Po trijų dienų

Tema: Pertrauka baigta!

Miela Emi, padarėme pertrauką – nerašėm vienas kitam tris dienas. Man regis, jau galim palengva vėl pradėti. Linkiu Jums malonios darbo dienos. Daug galvoju apie Jus anksti ryte, perpiet, vakare, nakčia. Tarp ryto, pietų, vakaro, nakties. Taip pat prieš rytą, pietus, vakarą, naktį ir jiems pasibaigus. Visa ko geriausio. Leo.

Po dešimties minučių

M. (Mei, Meis, Meist...) Mielas Leo. Tai Jūs padarėte pertrauką, o ne aš! Aš labai susikaupusi stebėjau, kaip Jūs darote pertrauką. Ir laukiau, kada ją baigsite. Nekantriai laukiau. Bet buvo verta. Štai Jūs vėl atsirandate ir galvojate apie mane, tai puiku! Kaip Jums einasi? Gal turit laiko ir noro vėlai vakare arba anksti naktį išgerti su manimi taurę vyno? Žinoma, kas sau. Jūs – su vaizduotės Emi. Aš – su virtualiu Leo. Pasiskanindami raštu persimestume žodeliu kitu. Ar norit?

Po aštuonių minučių

Taip, Emi, galima. Ar Jūsų B. (Be, Ber, Bern...), Jūsų vyro, vakarais nebūna namie?

Po trijų minučių

Jūs mėgaujatės tokiais klausimais, ar ne? Rašote taip, tarsi norėtumėt mane nubausti už tai, kad esu laimingai ištekėjusi. Ne, Bernhardas namie. Jis sėdi savo kabinete ir ruošiasi kitai dienai arba sėdi ant savo sofos ir skaito, arba guli savo lovoje ir miega. Po vidurnakčio įprastai būna trečiasis variantas. Ar išsamiai atsakiau?

Po šešių minučių

Taip, ačiū, išsamiai! Apie savo vyrą, Emi, visuomet kalbate taip, tarsi norėtumėt man parodyti, kaip atskirai ir nepriklausomai galima gyventi, „nors“ ar „kaip tik todėl, kad“ santuoka laiminga. Jūs rašote ne „kabinete“, o „SAVO kabinete“. Sėdi ne ant „mūsų sofos“, o ant „SAVO sofos“. Ir netgi guli ne „mūsų lovoje“, o „SAVO lovoje“.

Po keturių minučių

Mielas Leo, nepatikėsite, bet mes iš tikrųjų turim po savo kambarį, po savo sofą ir net po savo lovą. Mat kad ir kaip būtų juokinga, kiekvienas turim savo gyvenimą. Ar Jūs priblokštas?

Po 25 sekundžių

Tai kam tada gyventi kartu?

Po 18 minučių

Leo, koks Jūs mielas ir naivus lyg dvidešimtmetis! Mes neklijuojam ant savo durų lentelių su užrašu „Įeiti draudžiama“, o ant sofų – „Pašaliniams sėdėti draudžiama“. Prie mūsų lovų nerasite įspėjimo „Atsargiai, gali įkąsti!“ Trumpai tariant, nors kiekvienas turim savo teritoriją, esam maloniai kviečiami ir į kito, arba, kaip neseniai suformulavot, „brautis į kito asmeninę erdvę“. Na, sužinojote apie santuoką ką nors nauja?

Po 30 sekundžių

O kiek metų Jūsų vaikams?

Po 35 minučių

Fionai šešiolika, Jonui vienuolika. O „mano Bernhardas“ šiek tiek vyresnis už mane. Na va, mielas Leo, tuo ir baigsime šeimos valandėlę! Nenorėčiau su Jumis aptarinėti vaikų. Prieš kelis mėnesius rašėte, kad pasiplepėjimai su manimi Jums kaip „terapija, padedanti susitaikyti su Marlenos praradimu“. (Aišku, nežinau, ar taip dar yra, galėtumėt progai pasitaikius mane informuoti!) Kai aš Jums rašau arba skaitau Jūsų laiškus, man tai – lyg minutės pertraukėlė šeimos gyvenime. Taip, tai nedidukė salelė už mano kasdienybės ribų, salelė, kurioje man labai patinka leisti laiką su Jumis, jeigu Jūs nieko prieš.

Po penkių minučių

Aš nieko prieš, Emi! Tiesiog kartais apninka smalsumas, kaip tvarkotės nuošaly nuo mūsų neaiškių kontūrų salelės, kaip atrodo sėslus Jūsų gyvenimas žemyne, saugiame santuokos uoste. (Atleiskite, čia taip pasiutusiai gerai tiko.) Bet dabar aš ir vėl sutelkiau dėmesį į salą. Taigi, kada mudu gersim vyną? Ar vidurnaktį Jums ne per vėlu?

Po dviejų minučių

Vidurnaktį pats tas! Laukiu nesulaukiu mūsų pasimatymo.

Po 20 sekundžių

Ir aš. Iki greito.

Vidurnaktį

Miela Emi, čia Leo, kuris linki Jums pasakiško vidurnakčio tik dviese, tik tarp mudviejų. Ar galiu Jus apkabinti, Emi? Ar galiu Jus pabučiuoti? Bučiuoju Jus. Na, o dabar išgerkim. Ką Jūs geriat? Aš geriu Sauvignon Visintini, Colli Orientali del Friuli, 2003 metų. O Jūs? Parašykite iš karto, Emi, kuo greičiau, gerai? Ką geria Emi? Aš geriu baltąjį vyną.

Po minutės

Bet tai jau ne pirma Jūsų taurė, Leo!!!

Po aštuonių minučių

Ak, štai ir vėl Emi parašė. Emi. Emi. Emi. Aš jau truputį išgėręs, bet tik truputį. Visą vakarą gėriau ir laukiau vidurnakčio, kai Emi mane aplankys. Taip, tiesa, tai jau ne pirmas butelis. Pasiilgau savo Emi. Gal atvažiuotumėt? Tiesiog išjungsime šviesą. Mums nereikės vienas kito matyti. Noriu Jus tik pajausti, Emi. Aš užsimerksiu. Su Marlena nieko nebus. Mes vienas kitą ėdam. Nemylim vienas kito. Ji įsivaizduoja, kad mudu mylim vienas kitą, bet tai netiesa, tai ne meilė, o tik priklausomybė, nuosavybė. Marlena nenori manęs paleisti, o aš, aš negaliu jos nulaikyti. Aš šiek tiek įkaušęs. Visai nedaug. Ar atvažiuosite, Emi? Ar mes bučiuosimės? Mano sesuo sako, kad Jūs nepaprastai graži, Emi, kad ir kuri būtumėt. Ar kada nors bučiavotės su svetimu vyru? Gurkštelėsiu dar baltojo Friulio vyno. Geriu už mus. Aš jau šiek tiek įkaušęs. Bet nedaug. O dabar Jūsų eilė, parašykit man, Emi. Rašyti – tai kaip bučiuotis, tik be lūpų. Rašyti – bučiuotis galva. Emi, Emi, Emi.

Po keturių minučių

Na, ką gi, pirmąjį mūsų vidurnakčio pasimatymą įsivaizdavau kiek kitokį. Leo, prisiplempęs iki žemės graibymo!!! Bet tai savotiškai žavu. Žinot ką, Leo? Rašysiu trumpai, vis tiek Jums raidės tikriausiai liejasi. Bet jeigu norit ir dar įstengiate, papasakokit man daugiau apie savo namų aplinką. Tik nerašykit nieko, dėl ko imtumėt graužtis ryte arba priešpiet, kai pabusite iš kliedesių. Aš geriu taurę prancūziško raudonojo vyno iš Ronos slėnio, 1997 metų derliaus. Geriu už Jus! O Jums patarčiau pereiti prie mineralinio vandens. Arba išsivirti stiprios kavos!

Po 50 minučių

Jūs tokia griežta, Emi. Nebūkite tokia griežta. Aš nenoriu kavos. Noriu Emi. Atvažiuokit pas mane. Išgersim dar vieną taurę vyno. Galėsim užsirišti akis, kaip filme. Neatsimenu, kaip tas filmas vadinasi, reikia pagalvoti. Aš taip noriu Jus pabučiuoti. Man tas pats, kaip Jūs atrodot. Aš įsimylėjau Jūsų žodžius. Galite sau rašyti, ką tik norit. Galite rašyti griežtai. Aš viską myliu. Juk Jūs visai negriežta. Jūs verčiate save būti tokią, norit sudaryti įspūdį, kad esate stipresnė negu iš tikrųjų. Marlena negeria nė lašo alkoholio. Marlena – blaivi moteris, bet kerinti, visi jos pažįstami taip sako. Ji buvo susidėjusi su vienu lakūnu iš Ispanijos. Bet su juo baigta. Ji sako, kad jai egzistuoja tik vienas vyras, ir tas vyras aš. Žinot, tai melas. Aš jai nebeegzistuoju. Taip skausminga skirtis. Nenoriu skirtis su Marlena. Mamai ji labai patiko. Mano mama jau mirė, ji buvo nelaiminga. Tai visai kas kita, negu įsivaizdavau. Su ja mirė ir dalis manęs. Pajutau tik tada, kai mirė. Mamai aš ne kažin kiek rūpėjau, ji rūpinosi tik mažąja mano sesute. O tėvas išvyko į Kanadą, jis išsivežė vyresnį brolį. Aš likau per vidurį. Mane visi pražiūrėjo. Buvau tylus vaikas. Galiu parodyti Jums nuotraukas. Ar norite pažiūrėti? Per Užgavėnes aš visuomet būdavau Basteris Kitonas¹. Man patinka nebylūs, liūdni, juokingi personažai, kurie rodo grimasas. Atvažiuokit, išgersime dar vieną taurę už mus ir pažiūrėsime Užgavėnių nuotraukas. Gaila, kad Jūs ištekėjusi. Ne, gerai, kad ištekėjusi. Ar Jūs neištikima savo vyrui, Emi? Nedarykite to. Labai skaudu, kai tave apgaudinėja. Aš jau išgėręs, bet galva mąsto dar blaiviai. Marlena kartą man buvo neištikima. Tai yra aš žinau apie vieną kartą. Vos pažiūrėjęs į Marleną, suprasi, kad ji apgaudinėja vyrus. Emi, dabar jau siunčiu šį laišką. Bučiuoju. Dar vienas bučinys. Ir dar vienas. Ir dar. Visai nesvarbu, kuri esate Jūs. Pasiilgau artumo. Nenoriu galvoti apie mamą. Nenoriu galvoti apie Marleną. Noriu bučiuoti Emi. Aš truputį išgėręs, nepykit. Dabar jau siunčiu. Ir einu miegoti. Bučkis nakčiai. Gaila, kad Jūs ištekėjusi. Man atrodo, mes tiktume vienas kitam. Emi. Emi. Emi. Man patinka rašyti Emi. Paspaudžiu kairiu didžiuoju pirštu, paskui dešiniu smiliumi, o paskui dviem eilutėmis aukščiau dešiniu didžiuoju pirštu. EMI. Galėčiau tūkstantį kartų rašyti Emi. Rašyti Emi – tai bučiuoti Emi. Eime miegoti, Emi.

Kitos dienos priešpietė

Tema: Sveiki

Sveiki, Leo, ar jau grįžote į tikrovę? Geriausi linkėjimai nuo Emi.

Po pustrečios valandos

Ar vis dar svarstote, kaip sau, o visų pirma MAN pasiaiškinti dėl naktinių laiškų? Jums nereikia aiškintis. Man labai patiko, ką netyčia parašėte, netgi labai. Jums reikėtų dažniau prisigerti, tada darotės jausmingas, labai atviras ir tiesus, labai švelnus, o vietom smarkus ir aistringas. Jums labai tinka, kai savęs nekontroliuojate! Jaučiuosi pagerbta, kad tiek daug kartų norėjote mane pabučiuoti! Na, parašykit!! Negaliu tverti savo kailyje, spėliodama, ką apie tai manot. Blaivus Jūs iš paskutiniųjų stengiatės nebūti tuo Leo, kuris apsvaigęs pasireiškia savaime. Tikiuosi, jis nevėmė.

Po trijų valandų

Leo??? Nedžentelmeniška tylėti. Tai veikia atgrasiai. Panašiai kaip vyras, kuris iš ryto išsižada to, ką naktį moteriai apsvaigęs iš meilės pašnabždėjo į ausį, kitaip tariant, gana tipiškas, gana vidutiniškas, gana nykus vyras. Kaip ten būtų, visai ne kaip Leo. Tad parašykite pagaliau!!!

Po penkių valandų

Miela Emi, dabar 22 valanda. Ar norite pas mane atvažiuoti? Sumokėsiu už taksi. (Aš gyvenu miesto pakrašty.) Leo.

Nepraėjus dviem valandoms

Na, čia tai bent!!! Mielas Leo, dabar 23 valandos 43 minutės. Ar Jūs dar svajojate, ar jau miegate? Jeigu ne, tada klausiu:

1. Ar tikrai norėjote, kad pas Jus atvažiuočiau?

2. Ar vis dar norite, kad pas Jus atvažiuočiau?

3. Gal Jūs vėl „šiek tiek įkaušęs“?

4. Jeigu atvažiuočiau, ką, Jūsų įsivaizdavimu, mudu veiktume?

Po penkių minučių

Miela Emi

1. (–) Taip. 2. Taip. 3. Ne. 4. Kas išeitų.

Po trijų minučių

Mielas Leo,

1. (–) Aha. 2. Aha. 3. Gerai. 4. Kas išeitų? Visuomet išeina tai, ko nori, kad išeitų. Tad ko norite Jūs, kad išeitų?

Po 50 sekundžių

Aš tikrai nežinau, Emi. Bet manau, kad suprastume pasimatę.

Po dviejų minučių

O jeigu nieko neišeitų? Tada kvailai vypsotume, traukytume pečius ir vienas kitam sakytume: „Kaip gaila, bet kažkaip nieko neišeina.“ Kas tada?

Po minutės

Su tokia rizika reikia susitaikyti. Tad atvažiuokit, Emi! Išdrįskit! Išdrįskim abu! Pasitikėkim vienas kitu!

Po 25 minučių

Mielas Leo, labai jau primygtinai. Kažkaip neįprastai Jūsų būdui. Mane tai glumina. Turiu šiokių tokių įtarimų: man regis, Jūs gerai žinote, kas turėtų išeiti. Tikriausiai esate dar kiek įkaušęs nuo praeitos nakties, tad atitinkamai nusiteikęs. Norite artumo. Norite pamiršti Marleną, kaip nors nugramzdinti ją užmarštyje. Esate užtektinai prisiskaitęs tokio pobūdžio knygų, matęs ne vieną filmo sceną, paskutinius tango su Marlonu Brando ir panašiai. Leo, tos scenos žinomos ir man: JIS pamato JĄ pirmą kartą, jei tik įmanoma, prieblandoje, kad gražiai atrodytų ir tai, kas gal ne itin gražu. Nepersimeta nė menkiausiu žodelyčiu, tik nusimeta drabužius. Lyg išbadėję puola vienas prie kito, nepalieka nieko neišbandyta, valandų valandas voliojasi iš vieno kampo į kitą. Kitas kadras: jis guli ant nugaros, lūpose gašli šypsena, aistringas žvilgsnis įremtas į lubas taip, kad atrodo, ir jas tuoj sumaukšlios. Ji guli galvą padėjusi jam ant krūtinės. Patenkinta lyg elnė, kurią ką tik išdulkino visa rujojančių patinų kaimenė. Galbūt kuris nors iš jųdviejų pro šnerves išpučia cigarečių dūmą. Tada vėl droviai pritemsta šviesos. O paskui? Mane labiausiai domina: kas paskui???

Leo, taip nieko nebus. Čia – kaip išimtis – apsireiškė stereotipinis vyras. Žinoma, viską galima sustyguoti dar karščiau. Juk vakar apsvaigęs metėte mintį apie akių raištį. Taigi mums net nereikėtų pasimatyti. Jūs aklai atidarytumėte man duris. Mudu aklai pultume vienas kitam į glėbį. Aklai užsiimtume seksu. Aklai atsisveikintume. O kitą dieną vėl rašytumėte man šventeiviškus laiškus, kaip šiukštu apgaudinėti vyrą, o aš kaip visada atžariai atsakinėčiau. Jeigu ta naktis nusisektų, mes ją pakartotume, visiškai išsilaisvinę iš įprasto gyvenimo, visiškai nepriklausomi nuo mūsų dialogo. Aukščiausios nesusisaistymo pakopos seksas. Nėra ko prarasti, nėra kuo rizikuoti. Jūs patiriate artumą, aš – nesantuokinės meilės nuotykį. Prisipažinsiu, ši mintis kaitina. Bet turiu Jums pasakyti, mielas Leo, tai – truputį iš vyriškos fantazijos srities. Šiaip ar taip, geriau to nė nepradėti. Arba suformuluosiu aiškiau: ne su manim! (Labai švelniai pasakiau, garbės žodis!)

Po 15 minučių

O jeigu aš Jums paprasčiausiai tik parodyčiau kelias vaikystės nuotraukas? Jeigu su Jumis tik išgerčiau taurę viskio arba stikliuką degtinės – į mūsų sveikatą ir už tai, kad pagaliau pasimatėm? O jeigu paprasčiausiai man tik malonu būtų išgirsti Jūsų balsą? Jeigu tik norėčiau užuosti Jūsų plaukų ir odos kvapą?

Po devynių minučių

Leo, Leo, Leo, kartais taip parašote, tarsi Jūs būtumėte moteris, o aš – vyras. Bet galėčiau prisiekti, kad tai, kas vyksta tarp mudviejų – tik aukščiausio lygio žaidimas. Galvoju vyriškai, kad Jus suprasčiau, stengiuosi iš patirties pasikrauti vyrišką minčių pasaulį plius atitinkamą žodyną, o sulaukiu iš Jūsų įvertinimo, kad MAN rūpi tik seksas. Leo, aš atskleidžiu jūsų klasikinius vidurnakčio kvietimų motyvus, tada Jūs apverčiate viską aukštyn kojom ir atšaunate, esą tai mano motyvai. Leo, nekaltas angelėli, drovusis romantike! Prisipažinkite, Jūsų virtualaus aliarmo dešimtą vakaro tikslas nebuvo su manimi pavartyti vaikystės nuotraukas. (O gal turite ir gražių pašto ženklų? Tada, žinoma, tučtuojau atvažiuočiau...)

Po trijų minučių

Miela Emi, prašyčiau daugiau nesakyti „jūsų“, kai kalbate apie MANE. Aš jaučiuosi pernelyg individualus, kad taikstyčiausi su man prikergiama apibendrinančia ir dažniausiai kandžia daugiskaitine forma. Nespręskite pagal kitus vyrus apie mane. Tai mane žeidžia, ir dar kaip!

Po 18 minučių

Gerai jau, gerai, atsiprašau! Bet Jūs ir vėl sumaniai nusukote kalbą nuo to, kodėl taip staiga vidury nakties parūpo mane pamatyti. Leo, to nereikėtų gėdintis, priešingai, man tai labai malonu ir mano pagarba Jums nesumažės nė per plauką, jeigu apimtas poalkoholinio sekso troškulio ir meilės kvaitulio norite suskelti numerį su raiščiu ant akių. Tegu su nepažįstama, bet, kaip Jums sakė, ne tokia jau ir negražia Emi. Ak, jau pusė antros nakties, laikas pamažu judėti į patalą. Dar kartą dėkoju už įdomų pasiūlymą. Drąsiai jį išsakėte. Man patinka, kai elgiatės spontaniškai. Man patinka ir tai, kad pasigėręs apiberiate bučiniais. Labanakt, Leo. Ir nuo manęs bučinys.

Po penkių minučių

Aš niekada ir su niekuo nenoriu suskelti jokio numerio. Labanakt.

Po dvylikos minučių

Ak, dar du dalykai, Leo. Šiandien vis tiek jau neužmigsiu: jeigu iš tikrųjų būčiau atvažiavusi, negi rimtai tikit, kad būčiau leidusi Jums mokėti už taksi?

Antra: jeigu iš tikrųjų būčiau atvažiavusi, kuri iš trijų sesers apsakytų emių būtų Jus aplankiusi? Ta nenustygstanti pirmapradė Emi? Ta didžiakrūtė blondinė Emi? Ar netikėta drovuolė Emi? Juk tikrai suprantat: mūsų susitikimo akimirką Jūsų vaizduotės Emi amžiams mirtų.

Kitą dieną

Tema: Sugedo programinė įranga?

Leo? Jūsų eilė!

Po trijų dienų

Tema: Siuntimo pertrauka

Miela Emi, rašau tik tam, kad žinotumėt, jog nėra taip, kad aš Jums nerašau. Kai žinosiu, KĄ parašyti, taip ir padarysiu. Šiuo metu rankioju savo šizofreniškas daleles, į kurias pastarosiomis dienomis suskilau. Iškart parašysiu, kai tas daleles sėkmingai sudėliosiu.

Emi, Jūs be paliovos mano galvoje. Aš Jūsų pasigendu. Ilgiuosi Jūsų. Daug kartų per dieną skaitau Jūsų laiškus. Jūsų Leo.

Po keturių dienų

Tema: Išdavystė

Sveiki, pone Leike, ar jaučiate dėl manęs sąžinės graužatį? Ar turite man ką atskleisti, išduoti paslaptį („išduoti“ kaip „išdavystė“)? Gal aš ko nors nežinau, ką turėčiau žinoti? Tuo atveju manau, kad žinau, kas tai galėtų būti. Savo el. laiškų pašto dėžutėje padariau baisų atradimą. Žinot, ką turiu galvoje? Jeigu žinot, tai palengvinkite savo sąžinę!!! Linkėjimai. Emi Rotner.

Po pusketvirtos valandos

Emi, kas nutiko? Ką reiškia tas užšifruotas laiškas? Ar kurpiate kokią sąmokslo teoriją? Šiaip ar taip, nesuprantu, apie ką Jūs. Kokį baisų atradimą padarėt savo pašto dėžutėje? Prašom kalbėti aiškiau! Ir nerašykite taip šiurpiai formaliai! Visa ko geriausio. Leo.

Po 30 minučių

Gerbiamas pone kalbos psichologe, jeigu kada nors išaiškės, kad mano įtarimai buvo pagrįsti, neapkęsiu Jūsų visą gyvenimą!!!! Geriau pasakykite iš karto.

Po 25 minučių

Kad ir kas sukėlė Jums šitokią būseną, mieloji Emi, man Jūsų žodžiai kelia baimę. Nenoriu būti auka Jūsų prevencinės ir šaltos neapykantos, paremtos chaotiškomis mintimis ir painiomis sąsajomis pakrikusiose nuo nepasitikėjimo smegenyse. Sakykit tiesiai šviesiai arba žinokitės sau! Dabar jaučiuosi tikrai įniršęs! Leo.

Kitą dieną

Tema: Išdavystė 2

Sekmadienį sutikau vieną draugę. Papasakojau apie Jus, Leo. „Kokia jo profesija?“ – paklausė ji. „Jis yra kalbos psichologas ir dirba universitete“, – atsakiau. Kalbos psichologas? Sonja labai nustebo. „Kuo jis užsiima?“ – kamantinėjo toliau. Aš: gerai nežinau, mes nesišnekam apie darbą, tik apie mudu. O tada prisiminiau: pačioje pradžioje jis minėjo, kad dirba prie studijos apie el. laiškų kalbą. Bet paskui nė žodeliu apie tai neužsiminė. Sonja paniuro ir pasakė: „Emi, būk atsargi, galbūt jis tave tik tyrinėja!“ Jos žodžiai sukėlė man šoką. Namie išsyk puoliau prie senų mūsų laiškų. Ir še tau, vasario 20 dieną rašytame laiške randu tokią vietą: „Kaip tik rengiame studiją apie elektroninių laiškų poveikį kalbėsenai ir – tai gerokai įdomesnė dalis – apie elektroninius laiškus kaip emocijų perteikimo (transportavimo) priemonę. Todėl turiu šiokį tokį polinkį kalbėti kaip šios srities specialistas, bet ateityje tvardysiuos, tai Jums tikrai pažadu.“

Tai štai, Leo, ar dabar suprantat, kodėl mano tokia būsena ir kaip jaučiuosi? Leo, ar jūs mane tik tyrinėjate? Ar atliekate su manimi testą kaip su emocijų transportuotoja? Ar aš jums esu šaltos daktaro disertacijos arba šiaip kažkokios negailestingos kalbos studijos turinys?

Po 40 minučių

Bus geriau, jeigu paklausite Bernhardo, ką jis apie tai mano. Man Jūsų jau gana. Nuo Jūsų emocijų naštos, šiaip ar taip, sukiužtų net transporto priemonė. Leo.

Po penkių minučių

Tai, kad pereinate į kontrataką, toli gražu nereiškia, jog išsklaidėte mano nerimą, kad panaudojote mane savo kalbos psichologijos tyrinėjimams. Taigi, tikiuosi aiškaus atsakymo, Leo. Jūs man neatsakėte.

Po trijų dienų

Tema: Leo!

Mielas Leo, išgyvenau tris siaubingas dienas. Viena vertus, bijau – taip, patyriau tikrą panikos priepuolį, – kad visą laiką naudojotės manimi tyrinėjimo tikslais. Kita vertus, baiminuosi priešingo dalyko, kad galbūt be pagrindo Jus užpuoliau. Gal paskubėjau apkaltinti ir kažką mūsų santykiuose sugrioviau. Net nežinau, kas būtų blogiau: ar sužinoti, kad esu Jūsų apgauta, ar kad aklai ir gal su šaknimis išroviau rūpestingai puoselėtą pasitikėjimo daigą.

Mielas Leo, pabandykite pasijusti mano kailyje. Noriu Jums prisipažinti, kad jau seniai su niekuo neaptarinėjau savo jausmų taip, kaip su Jumis. Ir pati stebiuosi, kad tai įmanoma šitokiu būdu. Savo el. laiškuose Jums būnu pati tikriausia Emi, tikresnė nei kur kitur. Kad „tikrame“ gyvenime pavyktų įgyvendinti savo sumanymus ir viską ištverti, turi nuolat eiti į kompromisus su emocingumu: kad tik ne per smarkiai reaguočiau; su tuo turiu susitaikyti, į tai žiūrėti pro pirštus! Jausmus tenka nuolat taikyti prie aplinkybių, tausoti tuos, kuriuos myli, įsijausti į šimtus mažų kasdienybės vaidmenų, balansuoti, vertinti, pasverti, kad nesugriautum struktūros, nes pats esi jos dalis.

Su Jumis, mielas Leo, aš nesibaiminu būti spontaniška, tokia, kokia esu sielos gelmėse. Nesvarstau, ar galiu Jums rašyti viena arba kita. Paprasčiausiai rašau, kas ateina į galvą. Man tai be galo padeda!!! Ir tai Jūsų laimėjimas, mielas Leo, todėl be Jūsų negaliu apsieiti. Jūs priimate mane tokią, kokia esu. Kartais mane pristabdote, kai kuriuos dalykus ignoruojate, kai kurie mano žodžiai stringa Jums gerklėje kaip ašaka. Bet Jūs turit tiek kantrybės, kad vėl liekate su manim. Tai rodo, kad galiu būti tokia, kokia esu. Ar galiu atskleisti Jums šiek tiek gerųjų savybių? Aš esu daug švelnesnė, nei gali pasirodyti iš el. laiškų. Tai reiškia: jeigu kam nors patinka toji Emi, kuri netramdo savęs, nesistengia pasirodyti gera, o priešingai, su ugnele traukia į dienos šviesą savo neigiamus bruožus – taip, Leo, aš esu pavydi, nepasitikinti, šiek tiek neurotiška, mano nuomonė apie priešingos lyties atstovus anaiptol ne per geriausia, beje, apie savos lyties irgi panaši – na va, pamečiau mintį. Taigi, jeigu kam nors patinka Emi, kuri visai nesistengia būti gera, o iškloja visas įprastai slepiamas silpnybes, tai kaip turėtų patikti tokia Emi, kokia yra gyvenime, nes žino, kad su kitais tik sąlygiškai gali būti, koks esi – tikras įnorių kamuolys, nepasitikėjimo savimi konteineris, neharmoninga kompozicija.

Bet kalbame ne vien apie mane. Leo, mano mintys nuolat su Jumis. Jūs okupavęs kelis kvadratinius milimetrus didžiųjų mano smegenų (arba mažųjų smegenų, o gal hipofizės, neturiu žalio supratimo, kuria smegenų vieta galvojama apie tokius kaip Jūs). Ten Jūs realiai įsikūrėte. Nežinau, ar Jūs tas, kuris rašo. Bet jeigu esate nors dalelė jo, tai esat ypatingas. Jūsų parašytas eilutes aš interpretuoju: susikuriu vyrą, koks, įsivaizduoju, galite būti, koks, įsivaizduoju, iš tikrųjų ir esat. Jūs vis rašėte apie savo vaizduotės Emi. Galbūt aš nesu linkusi pasitenkinti savo vaizduotės Leo – tik vaizduotis žmogų, kuris man patinka. Jis turėtų būti iš kūno ir kraujo, ir panašių dalykų. Ir ryžtis susitikti. Bet tam mes dar nepribrendome. Tačiau jaučiu, kad naudodamiesi rašto priemonėmis galime susitikimą priartinti. Ir kada nors stovėsim vienas priešais kitą. Arba sėdėsim. Arba klūpėsim. Juk tai ne taip ir svarbu.

Leo, imkim kad ir šį laišką, kurį dabar Jums rašau: kai įsivaizduoju, kad Jūs narstote jį po žodelytį, norėdamas padaryti mokslines išvadas, cituojate iš jo pavyzdžius, kaip ir kokiomis priemonėmis perteikiamos emocijos... arba dar blogiau – kokiais būdais jos sužadinamos, kaip rašyti, kad kitą emociškai užkabintų... apima toks siaubas, kad vos nestaugiu iš skausmo!!! Būkit geras, pasakykit, kad mūsų dialogas neturi nieko bendra su Jūsų studija. Ir prašom atleisti, kad taip pamaniau. Tokia jau esu: įsivaizduoju blogiausia, kad spėčiau įgyti imunitetą, kuris padėtų ištverti, jeigu tai, kas blogiausia, pasirodytų tiesa.

Leo, tai buvo ilgiausias mano parašytas laiškas. Neignoruokite jo. Grįžkit. Neišsikraustykite iš mano smegenų požievio. Man Jūsų reikia! Aš... Jus labai vertinu! Jūsų Emi.

P. S. Žinau, kad jau nepadoriai vėlu. Bet esu tikra, kad dar nemiegat. Ir įsitikinusi, kad patikrinsite savo el. pašto dėžutę. Neprivalote man atsakyti dabar. Bet gal parašysit bent vieną vienintelį žodį, kad žinočiau, jog gavote mano laišką. Vieną žodelytį, ar tai įmanoma? Gali būti ir du arba trys, jeigu taip lengviau. Prašau. Prašau. Prašau. Prašau. Prašau.

Po dviejų sekundžių

Pranešimas, kad adresatas išvykęs ir el. Laiškus galės perskaityti tik gegužės 18 dieną. Neatidėliotinu atveju jį informuos universiteto psichologijos institutas. El. Pašto adresas:

psy-uni@gr.vln.com

Po minutės

Viršūnė!