Epilogas

Daugel išmyniau keltu tolimų

Daugel regėjau aušrų sutemų

Tolimos šalys

Užmirštas laikas

Viską regiu aš

Lyg būčiau vėl vaikas

„Lemtį priimk, kur ja sutiksi” — Van Morrison

1966-ųjų vasara

Paprastai konkursą ir penkiasdešimties dolerių prizą laimėdavo Rubenas — puertorikietis vaikis tamsiomis garbanomis; šįvakar jis mūvėjo pilkomis siauromis kelnėmis peilio aštrumo kantais. Rubenas stovėjo sporto salės kampe nugara į trijų instrumentų grupę, čiaumodamas gumą ir retsykiais nukniaukdamas „Viceroy” dūmą, laukė, kada diskžokėjas ant scenos duos ženklą pradėti mokyklos tvisto karaliaus Putliaus Languočio konkursą.

— Jis gerai atrodo, — pasakiau, spoksodamas į Rubeną. — Pasirengęs laimėti.

— Man jis atrodo kaip žmogus, kuris per daug žiūrėjo Vestsaido istoriją, — pareiškė Džonas.

— Jis nemano, kad tu ko vertas, Šekspi, — paaiškino Maiklas. — Mat jis tavęs nepažįsta.

— Aš irgi nemanau, kad tu ko vertas, — Tomis apkabino mane per pečius. — O aš juk tave pažįstu.

— Jei jis tave apstums, tai tik dėl batų, — svarstė Džonas. — Jis avi tais tarakonmindžiais. Tokie batai labai tinka tvistui. Atrodo lengvi, bet padai tvirti.

— O koks tu čia, Tomas Markanas? — paklausiau. — Mano batai visai tinkami.

— Kas dar ten, be jo? — paklausė Maiklas.

— Trys airiai iš 46-osios, — pasakė Tomis.

— Ar jie kieti? — paklausiau.

— Girdėjau, kvaili per visą pilvą, — pranešė Tomis.

— Ar nuo šiol reikia būti baigus koledžą, kad šoktum tvistą? — pasidomėjo Maiklas.

— Jie užsirašė tyčia, — paaiškino Tomis. — Kad pažvengtų vienas iš kito. Šiems vyrukams nepavyko pakliūti į moterų kalėjimą.

— Dar tas kluika iš picerijos, — pasakiau. — Girdėjau, jis irgi užsirašė.

— Aš jį pažįstu, — pranešė Džonas. — Tai tas spuoguotis pajuodusiais dantimis. Aš pasistengiu, kad jis mano picos nė gabalėlio nepaliestų.

— Dar kas nors? — paklausė Maiklas.

— Juodaodis, tas, kur spjaudosi šnekėdamas, — paaiškino Tomis. — Kurio tėvą ką tik nušovė.

— Kad tik neduotų jam prizo vien už tai, — pasakiau. — Ims ir pagailės jo.

— Nesijaudink, Šekspi, — nuramino Maiklas. — Jei tik pamatysim, kad pergalė svyra į kitą pusę, pasiųsim ką nors, kad bakstelėtų tau peiliu į šoną.

— Tik ne per giliai, — paprašiau, — Čia mano mokykliniai marškinėliai.

— Tiek, kad laimėtum, — atsakė Maiklas.

Viršutinės sporto salės šviesos užgeso, prožektorių salelės nukrypo į salės vidurį. Ratu sustojo apie aštuoniasdešimt ar daugiau paauglių, daugelis berniukų ir mergaičių buvo susikibę rankomis, kiti tamsoje vogčiomis pasibučiavo.

— Tvisto konkurso dalyvius kviečiame į vidurį, — nuo scenos pranešė diskžokėjas per pečius ankštu švarkeliu, kelnėmis su atvartais ir ties kulkšnimis nusmukusiomis kojinėmis.

— Eik, parodyk jiems, Šekspi, — Tomis patapšnojo man per petį.

— Nesvarbu, kas prie mūsų prisiartintų, stumiam, — pasakė Džonas. — Išmušam iš pusiausvyros.

— Mes lauksim tavęs čia, Šekspi, — tarė Maiklas. — Laimėsi ar pralaimėsi, vis tiek.

— Bet negalim tavęs išleisti be sėkmės bučinio, — Karola Martines prasispaudė pro minią ir prisidėjo prie mūsų. Ji vilkėjo balta suknele, avėjo baltais bateliais ir mūvėjo baltomis nėriniuotomis kojinėmis. Ilgi tamsūs plaukai buvo suimti į uodegą.

— Tai tu ir bučiuok, — pasakė Maiklas. — Mes jį šiandien jau sykį bučiavom.

Karola apkabino mane ir tvirtai pabučiavo į lūpas.

— Bučiuok nebučiavusi, o prizu su tavim nesidalysim, — pareiškė Tomis.

— Tave nors prie žaizdos dėk, — tarstelėjo Džonas.

Kiekvieną besivaržančiųjų pastatė į vieną iš šešių šviesos ratų, ganėtinai erdvių, kad visiems pakaktų vietos šokti. Mane įspraudė tarp vaikigalio iš picerijos ir vieno airio iš 46-osios, kuris tebevilkėjo Šv. Agnietės mokyklos uniformą, Rubenas stovėjo priešais mane, ramiu nors pasiusk veidu, vienam burnos kampe kyšojo dantų krapštukas. Aukštas juodaodis, geriausiai iš visų apsirengęs, regis, vienintelis nervinosi.

— Nagi, paplokim visi kartu, — sušuko diskžokėjas, apgailėtinai mėgdžiodamas Putlių Languotį. — Paplokim, dabar šoksime tvistą.

Iš menkos garso aparatūros siūbtelėjo džiugus Putliaus Languočio balsas, ir mes ėmėme šokti tvistą, drąsinami draugų šūksnių ir klyksmų. Pradėjome visi paprastai, išskyrus tris airius, kurie puolė suktis ir raitytis, stengdamiesi publiką išversti iš koto.

Pralaimėti šį konkursą buvo vieni juokai. Parkritęs, praleidęs judesį ar stabtelėjęs, išsyk iškrisdavai. O jei to neįvykdavo, — aplink dar sukinėjosi teisėju paskirtas diskžokėjas ir išvarydavo visus, kurie, kaip jam atrodė, laužė taisykles.

Laimėtojas bus paskelbtas greičiau nei po dvidešimties minučių. Airis Šv. Agnietės mokyklos uniforma iškrito pirmas, praradęs pusiausvyrą švytruodamas ant vieno kelio. Tuoj prie jo prisidėjo vienas iš jo draugų, bandęs sykiu švystelėti koją ir ranką ir susimovęs.

— Jie airiai, — kikeno baksnodamas Maiklą Tomis. — Kaip ir tu.

— Ir kvailiai, — atrėžė Maiklas. — Kaip ir tu.

Per trečią ratą man ėmė trūkti oro, veidu ir nugara bliaukė prakaitas, nuo prožektorių skleidžiamo karščio ir nepaliaujamo raitymosi veidai aplink ėmė lietis į vieną. Rubenas šoko vienodu greičiu, nenuleisdamas nuo manęs akių, retsykiais švystelėdamas šypseną, kad parodytų, jog nė neketina iškristi, kvėpuoja lengvai.

Besibaigiant dainai „Amerikietiškas tvistas“ berniūkštis iš picerijos griebėsi už šono, liovėsi šokęs ir išėjo iš rato. Tuoj prišoko mažytė mergaitė, apkabino jį per liemenį ir pakštelėjo į žandą.

— Matėt, ar ne? — pasišlykštėjo Džonas. — Ji pabučiavo jį į spuogus.

— Veidas „Sujunk taškus” turi draugužę, o aš vaikštau į kiną vienas, — palingavo galva Tomis. — Argi tai teisinga?

— Taip, — atsakė Maiklas.

Dabar Rubenas švytravo greičiau, kratydamasis lenkėsi žemiau, tol rietėsi, kol, regėjosi, keliais ėmė blizginti grindis. Dantų krapštukas tebestirksojo burnoje, o šypseną pakeitė pašaipi grimasa, su kiekvienu taktu jo pasitikėjimas savimi augo.

Juodaodis vaikigalis buvo permirkęs prakaitu ir atrodė nekaip, jam ėmė traukti kojas, su kiekvienu judesiu į pakaušį plieskianti šviesa darėsi vis nepakenčiamesnė. Jis saugojo dešinį kelį, susiraukdavo, kai tekdavo juo remtis.

Susidėjęs rankas už nugaros diskžokėjas priėjo prie jo ir kažką pašnibždėjo į ausį. Vaikinukas žvilgtelėjo į jį ir linktelėjo. Jis liovėsi šokęs ir nušlubčiojo šalin.

— Vargšelis, — Karolai jo pagailo. — Tikriausiai jam labai skauda kelį.

— Tai, kad jo tėtušį pasitiko kulka, pasirodo, nieko nereiškia, — pasakė Tomis.

— Reikia, kad kas kristų negyvas, tada šitose lenktynėse duos atsikvėpti, — nusprendė Džonas.

Liko dar trys šokėjai.

Sumečiau, kad ištempsiu dar geras penketą minučių. Jei teks ilgiau, tuos penkiasdešimt dolerių galės pridurti mano laidotuvėms. Atrodė, tarsi Rubenas galėtų šokti visą naktį — su muzika ar be jos.

— Nagi, paplokime tiems, kurie išsilaikė, — susuko diskžokėjas. — Niujorko tvisto karaliams.

Airis stabtelėjo paploti su minia ir iškrito iš konkurso.

— Tas vaikis kvailas kaip bato aulas, — pareiškė Džonas.

— Diskžokėjas? — paklausė Tomis. — Ar airis?

— Abu, — atsakė Maiklas.

— Na gerai, berniukai, — pasakė man ir Rubenui diskžokėjas. — Pažiūrėkim, ką dar mes čia turime. Likote tik judu.

AŠ buvau šlapias nuo prakaito, marškiniai prilipę prie nugaros ir krūtinės, plaukai prie kaktos. Džinsai kabėjo, nuo prakaito aplink juosmenį jie atrodė dar laisvesni. Batai ėmė slysčioti sporto salės grindimis.

Turėjau atsargoje dar keletą judesių ir ėmiau juos rodyti švytruodamas kojomis ir rankomis, nusileidau ant vieno kelio, laisvąją koją laikydamas iškeltą. Iš tamsos atsklido mane palaikančių žiūrovų švilpesys ir plojimai.

Tada, nepaliaudamas kulti galūnėmis, nusileidau kuo žemiau, įsirėmiau rankomis į grindis tarp kojų ir padariau špagatą, o paskui vėl grįžau į pradinę padėtį ir myniau toliau.

— Va taip, — pareiškė Tomis. — Štai ką tu gali jiems parodyti. Teužsikemša tuo Fredo Astero šūdu.

— Dabar puertorikiečio eilė, — pasakė Maiklas. — Arba jis pralaimi.

— O kas, jeigu jis praris dantų krapštuką? — paklausė Džonas.

— Tada mes laimėsim, — atsakė Maiklas. Rubenas padarė ėjimą, bet nesėkmingą.

Žiūrovams plojant ir sveikinant, jis nusileido, įsirėmė delnais į grindis ir bandė persiversti per galvą, Persiversti persivertė, padarė įspūdingą akrobatinį kūliavirstį, bet nusileidžiant ant kojų slystelėjo batų puspadžiai. Jis nučiuožė grindimis ir šleptelėjo ant užpakalio, dantų krapštukas tebestirksojo jo burnoje.

Aš lioviausi šokęs, priėjau prie Rubeno, ištiesiau ranką ir padėjau jam atsistoti.

— šaunus numeris, — tariau.

— Kitą vasarą aš tau parodysiu, — pasakė jis.

— Beveik parodei šią vasarą, — nuraminau spausdamas jam ranką.

Minia mus glaudžiai apsupo, plodama, švilpdama, sveikindama. Jų klyksmai ir skandavimai dar pagarsėjo, kai diskžokėjas taukštelėjo man į delną penkiasdešimties dolerių banknotą ir pergalingai iškėlė mano ranką.

— Mes turtingi! — šaukė Tomis, verždamasis prie manęs, jam įkandin skubėjo Džonas, Maiklas ir Karola. — Mes turtingi!

— Galime gyventi ištisą mėnesį, — džiūgavo Džonas. — Pica, komiksai. Itališki ledai. Miestas mūsų.

— Mums pasisekė, — tarė man Maiklas šypsodamasis. — Visada geriau, kai pasiseka.

— Nesitikėk dar vieno bučinio, — įspėjo Karola.

— Aš per daug nusikalęs bučiuotis, — atsakiau. — Nusikalęs net paeiti.

— Tai ir nereikia eiti, — tarė Tomis. — Juk tu čempionas. Mes tave panešime.

Jis pagriebė vieną mano koją, o Džonas su Maiklu kitą, užsivertė mane ant pečių, miniai už mūsų vis dar pritariamai skanduojant.

Jie pernešė mane per sporto salę, rūpestingai pritūpdami ties užpakalinėmis durimis — ir išlakdino į gatvę.

— Kur traukiam? — aš atkišau veidą šiltam vakaro vėjeliui, kad atvėsintų.

— Kur tik norim, — atsakė Maiklas. — Darom ką norim.

— Mes turim laiko, — pritarė Džonas. — Ir pagaliau turim pinigų.

— Galim eiti, kur tik širdis geidžia, — pasakė Tomis. — Ir niekas mūsų nesustabdys.

Mes stovėjom po gatvės žibintu ties Vakarų 50-osios ir 10-osios aveniu sankirta. Džonas, Tomis ir Maiklas laikė mane ant pečių. Greta Karola šypsodamasi lėtai šoko aplink šiukšliadėžę. Naktis ir gatvės priklausė mums, žiburiais mojo ateitis.

Ir manėm, kad visada būsim kartu.