9 SKYRIUS

Dedalo portalas

Diana įsakė atnešti vienuolių drabužius ir pareikalavo, kad jie jais apsirengtų. Jupiteris ir Koralina atrodė gana juokingai. Iš pradžių Jupiteris manė esąs panašus į nevykusį juokdarį kvailoje televizijos komedijoje. Tačiau netrukus jis įsitikino, kad naktį toks persirengimas atliko savo paskirtį. Nė vienas gvardietis nedrįstų kabinėtis prie vienuolės, ši gudrybė puikiai veiks, kol jiems ant kelio pasipainios adeptas.

Jie išėjo iš vienuolyno pro užpakalines duris, Janusas išvedė juos į naktį, Diana ir jos septynios seserys liko.

— Nesirūpinkit, tai netoli, — paaiškino Janusas jiems einant pro fontaną su ereliu. Jis taip pat vilkėjo drabužius, kurių apačia vilkosi žeme. Janusas turėjo rinktis arba drabužį, kuris buvo jam tinkamo ilgio, bet netinkamo pločio, arba tinkamo pločio, bet per ilgą. Jis pasirinko pastarąjį ir turėjo saugotis, kad nesukluptų, jo veidą dengė vienuolės gobtuvo šešėlis.

Šį kartą jie ėjo asfaltuotu taku. Vienuolių kostiumai sukeltų nereikalingą susidomėjimą, jei jie eitų tiesiai tarp medžių ir krūmų.

Vienos apvalios vejos viduryje, ant stambaus postamento, stūksojo Šv. Petro statula su pakelta ranka, įspūdinga pamokslininko poza. Jo veidas buvo apšviestas žibintų. Prisimindamas Januso neseniai pasakytus žodžius Jupiteris visiškai kitu žvilgsniu žvelgė į statulą. Šv. Petras buvo ne tik pirmasis apaštalas, jis buvo legendinė uola, ant kurios buvo pastatyta Kristaus Bažnyčia; jis buvo sargas to, kas glūdėjo po Bažnyčia. Jis buvo lemtingo slenksčio saugotojas.

Aplink paminklą augo trys palmės. Jų vėduoklės ošė aukštai tamsoje, ten, kur nesiekė žibintų šviesos pluoštai. Už paminklo, kitoje vejos pusėje, stovėjo nedidukas šviesiai rudu tinku nutinkuotas pastatas su vieninteliu plokščiu bokštu ir žaliomis arkinėmis durimis. Jie greitai nusimetė vienuolių apdarus ir pasislėpė krūmuose.

Janusas pabeldė į grotuotą langą. Jie su nerimu laukė atsakymo. Prieš duris stovėjo žibintas, apšviečiantis juos ryškia šviesa.

Tą pačią akimirką, kai tolumoje iš tamsos išniro gvardiečių būrelis, žygiuojantis jų kryptimi, atsidarė durys.

— Greičiau, — sušnabždėjo Janusas, įleido pirma Koraliną ir Jupiterį, paskui ir pats skubiai įsmuko pro duris. Duris skląsčiu uždarė dramblotas, plačių pečių kaip profesionalaus boksininko ir plokščio, neišraiškingo veido žmogus.

Jie sustingę stovėjo, kol šveicarai nužingsniavo, tik tada išdrįso pajudėti.

Janusas pristatė jiems Aldą Kasinelį. Jis buvo vyriausiasis Vatikano sodininkas. Kasinelis niūriai linktelėjo abiem ir ištiesė savo apžėlusią leteną. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė Jupiteriui ne itin patikimas, nors turėjo pripažinti, kad jo draugijoje jautėsi patikimiau nei tarp šiek tiek nežemiškai atrodančių vienuolių. Kasinelis, regis, galėtų sudoroti iš karto tris gvardiečius. Ant sienos kabančioje nuotraukoje jis buvo pavaizduotas su didžiakrūtė itale, vilkinčia gėlėtą suknelę.

— Tai jūsų žmona? — paklausė Koralina žvelgdama į nuotrauką.

— Ji mirusi, — atsakė sodininkas trumpai. — Vėžys.

— O... labai užjaučiu.

— Aldas yra geras draugas, — pasakė Janusas. — Vienas iš nedaugelio sąjungininkų, kurie mums dar liko.

Atrodo taip, tarsi anksčiau buvo ir kitų, pamanė Jupiteris, bet susitvardė neuždavęs nemalonaus klausimo, kas jiems atsitiko. Silpnas saugumo jausmas, kilęs pamačius sodininką, dingo akimirksniu.

— Ar turite plokštę? — paklausė Kasinelis.

— Taip.

— Kur ji yra?

— Ten, kur Estakada jos neras, — miglotai atsakė Janusas.

Sodininkas nuvedė juos laiptais žemyn į namo rūsį. Jiems reikėjo palenkti galvas, kad neužsigautų į žemas lubas. Čia, apačioje, buvo tamsoka, degė tik viena plika lemputė, nepajėgianti išsklaidyti tamsių šešėlių kampuose.

Galiniame rūsio kambaryje Kasinelis nukėlė nuo grindų medinį skydą, ir jie išvydo tamsią kiaurymę. Po pastarųjų klajonių pro įvairiausias slaptas duris, Jupiteris jautėsi truputį nusivylęs, kad senosios Vatikano paslaptys taip primityviai slepiamos.

Sodininkas šmurkštelėjo į kambariuką greta ir atnešė kišeninį žibintuvėlį ir medines kopėčias, kurias nuleido į kiaurymę. Kyšojo tik delno pločio kopėčių galai.

— Šis tunelis yra senoji ventiliacijos sistema, — paaiškino Janusas, paėmė žibintuvėlį ir pirmas ėmė leistis žemyn.

— Kieno ventiliacijos? — paklausė Koralina.

— Pamatysite.

Vieną akimirką Jupiteriui pasirodė, kad Koralina pradės įsiutusi trypti kojomis ir atsisakys žengti bent žingsnį toliau, kol Janusas jai viską paaiškins. Bet ji prikando lūpą, sumurmėjo kažką nesuprantama ir nusekė paskui dvasininką. Paskutinis kopėčiomis leidosi Jupiteris. Kasinelis liko rūsyje. Netrukus jis uždengė medinį dangtį.

Tunelis buvo prastai sumūrytas ir drėgnas. Iš plyšių kaip vabzdžių kojos kyšojo šaknys, susipynusios į tankų tinklą. Jie lipo du su puse metro žemyn ir atsidūrė ant dar vieno medinio dangčio, daug labiau sutrešusio nei pirmasis ir aptraukto sidabrine pelėsių pagalve. Janusas paprašė Jupiterio padėti nuvilkti dangtį į šoną. Po dangčiu, kaip ir tikėtasi, buvo tamsu.

Janusas pašvietė. Angos kraštai buvo nelygūs, tarsi kas nors būtų kūju išdaužęs plytų lubas. Apačioje buvo horizontali šachta, kuri Jupiteriui truputį priminė antikinio romėnų vandentiekio vidų.

— Ten, apačioje, truputį ankšta, — perspėjo Janusas. — Reikės visą laiką eiti susilenkus, daugiausia jums, Jupiteri. Tikiuosi, jūs geros sportinės formos.

— Kaip maratono bėgiko, — niūriai atsakė Jupiteris. — Paskutinė plaučių vėžio stadija.

Koralina nusišypsojo jam, trumpai pamąstė ir pabučiavo.

Janusas įšoko į kiaurymę, kai jis jau buvo apačioje, o jo galva vis dar buvo matyti angoje, Jupiteris suprato, kokia žema šachta. Nugarą pradėjo skaudėti vien nuo minties apie šachtą, o kai jis pagaliau atsidūrė šalia Koralinos ir dvasininko, pasilenkęs į priekį ir stenėdamas, pamažu aiškėjo, kas jo laukė ateityje.

Janusas ėjo pirmas. Koralina laikė Jupiterį už rankos, bet netrukus turėjo paleisti, nes šitai trukdė eiti.

Jie ėjo šachta maždaug šimtą metrų, kol pasiekė dar vieną angą grindyse, pro ją nulipo dar vienu aukštu žemiau į dar vieną skliautuotą tunelį. Ties Jupiterio kojomis šmurkštelėjo žiurkė, vienintelis gyvas padaras, kurį jie čia sutiko.

Jie dar kelis kartus pereidinėjo iš vieno aukšto į kitą, vėl nusileido į šachtą ir pagaliau priėjo siaurą tunelį, kurio gale pleveno blyški švieselė.

— Netrukus pasieksite tikslą, — sušnabždėjo Janusas. — Nuo šiol nė garso!

Koralina savo nepasitenkinimą išreiškė tik truktelėdama antakius, bet neprieštaravo. Jupiteris taip pat tylėjo. Jie artinosi prie šviesos šaltinio. Ėjimas pasilenkus reikalavo pastangų. Jam skaudėjo nugarą, skausmas išplito ir pasiekė krūtinę. Kiekvieną kartą įkvėpdamas jis jautė aštrų dūrį plaučiuose.

Pagaliau jie priėjo sunkias grotas. Metaliniai strypai buvo Koralinos dilbio storumo ir gerokai aprūdiję. Tarpai buvo pakankamai dideli, kad būtų galima pro juos stebėti.

Prieš juos buvo požeminė salė, labai aukšta, bet palyginti nedidelio ploto, ne didesnė nei dešimties metrų ilgio ir dešimties metrų pločio. Grotos buvo aukštai ties lubomis, vienoje iš salės sienų. Taigi jie žiūrėjo iš viršaus žemyn. Jupiterio nuomone, iki grindų galėjo būti maždaug dvidešimt metrų. Jis prispaudė savo veidą prie geležinių strypų. Janusas su Koralina taip pat priėjo prie grotų, kad pamatytų visą patalpą.

Priešais esančioje sienoje buvo didžiuliai vartai. Jie siekė lubas ir užėmė beveik visą salės plotį. Iš abiejų pusių lubas rėmė galingos kolonos, patys vartai buvo be papuošimų, negrabaus darbo. Jupiteriui šie milžiniški mastai priminė Piranezio kalėjimų raižinius, kuriems įtaką buvo padaręs etruskų menas.

Vartai buvo uždaryti. Ant akmeninių vartų buvo pritvirtinta daug jutiklių, nuo kurių pusračiu karojo nutiesti laidai, sueinantys į pultą. Prie jo sėdėjo du vyrai, vilkintys šviesiais kombinezonais. Jie žaidė kortomis ir retkarčiais užmesdavo akį į prietaisų parodymus.

— Dedalo portalas, — sušnabždėjo Janusas taip tyliai, kad buvo sunku jį suprasti.

Koralina žvelgė į jį netikėdama.

— Ar tai...

— Vartai į pragarą, jei tikėtume teologais, — atsakė Janusas. — Pirmiausia tai pagrindinis įėjimas į Carceri.

— Kas yra už jų? — norėjo sužinoti Jupiteris.

Janusas gūžtelėjo pečiais.

— Jie niekada nebuvo atidaryti.

— Bet...

— Ša! — Janusas staigiai jį nutraukė. Vienas iš vyrų už pulto padėjo kortas ir įtemptai įsiklausė.

— Ar ir tu girdėjai? — paklausė jis savo kolegos.

Antrasis vyras paklausė ir papurtė galvą.

— Nieko. Tikriausiai žiurkės ventiliacijos vamzdyje.

— Panašu į žmonių balsus.

Janusas skubiai pastūmė Jupiterį ir Koraliną atgal, kai pirmasis vyras atsikėlė nuo kėdės ir paėjėjo prie vartų, kad iš ten pažvelgtų į grotas. Netrukus jie išgirdo, kad jis grįžo prie pulto. Visų trijų kaktos buvo išpiltos prakaito, kai jie vėl priartėjo prie grotų ir atsiduso įsitikinę, kad vyrai tęsia žaidimą.

Janusas žvilgtelėjo į abu įspėjamai. Vos nepakliuvome, sakė jo akys. Jupiterio galvoje sukosi tuzinas klausimų, bet jis valdėsi.

Jo pirštai surado Koralinos delną ir suspaudė jį. Jie nepastebimai pasislinko arčiau vienas kito.

Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo į vartus. Nesimatė jokio mechanizmo, kuriuo būtų galima juos atidaryti, jokių lynų, grandinių arba dantračių. Jis nepastebėjo ir jokių jėgos panaudojimo pėdsakų. Akmenyje nebuvo matyti nei įdubų, nei sprogdinimo žymių.

Netoli nuo apsaugininkų stalo stovėjo didelis apvalus stalas, aplink jį buvo sustatyta vienuolika kėdžių. Už jo, prie sienos, stovėjo dėžės formos spinta. Kai Jupiteris atidžiau įsižiūrėjo, suprato, kad tai senovinio modelio seifas su lėkštės dydžio atidarymo ratu.

— Jūs ganėtinai prisižiūrėjote, — beveik negirdimai sušnibždėjo Janusas ir norėjo grįžti, bet iš apačios pasigirdo šurmulys, kelių žmonių žingsniai ir duslūs balsai.

Jupiteris ir Koralina nejudėjo iš vietos. Janusas taip pat prisispaudė prie grotų, kad pažvelgtų į atėjusiuosius.

Keletas vyrų įėjo pro duris po ventiliacijos vamzdžiu, todėl jie negalėjo jų iš karto pamatyti. Vienas jų buvo Estakada, kitas — kardinolas fon Tadenas, lydimas savo baltaodžio sekretoriaus Landinio. Paskui juos sekė keli vyrai, kurių Jupiteris niekada lig šiol nebuvo matęs. Nė vienas jų nebuvo jaunesnis nei šešiasdešimties metų, Jupiteris manė, kad tai turėtų būti aukšto rango Vatikano dvasininkai. Kai kurie atrodė pavargę, jų plaukai buvo greitomis sušukuoti. Vienas jų avėjo šlepetėmis. Regis, šiuos vyrus pažadino iš miego. Turėjo būti kas nors labai svarbaus įvykę. Jupiteris tikėjosi, kad šio susirinkimo priežastis buvo jų pabėgimas ir dingusi vario plokštė. Jis pažvelgė į rankinį laikrodį — kelios minutės po pusės keturių.

Paskutinis atvyko profesorius Domovojus Trojanas, jo vežimėlį stūmė karžygio išvaizdos šviesiaplaukis vairuotojas. Ant Trojano kelių gulėjo medinė dėžutė, kurią jis laikė abiem rankom.

Estakada davė ženklą abiem apsaugininkams prie pulto ir Trojano vairuotojui. Visi trys tylomis paliko salę. Jupiteris girdėjo, kaip jie paskui save uždarė duris.

Taurės adeptai atsisėdo prie stalo ant kėdžių. Trojanas privažiavo su savo vežimėliu į tarpą tarp Estakados ir kardinolo fon Tadeno. Jis iškilmingai pastatė dėžutę ant stalo ir stumtelėjo ją Estakadai. Fon Tadenas pakilo iš vietos, atidarė seifą ir nepaprastai atsargiai išėmė apvalų daiktą.

Net iš tokio aukščio Jupiteris matė, kad tai karaliaus Mino laikų taurė. Penkios šukės buvo suklijuotos, trūko tik šeštosios. Iš viršaus ji buvo panaši į tortą su išpjautu gabalu.

Taurė buvo lėkštės formos, toks nedidelis buvo jos įdubimas. Rudas lakas blizgėjo ant sienų pritvirtintų žibintų šviesoje.

Estakada pasislinko į šoną, kad fon Tadenas galėtų pastatyti taurę ant stalo šalia profesoriaus dėžutės.

Koralina pasilenkė prie Januso ausies.

— Ar jūs žinojote, kad jie šiuo laiku susirinks?

Dvasininkas papurtė galvą. Ne, pasakė jis tik lūpomis be garso.

Kai kardinolas atsisėdo, Estakada prašneko:

— Jūs žinote, kad mūsų svečiai pabėgo, ir mums visiems turėtų būti aišku, kas jiems tikriausiai padėjo.

Vienas pagyvenęs vyras, kurio Jupiteris nepažinojo, kostelėjo.

— Tau reikėjo klausyti kardinolo fon Tadeno. Mums reikėjo juos pašalinti, tada neturėtume šios nemalonios problemos.

Koralina sušnibždėjo Jupiteriui į ausį:

— Tai kardinolas bibliotekininkas, Estakados brolis.

— Nemalonios problemos? — šyptelėjo Estakada. — Taip, galbūt. Ir vis dėlto buvo verta pamėginti. Aš vis dar esu prieš tūžmingą žmonių žudymą. Jūsų juokingas kerštas tam menininkui, — tardamas šiuos žodžius jis pasisuko į fon Tadeną ir Landinį, — buvo nereikalingas ir mums nederamas. Jis buvo tik beprotis, kuriam buvo smagu savo teplionėmis mus provokuoti. Nebuvo reikalo priimti jo iššūkio.

Jupiteris pamatė, kad Landinis piktai suspaudė kumščius, bet kardinolas rankos judesiu jį sulaikė. Pašaipi šypsena, aštri kaip skustuvas, ištempė jo lūpų kampučius.

— Pagarba jūsų humanistiniams įsitikinimams, — tarė jis, stengdamasis į šiuos žodžius sudėti kuo daugiau sarkazmo, — bet Kristoforas buvo rizika, o rizikos vengimas mūsų kelyje turi didesnę reikšmę, nei jūs tikriausiai norite pripažinti.

— Jūs manimi abejojate, fon Tadenai?

Jupiteriui pro ausis nepraslydo, kaip niekinamai elgėsi Estakada su vienu iš aukščiausio rango Katalikų bažnyčios pareigūnų.

— Jūs visi išrinkote mane šios draugijos pirmininku.

— Dar viena rizika, kurios buvo galima išvengti, — pasakė Landinis tyliai, bet salės akustika nunešė jo žodžius net iki ventiliacijos vamzdžio.

Estakada nusprendė nekreipti dėmesio į sekretoriaus repliką, nors adeptų gretomis nuvilnijo šnabždesys. Regis, kai kurie pritarė Landinio žodžiams.

Fon Tadenas truputį pasilenkė į priekį.

— Ar reikia priminti, kad nedidelis šios nakties eksperimentas nėra pirmoji klaida, kurią jūs padarėte?

Jupiteris ir Koralina matė, kad Janusas santūriai šypsosi. Nors fon Tadenas kaip ir visi kiti buvo jų priešas, Jupiteris turėjo pripažinti, kad palaiko jo poziciją — Estakada be reikalo rizikavo, kai paliko gyvus jį ir Koraliną, ką jau kalbėti apie Januso supažindinimą su adeptų ritualais.

Apačioje užvirė arši diskusija, daugelis adeptų kritikavo Estakados veiksmus, kiti palaikė jo pusę. Profesorius Trojanas laikėsi išskirtinai ramiai. Per visą laiką jis neištarė nė žodžio, tik vieną kartą trumpam nusiėmė skrybėlę, susimąstęs pasukiojo ją rankose ir pagaliau vėl užsidėjo.

Tačiau po ketvirčio valandos priekaištų ir atkirčių lavinos, profesorius garsiai sukosėjo ir visi nutilo.

— Dėkoju, — ramiai ištarė jis, tarsi baimintųsi, kad nuo kiekvieno garsesnio žodžio gali netekti balso. — Manau, mes turime grįžti prie pagrindinės mūsų susirinkimo čia priežasties. Galbūt aš klystu, bet ar nėra visas šis ginčas, palyginti su mūsų šios dienos triumfu, truputį... juokingas?

Estakada pasinaudojo susidariusia galimybe.

— Iš tiesų triumfas, — jis abiem rankom paėmė medinę dėžutę nuo stalo ir teatrišku judesiu parodė ją visiems esantiesiems. Pagaliau jis vėl atsisėdo prie taurės. — Manau, turime tęsti.

Jo brolis, kardinolas bibliotekininkas, pritarė:

— Tęskime.

Kai kurie kiti vyrai taip pat linktelėjo, ir Jupiteris pastebėjo, kad profesoriaus veide šmėkštelėjo patenkinta šypsena. Pirmą kartą tapo aišku, kad žmogus vežimėlyje tarp adeptų buvo aukštesnio rango, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio.

Janusas atspėjo Jupiterio mintis.

— Fon Tadenas moka triukšmauti, kai reikia padėti Landiniui, — sušnabždėjo jis, — bet Trojanas sugeba būti užkulisiuose ir tampyti už virvučių. Kol jis palaiko Estakadą, jo niekas neišstums iš pareigų.

— Ar žinote, kas tai yra? — sušnabždėjo Koralina, kai Estakada abi rankas uždėjo ant dėžutės ir iš lėto ją atvožė.

Janusas papurtė galvą ir vėl susitelkė į įvykius salėje.

Susirinkusieji pagarbiai nutilo.

Estakada nuleido ranką į dėžutę ir dviem pirštais kažką išėmė.

Koralina sustingo.

— Ne!

Jupiteris pajuto skausmingą dūrį ir dar stipriau suspaudė jos delną.

Net Janusas akimirką sulaikė kvėpavimą.

Iš ventiliacijos tunelio daiktas Estakados rankose atrodė mažas ir neryškus. Bet buvo aišku, jog kalbama apie šukę.

Šukė, kuri turėjo būti pas Šuvanę ligoninėje. Šukė, kurios ji niekada nebūtų savanoriškai atidavusi.

— Ji negyva, — ištarė Koralina bejausmiu balsu.

Jupiteris norėjo paprieštarauti, nuraminti ją, ką nors pasakyti, kad ją paguostų, bet net mėginimas būtų atrodęs ciniškai. Jis suprato, kad Koralina teisi. Adeptai klausėsi telefono pašnekesio, nužudė Šuvanę ir pasiėmė šukę.

Ašaros, riedančios dulkėtais Koralinos skruostais, išplovė šviesesnius takus, bet nė vienas jos veido bruožas nevirptelėjo. Ji net neprikaišiojo Janusui, tik spoksojo žemyn į dvylika vyrų ir jų šventenybę stalo viduryje.

Estakada įstatė šukę į tuščią vietą taurėje. Ji tiksliai tiko. Hieroglifų spiralė susijungė, o su ja aukštai sėdintiems nematomas tarp simbolių išraižytas užrašas.

— Kiek laiko truks teksto šifravimas? — paklausė fon Tadenas.

Estakada patenkintas šypsojosi.

— Porą valandų. Rytoj anksti rytą mes žinosime tikslią antrųjų vartų vietą ir galėsime pradėti kasinėjimus.

Fon Tadenas linktelėjo.

— Aš pasirūpinsiu, kad būtų paruošta viskas, ko reikia.

Kai kurie vyrai pakilo iš savo vietų ir pasilenkė į priekį, kad geriau įžiūrėtų taurę. Pirmą kartą po dviejų su puse šimto metų visos artefakto dalys buvo vietoje.

Jupiteris pajuto, kad ir jį paveikė vyrų susijaudinimas. Pasitelkus kitas penkias dalis, kodas buvo seniai iššifruotas, trūko tik svarbiausių nuorodų, tos aprašymo dalies, kurią žinojo vien Piranezis. Bet šią naktį mįslė pagaliau bus įminta.

Jupiteris viena ranka apkabino Koraliną ir iš lėto patraukė nuo grotų. Janusas paskutinį kartą metė žvilgsnį žemyn į salę ir nuėjo paskui juos.

Koralina klausiamu žvilgsniu pažvelgė į Jupiterį.

— Mes nebūtume galėję jai padėti, ar ne?

— Ne.

— Mes... mes gi norėjome, kad ji eitų su mumis.

— Ji pati apsisprendė.

Koralina sukūkčiojo.

— Turėjome ją perkalbėti.

— Galbūt būtų nieko neatsitikę, — pasakė jis tyliai. — Tu juk girdėjai Estakadą.

— Ji niekada pati nebūtų jiems atidavusi šukės.

— Kalbant telefonu man pasirodė, jog ji tapo išmintingesnė. Ji gailėjosi sukeitusi šukes.

Grįžtant tuneliais atgal, Koralina nepratarė nė žodžio ir neleido Jupiteriui laikyti jos už rankos. Ji laikėsi kuo toliau nuo Januso. Vieną kartą dvasininkas pamėgino ją pakalbinti, bet ji nekreipė į jį jokio dėmesio.

Jupiteris nesuprato, ar jie grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjo. Čia, apačioje, jam viskas atrodė vienoda: drėgna, tamsu ir ankšta. Akimirką jam pasidingojo, kad jis niekada neturės galimybės išsitiesti — toks aštrus skausmas surakino jo nugarą. Bet ir ta akimirka praėjo, jo mintys nuklydo pas Šuvanę, jis mąstė, ką jai padarė adeptai.

Pagaliau, galbūt po dvidešimties minučių, galbūt po valandos, jie priėjo kopėčias, vedančias į sodininko namo rūsį. Janusas pabeldė į dangtį ir netrukus jį į šoną nustūmė Kasinelio letenos. Jis padėjo jiems išlipti ir užstūmė dangtį.

— Man nesvarbu, ką jie planuoja, — pasakė Koralina Janusui, — bet aš norėčiau grįžti atgal į miestą. Turiu pasirūpinti savo senele.

— Pirmiausia leiskite man sužinoti, kas atsitiko ligoninėje, — paprašė Janusas. — Galiu ten paskambinti.

Koralina žybtelėjo į jį pykčio kupinomis akimis.

— Kokį melą šį kartą mums pateiksite? Jūs žadėjote, kad ji bus saugi! — jos balsas iš pykčio persimainė, ir net stojiška Kasinelio veido išraiška pasikeitė, jis susirūpinęs žvelgė tai į vieną, tai į kitą. — Mėšlas, Janusai, juk tvirtinote, kad jai nieko negali atsitikti!

— Mes nežinome, ar ji...

— Ar ji negyva? — sušuko Koralina, nepaisydama ašarų, besiritančių jos skruostais. — Viešpatie Dieve, net dabar jūs nedrįstate to ištarti. Ji yra negyva, Janusai! Jūs tai žinote lygiai taip pat gerai kaip ir aš!

Janusas atlaikė jos kaltinamą žvilgsnį, šiek tiek palaukė ir atsigręžė į sodininką.

— Man reikia paskambinti.

Kasinelis linktelėjo ir pasuko prie išėjimo iš rūsio, bet Jupiteris sulaikė Janusą, kai šis jau ruošėsi eiti paskui.

— Jūs sakėte, kad fon Tadenas gali klausytis pokalbių. Jis vis tiek žinos, kur mes slepiamės.

— Ar turite geresnį pasiūlymą?

— Koralina yra teisi, išveskite mus iš Vatikano, visai nesvarbu, kokiu keliu. Toliau mes patys savimi pasirūpinsim, — jis žinojo, ką sako, bet turėjo ir kitą priežastį neleisti Janusui pasikalbėti su ligonine. Jei Koralina tikrai sužinos, kad Šuvanei kas nors atsitiko, ji niekada daugiau niekuo nepasitikės, ypač Janusu, visai nesvarbu, padės jis jiems ar ne. Jupiteris taip pat pyko ant dvasininko, kad šis sumenkino Šuvanei gresiantį pavojų — kita vertus, Janusas juk nežinojo, kad čigonė turi su savimi šukę.

— Aš negaliu jūsų išvesti, — pasakė Janusas sutrikęs. — Vartai uždaryti. Sargybiniai bus gavę nurodymą neišleisti nepažįstamų.

— O kaip kelias per vandens saugyklą? — paklausė Jupiteris.

Janusas nustebęs pažvelgė jam į akis.

— Aš gi jums sakiau, kad dar nė vienam...

— Jūs iš tikrųjų niekada nemėginote? — aštriai nutraukė jį Jupiteris. — Jūs naudojatės ta patalpa kaip slėptuve, o išėjimas jūsų panosėje. Ir jums niekada nešovė mintis pamėginti? Netikiu jumis.

Janusas atsiduso, o Koralina nustebusi pažvelgė į Jupiterį.

— Taip, mėginome, — prisipažino pagaliau dvasininkas. — Tai būtų geras kelias pabėgti iš Vatikano, jei sūkurys saugykloje netrauktų į dugną. Mes mėginome keltis su savotišku plaustu. Mane dar sugebėjo ištraukti iš vandens, bet vienas mano palydovas... Jis žuvo, — Janusas nutilo ir papurtė galvą. — Nieko neišeis, patikėkite manimi.

— Ar mėginote su virvėmis?

— Jūs norite persikelti į kitą krantą kabėdami virš vandens? — sušvokštė Janusas. — Ar nejuokaujate?

— O jūs ar mėginote?

— Žinoma, ne. Galbūt pastebėjote, kad aš esu ne itin sportiškas.

Jupiteris susižvalgė su Koralina, kuri jam kelis kartus linktelėjo.

— Mes su Koralina galime tai padaryti, — pasakė jis, nors tardamas tuos žodžius jautėsi anaiptol ne gerai.

— Jūs praradote protą, — sumurmėjo Janusas.

— Mes įveiksim, — atėjo Jupiteriui į pagalbą Koralina, — jei jūs mums padėsite. Jūs mums esate skolingas.

Janusas atsisuko į ją ir pažvelgė piktu žvilgsniu, tačiau kai pamatė jos akyse ryžtą, nutilo ir nuleidęs akis susimąstė. Pagaliau jis kreipėsi į Kasinelį, kuris vis dar jų laukė prie rūsio durų.

— Ką manai?

Sodininkas gūžtelėjo galingais pečiais.

— Tegul pamėgina.

Janusas, kuris greičiausiai tikėjosi palaikymo, nužvelgė Kasinelį niūriu žvilgsniu, bet paklausė:

— Ar turi pakankamai virvės? — kol sodininkas ruošėsi atsakyti, kreipėsi į Jupiterį: — Kokiu būdu jūs norite pergabenti virvės galą į kitą pusę?

Dabar, kai sprendimas buvo priimtas, Jupiteris įgijo drąsos. Atėjo laikas, kai reikia būti aktyviam visai nesvarbu, kuo baigsis visa ši istorija. Jis jautėsi atsipalaidavęs ir žvalus, tarsi gavęs per daug kofeino.

— Aš galvojau apie svaidymo inkarą, — pasakė jis.

— Svaidymo inkarą! — Janusas užvertė akis. — Ką sau manote, kur mes esame, dėl Dievo meilės?

Kol Jupiteris galvojo, ką atsakyti, jie išgirdo, kaip Kasinelis rūsio priekyje kuičiasi tarp dėžių ir maišų. Po akimirkos jis ištraukė aprūdijusį svaidymo inkarą.

— Jums tokio reikia? — paklausė jis niūriai.

Koralina nusišypsojo:

— Kaip tik tokio.

— Iš kur jis, po velnių, pas tave atsirado? — sušnypštė Janusas sodininkui.

Kasinelis nervingai mindžikavo, tarsi jį būtų užklupę darant ką nors draudžiama.

— Kažkas permetė per išorinę sieną. Su pririšta virve. Kartais pasitaiko tokių atvejų. Dar nė vienam nepavyko užlipti, sargai juos pagauna. Bet savo įrankius jie palieka, o kam nors reikia juos surinkti. Tai padaro mano žmonės arba aš pats, — jis pasiūbavo inkarą rankose. — Jau keli metai, kai jį turiu. Kabėjo ant vakarinės sienos, šalia sraigtasparnių pakilimo aikštelės. Žmogaus nebuvo, tik šitas daiktas, — jis parodė į dėžę. — Turiu ir daugiau, kai kuriems trisdešimt, keturiasdešimt metų.

Jupiteris priėjo prie sodininko ir paplojo jam per pečius.

— Jūs teisingai pasielgėte.

Nelygų vyro veidą nušvietė šypsena.

— Virvės taip pat yra daugiau, nei reikia, — jis pažvelgė pro Jupiterį į Koraliną. — Jūs esate labai drąsi, panele.

Ji priėjo prie jo ir tvirtai apkabino.

— Labai dėkoju, pone Kasineli.

— Aldas, — pasakė jis.

— Aldai, aš esu Koralina. O tai Jupiteris.

Kasinelis susimąstė.

— Keistas vardas. Kaip...

— Vyriausiojo senovės dievo, — užbaigė Jupiteris ir staiga prisiminė Babio žodžius: Vyriausiasis iš senųjų dievų atneša naujojo...

Janusas priėjo prie jų ir nepatikliu žvilgsniu nužvelgė svaidymo inkarą. Jis turėjo keturis plieninius kablius.

— Galiu tik dar kartą pakartoti — jūs tikri pamišėliai.

Koralina nekreipė į jį dėmesio.

— Ar galite mus palydėti prie vandens saugyklos?

Sodininkas išsigando.

— Aš... aš...

— Aldas niekada ten nenusileidžia, — paaiškino Janusas.

— Aš nemėgstu tamsos, — pasakė milžinas netvirtai. — Aš mėgstu atviras vietas. Sodą. Aš mėgstu augalus ir dangų. Daiktus, kurie žaliuoja. Ir žydi. Aš niekada neinu žemyn.

Jupiteris svarstė, ar nepamėginus Kasinelio įkalbėti, bet pažvelgęs į Koralinos akis pagalvojo tą patį, ką ir ji: jie jau nemažai žmonių įpainiojo į šį reikalą, Babio ir Kristoferiui tai baigėsi mirtimi. Jis nenorėjo, kad Kasinelis būtų kitas.

— Gerai, — pasakė Jupiteris, — o kaip jūs, Janusai? Kas nors turi mus nuvesti prie saugyklos.

— Žinoma! — dvasininko balse pasigirdo pasipiktinimo šešėlis, kad Jupiteris pamanė, jog jis leis jiems su Koralina eiti vieniems.

Kasinelis surado tvirtos virvės, pakankamai storos, kad išlaikytų žmogų. Janusas pareikalavo dviejų virvių, kuriomis Jupiteris ir Koralina galėtų prisirišti, nesėkmės atveju jomis būtų galima ištraukti juos iš vandens.

— Nors aš jums daug nežadu, — tęsė jis. — Vandens trauka tikriausiai per stipri.

Atsisveikindama Koralina apkabino Kasinelį. Jei pirmą kartą apkabintas jis susigūžė, tai dabar drąsinamai paplojo Koralinai per nugarą.

— Jūs įveiksite, — pasakė jis. Jo šypsena buvo plati kaip gorilos. Jis ištiesė ranką Jupiteriui ir smarkiai papurtė. — Linkiu jums daug sėkmės. Tesaugo jus Dievas.

Ir vėl buvo atitrauktas dangtis, jie vėl susilenkę ėjo ventiliacijos vamzdžiais, kol pateko į erdvesnį, kuriame Jupiteris pagaliau galėjo išsitiesti. Nors nebuvo jokių požymių, kad yra persekiojami ar stebimi, jie stengėsi kalbėti pašnibždomis.

— Kodėl niekas nemėgino atidaryti portalo? — paklausė Jupiteris eidamas.

— Kol niekas nepažiūrėjo, niekas ir nežino, ar ten iš tikrųjų yra pragaras.

— Žinoma, kad nežino. Šiais laikais jau niekas nežiūri į tai rimtai. Bet, atvirai šnekant, tada būtų dar blogiau.

— Ką jūs norite pasakyti?

— Adeptai ne vieninteliai žino apie duris. Popiežius, kardinolai, būrys žmonių žino apie jas. Žinote, šimtmečių šimtmečiais buvo tikima, kad tai iš tikrųjų vartai į pragarą, o jo egzistavimas buvo vienas iš slaptų Katalikų bažnyčios pamatų. Kol niekas neiškyla į paviršių, paslaptis saugi. Bet įsivaizduokite, kad paaiškėja, jog tie vartai egzistuoja... Tuo susidomėtų mokslininkai, norėtų atlikti tyrinėjimus. Taptų žinoma, jog kadaise Vatikanas sukūrė tarsi pragaro antspaudą, tai sukeltų dar didesnį susidomėjimą tuo, kas glūdi už vartų. Kas, jei iš tikrųjų atidaro, o ten — nieko! Galbūt urvų ar salių sistema, gal keli požeminiai kalėjimai kaip Piranezio vario raižiniuose. Bet jokio pragaro. Ką tokiu atveju pasakyti šimtams milijonų tikinčiųjų? Kad Bažnyčia klydo? Kad nėra jokio pragaro, bent jau čia, šioje vietoje? Ar galite įsivaizduoti viso pasaulio pašaipą, jei popiežius priėjęs prie mikrofono turėtų pripažinti, kad jo pirmtakai suklydo, kai užsodino Vatikaną kaip kamštį ant tų vartų? — Janusas energingai papurtė galvą. — Bažnyčios interesų labui Dedalo portalas turi visiems laikams likti paslaptimi. Kaip tik todėl negalima mėginti jų atidaryti. Grįžkime prie mūsų temos — tas pats tinka ir antriesiems vartams, kuriuos Piranezis atrado ir tikriausiai net atidarė. Jeigu ten nusileistų, jei pasiųstų ekspediciją ir kada nors iš kitos pusės atsidurtų prie pagrindinių vartų... Ar suprantate, Bažnyčia negali to leisti! Ir ji įpareigojo Taurės adeptus rūpintis išsaugoti paslaptį. Nesvarbu, kokia kaina.

Koralina netikėtai prabilo:

— Kodėl jūs tai vadinate Dedalo portalu?

O Jupiteris pridūrė:

— Kristoforas kažką kalbėjo apie Dedalo namus.

— Dedalo namai... — pakartojo Janusas. — Tada jis apie tai žinojo.

— Ką?

— Legendą. Senąsias paskalas. Mitą. Kaip norite, taip vadinkite.

Janusas sustojo ties anga sienoje ir, linktelėjęs Jupiteriui ir Koralinai galva, parodė, kad reikia pralįsti. Kitoje pusėje jie nuėjo tuneliu, kurio sienos buvo apžėlusios drėgnu samanų kilimu.

— Žinote, — tęsė dvasininkas, — po Vatikano sales, žinoma, sklinda daugybė paskalų apie vartus, apie tai, kas už jų gali būti. Kai kurios istorijos, platinamos kelių geriau informuotų žmonių, įkūnija tik nedrąsius norus ir fantazijas. Kitos yra dalykiškesnės, kupinos besiveržiančio racionalumo. Bet pasitaikydavo ir tokių, kurios buvo tokios beprotiškos, kad net prilygo tam, kas buvo laikoma tiesa — įėjimui į pragarą. Viena iš jų buvo apie architektą Dedalą ir jo palikimą... Jūs žinote apie Dedalą, ar ne?

Jupiteris ir Koralina tylėdami linktelėjo.

— Tada tikriausiai suprantate, kad po pabėgimo iš Kretos ir sūnaus Ikaro mirties likimas jį nubloškė į vietovę, kuri dabar vadinama Italija.

— Į Sicilijos pakrantę, — pasakė Koralina.

Januso kišeninio žibintuvėlio spindulys lyžtelėjo tunelio sienas.

— Viena legenda tvirtina, kad Dedalas iš ten patraukė į Šiaurę. Vadinasi, po ilgų klajonių pateko į tirščiau apgyventus rajonus, į senovės Lacijų. Sakoma, kad čia, šioje vietoje, jis pastatė milžinišką statinį. Savo palikimą žmonijai.

— Carceri? — paklausė Jupiteris.

— Jei laikysimės Piranezio terminologijos — taip. Didžiausią kada nors žmogaus sukurtą labirintą, požeminį, nesuvokiamo dydžio, nusidriekusį per kelis aukštus. Tokį didelį, kad jį Bažnyčia laikė pragaru.

Koralina pažvelgė į dvasininką iš šono.

— Jūs tikite šia istorija?

— Bent Kristoforas ja tikėjo, kai kalbėjo apie Dedalo namus, ar taip nemanote? — atsakė Janusas, meilikaujamai nusišypsojęs Koralinai. — Bet tai yra, kaip jūs ir sakote, tik pasakojimas. Vienas iš daugelio, kuriais per šimtus metų žmonės apipynė portalą. Pragaras, Carceri, Dedalo namai... Jei mums nepavyks rasti antrųjų vartų ir atverti jų visuomenei, nebus jokio skirtumo.

Koralina sustojo.

— Štai ko jūs siekiate?

— Be viso kito. O ką jūs manėte? — Janusas trumpai sustojo, bet vėl ėmė žingsniuoti, kai pamatė, jog Koralina nuėjo į priekį.

— Ar pavadinimas Dedalo portalas yra oficialus vartų pavadinimas? — paklausė Jupiteris.

— Yra dar keli kiti, bet daugelis, kurie apie jį žino, vadina taip. Legenda sako, kad Dedalo dvasia vis dar klaidžioja begaliniais požeminiais labirintais ir laukia, kada bus išvaduota.

— Ir kas tada bus? — atsiduso Koralina. — Ne kartą žadėta pasaulio pabaiga?

Janusas papurtė galvą.

— Jo atgimimas. Pasaulis bus sukurtas iš naujo pagal meistro pavyzdį. Jei norite aiškiau — jis pavirs labirintu.

Tolumoje pasigirdo šniokštimas.

— Ar tai vandens saugykla? — paklausė Jupiteris.

Janusas linktelėjo.

— Tuojau būsime ten.

Netrukus vandens ošimas tapo kurtinamas. Janusas nuvedė juos pro arką, kurią jie jau buvo matę. Už jos, anapus grotuoto tiltelio, atsivėrė vandens saugyklos gelmė. Penkiais metrais žemiau kunkuliavo juodas paviršius, iš priešingoje sienoje esančios angos į gelmę krito plati vandens srovė.

Tiltelis buvo maždaug dviejų metrų pločio. Kitoje pusėje esanti anga, iš kurios buvo pripildoma saugykla, buvo tiltelio aukštyje. Akveduko vanduo tekėjo plačiu įdubimu angos viduryje, dešinėje ir kairėje buvo atbrailos, kuriomis buvo galima eiti. Tik čia galėjo užsikabinti svaidymo inkaras.

Atstumas tarp grotuoto tiltelio ir angos buvo septynių, galbūt aštuonių metrų. Jei jie persikeldami nuslystų, nukristų į vandens saugyklą ir būtų nublokšti į gilumą.

Jupiteris dar niekada gyvenime nebuvo metęs svaidymo inkaro, ir jo bandymai buvo gėdingi. Jis mėgino aštuonis ar devynis kartus, bet inkaras atsitrenkdavo į angos pakraščius ir krisdavo į šėlstantį vandenį.

Praėjo beveik pusė valandos, kol plieniniai nagai įsikabino į vienos mūro atbrailos tarpus. Jie trise patempė virvę, kad įsitikintų, ar inkaras nesujudėjo. Jis iš tikrųjų tvirtai įsikirto.

Paskui jie įtempė virvę ir užrišo kitą jos galą prie žmogaus liemens storumo vamzdžio. Janusas paėmė kitas dvi virves, kurias davė Kasinelis, ir padavė kiekvienam po vieną. Jis padėjo jiems užsirišti jas ant krūtinės, po pažastimis. Šiomis pagalbinėmis virvėmis ištikus nelaimei jis ruošėsi juos ištraukti iš vandens.

Jupiteris suprato, kad vieno žmogaus jėgų neužtektų, jei reikėtų ištraukti žmogų iš vandens verpeto. Todėl jis pareikalavo, kad Koralina liptų pirmoji. Jei ji nukristų, jie su Janusu ją ištrauktų. Jei pasisektų, jie galėtų virve nutempti merginą prie mūrinio kyšulio po tilteliu ties vandens paviršiumi. Jupiteris per tiltelio grotas pastebėjo, kad ten yra dar vienas vandens nutekamasis vamzdis.

Jupiteris pabučiavo Koralinę ir palinkėjo jai sėkmės, ši apkabino gerai įtemptą virvę ir nučiuožė per tiltelio kraštą. Virvė suvirpėjo, kai ši, įsikibusi abiem rankom, pakibo virš gelmės. Jupiterio širdis pašėlusiai daužėsi krūtinėje, kai mergina iš lėto slinko pirmyn.

Staiga jį apėmė abejonės. Jis neturėjo laipiojimo įgūdžių. Ar jam pakaks jėgų tokiu būdu įveikti aštuonis metrus?

Koralinai sekėsi nepaprastai gerai. Netrukus ji jau buvo įveikusi pusę kelio, bet, regis, nė kiek nepavargo. Jupiteris ir Janusas netarė nė žodžio, tik įtemptai žiūrėjo į moterį virš bedugnės. Jie laikė pagalbinės virvės galą tvirtai suspaudę rankose, kad tuoj pat reaguotų, jei Koralina nuslystų. Bet viskas rodė, kad nieko panašaus neatsitiks. Jupiteris jau anksčiau pastebėjo Koralinos jėgą ir katės vikrumą, bet dabar mergina iš tikrųjų jį nustebino.

Likęs ruožas buvo pavojingiausias. Paskutiniai du virvės metrai buvo pavojingai arti dirbtinio krioklio. Jei dabar Koralina pajudės į šalį, vandens srovė gali ją užkabinti ir nusitempti su savimi.

Bet Koralina meistriškai išvengė pavojaus. Po kelių minučių ji pasiekė angos pakraštį. Čia jos tykojo paskutinė kliūtis: kadangi inkaras buvo įsmigęs kyšulio apačioje, jai reikėjo palypėti pusantro metro siena aukštyn, kad užliptų ant kyšulio. Jos rankų sausgyslės išryškėjo, kai ji mėgino prisitraukti rankomis aukštyn, kojos bandė užčiuopti įdubas mūro sienoje.

Kai Jupiteris pamatė, su kokiu lengvumu Koralina įveikė šią kliūtį, iš nustebimo beveik pamiršo baimę. Bet kuo ilgiau jis stebėjo, kokio vikrumo reikia, kad pasiektum angą, tuo labiau abejojo savimi. Jam buvo sunku patikėti, kad jis pats pasiūlė šį kelią pabėgti.

Pagaliau Koralina buvo saugi. Ji kelias minutes sėdėjo ant kyšulio ir giliai kvėpavo. Tada atsistojo ir prisivertė jiems nusišypsoti iš kitos bedugnės pusės, nusisegė Januso žibintuvėlį nuo diržo ir žengė kelis žingsnius į tamsą, bet netrukus grįžo prie pakraščio ir gūžtelėjo pečiais.

— Regis, viskas gerai! — sušuko ji. — Dabar tavo eilė, Jupiteri! — jos žodžiai per vandens ūžesį buvo vos girdimi, Jupiteris juos daugiau atspėjo, nei išgirdo.

Janusas paplojo jam per pečius.

— Jums tikrai pavyks! Kai ten pateksite, eikite tuneliu. Už kelių šimtų metrų ties dešine siena rasite šachtą, kuri veda į viršų. Užlipkite kopėčiomis į viršų. Jos veda į miesto kanalizaciją. Ten jau nebus sunku rasti išėjimą, — jis tikrindamas patraukė mazgą ant Jupiterio krūtinės. — Prieš dvejus metus aš su dviem kitais žmonėmis ėjau iš ten. Mes nusileidome iš gatvės žemyn ir atėjome iki tos vietos, kur dabar stovi jūsų draugė. Bet gelmė mus sulaikė, ir daugiau nebesinaudojome tuo keliu.

Jupiteris metė žvilgsnį į burbuliuojantį vandens paviršių.

— Galiu jus suprasti.

Janusas pakėlė ranką, duodamas Koralinai signalą.

— Dabar ateis jūsų draugas! — sušuko jis iš visos gerklės.

Ji linktelėjo. Pro vandens lašelių šydą jos veidas atrodė išblyškęs kaip vaiduoklio.

Jupiteris atsispyrė, sugriebė virvę ir šiek tiek padelsęs nusliuogė nuo tiltelio. Jo kūną pervėrė baisus skausmas, kai jis kybojo virš bedugnės laukdamas kito širdies dūžio. Dvi tris siaubingas sekundes atrodė, kad jam išplėšė abi rankas iš pečių, tada jo rankų raumenys pamažu įprato prie apkrovos. Jis pradėjo nepaprastai lėtai irtis pirmyn. Atsarginė virvė ant jo krūtinės trukdė kvėpuoti, jį apėmė nežmoniškas noras abiem rankom paleisti virvę ir nuplėšti ją nuo kūno. Bet jis užgniaužė kilusią paniką ir numaldė skausmą. Iš lėto jis judėjo virš bedugnės.

Koralina jam kažką šaukė, tikriausiai norėdama padrąsinti, bet jis nieko negirdėjo, tik matė, kaip juda jos lūpos, beveik kaip sulėtintame kadre.

Nuo jo svorio virvė daug labiau įsitempė nei nuo Koralinos, ir jis suvokė, kad jam reikės ropštis aukštyn daug didesnį atstumą nei jai. Nuo šios minties jis dar labiau nusiminė. Dabar jis buvo įsitikinęs, kad jam nepavyks, kad inkaras nuslys arba trūks virvė.

Kūnu nusirito šalčio banga, tarsi jo kojos būtų mirkusios lediniame vandenyje. Netrukus jis ėmė nebejausti kojų, jį vėl apėmė panika, paskatinusi padaryti baisią klaidą.

Užgniaužęs kvapą jis pasižiūrėjo žemyn.

Po savimi jis matė kunkuliuojantį vandenį, matė kylančius purslus, vandens juodumą, nuo kurio vandens saugykla atrodė bedugnė — povandeninis ežeras, siekiantis vis giliau, giliau ir giliau — iki pat žemės gelmių.

Kelias akimirkas jis negalėjo pajudėti tarsi paralyžiuotas. Kabėjo sustiręs, laikydamasis už virvės, abi rankos buvo sustingusios kaip spaustuvai, negalėdamos pajudėti, šaltos, nejudrios ir sustingusios iš baimės.

Už jo nugaros pasigirdo Januso balsas, duslūs garsai pro vandens šniokštimą. Praėjo kelios sekundės, kol sustingusi Jupiterio sąmonė iššifravo žodžius.

— Jie ateina! — sušuko Janusas antrą kartą, Jupiteriui vėl reikėjo dviejų sekundžių, kol suvokė, ką tai reiškia.

Taurės adeptai juos vijosi! Jie buvo taip arti, kad Janusas juos išgirdo!

Be galo lėtai jam pavyko pajudinti galvą. Koralina stovėjo akveduko angoje ir susijaudinusi jam mojavo. Jos burna išsižiodavo ir susičiaupdavo, bet Jupiteris nesuprato, ką ji sako. Ji bijojo dėl jo. Siaubingai bijojo.

Jo raumenys buvo kaip suakmenėję. Kai jis pamėgino mesti žvilgsnį per petį, pasirodė, kad galva nulūš kaip sušalusi šaka, tiesiog nukris žemyn į vandenį ir paskęs.

Vis dėlto jam pavyko probėgšmais žvilgtelėti į Janusą. Dvasininkas skubiais judesiais baigė rišti atsarginę Jupiterio virvę prie vieno iš vamzdžių. Jis nuolat dairėsi į įėjimą. Kišeninio žibintuvėlio spindulys šmirinėjo po koridoriaus sienas.

Nepaisydamas savo būsenos Jupiteris suprato, ką norėjo padaryti Janusas. Kunigas neturėjo kito pasirinkimo kaip tik bėgti. O pabėgti buvo galima tik vieninteliu keliu.

— Ne! — sušvokštė Jupiteris. — Virvė...

Bet jis nutilo, kai virvė smarkiai trūktelėjo ir jis pradėjo siūbuoti. Janusas atsispyrė nuo tiltelio kaip Jupiteris ir pakibo virš gelmės.

— Judėkit! — sudejavo dvasininkas bejėgiškai. — Judėkit... na... greičiau!

Kažkas Jupiterio viduje trakštelėjo, atrodė, tarsi būtų įsijungęs saugiklis. Jis vėl pradėjo stumtis pirmyn, dabar greičiau, naujomis jėgomis, nors virvė siūbavo kaip pasiutusi, nes ja ropštėsi ir Janusas.

Koralina pasilenkė toli į priekį ir mėgino abiem rankom sulaikyti virvę. Beviltiška. Ji ir toliau siūbavo kairėn, dešinėn, suposi aukštyn, žemyn ir purtė abu vyrus, kurie bejėgiškai ant jos kabėjo.

Jupiteris matė, kad ji jam dar kartą kažką sušuko, ragino jį. Jos veidas buvo paraudęs nuo įtampos, o jo išraiška išdavė, kad ji įsiutusi dėl savo bejėgiškumo. Ji negalėjo nieko padaryti, tik stovėti ir žiūrėti, kaip Jupiteris ir Janusas kovoja dėl savo gyvybių.

Dar trys metrai.

Prieš save Jupiteris matė šėlstantį krioklį. Jo kojos buvo daugiau nei pusę metro žemiau nei andai Koralinos, o virvės siūbavimas kėlė grėsmę, nes krintanti srovė galėjo nublokšti žemyn. Bet jis privalėjo šį atstumą įveikti, turėjo išlaikyti, iškęsti skausmą nuo vis smarkiau delnus pjaunančios virvės. Tuo pat metu jis mėgino truputį siūbuoti kojomis, kad išsisuktų nuo krioklio.

Staiga Janusas sušuko:

— Aš daugiau... nebegaliu...

Virvė staiga šoktelėjo į viršų, pašokinėjo aukštyn žemyn kaip guminė, o kai Jupiteris pagaliau apsižvalgė, už jo nieko nebebuvo.

— Ne!

Jis pažvelgė žemyn ir dar pamatė Janusą, kurį pagriebė vandenį siurbiantis sūkurys ir įsuko iškeltom rankom ratu kaip gyvą sukutį, vis greičiau ir greičiau. Šis, apimtas panikos, rėkė, o vanduo veržėsi jam į burną ir nosį.

Staiga Jupiteris pasidarė labai ramus. Akies kampučiu jis matė, kaip ant tiltelio už jo nugaros prigužėjo žmonių, matė žibintuvėlių šviesas, šmirinėjančias po šį dirbtinį urvą. Jis liovėsi judėjęs, pažvelgė į Koraliną, matė, kad ji šaukia jo vardą ir tiesia jam ranką vos už dviejų metrų — ir apsisprendė. Jis buvo pririštas prie atsarginės virvės, o bejėgis Janusas buvo atiduotas vandens malonei. Jis turėjo pamėginti.

Jupiteris dar kartą pažvelgė Koralinai į akis, ir ji suprato, ką jis buvo numatęs.

— Ne! — sukliko ji. — Nedaryk to!

Jupiteris paskutinį kartą jai nusišypsojo, tada giliai įkvėpė ir paleido virvę.

Jam atrodė, kad girdi Koralinos šauksmą, krisdamas mėgino nepaleisti jos žvilgsnio, nes galvojo, kad būtų gražu, jei ji būtų paskutinis jo matytas žmogus, ir tėškėsi į vandens paviršių. Jis nebuvo pasirengęs kovoti su tokia siaubinga jėga, kuri pačiupo jį tarsi arkliai, viduramžiais ketvirčiuodavę žmones.

Vanduo buvo daug šaltesnis, nei jis tikėjosi, kelias sekundes jam atrodė, kad jo širdis sustojo, visas kūnas apmirė. Bet jam pavyko įkvėpti oro, tuo metu jį pačiupo sūkurys. Jo rankos su kažkuo susidūrė, užčiuopė medžiagą, paskiau ranką. Jis matė Januso pakaušį visai netoli nuo savo veido, matė, kad jis užsimerkęs, burna plačiai pražiota, o bejėgės rankos sukamos vandens sūkurio.

Jupiteris sušuko, kai jam pasirodė, jog kažkas pačiupo jį už kojų ir ėmė tempti žemyn, tai buvo vandens pirštai ir sutelkta verpeto jėga. Ji išplėšė Janusą jam iš rankų, Jupiteris šaukė jo vardą, bet iš burnos kilo oro burbulai, tik tada jis suvokė, kad vėl yra po vandeniu, apsuptas glotnios kaip stiklas juodumos, kaip vabzdys, įstrigęs gintare. Kažkas švystelėjo prieš jo akis, tai buvo Januso veidas su klapsinčiu apatiniu žandikauliu, tada jis paskutinį sykį pamatė dvasininko rankas, kurios, tarsi apimtos mirties baimės, tiesėsi jo link prašydamos pagalbos. Jupiteris negalėjo pasipriešinti traukai, bet vis tiek pamėgino sugriebti Janusą, jau beveik pasiekė jį, pirštais pajuto šaltą odą, čiupo — ir sugriebė tuštumą.

Nes tą pačią akimirką siaubinga trauka ėmė kelti jį į paviršių, į šviesą. Jo krūtinės ląsta buvo suspausta, rankos iškeltos aukštyn, kai atsarginė virvė užspaudė krūtinę, įsirėžė į pažastis ir ėmė spausti iš kūno sąmonę kaip dantų pastą iš tūbelės.

Jupiteris dar kartą mėgino sušukti Januso vardą. Burną pripildė vanduo, jis spjaudėsi ir gargaliavo, o vėliau jam pasivaideno, kad mato kunigą, besisukantį toli po juo. Jis sukosi, sukosi ir sukosi kaip sukutis su iškeltomis į viršų rankomis, kol negyvas žvilgsnis susidūrė su Jupiterio akimis ir sustingo, kol jį visiškai prarijo tamsa.

Skausmas Jupiterio krūtinę degino kaip rūgštis, ėdanti krūtinės ląstą ir nugarą. Jis iš tikrųjų nebegalėjo įkvėpti, jo mintys buvo per daug susijaukusios, kad galėtų atskirti, ar į plaučius pateko vanduo, ar jam užspaudė krūtinę.

Juoduma jį apglėbė, glamonėjo ir sūpavo tarsi šaltame, negyvame miege. Jis dar kartą virš savęs pamatė šviesas, šviesius šešėlius, šmėžuojančius virš akmenų ir bangų. Bet jos taip pat netrukus užgeso, šaltis persmelkė jo kūną, jo dvasią, ir širdis ėmė šalti.

Koralina sverdėdama atsitraukė atgal, kai pamatė, kad Jupiteris dingsta vandenyje. Ji buvo kaip apkvaitusi, tarsi apimta transo, kai pirštai atrišo atsarginės virvės mazgą. Kūną ėmė krėsti drebulys, jai pasidarė taip šalta, tarsi pati būtų įkritusi į saugyklos vandenį.

Kitoje saugyklos pusėje, ant metalinio tiltelio prisirinko žmonių. Kišeninių žibintuvėlių šviesoje ji neryškiai matė būrį vyrų, vilkinčių juodus kombinezonus. Vieną akimirką jai pasirodė, kad atpažino Landinį, bet nebuvo įsitikinusi. Dabar tai neturėjo jokios reikšmės.

Ji vėl pažvelgė žemyn į vandenį. Pastebėjo, kad Jupiterio atsarginė virvė išsitempė. Netrukus jis iškilo į paviršių, ir ėmė rankomis paniškai plakti vandenį, atrodė, kad visiškai netekęs nuovokos. O kai virvė, suspaudusi jo krūtinę, neleido įkvėpti, jis suglebo.

Tuo tarpu ant kyšulio, einančio palei vandens paviršių, pasirodė žmonės. Koralina matė, kaip jie pagriebė Jupiterį ir ištraukė į sausumą.

Janusui niekas nebegalėjo padėti. Jis nebeiškilo. Koralina nejučia prisiminė, ką jis pasakojo, kai pirmą kartą juos čia atvedė. Kad lavonai įsiurbiami į vamzdžius, kažkur ten įstringa ir supūna.

Ji nemėgo jo ir bent iš dalies kaltino dėl to, kas atsitiko Šuvanei. Vis dėlto jo mirtis ją giliai sukrėtė. Jis nenorėjo čia eiti, įtikinėjo juos, kad neitų šiuo keliu. Ir vis tiek jiems padėjo. Už tai sumokėjo gyvybe.

Ji neatitraukė akių nuo nejudančio Jupiterio, Landiniui teko du kartus sušukti jos vardą, kol jį išgirdo. Apimta grėsmingos ramybės ji žvelgė į metalinį tiltelį.

— Nereikėjo jums to daryti! — sušuko Albinas jai. Jo veidas bolavo žibintuvėlio šviesoje. — Reikėjo klausyti manęs.

Koralina svarstė, ar atsakyti, bet tik pažvelgė į adeptus neapykantos kupinu žvilgsniu. Ji pastebėjo, kad Jupiteris sujudėjo, tik pajudino vieną ranką tarsi per miegus. Vadinasi, jis gyvas.

Ji norėjo būti su juo, visai nesvarbu, ką Landinis ruošėsi jiems padaryti. Norėjo būti šalia, laikyti jo ranką, žiūrėti į jo veidą, kai atsigaus.

Landinio vyrai perpjovė virvę. Nupjautasis galas kaip skrendanti gyvatė apačioje ėmė suktis ir trūkčioti, netrukus jį pasigavo sūkurys ir trūktelėjo ties Koralinos kojomis įsmigusį inkarą.

Kelias atgal buvo galutinai atkirstas. Koralina galėjo tik eiti tuneliu, gilyn į tamsą, tikėdamasi rasti laiptus į kanalizaciją.

Buvo aišku, kad jie pralaimėjo. Adeptai turėjo šukę, turėjo Jupiterį, o Janusas negyvas. Kiek truks, kol į jų rankas pateks vario plokštė? Dabar ji galėjo pasitikėti tik vienuolėmis, tačiau kiek užims laiko, kol Taurės adeptai išaiškins ir jų paslaptį? Galbūt jie kankins Jupiterį, kol šis jiems viską pasakys. Koralina, žinoma, už tai jam neturės jokių priekaištų, ji pati atskleistų Taurės adeptams prakeiktos šukės slėptuvę, kad tik atsikratytų tos naštos, visai nesvarbu, kas po to su ja atsitiktų. Jie taip siaubingai susikirto, kad baisiau ir negalėjo būti. Jie viską pastatė ant kortos, net kitų žmonių gyvybes — ir viską pralošė.

Ji paskutinį kartą metė žvilgsnį į Landinį ir įsitikino, kad vyrai neša Jupiterį iš grotos į šachtų ir tunelių labirintą.

Tada Koralina, nekreipdama dėmesio į grasinimus, kuriuos Albinas šaukė jai pavymui, nusigręžė ir nuėjo pasišviesdama kelią kišeniniu žibintuvėliu. Šalia šniokštė vandens srautas, o priekyje nebuvo nieko, tik tamsa, šalta kaip mirtis žiemos naktį.