PIRMA KNYGA

Tiek aš tikrai žinau — blogų berniūkščių nebūna.

Spenseris Treisis kaip tėvas Edis Flanaganas filme Berniukų miestas

Pirmas skyrius

1963-iųjų vasara

Per Darbo dienos šventę Pragaro virtuvės gatvėse — vidurinėje Manhatano dalyje, kur 1954-aisiais gimiau ir iki 1969-ųjų gyvenau, — paprastai vykdavo metinės važiuoklių lenktynės.

Likus dviem rugpjūčio savaitėms, pradėdavome ruoštis. Mes, keturi geriausi bičiuliai, pasislėpdavom savo klube rūsyje, tolimiausiame apleisto 49-osios gatvės daugiabučio kampe, — čia konstruodavom, dažydavom, sukdavom galvą, kaip pavadinti lenktynių automobilį, sudurstytą iš prisirankiotų medžio gabalų bei pavogtų dalių. Ankstyvą Darbo dienos rytą ties 50-osios gatvės ir 10-osios aveniu sankirta susirinkdavo apie tuziną važiuoklių ir jų komandų, nekantraujančių laimėti penkiolikos dolerių piniginį prizą, kurį nugalėtojams įteikdavo plėšrus vietos palūkininkas.

Pagal Pragaro virtuvės tradicijas, lenktyniaudavome be jokių taisyklių.

Lenktynės paprastai trukdavo ne ilgiau kaip dvidešimt minučių; reikėdavo įveikti keturias gatves bei dvi aveniu ir finišuoti 12-osios aveniu gale, besiremiančiame į Vestsaido greitkelį. Važiuoklę valdė keturių komanda — vienas važiuoklėje, trys šalia. Tie trys kiek įstengdami stumdavo važiuoklę, atremdami ir per arti privažiuojančių priešininkų rankų smūgius bei švytuojančius peilius. Ant 50-osios gatves kalvos liaudavosi stūmę, lenktynių baigtis būdavo atiduodama į vairuotojo rankas. Laimėtojai ir pralaimėjusieji finišą žyminčią skalbinių virvę pasiekdavo apsidraskę ir susikruvinę, važiuoklės dažnai būdavo subyrėjusios į šipulius, vairuotojai — degančiomis nuo virvių rankomis. Mažai kas mūvėdavo pirštines ar užsivoždavo šalmą, pinigų antkeliams ar antalkūniams irgi visad stigo. Prie važiuoklių šonų pririsdavom pilnus vandens plastmasinius butelius, — tai buvo geriausias būdas atvėsinti įkaitusias pėdas ir degančius ratus.

Jauniausias vados paršelis — aš — visuomet vairuodavau.

Džonas Reilis ir Tomis Markanas tepė juodus dažus ant storų purvino medžio lentų teptukais iš pagal spalvas sunumeruoto dažų rinkinio.

Džonas buvo vienuolikametis, tamsių plaukų, tamsių akių gražuolėlis su airio polinkiu rėžti, ką manąs, ir dėti į kojas. Jo skaistų kūdikišką veidelį bjaurojo šešių colių randas viršum dešinės akies ir kitas, mažesnis, pusmėnulio formos po smakru, abu užsidirbti žaidimų aikštelėje ir susiūti namie. Džonas visad atrodydavo taip, lyg tuoj nusišypsos, jis pirmas iš visų mano bičiulių parnešdavo iš gatvės naujausią anekdotą. Mokinys buvo prastas, bet skaitydavo godžiai, sportininkas irgi tik šiaip sau, bet užtat įsimindavo net pačių nežymiausių beisbolininkų rezultatus, kiek kas surinko smūgiuodamas, kiek sugrąžindamas kamuolį. Jis mėgo brolių Marksų bei Aboto ir Kostelo filmus, o vesternus pamatydavo visus, kokius tik rodydavo vietos kino teatre. Pagautas ypatingos nuotaikos, Džonas bastydavosi Pragaro virtuvės gatvėmis, mėgdžiodamas Ralfo Kramdeno iš Medaus mėnesio eiseną ir kalbos manierą, šūkčiodamas „Ei, sveikas, broluži!” visiems aplinkiniams gatvės pardavėjams. Kartais atsidėkodami už jo pasirodymą šie mus dykai apdalydavo vaisiais. Džonas gimė su nedidele skylute širdyje, tad turėjo nuolat gerti vaistus, kurių neretai jo mama neturėdavo už ką nupirkti. Ligotas ir menko sudėjimo — iškart matei, kad šį berniuką nesunku nuskriausti.

Tomis Markanas, irgi vienuolikametis, buvo tikra Džono priešybė. Jis paveldėjo motinos airės morkos raudonumo plaukus ir tėvo, pietų italo, sveikatingą veido spalvą. Neaukštas, apdribęs per liemenį ir šlaunis, Tomis dievino sportą, kovinius filmus, Marvelo komiksus ir nuotykių romanus. Be viso šito, Tomis mėgo valgyti: mėsos kukulius, bandeles su sviestu, kietus vyšninius saldainius. Jis kolekcionavo ir keisdavosi beisbolo kortelėmis; kiekvienų metų kortelių komplektus, sudėliotus pagal komandas, saugojo pustuzinyje „Kinney” firmos batų dėžučių, suveržtų gumelėmis, kad neišbyrėtų. Iš prigimties linkęs į matematiką, gamindavo laivų bei lėktuvų modeliukus iš žalio medžio, kantriai ir sumaniai. Buvo jautrios širdies, linkęs užjausti silpnesnius, paprastai sirgdavo už pralaimėti pasmerktas komandas ir sportininkus. Greitai prajukdavo, kantrybės netekdavo tik tada, kai kas jam smarkiai įkyrėdavo. Dėl nepavykusios chirurginės procedūros, darytos Tomiui dar kūdikystėje, kartais ant dešinės kojos jam tekdavo nešioti ortopedinį tvarstį. Tomis dienomis jis dar užsirišdavo ir juodą akiaraištį, o galvą susiverždavo raudona skarele.

Maiklas Salivanas, dvylikos, vyriausias iš mano bičiulių, tylomis varė vinis į supjaustytą „Dr. Brown” gaiviojo gėrimo pakuotės dėžę.

Iš mūsų geriausias mokinys, Maiklas, įkūnijo tobulą knygiaus ir gatvės augintinio derinį. Juodos airiškos jo akys it grąžtai pragręždavo taikinį, tik plati per visą veidą nušvintanti šypsena sušvelnindavo jo būdą. Tankius tamsius plaukus kirpdavosi trumpai iš šonų, ant viršugalvio palikdamas ilgėlesnį kuokštą. Jis nuolatos žiautarodavo kramtomąją gumą ir perskaitydavo visus tos dienos bulvarinius laikraščius, — vienintelis iš mūsų skaitydavo nuo sporto puslapio iki pirmojo. Jo neišvysdavai be knygos, paprastai ji minkštu suglamžytu viršeliu stirksodavo užpakalinėje džinsų kišenėje. Kai mes dar tebesižavėjome Aleksandro Diuma ir Džeko Londono bei Roberto Luiso Stivensono pasakomis, Maiklas jau buvo subrendęs niaurioms Edgaro Alano Po paslaptims bei Sero Valterio Skoto riterystės romantikai. Jis sumanydavo beveik visas mūsų išdaigas, turėjo kandų humoro jausmą, kurį atvėsindavo išmintingo žmogaus instinktas, jog žaisti dera pagal taisykles. Jis buvo neoficialus mūsų lyderis, šią padėtį vertino, tačiau ja nesipuikavo; be to, jautėsi įpareigotas rūpintis mūsų „Iliustruotos klasikos” komiksų kolekcija.

Rūpestingai tepiau motociklų alyva du ratus, numautus nuo vaikiško vežimėlio, kurį radau numestą 12-ojoje aveniu.

— Šįmet reikėtų geresnio pavadinimo, — pasakiau. — Tokio, kad įstrigtų žmonių galvose.

— Kokį buvom sugalvoję pernai? — paklausė Tomis. — Aš užmiršau.

— „Jūrų vanagas”, — priminiau, — kaip tame filme.

— „Jūržolė” būtų tikę labiau, — subtiliai įsiterpė Maiklas, primindamas, kad paskutinėse lenktynėse nesublizgėjome, finišavome tik priešpaskutiniai.

— Pavadinkime važiuoklę „Grafu Montekristu”, — pasiūlė Džonas.

— Ne, — papurčiau galvą, — pavadinkime ją kurio nors iš muškietininkų vardu.

— Kurio? — paklausė Tomis.

— D’Artanjano, — nedelsdamas pasakiau.

— Visų pirma jis net nėra tikras muškietininkas, — pareiškė Maiklas. — Jis tik visur sukinėjasi kartu su muškietininkais.

— Taip, ir jis toks kietas tik todėl, kad tie trys kiti bičiuliai visą laiką su juo, — tarė Tomis. — Kaip ir tu. Vienam tau grabas, iškart. Visai kaip tu, visai. Be to, mūsų vienintelių važiuoklės vardas būtų prancūziškas.

— To pakaktų, kad mums kaip reikiant įkrėstų, — pasakė Maiklas.

— Geriau Grafas, — siūlė Džonas. — Jis mano herojus.

— Vilkas Larsenas mano herojus, — įsiterpė Tomis, — bet, kaip matai, nesinertų iš kailio, kad jo vardas būtų užrašytas ant važiuoklės.

— Vilkas Larsenas iš Jūrų vilko — paklausiau. — Tai jis tavo herojus?

— Aha, — prisipažino Tomis. — Man atrodo, kad jis iš tų vyrukų, kuriais gali pasitikėti.

— Tas vaikinas visiškas šunsnukis, — negalėjo patikėti Maiklas. — Jis elgiasi su žmonėmis kaip su mėšlo krūva.

— Baik tu, o gal manai, jis turi iš ko rinktis, — nenusileido Tomis. — Pasižiūrėk, kas aplink jį, vieni šūdžiai.

— Šunsnukis ar ne, bet „Vilko” vardas tikrai gražiau atrodys ant važiuoklės.

— Visi manys, kad mes tą sumautą važiuoklę pavadinome savo šuns vardu, — sumurmėjo Džonas.

— Mes neturim jokio šuns, — pareiškė Tomis.

— Gerai, nutarta, — pasakiau visiems. — Pavadinsime važiuoklę „Vilku”. Gal vardas atneš mums sėkmę.

— Prireiks daugiau nei sėkmės, kad sutriuškintume Raselo komandą, — suabejojo Džonas.

— Gal pralaimėsim ir Šias lenktynes, — paskelbė Maiklas, — bet tikrai ne Raselui.

— Bet jis visada pinasi po kojom prieš pat finišą, Maiki, — tariau.

— Mes patys visuomet stengiamės pastoti jam kelią prieš pat finišą, — pasakė Maiklas, — Tai ir yra mūsų klaida.

— Iki finišo jo tarsi nesimato, — pritarė Tomis, — jis ne iš bukų. Žino, ką daro.

— Gal, — atsakė Maiklas, — bet šįsyk mes užsispirsim ir priversim jį pasitraukti iš lenktynių kuo anksčiau. Kai jį sudorosim, niekas nedrįs lįsti, kad mus iškirstų.

— Kada „kuo anksčiau“? — paklausiau.

— Iškart, kai tik Tonis Langsas nuleis starto vėliavą, — pareiškė Maiklas. — Dar nepasiekus kalvos.

— Kažin kaip?

— Nesijaudink, — ramino Maiklas. — Turiu planą.

— Aš visada susijaudinu, kai tu šitaip pareiški, — pasakiau.

— Tik neputok, — Tomis paskutinį kartą brūkštelėjo teptuku važiuoklę. — Kas gali atsitikti?

Tuzinas važiuoklių išsirikiavo lenktynėms, po keturias eilėje. Aš gūžiausi už nervirtų „Vilko” ratų, priekinėj eilėj, greta Raselo Topazo važiuoklės „Velnio skausmas”. Leipaus rugsėjo karščio laukan išviliota žioplių minia buvo gausesnė negu paprastai, net pora eilių žiūrovų grumdėsi už neteisėtai čia pat sustatytų automobilių. Raumeningų rankų vyrukai baltais trumparankoviais marškinėliais vaikus raitus užsikėlė ant kupros, prie šono spaudė žmonas ir merginas, o palei kojas buvo pasistatę raudonus nešiojamus šaldiklius su alumi ir kola. Pro plačiai atlapotus langus drūtomis rankomis pasirėmusios ant sulankstytų rankšluosčių išsisvėrė senės, joms už nugarų maži elektriniai ventiliatoriai pūtė šiltą orą.

Pažvelgiau į Raselą, linktelėjau ir nusišypsojau kaip įmanydamas draugiškiau.

— Sveikas, Raselai.

— Pasprink šūdu, juočki, — pasisveikino ir jis.

Apie Raselą žinojom nedaug, kaip ir apie tuos tris kitus vaikinukus, kurie visur vaikštinėdavo sykiu su juo ir atrodė tokie pat niaurūs kaip ir jų vedlys. Bet žinojome, kad jis lankė Šv. Agnietės mokyklą 46-ojoje Vestsaido gatvėje, vadinasi, turėjo dėvėti plačias ant blauzdų susegamas kelnes. To pakako, kad jo nuotaika būtų visad subjurusi. Jis gyveno su įtėviais Vestsaido 52-ojoje gatvėje, name, kurį saugojo vokiečių aviganis. Ta šeima buvo įsivaikinusi dar du vaikus, jaunesnį berniuką ir vyresnę mergaitę; jų Raselas neapkentė kaip ir visų kitų.

Jis mėgo skaityti. Vis matydavau viešosios bibliotekos 50-ojoje gatvėje galinėje salėje panarinusį galvą į storą knygą apie atviroje jūroje siaučiančius piratus. Pasirodęs aikštelėje jis mėtydavo į krepšį už kišenpinigius ir nepaleisdavo iš dantų cigaretės. Merginos neturėjo, amžinai tampydavo rudą odinę liemenę ir neapkentė beisbolo.

Negalėjau atplėšti akių nuo Raselo važiuoklės. Ji buvo padirbta iš naujų lentų ir beveik nedažyta, išskyrus pavadinimą, kuris per trafaretą buvo užrašytas ant abiejų šonų. Užpakaliniai ratai stori ir nauji, o stabdžiai išpjauti iš tikros gumos, ne iš kokios mokyklinės kempinės, kaip mūsų. Iš pakavimo dėžės pagaminta sėdynė paminkštinta, šonai nugludinti. Jis mūvėjo juodas pirštines ir dėvėjo šalmą su „Chicago bears” emblema. Trys jo komandos nariai su sportinėmis kelnėmis ir sportbačiais, galvas apsirišę skarelėmis, irgi mūvėjo pirštines.

— Ar tu „Meškų” sirgalius? — paklausiau, kol laukėme nusileidžiant starto vėliavos.

— Ne, šiknalaižy, — atsakė Raselas, — joks aš sirgalius. Raselas buvo putlus, apvalaino veido, minkštomis tvirtomis rankomis ir išmiklintu pašaipiu vypsniu. Virš dešinio antakio puikavosi nedidelis randas, šypsotis niekuomet nesišypsodavo, netgi laimėjęs.

— Jų treneris labai kietas, — tęsiau. — Mano tėvas sako, jog jis geriausias iš visų futbolo trenerių.

— Kam šūdą rūpi? — Raselas kaip visad buvo labai malonus.

— Kas čia vyksta? — paklausė Maiklas, pasilenkdamas prie manęs.

— Mes tik palinkėjom vienas kitam sėkmės, — paaiškinau.

— Dėl sėkmės nesijaudink, — jau tyliau pareiškė man Maiklas. — Ar aišku, ką turi daryti?

— Ne, — atsakiau.

— Prisimink tik, kad ant kalvos nenuvarytum į šalį, — pasakė Maiklas. — Važiuok tiesiai į jį. Tai išmuš jį iš pusiausvyros.

— O jeigu ne?

— Tada jau daryk ką išmanai, — atsakė Maiklas.

Tonis Langsas, vietos palūkininkas ir šio kasmečio renginio geradarys, žingtelėjo į priekį, atsisukęs į važiuokles, nusibraukė smilkinį starto vėliavėle. Jis mūvėjo languotus šortus, basomis kojomis buvo įsispyręs į juodus nevarstomus mokasinus, be marškinių, o pilvo klostės karojo ant ryškių šortų diržakilpių be diržo. Jis brūkštelėjo ranka per plikę, permesdamas akimis minią:

— O jeigu mes šitą dalyką pradėtume?

Tonis pakėlė dešinę ranką laikydamas starto vėliavėlę kuo aukščiau, kad visi matytų. Veiksmo ištroškusi minia ėmė skanduoti ir ploti. Mažumėlę truktelėjau važiuoklę į priekį, vietos tarp manęs ir Raselo liko vos alkūnei.

— Atsimink, — sušnibždėjo Maiklas, — kai pasieksi kalvą, rėžkis į jį. Visa kita — paprasčiausios lenktynės.

Tonis Langsas apžvelgė visus iš kairės į dešinę, tikrindamas, ar visos važiuoklės deramai pastatytos.

— Pasiruošti — sušuko jis. — Į vietas! Ir primenu — tam galvijui, kuris užvažiuos man ant kojų pirštų, pats šikną išarsiu. Dabar važiuojam!

Pralėkiau pro starto vėliavėlę; Tomis, Maiklas ir Džonas stūmė važiuoklę gatve.

— Kaip dirba pedalai? — paklausė Tomis įraudusiu nuo stūmimo veidu.

— Geriau nereikia, — atsiliepiau.

— Pasisaugok, — Džonas apžvelgė kitas važiuokles. — Aš jau mačiau tris savadarbius ginklus, pats žinai, Raselas savo važiuoklėj irgi turi kažką užsikišęs.

— Nesirūpink, — pasakė Maiklas. — Svarbiausia — pasiekti kalvą.

Važiuoklėms lekiant pro Storojo Mančo saldainių parduotuvę, kur sirgaliai statė pinigus už komandas, minia dar labiau įsisiūbavo. Pragaro virtuvės žmonės lažindavosi iš bet ko, tad važiuoklių lenktynės buvo puiki proga. Neturtingiems vietos darbininkams lažybos buvo tokia pat laiko patikrinta tradicija kaip bažnyčia sekmadienio rytą, bokso rungtynės penktadienio vakarą ir nekaltos nuotakos ištekinimas ištisus metus.

Ant didelės mokyklinės lentos priešais Storojo Mančo parduotuvę puikavosi užrašas: „Velnio skausmas“: trys — vienas. „Vilkas”, mūsiškė, antra pagal populiarumą, prie jos: penki — vienas. Mažiausiai vilčių sirgaliams teikė Fredas Radmenas su važiuokle „Erelio pyktis”, tad už ją siūlė trisdešimt penkis už vieną. Pirmiausia todėl, kad pastaruosius trejus metus, kai Radmenas teikdavosi dalyvauti lenktynėse, jis mesdavo važiuoklę pusiaukelėje ir pėdindavo šalin.

— Statyti už Radmeną — grynas laiko gaišimas, — tikino Storasis Mančas. — Geriau iškart padegti savo pinigus.

Mes kilome kalvos pakraščiu, Tomis, Maiklas ir Džonas, suprakaitavę, uždusę, iš visų jėgų stūmė važiuoklę. Atsidūrėme lenktynininkų grūstyje, Raselas vis dar vairavo mums iš kairės, o Čelsio puertoriktečių komanda su ryškia violetine važiuokle — iš dešinės.

— Greičiau! Greičiau! — rėkiau berniukams. — Nespėsim užvažiuoti ant kalvos!

— Nurimk, — pasakė Maiklas. — Kaip tik, mes varom geru greičiu.

— Jei lėksim dar greičiau, man sprogs Širdis, — įterpė Džonas šnopuodamas.

Stabdžių kempinės palei mano pėdas pliaukšėjo į važiuoklės šonus, vienas priekinis ratas ėmė klibėti.

— Nežinau, ar stabdžiai atlaikys, — suabejojau.

— Negalvok apie stabdžius, — sušnypštė Maiklas. — Galvok apie greitį.

— Tai kaip aš sustosiu? — paklausiau, ne juokais persigandęs.

— Atsitrenksi į ką nors, — pareiškė Maiklas, — nesijaudink. — Tai man labiausiai patinka, Maiki. Tu apie viską pagalvoji.

Užstūmę ant kalvos, mane paliko vieną, per porą pėdų nuo Raselo važiuoklės. Mudu susižvalgėme, jo veide vėl išvydau tą pačią pašaipią grimasą, įrėmiau važiuoklę į jo, mano ratų stipinai sukdamiesi kapojo medinį jos šoną, bandžiau nustumti jį ant šaligatvio krašto.

— Ei, žmogau, nepatariu, — šūktelėjo Raselas, — ratą pamesi.

Raudonplaukis raupų išmargintu veidu ir apsauginiais akiniais iš užpakalio lipo su važiuokle kone man ant galvos, stumdamas dar arčiau Raselo. Mano rankos nubrozdintos, kojos nutirpusios. Visos trys važiuoklės krūvoj spėriai dardėjo žemyn, o mano viltys išmušti Raselą iš lenktynių trasos tirpo su kiekvienu išklibusio priekinio rato apsisukimu.

Pietiniame 11-osios aveniu gale, netoli žiūrovų prigužėjusios „Mobil” degalinės, mano priekinis ratas galų gale kapituliavo ir nusmuko. Važiuoklė persikreipė, iškart atsiliko nuo Raselo, dardėjo, skeldama iš šaligatvio smulkias žiežirbas.

— Invalido ratai! — riktelėjo Raselas, prašvilpdamas pro mane su niekad nedingstančiu pašaipiuoju vypsniu, balse nė kruopelės gailesčio.

Mane nešė tiesiai į gatvės juostų pertvarą, bergždžiai myniau stabdžius-kempines, dabar jau nei iš jų, nei iš pačios važiuoklės nebuvo jokios naudos. Kitos važiuoklės nurūko tiesiai į gatvės galą, 12-osios aveniu link. Virvė nubraukė man rankų odą, per pirštus sruvo kraujo upeliai. Iš paskutiniųjų įtempęs virves, užgulęs visu svoriu, stengiausi nukreipti važiuoklę, kad nesirėžčiau į pertvarą. Važiuoklė ėmė lėtinti greitį, tačiau dar švilpė su pakankama jėga, kad galėtų ištrėkšti, kas paklius į trasą. Rankos pavargo, nebepajėgiau išlaikyti virvių. Nailoniniai rumbai pjovė iki mėsų. Paleidau virves ir tvirtai įsikirtau į „Dr. Brown” dėžės šonus. Mesdamasi čia kairėn, čia dešinėn, važiuoklė nušokavo 11-ąja aveniu, pro skersai eismo įgriozdintą mikroautobusą, šoktelėjo ant šaligatvio ir trenkėsi į kampe stovinčios pašto dėžės šoną.

Išlindau, piktai paspyriau važiuoklę, kad toji nuvirto ant šono, prisėdau ant čia pat pastatyto ševio sparno. Atkišau veidą saulei, alkūnes prispaudžiau prie bagažinės ir laukiau, kol nuo kalvos ateis Maiklas, Tomis ir Džonas.

— Dar gyvas? — pasidomėjo Džonas, rodydamas į smarkiai kraujuojančias rankas.

— Kas atsitiko? — paklausė Maiklas. — Matėm, kaip susirėmei su Raselu, o paskui pametėm tave minioje.

— Taigi Raselo važiuoklei parversti būtų reikėję buldozerio, — pasakiau.

— Kitais metais reikės nukniaukti geresnės medienos, — tarė Tomis. — Turbūt ir ratų reiktų patvaresnių.

— Atsiprašau, — pasakiau. — Maniau, kad mums pasiseks geriau.

— Ką darysi, — pasakė Maiklas. — Ne tavo kaltė. Tu tiesiog netikęs vairuotojas.

— Maiklas teisus, — pritarė Džonas. — Vairuoji šiek tiek prasčiau už Andretį.

— Taigi pirmiausia man nukrito ratas. Ir dar — Andretis turi stabdžius.

— Smulkmenos, — liūdnai pasakė Maiklas. — Tu leidi smulkmenoms save pribaigti.

— Aš jūsų neapkenčiu, vaikinai, — pasakiau.

— Kitais metais parūpinsim tau parašiutą, — patapšnojo man per nugarą Džonas. — Kad būtų lengviau išsilaipinti.

— Ir pirštines, — pridūrė Tomis. — Juodas. Tokias, kaip mūvi tikri lenktynininkai.

— Aš tikrai neapkenčiu jūsų, vaikinai.

Mes kartu grįžome į 10-ąją aveniu ir Storojo Mančo saldainių parduotuvę paprašyti ledo ir švarios skiautės mano kraujuojančioms rankoms.

Antras skyrius

Mūsų ketvertas buvo neišskiriamas, buvome laimingi ir patenkinti uždarame Pragaro virtuvės pasaulyje. Manhatano Vestsaido gatvės buvo mūsų žaidimų aikštelė, cementinė karalystė, o mes — absoliutūs jos valdovai. Čia nebuvo per vėlaus vaikams meto, jokios užtvaros nepastodavo mums kelio, galėjome daryti ką širdis geidė — kol neperžengdavome savo rajono ribų.

Pragaro virtuvėje vieni apie kitus žinojo viską, ir pasitikėti galėjai visais. Paslaptys atsirasdavo ir išnykdavo gatvėse, kurios prasidėjo Vakarų 35-ąja ir baigėsi Vakarų 56-ąja, vienoj pusėj išeidamos į Hadsono upę, kitoje — į Brodvėjaus teatrų kvartalą. Vestsaido gyventojai buvo airių, italų, puertorikiečių ir rytų europiečių darbininkų kratinys; šiurkštūs žmonės gyveno sunkius gyvenimus, dažnai pačių pasiklotus.

Mes gyvenome raudonų plytų daugiabučiuose. Vidutinė standartinių šešių kambarių, išrikiuotų it geležinkelio vagone, mėnesio nuoma buvo 38 doleriai, be dujų ir kitų patogumų, nuompinigius imdavo grynais. Nedaugelis motinų dirbo, visas jas ėdė vyrai. Smurtas prieš saviškius Pragaro virtuvėje buvo namudinis verslas. Kad ir kaip imdamiesi, mažai kas išsiskirdavo ar išeidavo gyventi skyrium, nes Pragaro virtuvėje Bažnyčios valia buvo tokia pat nepermaldaujama kaip ir vyro reikalavimai. Čia tik vieno iš sutuoktinių mirtis galėjo nutraukti santuoką.

Mes buvome bejėgiai prieš kasdienį smurtą savo namuose. Matydavome, kaip muša mūsų motinas, ir tegalėdavome jas sudaužytas slaugyti. Tėvai nė neslėpdavo nuo vaikų romanų su kitomis moterimis, kartais mus tempdavosi drauge kaip alibi. Į mus nukrypdavo toks pat žvėriškas jų pyktis. Kiek rytų su draugais esame lyginę savo nubrozdinimus, mėlynes, dieglius, puikuodamiesi praėjusios nakties pyla.

Daugelis vyrų gėrė, o apsunkę nuo alkoholio skrandžiai kaitindavo gyvuliškus jų potroškius. Dažnas smarkiai lošė, ir didelė dalis jų atlyginimo nukeliaudavo į bukmekerių kišenes. Pristigus užstatui žalių, namų atmosfera imdavo spirgėti.

Kad ir koks rupus čia buvo gyvenimas, Pragaro virtuvės gatvių augintiniai jautėsi daug saugiau nei daugelyje kitų rajonų. Mūsų kasdienės nutrūktgalviškos iškylos buvo nenutrūkstanti grandinė nuotykių ir žaidimų, kokių tik galėdavome prasimanyti, kokius tik blauzdos pakeldavo. Mūsų pramanams nebuvo jokių ribų, linksmiems žygiams — jokių kliūčių. Nors ir tekdavo patirti nemaža baisybių, mūsų gyvenimas buvo sklidinas džiaugsmo. Iš tiesų džiaugsmo pakako, kad jis mus apsaugotų nuo aplink kerojančios beprotybės.

Vasaros mėnesiais žaisdavome visus iki vieno 7-ojo dešimtmečio pradžios miesto vaikų žaidimus: šluotkočiais vietoj beisbolo lazdų daužydavom stikbolą tarp įsivaizduojamų linijų — jas mums atstodavo sustatytos mašinos, o smūgį matuodavom tarpais tarp kanalizacijos šulinių; rengdavom turnyrus — ištirpdyto vaško pripildytą kolos butelio kamštelį reikėdavo įmušti į kreida skaičiais pažymėtus kvadratėlius; o kur dar dramblys, stupbolas ir kvadratas, ritulys su riedučiais ir kampinis su vieno cento pinigėliu. Vakarais, tik su nukirptais marškinėliais ir trumpikėmis, dienos karštį nusiplaudavome šalta gaisrininkų kolonėlės srove.

Rudenį gatvėse karaliaudavo ritulys su riedučiais ir futbolas: kamuolį spardydavom į šiukšliadėžėmis pažymėtus vartus; žiemą susimeistraudavom rogutes iš kartoninių ar medinių dėžių ir važinėdavomės nuo 11-osios ir 12-osios aveniu apledėjusių kalvų.

Visus metus rinkdavome ir kaupdavome beisbolo korteles ir komiksus, o pirmadieniais ir penktadieniais kulniuodavom du didžiausius kvartalus į senąjį Madisono skverą 8-ojoje aveniu žiūrėti bokso ir imtynių varžybų, į kurias tik pajėgdavom įsmukti, naiviai įsitikinę, kad abi šios sporto rūšys — vienodo profesinio lygio, Brunas Samartinas mums prilygo Soniui Listonui.

Nuo stogų laidydavom balandžius, o nuo aprūdijusių inkarų ir lynų, atstojančių mums tramplinus, 12-ojoje aveniu nardydavom į Hadsono upę. Tampydavomės tranzistorius ir klausydavome Semo Kuko, Bobio Darino ir Frankio Valio bei „Four Seasons”, paskui vakarais mėgdžiodavom juos ties gatvių kampais. Pradėjome galvoti ir šnekėtis apie mergaites, o hormonų audras pakurstydavo pigūs nuogalių žurnalai, kurių pakišdavo vyresni berniūkščiai. Kartą per savaitę eidavom į kiną; trečiadieniais pamatydavome ir visų, kurie tik mums atrodydavo įdomūs, Brodvėjaus dieninių spektaklių antrąjį veiksmą, — į teatrą mus įleisdavo bilietų kontrolierėmis dirbančios kaimynės. Įsmukę į puošnias pritemdytas sales, kur stovėdavom gale arba tupėdavom pačiam viršuje ant laiptelių, juokdavomės iš ankstyvųjų Neilo Simono komedijų, jaudindavomės, kad tik Vaizde nuo tilto nugalėtų tiesa, ir žavėdavomės Mano puikiosios ledi reginiu. Vienintelis spektaklis, kurio vengėme, buvo Vestsaido istorija, mat buvome įsižeidę dėl neteisingo, kaip mums atrodė, mūsų gyvenimo būdo vaizdavimo.

Taip pat visi keturi nepaliaujamai rungėmės, kas iškrės šauniausią ir nutrūktgalviškiausią pokštą.

Tomio gulbės giesmė buvo, kai šis per pamaldas, surengtas į pensiją išeinančiai vienuolei pagerbti, išleido pilną parduotuvės maišelį pelių. Pasklidusios pelės veik porą tuzinų iškilmėse dalyvaujančių vienuolių šluote nušlavė prie šventosios Širdies bažnyčios priekinių durų.

Maiklas visiems nušluostė nosį, kai su vyresniais vaikigaliais sumainė baldus dviejų jau ištisą dešimtmetį besiriejančių žmogėnų būstuose.

Džonas vieną karštą vasaros popietę užsikeberiojo tris aukštus gaisrinėmis kopėčiomis iki bjauriausios kaimynės ponios Evelinos Makviljams gausiai skalbiniais nukabintos virvės. Kojomis apsikabinęs plonus geležinius virbus, bemarškinis Džonas pakibo žemyn galva, surinko nuo virvės visus skalbinius, kaip įmanydamas dailiau sulankstė, sudėjo į dėže nuo vyno ir paaukojo Šventosios Širdies vienuolyno seserims, kad išdalytų skurstantiems.

O aš vis niekaip neįstengiau prilygti tam, ką, man regėjos, lengva ranka išdarinėjo bičiuliai. Bet 1963-iaisiais, praėjus vos porai naujų mokslo metų savaičių, koridoriuje radau vienuolės terkšle ir buvau pasirengęs visus išversti iš koto.

Mergaitės sėdėjo kairėje bažnyčios pusėje, berniukai dešinėje, visi klausėmės migloto pamokslo apie sutvirtinimo sakramentą. Trys vienuolės baltais abitais ir gobtuvais sėdėjo už keturių mergaičių eilių. Už berniukų — tik vienas kunigas, tėvas Robertas Kariljas. Didžiosios bažnyčios šviesos dar buvo neužžiebtos, žvakės metė šešėlius ant bareljefų, vaizduojančių paskutinę Kristaus kelionę.

Aš sėdėjau paskutinėje berniukų eilėje, kaire ranka pasirėmęs į klaupto kraštą, dešine kišenėje spausdamas rastąją terkšlę. Vienuolės terkšlė prilygo teisėjo starto Šūviui ar policininko švilpukui. Pagal tai, kiek sykių terkšlę spustelėdavo, mergaitės bažnyčioje žinodavo, kada stoti, kada priklaupti ir atsiklaupti. Vienuolės rankose terkšlė buvo tvarkos įrankis. Mano kišenėje ji galėjo užvirti puikią košę.

Palaukiau, kol žilas gunktelėjęs kunigas prie altoriaus susidėjo rankas ant krūtinės ir nulenkė galvą tyliai maldai. Dukart spustelėjau terkšlę: mergaitėms tai buvo ženklas stoti. It žaibo trenkta iš vietos šoko sesuo Timoti Moris, storulė vienuolė degutuotais pirštais ir kreiva šypsena. Ji greitai vienąkart terkštelėjo, ir suglumusios mergaitės klestelėjo į vietas. Aš terkštelėjau keturis kartus, ir visos suklupo ant kelių. Sesuo Timoti terkštelėjo, vėl jas pasodindama, sykiu piktu žvilgsniu naršydama po berniukų eiles.

Greitai spustelėjau terkšlę tris kartus ir išvydau jas pakylant bei pagarbiai sustingstant. Kunigas prie altoriaus liovėsi meldęsis ir smalsiai stebėjo sujudimą, klausydamas, kaip nuo bažnyčios sienų atsimuša lenktyniaujančių terkšlių aidas. Berniukai sėdėjo akis susmeigę į altorių, čiaupydamiesi, kad neišsišieptų, vos tvardydami juoką. Regimai įraudusi, atkišusi lūpas, sesuo Timoti tarkštelėjo, vėl jas pasodindama. Tėvas Kariljas nepastebimai Šmurkštelėjo į mūsų eilę, ranka palietė mano kairę alkūnę.

— Duok šen terkšlę, — pasakė nepasukdamas galvos.

— Kokią terkšlę? — paklausiau, irgi neatsisukdamas į jį.

— Tuoj pat.

Ištraukiau terkšlę iš kišenės, atsargiai pasislinkau į kitą pusę ir atgniaužęs delną atidaviau tėvui Kariljui. Jis paėmė ją vėl veik nekrustelėdamas — abu nenuleidome akių nuo sesers Timoti, vildamiesi, kad ji nepastebės šio skubaus perdavimo.

Kunigas iškėlė rankas ir pakvietė visus dalyvaujančius atsistoti. Sesuo Timoti triskart terkštelėjo ir, pritariamai linktelėjusi seserims kairėje, palydėjo žvilgsniu darniai pakylančias mergaites.

— Melskimės, — tarė kunigas.

Tėvas Kariljas — tiesus kaip žvakė, akis įsmeigęs į altorių ir nė nemirktelėdamas — vienąkart švelniai spustelėjo terkšlę.

Mergaitės vėl susėdo. Sesuo Timoti šlumštelėjo į savo klauptą. Kunigas prie altoriaus nuleido akis ir papurtė galvą. Pažvelgiau į tėvą Bobį išsižiojęs, nepajėgdamas nuslėpti nuostabos.

— Vienuolės toks viliojantis taikinys, — sušnibždėjo tėvas Bobis, mirktelėjo ir nusišypsojo.

Pragaro virtuvė gyveno pagal griežtą elgesio kodeksą ir nerašytas taisykles, kurių laikytis galėjo priversti ir jėga. Vietos hierarchijos viršūnė buvo čia gyvenantys airių ir italų grupuočių atstovai, pakopa žemiau — apylaisvis puertorikiečių lošimų brokerių ir plėšriųjų palūkininkų tinklas, dar žemiau — nedidelės organizuotos gaujos, verbuojamos įvairiausiems darbams: nuo pinigų surinkimo iki pavogtų daiktų pargabenimo. Mes su bičiuliais buvome žemiausias šios bendruomenės laiptelis ir nevaržomi galėjome siausti Pragaro virtuvės gatvėmis, žaisti žaidimus, kol laikėmės taisyklių. Kartais mus verbuodavo paprasčiausioms užduotims, dažniausiai paduoti arba paimti pinigus.

Pragaro virtuvėje nusikaltimai kaimynams buvo netoleruojami, o jei, nedažnai, pasitaikydavo, nusikaltęs užsitraukdavo bausmę — nuožmią, o kartais ir paskutinę. Senesniems privalėjai padėti, o ne juos skriausti. Stengtis visų kaimynų gerovės labui, o ne skurdinti vietos bendruomenę. Gaujos negalėjo verbuoti to, kuris nenorėdavo joms priklausyti. Narkotikai čia sulaukdavo paniekos, o narkomanus išmesdavo iš saviškių tarpo, jie buvo išsyk „nurašomi” kaip anksčiau ar vėliau sužlugsią nevykėliai, kurių geriau vengti.

Kad ir kaip įnirtingai kartais tvarkydavosi Pragaro virtuvės čiabuviai, tai buvo vienas saugiausių rajonų Niujorke. Pašaliečiai nebūgštaudami galėjo vaikščioti Pragaro virtuvės gatvėmis, jaunos poros vaikštinėti Vestsaido prieplaukomis, o seniai, nesidairydami per petį, vestis vaikus į De Vito Klintono parką.

Tai buvo korupcijos valdoma nekaltumo karalystė. Be priežasties čia niekas nežudydavo ir nepaleisdavo šūvių papliūpos iš pravažiuojančio automobilio. Tie, kurie Pragaro virtuvėje turėjo ginklus, puikiai suvokė savo galią. Kokaino banga dar nebuvo iki mūsų atsiritusi, be to, ir pinigų priprasti prie kokaino niekas neturėjo. Mano vaikystėje jei ką vartojo, tai heroiną, bet užkietėjusių tebuvo saujelė, dauguma jų jauni ir bestuburiai, savo poreikius tenkinantys prašinėdami grynų ir vagiliaudami. Kvaišalus jie pirkdavosi kitur, nes į Pragaro virtuvę narkotikų prekeivių neįleisdavo. Kas nepaisė įspėjimų žodžiu, numodami į tai ranka kaip į pilvotų senių burbėjimą, sumokėdavo gyvybe.

Vienas ryškiausiai įsirėžusių mano sąmonėje vaikystės prisiminimų — stoviu naktį lyjant po gatvės žibintu, įsitvėręs tėvo rankos, žvelgiu aukštyn į ant virvės kabaluojantį mirusį žmogų, kurio veidas ištinęs, rankos surištos. Jis buvo narkotikų prekeivis, atkilęs iš priemiesčių ir ėmęs siūlyti heroiną Pragaro virtuvėje.

Vienas heroino pakelis į kapus pasiuntė puertorikiečio bukmekerio dvylikametį sūnų.

Ir buvo paskutinis to prekeivio parduotas pakelis.

Draugystė Pragaro virtuvėje buvo lygiai svarbi kaip ir kaimynų pasitikėjimas. Draugai padėdavo suvokti, kas esi, kad nesi vienas. Jie buvo tie žmonės, kuriais galėjai pasitikėti už šeimos ribų. Daugelio Pragaro virtuvės vaikų gyvenimas buvo nuolatiniai barniai ir muštynės namuose. Čia retai likdavo laiko bendrauti ir prisirišti, retai kam rūpėjo, ką vaikai veikia ar ko išmoks, vis pristigdavo kelių minučių, kurios tektų vaikiškiems malonumams. Jų reikėjo ieškoti kitur, paprastai gatvėje su draugais. Su draugais galėjai prisijuokti, priskaldyti kvailų anekdotų, pasimainyti įžeidimais ir knygomis, prisiplepėti apie sportą ir kiną. Net pasidalyti savo paslaptimis ir nuodėmėmis, pasisakyti draugui, ką manai apie labai svarbius vaikystėje dalykus, kad ir kaip paimti mergaitę už rankos.

Gyvenimas Pragaro virtuvėje buvo sunkus. Be draugų jis buvo dar sunkesnis. Daugumai vaikiščių pavykdavo rasti draugą, kuriuo galėjo pasikliauti. Aš radau tris. Visi trys buvo vyresni, greičiausiai protingesni ir, žinoma, apsukresni. Neišliko nė vieno vaikystės prisiminimo, kuriame nebūtų mano bičiulių. Laimingiausias akimirkas patyriau kartu su jais.

Nebuvau toks kietas, kad priklausyčiau gaujai, man tie gaujiniai visai nepatiko, nes nuolat ieškodavo progų prikibti. Tačiau pernelyg mėgau šnekėti ir bendrauti, kad būčiau vienišius. Gyvenau ir išmokau išlikti suaugusiųjų pasaulyje, bet man rūpėjo tai, kas ir kitiems paaugliams: daugiau žinojau apie Tris Vėplas, netgi Šempą nei apie gatvės gaujas. „Yankees” komandos žaidėjai man buvo įdomiau, nei kas šaudosi už trijų namų. Man nedavė ramybės, kodėl Džeimsas Kegnis nebesuka filmų ir ar yra visoje Amerikoje šaunesnis faras už Džeką Vebą iš Nusikaltėlių paieškų, televizijos laidos apie policininkus. Gyvendamas rajone, kuris net neturėjo Mažosios lygos, stengiausi išmokti daužyti beisbolo kamuoliuką kaip Vitnis Fordas, Nė vieno namuose nebuvo knygų, bet prarydavau visas nuotykių rašytojų knygas, kurias tik rasdavau artimiausioje bibliotekoje. Kaip ir daugelis mano amžiaus berniukų, susikūriau savo pasaulį ir apgyvendinau jį žmonėmis, kuriuos sutikdavau knygose, sporte, filmuose ir televizijoje; pramanyti veikėjai man buvo tokie pat tikri, kaip ir tie žmonės, kuriuos sutikdavau kasdien. Tas pasaulis galėjo priglausti ir kitus, panašius į mane, kurie nemėgo Disnėjaus, bet dievino Redą Skeltoną, kurie „Misterio Minkštojo“ ledus neabejodami būtų iškeitę į „Geros nuotaikos” šokolado plytelę, kurie eidavo į brolių Ringlingų cirką, tikėdamiesi, kad tas įkyrus vaikis, iššaunamas iš patrankos, nepataikys į tinklą, ir niekaip nesuprato, kodėl vietos farai negalėtų būti bent truputį panašesni į Ly Marviną iš M skyriaus. Tai buvo pasaulis, sukurtas trims mano bičiuliams.

Mes susidraugavome per vienus priešpiečius.

Vieną popietę pasklido žinia, kad trys profesionalūs imtynininkai Klondaikas Bilis, Bo Bo Brazilas ir Kupeta Kathūnas valgo „Holiday Inn” viešbučio restorane 51-ojoje gatvėje. Nudūmęs ten radau Maiklą, Džoną ir Tomį, prisiklijavusius prie restorano lango ir spoksančius į didžiulius vyrus, ryjančius storus sumuštinius ir pyrago luitus. Pažinojau tuos vaikiščius iš mokyklos kiemo ir gatvės, bet vis drovėdavausi prieiti. Tik išvydus imtynininkus, visas drovumas kaipmat išgaravo.

— Jie net nekramto, — nusistebėjo Džonas.

— Tokiems milžinams nereikia kramtyti, — paaiškino Tomis.

— Kupeta pietums kasdien suvalgo po keturis kepsnius, — pranešiau aš, brukdamasis pro Maiklą arčiau. — Kiekvieną dieną.

— Papasakok mums ką nors naujo, — sumurmėjo Maiklas neatplėšdamas akių.

— Eisiu ir prisėsiu prie jų, — pasakiau lyg niekur nieko. — Jei norit, ateikit ir jūs.

— Tu juos pažįsti? — paklausė Džonas.

— Dar ne.

Keturiese įžengėme pro restorano duris ir priėjome prie imtynininkų staliuko. Šie įsijautę šnekučiavosi, nesuvalgytos liko tik lėkštės ir stiklinės. Mus pamatę, atsisuko.

— Ar ko nerandat, berniukai? — paklausė Kupeta Kalhūnas. Jo plaukai ir barzda buvo ilgi ir susivėlę į kaltūną, o kombinezono būtų pakakę pokylių stalui užtiesti. Imtynių žurnalai, kuriuose apie jį skaičiau, tikino, kad jis sveriąs 620 svarų, tad negalėjau atsistebėti, kaip toks didžiulis žmogus sutilpo į restorano kabiną.

— Ne, — atsakiau.

— Tai ko norėjot? — pasiteiravo Bilis Klondaikas. Jo plaukai ir barzda buvo tamsesni ir storesnį už Kalhūno, ir svėrė jis perpus mažiau — tai buvo antras pagal dydį kada nors mano matytas žmogus.

— Aš daugsyk mačiau, kaip jūs imatės, — pasakiau. Pirštu dūriau į kitus tris už savęs: — Mes visi matėm.

— Tai jūs už mus sergate? — paklausė Bo Bo Brazilas. Jis buvo raumeningesnis už bendražygius, atsirėmęs į langą atrodė lyg iškaltas iš akmens, skusta juoda blizgančia galva, ryškiomis skvarbiomis akimis. Buvo kalbama, kad priešininką galėjo iškirsti vienu judesiu — pagarsėjusiu galvas knežinančiu „kokoso riešuto” smūgiu.

— Ne.

— Kodėl ne? — pareikalavo paaiškinti Kalhūnas.

— Nes jūs paprastai kaunatės su gėriukais, — pasakiau, mano delnai sudrėko.

Kupeta Kalhūnas pakėlė nuo stalo ranką ir apkabino mane per pečius. Nuo rankos svorio mano keliai ėmė tirtėti. Jis kvėpavo pro burną, išpūsdamas karštus oro gūsius.

— O tavo draugams irgi taip atrodo?

— Taip, — atsakiau, neleisdamas aniems nė prasižioti. — Mes visi sergame už jūsų priešininkus.

Kupeta Kalhūnas garsiai nusikvatojo, kretėdamas visu įmitusiu kūnu, o kita ranka dunksėjo į stalą. Prie jo tuoj prisidėjo ir Klondaikas Bilis su Bo Bo Brazilu.

— Pasiimkit kėdes, berniukai, — pasakė Kalhūnas, griebdamas vandens stiklinę juokui nuplauti. — Sėskitės prie mūsų.

Praleidome su jais daugiau nei valandą, susispaudę restorano kabinoje, gavom vaišių po gabalą vyšnių pyrago, šokoladinį kokteilį ir daugybę pasakojimų iš imtynininkų gyvenimo. Pasirodė, kad ne tiek jau daug jie uždirba, o išvydę randus ir suknežintas ausis supratome, koks nelengvas jų gyvenimas. Bet jų pasakojimai buvo kupini jaudulio ir gyvenimo tirštumo, kurį jie patirdavo, sukdami ratu po visas šalies arenas, kur kasnakt susirenka žmonės, užsimokėję už tai, kad galėtų švilpti ir cypti. Mums, paaugliams, būti imtynininku pasirodė dar šauniau, nei pabėgti į cirką.

— Ar turit bilietus šiam vakarui, vaikai? — paklausė Kupeta, duodamas ženklą padavėjai.

— Ne, sere, — atsakė Džonas, susibraukdamas paskutinius pyrago trupinius.

— Ateikit prie kasos septintą, — pasakė Kalhūnas, lėtai sprausdamasis iš kabinos, — ir pusę aštuonių jau sėdėsit prie pat ringo.

Paspaudėme vieni kitiems rankas — kiekvieno dešinė nugrimzdo jų letenose, ir padėkojome, su baiminga pagarba žvelgdami, kaip jie Šypsosi, kaip brūkšteli mums per pakaušį.

— Žiūrėkit, dabar mūsų nenuvilkit, — įspėjo išeidamas Klondaikas Bilis. — Gerai palaidykite gerkles, kad girdėtumėm.

— Galit mumis pasikliauti, — užtikrino Tomis.

— Jei tik norit, mes jūsų priešininkus apmėtysim, — pridėjo Džonas.

Stovėjome prie kabinos ir žiūrėjome, kaip jie eina iš viešbučio į 10-ąją aveniu, tarsi trys milžinai lipa mažais laipteliais ir suka Madisono skvero sodų ir apšviestos sausakimšos arenos link.

Buvau trejais metais už visus jaunesnis, bet vaikinukai elgėsi su manimi kaip su lygiu. Mus daug kas siejo, tad kai mane priėmė į savo tarpą, amžiaus daugiau niekas neprisimindavo. Tikras ženklas, kad esu priimtas, buvo prabėgus savaitei po mūsų susitikimo prikabinta pravardė. Mane praminė Šekspyru, nes visąlaik tampydavausi knygą.

Visi buvom iš nedarnių šeimų, nė vienas neturėjome seserų ar brolių.

Mano tėvas, j, buvo mėsininkas, šio amato išmoko kalėjime, kur atsėdėjo šešerius metus už antrojo laipsnio nužudymą, — už tokį nusikaltimą skiriama nuo penkerių iki penkiolikos metų. Jo auka buvo pirmoji žmona. Kvartale sklandė legendos apie mano tėvo ir motinos, Rafaelos, tylios, piktos moters, radusios prieglobstį maldoje, rietenas. Tėvas buvo iš tų nuolat kvailinamų, pralošdavo ne tik savo menką uždarbį, bet įsigudrindavo išleisti ir tai, ko niekad neturėjo. Bet kai pamatydavo mus gatvėje, visada rasdavo laiko ir pinigų nupirkti kolos ir ledų. Jis buvo toks žmogus, kuriam, atrodė, paprasčiau būti su vaikais, negu suaugusiaisiais. Tada dar negalėjau suprasti kodėl, tačiau augdamas nuolat bijojau, kad mano tėvas dings. Kad vieną dieną išeis ir nebegrįš. Šią baimę kėlė tai, kad jiedu su motina gyveno atskirai, ir kartais jo nematydavau ištisas savaites.

Dvylikametis Maiklas buvo vyriausias. Jo tėvas, statybininkas Devlinas Salivanas, kariavo Korėjoje, nelaimei, po sužeidimo dalį kaukolės jam pakeitė plienine. Visada piktas, ponas Salivanas buvo nepraustaburnis ir nepasotinamas girtuoklis. Aukštas, stiprus, dideliais darbininko raumenimis, ištisoms savaitėms palikdavo žmoną ir šlaistydavosi su meilužėmis, kol tos išmelždavo visus pinigus ir ištrenkdavo jį lauk. Maiklo motina Ana visada priimdavo jį atgal. Maiklas niekada nekalbėjo apie tėvą, ne taip kaip aš, ir tuos keletą kartų, kai mačiau juos drauge, jis pasijuto nejaukiai.

Maiklo tėvai subrandino jo nepasitikėjimą stipriomis santuokos tradicijomis, abejones šeima ir religija. Jis buvo mūsų realistas, kupinas įtarimų, nepasitikintis nepažįstamųjų žodžiais. Maiklas tvirtai laikė mus prie žemės.

Jo atšiaurumą atsvėrė stiprus garbės jausmas. Niekad nedarė ko nors, kas mus pažemintų, to paties reikalavo ir iš mūsų.

Niekad nekrėtė pokštų už save silpnesniems ir apgindavo tą, kuris, kaip manė, pats neapsigins. Šis griežtas kodeksas atsispindėjo ir jo skaitomose knygose, šou, kuriuos mėgo. Vienintelį kartą mačiau jį arti ašarų — Brodvėjuje pastatyto Kameloto pabaigoje: jį sukrėtė Lanseloto išdavystė. Iš trijų muškietininkų jam labiausiai patiko maištingasis Aramis, o kai žaisdavome žaidimus pagal televizijos laidas ar filmus, Maiklas visad norėdavo būti lyderiu: Viko Morou personažu iš Kovos ar Eliotu Nesu iš Neliečiamųjų.

Prajuokinti Maiklą buvo sunkiau nei kitus. Jis buvo vyriausias brolis ir turėjo pasirodyti brandesnis. Jis pirmas ėmė draugauti su mergaite, Karola Martines, pusiau aire, pusiau puertorikiete iš 49-osios gatvės, ir paskutinis išmoko važiuoti dviračiu. Kai buvo mažesnis, Maiklą buvo praminę Strazdaniumi dėl gausių strazdanų ant veido ir rankų, tačiau vadindavo nedažnai, nes pravardės jis nekentė, o jam ėmus bręsti, strazdanos išnyko.

Tai Maiklas sutramdydavo menkiausios priekabės beieškančius kaimynų berniūkščius, dažnai pakakdavo jo žvilgsnio ar krustelėjimo. Šis Maiklo sugebėjimas tik sutvirtino jo lyderio pozicijas, — su šiuo titulu jis susitaikė, bet niekada nepripažino. Tai tiesiog buvo jo vaidmuo, jo vieta.

Visus mūsų draugystės metus Tomio tėvas praleido Atikos kalėjime Niujorko valstijoje, kur turėjo atsėdėti septynerius metus už ginkluotą apiplėšimą. Bilis Markanas vertėsi nusikaltimais, o žmonai Meri į verslo reikalus kištis neleido. Kaip dauguma Pragaro virtuvės moterų, Meri buvo atsidavusi religijai, laisvą laiką paskirdavo parapijos kunigui ir vienuolėms. Visus vyro įkalinimo metus ji liko ištikima žmona ir dirbo tą patį darbą — atsakinėjo į skambučius nelegaliuose lošimo namuose.

Tomis ilgėjosi tėvo ir kiekvieną vakarą prieš guldamasis parašydavo jam laišką. Užpakalinėj kelnių kišenėj nešiojosi sutrintą nuotrauką, kur buvo nusifotografavęs su tėvu: žiūrėdavo į ją kelis kartus per dieną. Galima sakyti, Maiklas buvo mūsų grupelės smegenys, o Tomis — jos siela. Geras ir švelnus, jis dalijosi viskuo, ką turėjo, niekad nepavydėjo kitiems dovanų ar sėkmės. Gatvėje jį vadindavo Sviesčiumi, nes ant visko, ką valgė, tepdavosi sviesto, o su šviežia bandele vienoj rankoj ir karštu puodeliu kakavos kitoj atrodydavo laimingiausias žmogus pasaulyje. Buvo drovus, vengė net menkiausio dėmesio, bet žaidė „tuzinus” — gatvės žaidimą, kuriame svarbiausia kuo labiau įžeisti priešininką.

Neprisimenu Tomio nesišypsančio, jis visad blizgančiom akim, tik ir laukė progos pasijuokti, — kad ir iš savęs. Tik sykį prisimenu per jo veidą šmėkštelint liūdesio šešėlį, — kai aš buvau su tėvu. Po ano karto, jei mes ką nors drauge planuodavom, visad pasistengdavau pakviesti ir Tomį. Mano tėvas, toks pats rajūnas kaip ir Tomis, paprastai sutikdavo. Tada Tomis vėl šypsodavosi.

Maiklas atrodė vyresnis nei iš tiesų, o Tomis — daug jaunesnis nei vienuolikos. Jis buvo meilus kaip mažas vaikas ir troško visiems įsiteikti. Buvo smailialiežuvis, turėjo dovaną atsikirsti ir puikiai prisimindavo anekdotus. Tomio pokštuose visad švietėsi jo nekaltumas. Vadovauti mūsų grupelei jis nieku gyvu nebūtų norėjęs, jam ši našta būtų buvusi per sunki. Jo būdui labiau tiko eiti su visais, stebėti, klausyti ir visada juoktis.

Be to, Tomis buvo apdovanotas talentu konstruoti, pasiknebinėdavo radęs numestą medžio gabalą ar lietvamzdžio galą — ir jau yra medinis traukinukas ar žaislinė fleita. Bet savo kūrinių nekaupė ir niekad neimdavo už juos pinigų. Daugelį darbelių nusiuntė tėvui į kalėjimą, bet jam taip niekas ir nepasakė, ar anas juos gavo, — jis nė neklausdavo.

Džoną Reilį užaugino motina, patraukli moteris, kuri, be bažnyčios, prižiūrėtojos darbo viename Brodvėjaus teatrų ir meilužių, niekam daugiau laiko neturėjo, Džono tėvas tarnavo eiliniu laivyne ir, nepraėjus nė savaitei po sūnaus gimimo, buvo nušautas per nesėkmingą bandymą nušvilpti šarvuotą sunkvežimį Niū Džersio valstijoje. Džonas apie jį nežinojo nieko. „Nebuvo net nuotraukų, — pasakojo jis kartą man, — nei vestuvinės nuotraukos, nei jo nuotraukų iš laivyno. Niekas apie jį nekalbėjo, niekas net vardo nepaminėdavo. Tarsi jo niekad nė nebūtų buvę.”

Džoną diržu auklėjo įvairiausio plauko motinos meilužiai, nesibaigianti virtinė vyrų, kurie težinojo vieną būdą, kaip elgtis su berniuku. Jis retai pasakojosi mušamas, bet visi tai žinojome.

Nors vos keturiais mėnesiais jaunesnis už Maiklą, Džonas buvo mažiausias grupėje. Pravardžiuojamas Grafu dėl žavėjimosi Grafu Montekristu, tai buvo ir mano mėgstama knyga. Džonas buvo akiplėša, kandžiausio humoro jausmo iš mūsų visų. Mėgo komedijas ir galėdavo praleisti ištisas valandas diskutuodamas — Trys Vėplos — tikri komedijos meistrai ar tik vienas kitą plumpinantys menkystos.

Jis buvo mūsų širdis, nekaltybė, apsupta smurto, kurio negalėjo įveikti. Buvo pats gražiausias iš mūsų ir dažnai šypsena sukdavosi iš bėdos. Mėgo piešti, pieštuku ant gražesnio popieriaus skiautelės apmesdavo burinių valčių ir kruizinių laivų eskizus. Ištisas popietes praleisdavo lesindamas balandžius, žiūrėdamas, kaip į doką dūžta bangos, piešdamas spalvotus uoste stovinčius lainerius — į jų denius sulaipindavo keleivius kaimynų veidais.

Buvo apsigimęs mėgdžiotojas, picos gabalą užsisakydavo kaip Džonas Veinas, bibliotekoje knygos prašydavo kaip Džeimsas Kegnis, o kai kalbėdavosi su mergaite mokyklos kieme, nutaisydavo balsą kaip Hamfris Bogartas. Ir kiekvienąkart jo pašnekovui tekdavo nusišypsoti, o Džonas nueidavo patenkintas — įvykdęs užduotį. Bjaurų namų gyvenimą jis slėpė po juokų skydu. Jis niekad nesiekė įskaudinti — jo paties kasdienybėje to buvo per akis. Labiau nei bet kuriam iš mūsų Džonui reikėjo, kad jam nusišypsotų.

Kartu mūsų ketvertas teikė vienas kitam paguodą ir saugumą, kurio stigo kitur. Pasitikėjome vienas kitu ir žinojome, kad nė vienas iš mūsų netaps išdaviku. Daugiau mes nieko neturėjome — nei pinigų, nei dviračių, nei vasaros stovyklų, nei atostogų. Nieko, išskyrus vienas kitą.

Mums tai ir buvo svarbiausia.

Trečias skyrius

Katalikų bažnyčia buvo labai svarbi mūsų gyvenimo dalis. Šventoji Širdis buvo rajono centras, niekieno žemė, kur visi galėjo susitikti, taikos šventovė, kur nurimus aistroms galėjai aptarti visas nelaimes. Kunigai ir vienuolės aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime: net jei juos ne visad gerbė, nepastebėti jie tikrai nelikdavo.

Visi keturi bičiuliai lankėme Šventosios Širdies pradinę mokyklą Vestsaido 50-ojoje gatvėje, raudonų plytų pastatą priešais 111-ąją policijos nuovadą. Tėvai mokėjo mėnesinį dviejų dolerių mokestį už mokslą ir kasryt išsiųsdavo mus aprengtus privaloma uniforma: berniukus kaštoninės spalvos kelnėmis, mergaites tokiais pat sijonais, visus baltais marškiniais ir prisegamais raudonais kaklaraiščiais.

Mokykla kunkuliavo it bėdų katilas, ir niekas nesuko galvos dėl menkiausios — nesiliaujančio nepritekliaus. Daugumą namie auklėjo smurtas, tad ir patys buvome greiti šokti su kumščiais: pliekdavomės mokyklos aikštėje kiekvieną mielą dieną. Mušdavosi dažnai dėl to, kad kam pasidingodavo, neva jį įžeidė, ar kad kas nors sulaužė nerašytą elgesio kodeksą. Nebuvo mokinio, kuris nepriklausytų gaujai, daugiausia pagal etninę kilmę, tai dar labiau pakaitindavo ir taip spragsinčią aplinką.

Mokytojams galvą suko ne tik nesiliaujantys etniniai persigrupavimai, daugelis mokinių nemokėjo anglų kalbos, o klasės būdavo sausakimšos. Nuo trečios klasės mokinius suskirstydavo pagal lytį: vienuolės mokydavo mergaites, o kunigai ir vienuoliai dirbdavo su berniukais. Kiekvienam mokytojui klasėje tekdavo susiremti su maždaug trisdešimt dviem moksleiviais, daugiau negu pusė namie nešnekėjo angliškai. Norėdami padėti tėvams sudurti galą su galu, nemažai vaikų po pamokų dirbo, tad laiko namų darbams likdavo nedaug.

Tik vienas kitas mokytojas telkdavosi skirti mums dėmesio po trečios valandos skambučio. Tačiau kaip ir visose mokyklose buvo saujelė tokių, kuriems rūpėjome, jie negailėdavo laiko padirbėti su mokiniu, sudominti, parodyti vaikui tikslą, kuris padėtų žvilgtelėti toliau nei Pragaro virtuvė.

Brolis Nikas Kapas valandų valandas po pamokų kantriai mokė mane anglų kalbos pagrindų, — abu mano tėvai šnekėjo itališkai, ir namie to išmokti negalėjau. Kitas, tėvas Džeris Martinas, juodaodis kunigas iš atkampios pietų valstijos, atvėrė man akis, kokia neapykanta ir prietarai karaliauja už Pragaro virtuvės ribų. Tėvas Endrius Nilonas, pagyvenęs kunigas, kalbantis su ryškiu Bostono akcentu, pakurstė susidomėti Amerikos istorija. Ir pagaliau tėvas Robertas Kariljas, mano nuotykio su terkšlė bendrininkas, vienintelis dvasininkas, gimęs ir užaugęs Pragaro virtuvėje.

Tėvas Bobis, kaip jį vadindavo kvartalo vaikai, buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį, aukštas ir raumeningas, tankiais, tamsiais, garbanotais plaukais, veidu be raukšlelės ir atleto sudėjimo. Per sekmadienio mišias jis grodavo vargonais, rikiuodavo patarnaujančius berniukus, mokė penktą klasę ir kasdien po porą valandų mokyklos sporto aikštėje mėtydavo į krepšį. Dauguma kunigų paprastai mėgdavo pamokslauti iš sakyklos, tačiau tėvas Bobis mieliau šnekėjosi akis į akį, stumdydamasis krepšinio aikštėje ir daužydamas kamuolį. Jis buvo vienintelis mūsų bendruomenės kunigas, kuris paakindavo mus pasistengti ir visad buvo pasirengęs padėti, jei užklupdavo bėda.

Tėvas Bobis padėjo mums atrasti Artūrą Konaną Doilį, Viktorą Hugo, Stiveną Kreiną, jis nepailsdamas kurstė aistrą rašytiniam žodžiui. Parinkdavo tokius autorius, kurių apsakymus bei romanus, jam atrodė, pajėgsime suprasti, kurie bent trumpam padės mums pasprukti nuo naktimis mūsų būstuose kylančių karų.

Iš jo sužinojome apie tokias knygas kaip Vargdieniai, Išaugusi Brukline, Skambutis Adanui, išmokome knygoje rasti užuovėją nuo šeimose siautėjančio siaubo. Jis žinojo, kaip mums padėti, nes pats augo taip pat ir čia pat. Jis žinojo, ką reiškia užmigti po baimės antklode.

Šventosios Širdies bažnyčioje buvo tylu, Šviestuvai palubėje metė šviesos pluoštus ant ilgų medinių klauptų eilių. Gale sėdėjo septynios moterys ir trejetas vyrų: pamaldžiai sunėrę rankas laukė, kada galės atlikti išpažintį.

Su bičiuliais šioje nedidelėje, bet talpioje bažnyčioje didžiuliu marmuro altoriumi centre praleisdavome daug laiko. Visi eidavome altoriaus patarnautojų pareigas, keisdamiesi pagal įprastą mišių tvarkaraštį sekmadieniais, o retkarčiais ir per paprastas vakaro mišias. Priklausė mums ir laidotuvės, jų metu turėjome mosuoti smilkytuvu, leisdami juodų dūmų kamuolius virš Pragaro virtuvės mirusiųjų karstų. Visi norėdavo šermenų mišių, kadangi už šiuos patarnavimus priklausydavo trijų dolerių užmokestis, o tie, kurie atrodydavo pakankamai niūriai, dar gaudavo kišenpinigių.

Be to, kartą per savaitę eidavome į mišias. Kartais ir dažniau, jeigu tėvui Bobiui prireikdavo, kad kas palydėtų senyvus parapijiečius į vakarines pamaldas. Kartais tiesiog užsukdavau į bažnyčią ir sėdėdavau valandų valandas, vienas ar su kuriuo nors iš bičiulių. Mane viliojo tuščios bažnyčios tyla ir kvapai, patiko sėdėti apsuptam šventųjų statulų ir vitražų. Ateidavau į bažnyčią net ne melstis, o atsipalaiduoti, atitrūkti nuo aplink kunkuliuojančių įvykių. Mudu su Džonu užsukdavome dažniau negu kiti. Mudu vieninteliai iš viso ketverto pasvarstydavome, kad gal ir vertėtų pasirinkti kunigystę. Ši perspektyva atrodė viliojanti jau vien dėl to, kad ji laidavo bilietą iš Pragaro virtuvės. Tarsi katalikiška loterija. Buvome dar per jauni, kad suvoktume celibato esmę, tad dažniausiai jaudindavomės, vaizduodamiesi, kaip atrodytume su Romos katalikų kunigo kororate.

Mudu intrigavo kunigui suteiktos galios. Jis gali laikyti mišias, suteikti paskutinį patepimą, krikštyti kūdikius, tuokti, o svarbiausia — sėdėti tamsioje klausykloje ir klausyti, kaip kiti išpažįsta nuodėmes. Išpažinties sakramentas mums reiškė raktą, atveriantį duris į slaptą išdavystės bei apgaulės pasaulį, kur žmonės atvirai išpažįsta niaurius nusižengimus ir žemus poelgius. Ir visa pridengta pamaldumu, slaptumu. Išpažintis atrodė įdomesnė už bet kokią knygą ar filmą, nes nuodėmės būdavo ne pramanytos, o padarytos žmonių, kuriuos mes iš tikrųjų pažinojome. Pagunda įsiskverbti į šį pasaulį buvo per daug didelė, kad jai atsispirtume.

Abiejose Šventosios Širdies bažnyčios pusėse palei pat sieną netoli galinių klauptų glaudėsi po dvejetą klausyklų, kiekviena apgaubta sunkiomis aksominėmis draperijomis. Klausyklos centre įtaisytos sunkios medinės, iš vidaus rakinamos durys. Kunigas, jei tik atsisėdęs į klausyklą įveikdavo miegą, pro du stumdoma langine uždengiamus langelius galėjo klausytis parapijiečių nuodėmių. Kiekvieną šeštadienio popietę nuo trečios iki penktos valandos prie klausyklų nusidriekdavo parapijiečių vorelė. Tuoj bus atskleistas kiekvienas meilės trikampis, suskaičiuotas kiekvienas keiksmas, kiekvienas nusižengimas, iškils visa, kuo per savaitę nusidėta. Geresnės vietos tokiomis dienomis Pragaro virtuvėje nerasi.

Mudu su Džonu sėdėdavome bažnyčioje kiekvieną šeštadienį po pietų. Žinojome, jog tėvas Timas Makendrius, senas, pavargęs, apykurtis, paprastai pirmąją išpažinčių klausymo valandą sėdėdavo vienoje iš arčiau altoriaus esančių klausyklų. Tėvas Makendrius garsėjo polinkiu skirti ypatingai griežtas bausmes už menkiausius nusidėjimus, nesvarbu, jis išgirsdavo juos išpažįstant ar jam tik pasirodydavo. Ypač negailestingą atgailą skirdavo vaikams ir ištekėjusioms moterims. Pavyzdžiui, už masturbaciją gaudavai sukalbėti tuziną Sveika, Marija ir pustuzinį Tėve mūsų.

Retsykiais, man pakursčius, mudu su Džonu įsliuogdavome į klausyklą sykiu su Makendriumi, užverdavome dureles ir klausydavomės nuodėmių, apie kurias buvo tekę tik skaityti. Neįstengėme įsivaizduoti, kaip būtume nubausti, jei mus pagautų, tačiau kad ir kas nutiktų, negalėjo nustelbti džiaugsmo, patiriamo išgirdus apie kaimyną, kuris prarado Viešpaties malonę.

Lindėjau antroje klausykloje, susitraukęs ant mažo medinio suolelio, nugara prisiplojęs prie šaltos sienos. Grafas, Džonas Reilis, sėdėjo šalia manęs.

— Jeigu mus pagaus, sudegins, — jis kalbėjo pašnibždomis.

— O ką, jei prieis kurio mūsų motina? — paklausiau, — jeigu išgirsi savo motinos išpažintį?

— O ką, jeigu išgirsime ką nors dar baisesnio? — paklausė Džonas.

— Ką baisesnio? — mano kinkos buvo per skystos įsivaizduoti ką nors baisiau.

— Pavyzdžiui, kad kas nužudė žmogų, — nesiliovė Džonas. — Ką, jeigu kas prisipažins nužudęs?

— Nusiramink, — stengiausi kalbėti kuo įtikinamiau. — Mums tereikia patogiai įsitaisyti, klausytis ir neužmiršti, kad jokiu būdu negalime juoktis.

Dešimt minučių po trijų dvi moterys iš galinių klauptų pakilo, atsistojo ir nužingsniavo prie pirmosios klausyklos, pasirengusios išpažinti nuodėmes tam, kuris jų negirdės. Jos išsiskyrė, viena priėjo iš vienos, kita — iš kitos pusės, praskleidė širmas, atsiklaupė ir laukė, kada prasivers stumdoma langelio užvarą.

Netrukus kažkas priėjo ir prie mūsų klausyklos.

— Na štai, — tariau, — pasiruošk.

— Dieve, padėk mums, — persižegnojo Džonas, — Dieve, padėk mums.

Išgirdome tylų vyriškio kostelėjimą iš dešinės, šnarėdamas jis priklaupė, pasirėmė alkūne į nedidelę atbrailą. Laukdamas, kol prasivers langelis, žmogėnas kramtė gumą ir giliai šnopavo.

— Ar mes jį pažįstame? — paklausė Džonas. — Tyliau!

Iš kitos pusės nusičiaudėjo moteris. Ji naršė rankinę ieškodama popierinės servetėlės. Išsišnirpštė nosį, palygino suknelę ir laukė.

— Kurį? — paklausė Džonas.

— Vyriškį, — tarstelėjau ir stumtelėjau langelio užvarą. Priešais išvydome storas vyro lūpas, nosį ir šeriais apžėlusį veidą, nuo mūsų skiriamą tinklelio, jo iškvepiamas slogus oras įšildė ir mūsų klausyklos pusę.

— Tėve, atleisk nusidėjėliui, — ištarė jis, pamaldžiai sudėjęs rankas. — Išpažinties buvau prieš dvejus metus.

Džonas įsikirto man į petį, o aš stengiausi suspausti drebančias kojas. Nė vienas nepratarėme nė žodžio.

— Aš nusidėjau, tėve, — tęsė vyriškis. — Ir gailiuosi už visas savo nuodėmes. Aš losiu, visus nuomos pinigus sukišu už arklius. Meluoju žmonai, kartais suduodu jai, vaikams. Prasti mano popieriai, tėve. Privalau išsikrapštyti iš šitos duobės. Ką man daryti?

— Melskis, — tariau kiek įmanydamas žemesniu balsu.

— Jau meldžiausi, — atsakė. — Nepadeda. Aš skolingas lupikautojams. Krūvas pinigų. Tėve, privalai man padėti. Juk čia visi ateina pagalbos, argi ne? Neturiu daugiau kur kreiptis. Viskas.

Užgniaužę kvapą, mudu su Džonu tylėjome.

— Ar girdi, tėve? — paklausė.

— Girdžiu.

— Na, — paragino vyriškis. — Tai kas man už tai?

— Tris Sveika, Marija, — pasakiau. — Vieną Tėve mūsų. Ir telaimina tave Dievas.

— Tris Sveika, Marija? — pasipiktino vyriškis. — Ką, po velniais, man duos tos sveikos marijos?

— Jų reikia tavo sielai, — paaiškinau.

— Dėjau skersą aš ant tos sielos! — garsiai riktelėjo vyriškis. — Dėjau ir ant tavęs, tu, veltėdžiaujantis šunsnuki!

Vyras atsistojo, atitraukė purpurines draperijas iš dešinės ir su trenksmu išvirto iš klausyklos, įsiūčio proveržiu atkreipdamas laukiančiųjų dėmesį.

— Ačiū Dievui, pavyko, — tariau Džonui, o šis pagaliau paleido mano petį.

— Neprasidėk su moterimi, — prašė Džonas, — maldauju. Maunam iš čia.

— Kaip mes paspruksim? — paklausiau.

— Daugiau nepriimkim, — zyzė Džonas. — Tegul visi eina prie kitos klausyklos. Temano, kad šitoj nieko nėra.

— Paklausykim dar bent vienos, — maldavau.

— Ne, — kratėsi Džonas. — Aš per daug bijau.

— Tik vienos, — prašiau.

— Ne.

— Tik vienos.

— Vienos, — sutiko Džonas. — Ir maunam iš čia.

— Gerai, įkalbėjai.

— Pasidievažyk.

— Bažnyčioj negalima dievažytis, — priminiau.

Moteris šnekėjo švelniu tyliu balsu, kone šnibždėjo. Šydo kraštelis dengė jos veidą, gniaužydama rankas klausyklos tamsoje, nagų galais vis grybštelėdavo per medinę sienelę.

— Atleiski man, tėve, — pradėjo ji, — paskutinį kartą išpažinties buvau prieš šešetą savaičių.

Mes abudu žinojome, kas ji tokia; ne kartą matėme žingsniuojant Pragaro virtuvės gatvėmis, įsikirtusią į parankę tąkart ją sudominusiam vyriškiui. Tai buvo moteris, kurią paminėjus mūsų tėvai šyptelėdavo, o motinos liepdavo dėtis, kad jos nepastebime.

— Gyvenimas man galutinai apkarto, tėve, — ištarė ji. — Dažnai atrodo, jog verčiau nė nepabusčiau ryte.

— Kodėl? — sušvokščiau kuo dusliau pro marškinius ant Džono nugaros.

— Aš gyvenu nedorai, — tęsė ji. — Visa, ką darau, nedora, bet nežinau, kaip liautis.

— Privalai melstis, — patariau.

— Meldžiuosi, tėve, — atsakė ji, — patikėkite manimi, meldžiuosi kiekvieną mielą dieną. Tačiau niekas nesikeičia.

— Pasikeis.

— Aš guliu su vedusiais vyrais, — nesiliovė moteris. — Vyrais, kurie turi šeimas. Ryte sau sakau, kad jau viskas. Bet vis ne ir ne.

— Kada nors bus, — pasakiau, mačiau, kaip jos rankos gniaužia rožinį.

— Turės būt greitai, — ištarė moteris tvardydamasi, kad neprapliuptų ašaromis. — AŠ nėščia.

Džonas pažvelgė į mane, abiem rankom užspausdamas burną.

— Kas tėvas? — paklausiau.

— Sakykim, kad keli, — atsakė moteris, tačiau sarkazmas nenustelbė liūdesio jos balse.

— Ką ruošiesi daryti?

— Žinau, ką, jūsų manymu, turėčiau daryti. Tik nežinau, ką iš tiesų padarysiu.

— Na, turi laiko, — man per kaklą žliaugė prakaitas.

— Aš daug ko turiu, — pareiškė moteris, — tik ne laiko.

Ji persižegnojo, suvyniojo rožinį, sužėrė į priekinę suknelės kišenaitę. Nusibraukė nuo akių plaukus ir pakėlė rankinę, kurią buvo pasidėjusi prie kelių.

— Man laikas, — tarė, o paskui neapsakomai mus išgąsdindama pridūrė: — Ačiū, kad išklausėte, vaikinukai. Dėkui, žinau, kad neišpliaukšite.

Ji barkštelėjo į langelį dviem pirštais, pamojavo ir žengė iš klausyklos. — Ji suprato, — pasakė Džonas.

— Suprato, — pritariau. — Ji suprato.

— Kam ji mums viską pasakė? — Turbūt jai reikėjo išsikalbėti.

Atsistodamas Džonas prisispaudė prie sienos ir netyčia pastūmė klausyklos langelio užvarą. Už jo, neryškiai sudūluodamas pro tinklelį, priklaupė vyriškis.

— Atleiskite man, tėve, aš nusidėjau, — jau sududeno žemu baritonu.

— Na tai ką? — rėžė Džonas. — Ką? Manai, dėl to tapai kuo nors ypatingas?

Džonas atvėrė klausyklos duris, ir mes abu žengėme, nulenkę galvas, sudėję maldai rankas.

Ketvirtas skyrius

1964-ųjų vasara

Ko jau ko, o keršyti buvome išmokyti.

Pragaro virtuvėje savo kailiu patirdavai profesionalų teikiamas atsiteisimo už blogį pamokas. Jokia išdavystė čia nebuvo nukenčiama, nė vienas nelikdavo be atlygio. Virtuvėje tavęs paisė tik tiek, kaip sparčiai ir išradingai suvesdavai sąskaitas. Neatkeršijusiam nukentėjusiajam prilipdavo bailio etiketė, tokia pat nepakenčiama kaip bet kuri kita gėdos žymė. Čia galėjo peršauti, subadyti ar net nužudyti vyrą, berniuką, moterį ar mergaitę dėl įvairiausių priežasčių, tačiau už visų jų slypėjo paprastas dėsnis — akis už akį.

Mes su bičiuliais buvome dar visai vaikai, kai Pragaro virtuvėje viešpatavo vyriškis, vardu Kingas Benis.

Jaunystėje Kingas Benis buvo Čarlio Lučiano-Sėkmės kūdikio samdomas žudikas; pasakojama, kad jis vienas iš tų, kurie 1932 metų vasario aštuntosios naktį 23-iojoje gatvėje iš kulkosvaidžio nupylė Kolą-Laukinį šunį. Sykiu su Šulcu-Olandu Kingas valdė kontrabandą, su Anastazija-Kietuoju Toniu išlaikė keletą klubų, buvo supirkęs virtinę motinos vardu registruotų butų Vestsaido 49-ojoje gatvėje. Buvo aukštaūgis, gerokai per šešias pėdas, tankių tamsių plaukų, keistai nejudrių akių. Vedęs moterį ne iš Pragaro virtuvės, vaikų neturėjo.

— Kai pirmąsyk jį sutikau, buvo keturiolikos, — kartą vakare išsipasakojo man tėvas. — Tada nebuvo toks kietas. Gatvės muštynėse jį sutrindavo nelyginant šūdą. Sykį vienas airis, kokių dvidešimt penkerių metų vyrukas, velniaižin už ką, pastveria Kingą Benį ir trenkia laiptais žemyn. Krisdamas Kingas Benis pasėja visus priekinius dantis. Aštuonerius metus jis laukė progos atsikeršyti. Užtiko tą tipą viešojoj pirty, mirkstantį vonioje. Įėjęs Kingas Benis pažvelgia į veidrodį, išsiima priekinius dantis, pasideda ant prausyklės. Žiūri į vyriškį vonioje ir taria; „Kai tik žvilgteliu į veidrodį, vis matau tavo snukį”. Išsitraukia ginklą ir suvaro vyrukui į abi kojas po dvi kulkas. Tada jam sako: „Dabar kai prausiesi, matysi mano”. Nuo to laiko niekas nekišo nagų prie Kingo Benio.

Jis niekad nepriimdavo skubotų sprendimų, tačiau ką nuspręsdavo — galutinai. Jo žodį Pragaro virtuvėje gerbė kaip įstatymą. Vienintelį įstatymą, kurio niekas nelaužė.

Jei prireikdavo, Kingas Benis griebdavosi diplomatijos. Jėgos — tada, jei be to negalėdavo apsieiti. Pinigus jis uždirbdavo senais gaujų metodais — susišluodamas mafijos rinkliavą, skolindamas už palūkanas, nuvarydamas krovininius sunkvežimius, prekiaudamas neaiškios kilmės turtu, iš prostitucijos. Visų šių nusikaltimų policijos departamentas, patepamas kas savaitę, lyg nepastebėdavo, o vietiniai, taip pripratę prie nelegalios veiklos, kad be to negalėjo gyventi, pritardavo. Kingas Benis valdė geležiniu kumščiu, o kai iškildavo grėsmė jo viešpatavimui, — antpuoliai būdavo mirtini. Jam karaliaujant ne vienas bandė pasiglemžti Kingo Benio biznį, ne vienas buvo sutvarkytas.

Jis padėdavo tiems, kuriuos mėgo, bet į tų, kuriuos laikė prievolininkais, finansinius reikalavimus nė dėmesio nekreipė. Išklausydavo patekusiuosius į bėdą ir patardavo, kaip išsikrapštyti. Jis buvo tėvas nuodėmklausys be sąžinės.

Didžiulis kambarys skendėjo tamsoje. Trys vyriškiai juodais švarkais ir juodais sportiniais marškinėliais sėdėjo prie stalo palei atvirą langą — lošė sette bello ir rūkė cigaretes be filtro. Virš jų ant sumazgytos virvės kabalavo blankiai spingsinti plika lemputė. Jiems už nugarų iš muzikinės dėžės sklido itališkos meilės melodijos. Nė vienas nekalbėjo.

Kambario gilumoje, už pusmėnulio formos baro, stovėjo aukštas liesas vyriškis, tyrinėdamas tos dienos arklių lenktynių lentelę. Didelis baltas puodelis, pilnas espresso, padėtas po kairei, „Kenmore” žadintuvas tiksėjo jam iš dešinės. Jis vilkėjo juodus marškinius, megztinį, kelnes, ant kairės rankos bevardžio mūvėjo didžiulį ovalų žiedą. Plaukai buvo glotniai užversti atgal, veidas švarutėliai nuskustas. Kramtė nedidelį gumos gabalėlį, o burnos kamputyje stirksojo storas medinis dantų krapštukas.

Pasukau į kambarį vedančių senų medinių durų rankeną ir plačiai jas atvėriau: šykštūs popiečio saulės spinduliai įslinko man iš paskos. Batų užkulniais girgždindamas grindis, nužingsniavau prie Kingo Benio, bet nieks nė akių nepakėlė.

— Ar galėčiau sutrukdyti? — paklausiau stovėdamas prieš jį pačiam ilgo baro gale nugara į tris kortuojančius vyrus.

Kingas Benis pakėlė akis nuo lenktynių lentelės ir linktelėjo. Paėmė kavos puodelį, pakėlė prie lūpų, lėtai siurbtelėjo, nenuleisdamas nuo manęs akių.

— Norėčiau jums dirbti, — išlemenau. — Padėti jums, daryti, ko prireiks.

Kingas Benis pastatė puodelį ant baro ir dviem pirštais brūkštelėjo per apatinę lūpą. Jo akys nė nekrustelėjo.

— Galėčiau būti jums naudingas, — tęsiau. — Galite pasikliauti. Vienas iš kortom lošiančių vyriškių atstūmė kėdę, pakilo ir prisiartino prie manęs.

— Tu mėsininko vaikas, jei neklystu? — paklausė jis; buvo apžėlęs trijų dienų pilkšvais šeriais, palei dantenas parudę dantys, apaugę apnašomis.

— Aha, — pasakiau.

— Tai kokio ieškai darbo? — paklausė, linktelėdamas galva Kingo Benio pusėn.

— Bet kokio, — atsakiau. — Man tinka bet koks.

— Nežinau, ar ką turime, vaike, — tarė jis. — Kažkas tau, matyt, pripaistė nebūto.

— Niekas man nieko nepripaistė, — nepasidaviau. — Visi sako, kad reikia čia ateiti, jei nori darbo.

— Kas tie visi? — vėl paklausė vyriškis.

— Kaimynai, — atsakiau.

— A, — tarė vyras. — Jie... Tu man pasakyk, ką, po velniais, jie žino?

— Jie žino, kad jūs, vaikinai, turite darbo, — tariau, nukreipdamas žvilgsnį nuo senesniojo vyriškio į Kingą Benį.

— Gudrus, subingalvis, — tarė senesnysis, nusigręždamas ir grįždamas prie savo kėdės ir kortų.

Kingas Benis ir aš susižvalgėme, tuo metu jo kava šalia aušo.

— Atsiprašau, kad sugaišinau, — nudėriau akis ir jau sukau durų link. Truktelėjau rankeną ir virstelėjau duris, įleisdamas kelis oro gūsius, išlaisvindamas dūmų ratilus.

— Luktelk, — pagaliau prakalbo Kingas Benis.

— Ką? — paklausiau atsigręždamas.

— Ateik rytoj, — pasakė Kingas Benis, — jei nori darbo.

— Kokiu laiku?

— Bet kada, — ranka siektelėjo puodelio su ataušusia kava ir vėl įsigilino į lenktynių lentelę.

Iš pradžių Kingas Benis man mokėdavo dvidešimt penkis dolerius per savaitę, o mano darbas trukdavo tik keturiasdešimt minučių. Dukart per savaitę, pirmadienio ryte prieš pamokas ir penktadienį po pietų, kai mus paleisdavo iš mokyklos, eidavau į didžiulį kambarį 12-ojoje aveniu, kur savo verslą tvarkė Kingas Benis. Čia vienas iš trijų vyriškių įteikdavo man suglamžytą popierinį maišą ir pasiųsdavo su juo į vieną iš dviejų artimiausių policijos nuovadų.

Tai buvo genialus būdas paduoti kyšį. Net jei būtume pagauti su šiais pinigais, įstatymas mažai ką būtų galėjęs padaryti. Niekas juk nepasodins į kalėjimą vien už tai, kad padavei kažkam popierinį maišą. O dar vaiko.

Buvau neseniai pradėjęs dirbti pas Kingą Benį. Žingsniavau 10-ąja aveniu, pasispaudęs po dešine ranka popierinį maišą su pinigais. Šilta pavasario popietė be debesų; vidudienio mašinų srautas išvaikė menką lietaus pažadą. Stabtelėjau ties 48-osios gatvės kampu praleisti poros pro šalį riaumojančių automobilių, paliekančių dulkių ir dūmų debesį.

Nepastebėjau už nugaros stovinčių dviejų vyriškių.

Žemesnis, šviesiomis kelnėmis ir ruda vasarine striukele, pasilenkė prie manęs ir, nutvėręs už alkūnės, prisitraukė arčiau. Antrasis, aukštesnis, tvirtai užlaužė man ranką.

— Žingsniuok, žingsniuok, — paragino, — tik cyptelėsi, ir tau galas.

— Kur mes einam? — paklausiau, stengdamasis neišsiduoti, kad puoliau į paniką.

— Užsičiaupk, — liepė žemesnysis.

Mes pasukome kita kryptimi, dabar žingsniavome 47-ąja gatve krantinės link, pro automobilių plovyklą ir visą parą veikiančią degalinę. Pakeliui žemesnysis tvirčiau užsuko man ranką, ant kaklo pajutau šiltą iš jo burnos tvoskiančią smarvę.

— Atėjome, — tarė jis, — eik čiafudinkis, liaukis vilkęsis.

— Jūs, vaikinai, turbūt pakvaišote, — tariau. — Ar žinote, su kuo prasidedat?

— Kur nežinosim, — atsakė aukštesnysis. — Mes tiesiog apsidirbę iš baimės.

Aukštesnysis išplėšė popierinį maišą man iš po rankos ir taip stumtelėjo, kad paknopstomis nėriau į daugiabučio tarpdurį. Koridorius buvo tamsus, siauras; kraujo raudonumo sienos prisilietus šaltos. Keturiasdešimties vatų lemputė metė šykštų šešėlį ant laiptų ir cementinių grindų. Trys šiukšliadėžės sandariais dangčiais stovėjo išrikiuotos palei namo sargo būstą pirmame aukšte. Girgžtelėjusios tolimajame koridoriaus gale atsivėrė medinės durys, vedančios į šlamšto priverstą galinį kiemą.

Klūpėdamas žiūrėjau, kaip aniedu skaičiuoja pinigus iš popierinio maišo. Išvydę mane įsistebeilijusį, liovėsi.

— Vaikui čia nemažai pinigų, — pripažino aukštesnysis šypsodamasis. — Nežinau, ar aš patikėčiau tokiam vaikigaliui kaip tu tiek daug pinigų. O jei pamesi?

— Juk tai viso labo pinigai, — pasakiau, žvilgtelėdamas į duris, man už nugaros atsiveriančias į kitą koridoriaus galą.

— Kiek tau iš šito atrėš? — paklausė mane žemesnysis, — Kokia tavo dalis?

— Nieko man neatrėš, — pasakiau.

— Tada tu tikrai ne toks gudrus, kaip pats sau atrodai, — pasakė žemesnysis.

— Daug kas man šitą sakė, — pareiškiau atsistodamas ir nusibraukdamas į kelnių klešnes rankas.

Aukštesnysis vėl apvijo pinigus guminėmis juostelėmis, abu pluoštus įdėjo į popierinį maišą ir įsikišo į priekinę švarko kišenę. Žemesnysis, atsukęs man nugarą, žiūrėjo pro atvirą tarpdurį, tikrindamas, ar gatvėje judru.

Tada spragteldamos atsivėrė sargo durys. Tarpdury išdygo senyvas vyriškis berankoviais sportiniais marškinėliais ir rudo velveto kelnėmis ir įsmeigė akis į tris nepažįstamus įsibrovėlius.

— Ką jūs darote? — jo balsas buvo kimus, su itališku akcentu. — Atsakykite man. Ką jūs čia darote?

— Nurimk! — atrėžė aukštesnysis striukai, tvardydamasis. — Mes kaip tik išeinam. Patenkintas?

— Ką darote berniukui? — paklausė senyvas vyriškis žengdamas iš tarpdurio; rankas prispaudęs prie šonų, jis artinosi prie manęs.

— Jie paėmė mano pinigus, — pasakiau jam. — Pasekė mane ir atėmė pinigus.

— Jūs atėmėt pinigus? — paklausė vyriškis nieko gera nežadančiu balsu.

— Vaikas prašyte prašosi bėdos, — tarė aukštesnysis. — Neklausyk jo.

— Jie maiše, — pasakiau. — Pinigai, kuriuos jie paėmė, maiše. Sargo akys nukrypo į popierinį maišą, kyšantį ano švarke.

— Parodyk man maišą, — tarė senasis.

— Eik kruštis, — sviedė jam aukštesnysis.

Nė nemirktelėdamas, senasis žmogus lėtai užkišo ranką už nugaros, prie kryžkaulio. Ištraukė ją jau laikydamas 38-ojo kalibro pistoletą su atlaužtu gaiduku; sidabrinis blizgantis ginklo cilindras nukrypo tiesiai aukštesniajam į krūtinę.

— Parodyk man maišą, — dar kartą įsakė senasis žmogus. Aukštesnysis ištraukė popierinį maišą iš švarko kišenės ir padavė jį senajam, stengdamasis vengti staigių judesių. Maišą senis numetė man.

— Mauk, — tarė jis, — pro užpakalines duris.

— O kaip su jais?

— Tau rūpi?

— Ne, — atsakiau.

Apsisukau, pasikišau po ranka maišą ir nėriau lauk. Peršokau per žemą gretimo kiemo tvorelę, kirtau nedidelę gatviūkštę ir išlindau 11-ojoje aveniu.

Nė karto negrįžtelėjau, net tada, kai išgirdau nuaidint keturis šūvius.

— Man reikia, kad kas nors eitų sykiu, — pasakiau Kingui Beniui. — Ką, jei tas senis nebūtų pasirodęs?

— Bet jis pasirodė, — pareiškė vyriškis Kingui Beniui iš kairės. — Ir tave apgynė.

— Gal kitą sykį jie pataikys į tokį pastatą, kur manęs niekas neapgins, — man veidą išmušė prakaitas.

— Kito karto nebūna, — atsakė vyriškis, prisidegdamas cigarą.

— Gal tavo tiesiog per menkos kinkos šitam darbui, — tarė kitas Kingo Benio vyrukas. — Čia ne taip lengva, kaip įsivaizdavai.

— Mano kinkos nė kiek ne per silpnos, — spyriausi.

— Tuomet nėra ko jaudintis, — ištarė kitas man už nugaros. Kingas Benis mostelėjo nuvaikydamas dūmų ratilus sau nuo akių. Jo žvilgsnis buvo šaltas ir nejudrus, nepriekaištingai sukirptas švarkas bei kelnės prigludę, ant kairio riešo užveržtas laikrodis dideliu ciferblatu su peliuku Mikiu.

— Tai ko tau reikia? — paklausė jis vos sukrutindamas lūpas.

— Mano draugų, — pasakiau.

— Tavo draugų? — nusijuokė vyriškis man už nugaros. — Kaip manai, kas čia, gal kokia stovykla?

— Aš neprašau daugiau pinigų, — tęsiau, — galėsite atskaičiuoti iš manęs.

— Kas tie draugai? — pasidomėjo Kingas Benis.

— Vietiniai, — pažvelgiau tiesiai į jį. — Jūs pažįstate jų šeimas kaip ir mano.

Vyras man už nugaros skėstelėjo rankomis.

— Mes negalime pasitikėti kažkokiais vaikais!

— Šitais vaikais jūs galite pasitikėti, — tariau.

Kingas Benis nubloškė ką tik išpūstų cigaro dūmų ratilus, stumtelėjo kėdę ir atsistojo.

— Pasikviesk draugus, — tepasakė, apsisuko ir nužingsniavo į kambario galą. — Ir, Toni, — pridūrė Kingas Benis neatsisukdamas, tiesiais pečiais, lėtai vilkdamas nesveiką dešinę koją.

— Ką, Kingai? — paklausė vyras su cigaru dantyse.

— Niekada čia daugiau nerūkyk.

Penktas skyrius

Storasis Mančas buvo šlykščiausias žmogus Pragaro virtuvėje, ir už tai mes jį mylėjome. Jis turėjo saldainių krautuvėlę, įspraustą tarp dviejų gyvenamųjų namų 50-osios gatvės vidury. Vieno iš tų namų trečiame aukšte gyveno jo paniurėlė žmona su siauru randu ant dešiniojo skruosto. Meilužė, kuri atrodė vyresnė už žmoną, gyveno ketvirtame kito namo aukšte. Abidvi moterys kiekvieną mėnesį gaudavo apsimestinio invalidumo pašalpą. Abudu čekiai kas mėnesį būdavo perrašomi Storajam Mančui.

Galiniame parduotuvytės kambaryje lošdavo skaičių loteriją, nuo kiekvieno statomo dolerio Storasis Mančas pasilikdavo ketvirtį. Pagal popierius parduotuvė priklausė Storojo Mančo motinai, kuri tariamai gyveno Puerto Rike, Pragaro virtuvėje jos niekas nebuvo regėjęs. Storasis Mančas, gaudavęs socialinę pašalpą, dar turėjo dalį atviros automobilių aikštelės Vakarų 54-ojoje gatvėje, netoli teatrų kvartalo. Buvo tik įpusėjęs ketvirtą dešimtį, bet dėl stambaus stoto ir apžėlusios barzdos atrodė bent dešimčia metų vyresnis. Kas tik jam pasipindavo, visus dėdavo į šuns dienas, pasitikėjo tik saujele ir žinojo viską, kas vyksta aplinkinėse gatvėse. Nedirbęs nė dienos, Storasis Mančas sučiupo amerikietiškąją svajonę.

Pragaro virtuvėje visi jos troško kuo greičiau.

Stovėjome priešais Storojo Mančo saldainių parduotuvę, laukdami progos atsisukti gaisrininkų siurblį. Aš turėjau iš užpakalio į kelnes įsikišęs didžiulį veržlėraktį, išpeštais marškinėliais pridengęs, ko iki galo neuždengė kelnės. Prie manęs stovėjo Džonas, rankose laikė tuščią „Chock Full O’Nuts” kavos skardinę. Už mūsų du girtuokliai puertorikiečiai kabinėjosi prie Storojo Mančo, kodėl „Colt. 45” salyklinio alaus skardinė tokia brangi.

Nors drąsiai galima sakyti, kad Storasis Mančas neapkentė beveik visų, kuriuos sutikdavo, kažkodėl mūsų jis neūdydavo. Mes jam buvome tarsi nepavojingos gatvės žiurkės, išlindusios tik pasismaginti. Jis mėgo su mumis pajuokauti, pašiepti viską, ką darėm, ir įžeidinėti mus, kai tik turėjo ūpo. Pažinojome jį visą gyvenimą ir jautėme, kad jis mumis pasitiki. Niekad iš jo nevogdavom, nebandėm kaip nors kitaip apgauti. Neprašydavom pinigų ir neužvirdavom košės prie jo parduotuvės. Jis mėgo mūsų kompaniją, jam patiko, kai atsikirsdavom, kaip ir tada, kai gaudavom nuo jo, jo akys užsižiebdavo tom retom progom, kai mes atšaudavom aštriau už jį. Mes visad jautėm, kad Mančo gera širdis ir kad jis mėgsta vaikus. Tik jis nenorėjo, kad kas nors tai sužinotų.

— Vis dėlto kas čia per šūdas? — paklausė Džonas, durdamas pirštu į „Colt. 45” skardines.

— Alus su myžalais, — atsakė Tomis, užkėlęs koją ant ugniagesių kolonėlės.

— Tada girtuokliai teisūs, — pareiškė Tomis, — Mančas ima per daug.

— Kada tu atsuksi šitą siurblį? — paklausė Tomis.

— Farai turi apsukti dar kartą, — paaiškino už jo stovintis Maiklas. — Kai jie nutols.

— Ei, Mančai, — suriko Džonas, kad anas parduotuvėje girdėtų.

— Ką? — atsiliepė Storulis.

— Ar galiu pasinaudoti tavo tualetu? — paklausė Džonas.

— Eik šikt, driskiau, — atsakė Storasis Mančas juokdamasis, taip jis suprato juokus. — Myžk į kelnes.

— Tai reiškia „ne”? — Džonas pasiteiravo manęs.

— Turbūt, — truktelėjau pečiais.

— Ei, Mančai, — įsikišo Tomis, — Būk žmogus. Jam labai reikia.

— Čiulpk galą, — Storasis Mančas dar labiau įsilinksmino.

— Tada baigta, — pasakė Tomis. — Daugiau iš tavęs nieko nepirksim.

— Pasikarkit.

— Eikš, — tariau aš. — Gali užeiti pas mane. Man vis tiek reikia šį tą pasiimti.

— Ar tikrai?

— Tai arba namie, arba Storojo Mančo mašinos gale, — pasakiau.

— O kur ji pastatyta? — paklausė Džonas.

Dieną Pragaro virtuvėje niekas nerakindavo buto durų, nerakindavom nė mes. Kiek įkabindami šovėm su Džonu laiptais į antrą aukštą, vos spėjo nert iš po kojų gatvinis juodas ponios Alėti katinas. Prašvilpėm pro didžiulį augalą gėliapuody prie ponios Bleik, ir puolėm prie mūsų durų. Pasukau rankeną ir įžengiau virtuvėn, Džonas paskui mane. Tualetas buvo kairėje, ant medinių durų palei virtuvės stalą prismeigtas tėvo Pijaus kalendorius, o durys užsidarė iš lauko — kodėl, žinojo tik anksčiau čia gyvenę nuomininkai. Girdėjau mamą giliau kambary švilpaujant populiarią itališką dainelę. Ant viryklės stovėjo kavinukas su ką tik užvirta espresso kava, o ant stalo — du puodeliai ir cukrinė.

— Jau maniau, nespėsiu, — pasakė Džonas, siekdamas rankenos.

— Paskubėk, — paraginau. — Kol neprivarei ant grindų.

Durys atsivėrė, ir mudu su Džonu suakmenėjome.

Viduje ant šikpuodžio sėdėjo sesuo Karolina Saunders baltu abitu, mano antros klasės mokytoja ir viena geriausių mano motinos draugių. Mes spoksojome, sustingę kaip statulos.

Vienoje rankoje ji laikė tualetinio popieriaus gniužulą.

— O siaube! — sukliko Džonas.

— O Dieve! — pasakė sesuo Karolina.

Akimirksniu vėl atsidūrėme gatvėje, Džonas taip skuodė, kad vos nenuslydo nuo paskutinių laiptelių. Maiklas su Tomiu sprigtavo centus į plytų sieną.

— Kaip greitai, — pasakė Maiklas. — Ką, pradėjai koridoriuj?

— Man grabas, — pasakiau. — Grabe ir pakastas. Tomis nesuprato.

— Ar užtai, kad Džonas nusimyžo pas tave?

— Mes matėme vienuolę, — Džonas stovėjo pasilenkęs, rankomis įsirėmęs į kelius, gaudydamas kvapą.

— Kur? — paklausė Maiklas. — Koridoriuj?

— Ant puodo! — atsakė Džonas. — Ji sėdėjo Šekspio tualete! Šiušiojo!

— Čia tai bent, — pasakė Tomis. — Ir nepagalvotum, kad vienuolės tai daro.

— Kuri vienuolė? — paklausė Maiklas.

— Sesuo Karolina, — pasakiau ir vėl nusipurčiau prisiminęs.

— Gerai pataikėt, — pasakė Tomis. — Ji tikrai gražutė.

— Ar matėt jos kūšį? — paklausė Maiklas.

— Vienuolės kūšį! — sušuko Džonas. — Mes už tai supleškėsim kaip šakelės, Šekspi!

— Nurimkit, — pasakė Maiklas. — Nieko neįvyks.

— Iš kur toks tikras? — paklausiau aš.

— Ji vienuolė, ar ne? Ji niekam nesakys. Nes jei kas sužinos, tai jai bus daugiau bėdos nei jums.

— Gal ir taip, — sudejavo Džonas. — Bet mes vis tiek neturėjom matyti to, ką matėm.

— Gal juokaujat? — paklausė Tomis. — Kas gali būti geriau nei vienuolės kūšys?

— Aš mačiau tik odą, — pasakė Džonas. — Dievaži. Baltus drabužius ir baltą odą. Daugiau nieko.

— Ar ji ką nors sakė? — paklausė Tomis.

— Pats paklausk, — Maiklas tarė žvelgdamas Džonui per petį. — Štai ji ateina.

— Man ką tik sustojo širdis, — pranešė Džonas išbalusiu veidu, lūžinėjančiu balsu.

— Ji ateina mūsų, — pasakiau, atsisukdamas į seserį Karoliną: mačiau, kaip nulipo mano namo laipteliais, apsidairė, ar nėra mašinų, ir pasuko mūsų link.

— Ko, po galais, tai vienuolei reikia? — paklausė Storasis Mančas, šliurpdamas šokoladinį „Yoo-Hoo” ir kasydamasis trijų dienų šerius.

— Tu tylėk, Storuli, — pasakė Maiklas.

— Užkąsk galo, — atsikirto Storasis Mančas, užeidamas už gėrimų prekystalio.

— Sveiki, berniukai, — pasisveikino sesuo Karolina ramiai, švelniu balsu.

Ji buvo jauna, lygaus veido. Užaugusi Bostono didmiestyje, paskui prieš paskyrimą į Šventosios Širdies vienuolyną trejetą metų gyveno Lotynų Amerikoje, kur dirbo su vargšais. Seserį Karoliną mėgo mokiniai ir gerbė jų tėvai, kitaip negu kitos parapijos seserys, ji laisvai jautėsi su Pragaro virtuvės žmonėmis. Nors pati nemokėjo itališkai, o mano motina vos kelis žodžius angliškai, tarp jų užsimezgė tvirta draugystė, sesuo Karolina lankydavo mano motiną tris kartus per savaitę. Jai nereikėjo daug aiškinti apie tokią santuoką kaip mano motinos, ji visada pati paskubėdavo užsukti, kai tėvas ir vėl primušdavo mamą.

— Sveika, sesute, — atsakė Maiklas lyg niekur nieko. — Kas nutiko?

Sesuo Karolina nusišypsojo ir uždėjo ranką Džonui ant peties. Tik iš baimės jis nespruko šalin.

— Tualetas dabar laisvas, jei tau dar reikia, — tarė švelniai.

— Ačiū, — suvebleno Džonas.

— Mes nenorėjom, — pasakiau aš.

— Žinau, — pasakė ji. — Ir pamirškim tai. Aš jau pamiršau.

— Ačiū, sesute, — padėkojau.

— Pasimatysime bažnyčioje, berniukai, — tarė jau nueidama.

— Kokia šaunuolė, — pasakė Džonas, žiūrėdamas, kaip ji eina gatve į vienuolyną 51-ojoje, o ilgas baltas apdaras plaikstosi jai apie kojas.

— Ir neblogas užpakaliukas, — tarė Maiklas, mirktelėdamas man.

— Šūdą jūs nors vienas išmanot apie užpakaliukus, — atsiliepė Storasis Mančas iš už prekystalio.

— Aš turiu nusimyžt, — pasakė Džonas, bėgdamas per gatvę. — Negaliu ilgiau kentėti.

— Įdomu, — pasakė Tomis. — Dabar jis įeis ir ras tavo motiną tupinčią su reikalais.

— Tada, — tarė Maiklas, — jis gali ir pro langą iššokti.

— Gali ir taip šokti pro langą, — įkišo savo trigrašį Storasis Mančas. — Niekam tikęs mižnius.

— Eik, išsiplauk burną šūdu, Storuli, — pasakė Tomis.

— Kad jus kur perkūnas, — keikėsi Storasis Mančas. — Visus iki vieno. Ir pritrenktų mirtinai.

Atsisukome į Storąjį Mančą ir prapliupome juoktis, eidami nuo parduotuvės gaisrininkų kolonėlės link — po dienos karščio mūsų laukė šaltos atgaivos dozė.

Šeštas skyrius

Tėvas Robertas Kariljas buvo uosto kroviko sūnus. Jis jautėsi taip pat laisvai ir sėdėdamas ant suolo prie baro atkampios gatvelės aludėje, ir per sumą stovėdamas prie altoriaus. Prieš atrasdamas dvasinį pašaukimą, Pragaro virtuvės augintinis irgi flirtavo su smulkių nusikaltėlių pasauliu. Kariljas išvyko į seminariją vidurio vakarų Amerikoje, likus trims savaitėms iki šešioliktojo gimtadienio. Grįžęs po dešimties metų, jis paprašė paskiriamas į Šventosios Širdies parapiją.

Su mumis elgėsi visai ne kaip kunigas. Jei po pietų ką nors žaisdavom, paskui jis visus vaišindavo pica, arba tol lauždavo kai kuriuos parapijiečius, kol surinkdavo pinigų naujai sporto salės įrangai. Jis buvo mums draugas. Draugas, kuris, beje, dar ir kunigas.

Kaip ir mes, tėvas Bobis turėjo didelę komiksų ir beisbolo kortelių kolekciją, buvo nepasotinamas bokso aistruolis, o iš aktorių labiausiai garbino Džeimsą Kegnį. Šalia bažnyčios buvo įsirengęs nedidelį kabinetėlį, pilną pririkiuotą knygų ir senų bliuzo plokštelių. Pačiam vidury kabojo didžiulis įrėmintas Džeko Londono, stovinčio ant sniego pakriaušės, portretas. Jei man kada būtų kilusi pagunda ką nors nukniaukti iš tėvo Bobio kabineto, tai šią nuotrauką.

Nors nusikalsti Pragaro virtuvėje buvo įprasta, bažnyčios visi paisė, kreipdami pagarbų žvilgsnį į jos vadovus. Kunigai atvirai verbuodavo berniukus į seminariją, kunigystę siūlydami kaip išsigelbėjimą iš Pragaro virtuvės. Vienuolės dažnai pasivedėdavo mergaites atvirai pasišnekėti apie seksą ir smurtą.

Visi vietos kunigai, vienuoliai ir vienuolės žinojo, kokie pasiutę gali būti jų ganomieji ir kad jų pareiga gydyti mūsų kūno ir dvasios žaizdas. Jie išklausydavo mušamas žmonas, kurios ateidavo pas juos paguodos, mokėjo nuraminti išgąsdintą vaiką, jie padėdavo, kur galėjo, paprastai stengdamiesi per toli nenukrypti nuo vietos žmonių supratimo bei nepamiršti, kad daug kam jie negali turėti jokios valios.

Dvasininkai puikiai žinojo Pragaro virtuvės taisykles. Žinojo, kad kai kuriems tenka nusižengti įstatymui, norint išmaitinti šeimą. Žinojo, kad daugelio mūsų dėvimi drabužiai — kontrabanda, o mėsa, kurią valgome, pavogta iš maisto furgonų. Jie žinojo, kad geriau nesusiremti kaktomis su tokiais kaip Kingas Benis, Tačiau jei tik galėdavo, jie mums padėdavo. Jei daugiau neįmanydavo, tai bent pakviesdavo į ramų kambarį, pasiūlydavo puodelį karštos kavos ir vietą išsikalbėti, kai tau to reikėdavo. Turbūt nedaug kas iš čionykščių būtų iš religijos tikėjęsis ko daugiau.

Mumis tėvas Bobis rūpinosi ypatingai, ir kiek galėjome pamilti svetimą žmogų, tiek už tą rūpestį jį ir mylėjome.

Jis žinojo mano tėvo ir motinos bėdas, kad jis ją muša ir apie jo skolas. Bandė atsverti tai, šnekėdamas su manimi apie knygas ir beisbolą ir bent žodžiu kreipdamas mane šalin nuo greitų pinigų ir lengvo gyvenimo, kuriuos siūlė Kingas Benis ir jo bendrai.

Jis suprato, kodėl Maiklas instinktyviai purtydavosi visų, kas iš šalies — tegul net iš kaimynystės — būtų norėjęs prie jo per arti prilįsti. Matė, kad jam taip niekuomet ir neteko suprasti, kodėl žmonėmis būtų galima pasitikėti. Už kietos berniuko kalbos juto slypint jo vienatvę ir bravūra pridengtą baimę. Tėvas Bobis žinojo, kad Maiklas tebuvo berniūkštis, kuriam reikėjo tėvo, sugebančio daugiau, ne tik pliekti vienintelį sūnų. Tėvas Bobis niekad nelindo prie Maiklo per arti, jis palikdavo jam knygą ant suolo, užuot padavęs į rankas po pamokų. Jis puoselėjo Maiklo polinkį į nepriklausomybę, užuot bandęs jį palaužti.

Su Džonu jis pajuokaudavo, prisitaikydamas prie šio humoro tonacijos, laviruojančios tarp įžeidimų ir miklaus smūgiavimo atgal. Su juo keisdavosi komiksais, atiduodamas vertingus Žibinto leidimus už vidutinišką Fantastiškąjį ketvertą, nekreipdamas dėmesio į sandorį įvykdžiusių snarglių kikenimus. Dešimtojo Džono gimtadienio proga jis padovanojo jam Grafą Montekristą iš „Iliustruotos klasikos” serijos, sujaudindamas Džoną iki ašarų.

Jis skatino tylų Džono troškimą būti menininku, vis pakišdamas jam popieriaus ir pieštukų. Atsidėkodamas Džonas duodavo tėvui Bobiui originalias komikso, kurį pats kūrė, iliustracijas. Džonas buvo mylimas patarnautojas prie altoriaus, ir tėvas Bobis stengėsi, kad jis dalyvautų mišiose kuo dažniau, net jei tam reikėdavo paimti jį iš pirmos pamokos.

„Džonas būtų tapęs geru kunigu, — kartą po daugelio metų prasitarė man tėvas Bobis. — Gerumo jis turėjo su kaupu. Jam rūpėjo žmonės. Bet jis, kaip ir jūs visi, turėjo polinkį atsirasti netinkamiausioje vietoje netinkamiausių laiku. Tokį polinkį turi daugelis žmonių, ir nieko — išlieka, Džonas neišliko.”

Tačiau iš mūsų visų tėvas Bobis artimiausias buvo Tomiui. Sviesčius niekada nesusitaikė su tuo, kad jo tėvas kalėjime, ir nors apie tai nekalbėdavo, mes žinojome, kas graužia linksmos sielos Tomį. Tėvas Bobis bandė užpildyti tėvo stygių, pavasario vakarais žaisdavo dviese su juo kašį, žiemos vakarais vesdavosi į filmus apie Džeimsą Bondą, padėdavo sutvarkyti paukštidę, mat ant namo stogo Tomis laikė balandžius. Jis pasirūpindavo, kad Tomis niekada nebūtų vienas per Tėvo dieną.

Tėvas Bobis turėjo ne tik kunigo sielą, bet ir pirmos klasės detektyvo uoslę. Jo akis budriai stebėjo Pragaro virtuvę, jis pirmas pasiūlydavo klasei išeiti į žygį, pirmas paklausdavo, jei mes kur nors įsipainiodavom. Jis žinojo, kad dirbame Kingui Beniui, ir tam nepritarė. Tačiau suprato, kad mums reikia pinigų pramisti. Vaikystėje tėvas Bobis irgi padėdavo šeimai prisidurti, atlikdamas Džeko-Laimės kūdikio ir Anastasijos šeimos pavedimus.

Ne dėl kišenpinigių jis jaudinosi. Jis jaudinosi dėl to, kas atsitinka vėliau. Kai jie liepia tau paimti ginklą. Jis nenorėjo, kad mums taip atsitiktų. Jis nenorėjo, kad peržengtume ribą, kai tai prasideda. Kad nepamatytume per daug tokių dalykų, kokių neturėtume matyti. Deja, net ir tėvas Bobis ne nuo visko galėjo mus apsaugoti.

Mokyklos salė buvo nukabinėta balionais, prigrūsta pokerio stalų, nukrautų alaus ąsočiais ir dubenimis sūdytų traškučių. Ant sienos kabėjo popierinės vėliavos, linkinčios nuotakai ir jaunikiui laimės. Ant neaukštos pakylos plikas diskžokėjas susiglamžiusiu smokingu susikaupęs knebinėjosi prie didžiulio grotuvo, keturių garsiakalbių ir trijų krūvų plokštelių.

Tai buvo vietinių vestuvės, kvietimo nereikėjo.

Nuotaka — aukšta juodaplaukė iš 52-osios gatvės — buvo penktą mėnesį nėščia ir veik visą laiką praleido užsidariusi tualete po pagrindiniais laiptais. Jaunikis, automobilių mechanikas išbyrėjusiais dantimis ir juoda barzda, gėrė viskį užsigerdamas alumi ir maumojo riešutus iš popierinio maišelio, numanydamas, apie ką visi kalba — o kalbėjo, kad jo žmona nešioja ne jo vaiką.

Lauke lijo. Viduj didžiuliai kampuose stovintys ventiliatoriai nepajėgė numalšinti karščio.

— Ar pažįsti kurį iš jaunųjų? — paklausė Tomis, krapštydamasis krakmolytą apykaklę ir užveržtą kaklaraištį.

— Jaunąjį, — atsakiau, gerdamas iš pepsi butelio, — Tu irgi jį pažįsti. Iš degalinės. Leidžia mums atsigerti iš vandens žarnos.

— Tiesiog nesi įpratęs matyti jį nusipraususį, — pasakė Maiklas, į mėlynos striukės kišenes kišdamas traškučius.

— Ar manai, kad tai jo vaikas? — paklausė Tomis.

— Gali būti bet kurio, — atsakė Maiklas. — Ji nėra labai drovi.

— Tai kodėl jis ją veda? — paklausiau. — Na, jei tu žinai viską apie ją, tai kaip gali būti, kad jis nežino?

— Gal tai jo vaikas, — paaiškino Tomis. — Gal ji jam pasakė, kad jo. Juk jūs nežinote.

— Teisingai, — atsiliepė Karola Martines, — Juk jūs nežinote. Dvylikametė Karola Martines buvo ne tik Maiklo mergaitė, bet ir mūsų draugė, Karola buvo tik pusiau Pragaro virtuvės augintinė. Būdą ir mielą tamsų gymį ji paveldėjo iš puertorikiečio tėvo, o jos sarkastiška išmintis ir aštrus liežuvis buvo stipriavalės motinos airės, kuri mirė gimdydama, palikimas. Karola skaitė knygas, po pamokų dirbo kepykloje ir daugiausia būdavo pati sau.

Ji nekreipė dėmesio į mergaičių maldavimus prisidėti prie jų gaujų, niekad nesinešiojo ginklo, mėgo vesternus ne mažiau nei kvailas meilės istorijas, o į bažnyčią eidavo tik vienuolių varoma. Išskyrus tėvą, Karola nebendravo su niekuo iš giminių ir paprastai per šventes būdavo liūdna. Kvartalo motinos ją mėgo, tėvai budriai stebėjo, o berniūkščiai geriau aplenkdavo.

Išskyrus mus. Mus ji laikė savais. Ji nepabūgdavo tylaus Maiklo autoriteto, nepamiršdavo, kad aš jaunesnis, o Tomis labai jautrus, ir visai kaip slaugė popino visų ligų maišą Džoną. Džonas sirgo astma, o atsidūrus ankštoje patalpoje ar kitoje vietoje, kur nesijausdavo saugiai, — sakykim, nuplaukus toliau nuo kranto, — jį apimdavo panika. Jį kamavo virškinimo sutrikimai, todėl negalėjo valgyti pieno produktų. Džoną kankino aštrūs galvos skausmo priepuoliai, stiprūs iki apkvaišimo. Nors pats jis nesiskųsdavo sveikata, net ir silpna širdimi, mes to nepamiršdavome ir visad atsižvelgdavome į tai, planuodami pokštus ar žygius.

Tą vakarą Karola vilkėjo mėlyna smulkiai klostuota suknele su maža balta gėlyte, prisegta prie liemens. Mūvėjo kojinėmis iki kulkšnių, nauji „Buster Browns” bateliai blizgėjo. Plaukai buvo suimti į arklio uodegą.

— Visi čia susirinko, — pasakė Džonas, ją pamatęs.

— Aš Džanetos draugė, — atsakė Karola.

— Kas ta Džaneta? — nežinojo Džonas.

— Nuotaka, subingalvi, — atsakė Maiklas, vesdamas Karolą už rankos šokti.

Trys vyrai įėjo kaip tik tada, kai nuotaka su jaunikiu ėmė pjaustyti vestuvių tortą. Jie atsistojo šone, nugara į priekines duris, rankose glamonėjo ilgakaklius „Budweiser” butelius, vienas čiulpė lūpų kampe smilkstančią cigaretę.

Mes stovėjome šešėlyje prie diskžokėjo, Maiklas ir Karola susikabinę rankomis, Tomis ir Džonas šlerpė alų. Aš laikiau Semo Kuko singlą, kita daina turėjo būti „Ir naktis prabėgs besisukant”.

— Ar tu juos pažįsti? — paklausė Maiklas, apkabindamas Karolą per pečius.

— Tą su cigarete, — atsakiau. — Kelis kartus mačiau pas Kingą Benį.

— Ką jis jam dirba?

— Dėjosi esąs šaulys, — atsakiau. — Nežinau, gal tai tik kalbos.

— O ką jis čia veikia? — paklausė Tomis.

— Gal jam patinka vestuvės, — atsakė Džonas.

Trys vyrai žengė į salės vidurį, įsmeigę akis į jaunikį, kuris valgė tortą ir siurbčiojo šampaną iš blizgančio žmonos batelio smailu kaip segtukas kulniuku. Jie sustojo tiesiai per stalą prieš jaunuosius ir sustatė alaus butelius ant krūvos popierinių lėkščių.

— Ko norit? — paklausė jaunikis, nusibraukdamas lūpas atgalia ranka.

— Mes atėjom palinkėti visa ko geriausio, — tarė vidurinysis, — tau ir tavo mergaitei.

— Ką tik tai padarėte, — pasakė jaunikis. — Gal dabar galėtumėt išsinešdinti.

— O kaipgi tortas? — tęsė vidurinysis. Minia aplink stalą nuščiuvo.

— Na ką jūs, vaikinai, — vos apversdamas liežuvį pertarė pusamžis vyras alum sulieta baltų marškinių krūtine. — Vestuvės ne vieta ginčams.

Žmogėnas užsičiaupė vien nuo ano žvilgsnio.

— Gal tavo draugas teisus, — pasakė. — Vestuvės ne vieta tam, ką turim padaryti. Todėl eikim į lauką.

— Aš nenoriu į lauką, — atsakė jaunikis.

— Turi pinigus?

— Ne. Tiek pinigų neturiu. Aš tau jau sakiau. Reikės palaukti.

— Jei neturi pinigų, tada žinai, — pasakė tas, linktelėdamas nuotakos pusėn, — koks buvo sandėris.

Jiems priėjus ji taip ir nekrustelėjo, laikė kaip laikiusi popierinę lėkštę, pilną torto, vienoj, tuščią šampano taurę kitoj rankoj, smarkiai išdažytą jos veidą išmušė raudonis.

— Aš jos nepaliksiu, — pasakė jaunikis tvirtu balsu. — AŠ jos niekada nepaliksiu.

Vidurinysis kurį laiką tylėjo. Paskui linktelėjo ir tarė:

— Šauniai pasilinksminkim.

Trise jie nusisuko nuo nuotakos ir jaunikio, įsimaišė minioje, paskui pasuko užpakalinių durų ir tamsios gatvės link.

Sėdėjome prisispaudę prie plonų avarinių laiptų metalinių virbų antrame aukšte, spoksodami į gatvelę apačioj. Prie vienos sienos stovėjo keturios šiukšlinės ir tuščia kartoninė šaldytuvo dėžė, keturiasdešimties vatų lemputės metami šešėliai skverbėsi pro užpakalines salės duris. Lietus įsismarkavo, stiprokas vėjas nuo Hadsono upės nuvilko padžiautas paklodes per gatvelės purvą ir tuščias skardines.

Tai Maiklas mus čia patupdė. Jis neabejojo, kad kažkas įvyks, ir parinko strategiškai geriausią vietą stebėti.

Žiūrėjome, kaip nuotaka ir jaunikis apsikabinę stovi siaurame prieduryje, abu girti, bučiuojasi ir glamonėjasi. Ryški šviesa iš salės privertė mus pasitraukti arčiau lango krašto.

Jaunikis paėmė žmoną už rankos ir žengė į gatvelę, 51-osios link, kitoje rankoje laikydamas pustuštį „Piels” butelį. Jie sustojo pamojuoti saujelei draugų, susispietusių tarpdury, vyrai buvo girti, moterys gūžėsi nuo lietaus.

— Nepalikite alaus, — sušuko jaunikis. — Už viską sumokėta.

— Neabejok, — kažkas atsišaukė girtu balsu.

— Viso gero, — sušuko nuotaka, vis dar modama, — dėkui už viską.

— Eime, — tarė jaunikis jaunajai žmonai. — Tai mūsų vestuvių naktis.

Ir jo veidą iškreipė keista šypsena.

Pirma kulka atlėkė iš tamsos ir pataikė jaunikiui virš jo rudo diržo sagties: apstulbusiu veidu, jis suklupo ant kelių. Nuotaka suriko, rankas sukryžiavusi ant krūtinės, išplėtusi akis — čia pat kraujais plūdo jos vyras.

Grupelė prie durų suakmenėjo.

Kitas šūvis iš gatvelės gilumos pataikė jaunikiui į gerklę, jis sukniubo veidu ant šaligatvio.

— Padėkit! — spiegė nuotaka. — O Jėzau, Dieve, padėkite, jis mirs, padėkit, prašau padėkit!

Niekas nė nekrustelėjo. Neištarė nė žodžio. Žiūrintieji tarpdury pasitraukė į šešėlį, veikiau susirūpinę, kad nekliudytų ir jų, o ne skubėdami prie sukniubusio draugo.

Tolumoj sukaukė sirenos.

Parkritusi ant kelių, išsikruvinusi suknelės priekį, nuotaka raudojo prie mirštančio vyro. Į gatvę išpuolė kunigas, pribėgo prie jaunųjų. Iš salės atskubėjo pagyvenusi moteris, nešdama didžiulį baltą rankšluostį, prikrautą ledo gabaliukų, per jos suknelę žliaugė vanduo. Du nuo Šūvių išblaivėję jauni vyrai žengė iš tarpdurio pažiūrėti į kraujo klanus.

— Čiuožiam iš čia, — tyliai pasakė Džonas.

— Ir tik už tai, kad vedė, — pasakiau aš, taip pat tyliai. Maiklas, Tomis ir Karola nepasakė nieko. Bet aš žinojau, ką jie galvoja. Mes visi galvojome tą patį. Gatvė laimėjo. Gatvė visada laimės.

Septintas skyrius

1965-ųjų ruduo

Mus, bičiulius, vienijo pasitikėjimas.

Niekuomet nesuabejodavome vienas kito ištikimybe, kurstydavome vienas kitą, sykiu prisigalvodavome bėdų, sykiu iš jų išsikapstydavome, dengdavome draugus nuo kasdienio smurto. Draugystė buvo mūsų išgyvenimo taktika.

Visi norėjome geresnio gyvenimo, bet kaip jį pasiekti — nežinojome. Tačiau mums pakako nuovokos savo viltis sieti su paprastais tikslais. Ir dykinėdami neimdavome vaizduotis tampą didelių kompanijų prezidentais, išrandą vaistus nuo nepagydomų ligų, ar kad mus išrenka į reikšmingus postus. Tokios svajonės gimdavo kitur — kitiems berniukams.

Mūsų vaizduotę kaitino knygos, kurias skaitydavome, kol suskaitydavome, filmai, kuriuos žiūrėdavome, kol net nykiausias dialogas įstrigdavo galvoje. Romantiškos nuotykių istorijos apie didingus pabėgimus, paliekančios ypatingą laisvės skonį. Istorijos apie neturtingųjų pergalę ir triumfą, ilgai šildantį maloniais keršto prisiminimais.

Savo svajones išvysdavome įsikūnijusias nė neišlindę iš Pragaro virtuvės kokono.

Mes apsigyvendavom kiekvienoje skaitomoje knygoje, kiekviename filme, kurį pamatydavome. Virsdavome Kegniu iš Angelų purvinais veidais ar Geibiu iš Protėvių šauksmo. Miesto gatvėse tapdavome Aivenhu ir Apskritojo stalo riteriais — savo klube.

Tie nevaržomi persikūnijimo žaidimai leisdavo mums patirti vaikystės prabangą. Susidūrus su svetimais, tekdavo dėtis kietiems, vyresniems, nei iš tiesų buvome. Namie reikėjo būti budriems, nes niekad nežinojai, kada pratrūks prievarta. Likę vieni, galėjome nesislėpdami būti, kas ir buvome, — vaikai.

Niekuomet nesvajodavome, jog užaugę gyvensime kur nors toli nuo Pragaro virtuvės. Mūsų gyvenimo kelias buvo nužymėtas mums gimus. Jei pavyks, baigsime vidurinę mokyklą, paskui įsimylėsime kokią vietinę merginą, įsitaisysime darbininkais ir persikelsime į butus palei geležinkelį už daugmaž pakenčiamą nuomos mokestį. Tai mums atrodė anaiptol ne suvaržymas, o lemtingas žingsnis teisinga linkme. Mūsų tėvai buvo paženklinti nuodėmingos praeities, policijos kartotekoje gulėjo jų bylos. Mūsų gyvenimas bus kitoks.

Mylėjau savo tėvus. Gerbiau Kingą Benį. Tačiau draugai man reiškė daugiau negu kuris suaugęs. Jie buvo man kraujas ir stiprybė. Paprastutes mūsų svajas maitino bendra dirva.

Mums atrodė, jog bičiuliausimės amžinai.

— Tai vieni niekai, — tarė Maiklas.

— Tu visad sakai „niekai“, — atsiliepė Tomis, — bet kai įlendam, nebūna menki niekai.

— Ta parduotuvė nauja, — paaiškino Maiklas, — mūsų ten nieks nepažįsta. Įeinam, paimam, ką reikia, ir išeinam.

— O ko jie turi? — Džonui reikėjo paaiškinimų.

— Bent penkiasdešimt pavadinimų, — pareiškė Maiklas, — Žibintą, Žaliąjį žiburį, Akvalangininką, visus komiksus, kokių tik nori. Tik ir laukia mūsų.

— Kiek ten dirba žmonių? — paklausiau.

— Paprastai du, — atsakė Maiklas, — ne daugiau kaip trys. — Kada?

— Geriausia po pietų.

— Tikrai?

— Tik veikite pagal planą, — primine Maiklas žvelgdamas į mus. — Pavyks, jei veiksime pagal planą.

Aš ir mano draugužiai buvome vagišiai, vogdavome labiau dėl įdomumo, nei dėl naudos. Pasiimdavome, ko, mūsų įsitikinimu, mums reikėdavo, bet neįstengdavome nusipirkti. Niekad tėvų neprašydavome pinigų, niekad iš nieko nesiskolindavome, niekad neįžengdavome į veiksmo vietą ginkluoti.

Saldainių parduotuvėse švarindavome komiksus, žaislų parduotuvėse — žaidimus, prekybos centruose — kramtomąją. Buvome kaip reikiant įgudę. Tuos kelis kartus, kai mus sučiupo, išsiderėjome, išsikumščiavome ar išsiverkėme nuo bausmės. Puikiai žinojome, kad niekas nepasiųs vaiko į kalėjimą už tai, kad paėmė, ko trūko jo „Iliustruotos klasikos” kolekcijai.

Nuo tėvų savo žygius slėpdavome. Nors daugelis jų patys buvo įkliuvę už smulkų sukčiavimą, nė vienas nebūtų apsidžiaugęs išgirdęs, kad vaikai taip sparčiai mina jiems ant kulnų. Vis dėlto Dievo įsakymui „Nevok” Pragaro virtuvėje didelės svarbos nebuvo teikiama. Pragaro virtuvės rajonas buvo kaip jaunųjų nusikaltėlių mokomoji aikštelė, beveik visa šios miesto dalies istorija tokia.

Tikrų vyrų draugija, ištikimybė nusikaltėlių gyvenimui žadino troškimą ir patiems pamankštinti raumenis juodais darbeliais. Anksčiau pasitenkindavome išsinešdami iš parduotuvės pluoštą Žaliųjų vapsvų, o dabar jau magėjo šluote iššluoti visas lentynas, pradedant Seržantu Kietuoliu ir baigiant fantastiškuoju ketvertu.

Po kiekvieno smulkaus darbelio į mus nukrypdavo vis budresnės akys. Senosios kartos gangsteriai nulydėdavo mus žvilgsniu — pritariamai linktelėdavo naujajai kartai, — jų verbavimo metodai aktyvumu kone prilygo Ivy lygos universitetų galvų medžioklei. Jie iš mūsų nemažai tikėjosi: neapdoroti naujokėliai, kurie kada nors savo rankose laikys visą rajoną, sudarinės sandėrius, varinės nelegalias prekes. Nemaža kelių galėjo pasirinkti jaunas žmogus Pragaro virtuvės gatvėse.

Didelio atpildo nežadėjo nė vienas. Dauguma baigdavosi aklagatviu.

Profesionalaus nusikaltėlio karjera tebuvo viena iš tokių galimybių.

Saldainių parduotuvėje Maiklas pasirodė pirmas.

Netrukus įėjau ir aš. Tomis ir Džonas — Sviesčius ir Grafas — lūkuriavo lauke, prie priekinių durų. Įėjimas buvo siauras ir išlinkęs, išilgai prekystalio sustatytos saldainių lentynos iš kietmedžio. Dirbo du vyriškiai, abu vidutinio amžiaus, abu rūkė. Kampe dūzgė nedidukas elektrinis ventiliatorius, prie jo rėmo buvo pririšta vėliavėlė.

Maiklas nužingsniavo prie komiksų lentynų, ištraukė Betmaną ir padavė man.

— Skaitei šitą? — paklausė.

— Ne, — atsakiau, per petį žvelgdamas į vyriškius, peiliu atidarinėjančius kartonines saldainių dėžes. — Čia naujas.

— Nori?

— Ne šiandien, — atsakiau.

— Kas yra, Šekspi? — paklausė Maiklas, padėdamas Betmaną į lentyną.

— Nedarom šito, — pasakiau beveik pašnibždomis.

— Kodėl?

— Kažkodėl man atrodo, kad nereikia.

— Dabar mes jau čia.

— Dabar galim ir išeiti.

— Tik neapsišik iš baimės, Šekspi. Mums tai vieni niekai. Tau ir man.

— Šįsyk kažkaip viskas kitaip, — paaiškinau.

— Kiekvienąsyk viskas kitaip, — atkirto Maiklas.

— Tikrai?

— Tikrai.

Dar dvejojau, bet paskui linktelėjau pritardamas:

— Tada tavo ėjimas.

Maiklas ištraukė tris komiksų knygeles iš viršutinės lentynos, puikiai žinodamas, jog abu vyriškiai žiūri jo pusėn. Nuo apatinės pasiėmiau keturis Seržantus Kietuolius, pasikišau po dešine pažastimi ir nusekiau paskui Maiklą tarp lentynų. Už manęs vienas iš vyrų atvertė prekystalio dangtį ir ėmė artėti prie mūsų. Jis buvo aukštas ir liesas, juodais tankiais plaukais, kuokštais susimetusiais iš šonų, po kaire akimi buvo apskritas randas. Rankoj laikė nedidukę geležinę pypkę.

Kaip ir planavome, stumdydamiesi į parduotuvę įgriuvo Tomis ir Džonas. Papsėdamas ką tik užsidegtą cigaretę, vyras už prekystalio įsmeigė į juos akis.

— Nepradėti. Čia nepradėti, — perspėjo jis su ryškiu Artimųjų Rytų akcentu, sukandęs cigaretės filtrą parudavusiais dantimis.

— Aš ir nenoriu nieko pradėti, — pareiškė Džonas, stumtelėdamas Tomį prie laikraščių stovų. — Aš tik noriu saldainių.

— Ko čia stumdaisi, — Tomis čiupo laikraštį ir tėškė į Džoną.

— Užteks! — suriko vyriškis už prekystalio. — Laukan! Tu mėgti mušti? Marš laukan!

Liesasis vyriškis, kuris žiūrėjo į mus, nusisuko ir ėmė irtis į priekį, artindamasis prie Tomio ir Džono. Jis ėjo lėtai, stuksėdamas pypkės dugnu į delną.

— Eikit lauk, valkatos, — pasakė, stumtelėdamas Džoną už peties. — Lauk!

Džonas atsisuko ir nužvelgė parduotuvės savininką. Įsiutęs abiem rankomis stvėrė jį už krūtų ir pastūmė.

— Tu manęs neliesk, — pasakė žiūrėdamas, kaip vyriškis pargriuvo atbulas, o jo pypkė nukrito ant išbarstytų New York Post laikraščių.

Omai viskas išslydo mums iš rankų. Vyriškis pašoko ant kojų ir paraudęs iš įsiūčio puolė Džoną: pagriebė per krūtinę ir apsukęs trenkė žemėn. Apsižergęs jį aukščiau juosmens, viena ranka pastvėrė veidą, kita jau gniaužėsi į kumštį. Iš užpakalio prišoko Tomis, ranka užlaužė vyriškiui kaklą, o kelį suvarė anam į nugarą ties kryžkauliu.

Maiklas ir aš tuo metu atsiyrėme į parduotuves priekį, pasispaudę po švarkeliais pasiglemžtus komiksus. Nenuleidome akių nuo vyriškio už prekystalio laukdami, kada jis pajudės. Į mus jis net neatsisuko, sustingęs žiūrėjo, kaip jo partneris grumiasi su dviem berniūkščiais.

Dabar Džonas išlaisvino vieną ranką ir dukart vožė vyriškiui į pilvą. Tomis gi tvatijo smilkinį, kol ano ausis ir visas smilkinys užsiplieskė. Vyriškis griuvo ant šono, persivertė per Džoną ir visu svoriu įsirėmė į saldainių lentyną. Viena jo ranka nevalingai tabalavo, tolėliau gulėjo seniau jam iškritusi geležinė pypkė.

— Daugiau mes čia kojos nekelsim! — jau pašokęs Džonas suklykė vyriškiui už prekystalio. Pasistiebęs griebė Daily News numerį ir sviedė jį parpuolusiam savo priešui ant galvos. Mes su Maiklu prasiskverbėme pro Tomį su Džonu, abu vyriškius ir iškiūtinome iš parduotuvės su saugiai paslėptomis vogtomis gėrybėmis.

Džonas apsisuko ir nusekė mus. Tomis liko vienas su abiem vyriškiais.

Nespėjom nė susigriebti, kai partrenktas vyriškis sugraibė geležinę pypkę ir pykčio perkreipta burna svyruodamas pakilo ant kojų.

— Aš tave užmušiu! — sušuko jis. — Užmušiu! Pasipylė smūgių kruša.

Pirmas vos kliudė Tomiui petį. Antras pataikė virš dešiniosios akies, plūstelėjo kraujas. Trečias nusileido palei Tomio kairįjį riešą — lūždamas trakštelėjo riešikaulis. Linkstančiais iš skausmo keliais Tomis vargais negalais išslinko iš parduotuvės. Jį pasivijęs ketvirtas smūgis trenkė kupron, tėškė Tomį į duris, o pro duris ant gatvės. Jis nukrito ant cemento, padėrusiomis akimis, suglebęs it maišas.

Džonas pirmas prišoko prie Tomio.

— Turbūt jis jį užmušė, — tarė jis žvelgdamas į mane ir Maiklą.

— Tada turės užmušti ir mus, — tarė Maiklas.

— Aš nesimušti su tavimi, — pasakė vyras su pypke, jo pyktis jau vėso, rankos kadaravo prie šonų. — Su jumis neturiu jokių sąskaitų. Jokių sąskaitų!

— Taigi kad turi, — atkirto Maiklas, prasiskindamas kelią, — tik su manim ir turi.

Maiklas atvertė džinsinio švarkelio skvernus ir įkišo ranką į vieną rankovę. Ištraukė keturias sulankstytas pavogtas komiksų knygeles ir numetė ant žemės. Tuomet iš kitos rankovės ištraukė dar keturias. Kai sukišo abi rankas į užpakalinę džinsų kišenę ir išėmė dar tris, vyriškis perlipo per gulintį Tomį ir žengė link jo.

— Aš užmušiu jus visus, — iškošė pro sukąstus dantis.

— Tau teks užmušti, — atsakė Maiklas sugniauždamas kumščius rankos atstumu nuo pypkės.

— Kaip blogai, — prisimenu, pasakiau. — Oi, kaip blogai. Vyriškis pasišokėjo ir užsimojo pypke, bet pramovė Maiklui pro galvą. Mano žvilgsnis užkliuvo už Džono, kuris laikė apkabinęs Tomį, jo kakta sruvo prakaitas, veidas buvo iškreiptas susirūpinimo. Rinkosi minia. Žiūrėjau į besigrūdančiųjų veidus, juos masino veiksmas, dauguma rūkė, vienas kitas mėgino patarti Maiklui.

Niekas niekada nėra nutraukęs muštynių Pragaro virtuvėje, kad ir kas muštųsi, kokius išsitrauktų ginklus. Gatvės mūšis priminė garbingą ritualą, į kurį kištis nevalia.

Mušdavosi dėl aibės priežasčių — dėl nesumokėtų skolų ar pašvinkusių meilės trikampių, bet dažniausiai dėl to, kad tokiu būdu ginčai buvo išsprendžiami greičiausiai.

Įspūdingesnes gatvės muštynes ilgesingai prisimindavo kaip nuo ringo nužengusius boksininkus. Kuo daugiau gatvės muštynių būdavo sąskaitoje, tuo didesnę pelnydavai pagarbą.

Gal tik nužudydamas galėjai geriau įrodyti savo vyriškumą.

Maiklas atsivedėjęs smogė iš dešinės, nepataikė, garsiai sukriokė, kai smūgis prašvilpė vyriškiui virš galvos. Nepataikė ir iš kairės. Ant kupros ir po abiem pažastimis jo švarkelį išmargino didžiuliai prakaito ratilai. Miniai spaudžiantis glaudžiau, vyriškis ėmė artėti prie Maiklo, mažindamas atstumą tarp jų. Jis žengė tris žingsnius artyn, žybtelėjo pypke, nuleido ją žemiau, prisimerkė prieš viršum galvos plieskiančią saulę ir įsispitrijo Maiklui į veidą.

Paskui užsimojo pypke ir greitai tvirtai kirto Maiklui per klubą. Antrąkart pataikė į smilkinį. Darkart ją apsuko ir taip grybštelėjo Maiklui į žandikaulį, kad tas skriejo atatupstas, griebdamasis rankomis žemės, galva vos nesitvodamas į gaisrininkų vandens kolonėlę.

Vyriškis priėjo prie tysančio ant žemės Maiklo ir iškėlė virš jo galvos pypkę.

— Tu nevogti iš manęs daugiau, — pasakė tokiu tonu, kad girdėtų visi. — Niekas iš manęs daugiau nevogti.

Maiklas įsitvėrė vandens kolonėlės: apdujusiomis akimis, per lūpas virvėjo plonos kraujo srovelės. Džonas stovėjo prie Tomio, jo veide tebuvo matyti baimė. Sviesčius dar rėmėsi nugara į saldainių parduotuvės sieną. Jo skruostais riedėjo ašaros.

Neįstengiau nė pajudėti. Drebėdamas stovėjau vidurdienio saulėje, apsunkusiomis, sustingusiomis kojomis, vimdomas žvelgiau į sudaužytą geriausią bičiulį.

Nujausdama finišą, minia apžiedė mus dar glaudžiau, nepalikdama nė menkiausios galimybės pasprukti.

Gatvė troško, kad nors kas mirtų.

— Mesk pypkę!

Balsas atsklido iš šešėlio.

Skambėjo tvirtai, galėjai išgirsti ir grasinimą. Išgirdęs, vyriškis su geležine pypke atsitraukė porą žingsnių, macho švytėjimą pritemdė panika. Pasukau galvą ir išvydau šešėlyje stovintį Kingą Benį, vienoje rankoje jis laikė espresso kavos puodelį, kitoje — Il Progresso. Šalia jo stūksojo pora juodai apsirengusių vyriškių, prispaudę rankas prie šonų.

— Ką, negirdėjai? — paklausė Kingas Benis.

— Girdėjau, — atsakė vyriškis lūžinėjančiu balsu. — Girdėjau.

— Tai daryk, — paliepė Kingas Benis.

Pypkė bumbtelėjo į žemę taip garsiai, jog net suaidėjo.

— Ar nori užbaigti šitą?.. — paklausė Kingas Benis, žvelgdamas į Maiklą iš viršaus.

— Na, noriu, — ištarė Maiklas ir atsistojo laikydamasis gaisrininkų kolonėlės. — Noriu, aha.

— Tai paskubėk, — paragino Kingas Benis, — jau vėloka. Maiklas svyravo ant netvirtų kojų. Jis atsigręžė į priešininką.

— Trenk man, — paragino jį Maiklas.

— Ne, — vyriškis nenuleido akių nuo Kingo Benio. Maiklas jį puolė, ir abu nusirito ant žemės, darbuodamiesi rankomis ir kojomis. Jis dukart smarkiai dėjo kumščiu vyriškiui per galvą, o paskui alkūne triaukštelėjo jam per nosies kauburį.

Vyriškis trenkė kartą ir pro šalį, jau išsikvėpęs, veikiau iš nevilties, nei iš pykčio. Maiklas atsakė dar dviem smūgiais jam į veidą, po antro pliūptelėjo kraujas. Vyrai minioje ėmė švilpti, po kiekvieno taiklaus smūgio pasigirsdavo plojimai.

— Dabar tai vaikai jam parodė, — tarstelėjo stambus vyriškis tepaluotais darbiniais marškiniais. — Dar pora smūgių ir bjaurybei būtų galas.

— Gaila, kad neturi peilio, — pasakė ir kitas, žemaūgis, užsidegdamas pypkę. — Būtų tikrai jį pripjovęs, dievaži.

Maiklas dar tris kartus trenkė vyriškiui į veidą. Pašoko ant kelių, kulkšnimi kirto į gerklę. Dar du smūgiai į kaklą, greitas spyris į krūtinę, ir mūšis baigtas.

Maiklas peržengė vyriškį, nekreipdamas dėmesio į minios maldavimus pribaigti priešą, ir nužingsniavo prie komiksų knygelių, išsvaidytų ant žemės. Pasilenkė, surinko iki vienos ir grįžo prie tysančio vyriškio. Stabtelėjo akimirką, žvelgdamas į jį, ir pažėrė komiksus jam ant veido ir krūtinės.

— Gali pasiimti savo komiksus, — pareiškė Maiklas. — AŠ jų nebenoriu.

Aštuntas skyrius

Mums augant, smurtas aplink mus tirštėjo. Kai vaikinukas pasiekdavo dviejų skaitmenų amžių, jis tapdavo ne vien įkyriu trukdžiu, bet realia grėsme vyresniems kvartalo vaikams. Pats menkiausias įstatymų nepaisymas grėsė įsiplieksti gatvės mūšiu.

Mes irgi pasiekėme tą amžių, kai tapome taikiniais lengvų pergalių ieškantiems autsaideriams.

Puertorikiečiai nusileisdavo nuo San Chuano kalvos aukštutiniame Manhatane, prišokdavo prie vaiko, išpurtydavo iš kišenių pinigus ir raudavo atgal. Juodieji iš Invudo netoli Heitso kirsdavo nustatytą rasinio pasidalijimo ribą — 9-ąją aveniu. Jie pasirodydavo pulku po pustuzinį ar daugiau, apnikdavo, smogdavo ir išnykdavo tokiu greičiu, kad niekas nesusivokdavo atkeršyti.

Ne viena gatvių gauja bandė užverbuoti ir mus, tačiau patyrė nesėkmę. Mintis priklausyti gaujai niekuomet neviliojo, dar mažiau patrauklus atrodė įstatymas, kad dalį uždarbio tektų atriekti grupės, prie kurios prisidėtum, vadui.

Neviliojo ir iniciacijos ritualas, kurio reikalaudavo daugelis gaujų; trintis sau ranką įkaitintu gelžgaliu, kol nueis oda, ar išsidarkyti keistomis, visam laikui išliekančiomis tatuiruotėmis, būtinai susimušti su kiečiausiu vaikinu iš konkurentų gaujos — jei jį sukuldavai, tave priimdavo į gaują. Jei pralaimėdavai — tu ne žmogus. Ne, visa tai ne mums. Mes laikėmės su tais, kuriais pasitikėdavome, dengdavome vienas kitą. Visai kaip vesternuose, kuriuos taip mėgome.

Smarkiausiai Pragaro virtuvėje esu gavęs į kailį ne nuo tėvo ar kokio kito vyro, ar berniūkščio. Labiausiai nukentėjau nuo Dženės Riveros, „Viesulių” gaujos vadeivos.

Per visą Pragaro virtuvės istoriją merginų gaujos buvo aršesnės. Jos elgėsi kitaip nei vaikinų — paprastai puldavo neįspėjusios, be priežasties. Būdavo ir daug agresyvesnės; dažnai lyg niekur nieko sekdavo gatvėje praeivius, o paskui apiplėšdavo, Šlaistydavosi po pastatus, apgrobdamos tarpduriuose. Jos nepriklausė jokioms organizuotoms nusikaltėlių gaujoms, dirbo kaip nepriklausomos plėšikės, samdomos už geriausią užmokestį.

Septintajame dešimtmetyje šios gaujos galėjo savo pirmtakėmis laikyti „Ledi graužikes”, terorizavusias Manhatano krantines amžiaus pradžioje. „Graužikes” turėjo ypatingą vizitinę kortelę: jos palikdavo nukapotus savo aukų pirštus ir plaštakas. Po kelerių metų nevaržoma ėmė siautėsi ir grobti Seidė Katė ir jos komanda. Mušeika Megė galėjo prilygti kiekvienam vyrui, ji iki patrūkimo girdavosi, kad niekada gyvenime nėra pralaimėjusi muštynių. Sakoma, jog Pragaro Katė Magė ties 10-osios aveniu kampu sykį sumušė keturis kiečiausius „Bjauriųjų mopsų” gaujos narius, priversdama juos pasiduoti, o penktąjį nusitempė į savo bendrabučio lovą.

Nemažai gaujų vadeivių, kurios gyvos išeidavo iš visų gatvių kautynių, vėliau atidarydavo smukles. Visai nekeista, kad dažnai pačios ir dirbdavo savo girdyklų tvarkdarėmis.

— Jos išsireikalaudavo pagarbos, tos moterys, — kartą man pasakojo vienas iš slaptųjų Kingo Benio vyrukų. — Jų taip paprastai neapmaudavai, tuoj šokdavo muštis. Mokėjo sukti biznį, jų naguose viskas virsdavo pelnu. Kietos ir žiaurios, iš kailio nėrėsi, kad nenusileistų vyrams. Nebijojo muštis iki kraujų, gerti, kol prisigerdavo, gulėdavo su kuo įsigeidusios. Buvo toks metas, kai jos tvarkė Virtuvę ir sukosi kuo puikiausiai.

Dažniausiai XX a. vidurio Pragaro virtuvės gaujos įsivaizduojamos tokios, kokios parodytos miuzikle Vestsaido istorija. Nors Leonardo Bernšteino šedevre esama tiesos, — rasinė įtampa, baimė įsimylėti uždraustoje žemėje, nesugebėjimas nusiplėšti visuomenės užklijuotų etikečių, — tačiau tokių detalių vietos cinikams neužteko.

Vestsaido istorija buvo nekenčiamiausias filmas Pragaro virtuvėje.

— Tas filmas tikra nesąmonė, — skundėsi Storasis Mančas. — Diedai šokinėja kaip kokie pašlemėkai, mergos įsikabinusios savo bernų visam gyvenimui, farai buki avigalviai. Gryni pliurpalai. Gaujos parodytos skystos. Visi parodyti kaip skystalai. Tikram gyvenime skystalai ilgai neišsilaiko. Skystuosius Pragaro virtuvėje palaidodavo.

Dženė Rivera, stovėdama priešais paminklą prie įėjimo į De Vito Klintono parką, pokštelėjo alaus „Reingold” skardinės dangtelį. Ji buvo su trimis draugėmis, visos gatvės gaujos narės. Viena iš jų, Viki Gonsales, į „Levis” džinsų kišenę buvo įsikišusi skustuvą plikais ašmenimis,

Dženė siurbtelėjo alaus ir žiūrėjo, kaip mes su Džonu žingsniuojame į parką, bubsėdami į žemę guminiais kamuoliais.

— Ei! — šūktelėjo, — Varykit čia, kad jus matyčiau.

— Na, ko dar? — sumurmėjo Džonas.

— Jos gal tik juokauja, — pamaniau. — Mes su jomis jokių sąskaitų neturim.

— Ne, šitam tikrai nėra laiko, — ištarė Džonas.

— Pažiūrim, ko jos nori.

— Vilkitės greičiau, ei, jūs ten! — paragino Rivera. — Šiknų nepakeliat, ar kokį velnią.

— Ji tokia šlykšti, — pasakė Džonas mums artėjant prie paminklo, — Jos šeima, matyt, geria šlykštumo tabletes.

— Jūs, bjaurybės, velkatės per parką, lyg čia kas jums priklausytų, — tarė Rivera, mostelėdama į mus ranka, kurioje laikė alų. — Ir kur jūs, suskiai, velkatės?

— Einam padaužyti kamuolio, — paaiškinau. — Regis, tai niekam nekliudo.

— Klysti, — atšovė Rivera, — Baisiausia, kad kliudo.

— Tai apšviesk mus, išvaizdžioji, kokia bėda, — kreipėsi į ją Džonas.

Tačiau mes žinojome, ko ji prisikabino. Prieš porą savaičių Maiklas, atskubėjęs padėti Tomiui, gatvėje susipliekė su puertorikiečiu vaikiu, vardu Rapas, iš Vestsaido 60-osios, Maiklas laimėjo muštynes ir privertė Rapą nešdintis iš Pragaro virtuvės nuogut nuogutėlį. Nelaimei, Rapas pasirodė esąs Riveros pusbrolis, ir ši ieškojo mūsų, kad atsilygintų.

Viki Gonsales įkišo ranką į kišenę, kur slėpė skustuvą. Kitos dvi merginos užsimovė ant krumplių kastetus, Dženė Rivera švystelėjo alaus skardinę į žolės kupstą sau už nugaros. Nė viena iš jų neatrodė patenkinta. Patenkintos jos būtų, jei galėtų sutvarkyti mane ir Džoną taip, kaip Maiklas sutvarkė Riveros pusbrolį — sumušti, sudaužyti, paleisti nuogus. Bet kadangi nė vienas netroškome išvysti tai įvykstant, mums teliko viena išeitis, — ją būtų pasirinkęs bet kuris vėtytas ir mėtytas, gatvės užgrūdintas Pragaro virtuvės augintinis. Mes nusprendėme bėgti.

— Per tvorą! — sušukau Džonui, kai pasileidome į kojas. — Suk prie saldainių parduotuvės.

— Jei jos mus pagaus, nudės, — tarė Džonas. — Ta bjaurioji nori mane užmušti. Iškart matau.

— Jos visos bjaurios, — pasakiau, grįžtelėdamas pro petį. — Bet blogiausia, jos visos greitos.

Skubiai išlindome pro apvalią skylę tvoroje iš 11-osios aveniu pusės, kirtome beisbolo stadioną, kitoje pusėje nėrėme pro metro stotelę ir baseiną su vandens čiurkšlėmis. Mėgindamas pralįsti pro baseino tvoros groteles, slystelėjau ant smėlio kauburio ir parkritau šonu ant cementinio krašto.

Išvydęs mane pargriuvusį, Džonas stabtelėjo.

— Kelkis, Šekspi, — paragino, — jos mina mums ant kulnų.

— Negaliu, — atsakiau.

— Verčiau kelkis, — mygė Džonas.

Man kaip reikiant vėrė šoną aštriais staigiais dilgsniais.

— Tu bėk, — pasakiau, — bėk, pakviesk Sviesčių ir Maikį. Tegul varo čia.

— Kaip aš tave paliksiu? — spyrėsi Džonas.

— Grįši po penkių minučių, — pasakiau kur kas drąsiau, negu iš tiesų jaučiausi. — Ką jos gali man padaryti per penkias minutes?

Likau ant žemės, nusitvėręs už šono, žiūrėdamas, kaip Džonas leidžiasi De Vito Klintono parko kalvomis žemyn.

Bijojau ne tiek to, kad mane primuš. Bijojau, kad gausiu į kailį nuo mergų gaujos. Kol tysojau žiūrėdamas į artėjančias Riverą ir jos šutvę, įsivaizdavau, kaip iš manęs juoksis ir šaipysis savi ir svetimi. Daugelis Pragaro virtuvės berniūkščių grįždavo namo sumušti ir subraižyti Riveros ir jos „viesulių44. Tačiau nė vienas, bent jau viešai, niekuomet to neprisipažindavo, ir aš neketinau tapti pirmasis.

Dženė Rivera žvelgė į mane iš aukštai išsišiepusi, rodydama menką eilutę suskilinėjusių dantų.

— Žinojau, kad toks mažas suskis kaip tu nuo mūsų nepabėgs.

— Jūs manęs nepavijote, — tariau. — Aš pailsėjau ir luktelėjau, kol priartėsite.

Rivera priėjo prie Gonsales, viena ranka apkabino ją per petį.

— Aš neapkenčiu klounų, — pareiškė. — Jie visai nejuokingi, žinai? Jiems tik atrodo, kad yra juokingi.

— O tai, ką jie padarė Rapui, irgi nejuokinga, — tarė Gonsales, sportbačio kulnu brūkštelėdama man per koją. — Lažinuosi, kad jie juokėsi.

— Duokš diržą, — pasakė Rivera, — pamokysime Šį klouną rimtumo.

Parkas buvo tuščias, išskyrus seną benamį, miegantį ant suolo po laikraščių krūva. Mano veidas ir rankos blizgėjo nuo prakaito, o dešinė koja trūkčiojo iš įtampos. Vieno sportbačio raištis atsirišo, negalėjau be skausmo įkvėpti.

Gonsales apžergė mane ir atlenkė skustuvą plikais ašmenimis. Pasilenkė ir, sugriebusi už baltų marškinių apykaklės, rėžė per juos iki pat kelnių.

— Čia tau už Rapą, — tarė Rivera, iš peties užsimodama diržu.

— Įkrėsk jam, — paragino Gonsales, — tegul jam irgi skauda. Rivera diržu čaižė man veidą ir kaklą, net iš akių ištryško ašaros, paskui ėmė kapoti žemesniu lankstu, ir stiprius kirčius teko atlaikyti krūtinei ir pilvui. Krūtinė netrukus paraudo, gėlė kaip nežinia ką, o diržo kirčiai ritmingai klojosi man ant kūno. Rivera užtupdė dar vieną ir liovėsi.

— Gal nori ir tu pridėti? — paklausė Gonsales.

— Nematau vyro, būta čia ką mušti, — tarė Gonsales žvilgtelėdama į mane su šypsena.

— Ačiū, — sumurmėjau.

Prie Riveros pėdų nukrito pirmas akmuo. Antrasis trinktelėjo jai virš šlaunies. Gonsales pasuko galvą ir ranka sugavo dar vieną akmenį. Abi mane laikiusios merginos atsitraukė.

— Na, mums laikas, — tarė viena. — Kad daugiau nesugalvotum. AŠ žvilgtelėjau Gonsales pro petį ir už vandens čiurkšlių išvydau per tvorą besiritančius Maiklą ir Džoną. Tomis stovėjo anapus tvoros ir mėtė į šią pusę akmenis.

Gonsales pažvelgė į mane pasišlykštėjimo kupinomis akimis. Giliai įkvėpė, pasilenkė ir išspjovė kramtomąją — gumulas prilipo man virš dešinės akies. Tada žingtelėjo porą žingsnių atbula ir dukart spyrė man į tarpušakį, kietu sportbačio galu abu kartus pataikydama į tikslą.

— Iki, mižniau, — tarė. — Iki greito.

Prisigavę iki manęs, Maiklas su Džonu pakėlė mane, pakišdami rankas po pečiais.

Vargais negalais klibinkščiavau iš parko 52-osios gatvės link. Krūtinės viduje degino ne mažiau nei iš išorės. Tačiau niekas negalėjo pranokti siaubingo pažeminimo.

— Nenoriu, kad kas sužinotų, — paprašiau.

— Taip, rytoj tikriausiai būsi laikraščiuose, — šaipėsi Džonas.

— Ne kiekvieną dieną Kingo Benio berniukams išspardo šikną kažkokios mergos.

— Jau verčiau jos būtų mane užmušusios, — vaitojau.

— Tu teisus, — pritarė Tomis. — Daug lengviau būtų paaiškinti.

— Tai tik patvirtina, ką jau ir taip žinojom, — pasakė Maiklas. — Ką?

— Tu nė velnio nesugebi apsiginti.

— Girdėjau, kad jos priverčia vaikinus gultis su jomis į lovą, — tarė Džonas. — Įsivaizduok, jėga priverčia.

— Tada gaila, kad mes pasirodėme, — pasakė Maiklas, — gal pagaliau tave būtų pasiguldžiusios.

— Man rodos, apalpsiu, — stenėjau.

— Bjaurus seksas geriau negu jokio sekso, — tarė Džonas. — Jei kas klaus, pasakykite, kad pasipainiojo gauja iš Invudo ir mane sumušė, — maldavau.

— Kokia gauja? — paklausė Tomis.

— „Pumos”. Jie gana kieti.

— O gal gauja iš aklųjų mokyklos? — paklausė Džonas. — Tu galėtum pasakyti, kad jie atsitrenkė į tave gatvėje. Tiesiog nebuvo kitos išeities. Teko su jais susimušti.

— Taip, ir jų buvo aštuoni, o tu vienas, — tęsė Tomis. — Denis, kaip sakoma, buvo prigrūstas.

— Ir juos lydėjo du šunys, — pridūrė Džonas. — Tau tiesiog nebuvo kur dėtis.

— Žinau tik viena — grafo Montekristo niekada nėra prikūlusios mergos, — pridūrė Maiklas.

— Gerai jam, — atsidusau. — Jis nepažinojo Dženės Riveros.

Devintas skyrius

1966-ųjų vasara

Kingas Benis maišė kortas, jam iš kairės stovėjo didelis espresso puodelis, žaliuzės buvo užtrauktos, kad į veidą nepliekstų saulė. Sėdėjau priešais, krūtine prisispaudęs prie nedidelio apskrito stalo, sukryžiavęs rankas, šalia stovėjo “7-Up” buteliukas: laukiau, kada pradėsim lošti. Man buvo vienuolika.

— Ar tikrai nori su manim lošti? — paklausė Kingas Benis.

— Kodėl ne?

— Aš sukčiauju.

— Ir aš.

— Gerai, — jis ėmė dalyti kortas.

Lošėme sette helio, itališką akį, labai mažom sumom — po centą laimėjusiam, penkis centus už ėjimą dviem kortomis. Sėdėjome Kingo Benio klubo vidury, aplink mus — trys tušti staliukai, durys už mūsų užrakintos. Balti dulkių kuokšteliai, tokie sunkūs, kad plūduriavo ore, ratais kilo aukštyn, virš galvų kabančių lempų link. Muzikinė dėžė grojo Sinatros „Didžiąsias viltis”.

— Alkanas? — paklausė Kingas Benis, mestelėdamas man dvi kortas.

— Ne, — atsakiau. — Ačiū.

— Tikrai?

— Tikrai.

— Na ir kas ten? — paklausė, linktelėdamas į mano kortas.

— Eik tu.

Kingas Benis pykštelėjo kortą nuo malkos viršaus, nenuleisdamas nuo manęs akių.

— Tu baigtas, — pasakė. — Iš tavęs centas.

— Dvigubai arba nieko, — užsispyriau.

— Žinduklio lažybos, — pasakė jis, iš naujo dalydamas kortas ir sriubčiodamas kavą.

Aš pralošiau pirmus dešimt kartų, Kingas Benis ėmė mano centus ir dėjo stulpeliais prie puodelio. Kortų malką laikė dešinėje, dalijo vienu pirštu, nenuleisdamas nuo manęs akių: į statą išvis nežiūrėjo. Prieš kiekvieną lošimą jis išmaišydavo kortas, nekėlė telefono ragelio.

— Tu visad užbaigi šešake, — pasakiau. — Kaip taip išeina?

— Sekasi, — atsakė jis.

— Turi traškučių? — paklausiau.

— Už baro. Pasiimk.

— Tau ką nors paduot?

— Kiek valandų?

— Be penkiolikos penkios, — atsakiau, žiūrėdamas į savo „Timex“ — jo dovanotą vogtą laikrodį.

— Per anksti.

Kingas Benis niekad nevalgydavo iki septynių ir naktį miegodavo tik dvi valandas. Kelnių kišenėje visad turėdavo tūkstantį dolerių kupiūromis po dvidešimt ir vieną, niekad nesinešiojo šautuvo; buvo kalbama, kad jo brolis kalėjime vegetuoja už dvigubą žmogžudystę.

Vėl atsisėdau, kapnojau iš maišelio sūdytus traškučius. Jis gurkštelėjo kavos, pamaišė kortas ir atsilošė.

— Girdėjau, namie turit bėdos, — vėl pastatė puodelį.

— Ai, niekai.

— Jei būtų niekai, nežinočiau.

— Tėvas skolingas pinigų, — prisipažinau.

— Kam šįkart?

— Graikui, jis šešis mėnesius vėluoja. — Kiek?

— Tris tūkstančius. Tiek buvo vakar. Ir kasdien auga.

— Taip, — pritarė Kingas Benis. — Auga.

— Vakar vakare graikas atsiuntė porą vyrukų, — pasakojau. — Kad jį šiek tiek pabaidytų.

— Na ir ką, išsigando?

— Išsigando ar ne, pinigų jis neturi, ir niekas jam neskolins.

— Ne, — pritarė Kingas Benis. — Neskolins.

— Jis slapstosi, — pasakiau. — Kol viskas aprims. Arba pasisuks gera sumelė.

— Tokiems vyrukams kaip tavo tėvas gera sumelė niekad nepasisuka, — pasakė Kingas Benis. — Jie tik išlaiko tokių kaip aš biznį.

— Ar jie jį užmuš?

— Ne, tik jis norės, kad užmuštų.

— Turiu susitaupęs šešiasdešimt žalių, — pasakiau. — Motina galėtų sukrapštyti dar keturiasdešimt. Gal pradžioje užtektų.

— Liaukis, — tarė Kingas Benis.

— Negaliu. Jis mano tėvas. Kingas Benis papurtė galvą.

— Skola grąžinta.

— Kas ją grąžino?

— Tu. Šįryt. Graikas paėmė voką su trim gabalais ir rašteliu nuo tavęs. Dabar jiedu su tavo tėvu atsiteisę.

Neišsidaviau, ką jaučiu. Tai buvo draudžiama. Tik pasakiau:

— Negaliu grąžinti tau iškart.

— Tu išvis neturi man nieko grąžinti, — pasakė man.

— Kodėl tai padarei? — paklausiau. — Tau niekad nepatiko mano tėvas.

— Ir dabar nepatinka, — atsakė Kingas Benis. — Gyvas jis ar miręs, man vis vien.

Gurkštelėjau savo gazuoto.

— Ačiū, — tariau. — Labai ačiū.

— Visad saugokis tokių žmonių kaip tavo tėvas, — pasakė Kingas Benis. — Jie pasirenka blogus kelius. Ir niekada nevaikšto po vieną.

— Jis bando. Bet visad susipainioja.

— Yra ir kitokių kelių, — pasakė jis. — Geresnių. Pakildamas nuo šio stalo, prisimink tai.

— Jis nori pasidaryti pinigų, kaip ir visi čia.

— Ieško lengvų pinigų. Visi. Ir žinai ką? — Ką?

— Nėra tų lengvų pinigų.

— Ar mano tėvas žino? — paklausiau. — Kad sumokėta?

— Dar ne.

— Ar galiu jam pasakyti?

— Iškart, kai pamatysi.

Kambaryje temo, saulės metamus šešėlius stūmė ankstyvas vakaras. Kingo Benio kavos puodelis jau buvo tuščias, o mano gėrimas drungnas. Muzikinė dėžė nuo Sinatros perėjo prie Benio Gudmano „Nebūk tokia”. Nors lauke buvo karšta, kampe čirškėjo senas garinis radiatorius.

— Jis dabar vienam pusrūsio bute 47-ojoje, — pasakė Kingas Benis. — Netoli 9-osios aveniu.

— Žinau.

— Jis ne vienas.

— Žinau ir tai.

— Ar nori vakarienės prieš eidamas? — paklausė jis.

— O kas bus?

— Makaronai su sraigėmis.

— Galbūt ne.

— Tai sveika, — pasakė Kingas Benis.

— Turėčiau eiti.

— Dar vienas dalykas, — sustabdė mane Kingas Benis. — Telieka tai tarp mūsų.

— Jis klaus, iš kur gavau pinigų.

— Pameluok.

— Negaliu.

— Jis tau meluoja, — Kingas Benis atstūmė kėdę ir pakilo, laikydamas puodelį abiem rankomis. — Visą laiką.

— Tai kas kita.

— Kaip?

— Jis mano tėvas.

— Manai, tu jam rūpi?

— Nesvarbu. Man jis rūpi.

Kingas Benis linktelėjo ir nusisuko, nuėjo už baro, vilkdamas grindimis dešinę koją.

— Iki rytdienos, — tarė ramiu balsu.

— Tik tada, jei aš gausiu dalyti.

— Mesim burtus, — pasakė plaudamas puodelį kriauklėje po prekystaliu.

— Tu laimėsi burtus, — pasakiau. — Visada laimi.

— Negali tikėti vagimi, — pasakė šluostydamasis rankas. — Ar melagiu.

— O tu katras?

— Abu, — atsakė Kingas Benis.

Jis sulankstė rankšluostėlį ir padėjo ant baro. Tada nuėjo prie nedidelių medinių durelių salės gale, pasuko rankeną ir žengė į virtuvę, tyliai uždarydamas duris.

Dešimtas skyrius

1966-ųjų žiema

Picerija buvo tuščia, tik mūsų ketvertas prie galinio stalelio ir Kvailelis Džo prie prekystalio, barstantis juoduosius pipirus ant karšto picos gabalo, Mimi triūsė prie krosnies ir kasos aparato, nuo raudono padažo dėmėtais baltais marškiniais ir darbinėmis kelnėmis.

— Aš imsiu dar gabaliuką, — tariau, šluostydamasis burną servetėle.

— Ir aš, — prisidėjo Džonas.

— Paimk man fantos, — paprašė Tomis, — Apelsininės. Ir daug ledo.

— Ar kojas kare praradai? — paklausiau.

— Aš ir pinigų neturiu, — pasakė Tomis.

— Nori ko nors? — paklausiau Maiklo.

— Pusės Tomio fantos.

Mudu su Džonu nuėjom prie prekystalio ir atsistojom prie Kvailelio Džo, Džo buvo keturiolikos, doro veido ir visada išsišiepęs. Visad tvarkingai apsirengęs ir visiems draugiškas. Kalbėdavo lėtai, vargiai išmikčiodamas sunkesnes frazes, buvo švelnaus būdo, tamsių it alyvuogių kauliukai akių.

Džo buvo įvaikintas, jį paėmė iš Vestsaido vaikų namų bevaikė airių pora. Jis lankė specialiąją mokyklą 9-ojoje aveniu, o kišenpinigių užsidirbdavo plaudamas mašinas Kingui Beniui. Džo labai drovėjosi mergaičių, mėgo picą ir kad būtų daug sūrio, pigius siaubo filmus ir stikbolą. Per kiekvieną Dvasių šventę, Heloviną, vaikštinėdavo gatvėmis persirengęs Diko Treisio gaudomu piktadariu Vila iš komiksų.

— Kaip einasi, Džo? — paklausė jį Džonas.

— Gerai, — atsakė Džo. — Man gerai.

— Norėtum ko nors? — paklausiau. — Džonas perka.

— Iš kur ištraukei? — paklausė Džonas.

— Ne, — Džo atsisakė. — Ačiū.

Džonas užsisakė, ir aš paklausiau Džo, kaip jam sekasi mokykloje.

— Man ten patinka, — atsakė Džo.

— Ar aš tikrai moku? — paklausė Džonas, žiūrėdamas, kaip Mimi ištraukia iš krosnies picą.

— Turi pinigų?

— Turiu teisę neatsakyti, — atrėmė Džonas.

— Aš nupirksiu rytoj, — pažadėjau, griebdamas popierine lėkštę su picos gabaliuku.

— Prisiek, — liepė Džonas, kišdamas ranką į džinsų kišenę ir ištraukdamas du sumaigytus banknotus.

— Prisiekiu, — pasakiau, nešdamasis picą ir gėrimą prie stalo.

— Čiupk mano grąžą, — tarė Džonas, pliaukštelėdamas per petį Džo, imančiam antrą gabaliuką.

— Ar galiu ją pasiimti?

— Kimšk kiek lenda, — pasakė Džonas.

Džo jau buvo bekimbąs į antrą gabaliuką, bet pro duris įėjo kažkoks pilvočius.

Rankas susibrukęs į kišenes atsistojo prie prekystalio, užsisakė didelę kokakolos ir žiūrėjo, kaip Džo barsto picą juodaisiais pipirais.

— Nelabai tu čia gudriai darai, — pasakė, siurbtelėdamas kolos. — Bus kaip šūdas.

— Man patinka pipirai, — pasakė Džo, dar pabarstydamas ant plutelės. — Labai patinka.

— Bet jau gana, — storulis siekė pipirinės.

— Ne, — spyrėsi Džo, nepaleisdamas. — Mano pica.

— Duok man pipirus, tu suknistas asile, — suriko tas ir taip sugriebė Džo ranką, kad šis paleido pipirinę.

— Mano pica! — Džo iš įtampos užlūžo balsas, o akys suklapsėjo kaip langinės, — Mano pica!

— Va, tavo suknista pica, — pilvočius dūrė į prekystalį. — Niekas jos nelietė.

— Aš noriu pipirų! — pliupsėjo Džo, spausdamas prie šonų rankas. — Noriu pipirų!

Pilvočius nusišypsojo.

Žvilgtelėjo į Mimi, sustingusį už prekystalio, mirktelėjo. Atsuko pipirinės dangtelį.

— Nori pipirų, debile? — paklausė.

Džo spoksojo į jį, drebėdamas visu kūnu, ašarų pritvinkusiomis akimis.

— Va, — pasakė anas, išpildamas visą indelį ant Džo picos. — Va, tavo sušikti pipirai.

Džo pravirko, raudojo iš pat gilumos, nukarusiomis rankomis pliaukšėdamas per šonus.

— Kas tau nepatinka, debile? — paklausė pilvočius.

Džo nieko neatsakė. Skruostais, per lūpas pupsėjo ašaros, panosėj nutįso snarglys.

— Eik iš čia, — pasakė tas. — Tavo suknistas debilinimasis mane pykina.

Džo nė nekrustelėjo.

— Eik, nes kai duosiu, tai apsišiksi, tada turėsi ko žliumbt. Maiklas žengė pro Džoną prie prekystalio, kur stovėjo storulis.

Paėmė druskinę, atsuko dangtelį ir supylė visą į žmogėno kolą.

— Tu irgi gali eiti, — pasakė Maiklas, maišydamas gėrimą pirštu. — Dabar jūs su Džo lygūs.

— Kas gi čia toks? — pareiškė storulis. — Driskius kietuolis?

— Kas gi čia toks? — atrėžė Maiklas. — Kalbantis galas?

Tomis apkabino Džo per pečius ir patraukė jį nuo prekystalio, Džonas atsistojo už pilvočiaus, rankos kišenėse. Aš stovėjau priešais, sukryžiavęs ant krūtinės rankas laukiau, kol anas pajudės.

Storulis užsimojo ir trenkė Maiklui per veidą. Ant veido liko raudonos pirštų drūžės, paukštelėjo taip, kad net šiurpas nubėgo per nugarą.

Maiklas spoksojo į žmogėną ir šypsojosi.

— Tavo pirmas smūgis turėtų būti geriausias, — pasakė Maiklas, — bet ir šlamštas tavo geriausias.

— Aš tau tuoj parodysiu geriausią, driskiau, — suriko storulis, žingtelėdamas atatupstas ir iš peties atsivėdėdamas, — tuoj pabirs tavo suknisti dantys.

Maiklas susirietė ir išvengęs smūgio visu kūnu trenkėsi storuliui į paširdžius. Tomis ir Džonas šoko and vyro iš užpakalio, griebė už plaukų ir kaklo. Aš stvėriau picos gabalą su visais pipirais ir įtryniau jam į akis.

— Eikit į lauką! — sucipo Mimi.

Džonas įsikirto dantimis žmogėnui į ausį taip smarkiai, kad ta pasruvo krauju. Tomis šoko būgnyti jam į kepenis. Aš čiupau raudonųjų pipirų indelį ir siūbtelėjau į veidą.

— Akys! — sušuko žmogėnas, bandydamas mus nusipurtyti. — Suknistos akys!

Maiklas griebė kėdę nuo baro ir ėmė plūkti ja vyrui per kojas. Džonas, įsitvėręs jo tankių plaukų, daužė žmogėno galvą į priekinių durų kampą. Aš tol talžiau jį pipirine, kol suknežinau į tarpuakį. Į vyro veidą susmigo šukės, sumišusios su krauju.

Iš skausmo žmogus nusileido ant kelių, viena ranka įsitvėrė prekystalio.

— Daugiau čia nesirodyk, — pasakė Maiklas, spirdamas į jį susmukusį. — Girdi? Niekada.

Mimi išbėgo iš už prekystalio ir sugriebė Maiklą per liemenį, tempdamas jį šalin.

— Tu gi nenori jo užmušti, — pasakė.

— Nebūk toks tikras, — atsakė Maiklas.

Mums svarbiausia buvo apsisaugoti patiems ir apsaugoti savo valdas. Gyvenimas Pragaro virtuvėje virė uždaram rate, ir mums augant išsiveržti iš jo darėsi vis sunkiau. Nepažįstamieji čia niekad nebuvo laukiami, o dabar mes juos pasitikdavome kaip nelemta žadančius įsiveržėlius. Mes su draugais nebegalėjome leisti, kad būtų kitų viršus. Dabar jau buvo mūsų eilė pradėti pirmiems, o vadovaudavo mums, kaip ir visada, Maiklas.

Išoriniai įvykiai mums beveik nieko nereiškė. Kas valandą per galvą besiverčiančioje visuomenėje dėmesį buvome sutelkę į mūsų mažos kontroliuojamos erdvės nekintamuosius.

Buvo septintasis dešimtmetis, ir mes skeptiškai nusiteikę žiūrėdavom į vakarais televizoriaus ekrane šmėkščiojančius vaizdus, niekad nepasitikėdami žaidėjais, visada įtardami klastą. Buvom išmokyti taip žiūrėti į pasaulį. Gyvenime, mums buvo sakoma, reikia rūpintis tik savimi, — o mums netekdavo gaišti laiko už savo rajono ribų.

Per televizorių jauni maištininkai žadėjo pakeisti pasaulį ir pagerinti mūsų gyvenimą. Bet mes žinojome, kad dėl tokių kaip mes jie nesuka galvos. Kol jie skandavo šūkius, mes su draugais ėjom į laidotuves jaunų vyrų, grįžusių iš Vietnamo maišuose. Šis karas niekad nepaliesdavo tų jaunų piktų veidų, kuriuos matydavome per televizorių, veidų, apsaugotų pinigų ir pasiturinčiosios klasės padėties. Nepaliečiami, jie Šūkavo apie karą, kurio niekada nekariaus. Mes su draugais matėme, kad jie naudojasi seniausia pasaulyje suktybe, ir daro tai tobulai.

Tai buvo kovų už pilietines teises metas, bet mūsų gatvėse tie šūkiai liko beprasmiai. Čia kas savaitę susikibdavo skirtingos etninės kilmės ir odos spalvos gaujos. Reikalaudama lygybės per šalį žengė vis didėjanti feminisčių armija, bet mūsų motinos toliau skalbė ir gamino vyrams, iš kurių patirdavo tik fizinį ir dvasinį smurtą.

Kente, Ohajo valstijos universitete, bus nužudyti studentai. Bus nušautas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis ir senatorius Robertas F. Kenedis. Kulka į nugarą paleista ir gubernatoriui Džordžui Volisui.

Ištisiems Amerikos miestų kvartalams buvo lemta sudegti iki pamatų.

Netrukus turėjo sužydėti meilės vasara. Ėmė kvaišintis ne tik užkietėję narkomanai. Šalis gyveno nuojauta, kad greitai tiksintis laikrodinis užtaisas tuoj sprogs.

Man ir bičiuliams šie įvykiai buvo bereikšmiai. Visa tai puikiausiai galėjo vykti kitoje šalyje, kitame amžiuje. Prošal praskriejo poravimosi šūksniai naujos kartos, kuri viską pastatys ant taikos, meilės ir harmonijos pamatų.

Mums buvo svarbesni kiti dalykai.

Tą vasarą, kai nužudė senatorių Kenedį, sužinojau, kad mano tėvas buvo teistas už žmonos nužudymą ir sėdėjęs septynerius metus už nusikaltimą, padarytą afekto būsenos.

Tą savaitę, kai Kento universitete nušovė anuos studentus, Tomio tėvą subadė į krūtinę Atikos kalėjime, ir jis tris savaites gulėjo su respiratoriumi.

Tą vasarą Maiklo motina mirė vėžiu, o Karolos Martines dėdę nušovė prie baro 11-ojoje aveniu.

Kai tūkstančiai įtūžusių protestuojančiųjų prieš karą užplūdo Vašingtoną, mes su tėvu Bobiu sėdėjome ligoninės ketvirto aukšto palatoje, melsdamiesi, kad Džonui sugytų pradurtas plautis — tai buvo dovanėlė, kurią paliko vienas pernelyg aistringas motinos gerbėjas. Džonas buvo žiauriai sumuštas už tai, kad įkaušusiam meilužiui pasaldė, ko neturėjo sakyti. Jį buvo ištikęs ir astmos priepuolis, tad tą naktį jis per plauką išsprūdo iš mirties nagų.

Mirtis yra vienintelis gyvenime lengvai ateinantis dalykas, — tokia buvo viena pirmųjų mūsų pamokų Pragaro virtuvėje.

Vienuoliktas skyrius

1967-ųjų vasara

Tą dieną, kai mūsų gyvenimas negrįžtamai pasikeitė, temperatūra šoktelėjo iki devyniasdešimt aštuonių laipsnių pagal Farenheitą, Vidurvasarį šalį apėmė niauri nuotaika. Rasiniai maištai krėtė jau šimtą dvidešimt septynis miestus visose Jungtinėse Valstijose, nusinešdami septyniasdešimt septynias gyvybes, daugiau kaip keturi tūkstančiai atsidūrė vietos ligoninėse, ir nė viena šalis neatrodė nusiteikusi pralaimėti mūšį. Su neramumais atėjo ir permainos.

Atsistatydinus teisėjui Tomui K. Klarkui, prezidentas Lindonas Džonsonas į Aukščiausiąjį Teismą paskyrė Turgudą Maršalą. Užtai Ramzis Klarkas, į pensiją išleisto Aukščiausiojo Teismo teisėjo sūnus, paskirtas į generalinio prokuroro postą.

Artimuosiuose Rytuose vyko Šešių dienų karas.

Nustojo ėjęs New York World Journal & Tribune išspausdintas pirmasis Rolling Stones numeris. Boni ir Klaidas viliojo į kino teatrus minias, o Rozmari kūdikis neleisdavo skaitytojams užmigti iki paryčių. Bitlai dainavo „Tau tereikia meilės”, nors „Odė Biliui Džotto“ tvirtino atvirkščiai, abi dainos nepaliaujamai skambėjo per radiją. Mikis Mentlis, Šlubčiodamas į beisbolo karjeros pabaigą, įmušė penkiašimtąjį užribio smūgį.

O iš Muchamedo Ali, boksininko pačioje karjeros viršūnėje, buvo atimta sunkiasvorio karūna, nes atsisakė kariauti Vietname.

Rytą mes praleidome pavėsingoje biliardinėje Vestsaido 53-iojoje gatvėje, antrame aukšte: vėpsojom, kaip stambių veido bruožų drimba, apsitempęs sportiniais marškinėliais ir sudriskusiais džinsais, laimėjo tuziną partijų prieš keturis skirtingus priešininkus. Žaisdamas jis supleškino du pakelius „Gamei” ir ištuštino pintą „Four Roses”.

— Einu lažybų, kad šis vyrukas sukaltų ir Ralfą Kramdeną, — ištarė Tomis, žiūrėdamas, kaip anas į šoninę kišenę įmuša šeštą kamuoliuką.

— Ralfas Kramdenas nežaidžia biliardo, — pasakiau. — Jis vairuoja autobusą.

— Ne tas, kur Medaus mėnesyje, — pareiškė Tomis. — Tas iš filmo.

— Vertelga? — pasidomėjo ir Maiklas. — Ar tą turi galvoje?

— Tą, kur Greitajam Edžiui sulaužo nykščius, — paaiškino Džonas.

— Tau reikia nurodymų net tam, kad susigaudytum, ką pats galvoji, — pasakiau Tomiui.

— Tai ką, jis buvo ne Kramdenas? — neatstojo Tomis.

— Nešdinamės iš čia, — tarė Maiklas, apžvelgdamas tirštai prirūkytą patalpą, — nes jau patys imame dvokti kaip ši skylė.

Išėję iš biliardinės, pasukome į dešinę, vėlyvo ryto saulė šildė mūsų pečius, visų mintys sukosi tik apie priešpiečius. Degant raudonai, perbėgome 11-ąją aveniu, šmurkštelėjome pro mokyklos autobusą ir porą taksi, ir toliau sparčiai žengėme pro Pipilo kirpyklą. Ties 51-ąja gatve ir 10-ąja aveniu pasukome į kairę, tursenom visi greta nutilusiomis gatvėmis.

Kartu sudėjus, kišenėse teturėjome mažiau negu porą dolerių.

— Eime, suvalgysim picos, — pasiūlė Džonas. — Pasakysim Mimi, kad užmokėsime vėliau.

— Mimi ima už vandenį, — tarė Tomis. — Jis neužkibs ant jokių skolos raštelių.

— Galima pastverti ką nors namie, — pasiūliau, — kokių likučių.

— Vieninteliai likučiai pas mus — neplautos lėkštės, — tarė Džonas.

— Ir savaitės senumo duona, — pridūrė Tomis.

— Kodėl, tarkim, ne dešrainių? — paklausė Maiklas. — Jau porą savaičių neatakavome dešrainių vežimėlio.

— Nežinau, Maiki, — abejojo Tomis, — tas vaikinas su vežimėliu ne toks kaip kiti. Apgautas jis taip įsiunta.

— Tomis teisus, — tariau aš. — Praėjusią savaitę jis vijosi Ramosą ir du jo bičiulius iki pat prieplaukų. Vieno vos nepapjovė.

— Dėl dešrainio neverta pralieti kraują, — pasakė Džonas.

— Galime valgyti dešrainių arba užkąsti oro, — atrėžė Maiklas. — Tad, vaikinai, rinkitės patys.

— Oras gal net saugiau, — pasakė Tomis.

— Gal ir skonis geresnis, — tarė Džonas.

— Kieno eilė? — paklausiau aš.

— Tavo, — atsakė Maiklas.

— Kaip manot, jis mane pažins?

— Manau, taip, — atsakė Tomis. — Aš iš tiesų alkanas. Klasta buvo paprasta. Buvome darę tai gal tuziną kartų, o ant mūsų meškerės buvo pakibę antra tiek pardavėjų. Šį triuką išmokom iš 48-osios gatvės airių gaujos, jie tokiu būdu kiekvieną vasarą už dyką prasimanydavo ledų iš puertorikiečių.

Aš turėjau prieiti prie dešrainių vežimėlio ir užsisakyti ko norįs. Pardavėjas paduoda man dešrainį ir išvysta, kaip sprunku neužsimokėjęs. Tuomet jis turi dvi galimybes, abi ne itin viliojančias. Nepalikti savo pozicijų ir praryti nuoskaudą dėl pavogto dešrainio arba pulti mane vytis. Antruoju atveju jam teks palikti vežimėlį, o mano bičiuliai, jam pasitraukus, papuotaus.

Dešrainių pardavėjas prie šito kampo buvo aukštas ir lieknas, įpusėjęs trečią dešimtį, tamsių plaukų ir apvalokos paburkusios nosies. Ką tik pasirodęs Pragaro virtuvėje, — jo anglų kalba buvo tokia pat skurdi kaip ir drabužiai, skarmalą primenantys mėlyni marškiniai ir džinsai, atspurusiais priekinių kišenių kraštais. Dar turėjo šiltesnę striukelę su užrašu „Yankee” ir purviną kepurę prisidengti šaltesnę dieną.

Pardavėjas dirbo ties tolimesniu 51-osios gatvės ir 10-osios aveniu kampu; glausdamasis po menką šešėlį metančiu geltonu ir raudonu skėčiu, jis pardavinėdavo šaltus gaiviuosius gėrimus, karštus dešrainius bei dešreles margai praeivių miniai — vietos prekeiviams, uosto krovikams ir sunkvežimių vairuotojams, mokiniams. Septynias dienas per savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, jis stovėdavo toje pačioje vietoje, dirbdamas tą patį varganą darbą, iš kurio mums taip lengva buvo pasišaipyti.

Dešrainių pardavėjas mums niekad neatrodė žmogus, ne taip, kaip kiti čionykščiai: jis mums atrodė per daug nereikšmingas, kad nors kiek jį gerbtume. Mums nėmaž nerūpėjo, kaip sunkiai jis dirba, kad surinktų kelis varganus dolerius. Nieko nežinojome apie jauną jo žmoną ir du vaikus, paliktus Graikijoje, apie jo viltis sukurti jiems naują gyvenimą kitoje šalyje. Mes nekreipėme dėmesio į sekinančias dvylikos darbo valandų dienas, kurias jis išvargdavo raikydamas bandeles ir sijodamas ledo gabalėlius, kęsdamas čia šaltį, čia karščio bangas. Ir vis trepsėdamas kojomis į kietą žemę, kad nors kiek pavarinėtų kraują.

Niekad nematėme mažulyčio tvankaus kambarėlio ketvirtame aukšte, kur jis gyveno, keturiasdešimt minučių pėsčiomis nuo stoties, kur vienintelė jo paguoda — sudriskusios fotografijos iš namų, negrabiai lipnia juosta priklijuotos prie sienos, kuo arčiau lovos sutrintu čiužiniu. Niekad nematėme įkaitusios viryklės, ant kurios priversta tuščių „Campbell” skardinių nuo kumpio su pupomis. Nė suglamžytų graikiškų cigarečių pakelių, sumestų į šiukšlių dėžę kampe, dovanų nuo žmonos, vienintelio malonumo, pasiekiančio jį iš tėvynės.

Nieko to mes nebuvome matę.

Mes tematėme priešpiečius už dyką.

— Su garstyčiomis ir svogūnais, — paprašiau, vengdamas nepatiklaus pardavėjo žvilgsnio. — Gerti nereikia.

Jis atsargiai linktelėjo, bandydamas įžvelgti man už nugaros besislapstančius šešėlius.

— Aš tave pažįstu, — jis veikiau kaltino nei klausė.

Aš truktelėjau pečiais ir nusišypsojau.

— Gal duotumėte porą servetėlių? — paprašiau tiesdamas ranką į dešrainį. — Tie svogūnai paskui taip išsibarsto.

Pardavėjas ištraukė antrą servetėlę iš skardinės dėžutės, apsuko ja bandelę. Tiesdamas ranką manosios link, akimirką sudvejojo, abu tvirtai įsmeigėme akis vienas į kitą. Abu jutome, jog tuoj atsitiks kažkas blogo, nors dar negalėjome numatyti, kokios nepermaldaujamos bus pasekmės. Jis sumindžikavo ir padavė man dešrainį. Paėmiau jį ir pasileidau bėgti.

Praskuodžiau pro Tomio Mago valyklą, Armondo batų taisyklą. Per tris nevilties mėnesius susikaupęs pardavėjo pyktis nušlavė visas proto užtvaras, ir jis šoko vytis, vienoj rankoj iškėlęs ilgą šakutę medine rankena.

Bėgant raudoni svogūnų griežinėliai skriejo nuo dešrainio, išmargindami man skruostus ir baltų sportinių marškinėlių priekį. Pralėkiau pro PAL duris, ties 50-osios gatvės kampu pasukau.

Graikas mynė ant kulnų: įsiūčio varomu ritmu judėjo rankos ir kojos, viena ranka tebegniaužė šakutę, burna ritmingai gaudė orą.

— Sumokėk mano pinigus, vagie! — griaudėjo jis man įkandin. — Sumokėk mano pinigus dabar!

Maiklas, Džonas ir Tomis jau dorojo po antrą dešrainį, nerūpestingai atsišlieję į vežimėlį, atsukę veidus saulei.

— Kaip manote, kiek jis užtruks? — paklausė Džonas, nusivalydamas nuo apatinės lūpos rusvas garstyčias.

— Šekspis ar vaikinas su dešrainiais? — pasiteiravo Maiklas.

— Čia tai pataikei. Ir vienas, ir kitas, — pasakė Tomis. — Tas vyrukas atrodė taip įsiutęs, kad galėtų ir užmušti.

— Pirmiausia tegul Šekspį pagauna, — tarė Džonas. — Nesijaudinkit.

— Šitas velnias iš tikrųjų sunkesnis, negu atrodo, — Maiklas tarė, dabar jau stovėdamas, rankomis suėmęs už medinių vežimėlio rankenų.

— Sunkus tas šūdas apačioj, — pridūrė Tomis. — Kur nematyti.

— Kas ten sunkaus? — paklausė Džonas.

— Dujų balionas, — pasakė Tomis. — Tas daiktas, kuris šildo maistą. Ar manei, kad vanduo saulėj užverda?

— Kažin kaip tau atrodo, ar mes jį pastumtume? — susidomėjo Maiklas. — Visi trys?

— Kur pastumtume?

— Porą kvartalų tolėliau? — pasiūlė Maiklas. — Tai bent būtų staigmena vyrukui. Grįžta vijęsis Šekspį, o jo vežimėlio nė kvapo.

— O jeigu jį kas nors pavogs? — paklausė Tomis.

— Koks kvailys gali vogti dešrainių vežimėlį? — nenusileido Maiklas.

— O mes argi nevagiame?

— Mes tik pastumiame jį kitur, — pareiškė Maiklas. — Apsaugome, kad niekas kitas jo nepavogtų.

— Tai galima sakyti, kad mes kaip ir padedame vyrukui, — nusprendė Tomis.

— Dabar tai kita šneka, — užbaigė Maiklas.

Ties 52-osios gatvės ir 12-osios aveniu kampu pardavėjas pavargo.

Jis pasilenkė, rankomis apkabindamas kelius, šakutę jau seniai buvo numetęs, jo veidas išraudo, pražiota burna godžiai gaudė orą. Stabtelėjau kitoje gatvės pusėje, priešais daugiabučio duris, permirkęs prakaitu. Ant rankų dar tebejutau riebalus nuo dešrainio, kurį beveik visą kelią laikiau rankoje. Žvilgtelėjau į pardavėjo pusę ir išvydau, jog jis vėl grėsmingai įsmeigęs į mane žvilgsnį, vis dar įsiutęs, sugniaužęs kumščius, dabar bilsčioja sau į šonus. Atrodė pavargęs, tačiau neįveiktas. Vien neapykanta galėjo jį varyti dar dešimt minučių. Nusprendžiau bėgti ne prieplaukų link, o atgal į saugų savo rajono glėbį. Mano bičiuliai, apskaičiavau, jau turėjo būti prisišveitę dešrainių ir prisigėrę gaiviųjų tiek, kad pasotintų net didžiojo beisbolininko Beibo Ruto apetitą.

Triskart giliai įkvėpiau ir pasileidau 51-osios gatvės link, mašinų srautas plaukė man už nugaros. Grįžtelėjęs išvydau, kad pardavėjas vis dar sustingęs ta pačia poza, kokia palikau jį prieš nulėkdamas visą kvartalą. Sulėtinau greitį, o ant kampo netgi leidau sau šyptelėti, patenkintas, jog gaudynės, tegul dar nepasibaigusios, klostosi palankiai. Jeigu greitai maučiau atgal prie vežimėlio, gal dar spėčiau praryti ir dešrainį.

Maiklas, Džonas ir Tomis pavargę stovėjo prie 50-osios gatvės ir 9-osios aveniu kampo, nustūmę vežimėlį per visą ilgą kvartalą. Jie stabtelėjo priešais gėlių pardavėją, neaukštą moteriškę suraityta ant galvos kasele. Ji karpė rožių puokštės kotus ir žiūrėjo į juos neslėpdama smalsumo.

— Atsigaivinkim, — pasiūlė Džonas, atidarydamas slankiojamas aliuminio dureles ir panardindamas ranką į tamsų ledinį vandenį. — „Dr. Brown” dabar būtų pats tas.

— O man su sirupu, — tarė Tomis.

Džonas padavė Tomiui aprasojusią limonado skardinę.

— O tu, Maiki?

— AŠ nieko nenoriu, — pasakė Maiklas, žvelgdamas į gatvę, rankas sukryžiavęs ant krūtinės.

— Ar kas atsitiko? — paklausė Tomis, šliurptelėdamas iš skardinės.

— Kažkodėl Šekspis gaišta, — ištarė Maiklas, — jis jau turėtų būti grįžęs.

Stabtelėjau ties 51-osios gatvės ir 10-osios aveniu šviesoforu ir dairiausi draugų su dešrainių vežimėliu. Pardavėjas buvo atsilikęs nuo manęs viena aveniu, — dabar vėl dūmė visu greičiu, tik dar didesniais šuoliais. Pasilenkiau užsirišti raištelio ir prabėgomis jį išvydau, man galva svaigo, gerklė išdžiūvo, plaučiai pasunkėjo. Prašvilpiau pro Printingo vidurinę, kurios tuščiame kieme tik pora benamių gėrė kavą ir rūkė, svarstydami, kur prasimanyti pirmąjį šios dienos alkoholio gurkšnį. Išsilenkiau kūningos moteriškės, stumiančios parduotuvės vežimėlį su kauge maisto produktų, peršokau per du šiukšliadėžių dangčius, nulėkusius nuo pravažiavusių šiukšliavežių.

Paskui pralėkęs dar pusę kvartalo, — pardavėjas vis dar mynė ant kulnų, — išvydau bičiulius, stumiančius vežimėlį 8-osios aveniu kryptimi. Jie žingsniavo smarkiai susilenkę, bet lengvai, ramiai, sakytum būtų neskubiai vedžioję šunį tarp senojo Madisono sodo arkų šešėlių. Juos išvydo ir pardavėjas.

— Sustabdykit juos! — rėkė jis, toliau šuoliuodamas. — Sustabdykit juos! Sustabdykit vagis!

Rajone, kur tyla nusikaltimo akivaizdoje dorybė, o aklu pavirsti kartais tiesiog būtina, niekas nė nekrustelėjo.

Puoliau, kiek nešė pavargusios kojos bei išdegę plaučiai, ir atsidūriau prie bičiulių kaip tik tada, kai jie stūmė vežimaitį pro afišą, reklamuojančią išgarsintą atsakomąjį Pasaulio imtynių federacijos čempiono Bruno Samartino ir jo varžovo Gorilos Munsuno mačą.

— Jūs turėjote paimti tik dešrainius, — papriekaištavau, kai pagaliau juos pasiekiau ir rankomis įsikibau vežimėlio krašto. — Ne vežimėlį.

— Dar mums paaiškink, — tarė Džonas.

— Nagi, palikite jį čia, — šnopavau aš. — Jeigu jūs, vyrukai, norite ką nors stumti, tai stumkite mane, nes nebeįstengiu žengti nė žingsnio.

— Ne, ne čia, — tarė Maiklas, mostelėdamas į dešinę nuo mūsų. — Va ten, prie metro stotelės.

— Vaikinas atlekia kaip žaibas, Maiki, — pasakė Džonas. — Abejoju, ar spėsime nusigauti iki metro stotelės.

— Turiu planą, — tarė Maiklas.

Atsigręžiau ir išvydau, kad dešrainių pardavėjas tučtuojau užšoks ant mūsų.

— Neabejoju, kad jis irgi turi, — pasakiau, padėdamas užkelti vežimėlį ant šaligatvio, ant viršutinio tarpmiestinio metro stotelės laiptelio.

— Aš net nemėgstu dešrainių, — pridūrė Džonas.

Kaip paaiškėjo, planas buvo paprastas ir bukas, kaip ir visa, ką kada nors esame darę. Turėjome laikyti vežimėlį ant viršutinio metro laiptelio, pakreipę jį žemyn, ir laukti pardavėjo. Paleisti vežimą reikėjo tą akimirką, kai pardavėjas nustvers už rankenų ir, kol jis grumsis su vežimėliu bandydamas užvilkti jį ant šaligatvio, mes išnyksime iš akių.

Ir šiandien nežinau, kodėl tai padarėme. Tačiau mes visi už tai sumokėsime. Kiekvienas. Tai tetruko minutę, tačiau per tą minutę visa pasikeitė.

Žmonės, į kuriuos kada nors šovė, prisimena tai sulėtintai, kaip tik taip aš prisimenu šios scenos su dešrainių vežimėliu paskutines sekundes. Veiksmas aplink mane sulėtėjo iki ketvirtinių, o fonas pavirto migla: mostaguojančios rankos, lekiančios kojos, išbarstyti kūnai, visa it tamsios grėsmingos dėmės.

Ir ta akimirka išmušė man ir mano bičiuliams tą dieną ir tuo metu, kai Mikis Mentlis smūgiavo per beisbolo aikštę tokį smūgį į užribį, kurio liudininkais tapti mums būtų buvę tikras pasididžiavimas.

Maiklas vežimėlio nepaleido ilgiausiai, jo rankų raumenys įsitempė, — su tokia jėga reikėjo jį laikyti, kad nenugarmėtų laiptais. Džonas užlindo iš savo pusės, nugara įsirėmęs į medinius stotelės turėklus, abiem rankomis, suraikytomis medinių vežimėlio rankenų. Tomis parkrito ant kelių, beviltiškai bandydamas sugriebti vieną ratą, kelius braižydamas į cementą. Aš abiem rankomis įsitvėriau skėčio stovo ir stengiausi nepaleisti, o karštas vanduo šiukščiojo man ant rankų ir veido.

Pardavėjas jau buvo visai arti mūsų, jis parkrito ant kelių, išskėstomis rankomis prisidengęs veidą, mačiau jo akis.

— Neišlaikysim, — sušuko Tomis, kai ratas išsprūdo jam iš rankų.

— Paleisk, — liepė Maiklas.

— Dabar nebestabdyk! — pasakiau. — Dabar jau nesustabdysim!

— Paleisk, Šekspi, — paragino Maiklas, iš balso supratau, jog atsiduodame neišvengiamam. — Paleisk.

Žiūrėti, kaip vežimėlis žlega laiptais, buvo ne lengviau, nei išlaikyti jį nenusiritusį. Tas garsas — šaižus, kurtinantis, klaikus, tarsi du automobiliai būtų žiebęsi vienas į kitą tuščioje gatvėje. Dešrainiai, svogūnai, gėrimai, ledas, servetėlės, rauginti kopūstai, — visa unisonu šokčiojo laiptais, taškėsi ant sienų, terliojo plakatą, kviečiantį atostogauti Floridoje. Užpakalinis ratas nuskriejo, vos vežimui pasiekus pusiaukelę. Skėčio stovas trenkėsi į sieną palei laiptus ir skilo.

Tada pasigirdo šiurpiausias garsas. Jis pervėrė visą metro stotį. Garsas, kurio niekas nesitikėjo. Į medį traiškomų kaulų trekštelėjimas. Garsas, kurį nuo tol girdėsiu kiekvieną dieną.

Šešiasdešimt septynerių metų pensininkas, buvęs spaustuvininkas Džeimsas Koldvelas trisdešimt šešerius metus nugyveno vedęs tą pačią moterį, turėjo tris suaugusius vaikus — visos dukterys, keturis anūkus — trys iš jų berniukai. Rytą jis praleido žemutiniame Manhatane lankydamas vieną iš dukterų, Alisą, neseniai ištekėjusią už jaunesniojo administratoriaus, dirbančio apskaitos firmoje centre. Jis stabtelėjo vienoje Mažosios Italijos kepyklėlėje nupirkti žmonai mėgstamų pyragaičių ir nešėsi juos kairėje rankoje. Vos prieš savaitę, gydytojui liepus, Koldvelas metė įprotį surūkyti porą pakelių cigarečių per dieną. Tačiau mesti ir škotišką viskį jis griežtai atsisakė, gerdavo neskiestą, užsigerdamas vandeniu su ledu, šalia pasidėjęs dubenį sūrių traškučių.

Jis kramtė porą gabalėlių vaisinės gumos ir rausėsi priekinėje kišenėje, rinkdamas pabiras monetas naujausiam Daily News numeriui, bet ant jo užkrito vežimėlis, įsirėždamas į krūtinę. Jis ištiesė rankas, bandydamas nustverti vežimėlį už šonų, bergždžiai vylėsi atstumti nuo savęs tą nesuvaldomą jėgą.

Vežimėlis it sprogstanti raketa šlavė visa pakeliui. Jis užkabino ir Džeimsą Koldvelą, tą dieną jau nieko neplanavusį, tik paskaityti sporto puslapius. Vežimėlis ir žmogus sykiu tėkštelėjo į baltų plytelių metro sieną. Vežimėlis sumaitotas, ratai sukasi į priešingas puses, rankenos suskaldytos, tykšta verdantis vanduo, ledo gabalai traiškosi ant kruvinos Koldvelo galvos, kuri atrodo ne didesnė už pliką rudą kamuoliuką, atsidaužusį į aštriausią vežimėlio kampą.

Tyla po smūgio buvo dar labiau kurtinanti nei smūgio garsas.

Mes nė nekrustelėjome, tarsi kojos būtų (cementuotos. Niekas nepratarė nė žodžio, o trys iš mūsų springome ašaromis. Girdėjome sirenų kauksmą ir meldėme, kad jos artėtų mūsų link. Pažvelgiau žemyn į skeveldrų krūvą ir išvydau, kaip lūženų prispaustos trūkčioja Koldvelo blauzdos. Į vieną kampą varvėjo kraujo srovelės ir, sumišusios su purvinu dešrelių vandeniu, rinkosi į balą. Ore pajutau ekskrementų kvapą.

Maiklas atsisuko į mane ir pirmąsyk, kiek jį pažinojau, jo veide išvydau baimę.

Džonas ir Tomis nejudėjo. Jų kūnai drebėjo, veidai pelenų pilkumo, abu sukrėsti, atrodė, tučtuojau apalps. Visi keturi pasijutome gerokai vyresni, nei buvome prieš valandą, asmeniniai laikrodžiai tiksėjo su vis didėjančiu pagreičiu nelaimei griūvant ant mūsų galvų.

Mums iš kairės iššoko liesa vidutinio amžiaus moteris languota kasdiene suknele ir balta prijuoste, iš po išdrikusių tamsių ilgų plaukų pykčiu žybčiojančiomis akimis, perbėgo gatve ir sustojo ant viršutinio metro stotelės laiptelio. Įsisprendusi į šonus, įsirėžusi gunktelėjusiais pečiais, ji įvertino sceną apačioje.

— Jėzau brangiausias, — sušuko atsisukdama į mus šaižiai spigiu balsu. — Ką jūs, berniukai, padarėte? Ką, dėl Dievo, jūs, berniukai, padarėte? Pasakykit man, ką jūs padarėte?

— Man atrodo, mes ką tik užmušėme žmogų, — ištarė Maiklas.

Dvyliktas skyrius

Tą popietę policija mums keturiems paskelbė neatidėliotino kardomojo kalinimo potvarkį ir išdavė orderį paauglių areštui. Mus kaltino keliais nusikaltimais — pavojingu neatsargumu, pirmojo laipsnio užpuolimu, pavojingo įrankio turėjimu, tyčiniu užpuolimu, nesunkiu užpuolimu ir smulkia vagyste. Visi buvome priskirti priežiūros reikalingų asmenų kategorijai. Prikabino ir prasižengusių nepilnamečių — PN — etiketę. PN teikė tą prabangą, kad mūsų bylos bus slaptos, be to, net ir patys griežčiausi nepilnamečių bylų teisėjai tokiems paaugliams retai skirdavo tokio pat dydžio bausmes kaip suaugusiesiems.

Kol Džeimsas Koldvelas kabėjo ant plauko Šv. Klaros ligoninės reanimacijos palatoje, įsitvėręs gyvenimo už respiratoriaus, mums skyrė tėvų priežiūrą. Dienos siaubas dar nebuvo išsisklaidęs, kai mus labai greitai ir daug nesigilindami areštavo ir užregistravo, — buvome kurti ir akli raudoms ir šūksniams aplinkui. Mes buvome kitame pasaulyje. Virš to, kas vyko. Tėvai verkė ir keikėsi, farai veikė mūriniais veidais, Koldvelo šeima troško mūsų mirties, ii; regis, visi kaimynai laukė mūsų prie policijos nuovados durų. Anksčiau mes irgi būdavome kitoje pusėje, — žiūrėdavome, kaip supakuoja prisidirbusius vaikinus. Dabar tai buvome mes, Į mus rodė pirštu. Apie mus kalbėjo. Mes buvome kalti.

Tėvas ką tik smarkiai šėrė man per veidą. Žiūrėjau į jį: vienais marškinėliais ir trumpikėmis, jis sudribo ant kėdės prie virtuvės stalo. Veidas raudonas, rankos trūkčiojo, akys pritvinkusios ašarų. Galiniam kambary motina verkė įkniubusi į lovą.

Tėvai manęs niekad nevaržė, pasitikėdami, kad gatvėje niekur neįsivelsiu, tikėdami, kad aš ne iš tų, kurie visiems priverda bėdos. Ši laisvė buvo paranki ir tuo, kad netrukdžiau jų kasdienėms kovoms — kai jie į darbą paleisdavo rankas ir liežuvius. Šią laisvę praradau tą minutę, kai mėsainių vežimėlis partrenkė Džeimsą Koldvelą.

— Man labai gaila, tėte, — viskas, ką pajėgiau išspausti.

— Gailestis tau dabar maža ką padės, — pasakė tėvas, suminkštėdamas. — Teks atsakyti už viską, ką padarėte. Visiems keturiems.

— Kas mums dabar bus? — paklausiau lūžtančiu balsu, o man per skruostus tekėjo ašaros.

— Jeigu senukas išgyvens, gal kaip nors išsisuksit, — atsipirksit keliais mėnesiais paauglių pataisos kolonijoj.

— O jeigu ne? — vos išdrįsau paklausti.

Tėvas nepajėgė atsakyti. Apkabino mane, ir mes abu pravirkome, abudu labai bijojome.

Kelias kitas dienas Pragaro virtuvė, kuri mielai priimdavo savo nusikaltėlius, negalėjo atsitokėti nuo sukrėtimo. Ne pats nusikaltimas visus taip sukrėtė, o tai, kad Maiklas, Džonas, Tomis ir aš jį padarėme.

„Jūs, vyrukai, buvot kitokie, — pasakojo man Storasis Mančas po daugelio metų. — Aišku, kvailiodavot, krėsdavot išdaigas, įsiveldavot į muštynes ir kitokį šūdą. Bet jūs niekad nesistengei ko nors užgauti. Nebuvot chuliganai. Kol neprisidirbot su tuo vežimėliu. Tai jau pakvipo kalėjimu, o šito niekas nesitikėjo.”

Vėliau, po dviejų savaičių, kai stovėjome priešais nepilnamečių bylų teisėją, žinojome, kad Džeimsas Koldvelas išeis iš ligoninės gyvas. Šią žinią mums perdavė tėvas Bobis, lankęs ir guodęs visas šeimas, kurias šis įvykis palietė.

Per visą laiką nuo arešto iki paskirtos teismo dienos man neleido bendrauti su bičiuliais, nei susitikti, nei kalbėtis telefonu. Kiekvieną griežčiausiai prižiūrėjo tėvai, daugiausia sėdėdavome namie. Tėvas Bobis kasdien visus aplankydavo, atnešdavo pluoštelį komiksų ir tardavo kelis padrąsinimo žodžius. Ir visad išeidavo liūdnesnis nei atėjęs.

Mūsų nusikaltimas nebuvo toks šiurpus, kad pakliūtų į laikraščius, taigi apsiskandalijome tik kvartale. Bet nesijusti visuomenės priešais negalėjome. Mano motinai šnabždėjosi už nugaros, kai ji eidavo į maisto parduotuvę ar žengdavo į bažnyčią. Džono mama tiek kartų nenuėjo į darbą, kad jai grėsė būti atleistai. Kai Maiklą pasiuntė kažkokiu greitu reikalu, į jį paleido alaus butelį. Tomio neįleido į vietos kino teatrą.

— Tokių kaip tu čia nereikia, — pasakė. — Tik ne čia. Ne pas mane.

— Aš jums nieko nepadariau, — ginčijosi Tomis.

— Ar tau kas nors nepatinka? — paklausė kino direktorius. — Pakviesiu farus.

Per tas dvi ilgas, baimės kupinas, varginančias savaites tik triskart išėjau iš namų.

Du kartus ėjau su motina į bažnyčią. Trečią nuėjau pas Kingą Benį.

Įsipyliau espresso iš kavinuko dviem puodeliams, Kingas Benis sėdėjo prie stalo priešais ir žiūrėjo į mane. Buvo sekmadienio popietė prieš Darbo dienos šventę, tranzistorius ant lango už manęs negarsiai transliavo „Yankees” rungtynes. Du vyrai juodom plačiom kelnėm ir marškinėliais be rankovių sėdėjo priešais klubą ant medinių kėdžių.

Gėriau kavą ir klausiausi, kaip Filas Rizutas komentuoja žaidimą — kaip tik prasidėjo antra aštunto raundo dalis. Jankiai atsiliko trimis bėgimais. Kingo Benio delnai padėti ant stalo, veidas — švariai nuskusta kaukė.

— Šįmet jie užknisa, — pasakė, pakeldamas pirštą į radiją.

— Pernai jie irgi užkniso, — tariau aš.

— Tai jau virto įpročiu, — tarė jis. — Blogu įpročiu. Kaip sėsti į kalėjimą.

Aš linktelėjau ir nuleidau galvą, vengdamas jo žvilgsnio.

— Mes nepagalvojom, kad ką nors nuskriausim.

— Nepagalvojot ir kaip daryti, kad tai neįvyktų.

— Mes gi nėjom ko nors nuskriausti, aš tai noriu pasakyti.

— Labai mažai kas taip eina.

— Kiek, manai, mes gausim?

— Metus, — pasakė Kingas Benis, ir mano keliai sulinko. — Gal daugiau. Priklausys nuo teisėjo nuotaikos.

— Girdėjau, kad mums kliuvo kietas. Mėgsta duoti pavyzdžius.

— Jie visi kieti, — pasakė Kingas Benis.

Sriūbtelėjau kavos ir apžvelgiau kambarį, stengdamasis įsidėti šį paveikslą atmintin, — nenorėjau pamiršti, kaip jis atrodo, jo pridvisusio oro, jo saugumo. Šis prasmirdęs Kingo Benio klubas buvo man antrieji namai, kaip biblioteka, jie tapo vieta, kur prisiglausdavau nuo man kliuvusio šiurkštaus gyvenimo.

Tai būdavo prieglauda tylioje paties pavojingiausio Pragaro virtuvės žmogaus draugėje.

— Ar tėvas tau sakė, ko tikėtis? Kaip elgtis?

— Jis labai mažai su manim šnekėjos, — atsakiau. — Jis labai nuliūdęs. Didumą laiko jie su motina sėdi ir verkia. Arba imasi. Vienas ar kitas.

— Ten aš negalėsiu tau padėti, — pasakė Kingas Benis, pasilenkdamas arčiau, įremdamas žvilgsnį man į akis. — Nei tavo draugams. Toje vietoje jūs būsit vieni. Tai nebus lengva, Šekspi. Bus sunku. Tai sunkiausia, kas kada nors tau su draugais dar teks.

— Ir mano tėvas taip mano. Todėl ir verkia.

— Tavo tėvas tai žino, — pasakė Kingas Benis. — Tik jis mano, kad tu tam nepasiruošęs. Kad nepakelsi.

— Ir tu taip manai?

— Ne, — atsakė Kingas Benis. — Aš taip nemanau. Viena savo dalimi tu labai panašus į mane. Nedidele dalimi. Bet to turėtų užtekti, kad išgyventum.

— Aš jau eisiu, — tariau, pastumdamas puodelį į šoną. — Man neleidžiama vienam išeiti ilgam.

— Kada jūs išvykstat?

— Teismas trečiadienį, — tariau, žvelgdamas į žmogų, kurį pamilau kaip tėvą. — Tada ir sužinosim, kur mus siunčia ir ar ilgam.

— Ar tėvai bus su tavim?

— Tėvas, — pasakiau, — Nemanau, kad mama tai pakeltų. Žinai, kaip ji nervinasi.

— Taip geriau, — pritarė Kingas Benis, — nereikia, kad ji matytų tave teismo salėje.

— Ar tu dar čia būsi, kai aš grįšiu? — paklausiau springdamas, įsmeigęs akis į du vyriškius lauke, kad Kingas Benis nepamatytų mano ašarų.

— Aš visada čia būsiu, — atsakė jis. — Ir visada darysiu tai, ką darau.

— O ką tu čia darai? — paklausiau nusišypsodamas pro ašaras.

— Verdu kavą, — atsakė jis.

Tryliktas skyrius

Su bičiuliais stovėjome prie subraižyto ąžuolinio stalo nevėdinto kambario aukštomis lubomis viduryje, prispaudę prie Šonų rankas, žvelgdami tik tiesiai. Vilkėjome vieninteliais išeigos drabužiais — pirmosios komunijos kostiumais: mūsų tamsūs švarkai su kelnėmis, balti marškiniai ir pilkšvai žydri kaklaraiščiai išryškėjo kreminių Niujorko valstijos nepilnamečių bylų teismo sienų fone.

Mudu su Džonu stovėjome stalo dešinėje, greta advokato, sunkiai per nosį šnopuojančio žemaūgio bereikšmių akių vyriškio. Plaukus jis buvo glotniai susitepęs žele, baltų marškinių uodega styrojo išsipešusi iš rudų kelnių.

Maiklas ir Tomis stovėjo jam iš kairės.

Nė vienas nekart nepakėlėme į jį akių, pro ausis praleidome ir visą jo kalbą.

Artimieji už mūsų buvo atskirti medinės užtvaros ir poros teismo sargybinių. Tėvas sėdėjo pirmoje eilėje, už manęs, liūdnas ir piktas, jo buvimą jutau kaip karštą alsavimą ant kaklo. Važiuodami metro į miesto centrą šnekėjomės šykščiai. Jis tikino, kad viskas bus gerai, kad niekas, išskyrus kaimynus, nežinos, kur aš, ir kad galbūt, tik galbūt, visa į gera, tarytum pamoka, kurią teks išmokti.

— Bus kaip stovykloje, — kalbėjo tėvas, metro traukiniui visu greičiu dundant Čemberso gatvės kryptimi, — grynas oras, daug judėsi, padorus maistas, tik šėlti ten neleis. Gal pamokys tave su draugais drausmės. Padarys, ko aš taip ir neįstengiau.

— AŠ tavęs pasiilgsiu, tėti, — ištariau.

— Tik nesuskysk, — pasakė tėvas. — Nė negalvok taip. Turi būti kaip akmuo. Apie nieką negalvok. Dėl nieko nesijaudink. Tik dėl savęs. Tai vienintelė išeitis, vaike. Patikėk, žinau, ką sakau.

Toliau važiavome tylėdami, guosdamiesi triukšminga dardančių vagono ratų draugija.

Po poros mėnesių man turėjo sukakti trylika, ir štai aš pirmą kartą gyvenime išvykstu iš namų.

— Ar teisiamieji supažindinti su jiems pateiktais kaltinimais? — paklausė teisėjas.

— Taip, gerbiamasis teisėjau, — atsakė mūsų advokatas, jo balsas, kaip ir išvaizda, išdavė, kaip menkai mokama už jo paslaugas.

— Ar jie supranta kaltinimus?

— Taip, supranta, gerbiamasis teisėjau.

Iš tiesų mes nesupratome. Dieną prieš teismą sakė, jog visi mums pateikti kaltinimai bus apibendrinti kaip pirmojo laipsnio užpuolimas, per neapdairumą sukėlęs pavojų. Kaltinimas smulkia vagyste bus panaikintas visiems, išskyrus mane, nes mano veiksmai sukėlė visus vėlesnius įvykius.

— Padariau, ką įmaniau, — pareiškė mūsų advokatas, sėdėdamas už popieriais apversto stalo vieno kambario kontoroje. — Turėtumėte pripažinti, jog tai geriau, negu būti apkaltintiems ketinimu nužudyti. O būtent tokio kaltinimo reikalavo kita šalis.

— Jūs iš akies luptas Peris Meisonas, — spėjo žioptelėti Džonas, bet motina šėrė jam plaštaka per veidą.

— Ką tai reiškia berniukams? — paklausė tėvas Bobis, nekreipdamas dėmesio į antausį ir komentarą.

— Jie atsėdės metus, — tarė advokatas — Mažiausiai. Lorencui gali primesti dar kelis mėnesius, kadangi jis nusikaltimo iniciatorius. Tačiau, antra vertus, jis gali gauti ir mažiau, nes paskutinis pasirodė įvykio vietoje. Dabar tai vienintelis dar neišspręstas klausimas.

— Tai buvo ne jo sumanymas, — tarė Maiklas. — O mano.

— Sumanymas ne toks svarbus, kaip pats poelgis, — pareiškė advokatas. — Bet vis tiek turėtų pavykti įtikinti teisėją neskirti daugiau laiko Lorencui, atsižvelgiant į jauną jo amžių.

— Jie visi jauni, — tarė tėvas Bobis.

— Ir visi kalti, — atkirto advokatas, užversdamas geltoną aplanką ir siekdamas iš pakelio cigaretės.

— Kur? — paklausė tėvas Bobis.

— Kas kur? — pakartojo advokatas su mentolo cigarete burnoj, pirštais apgniaužęs uždegtą degtuką.

— Kur juos nusiųs? — paklausė tėvas Bobis, išraudęs, rankomis spausdamas kelius. — Į kurią koloniją? Kurį kalėjimą? Į kokią skylę juos įmesite? Negi neaišku?

— Į Vilkinsoną, — atsakė advokatas. — Tai berniukų kolonija Niujorko valstijos šiaurėje.

— Žinau, kur ji yra.

— Tuomet žinote ir kokia ten tvarka, — tęsė advokatas. — Taip, — tėvas Bobis išbalo it drobė. — Žinau, kokia ten tvarka.

Žvilgtelėjau per petį kairėn, trumpam akimis susiradau Koldvelo šeimos narius, jie visi sėdėjo pirmose dviejose eilėse už prokuroro stalo. Senasis Koldvelas buvo namie, gydėsi gausybę žaizdų. Pasak teismui pateiktos medicinos pažymos, senuko kairė koja niekuomet visiškai neišgis, likusias gyvenimo dienas jam svaigs galva, tirps galūnės. Jo klausa bei rega taip pat buvo pakenktos.

Kiekvienas parašėme jam po laiškelį, kad nugabentų tėvas Bobis, paaiškinome ponui Koldvelui ir jo šeimai, kaip apgailestaujame.

Nė į vieną iš jų niekas neatsakė.

— Ar kuris nors iš jūsų norite ką nors pasakyti prieš paskelbiant nuosprendį? — paklausė teisėjas, pastumdamas į šalį aprasojusį stiklą vandens su ledu.

— Ne, sere, — atsakėme visi iš eilės.

Teisėjas linktelėjo ir paskutinį kartą pažvelgė į savo pastabas. Jis buvo arti šešiasdešimties, neaukštas, apkūnus vyriškis, su tankia žilų plaukų kupeta, rudomis, kone bereikšmėmis akimis. Gyveno Manhatano gyvenamųjų namų komplekse su antrąja žmona ir dviem šunimis. Vaikų neturėjo, aistringai lošdavo pokerį, o vasaros atostogas leisdavo žvejodamas prieplaukoje prie savo namelio Keip Kode.

Jis atsikrenkštė, gurkštelėjo vandens ir užvertė aplanką.

— Neabejoju, kad dabar, jaunuoliai, jau supratote, kokį sunkų nusikaltimą padarėte, — pradėjo teisėjas. — Jūsų nusikaltimą sudaro aplaidi nepagarba vieno asmens verslui, — kalbu apie dešrainių pardavėjo vežimėlį, — ir nusikalstamas požiūris į kito asmens saugumą bei gerovę. Ir štai rezultatas: vienas asmuo sužlugdytas, o kitas kone užmuštas. Ir visa tai dėl dešrainio.

Kambaryje buvo karšta. Man pro švarką ir marškinius sunkėsi prakaitas. Sunėręs ant pilvo rankas, žvelgiau priešais save. Už nugaros girdėjau dalyvaujančiųjų murmesį: baikštų po tokių teisėjo žodžių dešinėje, nujaučiantį artėjančią bausmę — kairėje. Džono motina, sėdinti šalia mano tėvo, šnibždėjo rožinį, jos pirštai lėtai judėjo karolėliais.

— Ponui Kratrui teko mesti savo verslą, atsisakyti svajonės susikurti čia namus. Jis grįžta į gimtąją Graikiją, jo tikėjimą mūsų gyvenimo būdu palaužė barbariškas ir negailestingas keturių jaunuolių, sumaniusių vagystę, poelgis. Pono Koldvelo padėtis dar tragiškesnė. Suniokotas nepavykusio pikto pokšto, jo gyvenimas niekuomet nebebus toks, koks buvo ligi anos lemtingos dienos. Jis kentės kiekvieną akimirką, visą jam likusį šioje žemėje laiką bus nuodijamas skausmą malšinančiais vaistais, vaikščios pasiramstydamas lazda, bijos išžengti iš namų. Dėl ko visa tai? Ogi dėl to, kad keturi jaunuoliai galėtų atsilošę kvatotis, juoktis kitų skausmo sąskaita. Na, ką gi, jų pokštas atsigręžė prieš juos pačius, ar ne taip?

Buvo rytas, be dvidešimties dešimt. Teisėjas atsismaukė togos rankoves, dar sykį gurkštelėjo vandens ir pasiuntė mus į, jo žodžiais tariant, berniukų namus, kuriuos kiti vadino kalėjimu. Jis sudorojo mus visus po vieną, pradėdamas nuo Grafo.

— Džonai Reili, — kreipėsi teisėjas. — Šiuo sprendimu teismas skiria jums ne ilgesnį kaip aštuoniolikos mėnesių ir ne trumpesnį kaip metų pataisos laikotarpį Vilkinsono berniukų kolonijoje. Pagal ankstesnį susitarimą su abiejų šalių patikėtiniais bausmė pradedama vykdyti šių metų rugsėjo pirmąją dieną.

Už manęs Džono motina tyliai aiktelėjo.

— Tomai Markanai, — teisėjas kreipėsi į Sviesčių. — Šiuo sprendimu teismas skiria jums ne ilgesnį kaip aštuoniolikos mėnesių ir ne trumpesnį kaip metų laikotarpį Vilkinsono berniukų kolonijoje. Teismo posėdžio sprendimu bausmės vykdymas pradedamas šių metų rugsėjo pirmąją dieną.

— Maiklai Salivanai, — tęsė teisėjas griežtesniu tonu, įsitikinęs, jog kreipiasi į gaujos vadą. — Šiuo sprendimu teismas skiria jums ne ilgesnį kaip aštuoniolikos mėnesių ir ne trumpesnį kaip metų pataisos laikotarpį Vilkinsono berniukų kolonijoje. Teismo posėdžio nutarimu jūsų bausmė bus pradėta vykdyti šių metų rugsėjo pirmąją dieną. Galėčiau pridurti, kad jeigu ne tėvo Roberto Kariljo, jūsų parapijos kunigo, tarpininkavimas, aš jums būčiau skyręs daug griežtesnę bausmę. Aš ir toliau abejoju, ar jūs tikrai geras žmogus. Tik laikas man įrodys, jog klydau.

Nusibraukiau apatinę lūpą ir kaktą, laukdamas, kada paskelbs mano vardą. Atsisukau ir išvydau tėvą, užmerktomis akimis, sukryžiuotomis rankomis, plikas jo viršugalvis buvo drėgnas nuo prakaito.

— Lorencai Karkatera, — tarė teisėjas taip pat niekinamai, kaip skaitė nuosprendžius ir mano bičiuliams. — Jūsų atveju teismas atsižvelgia į faktą, jog iš visų keturių esate jauniausias ir atvykote į įvykio vietą, kai vežimėlio vagystė jau buvo padaryta. Atsižvelgdamas į tai, teismas jums skiria ne ilgesnį kaip metų ir ne trumpesnį kaip Šešių mėnesių laikotarpį Vilkinsono berniukų kolonijoje. Teismo posėdžio nutarimu bausmę pradėsite vykdyti šių metų rugsėjo pirmąją dieną.

Teisėjas atrėmė galvą į aukštą atkaltę ir žvelgė į mus tylėdamas. Kairės rankos pirštais pabarbeno į bylos kraštelį, tuščiu it išdžiūvęs kanjonas veidu, mažutis, niekuo neišsiskiriantis žmogėnas, tapęs toks didžiulis dėl teismo suteiktos jam galios.

— Tikiuosi, — ištarė baigdamas, — kad tinkamai panaudosite jums skirtą laiką Vilkinsone. Išmoksite amato, toliau mokysitės. Jei ne, jei pasuksite priešinga kryptimi ir numosite ranka į suteiktas jums galimybes, neabejokite, vėl stositės prieš mane, kaltinami dar vienu smurto aktu. Kitą kartą tikrai nebūsiu toks gailestingas, koks buvau šiandien.

— Ačiū jums, gerbiamasis teisėjau, — tarė mūsų advokatas, prakaitas sruvo jo veidu.

— Tik pažvelk į tą niekšą, — tarė mano tėvas už jo sėdinčiam kunigui Bobiui, garsiai, kad girdėtųsi teisėjo suole, — anas tuo metu jau suko į savo apartamentus. — Žiūrėk, dar vaiposi. Įkiša keturis berniukus kažin kur visiems metams ir dar šaiposi. Reikėtų man suknežint jo purvinus žabtus.

Tėvas Bobis pasilenkė ir uždėjo ranką tėvui ant peties.

— Nusiraminkite. Marijau, — pasakė tėvas Bobis, — tam čia ne vieta, ir laikas netinkamas.

— Taigi rask tinkamą vietą, — nerimo mano tėvas, — o laiko, ir šūdui aišku, niekad nebus tinkamo.

Mūsų advokatas ištiesė per užtvarą ranką tėvui Bobiui, jo balsas vos girdėjosi per kitoje pusėje ūžiančią Koldvelo šeimą.

— Geresnės kloties nė negalėjome tikėtis, — pareiškė advokatas.

— Jums — gal ir taip, — atsakė tėvas Bobis.

— Jie galėjo gauti kur kas daugiau, — priminė advokatas. — Už tai, ką padarė, kur kas daugiau.

Tėvas Bobis atsistojo ir pasilenkė per užtvarą, dešinėje rankoje laikė Romos katalikų kunigo apykaklę.

— Čia ne lošimas, — tarė tėvas Bobis, — ne sandėris, kur rūpi, ilgiau ar trumpiau. Man rūpi šie keturi berniukai. Berniukai, kurių net vardų nepasivarginote įsiminti. Tad neskubėkite patenkintas tapšnoti sau per petį.

— Savo darbą padariau, — spyrėsi advokatas.

— Amžinasis vidutinybės šūkis, — atsakė tėvas Bobis.

— Jūs ir pats galėjote geriau su jais padirbėti, — prikišo advokatas. — Tuomet nebūtų prireikę tokio mėšliaus kaip aš paslaugų.

Tėvas Bobis vėl atsisėdo, jo akys susirado manąsias. Pilkam it pelenai veide mačiau sielvarto sklidiną žvilgsnį.

— Nebus taip jau blogai, — ramino jį advokatas, — Pagaliau juk ne kiekvienas, patekęs į Vilkinsoną, išeina nusikaltėlis.

Advokatas nusisuko, susirinko nuo stalo popierius, subruko krūvelę prasto popieriaus aplankų į rudą apdriskusį portfelį, spragtelėjo jį uždarydamas.

— Kai kurie iš jų netgi randa Dievą ir tampa kunigais, — advokatas vėl atsigręžė į tėvą Bobį. — Argi ne?

— Eik velniop, — atsakė jam tėvas Bobis. Lauke ėmė lyti lengvas vasaros lietus.