4 skyrius

Kai nuvykau į centrą pasikalbėti dėl darbo, rausvo smiltakmenio namo duris man atidarė basa, smulkutė, besišypsanti trumpaplaukė brunetė sportiniu kostiumu.

– Diana kabinete kalbasi telefonu. Užeik. Reikės luktelėti. Aš Džulė.

Paspaudžiau jai ranką ir prisistačiau. Susipažindamos prisistatėme tikraisiais vardais. Bent taip pamaniau. Vos įkėlusi koją į striptizo klubą, visada prisistatau sceniniu vardu. Gal dėl to, kad Džulės vardas labai jau kasdieniškas. Nors niekada nežinai, kokia logika gali vadovautis čia dirbanti persona. Gal Džulė tik apsimeta atvykusi iš provincijos, o iš tiesų yra tikra Jezabelė.

Nusekiau jai įkandin siauru koridorium į svetainę, Teilora sėdėjo su kažkokia mergina. Svetainė buvo vienos spalvos – vanilinių ledų – dekoro. Sienos, kilimai, sofos, pagalvėlės, sieninė plastiko spinta – viskas vanilės spalvos. Vienintelis kitos spalvos akcentas – virš sofos kabantis oranžinis Džordžijos O’Kif paveikslo su aguonomis plakatas. Senelė koridoriuje turėjo pasikabinusi lygiai tokį, tik mažesnę įrėmintą nuotrauką. Po plakatu buvo pačios O’Kif citata: „Niekas nemato gėlės, išties… ją pamatyti reikia laiko. Kad susirastum draugą, irgi reikia laiko.“ Vargšės Džordžijos aguonos – tokios nematomos ir vis dėlto masiškai platinamos – kabojo beveik visuose Vidurio Vakarų gydytojų kabinetuose ir palydovių agentūrose Niujorko centre.

Džulė plastelėjo šalia laibos kaip manekenė merginos ilgais ir tiesiais plaukais. Manekenė pasisveikino su nežymiu Rytų Europos akcentu ir vėl įniko žiūrėti situacijų komediją „Auksinės mergaitės“. Kambaryje kvepėjo kinų maistu, nors lėkščių nebuvo matyti. Teilora pašoko iš krėslo, ant kurio sėdėjo, atskubėjo prie manęs ir apkabino.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, – tarė atsisukusi į gražuoles, sutūpusias ant sofos. – Čia mergina, su kuria susipažinau filmavimo aikštelėje.

Merginos abejingai pažiūrėjo į ją. Visos trys vilkėjo sportiniais kostiumais, bet buvo tvarkingai susišukavusios, pasidažiusios ir su papuošalais. Man jos priminė pasirodyti pasirengusias dailiojo čiuožimo šokėjas.

Už svetainės buvo nedidelis valgomasis, paverstas darbo kabinetu. Ant ilgo, prie sienos nustumto stalo rikiavosi keli sukiojamieji kortelių katalogai „Rolodex“ ir telefonai. Prie kitos sienos stovėjo keturios kone baltos segtuvų spintos. Galinėje sienoje buvo langas – pro jį atsivėrė miesto vaizdas, žiburiuojantis juodo aksomo kvadratas nepriekaištingo baltumo pieno jūroje. Prie stalo stovėjo du ratukiniai krėslai. Viename sėdėjo raudonskruostė apskritaveidė mergina, plaukus prilaikė raištis su kaspinu. Jos darbo vietą jau puošė pliušinis Kalėdų elnias. Ji dirstelėjo į mane, į Teilorą ir pamojo prieiti, pirštais parodžiusi, kad užtruks dar penkias minutes. Šalia jos nusisukusi į langą garsiai ir irzliai telefonu kalbėjo moteris smėliniu kostiumėliu ir didžiule it baravyko kepurė vario spalvos ševeliūra. Kelnėtoji kalbėjo, sakyčiau, Kvinso tarme. Tikriausiai čia Diana.

Kelias minutes Teilora ruošė mane pristatyti. Pasivėdėjusi į kampą paslaptingai paklausė:

– Kur tavo drabužiai?

Atėjau trumpa žalia glamžyto aksomo suknute pailginta pečių linija, pereinančia į rankovytes, ji man atrodė pati madingiausia iš mano turimų apdarų. Mūvėjau tinklinėmis kojinėmis ir buvau apsiavusi batelius su penkių centimetrų kulniukais, kuriuos tėvai gan seniai man buvo nupirkę vaikščioti į sinagogą. Tai buvo vieninteliai mano bateliai, kitų platformos aukštis buvo sulig Oksfordo anglų kalbos žodynu. Ant rankos buvau persimetusi juodą paltą.

– Aš jais vilkiu.

– Tikrai? Daugiau nieko neturi?

Teilora nusivedė mane prie spintos ir nukabino tris dailiai išlygintus kostiumėlius – trumpi, bet skoningi sijonai ir liemenuoti švarkai. Pamaniau, turbūt čia dalykinė ledo čiuožėjų apranga.

– Eidama viešbučio vestibiuliu niekada nesistenk atrodyti kaip prostitutė. Kostiumėlis ar suknelė, tegu ir seksualūs, turi būti kuklūs, septynių su puse centimetrų kulniukai, prisegamos kojinės, prabangus apatinis trikotažas.

Neturėjau nė vieno iš jos išvardytų daiktų.

– Bet atrodai nebaisiai, – kalbėjo ji. – Esu mačiusi ir blogesnių.

Diana jau baigė kalbėti telefonu ir pakvietė mane prieiti. Vienas atidus jos žvilgsnis atstojo visą pokalbį. Ji tikrai ne Kendisė Bergen. Priekabi ir stačiokiška, ji atvirai mane įvertino lyg kokią parduoti skirtą prekę. Uždavusi kelis klausimus, berdama žodžius apibūdino mane merginai prie telefono su languotu raiščiu ant galvos, pristatytai man kaip Elė. Ši užrašė duomenų kortelėje informaciją apie mane.

– Plaukai: kaštoniniai. Akys: šviesiai rudos. Devyniasdešimt, šešiasdešimt, devyniasdešimt… devyni. Tiktų pavizginti riebų užpakaliuką. Aštuoniolikos metų. Apvalių formų būsima teatro aktorė, panaši į Vainoną Raider. Ką moki?

– Kaip?

– Galėtum suvaidint seselę?

– A… taip.

Kaskart man atsakius, Elė langelyje brūkštelėdavo varnelę.

– Vadovauti sueičiai?

– Žinoma.

– Su mergina?

– Taip.

– Galėtum būti kambarine?

– Bet kambarių kuopti turbūt nereikės, tiesa?

Elei ji linktelėjo.

– Pažymėk taip.

– Šokti privačiai?

Diana atsisuko į Elę ir padiktavo paskutinį mano atsakymą. Paskui pridūrė:

– Viskam tinka.

Elė linktelėjo ir įrašė į paskutinį langelį. Gal yra ir langelis, reiškiantis „viskam tinka“?

„Viskam tinka“ – buvo pasakyta itin taikliai. Pasirodymuose pro skylutę ir striptizo klubuose, kuriuose dirbau dar neturėdama aštuoniolikos, už pinigus teko atlikti tiek nepadorių dalykų, kiek paprastos moterys neįsigudrina pamatyti per visą gyvenimą. Ką reiškia dar vienas? Betgi palydovių darbas kitoks, tiesa? Tačiau pakaušyje po skalpu vis dėlto tvinksėjo mažytė abejonė. Kad ir kokį eufemizmą vartotum, vis tiek bus dulkinamasi už pinigus, ar ne? Kol Elė nebuvo pažymėjusi langelio „viskam“, stovėjau vidury kambario nušiurusia suknele kaip gyvas pasitikėjimo savim įsikūnijimas, o paskui mane užgriuvo šiurpiausi nuogąstavimai. O jeigu pasigausiu ligą? Jeigu bus šlykštu? O jeigu išprievartaus? Nužudys? Jeigu šitas žingsnis paliks mano sieloje žaizdą, kurios nebeįmanoma bus užgydyti?

– Atsinešei pasą ir tapatybės kortelę?

Man buvo iš anksto pranešta, kad į pokalbį reikės atsinešti abu asmens dokumentus. Juos abu ir padaviau.

Laimė, pasą buvau pasidariusi kaip dovaną likus keliems mėnesiams iki gimtadienio. Mane kerėjo pasakojimai apie trečio dešimtmečio Paryžių ir nuoširdžiai vyliausi bet kokia kaina jį pamatyti. Aišku, per septyniasdešimt metų Paryžius bus smarkiai pasikeitęs. Tačiau šio miesto šauksmas vis tiek aidėjo krūtinėje. Vien išgirdusi jo pavadinimą kelias valandas skęstu svajonėse. Labai norėčiau apsistoti Paryžiaus centre, gurkšnoti vyną, rašyti eiles ir leisti miestui užlieti man širdį senojo žemyno modernaus miesčioniškumo dvasia. Tikėjausi paduoti savo pasą tarptautinio Šarlio de Golio oro uosto muitininkui, o atkišau jį Dianai klube „Karūna“; betgi čia tik tarpinė stotelė, raminausi, laikinas nuokrypis nuo kurso.

Diana padarė tokią pat pastabą dėl drabužių kaip Teilora, ir daviau sau žodį, kai tik turėsiu pinigų, tuojau pat nueiti ir nusipirkti brangių stilingų apdarų. Per kelias valandas kaip iš katapultos įšokau į naują darbą. Teilora suskubo pranešti, kad man labai pasisekė, nes jau pačią pirmą darbo dieną turiu iškvietimą. Patikino, kad viskas bus gerai, na, nebent dėl neaiškių priežasčių užkliūtų mano amžius. Buvau jauniausia iš klubo merginų ir visada jaučiau pranašumą dėl nekaltos savo išvaizdos. Nesisekė apgauti net ir apsimetus panke ar metaliste – esu miela iki kaulų smegenų. O pasirinkus tokį ne visai padorų darbelį mane tai tik gelbėjo.

Taigi tą patį pirmą vakarą gavau iškvietimą nueiti į vieno gerai žinomo radijo laidų vedėjo apartamentus. Elė, iš pažiūros apvalaina tešliukė, sąvadautojos padėjėja, pasipuošusi Loros Ašli prekių ženklo drabužiu, pamokė mane, kaip naudotis „asmeniniu kreditinės aparačiuku“, kada ir kaip atlikti sandorį (tuoj pat, vos nuvykus į butą), ir priminė taisykles, kaip reikia prisistatyti. Prieš išvykstant į pirmąjį „pasimatymą“, Teilora pakvietė į miegamąjį, pasisodino ant lovos ir davė keletą naudingų patarimų. Ji priglobė mane po savo sparneliu.

– Visa esmė, kad mažai atiduodama pati turi gauti kuo daugiau, supranti? Vieną valandą turi ištempti iki dviejų ar trijų ir sumanų darbelį rankom ir burna padaryti malonesnį už seksą.

Visai kaip Šahrazadai, mums reikia ieškoti kabliuko, kuris priverstų klientą užtrukti dar valandą, kad išgirstų pasakojimo pabaigą.

– Kartais būna nyku, – kalbėjo ji. – Kartais ištisus vakarus prakiurksom nesulaukusios nė vieno iškvietimo, o kartais po aštuonias valandas tenka trankytis limuzinuose su apspangusiais minkštapimpiais verslininkais iš provincijos. Bet atsiperka. Niekada nepamiršk prezervatyvo. Užmauk su burna, ir jis nė nepajaus.

Palydovės darbui pasirinkau Elizabetos vardą, nes man jis skamba tikroviškai ir taip pasivadindavau dar vaikystėje žaisdama teatrą, šis slapyvardis buvo populiarus greta Dženisės ir Eduardo. Dėdavausi esanti Prancūzijos karalienė Elžbieta, mažoji Elizabeta su trimis lokiais, Elizabeta – septintasis Breidžių vaikas ar Elizabeta – Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvė.

Prie šio ilgo sąrašo dar pridėkime: Elizabeta – mergina pagal iškvietimą, Elizabeta apsimetėlė. Su Šonu draugavau ne taip artimai, kad kas penkias minutes pultume vienas kitam skambinti, todėl jo apgaudinėti neprireikė. Tą vakarą jam nesakiau, kur būsiu. Tačiau jeigu ir toliau dirbsiu šį darbą, neišvengiamai teks griebtis įtikinamo melo. Teilora minėjo, kad kartais merginos meluoja savo vaikinams uždarbiaujančios naktinėje pamainoje. Dirbti padavėja būtų rizikinga, nes vaikinas gali sumanyti padaryti staigmeną ir ateiti pažiūrėti, kaip tau sekasi. O tada jau galas. Nusprendžiau leisti Šonui ir toliau manyti, kad šoku naktiniame klube. Nors iki šiolei dirbau striptizo šokėja, meluoti nelabai mokėjau. Tėvams gal ir taip, tik ne draugams. O juo labiau ne vaikinui, žaviajam širdies draugui dailiais pirštais.

Šonas buvo supažindinęs mane su Elviu Kostelu. Tą vakarą gavus pirmąjį iškvietimą, galvoje skambėjo dainos „Beveik mėlyna“ melodija. Giliai širdyje aš vis tiek liksiu savim. Visada. O ta kita Elizabeta, aštuoniolikmetė apvalių formų būsimoji teatro aktorė, kurios veidelis panašus į Vainonos Raider, ir galinti daryti viską, viena išėjo į gatvę ir susistabdžiusi taksi nulėkė į daugiaaukštį miesto pakrašty.

Jaučiausi lyg kino filme, kuriame grojamas geras džiazas. Kaip Vudžio Aleno meilės baladėje apie Niujorką. Viena iš veikėjų – jauna, nenusisekusi aktorė taksi automobiliu lekia į užmiestį padulkinti radijo laidos vedėjo. Vaidina Marielė Hemingvėj. Dabar ją vaidinu aš. Filmas jau rodomas. Apsigalvoti nebegalima.

Iššoku iš taksi. Šaltame ore iš burnos kyla garas. Susikišu rankas į kišenes ir einu pro durininką, jis mandagiai linkteli. Liftu pakylu į beveik paskutinį aukštą ir pabeldžiu į duris. Tą pačią akimirką jas atidaro pats laidos vedėjas. Pažinau iš plakatų, reklamuojančių jo laidą kone visuose metro traukinių vagonuose. Jis laiko artipilnę taurę stipraus gėrimo, diržu nesujuostas turkiškų raštų chalatas karo ant jo prasiskleidęs, o po juo matyti šilkiniai apatiniai.

– Turbūt būsi Elizabeta. Pasiūlyti ko nors išgerti, širdele?

Visiškai ignoruodama Teiloros patarimą likti blaiviai, mielai priimu jo pasiūlymą išgerti. Noriu kaip ji atrodyti madinga ir mokanti susivaldyti, tačiau dar reikės pasistengti. Nieko nėra maloniau kaip stemplę deginantis stipraus gėrimo gurkšnis. Nuseku paskui jį į kambarį, jis paima iš manęs paltą, užmeta ant kėdės atlošo ir mosteli ranka į juodą odinę sofą. Atsisėdusi laukiu, kol jis pataisys man gėrimo ir pats įsipils naują porciją degtinės su toniku.

Jo butas – tipiškas madingai prabangus viengungio būstas: įmantrus muzikinis centras, penkios didžiulės garso kolonėlės ir panoraminis miesto vaizdas už lango. Atsukęs nugarą laidos vedėjas pažeria man klausimų. Įtariu, iš įpročio. Klausia, kiek man metų ir ką darau, kai neužsiimu „šituo“. Pasisakau esanti aštuoniolikos metų, Niujorko universitete studijuojanti aktorystę.

– Atrodai vyresnė nei aštuoniolikos, širdele. Iškart matau. Mano darbas – skaityti žmones kaip knygas. – Jo žvilgsnyje šviečia savimeilė. Atsisėdęs šalia manęs paduoda gėrimą ir uždeda man ant šlaunies ranką. – Gali man nemeluoti. Tai sakyk, kiek tau iš tiesų metų?

Jis atrodo toks patenkintas savo nuojauta, kad nusprendžiu geriau nesipriešinti.

– Jūs teisus. Man dvidešimt. Kitąmet baigsiu mokslus.

Mums kalbantis topteli mintis, kad man visai neblogai sekasi. Atrandu dar vieną savo talentą. Tiek laiko sugaišau mokydamasi vaidybos meno, kaip atsiskleisti kuo savičiau, kaip įtikimiau parodyti savąjį aš. O štai čia man reikia apsimesti visai kitu žmogumi, siekti visai kitokio rezultato, tačiau pagalbon vis tiek pasitelkiu jau turimus klausymosi ir improvizavimo įgūdžius.

Striptizo šokėja buvau visai neprasta – visi sakydavo, kad net labai natūrali. Niekada nebuvau gražuolė ir negalėjau pasigirti įstabiu kūnu, tačiau turiu kai ką, dėl ko žmonės negali atitraukti nuo manęs akių. O svarbiausia, kas verčia žmones pasijusti irgi matomus. Vieniši vaikinai negalėdavo tuo atsidžiaugti. Man būdavo lengva; aš vaidindavau, ir tai buvo mano stiprybė. Tą patį galbūt pajusiu ir dirbdama prostitute pagal iškvietimą. Tarsi tam būčiau gimusi.

Radijo laidų vedėją sužavi, kad studijuoju aktoriaus meną, nors tą veiklą mečiau jau prieš gerą pusmetį.

– Aš lankiau dramos mokyklą Jeilyje, – ima girtis jis. – Galėtum ir tu apie tai pagalvoti.

– Nebloga mintis. Reikės pamąstyti.

– Tau patinka Samas Šepardas?

– Netgi labai.

– Esu artimas Samo Šepardo draugas. Galėčiau padėti patekti pas jį į atranką.

Paskui jis vedasi mane aprodyti savo nuotraukų galerijos, čia vien jo jaunystėje sukurtų ir avangardiniuose teatruose Off-Broadway atliktų vaidmenų nespalvotos fotografijos. Visos jos kabo pakrypusios, tarsi kas būtų atsitrenkęs į sieną ir pajudinęs jas iš vietos – gal jis pats, svirdinėdamas iš miegamojo į barą.

Suėmęs už rankos nusiveda į miegamąjį.

– Norėčiau tau parodyti kai ką gan neįprasta.

Dieve, kad tik nebūtų buteliukas chloroformo ir rinkinys senų chirurgo instrumentų. Jau noriu prašyti papildyti man taurę, bet jis neleidžia prasižioti. Plačiu rankos mostu atlapoja vieną iš kelių miegamojo drabužių spintų ir įsitraukia mane į vidų. Į didelę, erdvę drabužinę, iki pat lubų prigrūstą įvairiausių rūšių kaubojiškų batų.

– Oho. Čia tai bent.

– Mane visi pažįsta iš kaubojiškų batų, – pasigiria. – Tai mano išskirtinis bruožas. Ar nenorėtum nusirengti?

Užkišu ranką už nugaros ir patraukiu žemyn užtrauktuką. Per kojas perbėga šaltukas, tarsi būčiau užklupta daranti kai ką negera.

– Ne, ateik čia, – sako jis ir tempiasi mane į miegamąjį.

Kambario sienos išdažytos pilkai, ant grindų pilkas berberų kilimas. Vienintelis baldas kambaryje – tamsiai raudonos spalvos lova, atsukta į kelias drabužių spintas veidrodinėmis durimis. Jis atsisėda ant lovos krašto ir žiūri, kaip nusivelku suknelę, nusimaunu kojines, gražiai viską sulankstau ir numetu krūvelę į kampą ant grindų. Nuo siaurų tinklinių kojinių man ant šlaunų liko įsispaudęs rausvas koriukas. Vėl įsispiriu į batelius, bet trumpikių nenusimaunu, vildamasi likti su jomis iki paskutinės akimirkos.

Sutrikusi stoviu priešais jį, o jis abejingai žvilgteli į mane ir nusisukęs kažko kuičiasi spintelės stalčiuke. Apkaušusiai ir nuogai stypsoti scenoje, kur liejasi muzika, sklinda rausva šviesa ir triukšmauja publika, yra viena, tačiau visai kas kita stovėti tyloje po visa eile lempučių lubose nepažįstamo žmogaus miegamajame. Mano rankos karo palei šonus, neturiu kur jų dėti. Įsisprendžiu į klubus, kojas sudedu kaip grožio konkursų dalyvė. Truputį nenatūralu, bet nieko geresnio nesugalvoju.

– Ar esi bandžiusi rašo? – klausia jis. Pagaliau randa, ko ieškojo. Buteliukas linksmųjų miltelių.

– Aš nenoriu, bet jūs galit.

Dėl antros taurės būčiau sutikusi ir grandininiu pjūklu pažvanginti, bet nenorėjau darbe prisigerti. Čia pirmą kartą pamačiau amilo nitratą, vartojamą už gėjų klubo sienų. Gal šitas vyrukas gėjus? Striptizo klubo klientai man buvo atvėrę daugybę keisčiausių fantazijų, ir jau žinau, kad yra kelios dešimtys pilkų atspalvių.

Radijo laidų vedėjas išsineria iš šilkinių apdarų ir liepia man įsitaisyti ant lovos keturpėsčia, nusisukus į veidrodinę spintų sieną. Iki šiol jis man buvo tik kartą palietęs šlaunį ir porą kartų paėmęs už rankos, tačiau netrukus pamatau, kad jis bodisi liestis kūnais. Su vyrais klube nėra ko nė lyginti, nes ten visi nori laikyti tau už rankos, tarsi per pasimatymą. Kartais net pakviečia į kiną. Bet šitas – ne. Jis atsiklaupia ant lovos už manęs ir apžergia mano kojas, stengiasi prie manęs neprisiliesti.

– Išriesk užpakalį, kad galėčiau gerai matyti.

Darau ką liepiama, bet jis į mano užpakalį nežiūri. Apskritai į mane nežiūri. Jis spokso į save veidrodyje ir smaukosi. Ranka persibraukia glotnius plaukus ir įtempia krūtinės raumenis.

– Pasilaižyk lūpas. Suglausk krūtis, – paliepia neatplėšdamas akių nuo savęs veidrodyje.

Prieš pat išsiliedamas jis čiumpa nuo spintelės buteliuką, giliai įtraukia, kad net akys ant kaktos išvirsta, ir griūva ant šono kaip maišas. Truputį pasitraukiau, kad čiurkšlė pataikytų ne man ant nugaros, o ant lovatiesės. Ištraukiu iš po jo kojas ir paėmusi iš jo rankos buteliuką pastatau ant spintelės, kad neišsibertų nuodai. Vyras greitai atsipeikėja ir nusišluostęs per smakrą nutįsusias seiles nusišypso.

– Nuostabu. Man patiko.

Išeinant tarpduryje davė nemažai arbatpinigių. Sumokėti už studijas.

Praėjusi pro durininką žengiu į gatvę ir pakėlusi galvą į dangų pamatau grakščiai besisukančias ankstyvos žiemos snaiges. Jos suvirpina širdį. Man patinka pirmasis sniegas Niujorke, kol žiema dar neįsibėgėjusi, nes paskui gatvėse pažliunga purvinas sniegas. Pirmoji pūga Niujorke – pasakiškas reginys, visą miestą trumpam apgaubia balta tyla ir ramybė.