11

Edis ir Anabelė Hoganai susižvalgė – iš pat ryto virtuvėje ruošdama pusryčius Petsė tarškėjo ir kažką sau panosėje burbėjo. Juodu neturėjo nė menkiausio supratimo, kas čia vyksta. Abiem pavyko nugirsti, kad per šitiek darbo šiuose namuose metų su Petse nė karto niekas taip nekalbėjo, nerėkė ant jos, nekaltino ir taip toliau, ir panašiai.

– Greičiausiai kalbėjosi su Mosiu, – išėjus Petsei palesinti keturių vištų, kurios buvo laikomos vielinės tvoros aptvare, sušnabždėjo Anabelė.

– Jei taip, turbūt ji vienintelė, kuri jį prakalbino, nes man dar neteko sutikti tokio nekalbaus žmogaus, – taip pat pašnibždomis atsakė Edis.

Jiems pavyko išgauti, kad kai jie buvo išėję pasivaikščioti, prieš šokių vakarą skambino Benė. Gydytojas Džonsonas patarė Anabelei kuo daugiau vaikščioti, tad vakar pasiėmę Šepą jie nužingsniavo ne vieną kilometrą į Dubliną vedančiu keliu. Gaila, bet su dukra taip ir nepasišnekėjo.

– Petse, ar ji skambino tik norėdama padėkoti už suknelę? – dar kartą pasitikslino Anabelė.

– Taip ji sakė, – įniršusi atkirto Petsė.

Benės tėvai nieko nesuprato.

– Greičiausiai ji jautėsi labai laiminga, – ilgokai pasvarstęs priėjo prie išvados Edis.

– Tikrai taip, – tarė Petsė.

Kloja Pein patarė tetai dirbti ir per pietus.

– Vaikeli, jeigu mes taip dirbsime, neilgai trukus atsidursime ligoninėje.

Dabar Pegei buvo sunku patikėti, kaip ji galėjo sau leisti manyti, kad jos dukterėčia greičiausiai yra tinginių tinginė: vos jai pasirodžius ir apyvarta padidėjo, ir nesunkiai sekėsi išlaikyti senuosius klientus.

– Teta, bet tu pagalvok, kada Birdė Mek gali ateiti apžiūrėti naujų megztinių? O kada gali užsukti ponia Kenedi pasimatuoti naujų palaidinių? Arba štai per pietų pertrauką ponia Kerol uždaro savo bakalėjos prekių parduotuvę, bet tu pažvelk į ją – negi atrodo, kad ji visą valandą pietauja? Jeigu mes dirbtume, ponia Kerol tikrai užsuktų pasižvalgyti, kokių naujų sijonų turime.

– Kai kuriems toks poelgis gali pasirodyti nesąžiningas, – sutrikusi tarė Pegė.

– Tai paaiškink man, teta, nes galbūt aš ką praleidau: ar Nokglene yra ne viena moteriškų drabužių parduotuvė ir mūsų konkurentai įsižeistų, jeigu mes dirbtume ir pietų metu?

– Nebūk tokia įžūli, – tarė Pegė.

– Aš rimtai klausiu. Ką mes įžeistume?

– Tiesiog žmonės gali pamanyti, kad mums pinigai – tai viskas, tik tiek, – gynėsi Pegė.

– Dievulėliau, koks nusikaltimas! Vadinasi, tu čia visus tuos metus stengeisi ne užsidirbti, o prarasti pinigus? Ir kokia kvaila aš buvau! – nusivaipė Kloja.

– Mes nusivarysime nuo kojų.

– Nenusivarysime, jei įdarbinsime kitą žmogų.

– Niekas nenorės.

– Duok man telefonų knygą ir pamatysi.

Fonsiui įėjus į vaistinę ponia Kenedi liūdnai dirstelėjo į jį.

– Kaip sekasi verslas, ponia? – paklausė Fonsis, kuris visuomet manė, jog ši moteris užsiima kažkuo nelegaliu.

– Kuo galiu padėti? – trumpai drūtai paklausė ji.

– Ieškau gražaus muiliuko.

– Gražaus muiliuko... – nepatenkinta atsakė, tarytum Fonsis būtų užsukęs netinkamu metu.

– Na, tokio... merginoms, – paaiškino Fonsis.

– Čia dovanų? – nustebusi pasiteiravo ji.

– Ne, čia į naują moterų tualetą padėti, – išdidžiai paaiškino.

Jam ilgai teko įtikinėti Mario, kad vietoj kieme stovinčių išviečių reikia įrengti gražų tualeto kambarį. Juk merginoms tai svarbu – užsukusios į tvarkingą tualetą, jos mėgsta ir pasidažyti, ir pasišukuoti. Nuvykęs į aukcioną Fonsis nupirko didžiulį veidrodį, jo apačioje pakabino lentynėlę. Ir dabar tetrūko kelių gražių rankšluosčių bei muiliukų.

– Ar tiktų obuolių kvapo? – paklausė ponia Kenedi, ištraukusi dovanoti skirtą muiliukų rinkinį.

Fonsiui dingtelėjo, kad reikia nepamiršti pasakyti Klojai apie muilą ir talką – tegul ir jų parduotuvė apsirūpina šiomis prekėmis. Ir pasakyti nedelsiant, kad Pegė nepultų aiškinti, esą jie vagia verslą iš ponios Kenedi. Ši sena ragana ir taip prekybą muilu laiko savo rankose, bet jau nebeilgai. O kol kas tiek to...

– Kaip tik tokio mums ir reikia, labai jums ačiū, ponia Kenedi. – Plačiai išsišiepęs ir net dorai nepasižiūrėjęs į kainą Fonsis paliko pinigus ir dingo.

Žvilgtelėjęs pro parduotuvės langą Šonas pamatė, kaip ponia Heli blizgina žalvarinius savo viešbučio inicialus. Į juos ji žvelgė nepatenkinta. Gal kas nutiko, kad ji tokia susiraukusi? Hoganų vyriškų drabužių parduotuvėje nieko nebuvo, todėl jis nusprendė pasižvalgyti, kas vyksta lauke.

– Labai sunku nuvalyti raides, – tarė ponia Heli. – Sunku išvalyti tarpelius.

– Ponia Heli, jūs neturėtumėte pati to daryti, – tarė Šonas. – Tam yra personalas.

– Bet ir jus mačiau tą patį darant, – paprieštaravo ji.

– Taip, bet tai visai kas kita – aš nesu savininkas.

– Kol kas, – atsakė ponia Heli.

Šonas apsimetė neišgirdęs.

– Pasikvieskite ką nors iš virtuvės.

– Jiems neįmanoma patikėti tokių darbų. Užuot dirbę, jie puola plepėti su praeiviais. – Regis, ponia Heli nė nepajuto, kad pati elgiasi lygiai taip pat.

– Jei norite, galiu nuvalyti, – pasisiūlė Šonas. – Tik anksti ryte, kai niekas nematys.

– Jūs toks geranoriškas, – nustebusi atsisuko ponia Heli ir susimąstė, kodėl Šonas sutiko jai padėti.

Ji vis stengdavosi perprasti žmones. Jei esi viešbučio šeimininkė, sutinki nemažai žmonių, todėl reikia būti budriai. Perprasti Šoną nebuvo lengva. Tik viena buvo aišku – jis nusižiūrėjęs šeimininko dukterį. Stiprią, stambią, savotiško charakterio merginą. Poniai Heli visad atrodė, kad Šonas Volšas pakankamai protingas, todėl jis greičiausiai svarsto ir kitus variantus. Taip, Benė Hogan stambi, bet tikimybė, kad dėl to ji sulauks nedaug vyriškių dėmesio, dar nieko nereiškė. Įgijusi aukštojo mokslo diplomą ji gali dingti iš šio miestelio, sugriaudama visus Šono planus.

Motinėlė Franciska džiaugėsi giedru šeštadienio rytu. Kaip puiku, kad jau šitiek dienų nelyja. Po pamokų ji nueis į namelį ir pasižiūrės, ką dar jame reikia sutvarkyti. Kartais jai atrodydavo, kad su tuo trobesiu elgiasi lyg maža mergaitė su lėlių nameliu. Galbūt ji taip daro labai trokšdama, kad viena mergina šiame pasaulyje turėtų savus namus. Galbūt Evos namo reikalai neužims visų religinių atostogų, per kurias ji privalo atsiriboti nuo išorinio pasaulio ir apmąstyti savo pašaukimą, betgi niekur nepasakyta, kad negalima padėti įsikurti Dievo atsiųstam našlaičiui.

Motinėlė Franciska galvojo, kažin kaip jos globotinei vakar sekėsi šokių vakarėlyje. Paskambinusi Kitė Hegarti patikino, jog Eva atrodė nuostabiai. Bet motinėlė troško, kad Eva būtų apsivilkusi kad ir kokį elegantišką raudoną, bet tik ne skolintą sijoną. Dar ji norėjo, kad kuo greičiau baigtųsi pamokos ir ji galėtų paleisti taip nekantraujančias sprukti iš mokyklos mergaites, kurios greičiausiai bėgs į Mario kavinę ir pro langus dairysis į visiškai pasikeitusios Pegės parduotuvės virtiną. Kaip būtų nuostabu, jei dabar, pusę dvyliktos, ji galėtų paskambinti varpeliu ir sušukti: „Galite eiti!“ Vaikai tai prisimintų visą gyvenimą. Bet, deja, tokia žinia greitai pasiektų motinėlę Klarą. Jai dažnai suspausdavo širdį pagalvojus apie šią tikėjimo seserį. Jei motinėlė Klara nebūtų sugalvojusi čia atvykti per Kalėdas, ji būtų pasikvietusi Kitę Hegarti. O dabar to padaryti negalės, nes motinėlė Klara tuoj imtų priekaištauti, kodėl vienuolyną jos pavertė viešbučiu.

Po dviejų su puse valandos ji pasiims raktus ir eis į namelį. Nuvalys pianiną, pakabins nuostabias auksinės spalvos užuolaidas, kurios uždengs nuo drėgmės ant sienų atsiradusias dėmes. Šias užuolaidas parvežė viena sesuo misionierė iš Afrikos. Visi žavėjosi, tačiau tai ne šventųjų paveikslėliai, tad vienuolynui toks spindesys nelabai tiko. Motinėlė Franciska jas laikė žinodama, kur galės pakabinti. Gal kur nors pavyks nupirkti tokios pat spalvos medžiagos, iš kurios sesuo Imelda pasiūs sofos užtiesalus.

Eva tiesiog nenustygo lovoje išgirdusi, kad Benė kviečiama pietauti.

– Aš tau sakiau, sakiau! – vis kartojo.

– Tu sakei, jog tau atrodo, kad jam patiko šokti su manim. Ir tiek.

– Nes tu manei, kad pati skaistykla atsivėrė žemėje, ir jis per tavo petį vis dairėsi į kitus, tarsi prašydamas būti išgelbėtas.

– Ne visai taip, – atsakė Benė, bet, žinoma, jai labai panašiai pasirodė.

Vėl prisiminusi tuos nuostabius šešis šokius Benė ėmė dvejoti, ar Džekui su ja patiko šokti taip pat, kaip ir jai, ar viskas buvo daroma tik iš mandagumo. Jai atrodė, kad jam iš tiesų patiko.

Nuvijusi šias mintis šalin ėmė svarstyti, kuo apsivilkti. Ji čia turėjo tik senus nunešiotus drabužius, su kuriais vakar atvažiavo. Juk lapkričio mėnesį per pietus nesivilks prabangios vakarinės suknelės ir nedemonstruos savo krūtinės. Kaip apmaudu!

– Turiu septyniolika svarų. Jeigu nori ką nors nusipirkti, galiu paskolinti, – pasiūlė Eva.

Bet šis sumanymas Benei pasirodė neįgyvendinamas, nes parduotuvėse dažniausiai nebūdavo jos dydžio drabužių. Jei pasipuošti reikėtų Evai, vos išėjusios iš namų ir perbėgusios Marinos gatve „Lee’s“ ar „McCullogh’s“ parduotuves per penkias minutes ką nors rastų. O jeigu reikėtų Nenei, ji tiesiog atsidarytų spintą ir ką nors išsirinktų. Bet visi Benės drabužiai buvo už penkiasdešimties kilometrų, Nokglene.

Nokglenas.

Reikėtų paskambinti tėvams ir paklausti, kur jie vakar buvo, bei perspėti, kad grįš vakariniu autobusu. Taip pat reikėtų kažką pasakyti Petsei. Benė pasiėmė monetų ir nulipo žemyn.

Jie buvo laimingi išgirdę dukters balsą ir sužinoję, kad šokių vakaras buvo puikus. Dar paklausė, ką valgė, ir nustebo išgirdę, jog buvo leidžiama valgyti mėsos. Kai ji vakar skambino, juodu buvo išėję pasivaikščioti. Dar pasiteiravo, ar vakarėlis, surengtas Folių namuose, buvo šaunus. O ar ji, pagalvojo Benė, padėkojo tėvams už viską? Ir staiga pajuto miglą akyse.

– Pasakyk Petsei, kad turiu jai dovaną – kojines, – staiga paprašė.

– Puikus metas dovanoms, – garsiu, reikšmingu tonu tarė Benės motina. – Ji visą dieną niurzga.

Eva pareiškė, kad Kitė sugalvos, kuo Benei apsirengti – ji visada ką nors sugalvoja.

– Didelio dydžio drabužiai – visai kitas reikalas, – vėl nuliūdo Benė.

Bet ji klydo. Kitė pareiškė, kad vienas šiuose namuose gyvenantis vaikinas turi nuostabų sodriai žalios spalvos megztinį, kurį iš jo ir pasiskolins. Tik perspėjo, kad reikia kažkur susiūti, nes vaikinai niekada tokių dalykų nepastebi. Jeigu jam to megztinio prireiktų šiandien, verčiau tegu pamiršta tokį turintis. Prie jo Kitė prisiūs gražią nėriniuotą apykaklę ir paskolins Benei savo žalią rankinę. Ir ji atrodys nuostabiai.

Fonsis norėjo, kad Kloja pirma pamatytų moterų tualetą.

– Dievulėliau, kaip gražu, – susižavėjimo neslėpė Kloja. – Rožiniai rankšluosčiai, rožinis muilas ir violetinės spalvos užuolaidos. Nuostabu!

Fonsis abejojo, ar ne per šviesu. Klojai taip neatrodė. Žinoma, senyvo amžiaus žmonėms nelabai malonu žiūrėti į savo raukšles, bet greičiausiai čia lankysis jaunimėlis, tad tegul mato viską, ką turi blogiausia.

Kloja labai norėjo, kad jos teta sutiktų įrengti kelias matavimosi kabinas, tačiau Pegė pareiškė, kad Nokglene jų nereikia. Čia žmonės, norėdami pasimatuoti drabužius, gali juos ir namo parsinešti, o jeigu netinka – grąžinti. Be to, pasak tetos, visų pirma kabinas įrengti kainuoja, o ir vietos joms nėra. Kloja jau buvo nužiūrėjusi tinkamą kampelį. Tereikėjo gero apšvietimo, veidrodžių, kilimo ir šviesių užuolaidų. Prakalbę apie savo sunkaus charakterio giminaičius, Kloja su Fonsiu atsiduso.

– Gal eime ko nors išgerti į Heli viešbutį? – staiga pasiūlė Fonsis.

– Net nežinau. Pažadėjau išpakuoti šį rytą gautas dėžes.

– Atšvęsime mano naująjį tualeto kambarį ir susidaušime už tai, kad tu įgyvendintum savo svajonę – įrengtum matavimosi kabinas, – paragino Fonsis.

Juodu nužingsniavo gatve. Kloja vilkėjo rausvai violetinės spalvos džemperį ir trumputę baltą vilnonę suknelę, iš po kurios buvo matyti apsmukusios kelnės. Ausyse maskatavo didžiuliai, apvalūs, balti plastikiniai auskarai, kurie tai pasislėpdavo, tai vėl išlįsdavo iš po rausvai violetinės baltu apvadu puoštos kepurės.

Fonsio batai jam žengiant šaligatviu visai nekaukšėjo. Jis vilkėjo raudoną velvetinį švarką, apsiūtą geltona juostele. Marškinėlių apykaklė buvo prasegta, o iš abiejų pusių lyg kaklaraištis kabėjo plonytės raudonos virvelės. Tamsiai raudonos kelnės buvo tokios aptemptos, kad, rodės, kiekvienas žingsnis jam suteikia daug skausmo.

Šeštadienį per pietus Heli viešbučio baras būdavo tarytum koks mažas klubas. Susiskambinę po darbų čia susitikdavo Edis Hoganas su gydytoju Džonsonu, kartais užsukdavo ir kunigas Rosas. Jei tuo metu Desis Bernsas nelėbaudavo, ateidavo čia, pasiimdavo apelsinų gėrimo ir imdavo garsiai srėbti laukdamas, kol kas nors pakvies prisėsti prie stalelio.

Ponas Fludas užeidavo retai, nes dažniausiai buvo užsiėmęs tik jam matomais regėjimais. Kažkas jį vėl matė stovintį priešais medį, kuris augo šalia jo parduotuvės. Ponas Kenedis, kol dar buvo gyvas, buvo nuolatinis šio baro klientas. O štai jo žmona čia nesilankė. Kartais ir Pegė su Birde Mek užeidavo išlenkti džino arba vermuto.

Fonsis su Kloja stabtelėjo prie įėjimo į barą: jie visai nepageidavo sėdėti šalia pagyvenusių žmonių ir kartu nenorėjo jų ignoruoti bei pasirodyti nemandagūs. Taigi jie stovėjo ir svarstė, ką daryti. Staiga prieš juodu išdygo į korsetą įsispraudusi ponia Heli.

– Ar galėčiau kuo nors padėti? – be neslepiamo nepasitenkinimo nužvelgusi abu paklausė ji.

– Galbūt vėliau, dabar mes tiesiog norime ko nors išgerti, – perbraukęs ranka per savo juodus ir gausiai želė suteptus plaukus nusijuokė Fonsis.

Kloja suprunkštė ir nudelbė akis.

– Gal „Shea’s“ bare ar kur kitur ir galėtumėte gauti išgerti, – atrėžė ponia Heli.

Jie susižvalgė negalėdami patikėti, kad ši poniutė net nesiruošia jų įleisti į savo viešbutį. Stojusi tyla sutrikdė ponią Heli, nes ji laukė, kol pasipils prieštaravimai.

– Kai judu būsite... tinkamiau apsirengę, gal ir galėsite užsukti, – nenuoširdžiai ir be jokios šypsenos veide pridūrė.

– Ponia Heli, ar jūs norite pasakyti, kad mūsų neįleisite? – garsiai paklausė Fonais ir privertė visus sėdinčiuosius pasukti galvas jų link.

– Aš tik sakau, kad į šį barą žmonės ateina apsivilkę kostiumais, kaip ir pridera eiti į tokio miestelio viešbutį.

– Tai sakote, kad mes per prasti? – paklausė Kloja ir dirstelėjo į prie kampinio staliuko sėdinčius ūkininkus, kurie greičiausiai laistė žemės pirkimo ar pardavimo sutartis ir tikrai nebuvo apsirengę geriau negu jie.

– Iš pagarbos savo tetai, kuri yra viena gerbiamiausių klienčių, geriau palaikyk liežuvį už dantų, – atrėžė ponia Heli.

– Kloja, nekreipk dėmesio, ji juokauja, – stengdamasis timptelėti Kloją atgal įsikišo Fonsis.

Įraudę ponios Heli skruostai bylojo, kad ji nejuokauja. Fonsis pareiškė, kad štai bare be kaklaraiščių sėdi keturi vyrai, o jis už galimybę išgerti bokalą „Guinness“ alaus net yra pasiryžęs jį užsirišti.

Kloja pasakė, kad jei kuris nors jos apdaras erzina, ponia Heli gali ją nurengti iki liemenėlės ir kelnaičių – galbūt tuomet ji bus tinkamai apsirengusi. Bet galiausiai jie pavargo ginčytis ir suglumę trūkčiodami pečiais išėjo. Nusisuko į duris niūriais nuteistųjų veidais, bet paskui visą laiką, kol žingsniavo ilgu koridoriumi, nesiliovė garsiai juokęsi.

Prie kampinio stalelio susispietusių žmonių grupelė susižvalgė: Pegė – viena gerbiamiausių šio miestelio moterų, tai kodėl neįleido jos dukterėčios? Kiti lankytojai, kuriems ponia Heli akivaizdžiai pataikavo, tik nudelbė akis. O ji lyg niekur nieko atšovė:

– Viskam yra ribos.

Lilė Foli pareiškė, kad Aidano Linčo tėvai nejaučia saiko. O Džekas paklausė, kodėl svečiams vis buvo nešama gėrimų – jei būtų liovęsi juos vaišinę, gal Linčai anksčiau būtų išėję. Pasirodo, Engusas išnešė visus butelius, bet jie vis tiek ūžavo.

– Tavo tėvas buvo suirzęs, – pasakė motina Džekui.

– Tai kodėl jis nieko nedarė? Juk galėjo pasakyti, kad jau vėlu. – Džekui patiko Aidano tėvai.

– Tokie dalykai paliekami moteriai, kaip ir visi vakarėlio organizavimo rūpesčiai, – suirzusi atsakė Lilė.

– Išskyrus šį nesmagumą, vakarėlis buvo nuostabus. Labai ačiū. – Džekas šyptelėjo.

Vis dėlto šiek tiek vėliau jos nuotaika pasitaisė. Lilė išgirdo, kaip Džekas kviečia merginą pietų. Nenugirdo kurią, bet gal tą žaviąją Rozmari, kuri vis gyrėsi, kad jos giminėje yra teisininkų. Arba tą gražuolę Nenę, vilkėjusią perliukais nusagstyta suknele – merginą, kuri beveik nekalbėjo, bet visąlaik buvo dėmesio centre.

Lilė susižavėjusi žiūrėjo į savo vyriausiąjį sūnų – tokį pasišiaušusiais plaukais, kvepiantį „Knight Castille“ muilu. Jis ką tik sukirto sočius pusryčius, pervertė laikraščius, perskaitė sporto naujienas ir už vakarykštę pagalbą Engusui davė pusę kronos. Lilė žinojo – kaip ir jo tėvas, Džekas Folis iki pat mirties merginoms daužys širdis.

Jis pasakė restorano pavadinimą – „Carlo’s“. Dieve, o kaip sužinoti, kur toks restoranas yra? Benė lyg kažką prisiminė, regis, jis kažkur prie krantinės – ten, kur ją paleidžia iš Nokgleno atvažiavęs autobusas ir iš kur ji vyksta namo. Mažas itališkas restoranėlis. Nenė sakė, kad ten buvo – vakarais čia kaip filmuose uždegamos į vyno butelius sustatytos žvakės.

Benė kaip visada išėjo per anksti, todėl užsuko į didžiulę kosmetikos parduotuvę ir ėmė apžiūrinėti prekes. Radusi žalius šešėlius truputėlį pasitepė vokus. Jie buvo tokios pat spalvos kaip ir tas iš studento pasiskolintas megztinis. Pardavėja bandė įsiūlyti pirkti. Labai sunku rasti tokius šešėlius, kokių reikia, sakė ji, todėl negalima praleisti tokios progos. Benė paaiškino, kad šį megztinį tiesiog pasiskolino iš vieno vaikino. Ir tik po to suvokė, kad gal nereikia taip atvirai šnekėti su nepažįstamu žmogumi.

– Gal kada nors jis dar kartą paskolins, – tarė rožine palaidine apsirengusi kosmetikos pardavėja.

– Abejoju. Aš jo net nepažįstu. Namo savininkė nušvilpė jį dėl manęs.

Benė žinojo, kad jos plepalai skamba keistai, bet dabar bet koks pokalbis jai padės atsipalaiduoti. Pietūs dar negreitai, o bendraudama ji bent šiek tiek nusiramins ir nustos šitaip jaudintis.

Vakar, kai ji kvepėjo „Joy“ kvepalais ir sukosi jo glėbyje, buvo visai kas kita. O dabar sėdėti priešais apsivilkus šiuo žaliu megztiniu bus daug sudėtingiau. Kaip ji šypsosis, kaip galės jį vilioti, apkabinti? Jeigu Džekas ją pakvietė, turi būti kažkas daugiau, jo dėmesį patraukė ne vien apnuoginta krūtinė.

– Ar galėčiau pasišlakstyti „Joy“ kvepalais? Aišku, aš jų nepirksiu... – paprašė merginos Benė.

– Mes taip nedarome.

– Labai prašau.

Vis dėlto pardavėja ją truputėlį pakvepino – tiek užteks jam priminti praėjusią naktį.

„Carlo’s“ restorano paradinės durys buvo labai siauros. Prasta pradžia. Benė meldėsi, kad tik čia nebūtų tų šiuo metu populiarių suolelių, panašių į sustatytus varganose bažnyčiose. Į juos labai sunku įsirangyti. Lauke buvo šviesu, pūtė šaltokas vėjelis, o viduje – prieblanda ir šilta.

Ji padavė savo paltą padavėjui.

– Atėjau su kai kuo čia susitikti, – tarė ji.

– Jis jūsų jau laukia.

Staiga jai dingtelėjo, kad Džeką turbūt visi čia gerai pažįsta. Gal jis čia lankosi kiekvieną sekmadienį su vis kita mergina?

– Iš kur žinote, kad atėjau būtent su juo susitikti? – įtariai paklausė padavėjo: būtų nelabai smagu, jeigu visiems matant palydėtų ne prie to staliuko ir Džekui tektų ją gelbėti iš tokios situacijos.

– Nes čia sėdi tik vienas žmogus, – atsakė padavėjas.

Džekas atsistojo pasisveikinti.

– Po tokios nakties atrodai nuostabiai, – neslėpdamas susižavėjimo tarė jis.

– Tai dėl stipraus Dan Lerės vėjo, – nesutriko Benė.

Ir kodėl ji bent kartais negali patylėti? Kuriems galams pavartojo žodį „stiprus“, kuris bent jai asocijuojasi su stambiomis, laimingomis merginomis.

Bet, regis, Džekas vis dar ja žavėjosi.

– Kad ir kaip ten buvo, mūsų namuose vis dar tvyro vakarėlio dvasia – virtuvėje prikrauta taurių, peleninių.

– Buvo labai nuostabus vakaras. Ačiū.

– Nėra už ką. Engusas tau siunčia linkėjimus. Kažkodėl jam įstrigai.

– Gal jam pasirodžiau labai pikta?

– Kodėl?

Ir šito nereikėjo sakyti. Kodėl ji prasitarė, kodėl tiesiog šiaip ko nors nepaklausė apie Engusą?

Padavėjas vis klausinėjo, ar viskas gerai. Mielas žmogus, kažkuo panašus į Mario, tik gal lieknesnis. Benei dingtelėjo, gal jie kartais giminės? Betgi negali Airijoje dirbti tiek daug italų. Vis dėlto Benė ir vėl nenulaikė liežuvio už dantų.

– Ar kartais Nokglene nedirba jūsų giminaitis?

Įtariai primerkęs akis painiodamasis padavėjas bandė ištarti jos gimtojo miestelio pavadinimą.

– Kodėl jūs manote, kad Noke Glene turiu giminių?

– Ten gyvena vienas italas, vardu Mario. – Dabar ji tetroško, kad violetinis raudonais pagražinimais puoštas kilimas prasivertų ir ji prasmegtų skradžiai.

– Ar pamenate, kaip jūsų klausiau, ar pažįstate mano dėdę Mo iš Čikagos? Čia greičiausiai kažkas panašaus, – situaciją ėmė gelbėti Džekas.

Benė išsigando: Viešpatie, pagalvojo, negi čia aš šneku tokias nesąmones? Kaip sugrąžinti ano vakaro magiją? Jie dar net nepradėjo pietauti, o Džekas greičiausiai jau gailisi ją pakvietęs. Benė pliurpė apie stiprų Dan Lerėje siautusį vėją, nuvargino padavėją, vis nebaigdama taukšti apie kitus italus, o restorane nieko, kas galėtų atitraukti Džeko dėmesį ir dėl ko būtų verta čia eiti, nebuvo. Benė norėjo grįžti į „Delfino“ viešbučio kavinę. Na ir kas, kad į ją būtų prigužėję pusė Dublino, na ir kas, kad ten sėdėtų ir pasipūtusi Rozmari ar Šeila, dabar Benė netgi sutiktų priešais matyti nuolat besiglaustančius Karmelą su Šonu. Už šį siaubą bet kas būtų geriau.

– Kaip nuostabu, kad mes čia esame vieni, – Benei labai netikėtai pasakė Džekas. – Jaučiuosi kaip koks sultonas arba milijonierius. Žinai, jie kartais taip daro: paskambina, rezervuoja visus staliukus ir sėdi dviese, kad niekas jų netrukdytų.

– Iš tikrųjų? – nustebusi paklausė Benė.

Bent jau jis šioje tuščioje kavinėje bandė palaikyti pokalbį.

– Beje, kaip tik taip aš šiandien ir padariau: pasakiau Karlui, kad man reikia visos kavinės. Tik man vienam... Gal dar pianisto. Ne? Na, tiek to. Gal vėliau tegul pagroja keli smuikininkai. Tik neįleisk prašalaičių, jokių kvailų dubliniečių, norinčių papietauti ar šiaip pasėdėti.

Jie vis juokėsi – kaip ir praėjusį vakarą.

– Ir ką Karlas?

– Jis pasakė, kad dėl jūsų, pooone Foli, bet ką padarysiu. Tik su sąlyga, kad panelė bus graži.

Benė jau žiojosi sakyti, kad greičiausiai ji nėra tokia, kokią Karlas tikėjosi išvysti. Ji ėmė bijoti, kad tuščiai neįsisvajotų, jog Džekui ji iš tiesų patinka. Kažkas jos viduje vis kuždėjo to nedaryti. Todėl ji tik atlošė galvą ir nusišypsojo.

– Ir štai įėjai tu – tokia graži, kad jis tiesiog kitaip ir negalėjo pasielgti, tik užkabinti užrašą „Vietų nėra“.

– Kaip manai, ar čia pats Karlas mus aptarnauja? – paklausė Benė.

– Nežinau, bet jis tikrai labai panašus į žmogų, turintį paslaptingą pusbrolį Nokglene. Tik nenori išsiduoti.

– Man reikia įsidėmėti kiekvieną smulkmeną ir grįžus apie šią vietą papasakoti Mario, – linksmai apžiūrinėdama restoraną pasakė Benė.

– Tu tokia miela, Bene, – paliesdamas jos ranką tarė Džekas.

***

Kloja papasakojo savo tetai, kaip ji buvo išvaryta iš Heli viešbučio. Žinoma, ne dėl to, kad šiame bare ji norėtų dažnai lankytis, bet bus geriau, jei teta apie šį nutikimą išgirs iš jos, o ne iš kitų.

– Ir ką judu darėte? – paklausė Pegė.

– Jeigu mes būtume ką nors darę, tu jau žinotum. Mūsų neįleido, nes jai pasirodė, kad esame netinkamai apsirengę.

– Ji, kaip savininkė, negalėjo taip pasielgti.

– Galėjo. Ji turi teisę daryti ką nori. Tiesiog mes su Fonsiu norėjome perspėti. Gal tau arba Mario bus aktualu, o mums visa tai – tas pats.

Be abejo, Pegei ir Mario tai buvo svarbu. Nė vienam jų nepatiko šio jaunimėlio apranga, neretai abu dėl to paburbėdavo. Bet neįleisti žmonių į vienintelį miestelio viešbučio barą! To jau per daug, tai prilygo karo paskelbimui.

Praėjo nemažai laiko, kol ponia Heli suvokė, kas nutiko. Ponas Fludas, kuris kartais savo medyje nieko nematydavo ir netgi neužsimindavo apie tą pranašišką vienuolę, tarė, kad laikas kam nors stoti į kovą. Tuodu jaunuoliai jam kėlė pasibjaurėjimą. Negana to, kažkur laikraštyje perskaitė, kad atsirado tarptautinis judėjimas, kurio tikslas – pakeisti civilizuotą pasaulį, o šio judėjimo narius kaip tik ir galima atskirti pagal akį rėžiančią aprangą. Ir nieko keista, kad tuodu, Kloja su Fonsiu, susivienijo, linguodamas galvą svarstė Fonsis.

Ponią Heli palaikė ir ponia Kerol. Kuo greičiau išsisklaidys šiame miestelyje dvelktelėję nepageidaujami mados vėjai, tuo bus geriau. Nė vienas iš šių dviejų jaunuolių neturėjo tėvų, su kuriais būtų galima apie tai pasikalbėti. Viena turėjo senmergę tetą, o kitas – viengungį dėdę. Taigi nieko nuostabaus, kad jie įtūžo. Pavyzdžiui, jos duktė Maira, parduotuvėje atsakinga už knygas ir korespondenciją, dažnai ateina į kavinę, tačiau padoriai apsirengusi, todėl gali sėdėti net ir prie didžiojo lango. Ponia Heli pasielgė teisingai.

Ponia Kenedi, išgirdusi apie šį ponios Heli įžūlumą, taip pat pasakė savo nuomonę. Juk Dorotėja Heli kilusi ne iš Nokgleno, todėl kas ji tokia, kad gali sau leisti nurodinėti, kaip šio miestelio žmonėms atrodyti? Ir dar ponia Kenedi pridūrė, kad ponios Heli viešbučio bare turgaus dieną kažkas matė toli gražu ne kostiumuotų žmonių. Argi paslaptis, kad girti komersantai, panorėję dar išgerti, žino, jog bet kada galima užsukti į viešbutį. Ponia Kenedi niekada nemėgo jaunų našlių ir niršo, kad jos vyras per daug vakarų praleisdavęs šiame bare. Ji nuoširdžiai piktinosi, jog Pegės Pein dukterėčia nebuvo įleista į barą.

Birdė Mek niekada neturėjo tvirtos nuomonės. Baili moteris, visą gyvenimą praleidusi prižiūrėdama ligotą motiną, niekada dėl nieko tvirtai neapsispręsdavo. Kad ir laikė save gera Pegės Pein drauge, Birdė klausėsi, ką tauškia ponia Kerol. Taip, Mario nuolatinis jos klientas, kiekvieną dieną pas ją užsuka nusipirkti sausainių, bet, nepaisant to, ponia Kerol pritarė ponui Fludui, kad Mario sūnėnas peržengia visas ribas. Ir kaip kitaip jį sustabdyti? Žinoma, bene geriausias būdas – garsiai visiems girdint išrėžti į akis tai, ką apie jį manai!

Ponia Kerol Dorotėjos Heli nemėgo, bet žavėjosi jos gebėjimu taip gerai tvarkyti tokį vyrišką verslą. Juk viešbutis – tai ne kokia saldumynų parduotuvėlė, kiek per savarankiško gyvenimo metus sugebėjo pasiekti ji pati.

Gydytojas Džonsonas pareiškė, kad ponia Heli turi teisę nuspręsti, ką aptarnauti, o ko ne. Kunigas Rosas į šį reikalą nesikišo. Pecis Muras savo pusbroliui Dekui tepasakė, kad ponia Heli ant abiejų pėdų turi po didžiulę nuospaudą. Taigi jis palaikė Kloją su Fonsiu.

Edis ir Anabelė Hoganai šeštadienį per pietus ilgai apie tai kalbėjosi. Žinoma, kartais Kloja su Fonsiu peržengia visas ribas ir tada niekas Nokglene jų nesupranta. Jie abu atrodė taip, tarsi kasdien trauktų į kaukių balių. Bet niekas negalėjo paneigti, kad jie sunkiai dirba. Jeigu juodu stoviniuotų pakampėmis ir ištisai rūkytų, tikrai nesulauktų šitokio žmonių palaikymo. Niekas negalėjo šių jaunuolių apkaltinti tinginyste, o tai Nokglene pateisindavo daugumos žmonių nuodėmes, netgi ir tą maištingą aprangą.

– Edi, ką tu darai, kai pas tave ateina klientas – žiūri, kuo jis apsirengęs, ar tiesiog imi ir aptarnauji?

– Nebent jo batai būna labai nešvarūs, tada paprašau neiti vidun.

– Bet jų batai buvo švarūs, – atkirto Anabelė Hogan.

Anabelė pastebėjo, kad ponia Heli vyrams visuomet mielai šypsosi, o žiūrėdama į jų žmonas šypseną retai teišspaudžia. Be to, Kloja pasiuvo tokius nuostabius drabužius jų Benei, tai kaip dabar jos neužstosi. Brokatas atrodė tiesiog nuostabiai, taip gražiai derėjo prie Benės kaštoninių plaukų. Ir dar ta balta klostė prie krūtinės, pridėjusi tiek elegancijos. Net neįtartum, kad Kloja šitaip sugeba.

Motinėlė Franciska taip pat neliko nuošalyje. Jau tą pačią popietę Pegė nuvažiavo į vienuolyną pasitarti, ką daryti.

– Būk stipri, Pege.

– Ne taip lengva tame pasaulyje, Bante.

– Ir vienuolyne nelengva. Per Kalėdas atvažiuos sesuo Klara. Įsivaizduok, kiek stiprybės man prireiks.

– Daugiau ten neisiu.

– Geriau dar kartelį viską apgalvok. O jei norėsi kur nors išeiti ir pasėdėti, kur dėsiesi? Gal eisi į prispjaudytą „Shea’s“ barą ar į kokį kitą prišnerkštą kampą? Neskubėk.

– Dievulėliau, Bante, kaip vienuolė, tu neblogai nusimanai apie miestelio barus, – susižavėjusi tarė Pegė.

Jie įsišneko apie šokius. Kaip puikiai šoka Aidanas Linčas. Ir koks jis protingas – nė vienas kitas staliukas nelaimėjo šitiek prizų. Džekas papasakojo, kaip viena prie gretimo staliuko sėdėjusi mergina norėdama atsikvėpti atpalaidavo suknelę ir tuomet iš liemenėlės iškrito dvi bandelės. Jis taip skaniai juokėsi, o Benė mąstė, kaip ta mergina dabar jaučiasi. Iš ano vakaro ji greičiausiai prisimins tik šį gėdingą nutikimą.

– Buvo taip juokinga, – vis dar krizeno Džekas.

Benė irgi šyptelėjo, bet šaipydamasi iš merginos, kurios net nepažinojo, jautėsi lyg Judas.

– Tau tikrai nieko panašaus nenutiktų, – žvelgdamas į ją tarė Džekas.

– Kas žino, – susigėdusi nuleido akis žemyn.

– Bene, tu kitokia. Tu esi kitokia ta gerąja prasme, – tarė jis.

Gerai, kad tas veterinarijos studento megztinis buvo gana platus, taigi neišryškino jos krūtinės. Kaip jai pakeisti temą?

Netikėtai atsidarė durys ir įėjo kažkokia pora. Džekas krūptelėjo.

– Aš sakiau, kad galima įleisti tik žmones iš Neapolio ir tik su viena sąlyga – jei jie netriukšmaus, – žvelgdamas į juos tarė Džekas.

Tai buvo vidutinio amžiaus sušalę ir drebantys dubliniečiai.

– Greičiausiai valstybės tarnautojai. Ir greičiausiai mezga kokį romaną, – sušnabždėjo Benė.

– Ne, man rodos, čia mokyklos inspektoriai, planuojantys, kaip padaryti, kad kitais metais niekas neišlaikytų baigiamųjų egzaminų, – paprieštaravo Džekas.

Su Džeku buvo lengva kalbėtis, jis toks paprastas, toks ramus. Tik štai ji... Benė jau daugelį metų kovoja pati su savim ir apsimeta kvailele. O kaip būti romantiškai? Ji to nežinojo. O dar blogiau, kad neturėjo žalio supratimo, kaip jai apskritai elgtis. Benė labai troško suprasti ir išsiaiškinti Džeko siunčiamus signalus. Jei tik ji suprastų, galėtų atitinkamai elgtis.

Jiems pasiūlė ledų. Padavėjas nupasakojo nuostabių neapolietiškų ledų sudėtį – vaisių gabaliukai, skaldyti riešutai, cukruje virtos apelsinų žievelės ir migdoliniai sausainiai. Bellissima.

Benė pagalvojo, kad dabar ne metas svaičioti apie dietas ir kalorijas. Pamačiusi nušvitusį Džeko veidą suprato, kad jis šio skanėsto tikrai užsisakys. Padavėjas pažvelgė į du besišypsančius žmones.

– Tamsi popietė, uždegsiu žvakę, kad vienas kitą matytumėte, – tarė jis.

Pro tamsiai mėlyną Džeko megztinį švietė blankiai rožiniai marškiniai. Apšviesti žvakės liepsnos jie atrodė nuostabiai. Ji vėl pajuto norą jį paliesti. Ne bučiuoti, ne prisiglausti, o tik paliesti jo skruostą. Ji išgėrė tik vieną taurę vyno, toks alkoholio kiekis šiam staiga kilusiam norui įtakos negalėjo turėti. Paskui Benė jautėsi taip, lyg stebėtų viską iš šalies: ji persisvėrė per stalą ir švelniai tris kartus palietė jo veidą.

Trečią kartą jis sugriebė ranką ir ją pabučiavo.

Bučiuodamas palenkė galvą, tad ji nebematė jo akių.

Tada paleido.

Nebuvo jokių dvejonių – jis tyčiojasi iš jos arba juokauja kaip Aidanas Linčas. Betgi niekas taip ilgai nelaikytų ir nebučiuotų rankos, jeigu tas žmogus nepatiktų. Argi ne taip? Argi?

***

Desis Bernsas išdėstė savo nuomonę: ponia Heli yra įžūli ir kartais jam mesteli tokių kandžių dalykėlių, kokių jis nenusipelnė. Bet ar kas nors drįstų paneigti, kad jam, kartais pakilnojančiam taurelę, jos įžūlus elgesys nesivaidena? Kita vertus, gal atsirastų žmonių, kurie sutiktų, jog ši moteris turėjo teisę su juo taip kalbėti. Žodžiu, kai Desis Bernsas negėrė, už jį nebuvo nieko sąžiningesnio ir nuobodesnio.

Ir kai galiausiai visi šį įvykį apšnekėjo ir peršnekėjo, jaunajam Fonsiui buvo pasakyta, kad po Nokgleną nevaikščiotų taip, tarsi šis miestelis jam priklausytų. Po galais, kas jis toks? Italiūkščio sūnėnas, apie kurio motiną ir tėvą niekas nieko negirdėjo nuo pat tos dienos, kai jis čia atsirado. Šis jaunuolis neturi jokio pagrindo po kojomis, jo praeitis Nokgleno gyventojams – tamsus miškas, todėl nėra jokio reikalo puikuotis. O Pegės dukterėčia – įkyri, arogantiška mergiotė. Gal ši vieta padės jai susitupėti?

Mario pasakė, kad nueis į Heli viešbutį, atsistos ant laiptų ir apspjaus duris, tada grįš atgal ir dar Fonsį apspjaus. Fonsis atkirto, kad šitaip elgdamasis jis nieko nelaimės. Užuot plūdęsis, verčiau nekreiptų dėmesio, nuvažiuotų į Liverpulį ir nusipirktų naudotą „Wurlitzer“ patefoną, kurio reklamą matė.

Vis dėlto nuvilnijus pirmai pykčio bangai Mario aprimęs pajuto, kad ėmė dar labiau gerbti Fonsį. Visiems sutiktiems miestelio žmonėms sakė, kad jo sesers vaikas – tiesiog šventasis, Mario amžiaus žmonių gerovės pagrindas ir visų Nokgleno gyventojų šviesa. Trankydamas viską, kas po ranka papuolė, jis šaukė niekada daugiau nebegersiąs Heli viešbutyje. Tiesa, jis ten dar nė karto ir nebuvo užsukęs, todėl šiais grasinimais nelabai ką išgąsdino.

Tą popietę į Heli viešbutį užsuko Saimonas Vestvordas pasiteirauti apie dalykinę vakarienę.

– Kiekvieną dieną, pone Vestvordai, – meiliai atsakė ponia Heli. – Ar pirmo apsilankymo proga galėčiau ko nors pasiūlyti viešbučio sąskaita?

– Labai miela, ponia...

– Heli, – atsakė ji žiūrėdama į viešbučio iškabą.

– Ak, taip. Bet dabar neprisėsiu. Aš tik norėjau pasiteirauti, ar būtų galima užsisakyti.

– Kiekvieną dieną nuo vidurdienio iki pusės trijų.

– Štai kaip.

– Ar jums netinka laikas?

– Ne, viskas gerai, bet mane domina vakarienė.

Ponia Heli visuomet buvo pasirengusi naujiems pasiūlymams.

– Iki šiol, pone Vestvordai, mes ruošėme tik pietus, bet artėjant Kalėdoms ir po jų rengsime vakarienes.

– O nuo kada pradėsite?

– Nuo kito savaitgalio, pone Vestvordai, – žvelgdama tiesiai į akis atsakė ji.

Padavėjas pasiūlė pabandyti sambukos – itališko likerio. Tai yra viešbučio pasididžiavimas. Įmes kavos pupelių ir jas uždegs. Nuostabus gėrimas papietavus žvarbiomis dienomis.

Benė su Džeku pasvarstė, ar ta suirzusi porelė irgi šio gėrimo užsisakys, ar jį geria tik laimingi žmonės.

– Ar pamatysime jus ir kitą savaitgalį? – nekantraudamas paklausė padavėjas.

Benė norėjo jį užmušti: viskas taip gerai klojosi, ko jis čia kišasi ir tarsi nori įpareigoti Džeką ją kviesti į kitą pasimatymą.

– Be abejo, kada nors, – atsakė Džekas.

Jie ėjo Lifio krantine, kuri iki šiol Benei visuomet atrodė šalta ir šlapia. Bet šiandien ji buvo kitokia – saulėlydis viską nudažė švelniai rausva spalva. Lauke stoviniavo senų knygų pardavėjai, ant medinių stalelių išsidėlioję savo prekes.

– Visai kaip Paryžiuje, – laiminga tarė Benė.

– Ar ten buvai?

– Žinoma, nebuvau, – nusijuokė. – Juk čia aš, akių dūmėja Benė – mačiau atvirukuose ir kino teatre.

– Žinoma, tu ir prancūzų kalbą studijuoji. Tu tikrai sugebėtum.

– O varge. Pokalbiai apie Žaną Rasiną ir Pjerą Kornelį anglų kalba man geriau sekasi.

– Nesąmonė. Kai atvažiuosiu žaisti į Paryžiaus „Parc des Princes“ stadioną, paprašysiu tavęs pabūti mano gide, nes be tavęs jausiuosi kaip be rankų.

– Tai jau taip.

– Dabar aš bandau įsitvirtinti komandoje, bet jei ir toliau taip valgysiu kaip vakar vakare ir šiandien, niekur negalėsiu žaisti. Šiaip šiandien turėjau eiti į treniruotę, bet tu apie tai nieko negirdėjai.

– Ar kiekvieną sekmadienį treniruojiesi?

– Taip, tik šiandien praleidau.

Staiga ji pažvelgė į jį. Senoji Benė būtų pajuokavusi. Naujoji to nepadarė.

– Smagu, kad nėjai. Mes puikiai praleidome laiką.

Savo krepšį su daiktais Benė paliko netoli autobusų stotelės esančioje parduotuvėje. Pardavėja ištraukė jį iš po prekystalio, ir juodu kartu nužingsniavo prie autobuso.

– Ką šįvakar veiksi? – paklausė jis.

– Eisiu į Mario kavinę ir papasakosiu žmonėms apie šokių vakarą. O tu?

– Nežinau. Tikiuosi, grįžęs namo rasiu kokių nors kvietimų, – nusijuokęs tarstelėjo Džekas, tarsi jis būtų tas žmogus, kurio gyvenimą planuoja kažkas kitas.

Džekas įnešė jos krepšį į autobusą. Benė meldėsi, kad tik Maikas nemestelėtų kokio nors pokšto.

– O štai ir Benė. Pastebėjau, kad vakar su manim nevažiavai – autobusas lėkė kaip patrakęs, vos spėjau vairą sukinėt.

Greičiausiai Džekas neišgirdo, o jei ir išgirdo, gal nesuprato Maiko plepalų. Štai ką ji galvojo žvelgdama į tamsų Dubliną, o vėliau į kelią, vedantį Nokglenan. Ji šoko su Džeku Foliu, paskui jis pakvietė ją pietų. Ji neprišnekėjo nieko labai kvailo. Jis pasakė, kad juodu susitiks pirmadienį „Annexe“ kavinėje, pabučiavo jos ranką ir pridūrė, kad ji žavi. Benė jautėsi išsekusi, tarsi daugybę kilometrų būtų vilkusi sunkenybes. Kad ir kaip ten buvo, regis, ji laimėjo.