5

Šrinis įtempė kairės rankos raumenis ir pažvelgė į save sporto salės veidrodyje. Jis daug sportavo ir labai didžiavosi savo išvaizda. Dabar apie fizinę formą galvojo dar rimčiau: likus savaitei iki apiplėšimo, jis turėjo jaustis kiek įmanoma stipresnis.

Šrinis vėl pažiūrėjo į veidrodį ir palietė ranka pilvą, jausdamas jo plokštumą. Patenkintas ėmėsi štangos: galuose užmovė dvidešimties ir dešimties kilogramų svorio diskus. Štangos virbalas svėrė beveik dvidešimt kilogramų, taigi iš viso pasiruošė iškelti beveik aštuoniasdešimties kilogramų svorį. Šrinis įsitaisė ant specialaus štangos spaudimo suolo, pasimuistė, kad galėtų patogiai suimti štangą. Giliai įkvėpęs, nukėlė štangą ir ši įsirėmė jam į krūtinę. Iškėlęs štangą dvylika kartų, vėl užkėlė ją ant laikiklių.

Pasitreniravęs su štanga, Šrinis prisėdo atsipūsti. Nusišluostęs viršugalvį ir kaktą, jis pakilo ir dešimties kilogramų geležinius svarmenis pakeitė dvidešimties. Įsitaisęs ant suolo, pagniaužė kumščius, stengdamasis nusiteikti būsimiems iššūkiams — šimtui kilogramų ant krūtinės, banko apiplėšimui ir gyvenimui po jo.

Kiekvieną kartą pagalvojęs apie plėšimą, Šrinis pajusdavo adrenalino antplūdį. Nors pinigų jam reikėjo, svarbiausia buvo įrodyti sau, jog jis gali tai padaryti. Jei sugebės įvykdyti apiplėšimą, nebebus nieko neįmanomo. Šrinis nė kiek neabejojo būsima sėkme. Jiedu su Denu suplanavo kiekvieną smulkmeną. Taip puikiai sukurtas planas tiesiog negali nepavykti. Gavęs savo dalį, Šrinis perves pinigus į Šveicarijos banką, paskui perkels juos į vieną iš Indijos bankų. Grįžęs namo, investuos pinigus į nuosavą užsakomosios programinės įrangos gamybos kompaniją. Šrinis turėjo nemažai pažinčių, todėl įkurti įmonę nebus sunku. Tie, kurie nenorėjo jo samdyti jam gyvenant ir dirbant JAV, galės siųsti pinigus į Indiją už tą patį darbą.

Mergina prie treniruoklio jam nusišypsojo. Ji buvo daili, ne daugiau kaip dvidešimt penkerių, šviesiai rudų plaukų, sportinis kostiumas išryškino liekną atletišką nepažįstamosios figūrą. Šrinis taip pat jai nusišypsojo, ir jam toptelėjo, kad Indijoje labiausiai pasiges Amerikos merginų.

Moterims šis egzotiškos išvaizdos vyriškis patiko, ir Šrinis mėgdavo dailiajai lyčiai demonstruoti savo pranašumus. Gaila, kad tėvai jau organizuoja jo ir Amritos vedybas — kai tik grįš, turės ją vesti. Su Amrita jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, ir Šrinis prisiminė, kad anuomet ji buvo putli ir ne itin patraukli, visada surūgusi. Jis pagalvojo apie nektarą (tokia jos vardo reikšmė) — greičiausiai tas kokio sugedusio vaisiaus. Štai su kokia moterimi jam teks praleisti visą likusį gyvenimą.

Šrinis išlindo iš po štangos ir priėjo prie besišypsančios merginos.

— Atleiskite, panele, — mandagiai kreipėsi į ją Šrinis. — Man reikia pagalbininko štangos kilnojimo pratimams. Gal sutiktumėte man padėti?

— Žinoma. Tik abejoju, ar esu tam pakankamai stipri.

— Jums nereikės daug kilnoti. Kai baigsiu paskutinį pratimo judesį, jums tereikės truputį kilstelėti štangos strypą į viršų. Esu tikras, lengvai padarysite tai viena ranka, galbūt net vienu pirštu.

— Gal jums ir pavyktų vienu pirštu, — nusijuokė ji. — Bijau, kad man prireiks abiejų rankų.

— Pati nustebsite, kaip tai lengva.

Mergina sutiko, Šrinis prisistatė. Mergina pasisakė esanti vardu Sonija.

— Sonija? Išvertus iš hindi kalbos, tai reiškia „auksinė“. Jūs tikrai tokia.

— Norite, kad jums padėčiau, ar tiesiog flirtuojate su manimi? — šyptelėjo ji.

— Tikrai ne, — Šrinis plačiai nusišypsojo. — Būčiau kreipęsis į jus pagalbos, net jei būtumėt koks prakaituotas vyrukas. Tikrai.

— Žinoma, kurgi ne.

— Tikrai nemeluočiau tokiai auksinei merginai. Na, padėkit man.

Šrinis palydėjo ją prie suolelio ir parodė, kur atsistoti.

— Viskas, ką jums reikia daryti, tai laukti, kol paprašysiu padėti. Viena ranka padėkite štangą atgal į laikiklį. Daugiausia darbo atliksiu pats, jums tereikės truputį man padėti.

— Tikiuosi, sugebėsiu, — juokėsi Sonija. — Štanga atrodo tikrai sunki.

Šrinis jai nusišypsojo.

— Šita? Šimto dviejų kilogramų? Tik dvidešimt septyniais kilogramais daugiau už mano svorį!

Patogiai įsitaisęs ant suolelio, Šrinis tvirtai sugriebė štangą ir pakėlė ją nuo laikiklių. Ją kilnodamas, Šrinis truputį sukčiavo: leido štangai atsimušti nuo jo krūtinės, kai stipriai iškvėpdavo. Paprastai tokio svorio štangą jis iškeldavo šešis kartus. Norėdamas pasirodyti prieš Soniją, stengėsi išspausti daugiau. Po vienuolikto bandymo rankos ėmė drebėti, štanga beveik rėmėsi į krūtinę. Sonija suskubo jam padėti.

— Ne, dar ne, — stenėdamas sustabdė ją Šrinis, jo veidas buvo raudonas.

Sukaupęs paskutines jėgas, jis šiaip taip iškėlė štangą ir grąžino ją ant laikiklių.

— Atrodo nelengva, — pasakė Sonija.

Šrinis atsisėdo. Atrodė perdėtai nusivylęs.

— Ką jūs, vieni juokai.

— Buvo malonu susipažinti, Šrini. — Kelias sekundes padvejojusi, ištarė: — Verčiau nebetrukdysiu jums treniruotis.

— Man irgi labai malonu. — Šrinis ištiesė ranką ir buvo patenkintas, nes ji akivaizdžiai nenori jo paleisti. — Mažiausia, ką galiu padaryti atsidėkodamas, tai vėliau pavaišinti jus kokiu nors gėrimu.

— Žinoma, būtų labai malonu, — mergina lengvai nuraudo. — Prisipažinsiu, pastebėjau jus jau anksčiau, kai ateidavau čia sportuoti.

— Aš irgi jus pastebėjau, — atsakė jai tuo pačiu Šrinis ir bergždžiai bandė prisiminti, ar yra kada nors ją matęs. Jį šildė džiugesys, kai pasikeitė Sonijos išraiška, o jos veidą nutvieskė dar ryškesnė šypsena. Taip, jis tikrai pasiilgs Amerikos. Kol gali, stengsis ja dar pasimėgauti.

***

Viktoras Petrenka nebekreipė dėmesio į rankų svorį, kai paleido du smūgius iš kairės ir vieną dešinįjį iš apačios. Pirmi du smūgiai gerokai supurtė kriaušę, trečias pakėlė ją penkiolika centimetrų. Viktoras Petrenka žengtelėjo atgal ir pabandė pakartoti tą pačią kombinaciją, stengdamasis susikoncentruoti į kojų darbą ir kūno judėjimo pagreitį, kai jis atsipalaiduodavo smogdamas apatinį smūgį. Tai darė jau keturiasdešimt penkias minutes, išlaikydamas tą patį tempą. Beveik visi smūgiai buvo vienodai stiprūs. Jei ne, jo šiaip jau bejausmį veidą perkreipdavo brutali šypsena.

Viktoras Petrenka boksu užsiminėjo beveik visą gyvenimą. Būdamas vienuolikos, jis įsitraukė į Sovietų Sąjungos jaunųjų boksininkų veiklą. Nors smūgiavo taikliai ir buvo stiprus, aštuoniolikos pasitraukė iš šio sporto, nes nusprendė, kad iki elitinio boksininko statuso jam trūksta greičio.

Boksas visada buvo didžiausia Viktoro Petrenkos aistra. Jis net pagyvėdavo, kai smogdavo priešininkui į šonkaulius ir šis pakildavo nuo žemės, išleisdamas iš plaučių visą orą. Vėliau, tapęs vyriausiuoju KGB tardytoju, Petrenka šį pranašumo ir pasitenkinimo jausmą galėjo patirti daugybę kartų, tačiau jau niekada šis nebūdavo toks, kaip bokso ringe. Dabar jis tenkinosi daugiausia bokso kriauše.

Kažkas pabeldė į duris. Po akimirkos Viktoro Petrenkos namo rūsyje įrengtoje bokso treniruočių salėje pasirodė Jurijus Tolkovas. Petrenka nekreipė į jį dėmesio ir toliau daužė kriaušę. Po dešimties minučių išsitiesė ir nusiėmė nuo rankų odines apsaugas. Blausiai mėlynomis pusskaidrėmis akimis žvilgtelėjo į kietas nuospaudas, susidariusias jam ant krumplių per ilgus boksavimosi metus, čiupo rankšluostį, nusišluostė nuo kaklo bei rankų prakaitą ir prisėdo prie nedidelio staliuko kampe, kur ledų kibirėlyje šalo butelis degtinės „Pravda“. Prisipylęs taurelę, pagaliau kreipėsi į svečią.

— Na?

Jurijus Tolkovas nuo Petrenkos stovėjo keturių pėdų3 atstumu.

— Kalbėjau su arabais. Jie leido mums nustatyti deimantų vertę.

— Man tai nepatinka. Iš kur jie žino mano vardą?

Jurijus gūžtelėjo pečiais.

— Jie tvirtina sužinoję iš Ekharto.

— Iš Ekharto? Tas vokietis... Kokio velnio jis pasakė arabams mano vardą?

Vėl tas pats Jurijaus judesys.

— Man tai nepatinka — gali būti pinklės. Gal net FTB.

— Nemanau, kad tai pinklės, — nusiviepė Jurijus, apnuogindamas pageltusius dantis. — Jau tikrinau. Vienas iš tų arabų yra labiausiai FTB ieškomų nusikaltėlių dešimtuke.

Petrenka akimirką pamąstė.

— Tie deimantai turėtų būti neapdirbti, ar ne?

Jurijus linktelėjo.

— Tada mes juos įvertinsim.

Jurijus apsisuko išeiti, tačiau nelauktai sustojo.

— Galime juos paprasčiausiai pavogti, — pasiūlė jis.

— Tie arabai gali turėti jų daugiau, — vos šyptelėjo Petrenka ir atrodė kaip besirengianti kirsti gyvatė. — Mes juos pavogsime, kai pasiūlysime savo kainą.

Jurijus jau siekė durų rankenos, kai Petrenka jį sustabdė.

— Nepamiršk, — priminė. — Rytoj ryte tame turguje turime reikalą. Pasiimk ir Sergejų.

Jurijus linktelėjo ir išėjo iš salės, tyliai uždarydamas duris. Petrenka įsipylė dar vieną stikliuką degtinės ir lėtai išgurkšnojo.