25 skyrius

Apsilankiusi nuostabiame vieno aktoriaus spektaklyje „Postpornomodernistė“, susipažinau su spektaklio kūrėja ir buvusia pornografijos pasaulio žvaigžde Ane Sprinkl. Mane sužavėjo jos indiškos veido puošmenos, blizgučiai ir sarkastiškas pasišaipymas iš vaginos, todėl mudvi greitai susibičiuliavome. Anė – tikra revoliucionierė. Ji supažindino mane su nauju bruožu – nesigėdyti savęs. Taip ji buvo pagelbėjusi jau daugeliui žmonių.

Vaikščiodama pietauti su Ane, susipažinau su kitais žmonėmis, kurių darbas apėmė dvi sritis – meno ir sekso. Dauguma jų už mane gerokai garsesni (jie galėjo didžiuotis prisiminimais apie Robertą Mapletorpą), bet aš irgi turėjau keletą deimančiukų savo karūnoj. Buvau devyniolikmetė su tatuiruote ant lyties organų, ką tik grįžusi iš Brunėjaus princo haremo. Šitaip Anė pristatydavo mane draugams.

Pas Anę dirbau modeliu ir nusifotografavau jos leidžiamų postmodernistinių kortų „Pin-up Pleasure Activist“ paveikslėliams. Šios nuotraukos kilstelėjo mane aukštyn, į dievaitės modelio darbą, kartais net su labai garsiais menininkais. Čia įgijau vertingos patirties, dirbau su įkvėpimu, bet kartais tekdavo pasijusti ir išnaudojamai, panašiai kaip vidurinėje, kai vienas mokytojas imdavo man masažuoti pečius, o aš negalėdavau liepti jam liautis, nes būdavo gėda. Dabar tos nuotraukos verčia raudonuoti ir susigūžti, bet kai kurios išties gražios, ir džiaugiuosi, kad jas turiu. Rekomenduoju visoms devyniolikmetėms rasti progą nusirengti prieš kamerą ir nusifotografuoti. Pamėginkit. Net jeigu ir manote, kad esate negražios. Nes po penkiolikos metų pažiūrėsite į jas ir pasakysite, kad buvote tikrai žavios.

Savo asmenybę kūriau sulydydama performanso meną, aktyvistų judėjimą ir darbą sekso srityje. Paklausta sakydavau esanti feministė, kovojanti už žmonių seksualines teises. Buvau pornografinio performanso atstovė. Keletą kartų net nuėjau į pasimatymą su Kamila Palja, nes ji tariamai buvo laikoma prostitučių šventąja, tebedirbančia sekso srities dievaite. Tačiau tarp mudviejų niekas nesimezgė, ji man buvo per šiurkšti ir per daug pasileidusi.

Ji smarkiai rūstavo ir purkštavo, o vėliau žurnalui „Playboy“ papasakojo apie pasimatymą, panašų į mudviejų, ir pasiguodė, kad jeigu būtų vyras, veikiausiai tą moterį būtų nudūrusi už tai, kad taip ją erzinusi. Kamila šia taktika rėmėsi kaip pavyzdžiu norėdama parodyti, kad vyrai išprovokuojami elgtis su moterimi žiauriai. O aš maniau, kad mūsų pasimatymas šiaip nenusisekė.

Mano rašomo performanso scenarijus sparčiai rutuliojosi ir netgi nufilmavau keletą jo scenelių. Šiaip ar taip, ta patirtis man priminė laikus, kai padėjau savo draugei striptizo šokėjai nešti sofą. Kai tik pakeldavau sofos galą, kitas nusvirdavo, ir kai jau abi gerai įsikibdavom ir vėl ją pakeldavom, po kelių žingsnių sofa imdavo linguoti į šalis ir vėl tekdavo pradėti iš naujo. Užtrukom gal tris valandas, kol nuvilkom tą daiktą gatve per dešimt kvartalų ir užtempėme laiptais į jos butą. Mano scenarijus buvo visai toks pat. Vos ką nors pataisydavau, kitoj vietoj atsirasdavo spraga. Mačiau, kad jis niekam tikęs, bet neišmaniau, kaip suktis.

Po manim su Lindsiu aukštu žemiau gyveno Penas Džiletas, tas aukštesnis vyrukas iš magų dueto „Penas ir Teleris“. Mudu su Penu buvom seni pažįstami dar prieš man atsikraustant pas Lindsį. Kad atsikėliau į jų namą – dar vienas patvirtinimas, koks mažas šis pasaulis. Peno draugas kompiuterių meistras Kolinas dažnai ateidavo pas mus pavakaroti. Mudu su Kolinu susidraugavom ir iki šiol esam artimi bičiuliai. Atrodė, lyg gyventume bendrabuty. Dėl kompiuterio bėdų ar tempdama padėklą, pilną sumuštinių su tunu, lipdavau apačion pas Koliną, o paskui grįždavau atgal, svetainėje nustumdavau į šalį kilimą ir mokydavausi su Lindsiu dvigubo žingsnelio.

„Atpalaiduok ranką, princese, – sakydavo Lindsis. – Atrodo, lyg galynėčiausi su aligatorium.“

Lindsis man buvo kaip pakaitinis tėvas. Jis ne tik išmokė mane šokti, bet ir patvarkė mano rėkiantį drabužių stilių. Mano spintą jis vadino Viktorijos laikų kekšės skudurynu, o apie mano apavą vos ne kasdien sakydavo, kad „su tokiais bateliais Džekė Kenedi būtų numirusi iš siaubo“. Jam vis primindavau, kad mano drabužiai buvo pirkti prostitutės, o ne pirmosios šalies damos karjerai. Jis atkirsdavo, kad tai tik dar kartą patvirtina mano vaizduotės menkumą, jei čia įžvelgiu tokius ryškius karjeros skirtumus. Kartais, žiūrėk, vėl apsiaunu pigius kekšiškus batelius, bet nuolatinės Lindsio pamokos vis dėlto smarkiai kilstelėjo mano mados suvokimo kartelę. Dar jis išmokė mane tvarkytis namie, tempėsi kartu į sporto salę ir vertė nors retsykiais namie gamintis valgyti.

Anksčiau ar vėliau net ir pornografinių performansų artistei ar feministei aktyvistei, kovotojai už seksualines teises, tenka pažvelgti tiesai į akis. Prabėgo metai, kai grįžau iš Brunėjaus. Per tuos metus kas mėnesį keičiau plaukų spalvą, parduotuvėje „Barneys“ nusipirkau šešiolika porų aukštaaulių ir visą „Louis Vuitton“ lagaminų komplektą (visai ne Patės Smit stiliaus). Ištisus metus pirkausi dizainerių džinsus, pietaudavau su draugais restoranuose ir mokėjau už juos, miegojau prabangiuose „Pratesi“ pataluose ir laksčiau po sendaikčių turgavietes ieškodama antikvarinių baldų, kurių man visai nereikia.

Tokią prabangą leidau sau ne viena. Šitaip gyvena visos Brunėjuje pabuvusios merginos. Įtikinėjau save, kad, palyginti su jomis, aš tik nuskurdęs Vorenas Bafetas. Iš retų telefoninių pokalbių su Delija teko sužinoti, kad vos tik Los Andželo merginos grįžta namo iš Brunėjaus, iš karto lekia į Beverli Hilso saloną „Mercedes-Benz“ ir perkasi patį brangiausią automobilį, dažniausiai kreminės spalvos su rusva odos apdaila. Visos šluoja L. V. lagaminus, tad kodėl aš negaliu? Juk tai tas pat, kas ir kepaliukas duonos ar butelis pieno, ar ne? Po metų švaistūniško gyvenimo šulinėlis neišdžiūvo, bet dugnas jau buvo matyti.

Pasirodymas Formano spektaklyje atvėrė man visas duris – jeigu tinkamai pasinaudosiu nusišypsojusia laime, tikėtina, kad mano aktorinė karjera gali įsisiūbuoti. Ką darytų Patė Smit? Ogi ryžtingai iškeltų galvą, pasiimtų, kas jai priklauso, ir dar visiems išspardytų užpakalius. Jos nekęstų, ją mylėtų, visi ją matytų ir niekas jos nepamirštų.

Bet vos prisėdus apmąstyti savo galimybių vis kas nors, žiūrėk, ima ir sukliudo, o aš pradedu nenustygti vietoje. Nesu nusiteikusi griebti, kas po ranka pakliuvo. Viskas nusibosta, reikia pailsėti. Kur dingsta mano nenumaldoma savimeilė? Laikui bėgant sumenksta ir išnyksta. Bandau rasti plyšelį, pro kurį ji paspruko, tikėdamasi skylę užlopyti ir vėl įsikrauti energinio užtaiso, kuris vidurinėje kiekvieną šeštadienio rytą mane varydavo sėsti į autobusą ir lėkti į Niujorką mokytis vaidybos ir šokti. Gerai apsidairiusi pamatau, kad tų skylių – gyvas velnias, ir nežinia, kurią pirmiausia lopyti.

Kaip rašytoja aš niekam tikusi. Ištisomis valandomis žiūrėjau per televiziją Eimės Fišer teisines laidas ir ėjau pasivaikščioti į Kolumbo aikštę. Vieną ne tokią tingią dieną nupėdinau pasidairyti į dangoraižį „Empire State“. Jį matydavau pro savo namų langą. Taigi vieną rytą apsivilkau senovinį odinį lietpaltį ir nuėjau į jį paslampinėti.

Pakeliui į dangoraižį turėjau praeiti pro parduotuvę „Macy’s“. Nieko negalvodama suktelėjau į šoną ir nudrožiau tiesiai į ją. Patraukiau į vyrų skyrių ir, nuėjusi prie parfumerijos lentynų, susiradau buteliuką kvepalų „Egoiste“. Tai Robino kvepalai. Paėmiau mėginėlį ir pasipurškiau abiejų rankų riešus, palaukiau, kol išgaruos spiritas, o tada pakėlusi prie nosies pauosčiau. Pajutau virptelėjimą, silpną, bet neginčijamą.

Pačiame dangoraižio „Empire State“ viršuje žvelgiau į miestą pro metalinį tinklą monetoms ar kitiems žioplių numestiems daiktams sugauti. Miestas iš viršaus atrodo it baisus žiurkių knibždėlynas, apneštas suodžiais ir išmargintas įdubų. Vėl priglaudžiu riešą prie nosies ir kažkodėl mėginu prisiminti Robino mėgstamą priežodį „šaunuolė“. Nesmagu, kai su tavim bendrauja kaip su penkiamete ar šuneliu, bet man vis tiek patiko. Tarsi koks pripažinimas, kone meilė. Ar net pergalė.

Niujorke aš labiau panėšėjau į tikrąją aš, o Brunėjuje buvau ta, kuri turi daugiau tikslų. Jaučiausi galinga. Ten man nereikėjo bijoti tokių dalykų kaip nusivylimas, kad mano rašoma pjesė patirs visišką nesėkmę. Ten nereikėjo darytis aborto ar neapgalvotai skaudinti žmonių. Nereikėjo stengtis gauti gero vaidmens, o paskui vis tiek nusivilti. Net jeigu mano veikla Brunėjuje ir buvo pavojinga, taisyklės buvo paprastos, o tikslas lengvai pasiekiamas.

Per tuos metus, kai grįžau namo, iššvaisčiau galybę pinigų, nes buvau prie jų pripratusi. Netgi susikūriau pasaulį, kuriame jų reikia stebėtinai daug. Sekso industriją lydi daug vilkduobių, ir aš į vieną iš jų įkritau. Dėl tos priežasties gan dažnai pasiryžusios mokytis striptizo šokėjos tikslas tampa mitu. Aišku, ne viena striptizo šokėja ima mokytis aukštojoje, bet veikiai mokslai nustoja ją dominti. Socialinių žinių laipsnis per žemas, kad gautum darbą pagal specialybę, be to, už jį nepasiūlys tiek, kiek gautum grynaisiais išėjusi iš naktinio klubo.

Tačiau ne viską lemia vien pinigai. Dar reikia tapti asmenybe, kuri kiaurą dieną galėtų rangytis klientui ant kelių ar gulėti pamiršta juodo šilko pataluose princo miegamajame šalia darbo kabineto. Ši asmenybė turi būti seksualesnė, drąsesnė, aistringesnė ir neabejotinai ne tokia jautri skausmui nei tikroji tu. Jeigu ji ne tokia, vadinasi, tu per mažai stengeisi ją tokią sukurti. Tad gal retsykiais, kai nedirbi, tau reikia tą asmenybę lankyti. Sakykim, savaitgaliais, kai tau nesmagu bendrauti vakarėlyje su svečiais, kai draugas užgauna tau jausmus ar kai nuėjusi į pasimatymą jautiesi pažeidžiama. Ir tada pamatai, kad ta begėdė striptizo šokėja, ta šiuolaikinė mergina pagal iškvietimą tau iš tiesų padėjo. Galbūt tau tereikia dažniau ištraukti ją į dienos šviesą.

Intymių paslaugų darbas pavojingas. Aišku, dėl suprantamų priežasčių. Moterys pasmerkiamos visokiausiam išnaudojimui – paprastų sąvadautojų ir net tokių save šlovinančių ir kostiumuotų, save vadinančių klubų savininkais. Mes tampame lengvu smurtaujančių vyrų taikiniu. Mums kyla pavojus užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis. Bet didžiausias ir skaudžiausias pavojus kyla dėl to, kad jau nebejaučiame skirtumo tarp tos susikurtosios darbui skirtos asmenybės ir tikrosios savęs. Ir ta mergina, kuri viešumoje taip profesionaliai kraiposi su raištukinėmis trumpikėmis, tikram gyvenime nemoka priimti elementariausių sprendimų. Bet tik duok jai pasireikšti, ir ji jau žinos, ką toliau daryti. Juk ji – striptizo šokėja. Duok jai valią, ir ji parodys, ką gali. Toks jos darbas.

Tačiau tąkart nieko neįrodinėjau. Nusprendusi grįžti į Brunėjų, raminausi išleidusi visus pinigus ir pamiršusi kelionę į Paryžių. Sulakstysiu dar sykelį į Brunėjų ir viskas jau bus kitaip. Aplankysiu Paryžių, grįšiu namo, rasiu gerą agentą ir netrukus puikuosiuosi gatvių afišose. Mano pavardė mirgės kino ekranuose, bus rodoma pirmosiose titrų eilutėse. Įtikinėjau save, kad pasiilgau Robino, kad tinkamai su juo neatsisveikinau. O dabar žvelgdama į praeitį suprantu, kad iš tiesų ilgėjausi ne Robino, o merginos, viršutiniame viešbučio aukšto numeryje iš balkono žvelgiančios į Kvala Lumpūrą, besimėgaujančios sėkme ir kiaurą dieną neturinčios ką veikti, tik svajoti.

Kol kroviausi daiktus, Kolinas užlipo pas mane iš Peno buto ir paskutinę minutę dar spėjo patvarkyti mano kompiuterį. Prieš kelis mėnesius jis įkalbėjo mane nusipirkti naujos kartos nešiojamąjį. Kolinas nėrėsi iš kailio, kaip kuo greičiau ir geriau sutvarkyti naują daiktą, kad galėčiau iš Brunėjaus siųsti elektroninius laiškus. Baiminausi, kad muitinėje jo iš manęs neatimtų, bet vis tiek verta pabandyti.

– Kaip manai, ar aš teisingai elgiuosi? – paklausiau Kolino.

Kaip tikras pragmatikas jis atsakė:

– Tikrai taip. Kiek moterų priemiesčiuose visą gyvenimą kankinasi, kad koks mulkis numestų joms grašį. O tu savo bausmę priimi iškelta galva. Susižerk pinigus ir galėsi elgtis su jais kaip tinkama. Šįkart pasistenk išsiaiškinti, ko iš tavęs norima, ir atrasi aukso gyslą.

Mums kalbantis, Kolinas visą laiką neįtikimai mikliai spaudinėjo klavišus ir dar bendravo telefonu su klientais.

– Žinai, mane siutina, kad princas perka iš tavęs tiek nedaug, nors tu gali pasiūlyti jam gerokai daugiau, – pareiškė jis. – Na, turiu galvoj, galėtų pasakyti: „Parašyk iki antradienio pjesę ir pastatyk ją penktadienio vakarui.“

– Ne visi norėtų žiūrėti mano spektaklį.

– Betgi vis tiek, pinigų jis turi. Kokia nuobodybė.

– Tikrai. Baisi nuobodybė.

– Ar galėtum kurti mintyse noveles, kol kiurksosi vakarėliuose?

Susimąsčiau. Man nė galvon netoptelėjo, kad galiu rašyti noveles. Ta mintis man patiko. Būtų visai neblogai.

– Nežinau. Galima pamėginti. Pradėčiau nuo trumpo apsakymo.

– Pamėgink. Kol sėdėsi vakarėlyje, apmesk viską mintyse, paskui grįžusi į namelį parašyk kompiuteriu ir atsiųsk man elektroniniu paštu. Neleisk laiko nuobodžiaudama.

Lėktuvas pakilo, ir aš žiūrėjau iš aukštybių į savo smaragdų miesto bokštų, mąžtančių it vaikiški žaislai, smailes. Nusistačiau laikrodį Singapūro laiku. Būna lengviau keliauti, kai iš karto nusistatai laikrodį vietos laiku. Visą gyvenimą svajojau nukeliauti į Niujorką ir tapti aktore, o štai dabar Niujorkas plyti apačioje – vis mąžta ir nyksta kartu su šeima, nutrūkusiomis draugystėmis ir pasiūlymais imtis konkrečių aktorinių darbų. Kažkodėl labai troškau, kad jis kuo greičiau išnyktų iš akiračio ir prieš mane atsivertų dvidešimt valandų mėlyno dangaus.