.IV.

„IR TEGUL MANO ŠAUKSMAS TAVE PASIEKIA...“

Tas, kuris yra ištikimas meilei, yra ištikimas Dievui, ir Dievas jame...

Šventasis Paulius

1

Prikvėpuotoje ramios kontoros tamsoje Kindermanas mąstė palinkęs virš rašomojo stalo.

Jis pareguliavo stalinės lempos šviesą. Ant stalo gulėjo įrašai, iššifruotos stenogramos, daiktiniai įrodymai, policijos bylos, nusikaltimų laboratorijos raportai, prikeverzoti užrašai. Apimtas niūrios nuotaikos, jis sudėliojo iš jų rožės formos kompoziciją, lyg norėdamas neteisingai įvertinti šlykščią išvadą, prie kurios jis buvo priėjęs, kurios negalėjo priimti.

Engstriomas buvo nekaltas. Deningso mirties metu jis buvo pas savo dukterį, atnešė jai pinigų, kad ši nusipirktų narkotikų. Jis sumelavo savo buvimo vietą tą vakarą, norėdamas apsaugoti ją ir jos motiną, kuri tikėjo, kad Elvyra yra mirusi ir išvengusi visų kančių ir degradavimo.

Kindermanas sužinojo tai ne iš Karlo. Netikėto susitikimo Elvyros namo koridoriuje vakarą tarnas užsispyręs tylėjo. Tik tada, kai Kindermanas pranešė dukteriai apie tėvo įsipainiojimą į Deningso bylą, Elvyra papasakojo teisybę. Buvo liudytojų, kurie tai patvirtino. Engstriomas buvo nekaltas. Nekaltas dėl įvykių Kris Makneil namuose ir nekalbus.

Kindermanas susiraukęs pažvelgė į rožės kompoziciją. Kažkas joje buvo ne taip. Jis pastūmė vainiklapį krašte truputį žemiau ir į dešinę.

Rožės. Elvyra. Jis niūriai įspėjo ją, kad jei ji per dvi savaites nepasitikrins klinikoje, jis ieškos pas ją vedančių pėdsakų ir įrodymų tol, kol turės ganėtinai įkalčių, kad galėtų ją areštuoti. Nors jis netikėjo, kad ji kreipsis į kliniką. Kartais jis nemirksėdamas žiūrėjo į įstatymą lyg į vidudienio saulę tikėdamasis, kad ji trumpam jį apakins, ir laukė, kol kokia žinutė pabėgs jam iš akių.

Engstriomas buvo nekaltas. Tai kas lieka?

Sunkiai alsuodamas Kindermanas pasimuistė ant kėdės. Tada užsimerkė ir įsivaizdavo, kad mirksta karštoje pursluotoje vonioje. Protinio užsiskleidimo atpalaidavimas! Paliepė sau: Perėjimas prie naujų išvadų! Visiškai viskas privalo atsipalaiduoti! Kurį laiką jis laukė. Nebuvo įsitikinęs. Paskui griežtai pridūrė: Visiškai viskas!

Jis atsimerkė ir iš naujo ėmė tirti supainiotus duomenis.

Faktas: Režisieriaus Burko Deningso mirtis yra kažkaip susijusi su išniekinimais Šventojoje Trejybėje. Taigi burtai ir nežinomas išniekintojas, kuris tikrai galėtų būti Deningso žudiku.

Faktas: Burtų ekspertas — jėzuitų kunigas — dažnai lankosi misis Makneil namuose.

Faktas: Šventojoje Trejybėje rastas rašomąja mašinėle atspausdintas popieriaus lapas su tekstu ir šventvagiška altoriaus nuotrauka. Jis buvo patikrintas, siekiant rasti latentinių pirštų atspaudų. Atspaudų buvo rasta abiejose pusėse. Kai kurie buvo Demieno Karo, tačiau ne visi — kiti dėl savo dydžio buvo priskirti asmeniui su labai mažomis rankomis, galbūt vaikui.

Faktas: Spausdintas užrašas ant altoriaus nuotraukos buvo išanalizuotas ir palygintas su nebaigtu rašyti laišku, kurį Šarona Spenser ištraukė iš mašinėlės, suglamžė ir numetė į šiukšlių dėžę, tačiau nepataikė — tuo metu, kai Kindermanas klausinėjo Kris. Jis pakėlė jį ir vogčiomis išsinešė. Šio laiško tekstas ir tekstas ant altoriaus nuotraukos lapo buvo atspausdinti ta pačia rašomąja mašinėle. Tačiau ataskaitoje buvo rašoma, kad spausdintojų „braižas“ buvo skirtingas. Asmens, rašiusio šventvagišką tekstą, klavišų spaudimas buvo kur kas stipresnis, negu Šaronos Spenser. Be to, pirmojo spausdinimas nebuvo „kaip kirviu kapotas“, o meistriškai atliktas, o tai rodo, kad nežinomas altoriaus nuotraukos teksto spausdintojas buvo ypatingos jėgos asmuo.

Faktas: Burkas Deningsas — jei jo mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas — buvo nužudytas ypatingos jėgos asmens.

Faktas: Engstriomas daugiau nebeįtariamas.

Faktas: Lėktuvų užsakymų patikrinimas parodė, kad Kris Makneil su dukterimi skrido į Deitoną Ohajo valstijoje. Kindermanas žinojo, kad jos duktė serga ir buvo nuvežta į kliniką. Tačiau klinika Deitone turėjo būti Berindžerio klinika. Kindermanas patikrino, ir klinika patvirtino, kad Regana buvo joje tiriama. Ir nors klinika atsisakė pasakyti ligos pobūdį, buvo akivaizdu, kad tai rimtas psichikos sutrikimas.

Faktas: Rimti psichikos sutrikimai kartais suteikia ypatingos jėgos.

Kindermanas atsiduso ir užsimerkė. Tas pats. Jis vėl priėjo prie tos pačios išvados. Papurtė galvą. Tada atsimerkė ir pažiūrėjo į rožės vidurį: nublukęs, senas valstybės žinių žurnalas. Ant viršelio buvo Kris ir Regana. Jis tyrė dukterį: švelnus, strazdanotas veidelis, kaspinu į uodegytę surišti plaukai, šypsenoje trūksta priekinio danties. Jis pažvelgė pro langą į tamsą. Lauke dulksnojo lietutis.

Jis nuėjo į garažą, sėdo į juodą limuziną be numerių ir nuvažiavo aplytomis, blizgančiomis gatvėmis į Džordžtauno teritoriją. Sustojo kairėje Prospekto gatvės pusėje ir laukė. Penkiolika minučių. Sėdėjo žiūrėdamas į Reganos langą. Ar jam pasibelsti į duris ir pareikalauti pamatyti ją? Jis nuleido galvą. Pasitrynė kaktą. Viljamai Kindermanai, tu sergi! Tu sergi! Važiuok namo! Išgerk vaistų! Pamiegok!

Jis vėl pažvelgė į langą ir nusiminęs papurtė galvą. Vaiduoklių persekiojimo logika atvedė jį į šią vietą.

Jo žvilgsnis nukrypo į taksi, privažiuojantį prie namo. Jis užvedė variklį ir įjungė valytuvus.

Iš taksi išlipo aukštas senas žmogus, Juodas lietpaltis, skrybėlė, apdaužytas lagaminas. Jis užmokėjo vairuotojui, paskui pasisuko ir stovėjo nejudėdamas, žiūrėdamas į namą. Taksi nuvažiavo ir užsuko į Trisdešimt šeštąją gatvę. Kindermanas nuvažiavo paskui taksi. Už posūkio jis pastebėjo, kad aukštasis senis nebuvo pajudėjęs. Jis stovėjo migloje po gatvės žibintu, lyg melancholiškas keliautojas, sušalęs laike. Seklys mirktelėjo taksistui šviesomis.

Tuo metu namo viduje Karas ir Karlas prispaudė Reganos rankas, o Šarona suleido libriumo. Per paskutines dvi valandas buvo suleista keturi šimtai miligramų. Karas žinojo, kad tokia dozė yra stulbinamai didelė. Tačiau po daugelio valandų snūduriavimo demoniška asmenybė staiga gali prabusti taip baisiai įsiutus, kad nusilpęs Reganos organizmas negalės ilgai išlaikyti.

Karas jautėsi visai bejėgis. Po rytinio apsilankymo rektoriaus kabinete jis grįžo į Kris namus ir papasakojo jai, kas atsitiko. Tada prijungė Reganai intraveninį maitinimą, grįžo į savo kambarį ir nuvirto ant lovos. Tačiau po pusantros valandos miego telefono skambutis jį pažadino. Šarona. Regana vis dar buvo be sąmonės, o jos pulsas palengva silpnėjo. Taigi Karas, paėmęs gydytojo krepšį, nuskubėjo į Kris namą ir sužnybo Reganos Achilo sausgyslę, laukdamas reakcijos į skausmą. Reakcijos nebuvo. Jis stipriai suspaudė piršto nagą. Vėl jokios reakcijos. Karas sunerimo. Nors ir žinojo, kad isterijos ir transo metu kartais skausmo nejaučiama, šiuo atveju jis bijojo komos, tokios būklės, iš kurios Regana gali lengvai nuslysti į mirtį. Jis patikrino jos kraujo spaudimą: devyniasdešimt ir šešiasdešimt; paskui pulsą — šešiasdešimt. Jis stovėjo kambaryje ir kas penkiolika minučių tikrino ją, kol po pusantros valandos pastebėjo, kad kraujo spaudimas ir pulsas stabilizavosi; tai reiškė, kad Reganai ne šokas, o tiesiog ją apėmęs sustingimas. Jis paliepė Šaronai kas valandą tikrinti pulsą. Tada grįžo į savo kambarį, į savo miegą. Tačiau telefonas vėl jį pažadino. Rektorius pranešė, kad egzorcistu bus Lankasteris Merinas. Karas bus asistentu.

Ši žinia jį pribloškė. Merinas! Filosofas ir paleontologas! Tobuliausias, stulbinamas intelektas! Jo knygos sudrebino visą bažnyčią, nes jose tikėjimas buvo aiškinamas mokslo terminais, materijos, kuri nuolat tobulėja ir kuriai yra lemta tapti dvasia bei susijungti su Dievu, terminais!

Karas iškart paskambino Kris pranešti šią naujieną, bet sužinojo, kad vyskupas jai jau buvo viską pranešęs. Jis pasakė jai, kad Merinas atvyks rytoj. „Aš pasakiau vyskupui, kad jis galės kelias dienas pabūti pas mane, — pasakė Kris. — Tai vis tiek truks porą dienų, tiesa?“ Prieš atsakydamas Karas patylėjo — aš nežinau. Tada lėtai tarė: „Jūs neturėtumėte per daug tikėtis.“ „Žinoma, jei tai padės“, — atsakė Kris. Jos balsas buvo prislėgtas. „Aš nenorėjau pasakyti, kad jis nepadės, patikino jis. — Aš turėjau galvoje, kad tai gali užimti daug laiko.“ „Kiek?“ „Įvairiai.“ Jis žinojo, kad dažnai egzorcizmas trukdavo savaites, net mėnesius, žinojo, kad dažnai jis nepavykdavo. Jis tikėjosi blogiausio, tikėjosi, kad visa našta ir gydymas sugestijos būdu užgrius dar kartą, ir paskutinį kartą, ant jo pečių. „Tai gali trukti kelias savaites“, — tarė jis. „O kiek ji dar gali iškęsti, tėve Karai?“

Padėjęs ragelį jis pasijuto pavargęs ir iškankintas. Išsitiesęs lovoje jis galvojo apie Meriną. Merinas! Susijaudinimas ir viltis tekėjo jo gyslomis. Paskui apėmė stingdantis nerimas. Gamta išrinko jį egzorcistu, o vyskupas atmetė. Kodėl? Todėl, kad Merinas buvo atlikęs jį anksčiau?

Užmerkęs akis jis prisiminė, kad egzorcistai atrenkami „pamaldumo“ ir „aukštos moralės savybių“ pagrindu; prisiminė Evangeliją pagal Matą, kurioje pasakojama, kad Kristus, paklaustas savo mokinių, kodėl jiems nepavyko atlikti egzorcizmo, atsakė jiems: „...todėl, kad jūs per mažai tikite“.

Arkivyskupas žinojo šį reikalą, rektorius taip pat, mąstė Karas. Ar katras nors iš jų pasakė vyskupui?

Jis apsivertė lovoje. Jautėsi prislėgtas, nevertas, nekompetentingas, atstumtas. Tai degino. Nesąmoningai, bet degino. Pagaliau miegas nugramzdino jį į tuštumą, užpildydamas širdies nišas ir plyšius.

Jį vėl pažadino telefono skambutis. Skambino Kris. Ji pranešė, jog Regana atsigavo. Atvykęs jis patikrino Reganos pulsą. Jis buvo padažnėjęs. Karas kelis kartus suleido libriumo, paskui nuėjo į virtuvę, trumpam prisėdo prie stalo išgerti kavos. Kris skaitė knygą. Vieną iš Merino knygų, kurią ji buvo užsakiusi pristatyti į namus.

— Man tai nesuprantama, — švelniai tarė ji, tačiau atrodė didžiai sujaudinta. — Bet čia yra kažko tokio gražaus, tokio didingo.

Ji pervertė atgal kelis puslapius, surado ištrauką, kurią buvo pasižymėjusi, ir perdavė knygą Karui. Jis perskaitė:

Mūsų patyrimas apie mus supančio materialaus pasaulio tvarką, pastovumą ir nuolatinį atsinaujinimą yra familiarus. Nors kiekviena jo dalis yra trapi ir trumpalaikė, nors jo elementai yra neramūs ir judantys, šis pasaulis vis dar tvirtai gyvuoja. Jis yra suvaržytas nekintamumo dėsnio ir, nors jis nuolat miršta, visad vėl atgimsta. Mirtis suteikia gyvybę naujoms organizmų formoms, ir viena mirtis yra tūkstančio gyvybių gimdytoja. Kiekviena slenkanti valanda yra įrodymas, kokia nerūpestinga, bet kartu saugi ir tikra yra visuma. Tai kaip atvaizdas vandenyje, kuris visąlaik išlieka toks pat, nors vandenys visuomet kažkur bėga. Saulė paskęsta vandenyne, kad vėl pakiltų, diena yra užgožiama nakties tamsos, tačiau ji gimsta iš šios tamsos tokia pat šviesi, lyg niekuomet nebūtų užgesusi. Pavasaris perauga į vasarą, o po rudens ir žiemos vėl sugrįžta, tik kur kas tvirtesniu žingsniu, triumfuodamas virš to kapo, kurio link ryžtingai skuba nuo pirmos užgimimo valandos. Mes apverkiame gegužės žiedus, nes jie nudžiūsta; tačiau mes žinome, kad gegužės dienos visuomet gali atkeršyti lapkričio dienoms sukantis šiam didingui ratui, kuris niekad nesustoja, kuris moko mus išlikti blaivaus proto sėkmės viršūnėje ir niekad nenusiminti nelaimės gelmėje.

— Taip, tai gražu, — tyliai tarė Karas.

Jo akys vis dar žvelgė į puslapį. Demono siautėjimas viršuje garsėjo:

— ...išperos... padugnės... dievobaimingi veidmainiai!

— Ji visad padėdavo rožę ant mano lėkštės... rytais... prieš tai, kai aš išeidavau į darbą.

Karas pakėlė į ją klausiamą žvilgsnį.

— Regana, — tarė Kris ir nuleido akis. — Taip, tiesa. Aš pamiršau... Jūs niekuomet jos nematėte, — ji išsišnypštė nosį ir pridėjo nosinę prie akių. — Jums įpilti konjako į kavą, tėve Karai? — paklausė ji.

— Ačiū, nereikia.

— Kava visiškai išsivadėjusi, — tarė ji drebančiu balsu. — Aš atnešiu konjako. Atsiprašau, — ji greitai išėjo iš virtuvės.

Karas sėdėjo vienas ir niūriai gurkšnojo kavą. Jis jautė šilumą nuo megztinio, kurį vilkėjo po sutana, jautė silpnumą, nesugebėjus paguosti Kris. Paskui jo vaizduotėje lėtai iškilo vaikystės prisiminimas — prisiminimas apie Džindžę, negrynakrauję kalę, virstančią griaučiais jo bute; Džindžę, drebančią nuo karštligės ir vemiančią, o tuo tarpu Karas suka ją į rankšluosčius, bando pagirdyti šiltu pienu, kol užėjęs kaimynas pamato jos negalavimą, papurto galvą ir sako: „Geriau būtų tavo kalę nedelsiant nušauti“. Paskui jis grįžta iš mokyklos vieną popietę... gatvėje... netoliese... prie kolonų... netikėtai... jį pasitinka mama... nuliūdusi... paima jo ranką ir įspraudžia į ją švytintį dolerį... pakili jo nuotaika... tiek pinigų!... tada jos balsas, tylus ir švelnus: „Džindžė mirė...“

Jis nuleido akis į garuojančią, skausmingą tamsą puodelyje ir pajuto, kad jo rankose nėra nei paguodos, nei vaistų.

— ...dievobaimingas išpera!

Demonas. Vis dar niršta.

„Geriau būtų tavo kalę nedelsiant nušauti... “

Jis greitai grįžo į Reganos miegamąjį ir palaikė ją, kol Šarona suleido libriumo, padidindama bendrą dozę iki penkių šimtų miligramų.

Šaronai valant tamponu adatos padarytą skylutę, Karas susimąstęs žvelgė į Reganą. Beprotiški keiksmai nebuvo skirti kam nors esančiam kambaryje, greičiau jie buvo adresuoti kažkam nematomam — arba nesančiam kambaryje.

Jis nuvijo šią mintį.

— Aš tuoj grįšiu, — tarė jis Šaronai.

Susirūpinęs dėl Kris, jis sugrįžo į virtuvę ir rado ją sėdinčią prie stalo ir besipilančią konjaką į kavą.

— Jūs tikrai nenorite, tėve? — paklausė ji.

Purtydamas galvą jis priėjo prie stalo ir nerangiai atsisėdo. Jis žvelgė į grindis. Girdėjo kavą maišančio šaukštelio barškėjimą į porcelianinį puoduką.

— Jūs kalbėjote su jos tėvu? — paklausė jis.

— Taip. Taip, jis skambino, — pauzė. — Jis norėjo pakalbėti su Regana.

— Ir ką jūs jam pasakėte?

Pauzė. Paskui:

— Aš pasakiau, kad ji išėjusi į vaikų vakarėlį.

Tyla. Karas nebegirdėjo barškėjimo. Jis pakėlė akis ir pamatė, kad ji žiūri į lubas. Ir tada jis taip pat pastebėjo: šūkavimai viršuje baigėsi.

— Turbūt libriumas veikia, — su palengvėjimu tarė jis.

Pasigirdo skambutis. Jis pažvelgė į durų pusę, į Kris, kuri susirūpinusi, tarsi spėliodama žvelgė į jį, klausiamai pakėlusi antakius.

Kindermanas?

Tiksėjo sekundės. Jie laukė. Vili ilsėjosi, Šarona ir Karlas buvo viršuje. Niekas nėjo atidaryti durų. Įsitempusi Kris staigiai atsistojo ir nuėjo į svetainę. Atsiklaupusi ant sofos ji atitraukė užuolaidą ir paslapčiomis pažvelgė pro langą į skambinusįjį. Ačiū Dievui! Ne Kindermanas. Ten stovėjo aukštas senas žmogus, vilkintis sudėvėtu lietpalčiu, kantriai nusukęs galvą nuo lietaus. Jo rankose buvo senoviškas apdaužytas lagaminas. Lagaminui sujudėjus, gatvės žibinto šviesoje blykstelėjo jo sagtis.

Durų skambutis dar kartą suskambėjo.

Kas jis?

Sumišusi Kris nulipo nuo lovos ir nuėjo į prieangį. Ji truputį pravėrė duris, šnairuodama į tamsą. Smulkus lietus sudrėkino jai akių vokus. Žmogaus skrybėlės kraštas slėpė jo veidą.

— Sveiki, kuo galiu padėti?

— Misis Makneil? — iš šešėlio pasigirdęs balsas buvo švelnus, rafinuotas ir kartu labai sodrus.

Jis pakėlė skrybėlę, ir Kris, linkteldama galvą, staiga pažvelgė į akis, kurios užvaldė ją, kurios švytėjo protu ir švelniu supratimu, švytėjo ramybe, sklindančia į ją lyg šiltos ir gydančios upės vandenys, kurio šaltiniai yra ir jame, ir kažkur už jo; kurio tekėjimas yra stabdomas, o drauge veržlus ir begalinis.

— Aš — tėvas Merinas.

Kurį laiką ji buvo sutrikusi, žiūrėdama į liesą ir asketišką veidą, į išsišovusius žandikaulius, nublizgintus kaip muilo akmuo; paskui paskubom plačiai atvėrė duris.

— Oi, Dieve, prašom, įeikite! Oi, įeikite! Ak, aš... tikrai! Aš nežinau, kur mano...

Jis įėjo į vidų, ir ji uždarė duris.

— Atleiskit, aš laukiau jūsų rytoj.

— Taip, aš žinau, — išgirdo ji žodžius.

Pasisukusi ir pažvelgusi į jį, jinai pamatė, kad jis stovi pakreipęs galvą ir žvelgia į viršų lyg klausydamas — ne, daugiau jausdamas, pagalvojo ji — kažką nematomą... kažkokią tolimą pažįstamą vibraciją. Sumišusi stebėjo jį. Atrodė, kad jo odą dirgina svetimi vėjai, saulė, šviečianti kažkur kitur, kažkur toli nuo jos vietos ir laiko. Ką jis daro?

— Tėve, galiu paimti jūsų lagaminą? Jis turbūt sveria visą toną.

— Nereikia, — tyliai atsakė jis vis dar jausdamas, vis dar tirdamas. — Tai mano rankos dalis: labai senas... labai apdaužytas, — jis nuleido akis ir švelniai, išvargusiai nusišypsojo jai į akis. — Aš pripratęs prie svorio... Ar tėvas Karas čia? — paklausė jis.

— Taip. Jis — virtuvėje. Beje, tėve, jūs kur nors pietavote?

Jis nukreipė žvilgsnį į viršų, į atidaromų durų girgždesį.

— Taip, aš pavalgiau traukinyje.

— Jūs tikrai nenorėtumėte dar ko nors?

Tyla. Paskui uždaromų durų girgždesys. Jis pažvelgė žemyn.

— Ne, ačiū.

— Ak, ir tas lietus, — vis dar susijaudinusi protestavo ji. — Jei būčiau žinojusi, kad jūs atvažiuosite, būčiau galėjusi pasitikti jus stotyje.

— Nieko tokio.

— Jūs ilgai laukėte taksi?

— Porą minučių.

— Aš paimsiu jį, tėve!

Karlas. Jis labai greitai nusileido laiptais ir, paėmęs iš kunigo rankų lagaminą, nunešė jį koridoriumi.

— Mes pastatėme jums lovą kabinete, tėve, — nenustygo Kris. — Ji tikrai labai patogi, ir aš manau, kad jūs mėgstate vienumą. Aš parodysiu jums, kur ji yra, — ji norėjo eiti, bet stabtelėjo. — Ar norėtumėte pamatyti tėvą Karą?

— Pirmiausia aš norėčiau pamatyti jūsų dukterį, — tarė Merinas.

Kris atrodė sumišusi.

— Jūs norite pasakyti, iškart dabar, tėve?

Jis pažvelgė į viršų kažkaip rūpestingai.

— Taip, dabar. Aš manau, dabar.

— Ak, man atrodo, ji dabar miega.

— O man atrodo, kad ne.

— Na, jei...

Staiga Kris sudrebėjo nuo garsų iš viršaus, nuo demono balso, griaudžiančio ir kartu slopinamo, krankiančio lyg per priešlaikines laidotuves.

— Meeeriiinaiii!

Paskui galingas ir šiurpus trenksmas į miegamojo sieną.

— Dieve visagali! — sušnibždėjo Kris, pridėdama išbalusią ranką prie krūtinės.

Apstulbusi ji žiūrėjo į Meriną. Kunigas nejudėjo. Jis vis dar žvelgė į viršų, įsitempęs ir visiškai ramus, jo akyse nebuvo nė lašelio nuostabos. Jose buvo atpažinimas, pagalvojo Kris.

Dar vienas trenksmas sudrebino sieną.

— Meeeriiinaiii!

Jėzuitas lėtai pajudėjo pirmyn, užmiršęs Kris, išsižiojusią iš nuostabos, užmiršęs Karlą, greitai ir nepatikliai išlendantį iš kabineto, užmiršęs Karą, suglumusį išeinantį iš virtuvės. Daužymasis ir krankimas nesiliovė. Jis lėtai ėmė lipti laiptais, laiba ranka kabindamasis į turėklą.

Karas priėjo prie Kris ir jie kartu žiūrėjo iš apačios, kaip Merinas įėjo į Reganos miegamąjį ir uždarė duris. Kurį laiką viešpatavo tyla. Vėliau demonas staiga nusikvatojo, ir Merinas išėjo iš miegamojo. Jis uždarė duris ir nutolo koridoriumi. Paskui miegamojo durys dar kartą atsidarė, ir jose pasirodė Šaronos galva, palydinti jį keista veido išraiška.

Jėzuitas greitai nusileido laiptais ir ištiesė ranką belaukiančiam Karui.

— Tėvas Karas...

— Sveiki, tėve.

Merinas abiem rankomis suspaudė kunigo ranką, žiūrėdamas į Karo veidą rimtomis ir dalykiškomis akimis, o tuo tarpu viršuje juoką pakeitė bjaurios nešvankybės, skirtos Merinui.

— Jūs atrodote labai išvargęs, — tarė jis. — Jūs pavargęs?

— Visiškai ne. Kodėl jūs klausiate?

— Ar turite su savimi lietpaltį?

Karas papurtė galvą.

— Ne.

— Tada paimkite mano, — tarė žilaplaukis jėzuitas, atsisagstydamas lietpaltį. — Aš norėčiau, Demienai, kad jūs nueitumėte į rezidenciją, paimtumėte man sutaną, dvi kamžas, purpurinę stulą, truputį švęsto vandens ir dvi „Katalikų ritualo“ knygas, — jis padavė lietpaltį sumišusiam Karui. — Aš manau, kad mums reikia pradėti.

Karas susiraukė.

— Jūs norite pasakyti — dabar? Iškart?

— Taip, aš taip manau.

— Ar jūs nenorėtumėte pirmiausia išgirsti bylos istoriją, tėve?

— Kam?

Merino antakiai lyg susipynė nuo įsitikinimo.

Karas suprato, kad neturi ką atsakyti. Jis nukreipė žvilgsnį nuo šių trikdančių akių.

— Gerai, — tarė jis, vilkdamasis lietpaltį ir sukdamasis eiti. — Aš tuoj viską atnešiu.

Karlas nuskubėjo per kambarį, stryktelėjo priešais Karą ir atidarė jam duris. Jie trumpam pažvelgė vienas į kitą, ir Karas žengė į lietingą vakarą. Merinas pažvelgė į Kris.

— Jūs neprieštarausit, jei mes iškart pradėsime? — tyliai paklausė jis.

Jinai žiūrėjo į jį, švytėdama iš palengvėjimo nuo šito ryžtingumo, vadovavimo ir valios jausmo, kuris skverbėsi į ją lyg riksmas saulėtą dieną.

— Ne, aš patenkinta, — dėkingai tarė ji. — Tačiau jūs tikriausiai pavargęs, tėve?

Jis pamatė, kaip jos neramus žvilgsnis nukrypo į viršų, kur šėlo demonas.

— Jūs norėtumėte puodelio kavos? — paklausė ji.

— Ji tik ką išvirta, — atkaklumas. Silpnas prašymas. — Karšta. Norėtumėte, tėve?

Jis pamatė, kaip jos rankos susigniaužė ir atsigniaužė, pažvelgė į gilias akis.

— Taip, norėčiau, — šiltai tarė jis. — Ačiū, — kažkas sunkus buvo švelniai nustumtas į šoną, paprašytas palaukti. — Žinoma, jei jums nesunku...

Ji nuvedė jį į virtuvę, ir po kurio laiko jis stovėjo atsišliejęs į viryklę su juodos kavos puodeliu rankoje.

— Jums įpilti truputį konjako, tėve? — Kris iškėlė butelį.

Jis nuleido galvą ir neišraiškingai pažvelgė į puodelį.

— Na, gydytojai sako, kad man šito negalima, — tarė jis. Paskui ištiesė puodelį. — Bet, ačiū Dievui, aš esu silpnavalis.

Kurį laiką Kris nežinojo, ką daryti, paskui pamatė šypseną jo akyse, kai jis pakėlė galvą. Ji įpylė konjako.

— Koks gražus jūsų vardas, — tarė jis. — Kris Makneil. Tai ne aktorės vardas?

Kris įvarvino konjako į savo kavą ir papurtė galvą.

— Ne, aš tikrai nesu Esmeralda Glutz.

— Ačiū Dievui už tai, — sumurmėjo Merinas.

Kris nusišypsojo ir atsisėdo.

— O kodėl Lankasteris, tėve? Toks neįprastas vardas. Jus pavadino kieno nors garbei?

— Krovininio laivo, — sumurmėjo jis, pridėdamas puodelį prie lūpų. Jis gurkštelėjo. — Arba tilto. Taip, man atrodo, kad buvo toks tiltas, — jis atrodė nusiminęs. — O Demienas, — tęsė jis, — kaip aš norėčiau turėti tokį vardą, kaip Demienas. Jis toks nuostabus.

— Iš kur jis kilęs, tėve? Šis vardas?

— Demienas? — jis nuleido žvilgsnį į puodelį. — Tai vardas kunigo, kuris paskyrė savo gyvenimą raupsuotiesiems Molokajo saloje gydyti. Galų gale jis pats užsikrėtė šia liga, — jis stabtelėjo. — Gražus vardas, — pakartojo jis. — Turbūt, jei turėčiau Demieno vardą, galėčiau pasitenkinti pavarde Glutz.

Kris nusijuokė. Ji atsipalaidavo. Jautėsi laisviau. Kelias minutes ji kalbėjosi su Merinu apie namų reikalus, nesvarbius dalykus. Tada į virtuvę įžengė Šarona, ir Merinas pakilo eiti. Atrodė, kad jis laukė jos atėjimo, nes iškart nunešė puodelį į plovyklę, išplovė jį ir atsargiai pastatė į bufetą.

— Puiku. Tai buvo būtent tai, ko aš norėjau, — tarė jis.

Kris atsistojo.

— Aš palydėsiu jus į jūsų kambarį.

Jis padėkojo ir nusekė paskui ją iki kabineto durų.

— Jei jums ko nors reikės, tėve, — tarė ji, — pasakykite man.

Jis padėjo ranką ant jos peties ir raminamai spustelėjo jį.

Kris pajuto jėgą ir šilumą tekant į ją. Ji pajuto ramybę. „Keistą... saugumo jausmą? — pamanė ji.

— Jūs labai maloni, — jo akys šypsojosi. — Ačiū jums.

Jis patraukė ranką ir palydėjo ją akimis. Kai ji nutolo, jo veidą iškreipė stiprus skausmas. Jis įėjo į kabinetą ir uždarė duris. Iš kelnių kišenės išsitraukė dėžutę su užrašu „Bayer Aspirin“, atsidarė ją, išsitraukė nitroglicerino tabletę ir atsargiai pakišo ją po liežuviu.

Kris įėjo į virtuvę. Sustojusi prie durų ji pažvelgė į Šaroną, stovinčią prie viryklės, priglaudusią delną prie kavinuko ir laukiančią, kol jis sušils.

Kris susirūpinusi priėjo prie jos.

— Sveika, brangioji, — tyliai tarė ji. — Kodėl tu neini pailsėti?

Jokio atsako. Šarona buvo paskendusi mintyse. Staiga ji atsisuko ir bejėgiškai pažvelgė į Kris.

— Atsiprašau. Tu ką nors sakei?

Kris tyrė įtampą jos veide, tolimą žvilgsnį.

— Kas ten atsitiko, Šarona? — paklausė ji.

— Kur atsitiko?

— Kai tėvas Merinas įėjo į miegamąjį.

— Ak taip... — Šarona susiraukė. Ji nukreipė savo užsisvajojusį žvilgsnį kažkur tarp abejonės ir prisiminimo. — Taip, tai buvo juokinga.

— Juokinga?

— Keista. Jie abu... — ji stabtelėjo. — Na, jie tik trumpam pažvelgė vienas į kitą, paskui Regana — tas padaras — pasakė...

— Ką pasakė?

— Jis pasakė: „Šį kartą tu pralaimėsi“.

Kris spoksojo į ją laukdama.

— O paskui?

— Ir viskas, — atsakė Šarona. — Tėvas Merinas apsisuko ir išėjo iš kambario.

— O kaip jis atrodė? — paklausė Kris.

— Juokingai.

— O Dieve, Šarona, sugalvok kokį kitą žodį, — piktai atkirto Kris ir norėjo dar kažką pasakyti, bet pastebėjo, kad Šarona išsiblaškiusi pakreipė galvą į viršų lyg kažko klausydama.

Kris pakėlė akis ir taip pat išgirdo... tylą, staiga pertraukusią demono šėlsmą, tačiau ten kažkas buvo... buvo... ir augo.

Moterys pažvelgė viena į kitą.

— Tu taip pat tai jauti? — tyliai paklausė Šarona.

Kris linktelėjo. Name. Kažkas name. Įtampa.

Nuolatinis oro sunkėjimas. Pulsavimas, lyg lėtai kauptųsi energija.

Durų skambučio skambtelėjimas atrodė nerealus.

Šarona pasisuko.

— Aš atidarysiu.

Ji nuėjo į prieangį ir atidarė duris. Tai buvo Karas. Jis laikė rankose kartoninę skalbinių dėžę.

— Ačiū, Šarona.

— Tėvas Merinas yra kabinete, — tarė ji.

Karas greitai nuėjo prie kabineto ir, lengvai pabarbenęs į duris, įėjo į vidų, rankose nešdamas dėžę.

— Atsiprašau, tėve, — tarė jis, — aš turiu truputį...

Karas stabtelėjo. Merinas, vilkintis kelnėmis ir sportinukais, meldėsi atsiklaupęs prie pastatytos lovos, žemai nuleidęs galvą ir tvirtai suspaudęs rankas. Kurį laiką Karas stovėjo nejudėdamas — lyg, išėjęs iš už kampo, netikėtai būtų susidūręs su jaunu pačiu savimi, persimetusiu per ranką diakono sutaną, skubančiu pro šalį ir nenorinčiu nieko pažinti.

Karas nukreipė akis į atidarytą skalbinių dėžę, į lietaus lašų žymes ant krakmolo. Paskui lėtai priėjo prie sofos ir tyliai išdėliojo dėžės turinį. Baigęs darbą jis nusivilko lietpaltį ir, rūpestingai sulankstęs, padėjo jį ant kėdės. Pažvelgęs į Meriną jis pamatė, kad kunigas žegnojasi. Skubiai nusisukęs paėmė didesnę baltos medvilnės kamžą ir ėmė vilktis ją ant sutanos. Jis išgirdo, kaip Merinas atsistojo ir tarė:

— Ačiū, Demienai.

Karas atsisuko į jį traukdamas žemyn kamžą, o Merinas priėjo prie sofos, apžvelgdamas ant jos išdėliotus daiktus. Karas paėmė megztinį.

— Aš pamaniau, kad jūs galėtumėte apsivilkti jį po sutana, tėve, — tarė jis Merinui, paduodamas megztinį. — Kartais kambarys tampa šaltas kaip ledas.

Merinas švelniai palietė megztinį.

— Jūs labai rūpestingas, Karai.

Karas pakėlė Merino sutaną nuo sofos ir žiūrėjo, kaip jis velkasi per galvą megztinį, ir tik dabar, labai netikėtai, žiūrėdamas į šį buitišką kasdieninį veiksmą, Karas pajuto sukrečiantį poveikį, kurį sukėlė šis žmogus, šis momentas, užgriūvantis ant jo pečių ir neleidžiantis kvėpuoti, ramybė name.

Iš rankų ištraukiama sutana sugrąžino jį į realybę. Merinas. Jis užsivilko sutaną.

— Jūs susipažinęs su egzorcizmo taisyklėmis, Demienai?

— Taip, susipažinęs, — atsakė Karas.

Merinas užsisagstę sutaną.

— Ypač svarbus yra įspėjimas vengti pokalbių su demonu...

Demonu. Jis ištarė šį žodį taip realiai ir tikroviškai, pagalvojo Karas. Šis žodis jį sukrėtė.

— Mes galime paklausti ko nors svarbaus, — tarė Merinas, užsisagstydamas sutanos apykaklę. — Bet tolesni pokalbiai yra pavojingi. Labai pavojingi, — jis paėmė kamžą iš Karo rankų ir ėmė vilktis ją ant sutanos. — Ypač nereikia klausytis to, ką jis sako. Demonas yra melagis. Jis meluos, kad mus sutrikdytų, tačiau jis taip pat painios melą su tiesa ir puls mus. Tai psichologinė ataka, Demienai. Ir labai galinga. Neklausykite. Prisiminkite tai. Neklausykite.

Karas ištiesė jam stulą, o egzorcistas tęsė:

— Ar dabar jūs ko nors norėtumėte paklausti, Karai?

Karas papurtė galvą.

— Ne. Tačiau aš manau, kad būtų naudinga, jei aš papasakočiau apie skirtingas asmenybes, kurios pasirodė Reganoje. Iki šiol jų buvo trys.

— Yra tik viena asmenybė, — tyliai tarė Merinas, užsimesdamas stulą ant pečių. Kurį laiką jis laikė ją prispaudęs ir nejudėjo. Jo akyse šmėstelėjo nerimas. Paskui jis paėmė „Katalikų ritualus“ ir padavė vieną Karui. — Mes praleisime Šventųjų Litaniją. Jūs turite švęsto vandens?

Karas ištraukė iš kišenės plokščią užkimštą buteliuką. Merinas paėmė jį ir ramiai linktelėjo į duris.

— Prašom pirmas, Demienai.

Viršuje, prie Reganos miegamojo durų, laukė įsitempusios Šarona ir Kris. Jos buvo apsivilkusios storus megztinius ir švarkus. Atsidarant durims, jos atsisuko ir pamatė Karą ir Meriną, iškilminga procesija artėjančius koridoriumi prie laiptų. Aukšti, kokie jie aukšti, pagalvojo Kris; o Karas: kančių išvagoto veido tamsa virš diakono kamžos baltumo. Žiūrėdama, kaip jie tvirtai kyla laiptais, Kris pasijuto giliai ir keistai sukrėsta. Na, baidykle, tai ateina mano didysis brolis, kuris sudaužys tavo galvą. Ji pagalvojo, kad pajuto kažką panašaus į tai. Jautė, kaip jos širdis ėmė greičiau plakti.

Prie kambario durų jėzuitai sustojo. Karas susiraukė, pažvelgęs į Kris megztinį ir švarką.

— Jūs ketinate eiti į vidų?

— Na, aš maniau, kad turėčiau eiti.

— Prašau, nereikia, — tvirtai tarė Karas. — Jūs padarytumėte didžiulę klaidą.

Kris klausiamai pasisuko į Meriną.

— Tėvas Karas geriau žino, — tyliai tarė egzorcistas.

Kris vėl pažvelgė į Karą. Nuleido galvą.

— Gerai, — liūdnai tarė ji ir atsirėmė į sieną. — Aš palauksiu čia.

— Koks jūsų dukters antras vardas? — paklausė Merinas.

— Teresė.

— Koks gražus vardas, — šiltai tarė Merinas.

Kurį laiką jis raminamai žiūrėjo jai į akis, paskui pažvelgė į duris. Ir vėl Kris pajuto tą įtampą, tą tamsos susikaupimą. Viduje. Miegamajame. Už durų. Ji pastebėjo, kad Karas ir Šarona taip pat tai jautė.

Merinas linktelėjo.

— Gerai, — švelniai tarė jis.

Karas atidarė duris ir jo vos neparvertė smarvės ir ledinio šalčio smūgis. Kambario kampe susirietęs sėdėjo Karlas, apsirengęs nublukusiu gelsvai žaliu medžiokliniu švarku. Jis su viltimi pažvelgė į Karą. Jėzuitas greitai nukreipė žvilgsnį į demoną lovoje. Jo švytinčios akys žvelgė pro jį į koridorių. Jos buvo prikaustytos prie Merino.

Karas priėjo prie lovos kojūgalio, o tiesus ir aukštas Merinas — prie lovos šono. Jis sustojo ir su neapykanta pažvelgė žemyn.

Kambaryje tvyrojo dusinanti ramybė. Regana pajuodusiu liežuviu kaip vilkas aplaižė suskerdėjusias ir apkramtytas lūpas. Šis garsas buvo panašus į ranka lyginamo pergamento šlamesį.

— Na, išdidi bjaurybe, — sukrankė demonas, — pagaliau! Pagaliau tu atėjai!

Senasis kunigas iškėlė ranką ir ore virš lovos nubrėžė kryžių, paskui pakartojo šį gestą vaikščiodamas po visą kambarį. Atsisukęs į lovą jis atkimšo buteliuką su švęstu vandeniu.

— O, taip! O dabar šventas šlapimas! — sudžeržgė demonas. — Šventųjų sperma!

Merinas iškėlė buteliuką, o demono veidas išsikreipė ir pamėlynavo.

— Ką, niekše, taškysies? — užsiplieskė jis. — Taškysies?

Merinas pradėjo šlakstyti švęstą vandenį.

Demonas atlošė galvą. Jo burnos ir kaklo raumenys drebėjo nuo įniršio.

— Taip, šlakstyk! Šlakstyk, Merinai! Šlapink mus! Skandink mus savo prakaite. Jūsų prakaitas yra šventas, Šventasis Merinai! Pasilenk ir išpersk smilkalų debesis. Pasilenk ir parodyk savo šventą užpakalį, kad mes galėtume garbinti ir dievinti jį! Bučiuoti jį! Laižyti jį! Palaimintą...

— Nutilk!

Šis žodis trenkė kaip perkūnas. Karas suvirpėjo ir nustebęs pasisuko į Meriną, kuris įsakmiai žiūrėjo į Reganą. O demonas nutilo. Spoksojo į Meriną. Tačiau jo tvinkčiojančiose akyse šmėstelėjo atsargumas ir abejonės.

Merinas užkimšo švęsto vandens buteliuką ir atidavė jį Karui. Psichiatras įsikišo jį į kišenę ir žiūrėjo į Meriną, kuris atsiklaupė prie lovos ir užsimerkęs ėmė kalbėti poterius.

— „Tėve mūsų...“ — pradėjo jis.

Regana spjovė Merinui į veidą. Geltonų gleivių gniužulas lėtai nutekėjo egzorcisto skruostu.

— „...Teateinie tavo karalystė...“ — nuleidęs galvą Merinas nesustodamas toliau kalbėjo poterius, o viena ranka išsitraukė iš kišenės nosinę ir neskubėdamas nusivalė skruostą. —“...ir neleisk mūsų gundyti“, — romiai užbaigė jis.

— „Bet gelbėk mus nuo pikto“, — atitarė Karas.

Jis trumpam pažvelgė į lovą. Reganos akys išsirito iš akiduobių ir tapo visiškai baltos. Karas pasijuto nepatogiai. Pajuto kažką tirštėjant kambaryje. Jis grįžo prie savo teksto ir sekė Merino maldą.

— „Dieve ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve, aš kreipiuosi į Tavo šventą vardą, nuolankiai maldaudamas Jūsų maloningai suteikti man pagalbos prieš piktąją dvasią, dabar kankinančią Tavo kūrinį; per Kristų mūsų Viešpatį“.

— Amen, — atsakė Karas.

Dabar Merinas atsistojo ir nuolankiai meldėsi.

— „Dieve, žmogaus rasės Kūrėjau ir Gynėjau, pažvelk su gailesčiu į savo tarnaitę, Reganą Teresę Makneil, dabar suvystytą seno žmonijos priešo vijose, prisiekusio mūsų rasės priešo, kuris...“

Išgirdęs Reganos šnypštimą, Karas pakėlė akis ir pamatė ją tiesiai sėdinčią, išvertusią baltas akis, greitai kaišiojančią liežuvį, kaip kobros palengva pirmyn atgal siūbuojančią galvą.

Karas dar kartą pajuto nerimą. Jis vėl pažvelgė į tekstą.

— „Išgelbėk savo tarnaitę“, — meldėsi Merinas, stovėdamas ir skaitydamas iš ritualo knygos.

— „Kuri tiki Tavimi, mano Dieve“, — atsakė Karas.

— „Leisk surasti Tavyje, Viešpatie, neprieinamą tvirtovę“.

— „Susidūrus su priešu“.

Merinui skaitant kitą eilutę, Karas už savo nugaros išgirdo Šaronos šūktelėjimą ir, pasisukęs į ją, pamatė, kad ji apstulbusi žiūri į lovą. Sunerimęs jis atsigręžė ir iškart suakmenėjo. Lovos galvūgalis kilo nuo grindų.

Netikėdamas savo akimis Karas žvelgė į ją: dešimt centimetrų, penkiolika, trisdešimt. Paskui pradėjo kilti kojūgalis.

— Goti in Himmel!23 — išsigandęs sušnibždėjo Karlas.

Tačiau Karas jo negirdėjo ir nematė, kaip šis persižegnojo.

Tuo metu lovos kojūgalis susilygino su galvūgaliu. To negali būti, sukaustytas pagalvojo jis.

Lova pakilo dar apie trisdešimt centimetrų ir pakibo ore. Švelniai siūbuodama ji lyg plaukė stovinčio vandens ežere.

— Tėve Karai?

Regana siūbavo. Šnypštė.

— Tėve Karai?

Karas pasisuko. Egzorcistas ramiai žvelgė į jį, paskui linktelėjo galvą į „Ritualą“ Karo rankose.

— Prašau atsakymą, Demienai.

Karas nesuprantančiomis akimis žvelgė į jį. Šarona išbėgo iš kambario.

— „Tegul priešas neturi galios prieš ją“, — ramiai pakartojo Merinas.

Karas skubiai pažvelgė į tekstą ir besidaužančia širdimi iškvėpė atsakymą:

— „Ir blogio sūnus tebūnie bejėgis sužaloti ją“.

— „Viešpatie, išgirsk mano maldą“, — tęsė Merinas.

— „Ir tegul mano šauksmas Tave pasiekia“.

— „Viešpats su tavimi“.

— „Ir su tavo dvasia“.

Merinas ėmė skaityti ilgą maldą, ir Karas vėl nukreipė žvilgsnį į lovą, į savo Dievo ir antgamtiškumo viltis, žemai plevenančias tuštumoje. Jo esybę sudrebino padrąsėjimas. Jis ten! Štai jis! Priešais mane! Ten! Staiga durys sugirgždėjo ir jis atsigręžė. Šarona įbėgo į kambarį kartu su Kris, kuri, netikėdama savo akimis, sustojo ir sunkiai atsiduso:

— Dieve mano!

— „Visagali Tėve, amžinas Dieve...“

Egzorcistas iškėlė ranką ir neskubėdamas kasdieniška maniera tris kartus nubrėžė ant Reganos kaktos kryžiaus ženklą toliau skaitydamas „Ritualo“ tekstą:

— „...kuris pasiuntei savo vienturtį sūnų į šį pasaulį sunaikinti šį riaumojantį liūtą...“

Šnypštimas baigėsi, ir iš ištemptų Reganos lūpų pasigirdo nervus draskantis jaučio baubimas.

— “...išplėšk iš pražūties ir klestinčio velnio gniaužtų šį žmogų, sukurtą pagal Tavo atvaizdą ir...“

Garsėjantis baubimas skverbėsi į kūną ir drebino kaulus.

— „Visa ko kūrėjau Dieve ir Viešpatie...“ — Merinas šabloniškai pakėlė ranką, prispaudė stulos gabalėlį prie Reganos kaklo ir toliau meldėsi. —“...kurio valia Šėtonas buvo priverstas kristi iš dangaus kaip žaibas; įvaryk siaubą į šį žvėrį, dabar niokojantį tavo vynuogyną...“

Baubimas liovėsi, bet tylos skambesys nebuvo silpnesnis. Iš Reganos burnos lėta ir vienoda srove ėmė lietis tiršti ir dvokiantys žalsvi vėmalai, jie kaip lava prasiveržė pro jos lūpas ir bangomis užliejo Merino ranką. Tačiau jis jos neatitraukė.

— „Tegul Tavo galinga ranka ištraukia šį žiaurų demoną iš Reganos Teresės Makneil, kuri...“

Karas lyg per rūką išgirdo, kaip atsidarė durys ir Kris išlėkė iš kambario.

— „Išvaryk šį nekaltųjų persekiotoją...“

Lova pradėjo lėtai suptis, paskui drebėti, vėliau smarkiai kratytis ir, kol vėmalai vis dar tekėjo iš Reganos burnos, Merinas prisitaikė prie kratymosi ir tvirtai spaudė stulą prie Reganos kaklo.

— „Pripildyk savo tarnus drąsos, kad šie ryžtingai pasipriešintų šiam niekšiškam drakonui, nes jis niekina tuos, kurie tiki Tavimi, ir...“

Staiga kratymasis baigėsi, ir lova kaip plunksnelė lėtai nusileido ant grindų ir dusliai bumptelėjusi įsitaisė ant kilimėlio.

— „Viešpatie, leisk, kad ši...“

Sustingęs Karas pažvelgė į Merino ranką. Jos nesimatė. Ji buvo palaidota garuojančių vėmalų krūvoje.

— Demienai?

Karas pažvelgė į jį.

— „Viešpatie, išgirsk mano maldą“, — ramiai tarė egzorcistas.

Karas lėtai pasisuko į lovą.

— „Ir tegul mano šauksmas Tave pasiekia“.

Merinas atitraukė stulą, žengė žingsnį atgal ir įsakmiu, griežtu balsu sudrebino kambarį:

— „Aš išvarau tave, piktoji dvasia, kartu su visa šėtoniška priešo galia! Visas pragaro šmėklas! Visus žiaurius tavo bendrus“, — Merino ranka nukrėtė vėmalus ant kilimėlio. — „Tai įsako tau Kristus, kuris kartą nuramino vėją ir jūrą, ir audrą! Kuris...“

Regana liovėsi vėmusi. Sėdėjo tylėdama. Nejudėdama. Jos baltos akys grėsmingai žvelgė į Meriną. Atidžiai žiūrėdamas į jas iš lovos kojūgalio, Karas pajuto, kad šokas ir susijaudinimas ėmė blėsti, o jo mintys savavališkai ir kartu priverstinai ėmė graužtis, lįsti į pačius toliausius loginės abejonės kampelius: poltergeistai, psichokinetiniai reiškiniai, paauglių įtampa ir sąmonės valdoma jėga. Kažką prisiminęs jis susiraukė. Priėjo prie lovos krašto, pasilenkė ir sugriebė Reganos riešą. Rado tai, ko bijojo. Kaip ir Sibiro šamano, jos pulsas daužėsi neįtikėtinu greičiu. Šie dūžiai sekino jį kaip vasaros saulė. Žiūrėdamas į laikrodį jis suskaičiavo širdies dūžius lyg argumentus prieš savo gyvenimą.

— „Tai įsako tau Jis, kuris nubloškė tave iš dangaus aukštybių!“

Galingas Merino maldavimas skambiais ir negailestingais smūgiais daužė Karo sąmonę. O pulsas dažnėjo ir dažnėjo. Karas pažvelgė į Reganą. Ji vis dar tylėjo ir nejudėjo. Lyg kylantis pasiūlymas į ledinį orą nuo vėmalų padvelkė garų migla. Karas pajuto nerimą. Paskui ant jo rankų ėmė piestu stotis plaukai.

Kaip sulėtintame filme Reganos galva košmariškai lėtai, traškėdama lyg surūdijęs mechanizmas, pasisuko į jį ir prikaustė savo baisias ir spindinčias baltas akis prie jo akių.

— „Ir todėl dabar drebėk iš baimės, Šėtone...“

Galva lėtai pasisuko į Meriną.

— “...tu, teisybės iškraipytojau! Tu, mirties įkvėpėjau! Tu, tautų išdavike! Tu, gyvenimo plėšike! Tu...“

Karas atsargiai apsižvalgė. Kambario lempos ėmė mirksėti, blankti, paskui pulsuoti blyškia gintaro spalva. Jis sudrebėjo. Kambaryje darėsi šalčiau.

— “...Tu, žudikų prince! Tu, visų keiksmų išradėjau! Tu, žmonių rasės prieše! Tu...“

Duslus trenksmas sudrebino kambarį. Tada dar vienas. Netrukus reguliarūs trenksmai drebino sienas, grindis, lubas, tvinkčiojantys nuobodžiu greičiu lyg sunkios ir nesveikos širdies plakimas.

— „Išeik, pabaisa! Tavo vieta yra tuštumoje! Tavo buveinė yra gyvačių lizde! Išeik ir šliaužk su jomis! Tau įsako pats Dievas! Kraujas...“

Trenksmai darėsi garsesni ir grėsmingai greitesni.

— „Aš įsakau tau, Šėtone...“

Dar greitesni.

— “...gyvųjų ir mirusiųjų teisėjo vardu, tavo kūrėjo vardu, visos visatos kūrėjo vardu, išeik...“

Šarona sukliko, suspausdama kumščiais ausis, nes kurtinami trenksmai būgnijo siaubingu greičiu.

Reganos pulsas buvo stulbinamas. Jis tvinksėjo kaip plaktukas tokiu greičiu, kurio neįmanoma išmatuoti. Kitoje lovos pusėje Merinas ramiai ištiesė ranką ir nykščiu nubrėžė kryžiaus ženklą ant vėmalais sudergtos Reganos krūtinės. Trenksmai rijo jo maldos žodžius.

Karas pajuto, kaip pulsas staiga ėmė kristi, o kai Merinas nubrėžė kryžiaus ženklą ant Reganos kaktos, košmariški trenksmai staiga nutilo.

— „O dangaus ir žemės Dieve, angelų ir arkangelų Dieve...“

Karas girdėjo Merino maldą, o pulsas lėtėjo ir lėtėjo...

— Išdidus išpera, Merinai! Niekše! Tu pralaimėsi! Ji mirs! Paršelis mirs!

Mirkčiojanti migla pamažu sklaidėsi. Sugrįžusi demoniška asmenybė niekinamai plūdo Meriną:

— Ištvirkęs povas! Senovės eretikas! Aš įsakau tau, atsisuk ir pažiūrėk į mane! Pažiūrėk į mane, niekše! — demonas truktelėjo į priekį ir spjovė Merinui į veidą, paskui sukrankė: — Štai taip tavo mokytojas gydo akluosius!

— „Visko kūrėjau Dieve ir Viešpatie...“ — meldėsi Merinas, ramiai išsitraukdamas nosinę ir valydamasis seiles.

— Sek jo mokymu, Merinai! Sek! Įkišk savo šventintą penį į kiaulytės burną ir išgrynink jį, išvalyk jį į sudūlėjusias atliekas, ir ji bus išgydyta, Šventasis Merinai! Stebuklas!

— “...išvaduok šį tarną nuo...“

— Veidmainys! Tu visiškai nesijaudini dėl paršelio. Visiškai nesijaudini! Tu pavertei ją kova tarp mūsų!

— “...aš nuolankiai...“

— Melagis! Meluojantis niekšas! Pasakyk mums, kur tavo nuolankumas, Merinai? Dykumoje? Griuvėsiuose? Kapuose, kuriuose tu norėjai pasislėpti nuo savo bičiulio, pasislėpti nuo savo pavaldinių, nuo beprotystės? Ar tu kalbi su žmonėmis, dievobaimingasis vėmale?

— “...apsaugok...“

— Tavo buveinė yra povų lizde, Merinai! Tavo vieta yra tik tavyje! Grįžk ant kalnų viršūnės ir kalbėk su vieninteliu sau lygiu!

Merinas atkakliai tęsė maldą, o įžeidimų srautas pylėsi toliau:

— Tu alkanas, Šventasis Merinai? Štai aš duodu tau nektaro iš bičių ambrozijos, aš duodu tau tavo Dievo maisto! — sukrankė demonas ir tyčiodamasis garsiai išsituštino. — Nes tai mano kūnas! Pašventink, Šventasis Merinai!

Pasibjaurėjęs Karas sutelkė dėmesį į tekstą. Merinas skaitė ištrauką iš Evangelijos pagal Luką:

— “...šis atsakė: „Legionas“. Mat jį buvo apsėdę daug demonų. Jie maldavo, kad Jėzus neįsakytų jiems nugrimzti gelmėn. Tenai kalne ganėsi didelė kaimenė kiaulių. Demonai prašė leisti sueiti į jas. Jėzus leido. Tuomet demonai, išėję iš žmogaus, apniko kiaules. Kaimenė tuojau metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė...“

— Vili, aš turiu tau gerų naujienų! — sukrankė demonas.

Karas pakėlė galvą ir tarpduryje pamatė Vili, trumpam sustojusią su rankšluosčiu ir paklodžių glėbiu.

— Aš turiu neįkainojamą žinią! — džiūgavo demonas. — Elvyra gyva! Ji gyva! Ji...

Vili apstulbusi žiūrėjo į jį, o atsisukęs Karlas sušuko:

— Ne, Vili, neik!

— Narkomanė, Vili, beviltiška...

— Vili, neklausyk! — rėkė Karlas.

— Man pasakyti, kur ji gyvena?

— Neklausyk! Neklausyk! — Karlas paskubomis ištempė Vili iš kambario.

— Nueik ir aplankyk ją per Motinos dieną, Vili! Nustebink ją! Nueik ir...

Staiga demonas nutilo ir pažvelgė į Karą, kuris vėl tikrino pulsą. Jis buvo stiprus, o tai reiškė, kad Reganai dar galima suleisti libriumo. Jis priėjo prie Šaronos duoti nurodymų, kad ji parengtų dar vieną injekciją.

— Tu nori jos? — sušnairavo demonas. — Ji tavo. Taip, arklidės prostitutė — tavo. Gali jodinėti ant jos kiek tik nori. Juk ji naktimis svajoja apie tave, Karai! Masturbuojasi galvodama apie tavo didžiulį kunigišką....

Šarona paraudo ir nukreipė akis. Karas davė nurodymus dėl libriumo.

— Ir kompazino žvakutes, jei daugiau nebus vėmimo, — pridūrė jis.

Šarona linktelėjo grindims ir nerangiai apsisuko. Jai einant pro lovą, Regana sukrankė „Kalė!“ ir, truktelėjusi į priekį, tėškė jai į veidą vėmalų kamuolį. Šarona sustojo lyg suparalyžiuota, vėmalų dribsniai krito ant grindų. Atsiradusi Deningso asmenybė ėmė rėkti:

— Arklidės prostitutė! Kekšė!

Šarona išbėgo iš kambario.

Dabar Deningso asmenybė šlykščiai išsiviepė, apsižvalgė ir ėmė maldauti:

— Prašau, kas nors atidarykite langą. Šiame kambaryje tokia smarvė! Tai tiesiog!..

— Ne, ne, ne, nereikia, — greitai pasitaisė jis. — Dėl Dievo meilės, nereikia, ne, nes dar kas nors gali tikrai pakratyti kojas!

Paskui jis sukikeno, žvėriškai mirktelėjo Karui ir išnyko.

— „Tai Jis išvaro tave...“

— Ar tikrai išvaro, Merinai, ar tikrai?

Demonas sugrįžo, o Merinas tęsė įsakymus, stulos pridėjimus, nuolat brėžė kryžiaus ženklą. Demonas vėl pliekė jį nešvankybėmis. Per ilgai, susirūpino Karas: per ilgai trunka šis priepuolis.

— Štai ir kiaulė ateina! Paršelio motina! — tyčiojosi demonas.

Karas pasisuko ir pamatė prie jo einančią Kris su tamponu ir parengtu švirkštu. Demonui plūstantis, ji nuleido galvą, ir Karas susiraukęs priėjo prie jos.

— Šarona persivelka rūbus, — paaiškino Kris, — o Karlas...

— Gerai, — pertarė ją Karas, ir jie priėjo prie lovos.

— O, taip, prieik, pažvelk į savo kūrinį, paršavede motina! Prieik!

Kris beviltiškai stengėsi nesiklausyti, nežiūrėti. Karas sugriebė nesipriešinančią Reganos ranką.

— Pažvelk į šią apsivėmusią baidyklę! Pažvelk į žmogžudišką kalę! — niršo demonas. — Tu patenkinta? Tai tu viską padarei. Taip, tu su savo karjera virš visko, karjera virš savo vyro, virš jos, virš...

Karas pažvelgė į ją. Kris stovėjo lyg suparalyžiuota.

— Pirmyn! — įsakė jis. — Nesiklausyk! Pirmyn!

— ...tavo skyrybos! Eik pas kunigus, gerai? Kunigai nepadės! — Kris ranka ėmė drebėti. — Ji — išprotėjusi! Ji — išprotėjusi! Kiaulytė — išprotėjusi! Tu atvedei ją iki beprotybės ir prie žmogžudystės, ir...

— Aš negaliu! — iškreiptu veidu Kris žvelgė į drebantį švirkštą. Papurtė galvą. — Aš negaliu.

Karas ištraukė jį iš jos pirštų.

— Gerai, patrink ją! Patrink ranką! Štai čia! — tvirtai tarė jis.

— ...į karstą, kale, savo...

— Neklausyk! — vėl įspėjo Karas, o demonas pasuko galvą į jį ir įsmeigė išsprogusias akis.

— O tu, Karai!

Kris patrynė Reganos ranką.

— Dabar išeik, — liepė jai Karas, smeigdamas adatą į suniokotą kūną.

Ji išnyko.

— Taip, mes žinome apie tavo gerumą motinoms, brangusis Karai! — sukrankė demonas.

Jėzuitas užsimerkė ir kurį laiką nejudėjo. Paskui lėtai ištraukė adatą ir pažvelgė į akis, įsiritusias į akiduobes. Iš Reganos burnos pasigirdo lėtas, liūliuojantis dainavimas, beveik giedojimas saldžiu, švariu choro berniuko balsu:

— Tantum ergo sacramentum veneremur cernui...

Tai buvo himnas, giedamas katalikų palaiminimo metu, Karo kraujas sustingo. Pranašingas ir šiurpinantis dainavimas sudarė vakuumą, kuriame Karas pajuto tikrąjį šio vakaro siaubą. Jis pakėlė akis ir pamatė Meriną su rankšluosčiu rankose. Išvargusiais ir švelniais judesiais jis valė vėmalus nuo Reganos veido ir kaklo.

— “...et antiquum documentum...“

Dainavimas. Kieno balsas? — galvojo Karas. Staiga prisiminė fragmentus: Deningsas... Langas... Išsigandęs jis pamatė, kaip įėjusi Šarona paėmė iš Merino rankšluostį.

— Aš sutvarkysiu, tėve, — tarė ji. — Aš jaučiuosi gerai. Aš norėčiau pervilkti ir nuvalyti ją prieš duodant kompaziną, gerai? Jūs galėtumėte trumpam abu palaukti už durų?

Abu kunigai įžengė į šilumą ir koridoriaus miglą ir išvargę atsirėmė į sieną.

Karas klausėsi klaikaus ir duslaus dainavimo, paskui tyliai tarė Merinui:

— Jūs sakėte... jūs anksčiau sakėte, kad yra tik viena... viena esybė.

— Taip.

Prislopinti balsai, nuleistos galvos — kaip klausykloje.

— Visos kitos yra tik atakos formos, — tęsė Merinas. — Yra tik vienas... tik vienas. Tai — demonas, — trumpa pauzė. Paskui Merinas atvirai pareiškė: — Aš žinau, kad jūs tuo abejojate. Bet šį demoną... aš jau kartą buvau sutikęs. O jis yra galingas... galingas...

Tyla. Karo žodžiai:

— Sakoma, kad demonas... negali paliesti aukos valios.

— Taip, tai tiesa... tai tiesa... Tai nėra nuodėmė.

— Tad koks užvaldymo tikslas? — susiraukęs tarė Karas. — Kokia jo esmė?

— Kas gali žinoti? — atsakė Merinas. — Kas gali tikėtis sužinoti? — kurį laiką jis galvojo, netrukus tęsė: — Vis dėlto aš manau, kad demono taikinys nėra užvaldytasis, taikinys — tai mes... stebėtojai... kiekvienas asmuo šiame name. Ir aš manau... aš manau, jog siekiama, kad mes netektume vilties, kad mes atsisakytume žmogiškumo, Demienai; žiūrėtume į save kaip į sužvėrėjusius, niekingus ir dvokiančius, be orumo, šlykščius ir nevertus padarus. Taip, turbūt čia ir yra esmė — būti nieko nevertiems. Nes aš manau, kad tikėjimas Dievu visiškai nėra pagrįstas protu; aš manau, kad jis pagrįstas meile, galimybe pripažinti tai, kad Dievas gali mus mylėti...

Merinas vėl stabtelėjo. Paskui tęsė lėtai ir susimąstęs:

— Jis žino... demonas žino, kur smogti... — jis linksėjo galvą. — Seniai seniai aš praradau viltį kada nors pamilti savo artimą. Kai kurie žmonės... atstūmė mane. „Kaip aš galiu juos mylėti?“ — galvojau aš. Ši mintis mane kankino, Demienai; ji atvedė mane prie nusivylimo pačiu savimi... o paskui, labai greit, prie nusivylimo mano Dievu. Mano tikėjimas buvo pakirstas.

Karas susidomėjęs pažvelgė į Meriną.

— Ir kas atsitiko? — paklausė jis.

— Na... pagaliau aš supratau, kad Dievas manęs niekada neprašys to, kas, mano manymu, yra psichologiškai neįmanoma, kad meilė, kurios Jis prašė, yra mano valioje, ir visiškai neturi pasireikšti emocijomis. Neturi. Jis prašė, kad aš gyvenčiau su meile, kad aš ugdyčiau ją kitiems, ypač tiems, kurie atstūmė mane; o tai, aš tikiu, yra pati didžiausia meilė, — jis papurtė galvą. — Aš žinau, kad visa tai yra labai akivaizdu, Demienai. Aš žinau. Tačiau anuo metu aš to nemačiau. Keistas aklumas. Kiek vyrų ir žmonų, — liūdnai kalbėjo jis, — yra įsitikinę, kad jie nebeturi meilės jausmo, nes jų širdys nebespurda matant savo numylėtinį! Brangusis Dieve! — jis papurtė galvą, paskui linktelėjo. — Štai kur jis glūdi, Demienai... užvaldymas; ne karuose, kaip kai kurie mano, ne, ir labai retai tokiuose įsikišimuose, kaip kad čia... šioje mergaitėje... šioje vargšėje. Ne, dažniausiai aš matau jį mažuose dalykuose, Demienai: beprasmiškame ir mažame pyktyje, nesusipratimuose; žiauriuose ir kandžiuose žodžiuose, kurie išsprūsta tarp draugų. Tarp įsimylėjusiųjų. To užtenka, — sušnibždėjo Merinas, — ir mums nereikia Šėtono, kad šis sukeltų karus, mes patys galime juos sau sukelti... patys sau...

Liūliuojantis dainavimas vis dar sklido iš miegamojo. Merinas pažvelgė į duris ir kurį laiką klausėsi.

— Ir vis dėlto, net iš jo — iš blogio — išeis gėris. Kažkokiu būdu. Kažkokiu būdu, kurio mes galbūt niekada nesuprasime ar nepamatysime, — Merinas stabtelėjo. — Galbūt blogis yra sunkus gėrio išbandymas, — mąstė jis. — Ir galbūt net Šėtonas, prieštaraudamas sau pačiam, kažkaip vykdo Dievo valią.

Jis nutilo, ir kurį laiką jie stovėjo tylėdami. Karas galvojo. Dar vienas prieštaravimas šmėstelėjo jo mintyse.

— Kai demonas išvaromas, — tarė jis, — kas gali apsaugoti nuo to, kad jis negrįžtų atgal?

— Aš nežinau, — atsakė Merinas. — Aš nežinau. Tačiau taip niekad nebūna. Niekad, — Merinas pridėjo ranką prie veido ir stipriai suspaudė akių kraštus. — Demienas... koks nuostabus vardas, — sumurmėjo jis.

Karas pajuto išsekimą jo balse. Ir dar kažką. Kažkokį susirūpinimą. Kažkokį mėginimą nugalėti skausmą.

Staiga Merinas atšlijo nuo sienos ir, užsidengęs veidą rankomis, atsiprašė ir nuskubėjo į vonios kambarį. „Kas atsitiko?“ — pagalvojo Karas. Jis pajuto trumpalaikį pavydą ir nuostabą stipriam ir paprastam egzorcisto tikėjimui. Jis pasisuko į duris. Dainavimas. Jis baigėsi. Nejau ši naktis pagaliau baigėsi?

Po kelių minučių Šarona išėjo iš kambario su dvokiančiu drabužių ir patalynės ryšuliu.

— Ji miega, — tarė ji.

Paskui ji greitai nuleido akis ir nuėjo koridoriumi.

Karas giliai atsiduso ir grįžo į miegamąjį. Pajuto šaltį. Užuodė smarvę. Jis lėtai priėjo prie lovos. Regana. Miega. Pagaliau. Ir pagaliau, pagalvojo Karas, jis galės pailsėti.

Jis pasilenkė ir užčiuopė Reganos riešą, žiūrėdamas į laikrodžio sekundinę rodyklę.

— Kodėl tu taip darai man, Dimi?

Jo širdis sustingo.

— Kodėl tu taip darai?

Kunigas negalėjo pajudėti, negalėjo įkvėpti, neišdrįso pažvelgti į tą sielvarto iškreiptą veidą, neišdrįso pažvelgti į tas akis: kaltinančias, vienišas. Jo motina. Jo motina!

— Tu palieki mane, kad taptum kunigu, Dimi; siunti mane į šią instituciją...

Nežiūrėk!

— O dabar mane išvarai?

Tai ne ji!

— Kodėl tu taip darai?..

Karas stipriai užmerkė akis. Gerklėje besidaužančia širdimi jis girdėjo, kaip maldaujamas balsas darosi išsigandęs, verksmingas.

— Tu visad buvai geras vaikas. Dimi, prašau! Aš bijau! Prašau, neišvaryk manęs, Dimi! Prašau!

...ne mano motina!

— Išorėje nieko nėra! Tik tamsa, Dimi! Vienuma! — verksmingas balsas.

— Tu — ne mano motina, — sujaudintas sušnibždėjo Karas.

— Dimi, prašau!...

— Tu — ne mano...

— O, dėl Dievo meilės, Karai!

Deningsas.

— Klausyk, paprasčiausiai nesąžininga mus iš čia išvaryti. Tikrai! Aš noriu pasakyti, kad kalbant iš mano pozicijų, teisinga yra tai, kad aš esu čia! Tai kalė! Ji atėmė mano kūną, ir aš manau, kad būtų teisinga, jei man būtų leista būti jos kūne, tiesa? Dėl Dievo meilės, Karai, pažvelk į mane, a? Pažvelk! Nedažnai man dabar tenka kalbėti. Pasisuk ir pažvelk.

Karas atsimerkė ir pamatė Deningso bruožus.

— Taip, taip daug geriau. Klausyk, ji užmušė mane. Ne viešbučio šeimininkas, Karai, o ji! Taip taip! — jis pritariamai linksėjo. — Ji! Žinai, aš dirbau savo darbą prie baro, kai išgirdau jos dejones. Viršuje. Na, aš juk privalėjau pažiūrėti, kas jai yra, todėl užlipau į viršų, ir žinai, ką ji man padarė, ši kekšė? Ji griebė man už gerklės, — dabar jo balsas buvo inkščiantis, graudus. — Dieve, nė sykio gyvenime nebuvau matęs tokios jėgos! Ji ėmė klykti, kad aš dulkinu jos motiną ar kažką panašaus, kad aš esu skyrybų kaltininkas. Kažką panašaus. Sunku buvo suprasti. Bet brangusis, aš sakau tau, ji išmetė mane pro tą prakeiktą langą, — jo balsas drebėjo, vėliau tapo skardus. — Ji nužudė mane! Ta kekšė nužudė mane! Ir tu manai, kad yra sąžininga išvaryti mane lauk! Na, Karai, atsakyk man! Ar tai sąžininga? Kaip tu manai?

Karas tylėjo.

— Taip ar ne, — ragino jis. — Sąžininga ar ne?

— Kaip... kaip galva buvo apsukta? — kimiai paklausė Karas.

Deningsas išsisukinėdamas nukreipė akis.

— A, na, tai buvo nelaimingas atsitikimas... gamtos išdaiga... žinai, aš trenkiausi į laiptus... Labai smarkiai.

Karas svarstė. Jo gerklė perdžiūvo. Paskui jis paėmė Reganos riešą ir, nuvijęs mintis, pažvelgė į laikrodį.

— Dimi, prašau! Neleisk man būti vienumoje.

Jo motina.

— Jei būtum tapęs ne kunigu, o gydytoju, aš būčiau gyvenusi gražiame name, Dimi, ne su tais tarakonais, ne vieniša tame name! Tąsyk...

Jis stengėsi nieko negirdėti, bet balsas vėl ėmė verkšlenti.

— Dimi, prašau.

— Tu — ne mano...

— Pažvelk tiesiai į akis, smirdantis niekše! — tai buvo demonas. — Tu tiki, ką tau sako Merinas, — pyko jis. — Tu tiki, kad jis šventas ir geras? Ne, taip nėra! Jis — išdidus ir nieko vertas! Aš tau įrodysiu tai, Karai! Aš tau įrodysiu užmušdamas paršelį!

Karas atsimerkė, bet nedrįso pažvelgti.

— Taip, ji mirs, ir Merino Dievas jos neišgelbės, Karai! Tu jos neišgelbėsi! Ji mirs nuo Merino išdidumo ir tavo nekompetentiškumo! Kvaily! Tau nereikėjo duoti jai libriumo!

Dabar Karas atsisuko ir pažvelgė į akis. Jos švytėjo triumfu ir skvarbiu pykčiu.

— Patikrink jos pulsą! — išsišiepė demonas. — Pirmyn, Karai! Patikrink!

Reganos riešas vis dar buvo sugniaužtas jo rankoje. Karas susirūpinęs susiraukė. Pulso dūžiai buvo greiti ir...

— Silpni? — sukrankė demonas. — Taip, tai menkniekis. Kol kas tai menkniekis.

Karas atsinešė savo gydytojo krepšį ir išsitraukė stetoskopą. Demonas gergždėjo:

— Klausykis, Karai! Atidžiai klausykis!

Karas klausėsi. Širdies tonai skambėjo neritmingai ir dusliai.

— Aš neleisiu jai miegoti!

Karas pažvelgė į demoną. Šiurpas perbėgo jo kūnu.

— Taip, Karai! — sukrankė jis. — Ji nemiegos! Girdi? Aš neleisiu paršeliui miegoti!

Karas sustingo, o demonas atlošė galvą ir piktdžiugiškai ėmė juoktis. Jis negirdėjo, kaip Merinas įėjo į kambarį.

Egzorcistas atsistojo prie lovos ir pažvelgė jam į veidą.

— Kas atsitiko? — paklausė jis.

— Demonas... pasakė, kad jis neleis jai miegoti, — niūriai atsakė Karas ir išsigandusiomis akimis pažvelgė į Meriną. — Tėve, jos širdis ėmė plakti neritmingai. Jei ji artimiausiu metu nepailsės, mirs nuo širdies išsekimo.

Merinas atrodė nuliūdęs.

— Ar galima duoti jai kokių narkotikų? Kokių nors vaistų, kad ji užmigtų?

Karas papurtė galvą.

— Ne, tai pavojinga. Ją gali ištikti koma, — jis pasisuko į Reganą, kuri sukudakavo kaip višta. — Jei jos kraujo spaudimas ims kristi... — jis nebaigė sakinio.

— Ką galima padaryti? — paklausė Merinas.

— Nieko... nieko... — atsakė Karas. — Bet aš nežinau, galbūt naujas pakilimas... — staiga jis tarė Merinui: — Aš einu iškviesti širdies specialistą, tėve.

Merinas linktelėjo.

Karas nulipo žemyn. Virtuvėje rado budinčią Kris, iš indų kambariuko girdėjosi Vili verksmas ir raminamas Karlo balsas. Neatskleisdamas viso pavojaus Reganos gyvybei, jis paaiškino, kad reikia konsultacijos. Kris sutiko, ir Karas paskambino savo draugui, garsiam Džordžtauno universiteto Medicinos mokyklos specialistui, pažadino jį iš miego ir trumpai nupasakojo situaciją.

— Tuoj atvažiuoju, — tarė specialistas.

Jis atvyko greičiau nei po pusvalandžio. Miegamajame jis su nuostaba reagavo į šaltį bei smarvę ir su siaubu bei gailesčiu — į Reganos būklę. Dabar ji krankė nesuprantama kalba. Kol specialistas ją tyrinėjo, ji tai dainavo, tai leido gyvuliškus garsus. Paskui pasirodė Deningsas.

— O, tai baisu, — ėmė verkšlenti jis, žiūrėdamas į specialistą. — Tai kraupu! O, aš taip tikiuosi, kad jūs kuo nors galėsite padėti. Kaip nors. Matote, priešingu atveju mes neturime kur eiti ir kadangi... Ak, velniop tą užsispyrusį demoną! — kol specialistas keistai spoksojo į jį, matuodamas Reganos kraujo spaudimą, Deningsas pažvelgė į Karą ir ėmė skųstis: — Kokio velnio tu čia? Nejau nematai, kad tą kalę reikia uždaryti į ligoninę, į beprotnamį, Karai! Juk tu tai žinai! Tikrai! Baikime šitą prakeiktą bereikšmį ritualą! Žinai, jei ji mirs, tai bus tavo kaltė! Tavo! Aš noriu pasakyti, kad nors Jis ir yra užsispyręs, tai nereiškia, kad tu turi elgtis kaip snarglius! Tu esi gydytojas! Tu geriau žinai, Karai! Na, pagalvok; paskutinėmis dienomis mums baisiai trūksta vietos. Jeigu mes...

Čia vėl grįžo demonas, stūgaudamas kaip vilkas. Specialistas bereikšmiu veidu nuėmė sfigmomanometro raištį ir linktelėjo Karui. Jis baigė tyrimą.

Jie išėjo į koridorių, paskui specialistas, akies krašteliu žvilgtelėjęs į miegamojo duris, atsisuko į Karą.

— Kokia velniava ten vyksta, tėve?

Jėzuitas nukreipė akis.

— Aš negaliu to pasakyti, — tyliai tarė jis.

— Gerai.

— Na, ir ką nustatėte?

Specialisto veidas buvo niūrus.

— Jai reikia nutraukti tai ir... miegoti... užmigti, kol nenukrito kraujo spaudimas.

— Ar aš ką nors galiu padaryti, Bili?

Specialistas pažvelgė tiesiai Karui į akis ir tarė:

— Melstis.

Jis atsisveikino ir išėjo. Karas žvelgė į jį. Kiekviena jo arterija, kiekvienas nervas maldavo poilsio, maldavo vilties, maldavo stebuklų, kurių, kaip jis žinojo, negalėjo būti. „...Tau nereikėjo duoti jai libriumo.“

Jis atsisuko į kambarį ir sunkia kaip siela ranka atidarė duris.

Merinas stovėjo prie lovos žiūrėdamas, kaip Regana žvengė nelyginant arklys. Jis matė, kaip įeina Karas ir klausiamai pažvelgė į jį. Karas papurtė galvą. Merinas linktelėjo. Jo veide matėsi liūdesys, susitaikymas, o kai pasisuko į Reganą, jame spindėjo negailestingas ryžtas.

Merinas atsiklaupė prie lovos.

— Tėve mūsų... — pradėjo jis.

Regana aptėškė jį tamsia ir dvoklia tulžimi, paskui sukrankė:

— Tu pralaimėsi! Ji mirs! Ji mirs!

Karas paėmė „Ritualą“. Atsivertė jį. Pakėlė akis ir žvelgė į Reganą.

— „Išgelbėk savo tarną“... — meldėsi Merinas.

— “...susidūrus su priešu“.

Karo širdyje buvo beviltiška kančia. Užmik! Užmik! — beprotiškai riaumojo jo valia.

Tačiau Regana neužmigo.

Nei iki aušros.

Nei iki vidurdienio.

Nei iki nakties.

Nei iki sekmadienio, kai pulsas padažnėjo iki šimto keturiasdešimties, pasidarė silpnesnis, o priepuoliai atkakliai tęsėsi. Karas ir Merinas kartojo ir kartojo ritualą, nepaisydami tykojančio miego, Karas karštligiškai ieškojo vaistų: varžomosios anklodės, kad Reganos judesiai sumažėtų iki minimumo; kuriam laikui išvarė visus iš miegamojo tikėdamasis, kad, esant mažiau provokacijų, priepuoliai gali baigtis. Jie nesibaigė. Ir Reganos šauksmai sekino ją taip pat, kaip ir jos judesiai. Tačiau kraujo spaudimas laikėsi. Bet kiek ilgai? Karas atkakliai kovojo. O, Dieve, neleisk jai mirti! — kartojo jis mintyse. Neleisk jai mirti! Leisk jai užmigti! Leisk jai užmigti! Jis niekuomet nesuprato, kad jo mintys buvo malda, tik ši maldą nebuvo išklausyta.

Septintą valandą sekmadienio vakare Karas tylėdamas sėdėjo miegamajame šalia Merino, išsekęs ir iškankintas demono atakų, netvirto tikėjimo, nekompetentingumo, pabėgimų nuo motinos ieškant padėties visuomenėje. Ir Reganos. Jo klaidos. „Tau nereikėjo duoti jai libriumo“.

Kunigai ką tik užbaigė ritualo ciklą. Jie ilsėjosi klausydamiesi Reganos, dainuojančios „Panis Angelicus“. Jie nuolat buvo kambaryje. Vieną kartą Karas buvo išėjęs persirengti ir apsiskusti. Tačiau šaltyje buvo lengviau nemiegoti; šaltyje ir smarvėje, kuri nuo ryto pavirto į šlykštų sušvinkusios, supuvusios mėsos kvapą.

Karštligiškai žiūrėdamas į Reganą krauju pasruvusiomis akimis, Karas išgirdo, kad kažkas girgžtelėjo. Ir vėl. Jam markstantis. Ir tada jis suprato, kad šis garsas sklinda iš jo paties perdžiūvusių vokų. Jis pasisuko į Meriną. Tų ilgų valandų metu egzorcistas kalbėjo labai mažai: kartais apie kokią nors vaikystės istoriją, prisiminimus, menkniekius, istoriją apie antį, kurią jis vadino Klensi. Karas nerimavo dėl jo. Miego trūkumas. Demono išpuoliai. Jo amžiuje. Merinas užsimerkė ir nuleido smakrą ant krūtinės. Karas pažvelgė į Reganą, paskui sunkiai atsistojo ir priėjo prie lovos. Jis patikrino jos pulsą ir ėmė matuoti kraujo spaudimą. Vyniodamas juodą sfigmomanometro raištį ant rankos, jis nuolat mirksėjo, stengdamasis paryškinti regėjimo kontūrus.

— Šiandien Mirties diena, Dimi.

Kurį laiką jis negalėjo pajudėti jausdamas, lyg jo širdis nori išsprūsti iš krūtinės. Tada pažvelgė į akis, kurios buvo ne Reganos, o liūdnos ir priekaištingos. Jo motinos.

— Aš negera tau? Kodėl palieki mane mirti visiškai vieną, Dimi? Kodėl? Kodėl tu...

— Demienai!

Merinas tvirtai sugriebė jo ranką.

— Prašau, eikite ir dabar truputį pailsėkite, Demienai.

— Dimi, prašau! Kodėl tu...

Šarona įėjo pakeisti patalynę.

— Eikite ir dabar truputį pailsėkite, Demienai! — reikalavo Merinas.

Su gumulu gerklėje Karas apsisuko ir išėjo iš miegamojo. Pastovėjo koridoriuje, nusileido laiptais ir neryžtingai sustojo.

Kavos? Jis troško kavos, tačiau dar lakiau troško išsimaudyti po dušu, pasikeisti drabužius, nusiskusti.

Jis išėjo iš namo ir, perkirtęs gatvę, pasuko į jėzuitų bendrabutį. Įėjo. Užsiropštė į savo kambarį. O kai pažvelgė į lovą... Užmiršk dušą. Miegok. Pusvalandį. Jis jau buvo beimąs ragelį paskambinti į priimamąjį, kad jį pažadintų, kai telefonas suskambo.

— Klausau, — kimiai tarė jis.

— Tėve Karai, su jumis nori susitikti misteris Kindermanas.

Kurį laiką Karui užgniaužė kvapą, paskui jis silpnai atsakė:

— Pasakykite jam, kad aš išeisiu po minutės.

Padėjęs ragelį Karas pamatė ant rašomojo stalo „Camel“ pakelį. Priėjo buvo pritvirtintas Dajerio laiškelis. Lyg per miglą jis perskaitė:

Koplyčios klauptuose buvo rastas raktas į „Playboy“ klubą. Ar jis ne tavo? Gali reikalauti jo priimamajame.

Be jokios išraiškos Karas padėjo raštelį atgal, persivilko naujais drabužiais ir išėjo iš kambario, užmiršęs pasiimti cigaretes.

Priimamajame prie telefonų komutatoriaus jis pamatė Kindermaną, rūpestingai tvarkantį gėlių puokštę vazoje. Kai jis pasisukęs pamatė Karą, laikė rankoje rožinę kameliją.

— O, tėvas Karas! — nušvito Kindermanas.

Paskui jo veide šmėkštelėjo susirūpinimas, pamačius išsekusį jėzuito veidą. Jis greitai įkišo kameliją į vazą ir priėjo prie Karo.

— Jūs siaubingai atrodote! Kas atsitiko? Štai kas būna, kai be perstojo sukate ratus! Meskite šį įprotį! Klausykite, eime! — jis pačiupo Karą už alkūnės ir ištempė jį į gatvę. — Jūs turite laisvą minutę? — paklausė jis, kai jie ėjo pro paradines duris.

— Vargu, — sumurmėjo Karas. — Kas atsitiko?

— Noriu truputį pakalbėti. Man reikia patarimo, ir daugiau nieko, tik patarimo.

— Kam?

— Vieną minutę, — Kindermanas nuvijo mintis. — Paėjėkime truputį. Pakvėpuokime. Pasimėgaukime gamta, — jis paėmė jėzuitą už rankos ir vedė jį įstrižai Prospekto gatvės. — Štai, pažiūrėkite! Puiku! Nuostabu! — jis mostelėjo ant Potomako upės besileidžiančios saulės pusėn.

Priešais barą prie Trisdešimt šeštosios gatvės stovėjo Džordžtauno universiteto studentai, kalbomis ir juokais trikdė tylą. Vienas jų stipriai smogė kitam į petį, ir jie abu pradėjo draugiškai ristis.

— Ak, koledžas, koledžas, — liūdnai atsiduso Kindermanas ir linktelėjo galvą. — Aš niekad nesimokiau... bet aš norėčiau... — jis pamatė, kad Karas žiūri į saulėlydį. — Aš norėjau pasakyti, kad jūs tikrai labai blogai atrodote, — pakartojo jis. — Kas atsitiko? Jūs sergate?

„Kada Kindermanas prieis prie reikalo?“ — galvojo Karas.

— Ne, tik užsiėmęs, — atsakė jis.

— Tad mažiau dirbkite, — sunkiai atsiduso Kindermanas. — Mažiau. Jūs juk pats žinote. Beje, jūs matėte „Bolšoj Balet“ Votergeite?

— Ne.

— Ir aš nemačiau. Bet norėčiau pamatyti. Jos tokios grakščios... tokios žavingos!

Jie priėjo prie automobilių stovėjimo aikštelės sienos. Uždėjęs ant jos alkūnę, Karas pažvelgė į Kindermaną, kuris pasirėmęs liūdnai žvelgė į upę.

— Kas neduoda jums ramybės, leitenante? — paklausė Karas.

— Ak, tėve, — atsiduso Kindermanas. — Mane slegia vienas dalykas.

Karas trumpam pažvelgė į Reganos langą užrakintomis langinėmis.

— Profesinis?

— Na, iš dalies taip... bet tik iš dalies.

— Koks?

— Na, jis yra daugiau... — Kindermanas abejodamas sužvairavo. — Na, sakyčiau, jis yra daugiau dvasios dalykas... — seklys apsisuko ir atsilošė į sieną. Jis susiraukė, po to gūžtelėjo pečiais. — Paprasčiausiai nėra žmogaus, su kuriuo galėčiau apie ją pakalbėti, o ypač su mano kapitonu. Aš negalėčiau; Negalėčiau jam papasakoti. Todėl aš pagalvojau... — staiga jo veidas pagyvėjo. — Aš turėjau tetą... paklausykite, tai labai juokinga. Metai iš metų mano dėdė kėlė jai siaubą. Ji nė sykio neišdrįso jam prieštarauti. Neišdrįso pakelti balso. Niekados! Taigi tąsyk, kai ji už ką nors įširsdavo ant jo, — už bet ką, — iškart nubėgdavo į tualetą prie savo miegamojo ir ten tamsoje — jūs nepatikėsite — pati viena, tarp kabančių drabužių ir kandžių, ji keikdavosi — keikdavo mano dėdę gal apie dvidešimt minučių! Išsakydavo tai, ką ji mano apie jį! Tikrai! Ji rėkdavo! Paskui išeidavo, pasijausdavo geriau, prieidavo prie jo ir pabučiuodavo į skruostą. Kas tai, tėve Karai? Tai terapija ar ne?

— Tai labai gera terapija, — tarė Karas blyškiai šypsodamasis. — Ir dabar aš esu jūsų tualetas? Jūs tai norėjote pasakyti?

— Iš dalies taip, — tarė Kindermanas ir vėl nuleido akis. — Iš dalies. Bet kalbant rimtai, tėve Karai, — jis stabtelėjo, — ir tualetas turi kalbėti, — pridūrė jis.

— Gal turite cigaretę? — paklausė Karas. Jo rankos drebėjo.

Seklys nepatikliai pažvelgė į jį.

— Ar aš, būdamas tokios būklės, galiu rūkyti?

— Tikrai, negalima, — sumurmėjo Karas, pasiremdamas rankomis į sieną ir spoksodamas į jas. Liaukitės drebėjusios.

— Gydytojas! Neduok Dieve susirgti kokiose nors džiunglėse! Neduok Dieve atsidurti ten su jumis, o ne su Albertu Šveiceriu! Jūs vis dar gydote karpas varlėmis, daktare Karai?

— Rupūžėmis, — prislopintu balsu atsakė Karas.

— Šiandien jūs nejuokaujate, — susirūpino Kindermanas. — Kas nors ne taip?

Karas tylėdamas papurtė galvą.

— Pasakokite, — tyliai tarė jis.

Seklys atsiduso ir pažvelgė į upę.

— Aš sakiau... — sunkiai alsavo jis, trindamasis nykščiu kaktą.

— Aš sakiau... na, sakykime, aš tiriu bylą, tėve Karai. Žmogžudystę.

— Deningso?

— Ne ne, tai hipotetinė byla. Jūs nieko apie ją nežinote. Nieko. Visiškai nieko.

Karas linktelėjo.

— Tai atrodo kaip ritualinė žmogžudystė, — susimąstęs tęsė Kindermanas. Jis susiraukė ir iš lėto rinko žodžius. — Ir sakykime, kad tame name — hipotetiniame name — gyvena penki žmonės, ir vienas jų turi būti žudikas, — jis mostelėjo ranka, pabrėždamas šiuos žodžius. — Dabar aš tai žinau. Aš tai žinau — tai yra faktas, — jis stabtelėjo ir lėtai atsikvėpė. — Ir čia iškyla problema... Visi įkalčiai... na, jie rodo į vaiką, tėve Karai, mažą mergaitę, galbūt dešimties, dvylikos metų... vaiką; ji galbūt galėtų būti mano duktė, — jis žvelgė į upės krantinę. — Taip, aš žinau: tai skamba fantastiškai... juokingai... bet tai tiesa. Ir štai į šį namą, tėve, ateina kunigas — labai garsus kunigas — ir kadangi ši byla tik hipotetinė, tėve, aš sužinau iš savo taip pat hipotetinės dvasios, kad šis kunigas kartą yra išgydęs labai savotišką ligą. Ligą, kuri yra psichinė; beje, aš paminėjau šį faktą tik dėl įdomumo.

Tuo metu Karas pajuto, kad jo veidas papilkėjo.

— Be to, į šią ligą... įveltas satanizmas, taip pat... jėga... taip, milžiniška jėga. Ir ši... hipotetinė mergaitė, sakykime, galėtų... apsukti žmogaus galvą į kitą pusę, suprantate. Taip, ji galėtų, — dabar jis linksėjo galvą. — Taip... taip, ji galėtų. Dabar iškyla klausimas... — jis mįslingai susiraukė. — Matote... Matote, mergaitė už tai negali atsakyti, tėve. Ji yra pamišusi, — jis patraukė pečiais. — Ir ji juk vaikas! Vaikas! — jis papurtė galvą. — Ir vis dėlto ši liga, kuria ji serga... ji gali būti pavojinga. Ji gali dar ką nors užmušti. Kas žino? — jis vėl sušnairavo į upę. — Štai kokia problema. Ką daryti? Aš turiu galvoje, hipotetiškai. Užmiršti? Užmiršti ir tikėtis, kad ji, — Kindermanas patylėjo, — ji pasveiks, — jis išsitraukė nosinę. — Tėve, aš nežinau... aš nežinau, — jis išsišnypštė. — Tai baisus nuosprendis; siaubingas, — jis ieškojo švarios, nesuteptos nosinės dalies. — Siaubingas. Ir aš nenoriu būti tuo, kuris priims šį nuosprendį, — jis vėl išsišnypštė ir lengvai palietė šnervę. — Tėve, kaip reikėtų teisingausiai pasielgti tokiu atveju? Hipotetiškai? Kaip, jūsų manymu, būtų teisingiausia pasielgti?

Kurį laiką jėzuitas virpėjo iš nuobodaus, sunkaus pasipiktinimo jausdamas, kaip svoris griūva ant jo. Jis leidosi supančiojamas. Pažvelgė Kindermanui į akis ir tyliai atsakė:

— Aš perduočiau šį reikalą į autoritetingas rankas.

— Aš tikiu, kad dabar jos yra čia, — atsiduso Kindermanas.

— Taip... ir į jas aš viską perduočiau.

Jų žvilgsniai susikirto. Kindermanas įsikišo nosinę į kišenę.

— Taip... Taip, aš tikėjau, kad jūs tai pasakysite, — jis linktelėjo, tada pažvelgė į saulėlydį. — Koks gražus vaizdas, — jis atsitraukė rankovę ir pažvelgė į laikrodį. — Na ką gi, man reikia eiti, misis Kinderman vėl šauks „Vakarienė atšalo!“ — jis atsisuko į Karą. — Ačiū, tėve. Dabar aš jaučiuosi geriau, daug geriau. Beje, galėtumėte padaryti man paslaugą? Perduoti žinutę? Jei sutiksite žmogų, pavarde Engstriomas, pasakykite jam, na, kad Elvyra yra klinikoje, ji jaučiasi gerai. Jis supras. Jūs galėtumėte tai padaryti? Žinoma, jei sutiksite jį.

Karas suglumo. Paskui tarė:

— Žinoma, žinoma.

— Klausykite, mes juk galėtumėme nueiti į filmą kokį vakarą. A, tėve?

Jėzuitas nuleido akis ir sumurmėjo:

— Greit.

— „Greit“. Jūs kaip rabinas, kuris kalba apie mesiją: visuomet „greit“. Klausykite, padarykite man dar vieną paslaugą, tėve, — seklys atrodė smarkiai susirūpinęs. — Meskite trumpam šitą bėgiojimą ratais. Pradėkite vaikščioti. Lėtai. Gerai?

— Gerai.

Susikišęs rankas į kišenes, seklys nuolankiai pažvelgė į šaligatvį.

— Greit. Visuomet greit, — jis žengė žingsnį nuleidęs galvą, paskui uždėjo ranką ant jėzuito peties ir spustelėjo jį. — Eliją Kazan siunčia linkėjimų.

Kurį laiką Karas žiūrėjo, kaip seklys svirduliuoja gatve. Žiūrėjo su nuostaba, su meile, stebėdamasis širdies posūkių labirintais. Jis pažvelgė į viršų, kur virš upės kabojo rožine spalva nuplauti debesys, paskui į vakarus, kur jie plaukė į pasaulio kraštą, šviesdami silpnai, lyg prisimintas pažadas. Jis pridėjo kumštį prie lūpų ir pažvelgė žemyn į liūdesį, besiveržiantį iš gerklės į akies kraštelius. Jis laukė. Nedrįso dar kartą pažvelgti į saulėlydį. Pažvelgė į Reganos langą ir įėjo į namą.

Šarona įleido jį į vidų ir pasakė, kad pokyčių nėra. Rankose ji laikė dvokiančių skalbinių ryšulį. Ji atsiprašė:

— Man reikia nunešti juos žemyn, į skalbimo mašiną.

Jis žiūrėjo į ją. Pagalvojo apie kavą. Tačiau išgirdęs, kad demonas baisiai plūstasi ant Merino, ėmė lipti laiptais. Staiga prisiminė žinutę. Karlas. Kur jis? Jis atsisuko ir norėjo paklausti Šaroną, bet ši jau leidosi į rūsį. Lyg per rūką jis įžengė į virtuvę.

Karlo nebuvo. Tik Kris. Ji sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į... albumą. Suklijuotos nuotraukos. Iškarpos iš žurnalų. Parėmusios kaktą rankos dengė jos veidą.

— Atsiprašau, — švelniai tarė Karas. — Ar Karlas kambaryje?

Kris papurtė galvą.

— Aš išsiunčiau jį pirkinių, — kimiai sušnibždėjo ji. Karas išgirdo, kaip ji sušnarpštė. — Ten yra kavos, tėve, — sumurmėjo Kris. — Ji turėtų greit užvirti.

Karas pažvelgė į kavinuko lemputę. Išgirdo, kaip Kris atsistojo, ir atsisukęs pamatė, kaip ji greitomis sprunka pro jį, nusisukusi į šalį. Jis išgirdo drebantį „Atsiprašau“, ir ji išbėgo iš kambario.

Jo žvilgsnis nukrypo į albumą. Jis priėjo ir pažvelgė į jį. Slapčia fotografuotos nuotraukos. Jauna mergaitė. Jis pajuto aštrų skausmą supratęs, kad žiūri į Reganą, užpučiančią žvakutes ant kremu papuošto torto; su šortais ir sportiniais marškinėliais sėdinčią ant doko ir linksmai mojuojančią į fotoaparatą. Ant marškinėlių buvo kažkoks užrašas: TER.. Jis negalėjo įžvelgti.

Gretimame lape ant liniuoto popieriaus lapo vaiko rašysena buvo parašytas posmelis:

Vietoj paprasto molio Jei galėčiau paimti Pačius gražiausius daiktus,

Pavyzdžiui, vaivorykštę, debesis Ar paukštelio dainą,

Galbūt tada, brangioji mama,

Jei sudėčiau juos kartu,

Aš tikrai galėčiau nulipdyti tavo skulptūrėlę.

Po eilėraštuko: AŠ MYLIU TAVE! SU MOTINOS DIENA! Ir parašas pieštuku — Regi.

Karas užsimerkė. Jis negalėjo išvengti šio atsitiktinio susitikimo. Bejėgiškai nusisuko ir laukė, kol užvirs kava. Nuleidęs galvą, atsirėmė į bufetą ir vėl užsimerkė. Užmiršk! — pagalvojo jis, — viską užmiršk! Tačiau jis negalėjo užmiršti ir, klausantis verdančios kavos kliuksėjimo, jo rankos ėmė drebėti, gailestis staiga ir netikėtai peraugo į įniršį dėl ligos, dėl skausmo, dėl vaiko kančių ir kūno trapumo, dėl žiaurios ir negailestingos mirties korupcijos.

„Vietoj paprasto molio...“

Įniršis peraugo į sielvartą ir beviltišką žlugimą.

„...Pačius gražiausius daiktus... “

Jis negalėjo laukti kavos. Jis privalo eiti... jis privalo kažką daryti... kažkam padėti... bandyti...

Jis išėjo iš virtuvės. Praeidamas pro svetainę pažvelgė į vidų. Kris gulėjo ant sofos ir konvulsiškai verkė, o Šarona ramino ją. Jis nukreipė akis ir užkopė į viršų, išgirdo, kaip demonas įsiutęs plūdo Meriną:

„...būtum pralaimėjęs! Tu būtum pralaimėjęs, ir tu tai žinojai! T u niekšas, Merinai! Išpera! Grįžk! Grįžk ir...

Karas įžengė į kambarį.

„... Ar paukštelio dainą... “

Įėjęs į kambarį jis suprato, kad užmiršo apsivilkti megztinį. Pažvelgė į Reganą. Jos galva buvo nusukta į šoną, o demonas toliau plūdosi.

„... Pačius gražiausius... “

Jis lėtai priėjo prie kėdės, paėmė antklodę ir tik tada, visiškai išsekęs, pastebėjo, kad Merino nėra kambaryje. Eidamas prie Reganos pamatuoti kraujo spaudimo, jis vos neužkliuvo už jo. Gležnas ir nejudrus jis gulėjo kniūpsčias prie jos lovos. Sukrėstas Karas atsiklaupė. Apvertė jį. Pamatė melsvą veidą. Pačiupinėjo jo riešą. O tada skausmas ir sielvartas nudiegė jo kūną. Karas suprato, kad Merinas miręs.

— Šventas smirdaliau! Tu mirsi? Mirsi? Karai, išgydyk jį! — plūdosi demonas. — Sugrąžink jį ir leisk mums užbaigti, leisk mums...

Širdies išsekimas. Vainikinė arterija.

— O, Dieve, — suvaitojo Karas. — Dieve, ne! — jis užsimerkė, netikėdamas, praradęs viltį, papurtė galvą, paskui, užplūdus sielvartui, staiga stipriai smeigė nykščiu į pabalusį Merino riešą, lyg norėdamas išspausti iš jo kraujagyslių užgesusio gyvenimo dūžius.

— ...dievobaimingas...

Karas atsilošė ir giliai įkvėpė. Tada pastebėjo mažytes tabletes, išsibarsčiusias ant grindų. Jis paėmė vieną tabletę ir, atpažinęs ją, suprato, kad Merinas žinojo. Nitroglicerinas. Jis žinojo. Paraudusiomis ašarotomis akimis Karas pažvelgė į Merino veidą, „..eikite ir dabar truputį pailsėkite, Demienai“.

— Net kirmėlės neės tavo puvėsių, tu...

Karas išgirdo demono žodžius ir ėmė drebėti iš mirtino įniršio.

Neklausyk!

— ...homoseksualiste...

Neklausyk! Neklausyk!

Tamsi vena pritvinko ant Karo kaktos. Jis paėmė Merino rankas ir švelniai sudėjo jas kryžiaus ženklu. Demonas plūdosi:

— Dabar įstatyk penį į jo rankas! — dvokiančių seilių krūvelė žnektelėjo ant velionio akies. — Paskutinis ritualas, — tyčiojosi demonas.

Jis atkragino galvą ir žvėriškai nusižvengė.

Karas tylėdamas žiūrėjo į seiles. Jo akys išsprogo. Jis nejudėjo. Kunkuliuojantis kraujas neleido nieko girdėti. Lėtais, kampuotais judesiais, drebėdamas jis pakėlė išraudusį veidą, trūkčiojantį nuo paniekos ir įniršio spazmų.

— Tu, kalės vaike! — tylūs Karo žodžiai išsiliejo lyg lydytas plienas. — Tu, išpera! — nors jis nejudėjo, atrodė, kad jis atsitiesia, kaklo sausgyslės išsitempė kaip lynas. Demonas nustojo juoktis ir piktdžiugiškai žvelgė į jį. — Tu būtum pralaimėjęs, ir tu pralaimėjai! Tu visad pralaimi! — Regana aptėškė jį vėmalais. Jis nekreipė dėmesio. — Taip, tu gerai moki susidoroti su vaikais! — drebėdamas tęsė jis. — Mažomis mergaitėmis! Na, ką gi! Pažiūrėkime, kaip tau seksis su didesniais žmonėmis! Pirmyn! — jis pakėlė rankas, sulenktas kaip didžiulius kablius, ir lėtai pamojavo į save. — Pirmyn! Pirmyn, pralaimėtojau! Pabandyk manęs! Palik mergaitę ir paimk mane! Paimk mane! Įeik į...

Maždaug po minutės Kris ir Šarona viršuje išgirdo triukšmą. Jos buvo kabinete. Kris išverktomis akimis sėdėjo prie baro, o Šarona ruošė jai gėrimą. Kai dėjo degtinę ir toniką į barą, abi moterys pažvelgė į lubas. Smūgiai. Garsūs trenksmai į baldus. Į sienas. Paskui balsas... demono? Demono. Keiksmai. Ir kitas balsas. Besikaitaliojantis. Karo? Taip, Karo. Tik stipresnis. Gilesnis.

— Ne! Aš neleisiu tau jų kankinti. Tu nekankinsi jų! Tu eisi su...

Kris krūptelėjo nuo garsaus stiklo dūžio viršuje, ir ji su Šarona greitai puolė iš kabineto, užbėgo laiptais prie Reganos miegamojo, įsiveržė į vidų. Ant grindų, išplėštos iš vyrių, gulėjo langinės! O lango stiklas buvo sudaužytas į šipulius.

Susijaudinusios jos nuskriejo prie lango, ir bebėgdama Kris prie lovos pamatė Meriną, gulintį ant grindų. Ji sustingo. Paskui prišoko prie jo. Pasilenkė. Sukliko.

— O, Dieve, — suverkšleno ji. — Šarona! Šarona, eikš čia! Greitai, eik...

Šarona suklykė prie lango ir pasileido durų link. Kris pakėlė bekraujes akis.

— Šarona, kas yra?

— Tėvas Karas! Tėvas Karas!

Apimta isterijos ji išlėkė iš kambario. Kris atsistojo ir drebėdama pribėgo prie lango. Ji pažvelgė žemyn ir pajuto, kad jos širdis šoka iš kūno. Judrios M gatvės laiptų apačioje, tarp besibūriuojančios minios, gulėjo Karas.

Ji spoksojo apimta siaubo. Suparalyžiuota. Bandė pajudėti.

— Mama?

Silpnas, verkšlenantis vaikiškas balsas pasigirdo jai už nugaros. Kris nurijo ašaras. Negalėjo patikėti.

— Mama, kas atsitiko? Prašau! Prašau, ateik čia! Mama! Aš bijau! Aš...

Kris greitai atsisuko ir pamatė išsigandusias, maldaujamas akis. Ji verkdama pribėgo prie lovos.

— Regi! Mano vaikeli, mano vaikeli! O, Regi!

Apačioje Šarona puolė iš namo ir paklaikusi nulėkė į jėzuitų bendrabutį. Ji skubiai pasiprašė pas Dajerį. Šis greitai atėjo į priimamąjį. Ji viską papasakojo jam. Jis išbalo.

— Iškvietėte greitąją?

— O Dieve, aš visai nepagalvojau!

Dajeris greitai davė nurodymus komutatoriaus operatorei ir kartu su Šarona išbėgo iš bendrabučio. Perkirto gatvę. Nubėgo prie laiptų.

— Prašau, praleiskite mane! Praleiskite!

Stumdydamas į šalis žioplius, Dajeris išgirdo abejingumo litanijos murmesį:

— Kas atsitiko?

— Kažkoks vyrukas nukrito nuo laiptų.

— Jūs žinote...

— Turbūt girtas buvo. Matai vėmalus.

— Eime, o tai pavėluosime į...

Pagaliau Dajeris prasibrovė ir akimirką pajuto, kad jo širdis sustojo belaikiame širdgėlos išmatavime; erdvėje, kur įkvėpti oro buvo per daug skausminga. Karas gulėjo pasisukęs, ant nugaros, jo galva — didėjančio kraujo klano vidury. Jis žiūrėjo į tuštumą. Prasižiojęs. Dabar jo akys tylėdamos pakrypo į Dajerį. Sužibo gyvybe. Nušvito džiaugsmu. Kažkokiu maldavimu. Kažkuo svarbiu.

— Na, atgal! Visi atgal!

Policininkas. Dajeris atsiklaupė ir uždėjo lengvą, švelnią, glamonėjančią ranką ant sudaužyto, supjaustyto veido. Kiek daug žaizdų! Iš burnos nusidriekė kraujo srovelė.

— Demienai... — Dajeris stabtelėjo, norėdamas numalšinti drebulį gerklėje.

Akyse jis matė silpną, nekantrų švytėjimą, draugišką maldavimą. Jis pasilenkė arčiau.

— Tu gali kalbėti?

Karas lėtai ištiesė ranką ir sugriebė Dajerio riešą. Žiūrėdamas jam į akis, jis spustelėjo riešą. Trumpam spustelėjo.

Dajeris nugalėjo ašaras. Jis pasilenkė dar arčiau ir pridėjo burną prie Karo ausies.

— Ar nori dabar atlikti išpažintį, Karai?

Spustelėjimas.

— Ar tu gailiesi dėl visų savo gyvenimo nuodėmių ir dėl visagalio Dievo įžeidimų?

Spustelėjimas.

Dabar Dajeris atsilošė ir, lėtai brėždamas kryžiaus ženklą virš Karo, tarė nuodėmių atleidimo žodžius:

— Ego te absolvo... 24

Didžiulė ašara nuriedėjo iš Karo akies krašto, ir dabar, baigdamas atleidimą, Dajeris juto stipresnius, nuolatinius savo riešo spusčiojimus.

— ...in nomine P atris, et Filii, et Spiritus sancti. Amen. 25

Dajeris pasilenkė ir pridėjo lūpas prie Karo ausies. Palaukė.

Nurijo gumulą gerklėje. Sumurmėjo:

— Ar tu?..

Jis stabtelėjo. Jo riešo suspaudimas staiga susilpnėjo. Jis pakėlė galvą ir pamatė akis — pilnas ramybės, pilnas kažko kito: lyg paslaptingo džiaugsmo, pasibaigus tam, ko troško širdis. Akys vis dar žiūrėjo. Tik ne į šį pasaulį. Ne į jį.

Dajeris lėtai ir švelniai užmerkė jo akis. Tolumoje pasigirdo greitosios pagalbos mašinos kaukimas.

— Sudiev... — jis negalėjo užbaigti sakinio.

Nuleido galvą ir ėmė verkti.

Greitosios pagalbos mašina atvyko. Jie paguldė Karą ant neštuvų. Įkėlė jį į mašiną, o Dajeris įlipo į vidų ir, atsisėdęs šalia jauno gydytojo, paėmė Karo ranką.

— Dabar jūs jam niekuo nepadėsite, tėve, — švelniu balsu tarė jaunasis gydytojas. — Neskaudinkite sau širdies. Nevažiuokite.

Dajeris žvelgė į randuotą, sudraskytą veidą. Jis papurtė galvą.

Jaunasis gydytojas pažvelgė pro kabinos duris, kur kantriai sėdėjo vairuotojas. Jis linktelėjo. Mašinos durys girgžtelėjo ir užsidarė.

Priblokšta Šarona stovėjo ant šaligatvio ir žvelgė į nuvažiuojančią mašiną. Kažkas iš stebėtojų sumurmėjo:

— Kas atsitiko?

— Velnias žino, drauguži. Kas žino?

Greitosios pagalbos sirena drebino naktį virš upės, kol vairuotojas prisiminė, kad laikas nebeturi prasmės. Jis išjungė sireną. Upė vėl ėmė ramiai tekėti, plaudama nuožulnų krantą.