17 skyrius

Vidury dienos į mano duris pasibeldžia apsaugininkas ir praneša, kad man liepta pasipuošti vakarine suknele. Iki šiol per viešnagę Malaizijoje Robinas mane kviesdavo tik nakčiai, tad šįkart pasirodė keista. Įžengusi į liftą matau, kaip apsaugininkas nuspaudžia mygtuką, keliantį ant stogo. Krūtinėje panika. Per daug visko žinau, ir dabar norima manęs atsikratyti. Bet nieko negaliu padaryti. Įkliuvau. Jaučiuosi kaip vaikinas filme apie gangsterius, kai žinodamas, kad tuoj bus nužudytas, nebeturėdamas kitos išeities jis vis tiek sėda į automobilį su žudiku. Galvoje ima šmėžuoti antraštės:

ATSTUMTA NEPAKLUSNI MEILUŽĖ NUSIŽUDO – NUŠOKA NUO VIEŠBUČIO STOGO MALAIZIJOJE.

AMERIKOS PROSTITUTĖS MIRTIS NUO NARKOTIKŲ PREKEIVIŲ RANKOS. NELAIMĖ „HILTONO“ VIEŠBUTYJE KVALA LUMPŪRE.

ATOSTOGAUDAMA PIETRYČIŲ AZIJOJE DINGO MERGINA IŠ DŽERSIO.

Bent jau mirsiu vilkėdama vakarinę suknelę. Tačiau nuo stogo manęs niekas nenustūmė. Priešingai, keldamas baisius vėjo gūsius, kilimo aikštelėje manęs laukė sraigtasparnis. Pirmą kartą gyvenime teko skristi sraigtasparniu ir piloto paduotos ausinės sugadino mano per penkias minutes pasidarytą puikiausią šukuoseną. Turbūt buvau panaši į Hičkoko filmų heroję, kai pramoniniams ventiliatoriams pučiant šiltą orą mergina ropščiasi į filmavimo aikštelėje iš putplasčio supiltą kalną, o vakarinė suknelė vejasi jai aplink kojas.

Skridom juokingai trumpai. Žmogaus voro šuolis nuo vieno namo stogo ant kito. Bet, žvelgdama į apačioje patvinusį mašinų srautą Kvala Lumpūro gatvėse, supratau, kad trys minutės skrydžio sraigtasparniu prilygtų trims valandoms automobiliu. Skrydis sraigtasparniu, kelionė iš oro uosto ir atgal, vaizdas pro viešbučio langą – tai viskas, ką teko pamatyti viešint Kvala Lumpūre. Neteko uostyti restoranų virtuvių kvapų siaurose gatvelėse, nusipirkti šaliko iš gatvės pardavėjo, užsisakyti puodelio arbatos, net užkelti kojos ant Malaizijos šaligatvio, išskyrus tą trumpą ruoželį nuo automobilio iki viešbučio durų, ir tai viso labo tik du kartus. Ir buvau Malaizijoje, ir nebuvau. Gyvenau Borneo saloje, ir negyvenau.

Kitoje sraigtasparnio aikštelėje mane pasitinka du apsaugininkai su veidrodiniais akiniais. Jie nuveda mane į kito viešbučio numerį. Šitie apartamentai be galo, be krašto. Taisydamasi plaukus dairausi po kambarį, nusiteikusi dar vienam ilgam laukimui. Atsisukusi kitam kambario gale pamatau ant kušetės sėdintį sultoną. Išsigandusi, kad esu ne viena, net strykteliu ir vos nesuklykiu iš išgąsčio.

– Kaip tau patinka mano šalis? – klausia sultonas, plekšnodamas delnu į kušetę šalia savęs.

Robinas manęs irgi to klausė.

Aišku, dabar mes ne jo šalyje, bet suprantu, ką sultonas turi galvoj. Pasaulis – jo austrė, kur žengsi, ten jo valdos. Tik ne taip, kaip apdainavo Džonas Lenonas.

Atrodo, jis sėdi kitame futbolo aikštės gale. Priešais jį ant kavos staliuko stovi dailus paauksuoto porceliano arbatos komplektas. Atsisėdus šalia jo, sultonas paprašo vadinti jį Martinu ir pats ima pilstyti arbatą. Su Martinu kalbėtis daug paprasčiau nei su Robinu. Martinas dėmesingas ir linksmas, besišypsantis veidas ne toks rimtas kaip atvaizduose ant banknotų. Mes išgėrėme po puodelį arbatos ir jau įpusėjome po antrą, o tada jis vedasi mane į miegamąjį. Brunėjaus sultono apartamentai, kuriuose jis mane priėmė, dešimt kartų didesni už namą, kuriame dabar gyvenu. Net popiežius nedrįstų svajoti apie tokią prabangą.

Vis dėlto esu perleista kitam. Tačiau ilgiau pagyvenusi Brunėjuje supratau, kad tai veikiau komplimentas nei įžeidimas. Tam tikru požiūriu buvau lyg duoklė, brolio atsidėkojimo broliui, meilės ir pagarbos išraiška. Esu Robino dovana.

Jau vien iš bučinio galėjau pasakyti, kaip stipriai Martinas skiriasi nuo Robino. Ne toks susivaržęs, ne toks reiklus ir ne toks veidmainingas. Jųdviejų skirtumą geriausiai galima būtų paaiškinti tokiu pavyzdžiu: Robinas reikalaudavo jį mylėti, o Martinui užtekdavo, kad pačiulptum jo pasididžiavimą. Jis mandagiai paprašė manęs tos paslaugos, bet prieš tai liepė nusirengti, pavaikščioti pirmyn atgal, apsisukti ir truputį pašokti. Po visko, pareiškęs, kad brolis turi neblogą skonį, jis linksmu veidu pasiuntė mane atgal į sraigtasparnį.

Daugiau sultono nebemačiau, bet po to karto buvo daug smagiau žiūrėti į jo veidą ant Brunėjaus dolerių. Vėliau dainininkė Andželika, kurią mylėjo princas Sufris, man pasakojo, kad neturėčiau krimstis, jog nebuvau pakviesta antrąkart. Iš tiesų turėčiau džiaugtis, kad apskritai teko garbė susipažinti su sultonu. Dar ji minėjo, kad paprastai sultonas niekada su merginomis iš Vakarų nesidulkina, o jeigu taip ir nutinka, niekada jų nepasilieka.

Vakare Robinui magėjo sužinoti, ar patikau Martinui. Jis atrodė it mažas vaikas, trokštąs tėvo įvertinimo. Robino akyse matyti nuolatinis alkis. Toks alkis, kurio neįmanoma pasotinti, kurio genamas jis galėdavo kasnakt iki penktos ryto dulkinti vieną po kitos merginas ar pirkti vieną po kito mazerečius.

Robinas panašus į alkoholiką prie uždaromos gėrimų parduotuvės, į žmogų, kuris gavęs visko, ko trokšta jo širdis, vis tiek jaučiasi ne viską pasiekęs. Jau ne kartą man teko įtarti, kad nors ir kaip stengiasi linksmintis, vis dėlto nemoka iš širdies džiaugtis ir atsipalaiduoti. Patenkinti jo apetitą neužtektų nė viso pasaulio merginų ar automobilių.

Gulėdama Robino glėbyje sapnavau, kad aš – sultonas. Na, ne visai sultonas, o vyras.

Esu vyras ir įžengiu į klubą „Kit Kat“ Penkiasdešimt antrojoje gatvėje, praskleidžiu storas sidabrinės folijos užuolaidų juostas ant durų, praeinu pro veidrodines kolonas ir pasuku už kampo. Įsitaisęs ant minkštasuolio atitvertoje erdvėje palei sieną, užsisakau šokėją, bet jos veido nematau, tik jaučiu nuo jos sklindantį karštį. Net nustembu, kai ji nuoga raitosi man ant kelių. Sapne išsigąstu jos minkšto kūno. Ir pamanau: juk galima nusipirkti merginą, šiltą ir švelnią kaip aksomas.

Anksčiau to nesuprasdavau. Iki šiol niekaip nesupratau, kaip galima norėti nusipirkti merginą, bet sapne buvau labai patenkinta, kad esu vyras.