8 SKYRIUS

Mater Ecclesiae vienuolynas

— Kodėl ji nekelia ragelio? — Koralina drebėjo visu kūnu. Jupiteris turėjo paimti ragelį jai iš rankų, iš sustingusių kaip lavono pirštų, pabalusių, šaltų ir kaulėtų.

— Galbūt ji miega. Arba guli vonioje.

Jis pasigailėjo tai pasakęs jau tardamas tuos žodžius.

— Nesielk su manimi kaip su kvailu vaiku! — sušuko ji. Janusas papurtė galvą ir nusiminęs patrynė vokus.

— Atsiprašau, — pasakė Jupiteris švelniai. — Eime...

— Jis melavo! — ji kaltindama pirštu parodė į Janusą. — Šitas Šūdžius mums melavo! Jie nužudys ją. Galbūt jie tai jau padarė. Jie ją...

Janusas netikėtai greitai pribėgo prie Koralinos ir atsistojo priešais suraukęs kaktą. Jam pavyko atrodyti įspūdingai, nors buvo žemesnis už ją.

— Aš nemelavau, tik pasakiau, kad Estakada nepalies jūsų senelės, nemelavau, kai įspėjau jus, kad jūsų priešai netrukus bus čia. Mes nebeturim laiko. Kai būsime saugūs, galėsim dar kartą pamėginti paskambinti jums į namus. Bet dabar eime, po velnių!

Tada jis pasisuko ir nuskubėjo prie svečių kambario durų.

— Eime, — pasakė tyliai Jupiteris Koralinai. — Man visa tai taip pat nepatinka. Vis dėlto aš manau, kad jis teisus. Kas nors čia vis tiek pasirodys, todėl nenorėčiau pasilikti.

— Jeigu senelei kas nors atsitiko... — ji nutilo, susivaldė ir pagaliau linktelėjo. — Gerai. Einam su juo.

Ji norėjo praeiti pro Jupiterį, bet šis sulaikė ją už pečių, padelsė truputį ir pabučiavo į lūpas. Neilgai ir ne itin aistringai. Bet jis bučiavo ją, nors tai vyko pačiu nepatogiausiu metu, ji žvelgė į jį savo didelėmis akimis ir net droviai nusišypsojo.

— Darai tai norėdamas mane nuraminti, ar ne?

Jis jau žiojosi kažką atsakyti, kai už nugaros pasigirdo Januso balsas, kupinas įniršio ir nekantrumo.

— Gal galėtumėt dabar sekti paskui mane!

Jupiteris griebė Koraliną už rankos ir nubėgo paskui Janusą į įrankių salę. Jie nuskubėjo prie atvirų vartų ir prasispraudė pro tarpą į lauką.

Janusas vedė juos per Vatikano sodus nuošaliais takeliais tarp gyvatvorių. Jis nuolat įdėmiai dairėsi, o vieną kartą be žodžių jiems parodė, kad pasislėptų už tankaus krūmo. Po kelių sekundžių pro ten pražygiavo keli žmonės, tai buvo šveicarų gvardiečiai; su savo alebardomis jie kažkodėl Jupiteriui priminė širdžių karalienės kareivius iš Alisos stebuklų šalyje. Nei jis, nei Koralina nežinojo, ar jie ieško jų, tačiau susirūpinęs Januso veidas piršo būtent šią mintį.

Jupiteris pažino kairėje už medžių išsimėčiusių pastatų kompleksą.

— Popiežiaus akademija, — sušnabždėjo Koralina. Abu tikėjosi, kad Janusas juos ves ten, bet jis staigiai pasuko į dešinę ir nuėjo takeliu tarp tankiai suaugusių medžių vakarų kryptimi. Tolumoje jie pamatė dar vieną būrelį gvardiečių, einančių į kitą pusę.

Iš vandens ošimo jie suprato, kad artėja prie didelio fontano. Netrukus pamatė tamsų tvenkinį, puslankiu apsuptą dirbtine uola. Iš akmeninių pasakiškų būtybių gerklių tryško vanduo, saugomas galingo erelio statulos.

Už fontano stūksojo dėžės formos pastatas, trijų aukštų, plokščiu stogu. Tamsiai raudonos langinės dengė langus. Janusas nuvedė juos pro užpakalines duris į pastato vidų ir užstūmė duris sunkiu plieniniu skląsčiu.

— Kur mes esame? — norėjo žinoti Jupiteris.

— Mater Ecclesiae vienuolyne, — atsakė Janusas, — vieninteliame Vatikano moterų vienuolyne. Jis yra beveik sodų centre... galima būtų jį pavadinti Vatikano širdimi, bet kuria prasme, pridūrė jis ir ironiškai mirktelėjo.

Iš šešėlio išniro moteris, tarsi laukusi šių žodžių.

— Janusas, — pasakė ji tyliai, — ir abu mūsų svečiai. Laukiau jūsų anksčiau.

Moteris vilkėjo kuklius vienuolės drabužius, ji buvo aukšta, pailgo veido ir pilkų akių. Vienuolė žengė jų pasitikti švelniai ir maloniai šypsodamasi.

— Sesuo Diana, — pristatė Janusas, — vienuolyno abatė.

Ji ištiesė Jupiteriui siaurą, vėsų delną, paskui pasveikino Koraliną. Jupiteris pastebėjo, kad abi moterys nužvelgė viena kitą taip, tarsi tarp jų būtų kilusi neslepiama įtampa.

— Mes paruošėme jums šiek tiek užkąsti, — pasakė Diana. — Jau vėlu, bet manėme, kad jūs būsite alkani.

Per pastarąsias kelias valandas Jupiteris apie valgį beveik negalvojo, bet dabar suprato, kad iš tiesų buvo alkanas. Koralina nežymiai linktelėjo, ji taip pat buvo alkana.

Janusas ir Diana susižvalgė, tada nuvedė juos vienuolyno koridoriais į mažą valgomąjį. Dvi jaunesnės už Dianą vienuolės nejudėdamos stovėjo abiejose stalo pusėse, ant kurio buvo padengta dviem asmenims. Viduryje stovėjo sidabrinis katilas.

— Troškinys, — paaiškino Diana. — Mes valgome kukliai.

— Žinoma, — Jupiteris vogčiomis mirktelėjo Koralinai. Kai vėl atsigręžė į Dianą, suprato, kad abatė tai pastebėjo, ir susigėdo.

— Mes labai vertiname jūsų pastangas, — pasakė jis, mėgindamas pataisyti padėtį.

Diana greitai linktelėjo ir paprašė abiejų sėstis prie stalo. Viena iš tylėjusių vienuolių atidengė katilą ir samčiu pripildė lėkštes. Troškinys kvepėjo labai gardžiai.

— Kiek vienuolių gyvena čia? — paklausė Jupiteris, šaukštu pakabinęs troškinio ir paragavęs.

— Aštuonios, — pasakė Janusas. — Įskaitant Dianą.

— Mes nesame didelė bendruomenė, — pridūrė abatė. — Jūs vėliau susipažinsite su kitomis seserimis.

Koralina taip pat paragavo ir nusidegino liežuvio galiuką.

— Jūs žadėjote, kad galėsiu dar kartą pamėginti susisiekti su senele, — pasakė ji Janusui.

Mažasis žmogelis linktelėjo.

— Galėsite tai padaryti, kai pavalgysite. Jei norite, galiu tuo tarpu pamėginti pasiteirauti apie jūsų senelę.

— Galite padaryti tai iš čia?

— Noriu bent jau pamėginti.

Jis išėjo iš valgyklos, netrukus paskui jį išėjo ir abatė. Išeidama ji linktelėjo jaunosioms vienuolėms, kad paliktų svečius vienus.

Jupiteris su Koralina liko vieni.

Koralina nuleido šaukštą ir iš lėto papurtė galvą.

— Ką visa tai reiškia?

— Neturiu nė menkiausio supratimo, — prisipažino Jupiteris. — Manau, kad Janusas atneš vario raižinį čia.

— Ir ką?

Jis tylėdamas gūžtelėjo pečiais.

— Mums nereikėjo čia vykti, — pasakė Koralina. — Ten, mieste...

— Mes buvome nesaugūs, — nutraukė jis. — Kol mes čia, niekas neįtaria, kur esame. Tai tikriausiai nebloga slėptuvė, — jis suvalgė dar vieną šaukštą troškinio, tada pastūmė lėkštę nuo savęs ir pačiupo Koralinos ranką. — Mes juk išsisuksime iš šios padėties. Tiki?

Mergina neryžtingai gūžtelėjo pečiais, nežiūrėdama jam į akis.

— Aš dėl visko kalta. Reikėjo niekam nepasakoti apie slėptuves, bent jau ne Šuvanei.

Jupiteris padrąsinamai nusišypsojo.

— Ar mes jau pradėjome... pripažinti kaltes?

— Mes padarėme per daug klaidų.

— Estakada blefavo ir mes įkliuvome. Jis žinojo, kad yra plokštė, bet nebuvo tikras, kad ją turime.

Koralina linktelėjo ir savo delnais apkabino jo delnus.

— Tu mane bučiavai, anksčiau.

Jis nusišypsojo.

— Beveik neprisimenu.

— Nebūk toks bejausmis, — jos pirštai glostė jo ranką. — O Miva?

Jupiteris atsiduso.

— Ateina laikas, kai reikia per ją peržengti. Tu pati taip sakei.

Koralina švelniai pažvelgė į jį tamsiomis akimis ir papurtė galvą.

— Nenoriu žinoti, ką manai esant teisinga, noriu žinoti, ką tu iš tikrųjų manai.

Jis suprato, ko ji klausia, ir pamėgino rimtai įsiklausyti į savo vidų, į visus Mivos pėdsakus, kurie, be abejo, ten glūdėjo ir šalia Koralinos kasdien vis labiau blėso.

Jis norėjo paaiškinti, kas vyksta jo sieloje, kai į kambarį įlėkė Janusas.

— Turiu naujienų, — pasakė jis. Rankoje jis laikė mobilųjį telefoną. — Kai kas... atsitiko.

Koralina paleido Jupiterio ranką ir pašoko iš vietos.

— Ką jie jai padarė?

Janusas atsistojo prieš ją nervingai mosuodamas telefonu. Iš tolo buvo matyti, koks nemalonus jam šis aiškinimasis.

— Nieko baisaus, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji sako, kad iškrito pro langą.

— Pro langą? — Koralina žiūrėjo į jį taip, tarsi ruoštųsi griebti už gerklės.

— Galite jai paskambinti, — jis ištiesė mobilųjį telefoną ir lapelį su ranka užrašytu telefono numeriu.

— Ji guli ligoninėje. Čia jos telefono numeris.

— Kaip ji jaučiasi? — paklausė Jupiteris.

— Ji susitrenkė, bet jokių lūžių nėra. Gydytojas, su kuriuo aš kalbėjau, sakė, kad reikia palaukti tyrimų rezultatų, — jis trumpam nutilo. — Kai ją atvežė į ligoninę, ji buvo labai susijaudinusi. Gydytojai turėjo vargo, kol sumažino jos kraujo spaudimą. Visa tai įvyko ne anksčiau nei prieš valandą.

Koralina surinko numerį ir paspaudė sujungimo mygtuką. Po akimirkos jos veidas truputį pragiedrėjo.

— Senele? Ačiū Dievui! Kas atsitiko?

Jupiteris stebėjo, kaip ji klausosi Šuvanės. Jis negirdėjo, ką sako senoji.

— Kažkas įsilaužė į namus, — trumpai pakomentavo Koralina senelės žodžių pliūpsnį, vis dar mėgindama klausyti, ką ji sako. — Ji iššoko pro langą... Ji sako, kad prarado savo pasaulio inkarą.

Jupiteris susižvalgė su Janusu. Dvasininkas gūžtelėjo pečiais.

— Ką sako policija? — paklausė Koralina.

Klausydama Šuvanės atsakymo, Koralina susijaudinusi tik vartė akis.

— Ką reiškia — niekam nepasakojai?

Jupiteris klausiamai pažiūrėjo į Koraliną, kol ši paaiškino:

— Senelė bijojo dėl mūsų. Ji sako, jei ką nors papasakotų policijai, jie pradėtų tyrimą ir galbūt išsiaiškintų, kad mes pavogėm raižinį.

Janusas suraukė nosį.

— Skamba išmintingai.

Koralina dar pasiklausė, ką šneka Šuvanė, ir nenoriai ištiesė telefoną Jupiteriui.

— Ji nori pasikalbėti su tavimi.

— Su manimi? — jis paėmė telefoną ir prispaudė prie ausies. — Kaip tau sekasi?

— Puikiai, — per ryšio trikdžius išgirdo jis truputį iškreiptą Šuvanės balsą. — O kaip jums?

Jupiteris papasakojo apie Estakados melą ir kad jie pabėgo nuo jo. Jis nepaminėjo, nei kur jie pasislėpė, nei kas jiems padėjo, nes baiminosi, kad fon Tadeno žmonės gali klausytis pokalbio.

— Turiu tau kai ką prisipažinti, — pasakė Šuvanė. — Ar dar turi odinį maišelį?

Jupiterio ranka instinktyviai kilstelėjo prie vidinės kišenės palto.

— Turiu.

— Ten nėra šukės, — pasakė ji.

Jis pirštais greitai apčiupinėjo palto medžiagą ir užčiuopė netaisyklingos formos molio šukę.

— Ką tu nori pasakyti?

Šuvanė sunkiai kvėpavo.

— Aš ją pakeičiau, — pasakė ji. — Užvakar vakare, kai gulėjai vonioje.

— Ką tu padarei?

Ji patylėjo, paskui prabilo:

— Aš pakeičiau molio šukę odiniame maišelyje į sudaužytos lėkštės šukę. Aš nenorėjau, kad tu ją parduotum tam Babio, — ji atsikvėpė ir pridūrė: — Aš labai gailiuosi.

Jupiteris pamėgino susivaldyti, bet jį apėmė panika. Nuo to laiko, kai jie nebeturėjo vario plokštės, šukė buvo vienintelė jų saugumo garantija. Jei jie nebeturi ir šukės...

— Kur ji yra? — paklausė jis tyliai ir nusigręžė nuo Koralinos ir Januso, kad jie nesuprastų tiesos iš jo veido išraiškos.

— Čia, pas mane, ligoninėje. Turėjau ją su savimi, kai... iškritau pro langą.

— Paslėpk ją ir nesakyk kur. Gali būti, kad pokalbio klausomasi, — jis pažvelgė į Janusą.

— Neįtikėtina, bet įmanoma, — pasakė dvasininkas.

Jupiteris vėl kreipėsi į Šuvanę.

— Gali būti, kad Estakada dabar viską žino. Svarbiausia, kad tu būtum rami. Paklausk gydytojų, ar negali tavęs perkelti į kitą palatą. Ar gali tai padaryti?

— Žinoma.

— Gerai, — Jupiteris nusuko akis nuo smalsaus Koralinos žvilgsnio.

— Mes tau dar paskambinsim.

— Sėkmės, — pasakė Šuvanė. — Jupiteri, aš iš tikrųjų labai gailiuosi. Perduok tai ir Koralinai.

— Perduosiu.

— Kas atsitiko? — jau šiek tiek išblėsęs Koralinos susirūpinimas vėl sustiprėjo.

Jis neatsakė, tik įspraudė į Januso delną mobilųjį telefoną, išsitraukė odinį maišelį ir išpurtė jo turinį ant stalo.

— Ką tai reiškia? — paklausė Koralina, kai pamatė, kas iškrito.

Tai buvo violetinės porcelianinės lėkštės šukė, tokio dydžio kaip ir molinė šukė iš Piranezio slėptuvės. Jupiteris įsiutęs nužėrė šukę nuo stalo. Ji skambiai barkštelėjusi nukrito ant grindų.

— Jupiteri, — tarė Koralina maldaujamu balsu ir apkabinusi jį abiem rankom patraukė į save. — Ką, po velnių, visa tai reiškia?

Jis giliai įkvėpė ir paaiškino. Janusas klausėsi tylėdamas.

Šuvanė padėjo ragelį ir giliai įkvėpė. Nuo atvykimo į ligoninę jai jau du kartus darė hiperventiliaciją, ir ji nenorėjo, kad reikėtų daryti ir trečią.

Jupiteris buvo teisus. Pirmiausia ji turėjo paprašyti, kad ją paguldytų į kitą palatą. Dar geriau būtų, kad perkeltų į kitą ligoninę. Bet kokią priežastį nurodyti?

Ji norėjo žvilgtelėti pro langą, nesvarbu, kad lauke buvo tamsu. Kažkas užtraukė langą pilka užuolaida. Kartais naktį, sėdėdama savo sodelyje ant stogo, ji gėrėdavosi miesto žiburių jūra, žėrinčia kaip žvaigždėto dangaus gabalas, prigludęs prie senojo Lacijaus kalvų. Tokiomis akimirkomis ji jusdavo istorijos dvelksmą, kylantį aukštyn pro senus pastatus ir gatves, jusdavo, kaip kažkas gyva prisiliesdavo prie jos sielos ir išdėliodavo įvykius reikiama tvarka. Visos problemos, kad ir kokios svarbos, staiga pavirsdavo mažomis ir nereikšmingomis, palyginti su tuo, kas kūrė šio miesto istoriją daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Romą ištikdavo mažos ir didelės katastrofos, buvo griaunami jos namai ir bokštai, ir vis dėlto niekas negalėjo jos pakeisti, miestas vis dar didingai stovėjo ant savo kalvų. Ši mintis Šuvanei pasirodė labai guodžianti.

Ji ištiesė ranką mygtuko link, kad pakviestų slaugytoją, bet delsė. Moteris gulėjo vienutėje, kurios niekada negalės apmokėti. Atvežę į šią ligoninę, niekas nepasiteiravo apie jos draudimą. Paskutinį kartą ji buvo ligoninėje, kai jai buvo devyniolika metų, tada jai operavo apendiksą, tačiau Šuvanė puikiai nusimanė apie Romos ligoninių įpročius, kad suprastų, jog sena moteris su keliais sumušimais paprastai guldoma į bendrą palatą.

O ji viena gulėjo šiame kambaryje. Niekas nepastebės, jei jai kas nors atsitiks.

Jos žvilgsnis nukrypo į medinį kryžių virš durų. Ją išpylė šaltas prakaitas. Tai buvo katalikų ligoninė!

Šuvanės mintys skriejo ratu. Nebuvo abejonės, kad ji pateko į spąstus. Jos niekas neperkels nei į kitą palatą, nei į kitą ligoninę. Ji čia atsidūrė ne be priežasties. Kai kas tuo pasirūpino. Kai kas, kurį ji pažinojo ir kuris klausėsi ne Jupiterio ir Koralinos, bet jos telefono. Kai kas, kas žinojo, kad ji turi šukę čia, palatoje.

Ji atitraukė drebančią ranką nuo mygtuko, tačiau durys vis tiek atsidarė.

Domovojus, — šaltai pagalvojo Šuvanė.

Bet į palatą įėjo ne Trojanas. Tai buvo jauna moteris.

— Labas vakaras, — pasakė ji šypsodamasi, tyliai uždarė duris ir pasuko raktą.

Ir vėl jie leidosi žemyn.

Janusas nuvedė juos laiptais — žemyn į Mater Ecclesiae vienuolyno rūsį. Atidarę storų lentų duris, primenančias įėjimą į viduramžių lobyną, jie pateko į požeminę patalpą, skirtą susirinkimams. Ji buvo mažesnė už valgyklą ir apšviesta sietyno su plazdančiomis žvakėmis.

— Šioje patalpoje pokalbių neįmanoma pasiklausyti, čia saugu, — paaiškino Janusas ir tyliau pridūrė. — Taip saugu, kaip gali būti saugu Vatikane.

Aplink stalą sėdėjo aštuonios vienuolyno vienuolės. Daugelis jų buvo stebėtinai jaunos, vos peržengusios keturiolikos metų ribą. Jupiteris pakankamai žinojo apie vienuolynus, kad suprastų, jog Mater Ecclesiae vienuolių amžius nėra įprastas. Moterys laukdamos žvelgė į savo svečius.

Stalo viduryje gulėjo vario raižinys. Nuo žvakių šviesos jis spindėjo ochra.

— Ar tai tie draugai, apie kuriuos jūs man kalbėjote? — pašnibždomis paklausė Jupiteris Januso.

— Geriausi, kokius tik galėjau rasti.

„Nuostabu“, — apmaudžiai pamanė Jupiteris. Jo sąjungininkės buvo aštuonios vienuolės, sąjungininkės kovoje prieš slaptą draugiją, ant kurios sąžinės kelių žmonių nužudymai. Su kiekvienu nauju Januso atskleistu faktu viltis kada nors gyviems išeiti iš Vatikano mažėjo. Žvilgtelėjęs į Koraliną, jis suprato, kad ji galvoja tą patį.

— Sėskitės, — pakvietė Janusas ir parodė į dvi laisvas kėdes prie stalo. Nebylūs vienuolių žvilgsniai stebėjo, kaip jie sėdasi. Jupiteris jautėsi vis nesmagiau, nors Janusas nuolat tikino, kad jie čia saugūs.

— Aš žadėjau jums paaiškinti, — pasakė dvasininkas. Jam taip pat buvo pastatyta kėdė, bet Janusas liko stovėti. — Atėjo laikas išpildyti pažadą.

— Kodėl? — paklausė Koralina. — Ką jūs norite mums atskleisti? Jūs žinote, kad mes neturime šukės, o vario plokštė jau jūsų, — ji parodė į septynioliktą Carceri raižinį.

Janusas linktelėjo, tarsi būtų tikėjęsis tokių komentarų.

— Jūs buvote pirmieji, kurie laikė rankose šukę ir raktą. Manau, kad jūs iš dalies turite teisę sužinoti tiesą.

— Mes norėjome tuos daiktus parduoti, — niūriai paprieštaravo Koralina. — Tik tiek. Mums reikėjo pinigų, nieko daugiau. Neleisime, kad mus nužudytų dėl kokių nors moralinių įsipareigojimų. O dėl Vatikano rūmų perversmo — juo labiau. Jei bus kalbama apie tai, pamirškite, — ji pažvelgė į Jupiterį, kuris padrąsinamai jai nusišypsojo. Kai ji jaudindavosi, tarp antakių išryškėdavo atkakli raukšlelė.

Vienuolės suglumusios žvelgė į ją, pagaliau jų žvilgsniai nukrypo į abatę.

— Jūs nieko nesuprantate, — įsiterpė Diana. — Kodėl nenorite pirmiausia visko išgirsti?

Jupiteris uždėjo ranką Koralinai ant šlaunies, kad ši nusiramintų. Abatė buvo teisi. Ji galės išsakyti savo nuomonę, kai Janusas jiems viską papasakos.

— Kaip norite, — pasakė jis dvasininkui. — Klokit.

Janusas dėkingu žvilgsniu pažiūrėjo į Dianą ir, vaikščiodamas išilgai stalo ten ir atgal, pradėjo savo pasakojimą.

— Taurės adeptų draugija susikūrė XVIII amžiuje. Iš pradžių ji taip nesivadino, pavadinimas buvo suteiktas vėliau. Tai buvo šešių jaunų vyrų grupelė, atsidavusi antikinių griuvėsių tyrinėjimui, studentai ir mokslininkai, kurie ikikrikščioniškoje architektūroje ieškojo paslėptos žinios. Okultinės žinios, — Jaunusas sustojo ir skvarbiai pažvelgė į Koraliną. — Ar jūs kada nors girdėjote apie Fulkanelį?

— Slapyvardis, — atsakė Koralina. — Tikriausiai koks nors prancūzų alchemikas, kurio tikrasis vardas niekada nebuvo galutinai išaiškintas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje jis išleido knygą, kurioje bandė įrodyti, kad gotiškoji architektūra yra savotiška burtų knyga.

— Le Mystere des Cathedrales, — Janusas patvirtindamas linktelėjo galva. Jupiteris prisiminė, kad šios knygos ieškojo prieš dešimt metų Šuvanės parduotuvėje. — Fulkanelio kūriniai tąsyk mokslininkų pasaulyje sukėlė šiokį tokį sąmyšį. O dabar įsivaizduokite, kad mūsų adeptai panašią teoriją išvystė pusantro šimto metų anksčiau, tik jie rėmėsi ne viduramžių, bet antikos pastatais. Pagrindinė legenda yra ta pati — kad įvairiais laikais magai ir mistikai mėgino įamžinti savo paslaptis akmenyje! Fulkanelio arkliukas buvo viduramžių alchemikai, o adeptai atsidavė senosios Romos ir Graikijos tyrinėjimams. Jų žvilgsniai nukrypo į dar senesnius laikus — jie tyrinėjo etruskų kapus ir šios tautos poveikį okultiniam klasikinės antikos judėjimui. Manau, jūs daug žinote apie Piranezį, jis buvo vienas iš draugiją įkūrusių žmonių.

Jupiteris prisiminė Koralinos pasakojimą Šuvanės namuose. Ji kalbėjo apie grafiko susidomėjimą etruskų architektūra. Carceri cikle buvo atvaizduotas architektūros tipas, perdėta menamo etruskų meno vizija.

Janusas pasakojo toliau:

— Adeptai atliko tyrimus čia, Romoje, kituose Italijos regionuose ir Pietų Europoje. Suprantama, tarp jų buvo nemažai teologų, o vienas iš jų galėjo prieiti prie Vatikano archyvų. Čia jis atrado karaliaus Mino laikų taurę. Seniai buvo pamiršta, kaip ji ten pateko, tikriausiai prieš kelis amžius koks nors graikas krikščionis ją padovanojo Bažnyčiai. Ta taurė iš abiejų pusių buvo išrašinėta spirale einančiais hieroglifais. Be to, vienoje pusėje buvo neperskaitomas tekstas, kuris tikriausiai buvo išraižytas. Jūs matėte šukę. Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Be abejonės, tai vertingas daiktas, bet adeptams jis turi dar ir simbolinę prasmę. Iš pradžių tai buvo tik žaidimas, daiktas, aplink kurį jie burdavosi per savo susitikimus. Kaip kiti slaptųjų draugijų nariai apie skriestuvą ir kampainį arba aplink Gralio kopiją. Negalima pamiršti, kad tai buvo jauni vyrai, daugelis vos sulaukę dvidešimties, kupini beprotiškų sumanymų.

Praėjo keleri metai, per kuriuos iš Vatikano archyvų pavogta taurė tarnavo adeptams simboliu, tada jie ir pasivadino Taurės adeptais. Vienas iš jų, mūsų draugas Piranezis, mėgino iššifruoti tekstą ant taurės. Tikriausiai hieroglifų nepavyko iššifruoti, bent jau nėra žinoma, kad jis būtų atskleidęs jų reikšmę. Galbūt jie buvo per seni ir jų forma pernelyg atsitiktinė, kad būtų galima perskaityti žinią. Kitaip buvo su tarp hieroglifų išraižytais ženklais! Jie buvo išraižyti daug vėliau, ir jų reikšmę galėjo nesunkiai iššifruoti tas, kuris daug metų užsiiminėjo grafikos ir kaligrafijos menu. Piranezis kažką iššifravo, bet savo atradimo neatskleidė likusiems adeptams. Jo sprendimą sustiprino tas faktas, kad po kiek laiko adeptai labai smarkiai susivaidijo. Regis, jis suvokė, koks trapus ryšys tarp draugų, ir nenorėjo, kad slapta žinia besivaidijant būtų iškelta į viešumą.

Per tuos ginčus karaliaus Mino laikų taurė sudužo į šešias dalis. Šio simbolio sudužimas suvienijo draugiją ir buvo sudaryta sutartis: kiekvienas adeptas gavo saugojimui vieną iš šešių šukių. Buvo nutarta, kad mirus vienam draugijos nariui šukė turėtų būti grąžinta, ir per kelis dešimtmečius taurė vėl turėtų būti sudėta. Tas, kuris gyvens ilgiausiai, turėjo sujungti šukes, kad paslaptis būtų atskleista. Visi šeši nariai davė priesaiką, — Janusas atlaidžiai nusišypsojo. — Juk sakiau, beprotybė. Jauni vyrai būna linkę į tokias mintis, kai juos kartu uždaro vienoje patalpoje. Lig tol adeptai užsiiminėjo architektūra ir okultizmu. Dabar jie užsibrėžė tikslą ir tapo tikra slapta draugija. Jie turėjo savo simbolį ir priesaiką, o vienas iš jų, Piranezis, turėjo slaptų žinių. Todėl jis pasirinko tą šukę, ant kurios, jo žiniomis, buvo svarbiausia užkoduoto pranešimo dalis, ta ištrauka, be kurios visos kitos bus bevertės.

Vėl prabėgo keleri metai, ir vėl kilo nesutarimų. Tai buvo maždaug 1748 arba 1749 metais. Tuo metu Piranezis tikslingai paviešino savo raižinių ciklą Carceri. Jam tada dar nebuvo nė trisdešimties, jaunatviškas lengvabūdiškumas dar nebuvo visai išgaravęs. Aišku, jis padarė klaidą, neatskleidęs likusiems adeptams savo paslapties, nes raižiniai buvo akivaizdus įrodymas, kad būtent jis pirmasis įminė mįslę.

— Ką jūs norite pasakyti? — paklausė Jupiteris. — Ką įrodo Carceri raižiniai?

— Dar truputį pakentėkite, — atsakė Janusas. — Netrukus viską suprasite. Vis dėlto Piranezis sušaukė draugijos susirinkimą ir pranešė, kad iššifravo tekstą ir sužinojo kai ką nesuvokiama — apie slaptos vietos egzistavimą, kurią jis aplankė ir įamžino savo raižiniuose.

Koralina spoksojo į jį nustebusiomis akimis.

— Jūs norite pasakyti, kad Carceri iš tikrųjų egzistuoja? Tai tikras statinys?

— Taip, — atsakė Janusas.

— Bet tai absurdiška, — išsprūdo Jupiteriui. — Toks statinys turėjo būti išsamiai aprašytas, net jei vėliau jis buvo sugriautas.

— Jis nebuvo sugriautas. Carceri egzistuoja ir dabar, mes artėjame prie istorijos kulminacijos.

Jupiteris norėjo įsiterpti, bet Koralina linktelėjusi paragino tylėti.

— Dėkoju, — pasakė jai nusišypsojęs Janusas. — Pirmiausia pasiklausykite ilgos istorijos, po to galėsite spręsti.

Jupiteris nenoromis linktelėjo.

— Taigi Piranezis kitiems adeptams pranešė, kad jau prieš kelerius metus iššifravo tekstą ant taurės ir atrado nuorodą apie paslėptas duris — duris, vedančias į milžinišką požeminį statinį. Vis dėlto jis vengė savo draugams nurodyti tikslią jų vietą. Tikriausiai suprantate, kad už tai dailininkas nebuvo mėgstamas. Piranezis tuo metu jau buvo nusprendęs išeiti iš adeptų draugijos ir savarankiškai atlikti tyrinėjimus. Tikriausiai jis tikėjosi ne tik idėjinės, bet ir finansinės naudos. Jis tvirtino, kad vieną kartą ten jau buvo ir tai užfiksavo savo raižiniuose, kaip anksčiau raižiniuose įamžino Romos griuvėsius. Adeptams nepavyko Piranezio įtikinti, kad atskleistų savo žinias. Jis tvirtino, kad savo taurės šukės, reikalingos teksto iššifravimui, jis nebeturi, todėl kiti adeptai neturi galimybės patys iššifruoti tą tekstą.

Taigi jis paliko juos siunčiančius prakeiksmus ir grasinimus, o netrukus pasirodė pirmieji Carceri raižinių atspaudai. Keisčiausia, kad nėra jokių užuominų apie tai, jog Piranezis antrą kartą būtų žengęs pro slaptąsias duris. Jis ne tik visiškai nutylėjo savo atradimą, bet ir negavo iš to jokio pelno. Tiesą sakant, aš abejoju, ar jį nuo to žingsnio sulaikė tik kitų adeptų grasinimai. Ne, Piranezis kažkodėl baiminosi dėl savo gyvybės, ir aš netikiu, kad tą baimę sukėlė keli menki buvusių draugų keiksnojimai. Žinoma, pasinaudoję savo įtakingais ryšiais jie sugriovė jo kaip architekto karjerą.

Tuo tarpu Piranezis iš savo raižinių gyveno gana neblogai. 1760 metais jis nusprendė dar kartą išspausdinti perdirbtą Carceri ciklą, pridėdamas prie jo dar tris raižinius. Be to, jis sukūrė septynioliktą raižinį, kurį mes matome čia, prieš save. Jame išraižytas rakto kontūras, kurį jis tokiu būdu perdavė tolesnėms kartoms.

— Jūs norite pasakyti, — paklausė Koralina, — kad tai yra tikrų Carceri raktas?

— Žinoma, — patvirtino Janusas. — Vario plokštė saugo raktą, o šukė yra paskutinė dėlionės, atskleidžiančios įėjimo į požemį vietą, detalė.

— Vadinasi, Estakadai ir jo bendrams reikia tiek vieno, tiek kito, — pasakė Jupiteris. — Jie visą laiką norėjo sužinoti, kur yra slaptas įėjimas.

Janusas patenkintas pasirąžė, net pirštų sąnariai subraškėjo.

— Tas įėjimas tikriausiai yra čia, Vatikane. Jūs tuoj sužinosite, kaip aš padariau šią išvadą.

— Vėl paslaptys? — pažvelgus į Koraliną buvo matyti, kad ji nė per nago juodymą nepatikėjo dvasininko samprotavimais.

— Prieš žengiant kitą žingsnį, leiskite baigti savo pranešimą, — paprašė Janusas. — Jūs jau žinote, kad Piraneziui pasitraukus adeptų istorija liko nebaigta. Iš tikrųjų, ji vis labiau pynėsi su Katalikų bažnyčios likimu. Kaip minėjau, tarp draugijos narių buvo teologų, kurie visiems skelbė, jog vieta, kurią atrado Piranezis, yra niekas kita, kaip pragaras.

— O gerasis Dieve, — atsiduso Jupiteris.

— Dabar lengva iš to šaipytis, ypač pašaliečiui, — pasakė Janusas. — Bet patikėkite, visa istorija buvo per daug jaudinanti, kad adeptai leistų jai be niekur nieko rutuliotis. Kol Piranezio šukė neatsirado, draugijos nebuvo galima paleisti, taip jie buvo prisiekę. Taip atsirado kita adeptų karta, dar viena, ir dar. Senosios taisyklės buvo pamirštos arba išplėstos savo nuožiūra. Iš šešių adeptų atsirado dešimt, o iš dešimties pagaliau dvylika, nes šešios likusios šukės buvo seniai sujungtos siekiant iššifruoti užrašo kodą, jos nebebuvo simbolis arba narystės įrodymas. Tikriausiai jiems seniai pavyko iššifruoti tekstą, išskyrus dalį, kurios nebuvo ir kur buvo aprašyta vieta. Šukė, kurią jūs radote Piranezio bažnyčioje, yra paskutinė dalis, kurios stinga, — Jaunusas parodė į vario plokštę. — Žinoma, stinga ir rakto.

Jupiteris kurį laiką mąstė, mėgindamas suvokti tik ką sužinotą trikdančią informaciją, o tada paklausė:

— Kuo čia dėtas Kristoforas?

— Kristoforas, kaip jūs žinote, buvo gerbiamiausias Vatikano restauratorius. Jis galėjo naudotis slaptaisiais archyvais po Papūgos pilimi. Regis, ten jis susidūrė su septynioliktos plokštės atspaudu. Neturiu nė menkiausio supratimo, kaip tas atspaudas ten pateko ir kodėl niekas apie jį nežino. Kristoforas niekam neparodė savo radinio, bet jis nesugebėjo išlaikyti liežuvio už dantų. Jis apie tai pasikalbėjo su vienu, su kitu. Netrukus žinia apie sensacingą radinį pasiekė adeptų ausis. Iš ankstesnių Piranezio aplinkos tyrinėjimų jie žinojo, kokia paslaptis glūdi septynioliktoje plokštėje, galbūt vienas iš jo vaikų matė tą plokštę ir papasakojo apie ją savo palikuonims, o šie perdavė toliau...

Iš Kristoforo reikalavo, kad jis atiduotų atspaudą. Bet šis atsisakinėjo ir sunaikino atspaudą prieš ateinant jo apieškoti. Jis tvirtino, kad paveiksle nebuvo jokio rakto, visai nesvarbu, ką jie su juo darė. Aš manau, kad jie mėgino jėga išgauti informaciją, dėl to jis pamišo. Jie nedrįso jo nužudyti, nes tikėjosi kada nors išpešti paslaptį. Jie tik išmetė jį iš Vatikano.

Taip, Kristoforas buvo išprotėjęs, bet jis gerai žinojo, kaip gali atkeršyti savo kankintojams — jis visą Romą apipiešė septyniolikto raižinio kopijomis, suprantama, be rakto. Taip jis gadino kraują Landiniui ir jo bendrams. Žinoma, jiems buvo labai smagu jį nužudyti, kai paaiškėjo, kad septyniolikta plokštė atrasta. Pagaliau Kristoforas jiems nebebuvo reikalingas, jį buvo galima pašalinti.

— Bet kaip atspaudas galėjo patekti į Vatikano archyvą? — nustebo Jupiteris.

— Jei klausiate, aš jums atsakysiu. Piranezis pats jį slapčia ten atnešė. Jis visada buvo save įsimylėjęs žmogus, šiuo klausimu sutaria visi jo amžininkai, ir jis tikriausiai jautė malonumą pakišdamas adeptams masalą. Dailininkas jų panosėje pakabino gabalėlį dešros ir stebėjo, kaip jie subėgs į krūvą. Aišku, jis tikėjosi, kad atspaudas bus atrastas daug anksčiau, dar jam gyvam esant. Jis negalėjo nuspėti, kad tai įvyks prabėgus daugiau nei dviem šimtams metų, — Janusas mostelėjo ranka. — Žinoma, kad tai tik teorijos. Bet, mano nuomone, taip ir buvo. Pagalvokite, tuo metu draugija dar nebuvo tokia pavojinga, kaip šiandien. Aš nemanau, kad Piranezis kada nors rimtai bijojo adeptų, ne, jis bijojo kai ko kito, to, kas sulaikė jį nuo antro apsilankymo Carceri požemyje.

— Vadinasi, — apibendrino dvasininko pasisakymą Jupiteris, — Estakada žino, kad ant septynioliktos plokštės yra kažkokia forma pavaizduotas raktas, tinkantis toms durims. Ir jis žino, kad ta šukė nuvestų prie tų durų, — jis atsikvėpė ir tęsė savo samprotavimus: — Kam viso to reikia? Ką iš to turės adeptai, kai atidarys duris? Noriu pasakyti, kad turi būti rimtesnė priežastis nei įžeista savimeilė dėl to, kad Piranezis Estakados pirmtakui nušluostė nosį. Juos tikrai skatina ne archeologinis susidomėjimas.

— Tikrai, — patvirtino Janusas. — Bet nepamirškite, kad dabartiniai adeptai yra Vatikano pašonėje. Tai, ką jie daro, daro Bažnyčios labui. O jeigu Bažnyčia jau šimtus metų žino apie tų senovinių statinių egzistavimą, gal anksčiau nei Piranezis juos atrado? Jei jie tikėjo, kaip sakiau, kad tai yra fizinė pragaro išraiška? Pamąstykite, mes dabar kalbame apie viduramžius, apie idealią dirvą prietarams ir religiniam fanatizmui. Tada buvo atrasti tikrieji Carceri, ir kai kas nusprendė nutylėti jų egzistavimą ir uždengti įėjimą puošniausiu krikščionybės pastatu — milžiniška bazilika, kuri užtemdė visus lig šiol čia buvusius pastatus, tokio dydžio katedra, prieš kurios puošnumą nublanktų prisiminimai apie bet kokius pagoniškus statinius po jos pamatais.

— Nėra prasmės, — paprieštaravo Koralina. — Šv. Petro bazilika neatsirado tuščioje vietoje. Kai XVI amžiuje prasidėjo jos statybos darbai, toje vietoje jau tūkstantį du šimtus metų stovėjo kita bazilika.

— Teisingai, — sutiko Janusas. — Šv. Konstantino bazilika, pastatyta ketvirtame amžiuje. Ji buvo pastatyta etruskų žemėje, kurioje buvo didžiulis senovinis etruskų kapinynas ir, žinoma, Šv. Petro kapas. Regis, Carceri pastatė etruskai arba jų pirmtakai. O kas, jei ankstyvieji krikščionys surado įėjimą, pamanė, kad tai įėjimas į pragarą, ir padėjo čia švenčiausią relikviją, kad saugotų tą įėjimą?

— Jūs tikrai manote, — paklausė Jupiteris, — kad Šv. Petro kaulai buvo užkasti čia, kad saugotų įėjimą į pragarą?

— Žinoma. Mituose Šv. Petras dar vaizduojamas kaip vyriausias vartų sargas. Jis sprendžia, kas gali patekti į Dievo karalystę ir kas bus atstumtas. Visai įmanoma, kad šioje vietoje į legendos drabužį įvilkta dalis tiesos, — jis trumpai nutilo, tarsi pametęs mintį, bet netrukus tvirtai tęsė: — Vėliau kilo abejonių dėl kaulų tikrumo, todėl renesanso laikais buvo nuspręsta pagaminti naują, geresnį karstą. Popiežius Julijus II įsakė senąją baziliką sugriauti ir 1506 metais davė pavedimą pastatyti naują baziliką, puošnesnę nei lig tol buvusi. 1626 metais statyba buvo baigta, Urbonas VIII pašventino katedrą. Buvo manoma, kad šitokiu būdu visiems laikams bus uždarytas įėjimas į pragarą. Kol — dabar grįžkime prie adeptų — Piranezis iššifravo įrašą ant taurės ir atrado antrą įėjimą.

— Antrą įėjimą? — Koralina sumišusi žvalgėsi tai į Jupiterį, tai į Janusą. — Bet jūs sakėte...

— Durys, apie kurias prieš tai kalbėjome, tas įėjimas, kurį atrado Piranezis ir, regis, pasinaudojo juo, nėra pagrindinis įėjimas į Carceri.

Jupiteris nusiminęs papurtė galvą.

— Visa ši istorija netampa įtikimesne, jei jūs ją kas penkias minutes apverčiate aukštyn kojomis.

Janusas ir abatė susižvalgė. Dianos delnas, visą laiką ramiai padėtas ant stalo susigniaužė į kumštį. Vienuolių gretomis nuvilnijo tylus šurmulys. Bet tada abatė nežymiai linktelėjo dvasininkui.

— Jums reikia įrodymų? — Janusas atsiduso kaip žmogus, padaręs nepaprastai sunkų sprendimą. — Galbūt jūs teisūs... Galbūt iš tikrųjų atėjo laikas šį tą jums parodyti.