KETVIRTOJI DALIS

51

Grenujis ėjo naktį. Kaip ir kelionės pradžioje, lenkė miestus, vengė kelių, dienai austant gulėsi miegoti, vakarop kėlėsi ir ėjo toliau. Rijo, ką rasdavo pakely: žoles, grybus, gėlių žiedus, negyvus paukščius, kirmėles. Perkirto Provansą, pasivogęs valtį persikėlė per Roną piečiau nuo Oranžo ir traukė palei Ardešo tėkmę gilyn į Sevenus, paskui palei Aljė į šiaurę.

Keliaudamas per Overnė, priartėjo prie Plom diu Kantalio. Pamatė jį dūluojant vakaruose, didelį ir mėnesienoje pilkuojantį sidabru, užuodė iš tos pusės pučiantį vėsų vėją. Bet jo ten netraukė. Gyvenimo urve jis nebesiilgėjo. Šitai jau buvo patyręs ir taip gyventi daugiau nebenorėjo. Lygiai taip pat kaip buvo išbandęs gyvenimą tarp žmonių. Ir vienur, ir kitur jį dusino. Jis išvis nebenorėjo gyventi. Norėjo nuvykti į Paryžių ir numirti. Štai ko jis norėjo.

Retkarčiais vis įkišdavo ranką į kišenę ir sugniauždavo mažą stiklinį flakonėlį su savo kvepalais. Buteliukas buvo dar beveik pilnas. Pasirodymui Grasė jis sunaudojo vos vieną lašelį. To, kas liko, būtų užtekę visam pasauliui pakerėti. Jei būtų panorėjęs, Paryžiuje jį būtų ėmę šlovinti ne dešimtys, o šimtai tūkstančių žmonių. Arba būtų galėjęs nueiti į Versalį, — tegu karalius bučiuoja jam kojas. Arba parašyti popiežiui iškvėpintą laišką ir pasiskelbti naujuoju Mesiju. Dievo Motinos katedroje karalių ir imperatorių akivaizdoje patepti save vyriausiuoju imperatoriumi, gal net ir Dievu žemėje, — jei iš viso Dievui reikia patepimo...

Štai ką jis būtų galėjęs padaryti, jei tik būtų panorėjęs. Jis turėjo tiek galios. Laikė ją savo rankose. Stipresnę už pinigų arba teroro, arba mirties galią — neįveikiamą galią įkvėpti žmonėms meilę. Tik vieno ši galia nepajėgė: negalėjo padaryti, kad jis pats turėtų kvapą. Nors ir būtų savo kvepalų dėka pasirodęs pasauliui kaip Dievas, bet negalėdamas pats savęs užuosti, niekada nebūtų sužinojęs, kas jis toksai, taigi spjaut jam į viską: į pasaulį, į save ir į tuos kvepalus.

Ranka, neseniai laikiusi flakoną, kvepėjo labai švelniai, ir jei pakeldavo ją prie nosies ir pauostydavo, jį apimdavo liūdesys, kelias sekundes jis pamiršdavo, kad reikia eiti, sustodavo ir uosdavo. Niekas nežino, kokie iš tikrųjų geri šie kvepalai, galvojo jis. Niekas nežino, kaip gerai jie padaryti. Visi tik paklūsta jų poveikiui ir net neįtaria, kad tai kvepalai juos taip užburia. Vienintelis, kas sugeba įvertinti jų tikrąjį grožį, esu aš, nes aš pats juos sukūriau. Be to, esu vienintelis, kurio jie negali apžavėti. Esu vienintelis, kuriam jie nereikalingi.

O kitą sykį, — jis jau buvo pasiekęs Burgundiją, — dingtelėjo mintis: kai stovėjau už mūro sienos, žemiau sodo, kur žaidė rusvaplaukė mergaitė, o jos kvapas per sieną plazdeno į mane... arba, tikriau, jos kvapo pažadas, nes jos vėlesnis kvapas juk dar visai neegzistavo, — galbūt anie mano pojūčiai panėšėjo į tai, ką juto žmonės diu Kuro aikštėje, kai užtvindžiau juos savo kvepalais?.. Bet paskui jis tą mintį atmetė: ne, tai buvo kažkas kita. Aš juk žinojau, kad geidžiu kvapo, o ne mergaitės. Bet žmonėms atrodė, kad geidžia manęs, o ko iš tikrųjų geidė, liko jiems paslaptis.

Paskui jis apie nieką nebegalvojo, nes nebuvo didelis mąstytojas; tuo tarpu pasiekė Orleaną.

Prie Siuli persikėlė per Luarą. Po dienos jo nosis jau pagavo Paryžiaus kvapą. Ankstyvą 1767 metų birželio 25-osios rytą, apie šešias, Sen Žako gatve jis įžengė į miestą.

Diena pasitaikė karšta, tokios karštos tais metais dar nebuvo buvę. Tūkstančiai visokiausių kvapų ir smarvių veržėsi lyg iš tūkstančio pratrūkusių pūlinių. Nešiureno nė mažiausias vėjelis. Daržovės ant turgaus prekystalių nugeibo dar prieš vidurdienį. Mėsa ir žuvis pašvinko. Skersgatviuose strigo užterštas oras. Atrodė, kad net ir upė nebeteka, o tik stovi ir dvokia. Viskas buvo kaip Grenujo gimimo dieną.

Naujuoju tiltu jis perėjo į dešinįjį krantą, paskui pasuko prie halių ir Nekaltųjų kapinių. Kapinių arkadose išilgai Ofero gatvę atsisėdo ant žemės. Kapinės dryksojo priešais jį lyg išsprogdintas mūšio laukas, išraustas, sujauktas, išvagotas griovių, nusėtas kaukolėmis ir griaučiais, be jokio medelio, krūmelio ar žolės stiebelio, tikras mirties sąvartynas.

Aplink nebuvo nė gyvos dvasios. Lavonų smarvė buvo tokia slegianti, kad neatlaikė nė duobkasiai. Jie grįžo tik saulei nusileidus ir pasišviesdami deglais iki vėlios nakties kasė duobes kitos dienos numirėliams.

Tik po vidurnakčio — duobkasiai jau buvo išėję — čia sujudo rinktis visokiausi padugnės: vagys, žudikai, peštukai, kekšės, dezertyrai, mažamečiai nusikaltėliai. Susikūrė lauželį — kad ko nors išsivirtų ir nustelbtų smarvę.

Kai Grenujis išėjo iš arkadų ir įsimaišė tarp šitų žmonių, iš pradžių jie jo net nepastebėjo. Niekieno netrukdomas jis galėjo prieiti prie laužo, tarsi būtų buvęs vienas iš jų. Vėliau jie dėl to tik dar labiau įtikėjo, kad tai, matyt, buvusi kokia dvasia ar angelas, ar šiaip kas antgamtiška. Mat paprastai pastebėję artinantis pašaliečius jie reaguodavo itin jautriai.

O šitas žmogelis mėlynu surdutu netikėtai atsirado tiesiog tarp jų, lyg iš po žemių išdygo laikydamas rankoje mažą buteliuką, iš kurio ištraukė kamštuką. Tai buvo pirmas dalykas, kurį visi prisiminė: jis stovėjo čia ir atkimšo buteliuką. O paskui skysčiu iš to buteliuko apsišlakstė nuo galvos iki kojų ir ūmai nušvito grožiu lyg spindinti ugnis.

Pirmą akimirksnį iš pagarbos ir didžiulės nuostabos jie šastelėjo atgal. Bet tuo pat metu pajuto, kad atsitraukė greičiau norėdami įsibėgėti, kad pagarba virto geismu, o nuostaba — susižavėjimu. Jie jautė, kad juos traukia prie to angeliško žmogaus. Nuo jo sklido įnirtinga trauka, srauni atoslūgio srovė, prieš kurią negalėjo atsilaikyti nė vienas žmogus, tuo labiau kad nė vienas žmogus ir nenorėjo jai priešintis, nes ši srovė paplovė valią ir nusinešė su savimi — nusinešė prie jo.

Jie apsupo jį ratu, dvidešimt, trisdešimt žmonių, ratas vis siaurėjo ir siaurėjo. Greitai visi nebetilpo tame rate, ėmė spaustis, stumdytis ir grūstis, visi norėjo būti kuo arčiau centro.

Bet paskui staiga subyrėjo paskutinis juos stabdęs kliuvinys, ir ratas suiro. Jie puolė prie angelo, užvirto ant jo, parbloškė ant žemės. Kiekvienas norėjo paliesti, kiekvienas norėjo turėti jo dalelę, plunksnelę, sparnelį, jo nuostabios ugnies kibirkštėlę. Jie nudraskė nuo jo drabužius, plaukus, odą nuo kūno, nupešiojo jį, suleido nagus ir dantis į mėsą, užpuolė jį kaip hienos.

Bet žmogaus kūnas yra tvirtas, ne taip lengva jį sudraskyti, net arkliams būtų didelis vargas. Todėl netrukus sužvilgo peiliai, susmigo į raumenis ir juos supjaustė, sušvilpė kirviai ir kirstukai, nukirto sąnarius, traškindami sukapojo kaulus. Per trumpiausią laiką angelas buvo padalintas į trisdešimt dalių, kiekvienas gaujos narys pasičiupo po gabalėlį ir nuslinkęs į pašalį, apimtas geidulingo godulio, jį surijo. Po pusvalandžio paskutinė Žano Batisto Grenujo skaidulėlė buvo pradingusi nuo žemės paviršiaus.

Kai pasisotinę kanibalai vėl susirinko prie laužo, nė vienas neištarė nė žodžio. Tai vienas, tai kitas atsirūgdavo, išspjaudavo kokį kaulelį, tyliai pliaukšteldavo liežuviu, koja stumteldavo į ugnį kokią užsilikusią mėlyno surduto draiskaną. Visi buvo truputį sutrikę ir nedrįso vienas į kitą pažvelgti. Kiekvienas iš jų, ar vyras, ar moteris, jau buvo ką nors nužudęs arba padaręs kokį kitą niekingą nusikaltimą. Bet suėsti žmogų? Tokios baisybės, manė jie, kaip gyvi nebūtų įstengę padaryti. Ir stebėjosi, kad taip lengvai pasisekė, ir, kad ir kaip buvo nesmagu, nejuto nė menkiausio sąžinės priekaišto. Priešingai! Nors skrandis ir buvo kiek apsunkęs, bet širdyje buvo lengva. Tamsiose jų sielose staiga kažkas maloniai suspurdėjo. O veidus nutvieskė mergaitiškas, švelnus laimės spindesys. Matyt, todėl ir varžėsi pakelti žvilgsnį ir pažiūrėti vienas kitam į akis.

O kai pagaliau išdrįso, iš pradžių slapčiomis, o paskui visai atvirai, tai negalėjo sulaikyti šypsenos. Jie buvo be galo išdidūs. Pirmąkart padarė kažką iš meilės.