4

Paskui visi kalbėjo, jog tai tikras stebuklas, kad nebuvo daugiau sužeistų ar žuvusiųjų. O kitas neįtikėtinas dalykas – viskas įvyko netoli ligoninės. Mašinos vairuotojas, kuris vėlgi per stebuklą liko gyvas, pasirodė besąs Fitsviljamo kvartalo ligoninės gydytojas, gerai žinąs, ką daryti. Spausdamas nosinę prie kaktos ir jausdamas tekantį kraują jis patikino, kad žaizda virš antakio negili. Tada nelaimės vietą apspitusiems žmonėms davė nurodymus, kurie buvo tiksliai vykdomi. Vieni sustabdė eismą, kiti bėgo iškviesti policiją, bet visų pirma kažkas buvo nusiųstas į Šv. Vincento ligoninę pranešti apie įvykį ir atsiųsti pagalbą. Gydytojas Folis nieko nelaukęs atsiklaupė prie motociklo nesuvaldžiusio vaikino, kuriam nuo smūgio lūžo kaklas, lavono. Jį apžiūrinėdamas tyliai meldėsi, kad nė vienas jo sūnus niekada neužsigeistų vairuoti jokios panašios transporto priemonės. Tada užmerkė jaunuolio akis ir užklojo jį apsiaustu, kad apsaugotų nuo studentų, kurių jis, deja, jau niekada nepažins, žvilgsnių. Merginos, sužeistos smilkinių srityje, pulsas buvo vos juntamas. Greičiausiai jai gerokai kliuvo, bet padėtis nebuvo kritinė. Įdrėskimų ir sutrenkimų neišvengė dar kelios merginos, kurios, be visa kita, patyrė ir šoką. Jis pats įsikando liežuvį, veikiausiai neteko kelių dantų ir prasikirto žaizdą prie antakio. Bet jo pareiga – profesionaliai kontroliuoti situaciją, jis vėliau paprašys, kad kas nors sutvarstytų jo kraujuojančią žaizdą.

Viena sužeista mergina – stambi, švelnių veido bruožų, kaštoninių plaukų, apsivilkusi tamsiais drabužiais – atrodė labai susijaudinusi dėl tos be sąmonės ant žemės gulinčios merginos.

– Bet ji nemirė? – Gydytojas pamatė iš baimės pastėrusias šios merginos akis.

– Ne, tikrai ne, patikrinau jos pulsą. Viskas bus gerai, – ramino ją Folis.

– Tiesiog ji niekada neturėjo jokio gyvenimo. – Merginos akys prisipildė ašarų.

– Vaikeli, nė vienas jūsų jo dar neturėjo, – vis dar klūpėdamas šalia vaikino lavono pasakė gydytojas.

– Ne, Eva – ypatinga. Būtų baisu, jeigu jai kas nors nutiktų, – kramtydama lūpą bandė kažką aiškinti Benė.

– Aš tau sakau, tikėk manim. O štai ir jie. – Iš vos už keliolikos metrų esančios ligoninės atnešė neštuvus, net nebuvo reikalo siųsti greitosios pagalbos mašinos.

Netrukus atvyko policija, eismo reguliuotojai, tad pamažu šio kraupaus įvykio dalyviai pajudėjo ligoninės link. Benė šlubavo, todėl stabtelėjo ir atsirėmė į šviesiaplaukės merginos, kurią pastebėjo prieš pat įvykstant avarijai, ranką.

– Atsiprašau, – tarė Benė. – Nežinau, ar nueisiu.

– Viskas gerai. Ar susižeidei koją? – paklausė mergina ir pasilenkusi apžiūrėjo.

– Nieko baisaus. O tu kaip?

– Nežinau. Jaučiuosi gerai. Gal net per gerai. Jėzau, pasirodo, bet kurią akimirką gali numirti.

Priekyje paguldytą ant neštuvų nešė išblyškusią Evą. Benė pakėlė nuo žemės ir dabar laikė jos mažą pigią rankinę, kurią, likus kelioms savaitėms iki išvykimo į Dubliną, nupirkusi Pegės Pein parduotuvėje jai padovanojo motinėlė Franciska.

– Tikiuosi, jai nieko baisaus nenutiko, – virpančiu balsu tarė Benė. – Išsikruvinęs vyras – tas, kuris vairavo mašiną, sakė, kad ji kvėpuoja ir pulsas yra.

Benė atrodė tokia susirūpinusi, kad bet kas ją tokią būtų panoręs apkabinti ir paguosti. Gražioji mergina, vilkinti nuostabų mėlyną švarkelį, dabar aptaškytą krauju ir purvu, švelniai pažvelgė į Benę.

– Tas vyras – gydytojas. Jis žino, ką daro. Mano vardas Nenė Mahon, o tavo?

***

Tai buvo pati ilgiausia diena jų gyvenime. Ligoninėje reikalai kad ir lėtai, bet judėjo. Policininkai prižadėjo informuoti mirusio vaikino šeimą. Apieškojo jo daiktus, tikėdamiesi ką nors apie jį sužinoti. Jo adresą rado ne ant vieno jam priklausančio daikto. Du jauni policijos darbuotojai buvo įpareigoti nuvykti į Dan Lerę.

– Ar galite artimiesiems pasakyti, kad jis mirė staiga? – paklausė Džonas Folis.

– Nežinau, – atsakė jaunas pareigūnas. – O reikia?

– Taip ir buvo. Gal šis faktas sušvelnins skausmą, – paaiškino gydytojas.

Bet vyresnysis policijos pareigūnas buvo kitos nuomonės.

– Iš kur galite žinoti, gydytojau, daugelis motinų linkusios manyti, kad prieš mirtį jų vaikas dar ką nors sušnabždėjo atgailaudamas.

Džonas Folis nusisuko, kad nematytų to nepatenkinto veido.

– Tai buvo ne jo kaltė, pasistenk nepamiršti tai pasakyti, – vos tvardėsi.

– Manau, kad mano vyrai negalės... – prabilo vyresnysis policijos pareigūnas.

– Suprantu, suprantu, – pavargęs tarė gydytojas.

Medicinos sesuo pasakė, kad, be abejo, galima pasinaudoti telefonu, bet visų pirma reikia jas apžiūrėti. Tik po to galėsiančios papasakoti tėvams, kas nutiko. Iš tiesų taip bus protingiausia.

Žinios geros: žaizdos negilios, o patirtam šokui nuslopinti dėl visa pikta suleis raminamųjų. Eva – kitas reikalas. Sulaužyti šonkauliai, silpna kontūzija ir lūžęs riešas. Dar reikės susiūti kelias siūles prie antakio. Ligoninėje jai teks praleisti keletą dienų, o gal ir visą savaitę. Jie paklausė, kam apie tai pranešti.

– Luktelkit, – pasakė Benė.

– Tu jos draugė, turėtum žinoti, – suglumo ligoninės darbuotoja.

– Taip, bet viskas ne taip paprasta.

– O kur jos dokumentai?

– Čia jų nėra, – rodydama į Evos rankinę patikino Benė. – Leiskite man truputį pagalvoti, kaip čia geriau pasielgus.

Benė pati stengėsi sugalvoti šimtus priežasčių, kodėl negalėtų paskambinti tėvams ir pranešti apie avariją, bet dabar ji turėjo nuspręsti, kuriai vienuolei pranešti apie Evą. Ar Eva supyktų, jei motinėlė Franciska sužinotų visas jos melagystes, kurios atvedė ją į kitą miesto galą ir galiausiai paguldė į ligoninės palatą? Ar motinėlė Klara iš tikrųjų tokia bloga, kaip pasakojo Eva? Betgi ta moteris vienuolė, ji privalo turėti ir gerų savybių, jei visą gyvenimą prisiekė laikytis įžadų. Benė bandė rasti geriausią sprendimą, bet jos galva tiesiog ūžė nuo minčių.

– Gal tau padėtų, jei pasipasakotum man? – paklausė Nenė Mahon.

Rankose laikydamos po puodelį saldžios pienu baltintos arbatos jos atsisėdo prie stalo.

– Tai kaip Grimų pasakose, – pradėjo Benė.

– Papasakok, – paprašė Nenė.

Nors truputėlį jautėsi kaip išdavikė, Benė ėmė pasakoti. Nenė, vis ką nors pasitikslindama, atidžiai klausėsi.

– Paskambink motinėlei Franciskai, – galiausiai tarė ji. – Pasakyk jai, kad Eva norėjo šiandien paskambinti.

– Bet ji nenorėjo.

– Vienuolė pasijus geriau, be to, koks skirtumas, kurią dieną ji norėjo paskambinti.

Išmintinga, netgi labai išmintinga.

– O ką daryti su motinėle Klara?

– Ta blogiuke? – pasitikslino Nenė.

– Taip, atrodo, ji tikrai baisi, ir dėl visko, kas nutiko, užsipuls gerąją motinėlę Franciską. Būtų negerai ją į visa tai įvelti.

– Bet vis geriau, nei skambinti blogajai ir už nieką ant savo galvos prisišaukti tikras pragaro kančias.

– Manau, tu teisi.

– Gerai, eik pas tą medicinos seselę. Antraip ji tuoj pamanys, kad tave ima veikti pavėluotas smegenų sukrėtimas ar kas nors panašaus. Beje, pasistenk ką nors rasti, kas geriau išmano mediciną – tegul pakalba apie Evos būklę su motinėle Franciska. Manau, tu ją tik išgąsdintum.

– O kodėl tu nenori savo tėvams papasakoti, kas nutiko?

– Mano mama dirba viešbučio parduotuvėje, kurios savininkams ištekėjusių darbuotojų vaikų bėdos tikrai ne svarbiausios, todėl nenoriu jos trukdyti dėl niekų, na, o tėvas... – Nenė stabtelėjo.

Benė laukė atsakymo.

– O tėvas – visai kas kita.

– Nori pasakyti, kad jam tai nerūpėtų?

– Jis – visiška mamos priešingybė. Jam rūpėtų, ir netgi labai. Atlėktų čia šaukdamas, kliedėdamas, apsijuoktų lakstydamas ir skeryčiodamasis, kad jo maža vargšė mergaitė sužeista, išgąsdinta, ir tada pradėtų ieškoti kaltų.

Benė nusišypsojo.

– Aš rimtai. Jis visuomet toks. Kartais dėl to gerai, o kartais – blogai. Gerai, nes visuomet gaunu tai, ko noriu.

– O blogai?

– Net nežinau. Blogai, ir tiek. – Nenė gūžtelėjo pečiais – ties šia riba jos atvirumas naujajai draugei baigėsi.

– Na, eik ir paskambink gerajai motinėlei, kol neatėjo ta iškrakmolyta prijuostė.

Kitė Hegarti sukiojosi dideliame miegamajame, kurį išnuomojo dviem broliams iš Golvėjaus. Malonūs, protingi, mamos gerai išauklėti berniukai, visada tvarkingai pasikabinantys drabužius. Ne tokie kaip kiti. Greičiausiai visus metus dėl jų nekils jokių rūpesčių. Vienas pasirinko žemės ūkį, kitas – ekonomiką. Jie buvo pasiturinčių ūkininkų vaikai. Šiandien daugelis ūkininkų sūnų pirmą kartą atvers universiteto duris.

Ji vis mąstė apie savo sūnų. Ir jis lips aukštyn tais laipteliais, kaskart įgydamas vis daugiau pasitikėjimo. Per tiek metų ji matė daugybę studentų, išeinančių pro jos namų duris: iš pradžių nerangių, sunerimusių, o po kelių savaičių, žiūrėk, atrodydavo, lyg jie čia studijuotų kone visą savo gyvenimą.

Frankui lengviau – jis jau pažįsta Dubliną. Priešingai nei daugeliui jaunuolių iš kaimo, jos sūnui nebereikės pažindintis su nauju miestu.

Staiga Kitė išgirdo, kaip girgžteli varteliai, ir pamatė ateinančius du jaunus policijos pareigūnus, besidairančius į langus ir lėtai traukiančius takeliu namo link. Kitė Hegarti nė neabejojo, kokią žinią jie praneš.

Džekas Folis sutiko ne vieną mokyklos laikų draugą. Ne visi jie mokykloje buvo geriausi, bet žmonių jūroje išvydęs pažįstamą veidą jis iš tiesų nudžiugdavo. Rodės, kad ir jie džiūgavo jį pamatę. Dvyliktą valandą turėjo prasidėti įvadinė paskaita, bet iki to laiko nebuvo ką veikti, nebent susirasti kompaniją.

– Čia kaip mokykloje, skirtumas tik tas, kad nėra mokytojų, – pareiškė Aidanas Linčas, Džeko Folio klasės draugas, anoje mokslo įstaigoje ne itin mėgęs mokytojus.

– Tai mūsų charakteriams užgrūdinti, prisimeni? – paklausė Džekas. – Čia jau tavo sąžinės reikalas, ar uoliai lankysi paskaitas.

– O tai reiškia, kad mums visai nereikės mokytis, – šyptelėjo Aidanas. – Ar eisime ten, už kampo, į Lesono gatvę? Mačiau būrį gražių merginų, traukiančių ta kryptimi.

Aidanas čia buvo geriausias merginų ekspertas, taigi visi nesiginčydami nusekė paskui jį. Pasukę už kampo vaikinai pamatė avariją. Žmonės vis dar stoviniavo ir aptarinėjo ją. Studentas, šnekėjo jie, sunkiai sužeistas, gal net miręs. Jį išnešė uždengtą apsiaustu. Greičiausiai jis vairavo tą motociklą, kuris dabar visas sudaužytas riogsojo prie sienos. Kažkas pasakė, kad jis ketino studijuoti inžineriją.

Aidanas pažvelgė į metalo nuolaužas.

– Jėzau, tikiuosi, čia ne tas pats vaikinas, kuris šią vasarą kartu su manim konservavo žirnius Piterbore. Čia toks pat motociklas, kokį jis pirko. Jo vardas Frankas Hegartis. Jis irgi žadėjo studijuoti inžineriją.

– Galėjo būti bet kuris... – prabilo Džekas Folis, bet staiga šalia nelaimės vietos pastebėjo į šoną patrauktą mašiną. Visur pilna kraujo ir stiklo šukių. Mašiną patraukė, kad netrukdytų eismo. Juk čia jo tėvo mašina!

– Ar dar kas nors nukentėjo? – skubiai riktelėjo Džekas.

– Mergina. Labai jauna. Atrodė nekaip, – pasakė vyriškis, kokių dažnai panašiose nelaimės vietose gali sutikti – daug žinančių pesimistų.

– O kaip mašiną vairavęs vyras?

– A, jam viskas gerai. Toks apsivilkęs didžiuliu prašmatniu paltu su trupučiu kailio ant apykaklės. Pažįstu tokius: išlipo iš mašinos ir pradėjo komanduoti – į dešinę, į kairę, per vidurį. Kaip koks generolas.

– Jis gydytojas, taip ir turėjo daryti, – stojo ginti Džekas.

– Iš kur žinai? – nustebo Aidanas Linčas.

– Čia mūsų mašina. Tu eik išgerti kavos, o aš bėgu į ligoninę – noriu sužinoti, ar jam tikrai nieko nenutiko.

Ir pasileido bėgti šlapia gatve. Draugai nespėjo nė mirktelėti, o jis jau stovėjo prie ligoninės durų.

– Eime, – tarė Aidanas. – Svarbiausias dalykas, pavergiantis merginą, – tu turi būti pirmas, su kuriuo ji susipažins. Jos tai dievina. O tau suteikia didžiulį pranašumą.

Viską papasakoti praktiškajai motinėlei Franciskai buvo kur kas lengviau, nei Benė įsivaizdavo. Ji buvo rami ir nesupyko ant Evos dėl kruopščiai dėliotų, bet sujauktų planų.

– Bernadeta, papasakok man viską kuo trumpiau ir paprasčiau. Kur, pasak motinėlės Klaros, dabar turėtų būti Eva?

– Motinėle... – Benė pasijuto, lyg būtų aštuonerių, o ne beveik aštuoniolikos. – Tai ne taip paprasta. – Iš vėžių išmušė ir tai, kad motinėlė Franciska ją pavadino Bernadeta – atrodė, lyg būtų grįžusi į praeitį, į mokyklos suolą.

– Suprantu, bet jeigu aš viską žinosiu, bus lengviau atrinkti, ką turi sužinoti motinėlė Klara, – motinėlė Franciska kalbėjo gana ramiai.

Benė ryžosi jai papasakoti.

– Man atrodo, motinėlė Klara žino, kad Eva ruošėsi eiti į ligoninę. Jei Eva būtų galėjusi jums paskambinti, manau, būtų pasakiusi tą patį...

– Taip, žinoma, būtų. Bernadeta, būk gera, nustok taip jaudintis. Aš irgi labai noriu, kad Eva pasveiktų, bet dabar mes turime viską kaip galima ramiau išsiaiškinti. Ar gali papasakoti detaliau?

Kandžiodama lūpą bei mikčiodama Benė papasakojo kažkokią mistinę istoriją apie kraujo tyrimus. Detaliai.

– Ačiū, Bernadeta. Ar dabar gali pakviesti kokį nors specialistą, kuris galėtų papasakoti apie Evos būklę?

– Taip, motinėle.

– Bernadeta?

– Taip, motinėle?

– Paskambink savo tėvui į darbą. Pasakyk, kad mamai prisiskambinti negalėjai. Su vyrais lengviau kalbėtis – jie mažiau nervinasi.

– Bet pasižiūrėkite į save – juk jūs nesinervinate?

– Vaikeli, aš visai kas kita – aš esu vienuolė.

Benė perdavė telefono ragelį medicinos seseriai, o pati atsisėdo ir susiėmė už galvos.

– Na, ar baisu buvo? – švelniai paklausė Nenė.

– Ne. Kaip ir sakei – buvo lengva.

– Taip visada būna, jei viską darai tinkamai.

– Dabar turiu paskambinti tėvams. Kaip tai padaryti tinkamai?

– Nejau turi nuo jų ką nors slėpti? – šypsodamasi paklausė Nenė.

– Nieko. Tik visą šį reikalą jie labai sureikšmins. Jiems vis dar atrodo, kad esu kūdikis.

– Viskas priklauso nuo to, kaip pradėsi. Todėl nepradėk pasakoti, kad nutiko kažkas baisaus.

– O kaip pradėti?

– Gal tu iš tiesų dar kūdikis? – žvaliai perklausė Nenė.

Benei suspaudė širdį. Veikiausiai tai tiesa: ji yra didelis naivus kūdikis.

– Labas, tėve, – pasisveikino paskambinusi. – Čia Benė. Man viskas gerai, tėve. Bandžiau prisiskambinti mamai, bet, matyt, kažkas nutiko telefonui. – Ji pažvelgė į Nenę, rodančią pritarimo ženklus. – Ne, aš ne universitete, bet šalia. Žinai, čia visi tokie perdėtai rūpestingi, nors ir nėra reikalo, bet dėl visa pikta liepė paskambinti savo artimiesiems...

***

Šonas Volšas bėgte per Nokgleną nešė žinią Anabelei Hogan. Ponia Heli, pro savo didįjį langą pamačiusi jį skubantį, suvokė, kad kažkas nutiko. Šis jaunuolis niekada nelaksto lyg galvą pametęs. Jis nestabtelėjo išgirdęs Desio Bernso, sėdinčio ūkinių prekių parduotuvėje, šūksnį, nepastebėjo, kaip įdėmiai pro vaistinės vitrinoje sukrautų vaistų buteliukų ir kitokių stiklinių indų viršų į jį dėbso akiniuotos pono Kenedžio akys. Prabėgo Mario užkandinę, kurioje dar aną vakarą su Bene gėrė kavą, spaudos kioską, saldumynų parduotuvę, barą ir Pecio Muro batų krautuvę. Atbėgo iki Hoganų namų link vedančios trumpos alėjos. Čia žemė buvo drėgna ir nuklota lapais. Jei tai būtų jo namas, dar spėjo pamąstyti, persidažytų gražesne spalva, apsitvertų gražia tvora ir pasidarytų vartelius. Susitvarkytų įspūdingiau nei Hoganai.

Duris atidarė Petsė.

– Šonai, – abejingai pasakė.

Šonas pajuto, kaip kaista jo skruostai. Jeigu jis turėtų namus ir būtų jų šeimininkas, jokia tarnaitė į viršesnį darbuotoją nesikreiptų tiesiog vardu. Ji turėtų sakyti: pone Volšai arba tiesiog pone. Ir vilkėti ką nors, kas parodytų, kad ji yra tarnaitė – uniformą arba bent jau prisisiūti baltą apykaklę ir ryšėti prijuostę.

– Ar ponia Hogan namie? – išdidžiai paklausė jis.

– Užeik, ji šneka telefonu, – ramiai atsakė Petsė.

– Telefonu? Jis jau veikia?

– O jam nieko ir nebuvo nutikę, – gūžtelėjo pečiais Petsė.

Petsė palydėjo jį iki svetainės. Šonas išgirdo, kad Anabelė Hogan tikrai šneka. Jų telefonas stovėjo valgomajame. Jis darytų kitaip – telefonas stovėtų koridoriuje ant pusmėnulio formos stalelio. Gerai nupoliruoto, su veidrodžiu, gal dar kokia gėlių vaza būtų šalia. Užsukęs pas ką nors į svečius Šonas visuomet apsižvalgydavo. Kai ateis metas ir jis turės savo namus, jau žinos, kaip viskas privalo atrodyti.

Svetainėje stovėjo ne pirmos jaunystės kartūnu aptraukti baldai, ant lango kabėjo išblukusios užuolaidos. Šonas pagalvojo, kad šis kambarys galėtų būti modernesnis, ir pabandė įsivaizduoti, ką jis čia pakeistų. Užsigalvojęs jis net nepastebėjo, kaip į kambarį įėjo Petsė.

– Ponia sako, kad gali ateiti.

– Ponia Hogan čia neateis? – Jis nenorėjo sakyti naujienų tarnaitei girdint, bet nuolankiai nusekė paskui ją į dar prasčiau atrodantį valgomąjį.

– Ak, Šonai. – Anabelė Hogan buvo maloni, o to negalėjai pasakyti apie tarnaitę.

– Man labai gaila, kad atėjau pranešti blogą žinią – įvyko autoavarija, – išklojo niūriu laidojimo biuro savininko balsu.

– Žinau, vargšelė Eva! Ką tik motinėlė Franciska skambino.

– Bet ponia Hogan... Ten buvo ir Benė.

– Taip, bet ji nesužeista, šnekėjo su motinėle Franciska ir tėvu. Matyt, kažkas buvo nutikę telefonui arba aš per ilgai plepėjau su tėvu Runiu.

– Bet ir ji nukentėjo – kelios žaizdos ir ties kulkšnimi patemptos sausgyslės. – Šonas negalėjo patikėti, kad Benės motina šitaip ramiai reaguoja. Jis čia atlėkė perduoti šitokios baisios žinios, manė, jog Anabelę reikės guosti, bet ponia Hogan atrodė tokia rami. Tiesiog nesuvokiama.

– Taip, bet ji jaučiasi kuo puikiausiai. Pabus ligoninėje, gydytojai ją apžiūrės, o vakare kas nors palydės iki autobuso ir ji grįš, kaip ir buvo planuota. Motinėlė Franciska sakė, kad ji tiesiog patyrė šoką. Jai geriau ten kurį laiką pasilikti, kad prižiūrėtų tokius dalykus išmanantys žmonės.

Šonas pajuto, tarsi kažkas iš jo būtų pavogęs galimybę pasirodyti paslaugiam.

– Aš pasvarsčiau ir nusprendžiau vykti į Dubliną ir parvežti ją, – pasisiūlė.

– Šonai, mes negalėtume tavęs to prašyti.

– Jai gali nepatikti būti ligoninėje – žinote, sergantys žmonės, vaistų kvapas... Šiandien mes anksčiau uždarysime parduotuvę, taigi norėjau pono Hogano paprašyti, kad jis paskolintų man mašiną.

Anabelė Hogan pažvelgė į Šoną Volšą susirūpinusiu veidu ir staiga pajuto, kad motinėlės Franciskos bandymas ją nuraminti nuėjo perniek.

– Esi labai mielas, Šonai, bet jeigu taip blogai, gal mano vyras pats norės nuvažiuoti...

– Ponia Hogan, Dublino centre labai sunku rasti vietą mašinai pasistatyti. Be to, ponas Hoganas nepratęs stovėti miesto spūstyse, o aš vis viena turiu vykti į Dubliną parsivežti medžiagų pavyzdžius. Gali iki užkimimo prašyti, kad pavyzdžius įdėtų į autobusą, bet jie niekada to nepadarys...

– Kaip manai, gal tada ir man važiuoti?

Šonas Volšas prieš suregzdamas šį planą viską gerai apsvarstė.

– Važiuosiu vienas, jeigu jūs nieko prieš, ponia Hogan. O jūs per tą laiką pasiruoškite ją sutikti.

Neapsiriko. Anabelė jau dabar dėliojo mintis, kaip reikės sutikti nukentėjusią dukterį.

Išėjęs Šonas nusišypsojo. Dabar jis nebėgo pagrindine Nokgleno gatve, tiesiog lėtai ėjo pakraščiu. Linktelėjo iš savo kabineto išėjusiam gydytojui Džonsonui, nužvelgė Pegės Pein parduotuvės vitriną ir jam taip nepatinkančių pastelinių spalvų drabužius, kuriais aną vakarą žavėjosi Benė. Benė tokia stambi, jai visai netiktų tokie ryškūs drabužiai. Gerai, kad bent jau paklausė jo patarimo.

Pamatė, kad šį savaitgalį kino teatre bus rodomos „Pono Huloto atostogos“. Labai gerai: Benė dar nesijaus pakankamai stipri, o Šonui filmai užsienio kalba nepatiko. Jie tik primena jo trūkumus.

Šonas buvo patenkintas – reikalai klostėsi kuo palankiausiai. Dabar tereikia papasakoti ponui Hoganui, kokią neviltį išgyvena jo žmona ir kaip jis ketina visiems padėti.

Gydytojas Folis pasakė, kad prieš išeidamas nori pažiūrėti, kaip laikosi tas nukentėjęs vaikas.

– Jie atšaukė visus mano šiandieninius priėmimus... Gal palydėtum mane iki „Shelbourne“ viešbučio, iki taksi? – paklausė Džeko.

– Galėčiau iškviesti čia ir kartu su tavim grįžti namo.

– Ne, juk žinai, kad to nenoriu. Ar gali dar pabūti laukiamajame, Džekai?

Džekas įėjo į šviesų geltonai nudažytą kambarį. Prie stalo sėdėjo dvi merginos. Viena jų – įspūdingo grožio šviesiaplaukė, kita – stambi, į kasą surištais ilgais kaštoniniais plaukais, ant kojos – tvarstis. Suprato, kad ir jų neaplenkė avarija.

– Ar baisu buvo? – žiūrėdamas į tuščią kėdę ir tarsi klausdamas, ar galima prisėsti, pasiteiravo Džekas.

Jos pastūmėjo kėdę ir viską papasakojo. Jos girdėjusios, kad gydytojas, kurio mašina atsitrenkė į apšvietimo stulpą, išvengė didesnių sužalojimų. Rimtai nukentėjo tik Eva, kurią kliudė skriejanti mašina, bet ir ji iš ligoninės bus paleista jau po savaitės. Pokalbis vyko sklandžiai. Kalbėdama ir retkarčiais vis žvilgčiodama į gražuolį, sėdintį šalia, Benė kartais užsikirsdavo – netekdavo žado. Dar niekada nebuvo šnekėjusi su niekuo, panašiu į jį, ji vis pradėdavo šneką, bet negalėdavo pabaigti.

Džeko Folio žvilgsnis retai nukrypdavo nuo Nenės, bet ji, regis, nekreipė į tai jokio dėmesio ir toliau šnekučiavosi su abiem. Džekas pasakė, kad tai jo tėvas vairavo mašiną. Nenė papasakojo, kaip jos su Bene buvo užsiėmusios savo žaizdomis – maskavo patirtus sužalojimus, nes jei namiškiams būtų pasirodžiusios tokios, kokios atrodė po avarijos, abiejų namuose būtų kilęs nemenkas chaosas.

– Nenoriu į universitetą. O jūs? – paklausė ir pažvelgė pirma į vieną, paskui į kitą, tarsi norėdamas kažką pasiūlyti. – Kodėl man jūsų nepakvietus kur nors pavalgyti skrudintų bulvyčių? – šyptelėjo Džekas.

Benė tarsi vaikas suplojo rankomis.

– Nežinau ko, bet mano siela tikrai kažko panašaus norėjo. Na, gerai, gal ne siela, tiesiog aš kažko norėjau, – pasakė ji, o Džekas su Nene nusišypsojo.

– Aš tik palydėsiu savo tėvą iki taksi ir grįšiu pas jus, – taip sakydamas jis žvelgė tiesiai Nenei į akis.

– Kur eisime? – paklausė Nenė. – Tai geriausias šios įsimintinos dienos pasiūlymas.

– Jis labai malonus, – išėjus Džekui tarė Benė.

– Šis vaikinas, tikra pažiba, sublizgėjo ir čia – jam net į universitetą nereikėjo eiti, – konstatavo Nenė.

– Tu jį pažįsti?

– Mačiau jį žaidžiantį mokyklos komandoje.

– Žaidžiantį ką?

– Jis yra krašto puolėjas, – paaiškino Nenė, bet pastebėjusi, kad Benė suglumo, pridūrė: – Jis žaidžia regbį ir yra tikrai geras žaidėjas.

– O kaip patekdavai į regbio rungtynes?

– Taip kaip ir visi, juk regbio rungtynės – visuomeninės svarbos reiškinys.

Benė suvokė, kad dar bus daugybė situacijų, į kurias patekusi nežinos, ką daryti. Regbis – tik pradžia, ir nė viena spraga nebus užlopyta, jeigu ji ir toliau savo dienas leis Nokglene.

Staiga ji panoro būti visiškai kitokia: kur kas lieknesnė, ne tokio apvalaus veido ir tokių smulkučių pėdų kaip Nenė. O kaip ji norėtų, kad jos tėvai gyventų kur nors Arano saloje, tada jai tikrai nereikėtų kasdien grįžti namo. Taip pat pajuto begalinį norą pasišviesinti plaukus – galėtų dažyti kasdien, kol nesimatytų jos natūralių plaukų šaknų. Dėl savo stoto ji nieko negalėjo padaryti. Jeigu ir pavyktų sulieknėti, vis vien liktų didžiapėdė ir plačiapetė. Jokia operacija jų nesumažintų.

Nepatenkinta pažvelgė į kojas, apautas didelio dydžio batais, tada į storą tvarstį. Ir jos motinos, ir tėvo kojos normalios, tai kodėl ji nešioja neįsivaizduojamo dydžio batus? Kartą mokykloje joms pasakojo, kaip išnyko vienos rūšies gyvūnai. Dėl to buvo kaltos jų plokščios didžiulės pėdos. Benė nežinojo, jiems pavydėti ar jų gailėtis.

– Ar labai skauda? – Nenė pastebėjo, kad Benė žiūri į savo pėdą, todėl pamanė, jog skauda.

Tuo metu grįžo Džekas.

– Nagi, – paragino Džekas žiūrėdamas į Nenę, kuri tuoj pat atsistojo.

– Manau, Benei skauda koją.

– Man labai gaila. – Džekas metė žvilgsnį į Benę ir maloniai nusišypsojo.

– Ne, viskas gerai, – atsakė ji.

– Ar tikrai? – mandagiai paklausė jis.

Veikiausiai, pagalvojo Benė, jis nori eiti tik su Nene. Ir greičiausiai taip bus visada, todėl nematė reikalo nusiminti.

– Tu žiūrėjai į ją ir raukeisi, – neatstojo Nenė.

– Aš tik prisiminiau visas tas mūsų žmonių maldas, kuriose jie prašė Dievo, kad Kinija pasikeistų savo raudoną drabužį. Ar tu tam tikslui sukalbi rožinį ir po tris „Sveika, Marija“?

– Manau, mūsų bažnyčioje žmonės meldėsi už tai, kad Rusija persirengtų, – atšovė Džekas. – Bet nesu tuo įsitikinęs. Tai tik rodo, kaip aš moku išsisukti nuo maldų.

– Bet šiaip nesuprantu, kodėl mes dėl jų meldžiamės, – atseit pasipiktinusi paklausė Benė. – Jie turi labai gerą įprotį – vaikams suveržti pėdas.

– Ką?

– Ogi tą – nuo mažų dienų jiems raišiojamos ir taip suveržiamos pėdos, todėl jos neužauga didelės. Toje šalyje tikrai niekas negriuvinėja už ko nors užkliuvęs. – Benė atstatė savo sutvarstytą koją. – Visi siaurutėmis pėdutėmis, suspaustais kaulais – tokie elegantiški.

Džekas visai kitomis akimis pažvelgė į ją.

– O dabar – bulvytės, – pasakė žiūrėdamas tiesiai į Benę. – Keturias lėkštes, kiekvienam po vieną ir vieną pasidalysime. Ir būtinai su pomidorų padažu.

Tada Benė išgirdo medicinos seselės balsą – ji kažkam sakė, kad panelė Hogan laukiamajame. Netrukus pasirodė Šonas Volšas ir patraukė tiesiai prie jų. Benės veidas persimainė.

– Atskubėjau tavęs parsivežti, Bene, – pasakė Šonas.

– Sakiau tėvui, kad grįšiu autobusu. – Benė tapo šalta kaip ledas.

– Bet jis man davė mašiną...

Džekas mandagiai nužvelgė liesaveidį vaikiną, paskui stambią kaštoninių plaukų merginą. Nė vienas nepuolė pažindintis. Tada Benė ėmė berti žodžius, kupina tokio pasitikėjimo, kurio net pati neįtarė turinti.

– Tikiuosi, Šonai, turėjai kitų reikalų Dubline ir neatvažiavai tik dėl manęs, nes aš jau turiu eiti. Kaip tėvams ir sakiau, grįšiu autobusu.

– Kur tu eisi? Tau reikia grįžti namo. Dabar. Su manim. – Šonas akivaizdžiai suirzo.

– Jai paskirtos kelios procedūros, – įsiterpė Džekas Folis. – Aš kaip tik ją ten vedžiau. Turbūt nenorėtumėte, kad jas praleistų.