11 skyrius

Net ir Borneo saloje užrakinta prabangiame it papuošalų dėžutė kambaryje naktimis dažnai sapnuoju, kad į duris beldžiasi gestapininkas. Jau nuo aštuonerių metų, kai perskaičiau „Anės Frank dienoraštį“, naciai ryžtingai įsitvirtino mano naktiniuose košmaruose. Sapnuodavau, kad aš – Anė Frank, guliu ant žemės priglaudusi prie grindų ausį ir klausausi, ar neišgirsiu laiptais atkaukšinčių sunkių batų aido, gestapininkams atėjus mūsų išsivesti. Sapnuodavau esanti Anė, jau nebegyva, bet vis tiek kažko ieškanti suverstų daiktų ir batų krūvoje. Ieškau lagaminų. Žinau, maniškis turi čia būti, ir turiu jį surasti, kitaip negalėsiu išeiti.

Vaikystėje patirtas siaubas neapleido manęs ir vėliau. Baimę kėlė mintys apie holokaustą. Anės Frank dienoraštis buvo pirmoji knyga, paskatinusi imtis ir kitų kūrinių, nepaliekančių abejingų žmogaus širdies skausmui. Labai gerai pamenu knygą, paimtą iš miestelio bibliotekos, su liepsnojančia Dovydo žvaigžde ant viršelio, o vidinėje pusėje – koncentracijos stovyklų žemėlapiu. Knygoje buvo nuotraukų. Na, žinote, tų – nespalvotų, kur tarpai tarp žmogaus šonkaulių juodi kaip anglys, o pliki kūnai, suversti krūvon, boluoja kaip ką tik iškritęs sniegas.

Buvau įsitikinusi, kad tik laiko klausimas, kada vėl pasikartos holokaustas, ir spėliojau, kaip reaguos tėvai, kai naciai mūsų ateis. Argi kam nors įrodysi, kad esi kitoks? Visi linkę tikėti, kad būsime drąsūs. Vaidinsime kine didvyrius, kurie aukodamiesi gelbsti kitus; vaidinsime tuos, kurie elgiasi teisingai, nors pasaulis aplink juos žiaurus ir blogas. Kine teisingai pasirinkti nesunku. Iš teatro išeiname ramia širdimi, nes tvirtai galime pasakyti: aš pasielgčiau teisingai.

Juk niekas nesako: išsigąsčiau. Įduočiau kaimyną, kad tik išneščiau sveiką kailį. Betgi dauguma žmonių taip daro. Net ir aštuonerių tą jau žinojau.

Taigi kokia būsiu, kai ateis manęs išsivesti? Ar man užteks drąsos? O kaip tėvai? Ar jie puls mūsų slėpti, ar nebandys bėgti? Ar, užuot atidavę priešui, neišžudys mūsų kaip izraeliečiai Masadoje? Ar stos gintis, mėtys plytas, kaip žydai Varšuvos gete? O gal nuolankiai atiduos dokumentus ir eilėje į dušą dainuos? Slapčia vyliausi, kad tėvai nebus nuožmūs kovotojai. Jaučiau, jų ginti turėsiu stoti viena, tad stengiausi būti viskam pasiruošusi. Iki smulkmenų apgalvojau planą, kaip turėtume pabėgti ir vėl grįžę tęsti kovą. Neabejojau, pasipriešinimo planas nepavyks, bet vis tiek nenorėjau nuleisti rankų.

Kas garantuos, kad man nepristigs drąsos, kad elgsiuosi kaip didvyrė? Turėjau apgalvoti veiksmus, kruopščiai parengti mintyse scenarijų. Nakties miegą aukojau šioms proto treniruotėms. Bijojau, kad užklupta iš pasalų galiu pasielgti ne visai garbingai. Širdyje nesu tokia drąsi kaip Anė. Mano siela kitokia – ji nemoka mylėti taip atsidavusiai ir karštai, ji nėra tokia tvirta kaip kūnas.

Stengdamasi kaip nors mane užmigdyti, mama tikindavo, jog gyvenam kitais laikais, kad dabar į mokyklą naciai nebeateis ir niekur manęs neišsives. Tačiau manęs vis tiek neįtikindavo. Laikiau mamą naivuole. Negi ji nesupranta, kad šiuos baisumus daro žmonės? Tokie pat žmonės, kokie gyvena šalia mūsų? Juk ir šiais laikais niekas nepasikeitė. „Dabar jau to nebenutiks, – gal jau šimtąjį kartą bandė aiškinti mama. – Holokausto niekada nepamiršime ir neleisime, kad jis vėl pasikartotų.“ Atsakydavau: „Anės Frank mama irgi sakė, kad nebepasikartos, o pasikartojo.“

Įkyrios mintys apie holokaustą galiausiai aprimo, bet sapnai nesiliovė kankinę. Tad nieko keisto, kad naktimis Brunėjuje sapnuoju, jog ateina gestapininkas ir beldžiasi į duris.

Atsimerkiu. Deja, beldimas nesiliauja. Juo toliau, juo vis nekantresnis. Abi su Destine pašokame lovoje ir žiūrime viena į kitą. Nė viena nesiryžtame atidaryti durų.

Atvykus į salą, Ari paėmė iš mūsų dokumentus ir atidavė apsaugininkui. Sakė, neva reikia pratęsti vizą ar dar kam. Ausyse visą laiką skambėjo jos žodžiai, tarsi koks įkyrus plaukas burnoje, kurio niekaip neištrauki. Ar protingos merginos taip elgiasi? Nuskrenda į Pietryčių Aziją dirbti abejotinos reputacijos darbo ir vos atvykusios geruoju atiduoda dokumentus?

Galvoje šmėsteli mintis apie pasą. Kai atsargiai praveriu kambario duris, kraujas siūbteli į smegenis ir smarkiai tvinkčioja krūtinėje. Už jų stovi uniformuotas apsaugininkas. Apsivilkęs pilką vilnonį švarką Neru apykakle, ant galvos – juokinga beretė. Atlapoju duris. Jis susirūpinęs nužvelgia mane, vilkinčią tik naktiniais.

– Tu dar nepasiruošusi?

– Kam nepasiruošusi?

– Susiruošk per penkias minutes.

Jeigu jis nesako, koks reikalas, galima užduoti tik vieną klausimą. O atsakymas į jį turėtų atskleisti viską, ką mergina privalo žinoti apie netrukus jos laukiančius išbandymus.

– Ką man apsivilkti?

– Suknelę. Žemus batelius. Nesidažyk. Turi penkias minutes. Paskubėk.

Topteli mintis bėgti pas Ari, bet prisimenu, kad vėlai naktį ji išvyko į Jungtines Valstijas tvarkyti verslo reikalų ir atvežti naujų merginų. Vakar vakare mane patikino, kad viskas bus gerai, kad ir vienos neprapulsime, o ji būtinai grįš prieš mums iškeliaujant ir pasirūpins, kad iš čia išvyktume sklandžiai. Žvilgteliu į Destinę. Ji gūžteli pečiais, akivaizdžiai patenkinta, kad atėjo išsivesti manęs, o ne jos.

Po dešimties minučių su paprastom basutėmis ir juoda vasarine suknele rausvų rožyčių raštu, susegiota sagutėmis per visą priekį, išėjau paskui apsaugininką ir įsėdau į juodą mersedesą tamsintais langais. Viduj kvepėjo nauju automobiliu ir šilta sėdynių oda.

– Kur važiuosim?

Apsaugininkas dedasi neišgirdęs. Paėmęs mobilųjį kažkam skambina. Kalba malajiškai. Apsaugininkai čia mįslingi. Viskas – didžiausia paslaptis. Įdomu, apie ką jie galvoja, kiaurą dieną vežiodami princo merginas?

Jaučiuosi keistai ramiai: patogiai atsiremiu į sėdynę. Žiūriu pro langą ir seku akimis pro šalį bėgančius vaizdus. Tarsi būčiau ne automobilyje, o garso įrašymo studijoje, sėdėčiau važinėjamame krėsle: ventiliatoriai taršo man plaukus, o už nugaros ekrane bėga vaizdas – pro džiungles vingiuoja kelias. Paskui vaizdas keičiasi ir atsiduriame mieste, lekiame siauromis jo gatvelėmis. Brunėjuje visas mano laikas slenka arba tarp keturių sienų, arba automobilyje.

Mersedesas sustoja prie kiemo durų į verslo centrą, aukštą stačiakampę juodą dėžę iš stiklo ir metalo. Apsaugininkas perleidžia mane kitam apsaugininkui, šis, netardamas nė žodžio, pakelia mane liftu, nuveda ilgu koridorium ir įleidžia į kambarį. Pasiūlęs stiklinę vandens išeina ir užrakina duris.

Kambarys nedera prie dalykinės pastato išorės. Tikėjausi pakliūti į biurą, o atsidūriau jaukioje svetainėje, apstatytoje tokiais pat baldais kaip rūmai, nevykusiai sumodernintu Liudviko XIV stiliumi. Atrodo, lyg princo dizaineris – daugialypė asmenybė. Didžiulis raudonmedžio darbo stalas veikiausiai nukrautas princo žmonų ir vaikų nuotraukomis. Atidžiai į jas žiūrėdama spėlioju, koks galėtų būti jų gyvenimas.

Dažniausiai nuotraukose jaunas vyras, o atrodo kaip suaugęs kūdikis, aprengtas polo uniforma. Gal čia princas Hakimas, vyriausias Robino sūnus ir įpėdinis? Betgi šitas milžinas negalėtų būti smulkaus princo atžala. Hakimas man priminė Fransį iš filmo „Didysis Mažylio nuotykis“. Įsivaizduoju apkūnų paniurėlį paauglį, mirkstantį vonioje sulig nemažu baseinu ir žaidžiantį karo laivų modeliukais.

Moterys fotografijose žavios kaip lėlytės, išsidažiusios ir blizgančiomis lūpomis. Pasipuošusios brokato sukniomis ir galvas apsigobusios lengvo audinio skaromis. Gal čia jo žmonos? Matau besišypsančią mergytę plonomis kasytėmis. Įdomu, kelerių metų sulaukusi ji pradės slėpti jas po skraistėmis? Gal čia jo dukrytė? Nė vienoje iš nuotraukų nematyti princo šalia moters, bet vienoj kitoj jis stovi nusifotografavęs su Hakimu.

Pati nežinau, ko laukiu. Viliuosi, galbūt Robino. Būtų negražu, jeigu jis užkluptų mane žiopsančią į jo žmonų nuotraukas, tačiau po kelių vakarų princo rūmuose jau buvau įpratusi regėti virtines jam neabejingų moterų. Įsitaisau ant sofos, apsiglostau, kad atrodyčiau patraukliai, o kartu ir paprastai. Oro kondicionierius atšaldęs kambarį kone iki arktinės temperatūros ir aš stebiuosi, kodėl kvėpuojant nematyti garo. Auksinis laikrodis ant nedidelio staliuko prie kitos sienos rodo, kad jau prabėgo dešimt minučių, paskui – pusvalandis. Galų gale užsikeliu ant sofos kojas, pasikišu po suknele ir trinu nuo šalčio pašiurpusias rankas virš alkūnių. Susiriečiu į kamuoliuką, pasirengusi bet kurią akimirką pašokti, ištiesti kojas ir vėl atrodyti patraukliai, vos tik išgirsiu girgžtelint pasukamą rankeną. Bet durys ir toliau uždarytos ir užrakintos.

Praslinko valanda. Čia nėra nei laikraščių, nei knygų, nei televizoriaus. Imu minti ratus po kambarį. Vėl atsisėdu. Pasidairau tualeto. Paklebinu duris, jos vis dar užrakintos. Atsisėdu. Praslinko dar viena valanda. Esu kaip Sartro pjesės6 žvaigždė be žiūrovų. Dar kiek, ir imsiu šlapintis į šiukšlių dėžę. Visa tirtu nuo šalčio, iš alkio ir jaudulio. Nors galva plyšta be kavos, stengiuosi ką nors sugalvoti. Jeigu niekas apie mane neprisimins, negi turėsiu gyva supūti kaip Antigonė?

Dar blogiau, kas bus, jeigu netapsiu jo didenybės belle du jour? O jeigu manęs laukia kitoks likimas? Kas manęs ieškos, jeigu pradingsiu? Aišku, tik tėvai. Bet kur jiems manęs ieškoti? Išgalvotoje filmavimo aikštelėje Singapūre? Ką jie apkaltins dėl mano dingimo? Staiga man paaiškėja, kad galiu dingti iš šio pasaulio ir nebus ko apkaltinti.

Betgi man paprasčiausia isterija. Ir nieko negaliu padaryti. Negi dabar imsiu pinti iš baltos sofos odos virvę ir sliuogti pro langą į Bandar Seri Begavano gatvę?

Užsimerkiu ir mėginu sušilti. Įsivaizduoju sėdinti saulėkaitoje, galbūt kur nors paplūdimy. Per daug banalu. Tada mėginu įsivaizduoti esanti kokiam nors iš Robino hareme kabančių paveikslų. Sėdžiu sumerkusi kojas į garuojantį vandenį. Labai jau šlapia. Galiausiai įsivaizduoju gulinti lovoje namie, palindusi po šiltais apklotais, ir mėgaujuosi savo buto Ludlou gatvėje ramybe. Pasiilgau namų. Kaip norėčiau grįžti namo ir vėl eiti į darbą teatre, vėl būti paprasta mergaite metro traukinio vagone. Nė nepajutau, kaip sėdėdama ant sofos prisitraukusi kelius po smakru ėmiau ir užmigau.

Atsibudau nuo durų garso ir pamačiau priešais Robiną, vilkintį pilką karinę uniformą, nusagstytą medaliais, ir kariška kepure ant galvos. Pirmą kartą matau vilkintį ne šortais ir avintį ne teniso bateliais. Dabar jis atrodo kaip tikras princas. Šasteliu tarsi įgelta, lyg mažas vaikas, užkluptas snūduriuojantis prie ruošiamų pamokų. Esu Stokholmo sindromo auka – prieš savo valią pamilau mane išgelbėjusį vaikiną, nors prieš tai jis ir laikė mane keturias valandas užrakinęs šaltame kaip ledas kambary be teisės nueiti į tualetą. Staiga pajuntu jam begalinį dėkingumą ir didžiulį troškimą būti tinkamai šio žmogaus įvertinta. Ekstremaliomis aplinkybėmis tokį jausmų derinį galima būtų pavadinti meile.

– Ar seniai jau čia? – klausia jis, sėsdamasis šalia manęs, ir glosto man pašiurpusią rankų odą virš alkūnės.

– Taip.

Regis, jam tai patinka.

– Tau šalta.

Uždėjęs ranką man ant sprando prisitraukia ir švelniai pabučiuoja – nereikliai, negodžiai, visai ne taip, kaip tikėjausi iš garsaus palaidūno. Deja, mano kelias į princo glėbį nebuvo lengvas. Panašios į Sereną merginos apsimeta atvykusios tik paspoksoti į vaivorykštę, o aukso puodas joms nukrinta atsitiktinai.

Prie asmeninių charakterio trūkumų nenorėčiau pridėti dar ir nusivylimo savim. Žinau, kad esam prostitutės. Vadinkit, kaip norit, bet kai tau reikia kas vakarą sėdėti toje pačioje salėje, paskui staiga esi pakviečiama pasimylėti su tų vakarėlių šeimininku, ir galų pagalėj iškeliaujant namo tavo saujoj stebuklingai atsiranda nemenkas pluoštelis šlamančiųjų, esi tiesiog kekšė. Tačiau ir kekšės širdyje slypi mažas deimančiukas. Vienų kekšių širdys auksinės, kitų kietos kaip titnagas, o trečių, tokių kaip manoji, skilusi pusiau – viena pusė žėrinti, kita – apniukusi.

Nesiginsiu, esu prostitutė, bet kažkodėl jaučiuosi nelyginant Pelenė, kai gražuolis princas atsistojęs paima man už rankos ir veda prie kitų durų, dabar jau atrakintų. Jau maniau, priklaups ant kelio ir išsitrauks iš kišenės krištolinę kurpaitę. Iš dalies mudu abu esam kuoktelėję romantikai. Jis moka užburti. Kaip ir visi lovelasai, Robinas moka taip žiūrėti į mylimą moterį, kad ji staiga pasijunta esanti žavi. Jeigu vyras elgsis su moterimi taip, kad ji pasijus verta stovėti ant pjedestalo Luvro muziejuje, ta moteris nematys vyro svetimavimo ar žiaurumo, visą moterišką logiką pamynusi po krištolinės kurpaitės padu.

Deja, kai iš tualeto išėjusi Pelenė pažvelgė į kambarį šalimais, karieta virto moliūgu. Apie tokį miegamąjį Hju Hefneris galėtų tik pasvajoti. Sienos apmuštos tokiu pat blizgančiu juodu šilku kaip lovos patalynė ir galvūgalis. Veidrodžiai ant lubų, ant drabužių spintų durų, aiškiai matyti mažiausiai trys filmavimo kameros, nuo lovos nutraukta ir šalimais numesta šinšilų kailiukų lovatiesė, prie pat lubų įtaisytas televizoriaus ekranas. Prie sidabru ir auksu puošto šachmatų staliuko du juodos odos krėslai. Prisiminiau Serenos repliką, kai pirmą kartą įžengėme į rūmus: „Čia viskas tikra.“ Ir nereikalinga. Kas šitam kambary galėtų žaisti šachmatais?

Robinas nedviprasmiškai žiūri į mane. Stoviu ir taip pat spoksau į jį.

– Kuo vertiesi gimtinėje? – klausia jis.

– Mokausi. Ir vaidinu.

– Vaidini, – pakartojęs linkteli, tarsi tai būtų jį sudominę. – Gal ir šituo užsiimi? – Lengvai mosteli ranka lovos pusėn.

Pajuntu, kaip kaista veidas. Serena. Tikra kalė. Padariau didelę klaidą vieną dieną per pietus paminėjusi jai dirbanti palydovių agentūroje. Buvau atsipalaidavusi, o ji elgėsi draugiškai. Aišku, jinai viską išpliurpė. Pajuntu nemaloniai dilgtelint paširdžius. Nenorėčiau, kad į mane žiūrėtų kaip į palydovę; ne vien dėl to, kad ne tokią vaidinu Robinui, o dėl to, kad ne apie tokią ateitį naktimis svajoju. Pasistengiu praryti užvirusį pyktį ir nutaisau nekaltą šypseną. Dabar jai galas. Aš jai dar parodysiu.

– Nieko, – sako jis. – Man patinka aktorės. Daug jų pažįstu. Jos turbūt labai jautrios, tiesa? Ir moka linksmintis. Ateik pas mane.

Robinas pakelia ranką ir nusmaukia man nuo peties suknelės petnešėlę. Žengiu prie jo ir uždedu jo rankas sau ant liemens. Jis nusiveda mane prie lovos ir atsisėda priešais. Sudeda ant kelių rankas ir laukdamas žiūri į mane kaip žmogus, kuris per visą savo gyvenimą nė sykio nesusimąstė, ar kitas yra laimingas, nepagalvojo, kad vien jo buvimo šalia dar nepakanka, kad žmogus pasijustų laisvai.

Neišmanydama, ką jam sakyti, nusmaukiu nuo peties kitą petnešėlę, išlipu iš nukritusios ant grindų suknelės, tada atsiklaupiu ir padedu galvą jam ant kelių. Rankomis glostau princui šlaunis, bet jis suima už alkūnių ir pakelia mane nuo žemės. Atsisėdu jam ant kelių ir kurį laiką glamonėjamės, paskui jis atsistoja, o aš, nors anksčiau negailestingai plūsdavau motiną už jos audinių kailinius, didžiausio dėkingumo apimta, kad pagaliau galėsiu sušilti ir paslėpti nuogumą, šmurkšteliu po kailiniu apklotu. Man taip šalta, kad net nagai pamėlę.

Robinas nusirengia drabužius, lyg ruoštųsi eiti į dušą, ir tvarkingai sudėjęs ant krėslo prie šachmatų staliuko palenda po šinšilomis šalia. Jis kvepia nuolat palaikoma švara, turbūt muilu ir odekolonu. (Kalvino Kleino „Egoistu“. Žinau, nes buvau jo tualete.) Ant kūno nei spuogelio, nei plaukelio, vieni raumenys. Jokių randų, kurie išduotų jausmus. Nieko žmogiško. Jis visą laiką žiūri tiesiai į mane, akys plieninės, truputį primerktos, žvilgsnis suktas. Manau, jis aiškiai iš tų, kurie sumaniai vaidina orgazmą, jeigu akių nebado fiziniai įkalčiai. Pasistengiu kuo sumaniau atlikti savo pornografijos žvaigždės darbą, nenuleidžiu nuo jo akių, bet jam, regis, veikiai nusibosta. Pirmąsyk tokį matau.

Robinui ant kaklo tilindžiuoja talismanas, labai panašus į žydų mezuzą. Kai buvau maža, tėvas irgi nešiojo panašų. Pamenu, mėgdavau žiūrėti pro sidabro raižinius į mažulytę pergamento skiautę viduje. Tiksliai nepamenu, kas joje buvo parašyta. Turbūt: „Priimk žodžius, kuriuos tau skiriu šiandieną, ir perduok juos savo vaikams.“ Man ir dabar patinka klausytis šių maldų, nors daug mieliau tikiu ženklais, dvasiomis, vaiduokliais ir mūzomis, gal net angelais, bet ne Dievą.

Mano protas elgiasi taip, kaip elgdavosi su klubo ir palydovių agentūros klientais ir, sakau tiesiai, su vaikinais. Tuo metu jis nuo manęs tarsi nusisuka. Strykteli iš lovos ir šauna iš kambario, o aš, atlikusi intymų reikalą, beveik neprisimenu ką dariusi. Tarsi tūkstančius kartų važiuotum tuo pačiu metro traukiniu: įlipusi atsijungi ir išlipi reikiamoj stotelėj, o tarpinių net neprisimeni. Kartais, būdavo, taip atsijungdavau, kad pražiopsodavau stotelę ir atsipeikėdavau tik Kvinse.

Taip nutinka ir šįkart. Atsijungiau ir atsipeikėjau Kvinse, o atsipeikėjusi supratau, kad Robinas dulkina mane be prezervatyvo, bet aš neįstengiu rėkti ir jo sulaikyti. Tuo metu buvo pats didžiausias AIDS protrūkis, ir keletas mano draugų iš teatro merdėjo viduramžiška mirtimi. Tačiau veikiai nuveju šalin paniką. Keliai slidinėja po švelnų kailį, rankomis laikau įsirėmusi į vėsų galvūgalio šilką.

Po visko jis vedžioja savo talismanu man ant nugaros kažkokį žodį. Tai man primena vaikystės žaidimą, kurį mėgdavom žaisti vasaros stovyklose. Atsisėdi, užsimerki ir ištiesi draugei ranką. Piršto pagalvėle ji parašo žodį, o tu turi jį atspėti. Ranką taip kutendavo, kad neįstengdavai susikaupti. Tai buvo neblogas testas išbandyti draugę, patikrinti, kokį žodį ji pasirinks išrašyti ant tavo rankos.

Prisiminiau ir kitą žaidimą, kurį žaisdavau jau gerokai vėliau, kai gulėdama lovoje nuoga su meilužiais piršto pagalvėle vedžiodavau jiems ant nugaros žodžius apsimesdama, kad paprasčiausiai kutenu. Šonui buvau parašiusi „Myliu tave“ gerokai anksčiau, nei pasakiau garsiai. O ką Robinas man parašė – nežinau.

Guliu ant pilvo. Robinas susmunka šalia, bet po trijų sekundžių plekšteli man per užpakalį, pabučiuoja į skruostą ir, lyg katapulto iššautas, strykteli iš lovos.

– Man labai patiko. Deja, vėluoju į susitikimą.

Žinau, neverta šaukti: palauk, neišeik! Suteik man dar vieną progą ir tu nebenorėsi manęs palikti. Žinau, neverta pasiduoti jausmams. Bet aš pasiduodu. Man tai nebūdinga.

Negi iš tiesų pamilau vyrą (ne tik geidžiamiausią pasaulyje, bet dar ir sekso maniaką, tarp dalykinių susitikimų veriantį ant savo pieštuko kaskart vis kitą merginą), o gal tiesiog nenoriu vėl likti viena?

Kol Robinas prausiasi po dušu ir rengiasi, žiūrėdama į veidrodžius ant lubų dailiai suklostau ant pagalvės plaukus. Noriu palikti jam neišdildomą įspūdį, trokštu, kad jis išsineštų galvoje tokį prisiminimą apie mane, kad sėdėdamas susitikime, važiuodamas automobiliu ar užsiimdamas tuo, ką daro princai, suvirpėtų ir maloniai nukaistų. Bet jis išeina pro duris lygiai toks pat žvalus ir tvarkingas, koks atėjo.

Bandau įtikinti save esanti geros valios ambasadorė, savo pavyzdžiu siekianti pagerinti žydų santykius su visais pasaulio musulmonais. Juk nesu pirmoji žydė šio sultono guolyje. Hadasai reikėjo pasikeisti vardą į Esterą, kad galėtų ištekėti už Persijos karaliaus. Paskui buvo paskelbta Purimo – žydų išgelbėjimo – šventė Esteros žygiui atminti.

Tačiau mano žygiams atminti niekas jokios šventės neįves. Esu ambasadorė tik savo piniginės ir begalinio noro būti geidžiamai. Apie kieno nors išgelbėjimą negali būti nė kalbos; gerai, jeigu pati išnešiu sveiką kailį. Karalių guoliuose teko voliotis šimtams tokių moterų, bet niekas apie jas nieko daugiau negirdėjo. Kam jos rūpi?

Įsitikinusi, kad Robinas negrįš, einu į dušą nusiprausti. Stiklo pertvara ir juodo marmuro siena dar šlapia po Robino. Atsistoju po tekančiu per nugarą vandeniu ir prisimenu pirmąją naktį, praleistą pas Šoną. Nenorėjau grįžti namo su ta pačia ankšta suknele, todėl apsivilkau senus sportinius Šono koledžo laikų marškinėlius ir užsimovusi džinsus kelis kartus juos pasiraitojau. Grįžau namo pavargusi, nesipraususi, plaukai smirdėjo dūmais, bet nenorėjau lįsti po dušu, nes troškau kuo ilgiau išlaikyti jo kvapą ant kūno. Su visais drabužiais įlindau į lovą ir užmigau.

Prabėgus trims valandoms įtariu, kad Robinas vėl mane pamiršo, ir netrukus puolu į paniką.

– Ei, padėkite. Mane uždarė. Išleiskite kas nors.

Gal penkiolika minučių daužau kumščiais duris ir šaukiu, kol pagaliau kažkas priėjęs pasuka durų rankeną.