16

Vairavo Šrinis. Denas susmukęs sėdėjo ant galinės sėdynės. Jie buvo nusivilkę kombinezonus. Denas nusiėmė peruką ir, kaip pamokė Gordonas, nusilupo ūsus ir žandenas. Jis nenorėjo, kad kas nors jį pamatytų, kol nenusivalė grimo.

Šrinis vairavo piktas ir nepratarė Denui nė žodžio. Tarpais jis susinervinęs imdavo trankyti vairą ir plūstis — tiek anglų, tiek indų kalbomis. Šrinio šėlas tęsėsi apie keturiasdešimt minučių. Tada, kiek patylėjęs, jis silpnu balsu ištarė:

— Jei tavo draugas mano, kad aš ramiai grįšiu į Indiją, vieną dieną jis labai nustebs.

— Džoeliui reikia nusiraminti. Kai jis tai padarys, atiduos mūsų dalį, — patikino Denas, tačiau jo paties balsas jam skambėjo kažkaip keistai ir nervingai.

Jis vis dar jautėsi, lyg būtų įvykių stebėtojas, šalia savo kūno.

— Nemanau. Visa tai Džoelis buvo iš anksto suplanavęs.

— Nagi, Šrini. Jis susinervino dėl Gordono. Nusiramink.

— Pats nusiramink! Kaip manai, kodėl jis norėjo įpaišyti į operaciją tą savo kiauliasnukį draugelį? — Šrinis net paspringo kalbėdamas. Denas per priekinio vaizdo veidrodėlį matė pykčiu žaibuojančias jo akis.

— Patikėk, — Šrinis vos galėjo kalbėti. — Aš atsiimsiu savo dalį iš to pasipūtusio tavo draugelio povo ir gerai atspardysiu jam šikną.

Denas nuleido galvą ir užsimerkė. Jis jautė maudžiantį nerimą. Suprato, kad negali kaltinti Džoelio, juk jam pažadėjo, kad Gordonas sugebės susitvardyti. Džoelis buvo teisus — jis turėjo už tai sumokėti. Vis dar negalėjo patikėti, kad Gordonui nepavyko — tai buvo neįtikima.

— Beje, ką jis turėjo galvoje, pavadindamas mane Gunga Dinų? — pasiteiravo Šrinis. — Čia kažkoks rasistinis juokelis?

— Jis tiesiog norėjo tave įžeisti. Nusiramink, gerai? Jei duosime Džoeliui porą dienų nurimti, jis atsileis.

— Nenoriu jam duoti nė dienos! Nusipirksime porą automatų, patykosime jo prie namų ir padarysime tą patį, ką jis ketino mums. Tada pasiimsime pinigus ir dviese juos pasidalinsime.

— Ką čia paistai? Nori jį užklupti ir nužudyti?!

— Skamba neblogai.

— Prašau, nusiramink, Šrini. Mes nesame žudikai.

— Man nemalonu tau tą sakyti, tačiau esame. Gordonui nužudžius tas moteris, žudikais tapome ir mes.

— Iš kur mes galėjome žinoti, kad Gordonas taip niekšiškai pasielgs?

— Tai — nesvarbu. Jei mus pagaus, mus teis ir už žmogžudystę. Toks įstatymas.

— Mūsų nepagaus, — užsispyrė Denas, nors ir nebuvo tuo tikras. Kai Džoelis nušovė Gordoną, viskas pasikeitė. Jis negalėjo ramiai galvoti apie Džoelio poelgio pasekmes. Kiekvieną kartą pabandžius, mintis tarsi nutrūkdavo.

— Mes nusipirksime porą automatų, — pakartojo Šrinis, ir jo tonas tapo labiau nekantrus negu piktas.

— Jei mėgintume tai padaryti, jis greičiausiai pats mus nudėtų. Džoelis yra paranoiškas šunsnukis — jis mus užuostų. Tiesiog duokime jam šiek tiek laiko, ir viskas susitvarkys.

Šrinis šoko prieštarauti ir dar kartą iš pykčio trinktelėjo per vairą. Jie buvo per gerą kilometrą nuo Gordono namų. Kai Džoelis liepė Denui ištraukti iš Gordono kombinezono kišenės raktelius, jam reikėjo ištraukti ir jo piniginę. Kadangi policija vis tiek ras Gordono kūną, Denas norėjo įsitikinti, kad jo namuose nebūtų jokių įkalčių, galinčių susieti jį su įvykdytu nusikaltimu. Jis tikėjosi, kad ant Gordono kūno policija neras daugiau identifikavimo žymių, kurios leistų jiems rasti jo butą per artimiausią valandą.

Šrinis įvažiavo į kiemą ir pastatė mašiną vienoje iš saugomų aikštelių. Jiedu susižvalgė ir Denas linktelėdamas giliai įkvėpė. Jie rizikavo, nes kas nors galėjo juos pamatyti einančius į Gordono butą, tačiau neturėjo kitos išeities. Jiedu žingsniavo lėtai, Šrinis — atsilikdamas nuo Deno beveik per trisdešimt metrų. Perėję per kiemą, jie įėjo į namą pro šonines duris. Denas trumpai apsižvalgė, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Priėjęs prie šoninių durų, jis apgraibomis ieškojo buto rakto, ir jam atrodė, kad tos paieškos tęsėsi šimtmečius. Pagaliau Denas rado, ko ieškojęs, ir atidarė duris. Jis palaikė duris atviras, kol įėjo Šrinis, o tada patraukė tiesiai į Gordono butą. Jo duris pavyko atidaryti be jokio garso. Tik įėjęs, Denas atsišliejo į prieškambario sieną — širdis pradėjo pašėlusiai daužytis. Šrinis įėjo po kelių sekundžių.

— Manai, mus kas nors matė? — paklausė Denas, vos kvėpuodamas.

— Nurimk, drauguži. Dabar be penkių pusė ketvirtos. Aplink — nė gyvos dvasios.

Denas susiėmė už pilvo, vos gaudydamas kvapą.

— Gerai, — tarė jis, — man reikia pabaigti nusivalyti grimą. Kol būsiu vonioje, ištrink Gordono kompiuteryje visas Lombardo nuotraukas. Taip pat — ir jo anoniminį elektroninį paštą.

— Gal dar ko nors reikia?

— Žmogau, mes neturime laiko pyktis.

Šrinis iškėlė pirštą, norėdamas Deną užsipulti, tačiau susilaikė. Purtydamas galvą, jis įjungė kompiuterį. Denas minutę stovėjo, negalėdamas pajudėti iš vietos. Reikėjo labai daug pastangų, kad jis nueitų į vonią. Pamatęs savo atvaizdą veidrodyje, Denas prapliupo juoktis: be peruko ir plaukų ant veido, jis atrodė kaip savo paties ir Raimondo Lombardo parodija.

Nugramdyti gumą nuo veido buvo sunkiau negu Denas manė, — ji tiesiog nenorėjo nusilupti. Jis išbandė Gordono priemones, tačiau nieko gero neišėjo. Galų gale jis nugramdė masę nagų dilde. Kai baigė varginančią procedūrą, pamatė, kad prilipusi masė paliko tamsiai raudoną dėmę ant jo žandikaulio, smakro ir nosies. „Ech, — pagalvojo Denas, — ir kas dar manęs laukia — varlės, skėriai, šunvotės“?

Jis stovėjo ir žiūrėjo į veidrodį, kol susitaikė su esama padėtimi ir grįžo pas Šrinį. Šis pastebėjo Deną ir pasisuko į jį.

— Tave išbėrė.

— Taip, žinau.

— Kaip tik ten, kur buvo grimas. Manau, tai nieko gero.

— Žinau. Gali pasiūlyti išeitį?

— Tai nepadės.

Šrinis sėdėjo, ilgai žiūrėdamas į Deną, ir papurtė galvą.

— Galiu nupirkti vaistų iš vaistinės, — tarė jis. — Galėtum pernakvoti pas mane. Ryte tavo bėrimas jau bus praėjęs.

— Nesu tikras, ar pavyks, tačiau pakalbėsime apie tai vėliau. Dabar verčiau apieškosiu butą ir įsitikinsiu, ar čia nėra nieko, kas galėtų susieti Gordoną su apiplėšimu. Kaip tau sekasi su kompiuteriu?

Šrinis gūžtelėjo pečiais.

— Darau Gordonui paslaugą ir trinu visus jo pornografijos vaizdelius. Patikėk manimi, ten jos daug. Beveik baigiau.

— Gerai. Man reikės kokių dešimties minučių.

Virtuvėje Denas surado šiukšlių maišą ir greitai apėjo butą. Be gumos gabalų ir išsipešusių plaukų iš peruko, panaudotų maskuotei, Denas rado vienintelį rimtą įkaltį — spausdintas Lombardo nuotraukas. Dar jis rado kelias susuktas šimto dolerių kupiūras virtuvės spintos stalčiuje — iš viso suskaičiavo keturis tūkstančius du šimtus dolerių. Jis dvejojo, ką daryti su pinigais, tačiau tik akimirką — paskui įsidėjo juos į kišenę. Pastebėjęs Šrinį, banknotų ritinėlį parodė ir jam.

— Pusė tavo, drauguži, — pasakė jis Šriniui. Šis pagalvojo ir papurtė galvą.

— Kad gal ne — jausiuos kaip numirėlių plėšikas. Būsiu patenkintas, kai atgausiu iš Džoelio savo dalį. Patikėk manim — aš ją tikrai atgausiu.

Denas linktelėjo, suprasdamas, kaip jaučiasi Šrinis.

— Pasiruošęs?

— Po penkių minučių, — tarė Denas. Jis nuvalė kompiuterio klaviatūrą ir pelę, po to susuko ir išsinešė šiukšlių maišą. Atidaręs duris, pažiūrėjo, ar koridorius tuščias, ir liepė Šriniui išeiti. Išėjęs iš Gordono buto, užrakino duris ir, stengdamasis atrodyti kuo ramesnis, išėjo iš pastato. Įlipęs į Šrinio automobilį, jis pajuto, kad smarkiai prakaituoja, o galva pradėjo tvinkčioti. Jis vos neapalpo keleivio kėdėje.

— Kvėpuok, drauguži, — nusigando Šrinis. — Mažiausiai norėčiau, kad užsilenktum mano mašinoje.

— Malonu, kad rūpiniesi.

Jie važiavo tylėdami. Denas bandė prisiminti, kas vyko per ir po apiplėšimo, bet buvo pernelyg pavargęs. Jis užsimerkė. Kai sąmonė pradėjo temti, jį pažadino Šrinio balsas.

— Aš atgausiu savo pinigus iš tavo draugo, — kalbėjo jis.

— Mes abu atgausim.

— Noriu susitikti su juo rytoj.

— Šrini, pasikliauk manim — duokim jam keletą dienų.

— Duodu daugiausia dvi dienas. Tai — viskas.

Šrinio veidas patamsėjo nuo pykčio, kai jis pagalvojo apie visus įvykius.

— Patikėk manimi — aš tikrai nepamiršiu, kaip jie laikė į mus nukreiptus ginklus.

Denas linktelėjo. Jis bandė nesumerkti akių, tačiau vokai apsunko ir akys pačios merkėsi. Šrinis vėl jį pažadino.

— Aš tavęs nepaliksiu, — pasakė jis.

— Žinau, — sumurmėjo Denas, nors gerai nė neišgirdo, ką kalbėjo Šrinis.

— Tikrai. Kai atgausiu iš Džoelio savo dalį, pusę pinigų duosiu tau.

Denas žiūrėjo prieš save. Porą minučių patylėjęs, Šrinis paklausė Deno, ką šis ruošiasi daryti su bėrimu.

— Atrodai dar prasčiau.

— Nežinau. Manau, policija manys, jog ten buvo Lombardas. Mano alergija neturėtų niekam užkliūti.

Šrinis privažiavo prie savo namų. Pastatęs mašiną, paklausė Deno, ar šis nenorėtų pas jį užsukti ir pabaigti tekilą.

— Turime išgerti už Gordono atminimą, — pasiūlė jis.

Denas pagalvojo ir papurtė galvą.

— Manęs laukia Kerol.

— Tada pabaigsiu butelį vienas.

Šrinis paniuro ir trumpam mintimis kažkur nuklydo. Atsipeikėjęs jis pasisuko į Deną.

— Pasimatysime po dviejų dienų, — tarė jis.

Denas linktelėjo ir išlipo iš mašinos.

***

„Pinigai — tai gazas. Griebk, kiek gali, ir parūkyk hašišo4“, — uždainavo Hoferis.

— Gal užsičiaupsi?

Hoferis, šviesdamas ta pačia plačia šypsena, atšovė:

— Kas tau darosi? Nepatinka, kaip aš dainuoju?

Džoelis išsiviepė, lėtai trindamas smilkinius ir alkūnėmis prilaikydamas vairą:

— Tu neturi klausos — štai kur problema.

„Pinigai — tai smūgis. Tik neprisidek, ko nereikia5“, — toliau repavo Hoferis.

— Juk liepiau tau užsičiaupti, — Džoelis skersomis pažvelgė į Hoferį. — Antrą kartą nebekartosiu.

Hoferis negalėjo nustygti vietoje ir muistėsi kėdėje.

— Tu man pavydi, žmogau.

— Eik šikt. Man galvą skauda ne tik nuo tavo bliovimo, bet ir nuo to, kaip iškraipai dainos tekstą. Negadink „Pink Floyd“.

Hoferis pliaukštelėjo kelis kartus sau per delną.

— Dabar aš toks apsinešęs, — tarė jis. — Norėčiau parūkyti geros žolytės.

— Taip, būtų puiku, — ironiškai sutiko Džoelis. — Gal susistabdome pirmą pasitaikiusį policininką ir paprašome jo, kad apieškotų mūsų mašiną? Žioplys, — galiausiai burbtelėjo.

— Tu per daug nerviniesi, — trumpai drūtai pasakė Hoferis. — Veikim ką nors, žmogau. Turime ginklų ir slidininkų kaukes. Pirma pakelės kolonėlė, ką manai? Galėtume pagriebti grynųjų ir pažiūrėti, kaip koks šiknius stena, išvydęs du „AK-47“.

Džoelis šaltai pažiūrėjo į bendrininką ir jo apatinė lūpa pašaipiai išsikreipė.

— Gal verčiau grįžk prie „Pink Floyd“ parodijos... — pasiūlė jis. — Būtų daug geriau, nei klausytis šių tavo genialių idėjų.

Hoferis atkišo jam vidurinį pirštą ir laikė tol, kol Džoelis jo nenulenkė savo ištiestais pirštais.

— Nesuprantu tavęs, Džoeli. Mes tai padarėm, žmogau — mes apiplėšėm banką! Mes pabėgom ir turim visus pinigus! Ko sėdi visas surūgęs?

— Jei dar nepastebėjai, aš nužudžiau žmogų, — sumurmėjo Džoelis vos įkvėpdamas.

— Negirdžiu, žmogau, ką sakai?

— Sakiau, kad aš nužudžiau žmogui — garsiau pakartojo Džoelis. — Jei dar pratarsi nors vieną žodį arba išleisi bent kokį garsą, išmesiu tave iš mašinos — prisiekiu.

Hoferis buvo bepradedantis barbenti į automobilio prietaisų skydą, bet Džoelio žvilgsnis jį sustabdė. Po kelių minučių, važiuojant tyloje, Džoelio veidas staiga išsikreipė, ir atrodė, kad jam kas būtų trenkęs į pilvą.

— Kodėl jam reikėjo nušauti tas dvi moteris?

— Jis buvo kuoktelėjęs.

— Ar girdėjai, apie ką jis kalbėjosi su ta mergina?

— Nieko negirdėjau.

— Jai geriau žinoti...

Džoelis papurtė galvą, jo apatinė lūpa atlipo nuo dantų.

— Geriau neatsikalbinėti prieš tipą, į tave įrėmusį ginklą, ką jis besakytų, — tęsdamas žodžius, kalbėjo Džoelis.

— Gal ją tiesiog užkniso?

— Kodėl galėjo užknisti?

— Nežinau, gal ji prisiminė, kad jis kažkada graibė jai užpakalį.

Džoelis pabalo, žiūrėdamas į Hoferį.

— Ką turi galvoje?

Hoferio veide vėl pasirodė kreiva šypsena:

— Jos buvo gražus užpakaliukas, žmogau. Kaip dvi prisirpusios suspaustos kriaušytės.

— Na, ir kas?

— Taigi aš negalėjau susilaikyti ir grybštelėjau progai pasitaikius.

— Tu — tikras idiotas.

— Ei, iš kur aš galėjau žinoti, kad tas pamišėlis pradės ją kabinti? Drauguži, ji tikrai gerai jam nudavė. Jis jai — taip pat, — pasakė tyliau.

Džoelis sėdėjo tiesus, tik jo akių obuoliai judėjo, nužiūrinėjant Hoferį.

— Papasakok man dar kartą, kodėl tave areštavo.

— O kam? Jau pasakojau tau prieš daug metų.

— Noriu išgirsti dar kartą.

Hoferis perbraukė liežuviu per lūpas ir ėmė kalbėti.

— Nėra čia ką pasakoti... Buvau per daug išgėręs ir šlapinausi viename skersgatvyje, kai kažkokia nervinga maža princesė pradėjo rėkt, kad kažką prievartauju. Štai ir viskas, žmogau.

— Anksčiau man pasakojai kitaip.

— Tikrai?

— Taip. Sakei, kad buvai savo mašinoje su prostitute, o kai privažiavo policija, ji pradėjo rėkti, kad ją prievartauji.

Hoferio akys apsiniaukė ir jis linktelėjo.

— Taip, tai tikrai galėjo nutikti.

— Tu, kalės vaike, visus tuos metus man melavai. Bandei išprievartauti tą merginą?

— Koks dabar skirtumas? Bagažinėje guli du maišai pinigų. Vienas — tau, kitas — man. Tai dabar svarbiausias dalykas.

— Vienas — tau, kitas — man? — pakartojo Džoelis.

— Mes pasidalinsime pinigus per pusę — apie tai ir kalbu.

— Mes nesidalinsime pinigų per pusę. Tau priklauso dvidešimt procentų.

— Nemanau.

— Ką reiškia — tu taip nemanai? Toks buvo susitarimas, kvaily!

— Susitarimas pasikeitė tada, kai nudėjai tą pakvaišėlį ir atsikratei šefo bei jo mažojo draugo.

— Kas taip sako?

— Susitarimas yra susitarimas.

Hoferis sukryžiavo rankas, jo mažos apsiblaususios akys atrodė negyvos ir šaltos.

— Bet kokiu atveju, pasiimsiu pusę tų pinigų.

Kai Džoelis pažvelgė į Hoferį, jo automobilis staiga atsidūrė ties skiriamąja linija, ir jis turėjo staiga pasukti vairą, kad kaktomuša nesusidurtų su sunkvežimiu. Krovininio automobilio vairuotojas išraudo, jo akys išsipūtė, kai nuspaudė mašinos garso signalą ir garsiai suriko. Džoelis šaltai pažvelgė į vairuotoją prieš nusukdamas, tik jo rankos buvo išbalusios, kai pagriebė vairą.

— Tu nori mane apiplėšti ir sulaužyti mūsų susitarimą, — sunkiai ištarė Džoelis, beveik šnabždėdamas. — Mes pasidalinsime tuos pinigus, pusgalvi, — sutiko jis.

— Duodi žodį? Pasidalinsime lygiai per pusę?

— Argi ne tai aš ką tik pasakiau?

— Žmogau, pakartok.

— Gerai. Duodu tau žodį. Pasidalinsime pinigus. Ką dar nori iš manęs prievarta išgauti?

Hoferis ore sugniaužė kumštį.

— Žmogau, elgiesi labai teisingai. Mes pasidalinsime pinigus, kai atvyksime į vietą.

— Net nesvajok. Nė vienas iš mūsų nepalies pinigų, kol viskas neaprims.

— Ką turi galvoje?

— Mane gali įtarti dėl Gordono žmogžudystės. Vadinasi, yra tikimybė, kad policija atvyks pas mane ieškoti pinigų.

— Galime paslėpti juos pas mane.

— Tu tikras kvailys, ar ne? Jei policija susies mane su Gordono mirtimi, tai, be abejo, susies mane ir su tavimi. Turiu apie dešimt hektarų žemės. Užkasime pinigus ten.

Hoferio veidas susitraukė, kai jis pagalvojo apie šį pasiūlymą.

— Turiu geresnę idėją. Tu paslėpk vieną krepšį, o aš surasiu, kur padėti kitą.

— Atleisk, drauguži, bet aš nerizikuosiu. Nenoriu, kad mano gyvenimas priklausytų nuo tavęs.

— Nesuprantu, kur problema.

— Jau sakiau tau, be to, daviau žodį. Ko dar nori?

Hoferis nenoromis, bet su juo sutiko.

— Tu juk pažįsti mane jau penkiolika metų. Ar kada esu sulaužęs pažadą?

— Gerai, sutinku.

Prieš nusisukdamas, Džoelis šaltai pažiūrėjo į Hoferį. Atvykus į vietą, jis paliepė Hoferiui paimti krepšius su pinigais, o pats nuėjo atnešti poros kastuvų. Kai grįžo, Hoferis apžiūrinėjo vieną krepšį.

— Ką tu darai?

— Man reikia trupučio pinigų, žmogau. Pasiimsiu tik tūkstantį dolerių.

— Parodyk, ką turi.

Hoferis laikė dešimt banknotų po šimtą dolerių. Džoelis nusiviepė ir pritariamai linktelėjo.

— Gerai jau, — tarė. — Padėk tuos pinigus ir čiupk krepšius.

Hoferis susigrūdo pinigus į kišenę. Už Džoelio namo želiančios pievelės driekėsi didžiuliai plotai miškų. Einant per mišką, Hoferis pastebėjo už Džoelio juosmens užkištą keturiasdešimt penkto kalibro pistoletą.

— Kam tu jį nešiesi? — paklausė jis.

— Dieve šventas, mąstyk galva! Šiuo ginklu aš nušoviau Gordoną. Kaip manai, kodėl jį nešuosi?

Hoferis nervingai apsilaižė lūpas, žiūrėdamas į ginklą.

— Nežinau, — pasakė jis.

— Man reikia jį užkasti, kvaily.

— Ir tiek? — paklausė Hoferis, nervingai žiūrėdamas tai į Džoelį, tai į šautuvą.

— O ką, manei, aš ketinau su juo daryti?

— Tu davei man žodį, nepamiršk.

— Žinau. Ką turi galvoje?

Hoferis papurtė galvą.

— Nesvarbu.

Jie ėjo mišku apie dešimt minučių, kai Džoelis nusprendė, kad jau pakankamai toli.

— Užkasime krepšius šalia to didelio akmens, — tarė jis. Maždaug už dvidešimties pėdų buvo nedidelė proskyna.

Džoelis ir Hoferis čiupo įnagius ir iškasė trijų pėdų gylio duobę. Hoferis, visas suprakaitavęs, numetė kastuvą.

— Manau, užteks, — tarė jis.

— Dar ne. Jei gausiai lis, į krepšius gali patekti vandens. Turime iškasti gilesnę duobę.

— Pats ir kask, — nesutiko Hoferis. — Man jau gana. Hoferis jau ropštėsi iš duobės ir buvo iškišęs vieną koją, kai Džoelis jį sugriebė ir sviedė atgal. Hoferis nusileido kietai — smūgis supurtė jo vidurius. Atsimerkęs jis pamatė, kad Džoelis laiko atkišęs pistoletą. Ramstydamasis Džoelis išropojo iš duobės.

— Tu man pažadėjai, — kaip maldą kartojo Hoferis drebančiu balsu.

— Aš pažado nesulaužysiu, — pasakė Džoelis. — Sakiau, kad reikia gilesnės duobės.

Hoferis iš lėto atsistojo.

— Geriau pradėk kasti, — paliepė Džoelis.

Hoferis pastvėrė kastuvą ir ėmėsi darbo. Kasant duobę, jam linko keliai. Vieną akimirką kojos neišlaikė ir jis parklupo ant vieno kelio.

— Kask, kask, — įsakinėjo Džoelis.

— Džoeli, pamiršk lygias dalis. Man užteks ir dvidešimties procentų, — pasakė Hoferis.

— Sakiau, kask.

— Sakau, man užteks ir dvidešimties procentų.

— O aš liepiu kasti toliau.

Pakėlęs akis į viršų, Hoferis pravirko.

— Tu man žadėjai, — maldavo jis.

— Aš ištesėsiu pažadą. Juk gerai mane pažįsti ir tai žinai.

— Tu nori mane nužudyti!

— Sakiau tau, ištesėsiu savo pažadą, — kartojo Džoelis.

Apsiblaususiomis akimis, vis dar kūkčiodamas Hoferis vargais negalais atsistojo. Jo rankos drebėjo, aukštyn žemyn kilnojant kastuvą su žemėmis. Kai duobė buvo keturių pėdų, Džoelis liepė jam sustoti.

— Padėk kastuvą, — sukomandavo Džoelis, įrėmęs pistoletą Hoferiui į krūtinę.

— Tu man pažadėjai! — subliuvo Hoferis.

— Jei būsi gyvas, kai dalinsimės pinigus, gausi pusę, — pasakė Džoelis šaltu balsu ir iššovė.

Nuo smūgio Hoferis griuvo ant nugaros. Apsvaigęs, tačiau dar nepraradęs sąmonės, jis palietė krūtinę ir žiūrėjo, kaip pro pirštus sunkiasi kraujas. Tada pažiūrėjo į Džoelį.

— Mes pažįstami jau penkiolika metų, — pasakė, sunkiai kvėpuodamas.

— Gordoną pažinojau dar ilgiau, — pasakė Džoelis ir paleido dar tris šūvius į Hoferį.

Iš pradžių Hoferis gulėjo ramiai, po to vos sujudėjo, kol galiausiai bandė atsisėsti. Nepatenkintas, kad nepasiėmė dar vienos apkabos, Džoelis numetė tuščią ginklą į duobę, čiupo kastuvą ir pradėjo kasti. Kai Hoferio kūnas jau buvo padengtas nestoru žemių sluoksniu, jis vis dar bandė pasikelti. Hoferio kūnas nenustojo tampytis tol, kol duobė nebuvo užkasta.

Džoelis sulygino žemę ir lėtai suskaičiavo iki dešimties, klausydamasis, ar neišgirs kokio bruzdesio. Jis pamanė, kad vėliau ant Hoferio kapo pasodins aviečių krūmų. Perbraukęs ranka per kaktą, Džoelis pasiėmė abu krepšius ir nukulniavo namo.

***

Aleksas Resnikas surado Petrenką mažame rusų restorane Esekso gatvėje. Petrenka sėdėjo su trimis vyrais, ant stalo ledų kibirėlyje šalo butelis degtinės „Cristall“ ir buvo padėta lėkštelė ikrų. Gėrė keturiese. Petrenka atrodė linksmas, kai Resnikas priėjo prie jų stalo.

— Pakviesčiau prisijungti, detektyve, deja, mūsų staliukas jau pilnas.

— Atėjau čia ne gerti su tavimi.

— Ne? Kaip gaila... Juk degtinė — geras dalykas. Žinoma, jei atšaldyta iki tinkamos temperatūros, ko amerikiečiai dažniausiai nesugeba. Dar pridedi kelias bruknių uogas ir gauni kažką nepaprasto.

Prie stalo sėdėję kiti trys vyrai linksmi šypsojosi. Resnikas tarė:

— Labiau mėgstu burboną.

Petrenka savo kompanionams kažką pasakė rusiškai, ir šie pradėjo juoktis. Atsisukęs į Resniką, jis šyptelėjo.

— Tau reikėtų praplėsti akiratį. Bent jau paragauk šitų, — Petrenka parodė į ikrus. — Silpnai sūdyti didžiojo eršketo ikrai — patys geriausi.

Petrenka pakabino krekeriu truputį ikrų ir ištiesė delikatesą Resnikui. Šis žvilgtelėjo į traputį su ikrais ir papurtė galvą.

— Žuvų kiaušinėliai? Ne, ačiū. Man reikia su tavim pasikalbėti. Gal tavo draugai galėtų trumpam mus palikti?

Petrenka apgailestaudamas papurtė galvą, dėdamasis į burną krekerį ir lėtai jį kramtydamas.

— Neįsivaizduoji, ką prarandi, — tarsi negirdėdamas Alekso žodžių, kalbėjo Petrenka. — Abejoju, ar, gaudamas tokį atlyginimą, kada nors galėsi paragauti ko nors panašaus. Pats kaltas. Apie ką nori pakalbėti?

— Policijos reikalai.

— Aišku. Mano draugai liks, — nukirto Petrenka. — Kas nutiko, detektyve? Dar vienas senyvas vyriškis parkrito ir prasiskėlė galvą?

— Apiplėštas bankas. Viena moteris nužudyta, kitos būklė — kritiška.

— Ir?.. Kelintą valandą tai įvyko?

— Apie antrą.

Petrenka vėl kreipėsi į kompanionus rusiškai, sukeldamas jų juoką. Tada dalykiškai kreipėsi į Resniką:

— Veltui gaišti laiką. Sėdime čia nuo pietų. O gal man reikėtų pasikalbėti su savo advokatu dėl šių įžeidinėjimų? — pasišaipė rusų matininkas.

— Tu nesupratai, Petrenka. Nesiruošiu tavęs kaltinti.

— Tai ko tada nori? — nesuprato šis.

— Apiplėšti tavo seifai „Lynn Capital“. Reikia, kad parašytum pareiškimą.

Linksmybės staiga baigėsi. Petrenkos žvilgsnis vėl tapo šaltas ir sustingęs.

— Kokius čia žaidimus žaidi, detektyve?

— Nežaidžiu jokių žaidimų.

Resnikas išsitraukė iš kišenės užrašų knygelę ir perskaitė apvogtų seifų numerius.

— Jei netiki, turiu ir nuotraukų.

Petrenka Ūktelėjo. Jo veidas išbalo. Sustingusiais pirštais jis paėmė iš Resniko fotoaparatą ir skystųjų kristalų ekrane įdėmiai peržiūrėjo visas nuotraukas. Kai grąžino įrodymus Resnikui, Petrenkos veido bruožai prarado žmogiškumą, jis tapo panašus į roplį.

— Juokingiausia, kad buvo apvogti tik tavo seifai.

— Jokių kitų neišplėšė? — pasitikslino Petrenka.

— Ne. Atrodo, jie nusitaikė į tave. Gal įsivaizduoji, kas tai galėjo padaryti?

Petrenka sėdėjo ramiai, nejudėdamas, žvelgė prieš save bejausmėmis stiklinėmis akimis. Resnikas akimirką žiūrėjo į jį, vos galėdamas sutramdyti ironišką šypseną.

— Turiu žinoti, kas buvo tose dėžėse, — pasakė Resnikas kokiu įmanoma formaliausiu tonu.

Petrenka pasimetęs pažiūrėjo į Resniką, tarsi nesuprasdamas, ko jis čia vis dar stovi. Suvokęs, ko šis prašo, Petrenka piktai pasipurtė:

— Tai asmeniška, detektyve. O dabar, jums leidus...

— Atleisk, bet buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas, — neatlyžo Resnikas. — Turi man atsakyti, kas buvo seifuose. Jei ne, teks kalbėti prieš didžiąją žiuri. Beje, man labai patiktų tave areštuoti už trukdymą nusikaltimo tyrimui.

Petrenka sėdėjo, nerodydamas jokių emocijų, šaltas akis įsmeigęs į Resniką. Po minutėlės jis nusisuko ir prisipylė stikliuką degtinės.

— Tuose seifuose nieko nebuvo, — pasakė jis.

— Mokėjai bankui už aštuonis tuščius seifus?

— Ketinau uždaryti savo sąskaitą tame banke.

— Kas dar žinojo tavo seifų kodus?

Petrenka gūžtelėjo pečiais:

— Kiek žinau, niekas. Detektyve, nuo degtinės man norisi miego. Nemanau, kad šiandien galėsiu jums kuo nors padėti.

— Gerai, nesijaudink. Esu tikras, kad tose dėžėse nebuvo nieko vertingo — gal tik popieriai bei kiti nereikšmingi daiktai. Gali neabejoti, kad surasiu to įvykio kaltininkus ir sužinosiu, kas buvo tuose seifuose. Jei reikės, dirbsiu, tirdamas šią bylą, dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Neabejok tuo — kai rasiu, tu pirmas apie tai sužinosi.

Du vyrai susižvalgė, supratę, ką Resnikas turėjo galvoje. Detektyvui išėjus, Petrenka vis dar žiūrėjo abejingu žvilgsniu ir lėtai sugniaužė kumščius.

— Tas žydas, — iškošė jis pro dantis, — atėjo čia pasityčioti. Vieną dieną aš pats su juo susidorosiu.

Jis pasisuko į Jurijų Tolkovą, sėdėjusį jam iš dešinės, ir tarė:

— Pasidomėk, ar arabai pasiliko lagaminą.

Jurijus linktelėjo, nustūmė kėdę ir pakilo nuo stalo. Kiti du vyrai nusekė jam įkandin, palikdami kumščius begniaužantį Petrenką.