17

Brajanas Mahonas burnojo, kaip puiku mokėti pinigus universitetui, ypač jei duktė net iš lovos nesikelia dėl tų prakeiktų paskaitų. Emilija patarė jam nusiraminti, juk taip kalbėti nesąžininga, mergina sunkiai studijuoja, o į paskaitas nenueina labai retai.

– Kad jau ji yra namie, būtų malonu ją bent pamatyti, – tarė jis.

Nenė juos buvo įspėjusi, kad jeigu negrįš namo, vadinasi, nakvoja pas Evą Dan Lerėje. Tėvas pasakė, kad labai apmaudu, jog toji kambarius nuomojanti moteris, be visa ko, tik drabužių jai nenuperka ir sąskaitų neapmoka. Bet dabar jis skubėjo susitikti su žmogumi, atplaukusiu į Dublino uostą. Jie pasimatys dokininkų bare ir tarsis dėl krovinio.

Emilija atsiduso. Žinoma, sutars dėl krovinio, o tada prasidės gėrimo dienos. Brajanui išėjus ji užlipo viršun. Įėjusi į Nenės kambarį pamatė susiėmusią už galvos ir lovoje gulinčią dukrą.

– Negaluoji?

– Man viskas gerai, Em. Tikrai.

Emilija atsisėdo prie tualetinio stalelio. Jai kažkas nedavė ramybės, ji dar niekada nematė savo dukters tokios susirūpinusios. Sumišusi ji net nežinojo, ką daryti.

– Ar tai dėl... Saimono? – paklausė Emilija, nors šiaip stengėsi neminėti jo vardo, nenorėjo likimo tampyti už ūsų.

Nenė papurtė galvą ir paaiškino, kad Saimonas vienas labiausiai atsidavusių, mylinčių vyrų. Dabar jis Nokglene, bet rytoj jie eis pavakarieniauti. Emilijos toks atsakymas neįtikino. Lipdama žemyn ji purtė galvą. Sutvarkė pusryčių stalą, apsivilko palaidinę ir išėjo į darbą. Bet stovėdama autobusų stotelėje ji vis svarstė, kas galėjo nutikti jos dukrai.

Nenė gulėjo lovoje ir žiūrėjo į lubas. Ji ir pati gerai suprato, kad visai nebūtina kreiptis į ginekologą – jos menstruacijos vėluoja jau septyniolika dienų, taigi ji nėščia.

Eva su Kite atsikėlė anksti. Šiandien turi atvažiuoti statybininkai, taigi norėjo jiems viską parodyti. Jau vakar sode darbininkai pasiliko cemento ir smėlio maišų, ant kurių buvo užrašyta „Mahon“.

– Gali pasakyti Nenei, kad jos tėvo kišenė pasipildys keliais šilingais, – pasiūlė Kitė.

– Kažin ar ji apsidžiaugtų – Nenei nepatinka kalbėti nei apie tėvą, nei juo labiau ką jis veikia.

Kitė nustebo. Nenė atrodė nepriekaištingai graži. Bet ji nebuvo iš tų gražuolių, kurios nuolat žvilgčioja į veidrodį ar vos ėmusios bendrauti puola puikuotis.

Iš pradžių Evai labai patiko Nenės draugija, bet kai ji ėmė bendrauti su Vestvordu, viskas pasikeitė.

– Juk tu nejauti jai pagiežos vien dėl to, kad ji susitikinėjo su Saimonu Vestvordu?

– Jaučiu pagiežą? Aš? – piktai nusijuokė Eva: ji didumą savo gyvenimo išeikvojo jausdama pagiežą tai šeimai, kuri jos išsižadėjo. Ir, beje, Kitė ne taip pasakė: Nenė vis dar susitikinėja su juo. Ir dar kaip.

Paskambino Hetera. Ji nesustodama čiauškė apie gyvenimą vienuolyne, kaip ten kartais būna juokinga, kartais keista ir kokie ten visi prietaringi.

– Tikiuosi, nepuoli kitiems girdint viskuo stebėtis? – rūsčiai tarė Eva.

– Ne, aš tik tau pasakiau. Ir dar žinau vieną paslaptį. Manau, Saimonas vis dažniau susitikinėja su Nene. Ji kartais jam paskambina, o tada jis susideda į krepšį daiktus ir išeina su ja susitikti. Visai nakčiai.

Eva žinojo, kad juodu jau mylisi. Saimonas tikrai nesidomėtų nekalta mergele. Jam tai anokia nuodėmė. Kad ir kokio įspūdingo grožio Nenė būtų, jis su ja viešai nesirodytų, jei iš to negautų naudos. Eva šiek tiek pažinojo Saimoną, todėl galėjo garantuoti, kad Nenės į Vestlandą jis neparsiveš.

***

Jau rinkdama telefono numerį ji nieko kito ir nesitikėjo išgirsti – nėštumo testas teigiamas. Nenė lėtai apsirengė ir išėjo iš tuščio Klevų sodo gatvės namo. Į Nokgleną ji nuvažiavo autobusu. Eidama pro Švč. Mergelės Marijos vienuolyną ji stabtelėjo ties vartais ir žvilgtelėjo į alėją. Girdėjo, kaip krykštauja žaidžiantys vaikai. Kaip keista, kad Saimonas čia leido mokytis savo seseriai, juk ji lanko pamokas kartu su tais pačiais vaikais, kurių tėvai dirba jam. Bet gal tai geras sumanymas? Vadinasi, jis vis labiau prisiriša prie Nokgleno. Nuo šiol jie galės dažniau apsistoti namelyje, jis turės mažiau rūpesčių dėl sesers – ji čia jausis laiminga ir daugiau nebėgs iš mokyklos.

Nenė gerai neprisiminė, ar toli iki Vestlando, bet nusprendė, kad pėsčiomis eiti gali būti per ilgas kelias. Nokglene, žinoma, jokių taksi nėra. Iš Benės, Evos ir Saimono prisiklausiusi prastų atsiliepimų apie Heli viešbutį nusprendė, kad ten verčiau neis ir nieko neprašys pavėžėti. Ji palauks, kol važiuos kokia padoresnė pakeleivinga mašina. Netrukus pasirodė žalias automobilis. Jam priartėjus pamatė, kad jį vairuoja vidutinio amžiaus žmogus. Nenė pakėlė ranką ir mašina, be abejo, sustojo.

Gydytojas Džonsonas paklausė, kuria kryptimi ji traukianti.

– Į Vestlandą, – atsakė.

– Taip, kurgi daugiau.

Važiuodami jie kalbėjosi apie mašiną. Jis pasakė, kad šioji – „Morris Cowley“ yra pati pigiausia iš fordų. Jis labai norėtų įsigyti „Zodiac“ arba „Zephyr“, bet kai pradedi taip svajoti, tai nežinai, kada sustot.

– Nemanau, kad jūs iš tų, kurie nežino, kada sustoti, – atsakė graži šviesiaplaukė, kurią jis jau buvo kažkur matęs. Mergina atrodė labai susijaudinusi, todėl gydytojas nepuolė jos klausinėti, kokiu reikalu ten traukianti.

Nenė pareiškė, kad daugeliui žmonių tiesiog pritrūksta ryžto bent pirštą pajudinti dėl savo svajonių. Jis turėtų nusipirkti „Zephyr“ arba „Zodiac“ ir mesti iš galvos tą mintį, jog šis noras neįgyvendinamas. Morisas nusišypsojo ir pasakė apie tai bandysiantis pasikalbėti su savo žmona ir bankininku. Nors jau dabar žino, kad nė vienas jų šiam sumanymui nepritars, bet bent jau pabandys.

Jie įvažiavo į Vestlandą.

– Ar ir jūs čia važiavote? – išsigando Nenė: ji nenorėtų įsiveržti, ir dar ne viena.

– Ne, bet džentelmenas, kad ir vairuojantis tik „Morris Cowley“, panelę atveža prie pat durų.

Nenė taip žaviai nusišypsojo, kad gydytojas pamanė, jog tas jaunasis Saimonas Vestvordas iš tiesų laimingas vyras. Jis gali užkariauti pačias gražiausias merginas vien dėl to, kad gyvena dvare ir kalba kaip dera aukštuomenės atstovui.

Nenė pakėlė akis į namą. Lengva nebus. Bet viskas, kas svarbu, nelengvai pasiekiama. Tris kartus giliai įkvėpusi ji paskambino į duris.

Ponia Volš labai gerai žinojo, kas yra Nenė Mahon. Ji ne kartą girdėjo jos balsą telefono ragelyje. Ir Bėja prasitarė girdėjusi paskalas, kad ji yra Evos Maloun bei Benės Hogan draugė. Čia ta pati mergina, kuri praėjus vos kelioms dienoms po Kalėdų lankėsi jų namuose. Vis dėlto moteris nenusižengė įprastai tvarkai ir paklausė, kas ji būsianti.

– Mahon, – atšovė Nenė.

Kaip tik iš virtuvės išėjo Saimonas. Jis girdėjo atvažiuojančios ir po kelių sekundžių vėl nuvažiuojančios mašinos garsą.

– Ponia Volš, ar čia buvo gydytojas Džonsonas? Regis, jis išvažiavo net neapžiūrėjęs senelio...

Tuomet jis pamatė Nenę ir jo balsas iš karto pasikeitė.

– Labas, – pasisveikino.

– Labas, Saimonai.

Ji atrodė nuostabiai: kreminės spalvos kostiumėlis, į atlapą įsegta raudona dirbtinė gėlė, rankinė ir batai tokios pat raudonos spalvos. Nenė atrodė lyg išsiruošusi į ištaigingą puotą.

– Užeik, prisėsime, – pasiūlė jis.

– Gal kavos, pone Saimonai? – paklausė ponia Volš, nors iš anksto žinojo, kad išgirs neigiamą atsakymą.

– Ne, ačiū, ponia Volš, – ramiai atsakė jis. – Kol kas, manau, mums nieko nereikės.

Juodviem įėjus į kambarį Saimonas uždarė duris.

***

Į barą įėjo Aidanas Linčas. Prisėdęs prie Džeko jis pasigyrė, kad Benė jį išmokė šokti čarlstoną.

– Visai lengva, tik reikėjo išmokti kojas laikyti atokiau vieną nuo kitos.

– Na, taip, – pritarė Džekas.

– Ir labai malonu su ja šokti, – pridūrė Aidanas ir paaiškino, kad Benė turėtų mesti iš galvos bibliotekininkės darbą ir tapti mokytoja: tvarkyti knygas bibliotekoje gali bet kas, o štai mokyti, arba, tiksliau sakant, perteikti žinias, – ne kiekvienas.

– Tu teisus, – sutiko Džekas.

– Ir dar kai kas, – pridūrė Aidanas: jis norėtų žinoti, ar dar ilgai juodu su Bene susitikę beprasmiškai taukš niekus ir kada pagaliau eis prie reikalo? Juodu su Eva, šiuo metu universitete tapę tiesiog svajonių pora ir net pralenkę Karmelą su Šonu, norėjo žinoti, ar tarp jų nekilo kokių nors nesutarimų.

– Paklausk jos, – tarė Džekas.

– Eva jau klausė. Benė jai pasakė, kad ji niekaip negali rasti tavęs.

– Greičiausiai dėl to, kad ji manęs ieško Nokglene.

– Ar jūs jau kada nors... Na, žinai? – nutęsė Aidanas.

– Ne tavo reikalas.

– A, vadinasi, ne. Kaip ir mes. Dieve, ko jas ten mokė tame vienuolyne?

– Greičiausiai kažko apie tokius kaip mes.

Po kurio laiko pokalbis pakrypo apie futbolą. Jie ėmė diskutuoti, kodėl kai kurie žaidėjai nesugeba normaliai spirti kamuolio.

Aidanas daugiau nei Eva nesužinojo. Tik pasitikslino, kad Džeko akiratyje nieko naujo.

– Tai bent staigmena, – pradėjo kalbą Saimonas, o tarp jo antakių pasirodžiusi plonytė raukšlė bylojo, kad jis nėra labai patenkintas šiuo vizitu.

Nenė savo kalbą buvo iš anksto surepetavusi, nėra prasmės kalbėti užuolankomis.

– Laukiau tol, kol įsitikinau: aš esu nėščia.

Iš Saimono veido buvo aišku, kad jis susirūpino.

– O ne, – eidamas Nenės link tarė jis. – O ne, Nene, mano miela vargšele, – Saimonas stipriai ją apkabino.

Ji nieko nepasakė, tik prisiglaudė prie plakančios jo širdies. Saimonas atitraukė Nenę, norėdamas pasižiūrėti, ar ji labai nuliūdusi.

– Greičiausiai tau labai skaudu, – švelniai tarė jis. – Taip nesąžininga.

– Kas nesąžininga?

– Na, viskas, – plačiai mostelėjo rankomis Saimonas.

Paskui jis nuėjo prie lango ir rankomis persibraukė per plaukus. Jis atrodė labai nusiminęs.

– Baisu, – tepratarė.

Nenė padėjo galvą ant pianino, Saimonas vis dar stovėjo prie lango. Jie abu žiūrėjo pro langą į aptvarą, kuriame ganėsi Heteros ponis. Taip pat nužvelgė laukus, po kuriuos lėtai vaikštinėjo galvijai. Nenei pasirodė, kad viskas vyksta lyg sulėtintame filme. Netgi Saimonas kalbėjo lėčiau nei įprastai.

– Ar žinai, ką daryti, kur reikia kreiptis? – paklausė.

– Ką tu čia šneki?

– Kaip ką – apie visą šį reikalą, – mostelėjo ranka jos pilvo link.

– To paklausti atvažiavau tavęs.

– Taip, be abejo, gerai padarei. – Nenė matė, koks sunerimęs Saimonas.

– Nieko panašaus nesitikėjau, – prisipažino Nenė.

– Niekas nesitikėjo, – liūdnai atsakė Saimonas, tarsi ši bėda būtų nutikusi visiems, kuriuos jis pažinojo.

Visas Nenės kūnas tiesiog rėkė: „Tai ką gi mes dabar darysime!“ Bet ji negali elgtis taip, kad Saimonas prarastų pusiausvyrą, antraip jis, visko gerai neapsvarstęs, gali išdrožti ką nors įžeidžiamo. Ji privalo išlikti rami.

– Nene, širdele, tai labai baisu, bet viskas bus gerai. Pažadu tau.

– Žinau, – kupina pasitikėjimo atsakė Nenė.

Ir tada prasidėjo. Jis prasitarė turįs draugą, kuris pažįsta panašią bėdą išgyvenusią merginą. Beje, toji mergina sakiusi, kad nieko ten baisaus. Tai beveik tas pats, kas apsilankyti pas stomatologą. Ir nereikia bijoti jokių pasekmių. Atvirai šnekant, Nenė buvo susitikusi su ta mergina, bet būtų nepadoru pasakyti jos vardą, nes, be kita ko, ta mergina gerai išauklėta.

– Betgi tu nenori, kad aš... – sukrėsta pradėjo Nenė.

– Be abejo, nepaliksiu tavęs vienos. – Saimonas priėjęs apkabino ją.

Jai palengvėjo. Bet kam jis užsiminė apie tą prakeiktą abortą pasidariusią moterį? Gal pamatęs jos išsigandusį veidą apsigalvojo? Saimonas perbraukė ranka per jos plaukus.

– Negi manei, kad nepadėsiu tau susitvarkyti su visu šiuo reikalu? – paklausė.

Nenė tylėjo.

– Mes abu pasilinksminome, todėl, be abejo, padėsiu tau.

Tada jis nuėjo prie stalčiuko ir išsitraukė čekių knygelę.

– Nepamenu, ką ten minėjo mano bičiulis, bet sužinosiu vardą ir adresą. Žinoma, tai bus Anglijoje. Bet taip tik geriau, ar ne?

– Čia tavo vaikas. Ir tu tą žinai. – Nenė negalėjo patikėti.

– Nene, angele mano, tai tik dėmelė, o ne vaikas. Jam dar ne laikas.

– Tu pats gerai žinai, kad buvai man pirmas ir vienintelis.

– Nene, dėl to nepradėkime pyktis. Tai liks tik tarp mūsų. Tik mudu žinosime apie mūsų pašėliojimus.

– Kodėl negalime jo susilaukti? Juk tu nori vesti, susilaukti palikuonių? Mes gerai sutariame, aš tau tinku, – kaip įmanoma švelniau kalbėjo Nenė.

Ji darė viską, kad tik palenktų jį į savo pusę. Ji negalėjo patikėti, kad jai teks maldauti. Saimonas dažnai kartojo, kad myli ją. Kiekvieną audringą naktį jis šaukdavo, kaip stipriai ją mylįs. Neįtikėtina, bet dabar jis traukia čekių knygelę ir bando atsipirkti pinigais. Jis švelniai paėmė ją už rankos.

– Nene, tu puikiai supranti, kad mes nesituoksime. Juk tu tokia šaltakraujė, racionali, nuovoki mergina. Ir aš tą žinau.

– Aš tik žinau, kad sakei, jog myli mane.

– Taip ir yra. Myliu kiekvieną tavo kūno dalelę. Ir neneigiu to.

– Ką tu vadini meile – savo čekių knygelę ir abortą?

Saimonas atrodė labai susirūpinęs, nes nesitikėjo tokios jos reakcijos.

– Ir greičiausiai viskas būtų kitaip, jeigu mano tėvas būtų turtingas statybininkas.

– Tai neturi nieko bendra.

– Su kuo tikrai neturi nieko bendra – tai su religija. Dabar 1958-ieji ir nė vienas mūsų netiki Dievu.

Jis atlenkė jos pirštus ir įgrūdo sulenktą čekį. Netikėdama savo akimis Nenė pažvelgė į Saimoną.

– Atsiprašau, – tarė jis.

– Važiuoju namo, – po kurio laiko ištarė Nenė.

– Kaip grįši? – paklausė Saimonas.

– O aš maniau, kad nuo šiol čia bus mano namai... Kaip kvailai dabar jaučiuosi, – nužvelgusi kabančius paveikslus, pianiną ir metusi žvilgsnį pro langą tarė Nenė.

Vos Saimonas žvilgtelėdavo į Nenę, jam visada pasidarydavo taip gera. Ji buvo nepaprastai graži.

– Norėčiau... – pradėjo Saimonas, bet taip ir nebaigė sakinio.

– Ar žinai, kas galėtų mane parvežti namo?

– Aš.

– Ne, to jau būtų per daug. Tegu kas nors kitas parveža.

– Nelabai žinau, kas tai galėtų padaryti... ko galėčiau paprašyti.

– Padarysime taip: pati nuvairuosiu iki aikštelės, greitai turėtų atvažiuoti autobusas, o tu vėliau pasiimsi mašiną.

– Bent jau leisk man... – Jis pabandė prisiartinti prie jos.

– Ne, nesiartink ir neliesk manęs.

Jis padavė jai mašinos raktelius.

– Ji sunkiai užsiveda, – paaiškino.

– Žinau, ne kartą joje sėdėjau.

Nenė nusileido laiptais žemyn. Saimonas žiūrėjo pro langą ir matė, kaip prie jo mašinos prieina Nenė, įsėda ir greitai išvažiuoja. Jis žinojo, kad pro virtuvės langą šiuo metu spokso Bėja Mur su ponia Volš ir, be abejo, spėlioja, ką tai galėtų reikšti. Kad ir kaip ten būtų, Saimonas negalėjo nesižavėti šia mergina: jis žiūrėjo, kaip Nenė, nė kartelio neatsisukusi atgal, kerta alėją ir išsuka iš jo namų kiemo.

***

Raktelius ji paliko automobilyje. Šiame miestelyje niekas nedrįstų vogti pono Saimono Vestvordo mašinos. Niekas nenorėtų turėti reikalų su dvare gyvenančiais žmonėmis.

Netrukus pasirodė autobusas, kurį atvairavo Maikas. Po penkių minučių jis važiuosiąs atgal į Dubliną. Nenė nusipirko bilietą.

– Galėjai iš karto pirkti į abu galus, būtų buvę pigiau. – Maikas mėgo žmonėms dalyti patarimus.

– Nežinojau, ar važiuosiu atgal, – atsakė Nenė.

– Gyvenimas kupinas netikėtumų, – tarė žvelgdamas į šviesiaplaukę merginą, kurios apranga – kreminės ir raudonos spalvos derinys – šiai vietovei atrodė per madinga.

Bilas Dunas pamatė, kaip Benė įeina į „Annexe“ kavinę. Ji dairėsi tikėdamasi pamatyti Džeką, bet jo nebuvo nė kvapo. Neradusi Džeko Benė atsistojo į eilę už kitų studentų. Jeigu jis čia būtų, dabar jai nereikėtų laukti, nes vieta jau būtų užimta.

Bilas jai pamojavo ir pasakė turįs du puodelius kavos. Jis dar nė vieno nepradėjo gerti, todėl turėjo pretekstą prie savo staliuko pasikviesti Benę. Šiandien ji labai graži: apsivilkusi kaštoninį kaip ir jos plaukai megztinį, iš po kurio kyšojo gelsvos spalvos palaidinė.

Bilas su Bene šnekučiavosi. Kartkartėmis ji vis mestelėdavo žvilgsnį ieškodama Džeko, bet Bilui apie jį neužsiminė. O jis neprasitarė, kad pastebėjo jos lakstančias akis. Jam buvo taip gera su ja kalbėtis. Jie šnekučiavosi apie tai, ar įmanoma uždrausti gaminti bombas. Benė pasakė, kad greičiausiai tai tas pats, kas prašyti boksininką boksuotis viena ranka. Paskui abu įsileido į svarstymus, ar Elviui iš tiesų patiko tarnauti Amerikos armijoje, ar tai tebuvo visuomenei skirtas pasirodymas. Užsiminė ir apie Džeką Keruaką*. Ar bent vienas jo gyvenime sutiktas žmogus jam buvo įdomus? Be jokių abejonių, kai kurie turėjo būti tikri nuobodybės.

Laikas lėkte lėkė ir jiems reikėjo grįžti į paskaitas. Gal Benė ir liko nusiminusi, kad Džekas taip ir neatėjo, bet ji to neparodė. Moterys garsėja gabumu slėpti jausmus, o daugelis vyrų nenumano nė pusės to, kas dedasi jų dailiose galvose.

Rozmari nenuleido akių nuo guviai besišnekučiuojančių Benės ir Bilo. Atrodė, kad jie labai gerai sutaria. Greičiausiai Bilas ją guodžia dėl Džeko. Rozmari dažnai pagalvodavo, kad Džekas per gražus tokiai merginai kaip Benė, todėl neverta kalbėti apie kokius nors jausmus. Rozmari ši pora pasirodė panaši į mišrią santuoką: baltaodės ir juodaodžio, katalikės ir kitatikio. Be abejo, ir mišrios santuokos retkarčiais būna sėkmingos, bet dažniausiai porai nieko neišeina. Žinodama, kad dauguma žmonių šiai jos nuomonei nepritartų, niekam apie tai nė neužsiminė. Ir kam užsiminti, juk ir taip aišku – po tokių šnekų pati būtų apkaltinta, jog taip kalba tik dėl to, kad jai patinka Džekas. Kad ir kaip pačiai Rozmari būtų keista, bet taip nėra. Ji sutiko labai žavų medicinos studentą Tomą. Kol jis baigs mokslus, praeis daug metų, vadinasi, jai irgi nėra kur skubėti, todėl spės tapti stiuardese arba įgyti kokią patrauklesnę profesiją.

Dubline prie krantinės Šonas laukė autobuso, vykstančio į Nokgleną. Norėdamas viską gerai apmąstyti, penkias dienas jis buvo apsistojęs vyrų bendrabutyje. Dienomis vaikštinėdavo po vyriškų drabužių parduotuves ir bandė save įsivaizduoti dirbantį vienoje jų. Jo ateities planai su kiekviena minute vis menko. Jis neturi jokių rekomendacijų, vadinasi, nelabai kur jį priims. Pamažu ėmė suvokti, kad visos tiek metų puoselėtos viltys blanksta: dabar galėjo tik pasvajoti apie nuosavą namą prie skardžio, kaip ir užsiimti nuosavu verslu arba virš Hoganų parduotuvės iškaboje išvysti įrašytą ir savo vardą. Taip, visos šios svajonės – praeitis. Nuo šiol Nokglene, miestelyje, kuriame pragyveno dešimt metų ir kurį vadino savo namais, jis nepageidaujamas.

Bet jis turėjo pasiūlymą.

Pastebėjo iš autobuso išlipančią gražią šviesiaplaukę, apsivilkusią kreminės spalvos kostiumėliu. Šonas prisiminė, kad ji yra Benės ir Evos draugė. Ta pati, kuri dalyvavo pono Hogano laidotuvėse ir per Kalėdas lankėsi Vestlande. Ji jo nepažino. Rodės, merginos mintys kažkur skrajojo.

Šonas įlipo į autobusą ir nemaloniai žvilgtelėjo į Maiką – žmogų, kurį taip gerai pažinojo: jis niekada nepraleis progos pasišaipyti iš kito.

– O štai ir ištįstaveidis Šonas. Sūnus palaidūnas grįžta?

– Maikai, labai norėčiau suprasti, bet nė nenutuokiu, apie ką čia tauški.

– Tai žodžiai iš Naujojo Testamento, Šonai. Toks davatka kaip tu turėtų žinoti.

– Aš tikrai neturiu nieko bendra su tuo sūnumi palaidūnu. Nebent tiek, kad jis savo gyvenimą nugyveno ne taip, kaip pridera.

Maikas skvarbiu žvilgsniu pervėrė pašnekovą. Jo žmoną pasiekė gandai, kad kažkas nutiko ar nenutiko Hoganų parduotuvėje. Dabar tik tiek aišku, kad Šonas nepabėgo.

– Nieko tokio, man tik įdomu sužinoti, kur bus papjautas nupenėtas veršis, – tarė Maikas. – Gal tas veršis jau laistomas Heli viešbutyje?

Nenė grįžo į tuos pačius namus, iš kurių šį rytą išėjo. Nusivilko kreminės spalvos kostiumėlį ir tvarkingai pasikabinusi ant pakabo švelniai nuvalė kempinėle, prisotinta citrinų sulčių. Į savo raudonuosius batelius įkišo kurpalius, o raudonąją rankinę, prieš suvyniodama į popierių ir padėdama į spintą šalia kitų keturių rankinių, nublizgino tepalu baldams valyti. Tada apsivilko geriausiais į universitetą vaikščioti skirtais drabužiais, susišukavo ir tą pačią dieną antrą kartą išėjo į stotelę laukti autobuso.

Ponia Heli susitvarkė darbo kabinetą. Ant palangės pastatė didžiulę vazą, primerktą geltonų narcizų, o ant spintelių – kelias mažas plastikines vazeles hiacintų.

Nuvykusi į Balilį pasidarė šukuoseną. Naujasis korsetas idealiai tiko. Jis kuo puikiausiai gludo prie kūno, tad aptemptas sijonas atrodė tiesiog nuostabiai. Apsivilko palaidinę aukšta apykakle ir į ją įsisegė kamėją, kurią prisimindavo tik ypatingomis progomis. Bet šis vakaras ir yra ypatingas, juk grįžta Šonas Volšas, kuris jai pasipirš.

Vienuolyne buvo pietų metas. Taigi motinėlė Franciska ėmėsi savo pareigų. Kol mergaitės valgė sumuštinius, ji apėjo vienuolyną ir patikrino, ar viskas savo vietose. Tada mergaitėms, tvarkančioms pagrindinį vienuolyno koridorių, paliepė, kad viskas būtų kruopščiai išvalyta, gražiai sutvarkyta, kambariai išvėdinti. Praeidama išgirdo, kaip keletas mergaičių aiškina Heterai Vetsvord apie rožinį.

– Kodėl sakai, kad jį reikia nešioti? – pažvelgusi į rožinį paklausė Hetera.

– Taip visada sakoma, – pašaipiai atšovė Fiona, jauniausia ir prasčiausiai išauklėta iš visų Kerol šeimos vaikų.

– O ką reiškia airiškas ragas? – susidomėjusi toliau klausinėjo Hetera.

– Tai reiškia, kad jis padarytas iš rago, – kupinu paniekos balsu atšovė Fludo anūkė.

– O ką jis daro? – baugiai pažvelgusi į rožinį paklausė Hetera.

Ji nežinojo, kad rožinis nieko nedaro, jis tiesiog skirtas melstis. Prieš einant miegoti sukalbi dešimt „Sveika, Marija“, paskui padėkodama Dievui dar „Tėve mūsų“.

– Kažkas panašaus į „Viešpaties maldą“? – paklausė Hetera.

– Taip, bet juos kalbėti reikia tam tikra tvarka, – pridūrė Fiona Kerol, kad neliktų jokių abejonių.

Mergaitės paaiškino, kad visa esmė – sukalbėti „Sveika, Marija“ tiek, kiek reikia, ir ne daugiau. Štai kam skirtas rožinis.

Motinėlė Franciska niekada nesikišdavo į svetimus pokalbius. Išgirdus, kaip šiurkščiai vargšei Heterai buvo paaiškinta, kad nereikia kalbėti maldų daugiau, nei priklauso, jai suspaudė širdį.

Negi mokytojai taip nieko joms į galveles neįdėjo? Gal Dievo Motina pasigailės jų vien dėl to, kad šios mergaitės dar tik vaikai. Motinėlė Franciska norėtų po pietų pasikviesti po vieną ir gerai visoms įkrėsti.

***

Per pietus suskambo telefonas. Kitei skambino Eva. Ji norėjo paklausti, ar Benė galėtų likti nakčiai. Eva žinojo, kad atsakymas bus teigiamas, bet iš pagarbos ji visada prašydavo leidimo. Patenkinta Kitė paklausė, ar vyks šokiai, ar Benė liks šiaip kokia proga.

– Ne, nieko nevyks. Benė nori, kad motina apsiprastų būti viena.

– O kaip Džekas Folis?

– Štai apie jį aš irgi norėčiau sužinoti, bet dar neklausiau, – atsakė Eva.

Per pietus Hoganų drabužių parduotuvė buvo uždaryta. Anabelė, Petsė ir Maikas pasidarė pertrauką. Atsisėdę kambarėlyje jie valgė bulvių apkepą su mėsos įdaru ir konservuotas pupeles. Maikas pareiškė, kad taip gerai jau seniai nesijautė. Šie pietūs suteiks energijos dirbti iki vakaro. Petsė pasakė, kad čia užtektinai vietos maistui gaminti. Jiems reikėtų čia persikraustyti.

Nenė apibėgo tris barus, kol juos surado. Artėjo ta popietės valanda, kai Dublino barai užsidaro: nuo pusės dviejų iki pusės trijų čia būdavo ramybės valanda.

– Oho, pažiūrėkite, kas atėjo, – maloniai nustebęs tarė Bilas Dunas.

– Pagavau tave, Nene, – tarė Aidanas.

Džekas kaip visada pasakė tai, ką ir pridera tokiais atvejais sakyti – kad labai malonu ją čia matyti – ir paklausė, ko ji norėtų. Nenė pasiskundė, kad nuo mokslų jai bloga, todėl ieškanti kelių patrauklių vaikinų, kurie padėtų atsikratyti rimtų knyginių minčių. Sužinoję, kad Nenė jų ieškojo, vaikinai pasijuto pamaloninti ir visi įsmeigė į ją susižavėjusius žvilgsnius.

Ji atrodė labai žvali. Nenė vilkėjo žalsvą megztinį ir tamsiai žalią sijoną bei striukę. Kai Nenė juokaudama šnekučiavosi su jais, jos akys spindėjo.

– Kaip romanas su tuo ponuliu? – paklausė Aidanas.

– Su kuo?

– Nagi, Nene, su Saimonu.

– Jau senokai jo nemačiau.

Aidanas nustebo, nes dar vakar Eva plūdosi dėl jų santykių.

– Ar viskas baigėsi ašaromis? – Aidanas spėjo, kad Eva norės sužinoti ne šiaip kelias šio pokalbio detales, bet ir visas smulkmenas.

– Nieko panašaus. Mes žinojome, kad nieko iš to neišeis. Jis gyvena viename pasaulyje, aš – kitame, – atsakė Nenė.

– Ta nesąmonė apie aukštuomenę. Ir išsiskyrėte tik dėl to, kad jis yra žlungančios klasės atstovas? – paklausė Bilas.

– Taip. Ir, kiek žinau, su tokiais reikia elgtis atsargiai. Su jais gana sunku bendrauti, – paaiškino Nenė.

Bilas, Džekas ir Aidanas suprato, kad Saimonas buvo netekęs galvos dėl Nenės, bet ji jį metė, nes nenorėjo žaisti pagal to dvaro taisykles.

Aidanas pagalvojo, kad išgirdusi šią naujieną Eva tikrai apsidžiaugs. Džekas to ir tikėjosi. Vos prieš porą savaičių jis netyčia matė, kaip Saimonas maldavo Nenės, jog ši būtų šiltesnė ir palankesnė, bet Nenė išliko šalta ir abejinga. Bilas nudžiugo, kad galės visiems apskelbti, jog Nenė vėl laisva.

Barmenas perspėjo, kad jie čia jau užsisėdėjo. Prie baro stovintis jaunuolis atrodė rūstus: greičiausiai jie studijuoja teisę, tyliai mąstė barmenas, vadinasi, šie jaunuoliai ir ateityje gali kelti problemų, jeigu tik jam pratęs licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Bilas su Aidanu nužingsniavo universiteto link. Džekas dar liko pasikalbėti su Nene.

– Tikiuosi, mes galėsime kada nors kartu nueiti į filmą? – paklausė jis.

– Be abejo, bet ne į tokį kaip „Pelkių moteris“.

– Reikia peržiūrėti repertuarą laikraštyje.

Jie nusipirko „Evening Herald“.

– O kaip Benė? – paklausė Nenė.

– O ką?

– Kur ji?

– Jei tik žinočiau.

Šnekučiuodamiesi tai apie viena, tai apie kita, abu sukišę galvas į laikraštį jie lėtai ėjo Grino gatve. Juodu ilgai žingsniavo iki Graftono gatvės, niekaip negalėdami apsispręsti, į kurį filmą eiti. Barai vėl atsidarė – baigėsi ramybės valanda.

– Gal užsukime išgerti ir paplepėti, – pasiūlė Džekas.

Jis užsisakė „Guinness“ alaus, o Nenė – ananasų sulčių. Džekas pradėjo ilgą pasakojimą apie Benę, skundėsi, kad jos dažniausiai nėra šalia. Sakė suprantantis, jog Benė turi padėti savo motinai dirbti parduotuvėje, bet nejau viskas užkrauta tik ant jos pečių?

– Ji neprivalo savo motinos nuolat laikyti už rankos, – pritarė Nenė ir pridūrė, kad, pavyzdžiui, jos mama kiekvieną dieną eina į darbą ir jai apie tai priminti nereikia.

Sulaukęs pritarimo Džekas pralinksmėjo ir atkuto – jau buvo bemanąs, kad kaip didžiausias savanaudis žiūri tik savęs ir tauškia vien apie savo bėdas. Nenė pridūrė, jog tai geras ženklas, bylojantis, kaip Džekas jos pasiilgo. Nenės nuomonė šiuo klausimu jam vėlgi patiko. Štai kad ir šis vakaras: vyks šokiai, visi ateis poromis, o jis kaip visada vienas. Staiga jis pažvelgė į Nenę.

– Nebent, žinoma...

– Nenorėčiau, Benė gali...

– Ai, baik. Benė neprieštarautų. Argi ne ji pati pasiūlė mums kartu eiti į filmą?

Nenė abejojo.

– O gal tu nerimauji dėl savo seno bičiulio dvarininko?

– Aš sakiau, kad tai seniai pamiršta istorija. Jis man neberūpi.

– Tai susitiksime klube, gerai? – nušvitęs tarė Džekas.

Karmela priklausė būreliui aktyvistų, kurie per šventes padėdavo ruošti vakarienes. Šonas neprieštaravo šiai jos veiklai. Jis pats, be abejo, buvo labai svarbus finansinius reikalus tvarkantis asmuo. Pirkdama sumuštinių duoną Karmela pamatė Benę, kuri, stengdamasi nekreipti dėmesio į saldumynas, dairėsi į obuolius.

– „Tiffin“ šokolado plytelė tiesiog pati prašėsi į mano burną, – tarė Benė. – Ačiū Dievui, kad atėjai, nes dar kiek – ir būčiau nusipirkusi.

– Būtų gėda vėl susigundyti šokoladu, – tarė Karmela.

Dėl šios pastabos, esą ji ir taip metų metus šlamštė šokoladus, Benė pasijuto nesmagiai. Be didesnio džiaugsmo Benė nusipirko obuolį.

– Gaila, kad šiandien vakare neliksi, – tarė Karmela. – Bus nuostabus vakarėlis. Šį kartą gavome daugiau pinigų nei paprastai. Bus pyrago su vaisiais, užlieto plakta grietinėle ir pagardinto tarkuotu šokoladu. Oi, atsiprašau, Bene, tu vis viena nebūsi, verčiau net negundysiu tavęs.

– Aš liksiu ir nakvosiu pas Evą.

– Nuostabu, – tarė Karmela. – Tada iki vakaro.

– Paskambink jam, – paragino Eva. – Paskambink ir pasakyk, kad esi mieste.

– Jis žino. Turi žinoti. Aš jam sakiau.

– Dažniausiai jie negirdi, kas sakoma. Paskambink.

Benė pasakė, kad labai nenori kalbėtis su ta moterimi, Džeko motina, kuri priverčia pasijusti taip, tarsi norėtum iš jos sūnaus gauti autografą, o ne paprasčiausiai pakalbėti. Eva pasakė, kad ji kalbanti nesąmones, juk jam skambino tik kartą. Ji turi paskambinti, ir tuojau pat. Džekas tikrai apsidžiaugs.

– Atsiprašau, bet jis išėjęs į regbio klubą. Ten vyksta kažkoks vakarėlis. Sakė, kad grįš vėlai.

– Vadinasi, jis pamiršo, kad esi mieste, – po pokalbio su Džeko motina pasakė Eva.

– Greičiausiai.

Abi atsisėdo prie virtuvinio stalo. Nė viena garsiai neištarė, kad dabar būtų geriausia Benei apsirengti ir nueiti pasimatyti su Džeku.

Abi merginos sutelkė visą dėmesį į Kitę, kuri šįvakar ruošėsi eiti į pasimatymą su Kevino Hikio tėvu.

– Tik nesipiginkit, – patarė Eva.

– Nes jis jūsų negerbs, – pridūrė Benė.

Kitė pasakė, kad jai džiugu girdėti, jog tokios jaunos panelės nepamiršta moralės. Ji pati, be abejo, pritarianti tokiam požiūriui.

– Ši laikysena ne mums. Mes gyvename nevaržomai, – patikino Eva. – Čia jums.

– Norėčiau, kad taip ir būtų, – liūdnai pridūrė Benė. – Gyvenimas būtų kur kas lengvesnis.

Anabelė Hogan atnešė į parduotuvę keletą medinių plokščių ir puošmenų. Vaizdas iškart tapo gyvesnis. O vitrinoje išdėliojo kelių spalvų V formos iškirptės megztinius – nuo šiol vyrai galės pasidairyti po Hoganų vyriškų drabužių parduotuvės vitriną ir galbūt atras ką nors tinkamo iš karto, dar prieš įeidami. Be to, dabar ir jai daug geriau matyti vaizdas pro langą, nebereikia stebeilytis pro tarpelius.

Ji matė, kaip Šonas Volšas įėjo į Heli viešbutį net neatsisukdamas į parduotuvę, kurioje taip ilgai dirbo. Girdėjo, kad prieš išvykdamas apgalvoti tolesnių planų jis ten paliko savo daiktus. Gal kur nors susirado darbą ir dabar atvyko pasiimti savo mantos? Pegė Pein kažkada užsiminė, kad Šonas sukinėjasi apie ponią Heli. Anabelė tuo abejojo. Dorotėja Heli nekvaila. Ji viena pirmųjų iššniukštinėjo, kad Šonas ne šiaip sau ir ne savo noru paliko darbą. Nuo šiol miestelio žmonės nustos jį vadinti perspektyviu verslininku.

– Nebesu aš toks svarbus ar gerbiamas žmogus, – tarė Šonas Volšas poniai Heli.

Ji liūdnai palinksėjo galva. Buvo laikai, kai Šonas galėjo daugiau pasiūlyti, bet dabar viskas pasikeitė. Mąstydama ponia Heli vis kraipė galvą. Šonas postringavo, kaip ja žavisi, kokią pagarbą jaučia, kad ji sugeba tvarkyti savo verslą, kokių dar neišnaudotų perspektyvų turi šis viešbutis. Šono nuomone, jai reikia pagalbininko, kuris dirbtų įprastus darbus, o tuo metu ji galėtų viešbučio klientams kurti jaukią atmosferą. Dorotėja Heli laukė.

Šonas meilikavo toliau: kaip ja žavisi, koks jaučiasi dėkingas dėl to, kad ji domisi ir juo, ir jo karjera, be abejo, juos sieja šilti jausmai, kurie, jo manymu, vis stiprėja. Tik gaila, jog viso to nepasakė anksčiau. O juk dar tuo metu, kai kūrė partnerystės su Edžiu Hoganu planą, jis vis repetavo šią kalbą.

Nulenkęs žemai galvą jis kalbėjo toliau. Dorotėja žvilgtelėjo į jo plaukus – gal jie būtų visai nieko, tereikia išplauti tinkamu šampūnu ir patikėti gero kirpėjo rankoms. Kai jis pakėlė nerimo persmelktą, išbalusį veidą, ji drąsinamai nusišypsojo.

– Klausau, Šonai.

– Ar priimtum mano siūlymą susituokti? – paklausė jis.

– Mielai, – atsakė Dorotėja.

Ji pastebėjo, kaip akimirksniu Šono skruostai nusidažė raudoniu, o žvilgsnis bylojo, kad jis negali tuo patikėti. Šonas palietė jos ranką. Jis net nesuvokė, kad nuo šiol jam atsiveria daug didesnės galimybės nei bet kada.

Ponia Heli ketinanti atnaujinti vieną namelį prie skardžio. Pasakė nenorinti turėti nieko bendra su anapus kelio merdinčiu drabužių verslu. Jai reikia vyro, kuris sugebėtų tvarkyti tokius nuobodžius viešbučio reikalus. Ji žino, už ką Šoną išmetė iš darbo, todėl tikisi, jog ėmęsis naujų pareigų taip nesielgs.

– Net nežinau, ką pasakyti, – išlemeno Šonas.

Jie ilgai kalbėjosi ir atėjus vakarui. Suplanavo viską iki menkiausios smulkmenos. Nuvyks kartu į juvelyrinę parduotuvę Balilyje užsisakyti žiedų. Pakalbės su kunigu Rosu dėl vedybų datos. Dubline lieknasis Šonas nesunkiai ras nusipirkti tinkamą kostiumą. Nuo pirmadienio pradės dirbti vadybininku ir gyvens naujajame priestate už viešbučio. Ponia Heli kažkodėl visuomet tikėjusi, jog vieną dieną taip ir nutiks.

Patrikas Hikis šoko nuostabiai. Jis pasakė Kitei, kad ji lengva kaip plunksnelė.

– Tiesiog pats Dievulis mano sūnų nuvedė į jūsų namus, – tarė jis.

– Ir dar tas mano pakabintas skelbimas universitete, – pridūrė Kitė.

– Gal kada nors aplankytum mane Kerio grafystėje?

Ji pažvelgė į jo stačiakampį malonių bruožų veidą. Buvo matyti, kad tai garbingas žmogus, kuris nepabėgs su kita.

– Galbūt kurią dieną ir užsuksiu, – nepuolė prieštarauti Kitė.

Jis pasakė, kad jo vaikai gerai išauklėti. Kevinas – jauniausias. Jo namas didelis ir modernus, virtuvėje viskas įsigyta iš „Formica“ kompanijos, taigi maistą galima tiesiog nuo grindų plytelių valgyti. Dar pridūrė, kad aplink juos – labai mieli kaimynai. O jo giminė jau žino apie Dubline gyvenančią našlę ponią Hegarti, kuri tokia gera jo sūnui.

– Neseniai tapusią našle.

– Kol nepasakei, aš nežinojau, o jiems ir nereikia to žinoti. Be to, manau, kad Džo Hegartis būtų patenkintas žinodamas, jog kažkas tavim rūpinasi.

– Niekada jo nevadinau Džo. Visus tuos metus nė kartelio jo taip nepavadinau, – susimąstė Kitė.

– Galbūt taip ir turėjo būti, – pasakė Kevino Hikio tėtis, kuris kaskart vis dažniau susimąstydavo, kaip šią moterį padaryti savo žmona.

Kažkas gūdžiai sugaudė ūkanotame Dan Lerės uoste. Eva jau taip įprato prie šio garso, kad beveik jo negirdėjo. Bet šįkart pašokusi iš lovos dar mieguista ji pažvelgė į laikrodį. Buvo pusė trijų nakties. Ji sukluso. Neatrodė, kad Benė miegotų. Miegantis žmogus visai kitaip kvėpuoja. Greičiausiai nemiega, tik vartosi lovoje.

– Bene?

– Viskas gerai, miegok.

Eva įjungė šviesą. Pamatė lovos kampe susigūžusią ir į pagalvę įsikniaubusią Benę. Jos veidas buvo ašarotas. Eva atsisėdo lovoje ir pasiėmė cigaretę.

– Tiesiog labai jį myliu, – kūkčiodama ištarė Benė.

– Žinau, žinau.

– O jis taip paprastai nuo manęs nusisuko.

– Tiesiog įvyko nesusipratimas. Dėl Dievo, jeigu jis su kuo nors susitikinėtų, mes tikrai sužinotume.

– Argi?

– Be abejo, tau tiesiog reikėjo anksčiau paskambinti ir dabar nereikėtų ašaroti. Sėdėtum mašinoje aprasojusiais langais ir bandytum dangstytis drabužiais.

– Galbūt aš juos per ilgai ant savęs laikiau.

– Baik kaltinti save. Visuomet manai, kad tai tik tavo kaltė.

– Jei ką nors sužinotum, ar pasakytum man? Nemeluotum, norėdama apsaugoti nuo skausmo?

– Prisiekiu, kad pasakyčiau ir neleisčiau iš tavęs tyčiotis, – patikino Eva.

Vakarėlis buvo nuostabus. Karmela didumą laiko praleido virtuvėje, todėl nematė, kaip Džekas šoko su Nene. Ir kaip jiems abiem buvo linksma. Jie beveik su niekuo nebendravo. Kai Džekas paėmė Nenės paltą ir išlydėjo ją namo, Karmela tuo metu plovė indus.

– Esu pamalonintas, kad galėsiu tave palydėti namo. Bilas Dunas ir kiti vaikinai skundėsi, kad niekada jiems nesakei, kur gyveni.

– Gal aš nenoriu, kad jie žinotų, – atsakė Nenė.

Juodu prisėdo lauke, Klevų sodo gatvėje, ir kalbėjosi. Ant Nenės veido krito gatvės žibintų šviesa – ji atrodė labai graži. Džekas pasilenkė ir pabučiavo ją. Kai jis lenkėsi bučiuoti, Nenė neatsitraukė, tik dar labiau prisišliejo prie jo. Ją bučiuoti ir glausti buvo taip lengva – Nenė nespurdėjo, nebandė išsisukti. Pakišęs ranką po striuke jis susirado jos krūtinę ir per alyvinę šilko suknelę tą vietą perbraukė ranka. Nenė jį atstūmė ir pradėjo ramiai, bet šaltai kalbėti. Tai buvo visai kita mergina, ne ta, kurią, lengvai pasiduodančią glamonėms, vos prieš kelias akimirkas jis laikė savo glėbyje.

– Džekai, ar nemanai, kad turėtume pasikalbėti apie Benę?

– Ne.

– Kodėl?

– Nes jos čia nėra. – Suvokęs, kad šie žodžiai nuskambėjo per šiurkščiai, Džekas pridūrė: – Norėjau pasakyti, kad tai, kas vyksta dabar, neturi nieko bendra su Bene. – Jis vėl pabandė pasilenkti prie jos.

Nenė taip pat pasilenkė ir pabučiavo jam į nosį.

– Labanakt, Džekai, – tarė ji ir nubėgo.

Džekas žiūrėjo, kaip ji rakina namo duris, o jas atidariusi įsmunka vidun.

Tarsi pagal kokį ritualą Nenė pasikabino ant pakabų drabužius ir juos nuvalė. Tada pasitepė kremu veidą ir atliko kelis pratimus veido odai stangrinti. Nenė atsigulė ant lovos ir perkratė šios dienos įvykius. Iš lėto ant pilvo užsidėjo rankas. Laboratoriniai tyrimai patvirtino tai, ką ji pati žinojo: vaikas jau pradėjo augti. Ji negalvojo apie Saimoną Vestvordą. Ir nesvarbu, kas nutiks – daugiau Nenė apie jį negalvos.

Ji gulėjo miegamajame, kurį kartu su mama metų metus dailino. Metų metus jos abi kalbėjosi, kad Nenė yra princesė, todėl vieną dieną sutikusi savąjį princą ji paliks šiuos namus. Bet pirmas bandymas nebuvo labai vykęs. Nenė stebeilijo priešais save ir bandė svarstyti, ką jai daryti toliau. Pas tą žmogų ji daugiau nevažiuos, Saimonas jai tiek tesvarbus kaip burnoje riogsantis sugedęs dantis, kurį privalu kuo greičiau išrauti. Ji nesižemins prieš tą, kuris kadaise jai buvo toks svarbus, o dabar ničnieko nereiškė. Nenė nepritarė Saimonui, kad joje užsimezgusi gyvybė tėra dėmelė. Vis dėlto jai buvo labai sunku patikėti, kad ji nešioja kūdikį. Žinoma, jeigu būtų sutikusi pasidaryti abortą, lyg niekur nieko galėtų toliau tęsti studijas.

Nenė pažvelgė į knygomis nukrautą stalą. Užuot laiką skyrusi mokslams, ji privalo kurti ateities planus. Kita vertus, mokslai atima tiek daug laiko. Jai visai nepatiko vaikščioti tais didžiuliais ir slogiais universiteto koridoriais ar sėdėti ankštose konsultacijų auditorijose. Ji – ne mokslo žmogus. Jos vadovas ne kartą sakė, kad Nenė niekada nepateks į geriausių studentų sąrašą. Ir kuriems galams tada stengtis? Ji galėtų išvykti į Angliją, ten pagimdyti vaiką ir kam nors jį atiduoti įsivaikinti. Užtruktų mažiau nei metus. Kita vertus, kam gimdyti, jeigu vaiką ketini iš karto atiduoti? Nejaugi vien tam, kad įgyvendintum kokios nors nepažįstamos šeimos svajonę turėti kūdikį?

Jeigu Nenė gyventų kokiame atkampiame vakarų Airijos kaimelyje, galbūt tenykščiai žmonės atleistų jaunai gražuolei už tai, kad ši įsimylėjo dvarininką ir nuo jo pastojo. Nuolat gėdintų, bet bent jau neatstumtų. Ką ten kaime – daugelis pačiame Dubline gyvenančių darbininkų šeimų netikėtai atsiradusį vaiką irgi maloniai sutiktų. Toks vaikas užaugtų močiutę vadindamas mama.

Bet tik ne šiuose namuose. Ir taip daugelis kaimynų į Mahonus žvelgia anaiptol ne pagarbiai, o šis reikalas apskritai viską sugadintų. Žlugtų ir jos bei Em svajonė. Taigi po ilgų svarstymų Nenei paaiškėjo, kad iš daugybės anksčiau buvusių galimybių dabar nedaug kas beliko.

***

Dar buvo per anksti pajusti rytinio pykinimo šleikštulį, bet Nenė ryte nepusryčiavo. Em susirūpinusi pažvelgė į dukrą.

– Ar šiandien susitiksi su Saimonu? – tikėdamasi išvysti iš džiaugsmo nušvintantį dukters veidą paklausė Emilija.

Bet teko nusivilti.

– Em, su Saimonu aš jau seniai nebesusitikinėju.

– O aš maniau, kad tu...

– Su Saimonu nesusitikinėju nuo Kalėdų. Ir prašyčiau tai prisiminti.

Emilija Mahon apstulbo. Iš dukters elgesio buvo aišku, kad tas žmogus Nenei rūpi, matyt, tarp jųdviejų nutiko kažkas svarbaus. Bet Emilija tik rimtu veidu pritariamai linktelėjo galva. O gal Nenė melavo, kad Saimonas ją vežiojasi į prašmatnias vietas, arba meluoja dabar?

Džekas įėjo į „Annexe“ kavinę. Prie staliuko sėdinti Benė jam linksmai pamojavo. Bandydama išlaikyti laisvą kėdę, apkrovė ją knygomis ir dar užmetė šaliką. Ji atrodė tokia laiminga, kad Džekas nejučia pasijuto kaltas. Niekas jai negalėjo papasakoti apie praėjusį vakarėlį, na, nebent Karmela ką nors matė ir jausdama pareigą informuoti Benę išplepėjo. Bet Benės akys iš džiaugsmo tiesiog spinduliavo.

– Kaip vakarėlis?

– Ai, kaip visada – vienas ir tas pats. Visi buvo linksmi. Reikėjo atšvęsti keletą pergalių, keletą nuostabių rungtynių ir padėkoti Šono vadovaujamam fondui. – Jis smulkiai papasakojo apie rungtynes ir puse lūpų užsiminė apie patį vakarėlį. – Gaila, kad tavęs nebuvo Dubline.

– Aš buvau! Pameni, sakiau, kad vakar parduotuvę uždarė anksčiau, o mama norėjo pailsėti ir anksti eiti miegot.

– Visai pamiršau, – prisipažino Džekas.

Stojo tyla.

– Ir, žinoma, tu nieko nežinojai apie vakarėlį.

– Žinojau. Parduotuvėje buvau sutikusi Karmelą, ji man ir pasakė.

Jam pasirodė, kad Benė kalba kažkaip miglotai. Džekas pajuto dar didesnę kaltę: ne dėl to, kad taip arti glaudė Nenę, bet turbūt Benė pamanė, jog jis net nebūtų jos kvietęs.

– Aš tikrai labai norėjau, kad ir tu ten būtum. Garbės žodis, pamiršau. Aš tiesiog įpratau, kad tavęs nuolat nėra. Tai ką veikei?

– Buvau filme su Eva.

– Reikėjo man paskambinti.

– Aš taip ir padariau, tik per vėlai.

Šį rytą Džekas nepažiūrėjo į paliktas žinutes. Motina ant lapo tikrai būtų užrašiusi jos vardą.

– Bene, aš labai atsiprašau. Esu tikras bukagalvis, – pastuksenęs sau į galvą lyg į medį tarė Džekas. – Aš netyčia sutikau Nenę. Ji neturėjo ką veikti, todėl pakviečiau ją eiti kartu. Manau, jai patiko.

Benė plačiai nusišypsojo. Viskas gerai. Jis tikrai pamiršo. Džekas neišsisukinėja, vadinasi, nieko neslepia. Ir jis norėjo tame vakarėlyje būti su ja. Ačiū Dievui, kad sutiko Nenę ir ją pakvietė. Dabar nebėra dėl ko jaudintis.