6 SKYRIUS

Taurės adeptai

Koralina susijaudinusi blaškėsi po Šuvanės svetainę ten ir atgal.

— Turime jų atsikratyti, — pasakė ji trečią kartą per kelias minutes. — Ir šukės, ir vario raižinio. Noriu, kad tie daiktai dingtų iš namų!

Jupiteris stebėjo Koralinos atspindį stiklinių durų, vedančių į sodą ant stogo, stikle. Lauke buvo tamsu. Per augalų tankmę šmėkščiojo kaimynų namo šviesos. Jis sėdėjo odiniame Šuvanės krėsle ir kažkodėl jautėsi labai saugiai tarp dviejų pusapvalių atlošo atsikišimų.

— Jau vėlu, tas, kuris nužudė Babio, žino, kad mes turime šukę. Jie mus stebėjo kavinėje, — ir tyliau pridūrė: — Atvirai sakant, mane stebina, kad jie dar nepasirodė čia.

Šuvanė linktelėjo pritardama. Ji sėdėjo prie valgomojo stalo ir putliais pirštais sukinėjo vyno taurę.

— Kodėl jie mėgino per Babio nupirkti šukę? Jie galėjo paprasčiausiai jus pagauti ir atimti šukę.

Koralina sustojo ir atidžiai pažvelgė į Jupiterio atspindį durų stikle.

Tikriausiai Babio sakė tiesą.

— Babio? — Šuvanė dirbtinai nusikosėjo. — Aš labai užjaučiu dėl to, kas jam atsitiko, bet mažasis žmogus niekada rimtai nežiūrėjo į tiesą.

— Kitaip nei tu, ar ne? — pareiškė Jupiteris sausai.

Koralina staigiai atsisuko ir sušnypštė senelei:

— Ar tu iš tikrųjų tokia naivi? Babio negyvas, nes mes pavogėme šukę ir vario raižinį.

— Nori apkaltinti mane dėl jo mirties?

— Mus visus tris. Prakeikimas, tu teisi Babio, o nesi net pati sau sąžininga!

Šuvanė nusuko akis ir nepasakė nė žodžio.

Jos vaikaitė žengė artyn įrėmusi rankas į šonus, įraudusiu veidu ir virdama iš įsiūčio.

— Tai negali būti tiesa, — sušnabždėjo ji, staiga pasisuko ir vėl pažvelgė pro langą.

— Tu teisi, — ištarė Jupiteris sukrėstas. — Babio nemelavo. Galbūt jis iš tikrųjų norėjo šukę perpirkti, kad išgelbėtų mūsų gyvybes. Jei būčiau jo paklausęs, jis dabar būtų gyvas.

— Ne! — paprieštaravo Šuvanė ryžtingai. — Tie žmonės vis tiek būtų jį nužudę, greičiausiai po to, kai jis jiems būtų perdavęs šukę.

— Mes turim dingti iš Romos, — karščiavosi Koralina.

Jupiteris kelias akimirkas pamąstė, kol pradėjo dėstyti atsakymą:

— Manau, kad mes esame saugūs, kol turime šukę. Mes galime ją sudaužyti. Regis, šis gabalėlis molio yra per daug vertingas, kad Babio žudikai rizikuotų.

— O kas bus, jei jie vieną iš mūsų pagrobs? — Koralinos balsas išdavė bejėgiškumą ir pyktį. — Jei jie grasins tave nužudyti, Jupiteri? Manai, aš jiems tada neatiduočiau šukės? O paskui jie galės ramiai nužudyti mus, — ji giliai įkvėpė ir tęsė truputį ramesniu balsu: — Gerasis Dieve, mes svarstome ir svarstome... Turi juk būti kažkas, ką mes galėtume daryti! — ji nervingai susuko ilgus plaukus ir užkišo už apykaklės. — Negalime čia sėdėti ir laukti, kol kas nors pasirodys ir kyštelės prieš nosį ginklą.

Jupiteris atsistojo ir norėjo prieiti prie jos, dar nebuvo tvirtai nusprendęs, ar reikėtų ją apkabinti, kai Šuvanė staiga pakėlė ranką.

— Ššš, — sušnypštė ji ir pridėjo pirštą prie lūpų. — Tyliau.

Jupiteris ir Koralina neramiai susižvalgė.

— Kas atsitiko?

— Tyliau! — Šuvanė įsiklausė, paskui linktelėjo. — Skambino prie parduotuvės durų.

— Ar tokiu laiku ateina klientų? — paklausė Jupiteris.

— Klientai neateina net dieną, — šiurkščiai pajuokavo Šuvanė.

Koralina pažvelgė į laiptinę.

— Manote, tai jie?

— Nesuprantu, kodėl jie varginasi naudodamiesi durų rankena.

Skambutis vėl suzirzė. Šį kartą girdėjo visi.

— Einu pažiūrėti, — pasakė Jupiteris.

— Ne! — Koralina sulaikė jį už žasto. — Neik!

— Kiek, manai, mes galėsim čia slėptis?

Ji delsė.

— Gerai, — apsisprendė pagaliau, — tada aš eisiu kartu.

Jupiteris norėjo prieštarauti, bet iš spindinčių jos akių suprato, jog turi pasiduoti.

— Gerai, — ištarė jis trumpai.

Šuvanė lydėjo juos iki laiptų.

— Būkit atsargūs! — ji nuskubėjo į virtuvę ir ėmė dairytis, plautuvėje pastebėjo nešvarią keptuvę ir bandydama pakilo jo ją rankoje kaip kovos kirvį.

Jupiteris ir Koralina nusėlino laiptais žemyn. Abiejuose parduotuvės aukštuose buvo tylu. Tamsoje tarp lentynų galėjo be vargo pasislėpti bent tuzinas žmonių, bet abu vis dėlto nusprendė nejungti šviesos. Jie nenorėjo, kad iš lauko būtų matyti, kur jie eina.

Pirmame aukšte pro plačias lentynas lauko durų nesimatė. Jupiteris su Koralina prasispraudė pro siaurus tarpus tarp ilgų lentynų, kol pagaliau išvydo įėjimą.

Buvo pradėję lyti, ši viena netikėtų liūčių visais laikais užklupdavo Romą. Dažniausiai jos greitai praeina, bet vargas tam, kas reikiamą akimirką neturi rankoje skėčio, nors romietiškos liūtys trumpos, bet labai smarkios.

Prie durų stovintis vyras buvo išskleidęs skėtį ir laikė jį virš galvos. Tai buvo kuklus, paprastas skėtis, metantis gilų šešėlį ant veido ir viršutinės kūno dalies. Vandens lašeliai ant stiklo iškreipė vaizdą. Vienintelio žibinto šviesoje Jupiteris įžvelgė, kad vyras nedėvi palto, tik tamsų kostiumą.

— Ar jūs jį pažįstat? — sušnabždėjo Jupiteris.

Koralina gūžtelėjo pečiais.

— Nematau jo veido.

Jupiteris prisiminė mįslingąjį profesorių ir jo vairuotoją, bet šis nebuvo panašus į juos. Senis sėdėjo invalido vežimėlyje, jo gorila buvo daug stambesnis už žmogų prie parduotuvės durų.

— Ar taip atrodo žmogus, kuris vidury dienos prie Panteono nušauna žmogų? — paklausė Koralina dvejodama. — Su duslintuvu?

Jupiteris timptelėjo lūpų kampučius.

— Aš su tokiais žmonėmis tesu susidūręs skaitydamas detektyvinius romanus, atleisk, — bet dar kalbėdamas jis prisiminė, kad tai netiesa. Jis buvo rūmuose, kai prasidėjo gaisras, ir matė, kaip veikia jų priešai. Jie pasiuntė tris vyrus juodais kombinezonais, kad šie sudegintų namą. Reikia manyti, kad jie bent jau tiek pat pasivargins, kad nužudytų tris žmonės.

Jis persakė Koralinai savo mintis, ši linktelėjo.

— Skamba protingai.

— Pakankamai protingai, kad rizikuotume savo gyvybėmis?

— Ar turime kitą pasirinkimą?

Jupiteris ryžtingai pasitempė.

— Tu liksi pasislėpusi. O aš einu.

Ji kiek padelsė, paskui padavė jam raktą.

— Štai, — pasakė ji. — Ir prašau būti budriam, gerai?

Jis greitai linktelėjo ir nuėjo prie durų. Nuo įtampos jam skaudėjo visą kūną, reikėjo labai susikaupti, būti pasiruošus šokti į šalį nuo bet kokio to vyro judesio, bet dėl neaiškios priežasties jam nesisekė. Pavojus jį tarsi užhipnotizavo, ir tai suteikė visai situacijai beprotybės atspalvį.

Jupiteris žengė į pro durų stiklą apšviestą plotą. Žmogus su skėčiu turėjo jį dabar matyti.

Jupiteris įkišo raktą į spyną ir pasuko.

Vyras kilstelėjo skėčio kraštą ir susidūrė su Jupiterio žvilgsniu. Lietaus pėdsakai ant stiklo iškreipė jo bruožus, atrodė, tarsi jis verktų. Tai buvo optinė apgaulė.

Jupiteris patraukė duris ir atidarė. Žalvarinis varpelis virš įėjimo suskambėjo.

Vyras pakėlė skėtį dar aukščiau.

— Labas vakaras, — pasakė jis ir šie paprasti žodžiai nuskambėjo beveik nuoširdžiai. — Gal leistumėt man įeiti.

— Ko jūs norite?

— Pasikalbėti su jumis.

— Ar jūs vienas?

— Taip, aš vienas.

Jupiteris pamanė, kad vyras atrodo kaip anglų liokajus iš seno nespalvoto filmo, draugiškas pagyvenęs ponas, aukštas, lieknas, į akis krito jo tiesi laikysena. Sidabro spalvos plaukai, krakmolyta apykaklė, ant kaklo šilkinė kaklajuostė su pieno baltumo dramblio kaulo sege. Skėčio rankena buvo iš tos pat medžiagos.

Jupiteris žengė į šalį ir leido jam įeiti.

Vyras jautėsi bejėgis, laikydamas varvantį skėtį.

— Galbūt reikėtų jį palikti lauke. Nenoriu, kad jūsų knygos sudrėktų.

Koralina žengė iš už lentynos.

— Ten, priekyje prie durų, stovi vaza. Kiškite jį ten.

Vyras rado vazą, linktelėjo dėkingas Koralinai ir pasakė:

— Labai malonu, nuoširdžiai dėkingas.

Jupiteris mėgino suprasti, ar Koralina išėjo iš priedangos, nes pažinojo vyrą, ar todėl, kad jis jai pasirodė nepavojingas. Kai pažvelgęs į ją nieko nesuprato, vėl kreipėsi į nepažįstamąjį:

— Ar jūs esate nuolatinis klientas?

— Ne, deja. Turiu prisipažinti, čia esu pirmą kartą.

— Tikriausiai per lietų negalėjote gerai įžiūrėti parduotuvės darbo laiko.

— O, būkite tikras, jis puikiai įskaitomas, — vyras pažvelgė į Koraliną ir nusilenkė, jis linktelėjo ir Jupiteriui. — Leiskite prisistatyti. Mano pavardė Estakada, — jis ištiesė Jupiteriui ranką, kurią šis kiek padelsęs paspaudė. — Felipė Estakada.

— Kardinolas Estakada? — išsprūdo priblokštai Koralinai.

Vyras švelniai šypsodamasis papurtė galvą.

— Jo brolis. Kitaip nei jis, aš nesu Bažnyčios tarnas.

Jei jis iš tikrųjų buvo kardinolo brolis, turėjo būti ispanas, nors kalbėjo be jokio akcento.

Jupiteris atsispyrė norui žengti žingsnį atgal. Dabar jis buvo įsitikinęs, kad padarė klaidą, įsileidęs Estakadą vidun.

— Kardinolas Estakada yra kardinolas bibliotekininkas ir kurijos archyvaras, — paaiškino Koralina kreipdamasi į Jupiterį. — Jis yra Vatikano bibliotekos vadovas.

— Mano brolis jau vaikystėje buvo linkęs į bibliofiliją, — tarė Estakada šyptelėjęs. — Tai mūsų abiejų aistra. Galima sakyti, esu jo asistentas. Kaip suprantate, vadovavimas Vatikano bibliotekai reikalauja daug laiko. Prieš kelerius metus jis manęs paprašė atvykti pas jį į Romą, ir aš atsiliepiau į jo raginimą.

Jupiteris nužvelgė lankytoją su neslepiamu nepasitikėjimu.

— Ir šį vakarą jūs prisiminėte, kad jums trūksta kažkokios knygos, tada nutarėte, kad galėtumėte užeiti į šią jaukią, mažą parduotuvėlę senamiestyje.

— Ne, — atsakė Estakada ramiai, — aš čia atėjau dėl šukės. Ir, žinoma, dėl vario raižinio.

— Turiu prisipažinti, kad po Amedėjaus Babio mirties mes laukėme ne tokių mandagių svečių.

— Jūsų sarkazmas, jaunuoli, gali būti visiškai pateisinamas, bet, patikėkite manimi, jūs kreipiatės ne į tą žmogų.

— Tikrai?

— Norėčiau jums kai ką pasiūlyti.

Koralina atkakliai spoksojo į jį.

— Šiandien tai būtų antras pasiūlymas. Saugokitės, jūsų pirmtakui prastai baigėsi.

— Aš nesu jūsų priešas, — pasakė Esatakada. Jo žvilgsnis nuslydo knygų lentynomis. — Tam, kas myli knygas, negalėčiau nė plauko nuo galvos paliesti.

— Jums pasisekė, kad Babio kolekcionavo skulptūras.

— Neturiu nieko bendra su jūsų draugo nužudymu. Jaučiau, kad taip gali baigtis, bet nesu dėl to atsakingas.

— Tada jūsų perspėjimas truputį pavėluotas.

— Aš esu čia ne tam, kad perspėčiau jus. Nemanau, kad dabar to dar reikėtų, ar ne? Ne, jau sakiau, esu čia, kad kai ką jums pasiūlyčiau.

— Pinigų? — netikėtai pasigirdo Šuvanės balsas iš tamsos. Jupiteris klausė savęs, kaip apkūniai moteriai pavyko tyliai nusileisti laiptais.

Estakada pamėgino įsižiūrėti į senąją čigonę, bet Šuvanė slėpėsi už Koralinos tamsoje.

— Ne pinigų, — atsakė jis. — Saugumą.

— Nuo ko?

— Jūs žinote, nuo ko.

— Netiesa, — paprieštaravo Jupiteris. — Mes beveik nieko nežinome. Tik tiek, kad kai kurie Vatikano žmonės įsipainioję į šį reikalą. Prisipažinsiu, todėl mums sunku jumis pasitikėti.

— Jūs teisus, — pasakė Estakada ir atsiduso. — Bet ar dėl to turėčiau jus apgaudinėti? Ne kiekvienas Vatikane yra jūsų priešas.

Koralina priėjo arčiau.

— Sakykit, kas nužudė Babio? Kas taip domisi šuke?

— Taurės adeptai, — atsakė ispanas. — Tikiuosi, kas nors iš jūsų apie juos girdėjo.

Jupiteris susimąstė.

— Taurės adeptai? — jis atsisuko į Koraliną. — Ar tau tai ką nors sako?

— Nieko.

— Aš apie tai jums plačiau papasakosiu, — pažadėjo Estakada. — Vėliau. Pirmiausia turite dingti iš čia.

— Mums reikia eiti su jumis? Jūs iš tikrųjų mus laikote tokiais kvailiais?

Estakados akyse žybtelėjo pyktis.

— Jūs iš tikrųjų ruošiatės su manimi diskutuoti apie kvailumą? Negi jūs tikėjotės, kad Vatikano specialistai nesugebės nustatyti, ar slėptuvėse nebuvo daugiau vario raižinių? — jis priekaištingai pažiūrėjo į Koraliną. — Juk jūs esate restauratorė. Jūs žinote techninius metodus, kuriais tiriami tokie radiniai. Praėjo dvi dienos, per kurias buvo išaiškinta, kad dar viename sienos plyšyje kažkas buvo saugoma. Kažkas, ko dabar ten nėra. Kaip galėjote būti tokia naivi ir taip nuvertinti Bažnyčią? — jis paniekinamai prunkštelėjo. — Būtų labai juokinga, jei padėtis nebūtų tokia velniškai rimta.

Koralina įsiutusi norėjo paprieštarauti, bet Estakada nesuteikė jai tokios galimybės. Jis vėl pasisuko į Jupiterį ir tęsė:

— O jūs? Didis Dieve, parodyti šukę kaip tik tam Babio... Ar jūs žinojote, kad jis ją nufotografavo? Ir per vienintelę dieną nuotraukas aprodė visai Romai, o jūs dar šnekate apie kvailystę!

— Iš tikrųjų, — sumurmėjo Šuvanė iš tamsos anapus lentynų.

Jupiteris nekreipė į ją jokio dėmesio.

— Kodėl norite mums padėti?

— Tarkim, esu didelis Piranezio meno gerbėjas. Mane giliai žeidžia, kad vienas jo kūrinių yra tokių baisių nusikaltimų priežastis. Be to, mes nepaminėjome to seno dailininko mirties.

Iš jo tono galima buvo spėti, kad jis kaltina Koraliną ir Jupiterį dėl Kristoforo mirties. Galbūt jis neklydo.

— Piranezio gerbėjas, — suprunkštė Koralina ir parodė į duris. — Būtų geriau, jei jūs dabar išeitumėt, pone Estakada.

— Ne, palaukit! — Šuvanė žengė iš už knygų lentynų. Pilkoje prietemoje ji atrodė dar senesnė.

— Išminties balsas? — paklausė Estakada ironiškai.

Koralina atsiduso.

— Abejoju.

— Aš niekada nepaliksiu savo parduotuvės, — pasakė Šuvanė. — Bet jei jūs iš tikrųjų galite padėti abiem vaikams, padarykite tai, dėl Dievo meilės.

— Senele! — tarė įtūžusi Koralina. — Jis yra...

— Jis paminėjo Taurės adeptus, — nutraukė ją Šuvanė. — Jei čia iš tikrųjų veikia jie, turėtumėt pasinaudoti bet kokia proga, kuri jums siūloma.

Jupiteris su Koralina neramiai susižvalgė.

— Ką žinai apie tuos adeptus?

Senoji moteris nuleido balsą:

— Kartą pažinojau tokį vieną.

— Paklausykit! — pareikalavo Estakada nekantriai. — Jūs turite dingti, ir su šuke ir vario plokšte. Galiu jus nugabenti į saugią vietą. Pasiaiškinsite vėliau.

— Kodėl turėtume jumis tikėti? — paklausė Jupiteris.

— Bijau, kad jūs neturite kito pasirinkimo. Jei liksite čia, jūsų radinius atims jėga.

— Galbūt jūs priklausote jiems, — pasakė Koralina. — Galbūt jūs išvešite mus iš miesto ir ramiai pašalinsite.

— Jūs tikrai tuo tikite? — sumirksėjo Estakada suglumęs. — Ar jūs manimi labiau pasitikėtumėte, jei atrodyčiau kaip valkata, kaip išprotėjęs gatvės dailininkas?

Jupiteris pamanė, kad Estakada teisus. Jei kardinolo brolis būtų pasirodęs vilkėdamas skarmalais, susitaršiusia barzda ir kreidos dulkėmis po nagais, jis palaikytų jį tokiu pat keistuoliu kaip Kristoforas. Ir, žinoma, neįtartų esant priešu.

— Tikiuosi, kad jūs suteiksit mums kokių nors garantijų, — pasakė jis. — Ką nors, kas padėtų jumis pasitikėti.

— Aš visai nereikalauju, kad jūs manimi patikėtumėt, — atsakė Estakada šaltai. — Man užteks, kad jūs suprasite, jog kokia nors galimybė yra geriau nei jokia. Adeptai ilgai nedels.

— Eikit su juo, — pasakė Šuvanė. — Paimkit vario raižinį ir šukę.

— O kaip tu? — paklausė Koralina.

— Aš liksiu parduotuvėje. Aš neišduosiu šių namų niekada.

— Tada aš taip pat liksiu, — pareiškė tvirtu balsu.

— Ne! Adeptai nepalies manęs nė pirštu, — Šuvanė skvarbiai pažvelgė į Estakadą. — Jūsų tvirtinimas, kad šiuo reikalu užsiima tie žmonės, paaiškina, kodėl mes dar esame gyvi.

— Atleiskite minutėlę, — Jupiteris nusitempė Šuvanę už lentynų. Kitoje lentynos pusėje stovėjo Koralina.

— Turi mums pasakyti, ką žinai, — Jupiteris pamatė, kad senosios romės akys paplūdo ašaromis. Bet dabar jis negalėjo paisyti jausmų.

— Tai buvo taip seniai, — atsakė ji pavargusiu balsu. — Prieš dvidešimt penkerius metus, iškart po to, kai atvykau į Romą. Tada turėjau draugą, čekų architektą. Mes buvome... artimi draugai. Kartą sužinojau, kad jis priklausė vienai slaptai organizacijai — Taurės adeptams. Jis labai įsiuto, kai suprato, jog žinau apie tai, ir netrukus mūsų draugystė nutrūko.

— Ir jis vis dar gyvena čia, Romoje? — paklausė Koralina.

— Taip.

Jupiteris prisiminė Babio žodžius: Ji turėjo vieną gražuolį, kuris daugybę metų apie ją sukosi ir meilinosi.

— Ar tu jį dar kada nors buvai sutikusi? — norėjo sužinoti Koralina.

— Tik mačiau iš toli. Bet žinau, kad jis retkarčiais pirkdavo pas mane knygas, žinoma, per trečius asmenis.

— Ar labai pavojingas tas vyras, kuris nedrįsta pažiūrėti savo buvusiajai į akis?

Sutrikusi Šuvanė papurtė galvą.

— Jis pats nieko negali padaryti. Jis serga. Kažkokia kaulų liga, manau. Dabar jis sėdi invalido vežimėlyje.

Jupiteris staigiai iškvėpė ir paklausė:

— Kuo jis vardu?

Koralina nustebusi pažiūrėjo į jį. Jis jai pasakojo apie tuos vyrus prie Kristoforo namo, dabar ir ji prisiminė jo pasakojimą.

— Domovojus Trojanas, — atsakė Šuvanė. — Profesorius Domovojus Trojanas.

— Vyriausiasis Vatikano architektas, — pasigirdo už jų nugarų Estakados balsas. — Galingas žmogus, pasislėpęs už Bažnyčios fasado, nors yra tik Šventojo Sosto tarnautojas pasaulietis.

— Toks pat kaip ir jūs, — tarė Jupiteris pašaipiai.

Estakada nepaisė jo įžūlumo.

— Trojanas atsakingas už visus Vatikano statybinius projektus. Jis vadovavo Siksto koplyčios ir Šv. Petro bazilikos restauravimui. Jis beveik niekada pats nepasirodo, — Estakada suraukė nosį. — Pikti liežuviai Vatikane jį vadina Šventojo Tėvo Albertu Šperu2.

Koralina vis dar žvelgė nepatikliai.

— Ar jūs jį gerai pažįstate?

— Pakankamai gerai, kad galėčiau patvirtinti jūsų senelės žodžius, — pasakė Estakada. — Trojanas yra vienas iš Taurės adeptų, svarbus žmogus jų draugijoje, — ir atsigręžęs į Šuvanę pridūrė: — Jūs iš tikrųjų tikite, kad jis kol kas davė jums ir jūsų globotiniams ramybę, nes prisimena su jumis praleistus metus? Tai jam iš tikrųjų tinka. Jis — beviltiškas romantikas.

— Dėl to jis man beveik simpatiškas, — kandžiai atrėžė Koralina Estakadai.

Ispano kantrybė trūko.

— Gerai, tada likit čia. Manau, netrukus susipažinsite su profesoriumi Trojanu.

Jis jau norėjo apsisukti, bet šį kartą Šuvanė prasispraudė pro Jupiterį ir Koraliną ir uždėjo savo milžinišką delną jam ant peties.

— Palaukit! Jie eis su jumis.

— Aš nežinau, ar... — pradėjo Jupiteris, bet Šuvanė jį nutraukė.

— Tu pasirūpinsi, kad Koralina būtų saugi, — pasakė ji įtaigiai. — Aš padariau klaidų, per daug klaidų. Tu padėsi mano mažajai mergaitei, ar ne tiesa?

— Aš jau ne vaikas, senele! — jos žodžiai turėjo išreikšti pasipiktinimą, bet Koralinos balse buvo jaučiamas liūdesys. Ji apkabino Šuvanę. — Einam kartu. Prašau...

— Ne, — ji ištarė tik šį vieną žodį, ir Jupiteris suprato, kad senoji moteris nusprendė tvirtai. Ji buvo per daug tikra romė, kad paliktų tai, prie ko buvo prisirišusi. Vaikaitė ir šie namai buvo viskas, ką ji turėjo. Ji žinojo, kad negali pasilikti Koralinos, bet tvirtai buvo pasiryžusi rizikuoti dėl parduotuvės.

— Paimkite šukę ir vario plokštę, — pareikalavo Estakada, o kai pastebėjo Jupiterio žvilgsnį, pridūrė: — Žinau, kad jums tai nepatinka, bet egzistuoja tik viena vieta, kur galėtumėt pasislėpti nuo adeptų.

— Jūs mums neatskleidėte, kur ta vieta, — pasakė Koralina.

— Mano namai, — atsakė Estakada. — Vatikanas.

Kol Jupiteris svarstė, ką atsakyti, Šuvanė maldaujamai pačiupo jį už rankos.

— Prašau, — sušnabždėjo ji tyliai.

Lietus vis dar pylė kaip iš kibiro. Stambūs lietaus lašai ištikšdavo į priekinį juodo mersedeso stiklą, kai Estakada pasuko automobilį į šiaurę. Naktinės Romos žiburių girliandos, apsuptos mirguliuojančiu spindulių žiedu, lėkė pro šalį ir liejosi su lietaus uždanga.

Jupiteris sėdėjo šalia vairuotojo. Jo dešinė ranka palto kišenėje buvo sugniaužta į kumštį, toje pat kišenėje gulėjo odinis maišelis su molio šuke, dėl kurios mirė Babio. Iš pradžių jis akies kampučiu stebėjo Estakadą, bet nuvažiavus pirmąjį kilometrą atvirai ėmė stebėti ispaną.

— Žinau, jums ši padėtis atrodo paradoksali, — pasakė Estakada, neatitraukdamas akių nuo kelio. Prieš juos važiuojančio automobilio šviesos ant šlapio stiklo dužo į raudonas šukes. — Vatikanas jums dabar gali atrodyti pavojingiausia vieta. Bet, patikėkite, ten jūsų neieškos. O jūsų lobio — tuo labiau.

— Ką jūs žinote apie šukę? — paklausė Koralina ir pasilenkė prie tarpo tarp sėdynių. Į odinį dėklą supakuota vario plokštė gulėjo šalia jos ant galinės sėdynės.

— Ji yra dalis daikto, kurį adeptai trumpai vadina taure.

— Tai kokia šventenybė?

— Tam tikra relikvija; — patikslino Estakada. — Labai senas daiktas, kuris prieš daugybę metų sudužo į dalis. Adeptai per šimtus metų surinko visas šukes, išskyrus šią vieną.

— Kodėl šukė gulėjo Piranezio slėptuvėje? — paklausė Jupiteris.

— Nes jis pats kadaise buvo šios draugijos narys, — atsakė Estakada. — Bet būkite kantrūs. Aš viską jums papasakosiu apie adeptus ir taurę, kai būsime ramesnėje vietoje.

Tarsi norėdamas paprieštarauti jo žodžiams, tamsus motoroleris iššoko iš šoninės gatvės, kirto kelią ir žaibo greitumu dingo lietuje. Estakada staigiai ėmė stabdyti, kad išvengtų susidūrimo.

Jupiteris išsigando lygiai taip pat, kaip ir Koralina, bet pasistengė neparodyti susijaudinimo. Kai Estakada suvaldė automobilį, jis paklausė:

— Ko jūs tikitės iš mūsų už pagalbą? Vario plokštės? Sukės? Ar ir vieno, ir kito?

— Aš jas jau turiu, ar ne? — ironiškai žybtelėjo akimis Estakada, žvilgtelėjęs į Jupiterį. — Jei iš tikrųjų būčiau nevertas pasitikėjimo, patikėkite, man būtų nesunku abu daiktus pasisavinti iš jūsų.

Jupiterio ranka kišenėje stipriau suspaudė odinį maišelį.

— Jums reikėtų atsikratyti dviejų lavonų. Beprotį gatvės dailininką galbūt galima įmesti į upę nesukėlus įtarimo, o su mumis jums būtų sunkiau.

Ispanas nusišypsojo.

— Jei aš iš tikrųjų būčiau liepęs nužudyti tą Kristoforą, jo būtų nesuradę.

— Juokinga, — pasakė Koralina kandžiai, — bet aš pirmą kartą tikiu jūsų žodžiais.

Jie pravažiavo Umberto tiltą, pro Justicijos rūmus ir pagaliau iš Crescenzio gatvės įsuko di Portą Angelica gatvę, kuri kerta rytinę Vatikano dalį. Bažnytinės valstybės siena šioje vietoje buvo penkių ar šešių metrų aukščio, vainikuojama žmogaus aukščio tvorele su aštriais smaigais. Be atitinkamos įrangos būtų neįmanoma jos perlipti nei iš vidaus, nei iš išorės. Be to, uniformuoti sargybiniai budriai saugo visą sieną.

Gatvės gale, netoli Šv. Petro aikštės kolonados, dešinėje pusėje buvo šveicarų gvardiečių kareivinės. Prie jų tarp dviejų kolonų kilo didžiuliai grotuoti vartai, ant kolonų užtupdyti akmeniniai ereliai stebėjo gatvę. Santa Anna vartai, nepaisant vėlyvo meto, buvo atviri.

Įvažiavimą saugojo du sargybiniai, kurie pažino Estakadą ir leido pravažiuoti net nepažiūrėję į jo pakeleivius. Kai mersedesas pravažiavo vartus, Jupiteris pastebėjo kitus vyrus, aukšto ūgio, su spalvingomis šveicarų gvardiečių uniformomis. Kaip didžiulis kontrastas fantastiškiems drabužiams, ant gvardiečių pečių kabojo automatiniai ginklai.

— Ar jūs žinojote, — paklausė Estakada, kai automobilis iš lėto riedėjo asfaltuotomis bažnytinės valstybės gatvėmis, — kad kaip tik čia, kur vėliau buvo įkurtas Vatikanas, buvo milžiniškas etruskų nekropolis? Roma buvo įkurta 750 m. pr. Kr., bet tada miesto gyvenamieji pastatai buvo išsidėstę tik dešiniajame Tiberio krante. O čia, kairiajame krante, plytėjo dykvietė. Kai lotynai mėgino čia auginti vynuoges, užaugdavo tik rūgštynės. Tacitas apie tai pasakė: Jei geri Vatikano vyną, geri nuodus. — Estakada nusišypsojo. — Šie žodžiai tinka ir šiais laikais.

— Regis, jūs čia jaučiatės kaip namuose, — pareiškė Koralina.

Estakada sutiko jos cinizmą šelmišku žvilgsniu atbulinio vaizdo veidrodėlyje.

— Po to, kai etruskai 650 m. pr. Kr. užkariavo Romą, šioje vietoje jie laidojo savo mirusiuosius. Įdomu, kad po kelių šimtų metų būtent čia buvo palaidotas Petro kūnas. Kai ketvirtame amžiuje aplink jo kapą pastatė baziliką, niekas tikriausiai nebežinojo, kad ši vieta jau pagonių ir politeizmo laikais buvo šventa.

Jupiteris klausė jo žodžių puse ausies. Jis neramiai žvelgė pro aplytus stiklus, kas darosi lauke. Kaip daugelis Romos turistų, jis prieš daugelį metų apžiūrėjo Šv. Petro baziliką ir Vatikano sodus. Tačiau vietos, kuriomis jie važiavo, buvo jam nepažįstamos; jos buvo paslėptos nuo visuomenės akių. Tačiau jis retkarčiais atpažindavo tai vieną, tai kitą pastatą, matytą nuotraukose arba per televiziją. Jie pravažiavo masyvų apvalų Vatikano banko pastatą ir netoliese esančius ochros spalvos popiežiaus rūmus, kuriuose buvo privatūs Šventojo Tėvo apartamentai.

— Viskas apie etruskus žinoma iš įrašų ant jų kapų, — tęsė Estakada, regis, nusiteikęs skaityti paskaitą. — Kapuose jie mums paliko savo civilizacijos pėdsakų, savo gyvenimo, savo magijos. Jie buvo paslaptinga tauta, turėjo daug žinių apie pasaulį, kuriame gyveno.

Estakada privažiavo prie aukštų namų komplekso vartų, pasuko ir pastatė automobilį taip, kad dešiniąją jo pusę dengtų medžiai ir krūmai.

— Lipkite ir greitai bėkite į medžių šešėlį. Nenoriu, jog kas nors netyčia jus pastebėtų.

Jupiteris pažvelgė per petį į Koraliną. Ši linktelėjo: Viskas gerai, nesirūpink. Mes tai padarysime.

Jie išlipo ir pasislėpė po žemai nulinkusiomis šakomis. Susirūpinę stebėjo, kaip Estakada liko automobilyje, paėmė mobilųjį telefoną ir paspaudė mygtuką. Taręs kelis žodžius jis linktelėjo ir išlipo.

— Su kuo jūs kalbėjotės? — pasiteiravo Jupiteris.

— Su vienu patikimu žmogumi, — atsakė Estakada. Jupiteris pajuto, kad ispanui patiko toks paslaptingumas. — Viskas jau paruošta.

Jis nuvedė juos pro sunkius medinius vartus į koridorių su skliautuotomis lubomis. Jupiteris nešė vario plokštę, Koralina ėjo šalia jo. Jie nesikalbėjo, tik retkarčiais trumpai susižvalgydavo, mėgindami vienas kitam įkvėpti drąsos.

Jie kelis kartus pasuko, bet nesutiko nė gyvos dvasios. Koridoriai skendėjo prietemoje, tik toli viena nuo kitos degė avarinio apšvietimo lempelės. Estakada paaiškino, kad jis nenorėjo įjungti pagrindinio apšvietimo, kad nesukeltų nereikalingo pašalinių smalsumo. Kai kur nišose stovėjo šventųjų statulos ir stebėjo juos savo tuščiomis akimis. Koralina nevalingai glaudėsi arčiau Jupiterio, bet kai jis tai pastebėjo, atsitraukė.

Už langų plytėjo vidinis kiemas su nedidele veja.

— Papūgų kiemas, — paaiškino Estakada.

— Pažįstu šį pastatą, — sušnabždėjo Koralina Jupiteriui. — Aš čia nešiau kelias knygas kardinolui Merendai. Atrodo, mes esame Vatikano bibliotekos viduje.

— Vatikano bibliotekoje, — patvirtino Estakada, nugirdęs jos žodžius. — Taip sakant, mano brolio valdose. Netrukus būsite saugūs.

Jis nuvedė juos žemyn plačiais laiptais, kurie baigėsi koridoriumi, ištiestu pilku linoleumu.

— Tai vienas iš daugelio bibliotekos apatinių aukštų, — paaiškino Estakada. — Patartina vieniems čia nevaikščioti — galite pasiklysti.

Jie pasuko už kampo, dar vienais laiptais nusileido žemyn ir pagaliau priėjo patalpą, kurios durys buvo plačiai atvertos. Pro durų angą ant koridoriaus grindų krito pritemdytos šviesos stačiakampis.

— Taigi, — pasakė Estakada. — mes ir atėjome. Čia galite praleisti naktį. Jei norėsite, galėsite pasilikti ir ilgiau.

Jupiteris sustojo tarpduryje.

— Spėju, jūs norite pasiimti vario graviūrą.

— Manau, tai nebūtina, — vos šyptelėjo Estakada. — Galbūt jums bus malonu rytoj rytą kartu su manimi ištirti šį vertingą kūrinį? Galbūt galėsiu atkreipti jūsų dėmesį į keletą įdomių detalių, kurių pats nepastebėjote.

— Turite omenyje raktą? — paklausė Koralina tiesiai. Jupiteris pagalvojo apie rakto kopiją, kurią užsakė mergina, ir klausė savęs, ar Estakada apie ją žino.

Akimirką ispano žvilgsnis nukrypo į nepasiekiamą tolį.

— Raktas, taip, — pasakė jis užsisvajojęs. — Reikės apie jį pakalbėti, be abejo.

Jupiteris su Koralina žengė į kambarį, kuris buvo per didelis dviem žmonėms. Kažkas jiems paklojo dvi sudedamas lovas. Kad kambarys ne itin primintų celę, ant stalo stovėjo puošni gėlių puokštė. Jupiteriui pasirodė, kad ją atnešė iš kokių nors laidotuvių. Koralina pasilenkė ir pauostė vieną gėlę.

— Gyvos, — pakomentavo ji abejingai.

— Dabar paliksiu jus, — pasakė Estakada. — Ten, anapus uždangos, rasite praustuvę, tualetą ir dušą. Anksčiau čia buvo apgyvendinami mokslininkai iš tolimesnių krikščioniškojo pasaulio kraštų. Žmonės iš Afrikos ir Azijos, kurie studijavo bibliotekos medžiagą. Kartais jie gyvendavo, žinoma, ir oficialiuose svečių namuose.

— Jūs mus čia užrakinsite? — paklausė Koralina, o Jupiteris lakoniškai pridūrė:

— Dėl mūsų pačių saugumo, žinoma.

— Kodėl turėčiau tai daryti? — apsimetė nustebęs Estakada. Jis papurtė galvą, žengė į koridorių ir praeidamas parodė raktą vidinėje durų pusėje. — Tai jūsų raktas.

Jis palinkėjo jiems ramios nakties ir paliko juos vienus. Jie išgirdo tylius tolstančius žingsnius, aidinčius tuščiuose koridoriuose. Netrukus įsivyravo tyla.

Jupiteris apsidairė, kur galėtų padėti vario plokštę, ir pagaliau padėjo ją ant stalo. Jis vos nenuvertė gėlių vazos, bet Koralina vikriu judesiu ją pagavo. Jį nustebino jos greita reakcija.

— Na? — mergina sudribo ant vienos iš paprastų medinių kėdžių. — Dabar atsidūrėme ten, kur nenorėjome atsidurti.

Jupiteris linktelėjo, tada priėjo prie durų ir atsargiai jas užrakino, kad požeminiame koridoriuje nekiltų aidas.

Koralina spaudė savo mobilųjį telefoną, norėdama surinkti Šuvanės numerį, bet pažvelgusi į jo ekraną nusiminė.

— Nėra ryšio, — pasakė ji tyliai ir nusivylusi nusviedė telefoną ant savo lovos.

Atsidusęs Jupiteris krito ant kitos lovos.

— Juk tu nesitikėjai ko nors kita?

Koralina atsirėmė į stalą ir rankomis parėmė galvą. Tylėdama ji žiūrėjo į Jupiterį, bet nesakė nė žodžio, tik žiūrėjo, tarsi norėdama perskaityti Jupiterio mintis.

Koralina nepasakė, ar jai patiko tai, ką įžvelgė. Paskui mergina užmerkė akis, ji taip ir užmigo sustingusi kaip statula aukštesniame aukšte. Tik ne tokia paslaptinga.