20

Resnikas atėjo į nuovadą šeštą valandą ryto. Jie vis dar neišsiaiškino, kas buvo tas rastas negyvas vyras. Jis peržiūrėjo liudininkų parodymus, užrašytus Stilvolo ir Holingso, abi vaizdajuostes, kuriose nufilmuotas apiplėšimas ir kaukę nusiimantis Raimondas Lombardas. Kažkas tose vaizdajuostėse buvo ne taip, pagalvojo Resnikas. Jis ilgai galvojo ir suprato, kas: iki nusiimdamas kaukę, Lombardas neramiai žvalgėsi, tarsi akimis ieškotų apsaugos kamerų. Resnikas keletą kartų atsuko juostą. Jis nebuvo šimtu procentų įsitikinęs, tačiau jam atrodė, kad Lombardas tyčia nusiėmė kaukę. Ramybės nedavė klausimas, kodėl jis tai padarė. Kažkas čia buvo negerai, tačiau Resnikas niekaip negalėjo suprasti, kas. Tarsi koks vardas painiotųsi ant liežuvio galo ir niekaip negalėtum jo prisiminti.

Apie aštuntą valandą atėjo Hedlis. Pamatęs Resniką, persimetė su juo keliais žodžiais, vis pabrėždamas, koks jis patenkintas, kad pavyko taip greitai išnarplioti šį nemalonų reikalą. Resnikas nebuvo dėl to tikras, tačiau patylėjo. Hedlis atrodė labai džiugiai nusiteikęs, jo akys beveik blizgėjo iš pasitenkinimo, ir jis nenorėjo savo nuojautomis gadinti šios pakilios nuotaikos. Tačiau Resnikas nujautė, kad šis apiplėšimas nebuvo toks paprastas, kaip atrodė kitiems jo kolegoms.

Buvo keista, kad jie vis dar neturėjo jokių žinių apie nušautą vyrą. Galbūt vyrukas buvo ne iš šios valstijos arba vienišas — neturėjo nei šeimos, nei draugų. Kitaip kodėl jo niekas nepasigedo ir neatsišaukė į policijos pranešimus? Resnikas peržiūrėjo Lyno policijos archyvus ir nerado jokios informacijos apie dingusius automobilius. Jis skambinėjo į gretimas nuovadas ir klausinėjo budinčiųjų seržantų, ar neseniai nerado senų apleistų automobilių. Jie galėtų atsekti aukos mašiną, jei jis tokią turėjo, manė Resnikas.

Magvairas atvyko į darbą truputį po devynių, nešdamasis maišelį spurgų ir du puodelius kavos — vieną padavė Resnikui. Netrukus pareigūnai susiruošė vykti į FTB būstinę Bostone.

— Praėjusią naktį prastai miegojau, — pasiguodė Magvairas. — Nereikėjo man žiūrėti tos vaizdajuostės.

Magvairas iš tiesų atrodė visai nemiegojęs, visas papilkėjęs, paakiai buvo patinę. Resnikas nieko neatsakė. Ką jis galėjo pasakyti — nesijaudink, drauguži, priprasi prie ištaškytų jaunų merginų kūnų? Ne. Galbūt Resniko miegą trikdydavo kitos priežastys, tačiau neįmanoma priprasti prie kasdien matomo nekaltų aukų kraujo.

FTB būstinėje Denas sutiko Ketlin Ličiano. Jos rankos paspaudimas buvo vėsus ir drėgnas. Ji atrodė labiau atsipalaidavusi nei anądien, labiau profesionali ir dalykiška negu griežta. Agentės Ličiano kabinete Resnikas pasakė, kad jie vis dar nežino už banko rasto mirusio vyro tapatybės. Jis padavė Ketlin Ličiano vaizdajuostę su apiplėšimo įrašu.

— Tikiuosi, padėsite mums nustatyti nusikaltėlių bruožus, — pasakė Resnikas. — Ūgį, svorį bei kitus fizinius duomenis.

— Turime tam skirtą specialią kompiuterių programą. Tuojau pat to imsiuosi, — dalykiškai tarė agentė Ličiano, ištraukė iš stalčiaus aplanką ir padavė Resnikui.

— Jūsų kopija, — tarė ji, tiesdama aplanką detektyvui. — Balistikos ekspertų išvados rodo, kad į visas tris aukas buvo šauta iš to paties ginklo. Viljams mirė iš karto, kaip ir neatpažintasis vyras...

— Turite galvoje tą vyruką, vilkėjusį „Grateful Dead“ marškinėliais, — įsiterpė Magvairas, paleidęs kvailą juokelį.

— ...rastas stovėjimo aikštelėje, — tęsė Ličiano, nekreipdama dėmesio į Magvairo išsišokimą ir žiūrėdama tiesiai į Resniką. — Vyro ūgis — metras aštuoniasdešimt penki centimetrai, svoris — šimtas vienas kilogramas. Amžius — nuo šešiasdešimties iki šešiasdešimt penkerių. Ant dešinės šlaunies jis turėjo randą, kuriame radau šrapnelio, naudoto Vietnamo kare, pėdsakų.

— Vadinasi, jis galėjo būti Vietnamo karo veteranas, galbūt netgi turi Purpurinę Širdį6, — priėjo išvadą Resnikas.

Ličiano linktelėjo.

— Galbūt tai padės jį atpažinti, — pasakė ji. — Jokių kitų skiriamųjų žymių neaptikta — jokių nuospaudų ar įpjovimų. Jis greičiausiai buvo tarnautojas ir dirbo įstaigoje.

Magvairas apžiūrinėjo savo rankas.

— Galėjo būti ir foras, — tarė jis.

Ličiano nekreipė dėmesio ir į šį Magvairo sąmojį. Ji kreipėsi į Resniką:

— Jei turėsite klausimų dėl šios ataskaitos, skambinkite bet kuriuo metu.

— Ačiū. Labai vertinu jūsų pagalbą.

Jie paspaudė vienas kitam rankas. Ketlin Ličiano paspaudimas buvo toks pat vėsus, tačiau stiprus, — tai Resnikui labai patiko. Magvairas, kiek paniuręs, net nesumojo paduoti rankos, tačiau Ličiano to nė nepastebėjo.

Išeinant iš agentės Ličiano kabineto, Magvairas sumurmėjo Resnikui:

— Kokia įsitempusi moteris. Kas nors galėtų ją bent truputį atpalaiduoti.

Resnikas nesureagavo į šią partnerio repliką.

— Manai, ji tau padės? — paklausė Magvairas ir pats atsakė į savo klausimą, atlikdamas neaiškų gestą vienos rankos nykščiu ir rodomuoju pirštu bei kitos rankos viduriniuoju pirštu.

— Nelabai gražiai šneki, — pastebėjo Resnikas. Iš pradžių Magvairas pagalvojo, kad partneris juokauja, tačiau, išvydęs jo išraišką, suprato, kad ne.

— Atleisk, — pasakė jis. — Juk sakiau, kad prastai miegojau. Visą naktį galvojau apie tą merginą, apie tai, kaip ji buvo nušauta. Man bjauru apie tai galvoti, nuotaika visai sumauta. Beje, maniau, tas pokštas apie „Grateful Dead“ marškinėlius bus juokingas.

— Pamiršk tai.

— Bet ji tavimi tikrai domisi, kolega, — pridūrė Magvairas.

— Užsičiaupk, gerai?

— Žmogau, tavo žmona tau tikrai gerai pagadino gyvenimą.

Resnikas sustojo.

— Iš kur žinai, kad turėjau žmoną? — šaltai paklausė jis.

— Stilvolas man pasakė.

Resnikas pakėlė pirštą ir prikišo jį prie partnerio veido, jo žandikaulis įsitempė.

— Dabar paklausyk manęs, Voltai. Tu niekada neužsimink man apie mano asmeninį gyvenimą ir aš neprašysiu Keno, kad man paskirtų naują partnerį. Supratai?

Magvairas buvo apstulbintas Resniko tono.

— Atleisk, kad pasidomėjau, — tarė įsižeisdamas. — Gerai, koks skirtumas. Būk, koks nori, man nesvarbu.

— Ačiū, kad leidi.

Buvo be penkiolikos dešimt, kai jie grįžo prie pagrindinio apsaugos posto. Resnikas mobiliuoju paskambino agentui Spiceriui. Susitikimą jie nusprendė surengti viename iš tardymo kambarių. Stilvolas ir Holingsas jau laukė ten. Stilvolas sėdėjo užsimerkęs, sukryžiavęs rankas ant kaklo, kojas susimetęs ant stalo, — atrodė, kad jis miega. Holingsas sarkastiškai šypsojosi ir akies mirktelėjimu pasveikino kolegas. Prie stalo sėdėjo ir amerikietiškojo futbolo gynėjo sudėjimo vyrukas kvadratiniu žandikauliu, jis vilkėjo kostiumą, ryškiai per ankštą krūtinei ir pečiams. Tai buvo Džimas Teiloras, FTB organizuoto nusikalstamumo skyriaus tyrėjas. Jis pasisveikino su svečiais vos linktelėdamas. Spicerio pailgas rūstus veidas atrodė beveik laimingas, kai jis sveikinosi su Resniku ir Magvairu.

— Mes padarysime didžiulį darbą, — tarė Spiceris. — Gaudėme Raimondą Lombardą jau metus ir pagaliau, regis, jį pričiupsim.

— Spėju, leisite jam eiti, — tarė Magvairas. — Nesvarbu, kad du žmonės negyvi, o viena moteris sunkiai sužeista.

Spiceris griežtai pažiūrėjo į Magvairą, jo pailgame veide linksmumas buvo dingęs.

— Kartais reikia žvelgti plačiau.

— Tai padės sustabdyti mafijos veiklą nuo Bostono iki Providenso, — prakalbo Teiloras.

— O jeigu jis — nekaltas? — netikėtai paklausė Resnikas.

— Ką?

— Man tas vaizdo įrašas kelia įtarimų.

Stilvolas primerkė akį.

— Prašytume plačiau, kolega.

— Man krito į akis, kad, prieš nusiimdamas kaukę, Lombardas akimis sąmoningai ieškojo stebėjimo kameros.

Spiceris suraukė lūpas, apmąstydamas Resniko žodžius.

— Kartais, labai atkakliai stebint, galima pamatyti dalykų, kurių iš tikrųjų neegzistuoja, — pasakė Spiceris plonu aukštu balsu. — Nėra jokių abejonių, kad juostoje nufilmuotas žmogus yra Raimondas Lombardas.

— Tada kodėl jis nusiėmė kaukę? — paklausė Resnikas.

Dešinioji Spicerio akis sutrūkčiojo.

— Gal jam pasidarė karšta, — ištarė. — Galbūt sunervino įvykiai banke, — toliau spėliojo Spiceris. — Kas žino, ir, jei atvirai, niekam tai nerūpi.

— Galbūt galime tai paanalizuoti kompiuteriu...

— Ar tikite šiuo vyruku? — pertraukė Teiloras, žiūrėdamas į Resniką taip, tarsi jo galva būtų futbolo kamuolys, kurį reikia atskirti nuo kūno.

— Nepaisant to, kad turime reikalų su advokatais, bandančiais mus įtikinti visokiais nematomais triukais, ir prisiekusiaisiais, kurių neįtikinsime, kol neparodysime nusikaltimo įrašo, kažkoks klounas bando mums aiškinti, kad tai nepakankamas įrodymas, — karščiavosi Teiloras.

Spiceris iškėlė ranką, liepdamas Teilorui liautis, ir piktai pažvelgė į Resniką.

— Mums nereikia jokių kompiuterinių analizių.

Jis parodė nykščiu į duris kitoje kambario pusėje:

— Manau, bus geriau, jei su partneriu palauksite stebėjimo kambaryje. Iš ten viską matysite, o Lombardą gali trikdyti tiek daug pareigūnų.

Magvairas šoko ginčytis, Resnikas gūžtelėjo pečiais ir patraukė link durų. Juos stebėjo Teiloras. Stilvolas tik dabar atsimerkė ir linksmai pažiūrėjo. Magvairas nenoromis nusekė paskui Resniką iš kambario.

— Na, ir įžūlus tas vyrukas, — pastebėjo Magvairas. — Tai mūsų byla, o jis nori mus nuo jos nušalinti. Kvailys.

— Nesvarbu, — ramiai pasakė Resnikas. — Iš čia taip pat viską puikiai matysime.

Resnikas pasuko į juos monitorių ir atsilošė kėdėje. Magvairas ištraukė iš maišelio spurgą ir pasiūlė Resnikui. Šis papurtęs galvą atsisakė.

— Tu iš tiesų manai, kad tai galėjo būti ne Lombardas?

— Nežinau. Aš tik stebiuosi, kodėl jis stabtelėjo priešais kameras nusiimti tos kaukės. Atrodė, tarsi jis tyčia pozuotų.

— Manau, tu per daug stengiesi kažką įžvelgti. Kartais turi patikėti paprasčiausiu paaiškinimu ir akivaizdžiais įrodymais.

— Kokie jie?

Kramtydamas spurgą, Magvairas susimąstė.

— Lombardas susimovė. Jis nėra labai protingas. Jam atsibodo blaiviai mąstyti. Rinkis labiausiai patinkantį atsakymą.

— Gal ir tavo tiesa, Voltai, — atsiduso Resnikas ir gūžtelėjo pečiais, pats abejodamas savo žodžiais.

Dvidešimt minučių po dešimtos valandos į tardymo kambarį buvo atvestas Raimondas Lombardas. Jis buvo aukštas ir gana stambus, švariai nusiskutęs, o ilgus šiurkščius plaukus buvo pakeitusi trumpų, gelsvai dažytų plaukų šukuosena apelsinų spalvos sruogelėmis. Jį lydėjo stambus raudonveidis, įsirovęs į kambarį tarsi bulius. Vyrukas prisistatė Rasų Korkinu, Lombardo advokatu.

— Tai nežmoniška! — vos įėjęs, ėmė šaukti Korkinas, jo akys išsipūtė. — Girdėjau, kad iš kažkokios skautų mergytės atėmė pinigus sausainiams. Gal ir dėl šito apkaltinsite mano klientą?

— Jei atsiras tai patvirtinančios filmuotos medžiagos — žinoma, — tarė Teiloras.

Korkino akys susiaurėjo ir jis įtariai paklausė:

— Ką norite pasakyti?

Spiceris bandė šypsotis, tačiau tai atrodė panašiau į išraišką, kai susuka vidurius.

— Geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtą kartų išgirsti, — senu posakiu atsiliepė jis ir spustelėjo nuotolinio valdymo pultelį. Kitoje kambario pusėje įsižiebė monitorius. Suradęs vietą, kurioje Lombardas nusiima kaukę, Spiceris sustabdė įrašą.

Lombardas, visą laiką prie veido prisisegęs pasipūtėlišką šypseną, pamatęs įrašą, surimtėjo.

— Tai — ne aš, — pasakė advokatui.

— Jūs neprivalote nieko sakyti, — tarė Korkinas, suvaldęs savo tulžingas manieras.

— Sakau tau, tas žmogus įraše — ne aš, — pakartojo Lombardas. — Tai melagingas kaltinimas — jie suklastojo tą juostą!

— Mes nieko neklastojome, — tarė Stilvolas. — Tai nufilmavo viena iš banko apsaugos lauko kamerų.

— Tai absurdas! — suriko Lombardas ir prisivertė giliai įkvėpti. Purtydamas galvą, jis plačiai nusišypsojo, tačiau jo akys nesijuokė.

— Jūs susimovėte, — kalbėjo Lombardas. — Pažiūrėkite į tuos plaukus savo netikusioje juostoje — jie ne mano.

— Pastebėjome, Raimondai, — tarė Teiloras, — kad truputį apsikirpai, ar ne? Kas nutiko, kad iškart po banko plėšimo nusprendei pakeisti įvaizdį?

— Tą banką apiplėšė vakar, tiesa? — paklausė Lombardas.

— Kvailini mus? — pyktelėjo Teiloras. — Tu puikiai žinai, kada jis buvo apiplėštas.

— Na, čia jūs ir susimovėt. Kirpausi ir skutausi praėjusį šeštadienį, — nusijuokė Lombardas.

Teiloras kelis kartus sumirksėjo.

— Esi sumautas melagis, Raimondai.

Tada prašneko Holingsas.

— Kodėl nusprendei apsikirpti? — paklausė jis.

Lombardas nusišypsojo savimi pasitikinčio žmogaus šypsena.

— Man nepatiko, kaip atrodžiau spaudoje, — tarė jis. — Pamaniau, kad ilgi plaukai ir ūsai mane sendina, be to, atrodau storesnis, nei esu iš tiesų.

Jis atsisuko į Teilorą ir plačiai iššiepė dantis:

— Ką manai, Šikniau? Dabar geriau atrodau?

— Atrodysi dar geriau po mirtinos injekcijos, — atsakė Teiloras. — Nepatikėjau šiomis kvailystėmis nė sekundę. Tame banke buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas, už kurį, pagal naujus federalinius įstatymus, gali būti baudžiama mirties bausme. Pažadu, Raimondai, sėdėsiu pirmoje eilėje, kai jie išvirkš kalio chlorido į tavo storą taukais apaugusį kūną.

Korkinas staiga tarsi atsipeikėjo.

— Tai siaubinga! — jis rėkė, o apvalus veidas dar labiau paraudonavo. — Turite įžūlumo pateikti šią padirbtą vaizdajuostę kaip įrodymą? Pažiūrėsiu, kaip jūs už tai atsakysite.

— Galite būti ramūs, — tarė Stilvolas. — Ši juosta — tikra. Vadinasi, jūsų klientas apiplėšiant banką dėvėjo peruką ir buvo prisiklijavęs netikras žandenas.

— Tai kvaila!

— Galbūt. O gal ir ne. Jeigu jūsų klientas mums padės ir pasakys, kur buvo vakar tarp antros ir trečios valandos popiet, pasistengsime šitai išsiaiškinti.

— Čia net nėra ko aiškintis, — įsijautęs kalbėjo Korkinas. — Kaip suprantu, ši šarada — įminta. Nebent norite pateiki mano klientui kaltinimus, tačiau tada aš būsiu labai nepatenkintas, nes...

— Neverta dėl to gaišti laiko, Rasai. Vakar žaidžiau golfą aštuoniolika taiklių smūgių Svempskot Grynse.

Lombardas patrynė žandikaulį ir susimąstė.

— Jei ši vaizdajuostė tikra, tie vyrukai padarė aukščiausio lygio darbą, planuodami šį plėšimą, — tarė jis. — Visa ta egzekucija baisi, bet kad ir kas tai suplanavo, tai — profesionalų darbas. Jei sučiupsite tą vyruką ir negalėsite jam pripaišyti pakankamai kaltinimų, praneškite, kad jam pas mane visada atsiras darbelio. Beje, visiškai nesijaučiu įžeistas.

— Jūs labai kilnus, Raimondai. Gal pasakytumei, su kuo žaidei golfą?

Lombardas išbėrė keturių žaidėjų pavardes.

— Gal jau baigiame? — tarė Korkinas, stodamasis nuo kėdės.

— Nemanau, — tarė Spiceris. — Man vis dar priimtina mintis, kad jūsų klientas slėpė veidą po slidininko kauke, net ir turint galvoje, jog jis, kaip teigia, apsikirpo šeštadienį.

— Ką turite galvoje, tą sakydamas? Manote, kad meluočiau apie tokį lengvai išaiškinamą dalyką? Arba apie tai, kad vakar žaidžiau golfą? — paklausė Lombardas.

Spiceris jam neatsakė.

— Mes laikysime jūsų klientą dvidešimt keturias valandas, kol nuspręsime, ar pareikšti jam kaltinimus, — pasakė jis.

Korkinas piktai papurtė galvą:

— Einu tiesiai į federalinį teismą perduoti įsakymo, — tarė jis.

Tada pasisuko į Lombardą:

— Rėjau, nekalbėk su šiais žmonėmis.

— Nesijaudink dėl to, — tarė Lombardas. — Jie — tik grupelė klounų.

***

Resnikas pylėsi kavą, kai prie jo priėjo agentas Spiceris.

— Esu visiškai įsitikinęs, kad juostoje nufilmuotas Lombardas, — tarė jis.

— O jei atsiras liudininkų, patvirtinsiančių, kad jis iš tiesų vakar žaidė golfą?

— Tai reikš, kad jis tuos liudininkus papirko.

Spiceris nutilo, po akimirkos pridūrė:

— Buvai teisus, sakydamas, kad jis pozavo prieš apsaugos kamerą. Geras pastebėjimas.

— Manai, tai įmantraus Lombardo plano dalis? — paklausė Resnikas, bandydamas užgniaužti savo nepasitikėjimą.

— Kodėl gi ne? Juk žinai, kokie tie prisiekusieji. Jis gali teigti, kad mes jį melagingai kaltiname, tačiau būtume kvaili, jei nesuvoktume fakto, kad jis tyčia apsikirpo ir persidažė plaukus.

— Viskas atrodo labai sudėtinga, — pasakė Resnikas. — Kam gaišti laiką tokiems dalykams?

— Jis mano, kad yra už mus protingesnis.

— Nežinau. Taip išsiduoti, kad po to tvirtintum, jog buvai neteisingai apkaltintas, man atrodo visiška nesąmonė.

— Tai kaip tu tai paaiškintum?

— Arba mes susidūrėme su labai gudriais vagimis, žinančiais, kur yra įmontuotos apsaugos kameros, arba su labai kvailais FTB agentais, bandančiais mums įkišti padirbtas vaizdajuostes.

— Niekas iš FTB nesuklastojo tos vaizdajuostės!

Resnikas gurkštelėjo kavos.

— Vadinasi, susidūrėme su labai protingais plėšikais.

***

Denas stengėsi apsimesti, kad negirdi skambančio telefono, tačiau Kerol jį purtė tol, kol jis atmerkė akis.

— Tavęs teiraujasi Kreigas Braunas iš banko „Lynn Capital“, — pranešė jam Kerol. Denas norėjo, kad žmona paliktų jį vieną, tačiau suprato, kad to nebus. Jis atsisėdo, saulė spigino tiesiai į akis, todėl norėjosi vėl užsimerkti. Dangstydamasis nuo šviesos, Denas pažvairavo į žmoną.

— Kiek dabar valandų? — paklausė jis ir atsikrenkštė. Jautėsi kaip po baisių pagirių, nors negėrė net alaus.

— Jau pusė dvylikos, — atsakė Kerol. Jos veide buvo matyti išgąstis ir nerimas. Denas jautėsi bjauriai, tačiau Kerol išraiška vertė jį pasijusti dar blogiau. Jis perėmė telefono ragelį, kelis kartus į jį sumurmėjo „gerai“ ir baigė pokalbį.

— Ko jis norėjo? — paklausė Kerol.

— Jis nori mane pasamdyti, kad išsiaiškinčiau, kodėl nesuveikė jų apsaugos sistema. Susitinku su juo banke pusę dviejų.

— O kada skambins tas kitas vyras?

— Šį vakarą, — pasakė Denas, prisiminęs, kad šiandien turėjo būti antrasis interviu dėl darbo. — Po septynių.

Išlipusį iš lovos Deną supykino. Jis turėjo ramiai pastovėti, atsirėmęs į lovos kraštą, kol pykinimas liovėsi. Jis jautėsi taip blogai, tarsi apsinuodijęs maistu. Lėtai ir sunkiai Denas nušliaužė į vonią. Pažvelgęs į veidrodį, jis pamatė, kad bėrimas praėjo. Staiga jis suvokė, į kokią komišką situaciją papuolė, ir pradėjo juoktis. Juokiantis labai skaudėjo pilvą, tačiau jis niekaip negalėjo liautis. Jis turėjo būti už kažką dėkingas, net už tokį nereikšmingą dalyką, kaip bėrimas.

Mintis apie tai vertė jį dar labiau juoktis.