AŠTUNTAS SKYRIUS

Kitą rytą

Labas rytas, Leo. Turiu blogų naujienų. Vykstu į Pietų Tirolį. Bernhardas ligoninėje. Šilumos smūgis ar kažkas panašaus, taip sako gydytojai. Reikia važiuoti vaikų. Man skauda galvą. (Per daug viskio!) Dėkoju Jums už gražią naktį. Ir aš nežinau, ką reiškia „neištikimybė“. Žinau tik tiek, kad man Jūsų reikia, Leo, labai labai skubiai. O mano šeimai reikia manęs. Tad važiuoju. Rytoj parašysiu. Tikiuosi, gerai jaučiatės, išgėręs gausybę prancūziško stalo vyno.

Kitą dieną

Tema: Viskas OK

Nėra jokio laiško nuo Leo? Tik norėjau pasakyti, kad mes grįžom. Bernhardas – kartu. Jam buvo kraujotakos kolapsas, bet jau atsistojo ant kojų. Parašykite, Leo, prašau!!!

Po dviejų valandų

Tema: P. Leikei

Gerbiamas pone Leike, turiu prisiversti, kad Jums parašyčiau. Prisipažįstu, kad man gėda, ir sulig kiekviena eilute ši kebli padėtis, į kurią pats save įstūmiau, sunkės. Esu Bernhardas Rotneris, manau, neturiu dar kaip nors prisistatyti. Pone Leike, kreipiuosi į Jus su dideliu prašymu. Jūs pasijusite suglumęs, gal net priblokštas, kai išsakysiu tą prašymą. Paskui pamėginsiu išdėstyti Jums savo motyvus. Nesu geras rašytojas, deja, toks nesu. Bet pasistengsiu šia neįprasta man forma išsakyti viską, kas jau daug mėnesių kelia nerimą, dėl ko mano gyvenimas vis labiau krypsta iš vėžių, mano ir mano šeimos gyvenimas, na, ir mano žmonos, tai gerai matau po visų mūsų harmoningos santuokos metų.

Tai štai koks mano prašymas: pone Leike, susitikite su mano žmona! Prašau, padarykite tai pagaliau, kad jos vaizduotė nebeturėtų peno! Esame suaugę žmonės, negaliu Jums nieko nurodyti. Galiu tik maldauti: susitikite su ja! Aš kenčiu nuo savo silpnumo. Patikėkite, mane labai žemina tai, kad esu priverstas rašyti šias eilutes. O Jūs, pone Leike, neatskleidėte nė menkiausios savo silpnybės. Neturite sau ko prikišti. Taip, ir aš, ir aš neturiu ko Jums prikišti, deja, taip jau yra. Vaiduokliui nieko neprikiši. Jūs neapčiuopiamas, pone Leike, Jūsų nepaliesi. Jūs nerealus, vien mano žmonos fantazijos vaisius, neišmatuojamos jausmų laimės iliuzija, ne šio pasaulio svaigulys, meilės utopija, suręsta iš raidžių. Negaliu tam pasipriešinti, man belieka tik laukti, kol likimas bus maloningas ir pagaliau sukurs iš Jūsų žmogų, iš kūno ir kraujo. Apčiuopiamą vyrą, turintį ir stipriąją, ir silpnąją pusę. Tik tada, kai mano žmona pamatys Jus taip, kaip mato mane, pažeidžiamą, netobulą kūrinį, trūkumų turinčio žmogaus egzempliorių, tik tada, kai susitiksite akis į akį, Jūsų viršenybė nebeteks galios. Tik tada gausiu galimybę duoti Jums atkirtį. Tik tada galėsiu kovoti už Emą.

„Leo, neverskite manęs sklaidyti šeimos albumo“, – kartą parašė Jums mano žmona. Na, vietoj jos tai padaryti esu priverstas aš. Kai mudu susipažinome, Emai buvo dvidešimt treji, aš buvau muzikos akademijos fortepijono mokytojas, keturiolika metų už ją vyresnis, turintis gerą žmoną, du žavius vaikus. Automobilio katastrofa mūsų šeimą pavertė griuvėsių krūva, trejų metų sūnus patyrė traumą, didžioji buvo sunkiai sužeista, aš pats neišgydomai sužalotas, vaikų motina – mano žmona Johana – žuvo. Jeigu ne fortepijonas, būčiau palūžęs. Bet muzika – tai gyvenimas, kol ji skamba, niekas amžiams nemiršta. Kai esi muzikantas, grodamas gyveni prisiminimais, sakytum jie būtų realūs įvykiai. Taip aš atsitiesiau. Be to, turėjau mokinių, tai leido nukreipti mintis, jaučiausi turįs užduotį ir prasmę. Taigi, taip atsirado Ema. Šita gyva, džiaugsmu trykštanti, šauni ir nepaprastai graži jauna moteris pradėjo tvarkyti mūsų griuvėsius, tai darė nieko nesitikėdama ir nelaukdama. Tokie ypatingi žmonės ateina į šį pasaulį įveikti liūdesio. Tokių labai reta. Nežinau, kuo aš nusipelniau, tačiau ji atsidūrė šalia manęs. Vaikai palinko prie jos, na, ir aš netekęs galvos įsimylėjau.

O ji? Pone Leike, dabar Jums kils klausimas: o kaip Ema? Ar ji, dvidešimt trejų metų studentė, įsimylėjo? Tą netrukus keturiasdešimties sulauksiantį Liūdnojo vaizdo riterį, kurį anuomet palaikė vien klavišai ir garsai? Į šį klausimą negaliu atsakyti nei Jums, nei sau. Gal tai buvo tik susižavėjimas mano muzikavimu (anuomet turėjau didelį pasisekimą, buvau garsus koncertuojantis pianistas). Gal tai buvo užuojauta, noras padėti, gebėjimas paremti sunkią valandą? Gal aš priminiau tėvą, kuris ją anksti paliko? Gal ją patraukė tokia miela Fiona ir žavus mažylis Jonas? Gal tai buvo mano paties euforija, kuri joje atsispindėjo, gal ji tik pamilo nežabotą mano meilę jai, o ne mane? Gal ji mėgavosi, jausdamasi saugi ir užtikrinta, kad aš niekada jos neapvilsiu su kita moterimi, būsiu jai ištikimas iki grabo lentos, kad gali manimi pasikliauti? Patikėkit, pone Leike, aš niekuomet nebūčiau išdrįsęs su ja suartėti, jeigu nebūčiau nutuokęs, kad ji man jaučia tokius pat stiprius jausmus kaip aš jai. Buvo aišku, kad ją traukia prie manęs ir prie vaikų, ji norėjo tapti mūsų pasaulio dalimi ir ja tapo, reikšminga dalimi, jo širdimi. Po dvejų metų mes susituokėme. (Atleiskite, sugadinau Jūsų slėpynes, atskleidžiau vieną iš tūkstančio paslapčių: Emi, kurią Jūs pažįstate, yra trisdešimt ketverių.) Nebuvo dienos, kad nesistebėčiau, jog ši gyvybinga jauna gražuolė yra su manimi. Ir kiekvieną dieną su baime laukiau, kad tai įvyks, kad atsiras jaunesnis iš begalės jos gerbėjų ir adoratorių. Kad Ema pasakys: „Bernhardai, aš įsimylėjau kitą. Kas dabar bus? O kaipgi mudu?“ Šitokios traumos išvengiau. Bet nutiko dar blogiau. Atsiradote Jūs, pone Leike, nebylus „išorinis pasaulis“. Meilės iliuzijos internetu, nuolat banguojantys jausmai, stiprėjantis ilgesys, nenuramdoma aistra, – visa tai nukreipta į tariamai realų tikslą, aukščiausią tikslą, kuris vis atidėliojamas, svarbiausias iš visų susitikimų, kuris niekada neįvyks, nes suniokotų žemiškos laimės dimensiją, visiškas išsipildymas be galutinio taško, be paskutinio termino, gyvas tik mintyse. Tam neturiu kaip pasipriešinti.

Pone Leike, nuo tada, kai Jūs „esate“, Ema kaip pakerėta. Jos mintys kažkur kitur, ji nutolo nuo manęs. Valandų valandas praleidžia savo kambaryje, įsmeigusi akis į kompiuterį, savo svajonių kosmosą. Gyvena „išoriniame pasaulyje“, gyvena su Jumis. Jeigu džiugiai nusišypso, tai toli gražu ne man. Tik vargais negalais ji įstengia nuslėpti savo nutolimą nuo vaikų. Matau, kad ji labai kankinasi, jei ilgiau būna šalia manęs. Ar žinote, kaip tai skaudu? Mėginau šią fazę ištverti būdamas tolerantiškas. Ema neturėtų jaustis įkalinta. Mudu niekada nejutom pavydo. Bet staiga pajutau, kad nežinau, ko griebtis. Juk nėra nieko, nėra realaus žmogaus, jokios tikros problemos, jokio akivaizdaus svetimkūnio – kol aptikau, kur šaknys paslėptos. Galėčiau iš gėdos kiaurai žemę prasmegti, kad taip padariau: iššnipinėjau Emos kambarį. Ir galiausiai užslėptame stalčiuje radau aplanką, storą aplanką, pilną laiškų: ji surinko susirašinėjimą el. paštu su tokiu ponu Leo Leike, kruopščiai išspausdino, puslapį po puslapio, laišką po laiško. Tuos laiškus drebančiom rankom nusikopijavau ir kelias savaites sėkmingai laikiau nuo savęs per atstumą. Portugalijoje atostogos buvo siaubingos. Mažasis susirgo, didžioji mirtinai įsimylėjo sporto trenerį. Mes su žmona nesikalbėjome dvi savaites, bet kiekvienas stengėmės dėtis, tarsi viskas gerai, tarsi viskas kaip visuomet, kaip turi būti, kaip mums įprasta. Paskui neišlaikiau. Pasiėmiau tą aplanką į kelionę po kalnus ir, užėjus savigraužos ir mazochistinio kančios geidulio priepuoliui, visus laiškus per naktį perskaičiau. Patikėkite, nuo to laiko, kai mirė mano žmona, nebuvau ištvėręs didesnių dvasinių kančių. Kai baigiau skaityti, nepajėgiau atsikelti iš lovos. Duktė paskambino į greitąją ir mane nuvežė į ligoninę. Iš ten užvakar mane paėmė žmona. Dabar jau žinote visą istoriją.

Pone Leike, prašau Jūsų, susitikite su Ema! Dabar jau pasiekiau tą apgailėtiną nusižeminimo viršūnę: susitikite su ja, praleiskite su ja naktį, užsiimkite su ja seksu! Žinau, kad to norėsite. Aš Jums tai „leidžiu“. Suteikiu privilegiją, atpalaiduoju nuo visų skrupulų, nelaikau to neištikimybe. Jaučiu, kad Ema ilgisi ne vien dvasinio, bet ir fizinio artumo su Jumis, ji nori tai patirti, jai atrodo, kad jai to reikia, ji geidžia to. Jai knieti patirti naujovę, kažką kita, ko aš jai negaliu suteikti. Tiek daug vyrų garbstė Emą ir jos geidė, bet niekada nepajutau, kad nors prie vieno ją būtų traukę seksualiai. Ir štai atrandu el. laiškus, kuriuos ji Jums rašo. Staiga pamatau, koks stiprus gali būti jos geismas, kai jį pažadina tas „tikrasis“. Jūs, pone Leike, esate išrinktasis. Ir aš tiesiog trokštu: užsiimkite su ja seksu. Vieną kartą (pasirenku tam primygtines didžiąsias raides, kaip tai daro mano žmona). Vieną kartą. Tik vieną kartą! Tebus tai Jūsų raštu išpuoselėtos aistros tikslas. Padėkite galutinį tašką. Apvainikuokite savo susirašinėjimą internetu, o tada jį baikite. Grąžinkite man, Jūs nežemiškasis, neapčiuopiamasis, grąžinkite man mano žmoną! Paleiskite ją. Nuleiskite ją ant žemės. Leiskite toliau gyvuoti mūsų šeimai. Padarykite tai ne dėl manęs, ne dėl mano vaikų. Padarykite tai dėl Emos. Prašau Jūsų!

Baigiu savo nemalonų ir kankinamą pagalbos šauksmą, siaubingą prašymą pasigailėti. Pabaigoje turiu dar vieną prašymą, pone Leike. Neišduokite manęs. Teliksiu nuošaly nuo judviejų istorijos. Papiktnaudžiavau Emos pasitikėjimu, apgavau ją, perskaičiau jos asmeninį, jos intymų susirašinėjimą. Už tai atkentėjau. Negalėčiau jai pažvelgti į akis, jeigu žinotų, kad šnipinėjau. Ji negalėtų man niekada daugiau pažvelgti į akis, jeigu žinotų, ką perskaičiau. Imtų vienodai neapkęsti ir savęs, ir manęs. Prašau, pone Leike, apsaugokite mus nuo to. Nutylėkite apie šį laišką. Ir dar sykį: aš prašau Jūsų!

O dabar siunčiu Jums patį šiurpiausią laišką, kokį tik esu parašęs. Su gilia pagarba Bernhardas Rotneris.

Po keturių valandų

Gerbiamas pone Rotneri, gavau Jūsų laišką. Nežinau, ką į jį atsakyti. Net nežinau, ar turėčiau ką nors atsakyti. Aš suglumęs. Jūs ne tik pažeminote save, Jūs užtraukėte gėdą mums visiems trims. Man reikia pagalvoti. Kuriam laikui atsitrauksiu. Negaliu Jums nieko pažadėti, visai nieko. Su pagarba Leo Leikė.

Kitą dieną

Tema: Leo???

Leo, kur Jūs? Klausau ir klausau Jūsų balso. Vis tų pačių žodžių: „Ir šitaip tas tipas su manimi visą laiką kalbėjo?“ Dabar gerai žinau, kaip jis, tas tipas, kalba. Tik jau daug dienų jis nebekalba su manimi. Gal tą naktį išmaukėte pernelyg daug prancūziško vyno? Ar pamenat? Jūs kvietėte mane į 15 butą Hochleitnerio gatvėje 17. „Tik vieną kartelį pauostysiu“, – rašėte. Net nenutuokiate, kad buvau beveik susiruošusi važiuoti. Dar niekuomet nebuvau taip pasiryžusi. Mintimis aš dieną naktį su Jumis. Kodėl nieko nerašote? Man tai kelia susirūpinimą.

Kitą dieną

Tema: Leo????????

Leo, kas nutiko? Prašau Jūsų, parašykite man!

Jūsų Emi

Po pusės valandos

Tema: P. Rotneriui

Gerbiamas pone Rotneri, siūlau Jums sandėrį. Turite man kai ką pažadėti. Tada ir aš pažadu padaryti, ko prašomas. Taigi, pažadu: nė žodeliu neužsiminsiu Jūsų žmonai apie Jūsų laišką ir jo parašymo aplinkybes. O Jūs turite man pažadėti, kad niekuomet daugiau neskaitysite nė vieno žmonos laiško man ir mano laiškų Jūsų žmonai. Tikiu, kad, davęs tokį pažadą, jo nesulaužysite. Savo ruožtu galite būti tikras, kad aš laikysiuos savo žodžio. Jeigu sutinkate, parašykite „taip“. Kitaip išklosiu Jūsų žmonai, kokią košę užvirėte ir kaip maloniai man ją visą sukrėtėte. Su pagarba Leo Leikė.

Po dviejų valandų

Taip, pone Leike, tai Jums pažadu. Neskaitysiu nė vieno ne man skirto el. laiško. Jau ir taip per daug perskaičiau. Leiskite paklausti: ar susitiksite su mano žmona?

Po dešimties minučių

Pone Rotneri, negaliu Jums atsakyti į šį klausimą. Net jei ir galėčiau, neatsakyčiau. Man atrodo, kad man parašydamas padarėte katastrofišką klaidą. Klaidą, būdingą tikriausiai jau daugelį Jūsų santuokinio gyvenimo metų trunkančiam nesusikalbėjimui. Jūs kreipėtės ne tuo adresu. Viską, ką papasakojote man, turėjote papasakoti savo žmonai. Be to, daug anksčiau, iš pat pradžių. Kuo primygtiniausiai galiu Jums patarti: padarykite tai! Tai, ko anksčiau nepadarėte!

Be to, prašau Jūsų nebesiųsti man el. laiškų. Manau, kad viską, ką manėte reikalinga man pasakyti, jau pasakėte. Ir taip visko jau per daug. Su geriausiais linkėjimais – Leo Leikė.

Po 15 minučių

Labas, Emi, ką tik grįžau iš komandiruotės Kelne. Man labai gaila, buvo tiek sumaišties, neturėjau net kelių ramių minučių Jums parašyti. Tikiuosi, sveikatos reikalai šeimoje susitvarkė. Pasinaudosiu gražaus oro tarpsniu ir išvyksiu kur nors į Pietus, kur niekas manęs nerastų. Manau, man to reikia, jaučiuosi gerokai išsunktas. Grįžęs iškart parašysiu. Linkiu Jums malonių vasaros dienų. Ir, jei įmanoma, kad vaikai vėl neišsisukiotų rankų. Visa ko geriausio. Leo.

Po penkių minučių

Kuo ji vardu?

Po dešimties minučių

Kas – kuo vardu?

Po keturių minučių

Leo, nenuvertinkite mano įžvalgumo. Ir to, kad pažįstu Leo kaip nuluptą. Kai užsivedate apie sumaišties kupinas komandiruotes ar gražaus oro tarpsnius, kuriais reikia pasinaudoti, ir guodžiatės, kad esat išsunktas, o man linkite malonių vasaros dienų, tada aišku kaip dieną: yra kažkokia moteris! Kuo ji vardu? Ar tik ne Marlena?

Po aštuonių minučių

Ne, Emi, Jūs klystate. Nėra nei Marlenos, nei nieko kito. Tiesiog turiu kuriam laikui atsitraukti. Praėjusios savaitės ir mėnesiai mane kaip reikiant nustekeno. Man reikia poilsio.

Po minutės

Poilsio nuo manęs?

Po penkių minučių

Nuo savęs! Po kelių dienų parašysiu. Pažadu!

Po trijų dienų

Tema: Leo trūksta!

Labas, Leo, čia aš. Žinau, kad Jūs išvykęs, kad ilsitės nuo savęs. Beje, kaip tai daroma? Norėčiau išmokti. Ir man kuo skubiausiai reikia poilsio nuo savęs. O dabar vis gilinuosi į save ir baigiu nusivaryti nuo koto. Leo, turiu Jums prisipažinti. Tai yra... žinau, kad visai neprivalau to daryti, visai negerai, kad taip darau, bet jaučiuosi spiriama į kampą. Leo, šiuo metu aš be galo nelaiminga. Ar žinote kodėl? (Tikriausiai visai nenorite to žinoti, bet neturite šansų išvengti, man labai gaila.) Jaučiuosi nelaiminga be Jūsų. Kad būčiau laiminga, turiu gauti nuo Leo laiškų. Mano laimei trūksta Leo laiškų. Nelaimė, tų laiškų kaip tik trūksta, kad pasijusčiau laiminga. Nuo tada, kai išgirdau Jūsų balsą, man Jūsų stinga triskart labiau.

Vakarykštį vakarą ir kelias nakties valandas praleidau su Mija. Jau daug metų nesijaučiau su ja taip gerai. Ar žinote kodėl? (Žinau, kad tai žema, bet turėsite mane išklausyti.) Mūsų pasimatymas praėjo gerai, nes pagaliau aš jaučiausi nelaiminga. Mija sako, kad buvau tokia visuomet, tik dabar tai prisipažinau ir sau, ir jai. Už tai ji pasijuto man dėkinga. Gerokai liūdna, ar ne?

Mija tvirtina, kad įsimylėjau Jus keistu būdu, tai yra rašytiniu. Ji sako, kad šiuo metu be Jūsų negaliu gyventi, bent jaustis laiminga. Ji sako galinti tai suprasti. Ar tai ne baisu? O juk myliu savo vyrą, Leo. Tikrai. Pasirinkau jį. Jį ir jo vaikus, jį ir savo vaikus. Norėjau šitos šeimos, ir tik šitos. Ir ligi šios dienos nieko kito nenorėjau. Anuomet susiklostė tragiškos aplinkybės, kada nors Jums apie tai papasakosiu. (Ar atkreipėte dėmesį, kad savo noru kalbu apie savo šeimą...) Bernhardas niekada manęs neapvylė ir neapviltų. Niekada, niekada, niekada! Jis duoda man visišką laisvę, išpildo visus mano norus. Jis labai išsilavinęs, nesavanaudis, ramus, malonus. Žinoma, laikui bėgant, rutina smaugia. Gyvenimas toks sureguliuotas, kad trūksta staigmenų. Mes taip gerai pažįstame vienas kitą, kad nebėra jokių paslapčių. „Gal tau paprasčiausiai trūksta paslapčių. Gal tu įsimylėjai širdyje kirbančią paslaptį“, – sako Mija. Leo, ką pasakytumėte: ar galiu Bernhardą paversti širdyje kirbančia paslaptimi? Ar galima aštuonerius metus trunkantį šeimos gyvenimą paversti paslaptimi?

Ak, Leo, Leo, Leo. Šiuo metu man taip sunku kuo nors užsiimti. Nuotaika pabjurus. Nematau jokios prasmės. Neturiu niekam noro. Man trūksta vieno vienintelio – Leo. Nežinau, kuo tai baigsis. Ir visai nenoriu žinoti. Man tas pats. Svarbiausia, kad ir vėl netrukus parašytumėt. Būkit geras, greičiau pailsėkite nuo savęs. Noriu vėl su Jumis išgerti vyno. Noriu, kad vėl norėtumėte mane bučiuoti. (Ar teisingai suformulavau?) Man nereikia tikrų bučinių. Man reikia to, kuris kai kuriose situacijose taip įsigeidžia mane pabučiuoti, kad negali ištverti neparašęs. Man reikia Leo. Jaučiuosi tokia vieniša su savo viskio buteliu. Išgėriau tiek daug viskio, Leo. Ar pastebite? Kaip klostytųsi gyvenimas su Jumis? Ar dar ilgai norėtumėte kuo skubiau mane pabučiuoti? Savaites, mėnesius, metus, visada? Žinau, kad neturėčiau taip galvoti. Esu laimingai ištekėjusi. Bet jaučiuosi nelaiminga. Man regis, tai prieštarauja viena kitam. Tas prieštaravimas esate Jūs, Leo. Ačiū, kad mane išklausėte. Išgersiu dar vieną viskio. Labanakt, Leo, man Jūsų taip trūksta. Aš Jus netgi aklai pabučiuočiau. Taip ir padaryčiau. Dabar.

Po dviejų dienų

Tema: Nė žodžio

Trisdešimt laipsnių ir nė žodžio nuo to, kuris ilsisi nuo savęs. Žinau, užvakarykštis mano laiškas balansavo ant skausmingos ribos. Ar per daug Jus apkroviau, Leo? Patikėkite, tai dėl viskio! Viskis ir aš. Tai, kas manyje slypi. Viskis ištempė iš manęs užslėptus dalykus į dienos šviesą. Ilgiuosi. Emi.

Kitą dieną

Pučia pietys, o aš vis dar vartausi negalėdama užmigti. Viena vienintelė raidė nuo Jūsų, ir bemat užmigčiau. Labanakt, mielas mano poilsiautojau nuo savęs.

Po dviejų dienų

Tema: Mano paskutinis laiškas

Į paskutinį laišką negavau atsakymo! Leo, taip tikrai niekšiška! Liaukitės, būkit geras, man nežmoniškai skaudu. Leidžiu viską, tik netylėkit.

Kitą dieną

Tema: Atsakomasis laiškas

Miela Emi, užteko vos kelių valandų priimti sprendimui, kuris pakeis mano gyvenimą. Bet prireikė net devynių dienų pranešti Jums apie pasekmes. Emi, po kelių savaičių mažiausiai dvejiem metams persikelsiu į Bostoną. Tenykščiame universitete vadovausiu projekto grupei. Tas darbas tiek moksliniu, tiek finansiniu požiūriu be galo patrauklus. Situacija, susiklosčiusi mano gyvenime, leidžia elgtis spontaniškai. Yra dalykų, kurių turiu čia atsisakyti. Tikriausiai mano šeimai būdinga persikelti į kitą žemyną. Man trūks kelių artimų draugų. Trūks sesers Adrijanos. Trūks ir Emi. Taip, jos ypač trūks.

Priėmiau dar vieną sprendimą. Jis toks tvirtas, kad man net pirštai virpa, kai Jums apie jį rašau. Štai jis, išsyk po dvitaškio: baigiu mūsų susirašinėjimą. Emi, turiu išmesti Jus iš galvos. Jūs negalite kasdien būti pirma ir paskutinė mano mintis iki grabo lentos. Tai liguista. Jūs „užimta“. Jūs turite šeimą, įsipareigojimų, įveikiate iššūkius, esate atsakinga. Jūs labai prisirišusi prie savo šeimos, tai tas pasaulis, kuriame esate laiminga – leidote man aiškiai suprasti. (Stiprūs ilgesio ir viskio kokteiliai Jums sukelia nelaimės būseną, kaip paskutiniame ilgame laiške, bet vos pabundate kitą dieną, ji būna jau išsisklaidžiusi.) Esu tikras, kad Jūsų vyras Jus myli taip, kaip po tiek kartu nugyventų metų galima mylėti žmoną. Jums trūksta tik trupučio nesantuokinių nuotykių mintyse, tik šiek tiek kosmetikos apsitrynusiai jausmų kasdienybei. Tuo pagrįstas Jūsų polinkis prie manęs. Tuo pagrįstas ir mūsų susirašinėjimas. Bet, regis, jis Jums sukelia daugiau sumaišties negu ko nors prideda.

Dabar apie mane: man 36-eri (štai, dabar žinosite). Nesu linkęs gyventi su moterimi, kuri mano gali būti tik el. pašto dėžutėje. Bostonas suteiks man naujo gyvenimo galimybę. Staiga vėl panūdau susipažinti nuvalkiotu, konservatyviu būdu: pirmiausia moterį pamatyti, tada išgirsti jos balsą, paskui užuosti kvapą, tada gal ir pabučiuoti. O kada nors vėliau – gal ir parašyti jai el. laišką. Atbulinis kelias, kurį mudu nuėjom, buvo ir yra be proto jaudinantis, bet jis niekur neveda. Man reikia atblokuoti savo mąstymą. Ištisus mėnesius į kiekvieną gražią moterį gatvėje žiūrėjau kaip į Emi. Bet nė viena neprilygo tikrajai, nė viena neturėjo šansų su ja konkuruoti, nes ją izoliavau nuo visuomenės, nuo viešo gyvenimo, laikiau atskirtą, tik sau, kompiuteryje. Ten ji pasitikdavo mane po darbo. Ten laukdavo manęs prieš pusryčius, po jų arba vietoj jų. Ten po ilgo drauge praleisto vakaro linkėdavo labos nakties. Dažnai iki ryto brėkšmos užsilikdavo mano kambaryje, mano lovoje, slapta įsiropšdavo po mano antklode. Tačiau visur kur liko man nepasiekiama, neapčiuopiama. Jos paveikslas buvo toks trapus, kad nebūtų atlaikęs tikro mano žvilgsnio, išsyk būtų suskeldėjęs ir sutrupėjęs. Toji dirbtinai sukurta Emi man atrodė tokia aiži, kad būtų sueižėjusi, vos paliesta tikrovėje. Fiziškai ji buvo ne daugiau negu oras tarp kompiuterio klaviatūros klavišų, kuriais diena iš dienos ją kūriau. Būtų užtekę kartelį pūstelėti – ir ji būtų išsisklaidžiusi. Taip, Emi, aš nusprendžiau: uždarau pašto dėžutę, nupučiu klaviatūrą, išjungiu ekraną. Atsisveikinu su Jumis. Jūsų Leo.

Kitą dieną

Tema: Toks atsisveikinimas?

Tai paskutinis Jūsų laiškas? Negali būti! Netikiu, kad paskutinis. Leo, atsiliepkite! Nelaukiu humoru atmieštų ypatingų laiškų, jei jau nusprendėte nusiplauti. Bet koks čia dar tragiškas pokštas? Koks čia atsisveikinimas? Kokį turėčiau įsivaizduoti Jūsų veidą, kai melodramiškai pūstelite į klavišus? Na gerai, paskutiniu metu aš truputį persūdžiau. Ėmiau sapalioti. Mano nuotaika, paprastai lengvesnė už orą, ėmė slėgti it betonas. Taip, visur tampiausi tą milžinišką elektroninio pašto paketą. Truputį įsimylėjau meistrą Anonimą, tas tiesa. Mes abu niekaip negalėjome išmesti vienas kito iš galvos, ir šiuo požiūriu vienas kitam nenusileidome. Bet nėra jokio pagrindo pavirsti virtualios erdvės Tristanu ir Izolda.

Jeigu važiuojate į Bostoną, tai ir važiuokite. Norite nutraukti susirašinėjimą su manimi, tai ir nutraukite. Tik nenutraukite taip!!! Tiek raštu, tiek emocijomis tai neprilygsta Jūsų lygiui ir mano ambicijoms, mielas drauge. Nupūsti klaviatūrą, čia tai bent, Leo! Koks kičas! Ar turėčiau pamanyti: „Ir šitaip tas tipas su manimi visą laiką kalbėjo?“

Prašau įrodyti, kad tai nebuvo paskutinis Jūsų laiškas man. Atsisveikinant noriu ko nors teigiamo, kokios nors staigmenos, brandaus išsiskyrimo, gero sąmojo. Tarkite, pavyzdžiui: „Atsisveikindamas siūlau mudviem susitikti!“ Tai būtų bent jau sąmojinga pabaiga. (O dabar, Jums leidus, eisiu pažliumbti.)

Po penkių valandų

Miela Emi, atsisveikindamas siūlau pasimatyti!

Po penkių minučių

Juk Jūs nerimtai.

Po minutės

Rimtai. Taip nejuokaučiau, Emi.

Po dviejų minučių

Ką man galvoti, Leo? Ar tai užgaida? Ar pasiūliau gerą išeitį? Ar ją siūlydama melodramą paverčiau realistine satyra?

Po trijų minučių

Ne, Emi, tai ne užgaida, o gerai apgalvotas ketinimas. Tik Jūs mane aplenkėte. Taigi, dar sykį: Emi, norėčiau nutraukti mūsų susirašinėjimą susitikimu. Vieninteliu susitikimu, prieš man išskrendant į Bostoną.

Po 50 sekundžių

Tik vieną kartą susitikti? Ko Jūs iš to tikitės?

Po trijų minučių

Pažinimo. Palengvėjimo. Sumažinti įtampą. Aiškumo. Draugystės. Įminti raštu išdėstytą, bet neapsakomai išpūstą asmenybių mįslę. Pašalinti blokadą. Gerai jaustis po to. Geriausio recepto nuo šiaurio. Deramos jaudinamo etapo pabaigos. Paprasto atsakymo į tūkstančius sudėtingų, bet dar neatsakytų klausimų. Arba, kaip Jūs sakėte, „bent jau sąmojingos pabaigos“.

Po penkių minučių

Gali ir nebūti viskas taip sąmojinga.

Po 45 sekundžių

Tai priklausys nuo mūsų abiejų.

Po dviejų minučių

Nuo mūsų abiejų? Šią akimirką Jūs tik vienas taip manote, Leo. Aš anaiptol dar nepasakiau „taip“ paskutinės minutės susitikimui, atvirai kalbant, esu gana toli nuo tokios minties. Norėčiau daugiau išsiaiškinti apie tą komišką The-first-date-must-be-the-last-date pasimatymą. Kur norite su manimi susitikti?

Po 55 sekundžių

Kur tik pageidausite, Emi.

Po 45 sekundžių

O ką mudu veiksime?

Po 40 sekundžių

Ką norėsime.

Po 35 sekundžių

O ko mudu norėsime?

Po 30 sekundžių

Matysim.

Po trijų minučių

Man regis, aš geriau norėčiau gauti laiškų iš Bostono. Tada nereikėtų laukti, ar kuris nors iš mudviejų dar ko nors panorės. Aš (bent jau dabar) žinau, ko noriu: el. laiškų iš Bostono.

Po minutės

Emi, aš nerašysiu iš Bostono Jums laiškų. Noriu tai baigti, garbės žodis. Esu tikras, kad mums abiem taip bus geriau.

Po 50 sekundžių

O kiek dar laiko galvojate man rašyti?

Po dviejų minučių

Kol susitiksime. Nebent pasakytumėt, kad nieku gyvu nenorite su manimi susitikti. Tada tai būtų kaip ir baigiamasis sakinys.

Po minutės

Tai reketas, meistre Leo! Be to, gebate ganėtinai šiurkščiai suformuluoti, perskaitykite paskutinį savo laišką. Nemanau, kad su tuo tipu, kuris šitaip kalba, norėčiau susitikti. Labanakt.

Kitą rytą

Labas rytas, Leo. Su Jumis tikrai nesusitiksiu Huberio mugės kavinėje!

Po valandos

Ir nebūtina ten susitikti. Nors kodėl gi ir ne?

Po minutės

Ten susitinkama su bendradarbiais arba ieškoma atsitiktinių pažinčių.

Po dviejų minučių

Vargu ar gali būti pažintis, labiau atsitiktinė už mūsų.

Po 50 sekundžių

Ar tai su tokia nuostata Jūs pradėjote mūsų bendravimą, jį tęsėte, o dabar norite baigti? Tada to atsitiktinio išsiskyrimo pasimatymo geriau atsisakyti.

Kitą dieną

Leo, kas Jums pasidarė? Kodėl ėmėte rašyti taip storžieviškai ir destruktyviai? Kodėl taip nuvertinate „mūsų istoriją“? Ar Jūs specialiai stengiatės būti nejautrus ir piktas? Ar norite, kad džiaugčiausi, jog nusiplaunate?

Po pustrečios valandos

Man labai gaila, Emi, bet iš paskutiniųjų stengiuosi išmesti iš galvos tą „mūsų istoriją“. Jau paaiškinau Jums, kodėl taip darau. Žinau, kad mano laiškai nuo „Bostono“ pasidarė siaubingai dalykiški. Visai nenoriu taip rašyti, bet prisiverčiu taip rašyti. Nebenoriu daugiau investuoti į „mūsų istoriją“. Nenoriu jos dar labiau įsiūbuoti prieš pabaigą. Tikrai noriu pasimatyti tik tą vienintelį kartą. Manau, mums abiem to reikia.

Po dviejų minučių

O kas bus, jeigu po to pasimatymo vėl norėsime susitikti?

Po keturių minučių

Dėl savęs aš tikras, kad nenorėsiu. Tai yra atmečiau tokią galimybę. Noriu susitikti su Jumis tik tą vieną vienintelį kartą, kad galėtume deramai baigti „mūsų istoriją“, prieš man išvykstant į Ameriką.

Po 15 minučių

Ką turite galvoje, sakydamas „deramai baigti“? Paklausiu kitaip: kaip norėtumėte, kad po mudviejų susitikimo apie Jus galvočiau:

1. Visai mielas, bet toli gražu nėra toks įdomus, kaip rašo. Dabar ramia sąžine, su gerais jausmais galiu jį amžiams ištrinti iš savo gyvenimo bylų.

2. Ir dėl šito nuobodos ištisus metus gyvenau „šalia savęs“?

3. Idealus vyras nuvairuoti į šalį. Gaila, kad dabar jis nuvairuos už vandenyno.

4. Iš koto verčiantis vyras! Kokia svaigi naktis! Mėnesių mėnesius trukęs susirašinėjimas davė gerų vaisių. Dabar ir vėl galėsiu atsidėjusi ruošti pavakarius Jonui.

5. Po galais. Tai būtų buvęs jis! Dėl jo būčiau metusi Bernhardą ir palikusi šeimą. Deja, dabar jis sprunka nuo manęs į Ameriką, į tą šalį, iš kurios neįmanoma rašyti el. laiškų. Bet aš jo lauksiu! Kasdien uždegsiu žvakutę. Ir melsiuos už jį su vaikais, kol šlovingai sugrįžęs ir vėl apsireikš visa savo puikybe...

Po trijų minučių

Pasigesiu Jūsų sarkazmo, Emi!

Po dviejų minučių

Galite jo su kaupu prisikrauti į bagažą, vykdamas į Bostoną, Leo. Man jo dar pakankamai liks. Nagi, sakykite: kaip kuris tipas mūsų oficialaus išsiskyrimo proga norėtumėte pasirodyti?

Po penkių minučių

Nesirodysiu kaip joks tipas. Būsiu toks, koks esu. Ir Jūs pamatysite mane tokį, koks esu. Ar bent jau tokį, kokį įsivaizduojate. Arba pamatysite mane tokį, kokį norėsit matyti.

Po minutės

Ar norėsiu vėl su Jumis susitikti?

Po 45 sekundžių

Ne.

Po 35 sekundžių

Kodėl ne?

Po 50 sekundžių

Nes tai neįmanoma.

Po minutės

Viskas įmanoma.

Po 45 sekundžių

Tik ne tai. Nuo pat pradžių tai neįmanoma.

Po 55 sekundžių

Dažnai paskui susiklosto tokios aplinkybės, kurių nuo pat pradžių nenumatei. Ir dažniausiai netgi ne pačios blogiausios aplinkybės.

Po dviejų minučių

Man labai gaila, Emi. Tokios aplinkybės, kad norėtumėte vėl su manimi susitikti, nesusiklostys. Pamatysit.

Po minutės

Kodėl turėčiau ką nors pamatyti? Žinodama, kad po mūsų pasimatymo nenorėsiu daugiau su Jumis susitikti, neįsivaizduoju, kam iš viso su Jumis susitikti.

Po dviejų minučių

Tema: Ponui Leikei

Gerbiamas pone Leike, išgyvename siaubingas dienas. Jeigu tai nesibaigs, mūsų santuoka subyrės. Negaliu įsivaizduoti, kad Jūs to norėtumėt. Prašau Jūsų, susitikite su mano žmona ir liaukitės jai rašęs. (Prisiekiu, neturiu supratimo, ką rašote vienas kitam, ir nebenoriu žinoti, tik noriu, kad tai baigtųsi.) Su geriausiais linkėjimais Bernhardas Rotneris.

Po trijų minučių

Emi, Jūs pati turėtumėte žinoti, kodėl norite su manimi susitikti (jeigu norite). Galiu Jums tik tiek pasakyti: aš noriu su Jumis susitikti! Ir jau gana išsamiai išdėsčiau kodėl. Viso geriausio ir gražaus vakaro. Leo.

Po minutės

Ledkalnis Leo Leikė. „Ir šitaip tas tipas su manimi visą laiką kalbėjo.“ Tiesą sakant, liūdna.