1 SKYRIUS

Grafiko testamentas

Kai jis sakydavo vaizdas, omenyje turėdavo meną.

Visa kita — žmonių ir miestų, jo gyvenimo vaizdai — buvo tik įspūdžiai, trumpalaikiai ir greitai pamirštami. Realybė nebuvo patvari. Šį požiūrį jis buvo įsisteigęs, kad būtų paprasčiau gyventi.

Bet kartais, kai stovėdavo prieš kokį nors itin ypatingą, kvapą gniaužiantį meno kūrinį, nuo kurio svaigdavo galva, jį apimdavo baugus jausmas, kad jo pojūčiai yra tik prisiminimai apie visą grožį ir tobulumą, prisiminimai to, kas andai buvo.

Apie Mivą.

— Ar gerai atskridote? — paklausė jaunas taksistas, vežantis jį iš Leonardo da Vinčio oro uosto į miesto centrą.

„Tokie jau tie italai, — mąstė Jupiteris, — jie net savo oro uostams suteikia kultūros ir stiliaus iliuziją. Senąjį oro uosto pavadinimą Fiumicino primena tik saulėje nublukę greitkelių skydai. Visur kitur jis vadinamas Leonardo da Vinčio oro uostu. Kokia kita tauta vadintų oro uostą menininko vardu?“

— Pone?

Jupiteris pakėlė akis.

— Hm?

— Ar gerai atskridote? — dar kartą paklausė vairuotojas užkirsdamas kelią kitam automobiliui. Paskui nuskardeno piktas automobilių signalų koncertas.

— Žinoma. Koks šiandien judėjimas? Ar ilgai važiuosime?

— Trisdešimt kilometrų iki miesto centro.

— Aš taip nemanau. Pažįstu šį kelią. Bet ar kelias laisvais?

— Statybos. Tarnybinis transportas. Bet kaip nors, — jo žvilgsnis užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sakė: Pasitikėkite manimi. Toks žvilgsnis yra visų pasaulio takistų repertuare. Šiame automobilyje aš esu karalius. O mano automobilis yra gatvės karalius. Nesirūpinkit.

Jupiteris atsilošė ir nuo užpakalinės sėdynės stebėjo nykų gamtovaizdį abiejose greitkelio pusėse. Rusvi laukų ploteliai, pavieniai pastatai žemais stogais. O toliau, už dviejų kilometrų į rytus, pirmieji daugiaaukščiai, ryškūs viešbučių pastatai ties pilkų geto namų grandine. Skalbiniai balkonuose, neoninės reklamos, dienos šviesoje jos atrodė purvinos ir kažkokios nešvankios.

Pastarąjį sykį, beveik prieš dvejus metus, Romoje jis buvo su Miva.

— Jūs čia su reikalais? — paklausė vairuotojas. Jam stigo jo kolegų vangumo. Jaunuoliui buvo vos per dvidešimt, todėl kiekvienas atvykėlis iš plataus pasaulio kėlė smalsumą. Jis dėvėjo velvetinę kepurę. Ant jo kelių gulėjo fosforo žalumo mobilusis telefonas, kuriuo jis, be abejonės, skambins savo draugužei, jei nepavyks prašnekinti keleivio. Jupiteris nesiruošė pusę valandos klausyti italo įsimylėjėlio pliauškalų. Jis nekentė banalaus bella kas antrame sakinyje. Geriau pats kalbės, nors ir per prievartą.

— Su reikalais, taip. Tam tikru aspektu.

— Jūs turite reikalų su menu, ar ne?

Jupiteris nustebęs kilstelėjo antakius. Jis nedėvėjo dizainerio siūtų drabužių, jo pirštai nebuvo sutepti dažais.

— Kaip supratote?

Jaunasis vairuotojas išdidžiai nusišypsojo.

— Pageidavote, kad nuvežčiau jus prie Santa Maria del Priorato bažnyčios. Turistai, norintys apžiūrėti bažnyčias, pirmiausia prašo nuvežti į viešbutį. Vadinasi, jūs nesate paprastas turistas. Bet jūs esate užsienietis. O užsienietis, iš oro uosto vykstantis tiesiai į bažnyčią, turėtų ten turėti profesinių reikalų. Jūs nesate panašus į kunigą. Vadinasi, jus domina pats pastatas, ar ne tiesa? Menas arba architektūra, arba tiek viena, tiek kita, — trūktelėjo jis pečiais. — Visa kita tiesiog pavyko atspėti.

— Kai kuriems architektūra taip pat menas.

Vairuotojas linktelėjo.

— Ar matote tuos daugiabučius, ana ten? Aš gyvenu panašiame. O dabar papasakokite man ką nors apie meną ir architektūrą.

— Esu priblokštas.

— Jūs esate restauratorius ar panašiai? Architektas? Tikrinate kokius nors paveikslus, ar jie yra originalai?

„Gerai, — pamanė Jupiteris, — ką padarysi“...

— Aš ieškau dingusių meno kūrinių. Kolekcionierių arba muziejų pavedimu.

— Tarsi koks detektyvas?

— Tik meno srities. Nesibaiminkit, aš nepasakysiu jūsų draugei, kad rengiatės šią popietę susitikti su kita moterimi.

Vairuotojas suktelėjo vairą ir per plauką nekliudė gretima juosta važiuojančio subaru. Lėkdamas šimto kilometrų per valandą greičiu jis pažvelgė per petį.

— Ei, ar jūs ne...

Jupiteris nusišypsojo.

— Pirštinių skyrelyje pastebėjau alaus padėkliuką. Ant jo užrašytas moters vardas ir apartamentų numeris Tiburtinoje. Jūsų draugei to nereikėtų rašyti, ar ne? Ir jau tikrai ne kokioje užeigoje.

— Galbūt aš neturiu nuolatinės draugės?

— Tada nelaikytumėt po ranka mobiliojo telefono. — Jis nesusilaikė neišklojęs visų savo minčių, nors jos skambėjo arogantiškai: — Jūs, italai, — savo mielai šeimai visada pasiekiami.

Raukydamasis vairuotojas vėl atsisuko į kelią.

— Šūdas, džiaugiuosi, kad jūs ne kunigas. Velniškai džiaugiuosi.

— Bijote pragaro? — pasiteiravo Jupiteris šypsodamasis.

— O jūs ne?

„Aš jau ten buvau, — pamanė Jupiteris, bet, žinoma, neištarė. — Klišės ir yra klišės, nes dažniausiai yra teisingos, bet to negalima garsiai sakyti.“

Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Jie kirto priemiesčio kvartalus, važiavo pro blyškius stiklo dangoraižius su prabangiais apartamentais. Jie švilpė dviejų juostų keliais, kuriais mašinos važiuoja trimis juostomis. Paskui per ilgas oleandrų alėjas, pro senuosius mažų akvedukų griuvėsius ir geltonai rudas mūro sienas, pro antikinius pilonus ir greta storu sluoksniu apklijuotus skelbimų stulpus. Pro miglos šleifo dengiamus fontanų dubenis su mažutėmis vaivorykštėmis virš jų. Pro senukus tamsiais kostiumais, užsitraukusius iki akių kepures. Pro jaunas merginas mini sijonėliais, kvepiančias brangiais kvepalais, pakankamai saldžiais, kad šie kutentų pro šalį kabrioletuose važiuojančių vairuotojų šnerves. Iš visų pusių plūdo geltonieji taksi automobiliai, tarsi šiandien Romoje vyktų automobilininkų profsąjungos suvažiavimas.

Jie artėjo prie senamiesčio.

Po akimirkos vaizdas aplink privertė Jupiterį nustebti.

— Kurgi mes esame? Santa Maria del Priorato yra daug piečiau. Mums visai nereikėjo įvažiuoti į miestą. — Jis metė įtarų žvilgsnį į vairuotoją, bet pajuto, kad jaunuolis nesiruošė jo apgaudinėti. Jis žinojo, kad Jupiteris nėra naivus turistas, kuris tylėdamas leidžiasi vėžinamas po Romą ir kelionės pabaigoje paslaugiai apmoka per didelę sąskaitą.

Jaunuolis nusikeikė, metė per petį rūstų žvilgsnį ir platesnėje gatvėje apsuko automobilį. Ir vėl aplink garsiai pypsėjo automobiliai, triukšmingas automobilių ir zyziančių motorolerių spiečius vos jų nenuviliojo.

— Neturiu supratimo, kodėl staiga čia atsidūrėme, — iškošė vairuotojas pro sukąstus dantis. — Iš tikrųjų neturiu supratimo.

— Ak, ką jūs...

— Ne, ne, — gynėsi vairuotojas, — patikėkite manimi, aš nemėginau pasukti iš kelio. Štai žiūrėkite, stabdau taksometrą. — Staigiu ir šiek tiek per stipriu judesiu jis išjungė taksometrą. — Aš pasiklydau, bet nežinau kodėl.

— Užsigalvojote apie Tiburtiną?

— Ak, tai! Ne, ne — tai niekis. Paprastai aš turiu nuojautą.

— Jūs esate pirmasis taksi vairuotojas, kuris pakeliui iš oro uosto į miestą pasiklydo. — Jupiteris nusišypsojo. — Tikrai, pirmiena.

— Puiku, kad jums taip linksma mano automobilyje. Rekomenduokite mane kitiems.

Neseniai Jupiteriui atrodė, kad jis tiksliai žino, kur jie yra — kažkur šalia Pellegrino gatvės, netoli Campo del Fiori — bet dabar aplinka jį suglumino. Po staigaus posūkio vairuotojas dar du kartus pasuko, dabar jie buvo siaurų, tamsių senamiesčio gatvelių labirinte. Geltonas taksi ryškia dėme atsispindėjo tamsiuose languose tarsi šmėkla švilpdamas pro šalį.

— Jūs važiuojate per greitai, — tarė Jupiteris.

— Aš nežinau, kur mes esame. Tai mane nervina.

— Tikiuosi, turite taksisto licenciją?

— Nesišaipykite. Patikėkite, man dar niekada taip nebuvo atsitikę. Niekada.

— Žinoma.

— Aš pasukau ir staiga nebežinojau, kur mes esame. Bet dabar... — Jis nusitraukė kepurę ir ja nubraukė prakaitą nuo kaktos.

Jupiteris atsiduso ir pažvelgė pro langą.

— Vežkite mane prie kokios nors bažnyčios.

Taksi dar kelias minutes klaidžiojo siaurais skersgatviais, kuriuose vos buvo matyti dangus, pro aikštes, kuriose tryško fontanai. Visą laiką jie nematė nė vieno žmogaus; tik kartą už grotuotų kiemo vartų šmėkštelėjo sukumpusi žmogysta, vilkinti tamsų drabužį su gobtuvu. Jos galva buvo taip žemai nulenkta, kad veido visiškai nesimatė. Atrodė, ji bučiuoja žemę, atlikdama senovinį pasisveikinimo ritualą.

— Na pagaliau, — sušuko vairuotojas staiga, kai priekyje pasirodė proskyna. Už jos, ryškios pavasario saulės nušviesta, plytėjo plati Corso gatvė.

Netrukus jie jau važiavo triukšminga gatve dešiniu Tiberio krantu. Abiejose gatvės pusėse stūksojo galingi platanai, palinkę virš važiuojamosios dalies panašiai kaip tas keistas žmogus tamsioje tarpuvartėje.

— Jūs netikite manimi, ar ne? — paklausė vairuotojas.

— Kad jūs paklydote? Žinoma.

— Kad aš anksčiau niekada nebuvau pasiklydęs.

— Gerai jau. Aš nelabai skubu.

— Jūs manote, kad aš meluoju, — suniurnėjo jaunuolis įsižeidęs.

Jupiteris nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Jis verčiau pamėgino užmesti žvilgsnį į Tiberį, bet akmenų mūro siena ties šaligatviu užstojo vaizdą. Tik kai jie pasukę kirto tiltą, giliai, dirbtinėje, akmenimis išmūrytoje vagoje švystelėjo vandens paviršius.

Kairėje pusėje viena netoli kitos stovėjo trys bažnyčios. Santa Maria del Priorato buvo paskutinioji. Taksi, matyt, perskrodęs visą tinklą mažų gatvelių, privažiavo iš kitos pusės. Šį kartą vairuotojas be vargo rado tikslą.

Jupiteris užmokėjo ir išlipo.

— Nepamirškite alaus padėkliuko, kai vešite savo draugę.

Vaikinas įsigrūdo kartono gabalėlį į kišenę.

— Grazie, signore. Ciao.

— Ciao, — Jupiteris pačiupo savo lagaminą nuo sėdynės ir užtrenkė duris.

Jaunuolis nuvažiuodamas pamojavo jam, tarsi klaidžiojimas nežinoma senamiesčio dalimi juos būtų suartinęs.

Jupiteris taip pat atsakė mostu ir nustebo dėl savo elgesio. Tada purtydamas galvą pasisuko į bažnyčią ir plačiais žingsniais nuskubėjo šventoriaus link.

Kvapas bažnyčios viduje buvo toks, koks paprastai būna visose senose bažnyčiose. Čia kvepėjo smilkalais, vašku ir drėgme. Kai Jupiteris buvo vaikas, klausdavo savęs, ar nėra už altoriaus oro gaiviklio indelio kaip jo senų tetų, kurias jis turėjo lankyti sekmadieniais, tualetuose. Bažnyčių pelėsių kvapas vietoj spygliuočių, žvakių dūmų — vietoj geltonosios citrinos.

Kairiojoje bažnyčios navoje suolai buvo nustumti į šalį. Čia kilo keturių aukštų pastoliai, dengiantys visą šoninę sieną. Darbininkų niekur nebuvo matyti, tikinčiųjų ir kunigo — taip pat.

Pastoliai lengvai suvirpėjo, kai pačiame viršuje pasigirdo žingsniai. Kiekvienas žingsnis garsiai nuaidėdavo navos erdvėje. Jupiteris atsitraukė kelis metrus, kad geriau matytų viršų, bet vis dar nieko neįžvelgė.

Žingsnių nebesigirdėjo, lieknas žmogus lipo šoninėmis kopėčiomis žemyn, vikriai kaip jauna katė. Ilgi juodi plaukai krito ant merginos pečių. Ji vilkėjo pilku kombinezonu. Tik kai ji pasiekė apatinį aukštą, Jupiteris suprato, kad medžiaga mėlyna, bet atrodė išblukusi nuo kalkių ir dulkių, dengiančių visą kūną. Jos plaukai, iš prigimties juodi kaip varno plunksnos, buvo papilkėję, todėl mergina atrodė vyresnė.

Nušokusi nuo paskutinės pakopos ant grindų Koralina atsisuko į jį. Ji šypsojosi. Nuo anų laikų ji pasidarė dar gražesnė. Toks įspūdis susidarė tikriausiai todėl, kad šiandien jis galėjo pripažinti jos grožį, o anuomet ji buvo dar vaikas, vos penkiolikos metų.

— Jupiteri? — ji žengė žingsnį prie jo ir liko stovėti žvelgdama su jį trikdančiu ramumu. — Tu pasidarei raumeningas per tuos, kiek, aštuonerius metus?

— Dešimt, — nusišypsojo jis. — Sveika, Koralina.

Jis pastatė lagaminą ant grindų, ir ji puolė į jo glėbį. Ji buvo lengva, jis vos jautė jos svorį, ir visa galva mažesnė už jį. Kai paleido jį iš glėbio, jo paltas buvo padengtas pilkų dulkių sluoksniu.

— Ak, — ištarė ji. — Atleisk, — ir sukikeno kaip maža mergaitė. — Šuvanė jį išskalbs. Tai mažiausia, ką ji gali dėl tavęs padaryti.

— Kaip jai sekasi?

— Mes pasimatom po dešimties metų, o tu pirmiausia klausi, kaip sekasi mano senelei? — nusijuokė Koralina. — Žavinga.

— Tu nebesi paauglė. Turi prie to priprasti.

Koralinos akys žybtelėjo. Jos buvo tamsios, beveik tokios pat juodos kaip plaukai, o antakiai siauri. Merginos tėvai buvo romai. Čigonai, palikę ją visai mažą sėsliajai senelei. Šuvanė taip pat visa siela ir kūnu buvo romė, bet ji jau dvidešimt penkerius metus gyveno čia, sostinėje, o jos tauta tvirtino, kad miestas išsiurbiąs žmonių kraują. Savo žmonių akyse Šuvanė buvo ta, kuri atsisakė klajoklės gyvenimo ir buvo netikra romė, nors neabejotinai atrodė kaip romė ir dėvėjo ryškius ir spalvingus savo tautos drabužius. Jupiteris buvo tikras, kad per pastaruosius dvejus metus, per kuriuos nematė Koralinos senelės, niekas nepasikeitė. Pastovumas jai visada buvo labai svarbus.

— Tu buvai Florencijoje, kai mes su Miva aplankėme Šuvanę, — pasakė jis. — Ji net nenorėjo parodyti tavo nuotraukos. Nuotraukos neatskleidžia esybės, pasakė ji. Tu gi žinai, kokia ji. Bet aš manau, ji buvo teisi.

Ji priėmė komplimentą maloniai šyptelėjusi.

— Aš grįžau į Romą prieš devynis mėnesius. Nuo to laiko vėl gyvenu Šuvanės namuose, pusrūsyje.

— Senajame svečių kambaryje? — šis kambarys abiem kėlė tam tikrų prisiminimų, bet Koralina nesileido išmušama iš vėžių. Ji įžvelgė iššūkį.

— Svečių kambarys vis dar yra. Tu ten miegosi, jei norėsi, — ji nubraukė ilgas plaukų sruogas už ausies. — Aš nebedėviu batika puoštų naktinių marškinių.

Tąsyk Jupiteriui buvo dvidešimt penkeri, jis buvo dešimčia metų vyresnis už Koraliną. Pirmasis užsakymas atvedė jį į Romą, tai buvo jo pirmasis apsilankymas pas Šuvanę. Koralina su jaunatvišku susižavėjimu įsimylėjo jį ir naktį pasirodė svečių kambaryje vilkėdama tik trumpučius batika išmargintus naktinius marškinius su žvaigždutėmis. Ji prisipažino, kaip jis jai patinkąs ir kad ji norinti su juo miegoti. Jupiteris giliai atsiduso, pagalvojo apie ilgas maudynes lediniame vandenyje ir sunkia širdimi išsiuntė ją atgal. Tada jis dar nepažinojo Mivos, bet namuose jo laukė kita draugė; be to, jis pabūgo, jog Šuvanė už tai, kad suvedžiojo jos mylimą vaikaitę, kūlvirsčia išmes jį iš namų. Nors jam buvo sunku išvaryti mergaitę, bet jį būtų užgraužusi sąžinė, jei būtų miegoję su penkiolikmete. Su mergaite, kurią pažinojo tik keturias dienas. Jis niekada neabejojo, kad jo sprendimas buvo teisingas, nors vėliau dar kelerius metus jautė silpną apgailestavimą. Jis save apgaudinėtų, jei neigtų šį jausmą.

Dabar Koralina vėl stovėjo prieš jį, dešimčia metų vyresnė, žavi jauna moteris, ir koketavo primindama aną naktį svečių kambaryje, tarsi tada būtų tik netyčia aptaškiusi jo marškinius raudonuoju vynu.

Norėdamas pakeisti temą jis mostelėjo į pastolius ties šonine bažnyčios siena.

— Tavo karalystė?

Ji linktelėjo.

— Taip, bent jau keletui dienų. Aš tik praėjusią savaitę pradėjau tikrinti sienos gruntą. Restauravimas truks kelis mėnesius, bet tai jau ne mano rūpestis. Turiu omenyje, kad aš dalyvausiu, bet vadovaus kas nors kitas. Aš atlieku tik paruošiamuosius darbus.

— Gana atsakingas darbas tam, kuris ką tik baigė studijas.

— Vis dėlto beveik prieš metus, — paprieštaravo ji. — Mano pažymiai buvo gana geri. Be to, baigiau akmentašio mokslus. Toks derinys, manau, šį tą reiškia. Čia aplinkui beveik nėra tradicinių akmentašių dirbtuvių.

Šuvanė pasakojo Jupiteriui, kokie geri buvo Koralinos baigiamųjų egzaminų pažymiai. Florencijoje ji studijavo meno istoriją ir papildomai mokėsi akmentašystės. Nors mergina vilko dvigubą krūvį, baigė mokslus su pagyrimu. Atsižvelgiant į tai, toks užsakymas buvo sėkmė, o ne atsitiktinumas.

— Šuvanė man minėjo, kad jums reikia mano pagalbos, — pasakė jis ir pagalvojo: Kokia nauda dabar gali būti iš mano pagalbos. — Nuo to laiko, kai Miva, pasiglemžusi visus klientų dokumentus, tyrimų rezultatus ir kompiuterio duomenis, pasipustė padus, jis beveik nedirbo. Ir tai jį diena iš dienos vis labiau žlugdė.

Koralina linktelėjo, ir linksmos raukšlelės ties lūpų kampučiais pradingo.

— Tu greitai atvykai.

— Tavo senelė paskambino man vakar vakare, o... o aš neturėjau jokių geresnių sumanymų, žinai gi.

Užuot sėdėjęs ir spoksojęs tai į sieną, tai į vienintelę Mivos paliktą nuotrauką. Nuo to laiko, kai ji išėjo, jis vis klausė savęs, kodėl ji nepasiėmė tos nuotraukos. Ji buvo labai kruopšti, paėmė iš jo viską, visus dešimties metų darbo dokumentus. Negana to, ji apšmeižė jį beveik visiems klientams ir perėmė jo užsakymus, tuo metu Jupiteris sėdėjo tuščioje savo kontoroje ir laukė telefono skambučio.

Bet jis laukė ne naujų pasiūlymų, jis laukė, kada vėl išgirs jos balsą iš ten, kur ji slėpėsi.

Bet Miva nepaskambino. Žinoma, nepaskambino.

— Kas atsitiko?

Koralina nustebusi pažvelgė į jį.

— Ar Šuvanė tau nieko nepasakojo?

— Tik pasakė, kad tu dirbi prie šios bažnyčios restauravimo ir nori, kad į kai ką užmesčiau akį, — prieš savo valią mintyse jis vėl matė jos naktinius marškinėlius. Dar dabar jis galėtų nupiešti juos marginusį raštą.

„Prisiminimai, — pamanė jis, — gali iškrėsti tokių pokštų, jei jie tau nelinki gero.“

Pastaruoju metu jam ne itin sekėsi su prisiminimais.

— Tu iš tikrųjų įsėdai į lėktuvą nepasiteiravęs detalių? — ji nustebusi papurtė galvą. — Tu, regis, iš tiktųjų neturi jokių geresnių planų.

— Dar truputį pasukinėk peilį žaizdoje, galbūt padarysiu tau paslaugą ir šiek tiek parėksiu.

Mergina švelniai paliete jo neskustą skruostą.

— Ei, viskas bus vėl gerai. Okay? — ji dar kartą nusišypsojo savo paslaptinga čigoniška šypsena, ryžtingai ir kartu dalykiškai.

Jupiteris iš lėto linktelėjo ir pagalvojo, ar ji galėtų būti savanaudė.

— Eime, — pasakė ji ir ėmė lipti kopėčiomis aukštyn.

Jupiteris paliko lagaminą apačioje ir nusekė paskui merginą kopėčiomis. Metaliniai skersiniai buvo iki blizgesio nupoliruoti daugybės kojų, kurios daugybėje Romos statybų jais lipo į sakralinių pastatų ir monumentų viršų.

— Būk atsargus, nenuslysk, — sušuko ji iš viršaus, o kai jis pažvelgė aukštyn, pastebėjo, kad ji užlipo iki ketvirto aukšto, jis tuo tarpu buvo tik antrame. Ji, be abejo, vikresnė.

Viršuje Jupiteris rūsčiai nustūmė jos padėti atkištą ranką ir pamatė, kad ji vėl šypsosi.

— Ar tik nesišaipai iš manęs? — paklausė įsižeidęs.

— Ar tik tu ne per jautriai reaguoji į moterišką dėmesį? — atkirto ji.

— Paskutinį sykį patirto moteriško dėmesio paskirtis buvo iš pagrindų sugriauti visą mano egzistenciją.

Ji susimąsčiusi prikando lūpą ir surimtėjo.

— Šuvanė man pasakojo, ką padarė tavo draugė. Labai užjaučiu.

— Aš pats dėl to kaltas. Miva yra...

— Tu ją vis dar užstoji?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gal galėtume pakeisti temą?

Koralina nuvedė jį siauru liepteliu į kitą pastolių galą. Ėjo priekyje neatsisukdama.

— Ką tau sako pavardė Piranezis? — paklausė ji.

— Džovanis Batista Piranezis?

— Kaip tik šis.

— Aštuoniolikto amžiaus italų grafikas. Dėl graviūrų gausumo dar gyvas būdamas tapo garsenybe. Antichita Romane ir Carceri1 yra žinomiausi jo kūriniai. Asmeniniame gyvenime nemalonus žmogus. Jis visą gyvenimą norėjo dirbti architektu, bet negavo užsakymų.

— Teisingai, — pasakė ji, — ir neteisingai. Bent jau paskutinis sakinys.

— Teisingai, — pamažu Jupiteris ėmė prisiminti detales. Mintyse jis vartė reprodukcijų albumus ir graviūras, kurie tikriausiai su kitais jo daiktais guli Mivos bute kažkur šioje planetoje. — Piranezis buvo atsakingas už vienos Romos bažnyčios restauravimą. Ir, regis, už naują aikštės apipavidalinimą. Daugiau nieko.

Koralina linktelėjo, ir Jupiteris iš karto suprato.

— Šios bažnyčios? — paklausė jis.

— Santa Maria del Priorato di Malta, — pritarė Koralina, — yra Piranezio archtektūrinis testamentas.

Jupiteris apmetė žvilgsniu aukštą bažnyčios erdvę, bet nepastebėjo nieko, kas atrodytų neįprasta arba didinga. Piranezis raižė adata vario plokštėse, be abejo, genialiai, bet jo architektūriniai gebėjimai buvo neįspūdingi.

— Piraneziui čia nebuvo leidžiama dirbti taip, kaip jis norėtų, — pasakė Koralina. — Jei jam būtų atrišę rankas, jis neabejotinai būtų viską perstatęs. Manau, visas šis užsiėmimas jį labai nuliūdino. Turbūt jis susiginčijo su užsakovais ir dėl to vėliau nebegalėjo dirbti architektu.

— O aikštė?

— Tai bažnyčios aikštė, tu ja ką tik atėjai. Piazza Cavalieri di Malta.

Ji priėjo pastolių kraštą. Virš jų galvų plytėjo bažnyčios navos lubos. Paskutiniai takelio metrai buvo uždengti juoda polietileno plėvele. Jos raukšles ir klostes buvo nugulusios tokios pat dulkės kaip ir Koralinos plaukus ir drabužius. Priešais stovėjo medinė dėžė, kurioje gulėjo sukrauta plytų rietuvė.

Koralina stabtelėjo prieš vertikalų plyšį plėvelėje ir praskleidė ją kaip teatro uždangą.

— Štai čia.

Jupiteris smalsaudamas žengė prie merginos ir nustebęs pamatė, kad už plėvelės sienoje žioji tuštuma. Ji buvo ne itin gili, Jupiteriui tereikėjo ištiesti ranką, kad pasiektų priešingą sieną. Nuostabu, kad ji visai neseniai buvo atverta. Ten žengus pakilo dulkių debesis.

— Ji yra Piranezio nuo perstatymo laikų? — paklausė jis.

— Atrodytų įtikima, ar ne? — atsakė Koralina. — Aš nunešiau į laboratoriją kelis mūro gabaliukus mėginiui. Gali būti, kad visa tai, ką čia matai, yra tų laikų, kai Piranezis dirbo bažnyčioje.

Įduba buvo maždaug dviejų metrų pločio ir tokio pat aukščio. Galinė siena padengta mitinių reljefų raizgalyne, mįslingais padarais, kurie vienas kitą spaudė gniaužtuose, kandžiojo, mylėjo arba vijosi vienas kitą. Dauguma kūnų neryškiai priminė skulptūras ant gotikinių lietvamzdžių, nors jos buvo plokščios ir ne tokios bauginančios. Bet buvo ir tokių, kurias kiekvienas vaikas pažintų iš pirmo žvilgsnio: vienaragis, Pegasas, dantis šiepianti Gorgonos galva.

— Tai visiškai nedera prie kitų Piranezio darbų, — nustebo vyras. — Ar jūs tikri, kad teisingai nustatytas amžius?

— Taip. Ir ne tik laboratorijoje, — jis norėjo paklausti, ką Koralina turi omenyje, bet ji tęsė: — Tu ne viską matei. Palauk.

Plėvelės pakraštyje ji rado nešiojamąjį žibintą. Šviesa užpildė įdubą, sukūrė akmeninėms būtybėms šešėlius, jų šnervėse, gerklėse ir akių įdubose įsitaisė tamsa. Kai kurios atrodė atgijusios, šviesa įkvėpė gyvybės jų iškorijusiems paviršiams ir kūrė chaotiško judesio iliuziją.

— Visa tai buvo paslėpta už sienos, kurią aš išardžiau per pastarąsias dienas, — pasakė Koralina. — Nežinau, ar čia yra daugiau tokių tuštumų, bet manau, kad ne. Visiškai atsitiktinai pradėjau dirbti čia, viršuje. Pabeldžiau į sieną, nugrandžiau tinką ir pamačiau mūrą. Per paskutinius du šimtus metų nuo drėgmės jis sutrūnijo. Iškrapščiau viską, kas buvo sutrūniję. Ta dalis buvo lygiai tokio dydžio kaip įduba už jos. Visur aplinkui yra tvirtas tinkas ir tvirtas mūras.

— Sakei, kad aš dar ne viską mačiau.

Ji linktelėjo.

— Pažvelk dar kartą į drakono uodegą, ana ten, — ji nukreipė spindulį į dešinį įdubos kampą netoli Jupiterio peties. Slibino uodega gaubė visą susivijusių kūnų chaosą ir sudarė savotišką kilpą. Arba rankeną.

Kai Jupiteris vėl pažvelgė į Koraliną, ji drąsinamai linktelėjo.

— Pamėgink.

Jis pirštais suspaudė rankeną ir patraukė. Niekas nepajudėjo.

— Ir kas? — paklausė jis.

— Turi sukti laikrodžio rodyklės kryptimi.

Jis taip ir padarė, pasigirdo duslus girgždesys.

Jupiteris delsė. Prieš pasukdamas rankeną iki galo paklausė:

— Kas apie tai žino?

— Tik tu, Šuvanė ir aš.

— O tavo viršininkai?

Ji papurtė galvą.

— Net kunigas nežino. Jis niekada neužlipa į viršų. Pradinius tyrimus atlikau aš viena, jokių kolegų nėra. Daugelis restauravimo darbų Romoje atliekami taupant lėšas. Didžiosios statybvietės prie Šv. Petro bazilikos per pastaruosius metus surijo visus kitų darbų pinigus.

— O kam tas paslaptingumas?

Ji nusišypsojo, tačiau nebeatrodė tokia nerūpestinga. Koralina rado kažką, kas jai kėlė rūpestį. Kažką, apie ką ji norėjo su juo pakalbėti.

— Suk rankeną, — paragino ji.

Jupiterio ranka baigė sukti, girgždesys staiga nutilo. Jis patraukė rankeną, bet nesulaukė jokio rezultato. Tik kada kaire ranka paspaudė reljefą, kažkas pajudėjo. Visa galinė įdubos siena pasisuko į vidų.

Viduje tvyrojo tamsa. Oras buvo vėsus ir troškus, nors per pastarąsias dvi dienas Koralina tikriausiai daugiau ne kartą buvo atidariusi duris. Jupiteris žinojo, ką ji jautė — neapsakomą įtampą prieš atradimą, kuris gali būti sensacingas ir nuostabus arba menkas ir nereikšmingas. Tai buvo trumpa nežinomybės, laukimo sulaikius kvapą, troškimo pagaliau viską išsiaiškinti akimirka. Jupiteris tokias akimirkas naujai išgyvendavo ieškodamas kiekvieno dingusio paveikslo, prarastos skulptūros, kuriuos užtikdavo plačiajame pasaulyje — muziejų archyvuose, privačiose kolekcijose, o du kartus net dievai žino kur — apleistose daržinėse.

Koralina pasuko žibinto spindulį į tamsą už reljefinių durų.

Slaptoji patalpa buvo netikėtai didelė. Jupiteris veltui mėgino įsivaizduoti jos vietą išoriniame bažnyčios fasade. Ji turėjo būti itin sumaniai įkomponuota į išorinę pastato struktūrą, kad nekristų į akis ir šimtus metų liktų nepastebėta.

Jupiteris žvilgtelėjo pro petį ir nusišypsojo.

— Tu tikrai turėjai kam nors pranešti.

Koralina parodė į tamsą.

— Žygiuok vidun.

Jis pažvelgė žemyn pro siaurą plyšį tarp pastolių ir sienos, matė palengva krintančias dulkes ir pagaliau žengė didelį žingsnį per bedugnę. Po akimirkos jis įėjo pro atviras reljefines duris į patalpos vidų. Koralina tuoj pat įžengė paskui ir šviesos spinduliu apšvietė patalpos sienas. Nuo pastolių patalpa atrodė didesnė, nei buvo iš tikrųjų. Po dviejų žingsnių jie priėjo galinę sieną; ji buvo netinkuota, bet drėgna. Jupiteris aiškiai matė Koralinos kojų atspaudus dulkėse. Matyt, ji ištyrinėjo kiekvieną patalpos kampą, beldė sienas, lubas ir grindis.

— Kas čia yra? — paklausė jis ir apsidairė.

Koralina linktelėjusi parodė, kad jis sektų žibinto spindulį. Šviesa iš lėto nušliaužė galine siena ir tik dabar Jupiteris pamatė, ką ji turėjo galvoje. Kai kurios vertikalios siūlės tarp akmenų buvo platesnės už kitas. Tai buvo tarpai mūre, šešiolikos ar septyniolikos centimetrų aukščio. Iš išorės šviesa nepateko, vadinasi, lauko jie nesiekė.

Kiekviename tarpe kažkas kyšojo, iš pirmo žvilgsnio tai buvo panašu į medžiagos skiautę, kuria buvo užkištas tarpas. Jupiteris atsargiai kyštelėjo pirštą ir palietė medžiagą. Ji panėšėjo į sukietėjusią odą.

Kai atsigręžė į Koraliną, ši švystelėjo spinduliu jam per veidą.

— Aš viską padėjau lygiai taip, kaip radau. Norėjau, kad pamatytum, kaip buvo.

Jis vėl atsigręžė į tarpus. Neskaičiuodamas po vieną jis įvertino, kad jų buvo septyniolika ar aštuoniolika. Nykščiu ir smiliumi jis suėmė odą ir vėl greitai paleido.

Jo baimė pralinksmino Koraliną.

— Tai ne žmogaus oda, — sukikeno ji kaip paauglė, iškrėtusi makabrišką pokštą. — Nors ir labai tiktų šioje aplinkoje, ar ne?

— Tu ją davei ištirti?

— Žinoma. Rauginta veršio oda, labai gerai išdirbta, viena pusė nudažyta vandeniui nepralaidžiu skysčiu.

Jupiteris stipriau trūktelėjo vieną iš odinių kamšalų. Jis nustebo patyręs, kad jie daug sunkesni, nei jis tikėjosi. Į odą kažkas buvo suvyniota.

Kai jis tą daiktą atsargiai ištraukė iš plyšio, suprato, kad tai — keturkampė plokštelė.

Koralina pastebėjo tiriamą žvilgsnį, kuriuo jis apžiūrėjo plokščią ryšulį.

— Maždaug keturiasdešimt vienas centimetras aukščio ir penkiasdešimt keturi centimetrai pločio. Plius minus keli milimetrai.

Jupiteris atsargiai atidengė odinį dėklą. Jis pamatė metalinę plokštę. Iš pirmo žvilgsnio — varinę, daugelyje vietų pažaliavusią. Šiek tiek drėgmės vis dėlto pateko.

Plokštelė iki pat kraštų buvo užpildyta raižiniais. Linijos ir štrichai iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip nutapyti, bet Jupiteris tuoj pat atpažino, kad jie buvo įrėžti. Įdubose užsiliko juodų dažų.

Jis truputį kilstelėjo plokštę, liesdamas ją tik odos krašteliu. Nenorėjo palikti pirštų atspaudų. Nuo tiesioginės šviesos ant metalo sumirgo atspindžiai.

— Sviesk truputį į šoną, — pasakė jis Koralinai.

Tada jis suprato, kas tai.

— Piranezio Carceri ciklo plokštė?

— Septintojo lakšto plokštė, — sušnabždėjo Koralina, tarsi baimindamasi, kad jos balsas gali pakenkti meno kūriniui.

Plokštėje — kaip ir visuose šešiolikoje Carceri motyvų — buvo vaizduojamas gigantiškas kalėjimų kompleksas. Žiūrovo akims atsivėrė didžiulės požeminės salės panorama, kertama galingų tiltų ir sraigtinių laiptų, milžiniškų arkų ir įėjimų į daugybę aukštų. Visur kabėjo grandinės, buvo matyti pavieniai žmonės, kaliniai, sverdėjantys, išsukinėtais sąnariais. Viršutinėje paveikslo dalyje virš salės bedugnės kabėjo neįtikimo dydžio pakeliamasis tiltas. Vien pažvelgęs į jį Jupiteris įsivaizdavo fantastiškiausius garsus: plieninių dantračių cypimą, storų grandinių girgždesį, juodų storų medinių lentų ir jungčių vaitojimą, kelis kartus aidu atkartojamą ir iškreipiamą milžiniškoje požeminio pasaulio erdvėje.

Kai vėl pasisuko į Koraliną, jam svaigo galva.

— Ar žinoma, kad vario plokštės egzistuoja?

Ji paneigdama papurtė galvą.

— Ne. Liko tik Carceri reprodukcijos ir atspaudai, kuriuos Piranezis padarė nuo plokščių. Bet originalai laikomi dingę.

Jupiteris žvilgsniu perbėgo įdubas sienoje.

— Čia visos šešiolika?

— Taip.

Jis padėjo plokštę ant grindų ir beveik švelniai suvyniojo į odinį apvalkalą. Tada pagarbiai įstūmė atgal į plyšį.

— Nenuostabu, kad Šuvanė nieko nepasakė apie jas telefonu. Šis radinys yra sensacija, ar tu supranti?

— Ne, Jupiteri, — atsakė ji kandžiai. — Aš studijavau meno istoriją, kad susižvejočiau profesorių su tvido švarku.

Jis nusišypsojo jai.

— Bet tu nori, kad aš pasakyčiau, kokia šių plokščių vertė, ar ne?

Koralina linktelėjo.

— Tu ir tavo senelė tikitės atlyginimo už radinį.

Staiga ji nusuko akis į šalį ir ėmė žiūrėti į grindis.

— Parduotuvės reikalai prasti. Šuvanę išmes pro duris, jei skubiai nepadengs skolų. Mes neturim iš ko apmokėti net už persikėlimą, o Dieve, visos tos knygos, ką jau kalbėti apie naują namą.

Smiliumi jis atsargiai pakėlė jos smakrą ir pažvelgė į akis.

— Jūs tikriausiai nesvarstėte galimybės pradanginti plokščių?

Kai ji žengė žingsnį atgal, jos veido bruožai tapo atšiauresni.

— Tau tereikia nustatyti vertę, Jupiteri. Mes užmokėsim tau už tai, jei norėsi.

— Iš pinigų, kuriuos gausite iš kokio nors vogtų daiktų supirkėjo? — jei jis imtų dar bent truputį garsiau kalbėti, jo balsas būtų girdimas bažnyčioje, todėl Jupiteris staigiai nuleido balsą. — Šie daiktai verti kelių milijonų dolerių, Koralina. Milijonų! Tokių daiktų nepardavinėja taip sau prie Portese vartų kartu su sportiniais marškinėliais ir vogtomis paveikslų kopijomis.

— Būtų maloniau, jei manęs taip nenuvertintum, — atkirto ji piktai. — Aš pažįstu žmones, kurie sugeba elgtis su tokiais daiktais.

— Kodėl gi tu jų nepaprašei įvertinti plokščių?

Šį kartą ji atlaikė jo žvilgsnį, bet, regis, jai tai buvo nelengva.

— Žmonės, galintys parduoti tokius radinius, nėra pagarsėję sąžiningumu.

— Esu pamalonintas.

— Dieve mano, Jupiteri, Šuvanė pasitiki tavimi! Aš taip pat. Tik pasakyk man, kiek galima paprašyti už plokštes. Daugiau aš iš tavęs nieko nenoriu. Tu net pirštų nesusitepsi.

Jis paėmė žibintą ir jo spindulį nukreipė tiesiai jai į veidą.

— Jei jūs jau priėmėte sprendimą, kodėl tos plokštės dar čia? Paskutinę naktį galėjai jas išgabenti.

— Aš... — ji nutilo ieškodama žodžių.

Jupiteris užbėgo jai už akių.

— Tu šito nenori, tiesa? Tai ne vagystė iš parduotuvės, ir tu tai gerai žinai. Meno vertybių vagystė baudžiama kaip sunkus nusikaltimas, juo labiau tokio masto vagystė. — Vagystė iš parduotuvės — norom nenorom, bet ji jam vis dar buvo maža mergaitė, kuri parduotuvėje nugvelbia savo pirmąjį lūpdažį.

— Šuvanė nusiminusi, — pasakė ji. — Mums reikia pinigų.

— Bet ne taip, Koralina. Ne tokiu būdu.

Staiga ji pasidarė nervinga ir skubiai prašneko:

— Niekas mums negarantuoja radybų atlygio. Bažnyčia pareikalaus plokščių sau. Vatikanas neatkiš nė liros, kol teismas jų neprivers. O aš dirbu Vatikanui. Aš negaliu kelti jokių reikalavimų, — ji brūkštelėjo koja per dulkėtas grindis. — Šūdas, Jupiteri, mus išmes lauk, jei kur nors negausime pinigų.

— Kiek jums reikia?

— Šimto keturiasdešimt milijonų lirų.

— Šimto keturiasdešimt! Už tokius pinigus galėtumėt nusipirkti pusę namo!

— Turim skolų ne tik už nuomą. Tu gi pažįsti Šuvanę! Ją smaugia visa virtinė skundų dėl ramybės drumstimo, dėl barnių kėlimo ir taip toliau. O kur pinigai už važiavimą be bilieto. Šen du tūkstančiai, ten keturi tūkstančiai. Be to ji sukėlė eismo įvykį po kelių mėnesių, kai gavo vairuotojo teises. Nuo to laiko aš viena turiu mokėti už visus knygų tiekimus.

— Kas atsitiko?

— Ji užvažiavo ant moters Cairoli aikštėje. Šuvanė buvo kalta. Ji gavo pusantrų metų lygtinai, turi sumokėti nemažą baudą ir atlyginti nukentėjusiosios gydymą. Reikia džiaugtis, kad moteris nepareikalavo pinigų už patirtus skausmus.

— Šuvanė buvo nuteista lygtinai? Ir dabar ji tave kursto pasisavinti meno vertybes, vertas kelių milijonų dolerių? — jis nuleido žibintą ir papurtė galvą. — Tikriausiai reikėtų rimtai pakalbėti su tavo senele.

Ji žaibiškai žengė prie jo ir sugriebė už žasto.

— Aš nebesu vaikas, Jupiteri! Nesu maža mergaitė, sėlinanti į svetimą kambarį. Aš pati priėmiau sprendimą.

— Nepriėmei. Kitaip plokščių čia jau nebūtų.

Jupiteris pastebėjo jos blizgančias akis, jis nenorėjo, kad ji pravirktų. Jei jis ir buvo beveik pasiryžęs atskleisti savo jausmus, tai kitą akimirką atsikratė jaudulio.

— Ar tai taip beviltiška? — paklausė ji tyliai.

— Visiškai, — jis pačiupo jos ranką gerai net nežinodamas, kodėl taip pasielgė. Nuo to nebuvo lengviau. — Net jei tau pavyktų slapčia išnešti tokio dydžio plokštes iš bažnyčios, kur tu jas dėtum? Tavo mažieji draugai vogtų daiktų supirkėjai...

— Aš pasakiau, kad pažįstu tuos žmones, — nutraukė ji skubiai, — o ne kad jie yra mano draugai.

— Tie vyrukai yra laikrodinės bombos, — Jupiteris per pastaruosius dešimt metų susidūrė su daugybe vogtų meno dirbinių supirkėjų ir žinojo, ką sako. — Kiek laiko truks, kol jie sumąstys grandiozinį planą, kad jums visiškai nereikia mokėti už plokštes? Arba jus šantažuoti? Arba viską pranešti policijai, kad įsiteiktų valdžiai? — jis giliai įkvėpė ir atsiduso. — Pamiršk, tai neturi prasmės! Net profesionalai neturėtų galimybės išpešti naudos.

Ji labai ilgai tylėjo žvelgdama į nišas, kuriose buvo vario plokštės. Jupiteris stebėjo, kaip Koralina kovoja su savimi. Tai nebuvo paprasta kova.

Pagaliau ji linktelėjo.

— Gerai, — pasakė ji. — Aš turėsiu paskambinti keliems žmonėms.

— Pažadi?

— Taip. Pažadu.

Kai jie žengė iš už plėvelės uždangos ir per pastolius pažvelgė žemyn, pamatė šalia Jupiterio lagamino stovintį juodai apsirengusį kunigą. Jis iš visų pusių apžiūrinėjo lagaminą.

— Atgal, — sušnypštė Koralina ir pastūmė Jupiterį gilyn, kur kunigas negalėjo jo pamatyti. Ji pati prasispraudė pro jį, vos šyptelėjo ir skubiai nulipo kopėčiomis.

Netrukus jis išgirdo ją viską pasakojant dvasininkui.

Ant namo prie Farnese rūmų šalia skambučio pritvirtintas užrašas Residenza. Paspaudus per dešimtmečius nublizgintą mygtuką po kelių akimirkų pasigirsta atidaromų durų ūžimas. Senoviniu liftu, pagamintu iš kaltinės geležies, galima patekti į ketvirtąjį aukštą, kur senas žilas žmogelis sėdi durininko kėdėje, ji čia stovėjo dar Dučės laikais. Medis blankus ir suskilinėjęs, senis niūrus ir nekalbus. Kambariai čia nebrangūs, o jei kas nors pasiteirauja apie kokį konkretų gyventoją arba nori informacijos, be abejo, negauna jokio atsakymo.

Viename šio pensiono kambaryje, aukštai virš senamiesčio gatvelių labirinto, sėdėjo Santinas ir spoksojo į nešiojamojo vaizdo grotuvo ekraną, kuris buvo ne didesnis už Bibliją, gulinčią ant jo naktinio staliuko.

Santinas verkė.

Vyrai vaizdo juostoje buvo negyvi. Jis pažinojo kiekvieną iš jų. Jie buvo jo draugai. Jo broliai.

Vienuoliai kapucinai kaip ir jis pats.

Santinas verkė dėl to, kas jiems nutiko, jis verkė ir dėl savęs, dėl likimo, kurį jam paskyrė Dievas.

Santinas bijojo taip, kaip niekada gyvenime nebuvo bijojęs. Jis žinojo, kad jį seka, žinojo, kad jį suseks net čia, šiame pensione. Ir jau greitai, gal net šiandien.

Jis padarė viską, kad sumėtytų pėdas, bet jis buvo vienuolis, o ne nusikaltėlis, ir nežinojo, kaip diena iš dienos sugebėti išnykti. Jo protas patarė jam palikti miestą, traukti iš Romos tolyn į Kampanijos platumas, tolyn į pietus, net iki jūros ir dar toliau. Galbūt jis galėtų surasti prieglobstį kur nors misijoje Šiaurės Afrikoje.

Bet jis žinojo, kad tai viso labo iliuzija. Visur, kur tik jis apsistotų, jie rastų jį. Jis per ilgai buvo kapucinas, kad slėptųsi kur nors kitur, o ne po Dievo stogu. Pensionai ir pigūs viešbučiai, kuriuose jis lig šiol slėpėsi, kas dieną kitame purviname kambaryje, jo nuomone, buvo ties prakeikimo riba. Jis suprato, kad nesugebės ilgai žaisti šių slėpynių. Netrukus jis ims ieškoti prieglobsčio po bažnyčios stogu, o tada jį sučiups.

Jis jautė, kad persekiotojai buvo visur: žingsniai, aidintys koridoriuje, ties jo durimis, tapdavo tylesni, iš viršutinio kambario sklindantys garsai, vaikščiojimas pirmyn ir atgal, tampė nervus. Visą laiką pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal.

Santinas nebesuprato, ar įsikalbėjo, ar tie garsai ir žingsniai buvo tikri. Tačiau jis jautė, kad yra stebimas, jautė, kaip ratas aplink jį siaurėja, kaip jie sparčiai artėja.

Jis privalo peržiūrėti vaizdo juostas, kol pateks į persekiotojų tinklus. Visas šešias juostas peržiūrėti iki paskutinės minutės. Jis turi sužinoti visą tiesą, didžiąją paslaptį, dėl kurios jo broliai paaukojo gyvybes, kraujuodami ir rėkdami, toje vietoje be Dievo ir jo maloningos paramos. Jis turėjo pagaliau viską sužinoti.

Per tas kelias dienas nuo pabėgimo jis peržiūrėjo tris juostas. Daugelį valandų jis matė tuos pačius vaizdus, girdėjo tuos pačius balsus, tuos pačius garsus. Žiūrėjimas vargino ir svaigino, ir tik vyrų, rodomų vaizdo juostoje, baimė neleido jo pojūčiams atbukti. Jis žinojo, kokia pagrįsta buvo jų baimė. Jis žinojo, kuo baigėsi jų odisėja į gelmes.

Buvo nelengva ilgesnį laiką žiūrėti įrašą. Vienuolis nuolat buvo priverstas palikti savo slėptuvę, be tikslo klaidžioti skersgatviais, kad pagaliau ir vėl apsistotų viename šių pigių viešbučių, kad pagaliau įsitikintų, jog jo vaizdajuosčių leistuvo akumuliatorius išsikrovęs. Jis neturėjo daug pinigų, kad praleistų kelias naktis po vienu stogu. Visą dieną jis kovojo su savimi, kol prisivertė vienoje parduotuvėje pavogti naują akumuliatorių, pakroviklį ir laidą. Tai buvo vakar vakare. O šiandien, šią popietę, jis pagaliau įkišo į vaizdajuosčių leistuvą ketvirtąją kasetę. Pusę įrašų jis jau peržiūrėjo. Jautė, kad nuo šiol įvykiai klostysis vis blogiau.

Santinas jautėsi kaip girtuoklis, kuris žino, kad negalima paliesti butelio, už jokius pasaulio pinigus, bet pabaigoje vis tiek tai padaro. Jis galėjo vaizdajuosčių leistuvą išmesti lauk, juostas sunaikinti. Tiesiog nežiūrėti ir neklausyti. Apsimesti aklas ir kurčias. Bet jis negalėjo. Jis buvo skolingas kitiems, jis turėjo sužinoti daugiau apie jų likimus, dalyvauti juose, tarsi pats būtų tos pragaištingos ekspedicijos į gelmes dalyvis. Juk tai jis iškėlė šią idėją. Jis parūpino įrangą ir stebėjo, kad abatas nieko nesužinotų apie jų planus. Santinas nuo pat pradžių buvo kurstytojas.

Pagaliau kaip tik jis liko prie įėjimo. Nes nuo gimimo buvo raišas dešine koja. Kitiems trims buvo suteikta pirmenybė. Jis nebūtų spėjęs su jais kartu. Šiaip ar taip, jie turėjo netrukus sugrįžti ir papasakoti savo įspūdžius.

Tačiau iš gelmės grįžo tik vienas brolis Remeo, po kelių akimirkų jis mirė ant Santino rankų. Savo sudegintą kairę ranką Remeo buvo parišęs priekyje — gryną juodą kaulą, kaip nugremžtą — ant jos buvo pakabintas krepšys su vaizdo juostomis. Jis iš paskutinių jėgų nešė vaizdajuostes į dienos šviesą su tokia valios stiprybe, tarsi nuo to priklausytų jo gyvybė. Mirdamas jis prašė Santino pažadėti išsiaiškinti tiesą, o paskiau galbūt informuoti apie tai pasaulį.

Santinas nenorėjo žiūrėti juostų, nenorėjo matyti vaizdų, bet privalėjo. Dabar, tuoj pat. Kol dar buvo laiko.

Remeo, — galvojo jis, — kodėl mes? Kodėl aš?

Ekrane buvo matyti įvijų laiptų iš masyvaus akmens maždaug dešimties metrų pločio pakopos. Trys vyrai leidosi jais žemyn jau visas tris vaizdo juostas. Vienas iš jų, Remeo, nešė vaizdo kamerą su ant pečių įtaisytais prožektoriais. Kapucinas neturėjo techninių įgūdžių, tačiau po visų tų valandų ant begalinių laiptų pamažu pramoko filmuoti. Vaizdas vis dar siūbavo, o kartais buvo neryškus, bet tai buvo geriau nei iš pradžių, kai vaizdą greičiau nuspėjai, nei matei.

Kiti vienuoliai buvo brolis Lorinas ir brolis Paskalis. Remeo tik retkarčiais pasirodydavo ekrane, tik tada, kai trumpai paduodavo kamerą kitam arba padėdavo ant aukštų akmeninių turėklų. Tačiau dažniausiai jis laikė kamerą ant peties, retkarčiais kalbėjo į mikrofoną ir filmavo savo ordino brolius, kurie pakopa po pakopos leidosi į bedugnę.

Lig šiol dvylika valandų. Ir sukti laiptai vis dar nesibaigė. Jei Santinas besąlygiškai nepasitikėtų Remeo, galėtų manyti, kad trys vyrai lipa vis tą patį ruožą bijodami brautis į gelmes. Bet jis pažinojo Remeo, todėl suprato, kad laiptai iš tikrųjų tokie begaliniai.

Dvylikos valandų lipimas gigantiškais laiptais. Ir dabar, ketvirtosios juostos pradžioje, vaizdas nepasikeitė. Anapus turėklų, už žmogaus liemens storio kolonų, ištašytų iš akmens, buvo tik juoda tamsa. Vienuoliai kelis kartus į tamsą šovė šviečiančias raketas ir nusivylę stebėjo, kaip šviesos kamuoliai krinta į gilumą ir sudega. Raketos niekur nesutiko pasipriešinimo, niekur nebuvo jokių sienų, kokios nors uolos požymių. Tik tuštuma ir tamsa.

Vienuoliai buvo pasiėmę maisto, kurio, taupiai vartojant, turėjo užtekti daugeliui dienų. Kaip kapucinai jie buvo įpratę prie nepritekliaus, nors gūdus ir, regis, begalinis kopimas sekino jų jėgas. Lig šiol jie pasiaukodami atliko ordino paskirtus darbus, kurie dažniausiai apsiribojo ligonių priežiūra ir buitimi. Du milijonus žmonių turinčiame metropolyje — Romoje — kapucinai gyveno skurdų eremitų gyvenimą. Studijos ir mokslinis darbas jiems buvo uždraustas, jie gyveno tik kitų gerovei ir garbino Viešpatį.

Lipti laiptais jiems buvo nepaprastai sunku, visi kentė didžiulius raumenų skausmus, nuolatinius traukulius ir dusulį. Regis, oras ten, apačioje, buvo retesnis, o gal jame buvo nematomų ir neužuodžiamų dujų ar chemikalų.

Vis dėlto jie kopė žemyn.

Pragaro link.

Santinas pakėlė akis. Jo pirštai spūstelėjo pauzės mygtuką. Jis kažką išgirdo prie kambario durų. Pirmiausia lifto žvangėjimą, paskui — žingsnius. Vieno žmogaus? Kelių? Jis negalėjo suprasti. Dabar garsas nutilo tiesiai prie jo kambario durų.

Ar tai, ką jis girdi, yra tylus, tvardomas kvėpavimas? Tylus, vos girdimas šnabždesys?

Lig tol Santinas sėdėjo sukryžiavęs kojas ant lovos, pasidėjęs vaizdajuosčių leistuvą ant kelių. Dabar jis pakilo. Vienuolis avėjo sportiniais batais, mūvėjo džinsus ir dėvėjo marškinius. Vieno gyvenamojo namo koridoriuje jis pavogė sausakimšą plastikinį maišelį ir pabėgo kiek kojos neša, o tyliame vidiniame kieme surūšiavo grobį ir pasirinko tinkamus drabužius. Batai buvo vienu dydžiu per maži, su jais jis jautėsi neįprastai, nes visus tuos metus avėjo sandalais. Bet jais avėdamas jis galėjo vaikščioti ir net bėgioti, jei prireiktų.

Santinas kiek galėdamas tyliau nušlubavo nuo lovos prie durų. Jis nepadarė klaidos ir klausydamas neprisispaudė visu kūnu prie durų. Jis atsistojo nugara šalia durų, palenkė galvą truputį į priekį ir priglaudė ausį prie suskeldėjusios faneros.

Ar tai buvo balsai? Du ar trys?

Be galo iš lėto jis uždėjo ranką ant durų rankenos, kitą tiesė rakto, kuris vis dar kyšojo spynoje, link. Jei jį pasuktų, vyrai už durų jį išgirstų. Jei suprastų, kad jis juos pastebėjo, užpultų, sumuštų ir nusitemptų su savimi. Ir jis niekada nesužinotų tiesos apie Remeo ir kitus.

Ne, toks kvailas jis nebuvo.

Jis atsargiai atsitūpė ir pamėgino ką nors įžiūrėti pro rakto skylutę. Žinoma, raktas dengė didžiąją dalį, bet šviesūs pakraščiai kairėje ir dešinėje turėjo atskleisti, ar už durų kas nors juda.

Santinas negalėjo suprasti. Atrodė, koridorius tuščias.

Kas, jei jo priešai stovi iš abiejų rakto skylutės pusių? Jie tikriausiai buvo protingi. Jie žinojo, kaip apkvailinti tokį kaip jis. Tik paprastas vienuolis, tartų jie ir manytų, kad jį pagauti visai paprasta.

Bet jis neleis, kad jiems būtų paprasta.

Šnabždesys liovėsi, dabar jis nebegirdėjo net kvėpavimo. Bet tai nieko nereiškė. Jie buvo gudrūs! Tokie gudrūs! Galbūt jie liovėsi kvėpavę prieš žengdami pro duris ir per prievartą nusitempdami jį. Galbūt tai buvo jų plano dalis.

Santinas nusėlino atgal prie lovos. Jis išjungė leistuvą. Atrodė, kad juoduma iš visų pusių persirito per laiptų turėklus ir užpildė ekraną.

Santinas įkišo vaizdajuosčių leistuvą į kuprinę prie kitų daiktų, dar pasiklausė, ar negirdėti ko nuo durų — jokio triukšmo, jokio kvėpavimo, jokio šnabždesio — ir pasisuko prie lango. Jis apdairiai pasirinko kambarį. Nuo lango ėjo nedidelė plytų sienelė iki plokščio stogo. Iš ten jis galėjo įlipti į greta esantį namą ir laiptais patekti į gatvę.

Akimirką Santino baimę užgožė svaigus triumfas, o tai buvo visai nebūdinga nei jam, nei jo ligšioliniam gyvenimui. Bet jis mokėsi, mokėsi orientuotis pasaulyje už vienuolyno sienų. Jis sprigtelės savo priešams į nosį, kol jie supras, kad jis seniai dingo.

Santinas stumtelėjo, atidarė langą ir po kelių akimirkų dingo.