1 skyrius

Tą pačią dieną prieš išvykdama į Brunėjų, tempdama žalią gėlėtą lagaminą, metro traukiniu nuvažiavau į medicinos centrą „Beth Israel“. Pastarąjį kartą vilkau lagaminą, kai krausčiausi iš Niujorko universiteto Haideno bendrabučio. Susikrovusi į jį visą mantą, nutempiau į liftą, iš jo nuboginau per šaligatvį į taksi ir nuvažiavau į Žemutinį Ist Saidą, kur vieno mano draugo draugė nuomojo kambarį. O prieš tai mama padėjo iškrauti iš jo koledžui skirtus rudeninius drabužius, stiklainius uogienės su užrašais ir užtraukiamus plastikinius maišelius su namie keptais šokoladiniais sausainukais. Taigi kaskart atsegusi lagaminą, kad jį iškraučiau, randu jame vis naujų kruopščiai apgalvotų planų, o kai imu dėti į jį daiktus, būnu pasirengusi kur nors bėgti.

Užtempiu lagaminą tris laiptelius, pailsiu, vėl tempiu tol, kol laiptų viršuje pamatau šviesos stačiakampį į linksmą Keturioliktosios gatvės šurmulį. Visa marškinėlių nugara po žieminiu paltu jau šlapia nuo prakaito. Nemaniau, kad būsiu tiek daug prisikrovusi. Kelias valandas stypsojau prie drabužių spintos vildamasi, kad aplinkui krintant žvaigždutėms joje stebuklingai atsiras auksu tviskanti nuostabaus grožio suknelė ir ja vilkėdama išdidžiai eisiu pro duris, laikomas man būrio mėlynųjų strazdų. Po galais, aš eisiu į karališkąjį priėmimą. Juk keliauju susitikti su princu. Negi mano krikštamotė fėja iš tiesų bus palikusi mane tik su šiomis keliomis apgailėtinomis suknelėmis? Ko gero, taip.

Galiausiai nusprendžiau pasiimti du dailius kostiumėlius su sijonais, tris šešto dešimtmečio mados vakarines sukneles, visą glėbį apatinio ir viršutinio trikotažo, dvi hipiškas vasarines sukneles, porą šiltų odinių kelnių ir kelias poras žvilgančių šiltų subraukiamų kojinių. Šie ne visai tinkamai parinkti drabužiai sveria velnioniškai daug. O gal tai kaltės jausmas, kurį tampausi širdyje, norėdama užmaskuoti savo pabėgimą – netrukus paliksiu pasiligojusį tėvą, išmainiusi jį į nuotykingą kelionę svečion šalin. Kad ir kaip ten būtų, man reikia išmokti keliauti neapsikrovus daiktais. Pasukusi ligoninės kryptimi susiliejau su minia pėsčiųjų ir kolektyvinio tikslo nešama leidausi pirmyn.

Tėvui turi operuoti skrandžio išvaržą. Tai liga, kai įplyšus diafragmai dalis skrandžio patenka į krūtinės ląstą ir užspaudžia stemplę. Kyla pavojus, kad užspaudus skrandį gali sutrikti kraujo apytaka. Skrandžio išvaržą dažniausiai įsitaiso nutukėliai arba daug streso patiriantys žmonės. O tėvui tinka abu dalykai. 1991 metais skrandžio išvaržos operacijos buvo sudėtingos ir labai pavojingos, nes tekdavo daryti didelį pjūvį – nuo krūtinkaulio per šoną iki nugaros. Buvau pažadėjusi mamai padėti budėti prie tėvo, bet, gavusi pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje, buvau priversta savo pažadą atšaukti.

Troškimas nuolat kur nors lėkti – genetinė neišvengiamybė. Biologinė mama buvo pavadinusi mane Marija pagal Brodvėjaus miuziklo „Nusidažyk vagoną“ dainą „Vėjo vardas Marija“. Gal ji jau tada žinojo, kad netrukus ją paliksiu ir išskrisiu „Boingu 747“. Tas vardas man neprilipo. Mane įsivaikinusi motina niekuo nesekdama davė man Džilės Loren pavardę – tiesiog šita jai labai patiko. Iš prigimties būdama tragiškos sielos, motina manė, kad tas vardas man, jei prireiks, tiks kaip sceninis slapyvardis. Taip ir atsitiko.

Tegu iš pradžių ir buvau gavusi vardą vėjo garbei, iš tiesų esu gimusi po trigubu ugnies ženklu, esu šilumos ir saulės vaikas. Gimiau 1973-iųjų rugpjūčio vidury, Hailand Parke, Ilinojaus valstijoje. Abortų legalizavimo įstatymas „Roe v. Wade“ buvo priimtas 1973 metų sausio 22-ąją, vadinasi, mano biologinė motina jau buvo beveik tris mėnesius nėščia, o būsimų permainų priešaušris buvo dar tik pradėjęs šildyti ją ir žiemos šalčių sukaustytą Čikagą. Nežinau, ar ji galvojo apie abortą, kai jos liaunam šokėjos kūnui nesuvaldomai pampstant ir storėjant nerūpestingas nutrūktgalvis jos vaikinas vieną dieną sėdo į bendrą jų automobilį, išlėkė rytų kryptimi ir nebegrįžo. Nuo atšiauraus vėjo pažliugęs sniegas gatvėse apsitraukė ledu, šaltis gnaibė nepridengtą odą, o jos kūnas nuo augančio nėštumo darėsi vis sunkesnis ir pažeidžiamesnis.

Už septynių šimtų mylių paprastame, neištaigingame bute, įsikūrusiame priešais Šventojo Barnabo ligoninę Vest Orindžo mieste, Naujojo Džersio valstijoje, jaunas biržos makleris su žmona apraudojo bevaikę savo dalią. Tai buvo abejotinų įsivaikinimų, slaptų bylų ir, kaip tėvas mėgdavo sakyti, „neaiškaus verslo“ metas. Tėvai kreipėsi į teisės specialistą, kuris pažinojo žmogų, o tas – Čikagoj gyvenančią nėščią merginą, norinčią atiduoti būsimą savo kūdikį įvaikinti. Vėliau tas teisininkas buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą už nelegalią įvaikinimo veiklą, nes įstatymas draudžia tarpininkauti perkant ir parduodant kūdikius.

Nelegalioje rinkoje kūdikiai atsieidavo labai brangiai. Tėvai nebuvo turtingi, bet beviltiškai troško turėti vaikų. Mito pačiu pigiausiu maistu, avėjo senais batais ir laukė. Jie laukė, o jų kaimynai leido vandenį į vaikiškus pripučiamus baseinėlius. Jie laukė, mama išdidi vaikščiodavo po kūdikio sutiktuvių vakarėlius ir grįždama namo mėtydavo į šiukšliadėžę vaikiškus buteliukus su saldainiais. Tėvai laukė nedrįsdami kalbėti šia tema, užtat diskutuodami apie akcijų rinką, tenisą, apšnekėdami kaimynus, kol galų gale tas teisininkas jiems paskambino ir liepė sėsti į lėktuvą, nes jau gimusi jų dukrelė. Tuo metu mama dirbo socialine darbuotoja, ji prisiekė tądien nėjusi į darbą ir girdėjusi, kaip suskambėjo telefonas, nes buvo sunegalavusi dėl kažkokių nepaaiškinamų pilvo skausmų – psichologinio pobūdžio sąrėmių.

Dvejus metus gyvenome visi drauge tame mažame ankštame kambario butuke, kol tėvo verslas atsigavo ir jie pagaliau įstengė nusipirkti nuosavą namą gretimam miestely, trokštamam rajone su puikiomis valdiškomis mokyklomis. Augau aplinkoje, kur ortodontinis gydymas buvo privalomas, o per šešioliktąjį gimtadienį buvo itin rekomenduojama dovanoti plastinę nosies operaciją.

Ankstyvoji vaikystė buvo glaudaus mudviejų meilės ryšio su tėvu pavyzdys. Labiausiai jį džiugino graži išvaizda ir asmeniniai laimėjimai, todėl ne pagal savo metus stengiausi būti pavyzdinga mokinė, atletiška sportininkė ir muzikali – visokia, kad tik jam įtikčiau. Jeigu kada kas nepasisekdavo, suvaidindavau ar apgaudavau. Tėvas beprotiškai mylėjo mažąją savo bičiulę, o man jis buvo pasaulio valdovas. Kasdien ant laiptų laukdavau, kada sugirgždės garažo vartai, ir bėgdavau jo pasitikti, vos tik jis išnirdavo iš už kampo, visas rimtas, žvilgančiais batais ir „Brooks Brothers“ eilute.

Apie biologinę motiną tėvai man buvo minėję tik vieną dalyką. Sakė ją buvus baleriną. Biologinę motiną vaizduotėje piešiau kaip mažosios šokėjos, besisukančios muzikinėje dėžutėje su aksominiu dangteliu, kopiją – tik gyvą ir įprasto dydžio. Plastikinė mano balerina turėjo mažulytį šviesiai rudų plaukų kuokštelį ir plonytes kaip dantų krapštukai galūnes. Ji niekada nepargriūdavo, niekada nenuleisdavo rankų. Įsivaizdavau biologinę mamą klasikinės arabeskos stovėsena, apsigaubusią baltu tiuliu, su žėrinčių snaigių lankeliu plaukuose.

Būdavo, stipriai pasuku raktelį ir pasigirsta pirmieji „Gulbių ežero“ akordai, iš pradžių dukart spragtelėdavo, paskui muzika liedavosi lėtai, lengvai, kol visai nutildavo. Besiliejančiai melodijai maždaug įpusėjus, mažoji balerina imdavo suktis reikiamu greičiu, o tada ir aš, iškėlusi aukštyn rankas, imdavau suktis kartu su ja. Nei per greitai, nei per lėtai, kaip tik taip, kad mūsų judesiai tobulai sutaptų.

Mane įsivaikinusios motinos prisiminimas iš to meto atminty liko kaip neaiškus, išsiliejęs vaizdinys su ilgais raudonais nagais. Jos ranka tepa man nosį cinko oksidu, dalija sūrius riestainiukus ir pyragaičius su kremo įdaru. Virtuvėje ji tikras Sizifas. Turbūt tokia visų motinų dalia – dirbti kasdienius darbus ir pasmerktai likti nematomoms. Galvoju apie tai dabar, stebėdama drauges, bėgiojančias aplink baseiną paskui savo jauniklius su ekologišku kremu nuo saulės rankose.

Nesu tikra, kad tai gryniausia tiesa, bet, kiek pamenu, į visus mano naktinius šauksmus susapnavus košmarą dažniausiai atsiliepdavo tėtis. Jis šluostydavo man nuo kaktos prakaitą ir glostydavo, kol vėl užmigdavau. Tėvas su užsidegimu treniravo amerikietiškojo futbolo ir mažojo beisbolo komandas. Ne kas kitas, o tėvas nuvežė mane į Linkolno pramogų centrą pažiūrėti „Gulbių ežero“ ir supažindino su pasauliu, kuriame jaunos mergaitės pleveno po sceną kaip ryškios baltos snaigės.

Spoksojau į prožektorių apšviestas sniego baltumo balerinas ir troškau atsidurti tarp jų. Žiūrėjau į balerinas ir, rodės, supratau, kodėl mane pagimdžiusi motina atidavė įvaikinti. Kad būtum tokia lengva, privalai daug ko atsisakyti. Visai pateisinama, kodėl reikėjo atiduoti kūdikį – tik šitaip amžinai liksi tokia švytinti, tokia laisva.

Žmonių minia išspjovė mane prie gydymo centro „Beth Israel“ durų. Neturiu krikštamotės, galinčios parūpinti man akį veriančių vakarinių suknelių, užtat bent turiu motiną, kuri įpūtė man drąsos. Jau nuo šešiolikos metų, kai pirmąsyk išgirdau dainą „Velykos“ ir nusprendžiau, kad Patė Smit1 yra visų gerų ir teisingų darbų barometras, susidūrusi su sunkumais užduodavau sau klausimą: kaip tokiu atveju pasielgtų Patė Smit? Ji man buvo tarsi didžiausias kriterijus, ar mano priimamas sprendimas teisingas ir pasirinkimas atsakingas. Turėdama apsispręsti, ar priimti pasiūlymą dėl darbo Brunėjuje, pasvėriau visus už ir prieš. Ar važiuoti, ar atsisakyti? Kaip šiuo atveju pasielgtų Patė Smit? Jinai važiuotų. Sėstų į lėktuvą ir nė negrįžtelėjusi per petį skristų į egzotiškus kraštus. Žengdama pro ligoninės duris mintyse jau sėdėjau lėktuve ir jam kylant žiūrėjau į apačioje tolstantį miestą.

Palyginti su kitomis ligoninėmis, šios vestibiulis gan prabangus, tačiau mano akis kliuvo už liūdnų dalykų – nederamo ramunių žiedų džiugumo kioskelyje ir vos įžiūrimos purvo juostos toj vietoj, kur siena remiasi į grindis. Tiesą pasakius, kiekvienąkart, kai eidavau lankyti tėvo, tegu jau beveik pasveikusio, per nugarą vis nubėgdavo šiurpuliukai, o tarpumentę nuo nerimo sutraukdavo mėšlungis.

Sulaukus dvylikos, meilės ryšys su tėvu, kaip ir daugeliui vaikų, baigėsi skausmingai sudaužyta širdimi. Mokykliniai metai ir keleri vėliau prabėgo nuolat kovojant už būvį, kova dažnai baigdavosi smurtu. Man mokantis vidurinėje tėvas be paliovos valgė, kol galiausiai pasidarė storas kaip prekinio traukinio vagonas ir baisiai piktas, o aš, priešingai, nevalgiau ir badavau tol, kol tapau pačiu mažiausiu jo pykčio priepuolių taikiniu. Keleri metai gydymo šiaip ne taip padėjo jam atsikratyti kaltės jausmo, bet jis iškart spjovė į gydymą, vos tik jam buvo imta kalbėti, kad dėl savo nelaimių negalima kaltinti kitų. Sekdamas garsiąja žydų tradicija, jis nuoširdžiausiai buvo įsitikinęs, kad po jo mirties aš visą gyvenimą turėsiu graužtis dėl tokio beširdiško elgesio su tėvu. Šį sentimentą simboliškai gali sutvirtinti dainos „Kažkas nuostabaus“ žodžiai iš muzikinio filmo „Aš ir karalius“.

Operacijos išvakarėse jis man paskambino telefonu ir tarė: „Labas, brangute. Sėdžiu štai ant sofos priešais židinį, žiūriu filmą „Aš ir karalius“, klausausi ponios Tiang atliekamos dainos „Kažkas nuostabaus“ ir galvoju apie save.“

Tėvas turbūt vienintelis toks pasauly, paskambinęs gali guostis, kad klausydamasis kokios nors dainos staiga pagalvojo apie save. Nekenčiu jo už kvailus skambučius, kai man bandoma primesti sentimentus, kuriuos esą turėčiau jam rodyti. „Kažkas nuostabaus“ – meilės baladė apie turintį trūkumų, bet nuostabų karalių, todėl būtų rizikinga sieti savo viltis su šia daina. Na, nebent valdytum šalį ir mokėtum šokti valsą kaip Julijus Brineris2, kitaip, neturint įgimto žavesio, kiltų didelis pavojus smarkiai apsijuokti. Tėvas įsijautė į šią baladės „Kažkas nuostabaus“ nuotaiką, o man turbūt reikėtų pasirinkti dainą „Yra ir bjauresnių dalykų, kuriuos galėčiau tau iškrėsti“ iš muzikinio filmo „Briliantinas“.

Gali būti ir blogesnių dalykų nei pasirinkti darbą, reikalaujantį išvykti į Brunėjų tą dieną, kai tėvui turi daryti operaciją. Brunėjaus sultonatas Pietryčių Azijoje yra šalis, apie kurią sužinojau visai neseniai. Mano būsimo darbo apibūdinimas – sunkiai suprantamas, bet nuvykusi tenai tikėjausi pakliūti į nuotykių pasaulį, susižerti maišą pinigų ir gauti darbdavį, ne ką prastesnį už gražųjį princą. Man tai buvo proga nusikratyti bohemiškos praeities ir dėtis paslaptinga atvykėle iš svečios šalies, gal karališkąja meiluže ar kokio šnipų detektyvo heroje. O iš tikrųjų įtariau pasirašiusi sutartį dirbti lyg ir tarptautinio rango prostitute. Gerai, kad ne blogiau.

Jau buvau įspėjusi tėvus, kad išvyksiu kaip tik šią dieną. Pasakiau gavusi svarbų vaidmenį kino filme, esą jis sukamas Singapūre ir aš turiu tuoj pat išvykti. Kai vėliau jie manęs klaus apie didįjį laimėjimą, ketinau jiems sakyti, kad mano vaidmuo iš manęs buvo atimtas. Savo melą tėvams įsivaizdavau galėsianti pateisinti – gal kada nors mano norai išsipildys ir šis melas taps tiesa. Ką gi, fantazijos apie filmavimąsi Singapūre gal ir neišsipildys, bet netrukus aš vis dėlto tapsiu žvaigžde ir užtemdytos senosios fantazijos niekam nebus įdomios.

Tėvai tikėjo, kad tapsiu aktore, todėl itin stojiškai sutiko žinią apie mano išvykimą. Man dar nespėjus įsėsti į lėktuvą, jie jau ėmė taikytis su kelione. Veikiai aš tapsiu dukra paklydėle, nuolat ieškančia egzotiškų nuotykių, apie kuriuos tėvų aplinkos žmonės nedrįstų nė pagalvoti. Taigi šiandien „Beth Israel“ jie jau laukia, kada atgailaudama grįšiu namo.

Su mama ir teta visos trys kiurksom reanimacijos skyriaus laukiamajame, pakabinusios paltus ant kėdžių atlošų. Mano teta – pasišiaušusi senų laikų hipė, septintą dešimtmetį prasibasčiusi po suodžiais užteršto oro Europos komunas ir nakvojusi ant namų stogų, – šeimoje irgi duktė paklydėlė. Paprastai susitikusios mudvi plepam be atvangos, bet šiandien negalim viena kitai nė žodžio ištarti. Sėdim, spoksom į palubėje kampe pritvirtintą televizorių, rodoma viktorina „Jeopardy“, ir klausomės atsakymų. Mano giminaičiai – didžiuliai šios laidos gerbėjai. Man ji irgi patinka, ypač dzenbudistinė jos argumentuotė. Kiekvienas atsakymas iš esmės yra naujas klausimas. Susirgusi vėžiu ir gulėdama mirties patale močiutė, net ir prišvirkšta morfino, lengviausiai atsakydavo į visą lentelę. Mudvi su teta, susiėmusios už rankų, atsakinėjam vienu balsu.

– Kas yra Tomas Manas?

– Kur yra Panamos kanalas?

Brolio Džonio, kaip visada, nėra. Vėl išsiųstas į kokią nors internatinę mokyklą ir šiuo metu turbūt rezga planus, kur ir kaip užsiauginti haliucinogeninių grybų, ištrūkti iš bendrabučio ir nulėkti į artimiausią grupės „Phish“ koncertą. Mama sėdi ir tyliai skaito. Jos plaukai skoningai padažyti, fluorascencinių ligoninės lempų šviesoje žybsi deimantiniai auskarai. Mama švyti net ir krizei ištikus – ligoninėse, laidotuvėse, paramos grupėse. Ji iš tų, į kurias norėtum atsiremti ištikus bėdai. Vis dėlto nepasakysi, kad nesijaudina dėl tėvo. Rūpestis dėl kitų jai įgimtas. Kai senelė buvo netoli mirties, mama mane mokė, kad net ir ligoninėse turi jaustis kaip namie, privalai žinoti, kur laikomas ledas, nepamiršti pati išgerti vaistų, susidraugauti su seselėmis. Jeigu sėdėsi ir lauksi, kol kas nors paduos stiklinę vandens, gali ir užtrokšti.

Visos trys nuėjom į ligoninės valgyklą suvalgyti ataušusios lazanijos. Sėdim surūgusios, kaip ir dauguma čia grupelėmis susibūrusių užkandžiautojų prie atvėsusių lėkščių. Nuo gydytojų staliuko visą salę perskrodžia garsus juokas. Kaip galima valgyti čia kiekvieną dieną? Prie kvatojančių daktarų staliuko stovi tėvo gydytojas ponas Fosteris. Išvaizdus jaunuolis su juodų plaukų kupeta ir vėžlio kiauto akiniais. Apsidairo po valgyklą; jo žvilgsnis trumpam stabteli prie mūsų staliuko, bet neatpažinęs nuslysta tolyn. Tai vienintelė vieta, kur gydytojai, susidūrę su operuojamo ligonio artimaisiais, gali praeiti pro šalį nė nepasilabinę.

Paseku akimis išeinantį daktarą Fosterį. Kai abu kalbėjomės po operacijos, jo manieros rodė flirtą. (Aišku, labai tiksliai parinktas laikas.) Buvo girdėti silpna, bet neklystama užuomina, kad būtų gerai susitikti kurią nors dieną prie taurelės. Manau, kad kuriuo nors kitu metu paralelinėje visatoje besisukanti Džilė galbūt būtų priėmusi kitokį sprendimą ir žengtelėjusi mažulytį žingsnelį į kairę – pasukusi kitu keliu.

Tą akimirką įsivaizdavau, kad paralelioji Džilė lieka Niujorke ir savo gyvenimą pasuka ne šlovės ir sėkmės ieškojimo keliu, o paklūsta auklėjimo diktatui. Ji priima daktaro Fosterio kvietimą išgerti. Vėliau tampa gydytojo žmona: dailūs apvalumai, nuolatinės teniso treniruotės ir dviejų karatų deimantų žiedas ant piršto. Gyvenimo prasmę ji regi augindama vaikus ir savanoriaudama. Ji skaito madų ir geros virtuvės žurnalus ir verda naminius makaronus, nors pati nuryja vos kelis kąsnelius. Savaitgalius ji leidžia Hamptonuose ir kasmet po dvi savaites ilsisi Karibų salose.

Mano motina spinduliuoja ramybe kaip kankinė, žengianti į ešafotą. Ji buvo susitaikiusi su likimu. Man nė sykio neteko regėti, kad ji bent kaip stengtųsi pabėgti nuo santuokos su despotišku vyru, be atvangos ją niekinančiu. Įdomu, kur sukasi jos paralelinis pasaulis. Ar ji negrįžta mintimis prie esminių gyvenimo kryžkelių ir nesusimąsto? O gal ji mano, kad ten, aukštybėse, kas nors sukioja jos gyvenimo kompaso rodyklę ir todėl ji gyvena taip, kaip likimas suklosto?

Grįžusios po pietų, po kurių mano skrandyje gliurgėjo riebaus sūrio gabalas, radome tėvą bebundantį po nejautros. Seselė perspėjo, kad į pooperacinę palatą galima užeiti tik po vieną, tad pirmoji pas jį nudrožė mama. Ji grįžo po penkiolikos minučių nė kiek nepasikeitusi, tepasakė, kad dabar turinti eiti aš, nes taip prašąs tėvas.

Tėvas buvo dar ne visai atsipeikėjęs. Prie jo buvo prijungta kelios dešimtys vamzdelių ir žarnelių. Atrodė netekęs per dvidešimt kilogramų, ir sulysęs taip greitai, kad oda nespėjo priglusti prie pasikeitusio kūno ir kabojo kaip per didelis drabužis. Toks atrodė sudžiūvęs.

Turiu nuotrauką su tėvu, kai buvau dar visai kūdikis. Jis guli ant lovos, o aš miegu ant jo storo pilvo. Tada jis man atrodė didelis kaip kalnas. Regis, ir dabar menu tą akimirką. Suprantama, tai tik atminties išdaigos, fotografijų ir tikrovės sugretinimas, nes tada buvau kūdikis. Tačiau prisiekiu visais šventaisiais – dar ir dabar pamenu, ką reiškė gulėti padėjus galvą jam ant širdies.

Krauju pasruvusių akių žvilgsnis bėgioja po palatą.

– Skauda, – vos girdimai sunkiai ištaria jis.

– Netrukus pasveiksi.

– Nežinojau, kad taip baisiai skaudės.

Stoviu prie lovos, laikau suėmusi jam ranką, kietai sukandusi dantis ir surietusi kojų pirštus, o laikrodis ant riešo rodo: jau prieš dešimt minučių turėjau lėkti į oro uostą, kad spėčiau į lėktuvą. Papasakoju jam apie įspūdingą pasiūlymą filmuotis. Rodos, jis truputį pralinksmėja.

– Tik pažiūrėk, – sako jis.

Galėčiau ir neskubėti į oro uostą, galėčiau pasilikti taurelei su daktaru Fosteriu, bet neketinu. Nors ir nežinau, koks likimas manęs laukia, galiu tvirtai pareikšti, tikrai ne čia. Pažadu tėvui kasdien skambinti iš Singapūro, tada pakšteliu į skruostą ir išeinu.

Einant pro duris, tėvas dar tyliai šūkteli:

– Čiupk savo žvaigždę ir kilk su ja iki pat dangaus, Džile.

Apsimelavus iki ausų išėjau. Lifte raudojau dėl tėvo, dėl nutrūkusio mudviejų ryšio, dėl grėsmingo savo pramuštgalviškumo. Bet ašaros akimirksniu nudžiūvo, vos tik mano užpakalis palietė vinilinę taksi automobilio sėdynę. Gailestį ir dvejones užgožė džiaugsmas, kad vėl galiu kažkur lėkti – žalias gėlėtas lagaminas taksi bagažinėj, kišenėj vos trisdešimt dolerių, o langai neįtikimai šiltą žiemos dieną atlapoti iki galo.

Su metais ir pradėjęs senti tėvas perrašė mūsų gyvenimo istoriją ir pakeitė nuomonę apie mane. Dabar jis ašaromis aplaisto ir su džiaugsmu pasitinka kiekvieną svarbesnį mano gyvenimo įvykį – nuo santuokos iki magistro diplomo – ir palydi juos tokiais žodžiais:

– Mano duktė pasirinko mažai pramintą kelią, todėl tai labai svarbu.

Šia vienintele nuvalkiota fraze jis mane ir pagiria, ir palaimina kaip baltą varną šeimoje. Man norisi jam atšauti: atsimerk ir geriau įsižiūrėk. Pamatysi, kad visi keliai vienodai praminti. Tik keliautojui atrodo, kad vieni išminti daugiau, kiti mažiau.

Vis dėlto mūsų keliai išsiskyrė. Aš pasirinkau tą, kuris man atrodė atšiauresnis, nes kaip tik tokia ir pati norėjau būti.