TREČIA KNYGA

Rankos mostu Lazaras užbraukė visa.

ką į tai galėjo atsakyti B/7/5 Piligrimas.

— Tu, bernel, pamiršk, ką sakiau, — pasakė jis. —

Džiaukis gyvenimu, kol gyvas. Nieko neatsitiks

gal penketą, dešimtį, penkiolika, dvidešimt metu.

Bet gerai įsidėmėk mano patarimą:

išgirsi skambutį — niekad pats

neik atidaryt durų.

Kurt Vonnegut, Skerdykla Nr. 5

[* Povilo Gasiulio vertimas (K. Vonnegut, Skerdykla Nr. S, Vilnius, 1981)]

Pirmas skyrius

1979-ųjų ruduo

Pragaro virtuvė pasikeitė. Gatvių nebešluodavo kasdien, daugumą pastatų išbjaurojo grafiti. Pabiri daugiaaukščiai, skirti menkas pajamas gaunantiems gyventojams, pakeitė nugyventų namelių virtines, parduotuvėms naktimis prireikė nuleidžiamų grotų. Daugelis airių ir italų išsikraustė į saugesnes Kvynso ir Long Ailendo prieplaukas, o rytų europiečiai išvis paliko Pragaro virtuvę ir persikraustė į Brukliną ir Niū Džersį. Jų vieton atvykdavo vis daugiau lotynų amerikiečių ir iš priemiesčių atkylančių juodųjų, su jais maišėsi ir nauji Manhatano salos imigrantai. Atsikeldavo ir vidurinės klasės pinigų neskaičiuojančių jaunų porų, jos nusipirkdavo ir atnaujindavo iškart po kelis būstus. Jauni ir turtingi net užsispyrė pakeisti rajono pavadinimą. Pragaro virtuvę jie ėmė vadinti Klintonu. Senoji tvarka susidrumstė, ginklai ir narkotikai pakeitė losimą bei vogtas prekes — buvusį geriausią būdą užsikalti greitų pinigų. Vis giliau šaknis leido kokainas, ties gatvių kampais ir nuolat tirštėjančiose automobilių aikštelėse priviso narkotikų prekeivių. Neretai naktimis gyventojai užmigdavo taip ir nesulaukę, kada liausis kaukusios policijos sirenos. Sparčiai veisėsi gaujos, nuožmiausi ir gausiausi buvo airiai, veik keturiasdešimt prisiekusių gaujos narių.

Jie vadinosi „Vestsaido berniukais” ir savo rankose laikė Pragaro virtuvės narkotikų prekybą. Nebuvo nieko, ko savo kvartale ar už jo ribų už pinigus nepadarytų nuožmiausia nuo „Bjauriųjų mopsų” laikų Pragaro virtuvę siaubusi gauja „Vestsaido berniukai”: jie samdėsi žudikais italų mafijai, nuvarydavo automobilius ir pardavinėjo vogtas prekes, reketavo parduotuvių savininkus už „apsaugą44. Už grynuosius iš priemiesčių narkotikų prekeivių pirkdavo kokainą ir heroiną, paskui grįžę nudėdavo ir pasiimdavo pinigus. Regis, nebuvo tokio nusikaltimo, kuris būtų ne alkoholio ir narkotikų įkaitintoms „Vestsaido berniukų” jėgoms. Jie net rengėsi pagal vieną stilių: juodi odiniai švarkai, juodi marškiniai ir džinsai, žiemą nešiodavo juodas vilnones pirštines nukirptais pirštų galais. Jie palikdavo parašą ant kiekvieno nudėtojo kūno: peršaudavo galvą, širdį, rankas ir kojas. O jei nenorėdavo, kad kūną rastų, lavoną sukapodavo ir gabalus išbarstydavo po penkis Niujorko miesto rajonus.

Gatvės tapo nesaugios ne tik Pragaro virtuvėje. Panašių smurto ir nuopuolio atgarsių ataidėdavo ir iš daugelio kitų Šalies miestų bei rajonų. Atlantoje vis dar laisvėje siautėjo kelių žmonių žudikas, — jo aukomis tapdavo juodaodžiai vaikai. Sinsinatyje per grupės „Who” koncertą mirtinai sutraiškyta vienuolika žmonių. Firma „Sony” pradėjo gaminti „walkmanus”. Didžiosios Britanijos ligoninėje gimė pirmasis mėgintuvėlinis kūdikis Luiza Braun. Kemp Deivide pasirašyta taikos sutartis, o Airijos pasipriešinimo armijos teroristai nužudė Anglijos lordą Mauntbateną. Kongresas specialiu aktu išgelbėjo nuo bankroto korporaciją „Chrysler”; nuo vėžio mirė Džonas Veinas.

Kad ir kaip keitėsi pasaulis, liko ir pažįstamų veidų. Kingas Benis vis dar valdė nemenką Pragaro virtuvės kąsnį, dirbdamas tame pačiame pritemdytame kambaryje, kur pirmą kartą susitikome. Jis neslėpdamas ignoravo narkotikų ir ginklų prekybą, tenkindamasis tegu tokia pat nelegalia, tačiau mažiau smurtinga veikla. „Vestsaido berniukai” užleisdavo tai, kas jam priklausė.

Jis senstelėjo, tapo šiek tiek išmintingesnis, bet toks pat pavojingas kaip ir visuomet.

Laikas nesuminkštino nei Storojo Mančo. Jis ir toliau stoviniuodavo prieš savo saldainių parduotuvę, urgzdamas ir šūkalodamas ant praeivių. Tačiau laikas padovanojo jam kitą žmoną, naują socialinio draudimo numerį, dar vieną būstą ir antrą mėnesinę invalidumo pašalpą.

Barų ir restoranų nestigo, tačiau dauguma jų buvo nauji, įrengti taip, kad pritrauktų klientus iš kitų, ne Pragaro virtuvės, rajonų. Vis dėlto geriausios vietos liko tos senosios, nušiurusios, tokios kaip aludė „Trilapis dobilas“ Vakarų 48-ojoje gatvėje: kur saldžiausia airiška duona mieste, kur Pragaro virtuvėje gaudavai skaniausiai pavalgyti. Ši aludė liko ištikima praeičiai, čia nuolatinis lankytojas galėjo turėti savo sąskaitą, sužinoti naujienas, užstatyti sumą lenktynėse ar net pernakvoti ant lovelės aludės gale. Taip pat čia vis dar mokėta išsaugoti paslaptį.

Vėlų ketvirtadienio vakarą „Trilapyje“ buvo neįprastai gausu lankytoįų. Du vyriškiai senamadiškais kostiumais ir atlaisvintais kaklaraiščiais sėdėjo per vidurį prie ilgo medinio baro, gniauždami po aprasojusį „Rob Roy“ kokteilį, ginčydamiesi dėl prezidento Džimio Karterio ekonominės politikos. Pagyvenęs kaulėto veido airis sunkiu vilnoniu švarku dunksojo tolimesniame baro gale, glamonėdamas trečią alaus bokalą ir pabrėžtinai ignoruodamas tųdviejų pokalbį.

Priešais barą prie kiekvieno lango buvo įrengtos penkios oda aptrauktos kabinos, apšviestos virš galvų kabančio žibinto. Keturi baltomis staltiesėmis užkloti stalai rikiavosi palei galinę sieną. Virš jų kabojo įrėmintos arklių, lenktynių nugalėtojų, kuklių airiškų interjerų nuotraukos bei restorano įkūrėjo, rūgščios išraiškos pirmojo savininko iš Dublino, vardu Dastis Maktvydas, spalvotas portretas.

„Trilapyje“ lankydavosi visi, kurie dirbo ar gyveno Vestsaide. Aludė aptarnaudavo keistą lankytojų kratinį — vietos gyventojus, laikraščių leidėjus, mėgstančius šviesųjį alų, ištroškusius patruliuojančius policininkus, turistus, o pastaraisiais metais — ir lengvabūdžius „Vestsaido berniukus“.

Prie vieno stalo nugaromis į barą priešais pusiau išgertą baltojo vyno butelį sėdėjo susikibusi rankomis jauna pora. Kita pora, vyresnė, veikiau draugai negu meilužiai, sėdėjo priekinėje kabinoje, jiedviem labiausiai magėjo nepriekaištingai pagamintas ėrienos kapotinis, buvo gavę jau antrą krepšelį airiškos duonos.

Dvi padavėjos, vos persiritusios per dvidešimtį, trumpulyčiais juodais sijonais ir baltomis palaidinėmis, nuošaliau atsirėmusios į sieną, rūkė ir šnabždėjosi. Jos buvo aktorės, kambario draugės, čia gaudavo pakankamai arbatpinigių, kad įstengtų susimokėti už butelį Čelsio gatvėje. Viena buvo išsiskyrusi, kita draugavo su smarkiai geriančiu vilkiko vairuotoju.

Aludėje būta ir dar vieno lankytojo.

Galinėje kabinoje sėdėjo dramblotas vyriškis, gerokai per trisdešimt. Jis rūkė cigaretę ir gurkšnojo alų, laukdamas, kol atauš prieš jį padėtas valgis. Buvo užsisakęs dienos patiekalą — netikro zuikio su rusvuoju padažu, bulvių košės ir garuose troškintų špinatų. Sykiu ėmė makaronų, kurie paprastai patiekiami su konservuotų pomidorų tyre. Ant kauburėlio užsidėjęs porą kubelių sviesto, žmogėnas vartė ilgus suvirtus makaronus, kad sviestas ištirptų. Ilgoki tankūs ir šviesūs vyriškio plaukai dengė ausis ir gulė ant mėlynų nudrengtų darbinių marškinių apykaklės. Buvo kampuoto lygaus veido, mėlynų šaltų akių; uniformos marškinių matėsi nedaug, nes ant viršaus vilkėjo mėlyną striukę su užtrauktuku, kurios abi rankoves ženklino „Randalo saugos” emblemos. 357-ojo kalibro revolverį buvo įsikišęs į dėklą prie diržo. Ant dešinės rankos mūvėjo mažą rausvą žiedelį.

Užgesinęs cigaretę peleninėje, įspraustoje tarp stiklinės druskinės ir alavinio cukraus indelio, jis pakėlė šakutę, smeigė į mėsos gabalą ir įsistebeilijo į televizoriaus ekraną virš baro. Bebalsiame ekrane nuobodžiai stūmėsi į priekį Niujorko „Knicks” ir Bostono „Celtics” antras kėlinys.

Langai barškėjo nuo žvarbaus rudens vėjo. Dangus ketino prapliupti lietumi.

Buvo vakaras, penkiolika minučių po aštuonių, mažiau nei savaitė iki prezidento rinkimų.

Dvidešimt penkios minutės po aštuonių pro stiklines duris įžengė du jauni vyrai. Abu vilkėjo juodus odinius švarkus, juodus sportinius marškinėlius su kišenėmis, juodus džinsus. Vienas buvo kaulėtas, juodi garbanoti plaukai rėmino platoką dailų veidą. Mūvėjo juodas pirštines nukirptais pirštais ir septintojo dešimtmečio stileivos skrybėlę užriestais kraštais. Į vieną užpakalinę džinsų kišenę buvo įsikišęs butelį burbono, kitoje turėjo tris gramus kokaino cigarečių pakelyje. Rūkė „Vantage” ir per duris žengė pirmas.

Antrasis buvo stambesnis, juodi džinsai tampriai apspaudę liemenį, iš po atviro juodos odos švarko kyšojo stiprus sprandas. Burnoje įnirtingai čiaumojo gerą žiupsnį tabako. Ant šviesiai rusvų plaukų buvo užsismaukęs mėlyną vilnonę dokininko kepurę. Juodi iki pusės blauzdų batai švytėjo, tarsi būtų ką tik nušveisti gerai paspjaudžius, o jam žengiant į aludę, galėjai pastebėti, kad saugo vaikystėje sužeistą dešinę koją.

Barmenas linktelėjo jų pusėn. Jis buvo įsidėmėjęs jų veidus ne menkiau, kaip dauguma vietos gyventojų žinojo jų vardus. Jie buvo vieni iš „Vestsaido berniukų” pradininkų ir narių. Patys nuožmiausi. Liesesnysis išeidavo iš kalėjimo ir vėl sėsdavo, ir taip nuo paauglystės. Jis plėšė ir žudė panorėjęs ar pagal užsakymą, tuo metu buvo įtariamas keturiomis žmogžudystėmis. Gėrė ir piktnaudžiavo narkotikais, buvo karštakošis ir įsiplieskęs iškart spausdavo gaiduką. Kartą nušovė mechaniką vien dėl to, kad tas atsistojo priešais jį bilietų į kiną eilėje.

Antrasis buvo ne mažiau grėsmingas žudikas. Pirmą žmogžudystę padarė septyniolikos metų, užsidirbo penkiasdešimt dolerių. Gėrė, nespjovė ir į narkotikus. Turėjo žmoną, kurios seniai nebuvo matęs, gyvenančią kažin kur Kvynse.

Jie praėjo pro pagyvenusį žmogėną, pro porą pirmoje kabinoje, linktelėjo padavėjoms, šios skubėjo jiems nusišypsoti.

Atsisėdo per tris kėdes nuo verslininkų ir krumpliais pabarbeno į medinį barą. Barmenas Džeris, draugiškas vidutinio amžiaus vyriškis, turintis žmoną, du vaikus ir pirmąkart per šešerius metus gavęs pastovesnį darbą, kliūstelėjo jiems po didelį stiklą viskio „Wild Turkey”, alaus užsigerti ir paliko butelį.

Liesesnysis išmaukė viskį ir užsidegė naują cigaretę. Jis linktelėjo barmenui ir paklausė, apie ką šnekučiuojasi aniedu kostiumuočiai. Jo veido išraiška nepasikeitė, kai pranešė, kad kalba apie Karterį. Jis pasilenkė arčiau baro, nenuleisdamas akių nuo jaunos poros prie stalo aludės gale, įsipylė sau ir bičiuliui dar po dvigubą viskio. Tada liepė barmenui įpilti kostiumuočiams išgerti ir užrašyti jo sąskaiton. Dar jis perspėjo Džerį, kad Pragaro virtuvėje respublikonai nepageidaujami ir kad aniems ponams teks keisti jei ne politines pažiūras, tai bent pokalbio temą.

Stambesnis vyriškis žvilgtelėjo į laikrodį ir niuktelėjo bičiuliui į šoną. Jie vėlavo į susitikimą. Narkotikų platintojas, vardu Raulis Reinosas, lindėjo viešbutyje „Holiday Inn”, per tris kvartalus nuo „Trilapio”, tikėdamasis užbaigti su jais narkotikų sandėrį ne vėliau kaip devintą vakaro. Reinosas norėjo pirkti du kilogramus kokaino ir buvo pasirengęs duoti jiems į rankas 25 000 dolerių. Bet šiedu suplanavo kitaip. Jie ketino paimti pinigus, įvaryti Reinosui keturias kulkas į širdį, nukirsti galvą ir palikti ją kibirėlyje ledui šalia televizoriaus jo kambaryje.

Liesesnis vyriškis persisvėrė per barą, siektelėjo valgiaraščio ir, žvilgtelėjęs į bičiulį, truktelėjo pečiais. Mintis, jog teks nudėti kažką tuščiu skrandžiu, jam buvo tiesiog nepakenčiama. Padavė draugui valgiaraštį ir paprašė užsakyti abiem. Jam reikėjo nueiti į tualetą. Stambesnysis paėmė valgiaraštį ir nusišypsojo. Jis pažinojo liesąjį vyriškį visą gyvenimą, jiedu sykiu užaugo, lankė tas pačias mokyklas, sėdėjo tuose pačiuose kalėjimuose, gulėdavo su tomis pačiomis moterimis, varpė kulkomis tuos pačius kūnus. Per visus tuos metus, ir nė karto nebuvo kitaip, liesasis prieš valgydamas turėdavo nueiti į tualetą.

Jis pakilo nuo kėdės ir pabaigė alų. Tuomet pasisuko ir nuėjo siauru tarpeliu, skiriančiu kabinas nuo baro kėdžių, rankas laikydamas prie šonų, žvelgdamas į gatvę už lango. Baro gale jo žvilgsnis nukrypo nuo pravažiuojančių mašinų ir susidūrė su žmogaus, valgančio netikrą zuikį, akimis. Abu vyrai žvelgė vienas į kitą keliolika sekundžių: vieno akyse šmėkštelėjo atpažinimas, antrasis sutriko.

— Gal galiu kuo padėti, šefe? — paklausė vyriškis kabinoje pilna burna bulvių košės.

— Ne dabar, — atsakė liesasis nueidamas.

Šyptelėjo sėdinčiajam ir palinkėjo skaniai pavalgyti. Nušlitiniavo į vyrų tualetą ir atsukęs šaltą vandenį įsispitrijo į veidrodį. Jis atrodė kur kas vyresnis nei dvidešimt septynerių. Alkoholis ir narkotikai paliko pėdsaką airio veide, vis dar pakankamai gražiame, kad išviliotų šypseną iš dvejojančios moters. Nusimovė pirštines ir apžiūrėjo rankas: jos buvo ramios ir tvirtos, oda šiurkšti, abiejų krumpliai išrantyti ryškiais baltais randais. Vėl užsimovė pirštines ir žengė prie pisuaro.

— Reinosai, na tau ir nuskilo, bjaurybe, — pamanė pats sau. — Išvengei kulkos tik todėl, kad man prireikė nusimyžti.

Jis išėjo iš vyrų tualeto, vėl praėjo pro vyriškį galinėje kabinoje. Atsisėdo prie bičiulio, įsikišo į burną cigaretę ir prisipylė dar viskio.

— Užsakiau krūtininės kepsnį, — tarė jam bičiulis, — su bulvių šiaudeliais ir du krepšelius airiškos duonos. Žinau, kad mėgsti tą šlamštą. Tiks?

Liesesniojo akys tebebuvo prikaustytos prie žmogaus su uniforma, bebaigiančio netikrą zuikį.

— Na, — paragino jį bičiulis, — einam, užsiimsim kabiną, tą, kur už mūsų. Galėsim viską išsidėlioti.

Liesesnis vyriškis atsisuko į draugą ir paprašė atidžiai pažvelgti į tolimiausią aludės kabiną. Gerai pažvelgti, atidžiai įsižiūrėti į ten sėdinčio žmogaus veidą.

Jo draugas pasisuko kėdėje ir įsistebeilijo į vyriškį, vilkintį striuke su užtrauktuku. Kelias minutes, kol anas žmogus iškilo jam iš atminties, jo veide nieko negalėjai (žvelgti, tik akyse verpetu sukosi pažadinti jausmai.

— Ar tu tikras, kad tai jis? — paklausė prikimusiu balsu. Viršutinė jo lūpa trūkčiojo. — Ar tu tikras, kad tai jis?

— Tu mane pažįsti, — atsakė tiesesnysis, — draugo aš neužmirštu.

Jie dar užtruko prie baro, kol atlaužė ginklų, paslėptų po švarkais, saugiklius. Paskui sykiu pakilo ir žengė prie kabinos aludės gale, liesesnis vyras pirmas.

— Sveikas, — tarė, prisitraukdamas kėdę. — Ilgokai nesimatėme.

— Kas, po paraliais, jūs, vaikinai, esate? — paklausė vyriškis kabinoje. Neatrodė išsigandęs, tik suirzęs, kam jį trukdo. — Ir kas, po velnių, jus kvietė sėstis?

— Maniau, nudžiugsi mus išvydęs, — pasakė stambesnysis. — Pasirodo, klydau.

— Visad tikėjau, kad eisi toliau, — tarė liesesnysis, apžiūrinėdamas antsiuvus ant striukės rankovių. — Mokymasis, šitiek praktikos, laiko — tik tam, kad saugotum kažkieno pinigus. Viskas šuniui ant uodegos.

— Paskutinį sykį klausiu, — žmogėno pyktis užvirė kaip jo kava. — Ko, velniai rautų, norit?

Liesesnysis nusimovė pirštines ir įsikišo jas į odinio švarko priekinę kišenę. Ištiesė delnus ant stalo, pirštų galais liesdamas apsauginio tuščią alaus stiklą.

— Matai randus? — paklausė jis. — Pažvelk į juos. Neskubėk. Prisiminsi.

Apsauginis spoksojo į liesojo vyriškio rankas, viršutinė jo lūpa sudrėko nuo prakaito, visas įsitempė, jusdamas pavojų, užspęstas.

Tada jis prisiminė.

Pasijuto lyg šlapiu skuduru gavęs. Atsilošė, atremdamas galvą į odinį kabinos viršų. Žiojosi prakalbėti, tačiau neįstengė. Jam išdžiūvo burna, rankomis įsitvėrė stalo krašto.

— Suprantu, kad galėjai mus pamiršti, — tyliai ištarė liesesnysis. — Juk tau ir tavo draugams tebuvome žaisliukai.

— Mums užmiršti buvo sunkiau, — pridūrė stambesnysis. — Palikot mums šitiek prisiminimų.

— Tai buvo taip seniai, — apsauginis vargiai košė žodžius, — Mes buvome beveik vaikai.

— Dabar mes ne vaikai, — atlenkė liesesnis vyras.

— Ką norite iš manęs išgirsti? — apsauginio balse vėl pasigirdo įtūžis. — Kad gailiuosi? Ar šito norit? Atsiprašymo?

— Ne, — pasakė liesasis, nuleisdamas ranką nuo stalo ant kelių. — Žinau, kad nesigaili. Net jei išgirsčiau, kad gailiesi, tai nė velnio nepakeistų.

— Tai ko tada? — paklausė apsauginis, pasilenkdamas virs tuščios lėkštės, — Ko tada norit?

— To, ko visuomet norėjom, Noksai, — atsakė liesasis. — Išvysti, kaip tu miršti.

Liesasis vyriškis, Džonas Reilis, ir jo stambesnis bičiulis, Tomis Markanas-Sviesčius, pašoko ant kojų su ginklais rankose. Aludė nuščiuvo. Jaunutė moteris ištraukė delną iš vaikino rankos ir prisidengė burną.

Barmenas spragtelėjo televizorių, išjungdamas „Knicks” rungtynes.

Abi padavėjos šmurkštelėjo į virtuvę.

Trisdešimt septynerių Šonas Noksas buvo smarkiai prasilošęs apsauginis. Jau du mėnesius buvo nemokėjęs už būstą, o jo žmona pagrasino jį paliksianti ir išsivešianti dukterį pas motiną. Jam nesisekė nuo Vilkinsono laikų, keliavo iš darbo į darbą, iš vieno miestelio į kitą. Gavęs Manhatane padoriai mokamą vietą, vylėsi, jog pagaliau reikalai ims klostytis palankiai. Jis atvyko į Pragaro virtuvę grąžinti skolos ir stabtelėjo aludėje papietauti prieš grįždamas namo pas žmoną, su kuria tikėjosi dar sykį susitaikyti. Ko jau ko, o „skolininkų” iš Vilkinsono čia išvysti nesitikėjo.

— Be reikalo užsisakei zuikio, — ištarė Tomis. — Krūtininė čia tikrai gera. Tik to nebesužinosi.

— Jūs buvot maži persigandę mižniai, — atsakė Noksas. — Jūs abu. Visi jūs. Apsišikę iš baimės. Aš stengiausi jus užgrūdinti, išugdyti. Matau, viskas bergždžiai.

— Vadinasi, neteisingai tave supratau, — pasakė Tomis. — Visą šį laiką. Man paprasčiausiai atrodė, kad tau patikdavo dulkinti ir daužyti berniukus.

— Jūs degsite pragare! — sušuko Noksas. — Girdit! Jūs, du močiakrušiai! Jūs supleškėsite pragare!

— Tu pirma, — tarstelėjo Džonas.

Pirmoji kulka išlindo Noksui pro pakaušį, antroji pervėrė jam dešinę akį, o trečioji išvarpė smilkinį. Noksas atmetė galvą, išskėtė rankas, o burna susimetė į kone komišką grimasą. Tomis žingtelėjo iš kabinos ir apėjo stalą iš Nokso pusės. Įsodino po kulką į kiekvieną jo koją ir į abi rankas. Džonas liko kur buvęs ir suvarė tris kulkas Noksui į krūtinę, po kiekvieno šūvio palūkėdamas, kol liausis konvulsijos, ir tik tada spustelėdamas gaiduką.

Barmenas stovėjo užsimerkęs, kol nutilo šūviai.

Jauna pora parpuolė ant grindų, bandydami slėptis po stalu.

Pora pirmoje kabinoje sėdėjo suakmenėjusi iš siaubo, žvelgė vienas į kitą tebelaikydami rankose peilius ir šakutes.

Du verslininkai nė nepasuko galvų. Vienas iš jų, rankoje laikytus traškučius sutrynė į trupinius, prišlapino kelnes.

Abi padavėjos neišlindo iš virtuvės, drebėdamos netoli kepimo grotelių, virėja glaudėsi prie jų.

Senasis vyriškis kampe pasidėjęs galvą ant baro pramiegojo visus šūvius.

Džonas ir Tomis įsikišo ginklus į dėklus, paskutinįsyk žvilgtelėjo į Noksą ir jau apsisuko žengti iš aludės.

— Ei, Džeri, — šūktelėjo Tomis, — būk draugas, a?

— Sakyk, — tarė barmenas, jau atsimerkęs, stengdamasis nežiūrėti į dar šiltą lavoną galinėje kabinoje.

— Sudėk mums maistą, — paprašė Tomis.

Antras skyrius

Praėjo vienuolika metų, kai mus paleido iš Vilkinsono berniukų kolonijos.

Per visus tuos metus nekart nekalbėjome apie Vilkinsone praleistą laiką. Likome rūpestingi draugai, nors kiekvienam pasukus savo keliu draugystė pakito. Taip, mes tebebuvome draugai. Tuo metu, kai buvo nužudytas Noksas, bičiuliavomės gal ne taip artimai, tačiau susitikdavome nė kiek ne rečiau.

Dvidešimt aštuonerių Maiklas Salivanas išsikėlė iš Pragaro virtuvės netrukus, kai išėjo iš Vilkinsono. Gyvenime jis jau niekad nenusižengs įstatymui. Tėvas Bobis paskambino vienam kitam įtakingam asmeniui, kad Maiklą priimtų į solidžią katalikų vidurinę mokyklą Kvynse. Ten jis ir išvyko gyventi pas motinos seserį ir jos vyrą buhalterį. Su Karola Martines draugavo iki pat dešimtos klasės vidurio, bet atstumas ir jų vidiniai pokyčiai atšaldė jausmus. Tačiau su Pragaro virtuvės bendražygiais Maiklas matydavosi kaip galėdamas dažniau, nenorėdamas, kad draugystė iširtų; jam reikėjo būti su mumis ne mažiau kaip ir mums su juo.

Maiklas baigė vidurinę su pagyrimu, toliau mokėsi vietos universitete. Paskui po karštos ir bevaisės vasaros, kurią praleido dirbdamas Ketskilso kurorte padavėju, nusprendė stoti į Manhatano teisės mokyklą.

Tuo metu, kai buvo nušautas Noksas, Maiklas beveik šešis mėnesius dirbo Apygardos prokuroro padėjėju.

Kartą per savaitę stengdavomės drauge pavalgyti, šį mūsų ritualą buvo iš tiesų nelengva sulaužyti. Kai susieidavome draugėn, — neretai prie mūsų prisidėdavo ir Karola, — Maiklas ir vėl įsisiūbuodavo. Jis visuomet buvo mūsų lyderis, visuomet pats kiečiausias. Tik dabar jo jėga jau buvo kitokia, ne fizinė, agresyvi kaip Tomio ir Džono, o veikiau nepalaužiama vidinė tvirtybė, Vilkinsone praleisti mėnesiai smarkiai pakeitė Maiklą, tik niekam nepavyko užgesinti jo energijos.

Patirtas siaubas jo gyvenimą neabejotinai sutelkė, suteikė jam tikslą, kuriam Maiklas galėjo skirti visas jėgas.

Kiekvieną rytą jis po dvi valandas prakaituodavo sporto salėje, derindamas ištvermės reikalaujančius aerobikos ir sunkumų kilnojimo pratimus. Nerūkė, išgerdavo tik vakarieniaudamas. Bendramoksliai laikė jį vienišiumi, drovuoliu, turinčiu aštrų humoro jausmą, bet neužgaulių manierų. Jis užaugo aukštas ir išvaizdus, berniokiškos strazdanos išbluko, jas pakeitė skaistus savimi pasitikinčio vyro veidas. Kalbėjo žemu, ramiu balsu, ant peties buvo likęs dvylikos colių randas.

Į savo gyvenimą Maiklas nieko neįsileisdavo, Kvynse turėjo butą, tačiau nedaug kam būdavo leidžiama ten apsilankyti. Dažnai susitikinėdavo su merginomis, tačiau rimtai nedraugaudavo. Jo pomėgiai buvo kuklūs: žavėjosi „Yankees” komanda, užsienio filmais, Luiso Lamuro vesternais, mėgo ramias muziejų sales. Triukšmingame mieste Maiklas Salivanas buvo tylus keistuolis, žmogus, turintis paslapčių, kurių netroško atskleisti.

Pragaro virtuvės gatvėse pasirodydavo retsykiais, tik kai lankydavo tėvą Bobį, kuris buvo paaukštintas iki buvusios mūsų pradžios mokyklos direktoriaus.

Maiklas mėgo savo darbą, tiesiog užsikasdavo tyrinėdamas subtilius metodus, kuriuos pasitelkus galima manipuliuoti įstatymu.

— Žmogus gali padaryti tūkstančius įvairiausių nusikaltimų, — kalbėjo jis man prieš pat aną šaudymą. — Bet esama daugiau kaip tūkstančio būdų išsukti jį iš bet kurio nusikaltimo.

Džonas ir Tomis liko gyventi Pragaro virtuvėje, baigę pradžios mokyklą lankė netoliese esantį technikumą, tačiau reikiamų dvejų metų neištempė. Tuo metu jie imdavosi atsitiktinių Kingo Benio darbelių, kartais padirbėdavo Invudo bukmekeriui užrašinėdami statomas sumas, retkarčiais „patvarkydavo” skolininkus, vėluojančius grąžinti skolas palūkininkams. Ėmė nešiotis ginklus.

Jiedu niekad neatsigavo nuo Vilkinsone patirtos prievartos. Mudu su Maiklu laiku supratome, kad anaiptol nesame kietuoliai, kokie tarėmės esą. Tačiau Džonas su Tomiu išžengė laisvėn jau visai kitokios nuostatos. Dabar jie nieku gyvu niekam neleis jų palytėti, nė artyn neprisileis, kad jiems nepakenktų. Tikslą pasieks greičiausiu, kaip jiems atrodė, būdu — įvarydami baimės. Šito jie išmoko Vilkinsono berniukų kolonijoje.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje Džonas ir Tomis padėjo įkurti „Vestsaido berniukų” gaują, penkiese tapdami smurtautojų ir samdomų plėšikų grupės branduoliu. Gaujai gausėjant, jie ėmėsi dar pavojingesnės ir pelningesnės veiklos, — gabendavo padirbtus pinigus, prekiaudavo dideliais kokaino kiekiais. „Dirbo” samdomais žudikais. Jų braižas — gabalais sukapoti ir po rajoną išmėtyti aukų kūnai — varydavo šiurpą net artimiausiems bendrams.

Užmušę jie sudorodavo lavoną, palikdami tik rankas.

Šias sukišdavo į „patikimų” Pragaro virtuvės šaldytuvų šaldiklius, paskui tų rankų pirštų atspaudus palikdavo ant gaujai priklausančių ginklų. Dėl tokios ypatingos taktikos policija beveik niekuomet neįmanydavo apkaltinti gaujos kuria nors iš žmogžudysčių. Patikrinti pirštų atspaudai pasirodydavo esą mirusių asmenų.

Džonas ir Tomis priprato prie kokaino, ėmė smarkiai gerti. Jie liko geriausi draugai ir gyvendavo tuose pačiuose Vakarų 47-osios gatvės butuose per porą aukštų. Jie pagarbiai elgdavosi su Kingu Beniu, o šis, pripažindamas, kad laikai keičiasi, užleido jiems erdvę, kurios reikėjo išgyventi ir klestėti.

Jie te bejuokaudavo su Storuoju Manču, žaisdavo stikbolą prieš jo saldumynų parduotuvytę ir padėdavo jo bukmekeriui susišluoti tūkstančius per savaitę, — galinga jų pagalba užtikrindavo, kad, telefonu užstatęs pinigus, nė vienas nedrįstų jų atšaukti.

Susitikdavau su jais kaip įmanydamas dažniau, ir tuomet man būdavo lengva užmiršti, kuo jie tapo, ir teprisiminti, kuo buvo. Eidavome kartu žiūrėti krepšinio, sekmadieniais išsirengdavome pasivaikščioti krantinėmis, per mišias padėdavome tėvui Bobiui rinkti aukas. Retai klausinėdavau bičiulių apie jų darbą, o jie be paliovos Šaipydavosi iš manojo.

Kaip ir Maiklas, grįžęs iš Vilkinsono, netrukus išsikėliau iš Pragaro virtuvės. Tėvas Bobis padėjo ir man: buvau priimtas į geriausią katalikų berniukų vidurinę mokyklą Bronkse. Nesulaukęs nė dvidešimties, lankiau vakarinius kursus Šv. Jono universitete Kvynse, dienomis dirbau dėmesio nevertą darbelį viename Volstryto bankų ir grūmiausi su mane apninkančiais demonais, — kaip tik tuomet sužinojau, kad mano tėvas — teistas žudikas, kalėjęs beveik septynerius metus už pirmosios žmonos nužudymą. Prisiglausdavau čia tėvų bute Bronkse, kur turėjau lovą, čia savo dviejų kambarių butelyje Babilono pusrūsyje, Long Ailende.

Vieną 1973-iųjų vasaros popietę per pietų pertrauką ant suolelio prie fontano, aplink klegant tirštai miniai, šalia pasidėjęs pusę sumuštinio su kumpiu, skaitinėjau ankstyvąjį New York Post, Kepinamas karštos Niujorko saulės, įnikau į Pito Hamilo straipsnį apie buvusį viceprezidentą Spirą T. Agniu. Iki pasiekiau paskutinę pastraipą, žinojau, kad noriu dirbti laikraštyje.

Praėjo treji metai, kol pavyko gauti pasiuntinuko darbą New York Daily News, dirbdavau pamainą nuo vidurnakčio iki aštuonių ryto; droždavau pieštukus, virdavau kavą, išvežiodavau girtus redaktorius po naktinio siautėjimo miesto gatvėse. Kai žuvo Noksas, jau buvau paaukštintas ir dirbau sekretorių skyriuje, tvarkydavau filmų repertuarą kitos dienos numeriui.

Šis darbas buvo lengvas, likdavo daug laisvo laiko, kurį dažnai leisdavau Pragaro virtuvėje. Man tebepatiko šios vietos atmosfera, kad ir kaip viskas buvo pasikeitę. Čia vis dar jaučiausi saugus.

Dukart per savaitę gerdavau kavą su Kingu Beniu, ieškodamas priebėgos ramiame jo klubo užutekyje: eidavau ten kaip namo. Benio espresso buvo karti kaip visuomet, jo nuotaika kaip visad niauri, o dalydamas kortas jis tebesukčiaudavo. Prabėgę metai jį pasendino, juodi plaukai nušarmojo, bet niekas iš aplinkinių nedrįsdavo suabejoti jo jėga.

Kaskart praeidamas pro Storojo Mančo parduotuvę, pirkdavau iš jo gaiviųjų gėrimų. Jis prekiavo tokia gausybe daiktų, kad būtų pakakę prekybos molui užtvindyti, pats iš tolo krisdavo į akis dėl rėksmingų, spalvotais paukščiais ir palmėmis išmargintų marškinių, kurių jam iš Puerto Riko atsiųsdavo sesuo. Kiekvienąkart mane išvydęs, jis keikdavosi. Mes pažinojome vienas kitą jau daugiau kaip dvidešimt metų, aš likau vienas iš nedaugelio, kuo jis pasitikėjo.

Savaitgaliais tekdavo pakelti dvi valandas krepšinio vienas prieš vieną su tėvu Bobiu, daugiau nei dvidešimčia metų vyresniu, bet vis dar aplenkiančiu mane pora žingsnių. Metai palietė mus visus, tačiau tėvas Bobis visuomet atrodydavo jaunas, puikios formos, ramaus veido. Kad ir kokių turėdavo bėdų, nugramzdindavo jas tylioje maldoje.

Retsykiais vakarieniaudavau su Karola, ji tebegyveno Pragaro virtuvėje, dirbo socialine darbuotoja Pietų Bronkse. Nepastebimai iš nerangios paauglės ji išaugo į jauną, grakščią ir žavią moterį. Ilgų tamsių plaukų, lygaus veido, vos pastebimai pasidažiusi. Ji buvo ilgakojė, vilioklės akių, kurios jai juokiantis užsižiebdavo. Prabėgę metai neišblėsino jos rūpesčio dėl mūsų.

Karola buvo atsidavusi darbui, gyveno tylų vienišo žmogaus gyvenimą trečio aukšto butelyje, netoli mūsų buvusios mokyklos. Ji retai išeidavo su vaikinais, ir tai tik su vietiniais. Nors ir neklausinėdavau, žinojau, kad stiprūs jausmai Maiklui nebuvo išblėsę. Žinojau ir tai, kad kai jų santykiai nutrūko, ji būdavo su Džonu blaivesnėmis jo dienomis. Ji visad buvo prisirišusi prie Džono, matydavo jį kaip berniuką, kuriuo kitados buvo. Kai eidavome kur nors visi sykiu, Karola žengdavo tarp Maiklo ir Džono, spausdama jų rankas, laisvai, koja kojon su prokuroru ir žudiku.

Tokie buvo mano bičiuliai.

Priėmėme vieni kitus tokius, kokie buvome, nieko neklausinėdavome, nieko nereikalaudavome. Per daug buvome patyrę, tad nemėginome jėga vienį kitų keisti. Per daug buvome pakėlę, tad žinojome, kad dažnai pasirinktas kelias nėra pats geriausias. Tiesiog tai kelias, kuris tą akimirką atrodo tinkamiausias.

Vilkinsonas paženklino mus visus.

Jis pavertė Džoną ir Tomį užkietėjusiais nusikaltėliais, pasiryžusiais nenusilenkti niekam, kas mėgintų juos paimti jėga.

Mane ir Maiklą jis privertė suprasti, kad nors padorus gyvenimas gal ir nuobodokas, dividendus jis išmoka laisve.

Tėvui Bobiui tai kainavo nesuskaičiuojamas valandas maldų, beieškant atsakymų į klausimus, kuriuos jis bijojo užduoti.

Storasis Mančas tapo dar atšiauresnis, matydamas, kaip jauni berniukai tampa beširdžiais žudikais, kaip iš jų išplėšė jausmus, išdegino visa, kas buvo gražu.

Vilkinsonas paveikė net Kingą Benį, prakirsdamas apsauginį šarvą, kuriuo jam buvo anie keturi besijuokiantys vaikėzai, it namuose įsikūrę privačiame jo klube.

Tai pažadino jam siaubingos jo paties vaikystės demonus, vaikystės, praleistos dar šiurpesnėse už Vilkinsoną vietose, kur jį dorodavo nuožmesni negu mus kankintojai. Jo širdis pritvinko dar juodesnės neapykantos.

Nė vienas iš mūsų negalėjome atsiskirti nuo kitų. Visi plūduriavome drauge, vis spėliodami, kada išmuš valanda, kai teks stotis akistaton su praeitimi. Gal tos valandos niekuomet nesulauksime. Gal taip ir laikysime viską užkasę. Bet tada Džonas, Tomis ir likimas, visi trys, sutiko Šoną Noksą, įpusėjusį vakarienę iš netikro zuikio. Ir pirmą kartą per visus metus vėl pasijutome gyvi. Ta diena išmušė, ji laukė, kada ją čiupsime. Maiklas sumojo pirmas. Jis suprato. Bet ir kiti greitai susivokėme. Dėl to gyvenome, to laukėme ištisus metus. Kerštas. Tas ilgai išliekantis saldus keršto skonis. Ir mums išmušė valanda jo paragauti.

Trečias skyrius

Maiklas sėdėjo priešais mane, tylomis minkė grietinę į didžiulę keptą bulvę.

Buvome įsitaisę prie kampinio stalo „Senojoje sodyboje”, didkepsnių restorane prieš mėsos turgų Manhatano centre. Buvo vėlus ketvirtadienio vakaras, dvi savaitės po Nokso nužudymo „Trilapyje”.

Kai perskaičiau, jog jį nušovė, nė akimirkos neabejojau, kas spustelėjo gaiduką. Bijojau dėl Tomio ir Džono, bet ne mažiau ir didžiavausi. Jie padarė tai, ko aš pats niekuomet nebūčiau drįsęs. Jie ryžosi pažvelgti į mus iš praeities atsekusį blogį ir nušlavė jį nuo žemės paviršiaus. Nors Nokso mirtis mūsų širdperšos nė kiek nepalengvino, džiūgavau, kad jo jau nėra. Dar labiau nudžiugau išgirdęs, jog Noksas žinojo ne tik tai, kodėl mirė, bet ir nuo kieno rankos.

Džonas su Tomiu slapstėsi neilgai.

Juos suėmė per septyniasdešimt dvi valandas po Nokso nužudymo, paėmė pirštų atspaudus, užregistravo policijoje ir pateikė kaltinimą antrojo laipsnio žmogžudyste. Policija turėjo keturis įvykį mačiusius liudytojus, pasirengusius duoti parodymus: pagyvenusią porą iš pirmos kabinos ir du prie baro sėdėjusius verslininkus. Visi keturi buvo ne vietiniai, ne iš Pragaro virtuvės. Restorano patronai ir darbuotojai liko ištikimi Pragaro virtuvės įstatymams: nieko nematė ir nieko nepasakė.

Džoną su Tomiu laikė be užstato.

Jie pasisamdė Vestsaido advokatą, vardu Denis O’Konoras, garsėjantį ne tiek talentu laimėti bylą, kiek triukšmingomis kalbomis. Jie tvirtino esą nekalti, neprisipažino net advokatui. Nužudytasis ir kaltinamieji atrodė nesusiję, todėl spauda ir policija tik gūžčiojo pečiais ir buvo linkusios manyti, kad dar viena žmogžudystė padaryta dėl narkotikų.

— Ar buvai nuėjęs jų aplankyti? — paklausė Maiklas, pjaustydamas didkepsnį. Pirmą kartą nuo vakarienės pradžios prašnekome apie nužudymą.

— Kitą dieną, vos juos suėmė, — pasakiau, besdamas šakutę į ant grotelių keptos lašišos gabalą. — Matėmės kelias minutes.

— Na, ir ką jie sakė? — paklausė Maiklas.

— Nieko tokio, pasišnekėjome apie šį bei tą, — tariau. — Nieko reikšmingo. Jie puikiai žino, kad lankytojų kambaryje verčiau neprasižioti.

— Na, o apie Noksą ką? — paklausė Maiklas. — Šnekėjo ką nors apie jį?

— Džonas užsiminė, — tariau. — Tik vardo neminėjo.

— Ką sakė?

— Tepasakė: „Vienu mažiau, Šekspi”. Tada pabarbeno į stiklą pirštu ir įteikė man savo pagiežingąją šypseną.

— Kaip jie atrodo? — paklausė Maiklas.

— Gerokai atsipalaidavę, — pasakojau. — Ypač kaip pora vyrukų, kuriems gresia nuo dvidešimt penkerių iki gyvos galvos.

— Girdėjau, kad advokatu pasisamdė Denį O’Konorą, — tarė Maiklas. — Teisybė?

— Tik laikinai, — paaiškinau. — Paskui, kai prasidės teismas, Kingas Benis pakiš kurį nors iš savo advokatų.

— Ne, — atsakė Maiklas, — O’Konoras kaip tik tas, kurio mums reikia. Jis tobulas.

— Tobulas? — perklausiau, — Tas vaikinas žlugęs girtuoklis. Turbūt nėra laimėjęs bylos nuo tų laikų, kai Lagardija buvo meras. Gal jau ir tais laikais pralaimėdavo.

— Žinau, — tarė Maiklas, — būtent todėl jis puikiausiai tinka.

— Ką nori pasakyti?

— Ar rašai straipsnį apie Šį įvykį į savo laikraštį? — paklausė Maiklas, pakeldamas alaus bokalą ir nekreipdamas dėmesio į mano klausimą.

— AŠ klerkas, atsakingas už tinklelį, Maiki, — pašiurpau. — Džiaugiuosi, kad mane į pastatą įleidžia.

— Ar kas nors darbe žino, kad jūs su Džonu ir Sviesčiumi draugai?

— Ne, — atsakiau. — Kodėl turėtų žinoti?

— Nesuvalgei savo žuvies, — pasakė Maiklas. — Paprastai tu suvalgai viską, išskyrus lėkštę.

— Aš vis dar gyvenu pagal senąjį ritmą, — pasakiau. — Vakarienę valgau penktą ryto, o pusryčius vienuoliktą nakties.

— Reikėjo užsisakyti kiaušinienės.

— Išgersiu puodelį kavos.

— Užsisakyk išsinešti, — patarė Maiklas, mostelėdamas, kad atneštų čekį. — Mums reikia pasivaikščioti.

— Lyja, žliaugte žliaugia, — pasakiau.

— Rasime, kur nelyja, palei prieplaukas.

— Palei prieplaukas knibžda žiurkių, — priminiau.

— Žiurkių niekur netrūksta.

Lietus buvo švelnus, tolumoje grumėjo griaustinis. Stovėjome tuščioje automobilių aikštelėje prie 62-osios prieplaukos vartų, už mūsų Vestsaido greitkeliu švilpė mašinos. Maiklas ant kostiumo užsivilko lietpaltį. Rankas buvo susikišęs į kišenes, o portfelį laikė suspaudęs tarp kulkšnių.

— Ryte susitinku su viršininku, — skubiai išbėrė. — Paprašysiu, kad man duotų Džono ir Tomio kaltinamąją bylą.

— Ką? — pažvelgiau jam į akis, norėdamas įsitikinti, jog tai tik žiaurus pokštas. — Ką tu padarysi?

— Aš apkaltinsiu Džoną ir Tomį atvirame teisme, — jo balsas skambėjo tvirtai, žvelgė tiesiai į mane.

— Gal tu, po perkūnais, kuoktelėjai? — sušukau, čiupdamas jį už rankų. — Juk jie tavo draugai! Tavo draugai, tu, beširdi galvijau!

Maiklo lūpų kampučiuose susiraitė šypsena.

— Prieš įsisiautėdamas, Šekspi, gal pirma išklausytum.

— Turėčiau nudėti tave vien už tai, kad šneki tokias šlykštynes, — tariau, paleisdamas jį ir gaudydamas orą. — O jei dar kas nors išgirs, turėsiu atsidaryti šaldymo kameros duris norėdamas paspaust tau ranką.

— Kas dar žinos, nuspręsi tu, — tarė Maiklas. — Tik tu. Tu žinosi, kam pasakyti.

— Tu tik paimk šitą bylą, ir visi žinos! — vėl sušukau. — Ir visi tiesiog pasius!

— Tu pasirūpinsi, kad nepasiustų, — vėl tarė Maiklas. — Tai ir bus vienas iš tavo darbų.

— Sugalvok ką nors gudriau, — bandžiau įkalbinėti. — Rytoj apsimesk, kad susirgai. Žiūrėk, būsi ir savo gyvybę išgelbėjęs.

— Imu šią bylą ne tam, kad laimėčiau, — paaiškino Maiklas. — Imu ją, kad pralaimėčiau.

Nieko nepasakiau. Ir ką galėjau sakyti?

— Turiu planą, — dėstė Maiklas, — bet negaliu jo įgyvendinti be tavęs. Aš galiu apsisukti tik teisme, tavęs man reikia kita kam.

Žingtelėjau artyn, rankomis suėmiau bičiulio veidą.

— Ką, tu rimtai? — paklausiau aš. — Tu, kuoktelėjęs niekšeli, tu tikrai rimtai?

— Atpildo valanda išmušė, Šekspi, — pasakė Maiklas, o lietus, sumišęs su ašaromis, sruvo jam veidu. — Dabar mes galime su jais atsiteisti. Džonas su Tomiu pradėjo. Tu ir aš užbaigsime.

Atitraukiau rankas nuo Maiklo veido, susibrukau į kišenes.

— Paėjėkime truputį, — ištariau. — Mes jau tiek čia stovime, jog tuoj suims už sąvadavimą.

— Kur traukiam?

— Į Pragaro virtuvę, — tariau. — Kur saugu.

Susigūžėme namo, kur kitados buvo mūsų butas, prieangyje, lietus dabar jau skalbė 10-ąją aveniu. Gatvės gale du girtuokliai ginčijosi dėl aviečių vyno butelio.

Maiklo planas drąsa nenusileido paprastumui. Devintą ryto jis įeis į Manhatano apygardos prokuroro kabinetą ir paprašys patikėti jam žmogžudystę įvykdžiusių Džono Reilio ir Tomio Markano bylą. Paaiškins, kad yra kilęs iš to paties rajono kaip ir žudikai, kad perpratęs šios vietos mentalitetą daug geriau negu kas kitas iš apygardos prokuratūros. Jis pasakys apygardos prokurorui, jog žino, kaip išlaikyti liudytojus, kad neišlakstytų išsigandę, suvesti galą su galu ir laimėti bylą. Apie tai, jog yra kaip nors susijęs su Džonu ar Tomiu, Maiklas nė neužsimins; jis tikėjosi, kad aš nutildysiu bet kokias šnekas rajone, jog jie draugai.

Dėl Vilkinsono irgi nereikėjo jaudintis. Kaip ir visų šios valstijos nusikaltusių paauglių, mūsų bylas sunaikino praėjus septyneriems metams. Be to, Maiklas turi kas ištaisys Šventosios Širdies mokyklos dokumentus — iš jų dings įrašai, jog metus nelankėme mokyklos.

Be to, apygardos prokurorui ši byla pasirodys ėjimu, kurio neįmanoma nelaimėti. Ketvertas liudytojų ir du „šauliai14, pagarsėję žudikai. Puiki byla, tinkama tokiam jaunam ambicingam prokurorui kaip Maiklas Salivanas.

Maiklas giliai atsikvėpė ir nusišluostė nuo veido lietaus lašus. Deja, tai buvo ne viskas, toli gražu ne viskas. Gerai pažinojau Maiklą ir neabejojau, kad jam nepakaks vien atsiteisti su Noksu ir išlaisvinti Tomį su Džonu. Jis sieks susidoroti su kitais prižiūrėtojais. Sieks išvilkti į dienos šviesą Vilkinsono koloniją. Nervinausi žiūrėdamas į jį, laukdamas, ką jis dar pasakys, bijodamas, kad mus visus vėl sučiups ir nugabens į kitą Vilkinsoną.

Jis pritūpė ir pasidėjo portfelį ant kelių. Ištraukė keturis storus geltonus aplankus, dukart apsuktus gumutėmis. Visus keturis padavė man. Pažvelgiau ir ant viršelių perskaičiau trafaretu užrašytas prižiūrėtojų, kankinusių mus Vilkinsono berniukų kolonijoje, pavardes. Pirmasis aplankas buvo Tomio engėjo Adamo Stailerio: šiuo metu trisdešimt ketverių, nusispjovęs į svajonę tapti advokatu, jis nuėjo dirbti į kriminalinę policiją.

Staileris buvo paskirtas į Kvynso policijos nuovados kovos su narkotikais skyrių. Manęs nė kiek nenustebino, kai sužinojau, kad jis susitepęs rankas, kad grasinimais išreikalaudavo iš prekeivių narkotikų ir grynųjų. Jis buvo pripratęs prie kokaino ir Šiam pomėgiui kas mėnesį išleisdavo po tris tūkstančius, kuriuos susirinkdavo iš kyšių. Aplanke sukaupta ir informacijos apie Stailerio asmeninį gyvenimą: ką veikdavo kasdien, moterys, su kuriomis susitikinėdavo, mėgstamas maistas, barai, kuriuose dažniausiai lankydavosi. Patikimų draugų ir aršiausių priešų sąrašas. Visas žmogaus gyvenimas, susegtas į geltoną aplanką.

Antrasis popierių pluoštas priklausė mano kankintojui trisdešimt dvejų metų Henriui Adisonui. Neįstengiau sutvardyti šleikštulio sužinojęs, kad Adisonas dirba Niujorko miesto merijos Bruklino socialinio skyriaus, besirūpinančio neįgaliais žmonėmis, direktoriumi. Savo darbą dirbo be priekaištų, sąžiningai ir uoliai. Tačiau jo seksualiniai pomėgiai neką pasikeitė nuo mūsų laikų Vilkinsone. Adisono silpnybė taip ir liko berniukai. Kuo jaunesni, tuo gausiau jis buvo pasirengęs mokėti. Adisonas priklausė turtingų pedofilų grupelei, triskart per mėnesį susirenkančiai papramogauti; už berniukus, kuriuos nusipirkdavo visos nakties linksmybėms, mokėdavo didžiulius pinigus. Tuos vakarėlius paprastai įamžindavo juostoje, o vaikus ir filmavimo techniką parūpindavo suteneris iš Ystsaido, gatvėje vadinamas Radiju.

Trečiasis aplankas priklausė Ralfui Fergusonui, nūnai trisdešimt trejų, grūdinusiam žudiko Džono širdį. Šis nebuvo policininkas, nors kaip tik to iš jo tikėjausi. Dirbo tarnautoju socialinės rūpybos tarnyboje Long Ailende. Fergusonas buvo vedęs, turėjo vaiką. Jo žmona visą savaitę mokė darželinukus, šventadieniais abu dėstė sekmadienio mokykloje. Atrodė be dėmelės, neįmanomai nuobodus. Tačiau Maiklui reikėjo, kad jis kaip tik taip atrodytų, Fergusoną jis pakvies į teismą kaip asmenį apibūdinantį liudytoją papasakoti apie geriausią bičiulį Šoną Noksą. Kai Fergusonas užlips ant liudytojų pakylos, Maiklas pagaliau pravers Vilkinsono berniukų kolonijos duris.

Pasitraukiau giliau į koridorių, kad nesulydyčiau aplankų, siurbte siurbiau visa, ką man kalbėjo Maiklas. Beveik dvylika metų jis laukė šios akimirkos, planavo, nežinia iš kur žinodamas, jog tai įvyks, ir kai įvyks, jis bus pasirengęs.

Jis spyrėsi, kad Džonui su Tomiu apie mūsų planą nebūtų prasitarta. Tada jie daug įtaigiau atrodys teisme. Jokių nešvarių žaidimų su teisėjais. „Nekaltas”, kurio mes siekiame, turi būti ištarta kaip nuosprendis, niekam nesukeliantis nė menkiausios abejonės. Kaltinamųjų advokatu turėtų likti Denis O’Konoras. Mūsų pareiga išsaugoti jį blaivų ir budrų, o kai jam teks pasinerti į šį reikalą visa galva kaip ir mums, jis bijos net cyptelėti apie mūsų sumanymą.

Maiklas perduos man reikalingą informaciją per pasiuntinius arba paliks ją sutartose pašto dėžutėse. Taip pat ir aš pateiksiu jam ką reikės. Iš švarko kišenės jis išsitraukė tris raktus ir padavė man. Jie buvo nuo nedidelių asmeninių seifų, kurių vienas priklausė uosto administracijai, kitas Jaunųjų vyrų krikščionių asociacijai 23-iojoje gatvėje, o trečias Džeko Lalano sveikatos klubui Vakarų 25-ojoje gatvėje. Kai paketus turėsiu rankose, perduosiu juos O’Konorui. Tačiau pirmiausia teks įsitikinti, kad mūsų niekas nestebi.

Kad mūsų planas pavyktų, veikti reikės visai slaptai ir įtraukti tik visiškai patikimus žmones. Pirmiausia man buvo pavesta susisiekti su Kingu Beniu. Jis bus mūsų jėga, mūsų raumenys, jis įves mus pro duris, kurių esant nė nenumanome. Jis pasės pakankamai baimės Denio O‘Konoro širdyje, kad šis niekam neprasitartų. Kingas Benis perspės „Vestsaido berniukus”, kurie, žinoma, šoks įkandin Maiklo su ginklais, vos išgirdę, kad šis ėmėsi Džono ir Tomio bylos.

Man reikėjo ir Storojo Mančo, kad nuritintų vieną kitą akmenį, o Karola Martines kyštelėtų nosį į kai kurias bylas.

Po šio vakaro niekas iš mūsų daugiau nebesusitiksime su Maiklu. Išvysime jį tik teisme.

Vienu atžvilgiu tai buvo nesuardomas planas. Jei jis išdegs, mes atkeršysime už praeitį ir sykiu išvilksime į dienos šviesą, kas vyko Vilkinsono berniukų kolonijoje. Jei nepavyks, jei mus pagaus, žmonės norės sužinoti, kodėl mes visa tai darėme. Tada jau sužinos visi.

Maiklo metodas užtikrino, kad Džonas ir Tomis nebūtų palikti nuošalyje, kad jie irgi paragautų pergalės.

— Tai viskas? — paklausiau, žvelgdamas į aplankus. — Ar dar ko reikia?

— Yra dar vienas dalykas, — pridūrė Maiklas.

— Koks?

Jis atsiduso, nes svarbiausia buvo palikęs pabaigai.

— Ketvertas mūsų liudytojų tvirtina matę, kaip Džonas su Tomiu šaudė, jie pasirengę paliudyti. Mums reikia šį skaičių sumažinti.

— Gerai. Aš apsisuksiu, — atsakiau, — bet jeigu sumažės daugiau kaip dviem liudytojais, kai kas gali susinervinti.

— Aš pasirūpinsiu dviem, — pažadėjo Maiklas, — jeigu surasi vieną, kuris paliudytų taip, kaip reikia mums.

— Vieną ką? — nesupratau.

— Vieną liudytoją. Liudytoją, kuris nužudymo naktį Džoną ir Tomį pasiųstų kur nors kitur. Bet kur kitur. Liudytoją, kurio jie negalėtų paliesti. Kuris būtų toks tvirtas, jog atremtų viską, kad ir ką sakytų kiti.

— Argi nežinai, kaip tai vadinasi? — nustebau. — Teisėjas pavadintų tai melagingais parodymais.

— O kaip tai pavadinsim mes?

— Paslauga, — nuramino Maiklas.

Ketvirtas skyrius

Kingas Benis stovėjo už baro savo klube, gurkšnodamas iš didelio balto puodelio karštą kavą ir skaitydamas trijų puslapių laišką, kurį buvau jam parašęs ir palikęs užklijuotame voke ant baro.

Baigęs skaityti, padėjo laišką ir nužingsniavo iki baro galo. Abiem rankomis apglėbęs kavos puodelį, įsižiūrėjo į Pragaro virtuvės gatves.

— Toni, — Kingas Benis kreipėsi į vieną iš keturių vyrų, sėdinčių aplink kortų stalą ir rūšiuojančių rytmetinio lošimo lapelius. Lapeliai pabiro Toniui iš rankų, jis atstūmė kėdę ir priėjo.

— Atvesk man Denį O’Konorą, — liepė Kingas Benis.

— Denį O’Konorą, advokatą? — pasitikslino Tonis.

— O tu pažįsti daugiau Denių O’Konorų? — paklausė Kingas Benis.

— Ne, Kingai, — atsakė Tonis.

— Tai atvesk man tą, kurį pažįsti, — paliepė Kingas Benis.

Kingas Benis nusigręžė nuo lango ir paėjėjęs palei barą stabtelėjo prie tuščios kriauklės, netoli alaus kranelių. Jis pastatė kavos puodelį ir siektelėjo nuo baro degtukų dėžutės. Paskutinįkart žvilgtelėjo į mano laišką ir įmetė į kriauklę. Brūkštelėjo degtuką, prikišo prie popieriaus ir stovėjo tylėdamas, grožėdamasis, kaip pleška laiškas.

Tada, pirmą kartą po daugelio metų, Kingas Benis garsiai nusikvatojo.

Penktas skyrius

— Ar rasi man laiko, Storasis? — paklausiau, stovėdamas vidury Storojo Mančo parduotuvėlės ir žiūrėdamas, kaip jis lenkiasi atidaryti dėžės su „Wise” bulvių traškučiais.

— AŠ užsiėmęs žmogus, tu, niekdary, — atsakė šypsodamasis Storasis Mančas, atsitiesė ir timptelėjo aukščiau maišines kelnes. — Turiu kuo užsiimti. Ne taip kaip jūs, laikraščių žiurkės, nežinančios, kur dėti sumautą laiką.

— Ilgai netrukdysiu, — pasakiau, nučiupdamas „Wrigley’s“ vaisinės kramtomosios gumos pakelį nuo vielinės lentynos. — Palauksiu tavęs lauke.

— Gal užmokėsi už šitą, tu, šikšniūkšti?

— Anksčiau niekad nemokėdavau, — atsakiau, įsibrukau į burną du gabalėlius gumos ir žengiau į dienos vėsą, — Kam atsisakyti gero įpročio?

Storasis Mančas išėjo, išnešė dvi medines dėžes mums atsisėsti ir šalto aprasojusio šokoladinio „Yoo-Hoo” sau atsigerti. Prisėdau prie jo, atsirėmiau nugara į parduotuvės vitrinos stiklą ir ištiesiau kojas. Mostelėjau į gaisrininkų kolonėlę priešais.

— Vaikai vis dar laistosi vasarą? — paklausiau.

— Juk ir dabar vasarą karšta, ar ne? — atsakė Storasis Mančas. — Ta pompa jiems vienintelis paplūdimys. Kaip ir jums, šikniai. Visi jūs vienodi.

— Man reikia tavo pagalbos, Storasis žmogau, — prabilau, atsigręždamas į jį. — Didelės paslaugos. Tau lengviau būtų pasakyti „ne”. Daug protingiau. Nė kiek neužpyksiu, jei pasakysi „ne”.

Storasis Mančas nugurkė savo „Yoo-Hoo” dviem dideliais gurkšniais, nusišluostė lūpas atraitota žalių marškinių, išmargintų oranžiniais flamingais, rankove.

— Kertu lažybų, norėtum, jog pasakyčiau „ne”, — bambėjo Storasis Mančas, paguldydamas tuščią butelį sau prie kojų. — Tada galėtum ir savo bičiuliams pranešti, kad Storasis Mančas nepatikimas, kad neparemia draugų.

— Tai tu mane vadini draugu? — paklausiau nušvisdamas. — Aš sujaudintas, Storuli.

— Nė velnio aš tavęs niekuo nevadinu, — atrėžė Storasis Mančas. — Aš tik tau sakau — aš čia. Ką jūs, mižniai, vieni padarysit. Juk neturit tiek įžūlumo, neturit tiek smegenų. Du iš jūsų dabar kalėjime. Tai ne tas pat, kas keturi.

— Matau, kad Kingas Benis buvo tavęs aplankyti, — pasakiau.

— Lipdom mes čia kažin kokią sumautą komandą, — pareiškė Storasis Mančas. — Girtuoklis advokatas vienoj pusėj, apsisiusiojęs prokuroras vaikiščias kitoj. Berniukas iš laikraščio, kuris vaizduojasi esąs Dikas Treisis. Ketverios akys dievagojasi, jog viską matė. O tiedu, kuriuos teisia, juk paklojo žmonių daugiau už vėžį. Močiakrušiui generolui Kasteriui būtų buvę lengviau pasprukti nuo indėnų, nei tiedviem išsisukti nuo kalėjimo.

— Stebuklų niekas nesitiki, — tariau, — tai ir yra didžiausia mūsų korta.

— Čia tau ne kokia sumauta knyga, vaike, — kalbėjo Storasis Mančas. — Verčiau nepamiršk. Nepasiseks, bus tau ne kokie iškrušti metai vaikų kalėjime valstijos šiaurėj. Čia jau viskas bus iš tikrųjų. Pagaus nagus kišant, bausmę gausit kaip reikia.

— Nėra iš ko rinktis, — paaiškinau. — Mums nėra.

— Geri jie buvo berniūkščiai, — gailestavo Storasis Mančas. — Tas mižnius mažylis Džonas, būdavo, marškinius nusivilks, jei matys, kad tau reikia. Tas kitas šiknius, Sviesčius, amžinai prisikimšęs burną, nuolat kažką maumoja, lūpos visada šokoladuotos.

Jis atsisuko žvilgtelėti į mane.

— Bet šiandien jie nebėra geri berniukai. Šiandien jie žudikai, šalti kaip akmuo.

— Žinau, — pasakiau. — Žinau, kas jie buvo, žinau, kas yra. Mes juk kalbame ne apie tai.

— Kerštas nevertas žmogaus gyvenimo, — pareiškė Storasis Mančas. — Tau ir prokurorui duotas šansas. Jūs galite atsistoti ant kojų kaip žmonės. Negi jūs pasiruošę visa tai sviesti į šalį? Ir tik tam, kad atsiteistumėte su susmirdusiais prižiūrėtojais?

— Aš kasdien galvoju apie tai, ką tie prižiūrėtojai išdirbinėdavo, — tariau nusisukęs nuo Storojo Mančo, įsmeigęs akis į gatvę priešais. — Tai tapo mano dalimi, tarsi kokia oda. Kai žvelgiu į veidrodį, vėl visa iškyla akyse. Kartais matau tai kitų žmonių veiduose. Negaliu atsikratyti jausmo, kad ta mano dalis jau mirusi. Ir nėra kaip ją susigrąžinti.

— Ką, geriau pasijusit, jeigu dabar juos išsuksit? — paklausė Storasis Mančas. — Taip imsit ir pamiršit viską, kas jums nutiko?

— Ne, — atsakiau, vėl žiūrėdamas į jį. — Bet tada turėsiu ir malonesnių prisiminimų. Šį tą malonesnio, apie ką galėčiau pagalvoti.

— Skaitau aš tą laikraštpalaikį, kur tu dabar dirbi, — kalbėjo Storasis Mančas atsistodamas ir pakeldamas dėžę nuo limonado. — Skaitau jį kasdien, tik dar niekur iki šiol nesu matęs tavo sumautos pavardės.

— Turėk kantrybės, — nuraminau, — pamatysi. Pirk jį ir toliau.

— Šūdo aš nepirkinėju, — pareiškė Storasis Mančas, įeidamas į parduotuvėlę. — Aš savo pinigų į svetimą kišenę nekraunu.

— Ar tu vis dar vedęs dvi moteris? — paklausiau, pakildamas ir purtydamasis nuo kelnių dulkes.

— Dvi žmonos ir draugužė, — pareiškė Storasis Mančas. — Jos be manęs niekaip negali.

— Turėtų būti geras jausmas.

— Joms patinka, — tarė Storasis Mančas. — O kas dar gali būti svarbiau?

— Ačiū, Storuli, — tariau, atsiremdamas į staktą. — Lieku skolingas. Lieku žvėriškai skolingas.

— Iš tavo užpakalio lažinuos, kad lieki, tu, netikša, — tarė Storasis Mančas, — Ir neišeisi iš čia, kol neužmokėsi man už sumautą kramtomąją.

Šeštas skyrius

Sėdėjau koridoriuje ant laiptų, nugara į buto duris, maišą su šešiapakiu alaus pasistatęs šalia. Kilstelėjusi galvą, mane pastebėjo Karola Martines.

— Pritvok mane arba vesk, Šekspi, — ištarė Karola rausdamasi po rankinę raktų. — Kam kitam aš per daug nusivariusi.

— Gal pasitenkintum keliais buteliais alaus? — paklausiau, tapšnodamas per popierinį maišą.

— Na, jei nieko geresnio negali pasiūlyti, — sutiko ji.

— Gerai, dar apglėbsiu ir pabučiuosiu, — tariau.

— Sulygta, — sutiko.

Atsistojau ir rankomis apglėbiau ją per liemenį, prisispaudžiau prie savęs, net per storą švarką ir megztinį jausdamas švelnias jos kūno linijas. Atrodė graži kaip visuomet.

— Tau kažko reikia, ar ne, Šekspi? — paklausė ji, šiltomis rankomis glostydama man pakaušį ir kaklą.

— Neatsisakyčiau stiklinės, — pasakiau. — Nemėgstu gerti iš skardinių.

Jos butas buvo švarus ir tvarkingas, pilnutėlis knygų, įrėmintų senų filmų plakatų. Vidury virtuvės stovėjo nedidelis stalas, o prie šaldytuvo buvo priklijuota didelė iškirpta Hamfrio Bogarto nuotrauka — su miline, rūkančio cigaretę.

— Tu įpilk alaus, — tarė Karola, nusivilkdama švarką, — o aš uždėsiu muzikos.

— Ar turi Frankį Valį? — paklausiau.

— Koks tu senamadiškas, Šekspi, — nusijuokė Karola. — Valis išėjo iš mados dar prieš pasirodant kontraceptinėms tabletėms.

— Jis bent jau gyvas, — paprieštaravau. — To nepasakysi apie tavo bičiulį Bogartą.

— Bogis visuomet bus puikus, ko negalėčiau pasakyti apie „Four Seasons”.

— Na, dar neskubėk išmesti šių albumų, — tariau, paduodamas jai stiklą alaus ir žiūrėdamas, kaip ant grotuvo ji deda Bobo Segerio plokštelę.

— Neturiu tokių, kuriuos galėčiau išmesti, — tarė ji, prisėsdama šalia ant mažos ištraukiamos sofelės svetainės viduryje.

Sėdėjome tylėdami, klausydami, kaip Segeris kvarksi „Kaip man gyventi be tavęs”, gurkšnojome alų, aš atrėmiau galvą į minkštą rankomis siūtą pagalvėlę.

— Atrodai pavargęs, — tarė Karola, uždedama ranką man ant kelio. — Naujajame darbe tau neleidžia išsimiegoti?

— Ką tu žinai? — paklausiau, atsigręždamas į ją.

— Tik tai, kas šnekama aplinkui, — atsakė Karola.

— O kas šnekama?

— Kad Džoną su Tomiu pasodins, — tarė, jos akys ir balsas prisipildė liūdesio. — Ir kad tai padarys geriausias jų draugas.

— Ir tu tuo tiki?

— Sunku netikėti, Šekspi, — pasakė Karola. — Na, nebent mes visi klystume — bet juk ėmėsi jis tos sumautos bylos.

— Taip, bylos jis ėmėsi.

— Tad ką dar galima pasakyti? — atsiduso Karola, išgėrė likusį alų. Sunkiai tvardė ašaras.

Atsisėdau ir pasislinkau arčiau jos, mūsų rankos lietėsi, žiūrėjome vienas į kitą.

— Tu juk pažįsti Maiklą, — ištariau, — gal net geriau už mane.

— Maniau, kad pažįstu, — atsakė Karola. — Tikrai maniau, kad pažįstu. Bet dabar jau nežinau.

— Tu jį pažįsti, Karola, — tariau. — Tu žinai, jis tave myli. Ir žinai, jis niekuomet nepadarys nieko, kas įskaudintų tave ar mane, Džoną ar Sviesčių. Niekada.

— Tai kam jis ėmėsi tos bylos? — paklausė Karola. — Dėl Dievo, jis net nuėjo ir jos paprašė. Koks jis tada, po velnių, draugas?

— Geriausias draugas, — atsakiau. — Tas, kuris mes į šalį viską, ką turi, vien tam, kad padėtų bičiuliams. Tas, kuris niekuomet nepamiršta, kas jis yra. Tas, kuris mano, kad jam baigsis gerai ir jis pasieks, ką sugalvojęs.

— Ką čia kalbi, Šekspi? — paklausė Karola.

— Tu pakankamai seniai čia gyveni, Karola, pakankamai ilgai, kad žinotum, jog visa tėra arba pinigams išvilioti, arba apgaulė. Kodėl ir šįkart turėtų būti kitaip?

— Atnešiu dar alaus, — pasakė Karola ir nuėjo į virtuvę. Dabar Bobas Segeris jau dainavo „Prieš vėją”.

— Nori sumuštinio?

— Gal turi šviežio mozzarella sūrio su baziliku?

— O gal pasitenkintum pora gabalėlių seno kumpio ant sudžiūvusios duonos?

— Su garstyčiom?

— Su majonezu.

— Įkalbėjai, — sutikau.

Valgėme sumuštinius, gėrėme alų ir klausėmės muzikos, atsipalaidavę vienas šalia kito, nugrimzdę į savo mintis. Po ilgos tylos paklausiau, kodėl ji liovėsi susitikinėti su Maiklu.

— Tiesiog taip įvyko, — pasakė Karola. — Jis gyveno Kvynse, dirbo, lankė mokyklą. Aš gyvenau čia, irgi dirbau, mokiausi. Ištisas savaites vienas kito nematydavome, paskui paprasčiau buvo visa tai užmiršti.

— Tu jį tebemyli?

— Aš negalvoju apie tai, Šekspi, — atsakė Karola. — Jei galvočiau, pasakyčiau „taip”. Bet Maiklui reikėjo ištrūkti iš Pragaro virtuvės, atitrūkti nuo šių žmonių. O aš buvau viena iš jų.

— O dabar tu su Džonu? — paklausiau.

— Kiek įmanoma būti su Džonu, — tarė Karola. — Vyras, kurį pažįstu, nėra berniukas, kurį prisimeni tu. Tačiau Džonas kažkuo ypatingas. Reikia tik pasistengti tai išvysti.

— Ar tu jį aplankai?

— Kartą per savaitę, — tarė Karola. — Išbūnu apie valandą.

— Gerai, — pritariau. — Ir toliau jį lankyk. Tik nesakyk, kad mataisi su manimi. Nieko jam nesakyk. Kuo beviltiškiau visa atrodys, tuo geriau mums pavyks.

— Kodėl jam nesakyti? — paklausė Karola. — Gal kaip tik lengviau eitųsi.

— Ne, jis daug kiečiau pasirodys teisme, jei jausis įvarytas į kampą, — nuginčijau. — Noriu, kad tas jo kūdikiškas veidelis žiūrėtų tiesiai į prisiekusiuosius, ir jokiu būdu jis neturi atrodyti laimingas.

— O kodėl tu manęs niekuomet nepakvietei į pasimatymą? — paklausė Karola, liesa ranka perbraukdama per tankius plaukus.

— Tu buvai Maiklo mergaitė, jis pirmas prie tavęs prisisuko.

— O po Maiklo? — paklausė ji švytinčiu giedru veidu.

— Aš niekad nemaniau, kad pasakysi „taip”, — prisipažinau.

— Tai tu klydai, Šekspi, — tarė Karola.

— O ar pasakytum man „taip” dabar, — paklausiau laikydamas jos ranką. — Nesvarbu, ko paprašyčiau?

Karola palinko, apsivijo abiem rankomis ir priglaudė galvą man prie kaklo.

— Taip, — sušnibždėjo ji. — Ką nori, kad padaryčiau?

— Sulaužytum įstatymą, — pasakiau.

Septintas skyrius

Maiklo planas smarkiai rėmėsi Pragaro virtuvės čionykščių talentais perduoti informaciją ir sykiu laikyti liežuvį už dantų. Ir vieno, ir kito jie turėjo su kaupu.

Suplanavome ir kaip išsaugoti Maiklo gyvybę, o tai reiškė, kad Džono ir Tomio žudikų komandą teks perspėti, jog jis nėra atviras taikinys. Po kelių dienų, Maiklui paėmus šią bylą, „Vestsaido berniukus” aplankė Kingas Benis. Kingas pareikalavo, kad žodžiais Maiklas ir toliau būtų dedamas į šuns dienas, tačiau į jo gyvybę nebūtų išdrįsta kėsintis. Pakelti ranką prieš Maiklą, jei kas ją pakels, tegali Kingas Benis.

Kol Pragaro virtuvė, vadovaujama Kingo Benio, Storojo Mančo ir Karolos, dirbo savo darbą, aš perimdavau informaciją iš Maiklo ir perduodavau toliau. Maiklui parūpindavau viską, ką jam reikėjo žinoti.

Sukūrėme be galo paprastą ryšio palaikymo būdą.

Jei man ką siųsdavo Maiklas, darbe palikdavo žinutę, kad paskambinčiau neegzistuojančiai savo merginai Glorijai, kai gaudavau tokį signalą, pasiųsdavau ką nors iš Kingo Benio žmonių, kad ne vėliau kaip iki kito vidurdienio iš kurios nors mūsų sutartų vietų paimtų voką.

Kai man reikėdavo ką nors perduoti Maiklui, pasiųsdavau žmogų iš rajono, kad nupirktų rytinį New York Times laikraštį, brūkštelėtų viršutiniame dešiniajame kampe, kur metro informacija, vardą Edmundas ir numestų laikraštį prie Maiklo buto durų. Vėliau tą pačią dieną Maiklas pasiimdavo voką iš pašto dėžės šiaurinėje Ystsaido dalyje.

Pirmosiomis savaitėmis stengėmės iškasti kuo daugiau informacijos papildyti tai, kas sukaupta Maiklo bylose, tokios, kuri praverstų mums teisme ar gatvėje, iškeliant į viešumą kitus tris kolonijos prižiūrėtojus. Kaupėme medžiagą ir apie liudytojus, tikrindami visa, kas su jais susiję, stengdamiesi apčiuopti silpnąsias jų vietas. Rinkome viską, ką tik galėjome sužinoti, apie Vilkinsono berniukų koloniją, suradome buvusius prižiūrėtojus, darbuotojus ir kalintuosius, nebijančius prasižioti, medžiojome kolonijos viršininkus ir jų padėjėjus, išsiaiškinome kolonijoje mirusių nusikaltusių paauglių vardus, vėl tikrinome jų mirties priežastis.

Maiklas parengė sąrašą klausimų, kuriuos O’Konoras turės užduoti teisme. Jis perdavė mums ir klausimus, kuriuos pats ketino užduoti, sykiu su atsakymais, kurių tikėjosi. Papildoma informacija apie prižiūrėtojus ir Vilkinsoną taip pat apsikeisdavome. Pranešimai raštu, kai tik juos nugabendavo kur reikia, būdavo sunaikinami. Kalbėtis telefonu buvo leista tik skambinant užkoduotais numeriais patikimos trečiosios šalies telefono linijomis. Pagrindiniai dalyviai per visą tą laiką nekart nebuvo susitikę.

Mes veikėme be mažiausios paklaidos.

Pragaro virtuvė, visi čionykščiai, kurie puldavo padėti sąjungininkams taip pat negaišdami, kaip ir laidoti priešininkų, triumfavo gavę veikti pagal Maiklo planą. Žodžiais Maiklo koneveikti nesiliovė, visur tik ir girdėjai jam skirtus „išdavikas”, „kanalizacijos žiurkė”, tačiau tai darė tik dėl pašaliečių ausų. Paslapčia, o tik tai ir buvo svarbu, — pasklido žinia, nuzvimbdama gatvėmis it naktinė kulka, kad Kingo Benio „miegaliai” rengia pasirodymą, „Miegaliais” gatvėje vadindavo visus, kurie buvo sėdėję paauglių kolonijoje. O mafija taip vadindavo žudiką, kuris, „baigęs darbą”, likdavo nakčiai. „Miegalių” Pragaro virtuvėje buvo apsčiai, tačiau tik mus keturis Kingas Benis laikė savo komanda.

— Jei nori rolsroiso, važiuoji į Angliją ar kur kitur po velnių, kur juos gamina, — svarstė Storasis Mančas. — Jei nori šampano, keliauji aplankyti prancūzų. Jei reikia pinigų, susirandi žydą. Bet jei užsigeidei purvo, padugnių, pavožtų po akmeniu, paslapties, kurios niekam nesinori žinoti, jeigu tu nori viso to ir nori greitai, tėra vienintelė vieta, kur reikia traukti, — Pragaro virtuvė. Čia to mėšlo saugykla. Kiti savo mėšlą pameta, o mes jį randame.

Aštuntas skyrius

Kingas Benis sėdėjo De Vito Klintono parke ant suolelio, moliūgo sėklomis lesindamas aplink susispietusius balandžius; vėlyvo rudens saulės spinduliai rėpliojo jam nugara. Buvo savaitė po Padėkos dienos, trečia savaitė, kai pradėjome savo darbą. Ore jautėsi Niujorko šaltukas.

Jis vilkėjo tuos pačius juodus drabužius, kuriuos paprastai dėvėdavo savo klube, nepaisydamas vėsoko oro, kaip nepaisydavo jis ir viso kito. Kavos puodelį buvo atrėmęs į dešinę koją sykiu su itališko likerio „Sambuca Romaną” buteliuku.

— Nežinojau, kad tau patinka balandžiai, — tarstelėjau, prisėsdamas šalia.

— Man patinka visa, kas nešneka, — atsakė Kingas Benis.

— Iš Maiklo šiandien sužinojau, kad byla keliauja į teismą pirmą naujų metų pirmadienį. Ryt laikraščiuose turėtų pasirodyti nedidelis straipsnis.

— Jums liko tik du liudytojai, kurie duos parodymus teisme, — pratarė Kingas Benis. — Kiti du apsisprendė neliudyti. Laikraščiuose šito nebus.

— Kurie du neliudys?

— Kostiumuočiai prie baro, — pasakė Kingas Benis. — Jie pareiškė, jog buvo per daug išgėrę, kad tiksliai prisimintų, ką matė įeinant į aludę.

— Tuomet lieka pora kabinoje, — tariau.

— Kol kas, — pridūrė Kingas Benis.

— O visa kita ar jau susidėstė į vietas? — paklausiau, pūsčiodamas sau į delnus.

— Išskyrus tavo liudytoją, — priminė Kingas Benis, — ta kišenė dar tuščia.

— Aš kai ką jau turiu galvoje, — pasakiau. — Pasišnekėsiu su juo, kai tik ateis laikas.

— Ar tikęs?

— Tikęs, — pasakiau, — Jei tik imsis.

— Tuomet pasistenk, kad imtųsi, — pasakė Kingas Benis, pažerdamas dar sėklų balandžiams.

— Be tavęs nieko nebūtų, — pasakiau jam.

— Rastumėte kokią išeitį, — atsakė Kingas Benis, — su manimi ar be manęs.

— Gal, — tarstelėjau. — Bet džiaugiuosi, kad tu šitoj makalynėj mums padedi.

— Nežinau, ar būčiau galėjęs jums kuo padėti tada, kai buvote ten, — tęsė Kingas Benis. — Tačiau mėginti reikėjo.

Tai buvo vienintelis kartas, kai jis užsiminė, jog žinojo, ką mes patyrėme Vilkinsone.

— Visa įvyksta tada, kai turi įvykti, — tariau. — Juk pats visuomet man tai sakydavai.

— Geri dalykai ir blogi, — tęsė Kingas Benis. — Ateini ir niekada nežinai, ką rasi. Visuomet reikia būti pasirengusiam ir vienam, ir kitam.

— O dažniausiai, — pridūriau, — gali lažintis, kad tavęs lauks blogiausia.

— Dabar jau eik, — paliepė Kingas Benis. — Tik nepavėluok į tą susitikimą.

— Kokį susitikimą?

— Su Deniu O’Konoru, — paaiškino Kingas Benis. — Jis laukia tavęs „Raudonojo obuolio” bare. Dabar jau bus užsisakęs antrą škotiško viskio. Pasistenk susitikti su juo, kol dar neįsipylė trečio.

— Ar jis sutinka leistis į šią makalynę? — paklausiau.

— O, jis leisis, — pareiškė Kingas Benis, — juk dar per jaunas, kad draugai jį lydėtų su uždegtais mašinų žibintais.

1980-ųjų žiema

Teismo pareigūnai įvedė Džoną Reilį ir Tomą Markaną į teismo salę; abu kaltinamieji ėjo nudūrę galvas, rankas prispaudę prie šonų. Jie vilkėjo mėlynus švarkus, mėlynus polo marškinėlius, pilkas kelnes ir rudus nesuvarstomus batus. Linktelėję savo gynėjui Deniui O’Konorui, atsisėdo ant medinių kėdžių jam iš šono.

Teismo stenografininkė, garbanota blondinė trumpu juodu sijonu, abejinga sėdėjo priešingoje salės pusėje, priešais teisėjo stalą.

Prisiekusiųjų suole — dvylika šiam teismo procesui parinktų asmenų.

Maiklo vieta buvo prie prokuroro stalo, sėdėjo išsidėliojęs priešais du geltonus teismo raštams skirtus bloknotus ir tris nusmailintus pieštukus, akis įsmeigęs į stenografininkės kojas. Jis vilkėjo tamsų vilnonį kostiumą, ant baltų marškinių standžių mazgu ryšėjo tamsų kaklaraištį.

Sėdėjau trečios eilės viduryje. Man iš kairės — du vaikinai, kurie, kiek žinojau, priklausė „Vestsaido berniukams”. Karola Martines, įsmeigusi akis tiesiai prieš save, sėdėjo man iš dešinės. Ji laikė mano ranką.

Teisėjas Eliotas Vaismanas užėmė savo vietą teisėjo suole. Tai buvo aukštas, vidutinio amžiaus vyras kvadratiniu veidu, lygiai nuskusta galva. Atrodė tvarkingas ir nesuglebęs, po tamsia toga ryškėjo raumenys. Garsėjo griežtumu, beveik nepalikdavo laiko teatrui ir banalybių taktikai. Kriminalinių bylų advokatai tvirtino, kad jo teisingumo svarstyklės dažniau nusvirdavo į kaltintojo pusę. Apygardų prokurorų padėjėjai vadino jį teisingu, tačiau kietoku riešutu.

Maiklas žinojo, jog teisėjas Vaismanas Tomiui su Džonu pirmiausia pajus panieką, o tokią reakciją dar pakaitins bylos faktai. Maiklas žinojo ir tai, kad įrodymai prieš abu atsakovus bus tokie svarūs, jog kartu su jų smurto kupina istorija paskatins Vaismaną mėginti apsieiti be teismo. Maiklas tikėjosi, jog teisėjas Vaismanas spaus abi šalis siekti derybų dėl kaltinimų pripažinimo.

Tris kartus teisėjas asmeniškai kreipėsi į abiejų šalių atstovus, siūlydamas tokias derybas, tris kartus šie atsisakė. Tomis su Džonu neprisipažino esą kalti, o teisėjas atkakliai laikė juos uždarytus be užstato. Maiklas užsispyręs tvirtino, jog žmonės, kuriems atstovaujanti jo prokuratūra, pageidautų, kad kaltinamieji būtų nubausti taip griežtai, kaip tik leidžia įstatymas. Kai byla pasiekė prisiekusiųjų parinkimo etapą, teisėjas Vaismanas jau atrodė gerokai nepatenkintas.

Pirmomis savaitėmis varžančioje teismo salėje Maiklas nė akimirkos neišsidavė, ką suplanavęs. Jis kuo stropiausiai apklausė ir parinko prisiekusiuosius, kaip ir priderėjo jaunam apygardos prokuroro padėjėjui, užduodamas jiems visus reikiamus klausimus, stengdamasis kaip įmanoma sąžiningiau atsijoti tuos, kurie, jam atrodė, nenorėtų arba negalėtų paskelbti teisingo nuosprendžio. Kaltintojas ir gynėjas susitarė, kad prisiekusiuosius sudarys aštuoni vyrai ir keturios moterys. Viena moteris ir du vyriškiai buvo pietų amerikiečių kilmės. Dar kiti du vyrai buvo juodieji. Trys prisiekusieji, du vyrai ir viena moteris, buvo airiai.

Kalbėdamas apie kaltinamuosius, Maiklas visuomet kreipdavosi į juos vardais, pabrėždamas tapatybę, kad jie neliktų tik pora anoniminių veidų. Jis pareikalavo, kad būsimi prisiekusieji pažvelgtų į abu teisiamuosius, trumpai supažindino su jų reputacija ir perspėjo, kad tie, kurie jaučiasi kaip nors įbauginti, neturėtų manyti, jog yra jėga verčiami atlikti prisiekusiųjų prievolę. Džonas su Tomiu stengdavosi įsmeigti akis į Maiklą, tačiau šis stropiai vengė jų žvilgsnio, nenorėdamas, kad kam kiltų net menkiausias įtarimas, jog jie kaip nors susiję.

Maiklas labai aiškiai įsivaizdavo, kaip byla turėtų rutuliotis.

Jis siekė nuosprendžio „kaltas”.

Nuosprendžio „kaltas” Vilkinsono berniukų kolonijai; nuosprendžio „kaltas” Šonui Noksui, Adamui Staileriui, Henriui Adisonui ir Ralfui Fergusonui.

Maiklas abejingai sėdėjo, kol Denis O’Konoras sausai išdudeno įžanginę kalbą, klausėsi, kaip sniaukrojančiu balsu advokatas vadino Džoną su Tomiu nekaltais įkaitais, skubotai suimtais ir taip pat paskubomis apkaltintais remiantis vien menkais įrodymais. O’Konoras gi įrodysiąs, nepalikdamas nė abejonės, kad Džonas Reilis ir Tomas Markanas naktį, kai padaryta žmogžudystė, nenušovė Šono Nokso. Įrodysiąs, kad iš tikrųjų žmogžudystės naktį jo ginamieji nebuvo net prisiartinę prie „Trilapio” aludės.

O’Konoro pasirodymas niekam įspūdžio nepadarė, o mažiausią, žinoma, teisėjui Vaismanui, kuris nenustygo kėdėje visas penkiolika minučių, kol advokatas sakė įžanginę kalbą. Keli reporteriai, rašantys apie šią bylą, šykščiai pabirę po priekines eiles, po pirmųjų O’Konoro pastabų liovėsi užsirašinėti. Žiūrovai veteranai, pripratę prie energingesnių gynėjų, nuobodžiaudami lingavo galvas.

— Na, jis iš tikrųjų ne koks televizinis Peris Meisonas, — sušnibždėjo Karola.

— Jis bent jų vardus įsidėmėjo, — atsakiau. — Jam tai didinga pradžia. Be to, jei laimės šią bylą, išgarsės labiau už Perį Meisoną.

Maiklas atsistojo, atsisegė švarką, žingtelėjo prisiekusiųjų pusėn. Rankas susikišęs į kišenes” jis draugiškai nusišypsojo.

— Labas rytas, — kreipėsi į prisiekusiuosius. — Mano vardas Maiklas Salivanas. Esu Manhatano apygardos prokuroro padėjėjas. Mano darbas, kaip ir daugelis kitų, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas. Aš turėčiau įrodyti jums ir tik jums, jog šiedu vyrai, kaltinamieji, užmušė Šoną Noksą šaltakraujiškai, be akivaizdaus motyvo. Aš pateiksiu įkalčius ir pakviesiu jus išklausyti liudytojų, kad šitai įrodyčiau. Aš parodysiu kaltinamuosius nusikaltimo vietoje. Aš pateiksiu jums tiek faktų, kad galėsite ramiai žengti į prisiekusiųjų kambarį, o iš jo išeiti priėmė aiškų, pagrįstos abejonės nekeliantį sprendimą. Žinoma, neabejoju, jog visi žinote, ką reiškia toks pagrįstos abejonės nekeliąs sprendimas, nes greičiausiai televizorių žiūrite ne mažiau už mane.

Trys prisiekusiosios nusišypsojo, o vienas vyras, pašto darbuotojas iš Aukštutinio Vestsaido, garsiai nusijuokė.

— Taip, tą tik ir išgirst, — pareiškė jis, pirštu besdamas į Maiklą.

— Leiskite priminti kiekvienam atskirai ir visiems sykiu, jog čia teismo salė, — griežtai tarė teisėjas Vaismanas. — Ne svetainė. Tad norėčiau paprašyti, jog turėdami tai galvoje prisiekusieji toliau vengtų bet kokių komentarų.

— Aš kaltas, gerbiamasis teisėjau, — pasakė Maiklas, veidu pasisukdamas į teisėją. — Parodžiau, tarsi būčiau laukes atsakymo. Daugiau tai nepasikartos.

— Neabejoju, kad nepasikartos, kaltintojau, — tarė teisėjas jau nuolaidesnių tonu. — Tęskite.

— Tu tik pažvelk į jų veidus, — nukreipiau Karolos dėmesį į prisiekusiųjų suolą. — Į jų akis. Jie jau beveik įsimylėjo Maiklą.

— Tai ne taip sunku, — tarstelėjo Karola.

— Šiųdviejų jaunų vyrų praeitis šiai bylai nėra tokia svarbi ir neturėtų atrodyti mums lemtinga, — kalbėjo Maiklas, vėl atsigręždamas į prisiekusiuosius, rankomis pasirėmęs į medinį barjerą, jo žvilgsnis keliavo nuo veido prie veido. — Smurtininkai ar taiknešiai, nusikaltėliai ir garbingi piliečiai, šventieji ar nusidėjėliai. Dabar visa tai nesvarbu. Dabar svarbu tai, kas įvyko nužudymo naktį. Jei aš įrodysiu jums, kad šiedu vyrai ir buvo tie, kurie įėjo, išgėrė ir nušovė šoną Noksą, aš tikėsiuosi ne ko kito, kaip kaltinamojo nuosprendžio. Jeigu aš to neįstengsiu padaryti, jeigu nesugebėsiu pasiųsti jų tą naktį į aludę, įduoti jiems Į rankas ginklų, paguldyti priešais juos lavono ir iki galo įtikinti jus, kad tai jie spustelėjo gaidukus, tuomet nei mano, nei jūsų pečių nebeslėgs jų kaltės našta. Bet jei taip atsitiks, aš būsiu neatlikęs savo darbo. Tačiau aš stengsiuosi kiek įmanydamas pateisinti jūsų pasitikėjimą ir neapvilti jūsų ieškodamas tiesos. Kiek įmanydamas stengsiuosi, kad nugalėtų teisingumas. Ir žinau, kad ne mažiau stengsitės ir jūs.

Devintas skyrius

Vėlavau dvidešimt minučių. Buvau pasakęs Karolai, kad susitiksime prie bažnyčios šeštą, tačiau melsdamasis galiniame Šventosios Širdies bažnyčios klaupte praradau laiko pojūtį. Išėjęs iš bažnyčios, išvydau ją sėdinčią ant laiptų, odinio švarko apykaklę buvo pasistačiusi nuo smarkaus iš upės pusės pučiančio vėjo.

— Atsiprašau, vėluoju, — tariau, — žvakes degiojau.

— Dabar ir šventą Judą į tai įpainiojai, — tarė Karola. — Ką dar?

— Dar vieną ir viskas, — tariau aš.

— Ar mes čia su juo susitiksime? — paklausė Karola.

— Ne, jis laukia mūsų namie.

— O namai kur?

— Namai čia, — tariau, pirštu rodydamas į raudonų plytų pastatą šalia bažnyčios, — Klebonija.

— O Dieve! — sušuko Karola, plačiai išplėsdama akis, — Dieve!

— Ne, ne visai Dievas. Bet skubomis labiau priartėti prie Dievo aš neįstengiau.

Tėvas Bobis sėdėjo atlošiamoje kėdėje mažame knygų prigrūstame pirmo aukšto kambarėlyje, nugara į šiek tiek pravertą langą. Jis užsidegė cigaretę ir giliai įtraukė, išleisdamas pro nosį dūmus. Dešinėje rankoje laikė „Pepsi” butelį. Karola sėdėjo prieš jį, sukryžiavusi kojas, alkūne pasirėmusi į kelius, o delnu į smakrą.

Sėdėjau ant palangės kambario, kurio langas žvelgė į mokyklos kiemą, kampe, susikišęs rankas į kišenes, nugara brūžuodamas baltas nėrinių užuolaidas.

— Kaip šiandien teisme? — paklausė tėvas Bobis pavargusiu balsu.

— Kaip per pirmą rungtynių raundą, — atsakiau. — Visi tik apčiupinėja vienas kitą.

— Kaip vaikinai?

— Atrodo taip, tarsi jiems norėtųsi būti kur kitur, — atsakė Karola. — Man regis, to paties norėjosi ir mums visiems.

— AŠ šioje parapijoje jau dvidešimt metų, — tarė tėvas Bobis, nukratydamas pelenus į tuščią butelį. — Mačiau, kaip daug berniukų užaugo, tapo vyrais. Per daug mačiau jų mirštančių ar uždaromų į kalėjimą kone visam gyvenimui. Visų jų verkiau. Tačiau šįkart sunkiausia. Šįkart man prireiks visų maldų, kokias tik moku.

Tėvas Bobis žinojo, kad ne gatvės užgrūdino Džoną Reilį ir Tomį Markaną. Ne narkotikai ar gaujos stumtelėjo juos iš kelio. Negalėjai kaltės už jų žlugimą suversti ir negailestingai Pragaro virtuvės tikrovei. Buvo tik viena vieta, kurią galėjai kaltinti.

— Jūs padarėte, ką galėjote, tėve, — tariau. — Padėjote man, padėjote Maiklui. Šiandien juk teistų ir mus, jeigu ne jūs.

— Visuomet labiausiai geidi susigrąžinti paklydusią avį, — pasakė tėvas Bobis.

— Dar ne vėlu, tėve, — pasakiau, pasitraukdmas nuo lango ir prisiartindamas prie jo. — Mes tebeturime šansą susigrąžinti porą paklydusių avių. Paskutinį šansą.

— Ar tas šansas teisėtas? — paklausė tėvas Bobis.

— Paskutinis Šansas niekad nebūna teisėtas, — atsakiau aš.

— Ar su tuo susijęs Kingas Benis?

— Yra ir jis. Bet ne jis dalija kortas. — Kas?

— Maiklas.

Tėvas Bobis giliai atsiduso ir pasviro į priekį.

— Mano rašomojo stalo viduriniame stalčiuje yra „Dewer” butelis, — pasakė. — Man regis, visiems pravers.

Pasakiau tėvui Bobiui viską. Jei ketintų padėti, turi žinoti, kam ryžtasi. Jei nepadės, vis vien pasitikėjau juo, žinojau, kad tiesa neperžengs šio kambario sienų.

— Turėjau numanyti, — pasakė tėvas Bobis. — Tą pačią akimirką, kai Maiklas paprašė bylos, turėjau susivokti, kad jis kažką sumanė.

— Planas geras, — tariau, — Maikis viską užmaskavęs. Kur pažvelgtum, viskas pridengta.

— Ne viskas, Šekspi, — tarė tėvas Bobis. — Jei būtų viskas pridengta, nebūtum čia atėjęs.

— Nemokyk vagies vogt, — atsakiau šypsodamasis. — Teisingai. Tai rėžk. Ko jums pritrūko?

— Liudytojo, — tariau. — Tokio, kuris atsistotų ir pasakytų buvęs su Džonu ir Tomiu tą naktį, kai buvo nužudytas Noksas.

— Ir nusprendėt, kad geriausiai tiks kunigas?

— Ne bet koks kunigas, — atsakiau.

— Ir jūs prašote, kad meluočiau, — tarė tėvas Bobis. — Prašote mane prisiekti prieš Dievą, o paskui meluoti.

— Aš prašau, kad jūs padėtumėte dviem savo berniukams, — atsakiau. — Kad padėtumėte jiems išvengti kalėjimo, kur jie praleistų visą likusį gyvenimą.

— Ar jie užmušė Noksą? — paklausė tėvas Bobis. — Ar jie atėjo į aludę ir užmušė jį, kaip patys sako?

— Taip, — atsakiau aš. — Jie jį užmušė. Kaip tik taip, kaip patys sako.

Tėvas Bobis atsistojo ir perėjo per kambarį, braukydamas rankomis per Šlaunis. Jis tebevilkėjo gatvei skirtus juodus dvasininko rūbus, po švarku trumparankovius marškinėlius, šoninėje kišenėje barškėjo raktai.

— Jūs prašote šiokios tokios paslaugos, — pratarė tėvas Bobis, sustodamas kambario viduryje ir įsmeigdamas žvilgsnį į mane ir Karolą.

— Mes suprantame, tėve, — sutiko Karola.

— Ne, — atsakė tėvas Bobis. — Man regis, jūs nesuprantate.

— Jūs vis kartodavot, kad jei man ko nors reikės, ateičiau paprašyti jūsų, — ištariau.

— Na, turėjau galvoje ką nors panašaus į bilietus į „Yankees” rungtynes, — pasiteisino tėvas Bobis.

— Man nereikia bilietų į „Yankees” rungtynes, tėve, — tariau. — Man reikia liudytojo.

Tėvas Bobis atsisegė viršutinę marškinių sagą ir ištraukė koloratę. Laikė ją abiem rankomis.

— Štai mano gyvenimas, — pasakė tėvas Bobis, rodydamas koloratę. — Tai viskas, ką turiu. Šitam atidaviau viską. Viską. Dabar jūs abu čia įžengiate su planu, kuris reikalauja iš manęs mesti visa tai šalin. Mesti visa, kad du žudikai išeitų laisvėn. Kad vėl žudytų. Ir jūs prašote manęs šito kaip paslaugos.

— Du gyvenimai turėtų būti verti daugiau negu Romos katalikų kunigo apykaklė, — pasakiau.

— O kaipgi gyvenimas, kurį jie atėmė, Šekspi? — prisikišęs man prie pat veido paklausė tėvas Bobis. — Ko jis vertas?

— Man — nieko, — atsakiau.

— Kodėl nieko, Šekspi? — klausinėjo tėvas Bobis. — Pasakyk. Atsisėdau ant kėdės prie rašomojo stalo, tėvas Bobis ir Karola sėdėjo kitame kambario gale. Žiūrėjau į lentynas, prigrūstas knygų, kurias skaitydavau būdamas vaikas, ir į daug daugiau tų, kurias dar norėjau perskaityti. Rankoje laikiau tuščią taurę, stengiausi prikelti iš atminties veidus ir vaizdus, kurie taip ilgai glūdėjo joje patikimai palaidoti.

Veidus ir vaizdus, kurių realumu niekuomet nenorėjau tikėti.

Sėdėjau ir pasakojau tėvui Bobiui viską, kas slėgė širdį. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai kam nors pasakiau, ko išties buvo vertas Šono Nokso gyvenimas.

Šnekėjau ilgiau negu valandą, žodžiais, apsunkusiais nuo pykčio ir nekantrumo, atverdamas tėvui Bobiui ir Karolai tai, ko nemaniau kada nors kam pasakosiąs. Tėvui Bobiui mano žodžiai buvo kaip šokas, skaudus smūgis į paširdžius. Karola buvo pakankamai artima Maiklui ir Džonui, kad galėtų tai įtarti, tačiau ją apstulbino detalės. Ji sėdėjo įsitempusi it styga, užgniaužusi kvapą.

Papasakojau jiems apie Vilkinsono berniukų koloniją.

Papasakojau apie kankinimus, mušimus, žeminimus.

Papasakojau apie prievartavimus.

Papasakojau jiems apie keturis išgąsdintus berniukus, kurie verkdavo, kol užmigdavo, kurie meldėsi tėvo Bobio Dievui, prašydami pagalbos, tačiau Dievas jų neišgelbėjo. Papasakojau apie nesibaigiančias naktis, praleistas žvelgiant į tamsą, apie kampuose krebždančias žiurkes, raktus, barškančius kamerų spynose, ore švysčiojančius prižiūrėtojų bananus, apie prižiūrėtojo gniaužtus, berniuko klyksmą.

Aš jiems viską papasakojau.

Kai baigiau, Karola kone pašnibždomis paklausė:

— Pasakykite, tėve, ką darytų geras kunigas?

Tėvas Bobis tebežvelgė priešais save, taip sėdėjo jau geroką valandą, tik jo akyse buvo matyti, ką išgyvena. Jis iškvėpė orą, paskui įsmeigė žvilgsnį į lubas, rankomis atsirėmęs į minkštus kėdės kraštus.

— Jau vėloka, — pagaliau ištarė. — Jums reikėtų eiti. Abu atrodote pavargę.

Pakilo ir uždėjo ranką ant manosios.

— Aš turiu pagalvoti, — pasakė tėvas Bobis. — Telieka melstis, kad apsispręsčiau teisingai.

— Jūs apsispręsite teisingai, — pasakiau aš. — Nesvarbu, koks bus jūsų sprendimas.

— Berniukai varžydavosi dėl tavęs, — tarė tėvas Bobis ištiesdamas rankas į Karola ir ją priglausdamas.

— Kodėl? — paklausė Karola, kilstelėdama galvą.

— Jie visada sakydavo, kad tu tikras bernas, — tarė tėvas. — Ir buvo teisūs.

— Priimu tai kaip komplimentą, — pasakė Karola, — ypač iš kunigo.

Dešimtas skyrius

Maiklas nusišypsojo liudytojai, tamsiaplaukei išvaizdžiai moteriai iš Niu Džersio. Ji sėdėjo kojas sukryžiavusi po kėde, klostytu sijonu, iki kaklo užsagstyta balta palaidine. Rankas laikė ant kelių.

— Ponia Salinąs, ar dažnai vakarieniaudavote „Trilapio” aludėje? — paklausė Maiklas.

— Tik tą vakarą, — atsakė moteris tvirtai, lyg visai neturėtų ko slėpti.

— Koks tai buvo vakaras? — paklausė Maiklas.

— Žmogžudystės vakaras, — atsakė ji.

— Kada jūs atėjote į aludę?

— Apie pusę aštuonių, — atsakė ponia Salinąs. — Susitikau bičiulį, žadėjome kartu pavakarieniauti.

— Kuo vardu jūsų bičiulis?

— Deividas, — atsakė ji. — Deividas Karsonas.

— Katras atvyko pirmas?

— Aš, — atsakė ji, — tačiau tik keliomis minutėmis anksčiau.

— Ar jūs palaukėte pono Karsono lauke?

— Ne, — atsakė ji, — prie drabužinės, tačiau, kaip sakiau, laukti man neteko kažin kiek.

— Gerai, — tarė Maiklas, — jūs su ponu Karsonu įeinate, užsisakote išgerti, pasakojate, kaip praėjo diena. Tiesa?

— Panašiai viskas ir buvo, — sutiko ponia Salinąs. — Mes buvome nesimatę keletą savaičių, Deividas buvo išvykęs darbo reikalais.

— Kas nusprendė valgyti „Trilapio” aludėje? — Aš.

— Kodėl?

— Perskaičiau apie „Trilapį” žurnale, — paaiškino ji. — Rašė, kad tai spalvinga vieta.

— Na ir kaip — spalvinga?

— Taip, atrodė spalvinga, kol nepradėjo šaudyti, — pareiškė ponia Salinąs.

Žvilgtelėjau į gynybos stalą ir sugavau paniekinamą Džono grimasą bei Tomio šypseną. Jų advokatas, nuleidęs galvą, kažką įnirtingai skrebeno į nedidelį bloknotą.

— Kam jis užsirašinėja? — sušnibždėjo Karola. — Juk žino klausimus, kuriuos privalo užduoti.

— Gal užmiršo, — tariau. — Paliko bare.

— Ji šaunuolė, — pasakė Karola apie ponią Salinąs.

— Mums reikia, kad ji būtų šaunuolė, — atsakiau.

— Ar ponas Karsonas kada anksčiau buvo lankęsis toje aludėje? — paklausė Maiklas. — Su jumis ar be jūsų?

— Ne, — ištarė ji. — Abu buvome ten pirmą kartą.

— Kur jūs sėdėjote, ponia Salinąs?

— Kabinoje, — atsakė ji. — Kabinoje visai prie durų.

— Ar jūs patys pasirinkote kabiną?

— Taip, — atsakė ji. — Visos kabinos buvo tuščios, išskyrus vieną, tad galėjome atsisėsti kur norėjome. Tačiau Deividas mėgsta gryną orą, o ir man pačiai patinka, kai gaiviau.

— Ar prisimenate, ką užsisakėte?

— Aš paprašiau avienos kotletų, — atsakė ji. — Tai buvo vienas iš žurnale paminėtų valgių. Deividas užsisakė tai, ką valgo visada.

— Gal tiems, kurie nėra susipažinę su pono Karsono valgymo įpročiais, galėtumėte pasakyti, kas yra tai, ką jis visada užsisako? — paklausė Maiklas, apdovanodamas ponią Salinąs plačia šypsena.

— Kepsnį, — tarė ji. — Deividas visuomet užsisako jautienos kepsnį, keptą bulvę ir daržovių salotų.

— Ar jūs užsisakėte išgerti?

— Mes užsisakėme butelį raudonojo vyno, — paaiškino ponia Salinąs. — Atrodo, „Chianti“.

— Ir viskas?

— Taip, — atsakė ji, — viskas.

— Ar jūs pastebėjote, kiek žmonių buvo aludėje?

— Vienas kitas, išsibarstę po visą salę, — tarė ji. — Buvo tylu. Tinkama vieta susitikti ir pasišnekėti.

— Ar pastebėjote auką, Šoną Noksą?

— Ne, — atsakė ji, — nepastebėjau.

— O įeidama ar jį pastebėjote? — paklausė Maiklas.

— Ne, — atsakė ji. — Mūsų stalas buvo netoli drabužinės, tad aš nė nesidairiau aplink.

— Jūs žiūrėjote tik į poną Karsoną? — ištarė Maiklas.

— Taip, taip ir buvo, — atsakė ponia Salinąs. — Kaip sakiau, buvau senokai jį mačiusi.

— Į ką jūs buvote atsigręžusi? — paklausė Maiklas. — Kurioje kabinos pusėje sėdėjote?

— Aš sėdėjau veidu į aludės galą, — atsakė ji.

— Atsigręžusi į kabinų eilės galą?

— Taip.

— Taip sakant, veidu į pono Nokso kabiną? — patikslino Maiklas.

— Vadinas, taip, — pritarė ponia Salinąs. — Taip.

— Tačiau iš ten, kur sėdėjote, juk negalėjote jo įžiūrėti?

— Aš nesistengiau jo įžiūrėti, — pareiškė ji. — Žinojau tik, kad kažkas sėdi galinėje kabinoje. Visiškai neatkreipiau dėmesio kas.

— Ar pastebėjote du vyriškius, kurie įėjo vos jums susėdus vakarieniauti?

— Aš girdėjau, kaip jie įėjo, — pasakė ji. — Jų negalėjai negirdėti.

— Kodėl?

— Jie įžengė triukšmingai, — paaiškino ji, — sukėlė šurmulį. Neabejoju, kad juos pastebėjo visi.

— Ar matėte jų veidus, kai jie įėjo?

— Ne, — atsakė ji, — kai jie tik įėjo — ne.

— Kodėl ne?

— Aš šnekėjausi su Deividu, — pareiškė ji. — Kai pagaliau į juos žvilgtelėjau, jie buvo jau praėję pro mane.

— Ar pastebėjote jų veidus, kai jie priėjo prie baro?

— Iš šono, man matėsi profiliai. — Jų abiejų?

— Taip, — atsakinėjo ponia Salinąs nėmaž neabejodama. — Taip, abiejų.

— Ar matėte, kaip jie prisiartino prie kabinos, kurioje sėdėjo ponas Noksas? — paklausė Maiklas.

— Taip, aš tai mačiau, — tarė ji, — taip.

— Ar jūs girdėjote, apie ką jie šnekėjosi?

— Ne, — atsakė ji, — negirdėjau.

— Ar matėte, kaip jie išsitraukė ginklus?

— Ne, — atsakė ji.

— Ar girdėjote šūvius?

— Taip, — atsakė ponia Salinąs. — Šūvius aš girdėjau.

— Kai liovėsi šaudę, ką tada darė? — paklausė Maiklas.

— Jie išėjo iš aludės, — atsakė ponia Salinąs. — Tarsi nieko nebūtų įvykę.

— Ar tuomet matėte jų veidus?

— Taip, — tarė ji. — Aš žvilgtelėjau, kai jie ėjo pro šalį.

— Ar jūs esate tuo tikra, ponia Salinąs?

— Taip, — patvirtino ji, — aš tuo visiškai tikra.

— Ar tiedu vyrai, kuriuos tada matėte „Trilapio” aludėje, šiandien yra šioje teismo salėje?

— Taip, — patvirtino ponia Salinąs. — Yra.

— Gal jūs malonėtumėte man juos parodyti?

— Jie sėdi štai ten, — tarė ponia Salinąs, pirštu besdama į Džoną ir Tomį.

— Gerbiamasis teisėjau, pageidauju, jog į protokolą būtų įtrauktas faktas, jog ponia Salinąs atpažino kaltinamuosius Džoną Reilį ir Tomą Markaną kaip du šia žmogžudyste įtariamus asmenis.

— Įtraukta, — ištarė teisėjas Vaismanas.

— Daugiau klausimų neturiu, — tarė Maiklas.

— Advokate? — pratarė teisėjas Vaismanas, kilstelėdamas antakius Denio O’Konoro pusėn. — Ar jūs pasiruošęs tęsti?

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — atsiliepė Denis O’Konoras. — Gynyba pasiruošusi.

— Kaipgi, pats laikas, — sušnibždėjo Karola.

Denis O’Konoras vilkėjo anglies pilkumo kostiumą, kuriam būtų pravertusi viešnagė valykloje, baltus marškinius kieta kaklą veržiančia apykakle. Batai numinti, o mėlynas kaklaraištis — pagal Oliverio Hardžio stilių — tik iki pilvo vidurio.

— Jo tokia pat prastuoliška detektyvo Kolumbo išvaizda, — sumurmėjau. — Trūksta tik cigaro.

— Cigaras greičiausiai kišenėje, — pasakė Karola, — dar neužgesintas.

— Labas rytas, — tarė Denis O’Konoras poniai Salinąs.

— Labas rytas, — atsakė ši.

— Turiu tik keletą klausimų, — pareiškė jis, — ilgai jūsų negaišinsiu.

— Ačiū, — padėkojo ji.

— Jūs minėjote, jog vakarieniaudama gėrėte tik vyno? — O’Konoras nusisuko nuo ponios Salinąs ir žvilgsniu užmezgė ryšį su prisiekusiaisiais. — Ar tiesa?

— Taip, — atsakė ji, — tiesa.

— Ar jūs tuo tikra? — paklausė O’Konoras. — Ar jūs tikra, kad užsisakėte tik vieną butelį vyno?

— Taip, — patvirtino ji, — butelį raudonojo vyno.

— Ar jau buvote ko nors gėrusi anksčiau?

— Ką turite galvoje — anksčiau? — paklausė ponia Salinąs. — Na, sakykim, per pietus? — patikslino O’Konoras. — Ar gėrėte ko nors dieną?

— Taip, gėriau, — prisipažino ji. — Tačiau tai buvo prieš keletą valandų.

— Ko jūs gėrėte, ponia Salinąs?

— Aš vykau apsipirkti ir sustojau užkąsti Madisono aveniu, — pasakė ji.

— Aš neklausiau, kur jūs vykote, — tarė O’Konoras. — Aš klausiau, ko jūs gėrėte per pietus?

— Martinio, — atsakė ji.

— Ir ko dar?

— Ir šiek tiek vyno, — pridūrė ji.

— Kiek vyno?

— Taurę, — atsakė ji. — Gal dvi.

— Veikiau dvi? — paklausė O’Konoras.

— Taip, — sutiko ponia Salinąs, o jos skruostai užsiplieskė lengvu raudoniu. — Veikiau dvi.

— Kada jūs pietavote, ponia Salinąs?

— Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau, — pareiškė Maiklas neatsistodamas. — Tai, ką ponia Salinąs darė nužudymo dieną, visai nesusiję su tuo, ką ji matė vakare, kai buvo įvykdyta žmogžudystė.

— Tas faktas, kiek ji išgėrė, susijęs, gerbiamasis teisėjau, — nuginčijo advokatas.

— Atmesta, — pasakė teisėjas Vaismanas.

— Kokiu metu, ponia Salinąs, jūs valgėte dieną?

— Apie pusę dviejų, — pasakė ji.

— Ir ką jūs valgėte?

— Salotų, — atsakė ji.

— Taurė martinio, dvi taurės vyno ir salotų, — tarė O’Konoras. — Ar tiesa?

— Taip, — tarė ponia Salinąs, žvilgsniu prašydama Maiklą pagalbos. — Taip, tiesa.

Tačiau jokios pagalbos iš jo nesulaukė.

— O paskui gėrėte vyną per vakarienę? — tęsė O’Konoras. — Po kokių šešių valandų. Ar tai tiesa?

— Taip, tiesa, — atsakė ji.

— Kiek vyno buvote išgėrusi tuo metu, kai mano klientai tariamai įžengė į „Trilapio” aludę?

— Dvi taures, — tarė ji, balsas nebebuvo toks pasitikintis, suskambo piktai.

— Ar jūs kasdien tiek išgeriate, ponia Salinąs?

— Ne, — atsakė ponia Salinąs. — Kasdien tiek neišgeriu.

— Kaip jums atrodo, ar keturios taurės vyno ir taurė martinio per šešias valandas jums yra daugokai alkoholio? — paklausė O’Konoras.

— Taip, daugokai, — sutiko ponia Salinąs.

— Ar jūs ištekėjusi, ponia Salinąs? — paklausė O’Konoras.

— Taip, — atsakė ji.

— Laimingai?

— Laimingai, kaip laimingai gali būti ištekėjusi moteris, nugyvenusi santuokoje penkiolika metų.

— Aš dukart išsiskyręs, ponia Salinąs, — pasakė O’Konoras, nusišypsodamas prisiekusiesiems. — Penkiolika metų man skamba kaip ištisa amžinybė. Ar tokia santuoka gali būti laiminga?

— Aš vis dar myliu vyrą, — tarė ponia Salinąs. — Prieštarauju, — ištarė Maiklas. — Tokia apklausa neleidžiama.

— Aš leidžiu, — pareiškė teisėjas Vaismanas, žiūrėdamas į O’Konorą. — Tačiau prašom suformuluoti klausimą.

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — tarė O’Konoras. — Ačiū jums.

Kaltinamųjų advokatas dabar žingsniavo pro prisiekusiuosius, vieną ranką įsikišęs į susiraukšlėjusių kelnių kišenę, reti rudi jo plaukai buvo sušukuoti atgal.

— Kokie jūsų santykiai su ponu Karsonu?

— Aš jau pasakiau.

— Pasakykite man dar kartą, — tarė O’Konoras. — Prašom pasakyti.

— Mes bičiuliai, — pareiškė ponia Salinąs. — Labai seni ir labai artimi bičiuliai.

— Ar ponas Karsonas yra ir jūsų vyro bičiulis?

Ponia Salinąs nutilo ir prieš atsakydama papūtė lūpas.

— Ne, jis nėra mano vyro bičiulis, — atsakė ji.

— Ponia Salinąs, apie ką jūs šnekėjotės vakarieniaudami?

— Apie įprastus dalykus, — pasakė ji. — Apie visa, kas neseniai įvykę.

— Kur įvykę?

— Jo šeimoje, — tarė, — ir mano. Apie kitus panašius dalykus.

— Ar jūs su ponu Karsonu turėjote ir kitų planų, ne tik drauge pavakarieniauti? — tęsė O’Konoras.

— Ką norite pasakyti? — paklausė ponia Salinąs.

— Aš noriu paklausti, ar jūsų vakaras turėjo baigtis tuo, kad jūs kartu pavakarieniausite?

— Ne, — atsakė ji, nuleidusi akis, — tuo neturėjo pasibaigti.

— Skamba romantiškai, — tarstelėjo O’Konoras.

— Prieštarauju, — pareiškė Maiklas. — Dukart išsiskyręs advokatas, atrodo, duoda per daug valios savo lakiai vaizduotei.

— Prieštaravimas priimtas, — tarė teisėjas Vaismanas. — Tęskite, pone O’Konorai.

— Ar jūs kada nors esate girdėjusi ginklo šūvius, ponia Salinąs? — paklausė O’Konoras, keisdamas apklausos kryptį ir prieidamas prie liudytojos. — Turiu galvoje, iki to vakaro, apie kurį kalbame.

— Ne, nesu, — atsakė ji.

— Kaip jūs apibūdintumėte šūvio garsą?

— Stiprus, — pasakė, — tarsi fejerverko.

— Ar tas garsas jus išgąsdino?

— Taip, labai išgąsdino, — tarė ji.

— Ar jūs užsimerkėte?

— Iš pradžių taip, — tarė ji. — Kol šūviai liovėsi.

— Ar jums neatrodė, kad vyrai, kurie šaudė aludėje, iššaudys visus joje esančius?

— Aš nežinojau, ką ir galvoti, — tarė ji. — Težinojau viena — kad nušovė žmogų.

— Ar jūs pagalvojote, kad ir jus gali nušauti? — paklausė O’Konoras, — Nušauti du šaltakraujai žudikai?

— Taip, — ištarė ponia Salinąs, tvirtai linktelėdama galva. — Taip, pagalvojau.

— Tačiau kad ir kaip išsigandusi, — kalbėjo O’Konoras, — nepaisydama pavojaus gyvybei, įsižiūrėjote į jų veidus, kai jie ėjo iš aludės? Ar tiesa?

— Taip, — pasakė ji, — taip, tiesa.

— Ar tikrai? — paklausė O’Konoras pakeldamas balsą. — Ar jūs iš tiesų įsižiūrėjote į jų veidus?

— Taip.

— Ar jūs, ponia Salinąs, tikrai įsižiūrėjote į jų veidus? — paklausė O’Konoras, dabar jau stovėdamas visai arti jos.

— Aš tik žvilgtelėjau į juos, kai ėjo pro šalį, — tarė ponia Salinąs. — Bet aš juos mačiau.

— Jūs žvilgtelėjote į juos, — tęsė O’Konoras vis aukštesnėmis gaidomis. — Jūs neįsižiūrėjote?

— Aš juos mačiau.

— Jūs žvilgtelėjote į juos, ponia Salinąs, — neatlyžo O’Konoras. — Jūs žvilgtelėjote į juos akimis išgąsdintos moters, kuri tądien veikiausiai nemažai išgėrė.

— Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau, — pasakė Maiklas, vis dar ištiesęs rankas prieš save, nepakildamas iš kėdės.

— Prieštaravimas nereikalingas, gerbiamasis teisėjau, — tarė O’Konoras, aiškiai mėgaudamasis pirmuoju savo piruetu rampų šviesoje. — Daugiau klausimų neturiu.

— Ačiū jums, ponia Salinąs, — tarė teisėjas Vaismanas sukrėstai moteriai, — Jūs galite palikti liudytojų vietą.

— Atrodo, Kolumbas namų darbus atliko, — pasakė Karola.

— Bent jau šiandien — taip, — sutikau, žiūrėdamas, kaip Džonas ir Tomis pritariamai mirktelėjo O’Konorui.

— Ar turi laiko užkąsti? — paklausė Karola.

— Rasiu, — tariau.

— Kur norėtum nueiti?

— Kodėl ne į „Trilapį”? — pasiūliau aš. — Teko girdėti, vietelė spalvinga.

Vienuoliktas skyrius

Detektyvas priekyje burzgino motorą rankų nenuleisdamas nuo vairo, šalia pasistatęs kavos puodelį, vis dar uždengtą. Sėdėjau gale, keleivio pusėje, pasidėjęs ant kelių sunkų rudo popieriaus voką. Kitas detektyvas sėdėjo man iš kairės, pro langą žiūrėdamas, kaip vėjas vaiko Šiukšlių draiskanas Mažųjų Vakarų 12-ąja gatve. Dūzgė stiklo šildytuvas, džiovinęs rūką, o visi keturi naujo modelio sedano langai buvo beveik nepastebimai praverti, pro juos skverbėsi plonytės sausio šalčio srovelės.

Buvo sekmadienio rytas, penkiolika po šešių, miesto centre gatvės tuštutėlės.

— Tai ar parodysi? — paklausė detektyvas man iš kairės, besdamas į voką. — Ar tik mėgausimės įtampa?

Jo vardas buvo Nikas Davenportas. Dvidešimt aštuonerių metų Niujorko miesto policijos departamento vidaus reikalų skyriaus seržantas. Skyrius užsiėmė kova su policininkų korupcija.

— Pirmiausia reikėtų dėl šio to susitarti, — tariau. — Tuomet imsime derėtis.

— Franki, kas čia per šūdas?

— Išklausyk vaikį, Nikai, — mestelėjo detektyvas nuo priekinės sėdynės. — Ne veltui gaišti laiką. Patikėk manim.

Detektyvas priekyje, Frankas Magikas, dirbo žmogžudysčių skyriuje, kuris priklausė Bruklino policijos nuovadai. Jis užaugo Pragaro virtuvėje ir tebesibičiuliavo su daugeliu tenykščių žmonių. Žinomas kaip pirmos klasės detektyvas, garsėjo sąžiningumu ir solidžia reputacija. Trisdešimt trejų, buvo nusipirkęs dviem šeimoms skirtą namą Kvynse, augino du ikimokyklinukus vaikus, buvo vedęs moterį, kuri dalį dienos dirbo teismo sekretore.

Be to, jis buvo Kingo Benio sūnėnas.

— Gerai, — pasakė Nikas Davenportas. — Kiek tai kainuos? Buvo mėlynakis, vaikiško veido, kurį slėpė po trijų dienų šeriais, o kalbėjo gerokai vyresnio žmogaus balsu. Policijoje dirbo jau septynerius metus, dvejus tarnavo patruliu Harleme, dvejus kriminalinėje policijoje Brukline, paskui buvo paskirtas į vidaus reikalų skyrių. Jo nejaudino, kad dauguma policininkų nekentė visų kaip nors susijusių su vidaus reikalais, buvo pakankamai ambicingas, tad tikėjosi iki sulauksiąs keturiasdešimties tapti kapitonu. Žinojo, jog greičiausia įveikti kelią iki paaukštinimo — per kuo trumpesnį laiką suraityti kaip galima daugiau uodegas įmerkusių farų.

— Aš nenoriu jokių sandėrių, — pasakiau.

— Kaip? — paklausė Davenportas, sujudėdamas visu kūnu.

— Tu jam nieko nesiūlysi, — tariau. — Tu nepasinaudosi juo kitiems farams apčiupinėti. Tu jį įvesi ir išvesi.

— Man tai nepatinka, — tarė Nikas. — Kai pradedama byla, įtraukiama daug žmonių. Aš negaliu jų visų pašalinti.

— Girdėjau, kad tu gali, — tarstelėjau Frankui ant priekinės sėdynės. — Bet gal ne taip supratau. Gal man reikėtų visa tai atiduoti kam kitam.

— Kur tu radai šitą mižnių? — paklausė Nikas Franką, kikendamas ir traukdamas iš marškinių kišenės cigaretę.

— Tavim dėtas, daryčiau, ką vaikis sako, — patarė Frankas, žvelgdamas pro priekinį stiklą ir gurkšnodamas kavą. — Tu tai sutvarkai ir kas mėnesį pusryčiauji su komisaru.

— Gerai, Eliotai Nesai, — pareiškė man Nikas. — Tebus, kaip tu nori. Jam nesiūlysim jokių sandėrių. Nesvarbu, kiek jis šnekės, nesvarbu, ką apskųs. Jokių sandėrių. Gerai? Kas dar?

— Dar du dalykai, — tarstelėjau.

— Sakyk, — pasakė Nikas.

— Kai jis bus nuteistas, keliaus į valstijos kalėjimą, — pasakiau. — Aš nenoriu, kad jį pasiųstų į vieną iš tų farams skirtų vilų. Jis turės atlikti bausmę valstijos kalėjime.

— Tu, žiūriu, kaip reikiant pasiryžęs sudoroti vaikiną, — pastebėjo Nikas. — Kas jus sieja?

— Ir dar, — pridūriau aš. — Klausai ar ne?

— Tiesiog netveriu smalsumu, — atsakė Nikas.

— Paprasta, — pareiškiau. — Niekas nežino, iš kur gavai informaciją. Kaip tu ją gavai. Kaip radai. Aš pabrėžiu: niekai.

— Iš kur tu ją gavai?

— įkrito į sterblę, — pasakiau. — Taip, kaip dabar įkrinta į tavąją.

— Ir viskas? — paklausė Davenportas, išsviesdamas nuorūką per lango plyšelį. — Daugiau nieko nenori?

— Tai viskas, — atsakiau.

Davenportas ilgai spoksojo į mane, paskui vėl nusisuko ir įsistebeilijo pro langą. Ranka brūkštelėjo per veido šerius, nervingai sūpuodamas koją.

— Tu ne prieš, Frankai? — paklausė jis detektyvą ant priekinės sėdynės.

— Juk aš čia, ar ne? — atsakė Frankas, žiūrėdamas į jį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje.

— Tvarka, pone Nesai, — tarė Davenportas, ištiesdamas ranką. — Mes su tavimi sudarome sandėrį.

Įteikiau jam storąjį voką. Jo viduje buvo Adamo Stailerio, buvusio Vilkinsono berniukų kolonijos prižiūrėtojo, byla, kurią man perdavė Maiklas, taip pat papildoma informacija, kurią per tris mėnesius iškasė Kingas Benis ir Storasis Mančas.

— Kristau Karaliau! — nustebo Davenportas, perversdamas medžiagą, — Čia viskas, išskyrus prisipažinimą.

— Pamaniau, paliksiu prisipažinimą tau, — tariau aš. — Ir man labiausiai patiktų, jeigu išluptum prisipažinimą iš jo paties.

— Datos, laikas, telefonų numeriai, — vardijo Davenportas, išplėtęs akis, per veidą nušvitusia šypsena. — Žiūrėk, visa krūva, Franki, net stebėjimo nuotraukos. Šitas mėšlius prisilupa po penkis gabalus per mėnesį. Plėšia iš narkotikų varinėtojų. Jau treti metai.

— Ko gero, ketvirti, — patikslinau.

— Penktų neištrauks, — tarė Davenportas, — iškart sakau.

— Ar užtenka jį nuteisti? — paklausiau.

— Tai sprendžiu ne aš, vaike, — atsakė Davenportas, — tai nutaria prisiekusieji.

— Tada parodyk prisiekusiesiems štai šitą, — pareiškiau. Įkišau ranką į kišenę ir ištraukiau plastmasinį maišelį. Jame buvo trumpanosis keturiasdešimt ketvirto kalibro revolveris ir trys šovinių tūtelės.

— Ką čia turi, Nesai? — paklausė Davenportas, paimdamas maišelį.

— Prieš tris savaites Džeksono aukštumų rajone, šoninėj gatvėj, rastas narkotikų prekeivio, vadinto indėnu Redu Lopesu, kūnas, — pasakiau. — Jam į galvą buvo suvarytos trys kulkos, kišenėse nė grašio.

— Taip, kol kas aišku, — tarė Davenportas.

— Čia ginklas, kuriuo jį nušovė. Čia trys tūtelės.

— O kas už durų, paženklintų trečiuoju numeriu? — paklausė Davenportas.

— Pirštų atspaudai ant revolverio — Adamo Stailerio, — paaiškinau.

— Padaryk malonę, Nesai, — paprašė Davenportas ir įsibruko revolverį į kišenę.

— Kokią?

— Jei kada pateksiu į tavo juodąjį sąrašą, paskambink, — paprašė jis. — Suteik bent šansą atsiprašyti.

— Aplanke rasi moters vardą ir telefoną, — tariau. — Aplankyk ją. Ji menkai kalba angliškai, bet užteks, kad pasakytų mačiusi, kaip Adamas Staileris prikišo vamzdį Lopesui prie galvos ir spustelėjo gaiduką.

Davenportas prisidegė dar vieną cigaretę, sulaužė sudegusį degtuką. Jis tvarkingai sudėjo Stailerio medžiagą, sukišo viską į voką.

— Gerai, toliau pratęsiu aš, Nesai, — ištarė Davenportas, ištiesdamas ranką. — Tu savo darbą padarei.

— Jei dar ko prireiks, Frankas žino, kur mane rasti, — tariau, spausdamas jam ranką.

— Gal reikia kur pamėtėti? — atsigręžęs paklausė Frankas.

— Ne, tiek to, — tariau. — Iššoksiu čia.

— Perduok nuo manęs linkėjimų, — tarė Frankas.

— Perduosiu, — pažadėjau atidarydamas dureles. — Ir ačiū, Frankai, už pagalbą.

— Pasisaugok, vaike, — ištarė Frankas mirktelėdamas man, kai lipau iš automobilio. — Tavo pusėj vanduo ima drumstis.

— Darysiu, ką galiu, — tariau lipdamas iš automobilio ir uždarydamas dureles.

— Ei, Nesai, — tarstelėjo Davenportas, persėsdamas į mano vietą ir atidarydamas langą.

— Ką? — paklausiau, stovėdamas prie šaligatvio krašto.

— Ar kada galvojai tapti faru? — paklausė šypsodamasis.

— Ir palikti gerus vyrukus? — nusijuokiau. — To niekuomet nebus.

Dvyliktas skyrius

Pasibaigus pirmai teismo posėdžių savaitei, Maiklas buvo atlikęs viską, ko galima tikėtis iš apygardos prokuroro pavaduotojo, siekiančio kaltinamojo nuosprendžio nužudymo byloje „Visuomenė prieš Reilį ir Markaną”. Jis pateikė smulkų „Trilapio“ aludės planą, prisiekusiesiems pasiūlydamas ir žodinį scenarijų papildantį vaizdą. Jis pasistengė, kad pagal mastelį būtų pagamintas aludės maketas su mažulytėmis vaškinėmis figūrėlėmis, susodintomis tose vietose, kur sėdėjo lankytojai ir aludės patarnautojai. Prisiekusiesiems jis pademonstravo, kaip dvi vaškinės figūros galėjo netrukdomos įeiti į aludę, atsisėsti prie baro, keliskart užsisakyti išgerti, prieiti prie galinės kabinos, nušauti kitą vaškinę figūrą ir lyg niekur nieko išeiti iš aludės.

Tik dvi jo vaškinės figūros ir liko beveidės.

Jis pareikalavo padidinti nusikaltimo vietos fotografijas su suvarpytu Nokso kūnu, dviem lėkštėmis sumaitoto maisto ir atšalusios kavos puodeliu greta, tada pateikė jas prisiekusiesiems. Teismo ekspertizės specialistą Maiklas paprašė patikslinti modelį bei kalibrą ginklo, kuriuo nušautas Noksas, tuo įkvėpdamas koronerį nesiliauti dudenus apie itin kruviną ir smurtingą aukos mirtį.

Tačiau jis taip ir neparodė jiems ginklo, kuriuo nušauta auka.

Pirmi į nusikaltimo vietą atvykę pareigūnai paliudijo, ką išvydo „Trilapio” aludėje tą naktį, kai buvo nušautas Noksas. Paskui jie perskaitė parodymus, kuriuos davė buvusieji įvykio vietoje. Tuomet Maiklas pakvietė porą detektyvų, priskirtų šiai bylai, taip pat du policininkus veteranus suderinti tuos parodymus su kita informacija, kurią surinko Džonui Reiliui ir Tomiui Markanui apkaltinti.

Tačiau Maiklas taip ir nepaaiškino prisiekusiesiems, koks galėtų būti žmogžudystės motyvas.

Jis nenukrypo nuo plano, plano, pagal kurį reikėjo veikti kuo paprasčiau.

Prisiekusiųjų galvose jis pasėjo abejonę. Apibėrė juos tuzinais faktų, tačiau neparodė ginklo, neatskleidė motyvo, maža to, nepateikė atspaudų, kurie įtikintų, jog Džonas ir Tomis tą naktį buvo kaip tik toje vietoje. Šiek tiek pagelbėjo pirštinės, kurias tąsyk mūvėjo vaikinai. Visa kita tylutėliai patvarkė barmenas Džeris, Maiklas pakvietė du įvykį mačiusius liudytojus, bet abu liudijo neryžtingai, o vienas, Deividas Karsonas, sėdėjo nugara į šaudymo sceną ir tematė odinius švarkus bei neryškius į „Trilapį14 įeinančiųjų ir iš jo išeinančiųjų veidus.

Denis O’Konoras puikiai atliko savo vaidmenį, jis pateikė tuos klausimus, kuriuos užduoti jam buvo liepta, kartkartėmis įterpdamas ir kokią įžūlią repliką. Jo nevalyvas apdaras ir dailių manierų stoka tiko iš darbininkų kilusiems prisiekusiesiems, kuriuos padėjo surinkti Maiklas. Jie laikė jį gyvenimo užgrūdintu profesionalu, vėtytu ir mėtytu liaudies vyru. Jis šnekučiuodavosi su prisiekusiaisiais, niekuomet nepamokslavo, tačiau, nutaikęs momentą, nepraleisdavo progos suvaidinti mažutę airišką dramą.

Maiklas pasirodė teisus. Denis O’Konoras tobulai tiko.

Penktadienį pusę trijų, likus pusvalandžiui iki posėdžio pabaigos, Maiklas Salivanas pasiruošė paskelbti paskutinį baudžiamosios bylos Nr. 778462 liudytoją. Teisėjas Vaismanas paprašė šio parodymus išklausyti pirmadienį ryte. Maiklas žinojo, kad jis taip padarys, todėl sutiko ir palinkėjo teisėjui bei prisiekusiesiems malonaus savaitgalio, tada atsisėdo, veik užbaigęs pirmąją savo darbo dalį.

Maiklas paseno penkeriais metais nuo tos lietingos nakties, kai buvome susitikę kone prieš ketvertą mėnesių. Slėgė neslūgstanti įtampa, nesibaigiančios darbo valandos, netikrumas — kaip viskas baigsis. Jeigu planas pavyks, sėkmė bus visų. Jeigu žlugs — kalčiausias bus Maiklas.

Iki šiol vis dar nežinojome, ar tėvas Bobis nusprendė liudyti. Šito ir nesužinosime iki jam įžengiant į teismo salę. Nusprendėme, jog bus geriau, jeigu O’Konoras susitars su juo pats. Nevertėjo rizikuoti, jei kas pamatytų jį besišnekučiuojantį su manimi ar Karola. Jei tėvas Bobis liudys, norėjome, kad nagrinėjant bylą tai įvyktų kuo vėliau, kad, prisiekusiesiems išeinant į pasitarimų kambarį, jo pasirodymas dar būtų įsirėžęs į sąmonę.

Tėvas Bobis Kariljas, kunigas-krepšininkas, geriausiai iš viršaus smūgiuojantis Vestsaido krašto puolėjas, taip ir liko plano, pagal kurį visi jo dalyviai turėjo slėpti nužudymą, lemtinga figūra.

Tryliktas skyrius

Kingas Benis stovėjo prie savo klubo, rankas sunėręs už nugaros, žvilgsnį įsmeigęs prieš save. Trys jo vyrai spaudėsi šalia, iš Šalčio trepsėdami kojomis. Pro praviras klubo duris į gatvę sklido svinguojanti Doris Dei dainos „Que Sera, Sera” melodija. Tai buvo mėgstama Kingo Benio daina.

— Žiūriu, vis dar jauti sentimentų Doris Dei, — ištariau, artindamasis prie jo.

— Taip, Ji šauni moteris, — atsakė Kingas Benis.

— Ar ir jos filmus mėgsti?

— Aš į kiną nevaikštau, — atsakė Kingas Benis. — Einam, pasivaikščiosim.

Mes perkirtome 11-ąją aveniu ir nužingsniavome 52-ąja gatve. Galvą laikiau nulenkęs, apykaklę pasistatęs. Vėjas pūtė kaip reikiant, čaižė šaltas kaip ledas oras. Kingas Benis, kaip visuomet, vilkėjo juodus marškinius, kelnes ir švarką. Plaukus glotniai susišukavęs atgal, net ir vilkdamas nesveikąją koją, jis žengė smagiai, rodos, nė nepastebėdamas, kaip šalta.

— Tas Adisonas, — tarė Kingas Benis, — jis dirba merijoje.

— Taip, aš jį pažįstu, — pasakiau.

Kingas Benis leidosi į Henrio Adisono medžioklę, kurstomas keršto. Jo uolumas smarkiai pranoko paprastą užduoties atlikimą. Henris Adisonas tapo asmenine Kingo Benio auka. Jis žinojo, kad Adisonas priklauso jaunų pasiturinčių vyrų grupelei, mokančiai iš koto verčiančius pinigus už seksualines orgijas su berniukais. Kingui Beniui ilgai netruko išsiaiškinti, kas parūpindavo berniukų, kiek kainuodavo jų kūnai. Ystsaido suteneris, gatvėje vadinamas Radiju, išdėjo viską: vardus, datas, vaizdajuostes, nuotraukas. Medžiagos pakako, kad už šį pomėgį Henriui Adisonui grėstų prarasti patogų darbelį, kurį jam buvo pasukęs bičiulis iš merijos.

Gan greitai Kingas Benis atkasė ir tai, kad Henris Adisonas nebuvo aptekęs pinigais kaip jo bičiuliai. Malonumams jis būdavo priverstas skolintis. Taip įbrido į skolas žmonėms, kurie už paskolintas sumas imdavo palūkanas.

— Po poros savaičių jis išlėks iš darbo, — pažadėjo Kingas Benis.

— Kodėl?

— Nenori, kad kas sužinotų, koks jis yra, — paaiškino Kingas Benis, — Nenori, kad kas matytų nuotraukas, kurių nederėtų matyti.

— Ar jis tai žino?

— Sužinos, — tarė Kingas Benis.

— Iš kur?

— Berniukai, kuriuos perka vakarėliams, brangūs, — paaiškino Kingas Benis, išsitraukdamas iš užpakalinės kišenės nosinę ir nusišluostydamas nosies galiuką. — Adisonas uždirba neblogus pinigus. Tačiau tikrų pinigų jis neuždirba.

— Kiek jis įsiskolinęs?

— Aštuonis sveikus, — pasakė Kingas Benis, — su didele uodega.

— Kam?

— Trims smulkiems palūkininkams iš miesto centro. Jam buvo leidę sumokėti po tūkstantį kas savaitę. Iki šio ryto.

— Kas įvyko šį rytą?

— Skolos sumokėtos, — pasakė Kingas Benis. — Iki skatiko.

— Kas jas sumokėjo?

— Henrio Adisono skolos perėjo man, — pareiškė Kingas Benis.

— Bet tu nepakenti skolų.

— Aš nepakenčiu Henrio Adisono, — patikslino Kingas Benis. Mes sustojome ties 52-osios gatvės ir 12-osios aveniu kampu.

Žvilgtelėjau į Kingą Benį ir išvydau jo akyse grėsmingą tuštumą, kurią jis paprastai rūpestingai slėpdavo. Tos tuštumos ne veltui bijodavo Kingo Benio priešai.

Tai buvo tuštuma, kurią tučtuojau turėjo užpildyti Henris Adisonas.

Juodas Kingo Benio sedanas stovėjo tik per gatvę, vienas jo vyrų sėdėjo prie vairo, automobilio langai buvo uždaryti, variklis įjungtas. Jis lėtai nuėjo prie automobilio.

— Ar mes vykstam pasivažinėti? — paklausiau.

— Aš vykstu, — tarė jis. — O tu trauk namo. Miegoti, jei kada nors kas paklaustų.

— Kur važiuoji?

— Pasiimti savo pinigų, — tarė Kingas Benis.

— Aš verčiau vyksiu sykiu, — paprašiau. — Aš irgi noriu dalyvauti.

— Eik namo, — liepė Kingas Benis. — Čia prasidės purvini žaidimai. Bet čia losiu aš. Ir mėgstu lošti vienas.

Kingas Benis žiūrėjo, kaip jo vairuotojas atidaro užpakalines sedano duris. Vėl žvilgtelėjo į mane ir linktelėjo.

— Tu geras vaikis, — tarė Kingas Benis. — Visada buvai. Kodėl dabar turėtum manęs neklausyti?

Svetainėje tvyrojo prietema, menka šviesa skverbėsi tik pro du neuždengtus langus ir nuo blausios ant grindų pastatomos lempos. Visi baldai buvo nauji, vieną galą užėmė dvi juodos odinės kušetės, o prie kitos sienos buvo pristumta balta gauruota ištraukiama sofa. Kambario viduryje stūksojo ilgokas mėsininko trinką primenantis stalas, aplink jį keturios juodos odinės kėdės su ratukais. Ant vienos sienos kabėjo įrėmintas Dr J. plakatas, o į duris, kurios atsidarinėjo į mažą virtuvytę, rėmėsi iš kartono iškirpta krepšininko Erlo Monro „Perlo” figūra. Kambaryje kvepėjo dažais ir smilkalais.

Aukštas nendrės plonumo juodaodis sėdėjo ant odinės kėdės, kojas nuleidęs ant grindų, rankas ramiai pasidėjęs ant mėsininko trinką primenančio stalo. Vilkėjo megztinį aukštu kaklu ir juodas odines kelnes. Ant kairės rankos riešo buvo užsegtas laikrodis „Rolex”, o ant dešinės piršto mūvėjo rausvą deimantinį žiedą. Buvo įsispyręs į „Gucci” batus, be kojinių.

Motina pavadino jį Edvardu Goldenbergu Robinsonu, pagal savo mylimą aktorių. Norėdamas dar labiau pabrėžti giminingumą Holivudui, Edis Robinsonas, kildamas pelningos narkotikų prekeivio karjeros laiptais, gatvėje vadindavosi Cezariu Mažuoju. Jis buvo kiečiausias juodaodis narkotikų prekeivis Brukline. Įtaka visam miestui su juo galėjo varžytis tik liūdnai pagarsėjusios Nikio Barneso gaujos likučiai. Per dieną Cezaris Mažasis uždirbdavo beveik penkiasdešimt tūkstančių dolerių už kokainą, susišluodavo dar dvidešimt penkis tūkstančius už heroiną, o už marihuaną, parduodamą jo gatvėse, dešimt procentų nuleisdavo.

Edis Robinsonas buvo trisdešimt šešerių ir jau susilaukęs šešeto vaikų nuo trijų moterų. Vyriausias dvylikametis sūnus lankė privačią mokyklą Niujorko valstijos šiaurėje, kur gyveno su motina. Cezaris Mažasis pavadino sūnų Ricu, jauniausio brolio, kuris mirė atlikdamas bausmę Vilkinsono berniukų kolonijoje, vardu.

— Tu vienas? — paklausė Edis Robinsonas Kingą Benį, kai šis prisėdo prie mėsininko trinką primenančio stalo.

— Apačioje lūkuriuoja vyrukas, — tarė Kingas Benis. — Tavo vaikinas turėjo tau pranešti, kai mane įleidai.

Edis Robinsonas nusišypsojo ir atsisuko į raumeningą juodaodį sportiniu kostiumu, stovintį kampe palei langą.

— Bipas nebylys, — paaiškino Edis Robinsonas. — Taip, nekvaila, — pagyrė Kingas Benis.

— Partnerių aš neieškau, — pareiškė Edis, jo liesą veidą paryškino tankūs ūsai. — Jeigu susitikti norėjai dėl to.

— Partnerio man nereikia, — atsakė Kingas Benis. — Tai ko tada? — paklausė Edis Robinsonas.

— Noriu, kad duotum man pinigų, — pareiškė Kingas Benis. — Kiek?

— Aštuonis tūkstančius dolerių, — tarė Kingas Benis.

— Gerai, — nusišypsojo Edis Robinsonas. — Sakykim, duodu tau aštuonis gabalus. Per kiek laiko grąžinsi?

— Grąžinsiu ne aš, — pasakė Kingas Benis, kišdamas ranką į švarko kišenę ir išimdamas sulankstytą popieriaus lapą. — Grąžins kitas žmogus.

— Ar aš tą kitą pažįstu? — paklausė Edis Robinsonas, paimdamas lapelį iš Kingo Benio ir įsidėdamas į kišenę.

— Tavo jaunėlis broliukas jį pažinojo, — pasakė Kingas Benis.

— Ricas? — paklausė Edis Robinsonas, jo balsas ūmai užlūžo. — Iš kur jis pažinojo Ricą?

— Žmogus buvo prižiūrėtojas kolonijoj, šiaurėj, — paaiškino Kingas Benis. — Tuo metu, kai ten kalėjo Ricas. Iki jo mirties ir vėliau.

— Bipai, — paliepė Edis Robinsonas, neatitraukdamas akių nuo Kingo Benio. — Atskaičiuok aštuonis tūkstančius ir įdėk į voką.

Kingas Benis ir Edis Robinsonas tylėdami žiūrėjo vienas į kitą, laukdami, kol Bipas nuėjo į virtuvę ir grįžo su baltu voku. Bipas padavė voką Edžiui Robinsonui.

— Giliai į praeitį kabini, seni, — tarė Edis Robinsonas, paduodamas voką Kingui Beniui.

— Visi seniai giliai kabina, — atsakė Kingas Benis.

— Su italiūkščiais varinėjat, kai tie dar kieti buvo, — tarstelėjo Edis Robinsonas.

— Varinėjau, kai varinėti galėjau, — atsakė Kingas Benis.

— Gal mes su tavim sukirstume rankomis dėl verslo, — pasiūlė Edis Robinsonas. — Sumestume kokį sandėrį.

— Juk ką tik sumėtėme, — pareiškė Kingas Benis, įsidėdamas voką į šoninę švarko kišenę ir apsisukdamas žengti iš kambario.

— Netrukus aplankysiu tavo bičiulį, — pažadėjo Edis Robinsonas, Kingui Beniui tolstant. — Ir atsiimsiu pinigus, kuriuos jis man skolingas.

— Jis skolingas tau daugiau negu pinigų, — tarė Kingas Benis stabtelėdamas tarpduryje, jo veidą dengė šešėliai. — Kai ką vertesnio.

Edis Robinsonas pakilo nuo kėdės, skėstelėdamas rankomis.

— Nieko nėra vertesnio už žalius.

— Būtent yra, — tarė Kingas Benis.

— Kas, seni? — paklausė Edis Robinsonas. — Kas yra tai, ką man skolingas šis vyrukas ir ko negaliu palyginti su doleriais?

— Jis skolingas tau Ricą, — pareiškė Kingas Benis. — Tai žmogus, kuris užmušė tavo brolį.

Kingas Benis žengė iš šviesos, atvėrė būsto duris ir dingo.

Keturioliktas skyrius

— Ar turite liudytoją, kaltintojau? — paklausė Maiklą teisėjas Vaismanas.

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — atsakė Maiklas.

— Tuomet išklausykime jį, — pasakė teisėjas Vaismanas.

— Gerbiamasis teisėjau, — kreipėsi Maiklas, — kaltintojas kviečia liudyti Ralfą Fergusoną.

Giliai atsidusau ir grįžtelėjau į dešinę pažiūrėti, kaip teismo salės viduriu ateina Fergusonas. Po dvylikos metų pažinau jo žingsnių garsą ir tą klastingą šiek tiek moterišką krustelėjimą pečiais. Jis truputį pastambėjo ir mažumą prapliko, o su laisvu mėlynu švarku jautėsi nepatogiai.

Kai paskutinį sykį mačiau Ralfą Fergusoną, buvau surištas vienutėje, burna užklijuota lipnia juosta, o Šonas Noksas laikė mane parbloškęs, versdamas žiūrėti, kaip Fergusonas prievartauja ir daužo vieną mano bičiulių. Tai buvo košmarų naktis, kurią Fergusonas tikriausiai užmiršo iškart jai pasibaigus. Man ta naktis niekuomet nesibaigia.

Maiklas nepakėlė galvos, Fergusonui einant pro šalį prie liudytojų pakylos, kur turėjo būti prisaikdintas ginkluoto teismo tvarkdario. Maiklas ir Fergusonas dar nebuvo susitikę. Maiklas pavedė kitam kaltintojui iš prokuratūros užrašyti Fergusono parodymus, taip pat ir pradinius klausimus bei atsakymus, nenorėdamas pats kišti rankų, kol kartu su O’Konoru apklaus buvusį kolonijos prižiūrėtoją atvirame teisme.

Ralfas Fergusonas ir šonas Noksas liko draugai ir atidirbę Vilkinsone, Jie sykiu praleisdavo atostogas, medžiodami stirnas valstijos šiaurės miškuose, ilgesniais savaitgaliais sykiu vykdavo į išsinuomotą trobelę prie ežero žvejoti ešerių. Gerdavo alų ir viskį šnekučiuodamiesi apie senus laikus, kurdami ateities planus. Jie svajojo kada nors tapti partneriais ir atidaryti žvejybos reikmenų ir mailiaus parduotuvę kur nors Naujojo Hampšyro centrinėje dalyje.

Nesėkmingai vedęs Noksas dažnai lankydavo laimingai susituokusius Fergusoną ir jo žmoną Selę, apsistodamas svečių kambaryje nedideliame jų name, kurį sykiu su sklypu šie buvo įsigiję Long Ailendo miestelyje Friporte. Fergusonas buvo pirmasis pabrolys Nokso vestuvėse, tačiau šio santuoka truko trumpiau kaip metus. Noksas buvo vienintelio Fergusono vaiko, ketverių metų dukters Selės Marijos, krikštatėvis.

Pažiūrėti Ralfas Fergusonas buvo pavyzdingas pilietis, vaikų europietiškojo futbolo treneris. Uolus darbuotojas, nepraleidžiantis nė dienos, padedantis rengti darbovietės vakarėlius. Sekmadieniais savo bažnyčioje net rinkdavo aukas.

Tinkamesnio liudytojo asmeniui apibūdinti nesurasi.

Fergusonas nervingai sukinėjosi ant pakylos, jam buvo per sunku žiūrėti į Maiklą; tad veikiau spoksojo į prisiekusiųjų ir susirinkusių žiūrovų veidus.

Džonas ir Tomis sėdėjo tyliai, nenuleisdami nuo Fergusono neslepiamos paniekos kupinų žvilgsnių.

— Čia neatrodo toks kietuolis, — sušnibždėjau Karolai.

— O kas atrodo?

— Jis atrodo kaip ir visi kiti, — tariau. — Niekas nė neįtartų, kuo užsiiminėdavo.

— Sėdėk ramiai, mielasis, — nuramino Karola, švelniai glostydama man ranką, — Šiandien jie sužinos. Visi sužinos. Šventasis Fergusonas ištikš ant užpakalio.

— Labas rytas, pone Fergusonai, — tarė Maiklas, užsisagstydamas švarką ir atsistodamas tolėliau nuo liudytojų pakylos. — Noriu padėkoti jums, kad atvykote. Suprantu, kad jums tai netrumpa kelionė.

— Apgailestauju, kad man teko vykti, — tarė Fergusonas. — Apgailestauju, kad man teko atvykti dėl šitokių dalykų.

— Suprantu, — ištarė Maiklas, jo balse pasigirdo kažkas panašaus į užuojautą. — Judu su auka Šonu Noksu buvote geri draugai. Ar tiesa?

— Taip, mes buvome mirtini draugai, taip, — patvirtino Fergusonas. — Patys geriausi. Reikėtų ilgokai paieškoti, kad rastum geresnius draugus.

— Kiek laiko jūs vienas kitą pažinojote?

— Apie keturiolika metų, — atsakė Fergusonas.

— Ar dažnai susitikdavote?

— Mes susitikdavome, kai tik galėdavome, — tarė Fergusonas. — Sakyčiau, kokius dešimt, o gal ir dvylika kartų per metus. Savaitgaliais, per šventes, per atostogas. Panašiomis progomis.

— Ar pasakytumėte, jog buvote geriausias aukos draugas?

— Buvau artimiausias, faktas, — patvirtino Fergusonas. — Mes galėdavome pasišnekėti apie viską, suprantate? Pasikalbėti apie tokius dalykus, apie kokius kalba tik geri draugai.

— Kokius dalykus? — paklausė Maiklas, nuleista galva praeidamas pro gynybos stalą.

— Įprastus dalykus, — tarstelėjo Fergusonas, patraukęs pečiais. — Kartais apie moteris, apie futbolo sezoną, kiekvienas apie savo darbą, kaip paprastai. Nieko, ką pavadintum ypatingai giliais dalykais. Tiesiog pasišnekučiuodavome. Kaip bičiuliai.

— Koks žmogus buvo Šonas Noksas? — paklausė Maiklas. — Jis buvo geras žmogus. Per geras, kad jį iš šautuvo nupiltų pora gatvės banditų.

— Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau, — atsistodamas pareiškė O’Konoras. — Šis pareiškimas — nuomonė, o ne faktas.

— Jo ir klausėme nuomonės, — pasakė Maiklas.

— Atmesta, — pasakė teisėjas Vaismanas. — Prašom tęsti.

— Kai sakote, kad Šonas Noksas buvo geras žmogus, kokį gerumą turite galvoje? — paklausė Maiklas, artėdamas prie liudytojų pakylos. — Ar jis aukodavo pinigų labdarai, pasirūpindavo pasimetusiais gyvulėliais, suteikdavo pastogę benamiams? Prašom pasakyti mums, kuo pasireikšdavo Nokso gerumas?

— Ne, nieko panašaus, — atsakė Fergusonas ir jo veidą iškreipė nervinga šypsena. — Šonui tiesiog rūpėjo draugai. Jei buvai jo draugas, jis dėl tavęs galėjo bet ką padaryti. Aš iš tiesų tai turėjau galvoje. Ne ką nors ypatinga.

— Ar jums buvo žinoma, kad jis būtų turėjęs kokių priešų?

— Turite galvoje kitus, ne tuos du, kurie jį nušovė? — paklausė Fergusonas.

— Taip, — nusišypsojo Maiklas. — Kitus priešus, ne tuodu, kurie jį nušovė.

— Ne, — atsakė Fergusonas, — priešų Šonas Noksas neturėjo.

— Ačiū, pone Fergusonai, — tarė Maiklas, pasisukdamas į liudytojų pakylą nugara. — Daugiau klausimų neturiu.

— Pone O’Konorai, — tarė teisėjas Vaismanas, — liudytojas jūsų.

— Gal galėtumėte mums priminti, kaip jūs ir Šonas Noksas pirmąkart susitikote, pone Fergusonai? — paklausė O’Konoras, nepakildamas nuo kėdės, alkūnėmis remdamasis į gynėjų stalą.

— Mes sykiu dirbome valstijos šiaurėje, — atsakė Fergusonas. — Kuo?

— Dirbome prižiūrėtojais Vilkinsono berniukų namuose, — tarė Fergusonas.

— Kas tie berniukų namai? — paklausė O’Konoras. — Kalėjimas?

— Ne, — paprieštaravo Fergusonas. — Tai nepilnamečių berniukų pataisos institucija.

— Nepilnamečių berniukų, kurie sulaužė įstatymą? — patikslino O’Konoras. — Ar aš teisingai pasakiau?

— Taip, teisingai, — tarė Fergusonas.

— Kokios buvo jūsų funkcijos?

— Įprastos, — atsakė Fergusonas. — Žiūrėti, kad berniukai laikytųsi tvarkos, užtikrinti, kad jie laiku nueitų į pamokas, prižiūrėti, kad nepridarytų kokių bėdų, suguldyti nakčiai. Nieko neįprasto.

— Kai dirbote prižiūrėtojais, ar jums ir ponui Noksui būdavo leidžiama panaudoti jėgą? Na, sakysim, drausmei palaikyti? — paklausė O’Konoras, atstumdamas atgal kėdę ir atsistodamas šalia stalo.

— Ką turite galvoje, sakydamas „jėgą”? — perklausė Fergusonas, pažvelgdamas į Maiklą.

— Turiu galvoje, ar jums buvo leidžiama jiems suduoti?

— Ne, suprantama, ne, — tarė Fergusonas.

— O ar kas iš prižiūrėtojų yra sudavęs kuriam berniukui? — paklausė O’Konoras, apeidamas stalą, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. — Kada nors?

— Neabejoju, kad galėjo pasitaikyti, — pasakė Fergusonas, o jam ant kaklo iššoko prakaito lašai. — Mūsų berniukų namai buvo didžiuliai. Tačiau mušimas nebuvo įprasta praktika.

— Gerai, tada susiaurinkime veiksmo vietą, — pasiūlė O’Konoras. — Ar jūs ir ponas Noksas kada nors esate sudavę kuriam iš jūsų Vilkinsono kolonijoje prižiūrimų berniukų?

Teisėjas Vaismanas ir Fergusonas įsmeigė žvilgsnį į Maiklą, kaip suprantamo dalyko laukdami jo prieštaravimo šiam klausimui.

Maiklas sėdėjo prie stalo, nenuleisdamas akių nuo Fergusono, ir nė nekrustelėjo.

Džonas su Tomiu atsisuko ir metė žvilgsnį į Maiklą, susidomėję ir sutrikę.

— Ar norėtumėte, kad pakartočiau klausimą, pone Fergusonai? — paklausė O’Konoras, artėdamas prie liudytojų pakylos.

— Ne, — tarė Fergusonas.

— Tuomet atsakykite, — pareikalavo O’Konoras. — Ir neužmirškite, kad jūs prisiekėte.

— Taip, — tęsė Fergusonas, — vienam kitam berniukui, sunkiau suvaldomam, kartais būdavo suduodama, retsykiais.

— O tiems, nedrausmingiesiems, kaip jiems būdavo suduodama? — paklausė O’Konoras.

— Ką turite galvoje „kaip”? — pakartojo Fergusonas.

— Kumščiu, delnu ar spiriama, — patikslino O’Konoras. — Galbūt bananu. Koks buvo paveikiausias būdas, pone Fergusonai, sutramdyti sunkiai suvaldomą jaunuolį?

— Priklausydavo nuo konkrečių aplinkybių, — paaiškino Fergusonas.

— O kas nuspręsdavo, ko reikėdavo konkrečiomis aplinkybėmis?

— Įvykio vietoje esantis prižiūrėtojas, — atsakė Fergusonas.

— Taigi judu su Šonu Noksu nuspręsdavote, kokiu būdu reikia sutramdyti nepaklusnų jaunuolį? — paklausė O’Konoras. — Teisingai?

— Taip, — patvirtino Fergusonas, — teisingai.

— Jūs turėjot nemenką valdžią tiems berniukams, — pasakė O’Konoras. — Ar ne?

— Ją suteikdavo pareigos, — paaiškino Fergusonas.

— O teisę kankinti šios pareigos ar suteikdavo? — vėl paklausė O’Konoras.

— Ne, nesuteikdavo, — paneigė Fergusonas.

— Tačiau berniukus kankindavo, ar ne? — paklausė O’Konoras, o jo veidą užliejo raudonis. — Juk kankindavo, pone Fergusonai?

Visi žiūrovai pasviro į priekį, laukdami Fergusono atsakymo. Teisėjas Vaismanas prisipylė stiklinę vandens ir atsistūmė su kėde, įsmeigęs piktą žvilgsnį į Maiklą.

— Retkarčiais, — Fergusonas atrodė taip, tarsi tučtuojau apalps.

— Kas juos kankindavo? — paklausė O’Konoras.

— Prižiūrėtojai, — atsakė Fergusonas.

— Kurie prižiūrėtojai? — paklausė O’Konoras.

— Aš visų neprisimenu, — spyrėsi Fergusonas.

— Prisiminkite vieną, — paliepė O’Konoras.

Fergusonas nusišluostė lūpas atgalia ranka. Jis pažvelgė į Maiklą, sėdintį ant kėdės, padėjusį priešais save rankas. Pažvelgė į Džoną ir Tomį, kurie nesidrovėdami įsispitrijo į jį. Jis atvertė galvą ir giliai įtraukė oro.

— Šonas Noksas, — ištarė Fergusonas.

O’Konoras palaukė, kol teismo salėje nurims murmesys. Jis žiūrėjo, kaip teisėjas Vaismanas pakėlė plaktuką, o paskui vėl jį padėjo, ne mažiau negu visi kiti nerimaudamas dėl parodymų, kuriuos ką tik išgirdo.

Žvilgtelėjau į Karola — jos skruostais sruvo ašaros. Aš apkabinau ją ranka ir prisitraukiau arčiau.

— Leiskite man jus paklausti, pone Fergusonai, — tarė O’Konoras stovėdamas šalia jo, vieną ranką įkišęs į kišenę. — Ar Vilkinsono berniukų namuose berniukai būdavo seksualiai išnaudojami?

— Advokate, — perspėjo teisėjas Vaismanas, — patariu šiuos klausimus susieti su byla.

— Be abejo, susiesime juos su byla, gerbiamasis teisėjau, — patvirtino (O’Konoras, nenuleisdamas akių nuo Fergusono.

— Sakau tai jūsų pačių labui, — perspėjo teisėjas Vaismanas.

— Atsakykite į klausimą, pone Fergusonai, — pasakė O’Konoras. — Ar Vilkinsono berniukų namuose būdavo seksualiai išnaudojami vaikai?

— Taip, — atsakė Fergusonas, — teko girdėti, kad būdavo.

— Aš neklausiu, ar jums teko girdėti — pertraukė O’Konoras. — Aš klausiu, ar jūs matėte?

— Taip, mačiau, — pasakė Fergusonas tyliu balsu.

— Ar jūs ir ponas Noksas kada jėga pasinaudojote kuriuo nors iš berniukų? — paklausė O’Konoras, žingtelėdamas porą žingsnių atgal, garsiai, su neslepiamu įsiūčiu. — Ar jūs ir Šonas Noksas išprievartavote kurį nors iš berniukų Vilkinsono kolonijoje? Vėl primenu jums, kad jūs prisiekėte.

Akimirką teismo salėje pakibo tyla, niekas nė nekrustelėjo, nekostelėjo, nesušlamėjo popierius. Visų akys buvo įsmeigtos į liudytojų pakylą. Dvylika prisiekusiųjų galvų pasisuko tuo pačiu kampu. Džonas su Tomiu sėdėjo įsitempę pagal komandą „ramiai“. Karola pagriebė man už rankos, o Maiklas tuo tarpu žvelgė į paveikslą viršum teisėjo stalo, vaizduojantį aklą teisingumo deivę, spaudžiančią kardą.

— Kaltintojau ir kaltinamųjų advokate, — paliepė teisėjas Vaismanas, pertraukdamas tylą, — prašom prieiti prie teisėjo stalo. Tuojau pat.

— Kas, po velniais, čia vyksta? — paklausė Maiklą teisėjas Vaismanas. Visąlaik visiškai ramus, dabar jis netramdė pykčio.

— Ką gi, gerbiamasis teisėjau, — tarė Maiklas, pažvelgdamas į Fergusoną, — atrodo, pakviečiau netinkamą liudytoją asmeniui apibūdinti.

— Ir ką dabar ketinate daryti? — paklausė teisėjas Vaismanas.

— Nieko, gerbiamasis teisėjau, — tarė Maiklas, — aš visiškai nieko negaliu padaryti.

— O galbūt, kaltintojau, — tarė teisėjas Vaismanas, — jūs jau pakankamai padarėte.

Prokuroras ir advokatas grįžo į vietas.

— Prašom atsakyti į klausimą, pone Fergusonai, — paliepė teisėjas Vaismanas.

— Taip, — atsakė Fergusonas užslopintu balsu, o per veidą jam riedėjo ašaros.

— Ką taip? — paklausė O’Konoras.

— Taip, berniukus prievartaudavo, — pasakė Fergusonas, — Jūs ir Šonas Noksas? — patikslino O’Konoras.

— Ne tik mes, — gynėsi Fergusonas.

— Jūs ir Šonas Noksas? — pakartojo klausimą O’Konoras garsiau.

— Taip, — prisipažino Fergusonas.

— Daugiau negu vieną kartą? — nesiliovė O’Konoras.

— Taip, — atsakė Fergusonas.

— Daugiau negu vieną berniuką?

— Taip.

— Ar jūs vis dar manote, kad Šonas Noksas buvo geras žmogus, pone Fergusonai? — paklausė O’Konoras.

— Jis buvo mano draugas, — išlemeno Fergusonas.

— Draugas, prievartavęs ir seksualiai išnaudojęs berniukus, už kurių priežiūrą jam buvo mokamas atlyginimas, — pareiškė O’Konoras. — Berniukus, kurie užaugę kaip tik ir galėjo tapti šio gero žmogaus priešais.

— Ar jūs baigėte? — paklausė Fergusonas. — Prašau, gerbiamasis teisėjau, norėčiau, kad visa tai greičiau baigtųsi.

— Pone O’Konorai, — kreipėsi teisėjas.

— Jau neilgai, gerbiamasis teisėjau, — tarė O’Konoras.

— Tęskite, — leido teisėjas Vaismanas.

— Šonas Noksas praleisdavo jūsų namuose nemažai laiko, ar tiesa?

— Taip, — patvirtino Fergusonas.

— Kartais net po savaitę, juk taip?

— Taip, — pritarė Fergusonas.

— Ir jūs turite vaiką, tiesa?

— Taip, — atsakė Fergusonas, — dukrą.

— Visą tą laiką, kai gerasis draugas Šonas Noksas praleisdavo jūsų namuose, visas tas dienas, visas tas valandas, ar jūs su žmona leisdavote jam vienam pasilikti su dukra? — paklausė O’Konoras. — Nesvarbu, kuriuo metu? Nesvarbu, dėl kokios priežasties?

Fergusonas įsistebeilijo į O’Konorą, jau nebeslėpdamas siaubo, kūnu palinkdamas link teisėjo pagalbos.

— Ne, — pagaliau ištarė jis, — mes niekuomet jo su dukra nepalikdavome.

— Kodėl gi, pone Fergusonai? — paklausė O’Konoras. — Jeigu jis buvo toks geras žmogus?

— Prieštarauju, gerbiamasis teisėjau, — pirmą kartą ištarė Maiklas, žiūrėdamas į Fergusoną. — Į šį klausimą atsakyti nebūtina.

— Kaltintojas teisus, gerbiamasis teisėjau, — sutiko O’Konoras. — Aš atsiimu klausimą.

— Liudytojui leidžiama eiti, — tarė teisėjas Vaismanas.

— Ačiū jums, gerbiamasis teisėjau, — tarė Fergusonas, nueidamas nuo liudytojų pakylos.

— Pone Fergusonai, jumis dėtas, nenuklysčiau per toli nuo namų, — pasakė teisėjas Vaismanas. — Su jumis dar kalbėsis. Manau, jūs mane suprantate?

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — pralemeno Fergusonas, jo žvilgsnis šaudė nuo Džono prie Tomio, paskui prie Maiklo, pagaliau, juos pažinęs, jis ėmė gūžtis. — Suprantu.

Maiklas palaukė, kol Fergusonas išėjo iš teismo salės, tada atsistojo.

— Kaltintojas parodymų pateikimą baigė, gerbiamasis teisėjau, daugiau liudytojų neturime.

— Dėkui Dievui, — atsiduso teisėjas Vaismanas.

Penkioliktas skyrius

Įsmeigęs akis į plytų sieną priešais save, Storasis Mančas daužė į žemę guminį kamuolį. Jis vilkėjo vilnonius marškinius ilgomis rankovėmis, nunešiotus mėlynus džinsus, buvo užsidėjęs Baltimorės komandos „Orioles” beisbolo kepuraitę ir avėjo „PF Flyers” sportbačius su auliukais.

Stovėjau per penkias pėdas jam iš kairės, įsibraškinęs į juodą odinį švarką, juodomis vilnonėmis pirštinėmis, ant akių užmaukšlinama megzta kepure. Mano džinsai sužagarėjo nuo šalto vėjo, o sportbačiai ir plonos baltos puskojinės menkai tesaugojo nuo kiaurai košiančios vėlyvo sekmadienio pavakario žvarbos.

Karola stovėjo nugara atsišliejusi į grandinę, skiriančią atvirą automobilių aikštelę nuo šaligatvio. Ji gėrė trečią puodelį kavos, kaklą buvo apsisukusi dviem storais žieminiais šalikais.

— Paprastai žmonės rankinį žaidžia vasarą, — burbtelėjau Storajam Mančui, trindamas rankas. — Ir kamuolį lengviau įžiūrėti, kai akys nesrūva ašaromis.

— Man nusišvilpt, kas ką kada daro, — atsakė Storasis Mančas.

— Ką esi suplanavęs po šitų rungtynių? — paklausiau. — Paplaukioti?

— Tau kiaušiai iš pykčio persisuko, nes tu pralaimėsi, — pareiškė Storasis Mančas. — Tu tai tikrai iš tų susiperdėlių, kurie padvės, jei prakiš.

— Šalta, Storasis, — paaiškinau, — aš vienas iš tų skystalų, kurie nepakelia šalčio.

Storasis Mančas taukštelėjo kamuolį į sieną, kietas smūgis, žemai taikytas, su geru pasisukimu. Aš žingtelėjau tris žingsnius atgal ir paleidau atsakomąjį smūgį. Storasis Mančas irgi nesnaudė, jau pasiruošė kirsti atgal, pritūpęs, rankomis susiėmęs už kelių, be pirštinių, akis įsmeigęs į kamuolį, tarsi per smarkiai nusipenėjęs trečiosios bazės beisbolininkas, kuris užmiršo įsisprausti į savo senų laikų uniformą.

Dešine ranka jis kirto per kamuolį, šis nuskriejo aukščiau ir greičiau, kad man net teko atšokti, mano sportbačių padai slystelėjo apledėjusia šaligatvio plytele. Tepamačiau, kaip kamuolys pralėkė man virš galvos.

— Man šeši taškai, išsivėpėli, — tarė Storasis Mančas, — tau du.

— Tu gi niekad nežaidi šito žaidimo, — tariau, gaudydamas orą. — Kaip gali taip gerai žaisti?

— Tu niekad nematei, kaip aš žaidžiu, asile, — atrėžė Storasis Mančas. — Tavo amžiaus buvau tikra puertorikiečių žvaigždė. Žaisdavau su geriausiais. Supildavau kiečiausius.

Žvilgtelėjau pro jo petį ir išvydau prie mūsų ateinančią Karola, kavos puodelį ji nešė vienoje rankoje, šalto alaus kitoje.

— Geros naujienos, — pasakiau. — Pertrauka.

Susėdome prie rankinio aikštelės sienos, pasitiesę tris sekmadienio Daily News laikraščius. Mes su Karola dalijomės kava, o Storasis Mančas dideliais gurkšniais šliurpsėjo „Rheingold” alų.

— Kaip laikosi airis? — paklausė Storasis Mančas apie Maiklą.

— Galiu pasakyti tik ką matau teisme, — atsakiau. — Ta pusė atrodo gerai. Jo darbas baigtas.

— Jis šaunuolis, — pasakė Storasis Mančas. — Mačiau teisininkų, kurie ir nemakaluodami bylos pridėdavo iš baimės. Ko nežinojai, to ir nesužinosi. Tas vaikiščias šaltakraujiškesnis už smogiką.

— Džonas su Tomiu jau kažką užuodžia, — pasakiau. — Tik nežino ką.

— Nu nu, puertorikietis greičiau įsitaisys Baltuosiuose rūmuose, nei tai atbanguos į jų sumautas smegenis, — pareiškė Storasis Mančas.

— O’Konoras pasirodė kaip tikras kietuolis, — pasakė Karola. — Teisme jis atrodo kaip didžiojo advokato F. Li Beilio dvynys.

— Jis tikrai buvo geras, — tęsė Storasis Mančas. — Bet paskui keliskart prakišo ir apsikabino butelį. Nuo to laiko vaikosi ne bylų, o šlamšto.

— Dėl šios bylos jis išsiblaivė, — tariau. — Jis turi šansą laimėti. Net ir be liudytojo.

— Jis girtuoklis, bet ne kvailys, — pasakė Storasis Mančas, pasidėdamas šalia alaus skardinę. — Jei jis šitą laimės, kiekvienas žudikas abiejose upės pusėse jo vizitinę kišenėj nešiosis.

— Ar tai tiesa? — paklausė Karola, šaliką užsitraukdama taip, kad užsidengė viską, išskyrus akis.

— Kas „ar tiesa”? — paklausiau.

— Kad galėtume laimėti bylą be liudytojo?

— Jūs jau laimėjot, — tarė Storasis Mančas. — Jau paragavot pergalės. Dabar tik žiūrėkit, kaip išsisukt, kad jos nepaleistumėt.

— Reikia, kad jie išeitų, Storasis, — mes laimėsim tik tada, kai Džonas su Tomiu išeis laisvėn.

— Tada jūs turit išsukti juos iš tos skylės, kur tą šūdą sušaudė, — pareiškė Storasis Mančas. — Pasiųsti juos kur kitur. Tą gali tik jūsų liudytojas. O jis iki šiol kaip koks besislapstantis Klodas Reinsas. To šikniaus juk dar niekas nematė.

— O ką, jeigu jo ir nepamatys? — paklausė Karola. — Jeigu liekam tik su tuo, ką turim dabar?

— Tu žinai, koks gatvės teisingumas, — paaiškino Storasis Mančas. — Tai tikras teisingumas. O čia kažkoks mėšlas, jūs ateinat į teismą ieškoti teisingumo tuščiom rankom. Šūdas!

— Ir vienas, ir kitas atima tau gyvybe, Storasis, — priminiau. — Tik, žinoma, gatvė greičiau.

— Taigi užtat tik gatvė ir svarbu, — nukirto Storasis Mančas. — O teismai — miestiečiams, žmonėms su kostiumais, pinigais, advokatams su trim vardais. Turi grynųjų, gali nusipirkti teisingumą teisme. Gatvėj teisingumas neperkamas. Teisingumas aklas ten, kur sėdi teisėjas. Bet gatvėj — gatvėj jis ne aklys. Gatvėj jis, kalės vaikas, turi akis.

— Mums reikia ir vieno, ir kito, — tariau.

— Tada jums reikia liudytojo, — užbaigė Storasis Mančas, atsistodamas ir išsiimdamas iš kelnių kišenės juodą guminį kamuolį. — O man reikia užbaigti daužyti tau užpakalį. Na eime, skystakinki. Tu man pralaimi keturiais.

— Gal galėtume užbaigti vėliau? — paklausiau, jau taip sustingęs iš šalčio, kad vos bepastovėjau.

— Kada vėliau? — paklausė Storasis Mančas, paniekinamai žvilgtelėdamas į mane.

— Liepos vidury, — pasakiau.

Šešioliktas skyrius

Perėjęs į ataką, per pirmąsias tris dienas Denis O’Konoras iš turimų dalių sudurstė visai įtikinamą gynybą — prisiekusieji turėjo apie ką pagalvoti. Jis pakvietė liudyti nedidelį būrelį Džono ir Tomio draugų bei šeimos narių, daugiausia vidutinio amžiaus ar jau senyvų vyrų bei moterų mielomis akimis ir patikliais veidais. Visi jie paliudijo, kad nors abu berniukai retkarčiais paišdykaudavo, tikrai nebuvo žudikai.

Nė vienam liudijusiųjų niekuomet nebuvo tekę matyti Džono Reilio ar Tomio Markano su ginklu rankoje.

Abi padavėjos, dirbusios tą vakarą, kai buvo nušauta auka, paliudijo, kad pažinojo kaltinamuosius; kad užėję į aludę jie elgdavosi maloniai. Nė viena neprisiminė, kad būtų mačiusi Džoną Reilį ar Tomį Markaną tą vakarą, kai buvo nušautas Šonas Noksas. Moterys tvirtino, jog tuo metu, kai Šaudė, jos slėpėsi virtuvėje ir neišėjo, kol atvyko policija.

— Ar abudu šauliai dar buvo aludėje, kai atvyko policija? — paklausė O’Konoras vieną iš padavėjų.

— Ne, — atsakė ta, — man atrodo, kad jie jau buvo dingę.

— Kodėl jums taip atrodo?

— Žudikai farų nelaukia, — atsakė ji. — Niekas iš vietinių farų nelaukia.

— Jūs irgi iš vietinių, — pastebėjo O’Konoras, — tačiau laukėte.

— Man moka už tai, kad laukčiau, — paaiškino moteris.

Barmenas Džeris paliudijo, kad tą pavakarę, kai buvo nužudytas Noksas, aptarnavęs kaltinamuosius, įpildamas jiems po porą viskio ir alaus. Ramiai pasėdėję, jie išnykę netrukę nė valandos. Sąskaitą apmokėję ir arbatpinigių davę, palikę dvidešimtinę ant baro. Jis kaip tik buvo nuėjęs į galą atsinešti vakarienės, tad nė nematė, kas suvarė kulkas į Šoną Noksą.

Kryžminę apklausą Maiklas atliko paprastai, nenuklysdamas ten, kur liudytojas nenorėjo eiti, nė kiek nesuabejodamas jų pasakojimu. Laikėsi mandagiai ir nuoširdžiai, be įtampos, atrodė lengvai paperkamas tariamo nekaltumo tų, kuriuos kviesdavo liudyti.

O’Konoras siekė įtvirtinti abejones, kurias prisiekusiųjų sąmonėje pasėjo pagrindinė kaltintojo liudytoja ponia Helena Salinąs.

O kad abejonės sutvirtėtų, liudytoju ekspertu advokatas pakvietė daktarą Džordžą Paltronę, Bronkso bendrosios praktikos gydytoją, vadovaujantį dar ir narkologijos klinikai. Daktaras Paltronė patvirtino, kad jei ponia Salinąs išgėrė tiek alkoholio, kaip tvirtino, per tiek laiko, kaip pati nurodė, jos parodymai neturėtų būti laikomi patikimais.

— Tai ar jūs tvirtinate, kad ponia Salinąs buvusi girta? — paklausė O’Konoras daktarą Paltronę.

— Ne girtutėlė, ne, — patikslino daktaras Paltronė, — tačiau ji išgėrė daugiau alkoholio, negu reikia, kad žmogus prarastų sugebėjimą blaiviai vertinti.

— Tačiau ar faktas, kad ji savo akimis matė nušaunant žmogų, negalėjo jos išblaivyti?

— Nebūtinai, — paaiškino daktaras Paltronė. — Baimė galėjo dar labiau pakenkti jos gebėjimui racionaliai samprotauti.

— Kitaip tariant, daktare, alkoholis ir baimė ne visada veda prie tiesos?

— Deja, dažniau nukreipia nuo jos.

Visas tris O’Konoro gynybos dienas sėdėjau toje pačioje vietoje trečioje eilėje, beveik neklausydamas, kas kalbama, neįstengdamas sukaupti dėmesio į tai, kas vyksta prieš akis. Galvojau tik apie tėvą Bobį, — kaip jis nusprendė pasielgti.

Žinojau, kad jei jis nepasirodys, tai daugiausia, ką pasieksime, bus lygus prisiekusiųjų balsų pasiskirstymas, o tai būtų reiškę dar vieną teismą ir, žinoma, kaltinamąjį nuosprendį.

Nemačiau tėvo Bobio nuo to vakaro, kai ėjau prašyti jį liudyti. Maniau, būtų pernelyg rizikinga bandyti artintis prie O’Konoro, norint išsiaiškinti, ką jis žinąs; iki Maiklo prasigauti negalėjau. Pragaro virtuvėje tarsi savaime suprantamą dalyką visi žinojo, jog turime užslėpę liudytoją.

Tačiau niekam, net Kingui Beniui, nepavyko iššniukštinėti, kas bus tas liudytojas, kada jis atvyks liudyti.

— Jeigu jis nepasirodys rytoj, galėsim visa tai pamiršti, — tariau Karolai, trečiai dienai ritantis į pabaigą. — Viskas baigta.

— Galėtume pabandyti rasti ką nors kitą, — pasiūlė Karola. — Dar liko truputį laiko.

— Ką? — paklausiau. — Popiežius Romoje, o rabinų nepažįstu.

— Galėtume nueiti pasišnekėti su juo dar kartą, — vėl pasiūlė Karola, — arba paprašyti, kad kas nors kitas su juo pasišnekėtų.

— Kingo Benio jis nebijo, — svarsčiau žingsniuodamas šalia Karolos teismo koridoriais. — O Storasis Mančas nė nesiartins prie kunigo.

— Tada galėtume priversti jį liudyti, — pareiškė Karola gūžtelėdama pečiais ir šyptelėdama, — Įremti ginklą.

— Mums reikia liudytojo, kuris teisme pakeltų vieną ranką, — pasakiau aš. — O ne abi.

Stabtelėjome prie liftų palaukti, Karolą prispaudė prie manęs aplink besigrumdanti teismo darbuotojų, reporterių, advokatų, kaltinamųjų bei jų šeimų narių minia. Rodyklė „žemyn” skambtelėjo ir užsidegė, girgždėdamos atsivėrė dvigubos lifto durys. Įsispraudėme į liftą su visu būriu, mus priplojo prie galinės sienos. Mums abiem pavyko pasisukti ir atsigręžti į duris; man prieš nosį stūksojo randuotas augaloto lotynų amerikiečio kaklas, jis vilkėjo dirbtinės odos striukę su netikro kailio gobtuvu. Kvėpavo pravira burna, ir nuo jo iškvepiamos drėgmės priplėkęs oras dar apsunko.

Mums leidžiantis devynis aukštus ir stabčiojant kiekviename, grįžtelėjau į kairę ir tolimiausiame kampe išvydau Denį O‘Konorą. Jis stovėjo nugara į lifto mygtukus, ant viršugalvio užsitupdęs tiudorų stiliaus katiliuką, ir žiurėjo į mane. Žiaumojo didelį gniutulą gumos, įsikandęs neuždegtą cigaretę. Jeigu jis ką ir žinojo, iš jo veido negalėjai suprasti.

Durys pagaliau atsidarė į pagrindinį vestibiulį, keleiviai išvirto iš lifto. Nustvėriau Karolą už rankos ir prasibrukau prie O’Konoro. Jis nesipriešindamas leido srautui žmonių išlipti pirma. Mes visi trys kartu išžengėme iš lifto, aš alkūne brūkštelėjau O’Konorui per šoną.

— Atsiprašau, — pasakiau.

— Nieko, — tarė jis pažvelgdamas į mane ir Karolą. — Tais liftais važiuoji kaip kokiu tarpmiestiniu metro. Tik ne taip saugu.

— Gerai, kad šalta, — tarstelėjau. — Nenorėčiau pamatyti, kaip čia atrodo, kai ūžteli karščio banga.

— Malonu buvo su jumis susidurti, — tarstelėjo O’Konoras šypsodamasis, jau žengdamas pro besisukančias duris.

— Kur taip skubate? — paklausiau žiūrėdamas į jį tolstantį.

— Reikia eiti, — tarstelėjo per petį. — Vėluoju.

— Kur vėluojate?

— Į mišias, — trumpai paaiškino O’Konoras.

Septynioliktas skyrius

— Pakvieskite kitą liudytoją, — tarė teisėjas Vaismanas Deniui O’Konorui.

— Gerbiamasis teisėjau, advokatas kviečia liudyti tėvą Robertą Karilją.

Tėvas Bobis atėjo per teismo salę, kupinas žaidėjo, žengiančio į lemiamas rungtynes, pasitikėjimo. Tankūs jo plaukai buvo sušukuoti atgal, akys giedros, rūpesčių išvargintas veidas švytėjo nuo virš galvos tvieskiančių lempų.

— Pakelkite dešinę ranką, — ištarė teismo tvarkdarys, — o kairę uždėkite ant Biblijos.

— Ar prisiekiate, kad sakysite tiesą, vien tiesą ir tik tiesą?

— Prisiekiu, — ištarė tėvas Bobis.

— Prašom sėsti į liudytojų vietą, — tarė teismo tvarkdarys. — Tėve Kariljau, kokiai priklausote parapijai? — paklausė Denis O’Konoras.

— Švenčiausios Jėzaus Širdies Vakarų 50-ojoje gatvėje.

— Ar seniai jūs ten?

— Šį pavasarį bus dvidešimt metų.

— Kokios parapijoje jūsų pareigos?

— Aš kunigas, — pareiškė tėvas Kariljas šypsodamasis. O’Konoras, žiūrovai ir prisiekusieji, visi ėmė juoktis; net teisėjas Vaismanas nesutvardė šypsenos, tik Džonas su Tomiu sėdėjo it suakmenėję, rankomis parėmę galvas. Maiklas kramtė mėlyno rašiklio „Bic” galą.

— Aš atsiprašau, tėve, — pasitaisė O’Konoras, — norėjau paklausti, ką jūs darote parapijoje?

— Esu mokyklos direktorius, — tarė tėvas Bobis. — Mokau septintą klasę ir treniruoju beveik visas sporto komandas. Taip pat atlieku monsinjoro pareigas, kasdien laikau mišias, klausau išpažinčių ir stengiuosi suremontuoti viską, kas sulūžta.

— Žodžiu, dyko jie jūsų nelaiko, — pasakė O’Konoras.

— Parapija neturtinga, — tarė tėvas Bobis, — nei pinigų, nei bažnyčiai dirbančių žmonių.

— Ar jūs pažįstate daugumą parapijiečių?

— Ne, — nesutiko tėvas Bobis, — aš pažįstu visus parapijiečius.

— Ar jūs pažįstate kaltinamuosius Džoną Reilį ir Tomą Markaną?

— Taip, pažįstu, — patvirtino tėvas Bobis.

— Ar seniai juos pažįstate? — Jie buvo mano mokiniai.

— Kokie jūsų santykiai dabar?

— Mes stengiamės nenutraukti ryšių, — paaiškino tėvas Bobis. — Stengiuosi išlaikyti draugystę su visais savo berniukais.

— Kaip jūs tai darote?

— Daugiausia sportuodami, — paaiškino tėvas Bobis. — Mes arba rengiame varžybas, arba einame žiūrėti. Tai mus suartina. Sportas tampa priežastimi susitikti.

— Tėve, gal prisimenate, kur buvote praėjusių metų lapkričio šeštosios vakare?

— Taip, prisimenu.

— Tai kur jūs buvote?

— Krepšinio rungtynėse, — atsakė tėvas Bobis, — Madisono aikštės sporto komplekse. „Knicks” žaidė su „Celtics“.

— Kada prasidėjo „Knicks” rungtynės?

— Paprastai jos prasideda pusę aštuonių, — tarė tėvas Bobis.

— Kokiu laiku jos baigiasi?

— Apie pusę dešimtos, dešimtą, — paaiškino tėvas Bobis, — jeigu nebūna pratęsimo.

— Ar tą vakarą buvo pratęsimas?

— Ne, tą vakarą nebuvo, — atsakė tėvas Bobis.

— Ir kas laimėjo rungtynes, tėve?

— Liūdna pripažinti, bet tą vakarą, — ištarė tėvas Bobis, — „Celtics” žaidėjai Kevinas Makheilas ir Robertas Perišas pasirodė per kietas riešutas mūsų vaikinams.

— Ar jūs ėjote žiūrėti rungtynių vienas?

— Ne, aš ėjau su dviem bičiuliais.

— Kas buvo tie bičiuliai, tėve?

— Džonas Reilis ir Tomas Markanas, — pasakė tėvas Bobis.

— Abu kaltinamieji?

— Taip, — ištarė tėvas Bobis, mostelėdamas Džono ir Tomio pusėn. — Abu kaltinamieji.

Už medinės pertvaros sėdintys žiūrovai visi vienu metu šūktelėjo. Karola nuleido galvą, rankomis užsiimdama burną, jos pečiai drebėjo. Maiklas giliai atsiduso ir įsmeigė žvilgsnį į lubas.

Džonas su Tomiu atsisuko, naršydami stebėtojų minią, net jų kūnuose buvo justi atlėgstanti įtampa. Vėl atsigręždami į teisėjo stalą, žvilgsniu jie užkabino mane. Nusišypsojau, kai jų akys nukrypo į knygos, kurią laikiau rankose, viršelį.

Džono akyse mačiau ašaras.

Rankose laikiau Grafą Montekristą.

— Kada jūs susitikote poną Reilį ir poną Markaną? — paklausė O’Konoras, vos teisėjas Vaismanas nutildė salę taukštelėdamas plaktuku.

— Jie atėjo pasitikti manęs prie mokyklos aikštelės, — pareiškė tėvas Bobis, — Galėjo būti kokios pusė septynių ar panašiai.

— Kaip jūs nuvykote į Madisono aikštės sporto kompleksą?

— Pėsčiomis, — pasakė tėvas Bobis. — Juk tai arčiau nei dvidešimt kvartalų.

— Ar ponas Reilis ir ponas Markanas visą laiką ėjo kartu su jumis?

— Taip, — patvirtino tėvas Bobis. — Mes ėjome kartu.

— Ar aštuntą dvidešimt penkios, tuo metu, kai, policijos tvirtinimu, buvo nužudyta auka Šonas Noksas, jūs su ponu Reiliu ir ponu Markanu tebežiūrėjote krepšinio varžybas?

— Taip, tebežiūrėjome, — patvirtino tėvas Bobis. — Rungtynių metu jie dingdavo man iš akių tik jei prireikdavo į tualetą ar atsinešti gerti.

— Ką veikėte po rungtynių?

— Sugrįžome į parapiją, — paaiškino tėvas Bobis.

— Ar vakaras buvo šaltas?

— Kiek prisimenu, vėjuotas, — atsakė tėvas Bobis.

— Ar jūs kur nors stabtelėjote?

— Prie laikraščių kiosko 8-ojoje aveniu, — atsakė tėvas Bobis. — Nusipirkau rytinį The Daily News.

— Kokiu metu jūs, ponas Reilis ir ponas Markanas išsiskyrėte?

— Apie pusę vienuolikos, gal kelios minutės po pusės, — tarė tėvas Bobis. — Jie paliko mane priešais kleboniją, beveik toje pat vietoje, kur ir pasitiko.

— Ar abu kaltinamieji pasakė, kur eis, išsiskyrę su jumis?

— Ne, — atsakė tėvas Bobis. — Tačiau numanau, kad po vakaro, praleisto su kunigu, jie pasuko į pirmą dar atidarytą barą.

O’Konoras lukterėjo, kol nutils kikenimas.

— Tuomet, tėve, jei abu kaltinamieji buvo su jumis nužudymo vakarą, jie negalėjo šauti į Šoną Noksą ir jį nužudyti, kaip tvirtina prokuroras. Ar tai tiesa?

— Nebent jie nušovė jį nepakildami iš mėlynų Madisono tribūnų, — pasakė tėvas Bobis.

— Ne, tėve, — pareiškė O’Konoras šypsodamasis. — Jis buvo nušautas ne Madisono aikštėje.

— Tuomet jį nušovė ne šie berniukai.

— Daugiau klausimų aš neturiu, — pasakė O’Konoras. — Ačiū jums, tėve.

— Tai man buvo malonu, — atsakė tėvas Bobis.

— Jūsų klausimai liudytojui, pone Salivanai, — pasakė teisėjas Vaismanas.

— Ačiū jums, gerbiamasis teisėjau, — tarė Maiklas, atsistodamas ir prieidamas prie tėvo Bobio.

— Ar jūs pats pirkote bilietus į rungtynes, tėve? — paklausė Maiklas, — Ar kas nors juos padovanojo?

— Ne, bilietus pirkau pats, — atsakė tėvas Bobis.

— Rungtynių dieną?

— Ne, — atsakė tėvas Bobis. — Buvau nuėjęs į bilietų kasą prieš savaitę.

— Kaip jūs mokėjote už bilietus?

— Grynais, — nesutriko tėvas Bobis. — Aš už viską moku grynais.

— Ar pasiėmėte kvitą?

— Ne, — atsakė tėvas Bobis. — Nepasiėmiau.

— Ar kas nors žinojo, kad jūs ėjote į rungtynes? — paklausė Maiklas. — Išskyrus abu kaltinamuosius?

— Manau, kad ne, — atsakė tėvas Bobis.

— Kada jūs pakvietėte kaltinamuosius eiti su jumis į rungtynes?

— Sekmadienį prieš rungtynes, — tarė tėvas Bobis.

— Ar kas nors tai girdėjo?

— Ne, — atsakė tėvas Bobis.

— Taigi niekas nematė, kaip jūs pirkote bilietus, — tęsė Maiklas. — Niekur neužregistruota, kad jūs nusipirkote bilietus. Niekas daugiau nežinojo, kad einate į rungtynes su kaltinamaisiais. Tiesa?

— Taip, tiesa, — atsakė tėvas Bobis.

— Tada kaip mums sužinoti, ar jūs išvis į tas rungtynes ėjote? — paklausė Maiklas. — Kaip mums iš tikrųjų žinoti, kad jūs ir abu kaltinamieji žmogžudystės vakarą buvote rungtynėse?

— Aš jums tvirtinu kaip liudytojas ir kaip kunigas, — pasakė tėvas Bobis, — Mes buvome tose rungtynėse.

— O kunigas juk nemeluos, — pridūrė Maiklas. — Tiesa?

— Kunigui, kuris išsaugojo bilietų šakneles, nėra ko meluoti, — tarė tėvas Bobis, šlėktelėdamas švarko kišenėn ir ištraukdamas tris nuplėštus bilietus. — Šakneles aš visuomet pasilieku.

— Kam, tėve? — paklausė Maiklas, atsistodamas šalia jo. — Kam jas pasiliekate?

— Maža ką, niekad nežinai, — atsakė tėvas Bobis, žvelgdamas tiesiai į Maiklą, — kada kas pareikalaus daugiau įrodymų nei tavo žodis.

— Ar kada nors anksčiau kas nors yra suabejojęs jūsų žodžiais?

— Ne, — atsakė tėvas Bobis, — Niekas niekuomet jais nėra suabejojęs. Tačiau, matyt, viskam šiame pasaulyje būna pirmas kartas.

— Taip, tėve, — pritarė Maiklas Salivanas. — Greičiausiai taip ir yra.

Maiklas nusigręžė nuo tėvo Bobio ir žvilgtelėjo į teisėją Vaismaną.

— Šiuo metu daugiau klausimų neturiu, — pasakė Maiklas. — Liudytojas gali eiti.

Kai tėvas Robertas Kariljas, katalikų kunigas iš Pragaro virtuvės, nulipo nuo liudytojų pakylos, žiūrovai prapliupo ploti.

Aštuonioliktas skyrius

Susikišęs rankas į kišenes, vieną koją užkėliau ant surūdijusios grandinės ir žvelgiau į Hadsono upę. Slėgė apsiniaukęs dangus, žiemos oras sunkėjo nuo besirenkančio sniego, Karola stovėjo nugara į mane, pro geležinį Vestsaido greitkelio išsišakojimą žvelgė į Pragaro virtuvės gatves. Buvo ankstyvas vakaras, šešios valandos po tėvo Bobio liudijimo teisme.

Aš vis dar neįstengiau atsitokėti, išvydęs tėvą Bobį žengiantį ant liudytojų pakylos ir meluojantį dėl mūsų. Jis ne tik liudijo už Džoną ir Tomį, jis liudijo prieš Vilkinsoną ir blogį, kuris ir taip tvėrė per ilgai. Ir vis vien man buvo gaila, kad tėvui teko meluoti, žinojau, kad jam tai brangiai kainavo. Ir vien tam, kad mes gautume bent lašelį keršto.

Šis teismas nepasigailėjo nė vieno iš mūsų. Galvojau apie Karolą, — kokių pėdsakų jai paliks šios dienos. Protinga ir patraukli, ji turėtų susitikti su vyrais, kurie darytų ir ką nors kita, ne vien kautųsi su praeities šmėklomis. Aš meldžiausi, kad šis teismas išvaduotų Maiklą iš jo demonų, kad leistų jam toliau gyventi savo gyvenimą. Džonui ir Tomiui linkėjau ko geriausio, tačiau bijojau, kad vis viena įvyks blogiausia.

Tik, man atrodė, kad ir kaip stengtumės, kad ir kiek jų sudorotume, mes niekuomet neįstengsime išsivaduoti iš Vilkinsono berniukų kolonijos. Ir bičiuliams, ir man teks gyventi su šia praeitimi. Dabar jau ir Karola, ir tėvas Bobis turės su ja gyventi.

Karola atsisuko ir, pajutusi mano nerimą, pasilenkė prie manęs, apkabino.

— Ta vieta yra ir mano dalis, ir tėvo Bobio dalis, — tarė Karola. — Gal tik kitaip. Bet ji įėjo į mūsų gyvenimą. Ir ji liks mūsų gyvenime. Nesvarbu, ką dabar darytume.

— Niekas nepadeda atsiteisti, — pasakiau aš. — Dar toli iki to, kad būtume atsiteisę.

— Bet pripažink, pradžią jau padarėte, — tarė Karola, — ir, po velnių, šaunią pradžią.

— Aš neapsakomai juo didžiavausi, kai pakilo ant liudytojų pakylos, — tariau, šluostydamasis ašaras, kurių nepajėgiau sutvardyti.

— Mes visi juo didžiavomės, — pritarė Karola. — Bet tėvas Bobis atėjo liudyti ne todėl, kad mes jį prašėme. Padarė tai, nes nieko kito negalėjo padaryti. Jis taip pat neturėjo iš ko rinktis, Šekspi.

— Kai liudijo, atrodė kaip tikras Kegnis, — pasakiau. — Žvelgė visiems tiesiai į akis. Neatsitraukė nė akimirkos.

— Nori pasakyti, veikiau kaip Bogartas, — tarė Karola, nusišypsodama ir apkabindama mane per liemenį.

— Niekad nesuprasiu, kaip tu, užaugusi čia, iki šiol gali manyti, kad Bogartas geresnis už Kegnį, — stebėjausi.

— Tai gal ir tu manai, kad Trys Vėplos geresni už brolius Marksus.

— Rankas žemyn, dygliakiaule.

— Ir tikriausiai tu mėgsti Džono Veino vesternus, — pareiškė ji.

— Va čia tu klysti, — tariau. — Aš dievinu Džono Veino vesternus. — Tu beviltiškas. — Ir tada Karola Martines garsiai nusijuokė.

Kaip seniai aš girdėjau ką nuoširdžiai juokiantis.

— Mes visi beviltiški, — tariau, paėmęs ją už parankės ir žingsniuodamas doku, aštuoniasdešimt antrosios prieplaukos link, — todėl ir tebesame kartu.

— Bet, prisiekiu, jei dar pasakysi, kad Supis Seilsas tau juokingesnis už Vudį Aleną, viskas baigta, — pagrasino Karola. — Aš nejuokauju.

— O ką, ar Vudis Alenas gali suvaidinti Baltąją iltį? — paklausiau ją.

— Tikriausiai ne.

— Teisingai, — pasakiau, — Niekas negali padaryti to, ką daro Supis, nes niekas nesugeba.

— Ne, Šekspi, — tarė Karola. — Niekas nenori.

Garsaus mūsų juoko aidas atsimušė į tuščias plienines prieplaukas ir nusirito atšiauriais Hadsono vandenimis.

Devynioliktas skyrius

Lietingą 1980 metų sausio rytą, ketvirtadienį, dešimt minučių po devynių, Maiklas Salivanas stovėjo teismo salėje ir paskutinį kartą iš prokuroro vietos kreipėsi į prisiekusiuosius, užbaigdamas savo karjerą.

Tą rytą jis išsirinko tamsiai pilką kostiumą, mėlyną kaklaraištį ir juodus nevarstomus batus. Jis taip rūpestingai gremžė veidą senu skustuvu, jog ant dešiniojo skruosto liko pridžiūvę du kraujo lašeliai. Ant kairės rankos buvo užsisegęs „Superman“ rankinį laikrodį, ant dešinės mūvėjo ovalų koledžo baigimo žiedą, o į burną buvo įsimetęs vyšninį „Life saver” ledinuką.

— Ar kaltintojas pasirengęs?

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — tarė Maiklas, — aš pasirengęs.

— Prašom pradėti, — nurodė teisėjas Vaismanas.

Maiklas stumtelėjo kėdę ir nužingsniavo prie prisiekusiųjų stalo. Dvylika porų akių atidžiai stebėjo kiekvieną jo krustelėjimą. Vieną ranką jis įsikišo į kelnių kišenę. Pagavo prisiekusiųjų seniūno žvilgsnį ir nusišypsojo.

— Tenka pripažinti, — pradėjo Maiklas, laisva ranka brūkštelėdamas per prisiekusiųjų suolo turėklą, — jog nugyvenome porą tikrai intriguojančių savaičių. Nesiginčysiu, čia priimti nuosprendį kur kas sunkiau negu civiliniame teisme.

Nuleidęs galvą luktelėjo, kol nutils pabiras juokas.

— Tačiau dabar jums teks tą nuosprendį priimti. Velniškai sudėtingą nuosprendį. Sprendimą, kuris nulems šiųdviejų jaunų vyrų likimą.

Jūs girdėjote abiejų šalių argumentus. Prokuroras tvirtina, jog kaltinamieji Džonas Reilis ir Tomas Markanas šovė į auką, Šoną Noksą, ir jį nužudė. Kita šalis jus įtikinėja, kad kaltinamieji šito nepadarė. O jei jūs tikrai norite žinoti tiesą, tai kaltinamųjų toje aludėje iš viso nė nebuvo, tad kaip galėjo auką nužudyti?

Taigi kuo tikėti? Tai ir privalote dabar nuspręsti.

Maiklas lėtai artinosi prie prisiekusiųjų suolo, stengdamasis pažvelgti į kiekvieną prisiekusįjį, įžvelgti už jų veidų, už jų akių.

— Tai kaipgi jūs priimsite nuosprendį? Pirmiausia apsvarstysite viską, ką sužinojote iš liudytojų parodymų. Jūs žinote, kad Šonas Noksas buvo nužudytas 1979 metų lapkričio 6 dieną, aštuonios dvidešimt penkios vakare. Žinote, jog jį nušovė sėdintį kabinoje „Trilapio” aludės gale. Ir žinote, kad ginklus į jį įrėmė du vyrai juodais švarkais. Tačiau kurie vyrai? Štai čia viskas gerokai susipina.

Susikišęs abi rankas į kišenes, Maiklas pražingsniavo pro teismo stenografininkę — pakėlęs galvą, nugara į prisiekusiuosius. Sausakimšoje teismo salėje, išskyrus vieną kitą, visi stebėtojai buvo iš Pragaro virtuvės.

— Jūs girdėjote liudijimų, jog kaltinamieji nėra iš tų piliečių, kuriems negalėtum nieko prikišti. Tačiau ar dėl to jie jau tampa Žudikais? Girdėjote ir kitų liudijimų, atskleidusių pasibjaurėtiną Šono Nokso praeitį. Tačiau ar dėl to jo nužudymas jau nėra nusikaltimas? Išklausėte du liudytojus, kurie matė abu kaltinamuosius išeinančius iš „Trilapio” aludės tuoj po Šono Nokso nužudymo. Jūs girdėjote liudijant kunigą, kuris prisiekė, jog abu kaltinamieji buvo su juo „Knicks” rungtynėse, valgė dešrainius ir gėrė alų tuo metu, kai Šonas Noksas susmuko nušautas galinėje kabinoje. Tad kuo tikėsite? Kas meluoja? Kas sako tiesą?

Maiklas neskubėdamas pražingsniavo pro gynybos stalą netoli nuo Džono ir Tomio, ranką tebelaikydamas kišenėje; paskui vėl nukreipė žvilgsnį į prisiekusiuosius.

— Jums nebus lengva priimti nuosprendį, — kalbėjo Maiklas. — Tačiau lengva ir neturi būti. Sprendimai, lemiantys žmonių gyvybę, privalo būti skausmingi. Jie turi būti apgalvoti. Turi būti pagrįsti ieškojimais ir apmąstymais. Jūs turite matyti faktus, o paskui žvelgti giliau. Jums reikės įsigilinti į liudytojų žodžius, o tada įžvelgti ir jų motyvus. Jūs turite matyti daugiau, ne tik vieną auką ir du kaltinamuosius. Jūsų priedermė išvysti nematomus juos siejančius ryšius.

Maiklas stabtelėjo prie kaltintojo stalo ir gurkštelėjo iš puodelio ataušusios kavos. Tada pastatė puodelį, atsisagstė švarką ir grįžo prie prisiekusiųjų.

— Šioje byloje prašau jus padaryti tai, kas prašoma tik nedaugelio prisiekusiųjų, — tęsė Maiklas. — Prašau jus pažvelgti į faktus, o paskui pamatyti ir tuos faktus nulėmusias priežastis. Prašau jus nustatyti, ar tiesa tai, ką jūs išgirdote, ką išvydote, kuo patikėjote. Tai vienintelis būdas priimti nuosprendį, kuris nedrums tolesnio jūsų gyvenimo. Nuosprendį, kuriuo jūs patys neabejosite. Nuosprendį, kuris, žinosite, yra teisingas.

Maiklas abiem rankomis pasirėmė į turėklą, skiriantį prisiekusiuosius.

— IŠ jūsų tikimės, kad priimsite nuosprendį, paremtą dviejų asmenų kalte ir vieno nekaltumu. Tuo, ką nuspręsite, patys privalote tikėti. Privalote peržengti bet kokią pagrįstą abejonę ir nueiti ten, kur abejonės nesama, jūs paimate viską, ką žinote esant tikra, paskui neskubėdami atsirenkate tiesą ir abejones ir priimate nuosprendį, kurį priėmę visi galėtume toliau ramiai gyventi. Gal daugelis jūsų nutartimi abejos, bet jūs žinosite, jog tai, ką nusprendėte, teisinga. Nes dabar jūs esate vieninteliai teisėjai. Į jūsų rankas atiduodame liudijimus ir parodymus. Į jūsų rankas atiduodame faktus. Jums patikime dviejų žmonių tikimą ir trečiojo atminimą. Jūsų rankose nūnai tiesa.

Aš pasitikiu jūsų rankomis. Aš tikiu tomis rankomis. Tikiu, kad tos rankos priims teisingą nuosprendį. Teisingumą įkūnijantį nuosprendį. Garbingos tiesos ir sąžiningo teisingumo nuosprendį.

Maiklas Salivanas paskutinį kartą padėkojo prisiekusiesiems ir nužingsniavęs į savo vietą susidėjo į juodą portfelį bloknotus.

— Ar dar norite ką pridurti, kaltintojau? — paklausė teisėjas Vaismanas.

— Ne, gerbiamasis teisėjau, — atsakė Maiklas Salivanas. — Aš neturiu ko pridurti. Aš viską pasakiau.

Dvidešimtas skyrius

— Prašom dešrainį su garstyčiomis, raugintais kopūstais ir svogūnais, — paprašė Maiklas putlaus pardavėjo su ausine odos kepure, prekiaujančio ant šaligatvio palei teismo pastatą. — Ir kolos.

— Be kečupo? — paklausiau.

— Laikausi dietos, — atsakė jis neatsigręždamas.

Buvo vėjuotas pirmadienis, snigo, nuo praėjusio ketvirtadienio vakaro prisiekusieji svarstė nuosprendį. Teismo paskalų malūnas sukosi net braškėdamas, daugiausia pranašaudamas nuosprendį „kaltas”.

— Gal žinai kokią vietą, kur galima tai suvalgyti? — paklausiau Maiklą, mostelėdamas į jo dešrainį.

— Štai ten, — atsakė jis, bandele parodydamas man pro petį į parko suolelį.

— Nieko, jei su tavimi pavalgysiu?

— Ką jie mums padarys? — paklausė Maiklas. — Suims?

— Gerai pasirodei teisme, prokurore, — pagyriau Maiklą, sėsdamasis ant suolelio ir atsikąsdamas savo riestainio.

— Kaip pasirodžiau, visai nesvarbu, kad tik grįžę įteiktų man laimėjimą, — tarė Maiklas.

— Gal pasitenkinsi pralaimėjimu? — paklausiau šypsodamasis.

— Taip, nenumirsiu ir pralaimėjęs, — atsakė Maiklas, baigdamas doroti dešrainį ir pokštelėdamas kolos skardinę.

— Kas tau dabar bus? — paklausiau. — Kai visa tai baigsis?

— Aš pasitraukiu, — tarė Maiklas. — Luktelėsiu keletą savaičių ir įteiksiu prašymą. Dabar, kai taip „sublizgėjau” šioje byloje, niekas nepuls stabdyti manęs prie durų.

— Galėtum persimesti į kitą pusę, — svarsčiau, — dirbti advokatu. Gal net daugiau uždirbtum ir klientų niekuomet nepritrūktų. Juk blogų berniukų visuomet bus daugiau, negu gerų. Namą su baseinu pasistatytum vien iš darbo, kurio tau duotų Džono ir Tomio komanda.

— Tai ne man. Jau susipažinau su įstatymu tiek, kiek norėjau. Atėjo laikas kitam.

— Kam?

— Pasakysiu, kai pats žinosiu, — atsakė Maiklas.

— Tu per senas žaisti su „Yankees”, — svarsčiau. — Bet per jaunas golfui.

— Tu gniuždai visus mano planus, — šypsodamasis pasakė Maiklas. — Imu panikuoti.

— Na, ką nors sugalvosi, — tariau aš, ištuštindamas skardinę. — Visada sugalvodavai.

— Atėjo laikas ramybei, Šekspi, — kalbėjo Maiklas, įsistebeilydamas į žemę. — Tą žinau. Metas leisti žaizdoms užsitraukti. Noriu atsidurti kur nors, kur užsimerkčiau ir neberegėčiau vietų, kuriose buvau. Gal jeigu man pasiseks, išvis užmiršiu, kad ten buvau.

— Tose vietose, kur buvome, išplėšė po mūsų dalį, — tariau. — Ir turėjome ją atiduoti, kad iš ten ištruktume. Didelius mūsų gabalus, mes net nežinojome juos turintys. Gabalus, be kurių teks išmokti apsieiti arba atrasti juos vėl, O tam reikia laiko. Daug laiko.

— Aš galiu palaukti, — atsakė Maiklas.

— Visad atrodė, jog moki laukti, — tariau aš. — Mes kiti neturėjome kantrybės.

— Man reikia eiti į vidų, — tarė Maiklas, pakildamas ir žengdamas teismo pastato link. — Gali sugrįžti prisiekusieji.

— Neišnyk visiškai, teisininke, — pasakiau aš, ir mūsų akys susitiko. — Gal man kada prireiks gero advokato.

— Tu neįstengsi pasisamdyti gero advokato, — atsakė Maiklas. — Ne už savo atlyginimą.

— Man gali prireikti gero draugo, — neatlyžau.

— Aš tave susirasiu. Kai tau reikės, — pažadėjo Maiklas. — Manimi gali pasikliauti.

— Visada pasikliaudavau, — tariau, žiūrėdamas, kaip Maiklas žengia per besisukančias duris prie liftų, paskui devynis aukštus kyla išgirsti prisiekusiųjų nuosprendžio.

Dvidešimt pirmas skyrius

Laukiamasis prie keturiasdešimt septintosios teismo posėdžių salės buvo sausakimšas prigužėjęs pažįstamų iš Pragaro virtuvės. Jie ramstė murzinas sienas, rūkė cigaretes ir gurkšnojo kavą, sėdėjo ant ilgų medinių suolų skaitinėdami Daily News ir Post. Vienas kitas džeržgino telefonus, pranešdami sumas, kurias stato, lygtinai paleisti kaliniai jau įpykusiam kalėjimo prižiūrėtojui raportavo, kur esą, skolininkai derėjosi su nekantraujančiais palūkininkais. Jie laukė nuosprendžio.

Praeidamas pro šalį, paspaudžiau keletą rankų, linktelėjau keliems pažįstamiems, tuomet susiradau plyšelį kampe netoli juodų dvivėrių durų.

Po penkiolikos minučių durys plačiai atsivėrė. Aukštas, raumeningas teismo pareigūnas su įkypai atsiknojusia ginklo sagtimi per pusę išsisvėrė į koridorių, nepaleisdamas durų rankenos.

— Jie sugrįžta, — tarė jis bespalviu balsu, — maždaug po penkių minučių. Jei norite išgirsti, verčiau įeikite dabar.

Žingtelėjau į šoną ir stebėjau, kaip minia lėtai garma į vidų. Tada pasitraukiau ir nuėjęs prie suolo atsisėdau. Pasilenkiau susiėmęs galvą rankomis, užsimerkęs, prakaituodamas, drebėdamas, meldžiau, kad viskas baigtųsi, kaip suplanavome. Mintimis permečiau viską, ką padarėme, stengdamasis suvokti, ką dar būtų buvę įmanoma padaryti. Planas teturėjo vieną trūkumą. Jo sėkmė ar žlugimas priklausė nuo dvylikos svetimų žmonių užgaidų.

— Ką, neini? — paklausė iš viršaus į mane žvelgdama Karola.

— Aš nenoriu eiti vienas, — pasakiau, atitraukdamas rankas nuo veido.

— Tu ne vienas, — nesutiko ji.

— AŠ nenoriu pralaimėti, — pridūriau.

— Tu nepralaimėsi.

— Kalbi, tarsi žinotum visus atsakymus, — ištariau, atsistodamas ir paimdamas ją už rankos.

— O gal ir žinau, — tarė Karola, — gal ir žinau.

— Ar prisiekusieji priėmė nuosprendį? — paklausė teisėjas Vaismanas, nieko gero nežadančia mina sėdėdamas prie stalo.

— Taip, priėmėme, gerbiamasis teisėjau, — atsakė prisiekusiųjų seniūnas, tvirtas, plikas vyras languotais marškiniais.

Teismo tvarkdarys paėmė sulankstytą popieriaus lapelį iš seniūno ir perdavė teisėjui Vaismanui. Teisėjas atskleidė lapelį ir pažvelgė į jį, o jo veidas ir toliau neišdavė, koks nuosprendis.

Žiūrėjau pro mane supančių galvų ir pečių sieną į Džoną ir Tomį, kone prisiplojusius prie kaltinamųjų stalo, sugniaužusius kumščius. Denis O’Konoras sėdėjo šalia jų, ranka trindamas sprandą už atspurusios marškinių apykaklės. Per salę nuo jų sėdėjo Maiklas, žvelgdamas į tuščią liudytojų pakylą. Jis giliai kvėpavo, pirštais sukinėdamas rašiklį.

Teisėjas Vaismanas linktelėjo seniūnui, stovinčiam palei savo kėdę.

— Kokį nuosprendį prisiekusieji priėmė Džonui Reiliui, kaltinamam antrojo laipsnio žmogžudyste? — paklausė teisėjas Vaismanas.

— Nekaltas, — pasakė seniūnas.

— Kokį nuosprendį priėmėte Tomui Markanui, kaltinamam antrojo laipsnio žmogžudyste?

— Nekaltas, — pasakė seniūnas.

Teismo salėje sprogo plojimų, šūksnių, klyksmų, švilpimų audra, beveik niekas negirdėjo, kaip teisėjas paprašė laikytis tvarkos ir paskelbė, kad kaltinamiesiems pateikti kaltinimai atmetami.

Atsistojau ir apkabinau Karolą.

— Tau pavyko, Šekspi, — sušnibždėjo ji man į ausį.

— Mums pavyko, — pasakiau, tvirtai spausdamas ją prie savęs. — Mes visi tai padarėme.

Mačiau, kaip Maiklas pasiėmė portfelį, paspaudė ranką O’Konorui ir įsiliejo į minią, kur jį prarijo kūnų jūra. Mačiau, kaip šypsosi ir juokiasi Džonas su Tomiu, stengdamiesi paspausti kaip įmanydami daugiau rankų. Šūksniai „Nekaltas!“ pripildė erdvę aplink mus. Mačiau, kaip teisėjas Vaismanas paliko teisėjo stalą.

Sublyksėjo fotoaparatai.

Salės viduryje pora moterų prapliupo isteriškai raudoti.

Keturi jauni vyrukai iš salės galo, eidami pro Džoną su Tomiu, sudainavo „Deni, vaikine“. Sena moteris už manęs liko sėdėti, toliau leisdama per pirštus rožinio karolėlius, jos lūpos šnabždėjo nepertraukiamą maldą.

Prisiekusieji pasklido iš savo vietų, vieni nuleidę galvas, kiti mojuodami žmonėms minioje.

O’Konoras, visas sušilęs, suprakaitavęs, išėjo iš teismo salės, vyriškų ir moteriškų balsų choras skandavo jo vardą.

Džonas ir Tomis stovėjo prie savo kėdžių, iškėlę rankas, maudydamiesi akimirkos šlovės spinduliuose.

Maiklas Salivanas jau leidosi liftu, įvykdęs misiją, užbaigęs karjerą.

Paėmiau Karolą už rankos ir išvedžiau iš teismo salės, o džiūgaujančios minios balsai išsiveržė paskui mus į koridorių. Tai aidėjo teisingumo trimitai.

1980-ųjų pavasaris

Ilgas stalas su kėdėmis užėmė veik visą galinį restorano kambarį iškart už pagrindinės salės. Ant staltiesės rikiavosi alaus ąsočiai ir „Dewar” bei „Johny Walker Red“ viskio buteliai, nedūžtančio stiklo žvakidėse blykčiojo žvakės. Abu galus rėmino didžiulės gėlių puokštės šiaudiniuose krepšeliuose su pusmėnulio formos rankenomis.

Nuo išteisinimo praėjo mėnuo. Per tas kelias savaites gyvenimas grįžo į vagą, kuria tekėjo iki Šono Nokso nužudymo.

Karola grįžo prie socialinės rūpybos bylų kupetų, vėl gelbėjo vienišoms motinoms ir neklaužadoms paaugliams kautis su sistema, pernelyg suvaržyta pinigų ir laiko stygiaus, kad galėtų jaudintis dėl žmogaus.

Džoną ir Tomį pasiglemžė gatvė, jie dirigavo „Vestsaido berniukams“, gėrė ir nieko nepaisydami pažeidinėjo įstatymus. Mes ir nesitikėjome, jog jie pasikeis. Tiesiog buvo per vėlu.

Kingas Benis grįžo į klubą, o Storasis Mančas — į parduotuvę.

Mane nuo klerko paaukštino reporteriu praktikantu, rašydavau pramogų apžvalgas. Tai reiškė, kad kaip vaikystėje gaudavau eiti į kiną dykai. Tik nebetekdavo smukti vidun slapčia.

Vienintelio Maiklo gyvenimas smarkiai pasikeitė. Kaip žadėjęs, jis paliko darbą, išėjo tepraslinkus trims savaitėms, kai tyčia pralaimėjo bylą „Laimėk užsimerkęs”.

Atvykau pirmas ir atsisėdau per vidurį, nugara atsirėmiau į sieną, įėjo jaunutis padavėjas baltais marškiniais ir juoda varlyte, paklausė, ar ko pageidausiu. Pažvelgęs į alaus ir viskio butelių eilę, nusišypsojau.

— Čia airiškas stalas, — tariau. — Aš italas.

— Ar ko trūksta? — paklausė padavėjas.

— Vyno.

— Raudonojo ar baltojo?

— Ir vieno, ir kito.

Tarpduryje padavėjas kaktomuša susidūrė su Džonu ir Tomiu. Aš pakilau, kelias minutes mes stebeilijomės vienas į kitą. Tada jie abu apėjo stalą ir, be žodžių apkabinę, ilgai manęs nepaleido.

— Nė nežinau, kaip, po velnių, dėkoti, — sumurmėjo Džonas, spausdamas mane dar tvirčiau.

— Negaliu patikėti tuo, ką tu padarei, — pasakė Tomis. — Ir neįkliuvai.

— Apie ką jūs? — paklausiau. — Ar tik nenorit pasakyti, kad tikrai jį užmušėt?

Jiedu nusikvatojo ir, prisitraukę kėdes, susėdo iš abiejų pusių.

— Be to, aš čia niekuo dėtas, — atsisėdau ir aš. — Tai Maikis. Tai jo planas.

— Pasakysiu tau, — Džonas įsipylė alaus. — Kai pirmąkart išgirdau, kad jis ėmėsi bylos, maniau, tikrai pasistengsiu, kad jį supleškintų.

— Ir kas tau sutrukdė?

— Jis buvo draugas, — atsakė Džonas. — O jei jau sėsi už nužudymą, kam, jei ne draugui, tave patupdyti?

— Paskui, kai pamačiau, kaip makaluojasi kaltinančioji pusė, — pasakojo Tomis, — pamaniau, kad veikiausiai jis šūdas, ne prokuroro padėjėjas. Net pagailo niekšo.

— Niekad nesigailėk teisininko, — pareiškė prieš mus išdygęs Maiklas, šypsodamasis plačia šypsena.

— Eikš čia, kaltintojau, — Džonas sučiupo Maiklą už rankos ir nutempė jį aplink stalą.

Tomis pribėgo iš kitos pusės ir prispaudė mane prie jųdviejų, jau apsikabinusių. Mes atrodėme kaip nedidelis susipynusių rankų ir suspaustų veidų gniutulas.

— Dabar tu tikras Grafas! — sušuko Džonas — Gyvas ir sveikas, dirbi sau Niujorko centre.

— Tik iki šios savaitės pabaigos, — atsakė Maiklas. — Gra dabar mis iš pašalpos.

— O ką tu padarei su paslėptu lobiu? Pralošei?

— O kaip tu manai, iš ko mes atsiteisėme Kingui Beniui? Karola stovėjo tarpduryje sukryžiavusi rankas, juokėsi ir purtė galvą.

— Kas gi čia? Gėjų baras?

Išgirdę jos balsą, atsisukome. Ji buvo pasikirpusį, su nauja šukuosena, vilkėjo juoda siaura trumpa suknele, ant peties kabojo juodas rankinukas ilga rankena.

— Buvo, — atsakė Džonas. — Kol tu įėjai.

— Ar nori, kad ir tave apkabintume? — paklausė Tomis.

— Na, o jei bent pasisveikintume?

— O kaip dėl bučinio prie pasisveikinimo? — paklausė Džonas.

— Sutarta, — atsakė Karola, žengdama prie mūsų.

— Paskubėk, — paraginau aš, — kol neatėjo padavėjas.

— Aha, — pridėjo Tomis. — Nes reikės ir jį pabučiuoti.

— Mačiau jį ateidama, — pasakė Karola. — Gražutis. Mielai pakštelėčiau jam į žandą.

— Juokinga, — tarė Džonas. — Šekspis tą patį sakė.

Susėdome aplink stalą, užsisakėme vakarienės, įsipylėme gėrimų ir kalbėjomės, kol išaušo rytas. Klegėjome apie viską, kas tik šovė į galvą, penki draugai, kurie tiek daug kartu patyrė, bijodami, kad tik nesibaigtų mums sykiu būti lemtas laikas. Kalbėjomės apie viską, tik ne apie teismą. Ne apie tuos mėnesius, kurių, kaip buvome prisiekę, niekuomet neprikelsime net žodžiais.

Karola išliejo savo nusivylimą miesto biurokratija, skundėsi nesiliaujančiais mūšiais, kuriuos tenka kasdien pralaimėti.

Džonas ir Tomis pasakojo apie savo — nusikaltėlių — gyvenimą. Jie žinojo, kad pasirinko pavojingą greitį, o kelio gale laukia vien kulka arba geležinės grotos. Tačiau tik taip jie jautėsi tikri savimi ir pajėgią nustumti šalin demonus, kurie suleisdavo į juos dantis, vos išblaivėdavo sąmonė.

Maiklui jo sprendimas nekėlė abejonių, jis net smalsavo, kur tai nuves. Buvo susitaupęs pinigų metams ir jau investavo — nusipirko lėktuvo bilietą kitam savaitgaliui į Londoną. Bilietą į vieną pusę. Jokių tolesnių planų neturėjo.

Aš juokais tvirtinau, jog galiu rinktis tik iš dviejų: tapti žurnalistu arba patarnautoju viename iš teatrų, kurių seansų laiką puikiausiai žinojau.

Galiausiai vynas, alus ir viskis mus įveikė ir pakeitėme plokštelę: dabar juokėmės, prisimindami paprastesnius laikus, kol dar nebuvo stojęs Vilkinsono juoko badmetis. Pasakojome neišpasakojome savo senuosius pokštus, mėgaudamiesi laisve ir kvailiojimais, kuriuos mums dovanojo Pragaro virtuvėje prabėgusi vaikystė.

— O ar prisimenat, vaikinai, kvailą savo grupę? — paklausė Karola, įsipildama stiklinę vandens.

— „Keturi gladiatoriai”, — Maiklas šypsojosi. — Geriausias kvartetas, kada nors grojęs ties Pragaro virtuvės kampu.

— Prisimenat, kaip Šekspis norėjo pavadinti mūsų grupę? — paklausė Džonas, prisidegdamas cigaretę.

— „Grafas ir jo Kristos”, — priminė Tomis. — Žmogau, mūsų albumai būtų graibstyte išgraibstyti.

— Mes ne taip jau blogai dainavom, — pasakiau. — Kai kas net norėdavo mūsų paklausyti.

— Ta grupė iš kurčiųjų mokyklos nesiskaito, — pasakė Džonas.

— Kodėl gi ne? Juk jie plojo.

— Jūs, vaikinai, buvot siaubingi, — juokėsi Karola. — Mažyliai jus išgirdę pravirkdavo.

— Nes dainos buvo liūdnos, — paaiškinau.

— Storasis Mančas ketino tapti mūsų vadybininku, — prisiminė Tomis. — O Kingas Benis žadėjo skirti lėšų. Na, žinot, drabužiams ir kelionėms, visokiems tokiems šūdams.

— Ir kuo baigėsi šis sumanymas? — paklausė Karola.

— Jie išgirdo, kaip mes dainuojam, — paaiškinau.

— Storasis Mančas pareiškė, kad greičiau jau žalią mėsą valgys, nei leis parašyti savo vardą greta mūsų.

— O ką pasakė Kingas Benis? — paklausė Karola.

— Nieko, — pasakiau. — Jis įėjo į savo klubą ir uždarė duris.

— Mes vogdavom iš visų, kas mums patiko, — Tomis užsivertęs ištuštino bokalą alaus.

— Tai kas pasikeitė? — paklausė Karola, žiūrėdama, kaip pilu jai dar vieną taurę vyno.

— Mes turėjom pakankamai gabalų plokštelei, — prisiminiau. — Mes buvom prisigraibę Frankio Valio, Diono, Bobio Darino.

— Visą grietinėlę, — pasakė Karola.

— Tik mes ją suraugindavom, — tarė Tomis.

— Nagi, sudainuokim gabalą iš mūsų albumo, — pasiūlė Maiklas, pasilenkęs prie stalo ir šypsodamasis. — „Daina Karolai”.

— Argi jums, vyrukai, nereikia eiti ko nors nušauti? — Karola užsidengė rankomis veidą.

— Mes visada rasime laiko dainai, — atsakė Džonas, pakildamas ir atsiremdamas į sieną.

— Tu išrink, Maiki, — atsistojo šalia ir Tomis. — Tik ne per lėtą. Norim, kad Karola pašokinėtų.

— Sutrenkim „Ženk kaip vyras“, — pasiūlė Maiklas. — Šitam gabale Šekspiui puikiai sekasi pamėgdžioti Valį.

— Tu mums pritark, — padaviau Karolai du valgomuosius šaukštus. — Kai parodysiu, skambtelėk į kokį stiklą.

— Tik ne per garsiai, — maldavo Karola, žvalgydamasi pro duris sau už nugaros. — Kiti žmonės gal valgo.

— Mes geriau skambame tualete, — paaiškino Tomis. — Čia sienos sulaiko garsą.

— Vyrų tualetas apačioje, — pasakė Karola. — Aš čia palauksiu.

— Tarsi „Bitlai” būtų susiėję, — pasakiau. Karola tik prunkštelėjo.

Keturiese susispietėme kambario kampe, aš stovėjau priekyje. Maiklas, Tomis ir Džonas kiekvienas buvo uždėjęs man ranką ant peties, pirštais spragsėdami pagal įsivaizduojamą ritmą. Karola liko sėdėti, ji žvelgė į mus ir šypsojosi. Kai ėmėm dainuoti, ji plojo.

— Ženk kaip vyras, kiek įkabinsi, ženki kaip vyras, sūnau, — užtraukėme geriausiais Frankio Valio ir „The Four Seasons” balsais. — Eik ir visiems pasakyk, tą merginą pamiršk, ženk kaip vyras, sūnau.

Tada mes piltuvėliu pridėjome delną prie ausies ir, tebespragsėdami pirštais, sudainavome visas a cappella natas.

Karola stovėjo ant kėdės ir šaukštais mušė ritmą sau į šlaunį.

Trys padavėjai išdygo tarpduryje ir prisidėjo prie mūsų.

Už jų stovintys du vakarieniautojai pritariamai sušvilpė.

Barmenas delnais būgnijo į barą ir visiems įpylė nemokamai išgerti.

Pagyvenusi pora, užėjusi vėlyvo espresso puodelio, susikabino rankomis ir ėmė šokti.

Tai buvo mūsų ypatingoji naktis, ir mes tęsėme ją kaip įmanydami ilgiau. Ji priklausė mums. Naktis, kurią prisiminsime su daugeliu kitų sykiu išgyventų akimirkų.

Tokia laiminga mūsų pabaiga.

Ir paskutinis kartas, kai buvome sykiu.

Dvidešimt antras skyrius

Ankstyvą 1984 metų kovo 16-osios rytą išpurtęs Džono Reilio kūnas buvo rastas aukštielninkas gulintis Vakarų 46-osios gatvės būsto koridoriuje. Dešinėje rankoje tebelaikė kaklelį butelio mirtino kontrabandinio džino, kuris jį ir pribaigė. Šeši doleriai rasti priekinėje juodo odinio švarko kišenėje ir dešimties dolerių banknotas medžiotojo marškinių kišenėlėje. 44-o kalibro revolveris pūpsojo jam už nugaros, už kelnių diržo, į džinsus buvo įsikišęs spyruoklinį stiletą.

Kai mirė, jis buvo įtariamas penkiomis neišaiškintomis žmogžudystėmis.

Buvo praėjusios pora savaičių nuo trisdešimt antrojo Džono gimtadienio.

Tomas Markanas-Sviesčius mirė 1985 metų liepos 26-ąją, jo kūnas rastas tuščiame namelyje Niujorko valstijos šiaurėje, iš arti į galvą buvo suvarytos penkios kulkos. Kūnas išgulėjo ilgiau kaip savaitę, kol jį rado, vasaros karštis ir graužti susirinkę žvėrys paspartino jo nykimą. Trobelėje nebuvo beveik nieko, išskyrus tuziną tuščių alaus skardinių, porą butelių „Dewar” viskio ir trejetą užtaisytų pusiau automatinių ginklų. Sviesčiaus sportinių marškinių kišenėlėje rado kryželį ir Šv. Judo paveikslėlį.

Tomas Markanas buvo trisdešimt trejų.

Maiklas Salivanas gyvena mažame Anglijos miestelyje, kur dalį dienos dirba dailide. Niujorke lankosi retai, o į Pragaro virtuvę išvis neužsuka. Teise jis nebeužsiima, vedęs nebuvo. Gyvena vienišas, ramiai.

Jam keturiasdešimt ketveri.

Karola Martines tebedirba socialinės rūpybos tarnyboje ir tebegyvena Pragaro virtuvėje. Ji irgi neištekėjo, bet augina sparčiai besistiebiantį dvylikametį sūnų. Berniukas Džonas Tomas Maiklas Martinesas mėgsta skaityti, mama jį vadina Šekspiu.

Kaimynai sako, kad jis paveldėjo motinos šypseną ir tamsias it alyvuogės akis.

Kiti bruožai — tėvo, Džono Reilio.

Karola Martines dabar keturiasdešimt trejų.

Tėvas Robertas Kariljas dabar monsinjoras vienoje Niujorko valstijos šiaurinių parapijų, kasdien vis dar žaidžia krepšinį. Jis bičiuliaujasi su visais savo berniukais, jis visuomet pasirodo, kai šiems jo prireikia.

Jis kasdien meldžiasi už tuos vaikus, kuriuos prarado.

Tėvui Bobiui šešiasdešimt.

Kingas Benis gyvena senelių namuose Vestčesterio apygardoje, už mylių nuo savo karalystės Pragaro virtuvėje. Jis tebegeria stiprią kavą, pasislėpęs nuo jį prižiūrinčių slaugių. Jis ir dabar nemėgsta kalbėti, serga itališka Alzheimerio liga. „Šiais laikais aš viską pamirštu, — sako jis, — prisimenu tik priešus.”

Kingui Beniui septyniasdešimt aštuoneri.

1992-ųjų rugpjūčio viduryje Storąjį Mančą ištiko nedidelis insultas. Jis nevaldo dešinės rankos ir nemato dešiniąja akimi. Savo parduotuvę perdavė sūnėnui, tačiau vis tiek pasiima pusę pelno. Gyvena paeiliui kiekviename iš trijų butų Pragaro virtuvėje ir naujame name Kvynse.

Jis tebestato pinigų stikbolo varžybose.

Storajam Mančui septyniasdešimt dveji.

Šonas Noksas buvo nušautas 1979-ųjų lapkričio šeštąją „Trilapio” aludės galinėje kabinoje. Jo žudikai taip ir nebuvo rasti. Šonas Noksas mirė trisdešimt septynerių.

Adamą Stailerį atleido iš darbo Niujorko policijos nuovadoje — 1982 metų vasario 22-ąją jam buvo pateikti kaltinimai korupcija ir nužudymu. Jis prisipažino kaltu ir buvo nuteistas dvylika metų kalėti, kaip buvo sutarta derybose dėl kaltinimų pripažinimo. Aštuonetą metų atsėdėjo griežčiausio režimo kalėjime. Į laisvesnio režimo buvo perkeltas tik po ketvirto bandymo nusižudyti, kai jam paralyžiavo visą apatinę kūno dalį. 1991-aisiais buvo paleistas lygtinai ir dabar gyvena Niū Džersio priemiestyje, neįgaliųjų prieglaudoje

Adamui Staileriui penkiasdešimt.

Henris Adisonas 1981-aisiais atsisakė Niujorko miesto Bruklino socialinio skyriaus direktoriaus pareigų. Jis susirado darbą vienoje bankinių investicijų firmoje miesto centre. Po įspūdingos šešių mėnesių algos laukė paaukštinimo. 1982-ųjų Naujųjų metų dieną jo kūnas rastas pelkėje prie Lagardijos oro uosto kilimo tako. Skrodimas parodė, kad jis mirė nuo sudaužymų ir kankinimų.

Jo žudikas ar žudikai nerasti.

Henris Adisonas buvo trisdešimt šešerių.

Ralfo Fergusono žmona padavė skyryboms netrukus po jo liudijimo Džono ir Tomio byloje; ji išsikovojo teisę globoti vienintelį jų vaiką. Jis metė darbą ir pabėgo iš valstijos, bijodamas, kad jam nebūtų pateikti kaltinimai už daugkartinius vaikų prievartavimus ir jiems keliamą grėsmę. Galiausiai apsistojo Kalifornijoje ir prisidengęs kita pavarde atidarė metalo dirbtuves. Antroji santuoka nutrūko, kai jo žmona sužinojo tikrąją jo tapatybę ir slepiamą praeitį. Savo verslą jam teko uždaryti po 1989 metais dirbtuvėse kilusio gaisro. Dabar jis dirba batų komivojažieriumi San Francisko apylinkėse. Gyvena vienas, prasiskolinęs, kenčia nuo nemigos.

Tai šį žmogų 1993-iaisiais Kingas Benis buvo atgabenęs maldauti mano atleidimo. Aš iškentėjau kone metus, bijodamas ir mažiausio jo krustelėjimo. Taip ir jis bijos manęs visą likusį gyvenimą.

Ralfui Fergusonui keturiasdešimt devyneri.

1982-ųjų rudenį Niujorko valstijos nepilnamečių teisingumo departamento sudaryta tyrimo taryba nagrinėjo Vilkinsono berniukų kolonijai pateiktus kaltinimus dėl piktnaudžiavimo jėga. Jie apklausė keturiasdešimt septynis liudytojus, tarp kurių būta ir trejeto šioje kolonijoje mirusių berniukų tėvų, taip pat tuziną prižiūrėtojų, kurie savo akimis matė, kaip buvo piktnaudžiaujama jėga. Ataskaitoje taryba pasmerkė atitarnavusius ir dabartinį Vilkinsono berniukų kolonijos direktorių bei pareikalavo iš esmės pertvarkyti šios nepilnamečių pataisos institucijos sistemą ir veiklos metodus. Buvo paskirtas naujas viršininkas, kiekviename bloke įrengtos vaizdo kameros. Kalinių privilegijos išplėstos, panaikintas karceris. Net vienutės perdažytos.

Edvardas Goldenbergas Robinsonas-Cezaris Mažasis buvo nuteistas 1990-aisiais už narkotikų platinimą bei žmogžudystę ir įkalintas iki gyvos galvos griežčiausio režimo kalėjime Niujorko valstijos šiaurėje. Tik po dvidešimt vienų metų jis gaus teisę prašyti būti paleistas lygtinai. Jis niekuomet nebuvo įtariamas Henrio Adisono nužudymu.

Edvardas Goldenbergas Robinsonas-Cezaris Mažasis penkiasdešimt vienų.

Gregoris Vilsonas-Malboras išėjo į pensiją ir gyvena Pensilvanijos fermoje. Jis leidžia dienas skaitydamas, rašydamas laiškus vaikams, lošdamas kortomis su draugais. Per kiekvienas Kalėdas gauna du blokus „Marlboro” cigarečių nuo buvusio kalinio, kuris nieko nepamiršo.

Gregoris Vilsonas-Malboras Šešiasdešimt trejų.

Man dabar keturiasdešimt, esu vedęs, turiu du vaikus. Myliu žmoną ir dievinu savo sūnų ir dukrą. Mano šeima padėjo man pabėgti nuo daugybės skausmingų praeities patirčių. Bet šmėkliški vaikystės prisiminimai nesiliauja persekioję. Mano kūnas susenęs ne pagal metus, o sąmonėje daugiau siaubo nei gyvenimo malonumų. Klaikūs sapnai ir kankinantys košmarai neprarado ryškumo, tebekausto ta pati baimė. Nakties tamsa vis dar atneša baimę.

Kartais man atrodo, kad laimingi tik tie „miegaliai”, kuriems teko laimė numirti.

Jiems nebereikia gyventi su prisiminimais. Jų nekankina sapnai.