20

Tik vasarą Džekas Folis ir Nenė Mahon pasikalbėjo apie tai, kas buvo neišvengiama. Iš Balilio ligoninės ji grįžo į Dubliną. To ji pati primygtinai reikalavo gydytojo Džonsono, taigi jam teko nusileisti.

Džekas vis dar dirbo savo dėdės kontoroje, bet labai intensyviai ruošėsi pirmojo kurso egzaminams. Niekas garsiai neužsiminė, tačiau visi vylėsi, kad jis pabaigs studijas ir įgis teisininko diplomą. Aidanas jam surinko visų paskaitų užrašus.

Aidanas su Džeku gana dažnai susitikdavo, bet niekada nelietė tos temos, kuri sukosi abiejų galvose. Šitaip jiems buvo daug paprasčiau bičiuliautis.

Brajanas Mahonas norėjo iškelti bylą. Jis pareiškė, kad jo klientams už kiekvieną menkniekį žmonės nuolat kelia bylas. Kodėl ir jiems neišpešus kokios nors naudos? O mergaitė, be jokių abejonių, turėjo gauti kiek nors draudimo pinigų.

Nenė vis dar jautėsi silpna, bet žaizdos gijo, greičiausiai po kurio laiko ir randų beveik nesimatys. Kadangi savo šeimai ji taip ir nepasakė, kad buvo nėščia, dabar tiesiog norėjo viską pamiršti. Nenė gulėjo savo lovoje, kurioje gimė tiek daug svajonių. Kol kas ji nenorėjo matyti ir Džeko.

– Vėliau, – tarė ji. – Kai galėsime apie tai ramiai pasikalbėti.

Ji matė jo akyse palengvėjimą. Žinojo, kad jis nori kuo greičiau viską baigti ir gyventi toliau. Tačiau ji tam dar nepasirengusi, patyrė per daug traumų. Viskam apmąstyti jis Nenei davė tiek laiko, kiek tik reikia.

– Tavo sužadėtinio – nė kvapo, – paerzino Nesis.

– Na tai kas.

– Tėvas sako, kad jeigu jis dėl šių sužalojimų tave paliks, galėsime jį apkaltinti pažado netesėjimu, – tarė Nesis.

Nenė užsimerkė.

Istoriją apie kritimą ir pasipylusį kraują Hetera papasakojo ne kartą. Ji žinojo, kad tokios klausytojų auditorijos galbūt niekada daugiau jai nepavyks suburti. Smalsuoliai stengėsi pro ausis nepraleisti nė vieno žodžio, o ji vis gyrėsi dalyvavusi suaugusiųjų vakarėlyje, dėvėjusi virėjo kepurę ir mačiusi daug kraujo. Niekas jai neliepė eiti namo ir nedraudė žiūrėti. Be abejo, apie tai, kaip išsigandusi verkė Benės glėbyje, ji nepasakojo. Taip pat nieko neužsiminė ir apie valandų valandas išbalusiu veidu sėdinčią ir tylinčią Evą.

Evai prireikė nemažai laiko tos nakties įvykiams pamiršti. Apie peilį savo rankose ji papasakojo tik trims žmonėms: Benei, Kitei ir Aidanui. Ir visi jie sakė tą patį: ji Nenės net nepalietė, tik pamojavo priešais. Taip pat pridūrė, kad ji tikrai nieko nebūtų jai padariusi.

Benė pareiškė, kad jei dešimtmetį su kuo nors artimai draugauji, kaip apie tą draugą gali ko nors nežinoti. Kitė paguodė, kad ji tikrai neleistų bet kam, ko nepažįsta, gyventi savo namuose. Ir ji žino, kad Eva tikrai nieko negalėtų sužeisti.

Aidanas pridūrė, jog visa ši istorija yra absurdiška. Eva bemaž visą vakarą rankose laikė peilį. Jis pats kartą prašė jį padėti. Jau kadaise jai sakė, kad jo būsimų aštuonių vaikų motina turi keistenybių, bet ne tokių, kad nužudytų žmogų.

Tik po kurio laiko Eva ėmė tomis kalbomis tikėti. Ir įėjusi į savo namelio virtuvę nebematė vien kraujo ir stiklo šukių. Bėgant laikui įtampa slūgo.

Anabelė Hogan pasiguodė Pegei Pein, kad smulkmenų apie tos nakties įvykius jos vis viena nesužinos – galinčios kiek nori klausinėti. Pegė pasiūlė, kad gal geriau daugiau apie tai ir neklausinėti. Verčiau sutelkti dėmesį į geresnius dalykus, pavyzdžiui, Petsės vestuves. Arba šnektelėti apie jos gyvenimo permainas, turbūt jau laikas parduoti namą Lisbege ir persikelti gyventi virš parduotuvės. O pirkėjas atsiras ne vienas ir visi jie liaupsins gražųjį namą. Edis tam tikrai pritartų.

– Jis visuomet jums linkėjo tik to, kas geriausia, – tarė Pegė.

Anabelė ėmė rimtai svarstyti šį pasiūlymą.

Paaiškėjo, kad paskutines šešias savaites paskaitos vyks kitame mieste. Bus taip keista. Vos atšilus orams daugelis studentų pasiimdavo knygas ir traukdavo už kardinolo Niumano pastato į Šv. Stepono Grino parką mokytis.

Benei visuomet buvo smalsu, kas prižiūri šį parką. Jis priklausė universitetui. Čia visuomet taip ramu. Ne taip, kaip kitose Dublino vietose, kurios jai vis dar primindavo Džeką.

Kartais ji likdavo pas Evą Dan Lerėje, kartais jos sėsdavo į autobusą ir kartu grįždavo namo. Evos namelyje stovėjo kušetė, ant jos Benė retkarčiais ir pernakvodavo. Šiuo metu visas motinos dėmesys buvo sutelktas į parduotuvės interjero atnaujinimą, taigi ji labai džiaugėsi, kad Benė turi Evą. Pranešusios, kad vakare ketina kartu mokytis, be abejo, jos dažniausiai tiesiog susėsdavo ir kalbėdavo. Ir tada, kai fuksijos krovė pumpurus, ir kai senos rožės mezgė žiedus – draugės tiesiog sėdėdavo ir kalbėdavo. Bet apie Nenę su Džeku ir apie tai, kas nutiko, jos retai užsimindavo – viskas įvyko dar taip neseniai ir ši tema abiem vis dar buvo per skaudi.

– Įdomu, kur jie važiuodavo? – kartą paklausė Benė. – Kažkas sakė, kad matė juos čia, Nokglene, bet kur?..

– Čia, – atsakė Eva.

Evai net nereikėjo sakyti, kad tai jie darė be jos žinios ir labai ją įskaudino. Benė vos laikėsi nepravirkusi, bet po ilgos tylos tarė:

– Ji greičiausiai prarado kūdikį.

– Turbūt, – tarė Eva.

Eva pagavo save galvojančią apie jos tėvo prakeiksmą, mestą Vestvordams. Bet iš tiesų daugeliui tos giminės žmonių nesiseka. Ar galėjo būti dar kas baisiau? Štai vienas Vestvordas žuvo net negimęs.

***

Ponas Fludas pradėjo lankytis pas vieną jauną psichiatrą. Išklausęs nesibaigiančius pasakojimus jaunuolis jam išrašė vaistų. Po kurio laiko medyje gyvenančios vienuolės dingo, o ponui Fludui pasidarė gėda. Na, bet šitaip bet kam gali nutikti.

Desis Bernsas pasakė, kad šalį apėmusi gėrimo manija. Kiekvienas sutiktas žmogus arba geria, arba bando mesti. Betgi reikia valdytis. Nuo šiol jis irgi pabandys mažinti alkoholio kiekį. „Shea’s“ baro savininkas pasakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno asmeninio įsitikinimo. Ponas Bernsas pasižadėjo parodyti kitiems pavyzdį ir bent jau per pietus negerti.

Visas Nokglenas tik ir kalbėjo apie Dorotėjos Heli ir Šono Volšo vestuves. Kadangi Dorotėjai tai jau antros vestuvės, o Šonas neturi ką pasikviesti, juodu susituoks Romoje. Tai bus ypatingos vestuvės. Ir jų nesutuoks Šventasis Tėvas, kuris sužiedavo tūkstančius kitų jaunų porų.

– Jie nerastų nė dešimties žmonių, kurie ateitų į jų vestuves, – poniai Hogan pareiškė Petsė.

Sužinojusi šią žinią Petsė net suvirpėjo iš susijaudinimo. Tai reiškė, kad jos santuokos dieną neliks konkurentų.

Gavusi kvietimą į Petsės vestuves Eva labai nustebo. Ji ruošėsi nueiti į bažnyčią ir ten jaunuosius pasveikinti. Be abejo, po vestuvių jos su Petse bus kaimynės. Greičiausiai Mosio motina girdėjo apie vakarėlį, todėl dabar į ją žiūrės kaip į begėdę pasileidėlę, kuri rengia girtuoklių ūžavimus. Ji nežinojo, kad Mosis motinai papasakojo kiek įmanoma mažiau, kaip, beje, ir visiems kitiems. Mosio motina pamažu kurto. Apie tai, kas dedasi aplink, jai papasakodavo sūnus. Kadangi Mosis nebuvo pliurpys, ji nedaug ką ir težinojo. Žinojo tiek, kad Petsė labai gerai gamina ir neturi šeimos, todėl senatvėje bus kam ją prižiūrėti.

***

Motinėlė Franciska pastebėjo pro mokyklą pralekiančią gydytojo Džonsono mašiną. Kai mergaitės rašydavo kontrolinį darbą, ji dažnai stovėdavo prie lango ir mąstydavo. Kaip ji nenori palikti šios vietos ir vykti į kitą vienuolyną. Apsikeitimai vyko kiekvieną vasarą. Palengvėjo prisiminus, kad jos eilė keistis – tik kitą vasarą. Vyriausiosios motinėlės nurodymų nevykdyti ji niekaip negali.

Kiekvienais metais ji vis vylėsi, kad kartu neišsiųs ir motinėlės Klaros. Na, negalima sakyti, jog maldomis ji prašė Dievo, kad tik paliktų motinėlę Klarą Dubline, bet Visagalis žino jos mintis. Visuomet kelias savaites prieš išvykimą ji nerimastingai laukdavo žinių.

Dabar motinėlė svarstė, kur nuvyko gydytojas Džonsonas. Ir koks keistas tas gydytojų gyvenimas: tai sutinki naują gyvybę, tai išlydi ją anapus arba patenki į kokią nors sudėtingą situaciją, laviruojančią tarp šių dviejų reiškinių.

Kai gydytojas atvyko, majoras Vestvordas jau buvo miręs. Džonsonas užmerkė akis, uždengė jį antklode ir atsisėdo pasikalbėti su ponia Volš. Žinoma, reikėtų paskambinti ir pranešti laidojimo namams, bet visų pirma kas nors turėtų susisiekti su ponu Saimonu.

– Skambinau jam šįryt. Jis jau pakeliui iš Anglijos.

– Tai gerai, vadinasi, daugiau man čia nėra ką veikti, – stodamasis ir tiesdamas ranką nusikabinti paltą tarė gydytojas. – Ne toks jau ir praradimas, – pridūrė jis.

– Atsiprašau, gydytojau.

Jis pažvelgė į ją nuolankiu žvilgsniu. Keista moterėlė. Jai patiko gyventi šiame dvare. Greičiausiai liks čia, net jei Saimonas parsiveš nuotaką, čia ir susens įsivaizduodama, kad jos esybė šiuose namuose visuomet tik turtino aplinkinius.

Gal ir nederėjo pašaipiai kalbėti apie mirusįjį. Tiesiog senasis Vestvordas jam niekada nepatiko. Jo nuomone, tas žmogus buvo pernelyg pasipūtęs ir šykštus. Gydytojui buvo sunku suvokti, kaip jis galėjo atimti paveldėjimo teisę iš Evos Maloun.

Žmona jam ne kartą patarė būti taktiškesniam, todėl gydytojas nusprendė pakoreguoti savo žodžius.

– Atsiprašau, ponia Volš. Sakiau: koks praradimas. Perduokite užuojautą nuo manęs ponui Saimonui.

– Esu įsitikinusi, kad vos grįžęs ponas Saimonas pats su jumis susisieks.

Ponia Volš nesileido į detalesnius pokalbius. Ji labai gerai girdėjo, ką jis pasakė pirmą kartą.

Džeko Folio tėvai pareiškė, kad sūnus elgiasi labai neapdairiai. Ir ką jiems dabar galvoti? Jie net nežino, ką kitiems sakyti: ar vestuvės vis dėlto įvyks, ar jos jau atšauktos? Po tokios pastarųjų trijų savaičių skubos viskas aprimo, tai lyg ir patvirtino jų spėjimą, kad ta mergina nėra nėščia. Džekas pasakė, kad jis nenori viso to aptarinėti, kol Nenė vis dar sveiksta.

– Ar galime paklausti, dėl kokios priežasties galėtų būti nutrauktos vedybos? – pasiteiravo suirzęs tėvas.

– Įvyko persileidimas, – atsakė sūnus. – Daugiau nieko nežinau.

Džekas išties atrodė nekaip, todėl tėvai jį paliko ramybėje. Galiausiai į juos labiausiai dominantį klausimą buvo atsakyta.

Viename Dan Lerės viešbutyje, sėdėdamas prie stalelio, stovinčio šalia didžiulio lango, Patrikas Hikis pasipiršo Kitei. Virpančiomis lūpomis jis ištarė ilgai dėliotus žodžius. Jis taip suformulavo sakinius, tarsi jie būtų kokio stebuklingo ritualo dalis, nes baiminosi, jog antraip ji atsisakys. Jis patikino, kad visi jo vaikai jau žino apie jo ketinimus. Visi, kaip ir jis pats, tikisi teigiamo atsakymo. Jis taip ilgai ir įmantriai kalbėjo, kad Kitei nė nebuvo kada įsiterpti ir ištarti taip.

– Tai ką pasakysi? – pagaliau paklausė jis.

– Pasakysiu... su malonumu. Manau, mes galime būti laimingi.

Jis pašoko nuo kėdės, apibėgo aplink stalą ir visiems matant restorano salėje stipriai ją apkabino ir pabučiavo. Jis pastebėjo, kaip daugelis klientų nuleido šakutes, peilius, taures ir sužiuro į juos.

– Mes tuoksimės! – įkaitusiais iš laimės skruostais sušuko jis.

– Ačiū Dievui, kad išvažiuosiu į laukinį Kerį, nes vis viena čia jau nebegalėčiau pasirodyti, – tarė Kitė.

Šalimais sėdintys žmonės puolė juos sveikinti ir spausti rankas.

Saimonas Vestvordas susimąstė, ar jo senelis bent nutuokė, kokią nedėkingą dieną jis mirė. Jis vos per plauką galutinai nesusitarė su Olivija. Kita vertus, jam nebereikės klūpėti šalia sergančiojo lovos. Be to, dabar su Olivija galės kalbėtis kaip vienintelis Vestlando paveldėtojas. Jis stengėsi savyje rasti bent trupinėlį užuojautos šiam vienišam senam žmogui, bet senelis pats nuolat prisigalvodavo ir prisikurdavo problemų, todėl dabar tegu nesitiki per daug gailesčio.

Nelengva įsivaizduoti, kaip senelis savo namuose galėtų maloniai priimti Sarai netinkamą vyrą – kažkokį darbininką, bet jis turėjo pasistengti maloniai elgtis su jų vaiku. Visus tuos metus Eva būtų buvusi gera draugija. Jeigu jie būtų maloniai su ja elgęsi, svetingai priėmę dvare, ta mergina dabar nebūtų tokio bjauraus charakterio.

Jam nepatiko galvoti apie Evą, nes vis prisimindavo tą nesmagią dieną Vestlande, kai senelis pratrūko keiksmais. Be to, ji jam primena Nenę.

Kažkas iš „Irish Times“ iškirpo skelbimą apie Nenės ir Džeko sužadėtuves ir atsiuntė jam. Adresas ant voko buvo išspausdintas mašinėle, tad visų pirma jam šovė į galvą mintis, kad iškarpą atsiuntė pati Nenė, bet geriau pagalvojęs suprato, jog tai ne jos stilius. Ji išvyko net neatsisukusi atgal. Taigi kas galėjo atsiųsti tą skelbimą, jis iki šiol nežinojo. Gal Eva?

Hetera paklausė motinėlės Franciskos, ar Eva ateis į senelio laidotuves. Motinėlė spėjo, kad ne.

– Kadaise jis buvo labai mielas. Pasikeitė tik sulaukęs senatvės, – paaiškino mergaitė.

– Žinau. – Motinėlei net širdį sudiegė.

Į Nokgleną bus atsiųsta motinėlė Klara. Lengva Pegei Pein mokyti ją, kad ji turinti susiimti ir parodyti, kas čia šeimininkė. Nuo šiol visos šios bendruomenės ramybė bus kaip reikiant sudrumsta. Nebent motinėlei Klarai rastų kokį užsiėmimą, į kurį ši sutelktų visą dėmesį.

– Kas nutiko, motinėle? – paklausė Hetera.

– Dievulėliau, vaikeli, tu esi tikra Evos pusseserė. Ji irgi visuomet nujaučia, jeigu man kažkas ne taip. Visi kiti tiesiog praeitų ir nieko nepastebėtų.

Hetera susimąsčiusi žvelgė į motinėlę.

– Manau, jums reikėtų labai susikaupti, o pagelbėtų trisdešimties dienų rekolekcijos. Sesuo Imelda sako, kad tai visuomet padeda. Žiūrėkite, ji pasimeldė už mane, kai buvau pasimetusi, ir dabar viskas susitvarkė.

Kartais motinėlė Franciska imdavo nerimauti, kad Hetera galbūt per daug įsitraukė į katalikų tikėjimą.

Nenė paprašė Džeko susitikti.

– Kur norėtum? – paklausė jis.

– Žinai Herberto parką? Jis šalia tavo namų.

– Ar tau ne per toli?

Jeigu kas nors būtų pamatęs šią patrauklią porą, greičiausiai būtų nusišypsojęs ir pamanęs, kad tai dar vienas vasaros romanas.

Nenė pasakė ketinanti vykti į Londoną. Užsirašė į drabužių modeliavimo kursus. Kuriam laikui norėtų iš čia pasprukti. Ko ji iš tiesų nori, šiuo metu nežino, tik gerai žino, ko nenori. Nenė kalbėjo ramiai, be jokių emocijų. Džekas nurimo, nebesijautė toks kaltas. Jam taip palengvėjo, kad nebereikės vesti šitos šaltos merginos ir su ja praleisti visą gyvenimą.

Kai jie išėjo iš parko, nusodinto įvairiausiomis gėlėmis, abu suvokė, kad tai buvo paskutinis jų susitikimas.

***

Petsės vestuvių dieną skaisčiai švietė saulė. Benė su Eva padėjo jai apsirengti. Atėjo ir Kloja patikrinti, ar tos dvi pokštininkės nieko nepridirbo.

Pecis Muras pasisiūlė ją nuvesti prie altoriaus. Žinoma, jeigu ji nori, kad ją nuvestų kas nors kitas, jis visiškai neįsižeis. Tik kad daugiau nebuvo kam.

Jo pusbrolis Dekas bus vyriausiasis pabrolys, o jo sesuo Bėja vyriausioji pamergė – iš šalies atrodys, kad jie tikra šeima.

Nepaisant Petsės perspėjimo, kad Mosio pusbroliai tikri ilgapirščiai, buvo ištraukti patys geriausi sidabriniai įrankiai. Buvo pritaisyta vištienos, bulvių salotų ir tuzinas įvairių rūšių tortų bei želė su plakta grietinėle.

Bus didžiulė šventė.

Kloja išpešiojo Petsei antakius ir primygtinai pasisiūlė padaryti makiažą.

– Vis galvoju, ar dabar mano mama žiūri į mane iš dangaus? – susimąstė Petsė.

Deja, nė viena iš trijų merginų nežinojo, ką jai atsakyti. Būtų per šiurkštu tokią dieną pasakyti, kad jai iš viso nereikia motinos palaikymo, nes jos niekada nepažinojo, be to, galimas daiktas, jog ji visai ne danguje.

Benė garsiai išsipūtė nosį.

– Esu įsitikinusi, kad ji tave mato ir negali atsistebėti, kaip tu gražiai atrodai.

– Dėl Dievo, Bene, tik pasistenk bažnyčioje taip garsiai nepūsti nosies, nes iš išgąsčio parapijiečiai ims šokinėti, – įspėjo Petsė.

Jaunikius į bažnyčią nuvežė gydytojas Džonsonas.

– Tu gera mergaitė, Petse, – tarė jis, kviesdamas Petsę su Peciu prisėsti ant jo „Morris Cowley“ mašinos galinės sėdynės. – Ta senolė pamačiusi tave tikrai apaks.

Šie žodžiai buvo pasakyti labai taikliai. Be to, išsprūdo iš ją palaikančio ir jai pritariančio žmogaus lūpų.

***

Desis Bernsas tą rytą pamiršo savo pažadus negerti. Atsistojęs tarpdury jis visiems linksmai mojavo sveikindamasis, bet jam nebuvo lengva mosikuoti, nes vienoje rankoje laikė butelį, o kitoje – taurę. Po kurio laiko taip įsismarkavo, kad ėmė ir nugriuvo. Gydytojas Džonsonas nepatenkintas žvilgtelėjo į jį: greičiausiai artimiausias iškvietimas bus pas šį žmogų.

Vestuvės buvo nuostabios. Ne kartą teko laikyti Petsę, nes ji vis pašokdavo ir norėdavo pulti valyti stalų ar bėgti į virtuvę atnešti kito patiekalo. Visi ėmė skirstytis apie ketvirtą valandą.

Dekas pasisiūlė pavėžėti iki autobusų stoties, bet Fonsis atsakė, kad jam vis viena reikia važiuoti į Dubliną, todėl jis pats galįs juos pamėtėti iki Brėjaus.

– Fonsis turėtų būti paskelbtas šventuoju, – sušnibždėjo Benė Klojai.

– Taip, jau dabar įsivaizduoju visose bažnyčiose stovinčias jo statulas. Gal net padarytų specialią vietą, į kurią trauktų visi piligrimai. Greičiausiai ta vieta turėtų kur kas didesnį pasisekimą nei Lurdas.

– Aš rimtai, – įsiterpė Benė.

– O tu manai, kad aš ne? – Klojos veidą nutvieskė retai matomas švelnumas.

Tą patį vakarą motina Benės paklausė, ar ji neprieštarautų sumanymui parduoti Lisbegą. Žinoma, kad ne, už tuos pinigus jos galėtų suremontuoti parduotuvę. Tėvas to būtų norėjęs.

– Mes visada troškome, kad tavo vestuvės įvyktų čia.

Po Petsės vestuvių po visą namą mėtėsi sidabriniai tortų papuošimai, popierinės servetėlės, konfeti, stiklinės.

– Mama, aš dar ilgai ilgai nenorėsiu tekėti. Ir sakau tai labai rimtai.

Tas skausmas, kurį jai suteikė Džekas, pamažu slūgo. Ji prisiminė, kaip anksčiau vien pagalvojus apie Džeką jai suskausdavo širdį. Prisiminė ir savo svajones – kaip kartu su besišypsančiu Džeku Foliu žengia prie altoriaus.

Tačiau pamažu šie skauduliai rimo.

Rozmari pasiūlė surengti vakarėlį ir parodyti, kad ir jie gali suorganizuoti kažką panašaus kaip Nokglene. Iš karto po egzaminų patrauks kur nors tarp Kililio ir Dolkio į paplūdimį, nusiveš kepsninę ir pasičirškins kokį mėsos gabalą. Susikurs didžiulį laužą, dar pasikeps dešrelių, ėriuko šonkauliukų ir viską užgers daugybe alaus.

Šį kartą Karmela su Šonu už viską vieni nebus atsakingi. Rozmari pasirūpins maistu, o jos draugas Tomas surinks iš visų pinigus.

– Ar kviesime Džeką? – paklausė Bilas.

– Gal kitą kartą, – pasiūlė Rozmari.

Kitais metais Benė gyvens kartu su Eva. Dan Lerėje nuomojamų kambarių nebebus. Jos su didžiuliu užsidegimu jau dabar, prieš vasaros atostogas, žiūrinėjosi, kur nuo rugsėjo galėtų kartu gyventi.

Jų galvose virė planai. Pas jas galės atvykti pasisvečiuoti Benės mama ir motinėlė Franciska. Beje, nuostabios žinios iš vienuolyno: motinėlė Klara susilaužė koją. Žinoma, motinėlė Franciska nepasakė, kad tai nuostabi žinia, bet dabar ji privalo likti kur nors netoli ligoninės. Švč. Mergelės Marijos vienuolyno laiptais ji nelabai ir galėtų laipioti. Kai taip nutiko, motinėlė Franciska kaip tik buvo įpusėjusi trisdešimties dienų rekolekcijas. Benė paklausė Evos, negi maldos gali būti tokios galingos?

Kai jos išėjo iš ką tik apžiūrėto buto, susidūrė su Džeku. Jis pažvelgė į Benę.

– Labas, Džekai, – pasisveikino Eva ir pasakė, kad jai reikia eiti, taigi pasimatys Dan Lerėje. Jiems net nespėjus nieko pasakyti, Eva nukūrė net neatsisukdama.

– Gal galėtume pasikalbėti šįvakar? – paklausė Džekas.

Ji pažvelgė į veidą, kurį taip mylėjo, – kiekvienas bruoželis jai buvo toks brangus.

– Ačiū už kvietimą, Džekai, bet gal ne, – mandagiai atsakė Benė. – Aš jau susitarusi su Eva.

– Bet Eva neprieštarautų.

– Ne. Tai neįmanoma. Ačiū dar kartą.

– Tada rytoj? Savaitgalį?

Staiga Benė prisiminė jo tėvus, tą vakarą stovėjusius ant laiptų. Jo motiną, kuri atrodė tokia susimąsčiusi, užsisvajojusi. Per šiuos pastaruosius mėnesius ji gana gerai pažino Folius. Benė nenori visą gyvenimą prižiūrėti Džeko. Jeigu ji sutiktų su juo pasimatyti, viską pradėtų nuo ten, kur baigė. Po kurio laiko ji pamirštų Nenę, kaip ir tą nuklydimą Velse. Bet ji visada bijotų: o kada pasirodys dar viena? Dabar ji kitokia. Ji nebe ta besišypsanti ir pasiryžusi bet ką dėl Džeko padaryti Benė.

– Ne, – žaviai nusišypsojusi atsakė.

Iš jo veido buvo galima spręsti, koks jis nusiminęs ir nustebęs. Gal labiau nusiminęs nei nustebęs.

– Aš tik... – jis pradėjo sakyti, bet nebaigė. – Niekada nenorėjau... – Ir vėl sustojo.

– Džekai, viskas gerai, – tarė Benė. – Tikrai.

Jai pasirodė, kad ji matė ašaras jo akyse. Benė apsisuko ir nuėjo. Ji nenorėjo prisiminti tos dienos prie kanalo.

Spragsėjo laužas, į kurį jie vis mėtė rąstgalius. Aidanas ėmė postringauti, ar tik jų planas susilaukti aštuonių vaikų nebus pamirštas. Eva pasakė, kad nėra kur skubėti. Jis atsiduso – žinojo, kad kaip tik tokį atsakymą ir išgirs.

Rozmari atrodė nuostabiai, todėl Tomas jai pažėrė nemažai komplimentų.

Džonas O’Brajanas užsitraukė nemalonę, mat pamosikavęs degančia šakele įmetė ją į didžiulę punšo taurę ir sukėlė tikrą gaisrą.

Iš Nokgleno atvažiavo ir Kloja su Fonsiu. Greičiausiai dar ilgai niekas nepamirš visus nustebinusių jų pašėlusių šokių.

Šonas su Karmela glaustėsi kaip visada. Šeila iš teisės fakulteto pakeitė šukuoseną ir nuo to laiko jos veide atsirado platesnė šypsena. Benė susimąstė: įdomu, kodėl ji anksčiau taip nemėgo Šeilos? Džekas, kaip ir visi kiti įvykiai, – praeitis. Visi tie debesys, temdę jos gyvenimą, nuslinko ir dabar jai pasidarė taip šviesu ir aišku.

Visi linksmai juokėsi vieni iš kitų. Atrodė, lyg koks milžiniškas prožektorius juos būtų apšvietęs, nuvaikęs tuos apniukusius debesis ir vėl atsargiai viską sudėliojęs į vietas.

Plyšavo mažas Rozmari grotuvas. Nuo dainų ir šokių visi pajuto nuovargį. Dabar tesinorėjo nebent padainuoti kažką ramaus – tokią dainą, kuri neverstų Fonsio ir vėl eiti šokti. Kažkas ėmė niūniuoti „Sailing on moonlight bay“. Ne vienas sunkiai atsiduso, nes ši daina buvo baisi seniena, bet neilgai trukus vienas po kito ėmė ją traukti, nes visi mokėjo žodžius.

Benė buvo pusiau atsirėmusi į akmenį, pusiau į šalia prisėdusį Bilą Duną, kuris visą vakarą ja rūpinosi: tai pakepintą ant laužo dešrelę atnešdavo, tai pomidorų padažo paduodavo. Bilas ypač džiaugėsi šiuo vakaru. Jis buvo tikrai geras draugas. O jeigu būdavo geros nuotaikos kaip šiandien, pasistengdavo, kad ir aplinkiniai neliūdėtų.

Benė pagalvojo, kaip smagiai jaučiasi sėdėdama šalia Bilo. O tada pamatė ateinantį Džeką. Buvo tamsu, tad kitiems ši besiartinanti figūra gal ir nieko nepriminė, bet ji žinojo, kad tai Džekas. Ir jis greičiausiai vėl norės būti su ja.

Ji net nepajudėjo, tik ilgai žvelgė jo link. Džekas stabtelėjo – lyg suabejojo, ar jis čia pageidaujamas.

Bet Džekas Folis niekada ilgai nedvejoja. Žinojo, kad čia susirinkusieji yra jo draugai. Jis pagreitino žingsnį ir sparčiai artėjo prie akmenų, šalia kurių susispietę aplink laužą visi ir sėdėjo. Tas atstumas buvo visai nedidelis, bet jam pasirodė, kad per paplūdimio smėlį jau ilgokai brenda.

Benei prireikė nemažai laiko suprasti, kaip ilgai visur matė jo veidą. Kartais Džekas jai šypsodavosi, kartais būdavo paniuręs. Jo veidą ji regėdavo kaip ponas Fludas savo vizijas medyje ir debesyse. Džeką matydavo netgi žiūrėdama į ant žemės gulinčius lapus. Ir nesvarbu, ar ji miegodavo, ar ne – prieš jos akis vis viena būdavo jo veidas. Ir ne dėl to, kad ji Džeką mintyse šaukdavosi – tiesiog jo atvaizdas niekaip nedingdavo. Ir tai truko gana ilgai – ji jį regėdavo ir tada, kai pasibelsdavo geresnės dienos, ir tada, kai nuotaika būdavo ypač niūri.

Bet šįvakar jai sunkiai sekėsi prisiminti jo veidą. Ji palauks, kol Džekas prieis prie laužo, ir kai šviesa nutvieks jo bruožus, ji prisimins, kaip jis atrodo. Ji jautėsi stebėtinai rami.

Visi dainavo. Pastebėjo ateinantį Džeką, bet dainuoti nesiliovė. Jie kūrė kitus žodžius ir juokėsi. Kažkas pamojo Džekui.

Jis atsistojo prie pat ratelio krašto.

Džekas Folis nuošalyje. Niekas jo nekvietė į vidurį. Patenkintas tuo, kad vėl sugrįžo, jis nusišypsojo. Tas visas košmaras pagaliau baigėsi, o jo nuodėmės, labai norėjo tikėti, – atleistos. Jis atrodė laimingas, kad ir vėl yra šios kompanijos dalelė. Greičiausiai net jo didžiausias priešas nebūtų jam priekaištavęs už norą bent akimirksnį pasijusti karaliumi. Tiesiog taip viskas pasisuko.

Jo akys ieškojo Benės. Įdomu, ko jis dabar prašys? Gal leidimo pasilikti? Gal atsiprašys už viską, kas nutiko? O gal paprašys, ar galėtų ją apkabinti?

Benė plačiai ir šiltai nusišypsojo. Dėl šios šypsenos jis ją ir pamilo. Ji tikrai su juo pasisveikino! Apšviesta laužo ji atrodė tokia graži, be to, Benė padarė tai, ko nė vienas kitas nepasivargino – pirštu parodė, kur yra gėrimai ir pagaliukai maistui ant laužo kepti. Jis atsidarė alaus ir paėjėjo arčiau jos. Juk Benė jį padrąsino, argi ne taip?

Ant kilimėlio, kurį pasitiesusi ir pusiau atsirėmusi į Bilą, o pusiau į akmenį sėdėjo Benė, daug vietos nebuvo. Nė vienas nepajudėjo, kad padarytų daugiau vietos. Jie pasiūlė jam sėstis ten, kur stovi.

Po kelių minučių jis taip ir padarė – atsisėdo ant akmens krašto.

Bilas Dunas, kuris sėdėjo lengvai apkabinęs Benę per pečius, rankos nepatraukė, nes Benė, nors Bilas to tikėjosi, net nesujudėjo.

Baigę dainuoti vieną, pradėjo kitą – „Now is the hour“. Visi tai šaipėsi, tai rodė įvairiausias grimasas, tai dainavo neva labai aistringai, tai išdarkydami dainą juokingu akcentu.

Benė žiūrėjo į laužą. Čia taip ramu. Greičiausiai toks ilgas vakaras bus dar ne vienas. Kai sujudėjo sudegę rąstgaliai ir į dangų tarsi lietaus lašai pašokusios žiežirbos nuskriejo virš tamsių kalnų, ji nebematė prieš akis Džeko veido. Ji regėjo tik liepsną, kibirkštis, per smėlį nusitęsusius ilgus šešėlius, jūros krantą ir į akmenis besiplakančių bangų putą. Ir draugus, visus draugus, susėdusius didžiuliu ratu, – jie, atrodė, čia dainuos amžinai.

Jei jau jie taip jausmingai nusiteikę, Fonsis pasiūlė padainuoti „For ever, and ever, my heart will be true“. Kartu su dūmais ir žiežirbomis balsai nuskriejo iki pat dangaus. Ir žiūrėdama į dangų Benė Hogan niekur nebematė Džeko Folio veido.

Ji dainavo kartu su visais žinodama, kad kažkur tarp visų šių žmonių, sėdinčių aplink laužą, yra ir Džekas, kurio veidas daugiau nebeužgožia viso naktinio dangaus.