Prologas

Eime pasimelsti už ta vaikiną, kuris bėgo lėčiau negu aš.

Peto O’Brajeno žodžiai Akligatvio vaikams filme Angelai purvinais veidais

1993-iųjų žiema

Sėdėjau prie stalo priešais žmogų, kuris beveik prieš trisdešimt metų mane žiauriausiai daužė, kankino, žemino. Iki šiol vaizdavausi, jog jam turėtų būti per šešiasdešimt, — tada jis man atrodė toks senas, — nors iš tikrųjų jis artėjo prie penkiasdešimties, nebuvo nė dešimčia metų už mane vyresnis. Išretėję plaukai sušukuoti atgal, pelenų pilkumo drebančia dešine laikė cigaretę su filtru. Kairiąja gniaužė stiklinę vandens su ledu. Jis žiūrėjo į mane iš po akinių juodais rėmais, sudrėkusiomis rudomis akimis, šniurkščiodamas nosimi, oda palei plaukų šaknis paraudusi ir pleiskanota.

— Nežinau, ką tikiesi iš manęs išgirsti, — jo balse jau nesigirdėjo anuometinės galybės. — Nežinau net nuo ko pradėti.

Mano atmintyje jis įsirėžė aukštas ir raumeningas, kupinas puikybės, greitas užsiplieksti, tuoj pat pratrūkstantis keikti tuos, kuriems komanduodavo nepilnamečių kolonijoje, kur trylikos metų praleidau devynetą mėnesių. O iš tikrųjų, dabar sėdėdamas prieš mane, jis atrodė trapus ir baikštus, smulkiais šalto prakaito lašeliais nusėta kakta.

— Privalau išsaugoti darbą, — jis jau maldavo niauzgančiu balsu. — Negaliu prarasti ir šito. Jeigu kas nors iš mano viršininkų sužinos, jei kas nors sužinos, man galas.

Panorau atsistoti ir griebti jį, persisvėręs per kavą ir cigaretes, talžyti, kol apsipils krauju. Užuot tai padaręs, sėdėjau ir prisiminiau viską, ką su tokiu vargu per visus tuos metus stengiausi užmiršti. Skausmingas klyksmas perveria nakties tylą. Odinis diržas ant švelnios odos. Dvokus kvėpavimas ant sprando. Kvatojimas, sumišęs su ašaromis, pro gniutulą burnoj.

Aš taip ilgai laukiau šito susitikimo, iššvaisčiau tiek laiko ir pinigų, ieškodamas Šio žmogaus, kuris žinojo atsakymus į daugybę mano klausimų. Dabar gi, kai jis prieš mane, neturiu ką pasakyti, neturiu ko paklausti. Veik neklausiau, ką jis pasakojo apie dvi sužlugusias savo santuokas ir bankrutavusį verslą, apie iki šiol dėl padaryto blogio graužiančią sąžinę. Nenorėjau atsiliepti į tuščius bailio žodžius.

Jis ir visa jo šutvė išdarkė keturių berniukų ateitį, suluošino juos taip, kad jie niekuomet nepagis. Tuomet vien išgirdę šio vyriškio žingsnius, suakmenėdavome iš siaubo. Jo juokas, tylus ir klaikus, skelbdavo kankinimų pradžią. Dabar gi, sėdėdamas prieš jį ir žiūrėdamas, kaip jis varsto burną ir skėsčioja rankomis, troškau, kad anuomet nebūčiau jo taip bijojęs, kad būčiau sukaupęs drąsą ir jam pasipriešinęs. Tiek daug gyvenimų būtų susiklostę kitaip, jei būčiau išdrįsęs.

— Aš neketinau padaryti viso to, ką padariau, — sušnibždėjo jis, pasilenkdamas arčiau. — Nė vienas iš mūsų neketinome.

— Man nereikia tavo atsiprašinėjimų, — atsakiau. — Man tai nepadės.

— Maldauju, — ištarė jis lūžinėjančiu balsu. — Pasistenk man atleisti. Prašau. Pasistenk.

— Išmok gyventi su praeitim, — atsakiau, pakildamas nuo stalo.

— Aš negaliu, — tarė jis. — Daugiau nebegaliu.

— Tuomet mirk su ja, — pažvelgiau į jį be gailesčio. — Kaip ir mes visi.

Nuo skausmingo kapituliacijos žvilgsnio jo akyse man sugniaužė gerklę, dešimtmečius slėgusi tamsa praskaidrėjo, O, jei tą žvilgsnį būtų galėję išvysti mano bičiuliai.

Tai tikra istorija apie draugystę, pasirašytą krauju. Ją pasakodamas, pakeičiau daugelį vardų ir datų, nenorėdamas atskleisti tikrosios tapatybės, kitaip apibūdinau žmones bei įstaigas ir jų vietą. Antai pakeičiau nužudymo bylos nagrinėjimo vietą, iš tiesų Šie teismai vyko ne Manhatane. Kitokios nei tikrovėje yra ir tų žmonių gyvenimo ir darbo vietos, — tiesą sakant, pavaizdavau juos gerokai patrauklesnius, negu jie iš tikrųjų yra. Šiai istorijai parašyti man prireikė dvejų metų, o medžiagą dalimis kaupiau porą dešimtmečių, pažadinau visų pagrindinių jos dalyvių prisiminimus, kuriuos jie mielai būtų palaidoję. Atkurti įvykius man padėjo daugybė draugų, o ir vienas kitas priešas. Jie visi už tai prašė tik vieno — likti nežinomi. Tad nors jų poelgius man ir pavyko atkurti dokumentiniu tikslumu, jų vardai — tiek herojų, tiek niekšų — liks nežinomi.

Nors jų tapatybė neatskleidžiama, vis dėlto ši istorija — apie mane ir tris mano bičiulius, vienintelius tikrus bičiulius mano gyvenime.

Du iš jų tapo žudikais, jų gyvenimas nutrūko, nesulaukus trisdešimt penkerių. Trečiasis — nepraktikuojantis advokatas — tebegyvena praeities skausmu, bijo iš jo išsivaduoti. Užuot įveikęs praeities siaubą, iš jo semiasi padrąsinimo.

Aš vienintelis pajėgiu kalbėti už juos ir už tuos vaikus, kokie buvome.