12

Hetera norėjo sužinoti viską apie šokių vakarą, bet labiausiai ją domino, ką jie valgė deserto. Ji nustebo sužinojusi, kad Eva neprisimena. Negalėjo šito suprasti: negi vakare buvo tiek daug įvykių, kad žmogus neprisimena, koks buvo desertas? Paspėliojusi nedrąsiai užsiminė, kad prie jų žadėjo prisidėti Saimonas.

– Nieko apie tai nežinojau, – suirzo Eva.

– Nesakiau, nes bijojau, kad neateisi. – Hetera buvo tokia nuoširdi, kad net negalėjai ant jos pykti.

– Na, jeigu jis ateis...

– Noriu, kad ir tu būtum, – nuoširdžiai paprašė mergaitė.

Atvažiavo Saimonas.

– Įsivaizduokite, kad esu jūsų vairuotojas, – tarė jis. – Panelės, jūs įsakinėjate.

Ir nieko nelaukęs išklojo savo planus: siūlė pasivažinėti po Viklou apskritį, o į pavakarę susirasti nuostabų viešbutį ir sustoti išgerti arbatos.

Eva su Hetera norėjo traukiniu nuvykti į Brėjų, pasivažinėti mašinėlėmis ir suvalgyti ledų su karštu irisiniu užpilu. Eva nudžiugo, kad Saimono sumanymas toks nuobodus ir nė iš tolo neprilygsta jiedviejų. Ji žinojo, kuris planas Heterai labiau patinka. Bet Hetera buvo paklusni sesuo, todėl pasakė apsieisianti be mašinyčių ir irisinių ledų. Šiek tiek patylėjusi jai pritarė ir Eva. Saimonas pažvelgė į jas. Jis žinojo, kad jo pasiūlymas tikrai ne pats geriausias.

Saimonas buvo linksmas ir mielai atsakinėjo į kiekvieną Heteros klausimą apie jos ponį, šuniukus ir triušiuką. Papasakojo, kad ponia Volš ir toliau nebendrauja, tik išdidžiai iškėlusi galvą važinėjasi dviračiu. Bėja Mur pastaruoju metu atrodo susikrimtusi, nes kažkoks vaikinas, kuriuo ji taip žavėjosi, susirado kitą merginą. Eva net susiėmė už galvos, Heterai ėmus klausinėti apie tą vyriškį. Ji bijojo, kad nepaaiškėtų, jog tas nenaudėlis yra Mosis Runis, o ta kita mergina – Petsė.

– Kaip laikosi senelis? – paklausė Hetera.

– Taip pat. Gal baikime, Evai nuobodu.

– Bet jis ir Evos senelis.

– Be abejo.

Pokalbis buvo baigtas. Eva žinojo, kad jis kažko iš jos nori, tik nežinojo ko.

Geriant arbatą paaiškėjo, ko jis čia iš tikrųjų atvažiavo.

– Ta tavo draugė labai graži.

– Kuri?

– Šviesiaplaukė, kurią mačiau tą šokių vakarą parduotuvėje.

– Ak taip.

– Aš vis galvojau, kas ji tokia.

– Tikrai?

– Tikrai, – trumpai atsakė jis.

Eva mintyse sveikino save už tai, kad pirmą kartą gyvenime jai pavyko išsisukti nuo tiesaus atsakymo ir nesuteikti pašnekovui džiaugsmo. Be to, ji kalbėjo labai mandagiai. Merginai, kuri nuolat ką nors lepteli ir dėl šios būdo savybės Šv. Mergelės Marijos vienuolyne buvo tapusi visokio netakto sinonimu, tai didi pergalė.

– Nori žinoti, kas ji? Toji mergina studijuoja Dublino universitete. Ji pirmakursė, kaip ir tie šeši šimtai kitų.

Iš Evos šypsenos Saimonas suprato, kad jam daugiau nieko nepavyks iš jos išpešti.

Veterinarijos studentas Kevinas Hikis buvo labai malonus vaikinas. Jis nuoširdžiai padėkojo poniai Hegarti už tai, kad ši susiuvo jo megztinį. Dažniausiai jis megztinius sulankstydavo ir kišdavo į spintą, bet dabar galės ir pasikabinti. Gal šįvakar net juo apsivilks, nes mėgo šią spalvą. Paėmęs megztinį pajuto kvepalų aromatą, bet gal jam tik pasivaideno? O gal tikrai įsigėrė ponios Hegarti kvepalai? Vaikino motina buvo mirusi, todėl jam patiko gyventi ten, kur juo rūpinosi tokia miela moteris. Kevinas paprašė savo tėvo per Kalėdas atsiųsti kalakutą. Tėvas pažadėjo jį gerai suvynioti į šiaudus, stipriai suveržti virvėmis ir įdėti į traukinį.

Jis dar kartelį pauostė megztinį – jis tikrai kažkuo kvepia. Gal iškišti pro langą ir pravėdinti, gal tada taip nesijaus? Bet staiga išgirdo, kaip girgžtelėjo varteliai. Ko gero, būtų negražu, jei ponia Hegarti pamatytų, kaip jis vėdina megztinį. Bet čia buvo ne ji, matyt, užtruko parduotuvėje. Pro vartelius įėjo nematytas tamsiaplaukis vyriškis.

Skambutis nesiliovė čirškęs, todėl Kevinas nubėgo atidaryti durų. Vyriškis, sužinojęs, kad ponios Hegarti nėra namie, užsigeidė jos palaukti. Svečias atrodė padoriai, bet Kevinas nežinojo, ką daryti.

– Viskas gerai, esu senas jos bičiulis, – nusišypsojo vyriškis.

– Kas būsite?

– Kad ir kaip keistai skambėtų, esu Hegartis.

Lipdamas laiptais Kevinas atsisuko ir pamatė, kaip vyriškis paėmė žuvusio ponios Hegarti sūnaus nuotrauką. Greičiausiai giminė, pamanė jis.

Šeila pastebėjo, kad pastarosiomis dienomis Džekas po teisės paskaitos vis kažkur išbėga. Nebestoviniuoja su jais, nesikalba ir nelaido jokių juokelių. Ne vieną kartą ji klausė, kur jis taip skuba.

– Į treniruotę, – atsakė Džekas, meiliai nusišypsodamas: jis žinojo, kad už tokią šypseną jam viskas bus atleista.

Šeila nusprendė, kad jis susitikinėja su ta pirmakurse Rozmari. Bet dėl visa pikta nusprendė pasiteirauti Karmelos. Su ja lengva kalbėti, nes ji tokia užsiėmusi savo Šonu, kad neturi kada lįsti į visokius žaidimus.

– Džekas su Rozmari? Nemanau, – ilgokai pasvarsčiusi atsakė. – Niekada nemačiau jų kartu. Mačiau jį keletą kartų „Annexe“ kavinėje, kaip kalbėjosi su Bene Hogan.

– Fu, tada viskas gerai, – net lengviau atsiduso Šeila.

***

Benė su Petse susitaikė, kaltę atpirkdama žadėtomis kojinėmis, prancūziška „Moss“ firmos veido pudra ir pasiaiškinimu, kad prieš šokių vakarą ji labai nervinosi. Kai galiausiai Petsė viską suprato, vėl stojo į Benės pusę.

– Ko tau nervintis? Juk esi stambi, sveika mergina, iš karto matyti, kad visą gyvenimą gerai prižiūrėta, maitinta.

Štai šių žodžių Benė labiausiai ir bijojo, bet tai būtų per sunku išaiškinti šiai smulkiai merginai, vaikystėje nuolat jautusiai maisto stygių.

– Kaip tavo meilės reikalai? – pakeitė temą Benė.

– Jis labai nekalbus, – numykė Petsė.

– Bet kai jau kalba, ar meiliai?

– Labai sunku suprasti, kas tų vyrų galvose dedasi. Reikėtų, kad kas nors stovėtų už nugaros ir aiškintų: štai šitas reiškia tą, šitas – aną.

Benė visiškai su tuo sutiko. Ką Džekas turėjo omenyje sakydamas, kad per šokių vakarą jos pasiilgo? Ar jis norėjo pasakyti, kaip būtų nuostabu, jei Benė būtų šalia? Ir kitas klausimas: jis šitaip galvojo visą vakarą ar tik akimirką? Prisiminė ir jo brolio Enguso klausimą, ar ji ne ta mergina, kuri dažnai skambina Džekui. Tuo metu Benei dingtelėjo, kad ji niekada neišdrįstų jam paskambinti. O dabar bent kol kas viskas ėjosi kuo puikiausiai. Petsė teisi – neįmanoma nuspėti, ką vyrai galvoja. Nors Nenė sako, kad vyrai iš viso nieko negalvoja, Benei buvo sunku sutikti su šia nuomone.

Nesulaukusi Šono Volšo palaikymo ponia Heli nusivylė. Ji žinojo, kad Šonui, švelniai tariant, irgi nepatinka Fonsio ir Klojos išvaizda. Kita vertus, juk Šonas į jos viešbučio barą nevaikšto. Ir tai greičiausiai susiję su jo arogancija: vis bando puoštis kaip Edis Hoganas ir įsivaizduoja esąs toks pat ponas, nors iš tikrųjų tėra jo darbuotojas.

Smagu matyti, kad jis gerbia poną Hoganą, bet nereikia perlenkti lazdos ir ištisai blizginti žalvarinės iškabos ar kukliai gyventi užgriozdintame kambarėlyje virš parduotuvės. Atrodė, kad jis laukia geresnių laikų, bet tie geresni laikai vėluoja ateiti.

– Galėtum kada nors pasikviesti pas mus Šoną ir išgerti po taurelę, – kumštelėjo Edį žmona.

Iš Hogano veido galėjai suprasti, ką jis ketina atsakyti.

– Aš jau ne kartą bandžiau, bet jis nesutinka. Greičiausiai jis negeria. Mes tiesiog palaiminti, kad jis atvažiavo į Nokgleną!

Emilija Mahon žavėjosi savo dukters kambario tvarka. Kaip ji susideda drabužius – kiekvienas drabužėlis sulankstytas arba tvarkingai pakabintas. Jos paltai ir švarkai visuomet atrodė taip, tarytum būtų ką tik parnešti iš valyklos. Į batus visuomet prigrūsdavo laikraščių ir pastatydavo ant mažos lentynėlės prie lango. O visus diržus ir rankines nušveisdavo iki blizgesio. Kambaryje šalia dubens rankoms nusiplauti gulėjo keletas muiliukų mėginėlių, kurių Emilija jai parnešdavo iš viešbučio. Jos akys užkliuvo už knygos apie makiažą. Nenė Mahon nepasikliovė menkomis žurnalų ar laikraščių nuotrupomis apie stiliaus gudrybes – savo gyvenimo stilių ji kūrė nuodugniai.

Emilija nudžiugo pamačiusi, kad Nenė skaito ir etiketo knygas, ne tik studijoms reikalingą medžiagą. Kadaise ji motinai užsiminė, kad bet kas gali kalbėtis su bet kuo, tereikia išmokti, kaip tinkamai tai daryti.

Knyga gulėjo atversta. Aha, čia rašoma, kaip reikia prisistatyti: markizai, grafai, vikontai, baronai ir jų žmonos pristatomos kaip ponas ir ponia X, garbingiausieji ponai. O jei ir Nenė kada nors priklausys šiam sluoksniui? Greičiausiai taip gali nutikti. Juk per šokių vakarą ne tik studentai liko ja sužavėti. Visai įmanoma, kad ji gyvens dideliame name ir vaikščios išsipuošusi perlais, o ją sups tarnai ir šunys.

Emilija visuomet savo dukteriai linkėjo šitokio gyvenimo. Tik jai nerimą kėlė vienas klausimas: o kaip Nenė pasielgs su ja – ar ji bus įtraukta į jos ateities planus? Dėl Brajano ji beveik neabejojo: Nenės tėvas iš dukters gali nieko nesitikėti.

Rozmari Rajen buvo akivaizdžiai per daug prisidažiusi. Benė matė ties kaklu pasibaigiančią ryškią juostą, iki kurios buvo pritepta veido pudros. Rozmari buvo daug protingesnė, nei galėjai apie ją susidaryti nuomonę. Būdama tarp žmonių ji visuomet vaidino kvailą blondinę, tačiau iš tikrųjų buvo gudri kaip lapė.

– Ką ketini toliau veikti? – paklausė Benės.

– Eisiu į „Annexe“. – Benė turėjo susitikti su Džeku ir labai tikėjosi, kad Rozmari nesugalvos kartu eiti. – Man reikia susitikti su tiek daug žmonių, – pridūrė ji – gal šito argumento užteks Rozmari.

– Aš ne apie tai. Klausiu, ką veiksi baigusi universitetą, – mostelėjusi ranka patikslino Rozmari.

– Na, studijuosiu magistrantūroje, būsiu bibliotekininkė, – atsakė Benė. – O tu?

– Manau, būsiu stiuardesė.

– Bet tam diplomo nereikia.

– Nereikia, bet pravers. – Rozmari žinojo, ką šneka. – Tada bus lengviau susirasti vyrą.

Benė negalėjo pasakyti, kas yra geriau: ar įgyti aukštąjį išsilavinimą, ar tapti stiuardese. O klausinėti ji nemėgo. Kažkoks keistas sutapimas, kad Rozmari užsiminė apie stiuardeses: dar vakar Karmela klausė Nenės, ar ji nenorėtų dirbti „Aer Lingus“ oro linijose, nes yra graži ir turi gerą skonį. Be to, skraidydama galėtų susipažinti su daugybe vyrų.

– Tik su verslininkais, – tvirtai atšovė Nenė.

Karmela prisimerkė: jos Šonas studijavo prekybą, todėl verslininku greičiausiai niekada netaps.

– Karmela minėjo, kad, Nenės nuomone, tai nėra geras darbas. – Šiuo metu Rozmari rūpėjo ne tolimos ateities planai. – Kaip manai, Nenė susitikinėja su Džeku Foliu?

– Kodėl tau taip atrodo?

– Nežinau, tiesiog pastaruoju metu jis labai užsiėmęs. Kažkas jį pasiglemžė.

– Na, retkarčiais aš matausi su juo.

– Ak, tada gerai, – patenkinta tarė Rozmari. – Vadinasi, jis vis dar su mumis, niekas jo nepasisavino. Net lengviau pasidarė!

Grįžusi Kitė Hegarti virtuvėje rado sėdintį savo vyrą Džozefą. Padėjusi pirkinius ant žemės ji rankomis atsirėmė į kėdės atlošą.

– Kas tave įleido?

– Strazdanotas berniukas, kalbantis kaimietišku akcentu. Nekaltink jo, jis iškamantinėjo mane ir prašė palaukti koridoriuje.

– Bet tu taip nepadarei.

– Sušalau.

– Ar pasakei jam, kas esi?

– Tik savo pavardę. Sėskis, Kite, užplikinsiu tau arbatos.

– Mano virtuvėje nieko man nedarysi, – atrėžė.

Bet ji prisėdo ir sužiuro. Prieš penkiolika metų jis sėdo į pašto laivelį ir dingo iš jų gyvenimo. Kiek naktimis pralieta ašarų, kiek kartų mintyse ji matė jį pargrįžtantį ir jam atleido. Bet visose svajose šmėžavo dar mažas Frankas, bėgantis išskėstomis rankomis pas tėvelį ir trykštantis džiaugsmu, kad dabar turės abu – ir mamą, ir tėtį.

Jis vis dar buvo patrauklus – plaukuose spindėjo vos kelios žilos sruogelės. Bet apsirengęs prastai, tarytum gyvenimas nebūtų jo lepinęs. Batai, kuriuos verkiant reikėjo nešti taisyti, nenuvalyti, rankogaliai apspurę.

– Ar girdėjai, kas nutiko Frankui?

– Taip.

Stojo tyla.

– Labai apgailestauju.

– Per vėlu apgailestauti, tu jo jau niekada nepamatysi, niekada nebūsi jo gyvenimo dalis. – Kitė žvelgė į buvusį vyrą be pykčio – kaip į žmogų, kuris juos paliko.

Kažkas jai sakė, kad jis susirado barmenę meilužę. Sužinojusi, kad vyras ją paliko dėl kitos, tuo metu ji jautėsi pažeminta. Bet dabar jai buvo nesvarbu. Dar prisiminė, kaip sūnus klausinėdavo apie tėtį. Jam buvo įdomu, kodėl jis neturi to žmogaus, apie kurį visi vaikai, besimokantys toje krikščionių mokykloje, nuolat tauškia. Prisiminė ir tą dieną, kai Frankas parbėgo namo nešinas mokyklos baigimo atestatu. Tuomet – vos prieš kelis mėnesius – ji taip norėjo vaiko sėkme pasidžiaugti kartu su vyru. Juk jis, jųdviejų sūnus, neilgai trukus pradės studijuoti universitete. Per tas ilgas bemieges naktis, kai mintys be perstojo sukosi jos galvoje, ji prisiminė paguodos suteikusį dalyką: ji nedėjo tuščių vilčių į šį mergišių, bet leido jam tikėti, kad ir jis užaugino universiteto studentą.

Kitė tiesiog sėdėjo virtuvėje, žvelgė į priešais sėdintį vyriškį ir mąstė.

– Padarysiu tau arbatos, – staiga pakilo ji.

– Kaip nori.

– Ar ji tave išmetė? – nei iš šio, nei iš to paklausė.

Jis atrodė apskuręs, neprižiūrėtas. Ta svetimą vyrą pavergusi moteris greičiausiai žinojo, kad Airijoje jis turi žmoną ir vaiką.

– Išsiskyrėme prieš daugybę metų.

Viskas seniai baigta, bet jis negrįžo. Kartą išėjęs nebesižvalgė atgal. Ši žinia ją nuliūdino. Daugybę metų ji įsivaizdavo, kad tie susimetėliai gyvena kartu. O gal jis visus tuos metus gyveno vienas kokioje nors lūšnoje? Jai pasidarė liūdna. Tai buvo blogiau, nei pasijusti paliktai dėl didžiulės vyro aistros kitai moteriai. Kitė graudžiai pažvelgė į jį.

– Aš pagalvojau... – prabilo Džozefas.

Ji stovėjo vienoje rankoje laikydama arbatinuką, kitoje – arbatos puodelį.

Jis norėjo paklausti, ar negalėtų grįžti.

Nenė paklausė Evos, ar savaitgalį buvo išėjusi pasivaikščioti su Hetera. Eva pastebėjo, kad Nenė pastaruoju metu dažniau domisi Hetera nei Kite, vienuolynu ar motinėle Franciska. Ji papasakojo apie išvyką į Viklou. Tądien buvo apsiniaukę ir drėgna, taigi jie prisėdo viešbučio kavinėje, kurioje arbata ir sumuštiniai kainuoja dvigubai daugiau nei normalus maistas, pavyzdžiui, ledai su karameliniu užpilu.

– Tai jūs važiavote mašina? – paklausė Nenė.

– Taip, – pažvelgusi į ją atsakė Eva.

– Aidanas nuvežė?

– Dievulėliau, prie Heteros net artyn Aidano neprileisčiau. Vaikas po to košmarus sapnuotų.

Apie Aidaną Linčą Nenė daugiau nieko neklausinėjo.

– Tai kas?

Eva žinojo, kad meluoti būtų tiesiog juokinga, vis viena kada nors sužinos. Taip galėtų pasielgti nebent aštuonerių metų vaikas, norėdamas ką nors nuslėpti. Ji ir taip viską per daug sureikšmina.

– Jos brolis Saimonas.

– Tas, kurį mes sutikome viešbučio parduotuvėje, kurioje dirba mano mama? Su kuriuo manęs nesupažindinai?

– Tas pats.

– Tu nuostabi, Eva. Aš tokia laiminga, kad mes draugės, o ne priešės. – Nenė ėmė juoktis.

Daugelis namų, stovinčių netoli vienuolyno prie skardžio, buvo gerokai apleisti. Beveik niekas nenorėjo juose gyventi. Tuo metu, kai čia veikė akmens skaldykla, buvo visai kas kita. O dabar languose degė vos keletas švieselių. Ten, mažame namelyje, gyveno Mosis Runis su savo motina. Kažkas matė Mosį, nešiojantį statybines medžiagas, tad netruko pasklisti gandai, ar tik jis nesiruošia vesti.

Mosis niekada niekur neskubėjo. Žmonės kalbėjo, kad ir Petsė neturėtų skubėti sakyti „op“, kol neperšoko griovio.

Kartais Šonas Volšas nuklysdavo prie skardžio pasivaikščioti. Jį pamačiusi motinėlė Franciska linktelėdavo galva, o šis labai oficialiai atsakydavo reikšmingu galvos mostu. Galbūt Šonas kada nors ir susimąstydavo, ką čia veikia vienuolė, kuri šįkart net atsiraitojusi rankoves brovėsi pro vynuogių lapus, bet niekada to neparodydavo. Bet ir ji niekada neklausdavo, ko jis čia vaikštinėja. Jis – jaunas, vienišas vyras, nors ir nelabai malonus pašnekovas. Franciska žinojo, kad Evai jis nepatinka. Bet gal taip buvo tik vaikystėje, gal tada Eva tiesiog pritarė savo draugei Benei Hogan, kuri kažkodėl jautė antipatiją savo tėvo padėjėjui.

Pamačiusi, kad Šonas eina jos link, motinėlė Franciska nustebo. Jis priėjo, atsiprašė ir paklausė, kas tų namelių savininkai ir ar jie kada nors nepriklausė vienuolynui. Motinėlė paaiškino, kad šie namai kadaise priklausė Vestlando valdoms, bet paskui buvo atiduoti skaldyklos darbininkams ir kitiems žmonėms. Jai pasidarė smalsu, kodėl Šonas tuo susidomėjo.

Tarytum nujausdamas Šonas netruko pasisakyti, kad domisi šiaip sau. Kadangi šiame mažame miestelyje kalbos pasklinda greitai, Šonas paprašė, ar negalėtų šis pokalbis likti tik tarp jųdviejų.

Motinėlė Franciska atsiduso. Greičiausiai šitas vargšas vaikinas tikisi kada nors susitaupyti, nusipirkti namą ir sukurti šeimą. Kad ir kaip ten būtų, bent jau jis tikras realistas, jei dairosi namo prie tokio uolėto kelio, šalia kurio niekas nenori gyventi.

Benė tiesiog nekentė „Coffee Inn“. Ten tokie maži staliukai. Ji baiminosi, kad praeidama savo suknele ar rankine gali užkliudyti kieno nors kavos puodelį ir numesti ant grindų.

Ją pamatęs Džekas tiesiog nušvito. Regis, jam sunkiai sekėsi šalia savęs išsaugoti laisvą vietą.

– Tie kvaili kaimo dručkiai norėjo paimti tavo kėdę, – sušvokštė jis.

– Apie kaimiečius prašyčiau pagarbiau. – Benė nužvelgė kavinę ir pastebėjo, kad čia sėdi trys studentai, gyvenantys pas ponią Hegarti – ten, kur dirba ir gyvena Eva. O vienas jų – stambus strazdanotas vaikinas – vilkėjo sodriai žalios spalvos megztinį.

Aidanas Linčas pakvietė Evą į savo namus susipažinti su tėvais.

– Betgi mes jau pažįstami, – paduodama šluostyti dar vieną lėkštę tarė ji.

– Neprošal būtų dar kartelį susitikti.

Eva nenorėjo dar kartą su jais susitikti, ji nenorėjo skubėti ir klausytis tokių šnekų, kad ji yra Aidano mergina.

– Tai kaip mūsų santykiai gali stumtis į priekį? Tu nenori bendrauti su mano šeima, neprisileidi artyn, neini su manim į pasimatymus, nebent aš atvažiuoju į Dan Lerę ir visų pirma padedu sutvarkyti virtuvę po vakarienės. – Regis, Aidanas pats savęs gailėjo.

Eva galvojo apie kažką kita. Kai Aidanas būdavo pakiliai nusiteikęs, jis galėdavo valandų valandas taukšti. Visa išsiblaškiusi ji tiesiog nusišypsojo. Kitės nebuvo. Pirmą kartą jie namie buvo vieni. Kitė išeidama net jokio raštelio nepaliko.

Kevinas, tas mielas strazdanotas veterinarijos studentas, kurio megztinį Benė pasiskolino eidama į pasimatymą, pasakė, kad ponia Hegarti išėjo su kažkokiu vyriškiu.

– Visi į pasimatymus eina su vyriškiais, – savaip interpretavo Aidanas. – Tokia jau ta gamta – kanarėlių patelės eina į pasimatymus su kanarėlių patinais, avys su avinais, vėžlio patelės – su vėžliais, tik štai, regis, Eva yra kažkokia išimtis.

Eva net nesureagavo. Ji galvojo apie Benę. Jau beveik savaitę Benė susitikinėja su Džeku Foliu. Jie susitikdavo arba „Annexe“ kavinėje, arba „Coffee Inn“, arba šiaip kokiame nors bare. Ji sakė, kad su juo labai lengva kalbėtis. O ji pati kol kas dar nesuklupo. Kai Benė imdavo kalbėti apie Džeką, net jos veidas nušvisdavo.

– Ir, žinoma, Eva, kurią, savo nelaimei, ėmiau merginti, net neliks Dubline per Kalėdas. Ji mane atiduoda kitoms moterims, kurios nežinia ką gali man padaryti.

– Kvaily tu, man reikia grįžti į Nokgleną.

– Kuriame nebus jokių vakarėlių, žmonės išeis laukan pasižiūrėti, kaip kalasi žolytė, lyja lietus ir pagrindiniu keliu vorele žingsniuoja mūkiančios karvės.

– Nieko tu nežinai, – suriko Eva. – Nokglene mes puikiai leidžiame laiką. Kiekvieną vakarą einam į Mario kavinę. Ir, be abejo, mūsų miestelyje irgi vyksta vakarėliai.

– Pasakyk bent vieną.

– Gerai, pasakysiu! Iš pradžių vienas vyks pas mane, – ištarė ir laikydama rankoje lėkštę sustingo: o Dieve, prisikalbėjau.

Nenė paskambino į „Irish Times“, paprašė sujungti su sporto skyriumi ir paklausė, kur prieš Kalėdas bus žirgų lenktynės. Jai atsakė, kad nelabai kas bus. Iki sezono – nieko ypatinga: kaip įprastai susitikimai vyks šeštadieniais Navane ir Pančestaune. Bet Šv. Stepono dieną vėl viskas prasidės ir po Kalėdų lenktynės vyks ir Leopardstaune bei Limerike. Taigi ji galinti rinktis, kur norėtų nuvykti pasižiūrėti. Tada Nenė paklausė, ką ne sezono metu veikia žmonės, dalyvaujantys žirgų lenktynėse. Jai buvo paaiškinta, kad kai kurie įsidarbina laikraščio redakcijose – telefonu atsakinėja į žmones dominančius klausimus, aptarinėja praėjusio sezono varžybas. Bet, žinoma, viskas priklauso nuo pačių žmonių: vieni sėdi namie ir taupo pinigus, kiti traukia medžioti.

Nenė mandagiai ir paprastai padėkojo. Kad ir kaip ji norėjo priklausyti kitai socialinei pakopai, ji nebandė šnekėti kaip aukštuomenės poniutė. Vieną kartą retorikos mokytoja pasakė, kad labai juokinga klausytis, kai taisyklingu airišku akcentu kalbantys paprasti žmonės bando kopijuoti aukštuomenės atstovus. Niekas taip neparodo, kad žmogus yra garbėtroška ir siekia pasirodyti esąs neva iš kito socialinio sluoksnio, kaip dirbtinis akcentas.

Ponai Hegarčiai užėjo į vieną Dan Lerės kavinę, kurioje buvo nemažai niekur neskubančių žmonių: vieni sėdėjo ir gėrė kavą laukdami vakarinės spausdinimo mašinėle pamokos, kiti lūkuriavo filmo seanso. Tiesiog paprasti žmonės, turintys įprastų problemų: vieni svarstė, kodėl elektrinis židinys ryte ryja elektrą, kiti spėliojo, ar per šias Kalėdas vietoj kalakuto nereikėtų nusipirkti dviejų vištų.

Džozefas sukiojo arbatinį šaukštelį. Kitė pastebėjo, kad dabar jis geria kavą be cukraus. Gal ta moteris jį taip įpratino? O gal vaikščiojo ir į tokias vietas, kur ant stalo nededa cukrinių. Metė darbą vienoje draudimo kompanijoje, įsidarbino kitoje. Paskui dirbo makleriu. Sakė, kad draudimo verslas šiais laikais nebe toks kaip seniau.

Ji pažvelgė į šiltas jo akis. Ne, Kitė nejautė jam pagiežos. Bet kaskart vis šmėkštelėdavo tie pirmieji po jo išėjimo agonijos mėnesiai. Kaip ir anksčiau, jis meiliai su ja kalbėjo ir elgėsi.

– Greičiausiai čia jau ne ką tepažįsti, – mikčiodama tarė ji.

– Iš naujo susipažinsiu.

– Čia tau bus sunkiau susirasti darbą draudimo kompanijoje. Dabar Airijoje gana sunkūs laikai.

– Aš nenoriu grįžti į draudimą. Pamaniau, gal galėčiau tau padėti...

Kitė nuleido galvą, ji nenorėjo matyti jo akių. Taip, ji galėjo įsivaizduoti, kaip Džozefas sėdi prie stalo, juokina Keviną Hikį, domisi vaikinų studijomis ir klausinėja, kaip šiaip jiems sekasi. Jeigu jis sugrįžtų, atrodytų, jog tuose namuose gyvena tikra šeima. Bet kodėl jis negrįžo, kai sūnus dar buvo gyvas? Kas žino, gal ir Frankui nebūtų taip nutikę, gal tėvas būtų įkrėtęs proto nepirkti to motociklo?

– Ne, Džozefai, – nepakeldama akių tarė ji. – Nemanau, kad mums pavyktų.

Jis sėdėjo ir tylėjo. Galvojo apie savo sūnų, kuris visus tuos metus jam rašė. Sūnų, kuris per vasaros atostogas laisvomis nuo darbo kokiame nors žirnelių konservų fabrike dienomis atvažiuodavo pas jį. Juodu susėsdavo, išlenkdavo po tris bokalus alaus ir Frankas jam papasakodavęs apie gyvenimą Dan Lerėje, apie tai, kad gal mamos širdis jau atsileido. Kitė nei apie laiškus, nei apie jųdviejų susitikimus nieko nežinojo. Šią paslaptį Džozefas Hegartis nusineš su savim į kapus. Greičiausiai Frankas turėjo savų priežasčių to motinai nepasakoti. Be to, Džozefas nenorėjo, kad kaip nors pasikeistų Kitės nuomonė apie sūnų.

– Kaip nori, Kite, – tarė jis. – Čia tau spręsti. Tik norėjau pasiteirauti.

Vestvordų pavardė buvo įrašyta į telefonų knygą. Sprendžiant pagal balsą, ragelį pakėlė vyresnio amžiaus moteris.

– Skambinu ponui Vestvordui nuo pono Viktoro Kavendišo. – Nenė apsimetė šio žmogaus, kurio pavardę sužinojo paskaitinėjusi „Social and Personal“ žurnalą, sekretore.

– Labai atsiprašome, bet šiuo metu pono Vestvordo nėra.

– Kaip ponas Kavendišas galėtų su juo susisiekti?

– Man regis, šiandien jis žadėjo pietauti „Hibernian“ restorane. Galbūt ponas Viktoras galėtų jo ten pasiteirauti? – išpyškino ponia Volš.

– Labai jums ačiū, – padėkojo Nenė ir padėjo ragelį.

– Aš jau šiandien noriu tau įteikti Kalėdų dovaną, – universiteto koridoriuje sutikusi Benę pareiškė Nenė.

– Nene, bet aš nieko tau neturiu, – sutrikusi atsakė ši.

– Noriu tave nusivesti pietų.

Neigiamo atsakymo Nenė nenorėjo girdėti. Kiekvienas žmogus vertas bent kartą per savo gyvenimą papietauti „Hibernian“ restorane. Jos irgi ne išimtis. Bet Benei akimirksnį dingtelėjo, kodėl ji nekviečia ir Evos.

Eidamos pro Šv. Stepono Grino parką jos sutiko Džoną O’Brajaną ir Bilą Duną. Vaikinai pasiūlė Kalėdų proga kur nors drauge išgerti. Merginoms atsisakius šie jas pabandė suvilioti vištienos maltinukais ir skrudintomis bulvytėmis „Bewley“ bare. Juokdamasi Benė pareiškė, kad jos einančios į „Hibernian“ restoraną.

– Jau greičiausiai nukabinote kokius du seniokus, – bandydamas slėpti nusivylimą tarė Bilas.

Benė norėjo pasakyti, kad tai Nenės dovana jai, bet nutylėjo. Gal Nenė norėjo, kad tik jos abidvi eitų. Benė pažvelgė į Nenę – ji stovėjo lyg niekur nieko. Nenė tokia graži. Greičiausiai nuostabu kas rytą atsibusti ir žinoti, kad kiekvienas sutiktas žmogus tavim žavėsis.

Benė labai norėjo, kad Bilas nebūtų toks paniuręs. Šiaip kokią kitą dieną tikrai būtų smagu su juo nueiti į „Bewley“. Džekas šiandien visą vakarą praleis regbio klube. Jai patiko būti su Bilu ir Džonu, nes jie – Džeko draugai, jo gyvenimo dalis. Staiga ji pajuto, kaip užplūsta negeros mintys apie Nenę ir jos nuostabią dovaną. Bet kodėl? Žinoma, juk būtų puiku nueiti į patį „Hibernian“ ir ten pasėdėti, ne tik įsliūkinti į tokio prabangaus restorano tualetą ir kuo greičiau mauti atgal.

Po pietų Evai nebuvo paskaitų, bet ji niekaip negalėjo rasti nei Benės, nei Nenės. Aidanas Linčas pakvietė kartu su jo tėvais pavaikščioti po parduotuves ir paieškoti kalėdinių dovanų, o paskui kur nors prisėsti ir pavalgyti. Ji atsisakė ir pridūrė, kad šis pasiūlymas tolygus kvietimui į minų lauką.

– Kai mes susituoksime, vis viena turėsime su jais matytis ir kviesti vakarienės.

– Kai po kokių dvidešimties metų ateis tas laikas, tuomet ir pasvarstysime, – atrėžė Eva.

Aidanas labai optimistiškai į viską žiūrėjo ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad Eva jį myli. O ji, žinoma, jo nemylėjo. Eva vis bandydavo visiems išaiškinti, kad ji nieko nemyli, tik yra labai prisirišusi prie motinėlės Franciskos, Benės ir Kitės. Jos dar niekas neįtikino, kodėl meilė vadinama tokiu didingu jausmu. Ji puikiai žinojo, kas dėl meilės nutiko jos tėvams, kokie nuobodūs pasidarė Karmela su Šonu ir kaip šis jausmas sugriovė Kitės Hegarti gyvenimą.

Prisiminusi Kitę pagalvojo, kad jau metas traukti į Dan Lerę. Šiomis dienomis Kitė atrodė prastai. Neduokdie, ji susirgo. O dar blogiau, jeigu ją aplankęs vyriškis pasirodytų esąs tas žmogus, kurio pamatyti Eva tikrai nenorėtų.

Ji sėdo į traukinį ir grįžo namo. Įėjusi į virtuvę pamatė už galvos susiėmusią sėdinčią Kitę. Niekas nuo ryto nebuvo paliesta. Eva pasikabino paltą.

– Sesuo Imelda mėgdavo sakyti, kad nėra šiame pasaulyje tokios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti bulviniais blyneliais. Ir aš su ja sutinku, – kalbėdama iš puodo išėmė šaltos bulvių košės ir į keptuvę įmetė sviesto.

Kitė nė nekrustelėjo.

– Žinoma, nesakau, kad šis patiekalas išsprendžia visas bėdas. Prisimenu, kaip man niekas nesakė, kodėl mano tėvai palaidoti skirtingose kapinėse. Tada susėsdavome su motinėle ir valgydavome bulvinius blynelius. Žinoma, geriau nepasijusdavau, bet bent jau būdavo skanu.

Kitė pakėlė galvą. Regis, kalbos apie maistą ją nuramino. Ir Kitė pradėjo lietis, o Eva net užgniaužusi kvapą klausė pasakojimo apie šią moterį pametusį, grįžusį atgal ir dabar jau jos pačios išvarytą vyrą.

Vos įėjusi į restoraną Nenė iš karto akimis susirado Saimoną Vestvordą. Padavėjas šias dvi žavias studentes norėjo pasodinti kur nors nuošaliau, bet Nenė paprašė staliuko salės vidury. Ji kalbėjo taip, tarsi būtų dažna jų klientė. Ir padavėjas, žinoma, sutiko jas ten pasodinti.

Pervertusi valgiaraštį Nenė paprašė paaiškinti patiekalų, apie kuriuos nieko nenutuokė, sudėtį.

– Gal užsisakykime ko nors, ko dar nesame valgę? – pasiūlė Nenė.

Benė jau buvo nusižiūrėjusi ėrienos patiekalą, kuris jai pasirodė skanus ir bent jau aiškus, kita vertus, jeigu čia Nenės dovana...

– Ko pageidausite? – pasiteiravo padavėjas.

– Smegenėlių. Dar niekada nesu jų ragavusi, – užsisakė Nenė.

– Ar tik nebus čia krūva atliekų? – paklausė neįprasto pasirinkimo nustebinta Benė. – Be to, smegenys man atrodo siaubinga.

– Tokiame restorane kaip šis smegenys nebus siaubingos. O kodėl tau neparagavus tešmens, perlavištės arba perkūno oželio?

– Perkūno oželio? Kas tai?

– Toks paukštis.

– Negali būti. Niekada apie tokį negirdėjau. Nieko sau – perkūno ožys.

– Perkūno oželis, kvailute tu, – nusijuokė Nenė.

Kaip tik tuo metu į jas atkreipė dėmesį Saimonas Vestvordas. Akies krašteliu Nenė pastebėjo jo žvilgsnį. Jis sėdėjo su keliais senyvo amžiaus vyriškiais ir labai nepatraukliomis jaunesnėmis moterimis.

Ją pastebėjo! Nenė įsitaisė kėdėje – dabar belieka laukti. Benė toliau tyrinėjo valgiaraštį.

– Nežinau, kas čia.

– Žinai. Čia didelės krevetės su česnakų padažu.

– Tiksliai, prisiminiau, bet niekada jų nesu ragavusi, taigi ir aš išbandysiu šį tą naujo. – Benė bent jau nežiūrėjo į smegenis, tešmenis ir kitų keistai skambančių patiekalų pusę.

– Panele Hogan, jūs pietaujate geriausiose vietose, – išgirdo iš kažkur šalimais išdygusio vyriškio, kuris pasirodė besąs Saimonas Vestvordas, balsą.

– Nors nedažnai, bet ten, kur būnu aš, vis sutinku ir jus, – maloniai nusišypsojusi tarė Benė.

Jis netgi nesuspėjo nukreipti žvilgsnio, o Benė jau puolė juos pažindinti. Labai trumpai ir paprastai, nereikėjo net jokių etiketo knygų skaityti.

– Nene, čia Saimonas Vestvoras. Saimonai – Nenė Mahon.

– Labai malonu, Nene, – tiesdamas ranką tarė jis.

– Man taip pat, – šypsodamasi atsakė.

– Girdėjau, kad buvai pasimatyme su senioku, – kitą dieną juokaudamas kaltino ją Džekas.

– Tiesą sakant, Nenė mane nusivedė į „Hibernian“. Tokia buvo jos kalėdinė dovana.

– Kaip?

– Čia buvo jos kalėdinė dovana man.

Džekas papurtė galvą – vis viena nieko nesuprato. O Benė prikando lūpą. Dabar ji norėjo, kad vakar su Nene nebūtų ten ėjusi. Ji dar užsisakė bulvių su krevetėmis ir tik iš nustebusio padavėjo veido suprato, kad šitaip niekas nevalgo: krevetės patiekiamos su ryžiais. Užuot pasielgusi kaip dauguma ir pasirinkusi porą rūšių sūrio, ji užsisakė jų daugybę ir įvairių – norėjo visko paragauti po truputį. Dar paprašė kavos su pieno puta, tačiau labai rimtai ir mandagiai jai buvo paaiškinta, kad čia, šioje salėje, kava netiekiama. Ir dar ta Nenė su Saimonu. Tarytum jie žaidė kažkokį žaidimą, kurį tik patys suprato. O dabar dar Džekas davė suprasti, kad greičiausiai Nenė turėjo kažin kokių užmačių, ją ten nusivesdama.

– Kas yra? – paklausė Džekas, žvelgdamas į susirūpinusį jos veidą.

– Nieko, – plačiai nusišypsojusi atsakė Benė.

Ši šypsena Džekui pasirodė kažkokia keista: taip šypsosi ketverių penkerių metų vaikai, apsimesdami, kad viskas gerai, nors iš tikrųjų taip nėra.

Kai užsidegus žaliai šviesai jie patraukė per Šv. Stepono ir Graftono gatvių sankryžą, Džekas ją apkabino per pečius. Visos parduotuvės jau buvo pasipuošusios Kalėdoms, spindėjo skersai gatvę ištempta švieselių girlianda. Grupelė dainininkų šaltyje dainavo „Away in a manger“. Visur mėtėsi dėžės.

Benė buvo tokia nuoširdi, kad Džekas norėjo nuo visų ją apsaugoti: nuo Bilo Duno, kuris kadaise leptelėjo, kad šią stambią didžiakrūtę merginą verta merginti, nuo su buteliais rankose besivalkiojančių ir pamišėlių akimis vėpsančių girtuoklių. Jis stengėsi ją vesti šaligatviu, kad Kalėdų karštinės apimti vairuotojai jų nekliudytų, ir aplenkti mažus elgetaujančius vaikus, kad šie iš tokios nuoširdžios merginos neišmaldautų paskutinių pinigų. Jis labai nenorėjo, kad šįvakar ji išvažiuotų į Nokgleną ir ten praleistų beveik tris atostogų savaites.

– Bene, – tarė jis.

Ji atsisuko. Jis suėmė jos veidą ir švelniai pabučiavo į lūpas. Paskui pažvelgė į jos nustebusias akis. Stovėdamas judrioje Dublino gatvėje Džekas stipriai apkabino Benę ir pajuto, kaip jos rankos apglėbia jį. Jie taip prigludo vienas prie kito, tarytum tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje.