambinti kiekvienas, turįs kokios nors informacijos, galinčios padėti Temzės policijai.”

31 skyrius

Oksfordas: 1690 rugpjūčio 12. Prieš vidurnaktį

Kelias sekundes Džonas Vikinsas manė nualpsiąs nuo karščio ir skausmo. Nepaisant Roberto Boilio raminamojo balzamo ir rūpestingai suteiktos pagalbos, nudegintą ranką beveik tiek pat skaudėjo kaip ir šį rytą, o visą dieną kamavęs galvoskaudis tik šiek tiek buvo atlėgęs.

Jis, Boilis ir Hukas perėjo labirintą ir dabar stovėjo gaudydami kvapą koridoriuje, vedančiame į tolesnę salę. Tik sykį, įžengdami į Hertfordo koledžo vyno rūsį, jie buvo suspėję trumpai pamatyti trejetą vyrų pirma savęs — Niutonas, diu Diuiljė ir dar viena figūra su gobtuvu, dėl kurios asmenybės jie nebuvo tikri, įniro į tunelius priešais ir pradingo labirinte.

Dabar susibūrusios apie Niutoną sąmokslininkų grupelės nariai, su kuriais jis dalijosi savo tamsiomis paslaptimis, jau patekę į salę. Silpnas šviesos ruoželis skverbėsi pro paliktų šiek tiek pravirų durų plyšelį.

Priešais jas trejetas Sergėtojų glaudėsi prie gličios, drėgnos koridoriaus sienos, visi stengdamiesi suturėti alsavimą. Buvo užgesinę savo turimą vienintelį deglą ir rengėsi kovai. Iš salės girdėjosi vyriškas balsas, giedantis vos skiriamus žodžius — ilgus monologus, periodiškai pertraukinėjamus nesuprantamų frazių, dainuojamai deklamuojamų visų trijų balsų. Prakaito upeliai vinguriavo Vikinsui nugara, ir jis tvirčiau drėgnais delnais sugniaužė savo kardo rankeną. Jam iš dešinės stovėjo Hukas, patylom keikdamasis, šlapiu nuo prakaito veidu ir palaidine. Iš kairės — Boilis, jau išsitraukęs iš makšties kardą. Tas pagavo siaurą spindulį, prasiskverbiantį pro pravirų durų plyšį, ir šioje atspindėtoje šviesoje Vikinsui buvo matyti neryškus profilis senioko, visais įsitempusiais veido raumenimis spitrijančio priekin į duris. Vikinsui jį betyrinėjant, Boilis pajudėjo nuo sienos ir trim ilgais, sparčiais, tyliais šuoliais metėsi salės durų link. Pasiekęs šias, pamojo kitiems dviem sekti įkandin. Aniems įveikus skiriantį tarpą, Boilis trūktelėjęs plačiai atplėšė duris. Trejetas vyrų apnuogintais kardais įpuolė patalpon.

Terpentino, prakaito ir žmogaus kūno kvapas, slogi oro drėgmė ir bedieviškų užkeikimų murmesys užgriuvo jų jusles. Trejetas Niutono slaptosios grupuotės narių, užsidengę gobtuvais ir vilkintys sunkiais juodo ir pilko atlaso palaidiniais, stovėjo priešais pentagramą tolimajame patalpos gale. Centrinė figūra laikė iškėlusi aukštyn mažą raudoną rutulį.

Sergėtojai čia atsirado labai netikėtai, ir Boilis buvo pasiryžęs tuo pasinaudoti. Puolė į priekį prie žmogaus su rutuliu, sugriebė šį už kaklo ir nutempė šalin nuo pentagramos. Rubininis rutulys nukrito ant grindų, nusirito akmeninėmis plokštėmis tolyn ir pagaliau sustojo po pentagrama. Vėl ant kojų pastatęs žmogų, Boilis prispaudė jam prie gerklės kardą. Kitos sutanotos figūros priblokštos lyg įaugo į žemę, kai Hukas ir Vikinsas metęsi priekin sustojo su savo kardų smaigaliais vos per kelis colius nuo jų paslėptų veidų.

Boilis kiek atleido gniaužtą, kuriuo laikė suspaudęs savo belaisvį, ir apgręžė žmogų į save. Visi išgirdo šį po gobtuvu bejėgiškai suurzgiant. Boilis laikė savo rapyrą įremtą į žmogaus Adomo obuolį.

— Jūs, visi trys, nusimeskite gobtuvus, — sukomandavo Boilis.

Nė vienas iš vyrų nė nekrustelėjo.

— Nusimeskite gobtuvus, — pakartojo Boilis. Nors nepakėlė balso, jame skambėjo tulžingas įsakmumas.

Pamažu Niutonas pakluso. Ilgos žylančios garbanos buvo prilipusios prie drėgno jo veido. Pro užkritusius plaukus juodos akys degė pykčiu ir neapykanta.

— Kas, dėl Dievo, jūs įsivaizduojate esąs? — sušnypštė jis. — Kokią valdžią čionai turite?

Boilis nė nemirktelėjęs atlaikė Niutono žvilgsnį.

— Skirtingai nei jūs, aš turiu visišką teisę čia būti, profesoriau Niutonai, — atsakė jis.

Niutonas niekinamai nusiviepė, ir jo veide susimetė drėgnos raukšlės. Atrodė it Mefistofelio karikatūra.

— Jūs, kišantis nosį į ne savo reikalus kvaily! — sušnypštė jis plonu, drebančiu nuo viduje susitvenkusio įniršio balsu. — Aš čia šeimininkas. Aš tik vienas suprantu išminčių žodžius. Esu tikrasis Šviesos, Krypties, Kelio paveldėtojas.

Su nežymia, nė kiek nelinksma šypsena, rodančia, kaip mažai jam rūpi Niutono nuomonė, Boilis tarė:

— Džonai, Robertai, nagi, pažiūrėkime, ką mes čia turime.

Nė mirksnį neatitraukdami savo kardų smaigalių nuo dviejų figūrų su palaidiniais, Hukas ir Vikinsas numovė jiems gobtuvus ir žingtelėjo atgal.

— Džeimsas? Mano brolis Džeimsas? — Boilis susverdėjo apstulbęs. — Kas?.. — Sukrėtimas pavertė senioko veidą negyva kauke; jis atrodė sutrikęs, paralyžiuotas.

Kaip tik tokios progos Niutonui ir reikėjo. Sustūgęs jis metėsi priekin, sugriebė Boilį už riešo ir privertė išleisti iš rankos kardą, kuris klangtelėjo ant grindų.

Tik vienintelis Niutonas veikė greitai. Kiti penki vyrai atrodė lyg sustingę lede. Bet po kelių minučių ėmė peikėtis, ir salė prisipildė besiblaškančių kūnų, plieno žvangesio ir gergždžiančių šūksnių.

Niutonas apsisuko ir metėsi prie rubininio rutulio, bet Vikinsas tuo pat metu sugriebė jį už kulkšnių, ir abu vyrai nuvirto ant grindų. Pagautas aklo įsiūčio, Vikinsas įsikibo Niutonui į plaukus, priversdamas šį klyktelti, ir prikišo prie gerklės kardą.

— Tu išdavei mano draugystę! — suriko Niutonui į ausį. — O aš buvau pradėjęs tavimi tikėti.

Bet kad ir kaip tūžo, Vikinsas nelabai žinojo, kaip toliau elgtis. Izaokas Niutonas buvo jo malonėje. Vienas geležtės stumtelėjimas, dingtelėjo Vikinsui, ir to žmogaus gyvenimas baigsis, jo kraujas nudažys grindis. Bet jie čia atėjo ne tam. Kad ir kaip dabar nekentė Luko fundacijos profesoriaus, Vikinsas nebuvo žmogžudys. Būtent šią akimirką jis pastebėjo rutulį. Kaire ranka pačiupo jį ir įsigrūdo į palaidinę. Paskui pastatė Niutoną ant kojų, tebelaikydamas kardą žmogui prie gerklės, ir pradėjo atbulom trauktis prie savo bendrų. Bet nematydamas, kur stato kojas, užkliuvo už vienos iš aukštų, tvirtų žvakidžių ir išsidriekė aukštielninkas ant grindų.

Niutonas nėrė prie Vikinso kardo. Akies mirksniu jau turėjo jį savo rankoje ir apsisuko pažiūrėti, kas dedasi salėje. Akys jam liepsnojo, visos juslės buvo užaštrėjusios, kiekvienas savisaugos instinktas dar daugiau teikė jėgų.

Už kelių pėdų Boilis, sugriebęs savo brolį už gerklės, laikė jį priremtą prie sienos. Grasomas Huko kardo smaigalio, čia pat greta Nikolia Fatijas diu Diuiljė duso iš įtūžio.

— Džeimsai, Džeimsai... Kaip tu galėjai? — lūžtančiu balsu aimanavo Boilis.

— Didysis brolužis Robertas, — šis nusišiepė. — Robertas, kuris visada tarėsi esąs mano tėvas... pasitausok savąją šventeivystę. Man jos nereikia.

— Bet kodėl? — kuždėjo Boilis. — Kodėl?

— Tu nežinai, Robertai? Tikrai? Tu nežinai?

Boilis pamažu papurtė galvą.

— Kurgi kitur aš galėjau eiti, brangusis broluži? Kaip galėjau varžytis su tavimi? Su žmogumi, kuris meta tokį ilgą šešėlį.

Boilis krūptelėjo pajutęs sau prie sprando kardo smaigalį.

— Mesk geležtę, — sušnypštė Niutonas. — Nagi!

Boilis pakluso ir apsisuko. Diu Diuiljė ir Džeimsas Boilis tebestovėjo prieš grėsmingai atkištą Huko rapyrą, o Vikinsas jau repečkom stojosi ant kojų. Jis metėsi priekin ir sugriebė nuo akmeninių grindų Boilio kardą.

— Dar žingsnis, ir aš jį perskrosiu! — suriko Niutonas.

Vikinsas vis tiek artinosi.

— Aš nejuokauju. — Ir Niutonas bedė geležtę Boiliui į sprandą, ištrėkšdamas kraujo.

Vikinsas sustojo.

— Kentėsi pragare už tai.

— Ne, klysti, senas drauguži, — ramiai atrėmė Niutonas. — Viešpats žino, kad mano paskatos teisingos. — Jis giliai įkvėpė oro. — Nagi, atiduok rutulį.

Lyg įaugęs į žemę Vikinsas liko vietoje.

— Duokš rutulį.

— Ne, Džonai, — išstenėjo Boilis.

— Neklausyk to seno kvailio. Duokš rutulį. Nagi. Daryk, ką liepiu, arba, prisiekiu, nudobsiu jį! — šaukė Niutonas.

Pamažėle Vikinsas įsikišo ranką palaidinėn ir delnu apglėbė rubininį rutulį.

— Ne! Nedaryk to! — meldė Boilis.

Vikinsas išsitraukė iš palaidinės rubininį rutulį. Tuo pat metu Hukas, kuris saugojo diu Diuiljė ir Džeimsą Boilį, staiga švystelėjo geležte į Niutoną. Akies kampučiu šis pastebėjo judesį ir kryptelėjo. To pakako. Robertas Boilis suleido dantis Niutonui į plaštaką. Niutonas sukliko, bet kažkaip įstengė išlaikyti kardą rankoje. Nusikeikęs apsisuko ir kirto Hukui į petį. Paskui dingo — išnyko koridoriaus juodumoje.

Vikinsas buvo bepuoląs įkandin, bet Boilis jį sulaikė.

— Džonai, Džonai, tegul sau bėga. Labirinte niekad jo nesurasi. Privalome išsaugoti visa, kas liko, rutulį ir dokumentus. — Jo balsas nuskambėjo pavargęs ir nepaprastai liūdnai. — Aš privalau atmazgyti šį baisų tinklą, o jūs privalote ateitį padaryti saugią. Kai tik atsidursime viršuje, kuo greičiau jokite į Kembridžą. Pasiekite jį pirma Niutono — ir viską sudeginkite.

32 skyrius

Oksfordas: kovo 29, 21.05

Sugrįžus namo, Filipas pakūrė krosnį ir užkaitė virdulį, o Laura užlipo laiptais į viršų susirasti vilnonio kardigano. Po kelių minučių juodu sėdėjo svetainėje, kur židinyje buvo beįsiplieskianti ugnis.

— Manau, — pasakė Filipas, gurkšnodamas iš puodelio karštą arbatą, — kad Laitmeno dingimas beveik tikrai neturi nieko bendra su žmogžudystėmis. Tai tik sutapimas.

Laura pažvelgė tiesiai į jį.

— Nežinau, kaip tai galėtų būti susiję, bet tiesiog taip... na... keista.

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Ar bent kiek nujautei, kad Laitmenas serga ar yra netekęs pusiausvyros? Gal jam pasimaišė?

Laura papurtė galvą.

— Gal jį kamavo depresija?

— Nežinau. Per pastaruosius metus mačiausi su juo tik keletą sykių. Man jis atrodė visai normalus. O ką? Manai, paprasčiausiai paliko savo automobilį ir iškeliavo anapus?

— Pasitaiko ir taip.

— Tikrai. Bet Laitmenas?

— Vadinasi, jis buvo pagrobtas?

Laura pažvelgė per arbatos puodelio viršų.

— Dievas žino, Filipai. Bet kas?..

— Manau, greitai sužinosime. Policija nenorės taip lengvai to palikti. Laitmenas — Oksfordo žvaigždė ir vienas iš turtingiausių Britanijoje žmonių. — Jis iškėlė DVD, jųdviejų pasiimtą iš keturioliktosios sekcijos. — Pažiūrim?

Kelias sekundes ėjo statinės elektros trukdžiai, paskui ekrane nušvito sėdinčio ant kėdės ir žvelgiančio tiesiai į kamerą Čarlio Takerio vaizdas. Dar buvo matyti knygų lentynos už jo ir peleninė ant grindų šalia kėdės. Jis traukė cigaretę. Atrodo, kad pats save filmavo: nevisiškai gerai pasirinktas kampas, prastas apšvietimas.

„Sveika, Laura, vaikuti. Na, bent aš tikiuosi, kad tu žiūri. — Jis priešais kamerą nervingai šyptelėjo. — Tuomet, kai tu tai gausi, — kalbėjo jis toliau, — aš būsiu arba negyvas, arba kur nors užsienyje.“

Laurai nusmelkė paširdžius.

„Faktas tas, — tęsė Čarlis, — jog mano gyvybei iškilusi grėsmė. Nėra laiko ilgai aiškinti, o turiu tiek daug pasakyti. Man nemalonu stumti tave pavojun, bet kai anądien atėjai su manimi pasimatyti... na, man kilo toks jausmas, kad tu jau įklimpusi į tai ligi kaklo, tad...

Gerai, taigi nuo ko pradėti? Iškart, na... Tu tikriausiai jau esi pasižiūrėjusi į keturioliktąją sekciją Padingtone ir turi Niutono tekstą. Tu tikriausiai stebiesi, kaipgi galėjo patekti man į rankas toks dalykas. Ką gi, tiesa ta, jog kurį laiką aš buvau susijęs su mano minėta grupuote, — tu žinai, — su okultistais...

Kalbu būtuoju laiku, nes tikiuosi, kad manęs jau nebėra. Supranti, aš buvau įtrauktas prieš savo valią. Jie turėjo kai kurių inkriminuojančių įrodymų dėl ankstesnės, XX amžiaus devinto dešimtmečio mano politinės veiklos ir, na... valdžios atmintis ilga, ypač kai kalbama apie tokius dalykus, kokius aš dariau. — Čarlis nutaisė sąmokslininko vypsnį. — Šiaip ar taip, aš pasitraukiau, kai tik supratau tikruosius grupės kėslus. Nenoriu turėti su tuo nieko bendra” — Cigaretė nudegė iki filtro, ir jis padarė pauzę išsiimti kitai iš pakelio kišenėje. Prisidegęs šią nuo nuorūkos, giliai užsitraukė ir iškvėpė dūmų debesį.

„Klausyk, — Čarlis pasimuistė ant kėdės. — Tai galbūt nesąmonė. Bet leisk man pradėti nuo pat pradžios“. — Jis kostelėjo.

„Grįžkime atgal tūkstantį šešis šimtus metų į Aleksandrijos biblioteką. Joje dirbo įžymi mokslininkė, kartu ir vyriausioji bibliotekininkė, moteris, vardu Hipatija. Taigi Hipatija buvo nieko sau mergužė: ne tik viena iš labiausiai išsilavinusių tų laikų žmonių, bet ir sukėlusi didelių ginčų, mat atmetė didžiumą ką tik prasimanytosios krikščionybės, sparčiai beplintančios po pasaulį. Į ją žiūrėta kaip į eretikę ir gyvai nudirta oda grupelės ak, tokių dievobaimingų krikščionių”, — Čarlis nusišaipė.

„Hipatija buvo okultizmo adepte. Tūkstantmetį vėliau ji būtų buvusi pavadinta gerąja ragana. Jos priežiūroje buvo kai kurie iš reikšmingiausių civilizacijai žinomų žmogaus rankų kūriniai. Bibliotekoje, kurią prižiūrėjo, buvo saugomi reti manuskriptai, liečiantys visus okultizmo aspektus, tiek baltąją, tiek juodąją magiją, ir jai priklausė du didžiausi žmonijai žinomi alchemijos lobiai — smaragdinė lentelė ir rubininis rutulys. Žinia, smaragdinė lentelė labai garsi. Per šimtmečius ji įsitvirtino kaip pagrindinis alcheminio dėsnio ramstis. Mat sudaro alchemikui nelyginant kokį instrukcijų rinkinį, kuriuo galėtų vadovautis savo darbe. Gandai apie šį daiktą cirkuliavę magiškojo meno pasaulyje nuo Hipatijos laikų, bet nedaugelis yra jį matę ir dar mažiau kas nutuokia, kokia galia jame slypi.

Tą naktį, kai Aleksandrijos biblioteka buvo sunaikinta, — 415-ųjų Kristaus metų kovo 13-ą, — Hipatija pasirūpino, kad smaragdinė lentelė būtų išgabenta iš miesto ir perkelta į Europą, kur ši buvo saugoma ilgus šimtmečius alchemikų linijos. Tuo pat metu ji saugiai paslėpė rubininį rutulį vienoje bibliotekos pamatų slaptavietėje. Po metų jos tėvas Teonas susirado brangenybę ir pergabeno į Angliją. Ten jis buvo pasitiktas grupelės adeptų, pasivadinusių Sergėtojais — grupelės, kurios paslaptys atėjo iš senovės Egipto ir pirmų jų alchemikų, tai jų meno ir buvo išmokyti Hipatija ir Teonas.

Sergėtojai paliko rubininį rutulį slaptoje saugykloje, į kurią buvo galima patekti tik pro požeminį labirintą. Jie įrengė šį netoli savo susitikimų vietos ir pasistengė, kad vieninteliai galėtų pereiti labirintą tik turintys slaptą žinojimą, būtiną sėkmingai įveikti virtinę išbandymų. Beveik po tūkstančio metų virš šios vietos išaugo Oksfordo miestas.

Rubininis rutulys liko savo slaptavietėje iki septynioliktojo šimtmečio, kai Kristoferiui Vrenui buvo pavesta pastatyti Šeldono teatrą. Jis atrado labirintą, bet nieko dėl jo nedarė. Tačiau po poros dešimtmečių Izaokas Niutonas, galbūt didžiausias to meto, o galbūt iš tikrųjų ir visų laikų alchemikas, atsitiktinai užtiko esmines nuorodas, kaip rasti rutulį, iš vieno dokumento, porą šimtmečių prieš jį perėjusio per kito alchemiko — žmogaus, kuris vadinosi Džordžas Riplis — rankas.”

Čarlis atsilošė į kėdės atkaltę ir iškvėpė kameros link dūmus.

„Tai buvo bemaž katastrofa. Rutulys išties turi bauginamą galią, o Niutonas buvo genijus, apniktas manijos bet kuria kaina išsiaiškinti visatos paslaptis. Su rutuliu jis turėjo šansą įgyvendinti savo svajonę. — Čarlis mirksnį padarė pauzę ir užgesino į peleninę cigaretę. — Turbūt jūs stebitės, dėl ko visas šis bruzdesys? Kuo taip ypatingas šis rubininis rutulys? Kodėl jis toks svarbus, jei žmonės aukoja savo gyvybes, kad tik jį išsaugotų? Žudo, kad galėtų jį turėti? Ką gi, rutulys — tai raktas, kuris padėtų atrasti filosofinį akmenį ir gyvybės eliksyrą, didžiausią alchemiko svajonę. Niekas iš tikrųjų nežino, kas pagamino rutulį. Jis mažų mažiausia toks pat senas kaip ankstyvoji Egipto civilizacija, ir kai kas netgi spėliojęs, kad yra ne šio pasaulio kilmės. Bet skaitydamas burtažodžius, kurie įrašyti kaip viena ištisinė spiralė aplinkui rutulio paviršių, adeptas gali prisišaukti Šėtoną, kad tas paverstų negyvą tiglio turinį į mitinį ir labiausiai trokštamą akmenį.

Ką gi, nesmerkčiau tavęs, Laura, jei pamanytum, jog visa tai nesąmonių nesąmonė. Tačiau, tikėsi tu ar ne, rubininis rutulys gali būti naudojamas Šėtonui iškviesti, esama tokių, kurie tikrai tuo tiki, ir nūnai Oksforde grupuotė galingų alchemikų bando tai įrodyti. Jie neturi rutulio, bet vis dėlto žino kai kurias būtinas paslaptis.

Ir įsivaizduok save pačią bandant išsiaiškinti sąsają tarp septynioliktojo amžiaus Izaoko Niutono ir šios dvidešimt pirmojo amžiaus grupuotės. Galbūt stebiesi, kodėl tau daviau slapto, užkoduoto Niutono veikalo kopiją, ir turbūt stengiesi suprasti, ką aš turiu bendra su visu tuo ir kodėl mano gyvybė pavojuje.

Matai, Niutonas buvo šiuolaikinės grupuotės pirmtakas. Jis pavadino savo slaptąją šutvę Juodojo Sfinkso ordinu. Toks pavadinimas pirmiausia vartotas ankstyvųjų Egipto alchemikų, kurie pirmą kartą panaudojo rutulį. Kartu su savo meilužiu mediku Nikolia Fatijumi diu Diuiljė ir bendru jųdviejų pažįstamu Džeimsu Boiliu, jaunesniuoju didžiojo Roberto Boilio broliu, jis suformavo tai, kas buvo pavadinta Nešventąja Trejybe. Sąsają tarp Niutono bei jo draugų ir dabartinio Juodojo Sfinkso ordino sudaro planetų konjunkcija. Niutonas sužinojo, kaip užvaldyti rubininį rutulį, apie aštuoniolika mėnesių prieš penkių kūnų konjunkciją 1690-aisiais. Kai kitą sykį įvyko konjunkcija, profesorius Milineris buvo įgijęs tam tikrų slaptų ordino žinių ir išmėgino savo ranką. Šiandien ordino nariai stengiasi pakartoti Niutono eksperimentą.

O kas gi sudaro šį eksperimentą? Manau, jūs tai jau perpratote. Rubininis rutulys nurodo adeptui surinkti penkis organus, kiekvieną išimtą iš jaunos moters tiksliai dokumentuotu laiku. Kiekvieno iš tų organų vietoje paliekama metalinė moneta — senovės Egipto archanonas, vaizduojantis penkias moteris — penkias aukas. Šie organai užkonservuojami ir panaudojami iš anksto nustatytą valandą. Išdėstyti prie pentagramos smailių, jie yra svarbiausi ceremonijai, kuri, jeigu sėkmingai pavyks, iškvies pasirodyti Šėtoną ir perteikti paslaptį, kaip pagaminti filosofinį akmenį.

Niutonui ir jo draugams pavyko surinkti organus nužudžius Oksforde penkias jaunas moteris. Tie organai — širdis, smegenys, abu inkstai, tulžies pūslė ir kepenys — buvo užkonservuoti pagal metodiką, perduotą pirmųjų ordino narių, egiptiečių alchemikų, įgudusių mumifikacijos ir konservavimo specialistų. Tai buvo diu Diuiljė amatas. Jis buvo nuodugniai išstudijavęs šiuos procesus ir kaip įmanydamas pasistengė atkartoti senovines metodikas. Ritualas turėjo įvykti Sergėtojų labirinto dalį sudarančioje salėje po Bodlio biblioteka. Niutonas su savo draugais pasiekė šią salę pro slaptą įėjimą Hertfordo koledžo vyno rūsiuose, netoli Bodlio bibliotekos. Buvo gyvybiškai svarbu praeiti išbandymus, sukurtus penktojo šimtmečio Sergėtojų, bet jie tai galėjo padaryti palyginti lengvai, nes Niutonas žinojo informaciją, kurią jam suteikė Džordžo Riplio rašytas manuskriptas. Tik pačiu laiku įsikišus Sergėtojams, Niutono užmačioms buvo sutrukdyta.

Pagal tai, ką iš jų sužinojau, Sergėtojų egzistavimas yra dar slaptesnis negu Juodojo Sfinkso ordino, ir jiems iki šiol labiau sekėsi. Niutono laikais Sergėtojams vadovavo Robertas Boilis... Taip, juk ironiška, kad Džeimsas Niutono grupuotėje buvo pagrindinė figūra. Robertui Boiliui talkino didžiausias Niutono konkurentas Robertas Hukas ir toksai Džonas Vikinsas, kuris buvęs artimiausias Niutono bendradarbis, jo kambario draugas, žmogus, kuris dar kaip jaunas studentas buvo įterptas į Kembridžą būtent tam, kad nenuleistų akių nuo Niutono. — Čarlis įdėmiai pažvelgė į kamerą. — Nūdienos Juodojo Sfinkso ordinas stovi už įvykusių Oksforde jaunų moterų žmogžudysčių. Tarp jų narių yra gerai parengtas žudikas, žmogus, žinomas tik Akolito vardu. Jie kaupia ir konservuoja organus, o dabar savo žinioje turi dvidešimt pirmojo amžiaus technologiją. Jų ketinimai tokie pat kaip Niutono ir Milinerio — atlikti okultinį ritualą, kai Marsas, Venera ir Jupiteris yra konjunkcijoje su Saule ir Mėnuliu. Tai įvyks kovo 31-ą, poryt, 1.34.

O ką gi aš turėjau su visu tuo bendra? — Čarlis pasimuistė ant kėdės ir atsakė į savo paties klausimą: — Prisimeni mano apsilankymą Niujorke, Laura? Aš tenai atstovavau ordinui. Matai, dvidešimt pirmo amžiaus ordinas niekad neturėjo rubininio rutulio. Neskaitant Sergėtojų, Izaokas Niutonas ir jo kompanionai buvo vieninteliai nuo pat Hipatijos laikų žmonės, regėję ir lytėję šią brangenybę. Ir kai jų sąmokslas 1690-aisiais buvo išardytas, rutulį atsiėmė ir paslėpė Robertas Boilis. Dar daugiau, visi Niutono dokumentai, liečiantys šį dalyką, buvo sunaikinti. Visi, išskyrus vieną trumpą užkoduotą dokumentą Principia Chemicum, kurio kopiją dabar turi savo rankose.

Tai dokumentas, kurį aš gavau ordinui Niujorke. Jie žinojo, kad beveik tikrai niekad nesugebės įsigyti rutulį laiku, iki konjunkcijos, o be šio jų pastangos nueitų perniek. Tačiau ordino vyresnysis, žmogus, kurio aš niekad nepažinojau ir kurio asmens tapatybė likusi paslaptimi, sužinojo apie Niutono rankraštį ir ten esančią informaciją — tarp kitų dalykų ir linijinę įrašo versiją. — Atėjo metas dar vienai cigaretei. — Aš paaiškinsiu. Kaip jau sakiau, ant rutulio esama įrašo. Jį sudaro vientisa linija egiptietiškų hieroglifų, įrėžtų į rutulį ir spirale nusitęsiančių nuo vieno poliaus ligi kito. Pagaminusiesiems rutulį labai rūpėjo, kad esančios įraše žinios nebūtų pasiekiamos niekam, išskyrus inicijuotąjį. Taigi jie panaudojo gudrų šifravimo metodą, vadinamą steganografija — kitaip tariant, fizikinį kodą. Štai ką noriu pasakyti — pranešimas, burtažodžiai, kurie privalo būti vartojami per ritualą, turi būti skaitomi iš rutulio, žvelgiant į simbolius statmenai nuo viršaus iki apačios, o ne sekant spirale. Tai senovinis metodas, vadinamas skitale.

Puiku, jeigu turi rutulį, tačiau vien tik Niutonas ir Sergėtojai buvo laikę šį savo rankose. Dokumente, kurį aš suradau Niujorke, Niutono rankraštyje, yra kopija išversto į lotynų kalbą įrašo, bet šis buvo perrašytas linijine forma ir todėl daugmaž bevertis. Aš studijavau matematiką, prisimeni? Ir mano specializacija — šifravimas. Dabartinio ordino vyresnysis tai žinojo. Man buvo pasiūlytas darbas, kurio negalėjau atsisakyti. Visai nenumaniau, ką jie mėgina daryti — na, bent iki tol, kol gavau rankraštį.

Man prireikė bemaž metų, kol iššifravau linijinį įrašą. Trūkstamas raktas buvo rutulio dydis. Tai žinodamas gali paversti linijinį įrašą vėl į spiralinį ir perskaityti eilutes žemyn turiniui atgaminti. Niutonas nepaliko jokių duomenų apie rutulio matmenis, tad galėtum amžinai spėlioti ir niekada negauti tikrosios prasmės. Vienintelis kitas būdas kodui perlaužti — tai pasinaudoti pažangiausiais dešifravimo metodais ir labai brangiu kompiuteriu. Man davė tokią įrangą, o visa kita buvo štai čia. — Čarlis pastukseno pirštu sau į galvą. — Būti genijumi irgi kai kada praverčia.

Per tą laiką, kai bandžiau perlaužti kodą, nuolatos jaučiau Ordino atstovų spaudimą. Bet aš taip pat buvau užsibrėžęs sužinoti kiek tik pajėgsiu daugiau apie tai, ką jie ketiną daryti su kodu. Tik man taip ir nepavyko sužinoti, kas tokie tie ordino nariai. Nei kas jų vyresnysis. Viskas buvo atliekama per pasiuntinius ir per šifruotą elektroninį paštą. O išsiaiškinęs jų kėslus aš panorau pasitraukti.

Vos prieš dvi savaites įteikiau dešifruotą tekstą. Bet tai, ką ordinas turi, visiškai be vertės. Jie to dar nenutuokia ir toliau tebežudo. Mažiau nei per dvidešimt keturias valandas žus dar dvi jaunos moterys, jeigu niekas ordino nesustabdys. — Čarlis, mąslus, ilgai užsitraukė cigaretės. — Laura, dabar viskas priklauso nuo tavęs. Tikiuosi, tu sugebėsi pasitelkti į pagalbą ir kitus, kuriais pasitiki. Nieko daugiau negaliu padaryti, kaip tik papasakoti tau, ką esu sužinojęs, taigi čia tai ir yra.

Nors Niutonas neturėjo būtinų organams užkonservuoti iki ceremonijos metodikų, vis dėlto jis turėjo keletą pranašumų prieš nūdienos Juodojo Sfinkso ordino narius. Svarbiausia, jis turėjo rutulį. Taip pat, kai ordinas 1690-aisiais Sergėtojų buvo palaužtas, jie prarado veik visą savo dokumentaciją — o Boilis pasirūpino, kad slaptasis įėjimas per Hertfordo koledžą į labirintą būtų užmūrytas. Sergėtojai sukūrė naują įeigą, kurios vietą tu turėsi išsiaiškinti iš kitų nuorodų, kurias tau pateiksiu. Ši veda ilgu tuneliu į pirminį labirintą po Bodlio biblioteka.

O tai reiškia, kad 1851-aisiais Milineris susidūrė su trim rimtomis problemomis. Jis neturėjo rutulio, bet veikė pagal mįslingą linijinio įrašo kopiją, veikiausiai pagal kopiją, kurią Boilio broliui Džeimsui tada 1690-aisiais pavyko išsaugoti nuo Sergėtojų. Taip pat neturėjo aiškaus supratimo, kaip užkonservuoti organus, kuriuos buvo pradėjęs rinkti Oksforde, galiausiai jis nežinojo, kaip patekti į labirintą — įeiga po Hertfordo koledžu nebeegzistavo. Ir, suprantama, jam nebuvo prieinamos Sergėtojų paslaptys, tad jis negalėjo būti sužinojęs apie naujesniąją įeigą, padarytą po Niutono. Stengdamasis apeiti šias kliūtis, Milineris nuveikė kai ką labai nepaprasta. Jis daug metų žinojo apie mylias tunelių po Bodlio biblioteka. Netgi karalienės Viktorijos epochoje šie tuneliai buvo itin plačiai nusidriekę. Gerai išmanydamas okultizmą ir Juodojo Sfinkso ordino tradicijas, jis aiškiai įsivaizdavo, kur gali būti senovinė salė, kurioje privalu atlikti apeigas. Tad finansavo nedidukę privačią statybą, — ar veikiau ardybą, — darbus, kuriais artimiausi tuneliai turėjo būti sujungti su vedančiais į salę. Darbai buvo atlikti prieš pat 1850-uosius metus, o Milerio nusamdytasis neturtingas architektas buvo rastas pakartas mėnesį po tos užduoties pabaigos. Policija manė jį nusižudžius. — Čarlis užsikosėjo ir niekaip nepajėgė liautis. — Dievuliau, — po kurio laiko tarė, — iš tikrųjų reikia mesti tas prakeiktas cigaretes. Aš turiu stiprią nuojautą, — kalbėjo jis toliau, — kad dabartiniai ordino nariai nenutuokia, kaip pasiekti salę Sergėtojų labirintu, bet jie turi Milinerio nutiestą maršrutą, kuris visiškai aplenkia labirintą. Būtų neįmanoma patekti į salę iš paviršiaus ar vėl pasprukti tuneliais neturint žemėlapio, o kiek man žinoma, tėra vienas jo egzempliorius, kuris saugomas ordino gerai paslėptas.

Ką gi, — giliai atsidusęs tarė Čarlis, — aš jau beveik priėjau šio keisto monologo pabaigą. Tikiuosi, tu suprasi šiek tiek daugiau, kas už to slypi. Norėčiau, kad galėčiau būti ten ir tau padėti, bet... Ką gi, šiaip ar taip, viskas, ką galiu pasiūlyti — tai tik keletas raktų mįslei įminti. Šiame DVD yra vertingos informacijos, kuri tau padės. Kai šis pranešimas baigsis, įstatyk diską į savo kompiuterį. Teks iššifruoti mano žinutę, skirtą asmeniškai tau, Laura, ir tai apsaugos, kad kas nors kitas į ją neįsilaužtų. Visa tai atlikusi, surasi informaciją, kuri padės tau išversti Niutono rankraštį, ir šio padedama tu aptiksi dabartinę įeigą į labirintą. Patekusi ten, turėsi kliautis pačia savimi. Nenumanau, kokia yra Sergėtojų gynybos sistema, nei kaip tu galėsi įveikti labirintą, praeidama tris išmėginimus, sukurtus senovės žmonių. Deja, nors Niutonas pats juos praėjo sėkmingai, padedamas Riplio manuskripto, o paskui kartu su diu Diuiljė ir Boiliu jaunesniuoju, savo dokumente jis nepaliko beveik jokių užuominų apie labirintą.

Lik sveika. Tikiuosi, kad kai tu tai žiūrėsi, aš tebebusiu gyvas ir kaitinsiuos prieš saulę kokiame nors egzotiškame paplūdimyje. Galbūt, kai visa tai baigsis, mudu galėsime susieiti ir atsigriebti už senus laikus — visai kaip tuomet, kai buvau atvykęs į Niujorką. Sudie, Kvapnioji Pelėžirniuke.”

Ekranas užtemo. Abu, Filipas ir Laura, buvo taip paskendę savo mintyse, kad neišgirdo, kai Džo atsidarė paradines duris ir įėjo į kambarį.

Laura pakėlė akis.

— Ak, sveikutė, aukseli, — tarė išsiblaškiusi.

— Gera programa? — paklausė Džo, kilstelėdama antakius.

— Žinia nuo Čarlio.

Visiškai nieko nesusigaudydama, Džo pažvelgė į motiną.

— Įrašas, kurį jis padarė prieš pat savo mirtį. Tai baisiai daug ką paaiškina. — Laura spragtelėjo nuotolinio valdymo pultelį, ir DVD vėl pradėjo suktis.

— Tad ko gi mes laukiame? — paklausė Džo, kai vaizdas baigėsi. — Išmėginkime kompiuterį.

Filipas įstatė DVD į diskasukį, ir ekranas nušvito, jame pasirodė trumpa žinutė:

Įvesk „1” ir atsakyk

Filipas nuspaudė klavišą „1”, ir pasirodė nauja teksto eilutė:

LAURA, TAU TĄ VAKARĄ TAI PATIKO

Filipas pasisuko į Laurą kilsteldamas antakius.

— Taigi?

— Taigi kas? Ką, po šimts, tai turėtų reikšti?

— Čarlis juk minėjo asmeninį raktą. Atsakymas bus kažkas tokio, aiškaus tik tau.

— Ar judu su Čarliu?.. — buvo bepradedąs Filipas.

— Ak, prašau.

— Na, aš tik...

— Jis turbūt užsimena apie Niujorką, — tarė Laura. — Tai vienintelis kartas per dvidešimt metų, kai mačiausi su juo vakare. Mes nuėjome į „Hario grilį” Vakarų 34-ojoje gatvėje. — Ji sekundėlę nutilo ir nenuovokiai pažvelgė į ekraną stengdamasi prisiminti aną vakarą.

— Ar ten buvo kas nors ypatinga? — paklausė Filipas.

— „Creme brulee”58 buvo tiesiog nuostabus.

— Pamėginkime tai, — pasiūlė Džo.

Filipas surinko „creme brulee”, ir ekranas mirksnį liko tuščias, paskui pasirodė nauja žinutė:

ŠILTA, BET DEJA.

LIKO DAR DU KARTAI

— Mėšlas! — sušuko Filipas.

— Ką? Maniau, kad bus kaip tik tai, — šnibžtelėjo Laura ir pasigręžė į dukterį.

Džo gūžtelėjo pečiais.

— Aišku, per lengva. — Paskui, prisitraukusi kėdę, ji persilenkė Filipui per petį. — Taigi turime dar dvi galimybes. Verčiau pasistenkime susikaupti.

— Betgi tai neįmanoma, — karščiavosi Laura. — Galėtų būti bet kas.

— Taip, bet tai asmeninis kodas, mam, kažkas tokio, ką turėtum atspėti iškart.

— Štai kodėl pasiūliau „creme brulee”, Džo...

— Taip, — tarė Filipas. — Pagalvokime. Čarlio raktas skamba TAU TĄ VAKARĄ TAI PATIKO. Ką kita jis galėjo turėti omenyje? Tu tikra, kad jis išties užsimena apie aną vakarą Niujorke?

— Iš kur, po šimts, man žinoti? — Laura jautė bepradedanti nervintis.

— Manau, tu teisingame kelyje, — nuramino Džo. — Čarlis bent pasako tiek — „šilta”, o tai tikriausiai užuomina į tą vakarą restorane. Bet kodas galėtų būti „creme” ar „brulee”, arba cb... bet kas.

Visi jie sekundėlę nepratarė nė žodžio. Džo atrodė nugrimzdusi į mintis. Laura persibraukė pirštais plaukus ir įsistebeilijo į ekraną.

— Manau, tu teisi, — galiausiai prašneko Filipas. — Galėtų būti bet kas, tačiau po pirmojo mėginimo Čarlis tau suteikė nuorodą. Galbūt mums reikia daugiau informacijos.

— Taip, bet tuomet mums liks paskutinis kartas.

— Turi ką geriau pasiūlyti?

— Palaukit, — staiga ištarė Laura. — Jeigu mums nepavyks po trečio karto, argi negalime iš naujo įdėti DVD ir darsyk pabandyti?

— Abejoju. Tatai savaime išsitrins, esu tuo tikra, — pareiškė Džo. — Arba savaime susinaikins kaip Neįmanomoje misijoje!

— Ak, velniava.

— Manau, tėtis vis dėlto teisus. Neturėdami daugiau informacijos, galėtume spėlioti kiaurą naktį. Tiesiog pabandykime ką nors ir tikėkimės geriausia.

— Nelabai moksliškai skamba, — pakomentavo Filipas.

— O jeigu pabandom vien „brulee”? — pasiūlė Džo.

Laura gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt.

Filipas surinko žodį. Po mirksnio pasirodė nauja žinutė:

TEUŽTRENKS MANE AKMUO, LAURA. TAI TURĖTŲ BŪTI TAU LENGVA!

JUK TIK PENKIOS RAIDĖS, VAIKUTI

— Velniai rautų! — sušuko Laura ir iškvėpė pro dantis orą. Paskui staiga suplojo delnais.

— Ne, ne, žinoma, būtent tai...

— Kas?

— Dabar prisimenu. Mes jau rengėmės valgyti „creme brulee”, kai per restorano stereosistemą suskambėjo „Rolling Stones”59 „Rudasis cukrus”. Čarlis pajuokavo dėl sutapimo: „creme brulee” — rudasis cukrus? — Pasilenkusi Filipui per petį ji surinko penkias raides.

— Palauk. Laura, — užprotestavo Filipas, atsigręždamas į ją. — Ką ketini įvesti?

— Žinoma, penkias raides — Čarlis taip sako. Tai turi būti AKMUO, ar ne? O, be to, apie ką čia visa tai sukasi? Ko siekia Juodojo Sfinkso ordinas? Ką Niutonas bandė įgyti? — Nespėjus kitiems dviem ką nors atsakyti, Laura išstukseno penkias raides ir nuspaudė „įvesti”. Šįsyk ekranas užtemo. Paskui pasirodė žodis SVEIKINU.

Laura giliai atsiduso. Vėl nuspaudė klavišą „įvesti”, ir ekranas sušvito nauja, sudėtingesne žinute iš žodžių eilutės, po kurios ėjo virtinė skaičių:

JUODA, BALTA, GELTONA, RAUDONA, NIUJORKAS

3.5, 12

67498763258997

86746496688598

97684795900082

08736047437980

73849096006064

87474877345985

47932768480950

Po šiais skaitmenimis ėjo blokas teksto, sudaryto iš šimtų raidžių be jokių tarpų.

— Ar tikrai taip? — paklausė Filipas ir paslinko vaizdą žemyn, bet nieko daugiau nebuvo.

— Žinai, — tarė Džo, — tavo draugelis Čarlis Takeris matematikos katedroje šiokia tokia legenda. — Ir pamojo Filipui, kad šis užleistų jai savo vietą.

Laura atsisuko į ją.

— Na, jis tame DVD nelabai klydo pasivadindamas genijumi.

— Dar tu man sakai. Profesorius Noringtonas, mūsiškis grupių teorijos lektorius, prisimena Čarlį iš tų laikų, kai pradėjo dėstyti Oksforde. Prieš persimesdamas į akademinę sritį, Noringtonas dirbo CŽV ir MI560, — buvo dešifruotojas, — ir jis tvirtina, kad Čarlis vienintelis jo pažinotas matematikas, galintis sudarinėti kodus, kurių netgi jis, Noringtonas, nepajėgtų perkrimsti.

— Taip, bet Čarlis norėjo, kad ši informacija mus pasiektų?

— Be abejo, — atsakė Džo. — Tai jam buvo įgimta — tiesiog negalėjo paprastai ją perduoti.

— Nuostabu, — metė Laura ir nuėjo prie sofos.

— Bet, laimė, — atšovė Džo, — jūs pažįstate kitą genijų... — o mano pirmųjų metų specialioji disciplina — grupių teorija — gana svarbi kodams perlaužinėti. — Sulenkusi pirštus, ji susimąstė priešais ekraną. — Ir aš tikrai mėgstu iššūkius.

33 skyrius

Oksfordas: kovo 30, ankstus rytas

— Mam... mam. Pabusk.

Laura atsimerkė ir išvydo viršum savęs palinkusį Džo veidą. Ji greitai atsisėdo, prisidėjo pirštus prie smilkinių. Dūsaudama atsilošė į sofos pagalvėles.

— Dievuliau, kiek laiko?

— Keturios penkiolika.

— Kur Filipas?

— Čia. — Nešinas padėklu, Filipas įėjo į svetainę. — Manau, mums visiems pravers. — Jis išdėliojo puodelius su kava. — Na, bent Džo tai tikrai. Tu pramiegojai visą veiksmą.

Laura vis dar buvo pusiau mieganti.

— Apie ką tu kalbi, Filipai?

Šis nusišypsojo Džo.

— Mūsų dukra perlaužė Čarlio kodą.

— Na, perlaužiau kažkurią dalį, — kuklinosi Džo.

Staiga Laura visai išsibudino. Pastvėrusi vieną puodelį, ji ant sofos palinko priekin.

— Pradėk nuo pradžios ir neskubėk, — paprašė ji.

Džo turėjo rankoje pluoštą popierių.

— Iš pradžių bandžiau visaip, bet nieko neišėjo. Privalai eksperimentuoti. Šiaip ar taip, pradėjau mąstyti, ką Čarlis pasakė apie rubininį rutulį. Jis minėjo skitalę, ir ūmai man toptelėjo, kad tas kodas, kurį jis panaudojo per DVD, irgi buvo skitalė. Kitą raktą suteikė skaičius 3.5, kurį parašė po išvardytų spalvų. Paskui tasai skaičių blokas, — tęsė ji. — Septynios eilutės iš keturiolikos tartum atsitiktinių sveikųjų skaičių. Atrodė tikėtina, kad esama skaičių kombinacijos, kažkokia seka, kuri turėtų būti svarbi. Tad aš nusprendžiau tuos skaičius išspausdinti. Paskui padariau popieriaus tūbelę, tiksliai 3,5 centimetrų skersmens.

— Ir skaičiai atitiko?

— Ne.

— Ką?

— Nebuvo taip paprasta, kaip iš pradžių maniau. Nežinojau, ką toliau daryti. Bet paskui vėl pasižiūrėjau į pranešimą. Po skaičiaus 3.5 ėjo 12, Niujorkas. Aš spėjau, kad Niujorkas kažkaip susijęs su Čarlio apsilankymu ten ir kad tai vėliau gali būti svarbu.

— Bet tada, — pertraukė Filipas, — Džo pasirodė esanti tikras genijus.

Džo nusišypsojo tėvui.

— Pagyros padės tau patekti bet kur, tėti. Iš tikrųjų tai buvo akivaizdu — dabar, kai aš apie tai pagalvoju. Niujorkas reiškia šrifto tipą. Aš turėjau išspausdinti skaičius naudodamasi Niujorku — dvylikto dydžio.

— Ir tai suveikė?

— Pasakiškai.

— Taigi dar vienas skitalė.

— Tačiau problema buvo ta, kad aš vis tiek turėjau tuos pačius devyniasdešimt aštuonis skaičius — septynias eilutes po keturiolika. Pabandžiau pažiūrėti, ar ten nėra kokio nors akivaizdaus šablono, supranti, krintančio į akis — skaičių nuo vieno iki septynių ar ko nors panašiai, tačiau tai nesuveikė.

— Tad ką tu padarei? — paklausė Laura.

— Sugaišau gerą valandą blaškydamasi po aklagatvius ir ieškodama skaičių sąryšių, pavyzdžiui, padvigubinamą pirmąjį skaičių, — 3.5, 7, 14, — neabejoju, Čarlis darė tai sąmoningai, norėdamas sumėtyti žmonėms pėdas. Bet supratusi, kad tai niekur nenuves, ėmiau mąstyti apie kitą pranešimo dalį — spalvas. Štai čia pagelbėjo tėtis.

— Moku ir kai ką daugiau nei sutaisyti kavą, — patenkintas linktelėjo Filipas.

— Džiugu girdėti. Šioji siaubinga, — atšovė Laura, nutaisydama grimasą. — Aš tik pajuokavau... Pasakok toliau.

— Tėtis prie kompiuterio kaip įmanydamas bandė surasti ką nors apie Čarlio aprašytuosius alcheminius dalykus, o aš prie stalo naudojausi patikimais senu rašikliu ir popieriumi.

— Per laimingą sutapimą kaip tik tada, kai Džo užstrigo, aš suradau kai ką apie smaragdinę lentelę ir apie tai, ką alchemikai bandė daryti su įrašais joje. Internete visiškai nieko nėra apie rubininį rutulį, bet, manau, to ir buvo galima tikėtis.

— Nagi, galų gale pasakyk. Ką tu aptikai? — nekantravo Laura.

— Didžiuma to visko gana kvaila, — atsakė Filipas. — Alchemikų darbe nebūta jokio nuoseklumo. Jie visi buvo apnikti slaptumo manijos. Galima suprasti, kodėl Čarlį tas traukė. Ištisai vien kodai ir slaptos kalbos, alchemikai saugojo paslaptis vieni nuo kitų. Jie tikrai nemėgo niekuo dalytis, ir kiekvienas interpretavo savo atradimus skirtingai. Dažniausiai jų paliktos ataskaitos apie tai ką atradę visiškai prieštaringos viena kitai. Tačiau, — jis giliai įkvėpė oro ir pasitrynė akis, — esama keleto dalykų, kurie jiems visiems bendri. Pirma, visi pradėdavo eksperimentus su paprastu rinkiniu chemikalų, kuriuos sumaišydavo ir kaitindavo norėdami pamatyti, kas išeis. Antra, beveik visi alchemikai naudojosi smaragdinės lentelės tekstais kaip informacijos šaltiniu; ir pagal šį sekė tokiu nelyginant „receptu”. Sprendžiant bemaž pagal visas ataskaitas, pakaitinę savąjį chemikalų mišinį, jie matydavo atsitinkant tą pat. Įvykdavo visada vienodai — mišinys imdavo juoduoti, toliau pabaldavo, paskui pageltonuodavo ir virsdavo raudonu.

— Ak.

— Ak, iš tikrųjų, — sutiko Filipas.

— Bet vis tiek tai manęs niekur nenuvedė, — šyptelėjo Džo. — Tiktai paskatino susitelkti į spalvas Čarlio pranešime ir kokį ryšį šios galėtų turėti su skaičių lentele — Čarlis akivaizdžiai abu tuos dalykus susiejo. Kriptologinėje analizėje viskas yra tikslinga, o Čarlis yra — buvo — šio dalyko meistras.

— Tad ką tu padarei?

— Ne itin daug ką, tik spoksojau į skaičių cilindrą, — atsakė Džo. — Ir staiga pamačiau tai.

— Pamatei ką?

— Skaičius 5,5,6,3 viename iš skitalės stulpelių.

— Žodis „juoda” — penkios raidės, „balta” penkios ir taip toliau61? — paklausė Laura.

— Būtent. Ir tai, mama, vadinama raktu.

— Ką gi, dėkui, Džo. Aš gi ne Homeras Simpsonas62.

— Teksto blokas — tai instrukcijų rinkinys, — pertraukė Filipas. Jis parodė Laurai kompiuterio spaudinį:

NUO PIRMOJO. PANAUDOK TĄ PATĮ RAKTĄ NIUTONO DOKUMENTUI IŠŠIFRUOTI. IŠVERSK BURTAŽODŽIUS — JIE GALĖTŲ TAVE SUDOMINTI. DIAGRAMOJE PARODYTAS LABIRINTAS PO BODLIO BIBLIOTEKA. TU PATEKSI Į JĮ PER VIRPULIŲ MALŪNO UPOKŠNĮ, DURYS SIENOJE ŠEŠIASDEŠIMT ŽINGSNIŲ VIDUN NUO VAKARINĖS ĮEIGOS. PUSLAPIO APAČIOJE SVARBI CITATA. TAU JOS PRIREIKS VĖLIAU. SĖKMĖS!

— Fantastiška, Džo! — sušuko Laura. — Tvarka. Dabar mano eilė. — Ji pašoko nuo sofos. — Prašau Niutono dokumentą, Filipai. Ir daug daug tavo puikiosios kavos.

Laura pasitiesė valgomajame vienintelį puslapį. Čarlis buvo pasitelkęs stiprios skyros fotokopijavimo aparatą, tad reprodukcijoje galėjai matyti kiekvieną originalo raukšlelę ir rantelį. Turėjo tamsų ochrinį atspalvį, apkraštuotą baltumos, nes Čarlis buvo uždėjęs dokumentą ant šiuolaikiško pagrindo atvirukams klijuoti. Raidės buvo skirtingų pilkumos pustonių. Laura spėjo, kad Niutonas naudojęs įvairius rašalus ir per tam tikrą laikotarpį papildęs tekstą. Puslapio pakraščiuose matėsi apytikriai nubraižytos diagramos ir piešinėliai, simboliai ir formulės. Laura nusistebėjo, ką galėtų reikšti avino galva, saulės simbolis ir kelios graikiškos raidės...

Viršuje buvo užrašyta: PRINCIPIA CHEMICUM, Isaacus Neuutonus, o žemiau po tuo — pora lotyniškų eilučių.

— Paantraštė — bemaž vienintelis dalykas, turintis bent kokią tiesioginę prasmę, — pasakė Laura, sukryžiuotomis ant stalo rankomis pasilenkdama ties dokumentu. — Tiek perskaičiau automobilyje pakeliui iš Londono.

— Tikrai? — vienu balsu paklausė Filipas ir Džo.

— Dievuliau, kur jūs abu mokėtės? Čia parašyta: „Iš adepto Riplio manuskripto ir papildyta mano paties studijomis bei tyrinėjimais. Versta iš originalaus egiptietiško teksto“

Likusioji puslapio dalis buvo bemaž lygiai perskirta per pusę. Pirmoji susidėjo iš rašto eilučių, kurias sudarė blokas raidžių, panašių kaip Čarlio įvestosios į DVD. Žemiau ėjo apytikriai nubraižyta, iš pažiūros nemokšiškai pakeverzota diagrama — persipinančių linijų tinklas, panėšintis į sudėtingą koridorių labirintą. Po diagrama virtinė eilučių tęsėsi bemaž iki puslapio apačios. Be šių — vienintelė eilutė suprantama lotynų kalba:

ALUMNUS AMAS SEMPER

UNICUM TUA DEUS

— Čia vėl tau, mam, — pavargusi replikavo Džo.

— Taip, keistokas sakinys. Pažodžiui reiktų versti taip: „mokiny, visada mylėk... ee... vien, taip spėju... tavo, savo... Dievą“. Tai labai griozdiškai skamba, tad, manau, labiau tiktų perskaityti kaip kažką panašaus į „adeptą“, taip, „alumnus“ geriau versti į „adeptas“... „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą“.

— „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą”? Lyg kažkokia baigiamoji frazė? Parašas po dokumentu? — spėliojo Filipas.

— Galėtų būti. O gal tartum koks bendras alchemikams posakis kaip antai „Telaimina tave Dievas“ ar „Geriausi linkėjimai”. — Laura gūžtelėjo pečiais. — Neatrodo, kad daug padėtų. Padirbėkime prie to pirmojo bloko pasinaudodami raktu.

— 5 5 6 3, — pasakė Džo. — Taigi penkta raidė, dešimta, šešiolikta, devyniolikta.

Jie metodiškai slinko tekstu, ir Filipas užrašydavo kiekvieną raidę ant švaraus popieriaus lapo. Po kelių minučių turėjo išgryninę devynias eilutes.

— Vėl lotyniškai, — pastebėjo Laura. — Galiu išversti pirmus kelis žodžius, bet čia nėra tarpų.

Po dvidešimties minučių, padėdami vienas kitam, jie buvo sutvarkę raidžių virtinę į pastraipą lotyniškų žodžių, kuriuos Laura išvertė ir surašė ant atskiro lapo:

Tu Merkurijus, galingoji gėlė,

Tu verčiausias pagarbos,

Tu Solio, Lunos ir Marso šaltinis,

Tu Saturno tvarkytojas ir Veneros šaltinis,

Tu imperatorius, princas ir karalių karalius,

Tu Veidrodžio tėvas ir Šviesos skleidėjas.

Tu galva, aukščiausias ir teisingiausias iš visų.

Visi garbina tave.

Visi garbina tave, Tiesos davėjau.

Mes ieškome, meldžiame, laukiame tavęs.

— Paistalas, — niekinamai prunkštelėjo Filipas.

— Galbūt, tačiau akivaizdžiai tai kažkokie burtažodžiai. Galiu tik spėti, kad kaip tik juos vartoja Juodojo Sfinkso ordinas nelabajam draugužiui prisišaukti.

— Ir čia kaip tik tai, ko reikia šiuolaikiniam ordinui, kad galėtų atlikti ritualą.

— Ir ką Čarlis perdavė jiems pakeistu pavidalu, — pridūrė Filipas.

— Kodėl jis varginosi pakeisti, jeigu visa tai nesąmonė? — paklausė

Džo.

— Nes tikėjo tuo. Niekad iki galo nesupratau, kaip kas nors toks protingas gali būti pagautas tokio niekalo, bet štai — prašom. Čarliui šie burtažodžiai reiškė tikrą būdą Šėtonui išsikviesti ir ordino nariams — taip pat. Niutonas irgi tuo tikėjo, bet, antra vertus, jis gyveno visiškai skirtingame amžiuje, epochoje, kurioje magija ir raganystė buvo pripažįstamos lygiai taip pat, kaip mes pripažįstame mokslo principus.

— Tegul jie tiki nors ir Loch Neso pabaisa, kas man rūpi, — numojo Filipas. — Bet privalome padaryti viską, kad sutrukdytume jiems toliau žudyti. O iki kitos žmogžudystės turime šiek tiek daugiau nei dvylika valandų.

Laura atkreipė dėmesį į diagramą.

— Veikiausiai tai labirintas, — spėjo ji.

— Kurį galima pasiekti iš... kurios vietos? — paklausė Džo.

— Iš Virpulių Malūno upokšnio.

— Kur, po galais, tai yra?

Laura pažvelgė į Filipą, ir abu nusijuokė.

— Ji čia dar tik keli mėnesiai, vargšelė, — pasakė Filipas.

Džo užvertė aukštyn akis.

— Ak taip, didieji išminčiai, pasidalykite savo senieniškomis žiniomis.

— Tai gana gerai žinoma vieta, Džo. Upokšnis, kuris teka po miestu iš Kristčerčo lankos. Kokio mylios ilgio. Jaunystėje T. E. Lorensas63 mėgdavo po jį irstytis.

— Tikrai?

— Taip, ir pasak legendos, praeito amžiaus trečią dešimtmetį kažkas aptiko plokščiadugnę valtį su pora skeletų karalienės Viktorijos epochos drabužiais — vargšai įstrigę tenai ir numirę.

— Šiurpu, — pasibaisėjo Džo. — Viskas skamba kaip iš trečiarūšio siaubo filmo.

— Bet bijau, kad visa tai — baisi tiesa, — pasakė Filipas.

— O aš manau, kad metas mums patiems tenai pasidairyti, — pridūrė Laura.

34 skyrius

Oksfordas: kovo 30, vidudienis

Kai vyresnysis inspektorius detektyvas Džonas Monro atidarė duris ir įžengė vidun, policijos nuovada dūzgė kaip avilys. Priimamajame du pareigūnai mėgino sutramdyti girtą jaunuolį, ryšintį geltonai ir juodai dryžuota futbolo aistruolio skepetaite, o ant galvos užsimaukšlinusį kepuraitę su bumbulu.

— Visas furgonas iš Votfordo. Girti kaip pėdai, — paaiškino policijos konsteblis Hornetas, vyresniajam inspektoriui prisiartinus prie jo stalo. Monro nieko neatsakė, tik per barjero viršų pastūmė budinčiajam kažkokius popierius. — O kambaryje numeris 3 laukia ponas Bridžesas. Jau pusę valandos, — pridūrė Hornetas. — Taip pat atėjo viena liudininkė dėl Laitmeno dingimo. Senioke mano mačiusi profesorių dviejų vyrų tempiamą iš automobilio prie pat jos namų Norham Gardenze. Štai protokolas.

Monro tylomis mostu padėkojo ir iš pagrindinės priimamosios salės patraukė koridoriumi. Užmetė akį į protokolą, bet nusprendė šį pasilikti vėlesniam laikui. Įėjęs į apklausų kambarį nr. 3, jis išvydo Malkolmą Bridžesą sėdintį prie stalo šalia lango kambario gilumoje.

— Pone Bridžesai, atleiskite, kad priverčiau laukti.

Jaunikaitis kilstelėjo iš savo vietos.

Pavargęs Monro atsisėdo ant kėdės priešais. Alkūnėmis užsikvempė ant stalo ir pasitrynė akis.

— Profesorių Laitmeną... jūs gerai jį pažįstate? — paklausė.

Regis, Bridžesas pasijautė nepatogiai.

— Taip, taip. Aš... ee... talkinu jam bibliotekoje.

— Ir namie?

— Taip, jis gerai moka, — Bridžesas leido sau šyptelti.

— Suprantama, — tarė Monro neišskaitomu veidu. — Kada paskutinįsyk jį matėte?

— Praeitą vakarą, apie septynias, jo namuose...

— Aš žinau, kur jis gyvena, pone Bridžesai.

Šis nervingai kostelėjo.

— Ar sužinojote ką nors nauja apie jo dingimą?

Iš kitapus stalo Monro vertino jaunikaitį: vilkėjo dailiu tamsiu kostiumu, bet ilgi, atgal sušukuoti ir aliejumi sutepti plaukai tik dar labiau pabrėžė lavonišką jo išvaizdą. Nesveikai liesas, nepaprastai blyškios odos, tartum daugiau laiko, negu būtų jam naudinga, leistų bibliotekose ir laboratorijose.

— Kiek laiko jūs pažinojote profesorių Laitmeną?

— Apie dvejus metus. Susipažinau su juo dirbdamas prie savosios filosofijos daktaro disertacijos. Prieš tai aš gyvenau Kembridže.

— Aišku. O Raselą Kaningemą? Jį gerai pažįstate?

— Vaikinas katedroje pirmus metus, vienas iš man pavestų globotinių praktiniam darbui. Atvirai kalbant, ne kažin koks studentas — pernelyg daug kas jį blaško. Ką Kaningemas galėtų turėti bendra su kuo nors?

— Ar gerai jį pažįstate?

Bridžesas sekundėlę patylėjo.

— Ne per geriausiai. Susitinkame kartą per dvi savaites mano kabinete, kad galėčiau įvertinti jo pažangą. Be to, kartkartėmis matau jį sukiojantis katedroje. Nepasakyčiau, kad priklausytų mano mėgstamų žmonių tipui, tikrai.

Monro kilstelėjo antakius.

— Keista tai girdėti.

— Tiesą sakant, manau, kad jis Oksforde tik tuščiai eikvoja laiką. Turėtų verstis kuo nors Sityje. Manau, atsirado čia per savo tėvuką. Tokie žmonės kaip Naidželas Kaningemas siunčia sūnus į Oksfordą savo pačių įvaizdžiui pagerinti. Sūnus jam nelyginant trofėjus.

— Taigi jūs iš tikrųjų nemėgstate to vaikino?

— Aš taip nepasakiau. Tik...

— Tokie žmonės kaip jis jus piktina.

— Netgi nepasakyčiau, kad piktina... Tokie žmonės kaip Kaningemas man neįdomūs.

— Taip. — Monro atsiduso. — Galite papasakoti, kur buvote tuo metu, kai įvyko pastarosios žmogžudystės?

— Ką? — Bridžesas atrodė visiškai sukrėstas. — Maniau, jūs prašote mane padėti surasti profesorių Laitmeną.

— Tą ir dariau. Bet mes tiriame bet kuriuos įmanomus sąryšius. Raselas Kaningemas yra įtariamasis...

— Nejaugi?

— ... O jūs dirbate su juo. Taip pat dirbate su profesoriumi Laitmenu. Galite man pasakyti, kur jūs buvote kovo 20-21 tarp 19.30 vakaro ir 3.00 ryto?

Bridžesas pasičiupinėjo ausies lezgelį.

— Dvidešimtą visą dieną buvau Londone — pirmadienį, taip? Nuvykau į Karališkosios psichologų draugijos posėdį Pel Mele.

— Ir sugrįžote į Oksfordą kada?

— Regis, apie dvidešimt antrą dvidešimt dvi trisdešimt vakare. 19.30 su bent penkiasdešimčia kitų psichologų dar sėdėjau posėdžių salėje.

— Baisu ir pagalvoti. O dėl trečiadienio, kovo 22 nakties? Buvote tuomet Oksforde?

Bridžesas žvilgtelėjo žemyn į stalą.

— Trečiadieniais 19.30 aš vadovauju praktikantų grupei, tad veikiausiai dirbau iki vėlumos Psichologijos katedroje, maždaug iki dvidešimt keturiasdešimt penkios, galbūt iki devynių.

— Vedėte pratybas ir užpraeitą trečiadienį?

— Taip.

— Ir pratybos trunka valandą?

Bridžesas linktelėjo.

— Ar po dvidešimtos trisdešimt jus dar kas nors matė?

— Pasibaigus pratyboms dar buvo keletas žmonių. Rankinas išvyko anksčiau, rodos, apie aštuonias. Užsuko į laboratoriją persimesti keliais žodžiais. Studentai visada dingsta bemaž akimoju, vos tik pasibaigus pratyboms, bet sukinėjosi keli baigę doktorantūrą asistentai.

— Aišku. Taigi faktiškai jūs būtumėte galėjęs nužudyti antrą ir trečią aukas.

Bridžesas išblyško.

— Kam šitaip baisiai juokaujate?

— Jūsų katedra vos penkios minutės automobiliu nuo tos vietos.

— Betgi tai absurdas! Daug vietų nuo ten esama penkios minutės automobiliu. Kodėl aš turėčiau ką nors žudyti? Koks motyvas?..

— Nusiraminkite, pone Bridžesai. Aš nepasakiau, kad tos žmogžudystės — jūsų darbas. Tik paprasčiausiai replikavau, kad jūs būtumėte galėjęs nužudyti.

Bridžesas stebėjo Monro su tolydžio didėjančiu priešiškumu.

— Ar dar ko nors norėtumėte mane paklausti, detektyve vyresnysis inspektoriau?

— Ne, dėkoju jums, pone Bridžesai. Šiuo konkrečiu metu — ne. Jūs labai padėjote. — Monro atsistojo. — Tačiau yra dar vienas dalykas, ką galėtumėte dėl mūsų padaryti. Gal būtumėte toks malonus suteikti mums savosios DNR pavyzdį?

Monro palikus apklausų kambarį nr. 3, atėjo teismo medicinos laborantas su reikiamos DNR įrangos komplektu ir prisiartino prie sėdinčio Bridžeso.

Koridoriuje dabar buvo ramiau. Du futbolo aistruoliai buvo uždaryti į kameras, o likusieji išsiųsti atgal į Votfordą trys valandos iki prasidedant rungtynėms Hedingtone. Pakeliui į savo kabinetą Monro stabtelėjo prie pagrindinio pulto.

— Hornetai? — pašaukė jis jauną budintįjį konsteblį, kuris sėdėjo prie kompiuterio.

— Klausau, sere?

— Kaip vyksta studenčių apklausos?

Hornetas pasižiūrėjo dideliame žurnale, gulinčiame ant barjero viršaus.

— Grinas, Metsonas ir Tompsonas lygiagrečiai atlieka apklausas 4-ame, 5-ame ir 7-ame kambariuose. Mes turėjome išsikvietę... — Jis perslinko pirštu puslapį iki apačios. — ...Tuoj pažiūrėsiu... dešimt, vienuolika... keturiolika merginų, įskaitant ir tas tris tenai apklausiamas.

— Gerai. — Paskendęs mintyse Monro pabarbeno pirštais į žurnalą.

Vėl atsidūręs savo kabinete, Monro džiaugėsi galįs užsidaryti nuo viso pasaulio. Jautėsi išmuštas iš vėžių visko, kas dėjosi. Jaunesnieji jo pareigūnai džiūgavo dėl to, ką vakar buvo aptikę Kaningemo bute, bet kažkas čia ne visai susiėjo. Vaikis akivaizdžiai buvo sutrikęs, tačiau tai nereiškia, kad jis žudikas. Kad ir kas nužudė tas tris merginas ir Saimoną Veldingą, buvo profis, o ne koks nors iškrypęs turčiaus sūnelis, turįs pernelyg daug laisvo laiko. O ką galvoti apie Bridžesą? Vyriokas velniškai nervingas, bet tai gal paprasčiausiai jam būdinga. Monro neatrodė, kad Bridžesas ką nors slepia.

Bridžesas būtų galėjęs nužudyti vėlesniąsias aukas, samprotavo Monro. Bet tai nė kiek negelbsti: visos žmogžudystės juk to paties asmens rankų darbas, ar ne? Jeigu Bridžesas neprikišęs nagų prie pirmosios žmogžudystės, tai jis negali būti įtariamasis.

Ir tuomet Monro ėmė mąstyti apie tai, ką jam numetę teismo medikai. Odos lopinėlis ir kažkiek plastiko. Iš jų neveda jokie siūlai. Be to, dar yra kraujo pėdsakas, aptiktas antrosios žmogžudystės vietoje, bet šiam negalima rasti jokio atitikmens policijos duomenų bazėse.

Sklaidydamas kažkokius popierius ant rašomojo stalo, Monro bandė susirasti protokolą iš laboratorijos. Šis buvo šūsnies apačioje. Antrame puslapyje — spektrinės analizės duomenys, DNR rastas iš mažutėlaitės kraujo dėmelės, aptiktos name netoli tos vietos, kur buvo rastas Džesikos Fulerton kūnas. Monro stebeilijo į spalvotų linijų ir blokelių rinkinį. Tai kažkieno charakteristika, pagalvojo sau: unikalus šiame pasaulyje DNR parašas žmogaus, kuris veikiausiai netoli nuo tos vietos, kur jisai sėdįs: asmens, gyvenančio mieste. Bet neturint užfiksuotos tokios, su kuria būtų galima palyginti, iš to DNR pėdsako menka nauda.

Monro numetė dokumentą ant stalo ir pakėlė telefono ragelį.

— Hornetai, — tarė jis. — Kaip įmanoma skubiau sujunkite mane su Hovardu Smailzu iš MI5 ir nukreipkite skambutį į mano kabinetą.

Jis vėl pasiėmė DNR analizės duomenis ir tyrinėjo viršūnių ir įdubų kreivę. Po kiek laiko suskambo telefonas.

— Hovardai. — šiltai tarė jis. — Taip, taip jau kuris laikas... Ak, žinai, tas pats senas reikalas... Taip, girdėjau... sveikinu. Taigi klausyk, Hovardai, svarsčiau, ar negalėčiau paprašyti paslaugėlės... Tik tarp mudviejų, tai siejasi su žmogž... Taip. — Jis nelinksmai nusijuokė. — Ką gi, taip, aš turiu pavyzdį, bet šis su niekuo nesutampa mūsiškėje... Ne, aš žinau..; Na, sutiktum? Ne, ne, galiu tuoj pat tai pamiršti... Ir... taip, gana skubu... Suprantu, bet ką darysi, juk kaip tik taip veikia sena komanda. Niekaip nesusiję su tavo valdžios uždarais vakarėliais, nei su kažkokiais dideliais pinigais... Ne... Būtų šaunu... Dėkui, Hovardai, lieku tau skolingas.

35 skyrius

Netoliese Vudstoko: kovo 30, 14.00

Filipui pavyko ištaikyti tik porą valandų miego, iki jis buvo iškviestas į Oksfordo policijos nuovadą. Po keturių valandų, nusičiupęs vištienos sumuštinį iš bakalėjos netoli Kryžkelės, jis jau važiavo atgal į Vudstoką. Tada suskambo jo mobilusis.

— Kokie reikalai? — Skambino Laura.

— Ak, būdraujame, ką?

Kitame linijos gale ji atsiduso.

— Tiesą sakant, atsikėliau beveik tuoj pat, kai tik tu išvažiavai. Nuvykau į Džeimso Laitmeno namus. Tikėjausi pagauti Bridžesą, bet jo neužtikau.

— Matyt, Monro surado naują sąsają tarp aukų, — tarė Filipas. — Aš jo pats nemačiau, bet visi, su kuriais kalbėjausi, buvo labai slaptingi — atrodo, kad detektyvas vyresnysis inspektorius šįsyk kažką užčiuopė. Bet visos nužudytosios merginos dalyvavo kažkokiame psichologiniame testavime, kurį praeitais metais universitete vykdė viena mokslinių tyrimų grupė.

— Tikrai? — Iš balso Laura atrodė susijaudinusi. — Testavimo? Kokio pobūdžio?..

— Nepavyko išgauti daugiau detalių. Matyt, tai vyko savanoriškais pagrindais — diena testų mainais už penkiasdešimties svarų čekį knygoms įsigyti ar kas nors panašaus. Dalyvavo apie keturiasdešimt merginų.

— Jokių pavardžių?

— Sąrašą turi tik Monro ir pora kitų pareigūnų... ničnieko nepavyko sužinoti. Visi užsičiaupę. Beje, kur esi?

— Netoli tavo namų, kaip tik įvažiuoju į Vudstoką.

— Nesu toli nuo tavęs atsilikęs. Susitiksime namie.

Po kelių minučių Filipas įsuko kiemo įvažon. Nustebo išvydęs Laurą stovinčią prie virtuvės durų. Ji atrodė susirūpinusi.

— Kas yra?

— Pas tave buvo įsilaužta.

Jis greitai nusekė paskui ją per valgomąjį į svetainę. Sudaužytas į gabalus kompiuteris buvo išmėtytas po grindis. Visur sklaistėsi popieriai, knygų lentynos išverstos, pora jo motinos paveikslų kybojo pasvirę kaip pakliuvo. Filipas prisėdo ant sofos galo ir sukryžiuotomis ant krūtinės rankomis stebėjo padarytą žalą, paskui sunkiai atsiduso, jausdamas tvenkiantis pyktį.

— Atleisk, Filipai, — staiga tarė Laura.

— Atleisti? Už ką?

— Tai aš įkišau tave į šį jovalą. Aš su savo kvailomis idėjomis. O dabar viskas, ką Čarlis mums paliko, dingę.

— Kas verčia tave taip manyti?

— Na, tik pažiūrėk, — atsakė ji ir pamojo į netvarką. — Juk tai ne kokių kelių vaikėzų ar atsitiktinio vagies darbas?

— Be abejo, tu teisi, — sutiko Filipas. — Bet dėl Čarlio medžiagos gali nesijaudinti. Nujaučiau, kad kas nors panašaus galėtų nutikti... ir ėmiausi atsargos priemonių — pasilikau viską prie savęs. Yra automobilyje.

36 skyrius

Viktorijos tarpmiestinė autobusų stotis, Londonas; kovo 30, 17.00

Geilė Hanivel, įdegusi, Graikijos pavasario saulės šviesiai nublukintais plaukais, nusimetė ant Viktorijos tarpmiestinės autobusų stoties laukiamosios salės grindų kuprinę, labai stengdamasi nepataikyti ant dar drėgnos kramtomosios gumos ir tamsaus dryžio, kuris, vylėsi ji, buvo šokolado. Susiradusi telefono kortelę, paėjėjo porą žingsnių iki artimiausio taksofono. Nustebusi, kad išgirdo veikiančios linijos signalą, surinko savo draugužio numerį ir laukė, kol bus sujungta.

— Rėjau, — susijaudinusi prašneko ji. — Sveikutis, aš jau Londone. Klausyk, su šia kortele negaliu ilgai kalbėti. Ne, buvo šaunu, profesorius Trumenas yra tiesiog toks atsipalaidavęs ir, manau, mudu gerai padirbėjome. Nebuvau čia tik... šešias savaites, o atrodo taip ilgai. Nekantrauju sugrįžti namo. Nekantrauju pamatyti tave... — Pro purviną, pusiau skaidrų stiklą ji matė besisukančius ir atbuline eiga judančius autobusus, įlipančius ir išlipančius keleivius. Pro duris praėjo kažkoks uniformuotas vairuotojas; salė buvo tuščia. — Iš čia sėdu į penkios trisdešimt. Turėčiau pasiekti Hedingtoną apie šešios keturiasdešimt. Ne, klausyk, tau nebūtina atvažiuoti manęs pasitikti — juk šįvakar futbolas, ar ne?.. Aha, aha. Ne, Rėjau, aš nesu... kokios žmogžudystės? Ne, Dievuliau, tikrai? Eik sau, tu juokauji. Ir jis pažinojo ją? Aha, aha. Ne, bet jeigu tau iš tiesų nesunku... Ne, kvailuti. Dievaži, ir aš tavęs ilgėjaus. Man patiko, bet džiaugiuosi jau sugrįžusi. — Sekundėlę ji nutilo ir klausėsi. Paskui tarė: — Aha, ne, nuostabu. Klausyk, puiku... Iki...myliu ta... — Ir kortelė baigėsi.

Geilė pakabino ragelį ant svirtelės ir jau buvo bekelianti nuo grindų kuprinę, kai uniformuotasis vairuotojas įkišo pro duris galvą.

— Jūs penkios trisdešimt į Oksfordą, mieloji? — paklausė jis.

Geilė linktelėjo.

— Turiu vietą penkios nulis devynios, jeigu norite. Viena senioke pasijuto nekaip, nusprendė išgerti puodelį arbatos ir sėsti į vėlesnįjį — jums tinka?

— Dėkui, — atsakė ji. — Puiku.

Akolitas sėdėjo juodoje tojotoje priešais namą, kuriame gyveno Raimondas Delaveras. Tą popietę jis galutinai nusprendė pasinaudoti Geile Hanivel. Medicininė jos charakteristika neideali, bet kiti du pasirinkimai dar problemiškesni. Enė Kleiton Prancūzijoje, išvykusi Velykų atostogų, o 19.14, tiksliu laiku procedūrai atlikti, Salė Ringvald būsianti salėje su šešiais šimtais kitų žmonių, dalyvausianti apdovanojimų įteikimo ceremonijoje, organizuotoje universiteto Teologijos katedros.

Archeologijos studentė Geilė Hanivel pastarąsias šešias savaites praleido Graikijoje prie kasinėjimų, bet prieš valandą Akolitui patvirtinta, kad tą popietę ji jau pargrįžusi Britanijon. Archeologijos katedros administratorius patikino, kad visa grupė grįžtanti šiandien, ir Akolitas matęs per kanalą kursuojančių keltų tvarkaraščių duomenų bazę, prie kurios visai nesunkiai galėjo prieiti. Tuomet, pasinaudojęs slapto pasiklausymo „blakute”, kurią buvo įstatęs prieš dvi savaites, jis išgirdo Geilės Hanivel telefoninį pokalbį iš taksofono Londone su Rėjumi Delaveru. Ji išlipsianti iš autobuso Sent Klemense prie Hedingtono ir Marstono kelių jungties apie 18.40. O tai, žinojo Akolitas, suteiksią jam šiek tiek veikimo laisvės. Tarpmiestiniai autobusai gan patikimi, ir jis būsiąs pasirengęs.

18.09 Raimondas Delaveras paliko savo namus prie Pietų parkų kelio — anksčiau nei Akolitas tikėjosi. Nuo namų iki autobusų stotelės buvo ne daugiau kaip pusantros mylios, šis maršrutas ves jį per Universiteto parkus ir tykia lapinga gatvele, vadinama Mesopotamijos alėja, einančia palei siaurą Červelo intaką. Tai buvo mėgstama porelių pasivaikščiojimų vieta, gerai Akolitui pažįstama. Ne vieną sykį jis sekiojęs jas takučiu.

Akolitas stebėjo Raimondą Delaverą pasukant gatve į rytus ir garsiai nusikeikė. Jaunikaitis norįs nukakti į autobusų stotelę anksti. „Ilgėjosi savo draugužės, kaipgi ne”, — su pasidygėjimu pagalvojo Akolitas, pajudėdamas nuo šaligatvio krašto ir pavarydamas pavojingai greitai Pietų parkų keliu. Šio gale jis pasuko dešinėn į Šv. Kryžiaus kelią, o paskui į Dvaro kelią — aklagatvį, iš kurio geležiniai vartukai vedė į pievą vakarinėje Mesopotamijos alėjos pusėje.

Jam likę mažiau nei dešimt minučių pasirengti. Iššokdamas iš automobilio, turėjo pakankamai sveikos nuovokos pasistengti, kad savo švarko iš „Ermanegildo Zegna” kišene neužkliūtų už durelių rankenos. Paskui nužingsniavo prie bagažinės ir iškėlė iš vidaus didelį užtrauktuku uždarytą maišą ir konteinerį organams gabenti, identišką anam, kuriuo naudojosi prieš savaitę Samantos Turou inkstams transportuoti. Žemai nulenkęs galvą, vengdamas būti tiksliai atpažintas kokio smalsuolio iš čionykščių gyventojų, kurie atsitiktinai galėtų žiūrėti pro langą, jis patraukė prie vartukų.

Akolitas buvo nepaprastai puikios fizinės formos ir, nors organų konteineris svėrė per penkiolika kilogramų, o laukas buvo įmirkęs, jis judėjo gan sparčiai ir susirado priedangą po keliais medžiais. Tvyrojo tyla, neskaitant tolimo transporto gausmo ir paukščių čiulbesio šalimais. Jis pasitikrino laikrodyje: 18.14, blausi saulė žemai debesuotame danguje. Po pusvalandžio sutemsią, bet tiek daug laiko neturįs. Teks šiek tiek rizikuoti.

Pasidėjo konteinerį ant drėgnos žemės ir atidarė maišo užtrauktuką. Truko ne ilgiau kaip minutę apsirengti plastikiniu kombinezonu, užsimauti pirštines ir užsidėti priekaktį. Akolitas vėl pasitikrino laikrodyje ir tylomis laukė, sulėtindamas alsavimą ir nuramindamas save tantros pratimais, kuriuos praktikavęs daugelį metų.

Autobuse Geilei, suspaustai kažkokio storulio verslininko su kostiumu, darėsi vis įkyriau ir nepatogiau. Perpus abejingai skaitė kažkokį romaną ir spoksojo pro langą į pilkus Londono priemiesčius, kol autobusas pasiekė autostradą, o tada — į žalius laukus po pilku dangumi, slepiamu žemų, tamsių debesų.

Po dešimties minučių autostradoje storulis greta jos užsnūdo. Sau ant kelių jis turėjo kažkokį laikraštį, tad Geilė atsargiai šį pasiėmė ir įniko skaityti. Didžiausia dienos naujiena buvo gresiantis geležinkelininkų streikas. Tatai konkuravo su dar vienu bręstančiu karališkojoje šeimoje skandalu ir neapdairiais seksualiniais paprastų parlamento narių leiboristų poelgiais. O kasinėjimuose jie, studentai, beveik nematę laikraščių ir neturėję televizoriaus. Radijas buvo vien graikų kalba ir niekam iš kitų studentų tartum nerūpėjo žinoti, kas dedasi pasaulyje už jų mažučio rojaus Atėnų dulkėse.

Ketvirtame puslapyje ji aptiko trumpai paminėtas žmogžudystes, apie kurias Rėjus papasakojęs telefonu, bet tai mažai ką jai tesakė.

Geilė vėl padėjo laikraštį vyriškiui ant kelių ir toliau spoksojo pro langą. Mirksnį pasiilgėjo Graikijos saulės ir savo mėgstamo darbo. Bet paskui pagalvojo apie Rėjų — gerąjį, švelnųjį Rėjų. Jeigu koks nors žmogus tinka į vyrus, tai jis kaip tik toks, mąstė ji. Nekantravo sulaukti, kol vėl jį išvysianti.

Raimondas Delaveras perėjo tiltą per Červelą netoliese Parsons Pležero64 — saugomo ir aptverto upės ruožo, kuris daugiau nei šimtmetį buvęs rezervuotas kaip nudistų prieglobstis privačiam universiteto dėstytojų naudojimuisi. Šiuo metu čia buvo tylu — nykus penktadienio vakaras. Debesys žemi, pritvinkę lietaus, ir daugelis studentų vis dar Oksforde — arba žiūri per televiziją ankstaus vakaro muilo operas, rengiasi į aludes, arba užkandžiauja kur nors Aukštojoje ar palei Kornmarketo gatvę.

Rėjus ilgėjosi Geilės labiau, nei kada nors manęs, kad taip bus. Šešios savaitės, kurias juodu praleido skyrium, atrodė kaip ištisas amžius. Dabar jis suprato, kad ji — ta ypatingoji, ta svarbesnioji už kitas per pirmuosius dvejus jo metus universitete. Jis nemėgo galvoti pernelyg toli į priekį ar žiūrėti į viską pernelyg rimtai, bet tuo pat metu ir ne visada pajėgdavo nuneigti savo jausmus.

Jam ilgai netruko pasiekti platų medžiais apsodintą taką, einantį tarp upės iš vienos pusės ir įmirkusių laukų — iš kitos, Rėjus ir Geilė taip dažnai juo vaikštinėdavę. Labiausiai juodviem čia patikdavę gilią žiemą, sausį, kai spausdavo ledinis šaltis ir abu gaudavę apsimuturiuoti nuo vėjo ir šlapdribos. Praeitą žiemą Oksfordas regėjęs daugiausia sniego, kiek kas nors išvis pajėgė prisiminti, ir Červelas dalimis užšalo. Šis takas atrodęs kaip iš pasakų šalies, ir netgi dabar, su varvančiais nuo medžių lašais ir netrukus pratruksiant liūčiai, vis tiek turėjo nenusakomo žavesio.

Už jo kažkas trekštelėjo — lyg šakelė nulūžo. Atsisukęs Rėjus staiga pajuto kakle karštį. Krūptelėjęs susigriebė už gerklės. Pro pirštus trykštelėjo kraujas, ir galbūt kokią sekundėlę jis paprasčiausiai tik spoksojo į raudoną skystį, kol galva buvo užlaužta atgal. Priešais ore sukosi medžių šakos, ir jis ėmė dusti. Kraujas liejosi jam per veidą, į nosį ir akis, apakindamas. Rėjus prarado pusiausvyrą ir trumputėlaitį mirksnį tartum sklendė oru, — mirksnį, kupiną panikos ir kartu sąmyšio, — paskui visu svoriu griuvo ant žemės, skaudžiai galva trinkteldamas į akmenį. Pabandė apsiversti, repečkom stotis ant kojų, bet kažkieno ranka spaudė jį veidu žemyn. Paskui smeigė kitas dūris, — tartum išlydyto karšto durklo, — vėl pasiųsdamas visu juo, klykiančiu galvos viduje, drebulius.

Kažkaip Rėjui pavyko kilstelti ranką ir persibraukti akis. Suspėjo trumpam pamatyti kažkokią palinkusią ties juo figūrą, bet šios veidas tebuvo neryški kaukė. Jis pradėjo nevalingai tampytis. Ūkanota figūra atsitiesė, stebeilydama žemyn į jį. Paskui viskas tapo juoduma.

Geilė palydėjo akimis nuvažiuojantį autobusą ir pasižiūrėjo į laikroduką. Šešios dvidešimt viena. Dvidešimt minučių pasiankstinusi. Juto kojas sustingus, ir gera buvo įkvėpti į plaučius gryno oro. Pernelyg jaudindamasi, kad lauktų autobusų stotelėje, kol atvyks Rėjus, jis nusprendė patraukti takučiu, vedančiu Mesopotamijos alėjos link. Rėjus tikriausiai bus išėjęs anksčiau, ir ji susitiksianti su juo pakeliui — kaip būsią romantiška! Galbūt juodu patirsią tikrą holivudinę akimirką bučiuodamiesi po medžiais, pagalvojo ji, ir nusišypsojo pati sau, užsiversdama ant pečių kuprinę. Iš Marstono kelio pasuko kairėn į takutį, trumpą atkarpėlę, kuria pateksianti prie pirmojo iš dviejų tiltukų, nutiestų per siaurus upės intakus. Praėjusi pro seną malūną sau po dešinei, ji netrukus atsidursianti plačiame take palei upę, kur turėtų susitikti Rėjų, skubantį jai priešpriešiais.

Pradėjo lyti, ir Geilė paspartino žingsnius. Perkirtusi antrą tiltuką, ji leidosi bėgti po medžių priedanga, o paskui metėsi malūno link. Didžiulis medinis ratas, Industrijos revoliucijos relikvija, o dabar angliškojo paveldo lankytina vieta, stūksojo ramus, vanduo sruvo per nejudančias jo mentes. Lietus pylė stipriais šuorais, tiško ant takučio ir medžių, savo garsumu konkuruodamas su srautais, besiveržiančiais per užtvanką ir siaura vandens pralaida šalia malūno. Kiek aukščiau kilstelėjusi kuprinę, kad ne taip skaudėtų pečius, ir panarinusi prieš pliekiantį lietų galvą, Geilė pasuko staigiu takučio linkiu.

Kažkas privertė ją pakelti akis. Priekyje, už dešimties jardų išvydo siurrealistinį vaizdą. Ant žemės drybsojo tartum raudonai ištepliotas maišas, o ties šiuo stovėjo kažkoks žmogus su blizgančiu nuo lietaus vienos dalies plastikiniu kombinezonu. Organinio stiklo priekakčio snapelis slėpė jo veidą, o galvą dengė gobtuvas. Žmogaus rankoje ji sugebėjo įžvelgti kažkokį smailą metalinį daiktą, blizgantį prieblandoje.

Gal kokias porą sekundžių stovėjo sustingusi vietoje. Paskui staiga užplūdo suvokimas: suprato, kad maišas ant žemės — tai Raimondas, jo kūnas be gyvybės ženklų, permirkęs krauju. O žmogus su plastikiniu kombinezonu jau pastebėjo ją.

Geilė Hanivel nusitraukė nuo pečių kuprinę ir leido šiai nuslysti ant žemės. Staigiai apsisukusi, genama pirmykštės baimės, gerklėn kylančio siaubo, ji metėsi bėgti kiek nešė kojos vedančio pro malūną takučio link. To beveik būtų pakakę išsigelbėti. Bet Akolito reakcija buvo greitesnė. Per tą laiką, kurio Geilei prireikė sumoti, kas dedasi, ir išsimuistyti nuo sunkios kuprinės, Akolitas jau buvo bemaž įveikęs juodu skiriančius dešimt jardų.

Geilei pavyko pasiekti tiltuką. Giliai gaudydama burna kvapą, ji lėkė greičiau nei kada nors anksčiau per savo gyvenimą. Adrenalinas tvinksėjo gyslomis. Ji užšoko ant tiltuko, graibydamasi ranka turėklo. Bet lentų klojinys buvo įmirkęs nuo lietaus. Pusiaukelėje pėda pataikė ant purvo lopinio ir čiūžtelėjo lentomis. Jai beveik pavyko atgauti pusiausvyrą, bet kai jau pamanė, jog čia pat kitapus žolė, kojos nebeišlaikė ir ji trenkėsi aukštielninka, pajusdama visą kūną perskrodžiant skausmą, kai atsimušė į turėklus.

Per porą sekundžių Akolitas atsidūrė ant jos. Sugriebė už riešų, nors ji spardėsi ir priešinosi iš visų jėgų. Geilei pavyko įkąsti jam į ranką, bet dantys susidūrė tik su atspariu plastiku. Jis prispaudė keliu ją prie lentų. Ji pamėgino klykti, bet stigo plaučiuose oro, iš paširdžių teišsiveržė pirmykštis gyvuliškas kriūkesys. Pasirausęs po kišenę, Akolitas išsitraukė storos lipnios juostos ritinį. Įgudusiais pirštais šiurkščiai apvyniojo juosta merginai riešus ir kažkiek šios atplėšęs užklijavo burną. Keliu stipriai tebeslėgdamas merginos krūtinę, apvyniojo juosta ir jos kulkšnis.

Atsistojęs Akolitas pažvelgė žemyn į Geilę Hanivel, ir patenkinta šypsena išplito jam veidu. Iš tokio nedidelio atstumo merginai ši buvo matyti tik pro priekakčio snapelį. Paskui jis pasižiūrėjo į laikrodį. 18.31. Privaląs palaukti keturiasdešimt tris minutes, iki galės pradėti procedūrą, o tai reiškė, kad merginai bus leista pagyventi šiek tiek ilgiau. Nugara jam nuvilnijo jaudulio virpulys. „Užteks laiko šiek tiek pasismaginti’, — patylom tarė sau.

37 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 21.15

Važiuodami Okspenso keliu Laura ir Filipas matė tamsiai purpurinius dryžius danguje viršum sublokuotų Botlio namų. Abu buvo paskendę savo mintyse. Su vis didesne baime Filipas mąstė apie jų laukiančią užduotį, o Laura niekaip nepajėgė atsikratyti minties, kad kažkur netoliese nuo jųdviejų dabar dar viena mergina tyso negyva, su pašalinta iš jos tulžies pūsle.

Išsukęs iš pagrindinio kelio, Filipas surado laisvą vietą sustoti automobilių aikštelėje netoliese Litlgeito, į pietvakarius nuo miesto centro. Tai buvo apie dvidešimt jardų nuo mažiau krintančios į akis vienos iš dviejų prieigų prie Virpulių Malūno upokšnio — pievos lopinėlio šalimais modernaus administracinio pastato. Iš čia upokšnis tekėjo apie mylią po žeme į rytus, laikydamasis savo krypties kokia trisdešimt pėdų žemiau Oksfordo ir vėl išnirdamas į paviršių Kraistčerčo koledžo teritorijoje, netoli sienomis aptverto tako, vadinamo Negyvėlio alėja.

Išlipęs iš automobilio, Filipas nuėjo prie bagažinės, iškėlė didelį brezentinį maišą ir padavė Laurai. Taip pat pasiėmė kuprinę, kurią užsivertė ant pečių, o paskui užtrenkė bagažinę. Kol juodu stūmėsi gatve ir toliau pro vartukus į pieva paversta zoną, buvo tyku, aplinkui — nė gyvos dvasios. Želiantys krūmai užstojo nuo kelio prieigą prie upokšnio.

Virpulių Malūno upokšnio atkarpos kadaise buvusios atviras nuotėkų latakas ir todėl kėlė grėsmę sveikatai. Bet devynioliktojo šimtmečio viduryje atskiros antžeminės dalys buvo uždengtos ir paskui iš viršaus užstatytos. Tai sudarė šiokią tokią atrakciją bebaimiams tyrinėtojams, kol XX amžiaus septintame dešimtmetyje Oksfordo municipalitetas iš abiejų galų užtvėrė upokšnį storomis metalinėmis grotomis.

Grotose buvo vartukai, naudojami įeiti apžiūroms ir eksploatavimo darbams. Grotų strypai apsukti tvirta stora grandine su pakabinamąja spyna. Tunelis buvo apie dešimties pėdų pločio ir gal penkių aukščio. Sienos — gličios ir drėgnos. Vandens — ne daugiau kaip aštuoniolika colių gylio ir sruvenantis nuo angos šis tekėjo į didžiulį metalinį vamzdį, nedideliu kampu nyrantį žemėn ir paskui pranykstantį po žolėmis.

Laura numetė ant žolės brezentinį maišą, o Filipas greta padėjo savo kuprinę.

Pasidygėdama Laura suraukė grimasą.

— Nepasakysiu, kad ir man patiktų mintis lįsti ten į vidų, — sutiko Filipas. — Bet kito pasirinkimo neturime. — Ir jis atsegė viršutinį kuprinės atvartą.

Laura pritūpė šalia jo.

— Du prožektoriai, be to, atsarginių elementų pakai. Degtukai. Mūsų mobilieji su atsarginėmis baterijomis — nors nesu tikras, kad turėsime bent kokį signalą pražengę Sergėtojų įeigą. Geras ilgis virvės, šveicarų kariškas peilis, vanduo, sausainiai, du atsarginiai nertiniai.

— Ir dvi poros guminių aulinių, taip pat labai svarbios žnyplės metalui kirpti, — pasakė Laura, atidarydama brezentinio maišo užtrauktuką.

Filipas paėmė žnyples metalui kirpti ir nuėjo prie grotų. Staiga sunerimusi, Laura apsidairė aplinkui. Kelios sekundės — ir grandinė perkirpta pusiau. Filipas atidarė vartus, paskui sugrįžo atgal prie Lauros, jau besiaunančios guminius aulinius. Jis užsitempė savuosius, o jųdviejų batus sukišo į kuprinę.

Grotas nuo tunelio angos skyrė nedidelis narvo tarpas, kuriame juodu galėjo stovėti tiesūs turbūt paskutinįsyk, iki surasią įeigą į Sergėtojų tunelį. Netgi tuomet negalėjo būti tikri, ką aptiksią už tos slaptos vietos, pro kurią turėjo patekti tenai. Laura sudėjo galus perkirptos grandinės taip, kad ši atrodytų neliesta, o brezentinį maišą juodu paslėpė patamsyje tuoj už įeigos, užmaskuodami šį iš viršaus keliomis plytomis ir metalinio vamzdžio nuolauža.

— Pasirengusi? — paklausė Filipas.

— Turbūt. — Laurai sparčiau sustuksėjo širdis.

Filipas uždegė prožektorių ir atsargiai žengė kelis žingsnius į tunelį. Veik perpus susilenkęs jis vos keliais coliais nesiekė skliautinių lubų. Laura atsigręžė į miesto žiburius ir giliai atsiduso.

— Au revoir65, — tyliai tarė ir nusekė paskui Filipą tamson.

Po pirmo staigaus posūkio vienintelė šviesa sklido iš jųdviejų prožektorių. Laura niekad anksčiau nebuvo patyrusi klaustrofobijos, bet dabar pradėjo jausti drėgnas, šaltas sienas veriantis aplinkui ją. Pasak Čarlio žemėlapio, į Sergėtojų tunelį turėtų būti patenkama po kairei, šešiasdešimt trys žingsniai nuo Virpulių Malūno upokšnio įeigos. Bet žingsniai — gana netikslus būdas matuoti, tad jiems teks žiūrėti išpūtus akis.

Po kelių minučių abiem įsmilko nugaras, o dvokas tiesiog kvapą gniaužė. Sienas dengė pelėsiai ir glitus purvas. Tunelis staiga praplatėjo, bet lubos vis dar slėgė žemyn.

— Turėtų būti jau netoli, — pareiškė Laura.

Filipas mirksnį sustojo ir atsirėmė į gličią sieną, šiek tiek pritūpdamas nugaros gėlai palengvinti. Jis sunkiai alsavo.

— Taip, tu teisi. Suskaičiavau penkiasdešimt penkis, bet mano žingsniai ilgesni už tavuosius. Siūlau, kad slinktume nugaras įrėmę į šią sieną. Teks judėti pirmyn pamažu ir prožektoriais pasišviesti sieną toliau priešais save.

Sulenktas nugaras atrėmus į sieną šiek tiek palengvėjo, bet neilgam: paviršius buvo dantytas ir aštrios iškyšos smigo į kūną. Juodu stūmėsi pirmyn kuo lėčiau ir vis tyrinėjo tolyn nusitiesiančią sieną. Bet po dešimties žingsnių jiems savo prožektoriais nepavyko aptikti jokių senovinės sienos anomalijų.

— Prasti reikalai, — sumurmėjo Filipas. — Velnias. Matyt, būsime nepastebėję durų.

— Jaučiuosi kaip Kvazimodas, — atsakė Laura. — Tvarka. Dabar aš rodysiu kelią. — Šlepsėdama atgal gryno oro link, Laura kažką pastebėjo.

— Kas tai? — paklausė, ir jos balsas nuaidėjo tuneliu. Prožektoriaus spindulio pluošte, maždaug pėda virš vandens jie įžvelgė raudoną obuolio didumo dėmę. Nukreipę į šią abu prožektorius, juodu grabinėjo aplinkui žymę, ieškodami kokių nors kitų anomalijų. Raudono skritulio viduryje kažkas sublizgėjo. Filipas pribrido arčiau. Netoli skritulio centro žibėjo sidabriškas taškelis.

— Kas tai? — vėl paklausė Laura.

— Kažkoks metalo taškelytis. Palauk.

Filipas stengėsi iš užpakalinės kelnių kišenės išsigriebti šveicarų karišką peilį ir stuktelėjo galva tiesiai į lubas.

— Oi... Po galais! — sušuko jis. — Kaip užsigavau!

Nepaisydamas skausmo pritūpė ir įniko geležte krapštyti sienos raudono skritulio viduje birų akmenį. Šis pasidavė stebėtinai lengvai, ir pasirodė sidabraspalvis diskas, apie dviejų colių skersmens. Diske juodu įžvelgė penkias moteriškas figūras, laikančias iškėlusias dubenį su saule. Tai buvo tiksli kopija atvaizdo ant kitų monetų, rastų kiekvienos žmogžudystės vietoje.

Laura perbraukė pirštais blizgantį paviršių.

— Taigi jokių abejonių, — šyptelėjo ji.

Filipas jau žiojosi atsakyti, kai staiga metalinis diskas po Lauros pirštais pasidavė ir iš sienos pasigirdo tylus grumesys. Abu atšlijo žingsnį atgal. Jiems stebint pasirodė juoda linija, einanti žemyn link disko, apsukanti šį ir nusitęsianti siena žemyn iki maždaug šešių colių virš vandens. Pamažėle plyšys plėtėsi, akmeniui slenkant į ertmę sienoje. Po kelių akimirkų grumesys nutilo, ir abudu spitrijo į juodą it anglis stačiakampį, platumo sulig Filipo pečiais. Juodu pašvietė prožektoriais į kiaurymę, ir tarpsniais juoduma pasidavė, leisdama pamatyti akmenines sienas, išnykstančias tolumoje į neaiškią tuštumą.

Pasišviesdama prožektoriumi aplinkui ir aukštyn, Laura žengtelėjo į angą. Keletą colių jai virš galvos lubos buvo išgaubtos skliautu. Filipas pasekė ja, ir abu išsitiesė stati.

Laura lengviau atsiduso.

— Dievuliau, buvo dar sunkiau, negu aš tikėjausi.

— Gali džiaugtis, kad nesi šešių pėdų ir dviejų colių... — Filipas nutilo vidury sakinio, nes vėl pasigirdo grumesys. Juodu apsisuko ir suspėjo išvysti akmens plokštę, pradedančią slinkti atgal į vietą. Filipas sureagavo stebėtinai greitai. Pasičiupęs stambų akmenį, įspraudė į angą. Bet plokštė toliau slinko, ir akmuo sutrupėjo.

Laurą nukrėtė panikos drebulys.

— Manau, viskas gerai, — kaip įmanydamas ramiau tarė Filipas ir nukreipė prožektoriaus spindulį sienomis, kurios netikėtai buvo sausos. — Oras čia gaivesnis nei upokšnyje. Ir turime bent kiek vietos galvai. Pirmyn.

Jis pamažėle slinko priekin, pakeliui apžvelgdamas su prožektoriumi grindis bei sienas ir nubraukdamas į šalį voratinklius. Tamsa baugino, ir jis gavo kaip įmanydamas susitelkti, kad pajėgtų nuslopinti neįvardijamus dalykus, kuriuos vaizduotė mėgino iškelti paviršiun. Stengdamasis neprarasti dėmesio, Filipas tyrinėjo sienas ir uždarą pasaulį, išryškinamą prožektoriaus spindulio. Įsitvėrusi jam į ranką, Laura sekė iš paskos. Jis girdėjo jos alsavimą.

Sienos buvo lygios ir kur kas sausesnės nei Virpulių Malūno upokšnio tunelyje. Kvapas — labiau sudvisęs ir atsiduodantis žeme; pūvančių atmatų ir pelėsių dvokas buvo likęs už jų. Filipas labai atsargiai rinkosi kelią. Bet kas galėjo tykoti priekyje — skylė grindyse, praraja, į kurią galėtum įkristi, daugybė pavojų. Didžiausia klaida būtų jaustis pernelyg saugiai. Juodu privalo neskubėti ir žiūrėti, kur stato kojas, pagalvojo jis pats sau.

Tunelis tartum tęsėsi ir tęsėsi, visą laiką toks pat. Apie dešimties pėdų pločio, sienos išlenktos ir visai niekuo ypatingos. Grindis sudarė suplūkta žemė, sausa ir lygi. Paskui staiga tunelis taip praplatėjo, jog prožektorių spinduliai metė tik išskydusios silpnos šviesos pluoštelius ant sienų po kairei ir po dešinei. Žengę dar porą žingsnių priekin, juodu sumojo patekę į apvalią erdvę.

— Kas tai? — Laura pašvietė prožektoriumi į tašką ant artimiausios sienos galvos aukštyje. Išryškėjo nedidelis kyšantis iš sienos metalinis laikiklis, o jame — sena kreminės spalvos iki pusės nudegusi žvakė. Filipas perbėgo savo prožektoriaus spinduliu siena kairėn bei dešinėn, ir juodu pastebėjo dar kelias žvakes, išdėstytas apie dešimties pėdų intervalais.

— Manai, jos dar tebedegtų? — paklausė Laura.

— Vienintelis būdas sužinoti, — atsakė Filipas. — Degtukai — kairėje užpakalinėje kuprinės kišenėlėje.

Laura čirkštelėjo vieną ir pasistiebė uždegti artimiausią žvakę. Ši springsėdama sukibirkščiavo ir įsidegė pastovia geltona liepsna. Po kiek laiko jiems jau žibėjo per dvidešimt žvakių.

Tiktai tuomet abu galėjo visiškai įvertinti patalpos dydį. Bet dar svarbiau — žvakių šviesa išryškino grindų, sienų ir lubų papuošimus. Salės vidus buvo išmargintas įmantriais piešiniais. Lubomis driekėsi atvaizdas didžiulio baltojo elnio, kurio ragai siekė mažiausiai dešimt pėdų ilgio. Aplinkui jį liuoksėjo ir šoko kiti žvėrys. Netoli kupolo formos lubų apačios tykojo vilkas, o nuo lubų krašto kilo būrys paukščių — milžiniškų auksinių erelių — ir kybojo viršum elnio. O perimetru aplinkui ėjo freska, vaizduojanti ištisą sodriomis spalvomis nutapytą gyvūnijos pasaulį: gintarine, tamsiai raudona, ochrine ir pačia sodriausia — ryškiai mėlyna, kurios buvo daugiausia.

Aplinkui sienas tęsėsi įvairaus dydžio alcheminių simbolių srautai, nuspalvinti sidabru ir auksu. Kai kurie buvo aukščio sulig žmogumi, nuo grindų siekė pusę sienos ligi lubų, kiti — ankštai sugrūsti ir maži. Apskritose grindyse, kokių keturiasdešimties pėdų skersmens, buvo vienintelis piešinys — penkių apsiautalais prisidengusių mergelių, laikančių iškeltą dubenį su saule.

Filipas pasidėjo ant žemės kuprinę ir pamažu apėjo salę, lytėdamas simbolius, o paskui atsitūpė ištyrinėti vaizdą grindyse. Laura, atsisėdusi ant grindų patalpos centre, su nuostaba stebeilijo į lubas.

— Visiškai neįtikėtina, — po kelių sekundėlių pratarė ji.

— Kažkas panašaus kaip iš Indianos Džonso, — ironiškai sumurmėjo Filipas.

— Ir reikia manyti, turbūt tik saujelė žmonių išvis kada nors yra tai regėję.

— O mažiau nei per šimtą pėdų mums virš galvų autobusai važinėja Sent Aldeitu.

— Kaip manai, kam visa tai? — balsu mąstė Laura.

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Spėju, kad čia yra — buvo — Sergėtojų sueigų vieta. O tu kaip manai?

Bet Laura jau suspėjo kai ką pastebėti.

— Žiūrėk, — tarė, — ten durys.

Lengvai buvo galima jas pražiūrėti, nes akmenų mūrinyje buvo matyti neką daugiau kaip tik apybrėžos.

Filipas išsitraukė Niutono veikalo fotokopiją.

— Tai turėtų būti įeiga į patį labirintą, — tarė jis.

Laura pasigręžė pažiūrėti į rankraštį.

— Čia koridorius, kuris vedė iš Hertfordo koledžo vyno rūsio. — Filipas slinko pirštą nuo puslapio apačios link durų, jungiančių su sudėtingu raizginiu besipinančių linijų. — Mudu atėjome kitu keliu, nes senasis tunelis buvo užmūrytas. Sergėtojai, matyt, bus įrengę šią salę po 1690-ųjų. Manau, kad už šių durų mes būtume štai šiame taške... o už jo tikriausiai prasidėtų labirintas.

— Bet pirma turime jas atidaryti. — Laura pasilenkė ištyrinėti simbolius priešais save. Filipas atsegė kuprinę ir ištraukė jųdviejų batus. Paskui atsisėdęs nusiavė guminius aulinius. Laura irgi nusiavė savuosius, bet vis tebebuvo susitelkusi į ženklus aplinkui duris. Filipas padavė jai batus. Ji įsispyrė į šiuos, užsivarstė, netgi nepasižiūrėdama ką daranti.

— Tai Sergėtojų devizas ALUMNUS AMAS SEMPER UNICUM TUA DEUS: „Adepte, visada mylėk vien savo Dievą”, — pasakė ji, parodydama į vienintelį sakinį tarp simbolių ir iliustracijų rinkinio.

— O čia kas? — Filipas parodė į mažą angą, išlenktą prieduriu aukštyn tartum koks kaminėlis. Jis pasilenkė beveik prie pat grindų ir pažvelgė į vidų. — Pilna voratinklių, bet ten yra virtinė kažko panašaus į spalvotus trauktuvus.

— Leisk, aš pažiūrėsiu. — Laura pritūpė ir prožektoriumi nubraukė į šalį voratinklius. Ji suskaičiavo dešimt ryškių spalvų kadarų.

— Spalvos tikriausiai siejasi su nurodytomis Čarlio kode — spalvų kaita, kuria sekė alchemikai, — spėjo Filipas.

Laura kyštelėjo ranką į vidų ir sugriebė per vidurį visų eilės juodą kadarą. Šis buvo pagamintas iš labai minkštos odos. Ji trūktelėjo. Kadaras lengvai pasidavė į ją, paskui spragtelėjęs įsistatė vieton pėda atstumu nuo pradinės savo padėties. Laura pažvelgė į Filipą ir kilstelėjo antakius.

— Ką gi, niekas nesprogo.

— Kol kas... — atšovė jis. — Pabandyk kitus — baltą, geltoną, raudoną.

Laikydamasi šios sekos, ji patraukė žemyn baltą kadarą, paskui geltoną. Galiausiai sugriebė pirštais raudoną odos juostelę ir atsargiai patempė į save. Dusliai spragtelėjo, bet nieko neįvyko.

Laura atsistojo, o Filipas pakėlė kuprinę ir nuspyrė tolyn nuo durų guminius batus. Keletą sekundžių nieko nevyko, bet paskui juodu išgirdo girgždesį. Šis stiprėjo, ir abu žingtelėjo į šalį, kai akmeninė plokštė pasisuko į salę, atidengdama už savęs juodą kiaurymę.

— Na štai, — tarė Filipas.

Tuoj už durų angos jie išvydo senoviškai atrodančius, iš medžio ir skudurų padarytus deglus, įstatytus į laikiklius sienoje. Laura paieškojo degtukų. Seni deglai metė menkai šviesos ir tamsai išsklaidyti vis tiek tebereikėjo elektrinių prožektorių. Filipas atsargiai žingtelėjo į priekį.

Juodu atsidūrė dar vienoje patalpoje akmeninėmis sienomis, bet gerokai mažesnėje už ką tik paliktą salę; ir šioji buvo stačiakampė bei žemomis lubomis. Tiesiai priekyje vėrėsi arkinė praeiga, gausiai aptraukta voratinklių. Juodu nukreipė prožektorius į angą. Už jos į tamsą nyko koridorius. Dvi pėdos priešais juos patalpos grindys paprasčiausiai dingo. Laura aiktelėjo, ir Filipas sugriebė ją už alkūnės.

— Oho, — ištarė ji.

Jie nukreipė prožektorius į žiojinčią skylę. Bent dvidešimties pėdų pločio praraja užėmė didžiumą patalpos. Kitoje pusėje, prieš arkinę praeigą irgi buvo dviejų pėdų pločio aikštelė, o po kairei ir dešinei duobė tęsėsi iki salės sienų. Tykantys juodi spąstai, dugno nematyti. Bet kai jųdviejų akys priprato prie blausios šviesos, abu sugebėjo įžvelgti neryškias apybrėžas šešiolikos spalvotų apskritimų — tartum laiptinių akmenų skersai prarają. Kiekvieną apskritimą sudarė viršūnė siauro pjedestalo, kyšančio aukštyn iš duobės juodumos.

— Ką tu manai? — paklausė Filipas.

— Įžiūriu juoda, balta, geltona ir raudona kaip tik tinkamais tarpais. Pirmyn.

Nespėjus Filipui ką nors atsakyti, Laura žengė ant pirmosios eilės pjedestalo juodu viršumi.

Viena pėda dar liko ant grindų ruoželio prie pat durų, o kitą ji jau nuleido ant juodo apskritimo, ir sekundėlę atrodė, lyg būtų pasirinkusi gerą sprendimą — juodu netrukus atsidursią kitapus bedugnės. Bet kai visu savo svoriu ji atsistojo ant pjedestalo, šis ėmė gurti. Laura sukliko ir prarado pusiausvyrą: pagrindas po kojomis virto dulkėmis. Ji staiga atsisuko, ir Filipas išvydo jos akyse aklą paniką, kol graibstė rankomis negyvą orą, už nieko nenusitverdama. Bent per šešis colius nepasiekusi įsikibti duobės krašto, ji nugarmėjo į tuštumą.

38 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 21.35

Iš miesto centro važiuodamas Aukštąja gatve Hedington Hilo link, Monro jautėsi visiškai prislėgtas. Nužudyta dar viena porelė. Nors tuo patvirtintas jo netikrumas, jog žudikas galėtų būti Kaningemas, tai taip pat reiškė, kad žuvo dar du jauni žmonės, o jis nė kiek nepriartėjęs, kad surastų dėl to kaltą maniaką. Taip pat tai be jokios abejonės įrodė, kad Laura Niven ir Filipas Beinbridžas nuo pat pradžių buvę teisūs dėl astrologinio ryšio; ta paskutinioji bjaurastis padaryta kaip tik tuo laiku, kurį šie ir išpranašavę.

Jis nuspaudė savo automobilio telefono klavišą, ir bemaž tučtuojau atsiliepė nuovados budėtojas.

— Nepasisekė susisiekti su Beinbridžu? — paklausė Monro.

— Ne, sere, vėl atsiliepė tik jo balso paštas.

— Tai skambinkite jam į mobilųjį kas penkias minutes ir mėginkite į namus. Kai tik su juo susisieksite, praneškite man.

Prieš pat Hedington Hilą Monro įsuko į Marstono kelią. Nuvažiavęs kelis šimtus jardų, jis nukreipė automobilį kairėn, į purviną keliuką, vadinamą Karališkojo Malūno taku. Tuojau pat, penkiasdešimt jardų priekyje, išvydo tvieskiančius prožektorius ir šviesą atspindinčiąsias savo grupės žmonių liemenes. Vienoje tako pusėje stovėjo trys policijos automobiliai ir greitosios pagalbos mašina. Privažiavęs arčiau, jis pamatė viduje greitukės, pačiame gale sėdint pagyvenusį vyriškį su užmesta ant pečių raudona antklode. Jam prie veido dirželiais buvo pritvirtinta deguonies kaukė.

Monro pastatė automobilį šalia kitų mašinų ir nuėjo prie greitukės.

— Kas čia įvyko?

Felčeris pasivedėjo Monro į šalį.

— Prieš kokias keturiasdešimt minučių žmogelis aptiko lavonus. Jį ištiko šokas.

Monro kilstelėjo antakius.

— Sako praėjęs pro pat juos pakeliui iš Hedingtono Mesopotamijos alėjos link, bet paskui sumojęs, kad kažkas ne taip, kai grįždamas namo vėl juodu išvydo. Žvilgtelkite — pats pamatysite, ką turiu galvoje.

Takas buvo įmirkęs nuo smarkaus lietaus, ir Monro batai žlegsėjo purvu. Jis iš paskutiniųjų stengėsi nepargriūti. Bet dar už kelių jardų keliukas išvedė į siaurą gudronuotą takutį, einantį senojo malūno ir paupio alėjos link.

Dešimt jardų priekyje teismo medikai ką tik buvo baigę statyti skersai tako baltą plastikinę širmą. Monro prisiartinus, jaunas konsteblis praskleidė jam atvartą. Pasilenkęs po prilaikančiu konstrukciją skersiniu, jis išniro kitoje pusėje.

Du pastatyti prožektoriai skleidė raižią citrininę šviesą. Už dvidešimties jardų taką skersai tvėrė dar viena balta plastikinė siena. Vėl pradėjo lynoti, ir prožektorių šviesos pagauti vandens lašeliai sužėrėdavo blyškioje naktyje. Po dešinei šalia takučio Monro buvo matyti suolas. Jis suspėjo pastebėti ten sėdinčias dvi figūras, bet šias dalinai užstojo kažkas toks, vilkintis teismo mediko apranga. Kai žmogus atsitiesė, Monro atpažino niūraus veido Marką Langemą. Šis pasitraukė į šalį, leisdamas Monro pirmą kartą geriau pažvelgti į negyvą porelę.

Buvo taip pasodinta, kad atrodytų tartum bučiuotųsi, arti suglaustais veidais, bemaž besiliečiančiomis lūpomis. Koks nors praeivis, atsitiktinai užmetęs žvilgsnį, pamanytų, kad tai paprasčiausiai įsimylėjėliai. Mirksnį Monro suvirpėjo iš pasidygėjimo.

Jis pasilenkė iš arčiau pasižiūrėti. Nuo prožektorių spindulių jų veidų ir rankų oda buvo įgijusi rausvai rudą atspalvį. Negyvi žvilgsniai styrojo įbesti priekin. Abu visiškai apsirengę, bet jų drabužiai sujaukti ir nudažyti kraujo. Geilės Hanivel delnas buvo uždėtas Raimondui Delaverui ant sprando, tartum ji trauktų jį sau prie lūpų. Monro nejučia sukando dantis išvydęs raudonai juodą rėžį perpjautoje aukos gerklėje.

Langemas pritūpė greta Monro.

— Juodu negyvi jau bent dvi valandas, — pasakė jis, — ir jeigu pasižiūrėtumėte čia, — teismo medikas parodė krauju permirkusį plotą tuoj virš praskleisto merginos švarkelio krašto, — manyčiau, kad kaip tik iš čia žudikas išėmė kažkokį organą... laikant, jog tai tas pats žudikas, veikiantis lygiai taip pat. Ir paskui štai tai... — Jis švelniai pakreipė Geilės Hanivel galvą.

Pusė merginos veido buvo skersai išilgai išmarginta gilių rėžių. Plačios kraujo drūžės varvėjo žemyn jos kaklu ir per dešinį petį, raudonai merkdamos palaidinukę. Dešinės akies nebuvo.

— Kraujo kiekis rodytų, kad šios žaizdos buvo padarytos prieš mirtį, — pridūrė Langemas. — Tai skiriasi nuo ankstesnių žmogžudysčių. Iš tiesų keista.

Monro nieko nepakomentavo, tik atsitiesė, stebeilydamas į negyvus jaunosios porelės veidus. Paskui pastebėjo dulsvą išblukusią metalinę plokštelę, varžteliais pritvirtintą prie vienos iš suolo atkaltės lentelių. Turbūt ji čia esanti tiek pat laiko, kiek ir suolas. Užrašas skelbė: „Ak, pailsėk truputį, tai nuostabus poilsiui kamputis“.

— Kaip keista, — sumurmėjo Monro sau po nosimi.

Jau buvo keli žingsniai nuo automobilio, kai suskambo jo mobilusis.

— Rodžersas, sere. Pamaniau, gal nesupyksite, kad jus trukdau. Ką tik gautas iš laboratorijos aptikto antrosios žmogžudystės vietoje kraujo tyrimo protokolas.

— Ir?

— Sutampa kuo puikiausiai — priklauso Malkolmui Bridžesui.

39 skyrius

Oksfordas: kovo 30, 22.15

— Kvaily tu! — Mokytojas, skruostais varvant prakaitui, išsprogusiomis akimis piktai sužioravo į jį. — Asile... juk viską galėjai sugadinti. — Jis iš visų jėgų kirto delnu Akolitui per veidą.

Mirksnį Akolitas vos susitvardė. Dešinė jo ranka krustelėjo.

Pastebėjęs tą nevalingą judesį, Mokytojas nusišiepė. Su neslepiama grėsme nuvėrė Akolitą žvilgsniu.

— Nenori man smogti? Jaučiu, nori. O gal tu labiau mėgsti smagintis tik su jaunomis merginomis?

Akolitas nepratarė nė žodžio, tik tvirtai žvelgė priešais save.

Mokytojas vėl kirto delnu Akolitui per veidą. Ant vyriškio skruosto iškilo raudona žymė. Senyvasis žmogus kirto jam darsyk, netgi stipriau.

Atsitraukęs žingsnį atgal, Mokytojas akimis įvertino kvalifikuotąjį žudiką. Paniekos perkreiptomis lūpomis spjovė Akolitui į veidą.

Šis nė nesureagavo, seilėms nuvarvant skruostu.

— Nešdinkis iš čia... tu, barbariškas kuily, — užriko Mokytojas. — Jeigu darsyk mane nuvilsi, pasielgsiu su tavimi dar blogiau, nei pats pasielgei su Geile Hanivel.