4 SKYRIUS

Kristoforo altorius

Jau buvo tamsu, kai Jupiteris pasirodė prie Šuvanės namų durų. Koralina jam atidarė duris ir nuėjo priekyje, vedė laiptais aukštyn į svetainę.

— Turiu tau staigmeną, — pasakė ji paslaptingai. Atrodė, jai smagu.

— Kokią staigmeną?

Ji neatsakė, bet sustojo prie durų ir praleido Jupiterį į priekį.

Apvalus medinis stalas buvo padengtas, dubenyse garavo valgis. Kiti jau buvo susėdę ne todėl, kad buvo nemandagūs, bet todėl, kad turėjo svečią, kuriam, regis, buvo brangus kiekvienas kąsnis.

Senis, kurio Jupiteris niekada nematė, sėdėjo priešais pilną lėkštę. Išbadėjęs žmogus srėbė valgį nekreipdamas dėmesio į Jupiterį.

Šuvanė sėdėjo viena kėde toliau ir pažvelgė į Jupiterį suraukusi kaktą. Jis iš karto suprato, kad jai ši padėtis nepatiko. Vadinasi, šį keistuolį pakvietė Koralina.

— Mes turim svečių, — pasakė Šuvanė lediniu balsu.

— Su kuo turime garbės?

Senis vis dar nepakėlė akių. Užuot pasisveikinęs jis į savo lėkštę įsidėjo trečią kietai prikimštą papriką ir tuoj pat ėmėsi jos.

— Jo vardas — Kristoforas, — pasakė Koralina. — Jis — dailininkas.

— Duonos kąsnio neužtikrinantis menas, ar ne?

Koralina nepritardama kilstelėjo antakį.

— Jei būtum matęs, ką jis nupiešė, nesišvaistytum savo ciniškomis pastabomis.

Jupiteris priėjo prie senio ir atkišo ranką nesitikėdamas, kad dailininkas reaguos. Tačiau, jo nuostabai, Kristoforas trumpam atsitraukė nuo savo šventinio valgio, paspaudė Jupiterio ranką nežiūrėdamas šiam į veidą ir skubiai griebėsi šaukšto.

— Jupiteris, — prisistatė Jupiteris.

— Dedalo namuose, — pasakė Kristoforas, — visada naktis.

Jupiteris nustebęs pažvelgė į Koraliną, kuri nieko nesuprasdama trūktelėjo pečiais.

— Jis tai sako jau trečią kartą. Visą laiką kartoją šį sakinį.

— Ir daugiau nieko, — užbaigė Šuvanė. — Net ačiū nepasakė, — ji nepalankiai stebėjo valgantį Kristoforą ir tikriausiai skaičiavo, kiek kainuos šio susivėlusio senio maitinimas.

Dedalo namuose visada tamsu.

Jupiteris atsitūpė šalia senio.

— Ką norėjote tuo pasakyti?

Kristoforas nežiūrėjo į jį.

— Tai neturi jokios prasmės, — pasakė Koralina, atsisėdo į savo vietą prie stalo ir paėmė vieną papriką. Jupiteris stebėjosi, kad ji gali valgyti, kai čepsintis ir dvokiantis senis sėdi su ja prie stalo. Jis prarado apetitą.

— Gerai, — pasakė jis, — tada paaiškinkit man, ką jis čia daro.

— Koralina jį surado, — suniurnėjo Šuvanė.

— Senele! — sušuko vaikaitė pasipiktinusi. — Tu kalbi apie jį, tarsi jis būtų pamestas skėtis.

— Tas bent jau nebūtų alkanas. Tereikėtų nušluostyti drėgna skepeta.

Jupiteris žvelgė į dailininko rankas. Po jo nagais buvo pilna spalvotos kreidos dulkių, mažytės vaivorykštės stebėtinai ilgų ir plonų pirštų galuose.

— Aš dar kartą nuėjau prie bažnyčios, — pradėjo Koralina, ji papasakojo viską, kas atsitiko. Apie Landinį ir kardinolą fon Tadeną, apie skubų bėgimą su Kristoforu. Ir apie paveikslą, kurį dailininkas nupiešė ant asfalto.

— Ar esi įsitikinusi, kad tai tas pats motyvas? — paklausė Jupiteris.

— Be abejonės.

Kristoforas ramiai valgė toliau. Jei jis ir girdėjo pokalbį, to neparodė. Gal jis slapčia šaipėsi iš vaišingų šeimininkų? Ką jis iš tikrųjų žinojo apie tą motyvą?

— Kristoforai, — kreipėsi Jupiteris į jį. — Turite mums pasakyti, kur matėte tą paveikslą.

Dailininkas nereagavo.

— Jau beveik valandą mes bandome tą patį sužinoti, — pasakė Koralina ir pastūmė pusę nesuvalgytos paprikos į šoną. — Nėra jokios prasmės.

Tarsi išgirdęs slaptą signalą, Kristoforas atitraukė kėdę ir atsistojo. Akimirką jis apkvaitęs žvelgė į stalą, paskui — į Jupiterį ir Koraliną.

— Dedalo namuose visada naktis, — pasakė jis dar kartą. Nei padėkos, nei atsisveikinimo. Jis apėjo Koraliną ir patraukė durų link.

Jupiteris keiktelėjo, norėjo sulaikyti senį, bet Koralina sustabdė jį rankos judesiu.

— Ne, — pasakė ji tvirtai. — Ne taip. Mes negalime jo sulaikyti per prievartą.

Jupiteris susijaudinęs papurtė galvą.

— Kas gi kalba apie prievartą? Juk negalim jo taip paprastai paleisti!

— Kodėl ne? — norėjo sužinoti Šuvanė. — Jis išprotėjęs. Jis negali mums pakenkti.

— Matau, tu nieko nesuvoki, — atkirto Jupiteris tvirtai. — Jis kažką žino apie vario graviūrą. Ir, regis, daugiau nei mes.

Šuvanė susimąsčiusi linktelėjo.

— Taip, Jupiteri. Bet mes norim tą daiktą parduoti, o ne parašyti apie jį daktarinę disertaciją.

Kol jis svarstė, ar veltis su Šuvane į ginčą, Koralina sekė paskui dailininką laiptais žemyn. Jupiteriui nepatiko, kaip lengvabūdiškai jaunoji moteris į viską žiūri. Svarbu buvo ne tik meno kūrinio pardavimas, nors ir jis dar negalėjo tiksliai pasakyti, kodėl buvo tuo įsitikinęs. Keistojo dailininko pasirodymas galėjo būti dar vienas žingsnis įmenant mįslę.

Jis nusekė paskui Koralinę ir Kristoforą į pirmąjį aukštą ir dar pamatė senį, žengiantį pro duris. Koralina kažką jam pasakė, bet šis neatsakė. Ji norėjo uždaryti paskui jį duris, kai prie jos žengė Jupiteris ir sulaikė jos ranką, suspaudusią raktą.

— Palauk! Negalim jo taip paprastai paleisti.

— Ak ne? Ką gi tu nori padaryti? — ji pažvelgė į jį didelėmis akimis, paskui lūpas iškreipė silpna šypsena. — Išmušti iš jo tiesą?

Jupiteris nežinojo, ką atsakyti į šiuos žodžius, ir jį tai pykino. Jis norėjo praeiti pro ją ir išsmukti į gatvę, bet ji sulaikė.

Jos pirštai taip stipriai suspaudė jo žastą, kad jam suskaudo. Jis nustebo, kad ji tokia stipri.

— Palik jį, — pasakė ji. — Jis nieko nepasakys.

— Kodėl tada jį čia atsivedei?

— Tikėjausi, kad aplinka jį paveiks teigiamai. Bet taip neįvyko. Mes su tuo turime susitaikyti. Visi trys.

Jupiteris pažvelgė pro siaurą vitrinos langą į skersgatvį. Kristoforas pasuko už kampo į dėl Governo Vecchio gatvę ir dingo.

— Jis nueina! — pasakė Jupiteris atkakliai. — Daugiau jo mieste nerasime! — bejėgiškumas jį daugiau siutino nei jos romus užsispyrimas.

— Jis mus susiras, kai jam reikės.

— Taip, taip, skamba neblogai, man iš karto palengvėjo. Bet ar negalėtume dėl įvairumo pabūti realistai. Šitas žmogus žino kažką, ką turėtume žinoti mes. Jei plokštė buvo žinoma jau anksčiau, jei ji yra žinoma tegu ir pačiam mažiausiam žmonių būreliui, kam nors kils klausimas, kodėl jos nėra bažnyčioje prie kitų šešiolikos. Kai kas iškels teisingus klausimus ir anksčiau ar vėliau atsidurs prie šių durų. Ką tada pasakysi? Kad tu plokštę tik pasiskolinai, kad padarytum kelis spaudus?

— Šiuo atžvilgiu tu gal ir teisus, — atsakė ji nė kiek nesigindama. — Tačiau iš Kristoforo tu nieko neišgausi, kas nors kitas — taip pat, — ji atsirėmė nugara į duris ir įdėmiai pažiūrėjo į jį. — Tuo mes ir skiriamės, Jupiteri. Tu visada rūpinaisi tik menu, bet niekada negalvojai apie žmones.

— O tu per pastaruosius dešimt metų tapai didelė žmonių žinovė, taip?

— Ne, — atsakė ji tvirtai, — tokia aš buvau jau anuomet. Todėl ir atėjau tą naktį pas tave. Žinojau, ko nori. Tik tu pats sau to nenorėjai pripažinti.

Jis išsižiojęs spoksojo į ją kaip mokinys, kuriam mokytoja padarė pastabą.

Koralina pasitraukė nuo durų, apsisuko šokio žingsniu ir nuėjo tarp knygų lentynų prie laiptų.

— Duok Kristoforui ramybę, — pasakė ji neatsisukdama. — Jau ir taip ganėtinai blogai, kad atsivedžiau jį čia. Tai buvo klaida... bet aš iš jų juk mokausi, ar ne?

Jupiteris žvilgsniu nusekė ją, kopiančią laiptais, paskiau pažiūrėjo į tuščią gatvę, vėl pažvelgė į medinius laiptus ir įsiklausė į lengvus jos žingsnius.

Su Miva jis susipažino aukcione Reikjavike. Tuo metu visą Islandiją dengė metro storio sniego sluoksnis. Ji — žavinga japonė, jaunesnė už jį dvejais metais, o atrodanti dešimčia (tada ji atrodė tokio pat amžiaus kaip Koralina, nuo šios minties jam truputį svaigo galva), jis — per daug pasitikintis meno vertybių medžiotojas, ne taip ilgai dirbantis šiame versle kaip jo konkurentai ir vis dėlto jau pasiekęs reikšmingų laimėjimų. Miva buvo sukta ir apdairi, tai jis pastebėjo jau patį pirmą vakarą, kai ji mėgino iškamantinėti apie jo laimėjimus ieškant vieno objekto iš Briuselio. Iš pradžių jis pamanė, jog ji nuėjo su juo į kambarį, kad ištardytų, bet moteris visą naktį apie tai nepratarė nė žodžio, neuždavė jokio klausimo. Jis tai palaikė jo vyriškumo įvertinimu, bet vėliau, regis, atsitiktinai Miva prasitarė, kad nuėjusi su juo į lovą, nes neturėjusi žieminių batų ir negalėjusi išeiti iš viešbučio. Kai ji tai atskleidė, Jupiteris jau pakankamai gerai ją pažinojo, kad suprastų, jog tiesa yra kažkur pusiaukelėje tarp šių abiejų kraštutinumų. Gali būti, kad ji su juo miegojo iš nuobodulio, tai gana rimtas pagrindas; bet Jupiteris vis dar buvo tikras, kad jis Mivai patiko, kad ji netgi mylėjo jį, bent jau kurį laiką. Santykiams nutrūkus, kiti mėgino jį įtikinti, kad taip nebuvo, bet jis dar šiandien tuo tikėjo, tikriausiai todėl, kad norėjo tuo tikėti.

Miva jį mylėjo. Savo nerangia išvaizda, nesugebėjimu daryti verslo, su dažnu delsimu, kurį kai kurie laikė bailumu, o tai buvo tik pastangos racionaliai įvertinti padėtį. Ji, be abejo, mylėjo — jį ir jo klientų kartoteką.

O kalbant apie racionalų padėties įvertinimą, Jupiteris mąstė, kodėl jis taip sureikšmino viską, kas susiję su Miva. Buvo aišku, kad jis garbino ją ir laiką, praleistą su ja. Bet prabėgusios meilės prisiminimai tuo ir geri, kad žvelgiant iš šalies būtų galima juos pagražinti. Jis pakankamai kentėjo prisimindamas visas tas mažas ir dideles katastrofas, įvykusias per dvejus jų bendro gyvenimo metus. Jam atrodė nereikalinga visas gijas supinti į vieną visumą, kuri tikriausiai jam būtų atskleidusi, kaip smarkiai Miva jį apgaudinėjo ir išnaudojo.

O dabar pasirodė Koralina, jau nebe penkiolikos metų kaip anuomet, ir jis kas valandą savęs klausdavo, ar ji iš tikrųjų su juo flirtuoja, ar tai tik jos maniera bendrauti, o jis tėra jos senelės dalykinis partneris, kuriuo galima truputį manipuliuoti. Jo nuojauta sakė, kad taip nėra, kad jis iš tikrųjų jai patinka, vis dar patinka, daug rimčiau nei tąsyk. Tačiau argi jis galėjo tikėti jausmais, kurie jį taip skaudžiai nuvylė? Protingiausia būtų tokius priepuolius iš viso ignoruoti.

Jausmų invalidas, — galvojo jis apimtas mazochistinės saviplakos. O dar visai neseniai jis buvo įsitikinęs, kad šis žodis pasitaiko tik blizgančių moterų žurnalų puslapiuose tarp sustingusių kvepalų aromatų ir madų industrijos reklaminių puslapių. Kai Miva išėjo, jis vartė net tuos žurnalus, ieškodamas atsakymo į kankinamą klausimą, kaip mąsto moterys, ką jos jaučia ir kodėl jos taip elgiasi su vyrais. Vienu metu jis pasijuto toks menkas, kad prisipirko ištisą rietuvę tų žurnalų ir beveik rituališkai nusiteikęs sugrūdo juos į šiukšlių dėžę. Po to kelias valandas jautėsi geriau, ganėtinai ilgai, kad galėtų rasti barą ir, užplūdus naujai liūdesio bangai, pasiguosti.

Bet tai buvo anuomet. Anuomet, prieš metus, anuomet, prieš savaitę. Dabar jis buvo Romoje, pakeliui į nusikaltimą, ir, po galais, taip elgdamasis jautėsi gerai. Tikriausiai tai buvo labiausiai vertas dėmesio jo problemos aspektas.

Kitą rytą po nepavykusios vakarienės su Kristoforu Koralina laukė Jupiterio apačioje, parduotuvėje, ir nusivedė jį į šalia esantį barą, kur jie stovėdami valgė saldžius pyragėlius ir gėrė espreso kavą.

— Aš mąsčiau apie tai, ką pasakei, — tarė ji ir padėjo puoduką.

— Tikrai? — jis veltui žvalgėsi popierinės servetėlės, kad nusišluostytų lipnius nuo cukraus glajaus pirštus. Galiausiai reikėjo pasinaudoti savo palto pamušalu.

— Aš vis dar manau, kad tu neteisingai vertini Kristoforą, — pasakė ji.

Jos žodžiai, tiesą sakant, ne itin jį nustebino.

— Bet tikriausiai aš esu per daug neatsargi, — jo nuostabai, tęsė ji. — Aš manau, tu esi profesionalas.

— Aš nesu vogtų daiktų supirkėjas.

— Nesi. Bet tu žinai, kaip reikia elgtis panašioje situacijoje. Kuo galima pasitikėti, o kuo — ne.

— Ir ką tai reiškia?

— Šiandien mėginsiu daugiau sužinoti apie tuos Dedalo namus, kuriuos minėjo Kristoforas. Galbūt ką nors rasiu internete.

Jupiteris susimąstęs linktelėjo.

— O Kristoforas?

— Aš žinau, kur jis gyvena.

— Maniau, jis benamis.

— Daugelis benamių turi kokią nors vietą, į kurią grįžta. O Kristoforas grįžta į senų rūmų griuvėsius Trasteverės širdyje.

Jupiteris gana gerai pažinojo tą kvartalą. Kadaise ten buvo neturtingiausių Romos žmonių butai, vėliau dėl seniai pamiršto uosto gyvenimo lygis jame smarkiai pakilo. Šiais laikas jis tampa vis labiau vertinamu prabangiu kvartalu, kuriame dėl klientų konkuruoja keli tuzinai prabangių restoranų. Kad tas rajonas dar išlaikė liaudiškų bruožų, yra vienas iš mažų Romos stebuklų. Šiame mieste pasaulinio miesto bruožai tai šen, tai ten pynėsi su ilgesingu jaukumu.

— Aš ir nežinojau, kad Trasteverėje dar yra ko nors panašaus į griuvėsius, — pasakė jis.

— Nebedaug, — atsakė Koralina. — Bet kelių pastatų savininkų teisės nėra nustatytos, ir kol savininkai susitars, truks nemažai laiko. Dar negreitai ten bus įrengti viešbučiai ir prabangūs apartamentai. Iki to laiko Kristoforas turi stogą virš galvos.

— Gerai, tada važiuokime ten.

Ji papurtė galvą.

— Aš nevažiuosiu.

— Kodėl ne?

— Jei nori pamėginti ką nors iš Kristoforo sužinoti, tai tavo reikalas. Nenoriu su tuo turėti nieko bendra.

— Ką, tavo nuomone, aš jam darysiu? Lupsiu pirštų nagus?

Ji nusuko žvilgsnį į šalį.

— Tai tavo reikalas.

— Koralina, kuo tu mane laikai?

— Daryk, kas tau atrodo teisinga. Tačiau be manęs.

— Aš jo net nepaliesiu.

— Džiaugiuosi tai girdėdama, — ji norėjo apsigręžti ir išeiti iš baro, bet Jupiteris pačiupo ją už riešo, neskaudžiai, bet tvirtai.

— Klausyk, — pasakė jis, — regis, tu susidarei apie mane prastą nuomonę...

— Barselona, — pertraukė ji tyliai. — Prieš pusantrų metų... Aš vakar vakare dar kalbėjausi su Šuvane.

Jis priblokštas spoksojo į ją.

— Ką, dėl Dievo meilės, ji tau papasakojo?

Jis, aišku, žinojo atsakymą. Tikriausiai buvo neišvengiama, kad Koralina tai sužinotų. Jis tik klausė savęs, kodėl Šuvanė jai tai papasakojo kaip tik dabar, kai tokia padėtis.

— Ar nori iš manęs išgirsti, kas atsitiko? — paklausė jis.

Ji delsė, bet paskiau iš lėto linktelėjo.

— Gerai.

Jupiteris kurį laiką svarstė, kaip pradėti pasakojimą, bet nesugalvojo, kaip galėtų pagražinti įvykius, ir pradėjo žodžiais, kurie jam šovė į galvą.

Ir, žinoma, pradėjo nuo Mivos.

— Tąsyk ji ką tik buvo mane palikusi. Niekada nebuvau girtuoklis, aš įsivaizdavau, kad alkoholyje skandinamas sielvartas yra tik senų kriminalinių romanų stereotipas. Semas Speidas ir Filipas Marlou, visi tie dalykai... tu gi žinai. Kai Miva dingo su visais mano dokumentais, diskeliais ir kietaisiais diskais, aš likau tik su vieninteliu užsakymu. Ir tik todėl, kad buvau įpusėjęs tyrimą ir visus svarbiausius duomenis turėjau galvoje. Pamaniau, kad būtų gera išsiblaškyti — bent taip visi sako tokioje situacijoje — ir nuskridau į Barseloną. Viešbučio bare susitikau su keliais žmonėmis, leidausi nugirdomas ir paverčiamas paklusniu vykdytoju. Aš ieškojau vienos iš tų stilizuotų molinių moterų figūrėlių, Deivės Motinos atvaizdo, kurios dažnai vaizduojamos ant visų tų matriarchalinių knygų viršelių. Platūs klubai, didelės krūtys ir jokio veido, — jis papurtė galvą. — Noriu pasakyti, ar tu kada nors mąstei, kodėl moterys meldžiasi tokiam atvaizdui? Emancipuotų moterų judėjimas mums, vyrams, nuolat prikaišioja, kad mes jus naudojame kaip sekso objektą, bet ką jūs pačios spausdinate savo knygose ir laiškų antrašuose? Paveikslą moters be veido, tik lytis ir gimdymo mašina, — jis karčiai nusijuokė. — Vienas didžiausių šių laikų paradoksų, ar ne tiesa?

Koralina šyptelėjo, iš rankinės išsiėmė du kvitus dar dviem puodeliams kavos.

Jis giliai įkvėpė ir tęsė:

— Man reikėjo dviejų mėnesių, kad suderinčiau šį susitikimą viešbučio bare, ir patikėk, aš norėjau tikėti tuo, ką jie man pasakoja. Jie, žinoma, netrukus suprato, kokios aš būsenos. Aš niekada nebuvau geras aktorius, o tą vakarą — tikras nevykėlis. Trumpai tariant, jie supylė į mane tiek degtinės ir viskio, kad aš nusprendžiau tą patį vakarą apsilankyti adresu, kuris man buvo duotas. Tariamai ten gyvenanti moteris, kurios užsakymu iš mano kliento buvo pavogta statulėlė.

Jis trumpai nutilo ir stebėjo Koralinos veidą mėgindamas sužinoti, ko ji iš jo tikėjosi. Atsiprašymo? Nedidelio faktų iškraipymo, kad būtų lengviau įgyti pasitikėjimą?

Jupiteris pasirinko tiesą.

— Moteris atidarė man duris. Ji nebuvo jauna. Tikriausiai vos per penkiasdešimt. Man sakė, kad ji yra turtinga ir nesąžininga, prastos reputacijos prekiautoja meno dirbiniais. Aš buvau per daug girtas, kad patikrinčiau jų žodžius. Vėliau sužinojau, kad tai buvo taivaniečio laivų savininko našlė, visiškai nesidominti menu. Bet tą vakarą, stovėdamas prie durų girtas kaip pėdas ir sielvartaujantis dėl Mivos, mačiau tik tai, ką norėjau matyti — savo priešininkę kovoje dėl tos prakeiktos statulėlės. Vėliau žmonės tvirtino, kad užpuoliau ją todėl, kad ji buvo azijietė, kad joje mačiau Mivą, todėl ir sumušiau ją taip, kad pateko į ligoninę. Bet tai netiesa. Jei būčiau prie tų durų pamatęs Mivą, tikriausiai būčiau puolęs prieš ją ant kelių ir galutinai apsikvailinęs prieš visą pasaulį. Bet buvo atvirkščiai. Aš galvojau tik apie tai, kad turiu iš šios moters atimti statulėlę, grąžinti ją savininkui ir gauti padorią sumą, kuri man padėtų naujai įsirengti kontorą ir galbūt pradėti viską iš pradžių, nuo nulio. Buvau girtas kaip niekada ligi to, bet negaliu tvirtinti, kad visiškai nieko negalvojau. Giliai širdyje gerai žinojau, ką darau. Sumušiau ją kaip obuolį, kai ji ėmė tvirtinti, jog nesupranta, ko iš jos noriu, o kai pasirodė policija ir mane suėmė, vis dar maniau, kad ji man melavo. Taip maniau iki to laiko, kol pamačiau, jog bylą tiriantis komisaras buvo vienas iš vyrų viešbučio bare. Jis pasirūpino, kad byla būtų sustabdyta, o aš įsodintas į pirmą lėktuvą. Jis pasiekė, ko norėjo, statulėlė liko pas vogtų daiktų supirkėjus, o aš buvau galutinai pašalintas. Niekas negalėjo sugadinti mano reputacijos geriau nei aš pats. Miva ir čia įnešė savo įnašą ir paskelbė šią istoriją laikraštyje.

— Palauk! — pasakė Koralina.

Jis žvelgė jai pavymui, kai ši prie prekystalio padavė kvitus ir netrukus atnešė du garuojančius puodukus kavos.

— Ar tai ta istorija, kurią tau pasakojo Šuvanė? — paklausė jis.

— Jos versija iš Readers Digest. — Koralina susimąsčiusi dviem pirštais čiupinėjo apatinę lūpą. — Trumpesnė ir labiau sutelkta į svarbiausius įvykius. Be to, dar kelios spalvingos įvykio nuotraukos.

Gurkštelėjęs kavos ir nusideginęs liežuvį jis pasakė:

— Žinau, kad po mano pasakojimo įvykiai taip pat netapo gražesni. Aš primušiau tą moterį ir, deja, nieko negaliu pakeisti.

— Ne, — ji išgėrė puodelį kavos iki dugno; regis, ji nepaisė, kad kava buvo karšta, beveik verdanti. Tada pasilenkė į priekį ir karštomis lūpomis pakštelėjo jam į skruostą. — Bet gerai, — pasakė ji. — Kažkodėl gerai.

— Mušti moterį?

— Susidurti su tais žmonėmis. Būti apkvailintam, — ji šelmiškai nusišypsojo. — Tai... tau tinka. Kažkodėl.

— Žavu.

Ji sukikeno.

— Ar mums būtina vienas kitam įrodinėti savo žavesį?

Jis ir vėl iš karto nesuprato, ką ji turėjo galvoje, ir ji vėl jį paliko.

— Aš pasirūpinsiu tais Dedalo namais, — pasakė ir ant kasos kvito smulkiu šriftu užrašė adresą.

— Sėkmės su Kristoforu, — pasakė ji žengdama pro duris. Liko tik neįkyrus jos kvepalų aromatas.

Kai Jupiteris gėrė kavą, antrą kartą nusidegino liežuvį.

Už jų pasigirdo signalas, kai taksi automobilis sustojo ties posūkiu į skersgatvį, kuris buvo per siauras, kad ten tilptų mašina. Trasteverės ir kituose labai senuose Romos kvartaluose buvo skersgatvių, kuriuose tilptų tik siauras nešulinis arklys arba vienas stambus žmogus, jie visiškai nepritaikyti šiuolaikinio pasaulio reikalavimams. Kai buvo statomi šie namai, kai buvo matuojami skersgatviai, niekas nė neįsivaizdavo, jog kada nors automobiliai su benzininiais varikliais užkimš gatves, o nuo išmetamųjų dujų namų fasadai papilkės.

Jupiteris užmokėjo vairuotojui ir išlipo. Vyras, važiavęs paskui, parodė nepadorų judesį ir pusbalsiu nusikeikė. Abu automobiliai pajudėjo iš vietos.

Jupiteris liko vienas. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, tik keli automobiliai, pastatyti ant kelkraščio. Kitoje gatvės pusėje stovėjo juodas limuzinas su užtemdytais langais.

Išėjęs iš baro, Jupiteris nuėjo į netoliese esančią smulkių prekių parduotuvę turistams. Nuotraukos per naktį! Ekskursijų po miestą registracija! Teatro bilietai! Jis nusipirko mažą fotoaparatą, labai brangų prietaisą be gamintojo pavadinimo, tikėjosi, kad jo poreikiams šito pakaks.

Dabar jis išsiėmė fotoaparatą iš palto kišenės, permetęs greitu žvilgsniu įsitikino, kad jis paruoštas darbui, ir iš lėto priėjo prie limuzino. Jis laikė fotoaparatą taip, kad iš mašinos jo nebuvo matyti.

Jupiteris sustojo už pusės žingsnio nuo vairuotojo durelių, kad jas atidarant jam netrenktų į krūtinę, ir droviai pabeldė pirštų krumpliais į nepermatomą stiklą.

— Atsiprašau, — pasakė jis pabrėžtinai apsimesdamas kvaileliu. Kai niekas neatsakė, jis pabeldė dar kartą. — Atsiprašau, — pakartojo jis. — Pone? Ponia?

Niekas neatsakė.

Jupiteris su palengvėjimu atsiduso, nors ir nebuvo įsitikinęs, kad niekas nesėdėjo automobilyje. Jis tik žinojo, kad tai ne kardinolo automobilis, nors vos tik išlipęs iš taksi pastebėjo, kad juodasis automobilis yra su Vatikano numeriais. Žinoma, tai galėjo būti atsitiktinumas, bet iš savo patyrimo jis žinojo, kad nereikia pasitikėti tuo, kas akivaizdu.

Jis pabeldė trečią kartą. Veltui. Tada Jupiteris apėjo limuziną ir pamėgino pažiūrėti į vidų.

Ar tik ant užpakalinės sėdynės kažkas nesujudėjo? Jupiteris pasilenkė taip arti, kad dešiniųjų užpakalinių durelių stiklas atsidūrė visai prie veido. Jis suprato, kaip absurdiškai jis atrodė iš vidaus, bet šią akimirką jam tai buvo nesvarbu. Jis suvokė, kad nesilaiko savo nustatytų taisyklių — jei kas nors staigiai atidarytų duris, sulaužytų jam nosį.

Prakeikimas, jis buvo tikras, kad kažkas sėdi automobilyje. Negalėjo būti atsitiktinumas, kad šis automobilis stovėjo kaip tik čia, vos už kelių žingsnių nuo siauro skersgatvio, kuriame buvo Kristoforo prieglobstis. Jis galėjo bėgti prie namo, bet nenorėjo sutikti vieno ar kelių nepažįstamų žmonių. Gatvėje jis jautėsi saugiau, o jei įvyktų susidūrimas, nesvarbu koks, tegul jis vyksta čia, kur buvo galimybė pabėgti.

Juodas stiklas atrodė kaip išsiliejęs tepalas, veidrodinis paviršius atspindėjo ir iškreipė Jupiterio veidą, kuris buvo ištemptas kaip gotikinės vandenį spjaudančios pabaisos.

Jis pakėlė pirštą, kad dar kartą pasibelstų, šį kartą į užpakalines dureles, bet tuoj pat nuleido ranką. Jei automobilyje kas nors buvo, jis vis tiek neatsilieps.

Jupiteris nukreipė fotoaparatą į stiklą ir paspaudė. Ieškiklyje jis matė tik akinamą šviesą, blykstės atspindį juodame stikle. Jis žinojo, kad iš vienos nuotraukos bus sunku ką nors atpažinti, bet norėjo bent jau pamėginti. Po Koralinos pasirodymo prie Piranezio bažnyčios, Landinis ir jo Vatikano broliai seniai žinojo, kad jai kažkas negera, jų įtarimas savaime krito ir ant Jupiterio. Dabar nebuvo prasmės stengtis likti nepastebimam. Jis padarė dar pusę tuzino nuotraukų, kol kitoje gatvės pusėje pastebėjo sujudimą. Jis atsistojo už bagažinės ir atsargiai žvalgėsi iš už priedangos.

Gatvėje pasirodė du žmonės, du vyrai, vienas iš jų sėdėjo invalido vežimėlyje, kitas ėjo už jo. Akivaizdu, jie nepastebėjo Jupiterio.

Vyras invalido vežimėlyje vilkėjo tamsų kostiumą, ant galvos buvo užsidėjęs juodą skrybėlę plačiu kaspinu. Ant jo nosies buvo akiniai apvaliais stiklais plonais auksinais rėmeliais. Jupiterio nuomone, jam buvo apie šešiasdešimt. Pirmiausia jis pamanė, kad tai Vatikano dignitorius. Bet į akis krito, kad jis nenešiojo jokių bažnytinių insignijų, nemūvėjo net žiedo. Nors vyras buvo itin liesas, kostiumas gulėjo kaip nulietas. Brangus fabrikinis kostiumas su auksine adata kitoje atlapo pusėje.

Antrasis vyras buvo Jupiterio amžiaus, labai plačių pečių ir maždaug dviejų metrų ūgio. Jis taip pat vilkėjo tamsų kostiumą.. Jo šviesius plaukus dengė vairuotojo kepurė. Skandinavas, pagavoj o Jupiteris, arba iš Rytų Europos.

Vairuotojas švelniai pastūmė invalido vežimėlį per kelkraštį į gatvę. Jupiteris pasilenkęs šmurkštelėjo už kito stovinčio automobilio ir pasislėpė.

Senis kažką pasakė savo palydovui, ką, Jupiteris neišgirdo. Atrodo čekiškai arba lenkiškai. Per praėjusius metus jis išugdė gerą klausą kalboms; net jei nesuprato žodžių prasmės, pagal skambesį galėjo nustatyti šalį. Tai buvo malonus jo kelionių po visą Europą šalutinis efektas.

Vairuotojas atsakė ir vienintelis žodis, kurį Jupiteris suprato, buvo „profesorius“. Senis pažiūrėjo į rankinį laikrodį ir patenkintas linktelėjo. Jupiteris slapčia nusikeikė, kai pamatė, kad vairuotojas atidaro kairiąsias limuzino duris. Iš slėptuvės kitoje gatvės pusėje jis būtų galėjęs pažiūrėti į automobilio vidų. Dabar jis tik galėjo stebėti, kaip vairuotojas padėjo „profesoriui“ išlipti iš vežimėlio — akivaizdu, kad senis remdamasis gali žengti kelis žingsnius, vadinasi, jis neparalyžiuotas — ir pasodino jį į limuziną. Jupiteris įsiklausė, ar sėdintis ant užpakalinės sėdynės ką nors pasakys, bet nesugebėjo nieko nugirsti. Tikriausiai automobilis iš tikrųjų buvo tuščias.

Jupiteris įtemptai stebėjo, kaip vairuotojas sulankstė vežimėlį ir sukrovė į bagažinę, aptakiais iguanos judesiais šmurkštelėjo į vairuotojo vietą ir užvedė variklį. Limuzinas nuvažiavo šiaurės kryptimi.

Jupiteris iš lėto išsitiesė.

Ties kita sankryža automobilis pasuko ir dingo už senovinių namų fasadų.

Jupiteris nuskubėjo gatve ir įžengė į siaurą skersgatvį. Kampuose telkšojo purvo iki kulniukų. Iš viršutinių aukštų sklindantys linksmi televizoriaus garsai aidėjo tarp aukštų mūrų.

Gatvė baigėsi užpakaliniu kiemu, iš trijų pusių apsuptu plytinių sienų be langų, bet ketvirtoje pusėje kilo senovinio elegantiško namo fasadas, trijų aukštų, puoštas aptrupėjusiais tinko lipdiniais. Stogas buvo plokščias, apsuptas renesanso stiliaus baliustrados.

Dešinėje nuo Jupiterio gulėjo sudaužyto motorolerio liekanos, šiaip kiemas buvo stebėtinai švarus. Jokių suplyšusių šiukšlių maišų, jokių kartono ritinių, jokių pamirštų vaikiškų žaislų arba kalėdinių eglučių su nubirusiais spygliais, nieko tokio, ko Jupiteris tikėjosi iš šios vietos. Rūmų langai buvo užkalti lentomis, bet tai buvo padaryta prieš daugelį metų. Daugelyje vietų nuo lietaus medis supuvo. Kažkas išlaužė siaurus plyšius, kurie Jupiteriui priminė šaudymo angas.

Jupiteris nuėjo tiesiai prie rūmų įėjimo, lenktų arkos formos dvivėrių durų, kurių kairioji pusė buvo nukelta nuo vyrių. Viduje tvyrojo prieblanda.

Jis klausė savęs, ko čia ieško vyrai iš limuzino. Tikriausiai jie čia lankėsi dėl Kristoforo. Tada prie durų ant sienos jis pastebėjo skardinę lentelę, kurioje buvo parašyta, kad šis statinys yra Vatikano nuosavybė. Ar Koralina nesakė, kad nesutarimai kilo tarp įvairių partijų, nesutariančių dėl nuosavybės teisių? Regis, Vatikanas šį ginčytiną klausimą išsprendė savo ruožtu. Gerai, gali būti, kad senasis profesorius čia lankėsi tik apžiūrėdamas pastatą. Galbūt jis buvo vienas iš už ne Vatikano teritorijoje esantį Šventojo Sosto turtą atsakingų žmonių.

Bet Jupiteris nenorėjo tikėti šia hipoteze. Vario plokščių atradimas ir Kristoforo pasirodymas sukėlė jam nepasitikėjimą, jis jautė, kad jį gali užgriūti vis didėjanti paranoja. Neįvertinti Vatikano būtų didelė klaida, pirmiausia kardinolo fon Tadeno bei jo baltaodžio tarno Landinio. Mintyse į savo priešininkų sąrašą jis įtraukė mistiškąjį profesorių ir jo vairuotoją.

Iš rūmų vidaus sklido užsistovėjusio oro, šlapimo ir drėgno mūro kvapas. Staigus ir šaltas vėjo gūsis pūstelėjo į jį ir išpūtė jo paltą kaip laivo bures prieš audrą. Jis išsiėmė fotoaparatą iš kišenės ir uždėjo pirštą ant mygtuko, kad, esant reikalui, galėtų greitai sureaguoti.

Ryžtingiau nei anksčiau jis žengė pro durų arką... ir įžengė į Carceri pasaulį.

Pirmoji salė buvo vartai į Piranezio visatą. Sienos iki viršaus buvo padengtos šešiolikos vario graviūrų kopijomis, milžiniško dydžio ir kupinos detalių, kurios nebuvo pridėtos. Detalės, kurios originale buvo tik užmestos, čia buvo labiau išryškintos. Grandinės, tiltai ir laiptų pakopos atrodė plastiškiau, požeminės salės erdvė buvo gigantiškesnė ir kraupesnė. Kristoforas leido sau praleisti tik vieną smulkmeną: jo versijoje kalėjimas buvo tuščias, be žmonių. Be susisukusių kūnų ant laiptų ir pakeliamųjų tiltų, be juodų prakeiktųjų šešėlių. Kristoforo Carceri buvo apleistas, ir tai šią milžinišką, nežmonišką architektūrą pavertė dar kraupesne.

Kelias minutes Jupiteriui norėjosi kur nors atsiremti, nes iliuzija — o tai, be abejo, buvo iliuzija — buvo tobula. Jis matė, kad tai tik paveikslai, kad fantastiška kalėjimo katedra neegzistuoja, ir vis dėlto ji jam pasirodė neįtikimai tikroviška, tokia slegianti beprotišku dydžiu.

Iš lėto jis ėjo per salės centrą prie įėjimo į koridorių kitoje salės pusėje, prie angos į Piranezio vizijas, kurios kilo jo viduje, o galbūt vedė dar toliau, į šią žmonių apleistą bedugnę, tokią genialią ir tokią siaubingą. Koridoriaus sienos nebuvo išpaišytos. Pagaliau Jupiteris lengviau atsikvėpė. Koridoriaus gale, beveik už dvidešimties metrų, laiptai vedė į viršų. Kad ten patektų, jam reikėjo praeiti pusę tuzino atvirų durų. Už kiekvienų durų buvo tas pats vaizdas — aukšti kambariai, kuriuos Kristoforas išpiešė dažais, teptukais, kreida ir pavertė Piranezio požemiais, siaubingu milžiniškų akmens blokų gamtovaizdžiu.

Šie rūmai buvo šauksmas, dailininko meno altorius. Jupiteris klausė savęs, ar Kristoforas su sujauktu proteliu jautėsi pats esąs kalinys to kalėjimo, kuriame prieš daug metų pasiklydo ir iš kurio nerado išėjimo. Galbūt tai buvo jo fotografiško suvokimo šešėlinė pusė. Ar gali būti, kad Carceri jame taip įsišaknijo, kad jis nuo jo nebegalėjo išsivaduoti, norėjo to ar ne? Gal jis pats tapo Piranezio meno dalimi, nes Carceri paveikslai jame gyveno nuosavą gyvenimą, dauginosi toliau kaip virusas kompiuteryje, užimdami vis daugiau vietos, užgoždami realų pasaulį ir jį patį paversdamas iliuzine tikrove?

Menas kaip virusas, kuris ardo smegenis. Ar tai įmanoma, ar įsivaizduojama?

Jupiteris vijo šias mintis šalin — jam svaigo galva.

Iš lėto jis praėjo visas duris, tada ėmė kopti laiptais į antrąjį aukštą.

Koralina sėdėjo prie savo rašomojo stalo namo rūsyje prieš šviečiantį kompiuterio vaizduoklį, rankoje ji laikė ragelį ir klausėsi Šuvanės pokalbio.

— Kristoforas mirė, — tarė vyro balsas ragelyje. — Pranešimą gavome prieš valandą. Kažkas jį ištraukė iš upės. Policija tvirtina... palauk, minutėlę... — sušnarėjo vartomi popieriaus lapai. — Štai čia. Didelė žaizda galvoje. Tikriausiai smurtinė mirtis, taip čia parašyta, — vyras karčiai nusijuokė. — Galima pamanyti, kad jis galėjo pats trenkti galvą į sieną ir persiristi per tilto turėklus.

Koralinos skrandis susitraukė. Staiga telefono ragelis jos rankose pasidarė šaltas kaip ledas. Ji girdėjo, kaip Šuvanė susikaupusi kvėpuoja.

Vyras, su kuriuo ji kalbėjo telefonu, buvo Lorencas Arera, Corriere della Serą redaktorius. Jis dažnai apsilankydavo Šuvanės parduotuvėje, kadangi užsakydavo surasti tam tikros medžiagos, davė savo telefoną. Šuvanė jam paskambino norėdama daugiau sužinoti apie Kristoforą. Arera kartą rašė apie kelis gatvės dailininkus, kurie vieno seno fabriko grindis pavertė savotiška galerija. Tąsyk žurnalistas neigiamai atsiliepė apie jaunuolių talentą ir pažymėjo, kad vyrukams reikėtų būti Kristoforo kirpimo dailininkais, kad sėkmingai įgyvendintų tokį projektą. Šuvanė pamanė, kad Arera ką nors žino apie dailininką. Skambindama į redakciją ji tikėjosi, kad gaus daugiau informacijos apie vakarykštį lankytoją.

O tada sužinojo apie Kristoforo mirtį.

— Benamiams taip dažnai atsitinka, — konstatavo Arera. — Beveik kas savaitę vienas jų plaukia upe. Šį kartą tai buvo Kristoforas. Gaila, jis buvo toks talentingas.

— Ar numanote, kaip tai galėjo atsitikti? — Šuvanė stengėsi suvaldyti balsą, kad jis nedrebėtų. — Kuo jis užsiėmė prieš patekdamas į gatvę?

— Jis restauravo paveikslus, — atsakė žurnalistas. — Freskas. Ilgai dirbo Siksto koplyčioje ir Šv. Petro bazilikoje. Jei gerai prisimenu, daugelį metų buvo labiausiai privilegijuotas Vatikano specialistas. Nežinau, ar gerai nusimanote apie šį darbą, bet, patikėkite, tokie talentai retai pasitaiko.

— Mano dukterėčia yra restauratorė. Prieš kelias dienas ji dar dirbo Vatikanui.

— Matote — iki tam tikro laiko! Tai taškas. Restauratoriai beveik niekada neįdarbinami ilgam laikui, tokia tvarka Vatikane. Bet Kristoforo talentas buvo įvertintas. Jis ten dirbo daugiau nei dvidešimt metų.

— O kodėl liovėsi?

— Persidirbo. Sutriko protelis. Manau, susirgo kažkokia liga. Prieš kelerius metus jį staiga atleido. Jie tiesiog išmetė jį į gatvę. Kiek žinau, kurį laiką juo rūpinosi viename vienuolyne, kol jis iš ten dingo ir vėliau pasirodė kaip gatvės dailininkas, — Arera atsiduso. — Daugiau, deja, nežinau.

— Kur jį ištraukė iš vandens?

Kokią sekundę Arera šiugždėjo popieriais studijuodamas policijos pranešimą.

— Prie Mazzini tilto. Neilgai išbuvo vandenyje. Ilgiausiai porą valandų.

Koralina stipriau suspaudė ragelį delne. Mazzini tiltas, vienas mažesniųjų Romos tiltų, buvo netoli jos namų. Tikriausiai Kristoforas mirė netrukus po to, kai išėjo iš jos.

Nemirė, pasitikslino ji. Jis buvo nužudytas. Kažkas jam trenkė per kiaušą, o lavoną išmetė į upę.

Ji padėjo ragelį nelaukdama pokalbio pabaigos. Netrukus ji važiavo Šuvanės krovininiu automobiliu Trasteverės kryptimi.

Antrajame rūmų aukšte Jupiteris atrado panašius paveikslus kaip ir pirmajame, kai kurie buvo tikslios kopijos tų, kurie buvo apatinėse patalpose, kiti nauji, atskleidžiantys tamsųjį Piranezio genijų.

Pagaliau pačiame viršuje jis išvydo septynioliktosios vario graviūros kopiją. Ilgoje salėje Kristoforas piešiniu padengė dvi didžiausias, viena prieš kitą esančias sienas. Piešinys buvo lygiai toks, kaip jį apsakė Koralina. Čia buvo požeminė upė, besiraitanti, pilka, beveik nejudančia srove tekanti per kalėjimo peizažą, tik jos viduryje nebuvo salos ir obelisko su rakto kontūru. Tai, ką buvo matęs Kristoforas, nebuvo originalas, ne vario plokštė. Tikriausiai jis susidūrė su plokštės spaudu, iš kurio kažkas pašalino dalį paveikslo. Galbūt dalis su raktu buvo išplėšta arba spausdinant uždengta.

Viena vertus, Jupiteriui ši mintis pasirodė guodžianti, dabar jis tikrai žinojo, kad vario plokštės niekas nematė. Antra vertus, net ir spaudas galėjo būti pavojingas. Jei Kristoforas tai matė, ir kiti galėjo apie tai žinoti. Taigi apie septynioliktosios plokštės egzistavimą būtų sužinota. Kitos dvi viršutinio aukšto patalpos buvo beveik neišdekoruotos. Vienoje salėje, kurios langai žvelgė į kitą namo pusę, į kitą kiemą, gulėjo senų antklodžių gniužulas ir purvinas žieminis paltas. Viena siena buvo padengta stambiais brūkšniais, griozdiškų kalėjimo buities daiktų siluetais.

Kristoforo niekur nesimatė. Jupiteris tikėjosi, kad, pasirodžius profesoriui su vairuotoju, šis pabėgo. Mintis, kad jis gali būti stebimas iš slėptuvės, sujaudino jį labiau, nei norėjo pripažinti.

Jis apžiūrėjo ir antrąjį neišpieštą kambarį, bet nerado nieko, išskyrus tuščią plastikinį vandens butelį ir storą dulkių sluoksnį ant grindų.

Nuo koridoriaus pasigirdo šiurenimas, labai trumpai, o paskui vėl įsivyravo tyla.

Jupiteris metėsi į koridorių. Šis buvo tuščias.

— Ei?.. Ar čia kas nors yra?

Niekas neatsakė.

Jis atsargiai nusėlino koridoriumi. Čia, viršuje, buvo aštuoni kambariai, po keturis kiekvienoje pusėje. Praeidamas jis žvalgėsi pro atidarytas duris, bet nepastebėjo nieko krintančio į akis.

— Ei? — sušuko jis dar kartą. Bet ir vėl veltui.

Jis jau artinosi prie paskutinių durų ties laiptais, kai prisiminė, kad kambaryje, kurį praėjo, buvo šis tas neįprasta.

Jis greitai apsisuko įveikė tuos kelis metrus iki durų. Dar kartą giliai įkvėpė prieš žengdamas į kambarį. Priešais esanti siena buvo išmarginta tryliktąja Carceri graviūros kopija, su laiptais, grandinėmis ir keistais kankinimo įrenginiais. Iš pirmo žvilgsnio paveikslas neatrodė neįprastesnis, nei kiti name esantys. Antrą kartą į jį pažvelgęs Jupiteris suprato, kas jį sudomino.

Dešiniajame apatiniame paveikslo kampe buvo durys. Jos taip harmoningai susiliejo su kalėjimo struktūra, kad galėjo būti paveikslo dalis, Jupiteris taip ir pamanė, pirmą kartą pažvelgęs į kambarį.

Prieš tai jos buvo uždarytos, o dabar plačiai atvertos.

Už jų — juoda tarsi aksominė uždanga.

Jupiteris atsargiai perėjo patalpą.

— Kristoforai?

Jupiteris buvo beveik prie atidarytų durų, kai koridoriuje išgirdo žingsnius. Susirūpinęs jis staigiai apsisuko, nuskubėjo prie durų ir pažvelgė pro jas.

Prieš jį stovėjo vyras, tamsiaplaukis, išsekusio veido. Jis mūvėjo nešvarius džinsus ir vilkėjo dėmėtus marškinius. Rankoje laikė kelioninį krepšį, kurio svoris tempė prie grindų.

Jupiteriui nespėjus ką nors pasakyti, vyras, kraupiai suklikęs, leidosi bėgti. Pirmą akimirką Jupiteris manė, kad jis nori jį užpulti, bet vyras pasinaudojo jo nustebimu ir puolė pro jį tolyn.

— Palaukit! — sušuko Jupiteris, tuo tarpu vyras, nors ir šlubuodamas, netikėtai greitai bėgo prie laiptų. Jis norėjo patekti į viršų, siaurais suktais laiptais užlipti aukštyn ir pro dangtį tikriausiai patekti ant pastato stogo.

Tuo metu, kai Jupiteris greitais žingsniais sekė jį, galvoje kilo daugybė minčių. Tas vyras galėjo būti valkata, kuris kartu su Kristoforu buvo čia įsikūręs. Gali būti, kad šis namas buvo žinomas panašiems žmonėms, ir, jis buvo tuo įsitikinęs, tarnavo pastoge dar ir kitiems benamiams. Kam gi tada persekioti šį vyrą, kuris tikriausiai yra koks nors nelaimėlis, visai nesvarbus, visiškai nesusijęs nei su Piraneziu, nei su Vatikanu, nei su Kristoforu?

Tačiau Jupiterio dėmesį patraukė du dalykai. Pirmiausia, medinis kryžius, kurį vyras nešiojo ant kaklo, tokius nešiojo vienuoliai, dažniausiai neturtingųjų ordinų vienuoliai. Kiekvienas kitas, vertinantis panašų papuošalą, nešiojo sidabrinį, auksinį arba pigų metalinį kryželį.

Dar išskirtinesnis buvo to vyro žvilgsnis, kai jis bėgdamas pro Jupiterį žvilgtelėjo į jį. Tas žvilgsnis buvo kupinas mirties baimės, toks į kampą įvaryto ir netekusio vilties žmogaus žvilgsnis, jog akimirką Jupiteris svarstė, ar nepalikti jo vieno spręsti savo problemų. Bet vidinis balsas jam sakė, kad ta jo baimė yra susijusi su tais dalykais, kurie domino jį patį. Jei jis norėjo tirti išsamiai, jam neliko kitos išeities, tik pakalbėti su tuo žmogumi. Galbūt jis ką nors žinojo apie Kristoforą, kas jam būtų naudinga.

Žmogus bėgo greitai, tačiau sunkus kelioninis krepšys trukdė jam. Jupiteris pavijo jį nespėjus atidaryti dangčio ir užlipti ant stogo.

— Prašau palaukti, — paprašė jis bėgančiojo dar kartą. Kai šis nereagavo, Jupiteris pačiupo kelioninį krepšį ir patraukė vyrą atgal. Jis sąmoningai negriebė nei už kojos, nei už rankos — jam tai atrodė per daug asmeniška, per intymu, per daug įžeidžiama. Pasirinkęs krepšį jis neapsiriko; vyriškis įsikibo į jį, tarsi nuo jo priklausytų gyvybė.

— Paklausykit, aš nenoriu jums nieko bloga, — pradėjo Jupiteris, bet kaulėtas kumštis trenkė jam į skruostą. Iš netikėtumo sušukęs Jupiteris susvirduliavo, žengė du žingsnius atgal ir vos neprarado pusiausvyros. Paskutinę minutę jis sugriebė žalvarinį laiptų turėklą.

Vyras pakėlė stogo dangtį. Pro atvirą kvadratą buvo matyti pilkai mėlyna ūkana. Vėsus vėjas pūstelėjo vidun ir iki Jupiterio šnervių atnešė nemalonų bėglio dvoką. Jis dvokė kelias dienas neplautu kūnu ir kelių dienų baimės prakaitu.

Jupiteris dar kartą pačiupo vyrą, kol šis neišlipo į viršų. Šį kartą jis buvo ne toks jautrus. Jis tvirtai laikė riešus ir tempė žmogų iš visų jėgų žemyn. Kelioninis krepšys išslydo iš vyro rankų ir su metaliniu žvangesiu trenkėsi į laiptus. Vyras sušuko keiksmą lotynų kalba ir dar kartą užsimojo trenkti savo persekiotojui. Jupiteris jau buvo pamokytas, išvengė smūgio, apsuko vyrą ratu ir užlaužė kairę ranką už nugaros. Jis negalėjo prisiminti, kada paskutinį sykį naudojo šį veiksmą. Paskutinį kartą jis mušėsi seniai, dar mokydamasis mokykloje, neskaitant žeminančios nesėkmės Barselonoje.

Vyras dar kartą sušuko, bet, užuot griebęs laisvąja ranka Jupiterį, pačiupo kelioninį krepšį ir stipriai prispaudė prie savęs.

— Patikėkite manimi, — sušvokštė Jupiteris negalėdamas atgauti kvapo. — Aš nenoriu jums nieko padaryti! Aš esu Kristoforo pažįstamas. Aš jo ieškau.

Vyro akys buvo plačiai išplėstos ir pasruvusios krauju. Regis, jo buvo mažai miegota. Pro suskeldėjusias lūpas girdėjosi šnabždesys, tik kai jis pakartojo su maldaujančiu maldos monotoniškumu, Jupiteriui pavyko jį suprasti.

— Bulius baubia.

— Eikim žemyn, — pasakė Jupiteris švelniai. — Prašau! Pažadu, jums nieko neatsitiks. Noriu tik užduoti kelis klausimus.

Vyras sutrikęs spoksojo į jį.

— Kuo jūs vardu? — paklausė Jupiteris ir dar kartą pakartojo, o kai vyras neatsakė, paprašė: — Pasakykite savo vardą.

— Santinas.

„Gerai“, — pamanė Jupiteris.

— Jums nėra ko bijoti. Nenoriu atimti jūsų krepšio. Jums nebūtina sakyti, ką ten turite. Mane domina tik Kristoforas.

Santinas leidosi Jupiterio nutempiamas laiptais žemyn, atrodo, nevalingai. Ir vis dėlto Jupiteris jautė, kad kiekviena jo kūno sausgyslė įsitempusi.

— Kristoforo čia nėra, — pasakė Santinas.

— Bet jis buvo čia, ar ne?

Jie pasiekė viršutinį aukštą. Jupiteris parodė į koridorių, ir Santinas žengė kelis žingsnius kambarių link, bet staiga sustojo ir atsigręžė į Jupiterį.

— Ar jūs jį taip pat girdite?

— Ką girdžiu?

Santinas palenkė galvą ir įsiklausė. Jo įtampa neatlėgo, ir Jupiteriui staiga tapo aišku, kad ne jis įbaugino šį žmogų. Jis bėgo nuo kažko kito.

— Bulius, — pasakė jis. — Kartais aš jį girdžiu, kai jis šnopuoja arba baubia. Ir kai jis artėja. Jis mane užuodė.

— Ką jūs vadinate buliumi? — Jupiteris nė akimirką neabejojo, kad žmogus kalba ne apie tikrą gyvulį. Jis prisiminė itališką mafijos pravardę la piovra — aštuonkojis. Gali būti, kad Santinas bėgo nuo ko nors panašaus.

Bet vyras vos vos papurtė galvą ir nieko neatsakė.

— Gerai, — atsiduso Jupiteris. — Pamėginkim dar kartą. Ar galite man pasakyti, kur galėčiau rasti Kristoforą?

— Jo čia nėra.

— Jūs tai jau sakėte.

— Aš jo nemačiau.

— Kiek laiko esate šiame name?

— Nuo šios nakties. Kristoforo čia nebuvo.

— Ar daug benamių ateina čia? Turiu omenyje, ar tai mieste žinomas prieglobstis, ar kas nors panašaus.

Santinas žvelgė į jį sumišęs.

— Aš nesu benamis... noriu pasakyti, nebuvau benamis, kol... — jis neužbaigė sakinio, bet patylėjęs pasakė: — Aš negaliu jums padėti. Leiskite man eiti.

— Kas jus persekioja?

— Niekas.

— O bulius?

Santinas greitu žvilgsniu apžvelgė laiptinę, tarsi kiekvieną akimirką lauktų, jog kas nors gali pasirodyti ir jį užpulti.

— Jis nutilo. Šią akimirką... tylu.

— Ar žinote, kur dar galima sutikti Kristoforą?

— Nereikėjo čia ateiti, — pasakė Santinas.

Jupiteris pamanė, kad Santinas kalba apie jį, apie Jupiterį, bet paskiau suprato, kad Santinas daug labiau užsiėmęs savimi, kad rūpintųsi kitais.

— Aš čia atvedžiau bulių, — pasakė Santinas, — pas Kristoforą. Tai buvo neatsakinga, — jis pažvelgė Jupiteriui tiesiai į akis. — Dabar aš norėčiau eiti. Man reikia... kai ką nuveikti.

Jupiteris žvilgtelėjo į nutįsusį krepšį ir dar kartą paklausė savęs, ką ten nešioja Santinas.

Bet jis pažadėjo tuo nesirūpinti, todėl nutylėjo. Užuot teiravęsis apie krepšį, paklausė:

— Iš kur pažįstate Kristoforą?

— Ar leisite man eiti, jei atsakysiu į šį klausimą?

Jupiteris pats sau buvo šlykštus. Jam buvo beveik gaila Santino, kurį sulaikė bėgantį laiptais aukštyn, bet ant kortos buvo per daug pastatyta.

— Jei norite, galite tuoj pat eiti, — atsakė jis. — Bet būčiau jums labai dėkingas, jei atsakytumėte į mano klausimus.

Jo taikus tonas, regis, suglumino Santiną. Jis dar kartą pažiūrėjo į vyrą ir pirmą kartą pajuto, kad Santinas nelaiko jo savo priešu, žmogumi, kuris norėjo jam prievarta padaryti ką bloga.

— Jūs manęs paklausėte, iš kur pažįstu Kristoforą. Aš juo rūpinausi. Tada, kai jis sirgo, kai jie jį pavertė bepročiu.

— Ką jūs turite omenyje, kai sakote jie?

— Aš esu vienuolis... kapucinas. Man sunku blogai kalbėti apie Motiną Bažnyčią.

— Bažnyčia mėgino išvesti Kristoforą iš proto?

— Jis dirbo restauratoriumi Vatikanui, — pasakė Santinas. — Jie paskelbė jį išprotėjusiu ir atgabeno pas mus į vienuolyną, kad mes rūpintumės juo. Tai mūsų užduotis, juk žinote? Kapucinai padeda kitiems žmonėms, mes slaugome juos, kai jie serga ir...

Jupiteris jį atsargiai pertraukė.

— Tai kodėl Kristoforas nebe jūsų prieglobstyje?

Vienuolis kiek padvejojo, paskiau atsakė:

— Jis norėjo išeiti, ir mes leidome jam. Mes nieko neuždarome.

— Tad kodėl jūs čia?

Jis vėl pritilo kelioms sekundėms.

— Aš palikau ordiną, — paaiškino Santinas pagaliau. — Aš ieškojau kur prisiglausti, — jo žvilgsnis slystelėjo krepšio, kurį jis laikė rankoje, link, tada vėl prie Jupiterio. — Aš žinojau, kad Kristoforas čia gyvena, ir atėjau pernakvoti. Tai... viskas.

— Ar jūs matėte tuos du vyrus, kurie buvo atėję prieš mane?

— Tik pro langą. Pasislėpiau čia, viršuje, už durų. Vienas jų buvo užlipęs aukštyn, bet jis manęs nepastebėjo, — Santinas nelinksmai nusišypsojo. — Durys visiems matomos ir vis dėlto paslėptos, kaip paveiksle mįslėje. Kristoforas visada turėjo silpnybę paslaptims.

— Ką norite tuo pasakyti?

— Klauskite jo, ne manęs.

— Tam ir reikia jį surasti.

— Aišku kaip ant delno, ar ne?

Jupiteris pasirausė savo palto kišenėje ir ištraukė vieną iš Koralinos vizitinių kortelių.

— Jei sutiktumėt jį, gal galėtumėt man paskambinti?

— Aš neturiu monetų telefonui, — pasakė Santinas ir įsikišo kortelę į kišenę net nepažvelgęs į ją.

Truputį nustebęs, kad tokiu būdu vienuolis nori užsidirbti pinigų, Jupiteris įspraudė jam į delną šimto tūkstančių lirų banknotą ir šiek tiek smulkių pinigų.

— Ar to užteks?

Santinas labai rimtu veidu linktelėjo.

— Ačiū, — atrodė, jis mąsto, ar reikėtų ką nors pridurti, kai staiga jo kūnas staigiai trūktelėjo.

— Klausykit! — sušnabždėjo jis.

Jupiteris suraukė kaktą.

— Bulius?

— Balsai, — ramybės regimybė, kuri pastarąsias dvi tris minutes išlygino Santino bruožus, nukrito kaip kaukė.

Kitą sekundę jis jau nėrė pro Jupiterį, laikydamas savo krepšį, stogo link.

— Santinai! — sušuko Jupiteris jam pavymui, bet susilaikė ir nesivijo. Jis galėjo tik tikėtis, kad vienuolis iš tikrųjų jam paskambins.

Santinas švystelėjo krepšį pro skylę ir išlipo į lauką. Netrukus jis dingo.

Jupiteris įsiklausė. Vienuolis buvo teisus. Iš kiemo sklido balsai.

Jis nuskubėjo prie užkalto lango artimiausiame kambaryje ir pažvelgė pro plyšį į lauką. Lauke buvo dar labiau apsiniaukę, galbūt smogas, galbūt pirmieji atslenkančio lietaus pranašai. Pilka prietema gaubė miestą. Kiemas skendėjo gilioje prieblandoje.

Trys vyrai juodais kombinezonais skubėjo kiemu įėjimo link ir dingo Jupiteriui iš akių. Truputį vėliau jis išgirdo jų žingsnius namo viduje.

Visi trys kažką nešė. Sunkius kampuotus daiktus. Jupiteris vėl šmurkštelėjo į koridorių ir, persisvėręs per turėklus, atsargiai pažvelgė žemyn. Jis atidžiai įsiklausė į tylą. Vyrai nekalbėjo. Jis girdėjo juos kažką darant, jų veiksmus lydėjo tylus teškenimas.

Netrukus jis užuodė aštrų kvapą, kurį aukštyn, į visus kambarius ir koridorius, atnešė oro gūsis.

Benzinas! Vyrai turėjo benzino kanistrus.

Po kelių akimirkų visi trys juodai vilkintys vyrai skubėjo laiptais aukštyn. Du iš jų tyliai šnabždėjosi, bet Jupiteris nesuprato, ką jie sakė. Jis buvo pasitraukęs toliau nuo laiptų, kad tie trys jo nepastebėtų.

Jupiterio mintys blaškėsi. Vyrai nori padegti namą. Ar jie atvyko paslaptingojo profesoriaus liepti? Kodėl turėtų aukštas Vatikano pareigūnas deginti bažnytinės valstybės nuosavybę?

Jam neliko laiko ilgiau apie tai pamąstyti, nes iš vyrų žingsnių suprato, kad jie pasiskirstė. Bent vienas iš jų lipo aukštyn, į trečiąjį aukštą.

Jupiteris nebedelsė. Baimindamasis, kad jo neišgirstų, jis šoko prie laiptų, vedančių prie stogo liuko ir dingo iš namo tuo pat keliu kaip ir Santinas.

Plokščias stogas buvo padengtas juodu toliu, išmargintu šlykščių balandžių išmatų ornamentu ir blyškiomis kerpių salelėmis. Vienuolis buvo dingęs.

Jupiteris palaukė kelias akimirkas ties liuku įsiklausydamas į vyrų balsus. Ar jie jį pastebėjo?

Ne, niekas nesekė paskui. Nesigirdėjo jokių riksmų, įspėjimų ar įsakymų, jokių žingsnių laiptais liuko link.

Jis be tikslo bėgiojo po stogą, ieškodamas galimybės pabėgti. Dešinėje plokštuma baigėsi gretutinio namo, aukštesnio vienu aukštu, siena. Šioje pusėje nebuvo jokio lango. Priekyje ir užpakalyje žiojėjo abiejų kiemų prarajos. Taigi pabėgti liko vienintelė kryptis — kairė.. Tikriausiai Santinas pabėgo tuo pat keliu.

Namas kairėje buvo vienu aukštu žemesnis už rūmus. Čerpinis stogas buvo truputį pasviręs, su mūro tvorele apjuostu stogo sodu viduryje. Aukščių skirtumas, Jupiterio nuomone, buvo maždaug trys metrai, pakankamas, kad susilaužytum kojas. Ir vis dėlto tai buvo geriau, nei sudegti kartu su Kristoforo sienų piešiniais.

Jupiteris perlipo per plokščioj o stogo baliustradą ir, laikydamasis už jos, ėmė dvejoti. Trys metrai. Smūgis į stogą galėtų pradaužti sutrūnijusias čerpes, ir jis nulėktų žemyn.

Bet jam neteko priimti sprendimo.

Nuo sprogimo stogas sudrebėjo, baliustrada susiūbavo po jo delnais kaip laivo turėklai per smarkią bangų mūšą. Jis pamatė, kaip šviesus tinkas byrėjo ant čerpių apačioje. Kai jis atsigręžė, iš liuko šovė kelių metrų aukščio liepsnų stulpas, toks kaitrus, kad apsvilino jam plaukus ant sprando. Smūgio banga buvo tokia stipri, kad sviedė jį pirmyn nuo saugaus iškyšulio žemyn į prarają.

Jupiteris sušuko, kai atsitrenkė į stogą — pirmiausia kojomis, paskui rankomis ir keliais. Kelias sekundes jis apkvaitęs tupėjo, kol už jo nugaros rūmus sudrebino antrasis sprogimas. Tinkas ir dulkės krito ant jo žemyn kaip cukraus pudra.

Jis atsistojo, slystelėjo ant čerpių, bet išlaikė pusiausvyrą ir nubėgo vos pasvirusia plokštuma. Už jo nugaros pakilo juodi dūmai. Gretutiniuose namuose kilo riksmas, kai žmonės pažvelgė pro langus ir pamatė liepsnojantį pastatą.

Jupiteris pasiekė sodelį ant stogo, prasispraudė pro tankią augmeniją terasos pakraštyje ir pastebėjo atviras duris į laiptinę. Tikriausiai pro čia pabėgo Santinas — tai buvo vienintelis kelias žemyn.

Jupiteris puolė leistis laiptais žemyn peršokdamas kelias pakopas, kol per tamsų koridorių nusvirduliavo namo durų link.

Kieme jau buvo susirinkę pirmieji žiopliai. Bet nė vienas nekreipė dėmesio į Jupiterį, kuris purvinas ir uždusęs išsvirduliavo iš kaimyninio namo. Jis giliai įkvėpė ir nubėgo.

Jupiteris buvo už trijų namų, kai tolumoje pasigirdo pirmosios sirenos.

Jupiteris gulėjo vonioje ir žvelgė į mažutes suodžių daleles, kurios kaip mikroskopinės saulės sistemos judėjo nuo odos kapsinčio vandens lašuose. Net po dviejų muilinimų nuo rankų vis dar varvėjo tamsus vanduo.

Nuo išsekimo jis vos neužmigo, kai staiga į vonią įsiveržė Šuvanė, ir, nekreipdama jokio dėmesio į jo nuogumą, mosuodama rankomis ėmė pasakoti, ką sužinojo apie Kristoforą iš pažįstamo žurnalisto.

Jupiteris ramiai išklausė žinią apie dailininko mirtį. Jis dar atsuko karštą vandenį, bet šiluma nebuvo maloni, tik skausminga. Jei jam būtų reikėję dar vieno įrodymo, kaip arti mirties jis buvo, tai dabar jį turėtų. Tie, kurie nužudė Kristoforą, nesiliaus toliau smurtavę.

— Ir dar kai kas, — pasakė Šuvanė eidama iš vonios.

— Klausau.

— Tavo draugas skambino. Nykštukas.

— Babio? — reikėjo labiau atkreipti dėmesį į jos reakciją, bet šią akimirką jam tiesiog trūko jėgų. Sena jos ir prekiautojo meno dirbiniais nesantaika šį kartą jam pasirodė nereikšminga. — Ką jis pasakė?

— Kad nori su tavimi susitikti rytoj prie Panteono, — ji pasakė kavinės pavadinimą, kurio jis niekada negirdėjo. — Jis kalbėjo gerokai susijaudinęs. Mane domina, kiek jis žino.

— Bijai dėl savo komisinių?

— Ne. Vis tiek bus išskaičiuota iš tavo dalies.

Jis Šuvanei nepapasakojo, kas atsitiko rūmuose, nenorėjo, kad ji dėl jo jaudintųsi. Bet dabar suabejojo, ar ji iš viso būtų atkreipusi dėmesį į galimas jo pabėgimo pasekmes. Gal jo ramus žvilgsnis ją ir nustebino, bet ji nesistengė pasiteirauti kodėl? Jupiteris manė, jog ji vengė emocijų, kad nesuabejotų savo sprendimu parduoti plokštę.

— Kelintą valandą Babio nori su manimi susitikti?

— Sakė, apie vienuoliktą.

Jupiteris linktelėjo ir neištarė nė žodžio.

Šuvanė jau norėjo išeiti, kai ant rūsio laiptų nuaidėjo žingsniai. Po akimirkos tarpduryje pasirodė Koralina, pastūmė senelę į šalį, pasilenkė prie jo ir karštai pabučiavo netikėtai užkluptą Jupiterį į kaktą.

— Už ką gi? — paklausė jis nedrąsiai, kai ji su palengvėjimu atsidususi atsitūpė šalia vonios.

— Dieve mano, Jupiteri! — ji niekaip negalėjo atgauti kvapo — ne nuo bučinio, pastebėjo jis apgailestaudamas. — Namas degė... Aš buvau ten ir... baiminausi dėl tavęs. Aš iš karto ten nuvažiavau, kai išgirdau, kas atsitiko Kristoforui. Bet... aš nežinau... aš pasiklydau. Man taip niekada nebuvo... staiga atsidūriau visiškai kitur, nebe Trasteverėje... To skersgatvio aš niekada nebuvau mačiusi.

Jo atmintyje šmėkštelėjo atvykimas taksi automobiliu, bet tada jis tą įvykį priskyrė atsitiktinumui.

— Man nieko neatsitiko, — nuramino jis ją.

— Rūmai skendėjo liepsnose! — ji nusibraukė nuo veido plaukų sruogas, kurios buvo prilipusios prie prakaituotos kaktos. — Visas kvartalas buvo pilnas dūmų. Gaisrininkai vos galėjo pravažiuoti. Aš kažkur pastačiau automobilį ir nubėgau. Bet nė vienas negalėjo man pasakyti, ar name buvo žmonių, — ji giliai įkvėpė. — Šūdas, aš taip išsigandau!

Jis švelniai nusijuokė.

— Aš iš ten išsikrapščiau prieš atvykstant ugniagesiams, — kai ji netikėdama pažvelgė į jo suodinas rankas, pridūrė: — Na taip, tuo metu, kai prasidėjo gaisras.

— Ši istorija tampa vis pavojingesnė, — pasakė ji tyliai. — Pirmiausia Kristoforas, paskiau tu.

Šuvanė kostelėjo.

— Bet jis vis dar gyvas.

Koralina įsiutusi pašoko ant kojų ir grėsmingai žengė žingsnį senelės link.

— Gana! — užsipuolė ji senąją čigonę. — Galutinai! Iš tikrųjų tau viskas priimtina, kad tik išgelbėtum savo parduotuvę, ar ne? Bet ar tu bent kartą pagalvojai, kad pati įstūmei mus į šią padėtį?

Šuvanė norėjo kažką atsakyti, bet Koralina jai neleido.

— Jei nebūtų per vėlu viską grąžinti į savo vietas, padėčiau vario plokštę atgal, — kiek pamąsčiusi ji jau tyliau ištarė: — Galbūt reikėtų tą prakeiktą daiktą tiesiog įmesti į upę.

— Ne, — atsiliepė Jupiteris. — Mes to nedarysim. Dabar nebedarysim, — jie per daug rizikavo, kad dabar pasiduotų. — Gaisras buvo skirtas ne man. Niekas nežinojo, kad aš buvau name. Jie norėjo sunaikinti Kristoforo paveikslus.

Koralina grįžo prie vonios.

— Kokius paveikslus?

Šuvanė pasinaudojo galimybe, kad paspruktų.

— Tai aš pagaminsiu valgyti, — tarusi tuos žodžius ji šmurkštelėjo iš vonios ir uždarė paskui save duris.

Jupiteris papasakojo Koralinai apie sieninius paveikslus rūmų salėse. Jis paminėjo profesorių invalido vežimėlyje, susitikimą su keistuoju kapucinų vienuoliu ir vyrus su benzino kanistrais.

— Jie dar neatkreipė į mus dėmesio, — pasakė jis baigdamas. — Ir mes turime tuo pasinaudoti.

— Bet kaip? Mes neturim jokio išmintingesnio plano.

— Babio nori su manimi susitikti, rytoj prieš pietus. Regis, jis kažką sužinojo.

— Tada aš eisiu kartu.

Jupiteris gūžtelėjo pečiais.

— Jis apsidžiaugs, galėdamas su tavimi susipažinti.

Ji pašnairavo į jį abejodama, bet nieko daugiau neklausė. Ji papasakojo, ką sužinojo apie paslaptinguosius Dedalo namus.

— Dedalas yra graikų mitologijos veikėjas — bet tu tai tikriausiai žinai.

— Atrodo, jis buvo Ikaro tėvas.

Koralina linktelėjo.

— Dedalas garsėjo kaip didis antikos išradėjas ir architektas. Sakoma, Kretos saloje karaliui Minui jis pastatė labirintą, kuriame gyveno minotauras. Ar gerai žinai šią istoriją?

Jis pradėjo vėl muiluotis rankas.

— Ne itin. Tik pagrindinius įvykius, visa kita jau pamiršau.

— Šiandien perskaičiau visą istoriją internete ir keliose knygose, rastose parduotuvėje, — pasakė ji. — Anuomet Kreta buvo stipriausia Egėjo jūros valstybė. Karalius Minas įsitvirtino jūroje pasitelkęs savo galingą laivyną. Jo sūnus Androgėjas vieną dieną nukeliavo į Atėnus, kad dalyvautų varžybose, ir be vargo laimėjo. Pavydūs atėniečiai nepripažino jo pergalės. Jie užpuolė jį iš pasalų ir nužudė. Savaime suprantama, jie užsitraukė karaliaus Mino rūstybę. Įvyko mūšis, ir Atėnai pralaimėjo. Nugalėtojas Minas už sūnaus nužudymą pareikalavo baisaus atpildo: kas metai Atėnai turėjo į Kretą atsiųsti po septynis jaunuolius ir septynias merginas, kurie būtų sušeriami minotaurui, pabaisai, pusiau žmogui, pusiau buliui.

Paminėjus bulių, Jupiteris prisiminė Santino užuominą, bet nenorėjo nutraukti Koralinos pasakojimo.

— Metų metus buvo pristatoma duoklė, — tęsė ji, — kol vieną dieną į Atėnus atvyko didvyris Tesėjas. Jis pasipiktino šio papročio neteisingumu ir pats nuplaukė su aukai paskirtais jaunuoliais ir merginomis. Jis buvo įsitikinęs, kad dievai jį globoja ir kad jam pavyks nugalėti minotaurą.

Bet atvykęs į Kretą jis įsimylėjo Ariadnę, karaliaus dukterį, ši taip pat įsižiūrėjo gražuolį iš žemyno.

Štai čia pasirodė Dedalas. Jis buvo atsakingas ne tik už labirinto sukūrimą, bet ir už siaubingojo minotauro atsiradimą. Štai kaip viskas buvo: Ariadnės motina karalienė Pasifajė prieš daugelį metų įsimylėjo Poseidono padovanotą baltą bulių.

— Tai bent spektaklis, — tarė Jupiteris.

Koralina šyptelėjo.

— Matyt, jis turėjo ir gerų bruožų... Kad ir kaip būtų, bet ji su savo bėda kreipėsi į Dedalą, didįjį išradėją. Šis pagamino medinę karvę, į kurią ji galėjo įlipti ir baltajam jaučiui... na, atsiduoti, jei supranti, ką turiu omeny.

— Tam mano vaizduotės dar pakanka.

— Pasifajė pastojo ir pagimdė bjaurų pusiau gyvulį, pusiau žmogų — minotaurą. Minas, jos vyras, kaip tu numanai, nebuvo sužavėtas. Jis įsakė Dedalui pastatyti didžiausią pasaulyje labirintą, kurio centre kalėjo minotauras. Kad jis nesiautėtų, jam buvo patiekiamos žmonių aukos, galiausiai jaunuoliai ir merginos iš Atėnų. Grįžkime prie Tesėjo. Jis taip pat turėjo būti sušertas pabaisai. Bet Ariadnė paprašė Dedalo pagalbos. Jis patarė, kad, prieš žengiant į labirintą, mergina paduotų savo mylimajam siūlų kamuolį, kurio vienas galas būtų pritvirtintas prie įėjimo. Tokiu būdu Tesėjas suras kelią atgal. Kaip pasakė, taip ir padarė — Tesėjas su siūlais rankose žengė į labirintą, sunkioje kovoje nugalėjo minotaurą ir grįžo į dienos šviesą. Jis įteikė karalienei pabaisos galvą, bet Minas pasiuto iš pykčio. Tesėjui ir Ariadnei vos pavyko pabėgti iš salos, bet mūsų draugui Dedalui baigėsi blogai. Jis su sūnumi buvo uždarytas labirinte, kad ten mirtų iš bado. Bet Dedalas, žinoma, vėl kai ką sugalvojo. Iš vaško ir paukščių plunksnų jis sumeistravo sau ir sūnui dvi poras didelių sparnų. Jie prisirišo sparnus prie nugaros, ir jiems iš tikrųjų pavyko pabėgti. Bet skrendant per jūrą jaunasis Ikaras, suviliotas saulės, pakilo aukštai ir sudegė. O Dedalas nusiminęs nuskrido iki Sicilijos. Ten jo pėdsakai dingsta.

— Ir ką tai turi bendra su Dedalo namais?

— Jei nori žinoti, Dedalo namai yra metafora, — paaiškino Koralina. — Kai viduramžiais statė Šartro katedrą, jos grindyse išdėliojo labirinto formos mozaiką, kurios centre yra architekto portretas, taip jis norėjo atsistoti į vieną gretą su Dedalu, kuris tais laikais garsėjo kaip visų garsiausias architektas. Šiam labirintui prigijo pavadinimas Dedalo namai. Vėliau ši sąvoka reiškė labirintus visos Europos katedrose ir pagaliau net bet kokį kitą labirintą. Dedalas dar šiais laikais yra architektų simbolis, o jo namai yra bet kokiu būdu sukurtas labirintas, nuo angliškųjų gyvatvorių iki antikinių akmeninių labirintų.

— Dedalo namuose visada naktis, — pacitavo Jupiteris. — Ar tiki, kad Kristoforas pliauškė nesąmones?

— Neturiu supratimo, — prisipažino ji. — Tik tvirtai esu įsitikinusi, kad Dedalo namais jis vadino ne Trasteverės rūmus.

Jupiteris linktelėjo.

— Labirintas, — ištarė jis susimąstęs. — Kažkoks labirintas...

Koralina gūžtelėjusi pečiais atsistojo ir padavė jam rankšluostį.