ANTRAS SKYRIUS

Po savaitės

Tema: Š. O.

Šuniškas oras, ar ne? Su nuoširdžiais linkėjimais – E.

Po trijų minučių

1. Lietus 2. Sniegas 3. Šlapdriba. Su geriausiais linkėjimais – Leo.

Po dviejų minučių

Ar Jūs vis dar įsižeidęs?

Po 50 sekundžių

Niekada nebuvau.

Po 30 sekundžių

O gal nemėgstate šnekučiuotis su ištekėjusiomis moterimis?

Po minutės

Kodėl gi ne? Tik kartais stebiuosi, kodėl ištekėjusios moterys taip mėgsta šnekučiuotis su visai svetimais vyrais, tokiais kaip aš.

Po 40 sekundžių

O ar daug tokių turite savo dėžutėje? Būtų įdomu sužinoti, kurią dalį terapijos, padedančios susitaikyti su Marlenos praradimu, sudarau aš.

Po 50 sekundžių

Puiku, Emi, Jūs atgaunate formą. Prieš tai man pasirodėte praradusi akstiną, nedrąsi, baikšti.

Po pusvalandžio

Mielas Leo, jeigu rimtai, negaliu nutylėti, kad nuoširdžiai gailiuosi dėl praėjusį pirmadienį išsiųsto septynių punktų laiško. Kelis kartus jį perskaičiusi, turiu pripažinti: skamba pasibjaurėtinai, kai skaitai tyliai. Reikalas tas, kad Jūs negalite žinoti, kokia būnu, kai tai sakau balsu. Jeigu matytumėte mane kalbančią, tikrai neužpyktumėte. (Bent jau taip manau.) Patikėkite, anaiptol nesijaučiu apvilta. Mano nusivylimas vyrais apsiriboja jų ribomis. Tai reiškia: žinoma, yra ribotų vyrų. Bet man pasisekė. Man šiuo požiūriu pasiutusiai sekasi. Mano cinizmas yra daugiau sportas ir žaidimas negu pyktis ir sąskaitų suvedinėjimas.

Beje, aš labai Jums dėkinga, kad papasakojote apie Marleną. (Kaip tik suvokiau, kad apie Marleną nieko nepasakojote. Kokia ji yra / buvo moteris? Kaip atrodo? Koks batų dydis? Kokius batus nešioja?)

Po valandos

Miela Emi, prašyčiau neužpykti, bet neturiu noro pasakoti Jums, kokius batus mėgsta Marlena. Paplūdimyje ji vaikščiodavo basa, tiek galiu pasakyti. Dabar turiu baigti, nes laukiu svečių. Geros dienos. Leo.

Po trijų dienų

Tema: Krizė

Mielas Leo, tiesą sakant, buvau tvirtai nusprendusi sulaukti iš Jūsų kito laiško, o ne pati rašyti. Nors nestudijavau kalbos psichologijos, mano galvoje siejasi du dalykai: 1. Tarp eilučių leidžiu suprasti, kad esu ne tik ištekėjusi, bet dar ir laimingai ištekėjusi. 2. Jūs reaguojate atžagariausiu atsakymu nuo mūsų virtualaus bendravimo prieš daugiau kaip metus pradžios. O paskui visai nieko nerašote. Ar gali būti, kad aš Jūsų nebedominu? Ar gali būti, kad aš Jūsų nebedominu, nes esu ištekėjusi? Ar gali būti, kad aš Jūsų nebedominu, nes, be to, esu laimingai ištekėjusi? Jeigu taip, bent jau turėkite vyriškumo ir tai pasakykite. Su geriausiais linkėjimais – Emi.

Kitą dieną

Pone Leo?

Kitą dieną

LEEEEEEEEEOOOOOOO, AŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪŪ???????

Kitą dieną

Šiknius!

Po dviejų dienų

Tema: Malonūs laiškai nuo Emi

Sveika, Emi! Koks puikus jausmas grįžti po varginamos kelionės iš seminaro kukliame, patrauklumu nepasižyminčiame Bukarešte (o dar vadinamąjį pavasarį – pūgos, šalnos), įjungti kompiuterį, atversti el. pašto dėžutę ir tarp niekam nereikalingų arba apgailėtinų pranešimų nuo negailestingų penkių šimtų korespondentų aptikti keturis aukštai vertinamus už kalbos pajautimą, išraiškingumą ir punktais suskirstytas mintis ponios Rotner laiškus! Juos radęs, kaip rumuniškas gauruotas lokys vis labiau atitirpdamas apsidžiaugi, kad pagaliau gausi perskaityti kelis mielus, jausmingus, sąmojingus, širdį šildančius sakinius. Euforijos apimtas, atverti pirmą laišką. Ir už ko gi užkliūva akys? Už šikniaus! Dėkoju už pasveikinimą!

Emi, Emi! Jūs ir vėl prisigalvojote nebūtų dalykų. Turiu Jus nuvilti: manęs absoliučiai nejaudina tai, kad esate „laimingai ištekėjusi“. Niekuomet neketinau artimiau su Jumis susipažinti, artimiau, negu įmanoma el. laiškais. Ir niekuomet nenorėjau žinoti, kaip atrodote. Iš tekstų, kuriuos man rašote, pats susikuriu Jūsų portretą. Sumeistrauju savo Emi Rotner. Man vis dar prieš akis pagrindiniai Jūsų bruožai, išlikę nuo mūsų bendravimo pradžios. Ir man visai nesvarbu, ar Jūs buvote triskart tragiškai ištekėjusi ir penkiskart laimingai išsiskyrusi, ar esate guviai, kasdien vis iš naujo, „dar laisva“, o šeštadienio naktimis – patrakusiai vieniša.

Tiesa, apgailestaudamas turiu pripažinti, kad bendravimas su manimi Jus, rodos, kamuoja. Ir dar mane stebina štai kas: kodėl laimingai ištekėjusiai, vyrais anaiptol nenusivylusiai, ironiškai ir sąmojingai, nenukabinančiai nosies, žavingai, savimi pasitikinčiai moteriai, nešiojančiai trisdešimt septinto dydžio batus (ir nenusakomo amžiaus), taip svarbu leistis į kalbas apie asmeninius dalykus su svetimu, kartais niurzgliu, nukentėjusiu nuo nenusisekusios partnerystės, linkusiu į krizes, neturinčiu išlavinto humoro jausmo, profesorišku tipu? Ką apie tai sako Jūsų vyras?

Po dviejų valandų

Visų pirma svarbiausias dalykas: gauruotas lokys Leo is back from Bukarest! Sveikas sugrįžęs! Atleiskite už tą „šiknių“, kuris man paprasčiausiai išsprūdo. Iš kur galiu žinoti, kad bendrauju su nežemiškos prigimties vyru, kuris nenusivilia sužinojęs, kad jo ištikima, ambicinga, valdinga ir sarkastiška susirašinėjimo partnerė jau ištekėjusi? Kad turiu reikalą su vyru, kuris mieliau „susimeistrauja savo Emi Rotner“, o ne nori susipažinti su tikrąja. Jums leidus, šiuo klausimu šiek tiek paprovokuosiu: kad ir kaip gebate meistrauti drąsiausiose savo fantazijose, mielasis kalbos psichologe Leo, prie tikrosios Emi Rotner taip lengvai neprisikasite.

Ar jaučiatės išprovokuotas? Ne? Taip ir maniau. Bijau, kad atvirkščiai: Jūs provokuojate mane, Leo. Jūs netradiciškai, bet itin tikslingai stengiatės vis labiau mane sudominti: norite žinoti apie mane viską ir nenorite žinoti nieko. Priklausomai nuo dienos nuotaikos išreiškiate „beprotišką susidomėjimą“ manimi arba patologišką abejingumą. Ir tai mane kartais jaudina, kartais stimuliuoja. Šią akimirką kaip tik stimuliuoja. Prisipažįstu. Bet gal Jūs esate kompleksuotas, vienišas, slampinėjantis pilkas (rumuniškas) ir gauruotas vilkas, kuris nedrįsta pažvelgti moterims į akis. Kuris neapsakomai bijo tikrų susitikimų. Kuriam nuolat reikia susikurti vaizduotės pasaulį, nes nesusigaudo daiktiškoje, gyvastingoje, apčiuopiamoje aplinkoje. Gal Jūs esate tipiškas vyras, kuris kompleksuoja bendraudamas su moterimis. Ak, kaip mielai to paklausčiau Marlenos. Gal kartais turite jos arba to ispanų lakūno telefoną? (Pokštas! Prašyčiau neįsižeisti ir vėl trims dienoms.)

Ne, Leo, aš paprasčiausiai Jumis žaviuosi. Man Jūs patinkat. Netgi labai! Labai, labai, labai! Ir negaliu patikėti, kad nenorite manęs pamatyti. Tai nereiškia, kad iš tikrųjų turėtume skirti pasimatymą. Žinoma, neturėtume! Bet man, pavyzdžiui, būtų visai įdomu sužinoti, kaip atrodote. Daug kas paaiškėtų. Turiu galvoj, paaiškėtų, kodėl rašote taip, kaip rašote. Mat atrodytumėte kaip tas, kuris rašo kaip Jūs. O aš pasiutusiai norėčiau sužinoti, kaip atrodo tas, kuris rašo kaip Jūs. Pamačiusi Jus, išsiaiškinčiau.

Beje, apie išsiaiškinimą: tiesą sakant, nenorėčiau pasakoti apie savo vyrą. Jūs galite kiek širdis geidžia pasakoti apie savo moteris (jeigu jų esama ne tik el. pašto dėžutėj). Galiu Jums netgi duoti gerų patarimų, puikiai galiu įsijausti į moteris, mat esu viena iš jų. Bet mano vyras... Na, gerai, pasakysiu Jums: mūsų santykiai nuostabūs, harmoningi, mes turime du vaikus (iš pirmos jo santuokos, tad jis apsaugojo mane nuo nėštumo rūpesčių). Vienas nuo kito neturime paslapčių. Papasakojau jam, kad kartkartėmis el. laiškais bendrauju su vienu „maloniu kalbos psichologu“. Jis paklausė: „Ar nori su juo susipažinti?“ Aš atsakiau: „Ne.“ Jis: „Tai kam to reikia?“ Aš: „Šiaip sau.“ Jis: „Šit kaip.“ Ir viskas. Daugiau nieko nekamantinėjo, daugiau nieko ir nenorėjau pasakoti. Daugiau nebenorėčiau apie jį kalbėti. Gerai?

Taigi, mielasis gauruotas loky, dabar apie Jus: kaip atrodote? Pasakykit man, būkit toks geras!!! Su širdingiausiais linkėjimais – Jūsų Emi.

Kitą dieną

Tema: Testas

Miela Emi, aš taip pat vargu ar atsisakyčiau kontrastinio Jūsų dušo. Beje, kas mums mokės už laiką, kurį kartu (be vienas kito) čia prasėdime? Ir kaip tai suderinate su darbu ir šeima? Tikriausiai Jūsų vaikai dar turi bent po tris burundukus ar ką nors panašaus. Iš kur imat laisvo laiko taip intensyviai ir išsamiai bendrauti su svetimais gauruotais lokiais?

Jums būtina sužinoti, kaip aš atrodau? Gerai, iškelsiu teiginį ir pasiūlysiu pažaisti žaidimą. Pripažįstu, tai bus patrakęs žaidimas, bet Jums reikėtų pažinti ir kitą mano pusę. Tai štai, lažinuosi, kad tarp, sakykim, dvidešimties moterų bemat atpažinčiau tą vienintelę Emi Rotner. O Jūs tarp lygiai tiek pat vyrų niekados neaptiktumėt Leo Leikės. Gal išmėgintume šitą testą? Jeigu pritarsite, sugalvosim, kaip jį įgyvendinti. Malonios priešpietės. Leo.

Po 50 minučių

Na, žinoma, taip ir padarykim! Jūs tikras avantiūristas! Bet pirmiausia išsakysiu savo dvejones, tik prašom dėl jų neužpykti: tikėtina, kad optiškai Jūs man visai nepatiksite, mielasis Leo. Šansų tam daug, nes vyrai man iš principo nepatinka, jeigu atmestume kelias (daugiausia žydriukų) išimtis. O dėl manęs – na, ką gi, geriau nekomentuosiu. Juk įsivaizduojate, kad mane iš karto atpažinsit: tikriausiai turite susidaręs mano vaizdą. Kaip ten sakėte? „42 metų, neaukšta, smulkutė, tikra nenuorama trumpais tamsiais plaukais.“ Tad iš anksto linkiu sėkmės mane atpažįstant! Bet kaip mes tai padarysim? Gal pasiųsim vienas kitam dvidešimt nuotraukų, tarp jų – ir savo? Su mieliausiais linkėjimais – Emi.

Po dviejų valandų

Miela Emi, siūlau susitikti. Bet kad to nežinotume. Ten, kur paskęstume žmonių minioje, pavyzdžiui, Didžiojoje Huberio mugės kavinėje Ergelto gatvėje. Ją tikrai žinot. Ten nuolat pilna margiausios publikos. Sutarsim dviejų valandų laikotarpį, sakykim, kokią sekmadienio popietę, ir tuo metu būsim kavinėje. Tarp gausybės šmirinėjančių ten ir atgal nekris į akis, kad stengiamės vienas kitą atpažinti.

Dėl galimo Jūsų nusivylimo: jeigu neatitiksiu optinių pageidavimų, manau, savo išvaizdą laikysime paslaptyje ir po susitikimo. Turiu galvoj: įdomu, ar vienas kitą atpažinsim ir iš ko vaizduosimės, kad galime atpažinti, o ne kaip iš tikrųjų atrodom. Kartoju: visai nenoriu žinoti, kaip Jūs atrodot. Noriu tik atpažinti. Ir tai man pavyks. Beje, anksčiau pateiktą Jūsų apibūdinimą laikau neaktualiu. Man Jūs dabar (nors turite vyrą ir vaikų) atrodot šiek tiek jaunesnė, ponia Ema Rotner.

Ir dar: labai džiaugiuosi, kad vis ką nors pacituojate iš senų mano laiškų. Tai reiškia, kad juos tikriausiai išsaugojote. Mane tai labai pamalonina.

Ką pasakysite apie mano sumanytą susitikimo planą? Visa ko geriausio. Leo.

Po 40 minučių

Mielas Leo, yra šiokia tokia problemėlė: jeigu mane atpažinsite, žinosite, kaip aš atrodau. Jeigu aš atpažinsiu, žinosiu, kaip Jūs atrodote. Bet juk visai nenorite žinoti, kaip atrodau. O aš baiminuosi, kad man nepatiksite. Ar tai reikš įdomios mūsų istorijos pabaigą? Kitaip tariant, ar taip staiga mums prireikė vienas kitą atpažinti tam, kad nebereikėtų vienas kitam rašyti? Tai būtų per didelė kaina už mano smalsumą. Tuomet jau geriau likti anonimei ir iki gyvenimo pabaigos gauti laiškus nuo gauruoto lokio. Bučkis. Emi.

Po 35 minučių

Kaip malonu tai girdėti! Nė kiek nesijaudinu dėl mūsų susitikimo. Jūs manęs neatpažinsite. O aš taip gerai Jus įsivaizduoju, kad tas įsivaizdavimas tegali pasitvirtinti. Tačiau jeigu mano susikurtas vaizdas (kitaip, negu viliuosi) neteisingas, aš Jūsų, šiaip ar taip, nesugebėsiu atpažinti. Tada liksiu prie vaizduotėje susikurto portreto. Bučkis atgal. Leo.

Po dešimties minučių

Meistre Leo, netveriu iš pasiutimo, kad esate toks įsitikinęs savo žinojimu, kaip atrodau! Tai gana akiplėšiška iš Jūsų pusės. Na štai, turėjau tai pagaliau pasakyti. Turiu dar vieną klausimą: ar bent patinku Jums, Leo, kai žiūrite į tą įsivaizduojamą aiškaus silueto portretą?

Po aštuonių minučių

Patinkate, patinkate, patinkate. Argi taip svarbu?

Po penkių minučių

Taip, nepaprastai svarbu, pone moralės teologe. Bent jau man. Aš mėgstu 1) kai man kas nors patinka; ir mėgstu 2) patikti.

Po septynių minučių

Argi negana, jeigu Jūs 3) patinkate pati sau?

Po vienuolikos minučių

Ne, esu pernelyg nekukli. Be to, patikti sau lengviau, jeigu patinki kitiems. Jūs tikriausiai 4) norite patikti tik savo el. laiškų pašto dėžutei, ar ne? Ji viską ištvers. Net dantų nereikia valytis. Beje, ar jų dar turite? Ar tai irgi nėra svarbu?

Po devynių minučių

Pagaliau vėl pasistengiau, kad Emi kraujotaka suaktyvėtų. Baigdamas šią temą, pasakysiu: įsivaizduojamas Jūsų paveikslas man nepaprastai patinka, antraip taip dažnai apie jį negalvočiau, mieloji Emi.

Po valandos

Jūs dažnai apie mane galvojat? Tai puiku. Aš taip pat dažnai apie Jus galvoju, Leo. Gal mums tikrai geriau nesusitikti. Labanakt!

Kitą dieną

Tema: Į sveikatą

Sveiki, Leo, atleiskite, kad taip vėlai trukdau. Gal kartais Jūs prisijungęs prie interneto? Gal išgerkime po taurę raudonojo vyno? Žinoma, kiekvienas sau. Žinokit, geriu jau trečią. (Jeigu Jūs iš principo negeriat vyno, sumeluokit, kad kartais taurę ar butelį vis dėlto išlenkiate, na, saikingai ir šiaip sau. Mat nepakenčiu dviejų vyrų tipų: girtuoklių ir abstinentų.)

Išgersiu dar ir ketvirtą ir neteksiu sąmonės. Duodu Jums šiandien paskutinį šansą.

Gaila. Daug praradote. Galvoju apie Jus. Labanakt.

Kitą dieną

Tema: Gaila

Miela Emi, man iš tikrųjų gaila, kad praleidau romantišką mūsų vidurnakčio sceną prie kompiuterio. Būčiau tikrai išgėręs taurę vyno su Jumis, už Jus ir prieš virtualų anonimiškumą. Ar būčiau galėjęs gerti baltąjį? Jį labiau mėgstu negu raudonąjį. Laimė, nebūtų reikėję išsisukinėti: nesu dažnai išgeriantis, bet nesu ir abstinentas. Taigi, dešimt kartų veikiau esu išgeriantis negu abstinentas. Dešimt kartų veikiau ir dvidešimt – dažniau. Pavyzdžiui, Marlena (ar prisimenat?), Marlena negėrė nė lašo alkoholio. Negalėjo jo pakęsti. Dar blogiau, negalėjo pakęsti nė lašo alkoholio, kurį išgerdavau aš. Ar suprantat? Dėl tokių dalykų prasideda emocinis išsiderinimas. Gerti visada reikia abiem. Arba negerti nė vienam.

Tad, kaip sakiau, siaubingai gaila, kad negalėjau vakar vakare priimti viliojančio Jūsų pasiūlymo. Deja, pernelyg vėlai grįžau namo. Atsisveikinu, tikėdamasis kito karto. Jūsų internetinis sugėrovas in spe Leo.

Po 20 minučių

Pernelyg vėlai grįžote namo? Leo, Leo, kur naktimis Jus nešioja? Tik nesakykit, kad apsireiškė Marlenos pasekėja. O jeigu taip atsitiko, tai privalėsite kuo skubiau ir išsamiau viską iškloti apie tą moterį, kad galėčiau nuo jos atkalbėti. Intuicija kužda man, kad šiuo metu neturėtumėt su niekuo saistytis, Jūs dar nesate pasirengęs kitiems santykiams. Šiaip ar taip, turite mane. O Jūsų vaizduotėje tūnantis mano paveikslas neabejotinai artimesnis moters idealui už atsitiktinę pažįstamą iš veikiausiai raudonu pliušu išdabinto baro (vienišiems profesoriško tipo gauruotiems lokiams) antrą valandą nakties, o gal dar vėliau. Tad prašyčiau Jūsų ateityje likti namie, tada galėsime apie vidurnaktį kartkartėm sutartinai išlenkti taurę vyno į vienas kito sveikatą (taip, Jums padarysiu išimtį, vynas gali būti baltasis). O tada pasijusite pavargęs ir eisite miegoti, kad kitą dieną vėl būtumėte geros formos ir galėtumėte rašyti laiškus savo vaizduotės dievaitei Emi Rotner. Ar sutinkat?

Po dviejų valandų

Miela Emi, ak, kaip malonu vėl patirti tokią žavią pavydo scenos užuomazgą. Žinau žinau, ji, be abejo, sukurpta itališkai, bet vis tiek gerokai pasimėgavau. O su moteriškos giminės mano pažįstamais siūlau elgtis kaip ir su Jūsų vyru, abiem vaikais ir šešiais jų burundukais. To čia neaptarinėsime! Čia esame tik mudu, dviese. Ryšį palaikysim, kol vienas pritrūksim kvapo arba kuriam nors pritrūks ūpo. Nemanau, kad pritrūkčiau to ar ano. Gražios pavasariškos dienos. Jūsų Leo.

Po dešimties minučių

Prisiminiau: tai kaip dėl mūsų susitikimo ir atpažinimo žaidimo? Ar jau nebenorite? Nejaugi man dabar teks jaudintis dėl tos naktinės plaštakės iš pliušinio baro? Ar tiktų poryt, sekmadienį, kovo 25-ąją, nuo 15 valandos toje perpildytoje Didžiojoje Huberio mugės kavinėje? Imkim ir pabandykim! Emi.

Po 20 minučių

Gerai, miela Emi. Aš su malonumu Jus atpažinsiu. Tik ateinantis savaitgalis jau suplanuotas. Ryt vakare išskrendu trims dienoms į Prahą, taip sakant, visiškai privačiai. Bet kitą sekmadienį galim pažaisti.

Po minutės

Į Prahą su kuo???

Po dviejų minučių

Ne, Emi, tikrai ne.

Po 35 minučių

Gerai, kaip norit (ar nenorit). Tik negrįžkit iš ten apsėstas meilės kančių! Praha tiesiog tam sukurta, kad apsėstų meilės kančios. Ypač kovo gale, kai aplink nyki pilkuma, vakarais kemši baltus kukulius, užgerdamas tamsiu alum restorane, išmuštame tamsiausiu pasaulyje rudu medžiu, stebimas neturinčio ką veikti depresijos iškamuoto padavėjo, kuriam gyvenimas baigėsi tada, kai aptarnavo Brežnevą, viešintį su valstybiniu vizitu. Po tokios vakarienės jau niekam nelieka jėgų. Kodėl neskrendate į Romą? Ten pasitiktų vasara. Aš tai skrisčiau su Jumis į Romą.

Beje, mūsų atpažinimo žaidimas turės palūkėti. Pirmadienį išvažiuoju savaitei slidinėti. Savaime aišku, artimam susirašinėjimo bičiuliui pasakysiu su kuo: su vienetu vyro ir dviem vienetais vaikų. (Be burundukų.) Vurlicerį prižiūrės kaimynai. Vurliceris – tai nusipenėjęs mūsų katinas. Jis atrodo kaip Vurlicerio muzikinis automatas, bet groja tik vieną plokštelę. Ir negali pakęsti slidininkų, todėl lieka namie. Linkiu Jums nuostabaus vakaro. Emi.

Po penkių valandų

Ar Jūs jau namie, ar vis dar tame, kaip jis ten – pliušiniame bare? Labanakt. Emi.

Po keturių minučių

Aš jau namie. Laukiau, kol Emi patikrins. Dabar galiu ramiai gultis. Kadangi ryt anksti išvykstu, iš anksto linkiu Jums ir Jūsų šeimai malonios savaitės slidinėjant. Labanakt. Susiskaitysime! Leo.

Po trijų minučių

Ar vilkite pižamą? Labanakt. E.

Po dviejų minučių

O gal Jūs miegate nuoga? Labanakt. L.

Po keturių minučių

Ei, meistre Leo, čia tai jau tikrai erotiškas klausimas. Nesitikėjau iš Jūsų. Kad nesuardyčiau šitos netikėtai tarp mūsų spragtelėjusios įtampos, geriau nesiteirausiu, kaip atrodo Jūsų pižama. Taigi, labos nakties ir gražios Prahos!

Po 50 sekundžių

Vadinasi, miegate nuoga?

Po minutės

Jūs tikrai norit sužinoti! Tarkim, išskirtinai Jūsų vaizduotės pasauliui, mielasis Leo: žiūrint šalia ko. O dabar linkiu kuo geriausių įspūdžių Prahoje dviese! Emi.

Po dviejų minučių

Trise! Važiuoju ten su sena gera bičiule ir jos gyvenimo draugu. Leo. (Dabar išsijungiu.)

Po penkių dienų

Miela Emi, ar Jūs prisijungiate prie interneto, kai slidinėjat? Su geriausiais linkėjimais. Leo. P. S. Dėl Prahos buvote teisi. Mano draugų pora nutarė skirtis. Bet Romoje būtų buvę dar blogiau.

Po trijų dienų

Miela Emi, dabar jau galėtumėt palengva grįžti. Pasigendu Jūsų patikros el. laiškais. Šiuo metu nejaučiu jokio malonumo trainiotis naktimis po pliušinius barus.

Po dienos

Kad pašto dėžutėje rastumėte tris laiškus nuo manęs. Viso geriausio. (Vakar specialiai Jums arba bent jau galvodamas apie Jus nusipirkau naują pižamą.)

Po trijų valandų

Ar man jau nieko neberašysite?

Po dviejų valandų

Ar dar negalite rašyti, ar jau nenorit?

Po pustrečios valandos

Galiu apkeisti naująją pižamą, jeigu ji kelia problemų.

Po 40 minučių

Ak, Leo, koks Jūs mielas!!! Bet juk tai, ką mes čia darom, neturi jokios prasmės. Tai – netikro gyvenimo fragmentas. Mano slidinėjimo savaitė buvo tikro gyvenimo fragmentas. Ne pats geriausias, bet geras fragmentas. Prisipažinsiu, kad nieko kito ir nenorėjau, tad turiu tai, kas yra. Ir tai, kas yra, visai puiku taip, kaip yra. Vaikai šiek tiek nervino, bet tokia jau vaikų priedermė. Be to, jie ne mano pagimdyti, ir tai kartais man prikiša. Bet atostogos buvo visai geros. (Jau sakiau, kad jos buvo geros, ar ne?)

Leo, būkime atviri: jums aš esu vaizduotės susikurtas paveikslas, tikros tik mano parašytos raidės, kurias kalbos psichologijos požiūriu sujungiate į skambesį ir prasmę turinčias sąsajas. Aš Jums – tarsi seksas telefonu, tik be sekso ir be telefono. Galima ir taip pasakyti: kompiuterinis seksas, tik be sekso ir be nuotraukų. O Jūs man – grynas pasismaginimas, agentūra flirtui atnaujinti. Galiu daryti tai, ko man stinga: patirti pirmus suartėjimo žingsnius (visai neprivalėdama iš tikrųjų suartėti). Ir štai mes, du balandėliai, jau žengėme antrus ir trečius žingsnius link suartėjimo, kuris neturi būti artimas. Man regis, jau turėtume sustoti. Kitaip tapsim juokingi. Mums jau nebe penkiolika metų, man, žinoma, juo labiau, palyginti su Jumis. Bet mes abu ne jaunikliai, ir nieko čia nepadarysi.

Leo, pasakysiu Jums dar šį tą. Visą tą šiek tiek nervų kainavusią, bet apskritai gražią, ramią, harmoningą, smagią ir kartais net romantišką slidinėjimo su šeima savaitę nuolat galvojau apie nepažįstamą gauruotąjį lokį, vardu Leo Leikė. Taip neturėtų būti. Juk tai liguista, ar ne? Gal turėtume viską baigti? Klausia Emi.

Po penkių minučių

Beje, labai apgailestauju dėl Jūsų draugų poros. Taip, Romoje tikriausiai būtų buvęs tikras pragaras.

Po dviejų minučių

Kaip atrodo ta nauja pižama?

Kitą dieną

Tema: Susitikimas

Miela Emi, gal bent jau įgyvendinkim mūsų atpažinimo susitikimą? Gal tada mums lengviau bus susigyventi su „suartėjimu, kuris neturi būti artimas“. Emi, aš paprasčiausiai negaliu liautis galvojęs apie Jus, kai baigiu jums rašyti. Ir kai nebelaukiu iš Jūsų laiškų. Man tai atrodo taip nerimta, taip pragmatiška. Gal atlikime mūsų testą! Kaip manot? Viso geriausio. Leo.

(Savo naujos pižamos negaliu aprašyti, ją reikia pamatyti ir pačiupinėti.)

Po pusantros valandos

Ateinantį sekmadienį nuo 15 iki 17 valandos Didžiojoje Huberio mugės kavinėje? Su geriausiais linkėjimais. Emi.

(Leo, Leo! Su ta pižama – „ją reikia pamatyti ir pačiupinėti“ – tai čia Jūs mane jau kabinat. Jeigu taip būtų pasakęs kas kitas, ne Jūs, netgi pasakyčiau, kad labai netaktiškai kabinat!)

Po 50 minučių

Taip, gerai! Bet į kavinę turime ateiti ne lygiai 15 valandą ir išeiti ne lygiai 17. Ir negalim dairytis lyg ko ieškodami. Apskritai: jokių krintančių į akis dalykų, kuriais galėtume išsiduoti. Negalite apimta atpažinimo afekto prieiti ir paklausti: „Jūs – Leo Leikė?“ Turime leisti vienas kitam likti neatpažintiems. Gerai?

Po aštuonių minučių

Gerai, gerai, gerai, tik nesibaiminkit, pone kalbos profesoriau, aš tai jau tikrai pernelyg prie Jūsų nesiartinsiu. Siūlyčiau iki sekmadienio paskelbti boikotą laiškams, kad daugiau netrikdytume vienas kito. Parašysim vienas kitam tik po to, ar sutinkat?

Po 40 sekundžių

Sutinku.

Po 30 sekundžių

Bet tai nereiškia, kad dabar kasnakt turėtumėt kiurksoti pliušiniame bare.

Po 25 sekundžių

Tai jau tikrai ne. Malonumo tai teikia tik tada, kai Emi Rotner kas valandą reikalauja, kad atsakyčiau net už mintį, jog galiu ten apsilankyti.

Po 20 sekundžių

Tada galiu būti rami. Iki sekmadienio!

Po 30 sekundžių

Iki sekmadienio!

Po 40 sekundžių

Ir nepamirškite išsivalyti dantų!

Po 25 sekundžių

Emi, Jūsų žodis būtinai turi būt paskutinis, ar ne?

Po 35 sekundžių

Tiesą sakant, taip. Bet jeigu dar kartą atsakysite, tai perleisiu paskutinį žodį Jums.

Po 40 minučių

Dar pridursiu apie pižamą. Rašiau: „Ją reikia pamatyti ir pačiupinėti.“ Jūs atsakėte, kad laikytumėt tai netaktišku kabinimu, jeigu taip būtų pasakęs kas nors kitas, ne aš. Čia reiškiu protestą. Reikalauju, kad ateityje netaktišką mano kabinimą laikytumėt tokiu pat netaktišku kaip ir kiekvieno kito vyro kabinimą. Leiskite man būti tokiam netaktiškam, koks esu. Šiuo konkrečiu atveju tai mano pižamą tikrai turėtumėte pačiupinėti, ją neapsakomai malonu liesti. Duokite man savo adresą, ir aš atsiųsiu ją, kad galėtumėt pačiupinėti. (Vis dar netaktiškai kalbu?) Labanakt!

Po dviejų dienų

Tema: Drausmė

Reiškiu pagarbą, Emi, Jūs drausminga! Iki poryt Huberio kavinėje. Jūsų Leo.

Po trijų dienų

Sveiki, Leo, ar Jūs ten buvote?

Po penkių minučių

Žinoma!

Po 50 sekundžių

Po galais! To ir bijojau.

Po 30 sekundžių

Ko bijojote, Emi?

Po dviejų minučių

Visi vyrai, kurie galėjo būti Leo Leikė, nesvarstytini. Turiu galvoje, grynai vizualiai. Man labai gaila, tikriausiai tai skamba žiauriai, bet sakau, kaip yra. Leo, pasakykite atvirai: ar tikrai tarp trečios ir penktos buvote Huberio kavinėje? Nesislapstėte tualete ir neužsibarikadavote name kitapus gatvės, o iš tikrųjų buvote prie baro arba kavinėje? Sėdėjote arba stovėjote, tupėjote arba klūpėjote (tai neturi jokios reikšmės)?

Po minutės

Taip, Emi, aš tikrai ten buvau. Paklausiu Jums leidus: kurie vyrai, Jūsų manymu, galėjo būti Leo Leikė?

Po dvylikos minučių

Mielas Leo, man nesmagu leistis į detales, tik prašom pasakyti: ar kartais Jūs nebuvote tas, na, kaip čia pasakius, kresnas, veikiau mažaūgis ponas su savieigai paliktų į vielinį šepetį panašių plaukų kupeta, vilkintis kadaise buvusius baltus sportinius marškinėlius, klubus apsirišęs violetiniu slidininko nertiniu? Ponas, kuris prie baro kampo gėrė kamparį ar kažkokį kitą rausvą gėrimą? Noriu pasakyti, kad jeigu tai buvote Jūs, tai dėl skonio nepasiginčysi. Esu tikra, kad daugybei moterų toks tipažas atrodo nežmoniškai įdomus ir patrauklus. Ir neabejoju, kad kada nors viena iš jų taps jo gyvenimo moterimi. Bet turiu prisipažinti: atvirai sakant, labai apgailestauju, bet tuomet Jūs ne visai atitiktumėt mano įsivaizdavimą.

Po 18 minučių

Miela Emi, reiškiu didelę pagarbą Jūsų nuginkluojančiam ir save pačią demaskuojančiam atvirumui, bet prie Jūsų stipriųjų savybių gebėjimo neįžeisti nepriskirsi. Žmogaus išvaizdai Jūs, regis, teikiate nediskutuotiną pirmenybę. Galėtum pamanyti, kad Jūsų ateinančių dešimtmečių meilės reikalai priklauso nuo to, ar Jūsų el. laiškų korespondentas fiziškai patrauklus. Kol kas galiu nuraminti: tasai šviežienos besidairantis apžėlęs siaubūnas prie baro nebuvo mano asmuo. Bet galite toliau ramiai sau pasakoti, kuris dar iš ten buvusių – ne aš. Iš karto pateiksiu papildomą klausimą: jeigu aš esu vienas iš tų, kurie Jums atrodo „vizualiai svarstytini“, ar mūsų susirašinėjimas baigtas?

Po 13 minučių

Mielas Leo, ne, žinoma, mes nesiliausime rašę. Juk pažįstat mane: be galo mėgstu perdėti. Įsijaučiu į ką nors pasakodama ir neleidžiu niekam kištis. Tiesiog vakar kavinėje nemačiau nė vieno vyro, kuris bent iš tolo panėšėtų į tą įdomų žmogų, rašantį kaip Jūs, mielas Leo. Kaip tik to ir bijojau: nė vienas iš tų nuobodžių sekmadienio popietę Huberio kavinėje matytų veidų nė iš tolo neprilygo Jūsų nedrąsiai, dėmesingai, taikliai apibūdinančiai, o paskui virstančiai atvira, žavia kaip gauruotas lokys, kartais kone aistringai, bet, šiaip ar taip, neapsakomai subtiliai manierai.

Po penkių minučių

Iš tikrųjų nė vienas? Gal Jūs manęs tik nepastebėjot?

Po aštuonių minučių

Mielas Leo, Jūs man teikiat drąsos. Deja, nemanau, kad būčiau ko nors nepastebėjusi, ką pastebėti turėjau. Gana mieli man pasirodė tuodu auskaruoti keistuoliai, kurie sėdėjo prie trečio stalelio iš kairės. Bet jiems ne daugiau kaip dvidešimt. Labai įdomus tipas, tikriausiai vienintelis įdomus apskritai, stovėjo susikibęs rankutėmis su ilgakoje, vampyriškai angeliška manekene dešinėj prie baro. Jis nieko kito, be jos, nenorėjo matyti ir tikriausiai nematė. Dar buvo toks visai simpatiškas, deja, šiek tiek debiliškai išsiviepęs ir kvadratinio kūno sudėjimo Europos irklavimo čempionas – ne, Leo, tai buvote ne Jūs! Na, kas dar? Kolektyvinių sodų vejų pjovėjas, butelių kamštelius renkantys alaus daryklų akcininkai, į konfirmantų švarkus įsispraudę diplomato lagaminėlio nešiotojai, nuolatiniai statybinių medžiagų parduotuvių klientai, kurių pirštai jau mutavę į veržlinius raktus. Sklandymo mokyklos lankytojas, laidantis infantiliai svajingus žvilgsnius, žodžiu, trumpakelniai vaikėzai. Kad ir kiek besidairytum, niekur nebuvo matyti charizmatiško tipo. Tad baugščiai klausiu: kuris iš jų buvo manasis kalbos psichologas? Kas buvo manasis Leo Leikė? Ar praradau jį tą lemtingą sekmadienio popietę Huberio kavinėje?

Po pusantros valandos

Visai neketinu pūstis, mieloji Emi, bet žinojau, kad manęs nepažinsite!

Po 40 sekundžių

Leo, kuris buvote jūs? Pasakykit!!

Po minutės

Galėsim pratęsti pokalbį ryt, o dabar man susitikimas, miela Emi. Ir dėkokit gerajam Dievui, kad jau radote gyvenimo vyrą. Beje, nedrąsiai užsiminsiu, kad dar visai nekalbėjom apie Jus. Nejaugi į tai neatkreipėte dėmesio? Kuri moteris galėjo būti Emi Rotner? Apie tai pakalbėsim rytoj. Visa ko geriausio. Jūsų Leo.

Po 20 sekundžių

Ką? Tai paliekat mane vieną? Leo, Jūs negalite taip su manimi pasielgti! Atsakykit! Tučtuojau! Prašau Jūsų!

Po pusvalandžio

Jis tikrai neatsakys. Tikriausiai jis buvo tas baisuoklis kūtvėla...