14
Kelias dienas iki apiplėšimo Denas praleido su šeima. Jokių pramogų, kainuojančių daugiau negu kelis dolerius, — tik pora išvykų į paplūdimį ir kelionė į pramogų parką. Visiems buvo labai smagu. Vieną dieną Denas leido sau paišlaidauti ir nusivedė Kerol bei vaikus į B lygos beisbolo rungtynes.
Jis stebėjosi, kaip greitai bėga laikas. Pastaruosius metus jis buvo labai nutolęs nuo žmonos ir duktės, tačiau per tas kelias dienas jie vėl pasijuto kaip šeima — lyg pastarųjų metų nė nebuvo. Siuzė daugiausia atrodė laiminga, nebesipuikavo ir net juokėsi kaip anksčiau. Ji netgi sėdėjo Denui ant kelių, apkabinusi jam kaklą! Šitaip ji nesielgė daug metų. Kerol dar labiau nustebino Deną: ji dar nežinojo, kaip toliau gyvens praradusi darbą, tačiau buvo tokia, kaip anksčiau — atsipalaidavusi, mylinti ir žaisminga. Garis buvo savimi — visada geros nuotaikos, jis, atrodė, nekreipė dėmesio į namie tvyrojusią įtampą bei finansines problemas, ardančias šeimą. Per šeimos išvykas jis dar labiau užsikrėtė visų gera nuotaika ir buvo dar labiau išdykęs, nei anksčiau.
Iš pradžių Deną glumino Kerol elgesys. Jis manė, kad ji tik apsimetinėja dėl vaikų, norėdama atrodyti linksma, tačiau greit šias mintis nuvijo šalin. Galbūt ji jautėsi rami, nes buvo tikra, kad Denui pavyks gauti tą darbą, o galbūt ji tiesiog nebeturėjo jėgų nervintis. Kad ir kokios buvo Kerol nuotaikos pokyčių priežastys, Denas buvo dėl to laimingas. Kelis kartus jis pastebėjo ją žiūrint į tolį nerimastingu žvilgsniu, tačiau Kerol neleido sau per ilgai užsisėdėti tokios būsenos.
Trečiadienio rytą Denas jautėsi kaip įprastai, žinodamas, kad jo laukia kažkas nemalonaus, pavyzdžiui, vizitas pas dantų gydytoją ar mokesčių blankų pildymas. Tai, ką turi susiimti ir padaryti. Jis jautėsi beveik gerai, gal tik truputį nervinosi, šiek tiek jautė įtampą skrandyje ir mažumėlę nekantravo.
Elektroninis laikrodis rodė be aštuonių minučių vienuoliktą valandą. Denas nepatikėjo, kad jau taip vėlu, o tada iš įpročio siekė Kerol, tačiau suprato, kad lovoje guli vienas. Jis buvo nustatęs žadintuvą pusei aštuonių, tačiau kažkaip sugebėjo pramiegoti. Jis niekaip nespės vienuoliktą valandą susitikti su Gordonu. Tačiau viskas buvo suplanuota tiksliai minutėmis — jie negalėjo vėluoti. Net dešimties minučių.
Pašokęs iš lovos, Denas greitai apsirengė. Leisdamasis laiptais, išgirdo iš virtuvės sklindantį Kerol balsą:
— Pagaliau atsikėlei, — tarė ji. — Miegojai kaip užmuštas, todėl nedrįsau žadinti. Gal pabūtum su manim virtuvėje — paruoščiau tau vėlyvus pusryčius.
Vadinasi, tai Kerol išjungė žadintuvą. Denas nervingai žvilgtelėjo į laikrodį ir įtampa pilve sustiprėjo, kai pamatė, kad iki vienuoliktos liko trys minutės. Jis įkišo nosį į virtuvę ir pasakė Kerol, kad po kelių minučių turi susitikti su Šriniu. Jis žinojo, kad jam niekaip nebūtų pavykę paaiškinti, kodėl susitinka su Gordonu.
— Tikėjausi, kad kartu praleisim visą dieną, — apgailestaudama pasakė Kerol. — Jei viskas susiklostys gerai, nebeturėsime progų leisti kartu laiko šiokiadieniais.
Denas suprato, kad Kerol turi omenyje tą darbo pokalbį, į kurį jis turėtų eiti rytoj. Įėjęs į virtuvę, jis pasakė, kad norėtų su Kerol praleisti dieną, tačiau yra pažadėjęs Šriniui susitikti su juo. Kerol išvirė kavos ir Denas susipylė ją į nešiojamą gertuvę.
— Turime aptarti keletą verslo idėjų, — paaiškino Denas. — Turiu pagalvoti apie atsarginius variantus, jei kartais rytoj man nepasisektų.
— Rodos, sakei, kad interviu praėjo gerai.
— Taip, bet niekada negali žinoti.
— Manai, gali būti, kad tau nepasiūlys to darbo?
Kerol akyse vėl pasirodė tas liūdnas žvilgsnis, kurį Denas matė paplūdimyje. Jam net suskaudo širdį, tačiau prisivertė nusišypsoti.
— Žinau, kad tau nepatinka tai, ką nuolat kartoju, tačiau esu tikras, kad viskas bus gerai. Man tikrai reikia eiti. Pasistengsiu grįžti iki penkių.
Denas paskubomis pabučiavo Kerol ir, eidamas pro duris, išgirdo ją sakančią:
— Būk atsargus, brangusis. Pasiilgsiu tavęs.
Jos balse girdėjosi nuoširdus susirūpinimas, beveik privertęs Deną apsisukti ir grįžti. Tačiau jis tik giliai įkvėpė ir išėjo pro duris.
Važiuodamas pas Gordoną, jautėsi blogai, kad pamelavo Kerol. Tačiau kito pasirinkimo nebuvo — ji būtų pašėlusi.
Denas planavo būsimą Šrinio kompaniją panaudoti kaip priemonę atgauti daliai jo paties pinigų, tačiau tai galėjo užtrukti šešis mėnesius ar net ilgiau. Denui reikės dalies pinigų anksčiau ir jis sumanė padirbti sutartį, kad galėtų pasiteisinti, iš kur juos gavo.
Denas prisiminė Kerol prašymą būti atsargiam. Ji visada turėjo puikią intuiciją ir pajusdavo, jei kažkas įvykdavo. Ką ji turėjo galvoje šį kartą? Denas nesuprato. Kerol turbūt — irgi.
Kai Denas pagaliau atvažiavo prie Gordono namų, pamatė jį lūkuriuojantį stovėjimo aikštelėje ir nervingai vaikštinėjantį pirmyn atgal. Denas privažiavo arčiau.
— Tu vėluoji, — neramiai ištarė Gordonas ir rūpesčio raukšlė įsirėžė jam į kaktą.
Denas žvilgtelėjo į mobilųjį, kurį Gordonas laikė rankoje.
— Juk neskambinai man, ar ne? — paklausė jis. — Tarėmės — jokių telefonų skambučių.
— Ne, bet nebedaug trūko — vėluoji dvidešimt minučių! Juk sakiau, kad man reikės valandos.
— Žinau. Atleisk. Pradėkim, gerai?
Kai jie ėjo pas Gordoną, šis vis dar skundėsi, kad geram grimui jam reikės mažiausiai valandos. Denas kažką pritariamai murmėjo. Panašius skundus jis girdėjo daugybę metų. Tačiau Gordonas visuomet suspėdavo laiku atlikti darbus, tiesiog jam reikia tiksliai susiplanuoti dienotvarkę, kad jaustųsi patogiai ir galėtų neskubėdamas dirbti. Jei tik imi Gordoną spausti, jis nebegali nieko daryti.
Vyrai susėdo prie kompiuterio, kur jau buvo atverstos dalis Raimondo Lombardo nuotraukų. Gordono rankos drebėjo, kai jis tvirtino Denui platesnį žandikaulį.
— Nurimk, — bandė jį sutramdyti Denas. — Giliai įkvėpk. Nagalvok apie planą. Neskubinu tavęs — turi visą valandą.
— O kaip su jūsų planu?
— Viskas gerai, — ramino Denas.
Gordonas paniro į darbą. Jo rankos judėjo vis greičiau ir ramiau, jam lipdant Deno nosį ir žandikaulį. Dirbdamas jis be paliovos kalbėjo apie dvidešimt aštuonerių metų dantų higienistę iš San Paulo, su kuria tikėjosi užmegzti ryšį. Baigęs tvarkyti žandikaulį ir nosį, Gordonas uždėjo Denui ant galvos peruką ir pritvirtino jį smeigtukais, bei priklijavo žandenas ir ūsus. Kai darbas buvo baigtas, dar priklijavo randą prie skruosto. Denas įsidėjo kontaktinius lęšius ir žvilgtelėjo į save veidrodyje. Jis buvo stulbinamai panašus į Raimondą Lombardą. Įdėmiau įsižiūrėjus, buvo matyti, kad žandikaulis ir nosis — netikri, tačiau apsaugos kameros šio skirtumo tikrai neužfiksuos.
Gordonas padavė Denui slidininko kaukę.
— Pabandyk užsimauti, — paragino. — Noriu pažiūrėti, ar grimas laikysis.
Denas užsimovė. Abu lengviau atsikvėpė — grimas laikėsi.
— Dabar — kombinezoną, — toliau komandavo Gordonas ir padėjo Denui apsirengti. Kaip Gordonas ir žadėjo, kombinezone įsiuvo dar vieną pamušalą, todėl jį vilkėdamas, Denas tapo nerangus, nors judėjo pakankamai laisvai.
— Ką manai? — paklausė Denas.
Gordonas patenkintas nužvelgė Deną ir lėtai linktelėjo.
— Atrodai pakankamai panašus į jį, kad suklaidintum apsaugos kameras.
Denas pažiūrėjo į laikrodį — Gordonas baigė darbą keturiolika minučių anksčiau. Jie baigė netgi anksčiau nei buvo suplanavę pagal grafiką.
— Važiuoji tiesiai į mūsų susitikimo vietą? — neramiai paklausė Denas.
— Nesijaudink, būsiu ten.
Gordonas atsikvėpė ir susiraukė, tarsi suvalgęs citriną.
— Beje, savaitgalį buvau Džersio pakrantėje. Ta vieta man kažko nebepatinka.
— Gal pakalbėsime apie tai vėliau?
— Žinoma, geriau jau leisiu tau eiti.
Gordonas padavė Denui suvyniotą popierinį ryšulį.
— Čia yra slidininkų kaukės ir viskas, ko reikės, kad nusivalytum grimą.
Ranka paliesdamas savo žandikaulį, pridūrė:
— Padaryk man paslaugą, Denai. Šį savaitgalį skrendu į San Paulą ir nebeketinu grįžti. Turiu tik keturis tūkstančius dolerių. Jei labai susispausiu, man jų užteks kokiems šešiems mėnesiams. Kai situacija bus stabili, norėčiau, kad pervestum man mano dalį.
Denas linktelėjo — prašymas jo nenustebino.
— Pasirūpinsiu tuo, drauguži. Nepamiršk, susitinkam lygiai pusę dviejų.
— Gerai!
Jie paspaudė vienas kitam rankas. Išėjus Deną apėmė lengva nostalgija. Gordonas, Šrinis, Džoelis, — jis visus juos pažinojo daug metų, tačiau greitai nebematys. Kai apiplėšimas bus įvykdytas, draugystė bus baigta. Su ja išnyks ir dalis gyvenimo. Denui suspaudė krūtinę ir jis pajuto kylant paniką. Keletą kartų giliai įkvėpė ir stengėsi liautis apie tai galvoti, o susikaupti reikalui. Denas atidarė abu automobilio langus, bijodamas apalpti, jei neįsileis gryno oro.
Atvykęs pas Šrinį, rado jį jau pasiruošusį: bičiulis indas dėvėjo kombinezoną ir pirštines, ir laukė ten, kur buvo sutarta. Denas privažiavo prie Šrinio „Honda Civic“. Vairuotojo kėdėje sėdėjo Šrinis ir suokalbiškai šypsojosi.
— Ei, Raimondai Lombardai! Kaip sekasi, drauguži?
Denas išlipo iš savo automobilio ir persėdo į Šrinio mašiną. Jis vis dar jautėsi sukrėstas panikos priepuolio ir laukė, kol Šrinis išvažiuos į gatvę.
— Šauni diena banko apiplėšimui, — vangiai, negyvu balsu tarė Šrinis, bandydamas pasirodyti drąsesnis, nei jautėsi iš tiesų.
— Viską turi bagažinėje?
— Taip, žmogau.
Šrinis pažvairavo į Deną.
— Gordonas — tikras menininkas, — pasakė jis. — Patikėk manimi. Jis turėtų dirbti Brodvėjuje ar Holivude.
Šrinis padavė Denui lapelį. Ant jo buvo surašyti trys jų nužiūrėtų mašinų adresai. Visi jie buvo Reveryje. Jei bent viena iš šių mašinų bus neprieinama, apiplėšimas neįvyks. Jie buvo sutarę: jei kažkas nepavyks, jie galės pasitraukti, jei tik bus įmanoma.
Denas parodė Šriniui kelią į vieną iš trijų lapelyje užrašytų vietų. Jie rado, ko ieškojo. Denas ir Šrinis išlipo iš mašinos, iš bagažinės ištraukė visrakčius bei atsuktuvą ir prisiartino prie surūdijusio seno modelio „Chevrolet Camaro“, stovinčio gatvėje. Visrakčiu atrakinę mašiną per kelias sekundes, jie sumetė daiktus į šio bagažinę. Denas atsuktuvu bandė ištraukti degimo laidus.
Po akimirkos laidai buvo sujungti ir mašina užsivedė. Denas išsuko į gatvę. Šrinis sekė iš paskos. Planas pasiteisino. Nors Denui kildavo sunkumų mėginant perprasti naujus automobilius, senas geldas jis galėjo atrakinti per mažiau nei dvi minutes.
Reverio prekybos centro stovėjimo aikštelėje Denas pažiūrėjo į laikrodį. Šrinis vis dar važiavo už jo, sekė jį taip, kaip buvo sutarta. Netrukus Denas pamatė Džoelio mašiną bei joje sėdinčius jį ir Hoferį. Denas privažiavo, jie išlipo ir persėdo į „Chevrolet“. Džoelis ir Erikas turėjo didelius sportinius krepšius. Džoelis buvo apsivilkęs kombinezoną, Hoferis susirado seną bėgimo kostiumą.
Kitoje stovėjimo aikštelės vietoje jie pasiėmė Gordoną, iki atvykstant bendrininkams dariusį prisitraukimus. Denas dar kartą žvilgtelėjo į laikrodį — jie nukrypo nuo grafiko tik porą minučių. Gordonas atsisėdo ant priekinės keleivio sėdynės ir, prieš nusisukdamas, įdėmiai pažiūrėjo Džoeliui ir Hoferiui į akis.
Dar reikėjo paimti Šrinį. Šis įsitaisė šalia Hoferio.
— Na, vyručiai, metas pašėlti, — tarė jis, tačiau nė vienas jam neatsakė. Gordonas ir Džoelis atrodė pernelyg susimąstę, Hoferis šypsojosi ta pačia kvaila šypsena. Pasukus į Lyno pusę, Džoelis pagyrė Gordono darbą, pasakydamas, kad šis padirbėjo fantastiškai, paversdamas Deną Raimondu Lombardu.
— Tas kalės vaikas atrodo visai kaip tas mafiozas, — kalbėjo Džoelis. — Ir, po paraliais, turiu pripažinti, anądien mane nustebinai savo taiklumu šaudykloje.
Gordonas atsisuko į Džoelį ir jam linktelėjo.
— Ačiū, Džoeli. Nepatikėsi, bet man daug reiškia šie tavo žodžiai.
— Gerai, — pertraukė juos Denas, demonstruodamas valdžią ir pasitikėjimą savimi. — Kol nepradėjote virkauti ir dar neapsikabinote, noriu pranešti, kad iki banko liko penkios minutės kelio. Ačiū sumautam indų technikų darbui ir visiems jums, banko signalizacija neveiks ateinančias dvidešimt aštuonias minutes. Turėsime pakankamai laiko, kad įvykdytume savo planą. Įeisime ir greitai apsisuksime.
Kiek patylėjęs, jis pridūrė:
— Jokių šaudymų, supratot?
— Nebent bus būtina, — išsprūdo Džoeliui.
— Nebent kurio nors iš mūsų gyvybei grėstų pavojus, — patikslino Denas. — Jei kažkas nepasisektų ir bus galimybė taikiai pasiduoti, taip ir padarysime. Visiems aišku?
Džoelis sėdėjo rūstus, sučiauptomis lūpomis.
— Džoeli, praėjusią savaitę sutikai su tuo. Turi tai patvirtinti arba apsigręšiu.
— Gerai, gerai, — sumurmėjo šis. — Man tai nepatinka, tačiau sutinku.
Denas riedėjo gatvės, kurioje stūksojo bankas „Lynn Capital“, pakraščiu ir pasuko dešiniau. Jis įvairavo į laisvą parduotuvės stovėjimo aikštelę visai šalia banko teritorijos. Prasibrovus pro krūmus, skiriančius banko ir parduotuvės aikšteles, iki vestibiulio tebuvo dešimt sekundžių kelio. Vieta buvo dėkinga, todėl pro banką vaikščiojo mažai praeivių. Nors ir buvo menka tikimybė, kad juos gali kas nors pamatyti, Denas to nesitikėjo.
Džoelis išdalijo keturiasdešimt penkto kalibro pistoletus su papildomomis apkabomis.
— Kiekvienas turite po keturiolika šūvių, — įspėjo visus.
Denas įsidėjo ginklą į kišenę ir išdalijo slidininko kaukes. Gordonas sau ir Džoeliui pridėjo truputį plaukų — atrodė, tarsi jie turėtų ilgas garbanas. Šrinis užsidėjo tamsius aviatoriaus akinius ir užsitraukė kaukę ant jų. Minutėlę jie sėdėjo kaupdamiesi, kol Denas sušvilpė, norėdamas atkreipti jų dėmesį. Išlipęs iš mašinos, Denas iš bagažinės ištraukė kelioninį krepšį. Tą patį padarė Šrinis. Džoelis ir Hoferis iš savo krepšių išsitraukė po kalašnikovą.
— Greičiau, — paragino Džoelis, — judinamės.
Jis pirmas pradėjo skintis per krūmus ir pasileido bėgti į banko vestibiulį. Denas sekė jam iš paskos — jautėsi keistai, tarsi stebėtų save iš šono. Viskas atrodė tarsi sapnas. Tarsi per miegus jie įėjo į vidų ir išsitraukė ginklus. Keletas klientų ir banko darbuotojai neteko amo. Viena vyresnio amžiaus moteris pradėjo šaukti. Džoelis nutildė ją, trenkdamas automato vamdžiu į pakaušį. Moteriškė nutilo ir susmuko ant grindų, susiėmusi galvą.
Denas apsižvalgė. Kai kurių banko kasininkų akyse jis matė žiburėlius, vos tik jie susivokė, kas vyksta. Du iš jų buvo nuleidę rankas po banko langeliu. Denas žinojo, kad jie spustelėjo pagalbos signalą. Vienas iš banko tarnautojų vos nusišypsojo, tarsi norėdamas papasakoti plėšikams negirdėtą pokštą. Tačiau jie nežinojo, kad signalizacija buvo išjungta. Džoelis su Hoferiu apsupo juos, paguldė ant grindų, o Gordonas surišo jiems rankas lipnia juosta. Denas nubėgo į banko direktoriaus kabinetą. Šis išsigandęs pažvelgė į Deną ir pasakė jam, kad pavojaus signalas įjungtas.
— Galit bėgti, kol galit, — pasakė jis, — kol niekas nenukentėjo.
Tai šis žmogus nusprendė programinės įrangos plėtros pajėgas sutelkti į Indiją.
Denas ginklu paliepė banko valdytojui stotis. Kai šis pakilo nuo kėdės ir metėsi link durų, Denas smarkiai jį pastūmė. Direktorius parklupo ant kelių. Džoelis pamatė jį ir skubiai pribėgęs nutempė prie kitų.
Denas su Šriniu tiesiausiu keliu nubėgo į patalpą, kurioje buvo saugomi seifai. Jų tikslas buvo pasiektas. Denas įsilaužė į banko klientų duomenų bazę ir rado, kad vienas klientas turi net aštuonis seifus. Pamatęs, kad tai — žymus rusų mafiozas, Denas net nudžiugo. Viktoras Petrenka negalės pasiskųsti policijai, o be skundo policija jų negaudys. Keli apkiautę programuotojai niekam nesukels įtarimo — akivaizdus fizinis įrodymas, kad banką apiplėšė žymus mafiozas.
Koridoriuje Denas su Šriniu iš kelioninių krepšių išsitraukė ilginamuosius laidus ir įjungė šiuos į elektros lizdus. Durys į saugyklą buvo atviros. Jei veiktų signalizacija, durys būtų aklinai uždarytos. Denas ir Šrinis išsitraukė du galingus grąžtus, įjungė juos į ilgintuvus ir ėmėsi darbo.
Keletą tokių pat seifų Denas pirko internetu, padarė perlaidą ir nusiuntė į Reverį, Raimondui Lombardui. Jiedu su Šriniu nemažai treniravosi, bandydami seifus atidaryti. Vėliau atrado: reikėjo pragręžti tris sklendes, ir dėžutės lengvai atsidaro. Gręždamas Petrenkos seifus ir kraudamas visą turtą į savo kelioninį krepšį, Denas vis dar negalėjo atsitokėti. Dėžėse buvo daug pinigų, daugiausia krūvelėmis po šimtą dolerių, surištų gumine juostele.
Jie jau buvo bebaigiantys, kai staiga išgirdo nuaidint šūvį. Garsas buvo daug didesnis nei Denas galėjo įsivaizduoti ir, atrodė, aidės amžinai. Jis išjungė grąžtą.
— Ar tu irgi girdėjai šūvį? — paklausė Deno Šrinis.
Denas pakėlė ranką, liepdamas jam patylėti, ir bandė įsiklausyti, kas dedasi. Jis išgirdo rėkiančią moterį ir dar vieną šūvį.
— Nešdinamės iš čia, — paliepė jis Šriniui.
— Lukterėk.
Šrinis įjungė grąžtą ir baigė daryti paskutinę skylę. Denas stovėjo ir žiūrėjo, jausdamas, kad jo širdis tuoj sprogs. Šrinis susikrovė seifo turinį į krepšį, užtraukė jį ir abu su Deniu patraukė į vestibiulį.
Denas nesuprato, kas įvyko. Nebuvo nei policijos, nei jokios kitos priežasties šaudyti. Džoelis ir Hoferis rankose laikė savo automatus, Gordonas stovėjo nejudėdamas, nukreipęs ginklą į dvi moteris. Po viena iš jų telkšojo kraujo bala. Ji buvo ne vyresnė negu dvidešimties. Jaunos moters marškinėliai buvo persisunkę krauju. Ji gulėjo užsimerkusi ir išbalusi. Buvo aišku, kad moteris negyva. Kita auka, maždaug keturiasdešimties, raitėsi ant grindų ir garsiai dejavo — jai buvo peršautas pilvas. Gordonas kelis kartus jos paklausė, ar ji dar norinti jam ką nors pasakyti.
Denas žiūrėjo čia į Gordoną, čia į Džoelį, čia į Hoferį, bandydamas išsiaiškinti, kas nutiko. Džoelis piktai papurtė galvą ir pasuko išėjimo link, Hoferis nusekė paskui jį. Denas padarė tą patį. Jis jautė, kaip galva ėmė svaigti, bandant suvokti, kaip buvo pašautos šios dvi moterys. Bėganti Deną sulaikė Šrinis ir parodė pirštu į savo kaukę. Tai buvo svarbi plano dalis, kurios Denas vos nepamiršo. Priešais vieną slaptą apsaugos kamerą jis, vis dar pritrenktas, nusiėmė kaukę, stabtelėjo minutėlei ir patraukė tolyn. Kai grįžo prie mašinos, ten jo jau laukė įpykęs Džoelis.
— Sakiau tau jo neimti! — sustūgo jis.
— Kas nutiko?
— Paklausk savo idioto bičiulio! — įniršęs plyšavo Džoelis.
Gordonas brovėsi per krūmus, sunkiai kvėpuodamas.
— Gordonai, kas, po velnių, nutiko?
— Denai, turėjai girdėti, ką tos dvi man pasakė.
— Turime kuo greičiau mauti iš čia, — pasakė Džoelis, paimdamas iš Šrinio slidininko kaukę ir ginklą. Denas nežiūrėdamas padavė Džoeliui ginklą ir kaukę.
— Gordonai, ar bent įsivaizduoji, ką mums iškrėtei?
— Na, aš juk mums nieko nepadariau. Ar jas nušovus kas nors pasikeis?
— Ar pasikeis?.. — savo ausimis negalėjo patikėti Denas.
Džoelis pertraukė Gordoną, pliaukštelėdamas jam per ranką.
— Atiduok kaukę, idiote.
Gordonas susierzinęs numetė kaukę Džoeliui ir vėl pasisuko į Deną.
— O ko tu tikėjaisi? — toliau kalbėjo Gordonas. — Pakvietei mane ir davei ginklą. Turėjai suprasti, kad galiu kažką panašaus padaryti...
Denas iš nuostabos spoksojo į jį. Džoelis ištiesė ranką ir sugriebė Gordono pirštus.
— Ginklą! — suriko jis.
Gordonas pasisuko į jį paraudusiu veidu.
— Atstok, — atgal riktelėjo Gordonas, brukdamas ginklo vamzdį Džoeliui į delną.
Džoelis nedvejodamas paėmė ginklą ir iššovė Gordonui tiesiai į kaktą. Šis loštelėjo ir nukrito tarsi rąstas. Tada Džoelis nutaikė ginklą į Deną. Akies krašteliu jis matė, kaip Hoferis nukreipė automatą į Šrinį, o jo apsimestinė šypsena virto pašaipa.
— Nuvilk nuo jo kombinezoną, — švelniu balsu paliepė Džoelis. — Jūs abu.
— Ką tu darai, Džoeli? — apstulbo Denas.
— Turit dvidešimt sekundžių, — sukomandavo Džoelis. Jo akys buvo stiklinės, o jis pats — visas išbalęs. — Skaičiuoju. Kitaip tu ir tavo draugužis indas gulėsite šalia to kvailio.
Džoelis pradėjo garsiai skaičiuoti. Šrinis sujudo pirmas, jis pasilenkė virš Gordono kūno ir atsegė kombinezoną. Denas prisijungė, jo rankos drebėjo. Jis girdėjo, kaip Hoferis šalia kikeno. Vargais negalais jie nutraukė kombinezoną nuo Gordono. Po apačia jis buvo apsivilkęs marškinėlius su užrašu „Grateful Dead“, mūvėjo šortus. Hoferis paėmė kombinezoną ir įmetė jį į „Chevrolet“ bagažinę kartu su kelioniniais krepšiais.
— Paimkit jo raktelius, — įsakmiai paliepė Džoelis.
Denas iškratė Gordono kišenes ir ištraukė piniginę su raktais. Džoelis pamojo Denui ginklu.
— Dingstam iš čia. Denai, tu vairuosi, o Gunga Dinas gali sėdėti gale su Eriku.
Jie greit sulipo į mašiną. Denas visas net drebėjo iš įniršio, laikydamas vairą. Jis išvažiavo į gatvę ir pajudėjo link greitkelio.
— Jūs tikrai būtumėte mane nušovę? — paklausė jis.
— Taip, jei nebūtum spėjęs laiku nuvilkti kombinezono.
Denas kurį laiką vairavo tylėdamas. Tada jis išsitraukė iš kišenės mobilųjį.
— Ką darai? — suriaumojo Džoelis.
— Kviečiu greitąją. Tai pašautai moteriai banke reikia pagalbos.
— Pamiršk tai. Kažkas tikrai girdėjo šūvius ir ten jau važiuoja šimtai greitųjų.
Tolumoje iš tiesų pasigirdo sirenos. Kiekvieną akimirką veriantis jų garsas stiprėjo, kol pasidarė beveik kurtinamas, o paskui po truputį tilo. Policijos patruliai ir greitosios pagalbos automobiliai pravažiavo pro šalį.
— Tu mus apmulkinai, — tarė Denas. — Gordonas pasielgė nedovanotinai, bet tu mus visus apmovei. Policija apkaltins jį. Tu sugadinai visą planą!
Džoelis viena ranka suspaudė žandikaulį, kita nusitaikė ginklu į Deną.
— Aš tik priėmiau lemiamą sprendimą, — pasakė Džoelis. — Nesiruošiau patikėti savo gyvenimo tam kvailiui, pamatęs, ką jis pridirbo banke. Jis gavo, ko nusipelnė, už tai, ką padarė toms moterims.
— Tu vis tiek mus apmovei, — Denas laikėsi savo.
— Nieko aš neapmoviau. Naudojausi tokiais pat ginklais. Policija išsiaiškins, kad jį nušovė tikrieji plėšikai. Gal tam, kad paimtų jo mašiną. O galbūt tiesiog pagalvos, kad jis atsidūrė netinkamu laiku netinkamoje vietoje.
— Teisingai, šefe, — iš galo atsiliepė Hoferis. — Nėra dėl ko nerimauti.
Džoelis atsisuko ir pažiūrėjo į jį, žvilgsniu liepdamas užsičiaupti.
— Kas ten nutiko? — paklausė Denas.
— Tai, ko ir galėjai tikėtis.
Džoelis nutaisė skausmingą išraišką ir papurtė galvą.
— Dar blogiau — įvyko tai, ko aš galėjau tikėtis. Niekada nepritariau idėjai imti Gordoną.
— Jis tiesiog pradėjo šaudyti į tas moteris?
— Panašiai. Iš pradžių jis kalbėjosi su mergina, pašauta į krūtinę. Negirdėjau, ką jis jai sakė — regis, minėjo Braziliją, Džersio paplūdimį ar kažką panašaus. Ji porą kartų pavadino jį negražiai, o jis ją parsivertė ir iššovė į krūtinę. Tada ta kita moteris ėmė kelti triukšmą, ir Gordonas ją pargriovęs iššovė į pilvą.
— Negi negalėjot jo sustabdyti?
— Kaip? — paklausė Džoelis. — Ką aš galėjau padaryti?
Jis piktai papurtė galvą.
— Ne, drauguži, čia tu susimovei. Norėjai, kad jis dalyvautų. Pažadėjai, kad priversi jį nors dešimčiai minučių užčiaupti nasrus, — Džoelio balsas ėmė trūkčioti, bruožai tapo griežtesni ir darė jį panašų į senį. Susitvardęs jis švelniai tarė: — Aš nepasirašiau žmogžudystei. Atleisk, Denai, bet tai viską keičia. Kai privažiuosi prie savo draugužio mašinos, abu su Šriniu išlipsit ir pamiršit savo pinigus.
— Taip neteisinga, Džoeli, — nesutiko Denas.
— Tai kaina, kurią turi sumokėti.
— O kaipgi aš? — iš galo atsklido Šrinio balsas.
— Atleisk, Gunga, bet tai taip pat ir tavo klaida. Kaip suprantu, prie Gordono dalyvavimo abu prisidėjote vienodai. Mano patarimas tau būtų grįžti į Indiją ir pamiršti, kas nutiko.
Denas pasuko į prekybos centro stovėjimo aikštelę, kurioje jie buvo palikę savo automobilius. Jis privažiavo prie Šrinio „Hondos“ ir tarė:
— Tai nėra gera mintis, Džoeli.
— Kodėl ne? Įskųsi mane policijai? — Džoelis išsiviepė.
— Nemanau.
Jis įrėmė ginklą Denui į krūtinę ir pažiūrėjo stiklinėmis akimis.
— Jei, užuot tyliai išlipę iš mašinos, sukelsit bent menkiausią triukšmą, nudėsiu jus abu vietoje. Sėkmės gyvenime, drauguži!
— Malonu buvo su jumis bendradarbiauti, šefe, — nuo savęs pridėjo Hoferis.
Denas sėdėjo nejudėdamas, kai pajuto į šonkaulius įremtą Džoelio pistoletą. Jis dar norėjo kažką sakyti, bet Džoelio žvilgsnis jam sakė, kad iš to nebus naudos. Denas išlipo iš mašinos. Šrinis bejėgišku žvilgsniu pažvelgė į Deną ir padarė tą patį. Jie sėdėjo ir žiūrėjo, kaip Džoelis atsisėdo prie „Chevrolet“ vairo, o Erikas persėdo į priekį. Nuvažiuojant Hoferis atidarė mašinos langą ir iškišo vidurinį pirštą.