.I.

PRADŽIA

1

Lyg trumpas neišvengiamas sprogstančių saulių plykstelėjimas, kurį aklų žmonių akys vos geba užfiksuoti, siaubo pradžia praėjo beveik nepastebimai; išties, vėliau vykusiame košmare ji buvo užmiršta ir galbūt visiškai nesusieta su siaubu. Sunku spręsti.

Tai buvo mūrinis nuomojamas namas. Slogus. Ankštas. Apaugęs gebenėmis. Džordžtaune, Vašingtone. Už gatvės buvo Džordžtauno universitetui priklausantis teritorijos pakraštys; gale — status pylimas, besiremiantis į judrią M gatvę, o už jos — purvinas Potomakas. Ankstyvą balandžio pirmosios rytą name buvo tylu. Kris Makneil, pasirėmusi lovoje, vartė savo vaidmens žodžius rytojaus filmavimui, jos duktė Regana miegojo koridoriaus gale esančiame kambaryje, o apačioje, prie indų sandėliuko, miegojo vidutinio amžiaus namų prižiūrėtojai — Vili ir Karlas. Maždaug be penkių pusė pirmos Kris pakėlė akis nuo scenarijaus ir sumišusi suraukė antakius. Ji išgirdo beldimo garsus. Jie buvo keisti. Duslūs. Gilūs. Ritmiški. Svetimas kodas, barbenamas mirusio žmogaus.

Juokinga.

Ji truputį pasiklausė, tada nuvijo šią mintį, bet beldimas nesiliovė ir ji negalėjo susikaupti. Ji tėškė scenarijų ant lovos.

Jėzau, jis mane nervina!

Ji atsikėlė ir nutarė išsiaiškinti.

Kris išėjo į koridorių ir apsižvalgė. Atrodo, beldimas sklido iš Reganos miegamojo.

Ką ji daro?

Jai kiūtinant koridoriumi, beldimas darėsi garsesnis ir greitesnis, bet atidarius duris ir įžengus į kambarį, jis staiga nutilo.

Velniava!

Jos vienuolikmetė gražuolė miegojo, tvirtai apglėbusi didelį medžiaginį apvaliaakį meškėną. Nusitrynusį ir nublukusį nuo ilgų mylavimo metų, nuo lipšnių, karštų ir drėgnų bučinių.

Kris patyliukais priėjo prie jos lovos ir pasilenkusi sušnibždėjo:

— Regi? Tu miegi?

Kvėpavimas lygus. Sunkus. Gilus.

Kris apžvelgė kambarį. Iš koridoriaus sklindanti blyški šviesa blanko ir dužo į Reganos piešinius, Reganos skulptūrėles, kitus medžiaginius gyvūnus.

Gerai, Regi. Tavo motinai vaidenasi. Sakykim, kad tai „Melagių dienos“ pokštas.

Ir vis dėlto Kris jautė, kad ji taip negalėtų elgtis. Mergaitė iš prigimties buvo kukli ir drovi. Tad kas buvo šis apgavikas? Mieguista sąmonė, įsakanti barškėti vandentiekio ar šildymo vamzdžiams. Kartą Butano kalnuose ji ištisas valandas nenuleido akių nuo budistų vienuolio, prigludusio prie žemės meditacijos metu. Pagaliau jai pasirodė, kad ji mato jį sklandantį ore. Galbūt. Kam nors pasakodama šią istoriją ji visuomet pridurdavo „galbūt“. Ir galbūt jos sąmonė, ši nenuilstanti iliuzijų ir tikrovės vienytoja, pati sukūrė šiuos garsus.

Nesąmonė! Aš girdėjau juos!

Staiga ji žvilgtelėjo į lubas. Štai kur! Negarsus krebždenimas.

Dėl Dievo meilės, tai žiurkės pastogėje! Žiurkės!

Ji atsiduso. Štai kas. Ilgauodegės. Šliopt, šliopt. Ji pasijuto keistai nurimusi. Ir tada pajuto šaltį. Kambaryje. Jis buvo ledinis.

Ji nutipseno prie lango. Patikrino jį. Uždarytas. Palietė radiatorių. Karštas.

Negali būti!

Sumišusi ji priėjo prie lovos ir palietė Reganos skruostą. Jis buvo švelnus kaip mintis ir apibertas šiltais prakaito lašeliais.

Tikriausiai aš sergu!

Ji pažiūrėjo į savo dukterį, jos užriestą nosytę ir strazdanotą veiduką, tada nejučiomis pasilenkė virš lovos ir pabučiavo jos skruostuką.

— Aš tave myliu, — sušnibždėjo ji ir grįžo į savo kambarį, kur jos laukė lova ir scenarijus.

Kurį laiką Kris mokėsi. Tai buvo filmo „Misteris Smitas važiuoja į Vašingtoną“ perdirbta muzikinė komedija. Nauja antraeilė siužetinė linija buvo susijusi su maištu universitete. Kris vaidino pagrindinį vaidmenį — psichologijos mokytoją, prisidėjusią prie maištininkų. Ji nekentė šios scenos. Ji kvaila! Ši scena visiškai kvaila! Nors ir neišsprususi, jos sąmonė niekuomet šūkių netapatino su teisybe, todėl lyg smalsi neišmanėlė negailestingai knaisiojosi žodžių krūvoje, norėdama rasti blizgančią, paslėptą tiesą. Todėl, jos nuomone, maišto priežastis buvo kvaila. Joje nebuvo jokios prasmės. Įdomu, iš kur ji atsirado? Bedugnė tarp kartų? Idiotiška! Man trisdešimt dveji. Tai paprasčiausiai kvaila, viskas taip!..

Nusiramink. Dar vieną savaitę.

Jie jau baigė vidaus scenas Holivude. Liko tik kelios lauko scenos Džordžtauno universiteto teritorijoje. Jas pradės filmuoti rytoj. Dabar Velykų atostogos, todėl studentai išvažinėję.

Ją apėmė miegas. Vokai pasunkėjo. Ji atsivertė keistai nuplėštą puslapį. Suglumusi šyptelėjo. Jos režisierius iš Anglijos. Būdamas labai susinervinęs, jis mėgdavo drebančiomis rankomis nuplėšti siaurą bet kokio lapo juostelę ir kramtyti ją, centimetras po centimetro, kol burnoje nesusidarydavo visas gniužulas.

Mielasis Burkas.

Ji nusižiovavo, tada švelniai pažvelgė į savo scenarijaus kraštelį. Lapai atrodė apgraužti. Ji prisiminė žiurkes. Šie maži velniūkščiai tikrai gabūs muzikai. Reikia neužmiršti pasakyti Karlui, kad jis rytą paspęstų spąstus.

Pirštai nusviro. Scenarijus išslydo. Ji leido jam nukristi. Kvailas. Jis kvailas. Nevikri ranka užčiuopė šviesos jungiklį. Štai. Ji atsiduso. Minutėlę gulėjo nejudėdama, lyg užmigusi, paskui tingiai nuspyrė antklodę. Neįprastai karšta. Rasos migla švelniai ir tyliai prigludo prie lango stiklo.

Kris miegojo. Ji sapnavo svaiginamą mirtį, mirtį, lyg ji būtų dar nepatirta, o tuo tarpu kažkas skambėjo; ji duso, tirpo, slydo į tuštumą. Mintyse sukosi Manęs nebus, aš mirsiu, aš nebūsiu, amžių amžius, o, Tėte, neleisk jiems, neleisk jiems to daryti, neleisk, kad aš visuomet būčiau niekas ir tirpo, skleidėsi, skambėjo, ir skambėjo...

Telefonas!

Ji pašoko. Širdis daužėsi, kūnas nejautė svorio, ranka skriejo prie skambančio telefono. Ji pakėlė ragelį. Režisieriaus asistentas.

— Brangioji, šeštą grimavimo kambaryje.

— Gerai.

— Kaip jautiesi?

— Jei aš nueisiu į vonią ir ji nesudegs, tai tikiuosi, kad viskas bus gerai.

Jis sukikeno.

— Iki pasimatymo.

— Taip, ačiū tau.

Ji padėjo ragelį. Kurį laiką sėdėjo nejudėdama ir galvojo apie sapną. Sapną? Greičiau mintį pusiau per miegus. Tas baisus aiškumas. Kaukolės švytėjimas. Nebūtis. Negrįžtamumas. Ji negalėjo to įsivaizduoti. Dieve, to negali būti!

Ji svarstė. Pagaliau nuleido galvą. Bet taip yra.

Nuėjo į vonią, apsivilko chalatą ir greitai nutipseno į virtuvę, kur keptuvėje čirškėjo gyvybę teikianti kiauliena.

— Labas rytas, misis Makneil.

Žilaplaukė, išsekusi, su mėlynais maišeliais po akimis Vili, spaudžianti sultis iš apelsinų. Kalba, kaip ir Karlas, — su šveicarišku akcentu. Ji nusišluostė rankas į popierinį rankšluostį ir pajudėjo viryklės link.

— Aš pati, Vili.

Visuomet jautri Kris pastebėjo išvargusį Vili žvilgsnį ir, kai ši suniurnėjusi vėl pasisuko prie plovyklės, aktorė įsipylė kavos ir atsisėdo prie pusryčių stalo. Pažiūrėjusi į lėkštę, švelniai nusišypsojo. Rausva rožė. Regana. Angelėlis. Daugelį rytų, kai Kris dirbdavo, Regana tyliai išlipdavo iš lovos, nueidavo į virtuvę, padėdavo gėlytę ir užmiegotomis akimis apgraibomis grįždavo į savo lovą. Kris papurtė galvą. Liūdnai, svajingai; ji vos nepavadino jos Gonerile. Na taip, žinoma. Pasirenk blogiausiam. Ji tyliai nusijuokė iš prisiminimų. Gurkštelėjo kavos. Kai jos žvilgsnis vėl užkliuvo už rožės, ją vėl apėmė liūdesys, didelės žalios akys pasimetė tuščiame veide: ji prisiminė kitą gėlę. Sūnų. Džemį. Jis mirė labai seniai, kai jam buvo tik treji, o Kris buvo labai jauna ir niekam nežinoma Brodvėjaus choristė. Vėliau ji prisiekė, kad daugiau niekad taip nesielgs, kaip su Džemiu, kaip su jo tėvu Hovardu Makneilu. Ji greitai nukreipė žvilgsnį nuo rožės ir, kai mirties vizija išnyko virš garuojančios kavos, užsidegė cigaretę. Vili atnešė sulčių, ir Kris prisiminė žiurkes.

— Kur Karlas? — paklausė ji tarnaitę.

— Aš čia, ponia!

Karlas lanksčiai kaip katinas išniro iš indų sandėliuko. Įtaigus. Pagarbus. Veiklus. Susilenkęs. Tvirtai prispaudęs servetėlę prie kaklo, kurį besiskusdamas įsipjovė.

— Taip? — jis priėjo prie stalo.

Raumeningas. Spindinčios akys. Vanagiška nosis. Plika galva.

— Klausyk, Karlai, pas mus palėpėje yra žiurkių. Surask keletą spąstų.

— Ten yra žiurkių?

— Aš taip ir sakau.

— Tačiau pastogė švari.

— Gerai, tada ten atsirado svarių žiurkių!

— Jokių žiurkių ten nėra.

— Karlai, šiąnakt aš jas girdėjau, — kantriai ir tvardydamasi tarė Kris.

— Gal tai vandentiekis, — nenusileido Karlas. — Gal lentos.

— Gal žiurkės! Nupirk tuos nelaimingus spąstus ir liaukis ginčytis!

— Taip ponia! — jis suskubo. — Aš einu!

— Ne, ne dabar, Karlai! Visos parduotuvės uždarytos!

— Jos uždarytos! — suūžė Vili.

— Aš paieškosiu.

Jis išėjo.

Kris ir Vili persimetė žvilgsniais, tada Vili papurtė galvą ir grįžo prie kiaulienos. Kris gurkštelėjo kavos. Keistas. Keistas žmogus. Kaip ir Vili daug dirbantis, labai lojalus. Santūrus. Ir vis dėlto turėjo kažkokį bruožą, kuris vertė ją nepatogiai jaustis. Kas tai buvo? Jo subtilus įžūlumas? Nepaklusnumas? Ne. Kažkas kita. Kažkas, ką sunku apibrėžti. Ši pora jau gyvena pas ją beveik šešerius metus, o Karlas vis dar su kauke — vaikščiojantis, kvėpuojantis, neiššifruotas hieroglifas, vykdantis pavedimus nesavomis kojomis. Tačiau už kaukės kažkas judėjo, ji girdėjo lyg sąmonė tiksintį mechanizmą. Kris užgesino cigaretę. Lauko durys girgždėdamos atsidarė, paskui užsidarė.

— Jos uždarytos, — suniurnėjo Vili.

Kris užkrimto kiaulienos, tada grįžo į savo kambarį. Apsivilko megztinį ir sijoną. Ji pažvelgė į veidrodį ir išdidžiai įsispoksojo į savo trumpus rudus plaukus, kurie visad atrodė lyg sušiaušti, į netikėtai išryškėjusias strazdanas mažame nušveistame veidelyje; paskui sužvairavo akimis ir idiotiškai išsišiepė. Sveika, nuostabioji kaimynėle! Ar galėčiau pakalbėti su tavo vyru? Tavo mylimuoju? Tavo sąvadautoju? Ak, tavo sąvadautojas prieglaudoje? Kokia nelaimė! Ji parodė sau liežuvį. Tada paniuro. O Dieve, koks gyvenimas! Ji pasiėmė perukų dėžę ir nusileido laiptais į medžiais apsodintą gatvę.

Trumpam sustojo priešais savo namą ir godžiai kvėpė ryto vėsą. Ji pažiūrėjo į dešinę. Prie namo seni akmeniniai laiptai stačiai nėrė į žemai apačioje nusitiesusią M gatvę. Truputį toliau buvo viršutinis įvažiavimas į mašinų stovėjimo pastatą, kuriame anksčiau buvo laikomi tramvajai, — nutolusį pastatą su čerpių stogu, rokoko stiliaus bokšteliais, senovinėmis plytomis. Kris ilgesingai žvelgė į jį. Maloni. Maloni gatvė. Po galais, kodėl man nepersikėlus? Bet namas? Pradėti gyventi? Kažkur pradėjo skambėti varpas. Ji žvilgtelėjo į tą pusę, iš kur sklido garsas. Džordžtauno universiteto bokšto laikrodis. Melancholiškas rezonansas suaidėjo virš upės, suvirpėjo, nugrimzdo per jos išvargusią širdį. Ji nužingsniavo darbo link, šiurpios šarados link, niekų prikimštos, groteskiškos pinigų imitacijos link.

Kris įėjo pro pagrindinius priekinius teritorijos vartus ir jos depresija apslopo; vėliau dar labiau atbėgo, kai ji pažvelgė į priekabose įrengtų persirengimo kambarių eilę, išsirikiavusią palei kelią prie pietinės sienos; o apie aštuntą valandą, kai prabrėško diena, ji jau jautėsi savame kailyje — pradėjo ginčytis dėl scenarijaus.

— Eė, Burkai? Nagi pažiūrėk į šitą nesąmonę!

— Žiūrėk tu man, tu iš tikrųjų turi scenarijų! Labai malonu!

Žemaūgis režisierius Burkas Deningsas, nuo įtampos trūkčiojant kairei akiai, kurioje spindėjo vaikiškas išdykumas, drebančiais pirštais lyg chirurgas atriekė siaurą juostelę nuo jos scenarijaus lapo.

— Truputį pakramsnosiu, — sukikeno jis.

Jie stovėjo aikštelėje priešais administracijos pastatą, apsupti aktorių, šviesų, technikų, statistų ir lagaminų. Šen bei ten pievelėje buvo išsibarstę žiūrovai, kurių daugumą sudarė Jėzuitų fakulteto dėstytojai. Buvo ir daugybė vaikų. Nuobodulio apimtas operatorius vartė Daily Variety. Deningsas įsikišo popierių į burną ir vėl sukikeno; iš jo burnos silpnai tvokstelėjo rytinio džino smarvė.

— Taip, man baisiai malonu, kad tu gavai scenarijų.

Geraširdiškas ir neatsparios dorovės režisierius, persiritęs į šeštą dešimtį, kalbėjo su nuostabiai ryškiu anglišku akcentu, o jo kalba buvo tokia glausta ir tiksli, kad net patys nešvankiausi keiksmai atrodė elegantiški. Išgėręs jis nuolat turėjo kovoti su savimi, kad neperžengtų šiurkštumo ribos.

— Nagi, pasakyk man, vaikeli, kas yra? Kas ne taip?

Pagal scenarijų mitinio koledžo dekanas turėjo kreiptis į susirinkusių studentų minią, norėdamas numalšinti pavojų keliantį protestą. Tada Kris turėjo užbėgti laiptais į aikštelę, išplėšti garsiakalbį dekanui iš rankų ir, parodžius ranka į pagrindinį administracijos pastatą, sušukti: „Nugriaukime jį!“

— Paprasčiausiai čia nėra jokios prasmės, — tarė Kris.

— Na, viskas juk labai paprasta, — sumelavo Deningsas.

— Burkai, kokio galo jiems reikia nugriauti tą pastatą? Kodėl?

— Tu juokiesi iš manęs?

— Ne, aš klausiu „kodėl“?

— Brangioji, todėl, kad jis ten yra!

— Scenarijuje?

— Ne, ant žemės!

— Burkai, vis tiek čia nėra jokios prasmės. Ji paprasčiausiai taip nedarytų.

— Darytų.

— Ne, nedarytų.

— Gal iškviesti rašytoją? Man atrodo, jis dabar Paryžiuje.

— Slepiasi?

— Dulkinasi!

Jo klastingos akys sužibėjo lyg du pinigėliai. Šis žodis buvo ištartas nepriekaištingu balsu ir ryžtingai užbaigė ginčą. Kris juokdamasi susmuko jam ant pečių.

— Po velniais, Burkai, tu nepakeičiamas.

— Taip, — šį kartą jo balsas skambėjo kaip Cezario, trečią kartą kukliai atsisakančio karūnavimo. — Taigi gal mes pratęsime darbą?

Kris negirdėjo. Ji paslapčia žvelgė į šalimais stovintį jėzuitą, norėdama suprasti, ar jis išgirdo keiksmą. Tamsus, raukšlių išvagotas, randuotas lyg boksininko veidas. Per keturiasdešimt metų. Akyse kažkoks liūdesys, skausmas, tačiau į ją jos žvelgė šiltai ir raminamai. Jis girdėjo. Jis šypsojosi. Paskui pažvelgė į laikrodį ir nuėjo.

— Taigi sakau, gal tęsiame darbą?

Ji pasisuko, akimis sekdama jėzuitą.

— Taip, žinoma, Burkai, pradėkime darbą.

— Ačiū Dievui.

— Ne, palauk.

— Na, kas dar?

Kris pasiskundė dėl paskutinės šios scenos replikos. Ji jautė, kad kulminacija turi būti jos žodžiai, o ne bėgimas pro pastato duris iškart pasakius juos.

— Bėgimas nieko neprideda, — tarė Kris, — tai kvaila.

— Taip, mieloji, tai kvaila, kvaila, — nuoširdžiai sutiko Burkas, — bet redaktorius reikalauja, kad viskas būtų būtent taip, — tęsė jis. — Taigi mes taip ir darome. Supranti?

— Ne, nesuprantu.

— Ne, žinoma, tu nesupranti. Tai kvaila. Matai, kadangi kita scena, — sukikeno jis, — prasideda tuo, kad Džedas įeina pas mus pro anas duris, redaktorius yra visiškai įsitikinęs, kad prieš tai esanti scena turi baigtis tavo išėjimu pro tas duris.

— Tai kvaila.

— Na žinoma, tai kvaila! Tai mėšlas! Paprasčiausiai tai šlykštus, dvokiantis mėšlas! Kodėl mums neišmetus šio epizodo ir neleidus man sutvarkyti paskutinės scenos? Turėtų išeiti labai gera košė.

Kris nusijuokė. Ji sutiko. Burkas pažvelgė į redaktorių, kuris buvo žinomas kaip karštakošis egoistas, mėgstantis tuščiai pasiginčyti. Jis buvo užsiėmęs su operatoriumi. Režisierius lengviau atsiduso.

Laukdama pievelėje laiptų apačioje, kol bus įjungtos visos šviesos, Kris žvelgė į Deningsą, kuris dar kartą nešvankiai kreipėsi į niekuo nekaltą lagaminą. Tada jo veidas prašviesėjo.

Atrodė, kad jis mėgaujasi savo ekscentriškumu. Tačiau Kris žinojo, kad tam tikrais momentais begerdamas jis gali staiga įniršti, o jei tai atsitiktų trečią ar ketvirtą valandą nakties, tai galėtų paskambinti vadovaujantiems asmenims ir piktai iškoneveikti juos dėl niekniekių. Kris prisiminė vienos studijos šefą, kurio visas įžeidimas — tai draugiška pastaba ekranizacijos metu, kad Deningso marškinių rankogaliai buvo truputį nusidėvėję. Į tai Deningsas „draugiškai“ atsakė skambučiu maždaug trečią valandą nakties ir pavadino jį „smirdančiu ožiu“, kurio tėvas buvo „daugiau nei tik apsimetantis kvailys“. Kitą dieną jis dėdavosi buvęs užpultas amnezijos priepuolio ir švytėdavo iš malonumo, kai įžeistieji smulkmeniškai pasakodavo, ką jis naktį jiems padaręs. Žinoma, ką reikėjo, jis prisimindavo. Kris šyptelėjo prisiminusi tą naktį, kai jis, apimtas beprotiško ir džino apsemto įniršio, nusiaubė daugybę studijos kontorų, o vėliau, kai jam prieš nosį buvo pakištos „Polaroido“ nuotraukos ir išsamus padarytos žalos sąrašas, viską atmetė: „Akivaizdi klastotė, žala buvo gerokai didesnė!“ Kris netikėjo, kad Deningsas yra beviltiškas alkoholikas; jis gėrė todėl, kad visi šito iš jo tikėjosi. Jis buvo vaikščiojanti legenda.

Taip, — pamanė ji, — turbūt tai vienas nemirtingumo būdų.

Ji pasisuko ir per petį pažvelgė į nusišypsojusį jėzuitą. Matė tolumoje — liūdną, nuleidusį galvą, lyg vienišą tamsų debesį, ieškantį lietaus.

Ji niekuomet nemėgo kunigų. Jie tokie įsitikinę savo tiesa. Tokie saugūs. Tik ne šis...

— Kris, pasirengusi? — Deningso balsas.

— Taip, pasirengusi.

— Gerai, visiška tyla! — režisieriaus pavaduotojas.

— Kamera! — šūktelėjo Burkas.

— Greitis!

— Pradedam!

Skambant pritarimo šūksniams, Kris užbėgo laiptais. Deningsas stebėjo ją svarstydamas, kas toptels jai į galvą. Ji per greitai baigė ginčytis. Jis reikšmingai pažvelgė į dialogų repetitorių, kuris paklusniai atslinko prie jo ir ištiesė atverstą scenarijų — taip pagyvenęs diakonas paduoda savo kunigui katalikų mišiolą iškilmingų mišių metu.

Saulė tai užlįsdavo už debesų, tai išnirdavo, o jie vis dirbo. Bet apie ketvirtą valandą drumzlini debesys gausiai aptraukė dangų, ir režisieriaus asistentas atsisveikino su grupe iki rytojaus.

Kris ėjo namo. Ji buvo pavargusi. Trisdešimt šeštosios ir O gatvių sankryžoje ji pasirašė autografą senyvam italui, kuris pasveikino ją nuo savo bakalėjos parduotuvės slenksčio! Ant rudo popierinio maišelio ji užrašė savo pavardę ir „Nuoširdžiausi linkėjimai“. Prieš pereidama gatvę ji pažvelgė į katalikų bažnyčią, stovinčią kitoje sankryžos pusėje. Šiaip ar taip, šventa vieta. Pilna jėzuitų. Kažkur ji buvo girdėjusi, kad Džonas F. Kenedis čia vedė Džeki, čia meldėsi. Ji stengėsi tai įsivaizduoti: Džonas F. Kenedis tarp iškilmingų šviesų ir dievobaimingų senučių; Džonas F. Kenedis palinkęs maldoje; Aš tikiu... sumažėjusia mūsų su rusais santykių įtampa; Aš tikiu, aš tikiu... Apolonu IV, paskendusiu rožinių barškėjime; Aš tikiu... prisikėlimu ir amžinuoju gyvenimu...

Taip, taip. Tai gobšuolis.

Ji akimis palydėjo alaus sunkvežimį, kuris, žadėdamas vėsius ir svaigius malonumus, lėtai pradardėjo gatve.

Ji perėjo gatvę. Kris, einančią O gatve, už pradžios mokyklos salės pralenkė kunigas, susikišęs rankas į nailoninės, vėjo neprapučiamos striukės kišenes. Jaunas. Labai įsitempęs. Nesiskutęs. Vėliau jis pasuko į dešinę — prie bažnyčios kiemo.

Kris stabtelėjo ir smalsiai stebėjo jį, einantį link kotedžo su baltais karkasais. Senos perdengtos durys girgždėdamos atsidarė, ir jose išdygo kitas kunigas. Jis atrodė paniuręs ir labai susinervinęs. Linktelėjo jaunajam vyriškiui ir, nuleidęs akis, nuskubėjo prie durų, vedančių į bažnyčią. Kotedžo durys dar kartą atsivėrė iš vidaus. Dar vienas kunigas. Jis buvo panašus į... Nagi, iš tikrųjų! Tai tas pats, kuris nusišypsojo, kai Burkas tasakė „Dulkinasi“! Tik šį kartą jis buvo niūrus kaip kapas. Jis tyliai pasveikino naujai atvykusį, švelniai ir tėviškai uždedamas ranką jam ant peties. Įsivedė jį į vidų, o durys cyptelėjo ir lėtai užsidarė.

Kris žvelgė į savo batus. Buvo susimąsčiusi. Žinoma procedūra! Įdomu, ar jėzuitai eina išpažinties?

Silpnai sudundėjo griaustinis. Ji pažvelgė į dangų. Ar lis?.. Prisikėlimas...

Taip, taip. Žinoma. Kitą antradienį. Tolumoje sužaibavo. Nešauk mūsų, vaikeli, mes patys jus pašauksime.

Ji pasistatė palto apykaklę ir nužingsniavo. Turbūt lis kaip 1 kibiro.

Netrukus ji buvo namie. Nuskubėjo į vonią, paskui pasuko ; virtuvę.

— Sveika, Kris, kaip sekėsi?

Prie stalo sėdėjo graži dvidešimtmetė blondinė. Šarona Spenser. Žvali. Iš Oregono. Jau trejus metus ji buvo Reganos mokytoja ir Kris sekretorė.

— Aa, ta pati nesąmonė, — Kris nuslinko prie stalo ir pradėjo naršyti laiškus. — Kas nors įdomaus?

— Ar norėtum kitą savaitę papietauti Baltuosiuose Rūmuose?

— Tiesiog nežinau. Ką tu veiki?

— Valgau saldainius, kol pasidarys bloga.

Kris sukikeno.

— Beje, kur Regi?

— Apačioje, žaidimų kambaryje.

— Ką veikia?

— Lipdo skulptūrėles. Man atrodo, ji daro paukštelį. Tau.

— Taip. Man reikia paukščiuko, — sumurmėjo Kris. Ji priėjo prie viryklės ir įsipylė puodelį kavos. — Tu juokavai dėl tų pietų? — paklausė ji.

— Žinoma, ne, — atsakė Šarona. — Jie bus ketvirtadienį.

— Didelė puota?

— Ne, kiek suprantu, penki ar šeši žmonės.

— Nejau?!

Ji buvo patenkinta, bet nenustebusi. Visi stengėsi sudaryti jai kompaniją: vežikai, poetai, profesoriai, karaliai. Kuo ji taip traukė juos? Gyvenimu? Kris atsisėdo prie stalo.

— Kaip sekasi pamokos?

Šarona suraukė antakius ir prisidegė cigaretę.

— Vėl blogai su matematika.

— Nejau? Che, tai juokinga.

— Aš žinau, tai jos mėgstamiausias dalykas, — tarė Šarona.

— A, ta „naujoji matematika“. Dieve, aš taip pat negalėčiau persėsti į naujus ratus, jei...

— Sveika, mamyte!

Ji bėgo pro duris ištiesusi laibas rankutes. Plaukų uodegytė surišta raudona juostele. Švelnus, švytintis, strazdanotas veidelis.

— Sveika, mano neklaužada!

Spindėdama iš džiaugsmo, Kris tvirtai pagavo ją į glėbį, prispaudė prie savęs ir karštai išbučiavo mergaitės skruostus.

Ji negalėjo sulaikyti savo meilės prasiveržimo. Mm, mm, mm. Dar keletas bučinių. Tada atsitraukė ir pažvelgė jai į veidą.

— Ką šiandien veikei? Ką nors nuostabaus?

— A, visokius niekus.

— Kokius visokius niekus?

— Na, žinoma, aš mokiausi, — ji užsiropštė ant mamos kelių ir švelniai siūbavo pirmyn atgal.

— Taaaip.

— Aš piešiau.

— Ką tu piešei?

— Nagi gėlytes. Saulutes. Tik ryškiai raudonas. Paskui... Na žinoma! Tas arklys! — staiga jos akys išsiplėtė. — Tas žmogus turėjo arklį, žinai, prie upės. Mamyte, mes vaikštinėjome, vaikštinėjome ir tada atėjo tas arklys! Jis buvo toks gražus! Mamyte, tau reikėjo jį pamatyti; o tas žmogus leido man ant jo pasėdėti! Vos ne visą minutę!

Kris paslapčia ir linksmai mirktelėjo Šaronai.

— Tas pats? — paklausė ji, pakeldama antakius.

Prieš išvykdama į Vašingtoną filmuotis, šviesiaplaukė sekretorė, kuri faktiškai jau buvo jų šeimos narė, gyveno jos namo antrame aukšte laisvame miegamajame. Iki tol, kol netoliese esančioje arklidėje sutiko savo „arklininką“. Tada Kris nusprendė, kad Šaronai reikia pagyventi vienai, perkėlė ją į prašmatnų viešbutį ir primygtinai pati mokėjo sąskaitas.

— Tas pats, — Šarona šypsodamasi atsakė Kris.

— Tai buvo pilkas arklys! — pridūrė Regana. — Mama, ar mes galime turėti arklį? Aš norėjau pasakyti, ar mes galėtume?

— Žiūrėsim, vaikeli.

— Kada aš galėčiau jį turėti?

— Pažiūrėsim. Kur tas paukštelis, kurį tu nulipdei?

Kurį laiką Regana atrodė lyg žado netekusi, tada pasisuko į Šaroną ir nutaisė grimasą. Jos akys buvo pilnos kuklių priekaištų.

— Tu pasakei, — tada tyliai suprunkštė. — Mama, tai turėjo būti staigmena.

— Tu nori pasakyti...

— Su ilgu juokingu snapu, tokiu, kaip tu norėjai.

— Regi, tai šaunu! Ar galiu jį pamatyti?

— Ne, aš dar turiu jį nuspalvinti. Mama, kada bus vakarienė?

— Tu alkana?

— Mirštu iš bado.

— Che, dar nėra penkių. Kada buvo pietūs? — Kris paklausė Šaroną.

— Apie dvyliktą, — atsakė Šarona.

— Kada grįžta Vili ir Karlas?

— Manau, apie septintą, — tarė Šarona.

— Mama, gal eime į užkandinę, — maldavo Regana.

Kris pakėlė dukrytės ranką, švelniai nusišypsojo ir pabučiavo ją.

— Bėk aukštyn, apsirenk ir mes eisime.

— Aš taip tave myliu! — Regana išbėgo iš kambario.

— Vaikeli, užsivilk naująją suknelę, — pavymui sušuko Kris.

— Ar norėtum dabar būti vienuolikmetė? — susimąsčiusi pažvelgė Šarona.

— Kas tai — pasiūlymas?

Kris paėmė laiškus ir abejingai ėmė sklaidyti įvairias keverzones.

— Ar sutiktum? — paklausė Šarona.

— Mąstydama taip, kaip dabar? Viską prisimindama?

— Žinoma.

— Nesutikčiau.

— Svarstyk.

— Aš svarstau, — Kris paėmė scenarijų, ant kurio viršaus buvo tvarkingai prisegtas laiškelis. Džeris. Jos agentas. — Man atrodo, aš sakiau jiems, kad kol kas nereikia jokių scenarijų.

— Tau vertėtų jį perskaityti, — tarė Šarona.

— Tikrai?

— Taip, aš perskaičiau jį šį rytą.

— Geras?

— Nuostabus.

— Ir man reikės vaidinti vienuolę, kuri pasirodo esanti lesbietė, ar ne?

— Ne, tau nereikės nieko vaidinti.

— Po galais, tie filmai nuolat tobulėja. Apie ką tu kalbi, Šarona? Ko šypsaisi?

— Jie nori, kad tu būtum režisierė, — iškvėpė Šarona kartu su cigaretės dūmais.

— Ką?

— Perskaityk laišką.

— Dieve, Šarona, tu juokauji!

Kris čiupo laišką ir akimis ėmė ryte ryti žodžius: „...naujas scenarijus... triptikas... studija nori, kad seras Stivenas Mūras... sutiktų vaidinti, jei...“

— Aš režisierė!

Pergalingą Kris gestą palydėjo spigus džiaugsmo šūksnis. Paskui abiem rankomis ji prisispaudė laišką prie krūtinės.

— O, Stivai, tu — angelas, tu prisiminei.

Filmavimas Afrikoje. Girti. Stovyklos kėdėse. Palydint kruviną saulėlydį. „Stivai, visa tai tuščios kalbos! Aktoriui tai — šūdas!“ „O aš mėgstu!“ „Tai šūdas. Nejau tu nežinai, apie ką jie visi galvoja? Tapti režisieriais!“ „A, na taip.“ „Tada žmogus padaro kažką, kas yra jo; aš noriu pasakyti, kažką tokio, kas gyva!“ „Tai daryk taip.“ „Aš bandžiau, niekas nenori imti.“ „Kodėl?“ „Juk pats gerai žinai kodėl: jie nemano, kad aš sugebėsiu.“ Malonūs prisiminimai. Maloni šypsena. Brangusis Stivas...

— Mama, aš nerandu savo suknelės! — Regana šūktelėjo iš savo kambario.

— Spintelėje! — atsakė Kris.

— Aš ten žiūrėjau.

— Tuoj ateisiu! — ji vartė scenarijų. Pamažu jos entuziazmas išblėso. — Tikriausiai tai tikrai šūdas.

— Na, liaukis. Man atrodo, jis tikrai geras.

— Taip, taip. Tu manai, kad „Psicho“ turėjo būti humoristinis filmas.

Šarona nusijuokė.

— Mama!

— Ateinu! — Kris lėtai atsistojo. — Šarona, tu eini į pasimatymą?

— Taip.

Kris pažvelgė į laiškus.

— Gerai, tada gali eiti. Mes peržiūrėsim juos rytoj rytą.

Šarona pakilo eiti.

— Oi ne, palauk, — pasitaisė Kris, kažką prisiminusi. — Vieną laišką reikia išsiųsti šį vakarą.

— Gerai, — sekretorė paėmė bloknotą.

— Mama! — nekantriai suverkšleno viršuje.

— Palauk, kol aš nusileisiu, — tarė Kris ir norėjo išeiti iš virtuvės, bet Šaronai pažvelgus į savo laikroduką, sustojo.

— Kris, man laikas medituoti, — tarė ji.

Kris susiraukusi pažvelgė į ją. Jos akyse švystelėjo nebylus susierzinimas. Ji matė, kaip per pastaruosius šešis mėnesius jos sekretorė tapo „ramybės ieškotoja“. Tai prasidėjo Los Andžele autohipnoze, ši vėliau peraugo į budistinį meditavimą. Per pastarąsias dvi savaites, kai Šarona apsigyveno antrame aukšte, namuose nuolat dvokė smilkalais, o monotoniškas „Nam myoho renge kyo“ („Matai, Kris, tau reikia kartoti tik šiuos žodžius ir tu būsi laiminga, tavo norai išsipildys“) niurnėjimas būdavo girdimas visiškai netinkamu laiku — kai Kris mokydavosi savo vaidmenį. „Gali įsijungti televizorių, — kartą kilniaširdiškai pareiškė Šarona, — jokie garsai mano meditacijai nė kiek netrukdo.“ Dabar tai buvo transcendentinė meditacija.

— Šarona, tu tikrai manai, kad šita nesąmonė bus tau į gera? — abejingai paklausė Kris.

— Ji suteikia ramybę mano mintims.

— Teisingai, — trumpai nukirto Kris. Ji apsisuko ir atsisveikino. Nieko nebeužsiminė apie laišką, o išeidama iš virtuvės sumurmėjo: — Nam myoho renge kyo.

— Kartok tai apie penkiolika, dvidešimt minučių, — tarė Šarona. — Galbūt tai tau padės.

Kris stabtelėjo ir apsvarstė pasiūlymą, bet po minutės numojo ranka. Ji užkopė laiptais į Reganos miegamąjį ir iškart nuėjo prie spintelės. Regana stovėjo kambario viduryje ir žiūrėjo į lubas.

— Kas yra? — paklausė Kris, ieškodama suknelės.

Ji buvo iš šviesiai mėlynos medvilnės. Kris nupirko ją praeitą savaitę ir, kiek prisiminė, pakabino į spintelę.

— Keisti garsai, — tarė Regana.

— Žinau. Mes turime draugų.

Regana pažvelgė į ją.

— Voverės, brangioji, voverės pastogėje.

Jos duktė labai bijojo žiurkių. Net pelės ją gąsdino. Suknelės paieškos buvo bevaisės.

— Matai, mama, čia jos nėra.

— Taip, aš matau. Gal Vili paėmė ją kartu su kitais skalbiniais.

— Ji dingo.

— Na, nieko, užsivilk tamsiai mėlyną suknelę. Ji taip pat nuostabi.

Jos nuėjo į užkandinę. Kris pasitenkino salotomis, o Regana sušveitė sriubą, keturias bandeles, keptą viščiuką, porą šokoladinių pudingų ir pusę įdaryto mėlynėmis pyragaičio su kavos ledais. Ir kur jai viskas telpa? — švelniai pagalvojo Kris. Mergaitė buvo liekna kaip nendrė.

Kris užsidegė cigaretę, paėmė puodelį kavos ir pažvelgė į dešinę, pro langą. Upė buvo tamsi ir rami. Ji laukė.

— Mama, man labai patiko vakarienė.

Kris pasisuko į ją ir, kaip dažnai būdavo, jai užgniaužė kvapą ir suspaudė širdį, išvydus Reganos veide Hovardo atvaizdą. Tai priklausydavo nuo to, kokiu kampu krisdavo šviesa. Ji nukreipė žvilgsnį į Reganos lėkštę.

— Paliksi šitą pyragaitį? — paklausė Kris.

Regana nuleido akis:

— Aš prisivalgiau saldumynų.

Kris užgesino cigaretę ir nusijuokė.

— Eime.

Jos grįžo prieš septynias. Vili ir Karlas jau buvo parėję. Regana nuskubėjo į žaidimų kambarį, trokšdama baigti mamai skirtą skulptūrėlę. Kris nukulniavo į virtuvę pasiimti scenarijaus. Ten ji rado Vili, puode verdančią pupelių kavą. Ji atrodė suirzusi ir pikta.

— Sveika, Vili, kaip sekasi? Gerai praleidai laiką?

— Neklausk, — ji įdėjo į puodą kiaušinio lukštą ir žiupsnelį druskos. Vili paaiškino, kad jie buvo kine. Ji norėjo pažiūrėti „The Beatles“ koncertą, bet Karlas primygtinai reikalavo nueiti į „arthauso“ filmą apie Mocartą. — Tai baisu, — neatlėgo ji, sumažindama ugnį. — Kvailys.

— Man labai gaila, — Kris pasikišo scenarijų po pažastimi. — Beje, Vili, ar nematei tos suknelės, kurią nupirkau Reganai praeitą savaitę? Iš mėlynos medvilnės?

— Taip, aš mačiau ją spintelėje. Šįryt.

— Kur tu ją padėjai?

— Ji ten ir yra.

— Gal tu netyčia paėmei ją su skalbiniais?

— Ji ten.

— Prie skalbinių?

— Spintelėje.

— Ne, jos ten nėra. AS viską peržiūrėjau.

Vili kažką norėjo sakyti, bet sučiaupė lūpas ir rūsčiai pažvelgė į kavą. Karlas įėjo į virtuvę.

— Labas vakaras, madam, — jis nuėjo prie plovyklės įsipilti vandens.

— Ar paspendei spąstus? — paklausė Kris.

— Ten nėra jokių žiurkių.

— Ar paspendei juos?

— Žinoma, bet pastogė švari.

— Karlai, kaip tau patiko filmas?

— Nuostabus, — jo nugara, kaip ir veidas, nieko neaiškino.

Kris pasuko iš virtuvės niūniuodama dainelę, kurią išgarsino „The Beatles“, bet staiga apsisuko. Dar vienas bandymas!

— Karlai, lengvai gavai spąstų?

— Taip, be keblumų.

— Šeštą valandą ryto?

— Parduotuvė dirba ištisą parą.

Jėzau!

Kris gerą valandą pratūnojo vonioje, o kai nuėjo į savo miegamąjį ko nors apsirengti, rado dingusią Reganos suknelę. Suglamžyta suknelė gulėjo spintelės apatinėje lentynoje.

Kris pakėlė ją. Kaip ji čia atsirado?

Suknelė vis dar buvo su etiketėmis. Kris mintimis nusklendė į praeitį. Ji prisiminė, kad tą dieną, kai pirko šią suknelę, ji taip pat nusipirko keletą audinių sau. Tikriausiai viską kartu sudėjau.

Kris nunešė suknelę į Reganos miegamąjį, pakabino ant pakabos ir pažvelgė į Reganos drabužių spintą. Gražūs. Gražūs drabužiai. Taip, Regi, žiūrėk į juos, o ne į tėtuką, kuris niekada nerašo.

Pasisukdama nuo spintos, ji netyčia koja užkliudė šalia stovinčią komodą. Jėzau, skauda. Pakėlė koją ir pamasažavo pirštus. Komoda buvo pastumta iš savo vietos vos ne per visą metrą. Nenuostabu, kad už jos užkliuvau. Tikriausiai Vili siurbė kambarį.

Paėmusi scenarijų, kurį atsiuntė jos agentas, ji nusileido į savo darbo kabinetą.

Kitaip nei didelė masyvi svetainė su dideliais švieslangiais, už kurių plytėjo gražus reginys, darbo kabinetas darė slogų ir „turtingų dėdžių“ paslapčių apgaubtą įspūdį. Plytų židinys, ąžuolo lentelės; kryžmiški medinės statinės strypai reiškė, kad ji kažkada buvo dažnai kilnojama. Buvo ir keletas šiuolaikinių kambario užuominų: įrengtas baras, pora ryškių pagalvėlių ir kilimėlis iš leopardo kailio, patiestas ant pušinių grindų priešais židinį. Ant jo ir išsitiesė Kris, atremdama galvą ir pečius į minkštą sofą.

Ji dar kartą pažvelgė į agento laišką. Tikėjimas, Viltis ir Labdarybė — trys skirtingos dalys, kurias kūrė skirtingi aktoriai ir režisieriai. Ji pasirinktų Viltį. Jai patiko ši mintis. Jai patiko ir pats pavadinimas. Galbūt nuobodus, pamanė ji, bet tobulas. Tikriausiai netrukus jis bus pakeistas į „Sąmyšį dėl Dorybės ar į kažką panašaus“.

Sučirškė skambutis. Burkas Deningsas. Šis vienišius dažnai užsukdavo. Išgirdusi, kaip jis padovanojo keletą keiksmažodžių Karlui, kurio nekentė ir kurį nuolat stengėsi įžeisti, Kris papurtė galvą ir liūdnai nusišypsojo.

— A, sveika, duok išgerti, — piktai pareikalavo jis, įeidamas į kambarį.

Nukreipęs akis ir susikišęs rankas į susiraukšlėjusias lietpalčio kišenes, jis pasuko baro link. Ten atsisėdo ant kėdės. Susierzinęs. Netekęs pusiausvyros. Nusiminęs.

— Vėl slampinėji? — paklausė Kris.

— Ką nori tuo pasakyti? — sušnarpštė jis.

— Tu labai juokingai atrodai.

Ji jau kartą matė jį tokį, kai jie kartu filmavosi Lozanoje. Pirmą filmavimosi naktį nuošaliame viešbutyje prie Ženevos ežero Kris blogai miegojo. Apie penktą valandą ryto ji išsirito iš lovos, apsirengė ir nutarė nueiti į vestibiulį paieškoti kavos ar kompanijos. Koridoriuje laukdama lifto, ji pažvelgė pro langą ir pamatė režisierių, vaikščiojantį pakrante, giliai susikišusį rankas į kišenes, sustingusį nuo žvarbaus žiemos šalčio. Tuo metu, kai ji pasiekė vestibiulį, jis įėjo į viešbutį, sušvokštė „nė gyvos dvasios aplink“ ir, nuleidęs akis, praėjo pro ją. Kris įlipo į liftą ir grįžusi atsigulė miegoti. Kai vėliau ji juokdamasi papasakojo šį įvykį, režisierius iš pykčio prarado savitvardą ir apkaltino ją skleidžiant „bukas haliucinacijas“, kuriomis žmonės „lengvai patiki, nes ji kino žvaigždė“. Jis taip pat pavadino ją „paprasčiausia iškrypusią beprote“, bet vėliau, norėdamas sušvelninti jos jausmus, pažymėjo, kad „galbūt“ ji matė ką nors kitą ir paprasčiausiai palaikė jį Deningsu. „Ir pagaliau, — pabrėžė jis, — mano proprosenelė buvo šveicarė.“

Kris palinko virš baro ir priminė jam šį incidentą.

— A, nebūk kvaila, — sušvokštė Deningsas. — Tai todėl, kad aš praleidau visą vakarą gurkšnodamas prakeiktą arbatą fakultete.

Kris pažvelgė iš už baro:

— Tu gėrei tik arbatą?

— Žinoma, kvaile. Greičiau įpilk!

— Arbata tave pritrenkė, — tarė ji sausai, — kaip ir kitus jėzuitus.

— Ne, jėzuitai buvo blaivūs.

— Jie negeria?

— Ką tu, nuo proto nušokai? — suriko jis. — Jie laka kaip sūnys. Gyvenime nesu matęs, kad kas nors tiek išgertų.

— Ei, Burkai, nusiramink. Vaikas namie.

— Taip, Regana, — sušnibždėjo Deningsas. — Po velniais, kur mano gėrimas?

— Gal pasakysi, ką tu darei fakultete?

— Nusibodę visuomeniniai santykiai. Tu turėtum jų imtis.

Kris padavė jam taurę džino.

— Dieve, kaip mes apdergėme jų žemę! — dievobaimingai sušnibždėjo režisierius, priglaudęs taurę prie lūpų. — Gerai, juokis, juokis! Vienintelis dalykas, ką tu moki — tai juoktis ir parodyti lopinėlį savo nuogo pasturgalio.

— Aš tik šypsausi.

— Na, gerai. Kažkam juk reikia imtis iniciatyvos.

— Ir kiek kartų tu riebiai nusikeikei?

— Brangioji, tai negražu, — švelniai papriekaištavo jis. — Sakyk, kaip tau sekasi?

Ji liūdnai gūžtelėjo pečiais.

— Tu paniurusi. Sakyk, kas yra?

— Nežinau.

— Papasakok savo bobutei.

— Po galais, aš taip pat išgersiu, — tarė ji, siekdama stikliuko.

— Taip, labai padeda virškinimui. Taigi kas yra?

Ji lėtai įsipylė degtinės.

— Kada nors galvojai apie mirtį?

— Atsipra...

— Mirtį, — pertarė ji. — Ar kada nors galvojai apie ją, Burkai? Ką ji reiškia? Aš noriu pasakyti, ką ji iš tikrųjų reiškia?

— Aš nežinau. Nežinau, — jo balsas pritilo. — Aš negalvoju apie ją. Aš paprasčiausiai judu jos link. Ir iš kur tau kyla tokių minčių?

Ji sudrebėjo.

— Aš nežinau, — švelniai atsakė ji. Įsimetė leduką į savo stikliuką ir mįslingai žiūrėjo į jį. — Ne... aš žinau, — prisipažino ji, — aš kažkaip... na, aš pagalvojau apie ją šįryt... kaip sapne, prieš atsibusdama. Aš nežinau. Tai mane pritrenkė... jos reikšmė. Tai pabaiga, galas!.. Lyg anksčiau aš nebūčiau apie ją girdėjusi, — ji papurtė galvą. — Jėzau, ji apkabino mane lyg kokia šmėkla. Aš jaučiausi, lyg būčiau kritusi nuo šios prakeiktos planetos šimtu milijonų kilometrų per valandą greičiu.

— A, nesąmonė! Mirtis — tai ramybė, — sušnarpštė Deningsas.

— Ne, tik ne man.

— Na gerai, tu gyvensi savo vaikuose.

— Išmesk tai iš galvos! Mano vaikai — tai ne aš.

— Ačiū Dievui. Vienos visiškai užtenka.

— Burkai, aš noriu pasakyti, pagalvok apie ją! Neegzistuoti amžiams! Tai...

— Dėl Dievo meilės. Parodyk savo nuogą užpakalį fakultete, ir galbūt tie kunigai tau suteiks ramybę.

Jis trenkė taurę ant stalo.

— Dar vieną.

— Tu žinai, aš nemaniau, kad jie geria.

— Ką gi, tu kvaila.

Jo akys vėl tapo piktos. „Ar jis jau tuoj prieis liepto galą?“ — pagalvojo Kris. Ji jautė, kad palietė jo silpną vietą. Nejau?

— Ar jie eina išpažinties? — paklausė ji.

— Iš kur aš žinau! — suriaumojo jis.

— Bet juk tu studijavai, kad taptum...

— Kur mano prakeiktas gėrimas!

— Gal kavos!

— Nebūk tokia bukaprotė. Aš noriu dar išgerti.

— Išgerk kavos.

— Liaukis. Dar vieną burnelę.

— Įpilti „Lincoln Highway“?

— Jis bjaurus. Aš nekenčiu bjaurių gėrimų. Velniai tave griebtų, įpilk!

Jis pastūmė savo taurę baro link, ir ji įpylė dar džino.

— Sakau, gal man pasikviesti porą jų pas save, — sumurmėjo ji.

— Pasikviesti ką?

— Na bet ką, — ji gūžtelėjo pečiais. — Ką nors iš didesnių žmonių — kunigų.

— Taip, tavęs jie bėdoje nepaliks. Tokio sultingo kąsnelio jie nepaleis, — sudžeržgė jis ir išmaukė savo džiną.

Taip, jis tuoj pratrūks, pagalvojo Kris ir greitai pakeitė temą. Ji papasakojo apie scenarijų ir apie galimybę tapti režisiere.

— Na, neblogai, — sumurmėjo Deningsas.

— Aš bijau.

— Vaikeli, tai tuščios kalbos. Pats sunkiausias dalykas režisieriaus darbe yra įsitikinti, kad šis prakeiktas dalykas yra sunkus.

Pirmą kartą ir aš to nežinojau, bet kaip matai, aš juo tapau. Tai — vaikų žaidimas.

— Burkai, atvirai šnekant, dabar, kai jie man suteikė tokią galimybę, aš jaučiu, kad ne tik filmo, bet ir arbatinuko ant viryklės nepastatyčiau.

— Brangioji, nusiramink. Rasi gerą redaktorių, operatorių, scenarijaus autorių, ir jie viską sutvarkys. Svarbiausia yra pasirinkti aktorius, o tu tai nuostabiai sugebėsi padaryti. Vaikeli, tu gali jiems ne tik pasakyti, kaip vaikščioti ar kaip tarti žodžius, tu gali jiems pati parodyti. Prisimink Polą Njumeną ir Reičel ir nepulk į isteriją.

Ji vis dar buvo susimąsčiusi. Filmo statymas nedavė jai ramybės. Girtas ar blaivus, Deningsas buvo režisierius, geriausiai išmanantis visus subtilumus. Ji paprašė patarimo.

— Kokio patarimo reikia? — paklausė jis.

Beveik visą valandą ji stengėsi prasiskverbti pro smulkmenų užkardas. Visus duomenis lengvai buvo galima rasti knygose, bet skaitymas greitai išvesdavo ją iš kantrybės. Ji verčiau skaitydavo žmones. Iš prigimties būdama smalsi, ji išsiurbdavo ir išgręždavo juos. Knygų negalima išgręžti. Jose viskas labai gražu. Jose rašoma „todėl“ ar „akivaizdu“, kai anaiptol ne viskas yra taip akivaizdu. Ir su daugiažodžiavimu nepasiginčysi! Jų nesustabdysi ir nepaklausi: „Palauk. Kažkokia nesąmonė! Gal paaiškintum suprantamiau?“ Jų negalima priremti prie sienos, apsukti aplink pirštą, ištirti iš vidaus. Knygos buvo kaip Karlas.

— Brangioji, tik vieno žmogaus tau tikrai reikia — puikaus redaktoriaus, — sukikeno režisierius, apvainikuodamas visą pokalbį. — Aš turiu galvoje — tokio, kuris tikrai žino, pro kurias duris reikia įeiti.

Jis tapo žavus ir linksmas ir, atrodė, sėkmingai išvengė pavojingo lūžio.

— Atsiprašau, madam. Gal ko nors pageidautumėte? Tarpduryje stovėjo rūpestingasis Karlas.

— A, sveikas, Torndaikai, — sužviegė Deningsas, — ar Hainrichai, niekaip neprisimenu to vardo.

— Karlas.

— Na žinoma. Po velniais, visai užmiršau. Sakyk man, Karlai, dirbdamas gestapui tu atsakei už viešuosius ar už visuomeninius santykius? Čia juk yra skirtumas?

Karlas buvo ramus.

— Nei už šiuos, nei už tuos. Aš — šveicaras.

— Nejau!? — sukvatojo režisierius. — Ir tu niekada nežaidei kėgliais su Gebelsu?

Neįveikiamasis Karlas pažvelgė į Kris.

— Ir niekad neskraidei su Rudolfu Hesu?

— Gal madam ko nors pageidautų?

— Aš nežinau. Burkai, nori kavos?

— Susikišk ją...

Režisierius pašoko ir karišku žingsniu išmarširavo iš kambario. Kris papurtė galvą ir pasisuko į Karlą.

— Atjunk telefonus, — abejingai liepė ji.

— Taip, madam, dar ką nors?

— Atnešk truputį mineralinio. Kur Regi?

— Žaidimų kambaryje. Pašaukti?

— Taip, laikas miegoti. Oi, ne, palauk. Nereikia. Aš pati nueisiu ir pažiūrėsiu į paukštelį. Tik atnešk man mineralinio.

— Taip, madam.

— Ir šimtąjį kartą atsiprašau dėl Burko.

— Aš nekreipiu dėmesio.

— Aš žinau. Būtent tai ir veda jį iš proto.

Kris nužingsniavo koridoriumi iki laiptų, vedančių į rūsį, ir pradėjo leistis žemyn.

— Sveika, mano neklaužada, ką tu čia veiki? Ar jau baigei paukštelį?

— Ateik ir pažiūrėk. Jau baigiau.

Žaidimų kambarys buvo apmuštas lentelėmis ir ryškiai išpuoštas. Molbertai. Paveikslai. Stalai žaidimams ir skulptūroms. Raudonai baltas audeklas, užsilikęs nuo puotos, skirtos buvusių nuomininkų sūnui.

— Oho, nuostabu! — sušuko Kris, kai jos duktė padavė jai skulptūrėlę.

Ji dar nebuvo visiškai išdžiūvusi ir panėšėjo į „išvargusį paukštelį“, nudažytą oranžine spalva, išskyrus snapą, išilgai nuteptą žaliais ir baltais dryžiais. Prie galvos buvo priklijuotas plunksnų kuokštelis.

— Ar tau jis patinka? — paklausė Regana.

— Brangioji, tikrai patinka. Ar sugalvojai jam vardą?

— Ėėė...

— Na?

— Aš nežinau, — Regana gūžtelėjo pečiais.

— Reikia pagalvoti, — Kris pabarbeno nagu į dantis. — Aš nežinau. Kaip tu manai, gal pavadinkime jį Kvailiapaukščiu? A? Paprasčiausiai Kvailiapaukščiu.

Regana linktelėjo ir, pridėjusi ranką prie burnos, kad nepradėtų juoktis, tyliai suprunkštė.

— Kvailiapaukštis — sutarta! Tegul jis pabūna čia, kol išdžius, o paskui aš parsinešiu jį į savo kambarį.

Kris padėjo paukštelį ir tada pastebėjo planšetę spiritizmo seansams. Visai šalia. Ant stalo. Ji visai buvo užmiršusi, kad turi ją. Norėdama sužinoti kuo daugiau ne tik apie kitus, bet ir apie save, ji nusipirko ją kaip priemonę keliams į savo pasąmonę surasti. Ji neveikė. Kelis kartus Kris išbandė ją su Šarona ir kartą su Deningsu, kuris taip spitrijosi į plastiko planšetę („Balandėle, ar tai tu judini ją?“), kad visi „pranešimai“ buvo migloti, ir jis galiausiai suvertė visą kaltę „iškrypusioms dvasioms“.

— Tu žaidi su planšete?

— Taip.

— Tu žinai kaip?

— Žinoma. Tuoj parodysiu, — ji atsisėdo prie planšetės.

— Širdele, man atrodo, reikia dviejų žmonių.

— Ne, nebūtinai. Aš viską darau viena.

Kris prisitraukė kėdę.

— Pažaidžiam dviese, gerai?

Regana suabejojo.

— Na gerai.

Ji uždėjo pirštus ant baltos planšetės, o kai Kris ištiesė rankas, planšetė staigiai pasisuko ant lentos prie ženklo „Ne“.

Kris ironiškai šyptelėjo.

— Mama, verčiau aš pati viską padarysiu. Gerai?

— Tu nenori, kad aš žaisčiau?

— Ne, aš noriu. Kapitonas Haudis pasakė „Ne“.

— Kas?

— Kapitonas Haudis.

— Brangioji, kas toks tas kapitonas Haudis?

— Tu juk žinai. Aš klausiu, o jis atsakinėja.

— Nejau?

— Taip. Jis labai malonus.

Kris stengėsi nesuraukti antakių, pajutusi staigų ir nesuprantamą nerimą. Vaikas labai mylėjo savo tėtį, bet akivaizdžiai neparodė savo reakcijos į jų skyrybas. Kris tai nepatiko. Galbūt ji verkė savo kambaryje, kas žino. Bet Kris bijojo, kad šios slopinamos emocijos vieną dieną gali prasiveržti itin nepageidaujamai. Išgalvotas žaidėjas. Kažkas buvo negerai. Kodėl Haudis? Vietoj Hovardo? Jos tėvo? Labai panašu.

— Taigi iš pradžių tu negali sugalvoti vardo savo paukščiui, o dabar pritrenki mane kažkokiu „kapitonu Haudžiu“? Kodėl tu jį vadini „kapitonu Haudžiu“?

— Nes jo toks vardas, — nusijuokė Regana.

— Kas tau taip sakė?

— Jis pats.

— Žinoma.

— Žinoma.

— Na, ir ką dar jis tau sako?

— Visokių nesąmonių.

— Kokių nesąmonių?

— Paprasčiausių nesąmonių, — Regana patraukė pečiais.

— Pavyzdžiui.

— Aš tau parodysiu. Aš pateiksiu jam kelis klausimus.

— Gerai.

Uždėjusi piratus ant planšetės, Regana sutelkė į ją savo žvilgsnį.

— Kapitone Haudi, mano mama graži, ar ne? Viena sekundė... penkios... dešimt... dvidešimt...

— Kapitone Haudi?

Praėjo dar kelios sekundės, Kris buvo nustebusi. Ji tikėjosi, kad jos duktė nukreips planšetę prie dalies, pažymėtos „Taip“. Ne, dėl Dievo meilės, kas čia dabar? Nesąmoningas priešiškumas? Nesąmonė.

— Kapitone Haudi, tai iš tikrųjų nelabai mandagu, — papriekaištavo Regana.

— Brangioji, turbūt jis miega.

— Tu taip manai?

— Aš manau, kad tau reikėtų miegoti.

— Jau?

— Na gerai. Į lovą! — Kris atsistojo.

— Jis nieko neišmano, — sumurmėjo Regana ir nusekė paskui motiną į viršų.

Kris paguldė ją į lovą ir atsisėdo ant lovos krašto.

— Širdele, sekmadienį aš nedirbsiu. Tu sugalvojai, ką veiksi?

— Ką?

Kai jie pirmą kartą atvažiavo į Vašingtoną, Kris pabandė surasti draugų Reganai. Ji rado tik vieną — dvylikos metų mergaitę, vardu Džudi. Bet dabar Džudi kartu su tėvais buvo išvykusi Velykų atostogų, tad Kris jautė, kad Regana gali būti labai vieniša.

— Na, aš nežinau, — atsakė Kris. — Ką nors. Gal nori ką nors pamatyti? O gal jau vyšnios žydi! Tikrai, jos anksti pražysta! Nori pamatyti vyšnių žiedus?

— Taip, mama.

— O rytoj vakare eisime į filmą. Gerai?

— Aš taip tave myliu.

Regana prisiglaudė prie jos, o Kris dar stipriau ją apkabino ir sušnibždėjo:

— Regi, brangioji, aš tave taip pat myliu.

— Jei nori, gali pasikviesti misterį Deningsą.

Kris sumišusi atsitraukė.

— Misterį Deningsą?

— Na, aš noriu pasakyti, jei tu nori.

Kris nusijuokė.

— Ne, aš nenoriu. Brangioji, kodėl turėčiau norėti pasikviesti misterį Deningsą?

— Na, jis tau patinka.

— O, brangioji, jis tikrai man patinka, o tau?

Duktė tylėjo.

— Vaikeli, kas yra? — Kris bakstelėjo dukrai pirštu.

— Mama, tu ištekėsi už jo, taip, — tai nebuvo klausimas, o niūrus teiginys.

Kris pratrūko juoktis.

— Vaikeli mano, žinoma ne. Ką tu kalbi? Už misterio Deningso? Iš kur tu ištraukei?

— Bet tau jis patinka.

— Man patinka ir picos, bet aš nesirengiu ištekėti nė už vienos iš jų. Brangioji, jis yra draugas, paprasčiausiai — senas geras draugas.

— Tau jis nepatinka taip, kaip tėvelis?

— Brangioji, aš myliu tavo tėvelį. Aš visuomet jį mylėsiu. Misteris Deningsas ateina čia tik todėl, kad yra vienišas, ir viskas, jis — draugas.

— Na, aš girdėjau...

— Ką tu girdėjai? Iš ko?

Jos akyse trumpam blykstelėjo abejonė, svyravimas.

— Aš nežinau. Aš tik pagalvojau.

— Tai kvaila, todėl pamiršk.

— Gerai.

— Dabar miegok.

— Ar aš galiu paskaityti? Dar nenoriu miego.

— Žinoma. Paskaityk savo naująją knygą, tik ne per ilgai.

— Ačiū, mamyte.

— Labanakt, vaikeli.

— Labanakt.

Kris pasiuntė jai oro bučinį iš tarpdurio ir, neuždariusi durų, nusileido laiptais. Vaikai! Iš kur jiems šauna tokios mintys!

Įdomu, ar Regana mano, kad Deningsas turėjo įtakos skyryboms. A, visa tai nesąmonė. Regana žinojo tik tai, kad Kris reikalavo skyrybų, nors ir Hovardas jų norėjo. Ilgas išsiskyrimas. Jo ego, kaip žvaigždės vyro, žlugimas. Jis susirado kitą moterį. Regana šito nežinojo. Reikia baigti tą mėgėjišką savęs psichoanalizavimą ir pamėginti praleisti daugiau laiko su ja!

Atgal į darbo kabinetą. Scenarijus. Kris skaitė, įpusėjusi ji pamatė Reganą, einančią jos link.

— Sveika, brangioji. Kas atsitiko?

— Mama, ten tie keisti garsai.

— Tavo kambaryje?

— Tai lyg beldimas. Aš negaliu užmigti.

Po velniais, kur tie spąstai!

— Brangioji, miegok mano miegamajame, o aš eisiu pažiūrėti, kas ten yra.

Kris nuvedė ją į savo miegamąjį ir paguldė į lovą.

— Ar galiu pažiūrėti televizorių, kol užmigsiu?

— Kur tavo knyga?

— Aš jos nerandu. Ar galiu pažiūrėti?

— Žinoma, — Kris distanciniu pultu nustatė kanalą. — Ar užtenka garso?

— Taip, mama.

— Pabandyk užmigti.

Kris išjungė šviesą ir nuėjo koridoriumi. Ji užlipo siaurais, kilimais užklotais laiptais, vedančiais į pastogę. Atidarė duris, užčiuopusi jungiklį įjungė šviesą ir pasilenkusi įėjo į vidų.

Ji apsižvalgė. Iškarpų ir laiškų dėžutės ant pušinių lentų. Daugiau nieko, išskyrus spąstus. Šešerius. Parengtus. Kambaryje nebuvo nė žymelės purvo. Net oras tvyrojo švarus ir vėsus.

Pastogė buvo nešildoma. Be vamzdžių. Be radiatoriaus. Be mažyčių skylių stoge.

— Čia nieko nėra.

Kris net plaukai pasistojo piestu.

— O, Jėzau, — atsiduso ji, vikriai pridėdama ranką prie besidaužančios širdies. — Dieve mano, Karlai, niekados daugiau nedaryk taip!

Jis stovėjo ant laiptų.

— Labai atsiprašau. Bet jūs matote? Ji švari.

— Taip, švari. Labai ačiū.

— Gal verčiau katinas.

— Ką?

— Kad peles gaudytų.

Kurį laiką Kris žvelgė į tarpdurį. Arba Karlas visiškai neturėjo jokio humoro jausmo, arba tas jausmas buvo toks klastingas, kad jis praslydo pro ją nepastebėtas. Ji negalėjo nuspręsti, katras iš tų dviejų dalykų buvo tiesa.

Kris vėl prisiminė barbenimą ir pažvelgė į kampuotą stogą. Gatvėje augo įvairių medžių, dauguma buvo kreivi ir susipynę su vijokliais, todėl tankios kaip grybiena ir masyvios šakos lyg skėtis dengė visą priekinį namo trečdalį. Gal vis dėlto tai voverės? Turbūt jos. Arba šakos. Tikrai. Tai galėtų būti šakos. Naktys buvo vėjuotos.

— Gal verčiau katinas?

Kris vėl pažvelgė į tarpdurį. Šmaikštauji? Už jo šypsnio slėpėsi įžūlus nepaklusnumas.

Ji nusileido į Reganos miegamąjį, šį tą iš ten paėmė ir nunešė į pastogę, o po kelių minučių grįžo į savo miegamąjį. Regana miegojo. Ji pernešė ją į jos miegamąjį, paguldė į lovą, grįžusi atgal, išjungė televizorių ir atsigulė miegoti.

Iki ryto name buvo ramu.

Valgydama pusryčius Kris lyg tarp kita ko užsiminė Karlui, kad naktį ji tartum girdėjusi spragtelint spąstus.

— Ar nenorėtum nueiti ir pažiūrėti, — pasiūlė Kris, siurbčiodama kavą ir apsimesdama įsigilinusi į rytinį laikraštį.

Be jokių komentarų Karlas užlipo į pastogę. Kiek vėliau Kris sutiko jį antro aukšto koridoriuje. Jis buvo grįžęs iš palėpės ir abejingai žiūrėjo į rankoje nešamą didžiulę medžiaginę pelės iškamšą. Rado ją „įkliuvusią“ į spąstus.

Eidama savo miegamojo link Kris pažvelgė į pelę.

— Kažkas juokauja, — sumurmėjo Karlas ir nunešė kimštinį gyvūną į Reganos miegamąjį.

— Taip, ir ko tik nebūna šiame pasaulyje, — sumurmėjo Kris ir, purtydama galvą, įėjo į miegamąjį.

Ji nusimetė drabužius ir susirengė į darbą. Taip, seni, gal verčiau katinas. Bus kur kas geriau. Kai tik ji išsišiepdavo, visas jos veidas rodėsi raukšlėtas.

Filmavimas tądien ėjo sklandžiai. Vėliau rytą, pertraukų tarp scenų metu, persirengimo kambaryje Kris ir Šarona apžvelgė neatidėliotinus reikalus: nusiuntė laišką agentui (aš pagalvosiu dėl scenarijaus) ir teigiamą atsakymą į Baltuosius Rūmus; paskambino Hovardui ir priminė, kad šis pasveikintų Reganą su gimtadieniu; paskambino savo reikalų vadybininkui ir paklausė, ar galėtų metams išvykti; suplanavo balandžio dvidešimt trečiosios pietus.

Vakare Kris nusivedė Reganą į filmą, o kitą dieną jaguaru vežiojo ją po įdomias vietoves: Linkolno memorialą, Kapitolijų, vyšnių sodą, paskui truputį užkando, persikėlė į kitą upės pusę, aplankė Arlingtono kapines bei Nežinomojo kareivio kapą. Regana jautėsi lyg kažko išsigandusi, o vėliau, prie Džono F. Kenedžio kapo, pasidarė tolima ir liūdna. Kurį laiką ji žvelgė į Amžinąją ugnį, o vėliau tylom suspaudė Kris ranką ir sušnibždėjo:

— Mama, kodėl žmonės turi mirti?

Klausimas pervėrė motinos sielą. O, Regi, ir tu? Ir tu? Ne, negali būti! Ir vis dėlto, ką ji galėjo atsakyti? Meluoti? Ji negalėjo. Pažvelgė į dukters nuliūdusį veidą, į ašarų užtvindytas akis. Nejau ši perprato jos mintis? Anksčiau dažnai taip padarydavo.

— Brangioji, žmonės pavargsta, — švelniai atsakė ji.

— Kodėl Dievas leidžia jiems pavargti?

Kurį laiką Kris nepratarė nė žodžio. Jautėsi sumišusi. Būdama ateiste, ji niekad nemokė Reganos religijos. Ji manė, kad tai nesąžininga.

— Kas tau pasakojo apie Dievą? — paklausė ji.

— Šarona.

— Aa, — ji būtinai turės pakalbėti su ja.

— Mama, kodėl Dievas leidžia žmonėms pavargti?

Žiūrėdama į jos jautrias akis ir jose susikaupusį skausmą, Kris suprato, kad pralaimėjo — negalėjo jai papasakoti to, kuo pati tikėjo.

— Na, Regi, po tam tikro laiko Dievas pasiilgsta mūsų ir nori, kad mes grįžtume pas jį.

Regana užsisklendė savyje. Ji tylėjo grįžtant namo, likusią dienos dalį ir visą pirmadienį.

Antradienį, per Reganos gimtadienį, jos liūdesys tarsi dingo. Kris nusivedė ją į darbą, o po filmavimosi visa trupė sudainavo „Laimingų metų“ ir atnešė tortą. Visuomet geras ir malonus (kai blaivus), Deningsas vėl įjungė šviesas ir nufilmavo Reganą, kai ji pjaustė tortą. Jis pavadino šią sceną „filmavimosi testu“ ir vėliau pažadėjo, kad padarys iš jos žvaigždę. Ji buvo gan linksma.

Bet po pietų, po dovanų peržiūros, nuotaika ėmė gesti. Iš Hovardo nebuvo jokios žinios. Kris paskambino jam į Romą, bet viešbučio tarnautojas pasakė, kad Hovardo jau kelios dienos nebuvo viešbutyje ir kad su juo negalima susisiekti. Jis kažkur išplaukęs jachta.

Kris bandė pasiteisinti.

Prislėgta Regana palingavo galvą, o kai motina pasiūlė nueiti joms į užkandinę, ji be žodžių atsisakė ir tylom pasuko į savo žaidimų kambarį. Ten buvo iki pat nakties.

Kitą rytą, kai Kris atmerkė akis, ji rado pusiau atsibudusią Reganą savo lovoje.

— Na, kokio... Ką tu apveiki? — sukikeno ji.

— Mano lova drebėjo.

— Keistuolė, — Kris pabučiavo ją ir užsitempė antklodę. — Miegok. Dar anksti.

Atrodė, dar tik rytas, bet tai buvo bemiegių naktų pradžia.

2

Jis stovėjo nuošalios metro platformos pakraštyje, klausydamas traukinio dundėjimo, malšinančio visuomet jame tūnantį skausmą. Šis, kaip ir žmogaus pulsas, yra girdimas tik tyloje. Jis perėmė portfelį į kitą ranką ir pažvelgė į tunelį. Šviesos taškeliai. Jie driekėsi į tamsą lyg rodydami kelią į beviltiškumą.

Kažkas sukosėjo. Jis pažvelgė į kairę. Pražilęs, nesiskutęs ir apsileidęs valkata sėdėjo ant žemės savo šlapimo baloje. Pageltusios, iškankintos ir liūdnos akys žvelgė į kunigą.

Kunigas nusigręžė. Jis ateis. Jis ateis. Tėve, ar galėtum padėti senam diakonui? Ar padėsi? Vėmalais apdergta ranka nusileidžia ant jo peties, ieško medalio. Iš burnos pasklinda tūkstančio išpažinčių tvaikas, sumišęs su vynu, česnaku ir senomis mirtinomis nuodėmėmis, ir dusina... dusina.

Kunigas išgirdo valkatą keliantis.

Neik!

Išgirdo žingsnį.

O, Dieve, palik mane ramybėje.

— Sveikas, šventasis tėve.

Jis krūptelėjo. Palinko. Negalėjo pasisukti. Jis nebegalėjo ieškoti Kristaus dvokiančiose ir įkritusiose akyse; Kristaus pūlingose ir kruvinose išmatose; Kristaus, kurio negalėjo būti. Nesąmoningai jis pasičiupinėjo rankovę, lyg ieškodamas nematomos gedulo juostelės. Jis miglotai prisiminė Kristų.

— Sveikas, šventasis tėve!

Atvažiuojančio traukinio dundėjimas. Suklupimo garsai. Jis pažvelgė į valkatą. Šis svirduliavo. Alpo. Aklas, staigus judesys, ir kunigas pačiupo jį, nutempė prie suoliuko palei sieną.

— Aš katalikas, — sumurmėjo valkata, — aš katalikas.

Kunigas nuramino jį, ištiesė ant suoliuko ir pažvelgė į atvažiuojantį traukinį. Jis greitai išsitraukė iš piniginės vieną dolerį ir įdėjo jį į valkatos švarko kišenę. Paskui nusprendė, kad valkata pames jį. Jis ištraukė dolerį, įkišo jį į drėgnų nuo šlapimo kelnių kišenę ir, pačiupęs portfelį, šoko į traukinį.

Atsisėdo kampe ir apsimetė miegąs. Paskutinėje stotelėje išlipo ir nužingsniavo į Fordhemo universitetą. Doleris buvo skirtas užmokėti už taksi.

Įėjęs į lankytojų salę, žurnale užrašė savo pavardę. Demienas Karas. Atidžiai peržvelgė ką parašęs. Kažkas buvo ne taip. Vargais negalais jis prisiminė ir pridūrė: J. O.

Užsisakė kambarį studentų bendrabutyje ir po valandos atsigulė miegoti.

Kitą dieną jis dalyvavo Amerikos psichiatrų asociacijos suvažiavime. Buvo pagrindinis pranešėjas ir perskaitė pranešimą, pavadintą „Dvasios ugdymo psichologiniai aspektai“. Per vakarienę jis su malonumu išgėrė kelis stikliukus drauge su kitais psichiatrais. Mokėjo jie. Jis išėjo anksti. Jam reikėjo pasimatyti su motina.

Jis priėjo prie aptrupėjusio raudonų plytų pastato Manheteno Rytinėje 21-ojoje gatvėje. Sustojęs prie laiptų, pažvelgė į vaikus, žaidžiančius verandoje. Susivėlę. Blogai aprengti. Nerandantys sau vietos. Jis prisiminė išsikraustymą, pažeminimus, pasivaikščiojimą su septintoke gražuole ir netikėtą susitikimą su motina, viltingai besiknaisiojančia po šiukšlių dėžę. Jis atsargiai užlipo laiptais ir atidarė duris, lyg paliesdamas jautrią žaizdą. Saldus puvėsių kvapas. Jis prisiminė vizitus pas misis Koireli, jos mažą butuką su aštuoniolika katinų. Įsitvėrė į turėklą ir kopė aukštyn, apimtas staigaus ir sekinamo nuovargio, kurį sukelia kaltės jausmas. Jis tai žinojo. Jam niekad nereikėjo jos palikti. Vienos.

Ji sutiko džiaugsmingai. Riksmas. Bučinys. Nuskubėjo virti kavos. Negražios, kreivos kojos. Jis sėdėjo virtuvėje ir klausėsi jos pasakojimo, aprūkusios sienos ir purvinos grindys smelkėsi į jo kaulus. Butas buvo labai varganas. Socialinis draudimas. Kiekvieną mėnesį po kelis dolerius, gautus iš brolio.

Jie atsisėdo prie stalo. Vienas priešais kitą. Kalba vis dar su imigrantų akcentu. Jis vengė sielvarto užtvindytų jos akių, akių, kurios ilgas dienas žiūrėjo pro langą.

Jam niekad nereikėjo jos palikti.

Vėliau jis parašė jai keletą laiškų. Ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti angliškai. Paskui kurį laiką jis taisė traškančio plastmasinio radijo jungiklį. Jos pasaulį. Naujienos. Meras Lindsėjus.

Jis nuėjo į vonią. Ant linoleumo patiesti pageltę laikraščiai. Vonioje ir praustuvėje matėsi rūdžių dėmių. Ant grindų senas korsetas. Gyvenimo sėklos. Iš jų jis pakilo meilei. Dabar ta meilė atšalo. Naktimis jis girdėdavo, kaip ji švilpauja po tuščius širdies skyrius lyg pasimetęs verkiantis vėjas.

Be penkiolikos vienuolika jis pabučiavo ją ir atsisveikindamas prižadėjo sugrįžti kuo greičiau. Jis paliko radiją, pranešantį naujienas.

Grįžęs į savo kambarį bendrabutyje, nusprendė parašyti laišką Merilendo provincijos jėzuitų vadovui. Jis jau kartą buvo su juo susitikęs, kai prašė perkelti jį į Niujorko provinciją, kad būtų arčiau motinos; kai prašė atleisti jį iš pareigų ir paskirti mokytoju. Prašydamas atleidimo iš darbo, jis viską motyvavo „netinkamumu“ šioms pareigoms.

Merilendo arkivyskupas susibičiuliavo su juo kasmetinės Džordžtauno universiteto apžiūros metu, kuri labai panėšėjo į armijos generolo inspektoriaus leidimą atiduoti nagrinėti slaptas bylas tiems, kurie turėjo daugiausia skundų. O dėl Demieno Karo motinos arkivyskupas palinksėjo galvą ir pareiškė užuojautą, bet kunigo „netinkamumas“ darbui jam atrodė labai prieštaringas. Tačiau Karas atkakliai siekė savo tikslo:

— Tomai, tai kažkas daugiau nei psichiatrija. Tu tai žinai. Kai kurios jų problemos paprasčiausiai yra susijusios su jų pašaukimu, su jų gyvenimo tikslu. Velniai rautų, ne visuomet seksas yra visų kalčiausias, kaltas jų tikėjimas, o aš negaliu to įrodyti, Tomai, ir tai jau blogai. Man reikia pasitraukti. Aš ir pats turiu savų problemų. Aš noriu pasakyti — abejonių.

— Demienai, kas iš protaujančių žmonių neturi abejonių?

Išvargęs nuo daugelio susitikimų arkivyskupas nebereikalavo tolesnių pasiaiškinimų dėl abejonių. Už tai Karas buvo jam dėkingas. Jis žinojo, kad jo atsakymai nebūtų buvę protingi: Maistą reikia sukramtyti, o tada pašalinti. Devyni mano motinos Didieji Penktadieniai. Smirdančios kojinės. Talidomido sužaloti kūdikiai. Žinutė laikraštyje apie jauną diakoną, laukusį autobuso, užpultą nepažįstamųjų, apipiltą benzinu, sudegintą. Ne, per daug jausminga. Neaišku. Egzistenciška. Dievo tyla buvo giliau įsišaknijusi logikoje. Pasaulyje esama blogio. Ir didžioji blogio dalis kilo iš abejonių, iš geros valios žmonių nuoširdaus sumišimo. Ar supratingasis Dievas nesumanys viską užbaigti? Neparodys savęs? Neprabils?

Viešpatie, duok mums ženklą...

Neaiškus Lozoriaus prisikėlimas įvyko senų senovėje. Nė vienas dabar gyvenantis žmogus nebuvo girdėjęs jo juoko.

Kodėl nėra jokio ženklo?

Kartais kunigas troško gyventi vienu metu su Kristumi: matyti, liesti, žiūrėti į jo akis. O, Dieve, leisk man pamatyti Tave! Leisk man sužinoti! Ateik pas mane sapne!

Šis didelis troškimas išsekino jį.

Dabar jis sėdėjo prie rašomojo stalo iškėlęs plunksnakotį virš popieriaus lapo. Galbūt ne laikas nuramino arkivyskupą. Galbūt jis suprato, kad tikėjimas galų gale perauga į meilę.

Arkivyskupas buvo prižadėjęs apsvarstyti prašymą, bet kol kas nieko nebuvo padaryta. Karas parašė laišką ir atsigulė.

Jis palengva prabudo penktą valandą ryto, nuėjo į bendrabučio koplytėlę, paėmė ostiją, tada grįžo į savo kambarį ir sukalbėjo mišias.

— „Et clamor meus ad te veniat“, — meldėsi jis su giliu sielvartu, — „Tegul mano šauksmas Tave pasiekia...“

Jis iškėlė ostiją pašventinti, su skausmu prisimindamas tą džiaugsmą, kurį ji jam yra suteikusi. Kaip ir kiekvieną rytą jis tolumoje pajuto veriamą, netikėtą ir nepastebimą žvilgsnį, kupiną seniai prarastos meilės.

Jis perlaužė ostiją virš taurės.

— „Būk ramybėje. Savo ramybę atiduodu tau...“

Jis įsidėjo ostiją į burną ir prarijo ploną nevilties dalelę.

Pasibaigus mišioms, nublizgino taurę ir atsargiai paguldė ją į savo juodą portfelį. Paskui čiupo jį ir kupinas skausmo nuskubėjo į traukinį, vykstantį į Vašingtoną.

3

Ankstyvą balandžio vienuoliktosios rytą Kris paskambino savo gydytojui į Los Andželą ir paprašė jį pasiųsti Reganą pas vietos psichiatrą.

— O kas atsitiko?

Kris paaiškino. Kitą dieną po Reganos gimtadienio ir vėliau, kai nesulaukė žinios iš Hovardo, ji pastebėjo staigių ir keliančių nerimą jos dukters elgesio ir būdo pokyčių. Nemiga. Priekabumas. Pykčio priepuoliai. Daiktų spardymas. Daiktų švaistymas. Klykimas. Nevalgymas. Be to, jos aktyvumas pasidarė nenormalus. Ji nuolat judėjo, bėgiojo, šokinėjo, kažką lietė, sukiojo, barškino. Ėmė blogai mokytis. Išgalvotas žaidimų draugas. Ekcentriška dėmesio pritraukimo taktika.

— Pavyzdžiui? — paklausė gydytojas.

Ji pradėjo nuo barbenimo. Po tos nakties, kai apžiūrėjo pastogę, ji girdėjo barbenimą dar du kartus. Abiem atvejais ji pastebėjo, kad tuo metu Regana buvo savo kambaryje, ir barbenimas išnyko, kai tik Kris įėjo į kambarį. Antra, ji papasakojo, kad Regana pradėjo nerasti daiktų savo kambaryje: suknelės, dantų šepetėlio, knygų, batelių. Ji pasiskundė, kad „kažkas stumdo“ baldus. Ir pagaliau, kitą rytą po pietų Baltuosiuose Rūmuose, Kris užtiko Karlą Reganos miegamajame, stumiantį komodą iš kambario vidurio į savo vietą. Kai Kris paklausė, ką jis daro, Karlas pakartojo „kažkas juokauja“ ir nesileido į aiškinimus, bet netrukus Kris rado Reganą virtuvėje besiskundžiančią, kad jai miegant kažkas perstumdė visus jos baldus.

Tai buvo įvykis, paaiškino Kris, kuris pagaliau patvirtino jos įtarimus. Buvo aišku, kad jos duktė viską daro pati.

— Tu manai, kad tai somnambulizmas? Ji daro tai miegodama?

— Ne, Markai, ji daro tai nemiegodama. Kad atkreiptų į save dėmesį.

Kris paminėjo lovos drebėjimą, kuris pasikartojo dar du kartus, o tada Regana primygtinai reikalavo miegoti kartu su mama.

— Na, fiziškai tai įmanomas dalykas, — pareiškė jis.

— Ne, Markai, aš nesakiau, kad lova drebėjo. Aš pasakiau, kad ji sakė, jog lova drebėjo.

— Tu žinai, kad ji nedrebėjo?

— Ne.

— Na, tai galėjo būti kloniniai spazmai, — sumurmėjo jis.

— Kas?

— Ar ji turi karščio?

— Ne. Klausyk, ką tu manai? — paklausė ji. — Nuvesti ją pas psichiatrą?

— Kris, tu paminėjai jos mokymąsi. Kaip jai sekasi matematika?

— Kodėl tu klausi?

— Kaip jai sekasi? — neatlėgo jis.

— Blogai. Tai yra, staiga pradėjo blogai sektis.

Jis suniurnėjo.

— Kodėl tu klausi? — pakartojo ji.

— Na, tai sindromo dalis.

— Kokio?

— Nieko rimta. Nenorėčiau spėlioti telefonu. Ar turi kuo užsirašyti?

Jis norėjo jai pasakyti Vašingtono vidaus ligų specialisto pavardę.

— Markai, ar tu negalėtum pats atvažiuoti ir apžiūrėti ją?

Džemis. Užsitęsusi infekcija. Kris gydytojas tuo metu išrašė naują, stipriai veikiantį antibiotiką. Vietos vaistininkas, žvelgdamas į receptą, patarė Kris būti atsargiai: „Aš nenorėčiau sukelti panikos, madam, bet šis... Na, šis antibiotikas yra visiškai naujas, ir Džordžijos valstijoje buvo pastebėta, kad jis sukelia aplastinę anemiją...“ Džemis. Džemis mirė. Nuo to laiko Kris nepasitiki gydytojais. Išskyrus Marką. O tam reikėjo daugelio metų.

— Markai, ar tu pats negalėtum? — maldavo Kris.

— Ne, aš negaliu, bet tu nesijaudink. Tai nuostabus žmogus. Pats geriausias. Ar turi kuo užsirašyti?

Abejojimas. Paskui „taip“.

Ji užsirašė pavardę.

— Tegul jis ją apžiūri, o vėliau tegul paskambina man, — patarė gydytojas, — o kol kas užmiršk visus psichiatrus.

— Tu tikrai taip manai?

Jis pasakė išpūstą posakį apie tai, kad žmonės visuomet yra pasirengę priskirti sau psichikos ligas, bet niekuomet nesistengia suprasti atvirkščio proceso, kad kūno negalios dažnai yra įsivaizduojamų proto ligų priežastys.

— Ir ką tu pasakytum, — pasiūlė jis kaip pavyzdį, — jei, neduok Dieve, būtum mano vidaus ligų gydytoja ir aš tau papasakočiau, kad man skauda galvą, nuolat sapnuojasi košmarai, jaučiu šleikštulį, kankina nemiga, akyse viskas dvejinasi, kad aš pasijutau niekam nereikalingas ir baisiausiai jaudinuosi dėl darbo. Ar pasakytum, kad aš esu neurotikas?

— Markai, neklausk manęs tokių dalykų. Aš tik žinau, kad tu išprotėjęs.

— Simptomai, kuriuos aš tau paminėjau, Kris, yra tokie patys, kaip ir esant smegenų augliui. Pirmiausia patikrink kūną. Tada matysime.

Kris paskambino vidaus ligų gydytojui ir susitarė susitikti po pietų. Dabar ji turėjo laisvo laiko. Jos filmavimas baigėsi. Burkas Deningsas dirbo toliau, prižiūrėdamas antraeiles scenas, kuriose dirbo ne tokie brangūs aktoriai, o scenos buvo ne tokios svarbios: sraigtasparnių skrydžiai virš miesto ir kiti triukai, kuriuose nedalyvavo pagrindiniai aktoriai. Bet jis norėjo, kad kiekvienas filmo centimetras būtų tobulas.

Gydytojas priiminėjo Arlingtone. Semiuelis Kleinas. Kol Regana piktai sėdėjo tyrimų kabinete, Kleinas ir jos motina darbo kabinete aptarė ligos istoriją. Ji papasakojo, kas jai kėlė nerimą. Jis klausėsi, linksėjo galva, daug rašė. Kai ji paminėjo lovos drebėjimą, jis suraukė antakius. Tačiau Kris tęsė:

— Markas mano, kad svarbu yra tai, jog Reganai blogai sekasi matematika. Kodėl?

— Jūs turite galvoje mokymąsi?

— Taip, mokymąsi, bet ypač matematiką. Ką tai reiškia?

— Na, palaukime, kol aš ją apžiūrėsiu, misis Makneil.

Paskui jis atsiprašė ir padarė visus Reganos kraujo ir šlapimo tyrimus. Šlapimo tyrimas turėjo parodyti jos inkstų ir kepenų funkcionavimą; kraujo tyrimas — skydliaukės sutrikimus, diabetą; raudonųjų kraujo kūnelių skaičius — galimą anemiją, baltųjų kraujo kūnelių skaičius — kraujo infekcines ligas.

Baigęs tyrimus jis kurį laiką šnekėjosi su Regana stebėdamas jos elgesį, tada grįžo pas Kris ir pradėjo rašyti receptą.

— Esama hiperkinezės požymių.

— Ko?

— Nervų sutrikimo. Bent jau mes taip manome. Mes tiksliai nežinome, kaip jis pasireiškia, bet tai dažnai pastebima ankstyvoje jaunystėje. Atitinka visi požymiai: per didelis aktyvumas, susierzinimas, nesiseka matematika.

— Taip, matematika. Kodėl būtent matematika?

— Sutrikimai veikia gebėjimą susikaupti, — jis išplėšė receptą iš mažo mėlyno bloknoto ir padavė jį. — Tai ritalinas.

— Kas?

— Metilfenidatas.

— Aa.

— Po dešimt miligramų dukart per dieną. Aš rekomenduočiau pirmą kartą aštuntą valandą ryte, o antrą — antrą valandą po pietų.

Ji žiūrėjo į receptą.

— Kas tai? Raminamieji vaistai?

— Stimuliuojamieji.

— Stimuliuojamieji? Šiuo metu ji ir taip padebesiais skraido.

— Ji nėra tokia, kaip atrodo, — paaiškino Kleinas.

— Tai nukrypimo nuo pusiausvyros forma. Per didelė reakcija į depresiją.

— Depresiją?

Kleinas linktelėjo.

— Depresiją... — sumurmėjo Kris.

Ji susimąstė.

— Jūs paminėjote jos tėvą, — tarė Kleinas.

Kris pažvelgė į jį:

— Kaip jūs manote, ar nuvesti ją pas psichiatrą?

— O ne. Aš noriu pažiūrėti, kaip ją veiks ritalinas. Man atrodo, kad čia glūdi atsakymas. Palaukime dvi tris savaites.

— Taigi jūs manote, kad visa tai — nervai.

— Manau, kad taip.

— O tai, kad ji per akis meluoja? Ar vaistai padės?

Jo atsakymas ją suglumino. Jis paklausė, ar kada nors Kris girdėjo, kad Regana keiktųsi ar kalkėtų nešvankybes.

— Niekados, — atsakė Kris.

— Matote, tai labai panašu į jos melavimą. Iš to, ką jūs man papasakojote, jai tai būtų nebūdinga, bet tam tikru nervų sutrikimo atveju gali...

— Palūkėkit, — pertarė apstulbusi Kris. — Kodėl jūs įtariate, kad ji kalba nešvankybes? Jūs tai norėjote pasakyti, ar aš ne taip supratau?

Kurį laiką jis smalsiai žiūrėjo į ją, galvojo, tada nedrąsiai ryžosi:

— Taip, aš noriu pasakyti, kad ji kalba nešvankybes. Jūs apie tai nežinojote?

— Aš ir dabar nieko apie tai nežinau! Apie ką jūs kalbate?

— Na, darant tyrimus, ji paleido visą virtinę tokių žodžių, misis Makneil.

— Negali būti! Kokių žodžių?

Jis bandė išsisukti.

— Na, sakyčiau jos žodynas yra tikrai platus.

— Pavyzdžiui? Duokite man pavyzdį!

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Jūs turite galvoje „šūdas“ arba „bardakas“?

Jis atsipalaidavo.

— Taip, ji vartojo šiuos žodžius, — tarė jis.

— Ką dar ji pasakė? Konkrečiai.

— Na, misis Makneil, konkrečiai ji patarė man patraukti savo purvinas rankas nuo jos p...

Kris tai buvo šokas.

— Ji pasakė tokius žodžius?

— Na, tai nėra neįprasta, misis Makneil, ir aš visiškai neimčiau į galvą. Tai sindromo dalis.

Ji papurtė galvą, žiūrėdama žemyn į savo batelius.

— Sunku, sunku patikėti.

— Klausykit, aš abejoju, ar ji išvis supranta, ką šneka, — ramino jis.

— Taip, galbūt, — sumurmėjo Kris, — galbūt nesupranta.

— Pamėginkime ritaliną, — patarė jis, — ir mes pamatysime, kas iš to išeis. Ir aš norėčiau vėl pamatyti ją po dviejų savaičių.

Jis paėmė nuo stalo kalendoriuką.

— Na sakykime, trečiadienį, balandžio dvidešimt septintą. Ar jums patogu? — paklausė jis, pakeldamas akis.

— Žinoma, — sumurmėjo ji, keldamasi nuo kėdės. Ji įsikišo receptą į palto kišenę. — Dvidešimt septintoji visiškai tinka.

— Aš didelis jūsų gerbėjas, — šyptelėjo Kleinas, atidarydamas duris į koridorių.

Tarpduryje ji sustojo, susimąsčiusi, pridėjusi pirštą prie lūpų. Ji pažvelgė į gydytoją.

— Jūs manote, neverta kreiptis į psichiatrą, a?

— Aš nežinau. Bet geriausias paaiškinimas visuomet būna pats paprasčiausias paaiškinimas. Palaukime. Palaukime ir pažiūrėsime, — jis drąsinamai nusišypsojo. — O šiuo metu stenkitės nesijaudinti.

— Kaip?

Ji išėjo.

Važiuojant namo Regana paklausė ją, ką sakė gydytojas.

— Kad tu nervinga.

Kris nutarė nešnekėti apie jos kalbą. Burkas. Ji perėmė tai iš Burko.

Bet ji vėliau aptarė viską su Šarona klausdama, ar ši girdėjo Reganą sakant kokią nešvankybę.

— Ne, kodėl? — atsakė Šarona. — Aš turiu galvoje pastaruoju metu. Bet žinai, man atrodo, kad jos dailės mokytojas kažką užsiminė.

Tai buvo specialus mokytojas, kuris ateidavo pas juos į namus.

— Tu nori pasakyti, tai buvo neseniai? — paklausė Kris.

— Taip, tai buvo praeitą savaitę. Bet tu žinai ją. Man atrodo, Regana pasakė „velnias“ arba „nesąmonė“. Arba ką nors panašaus.

— Beje, Šarona, ar tu daug šnekėjai su ja apie religiją?

Šarona nuraudo.

— Na, truputį, ir viskas. Sunku išsisukti. Ji pateikia tiek klausimų, kad... — ji beviltiškai patraukė pečiais. — Sunku. Kaip aš atsakysiu nepasakius, kad tai, ką aš manau, yra nedidelis melas.

— Duok jai kelis atsakymus, kad ji pati pasirinktų teisingą.

Visas dienas iki jos suplanuotų pietų Kris labai stropiai žiūrėjo, kad Regana gertų ritaliną. Tačiau jokio pastebimo pagerėjimo nebuvo. Tiesą sakant, išryškėjo net pablogėjimo požymių: padidėjęs užmaršumas, netvarkingumas ir vienąkart atsiradęs šleikštulys. O dėl dėmesio atkreipimo taktikos, nors jau žinomi faktai nepasikartojo, atsirado vienas naujas — dvokas ir nemalonus „kvapas“ Reganos miegamajame. Reganai atkakliai reikalaujant, Kris vieną dieną stengėsi ką nors užuosti, bet jokio kvapo nepajuto.

— Tu neužuodi?

— Tu nori pasakyti, kad užuodi dabar? — paklausė Kris.

— Na žinoma!

— Koks tai kvapas?

Ji suraukė nosį.

— Na, lyg kažkas degtų.

— Tikrai? — Kris įkvėpė.

— Ar tu neužuodi?

— Taip, brangioji, — sumelavo ji. — Lyg ir. Atidarykime trumpam langą ir įleiskime gryno oro.

Iš tikrųjų ji nieko neužuodė, bet nusprendė truputį padelsti, bent jau iki susitikimo su gydytoju. Be to, ji buvo užsiėmusi daugybe kitų reikalų. Pirma, reikėjo rengtis pietums. Antra, nors ir labai entuziastiškai ji žvelgė į galimybę tapti režisiere, natūralus atsargumas neleido jai priimti staigaus sprendimo. Tuo pat metu jos agentas skambino jai kiekvieną dieną. Ji pasakė jam, kad yra atidavusi scenarijų Deningsui ir nori sužinoti jo nuomonę, o pati tikėjosi, kad šis skaitė, o ne kramtė jį.

Trečia, ir svarbiausia, žlugo du Kris finansų sumanymai: akcinės bendrovės obligacijų pirkimas, panaudojant iš anksto apmokėtą jų dalį, ir investavimas į naftos siurbimo projektą pietų Libijoje. Šie abu projektai būtų apsaugoję jos pajamas nuo milžiniškų mokesčių. Tačiau atsitiko dar blogiau — gręžiniai pasirodė besą sausi ir, kaipmat sumažėjus susidomėjimu jais, buvo parduoti pusvelčiui.

Iškilus tokiems keblumams, jos niūrusis vadybininkas atskrido į miestą pasitarti. Jis atvyko ketvirtadienį. Visą penktadienį jis braižė diagramas ir aiškino Kris susidariusią padėtį. Pagaliau Kris nusprendė, kad jos vadybininkas teisus. Ji pritariamai linktelėjo. Tačiau jis susiraukė, kai ji užsiminė, kad norėtų pirkti ferarį.

— Tu nori pasakyti, visiškai naują?

— O kodėl ne. Žinai, filmuodamasi viename filme aš važinėjau ferariu. Jei mes parašytumėme apie tai į gamyklą ir šį bei tą jiems primintume, galbūt jie padarytų šiokią tokią nuolaidą. Kaip tu manai?

Jis taip nemanė ir įspėjo, kad, jo nuomone, naujas automobilis būtų per brangus.

— Benai, pernai aš uždirbau aštuonis šimtus tūkstančių, o tu sakai, kad aš negaliu nusipirkti kažkokio nelaimingo automobilio. Ar tau neatrodo, kad tai juokinga? Kur jie dingo?

Jis priminė jai, kad didžioji jos pinigų dalis buvo apsaugota. Tada jis išvardijo dvylika vamzdžių, kuriais išteka jos pinigai: federalinis pajamų mokestis; planinis federalinis pajamų mokestis; valstybinis mokestis; jos žemės nuosavybės mokestis; dešimties procentų pervedimas jos agentui; penkių procentų — jam; penkių procentų — jos publicistui; pusantro procento labdara Filmų gerovės fondui; išlaidos drabužių spintai, neatsiliekančiai nuo paskutinės mados; algos Vili, Karlui, Šaronai ir Los Andželo namo prižiūrėtojui; įvairių kelionių išlaidos; ir pagaliau, kasdieninės mėnesio išlaidos.

— Ar dar filmuosies šiais metais? — paklausė jis.

Ji gūžtelėjo pečiais.

— Nežinau. Manai, kad reikia?

— Taip, manau, kad vertėtų.

Ji susiėmė veidą abiem rankomis ir liūdnai žvelgė į jį.

— O gal hondą?

Jis nieko neatsakė.

Vėliau vakare Kris stengėsi atidėti visus rūpesčius į šalį ir imtis pasirengimo rytojaus pietums.

— Padarykime mišrų užkandžių ir gėrimų stalą, — pasiūlė ji Vili ir Karlui, — ir pastatykime jį svetainės gale. Ar ne?

— Labai gerai, madam, — skubiai atsakė Karlas.

— Tai kaip manai, Vili? Desertui — šviežių vaisių salotos?

— Taip. Tai nuostabu! — tarė Karlas.

— Ačiū, Vili.

Įdomus būrelis turėjo susirinkti jos svetainėje. Be Burko („Po galais, ateik blaivus“) ir jaunoko antrosios dalies režisieriaus, ji buvo pakvietusi senatorių (su žmona), „Apolono“ astronautą (su žmona), du jėzuitus iš Džordžtauno, kaimynus ir Meri Džou Perin bei Eleną Kleri.

Meri Džou Perin buvo apkūni ir pražilusi Vašingtono pranašė, kurią Kris sutiko per pietus Baltuosiuose Rūmuose ir labai pamėgo. Kris tikėjosi, kad ji bus niūri ir atgrasi, bet vėliau pamatė, kad „ji visai ne tokia“. Linksma kaip šampano burbulas ir pretenzinga.

Elena Kleri buvo vidutinio amžiaus Valstybės departamento sekretorė, dirbusi JAV ambasadoje Maskvoje, kai Kris keliavo po Rusiją. Ji turėjo daug vargo ir gerokai pasistengė, kad padėtų Kris įveikti visą ruožą sunkumų ir kliūčių, susidariusių kelionės metu, dauguma kurių iškilo dėl rusvaplaukės aktorės atvirų kalbų. Ilgus metus Kris su meile prisimindavo ją ir laukė, kada ši grįš į Vašingtoną.

— Sveika, Šarona. Kurie kunigai žada ateiti? — paklausė ji.

— Kol kas neaišku. Aš pakviečiau prezidentą ir koledžo dekaną, bet man atrodo, kad prezidentas pasiųs pavaduotoją. Vėlai rytą jo sekretorė paskambino ir pasakė, kad jam gali prireikti išvykti iš miesto.

— Ką jis siunčia? — susidomėjusi paklausė Kris.

— Tuoj pažiūrėsiu, — Šarona ėmė sklaidyti užrašus. — Štai. Savo asistentą. Tėvą Džozefą Dajerį.

— Jis iš universiteto?

— Negaliu tiksliai pasakyti.

— Na gerai.

Ji atrodė nusivylusi.

— Neišleisk iš akių Burko ryt vakare, — paliepė.

— Gerai.

— Kur Regi?

— Apačioje.

— Žinai, gal tau reikėtų persinešti ten savo rašomąją mašinėlę, kaip manai? Galėtum kartkartėm spausdindama žvilgtelėti į Regi. Gerai? Man nepatinka, kad ji viena praleidžia dek daug laiko.

— Gera idėja.

Baigusi pasirengimą Kris mintimis vėl nuskriejo prie Reganos. Bandė žiūrėti televizorių, bet negalėjo sutelkti dėmesio. Neramiai jautėsi. Kažkas svetimas buvo name. Lyg apsigyvenusi tyluma. Slogios dulkės.

Iki vidurnakčio visi name jau buvo sumigę.

Tą naktį miego niekas netrukdė.

4

Ji pasitiko svečius apsivilkusi žaliu šeimininkės kostiumu — švarkelis su ilgomis, plačiomis rankovėmis ir kelnės, apsiavusi patogiais bateliais, kurie atspindėjo jos šio vakaro viltis.

Pirmoji atvyko Meri Džou Perin su savo paaugliu sūnumi Robertu. Paskutinis atėjo įraudęs kaip gvazdikas tėvas Dajeris.

Jis buvo jaunas, mažo ūgio, keistomis akimis, paslėptomis už akinių metaliniais rėmeliais. Tarpduryje jis atsiprašė už pavėlavimą. „Negalėjau rasti tinkamo kaklaryšio“, — neįtikinamai pasiaiškino jis. Kurį laiką ji žvelgė tiesiai į jį, paskui pratrūko juoktis. Jos kasdieninė depresija ėmė blėsti.

Gėrimai padarė savo darbą. Be penkiolikos dešimt visi buvo išsibarstę svetainėje ir pasinėrę į pokalbių sūkurį.

Kris prie garuojančio stalo prisikrovė savo lėkštę ir apžvelgė kambarį, ieškodama Džou Perin. Štai. Ant sofos su tėvu Vagneriu, jėzuitų dekanu. Kris trumpai buvo šnekėjusi su juo. Jis buvo nuplikęs ir strazdanotas, sausų ir švelnių manierų. Kris nudreifavo prie sofos ir susirangė ant grindų priešais kavos staliuką. Pranašė linksmai nusijuokė.

— Na liaukitės, Meri Džou, — šypsodamasis tarė dekanas ir pakėlė šakutę su mišraine burnos link.

— Taip, liaukitės, Meri Džou, — lyg aidas atkartojo Kris.

— O, sveiki. Nuostabi mišrainė! — tarė dekanas.

— Ne per aštri?

— Visiškai ne. Kaip tik Meri Džou pasakojo man apie vieną jėzuitą, kuris, be to, buvo ir mediumas.

— O jis netiki manimi! — sukikeno pranašė.

— A, distinguo4, — pataisė dekanas. — Aš tik pasakiau, kad sunku patikėti.

— Jūs turite galvoje mediumo mediumą? — paklausė Kris.

— Žinoma, — tarė Meri Džou, — jis net sklandydavo ore!

— Aš taip pat skraidau kiekvieną rytą, — tyliai ištarė jėzuitas.

— Jūs norite pasakyti, kad jis atlikdavo seansus? — paklausė Kris Meri Džou.

— Taip, — atsakė ji. — Jis buvo labai labai garsus devynioliktame amžiuje. Beje, kadaise tikriausiai jis buvo vienintelis spiritistas, niekad nebuvęs viešai apkaltintas sukčiavimu.

— Aš jau sakiau, kad jis nebuvo jėzuitas, — pakomentavo dekanas.

— O, Dieve, jis tikrai buvo! — ji nusijuokė. — Kai jam sukako dvidešimt dveji, jis tapo jėzuitu ir prižadėjo niekad daugiau nebedirbti mediumu, tačiau jį išvijo iš Prancūzijos, — ji dar šiurkščiau nusijuokė, — iškart po seanso, kurį jis atliko karaliaus rūmuose. Jūs žinote, ką jis padarė? Įpusėjus seansui, jis pasakė imperatorienei, kad ją tuoj ranka palies vaiko dvasia, kuri turi galutinai materializuotis, ir kai jie staiga įjungė šviesą, — nusikvatojo ji, — jie pamatė mediumą, užkėlusį savo nuogą koją ant imperatorienės rankos! Jūs įsivaizduojate?

Jėzuitas šypsodamasis padėjo lėkštę.

— Meri Džou, niekada nesitikėkite malonės indulgencijoje.

— Na, liaukitės, kiekvienoje šeimoje būna nors vienas niekšas.

— Visi niekšai išmirė drauge su Medičių rūmų didikais.

— Aš žinau, aš kartą tai patyriau, — pradėjo Kris.

Tačiau dekanas ją pertarė:

— Jūs tai norite padaryti kaip per išpažintį?

Kris nusišypsojo.

— Ne, aš nesu katalikė.

— Na, jėzuitai taip pat nėra katalikai, — sukikeno misis Perin.

— Dominikonų šmeižtas, — atkirto dekanas. Tada tarė Kris: Atsiprašau, brangioji. Jūs sakėte...

— Tik tiek, kad aš manau, jog kartą esu mačiusi žmogų, sklandantį ore. Butane.

Ji papasakojo tą istoriją.

— Kaip jūs manote, ar tai įmanoma? — baigė ji. — Iš tikrųjų. Rimtai.

— Kas žino, — jis patraukė pečiais. — Kas žino, kas yra gravitacija? Arba materija?

— Norėtumėte išklausyti mano nuomonę? — įsiterpė misis Perin.

— Ne, Meri Džou, — atsakė dekanas, — mano mintyse visuomet viešpatavo skurdas.

— Mano taip pat, — sumurmėjo Kris.

— Ką sakote? — paklausė dekanas, lenkdamasis į priekį.

— A, nieko. Aš norėjau paklausti jus vieno dalyko. Jūs žinote tą mažą trobelę prie bažnyčios, tenai? — ji parodė ranka į bažnyčią.

— Šventosios Trejybės? — paklausė jis.

— Taip. Kas ten vyksta?

— Na, ten laikomos Juodosios mišios, — tarė misis Perin.

— Juodosios... kas?

— Juodosios mišios.

— Ką ji sako?

— Ji juokauja, — tarė dekanas.

— Žinau, — tarė Kris, — bet aš esu kvaila. Norėjau paklausti, kas yra Juodosios mišios?

— Faktiškai — katalikiškų mišių iškraipymas, — paaiškino dekanas. — Jos susijusios su burtais. Velnio garbinimu.

— Tikrai? Jūs norite pasakyti, kad iš tikrųjų taip yra?

— Aš negaliu garantuoti, nors kartą esu girdėjęs, kad Paryžiuje kasmet laikoma apie penkiasdešimt tūkstančių Juodųjų mišių.

— Šiais laikais? — nusistebėjo Kris.

— Aš tik girdėjau apie tai.

— Na taip, žinoma, girdėjote iš slaptosios jėzuitų tarnybos, — sučiauškėjo misis Perin.

— Visai ne. Aš girdžiu balsus, — atšovė dekanas.

— Žinote, kai aš dar gyvenau Los Andžele, — užsiminė Kris, — sklido baisiai daug kalbų apie burtininkų kultus. Dažnai galvojau, ar tai tiesa?

— Na, kaip aš jau sakiau, tiksliai nežinau, — tarė dekanas, — bet aš galiu nurodyti žmogų, kuris žino... Tai Džo Dajeris. Kur yra Džo? — dekanas apsižvalgė. — A, štai ten, — tarė jis, linkteldamas į kito kunigo pusę. Šis stovėjo prie vaišių stalo nugara atsisukęs į juos. Jis krovėsi antrą porciją mišrainės į savo lėkštę. — Ei, Džo!

Jaunasis kunigas atsisuko. Jo veidas buvo bejausmis.

— Jūs mane kvietėte, didysis dekane?

Antrasis jėzuitas pirštais davė ženklą prieiti.

— Gerai, vieną minutę, — atsakė Dajeris ir toliau atakavo mišrainę.

— Tai vienintelis nepaklusnus elfas iš visų dvasininkų, — tarė dekanas šiurkštesniu balsu. Jis gurkštelėjo vyno. — Praeitą savaitę buvo keletas išniekinimo atvejų Šventosios Trejybės bažnyčioje, ir Džo kažką užsiminė, kad vienas jų priminė jam tam tikrus dalykus, kurie įprasti Juodųjų mišių metu, todėl aš tikiuosi, kad jis šį bei tą žino apie jas.

— Kas atsitiko bažnyčioje? — paklausė Meri Džo Perin.

— Oi, tai tikrai labai bjauru, — tarė dekanas.

— Na liaukitės, mes visi jau papietavę.

— Ne, tai tikrai bjauru, — prieštaravo jis.

— Papasakokite!

— Jūs norite pasakyti, kad neskaitote mano minčių, Meri Džou? — paklausė jis.

— Aš galėčiau, — atšovė ji, — bet aš tikrai nemanau, kad nusipelniau įėjimo į šventųjų šventybes! — ji prunkštelėjo.

— Na, tai iš tikrųjų šlykštu, — pradėjo dekanas.

Jis apibūdino išniekinimus. Pirmuoju atveju pagyvenęs bažnyčios zakristijonas rado krūvą žmogaus išmatų ant altoriaus drobės prieš pat tabernakulį.

— O, tai tikrai šlykštu, — susiraukė misis Perin.

— Antrasis atvejis dar šlykštesnis, — pažymėjo dekanas ir netiesioginiais apibūdinimais bei keliais eufemizmais paaiškino, kad masyvus, iš molio nulipdytas falas buvo tvirtai priklijuotas prie Kristaus statulos kairėje altoriaus pusėje.

— Ganėtinai šlykštu, — užbaigė jis.

Kris pastebėjo, kad Meri Džou Perin buvo tikrai sujaudinta, kai ji tarė:

— Oi, tikrai užtenka. Atsiprašau, kad mygau papasakoti. Pakeiskime temą, gerai?

— Ne, aš tikrai sužavėta, — tarė Kris.

— Taip, žinoma. Aš žavus žmogus.

Tai buvo tėvas Dajeris. Jo lėkštė pakibo virš Kris.

— Klausykite, duokite man dar vieną minutę ir aš grįšiu. Mes turime aptarti labai svarbų reikalą su astronautu.

— Kokį reikalą? — paklausė dekanas.

Tėvo Dajerio akyse matėsi beviltiškas spėliojimas.

— Ar patikėtumėte, — paklausė jis, — jei pirmasis misionierius nuskrietų į Mėnulį?

Jie pratrūko juokais.

— Jūs kaip tik esate tokio ūgio, kokio reikia, — tarė misis Perin. — Jus galima įgrūsti į pačią laivo nosį.

— Ne, ne mane, — rimtai pataisė jis ir, pasisukęs į dekaną, paaiškino: — Aš bandau susitarti dėl Emorio.

— Tai mūsų teritorijos disciplinos palaikytojas, — paaiškino Dajeris moterims. — Jis mėgsta ramybę, o laive nieko stebuklinga neatsitiks, todėl jam turėtų patikti.

— Na ir ką jis iš naujo krikštytų? — paklausė misis Perin.

— Ką jūs norite tuo pasakyti? — Dajeris rimtai suraukė antakius. — Jis iš naujo krikštytų astronautus. Taigi. Jam tai patiktų. Žinote, vieną arba du žmones, o ne grupėmis. Tik porą žmonių.

Bereikšmiškai pažvelgęs į astronautą, Dajeris atsiprašė ir nuėjo pas jį.

— Man jis patinka, — tarė misis Perin.

— Man taip pat, — sutiko Kris. Paskui ji pasisuko į dekaną. — Jūs man nepapasakojote, kas vyksta toje trobelėje, — priminė ji. — Didelė paslaptis? Kas tas kunigas, kurį dažnai ten matau?

Žinote, toks tamsus? Jūs pažįstate jį?

— Tėvas Karas, — tarė dekanas prislopintu balsu, kuriame nuskambėjo gailesčio gaidelė.

— Kas jis?

— Jis yra patarėjas, — dekanas pastatė vyno taurę ir sukiojo ją už kojelės. — Vargšas, praeitą naktį jis patyrė žiaurų smūgį.

— Kokį? — staiga sunerimusi paklausė Kris.

— Jo motina mirė.

Kris pasirodė, kad jos vargai ima mažėti, bet kodėl — ji negalėjo paaiškinti.

— Man labai gaila, — tarė ji.

— Atrodo, kad jis labai sielvartauja, — tęsė jėzuitas. — Ji gyveno viena ir tada, kai ją rado, buvo mirusi jau kelias dienas.

— Kaip baisu, — sumurmėjo misis Perin.

— Kas ją rado? — baugiai paklausė Kris.

— Pastato, kuriame ji gyveno, valdytojas. Turbūt iki šiol ji dar nebūtų surasta, jei ne... Na, kaimynai ėmė skųstis, kad jos radijas veikia ištisas paras.

— Kaip baisu, — sumurmėjo Kris.

— Atsiprašau, madam.

Ji pakėlė akis į Karlą. Jis laikė padėklą su taurelėmis ir likeriu.

— Padėk jį čia, Karlai. Ačiū.

Kris mėgo pati pilstyti svečiams likerį. Ji jautė, kad tai suteikia intymumo, kurio kartais gali trūkti.

— Na, pradėsiu nuo jūsų, — tarė ji dekanui ir misis Perin ir įpylė likerio.

Paskui ji vaikščiojo po kambarį, priimdama ir vykdydama kiekvieno svečio užsakymus, o kai apėjo visą ratą, svečiai jau buvo sudarę naujas grupeles, išskyrus Dajerį ir astronautą, kurie, atrodo, dar artimiau susidraugavo. „Ne, aš tikrai ne kunigas“, — išgirdo Kris jėzuito žodžius, kai šis uždėjo ranką ant besijuokiančio astronauto peties. „Iš tikrųjų aš — baisiai avangardiškas rabinas.“ Netrukus ji išgirdo, kaip Dajeris klausė astronautą: „Kas yra erdvė?“ Kai astronautas patraukė pečiais ir pasakė, kad jis gerai nežinąs, tėvas Dajeris rimtai suraukė antakius ir tarė: „O reikėtų žinoti“.

Paskui Kris stovėjo su Elena Kleri ir prisiminė Maskvą, kai išgirdo pažįstamą rėžiamą balsą, sklindantį iš virtuvės.

O Dieve, Burkas!

Jis kažką apibėrė nešvankybėmis.

Kris atsiprašė ir greitai nuskubėjo į virtuvę, kur Deningsas įnirtęs keikė Karlą, o Šarona bergždžiai stengėsi suvaldyti jį.

— Burkai! — suriko ji. — Liaukis!

Režisierius ignoravo ją ir toliau plūdosi. Iš jo burnos kampų tryško seilės, o Karlas, tyliai atsirėmęs į plovyklę, sukryžiavęs rankas, bejausmiu veidu žvelgė tiesiai į Deningsą.

— Karlai! — piktai suriko Kris. — Gal išeik iš čia? Eik lauk! Juk matai, koks jis!

Bet šveicaras nesijudino iš vietos, kol Kris nepradėjo stumte stumti jo iš kambario.

— Fašistų kiaulė! — suriko Deningsas jam pavymui.

Paskui linksmai pasisuko į Kris ir pasitrynė rankas.

— Kas desertui? — švelniai paklausė jis.

— Desertui! — Kris trinktelėjo sau per kaktą.

— Aš alkanas, — suverkšleno jis.

Kris pasisuko į Šaroną.

— Pamaitink jį. Man reikia paguldyti Reganą. Ir Burkai, dėl Dievo meilės, elkis žmoniškai, — paprašė ji. — Čia yra kunigų! — ji parodė į svetainę.

Jis suraukė antakius, akyse sublizgo staigus ir neabejotinai nuoširdus susidomėjimas.

— O, ir tu tai pastebėjai? — paklausė jis, nejausdamas jokios kaltės.

Kris išėjo iš virtuvės ir nusileido į Reganos žaidimų kambarį rūsyje, kur jos duktė buvo praleidusi visą dieną. Ji rado ją žaidžiančią su spiritizmo planšete. Ji atrodė niūri, sunkiai suprantama, tolima. Gerai, kad ji nors ne agresyvi, pagalvojo Kris ir, tikėdamasi pralinksminti ją, nusivedė į svetainę ir pristatė svečiams.

— O, ji tokia miela, — tarė senatoriaus žmona.

Regana elgėsi neįtikimai mandagiai, išskyrus vieną atvejį su misis Perin, kai nenorėjo nei paduoti rankos, nei kalbėti su ja. Bet pranašė linksmai pajuokavo:

— Ji žino, kad aš apgavikė.

Ji mirktelėjo Kris, bet paskui pasilenkė ir švelniai paėmė Reganos ranką, lyg norėdama pajusti jos pulsą, tiriamai žvelgdama į ją. Regana staigiai atitraukė ranką ir pagiežingai pažvelgė į pranašę.

— O, vaikelis, vaikelis. Ji tikriausiai pavargo, — nerūpestingai tarė misis Perin, bet toliau akimis rijo Reganą.

Ji pajuto nepaaiškinamą nerimą.

— Ji truputį serga, — lyg atsiprašydama sumurmėjo Kris ir pažvelgė į Reganą — Ar ne, dukrele?

Regana neatsakė. Ji žvelgė į grindis.

Regana jau buvo visiems pristatyta, išskyrus senatorių ir misis Perin sūnų Robertą, todėl Kris nusprendė, kad geriausia bus netrukdyti jų. Ji nuvedė Reganą į miegamąjį ir paguldė į lovą.

— Ar nori miego? — paklausė Kris.

— Nežinau, — mieguistai atsakė Regana.

Ji apsivertė ant šono ir nutolusiu žvilgsniu įsistebeilijo į sieną.

— Nori, kad aš tau truputį paskaityčiau?

Ji papurtė galvą.

— Na gerai. Pamėgink užmigti.

Ji pasilenkė ir pabučiavo ją, tada nuėjo prie durų ir išjungė šviesą.

— Labanakt, dukrele.

Kris jau buvo beveik uždariusi duris, kai išgirdo tylų Reganos balsą:

— Mama, kas su manimi darosi?

Taip bauginamai. Balsas toks beviltiškas. Toks neatitinkantis jos elgesio. Kurį laiką motina jautėsi sumišusi ir sukrėsta. Bet netrukus susigriebė.

— Na, kaip aš tau sakiau — nervai. Tau reikia tik porą savaičių gerti tabletes ir aš žinau, kad tu vėl puikiai jausies. O dabar pasistenk užmigti. Gerai?

Atsakymo nebuvo, Kris laukė.

— Gerai? — pakartojo ji.

— Gerai, — sušnibždėjo Regana.

Kris staiga pajuto, kad nuo šalčio rankų oda šiurpsta nelyginant žąsies. Ji pasitrynė rankas. Dieve, kodėl taip šalta kambaryje? Iš kur tas skersvėjis?

Kris priėjo prie lango ir patikrino, ar nėra plyšių. Nieko nerado. Pasisuko į Regana:

— Vaikeli, tau nešalta?

Tyla.

Kris priėjo prie lovos.

— Regana? Tu miegi? — sušnibždėjo ji.

Akys užmerktos. Kvėpavimas gilus.

Kris ant pirštų galų ištipseno iš kambario.

Koridoriuje ji išgirdo dainavimą ir lipdama laiptais su malonumu pamatė, kad jaunasis tėvas Dajeris skambina pianinu, stovinčiu prie svetainės lango, o aplink būriuojasi linksmai dainuojantys svečiai. Jai įėjus į kambarį, jie kaip tik baigė „Kol mes susitiksime vėl“.

Kris žengė artyn, bet buvo sustabdyta senatoriaus ir jo žmonos, kurie jau buvo pasiėmę paltus. Jiedu atrodė suirzę.

— Jūs jau išeinate? — paklausė Kris.

— Mes labai atsiprašome, tai buvo nuostabus vakaras, — pratrūko senatorius, — bet vargšei Martai skauda galvą.

— O, man taip gaila, bet aš tikrai labai blogai jaučiuosi, — suaimanavo senatoriaus žmona. — Jūs nepyksite ant mūsų, Kris? Tai buvo tokia puiki puota.

— Man labai gaila, kad jūs turite išeiti, — tarė Kris.

Ji palydėjo juos iki durų ir girdėjo, kaip tėvas Dajeris, apsuptas dainininkų, paklausė:

— Ar dar kas nors žinote „Aš esu įsitikinęs, jūs dabar gailitės, Tokijo Rože“ žodžius?

Kris atsisveikino su senatorium bei jo žmona ir grįžo į svetainę. Tuo metu Šarona tyliai išlindo iš savo kabineto.

— Kur Burkas? — paklausė ją Kris.

— Čia, — atsakė Šarona, linkteldama galva kabineto link. — Jis miega. Sakyk, ką tau sakė senatorius?

— Ką turi galvoje? — paklausė Kris. — Jie tik ką išėjo.

— Na, aš to ir tikėjausi.

— Šarona, ką tu turi galvoje?

— A, Burkas, — atsiduso Šarona.

Ji nupasakojo senatoriaus ir režisieriaus susidūrimą. Deningsas, praeidamas pro šalį, užsiminė jam, pasakojo Šarona, kad „jo džine plaukioja nepažįstamos personos apatinės pilvo dalies plaukas“. Tada jis atsisuko į senatorių ir visiškai nekaltu tonu pridūrė: „Niekados gyvenime nebuvau tokio matęs! O jūs?“

Kris nusijuokė, o Šarona toliau pasakojo, kaip senatorius sutriko, o Deningsas, pasijutęs Don Kichotu, išreiškė „beribį dėkingumą“ politikams, nes jei jų nebūtų, pareiškė jis, „mes ir nesuvoktume, kad galima taip žemai pulti“.

Kai senatorius susierzinęs nuėjo, režisierius atsisuko į Šaroną ir išdidžiai pareiškė: „Na, matai, aš nesikeikiau. Juk aš santūriai elgiausi?“

Kris negalėjo susilaikyti nesijuokusi.

— Na, gerai, leiskime jam pamiegoti. Bet tau geriau pasilikti čia, nes jis gali pabusti. Gerai?

— Gerai, — Šarona įėjo į kabinetą.

Meri Džou Perin susimąsčiusi sėdėjo svetainės kampe. Ji atrodė suirzusi, sujaudinta. Kris norėjo prisėsti prie jos, bet apsigalvojo, pamačiusi, kad vienas jos kaimynų pajudėjo pranašės link.

Tad Kris pasuko prie pianino. Dajeris liovėsi grojęs ir pažvelgė į ją.

— Na, jaunoji ledi, kuo mes galime šiandien jums padėti? Mes tęsiame pageidavimų koncertą.

Kris nusijuokė drauge su kitais.

— O aš maniau, kad išgirsiu kokią sensacingą naujieną apie tai, kas vyksta Juodųjų Mišių metu, — tarė ji. — Tėvas Vagneris sakė, kad jūs esate ekspertas.

Grupė dainininkų susidomėjusi nutilo.

— Ne, ne visiškai, — tarė Dajeris, švelniai paliesdamas kelis klavišus. — Kodėl jūs paminėjote Juodąsias mišias? — rimtai paklausė jis.

— Mes anksčiau keliese kalbėjomės apie... apie tai, kas buvo rasta Šventosios Trejybės bažnyčioje, ir...

— A, jūs turite galvoje išniekinimus, — pertarė Dajeris.

— E, paaiškinkit kas nors, kas čia vyksta, — pareikalavo astronautas.

— Ir man, — tarė Elena Kleri. — Aš nieko nesuprantu.

— Na, bažnyčioje gatvės gale būta išniekinimų, — paaiškino Dajeris.

— Kokių? — paklausė astronautas.

— Verčiau neprisiminti, — patarė jam tėvas Dajeris.

— Sakykime, šiokių tokių nešvankybių, gerai?

— Tėvas Vagneris sakė, jog jūs papasakojote jam, kad tai panašu į Juodąsias Mišias, — užsiminė Kris, — ir man įdomu, kas ten įvyko?

— Ne kažin ką težinau, — protestavo jis. — Iš tiesų, daugelį dalykų aš sužinojau iš kito jebo.

— Kas yra jebas? — paklausė Kris.

— Taip sutrumpintai vadinamas jėzuitas. Tėvas Karas išmano tuos dalykus.

Kris staiga sunerimo.

— Tai tas tamsusis kunigas Šventosios Trejybės bažnyčioje?

— Jūs pažįstate jį? — paklausė Dajeris.

— Ne, aš tik girdėjau šią pavardę, ir viskas.

— Man atrodo, jis apie tai parašė straipsnį. Na, psichiatrijos požiūriu.

— Ką jūs turite galvoje? — paklausė Kris.

— Ką jūs turite galvoje klausdama „ką jūs turite galvoje?“

— Jūs norite pasakyti, kad jis — psichiatras?

— Žinoma. Che, atsiprašau. Aš maniau, kad jūs žinote.

— Klausykite, ar kas nors man paaiškins! — nekantriai pareikalavo astronautas. — Kas vyksta Juodųjų mišių metu?

— Na, sakykime, įvairūs išniekinimai, — Dajeris patraukė pečiais. — Šventvagystės. Tai bloga Šventųjų mišių parodija, kur vietoje Dievo garbinamas Šėtonas ir kartais paaukojamas žmogus.

Elena Kleri papurtė galvą ir nuėjo į šalį.

— Man tai per šiurpu, — šyptelėjo ji.

Kris nekreipė į ją dėmesio. Pasirodė dekanas.

— Bet iš kur jūs žinote? — paklausė ji jaunąjį jėzuitą. — Net jeigu ir buvo toks dalykas — Juodosios mišios, kas gali patvirtinti tai?

— Aš manau, — atsakė Dajeris, — kad daugumą dalykų jie sužinojo iš žmonių, kurie buvo sugauti ir vėliau prisipažino.

— Na, pakaks, — tarė dekanas. — Šie prisipažinimai buvo beverčiai. Jie buvo kankinami.

— Ne, kankinami buvo tik pasipūtėliai, — ironiškai tarė Dajeris.

Kažkas tyliai ir nervingai nusijuokė. Dekanas pažvelgė į savo laikrodį.

— Ką gi, man tikrai reikia eiti, — tarė jis Kris. — Šeštą valandą aš laikau mišias Dalgreno bažnytėlėje.

— O aš laikau bandžos mišias, — džiugiai nusišypsojo Dajeris. Staiga jo akys nukrypo už Kris nugaros į kitą kambario galą. — Na štai, man atrodo, mes turime svečią, misis Makneil, — įspėjo jis, linkteldamas galva.

Kris atsigręžė. Ir net amo neteko, pamačiusi Reganą, apsivilkusią naktiniais marškiniais ir srauniai besišlapinančią ant kilimėlio. Nenuleisdama akių nuo astronauto ši užgiedojo negyvu balsu:

— Ten tu ir mirsi.

— O Dieve, — suvaitojo Kris ir pribėgo prie dukters. — O Dieve, vaikeli, eikš, eikš su manimi!

Ji paėmė Reganą už rankų ir paskubom išsivedė ją iš kambario, drebančiu balsu atsiprašinėdama apstulbusio astronauto:

— Oi, aš labai atsiprašau. Ji serga, ji tikriausiai vaikšto miegodama. Ji nežino ką sako!

Kris išgirdo, kai Dajeris kažkam tarė:

— Mums tikriausiai reikėtų eiti.

— Ne, ne, pabūkite, — protestavo Kris, trumpam atsisukdama į svečius. — Pabūkite dar, prašom! Viskas gerai! Aš tuoj grįšiu.

Kris stabtelėjo prie virtuvės, nurodė Vili išvalyti kilimėlį, kol neįsigėrė dėmė, nuvedė Reganą į vonią, išmaudė ją ir pakeitė naktinius marškinius.

— Brangioji, kodėl tu taip kalbėjai? — nuolat kartojo Kris, bet atrodė, kad Regana nieko nesupranta ir murma non sequiturs5.

Jos akys buvo abejingos ir blausios. Kris paguldė ją į lovą, ir Reganą iškart užmigo. Kurį laiką Kris stovėjo, klausydamasi jos kvėpavimo, paskui išėjo iš kambario.

Nusileidusi laiptais, ji susidūrė su Šarona ir antrosios dalies jaunuoju režisieriumi, vedančiais Deningsą iš kabineto. Jie iškvietė taksi ir buvo susirengę parvežti jį į jo apartamentus Seratono Parke.

— Nekreipkite į jį dėmesio, — patarė Kris jiems išeinant iš namo.

Beveik neatgavęs sąmonės režisierius pasakė „Eikit velniop“ ir išnyko rūke prie laukiančio taksi.

Kris grįžo į svetainę, kur jos svečiai pareiškė savo užuojautą, kai ji trumpai apibūdino Reganos ligą. Kai ji paminėjo barbenimą ir kitus „dėmesį patraukiančius“ reiškinius, misis Perin įdėmiai pažvelgė į ją. Sugavusi žvilgsnį Kris tikėjosi komentaro, bet ši nieko nepasakė, tad Kris tęsė toliau.

— Ar dažnai ji vaikšto miegodama? — paklausė Dajeris.

— Ne, šiandien pirmą kartą. Bent jau aš matau pirmą kartą. Gal tai susiję su per dideliu aktyvumu. Kaip jūs manote?

— O, sunku pasakyti, — tarė kunigas. — Esu girdėjęs, kad vaikščiojimas per miegus įprastas lytinio brendimo metu, išskyrus tai... — čia jis gūžtelėjo pečiais ir nutraukė mintį. — Aš nežinau. Man atrodo, jums geriau paklausti savo gydytoją.

Misis Perin tyliai sėdėjo žiūrėdama, kaip svetainės židinyje žaidžia ugnelės. Kris pastebėjo, kad panašiai prislėgtas ir astronautas. Po metų jis turėjo skristi į Mėnulį. Astronautas žvelgė į savo stikliuką ir kartkartėm niurnėjo, pareikšdamas susidomėjimą ir dėmesį. Lyg be žodžių susitarę nė vienas net neužsiminė, ką Regana pasakė jam.

— Na, aš tikrai turiu laikyti mišias, — pagaliau tarė dekanas ir pakilo eiti.

Jo žodžiai išjudino visus. Atsistoję jie padėkojo už pietus ir vakarą.

Prie durų tėvas Dajeris paėmė Kris ranką ir nuoširdžiai pažvelgė jai į akis.

— Gal jūsų filmuose atsirastų koks nors vaidmuo labai mažam kunigui, kuris moka skambinti pianinu? — paklausė jis.

— Jeigu ir nėra, — nusijuokė Kris, — aš prirašysiu vieną vaidmenį jums, tėve.

— Aš galvojau apie savo brolį, — tarė jis rimtai.

— Ak, jūs! — nusijuokė ji ir palinkėjo labos nakties.

Paskutinieji išėjo Meri Džou Perin ir jos sūnus. Kris, taukšdama niekus, užlaikė juos prie durų. Ji jautė, kad Meri Džou nori kažką pasakyti, bet stengiasi atidėti šią šneką vėlesniam laikui. Norėdama dar truputį pašnekėti, Kris paklausė jos nuomonės apie Reganos žaidimą su spiritizmo planšete ir išgalvotą kapitoną Haudį.

— Kaip manote, ar čia nėra nieko bloga? — paklausė ji.

Kris tikėjosi nerūpestingo ir mechaniško paneigimo, bet labai nustebo, kai misis Perin suraukė antakius ir nukreipė akis žemyn į slenkstį. Atrodė, kad ji nugrimzdo mintyse, bet drauge su Kris išėjo į verandą ir sustojo greta sūnaus.

Kai ji pagaliau pakėlė akis, jos buvo kažkokios miglotos.

— Aš ją atimčiau, — tyliai tarė ji.

Ji padavė sūnui automobilio raktelius.

— Bobi, užvesk variklį, — paliepė ji, — tegul įšyla.

Jis paėmė raktelius, pasakė Kris, kad žavisi ja visuose jos filmuose, ir kukliai nužingsniavo prie šalikelėje pastatyto seno apdaužyto mustango.

Misis Perin akys vis dar skendėjo migloje.

— Aš nežinau, ką jūs manote apie mane, — lėtai prašneko ji. — Daugelis žmonių sieja mane su spiritizmu. Čia maža tiesos. Taip, aš manau, kad turiu gebėjimų, — tyliai tęsė ji, — bet jie nesusiję su okultizmu. Tiesą sakant, man jie atrodo natūralūs. Esu katalikė, todėl tikiu, kad mes stovime tarp dviejų pasaulių.

Vienas — jį mes suveikiame — yra laikas. Bet kartais koks nors keistuolis, pavyzdžiui, aš, pažvelgia į kitą pasaulį, ir šis pasaulis, man atrodo... yra amžinybėje. Amžinybėje laikas neegzistuoja. Ten egzistuoja tik ateitis. Taigi kai aš kartais pažvelgiu į tą kitą pasaulį, pradedu tikėti, kad matau ateitį. Kas žino? Galbūt ir ne. Galbūt viskas yra sutapimas, — ji patraukė pečiais. — Bet aš taip nemanau. Ir jei taip yra, aš sakyčiau, kad tai natūralu. Suprantat? Bet okultizmas... — ji stabtelėjo ieškodama tinkamų žodžių. — Okultizmas yra kažkas kita. Aš laikausi toliau nuo jo. Man atrodo, kad nesąmoningas domėjimasis juo gali būti pavojingas. Taip pat ir kvailiojimas su spiritizmo planšete.

Iki šiol Kris manė, kad ši moteris yra labai skvarbaus proto, bet dabar jos kalboje pynėsi kažkokia painiava. Kris jautė atslenkantį blogį ir bandė išsklaidyti jį.

— Na, ką jūs, Meri Džou, — nusišypsojo Kris. — Jūs juk žinote, kaip elgiamasi su tomis planšetėmis. Tik žmogaus pasąmonė valdo jas.

— Taip, galbūt, — tyliai atsakė Meri. — Galbūt. Tai gali būti įtaiga. Bet aš girdėjau ne vieną pasakojimą apie seansus su spiritizmo planšete, kai ji yra atvėrusi tam tikras duris. Ne, ne dvasių pasaulio duris; tuo sunku patikėti. Galbūt duris į vadinamąją pasąmonę. Aš nežinau. Tik esu girdėjusi taip pasakojant. Brangioji, pasaulyje juk yra šimtai beprotnamių, kuriuose prigrūsta žmonių, mėgėjiškai išdykavusių su okultizmu.

— Negali būti!

Kurį laiką viešpatavo tyla. Paskui vėl pasigirdo švelnus balsas:

— Kris, 1921 metais Bavarijoje gyveno viena šeima. Aš neprisimenu jų pavardės, bet joje buvo vienuolika žmonių. Jei netikit, galit peržvelgti to meto laikraščius. Iškart po seanso jie išsikraustė iš proto. Visi. Visi vienuolika. Jie sudegino viską namuose ir, kai baigė liepsnoti baldai, jie padegė vienos iš dukterų trijų mėnesių kūdikį. Ir tik tada įsiveržę kaimynai sustabdė juos. Visa šeima, — baigė ji, — buvo uždaryta į beprotnamį.

— O Dieve, — tyliai atsiduso Kris, pagalvojusi apie kapitoną Haudį. Dabar ji suprato artėjančią grėsmę. Psichikos liga. Nejau iš tiesų? Kažkas panašaus. — Aš jaučiau, kad man reikia nuvesti ją pas psichiatrą.

— Dėl Dievo meilės, — tarė misis Perin, įžengdama į šviesą, — jūs neklausykite manęs, klausykite tik savo gydytojo, — jos balsas mėgino nuraminti. — Aš galiu puikiai įžvelgti ateitį, bet dabartyje esu visiškai bejėgė, — nusišypsojo ji ir apčiupinėjo savo piniginę. — O kur mano akiniai? Na, matot, aš kažkur juos nukišau. Oi, štai kur jie! — ji rado akinius palto kišenėje. — Mielas namas, — tarstelėjo ji užsidėjusi akinius ir pažvelgusi į viršutinį fasadą. — Suteikia šilumos jausmą.

— Dieve visagali, jūs nuraminote mane. Vienu metu aš pamaniau, kad jūs pasakysite, jog name gyvena vaiduokliai.

Misis Perin pažvelgė į ją.

— Ar aš galiu jums pasakyti tokį dalyką?

Kris prisiminė draugę, žinomą Beverli Hilzo aktorę, kuri pardavė savo namą, nes manė, kad jame įsitaisė poltergeistas.

— Aš nežinau, — ji liguistai šyptelėjo. — Turint omenyje tai, kas jūs esate, manau, galite ir pasakyti. Aš juokauju.

— Šis namas labai šaunus, — tikino ją misis Perin monotonišku balsu. — Žinote, aš čia esu buvusi anksčiau. Daug kartų.

— Tikrai?

— Taip. Vienas mano draugas — admirolas — gyveno jame. Dar ir dabar aš gaunu iš jo laiškų. Vargšelis. Jis vėl buvo išsiųstas į jūrą. Aš ir pati nežinau, ar ilgiuosi jo, ar šio namo, — ji nusišypsojo. — Bet galbūt jūs mane dar pasikviesite.

— Meri Džou, man būtų labai malonu, jei jūs vėl apsilankytumėte. Tikrai. Jūs — nuostabus žmogus.

— Na, bent jau aš pati akiplėšiškiausia iš visų žinomų.

— Ką jūs! Klausykite, paskambinkite man. Gerai? Kitą savaitę?

— Būtinai Aš norėsiu išgirsti, kaip jūsų dukters sveikata.

— Žinote mano telefoną?

— Taip, turiu užsirašiusi namie.

„Kažkas ne taip“, — galvojo Kris. Jos balsas skambėjo neįtikinamai.

— Labos nakties, — tarė misis Perin, — ir labai dėkui už nuostabų vakarą.

Kris net nespėjus atsakyti, ji greitai nutolo prie mašinos.

Kurį laiką Kris žvelgė įkandin, paskui uždarė duris. Ją apėmė baisus nuovargis. Jau naktis, pagalvojo ji, naktis... naktis...

Ji nuėjo į svetainę ir sustojo prie Vili, kuri klūpojo prie šlapimo dėmės. Ji valė kilimėlio plaukelius.

— Aš užpyliau baltojo acto, — sumurmėjo Vili. — Du kartus.

— Išsivalo?

— Galbūt dabar, — atsakė Vili. — Nežinau. Pažiūrėsime.

— Tikrai, kol tas prakeiktas kilimas neišdžius, nieko negalime pasakyti.

Taip, kvaile, puiku. Tai tikrai puiki pastaba. Na, vaikeli, eik miegoti!

— Gerai, Vili, palikime iki rytojaus. Eik miegoti.

— Ne, aš noriu baigti.

— Taip, dėkui. Labanakt.

— Labanakt, madam.

Nuvargusiais žingsniais Kris ėmė kopti laiptais.

— Puiki buvo mišrainė, Vili. Visiems labai patiko.

— Ačiū, madam.

Kris užsuko į Reganos kambarį ir rado ją miegančią. Tada prisiminė planšetę. Ar paslėpti ją? Išmesti? Taip, Perin yra labai blogos nuomonės apie tokius dalykus. Kris pati suprato, kad išgalvotas žaidimo draugas yra nesveikas ir patologinis dalykas. Taip, turbūt reikia išmesti ją.

Vis dėlto Kris abejojo. Stovėdama prie lovos ir žiūrėdama į Reganą, ji prisiminė incidentą, kai jos dukrai buvo tik treji metukai — naktį, kai Hovardas nutarė, kad ji jau per didelė miegoti su maisto buteliuku, prie kurio buvo labai pripratusi. Tą naktį jis atėmė buteliuką, o Regana klykė iki ketvirtos ryto ir dar kelias dienas elgėsi isteriškai. Dabar Kris bijojo panašios reakcijos. Geriau palauksiu ir pirmiau pakalbėsiu su psichoterapeutu. Be to, pagalvojo ji, ritalinas neturėjo jokios teigiamos įtakos.

Galiausiai ji nusprendė palaukti.

Kris grįžo į savo kambarį, patogiai įsitaisė lovoje ir iškart užmigo. Staiga ją prabudino iš proto varantis baisus ir isteriškas klyksmas.

— Mama, ateik čia, ateik, aš bijau!

— Taip, ateinu, vaikeli, ateinu!

Ji nuskubėjo koridoriumi į Reganos kambarį. Žliumbimas. Šauksmas. Lovos spyruoklių cypimas.

— Vaikeli, kas atsitiko?! — suriko Kris, uždegdama šviesą.

Dieve visagali!

Regana gulėjo įsitempusi ant nugaros, veidas pasruvęs ašaromis ir iškreiptas išgąsčio, rankos tvirtai įsikibusios į siauros lovos kraštus.

— Mama, kodėl ji dreba? — šaukė ji. — Sustabdyk ją! Man baisu! Sustabdyk! Mama, maldauju, priversk ją sustoti!

Lovos čiužinys kratyte kratėsi.