Padėka

Ši knyga nebūtų buvusi parašyta be tylių Pragaro virtuvės [* Pragaro virtuvė (Hell’s Kitchen) — Vestsaido rajonas Manhatane, Niujorke, garsus marga imigrantų iš visos Europos minia, nuožmiomis gaujomis, legendiniais nusikaltėliais. Žemėlapiuose bei nūdienos kartoms žinomas kaip Klintonas (Clinton), tačiau jo augintiniams, nuo Pilietinio karo iki 7-ojo XX amžiaus dešimtmečio, visada buvo ir tebėra Pragaro virtuvė, nostalgiškai prisimenama kaip „saugus pragaras” (vert. pastaba).] piliečių paramos. Gerbiu jų pageidavimą likti anoniminiais balsais ir niekada nepamirsiu, kiek daug jie prisidėjo prie knygos atsiradimo.

Ilgus metus man teko laimė dirbti su daugeliu redaktorių, padėjusių įvairiais mano karjeros tarpsniais. Tačiau nė vienas iš jų netikėjo mano sugebėjimais labiau už Peterį Gethersą, Redaktoriai dažnai stokoja drąsos tokiam tikėjimu pagrįstam šuoliui, kokiam ryžosi jis su šia knyga. Paskui jis formavo, kreipė ir redagavo mano darbą kaip nedaugelis tesugeba. Jis buvo ir neišsenkantis juokų šaltinis, padėjęs man įveikti sunkesnes vietas. Joks rašytojas negalėtų tikėtis geresnio partnerio.

Kiekvienas rašytojas norėtų turėti Šaunų agentą. Aš turiu tris. Loretta Fidel visada būdavo čia pat, visada išklausydavo, visada padėdavo. Amy Schiffman ir Adamas Berkowitzas tikėjo manimi ne mažiau nei mano knyga. Abu drauge jie neleido man badauti, o knyga jų dėka sulaukdavo visų dėmesio.

Clare Ferraro rado vietos savo širdyje ir lentynoje mano pirmajai knygai. Paskui, per vienus fantastiškus pietus, ji įsimylėjo mano antrąją. Paskui ji laukė ir laukė, ir laukė. Visą tą laiką jos kantrybė, draugiškumas ir paskatinimas buvo man parama. Norėčiau padėkoti ir Steve’ui Golinui bei kitiems žmonėms iš „Propaganda Films” už jų aistringą tikėjimą Miegaliais.

Turiu padėkoti ir savo gydytojams, kurie pagelbėjo kovoti su daugybe ligų, kol rašiau šią knygą — gydytojams Paului Chrzanowski, Nancy Nealon bei Davidui, kuris daugiausia manimi rūpinosi Rusk institute.

Paskui trims farams — Steve’ui Collurai už gerus žodžius, Joe Lisi už juoką ir rūpestį, o labiausiai Sonny Grosso — už visa, ką man reiškia jo draugystė, trunkanti jau keletą dešimtmečių.

Tiems, su kuriais bičiuliavomės telefonu — Hankui Galio, Carlo Cutolo, Mr. G., Marcui Lichteriui, Leah Rozen ir Keithui Johnsonui, — dėkui už tai, kad jie buvo ir manęs klausėsi. Liz Wagner už juoką. Ir Billui Diehlui už išmintį bei rūpestį.

Žmonai Susan Toepfer esu skolingas už viską. Aš ją visada gerbiau, visada ją mylėsiu ir ji visad liks mano draugė.

Sūnui Niekui dėkoju už šypsenas ir galimybę bent trumpai pamiršti darbą. Dukrai Kate už tai, kad parodė, jog už tokio gražaus veido gali slėptis šilta širdis.

Dėkui ir įtariamųjų įgulai — Storajam, Bobby C, Bam-Bam, Car-mine, Docui, Big D., Mike’ui Sevenui ir Sammy Weightsui. Jūs visada būdavote ten, kur turėdavote būti. Mažiau ir nesitikėjau.