10

Palikęs Gordoną, Denas sustojo prie Šrinio namų, tikėdamasis jį rasti. Laimė, Šrinis atskubėjo jo įleisti.

— Sveikas, drauguži, — pasisveikino, atidaręs duris. — Keista tave čia matyti. Maniau, prieš tai paskambinsi.

Denas uždarė paskui save duris ir paprašė draugo atnešti butelį tekilos.

— Reikia atšvęsti, žmogau, — mes būsime bankų plėšikai! — iškilmingai paskelbė Denas. — Naujieji Bučas Kasidis ir Sandansas Kidas.

— Jėga, vyruti! — suplojo rankomis Šrinis. — Manau, mums pasiseks geriau nei tiem dviem!

Denas atsisėdo, Šrinis surado butelį tekilos ir porą švarių taurelių. Deno ramybė stebino jį patį — tarsi pas Gordoną jį būtų ištikęs nepaaiškinamas priepuolis, o dabar jis visai abejingas. Kaip bebūtų, jis jautėsi puikiai.

Šrinis atnešė butelį tekilos su žaliosiomis citrinomis ir trupučiu druskos, pripylė abu stikliukus.

— Taigi tavo bičiulis Džoelis prie mūsų prisijungia? — paklausė Šrinis.

— Taip, Gordonas su mumis.

Denas paėmė gabalėlį citrinos, jį iščiulpė, tada išgėrė tekilą, jausdamas šiltą sprogimą pilve, ir įsipylė antrą.

— Turime pakoreguoti planą. Džoelis reikalavo, kad priimtume ir jo draugą.

— Turbūt juokauji?

— Atleisk, žmogau, neturėjau kitos išeities. Tas vyrukas mums parūpins nesusekamų ginklų. Jei būčiau nesutikęs, Džoelis nebūtų pasirašęs, o tai reikštų, kad planas neišdegs.

— Ar pažįsti tą žmogų?

— Prieš metus kartą buvau sutikęs — truputį įtartinas tipelis.

— Man tai nepatinka.

— Man irgi, bet Džoelis primygtinai reikalavo — ir dėl ginklų, ir tam, kad turėtų kažką iš „saviškių“. Negaliu jo kaltinti.

— Ne, tai man nepriimtina. Būtume gavę ginklų iš kitur! Negalim įtraukti nepažįstamų žmonių. Tai — per didelė rizika.

— Man irgi nepatinka, tačiau teks su tuo susitaikyti. Renkamės rytoj aptarti plano. Turėsi galimybę susipažinti su Džoeliu, o mudu — su jo draugu. Jei kuris nors iš mūsų pajus kažką negero, viską mesime.

Šrinis nutaisė kartoką veidą.

— Taip neteisinga, bičiuli.

— Suprantu. Tikrai suprantu. Bet juk susitikimas dar nieko nesugadins?

— Gerai, susitiksime. Bet man tai labai nepatinka... — pakartojo Šrinis.

Įdėmiau pažvelgęs į Deną, jis tarė:

— Drauguži, tau po akimi mėlynė. Kas nutiko? Kažkas gerai tave aptalžė?

— Tai buvo viena iš daugybės tavo merginų, — atšovė Denas. — Ji paklausė, ar galėčiau tau perduoti žinutę. Štai ji, — Denas pirštu parodė į mėlynę.

— Labai juokinga, — nusišaipė Šrinis. — Tai kas nutiko?

— Nieko įdomaus, — į kalbas nesileido Denas. — Užsuksiu rytoj tavęs prieš dešimtą, tada paimsime Gordoną ir važiuosime į Naująjį Hampšyrą pas Džoelį.

— Susitikimas Naujajame Hampšyre, Džoelio namuose? — pasitikslino Šrinis.

— Taip, vieta labai atoki, todėl puikiai tinka tokiam susirinkimui. Tau tinka?

— Tikriausiai.

— Puiku, tada iki rytojaus.

— Kur taip skubi? — sustabdė Šrinis. — Mums dar liko trys ketvirtadaliai butelio.

— Atleisk, vyruti. Turiu sutvarkyti keletą reikalų ir pasiruošti kitai savaitei.

— Būdamas tavo vietoje, dar neskubėčiau. Aš rimtai galvoju pasitraukti, — pareiškė Šrinis. — Patikėk, man tikrai labai nepatinka tavo draugelio įgeidžiai.

— Nekaltinu tavęs, Šrini. Tačiau mes užtruksime vos dešimt minučių. Susisuksime tikrai greitai — Džoelio draugas nieko nepakeis.

— Bet mes jo nepažįstame. Nežinome, ar po to jis neprasitars.

— Tu teisus. Mes jo nepažįstame, tačiau pažįsta Džoelis. O jis tikrai nenorėtų rizikuoti savo kailiu.

Denas užsivertė dar vieną taurelę tekilos ir pajuto, kaip ši nubėgo gerkle. Sukdamas link durų, jis patapšnojo Šriniui per nugarą. Vilkdamas kojas, Denas jautėsi baisiai išsekęs. Atsisėdęs į automobilį, prisiglaudė prie vairo ir kelioms sekundėms užsimerkė.

Kai pravėrė akis, jau buvo tamsu. Denas jautėsi tarsi būtų prarijęs saują pjuvenų. Jis pasėdėjo minutėlę, kol akys priprato prie tamsos. Laikrodis mašinoje rodė dvidešimt tris po devynių vakaro.

Tikėjosi, kad Kerol iškels sceną, kai grįš namo. Tačiau Denas nustebo atidaręs duris ir išvydęs jos akyse susirūpinimą. Jo nuostabai, Kerol jam net truputį šypsojosi.

— Nerimavau dėl tavęs, — pasakė ji, paimdama už rankos.

— Įvyko keistas nesusipratimas, — ėmė aiškinti jis. — Pakeliui užsukau pas Šrinį, o grįžęs į mašiną netyčia užmigau. Tiesiog nulūžau. Pabudau gal prieš dešimt minučių.

Kerol palietė jo kaktą, tarsi tikrindama, ar Denas nekarščiuoja.

— Tau viskas gerai? — paklausė ji.

— Manau, taip. Pastaruosius porą mėnesių prastai miegojau. Taigi pagaliau pajutau to pasekmes, — nervingai nusijuokė. — Stebiuosi, kad niekas neiškvietė policijos — buvau atsijungęs kokioms septynioms valandoms.

— Turiu tau gerų naujienų, — nusišypsojo Kerol. — Tau skambino dėl darbo.

Denas užsikirto, bandydamas paklausti, kas skambino. Jis atsikosėjo ir pabandė dar kartą, išspausdamas žodžius.

— Užsirašiau jo vardą. Jis perskambins rytoj aštuntą ryto. Gal nori ko nors pietums? Pavyzdžiui, kiaušinienės su kumpiu?

— Žinoma.

Denas nusekė paskui Kerol į virtuvę ir atsisėdo prie baro. Ten rado lapelį, ant kurio buvo užrašytas to vyruko vardas — Martinas Filipsas. Denas jo nepažinojo.

— Ar jis ką nors pasakojo apie tą darbą?

— Tik tiek, kad ieško programinės įrangos apsaugos specialisto. O tu tikrai tam tinki.

Kerol trumpam suraukė nosį.

— Vos nepamiršau. Apie devintą skambino Džoelis.

Atrodė supykęs, kad nerado tavęs namie. Sakė perskambins apie dešimtą.

Virtuvėje laikrodis rodė be dvidešimt dešimt. Denas įsitaisė ir stebėjo, kaip jo žmona ruošia kiaušinienę. Kai ji baigė, buvo be septynių minučių dešimt. Denas greit suvalgė maistą, norėdamas būti vienas kambaryje, kai skambins Džoelis.

— Panašu, kad esi labai išalkęs, — pastebėjo Kerol.

Denas kažką sumurmėjo pritardamas. Jis jau stojosi nuo stalo, kai staiga suskambo telefonas. Jis neleido Kerol pakelti ragelio — pats nubėgo prie aparato.

— Skambinau tau devintą, — pakėlus ragelį, iškart pasiskundė Džoelis. — Kur tu buvai?

— Atleisk. Turėjau reikalų.

— Nemalk šūdo. Žinai, kaip mane užknisa jau antrą kartą važiuoti prie taksofono? Dvidešimt du kilometrai pirmyn ir atgal, kvaily.

— Pasakysiu tau štai ką: savo skundus išsakysi, kai susitiksime rytoj. Taip pat susikursime elektroninį paštą.

Džoelio tonas pasikeitė, jis tapo santūresnis.

— Ką, ką?

— Tu man pasakyk. Ką tau sakė tavo draugužis iškrypėlis?

— Eik šikt. Būk pas mane lygiai dvyliktą, supratai? — Džoelis padėjo ragelį.

Denas minutėlę stovėjo sustingęs ir padėjo ragelį į vietą. Kai atsisuko, pamatė tarpduryje jį stebinčią Kerol.

— Kokios čia paslaptys? — paklausė ji.

— Ką? Nieko, tipiškos Džoelio nesąmonės, ir tiek. Ar ilgai čia stovi?

— Ne, neilgai. Prieš lipdama į viršų norėjau paklausti, ar eisi gulti anksti. Jau seniai nėjome anksčiau gulti kartu.

— Žinoma. Būtų puiku. Tik prieš tai užeisiu pas vaikus.

— Jie savo kambariuose.

Denas sudvejojo, pastebėjo, kad Kerol įdėmiai į jį žiūri. Jos veide pasirodė keista išraiška.

— Ar Džoelis tave taip išgražino?

— Ką čia šneki? Juk vakar sakiau, kad paslydau lipdamas į mašiną. Nori — tikėk, nori — ne, bet taip ir buvo.

— Kažkas atsitiko, Denai?

— Ne, žinoma, ne.

Jis prisivertė pažiūrėti Kerol į akis, veidą išmušė karštis.

— Kodėl klausi?

— Atrodei toks įpykęs ir įsitempęs, kai padėjai ragelį. Nežinau, niekada anksčiau tavęs tokio nemačiau.

— Smulkūs nesusipratimai, nieko rimto. Juk pažįsti Džoelį — plūdosi apie „niekšus Masačūsetso liberalus“. Tiesiog neturėjau tam nuotaikos.

— Jis skambino tau dukart, kad tai pasakytų?

— Ne visai. Jis teiravosi dėl vieno darbo pasiūlymo.

— Kodėl jis skambino iš taksofono?

— Tikrai?

— Taip, supratau iš numerio.

— Gal jis buvo prekybos centre?

— Juk jis turi mobilųjį, dažniausiai skambina iš jo.

— Juk pažįsti Džoelį. Einu pas vaikus, netrukus ateisiu į viršų.

Praeidamas pro Kerol jis juto, kaip galvoje tvinksi kraujas. Denas turėjo kelias minutes pastovėti prie sienos, kol išdrįso pajudėti. Jis žinojo, kad Kerol jį stebi, jautė jos į nugarą įbestą žvilgsnį. Vienintelis dalykas, kurio Denas nežinojo, — ar ji iš tikrųjų ką nors įtaria, ar tik šiaip kabinėjasi. Greičiausiai tik šiaip kabinėjasi. Denas bandė prisiminti, ar kalbėdamas su Džoeliu pasakė ką nors, ko Kerol nereikėjo nugirsti. Ko jis taip puolė prie telefono? Juk žinojo, kad reikia labai nedaug, kad sužadintų Kerol smalsumą.

Priėjęs prie sūnaus kambario durų, jis giliai įkvėpė, nusiramino, tada pasibeldė ir įėjo. Garis gulėjo ant lovos ir žiūrėjo beisbolą. Jis atsisuko ir liūdnai nusišypsojo.

— Sveikas, tėti, — pasisveikino berniukas. — „Red Sox“ pralaimi. Lugo išsivežė į priekį, jis privertė pasitraukti iš aikštelės jau du žaidėjus ir grįžo „namo“.

Denas prisistūmė kėdę arčiau lovos. Dešimties metų Garis buvo panašesnis į Kerol: žemo ūgio, retų šviesių plaukų, gražių, kiek moteriškų bruožų. Nepaisant jo kūno sudėjimo, Garis buvo geras atletas ir užėmė saugo poziciją mokyklos beisbolo komandoje. Nors Denas tikėjosi, kad Garis paūgės, jis neabejojo, kad puikia išvaizda ir geru būdu sūnus patrauks daugybę merginų.

Jis pakedeno sūnui plaukus.

— Negaliu patikėti, kad jūs tokie išlepę. Du pasaulio čempionatai per ketverius metus! Negali tikėtis, kad jie laimėtų juos visus.

Garis plačiai nusišypsojo:

— Žinoma, galim!

Denas irgi atsakė šypsena:

— Ar tau dar nereikėtų gulti?

— Jau aštuntasis perdavimas. Ar galiu pabaigti žiūrėti rungtynes?

— Koks rezultatas?

— Devyni ir du, — liūdnai atsakė Garis. — Bet jie dar gali pasivyti. Leisk pabaigti žiūrėti, prašau!

— Gerai, bet po rungtynių — iškart į lovą, pažadi?

— Pažadu. Ačiū, tėti.

Denas pabučiavo sūnų į kaktą. Prieš išeidamas iš kambario jis atsisuko ir pamatė, kaip įdėmiai jo sūnus seka žaidimą. Deną sujaudino faktas, kad Garis gali taip aistringai žavėtis tokiu paprastu dalyku, kaip beisbolas. Su liūdesiu sau pripažino, kad jau seniai nejautė nieko panašaus.

Siuzė, atrodo, klausėsi jų pokalbio, nes vos užsivėrė Gario kambario durys, ji iškart atidarė savąsias. Mergaitė stengėsi atrodyti abejinga, kai išėjo iš kambario klausydamasi „iPod“. Ji stabtelėjo, niūriai pažvelgė į Deną, išsitraukė ausines ir sumurmėjo pasisveikindama.

— Labas, princese, — atsakė Denas. — Kaip tik ketinau pasibelsti ir paklausti, kaip tau sekasi.

— Panašu, išgelbėjau tave nuo šios nemalonios pareigos, — atšovė Siuzė, patempdama apatinę lūpą ir pabrėždama rūsčią pozą. Ji minutėlę padvejojo ir ryžosi paklausti:

— Ar galėsi rytoj mane ir Džiulę nuvežti į paplūdimį?

— Negalėsiu, brangute. Turiu susitikti su keliais žmonėmis.

— Mama sakė, kad aštuntą tau darbo pokalbis. Galėtume važiuoti po to.

— Atleisk, bet turėsiu susitikimą ir po jo. Gal šeštadienį?

— Tiek to, nesvarbu, — pasakė Siuzė ir jos lūpos susitraukė.

— Į Salisburio paplūdimį galime nuvykti ir autobusu, — pareiškė ji.

— Aš taip nemanau. Nenoriu, kad vienos važinėtumėte autobusu.

— Įdomu, kaip mums sutrukdysi? Juk tavęs nebus namie. Tavęs čia niekada nebūna! Nors nevaikštai į darbą, niekada nebūni namie.

Ji priekaištingai pažiūrėjo į Deną. Norėjo ginčytis toliau, bet apsisuko ir skubiai grįžo į savo kambarį.

Denas atsiduso ir pasitrynė akis. Anksčiau jam būtų buvę net koktu pagalvoti, kad nuvils savo dukterį. Dabar jis nieko nejautė ir pagaliau susigyveno su idėja, kad rengiasi apiplėšti banką. Jis nebejautė baimės, tik savotišką sąstingį. Netgi jautėsi įsipareigojęs. Jis tiek daug kartų plėšė banką mintyse, kad nekantravo padaryti tai ir realybėje. Staiga jam toptelėjo: ką daryti, jei pasiūlys darbą? Tačiau stengėsi išgyvendinti šią mintį: kai tai nutiks, tada ir galvos.

Prieš įžengdamas į miegamąjį, Denas paskubomis nusiprausė ir išsivalė dantis. Kerol laukė lovoje, vilkėdama ne naktinius, o vienus iš senų Deno marškinėlių. Jis atsigulė šalia. Kerol prisiglaudė prie jo, užkėlė ant jo šlaunį. Jų lūpos ieškojo vienos kitų, Kerol kvėpavimas darėsi vis tankesnis, rankomis ji glamonėjo Deno krūtinę ir slydo žemyn. Jis bandė įsitraukti į šį žaidimą, bet negalėjo nusikratyti jį apėmusio sąstingio. Atrodė, tarsi Kerol reikėtų prikelti numirėlį, todėl pabandžiusi ir nesulaukusi atsako, ji liovėsi. Kerol atsitraukė nuo Deno ir atsuko jam nugarą.

— Labanakt, — pasakė ji šaltu balsu.

— Atleisk, Kerol. Mano galvoje šiuo metu per daug minčių.

— Jau kelias savaites to nedarėme.

— Atleisk...

— Pamiršk. Nebekalbėkim apie tai. Pažadinsiu tave, kad spėtum į pokalbį. Labanakt.

Denas užsimerkė. Nejautė nieko, tik sąstingį. Ramus nesijautė, bet ir nebesikankino taip, kaip kiekvieną naktį. Jo galvoje nebebuvo jokių minčių: jokių įsivaizduojamų apiplėšimo scenarijų, jokių policijos sirenų, jokių riksmų, jokių kruvinų lavonų. Tik tuštuma.

***

Kitą rytą Kerol, kaip ir buvo pažadėjusi, pažadino Deną. Net išmiegojęs septynias valandas automobilių stovėjimo aikštelėje, naktį miegojo labai kietai. Dėl pastaruoju metu patiriamo streso jam reikėjo papildomai pamiegoti.

Denas pasisiūlė pagaminti pusryčius, tačiau to ėmėsi Kerol. Stebėdamas ją virtuvėje, jis panoro antro šanso miegamajame. Kerol atrodė atsigavusi, atsipalaidavusi, plaukai buvo surišti į arklio uodegą, sijonas išryškino lieknas jos šlaunis. Atnešusi kavą, Kerol apglėbė delnu jo ranką. Daugybę metų jis nematė taip gražiai besišypsančios žmonos.

— Sėkmės pokalbyje, — palinkėjo ji. — Man reikia važiuoti į darbą. Paskambink papasakoti, kaip sekėsi.

Jis palinksėjo galvą ir pažadėjo paskambinti. Kerol skubriai jį pabučiavo ir spustelėjo ranką. Denas akimis nulydėjo Kerol iki durų, pirmą kartą per ilgus kartu nugyventus metus stebėdamasis, kokia ji graži.

Buvo dar tik po septynių penkiolika. Denas gurkštelėjo kavos. Ištuštinęs puodelį, atsistojo ir įsipylė dar vieną. Aštuntą valandą suskambo telefonas. Kitame laido gale žmogus prisistatė Martinu Filipsu, naujo programinės įrangos plėtros padalinio viceprezidentu. Jis pasakojo radęs Deno gyvenimo aprašymą internete ir susidomėjo jo, programinės įrangos apsaugos eksperto, patirtimi. Skambinusysis minutėlę padvejojo ir pasakė, kad iš Deno CV nelabai suprato, kiek jis turi JAVA programavimo patirties.

— Išmokau to savarankiškai, — prisipažino Denas.

Martinas Filipsas vėl akimirką dvejojo, tada ne tokiu linksmu tonu paklausė:

— Tai jūs neturite bent penkerių metų darbo patirties šioje srityje?

Denas pajuto, kaip užverda kraujas. Jis išgirdo save liepiant Filipsui užsikrušti. Stojo tylos minutė, kol linija išsijungė. Denas žiūrėjo į telefono ragelį, jo veidą sukaustė bjauri grimasa. Kai veido raumenys atsipalaidavo, jis paskambino Kerol ir pranešė, kad pokalbis pavyko puikiai ir kitą savaitę jo laukia kitas atrankos etapas.