TREČIOJI DALIS

35

Pirmajam kelionės po Prancūziją etapui Grenujui prireikė septynerių metų, o antrąjį įveikė greičiau nei per septynias dienas. Jis nebevengė judrių kelių ir miestų, nebėjo apylankomis. Jis turėjo kvapą, pinigų, pasitikėjimo savimi ir labai skubėjo.

Dar tos pačios dienos vakare, kai išvyko iš Monpeljė, pasiekė Gro diu Rua, nedidelį uostamiestį į pietvakarius nuo Ege Morto, ir ten įsėdo į krovininį burlaivį, vykstantį į Marselį. Marselyje net neišėjo iš uosto, o iš karto susirado laivą, kuriuo plaukė toliau pakrante į rytus. Po dviejų dienų jis jau buvo Tulone, dar po trijų— Kanuose. Likusį kelią ėjo pėsčiomis. Jis traukė keliu, vedančiu į šalies gilumą, į šiaurę, kalvų link.

Po dviejų valandų jau stovėjo ant kalno viršūnės, priešais jį plytėjo keleto mylių upės baseinas — lyg milžiniškas landšaftinis dubuo, iš visų pusių apsuptas švelniai kylančių kalvų ir skardžių kalnagūbrių. Platus jo klonis buvo išklotas ką tik apsėtais laukais, sodais ir alyvų giraitėmis. Virš šio dubens tvyrojo savita, keistai intymi atmosfera. Nors jūra buvo taip arti, kad matėsi nuo kalvų viršūnių, čia nebuvo nieko, kas primintų jūrą, druską, smėlį, nieko atviro, tik rami vienuma, tarsi iki jūros tektų keliauti daugelį dienų. Ir nors šiaurės pusėje dunksojo dideli kalnai, ant kurių gulėjo ir dar ilgai gulės sniegas, čia nesijautė nei atšiaurumo ar skurdumo, nei šalto vėjo. Pavasaris čia buvo pažengęs toliau negu Monpeljė. Švelni ūkana lyg stiklinis varpas gaubė laukus. Jau žydėjo abrikosai ir migdolai, o šiltame ore sklandė narcizų kvapas.

Kitame šio didžiulio dubens gale, už kokių dviejų mylių, tįsojo, arba tiksliau, į kylančius kalnus buvo įsikabinęs miestas. Iš toli jis neatrodė itin prašmatnus. Ten nebuvo didingos, virš namų iškilusios katedros, tik bažnyčios varpinės bokštelis, nebuvo nei dominuojančios tvirtovės, į akis nekrito joks prabangus namas. Miesto sienos toli gražu neatrodė neįveikiamos, namai šen bei ten buvo prasiskverbę už jų, labiausiai veržėsi žemyn, link lygumos, ir miesto siluetas dėl to atrodė šiek tiek išskidęs. Tarsi ši gyvenvietė būtų buvusi pernelyg dažnai užpuldinėjama ir vėl išvaduojama, tarsi ji būtų pavargusi nors kiek rimčiau priešintis būsimiems įsibrovėliams, bet ne dėl silpnumo, o dėl vangumo ar net kažkokios stiprybės. Atrodė, kad jai visai nereikia puikuotis. Ji valdė didžiulį kvepiantį dubenį sau po kojomis, ir to, regis, jai pakako.

Ši neišvaizdi, bet kartu ir išdidi gyvenvietė buvo Graso miestas, jau keletas dešimtmečių neginčijamas kvapiųjų medžiagų, parfumerijos prekių, muilų ir aliejų gamybos bei prekybos centras. Jo vardą Džiuzepė Baldinis visada tardavo su svajingu susižavėjimu. Šis miestas esąs kvapų Roma, parfumerių pažadėtoji žemė, ir kas neužsitarnavo čia įvertinimo, tas neturi teisės nešioti parfumerio vardą.

Grenujis žiūrėjo į Grasą labai blaiviai. Jis neieškojo pažadėtosios parfumerių žemės, širdis jam nespurdėjo matant tą prie šlaitų prikibusį lizdą. Ėjo ten, nes žinojo, kad geriau nei kur nors kitur galės išmokti kai kurių kvapų išgavimo būdų. O jų norėjo išmokti, kad galėtų siekti savo tikslų. Jis išsitraukė iš kišenės flakoną su kvepalais, truputėlį pasišlakstė ir leidosi į kelią. Po pusantros valandos, apie vidurdienį, pasiekė Grasą.

Pavalgė užeigoje viršutiniame miesto pakrašty, prie Ozero aikštės. Aikštę išilgai kirto upelis, kuriame odminiai plaudavo kailius, o paskui patiesę džiovindavo. Jų smarvė buvo tokia bjauri, kad ne vienam svečiui praeidavo noras valgyti. Tik ne Grenujui. Jam ta smarvė buvo pažįstama, jam ji teikė tvirtumo. Visuose miestuose Grenujis pirmiausia užsukdavo į odminių kvartalą. Tuomet jam dingodavosi, kad išėjęs iš tos smarvės ir nuo ten pradėjęs žvalgyti kitas miesto dalis jis nebebus čia svetimas.

Visą popietę naršė po miestą. Miestas buvo neįtikėtinai nešvarus, nepaisant daugybės vandens, o gal būtent dėl jo. Vanduo tryško iš gausybės šaltinių ir šulinių, gurgėjo per miestą netvarkingais upeliais ir grioveliais, leidosi žemyn ardydamas gatves arba užliedamas jas purvais. Kai kuriuose kvartaluose namai stovėjo taip tankiai, kad praėjimui ar laipteliams belikdavo vos uolekties pločio tarpas ir purvuose braidantys praeiviai turėdavo sprauste prasisprausti vienas pro kitą. Net aikštėse ir keliose platesnėse gatvėse vežimai tik vargais negalais prasilenkdavo.

Visgi nors ir labai purvinas, nevalyvas ir ankštas, miestas šurmuliavo nuo aibės verslininkų. Bevaikščiodamas Grenujis aptiko ne mažiau kaip septynias muilo viryklas, tuziną parfumerijos ir pirštinių dirbtuvių, nesuskaičiuojamą daugybę mažų distiliato dirbtuvėlių, pomadų ateljė bei prieskonių parduotuvių ir galiausiai bene septynias kvapiaisiais gaminiais urmu prekiaujančias parduotuves.

Tai buvo pirkliai, turintys stambias kvapiųjų medžiagų prekybos kontoras. Tačiau pažvelgus į jų namus dažnai to beveik nesimatė. Į gatvės pusę fasadai atrodė kukliai, kaip ir kitų miestelėnų. Bet kas slypėjo už jų, sandėliuose ir milžiniškuose rūsiuose, — statinės su aliejais, puikiausio levandų muilo rietuvės, žiedų vandens balionai, vynai, alkoholiai, iškvėpintų odų rietimai, skrynios, dėžės ir maišai, prigrūsti prieskonių... — viską iki mažiausių smulkmenų Grenujis užuodė per storiausias mūro sienas, — tai buvo turtai, kokių neturėjo nė valdovai. O dar smarkiau pauodęs, per tas į gatvės pusę išeinančias proziškas parduotuvių sales ir sandėlius kiaurai pajusdavo, kad anapus šių nuobodžių miestelėniškų namų slepiasi patys prabangiausi statiniai. Aplink mažus, bet žavius sodus, kur vešėjo oleandrai ir palmės ir pliuškeno dailučiai gėlių lysvėmis apjuosti fontanai, į pietų pusę dažniausiai pasagos forma buvo išsidėstę pagrindiniai šių namų priestatai: saulės užlieti, šilkiniais apmušalais aptraukti miegamieji viršutiniuose aukštuose, prabangūs, egzotiškų medžių lentelėmis iškalti salonai žemutiniuose ir valgomieji, kartais terasomis išeinantys į lauką. Juose iš tikrųjų, kaip pasakodavo Baldinis, buvo valgoma auksiniais šaukštais, šakutėmis ir peiliais iš porcelianinių lėkščių. Ponai, gyvenantys už šių kuklių kulisų, kvepėjo auksu ir valdžia, svariu, užtikrintai turtu ir kvepėjo stipriau negu bet kas, ką ligi šiol klajodamas po provinciją buvo užuodęs Grenujis.

Prieš vieną tokį užsimaskavusį rūmą jis išstypsojo gana ilgai. Namas stovėjo Drua gatvės pradžioje — pagrindinės gatvės, kertančios miestą per visą ilgį iš vakarų į rytus. Iš pažiūros jis nebuvo kuo ypatingas, gal truputį platesnis ir solidesnio fasado negu kaimyniniai namai, bet anaiptol ne impozantiškas. Prie vartų stovėjo vežimas su statinėmis, jas iškrovinėjo per platformą. Antras vežimas laukė savo eilės. Vyriškis su dokumentais nuėjo į kontorą, paskui išėjo iš ten su kitu ir abu pradingo vartų arkoje. Grenujis stovėjo kitoje gatvės pusėje ir stebėjo tą bruzdulį. Kas ten vyksta, jo nedomino. Ir visgi jis tebestirksojo. Kažkas jį laikė vietoje.

Jis užsimerkė ir susikoncentravo į kvapus, sklindančius link jo nuo pastato. Tai buvo acto ir vyno statinių kvapai, paskui šimtai sunkių sandėlio kvapų, paskui turto kvapai, besisunkią per sienas kaip puikus auksinis prakaitas, ir galiausiai sodo kvapai, jis turėjo būti kitoje namo pusėje. Buvo nelengva sugauti švelnius sodo aromatus, nes tik plonos srovelės per namo frontoną atsruvendavo į gatvę. Grenujis atpažino magnolijas, hiacintus, žalčialunkį ir rododendrą... — bet atrodė, kad ten yra dar kažkas, kažkas pragariškai gero kvepia šiame sode, rinktinis kvapas, tokio jam dar niekada gyvenime nebuvo tekę užuosti, nors ne — visgi vieną vienintelį kartą teko... Šis kvapas traukė jį artyn.

Jis svarstė, ar nebūtų galima paprasčiausiai prasmukti pro vartų arką. Bet per tą laiką prisirinko tiek daug žmonių, — jie krovė ir tikrino statines, — kad į jį tikrai būtų atkreipę dėmesį. Jis pasiryžo grįžti gatve atgal ir rasti kokį skersgatvį ar takelį, kuris eitų išilgai kitos namo pusės. Už kelių metrų Drua gatvės pradžioje priėjo miesto vartus. Praėjo pro juos, staigiai pasuko kairėn ir palei miesto sieną ėmė leistis nuo kalno žemyn. Neilgai trukus užuodė sodo kvapą, iš pradžių silpną, dar sumišusį su laukų oru, paskui vis stipresnį. Galiausiai suprato, kad priėjo visiškai arti. Jis buvo prie pat sodo. Truputį atsitraukęs per sieną galėjo matyti viršutines apelsinmedžių šakas.

Jis vėl užsimerkė. Plūstelėjo sodo kvapai, ryškūs ir aiškiai apibrėžti kaip spalvingos vaivorykštės juostos. O tas vienas, tas vertingiausias, kuris jį taip traukė, buvo apačioje. Grenujis užkaito iš laimės ir pašiurpo iš nuogąsčio. Kraujas ūžtelėjo į galvą kaip kokiam sučiuptam berniūkščiui ir vėl nuslūgo į paširdžius, vėl pakilo ir vėl nuslūgo, ir jis nieko negalėjo padaryti. Pernelyg netikėtai jį užklupo šis kvapas. Vieną akimirką, vieną atokvėpį, visą amžinybę jam atrodė, kad laikas dvigubai sulėtėjo arba visiškai išnyko, nes jis nebežinojo, ar dabar yra dabar, o čia — tai čia, ar greičiau dabar buvo anuomet, o čia — tai ten, Marė gatvėje Paryžiuje 1753-iųjų rugsėjį: kvapas, plevenantis iš sodo, buvo rusvaplaukės mergaitės, kurią jis tada nugalavo. Laimės ašaros ištryško jam iš akių, kad ir vėl surado šį kvapą, — o mintis, kad tai galėtų būti netiesa, jį mirtinai išgąsdino.

Jam apsvaigo galva, jis susverdėjo ir turėjo atsiremti į sieną, palengva palei ją slysdamas pritūpė. Bandė susikaupti ramdydamas sielą, lemtingą kvapą pradėjo traukti į save trumpesniais, ne tokiais rizikingais įkvėpimais. Ir nustatė, kad kvapas už sienos ne visai toks pat, nors ir be galo panašus į rusvaplaukės mergaitės. Aišku, kad jis sklido taip pat nuo rusvaplaukės mergaitės — nebuvo ko nė abejoti. Tą mergaitę savo uoslės vaizduotėje Grenujis regėjo tarsi kokiam paveiksle: ji nesėdėjo ramiai vienoje vietoje, o šokinėjo šen bei ten, sušildavo ir vėl atvėsdavo, tikriausiai žaidė kokį nors žaidimą, kur reikia greitai judėti ir staiga vėl sustoti, — žaidė, beje, su kitu žmogumi, tačiau jo kvapas buvo visiškai nereikšmingas. Jos oda buvo akinančio baltumo. Akys žalsvos. Strazdanomis nusėtas veidas, kaklas ir krūtys... tai yra — Grenujui vieną akimirką užėmė kvapą, jis pauostinėjo intensyviau ir pamėgino prislopinti savo uoslės prisiminimus apie mergaitę iš Marė gatvės... tai yra, iš tikrųjų ši mergaitė dar visai neturėjo krūtų! Tik vos ryškėjančias krūtų užuomazgas. Tai buvo be galo švelnūs ir silpnai kvepiantys, strazdanom nuberti, turbūt vos prieš keletą dienų, turbūt vos prieš keletą valandų... tikriau, tik nuo šios akimirkos pradedantys kilti krūtų gauburėliai. Vienu žodžiu, ši mergaitė dar buvo vaikas. Bet koks vaikas!

Grenujui prakaitas išpylė kaktą. Jis žinojo, kad vaikai kvepia ne per labiausiai, lygiai taip pat menkai kaip žalios, dar neišskleidusios žiedo gėlės. Bet šita gėlė, šis dar beveik susiskleidęs pumpuras už sienos, kuris ką tik išleido pirmuosius kvepiančius lapelius, ir niekas kitas be jo, Grenujo, to dar nepastebėjo, jau dabar kvepėjo taip dangiškai, kad šiaušėsi plaukai. Kai ji pražys visu grožiu, skleis tokius kvepalus, kokių pasauliui dar neteko uosti. Ji jau dabar kvepia geriau, pagalvojo Grenujis, negu ana mergaitė iš Marė gatvės — ne taip stipriai, ne taip sodriai, bet subtiliau, spalvingiau ir kartu natūraliau. Bet po metų kitų šis kvapas subręs ir įgaus tokią jėgą, kad joks žmogus — nei vyras, nei moteris — negalės jam atsispirti. Žmonės bus nugalėti, nuginkluoti, bejėgiai prieš šios mergaitės kerus ir nežinos kodėl. O kadangi yra kvaili, nosis moka tik nusišnypšti ir tariasi visus ir viską pažįstą akimis, tai pasakys, kad taip yra todėl, kad mergaitė graži, grakšti ir žavinga. Tie neišmanėliai girs taisyklingus bruožus, liauną figūrą, nepriekaištingą krūtinę. O jos akys, šnekės jie, esančios kaip smaragdai, o dantys — kaip perlai, o rankos ir kojos glotnios kaip dramblio kaulas — ir dar kokių tik neprigalvos idiotiškų palyginimų. Ir išrinks ją Jazminų Karaliene, tapys paiki dailininkai, visi vėpsos į jos portretą ir sakys, kad ji — gražiausia Prancūzijos moteris. Jaunikaičiai ištisas naktis brunzgins mandoliną ir stūgaus po jos langu... stori turtingi seniai susmukdami ant kelių prieš mergaitės tėvą maldaus jos rankos... o visokio amžiaus moterys dūsaus ją regėdamos ir sapnuos, kad bent vieną dieną atrodo taip viliojančiai kaip ji. Ir niekas nesupras, kad ne jos išvaizda iš tikrųjų juos taip užvaldė, ne jos tariamai nepriekaištingas išorinis grožis, o tik su niekuo nepalyginamas karališkas kvapas! Tik jis tai žinos, jis, Grenujis, jis vienas. Juk jau dabar žino.

Ak! Jis norėjo įsigyti tą kvapą! Tik ne taip tuščiai ir nevykusiai kaip tuomet anos mergaitės iš Marė gatvės. Juk jį tik susiurbė į save ir sunaikino. Ne, mergaitės iš už sienos kvapą jis norėjo iš tikrųjų pasisavinti; nutraukti nuo jos lyg odą ir paversti savo kvapu. Kaip tai turės įvykti, dar nežinojo. Bet juk turėjo dvejus metus, kad išmoktų. Iš esmės tai negalėjo būti sunkiau, negu atimti kvapą iš retos gėlės.

Jis atsistojo. Pasitraukė vos ne pamaldžiai, tarsi paliktų ką šventą ar miegančią, susigūžęs, tyliai, kad niekas nepamatytų, niekas neišgirstų, niekas neatkreiptų dėmesio į jo vertingą radinį. Tada nėrė palei sieną kito miesto pakraščio link, kur mergaitės aromatas pagaliau pranyko ir kur jis vėl buvo įleistas pro Feneano vartus. Namų šešėlyje Grenujis sustojo. Dvokiantis gatvių tvaikas teikė pasitikėjimo savo jėgomis ir padėjo nuramdyti jį pagavusią aistrą. Po ketvirčio valandos jis buvo visiškai nurimęs. Pirmiausia, pamanė, daugiau nebeis arti to sodo už sienos. Tai nebūtina. Tai pernelyg jaudina jį. Gėlė ten tarps ir be jo pastangų, o kaip ji augs, jis ir taip žino. Jis negali per anksti svaigintis jos kvapu. Jis turi pulti prie darbo. Jam reikia plėsti žinias ir tobulinti amatininkiškus sugebėjimus, kad atėjus pjūties metui būtų tinkamai pasirengęs. Jis turi dar dvejus metus.

36

Netoli Feneano vartų, de la Luvo gatvėje, Grenujis užėjo mažą parfumerio ateljė ir pasiteiravo, ar nėra darbo.

Pasirodė, kad šeimininkas, metras parfumeris Onorė Arnulfis, buvo miręs praėjusią žiemą ir jo našlė, guvi juodaplaukė kokių trisdešimties metų moteris, verslu užsiiminėjo viena, padedama tik pameistrio.

Ponia Arnulfi, ilgai bėdojusi dėl blogų laikų ir sunkios ekonominės padėties, pareiškė, kad ji, tiesą sakant, negalinti leisti sau antro pameistrio, bet šiaip yra susikaupę daugybė darbų ir labai jo reikią; kad, be to, antro pameistrio niekaip negalinti apgyvendinti savo namuose, kita vertus, turinti mažą lūšnelę alyvų sode už pranciškonų vienuolyno, nebus nė dešimties minučių kelio nuo čia, joje nereiklus jaunuolis iš bėdos galėtų nakvoti; be to, ji, kaip garbinga meistrė, jaučianti atsakomybę už savo pameistrių kūnišką gerovę, bet, kita vertus, mananti, kad neįstengs paruošti du kartus per dieną šilto maisto, — vienu žodžiu: ponia Arnulfi — Grenujis tai, žinoma, jau seniai buvo užuodęs — buvo klestinti, sveikai mąstanti ir dalykiškai verslą suvokianti moteris. O kadangi jam pačiam pinigai visai nerūpėjo ir jis pareiškė būsiąs patenkintas dviejų frankų užmokesčiu per savaitę ir kukliomis sąlygomis, tai jie bemat sulygo. Ji pasikvietė pirmąjį pameistrį, milžinišką vyrą, vardu Driuo, ir Grenujis išsyk sumetė, kad šis yra įpratęs dalintis su ponia lova ir ji, kaip matėsi, su juo nepasitarusi svarbių sprendimų nepriiminėja. Driuo išsižergęs atsistojo priešais Grenujį, kuris šalia šio huno atrodė tiesiog juokingai mažas ir apgailėtinas, ir paskleidęs debesį spermos kvapo, ėmė jį tyrinėti: pervėrė skvarbiomis akimis, tarsi norėdamas įžiūrėti kokių nors nedorų ketinimų arba galimą varžovą, pagaliau paniekinamai išsiviepė ir galvos linktelėjimu davė sutikimą.

Šitaip viskas buvo sutvarkyta. Grenujui buvo paspausta ranka, patiekta šalta vakarienė, duota antklodė ir raktas nuo lūšnelės, senu avių mėšlu ir šienu maloniai kvepiančios belangės kamarėlės, kur jis šiaip ne taip įsitaisė. Kitą dieną pradėjo dirbti pas ponią Arnulfi.

Buvo narcizų metas. Ponia Arnulfi augino gėles nuosavuose žemės sklypeliuose didžiajame slėnyje žemiau miesto arba pirkdavo iš valstiečių, su kuriais įnirtingai derėdavosi dėl kiekvieno loto10. Žiedus į ateljė pristatydavo ankstyvą rytą, tiesiai iš krepšių dešimtis tūkstančių suberdavo į dideles, bet kaip plunksnos lengvas kvapias krūvas. Tuo tarpu Driuo dideliame katile iki kremo tirštumo košės lydydavo kiaulių taukus ir jaučių lajų. Į juos, Grenujui nepaliaujamai maišant ilga kaip šluotkotis mente, Driuo glėbiais versdavo šviežius žiedus. Lyg mirtinai išsigandę akys jie vos sekundę užsibūdavo paviršiuje ir, mentės pagriebti ir įsukti į karštus riebalus, užsimerkdavo amžinam miegui. Beveik tą pat akimirksnį suglebdavo ir išblykšdavo, mirtis, matyt, užklupdavo staiga, kad nebelikdavo jokio kito pasirinkimo, kaip išleisti paskutinį kvapųjį atodūsį būtent į tą terpę, kuri juos įtraukdavo; mat — Grenujui buvo nenusakomas džiaugsmas tai matyti — kuo daugiau žiedų jis įmaišydavo į katilą, tuo stipriau kvepėdavo riebalai. Ir svarbiausia, kad ne mirę žiedai toliau kvepėjo riebaluose, ne, tai patys riebalai buvo įsiurbę žiedų kvapą.

Kartais tyrė pasidarydavo per tiršta, ir jie turėdavo ją greitai perkošti per didelius rėčius, kad atskirtų nualintus lavonus ir paruoštų viralą šviežiems žiedams. Tada vėl berdavo, maišydavo ir košdavo, ir taip visą dieną be pertraukos, mat šis darbas nepakentė delsimo, kol pavakariop visa žiedų stirta būdavo pervaryta per riebalų katilą. Atliekas — kad niekas nepražūtų — perliedavo verdančiu vandeniu ir sraigtiniu presu išspausdavo iki paskutinio lašelio, iš to vis dar išeidavo švelniai kvepiančio aliejaus. Bet pagrindinė kvapo dalis — visos žiedų jūros dvasia pasilikdavo katile, sugauta ir saugoma neišvaizdžių pilkšvai baltų, lėtai stingstančių riebalų.

Kitą dieną maceracija (taip vadinosi ši procedūra) būdavo tęsiama, vėl kaičiamas katilas, lydomi riebalai ir kraunami nauji žiedai. Ir taip daug dienų nuo ryto iki vakaro. Darbas buvo alinantis. Kai vakarais Grenujis parlinguodavo į savo lūšnelę, jo rankos būdavo it švininės, delnai pūslėti, nugarą varstydavo diegliai. Driuo, ko gero, triskart už jį stipresnis, nė karto nepavadavo jo prie katilo, tik vis žerdavo kaip pūkas lengvus žiedus, sergėdavo ugnį ir kartais, atseit dėl kaitros, nueidavo praskalauti gerklės. Bet Grenujis nesišiaušė. Nesiskųsdamas nuo aušros iki sutemos suko į riebalus žiedus ir maišydamas beveik nejuto nuovargio, nes vis iš naujo žavėjosi procesu, vykstančiu prieš jo akis ir nosį: staigiu žiedų nuvytimu ir jų kvapo sugėrimu.

Po kurio laiko Driuo nuspręsdavo, kad riebalai jau prisotinti ir daugiau kvapų nebesugers. Jie užgesindavo ugnį, paskutinį kartą perkošdavo apsunkusią tyrę ir supilstydavo ją į fajansinius tiglius. Netrukus ji sustingdavo ir virsdavo nuostabiai kvepiančia pomada.

Tuomet išmušdavo ponios Arnulfi valanda, ji ateidavo patikrinti brangų produktą, užrašyti užrašus ir visą išeigą kuo tiksliausiai įtraukti į knygas, nurodant kokybę ir kiekį. Po to, savo rankomis užkimšusi, užantspaudavusi tiglius ir nunešusi į vėsią rūsio gilumą, užsivilkdavo juodąją suknelę, užsidengdavo našlės šydu ir apeidavo miesto pirklius ir parfumerijos prekybos namus. Jaudinančiais žodžiais ji nupasakodavo tiems ponams savo — vienišos moteriškės padėtį, išklausydavo pasiūlymus, palygindavo kainas, padūsaudavo ir pagaliau parduodavo prekę — arba neparduodavo. Vėsiai laikoma parfumuota pomada išsilaikydavo ilgai. Ir jei kainos dabar netenkina, kas žino, gal šoktels žiemą arba kitą pavasarį. Be to, reikėjo pasvarstyti, ar verta parduoti šitiems verteivoms, ar ne geriau kartu su kitais smulkiais gamintojais nuplukdyti krovinį pomados į Genują arba dalyvauti konvojuje į rudens mugę Bokere, — žinia, rizikingi žingsniai, bet jei pasisektų, būtų itin pelningi. Šias įvairias galimybes ponia Arnulfi svarstydavo labai atidžiai, kartais derindavo vieną su kita, dalį turtų parduodavo, kitą pasilaikydavo, o trečią pardavinėdavo savo rizika. Bet jei žvalgytuvėse susidarydavo įspūdis, kad pomadų rinka persotinta ir artimiausiu metu paklausa jos prekėms nepadidės, tai su savo plevenančiu šydu parlėkdavo namo ir liepdavo Driuo visą produkciją perdirbti į Essence Absolue.

Tuomet pomadą vėl atnešdavo iš rūsio, kuo atsargiausiai pašildydavo uždengtuose puoduose, atskiesdavo aukščiausios kokybės alkoholiu ir su įmontuota maišykle, kurią sukdavo Grenujis, kruopščiai permaišydavo ir išplaudavo. Nuneštas atgal į rūsį, šis mišinys greitai atvėsdavo, alkoholis atsiskirdavo nuo stingstančių pomados riebalų, ir jį būdavo galima nupilti į butelį. Tai būdavo lyg ir kvepalai, tiesa, be galo intensyvūs, o likusi pomada prarasdavo didelę dalį savo aromato. Taigi žiedų kvapas dar kartą pereidavo į kitą terpę. Bet tuo operacija dar nesibaigdavo. Kruopščiai išfiltruotą per gazines skraistes, ant kurių užsilaikydavo net ir mažiausi riebalų gumulėliai, parfumuotą alkoholį Driuo supildavo į mažą distiliavimo aparatą ir palengva ant kuo silpniausios ugnies išdistiliuodavo. Išgaravus alkoholiui kameroje likdavo mažumėlis blyškaus atspalvio skysčio, Grenujis jį labai gerai žinojo, bet tokios kokybės ir grynumo dar niekada nebuvo uodęs nei pas Baldinį, nei, sakykim, pas Runelį. Tai buvo švarus, skaidrus žiedų aliejus, grynas jų kvapas, šimtus tūkstančių kartų koncentruotas iki šlakelio Essence Absolue. Ši esencija kvepėjo jau nebe maloniai. Ji kvepėjo iki skausmo intensyviai, aštriai ir gailiai. Ir visgi užtekdavo vos vieną lašelį ištirpinti litre alkoholio, ir vėl atgydavo ir pakvipdavo visas gėlių laukas.

Išeiga buvo pasibaisėtinai menka. Skystis iš distiliavimo kameros sutilpdavo į tris flakonėlius. Iš šimtų tūkstančių gėlių kvapo likdavo tik trys flakonėliai, daugiau nieko. Bet jie būdavo verti didžiulių turtų netgi čia, Grasė. O dar kiek kartų daugiau išsiųsti į Paryžių arba Lioną, Grenoblį, Genują arba Marselį! Apžiūrinėjant tuos buteliukus ponios Arnulfi žvilgsnis pasidarydavo dangiškai švelnus, ji glostydavo juos akimis, o imdama į rankas ir užkišdama glotniai nušlifuotais stikliniais kamštukais sulaikydavo kvapą, kad nenupūstų nė trupučio to brangaus turinio. O kad ir užkimšus nė menkiausias atomas neišsprūstų ir neišgaruotų, kamštukus apliedavo skystu vašku ir užmaudavo žuvies pūslę, kurią ant butelio kakliuko stipriai aprišdavo virvele. Tada sustatydavo flakonėlius į vata išklotą dėželę ir nunešusi į rūsį užrakindavo.

37

Balandžio mėnesį jie maceravo prožirnius ir apelsinų žiedus, gegužę — jūrą rožių, kurių kvapas visam mėnesiui panardino miestą į nematomą saldų kaip kremas rūką. Grenujis dirbo kaip arklys. Nuolankiai, kone su vergišku paslaugumu jis atlikdavo visus pagalbinius darbus, kuriuos tik pavesdavo Driuo. Atrodė, kad jis bukai maišo, glaisto, plauna kubilus, šluoja dirbtuvę arba velka malkas, bet pro jo akis nepraslysdavo nė vienas iš esminių šio darbo dalykų, nė viena kvapų metamorfozė. Grenujis geriau, negu kada nors būtų įstengęs Driuo, nosimi lydėjo ir sergėjo kvapų kelionę nuo žiedlapių per riebalus ir alkoholį iki tų brangiųjų flakonėlių. Jis daug anksčiau negu Driuo užuosdavo, kad riebalai per daug įkaito, pajusdavo, kad žiedai jau nusigalavo, kad tyrė prisotinta kvapo, užuosdavo, kas vyksta maišymo induose ir tiksliai kuriuo momentu reikia baigti distiliavimo procesą. Ir kartais jis leisdavo tai suprasti, tiesa, visai abejingai ir vis tokia pat nuolankia poza. Man regis, sakydavo jis, kad riebalai, ko gero, jau per daug įkaitę; beveik esu įsitikinęs, kad greit bus galima perkošti; kažkaip nujaučiu, kad alkoholis kameroje jau išgaravęs... O Driuo, nors ir nebuvo itin protingas, bet ir ne visiškas avigalvis, po kurio laiko patyrė, kad jo sprendimai būdavo geriausi kaip tik tada, kai jis darydavo ar liepdavo daryti tai, kas Grenujui kaip tik „regėjosi“ arba ką jis „kažkaip nujausdavo“. O kadangi to, ką manydavo ar nujausdavo, Grenujis niekuomet nepasakydavo akiplėšiškai ar visažinančiai ir niekuomet — tuo labiau ponios Arnulfi akivaizdoje! — net juokais nesuabejodavo Driuo autoritetu ir jo, kaip pirmojo, taigi viršesnio, pameistrio padėtimi, Driuo nematė jokios priežasties nesivadovauti Grenujo patarimais. Laikui bėgant netgi visai atvirai pradėjo leisti jam vis dažniau spręsti pačiam.

Vis dažniau nutikdavo taip, kad Grenujis ne tik maišydavo, bet kartu ir berdavo žiedus, kūrendavo krosnį ir košdavo pomadą, o Driuo tuo tarpu ištrūkdavo į „Keturis dofinus“ išlenkti stiklą vyno arba viršun pas ponią pažiūrėti, ar visur tvarka. Jis žinojo, kad Grenuju gali pasitikėti. O Grenujis, nors ir dirbdavo dvigubai daugiau, mėgaudavosi vienuma, galimybe tobulinti naujus įgūdžius ir kartais truputėlį paeksperimentuoti. Ir su slaptu džiugesiu įsitikindavo, kad jo pomada nepalyginti geresnė, kad jo Essence Absolue ne vienu laipsniu grynesnė negu gaminta kartu su Driuo.

Liepos pabaigoje prasidėjo jazminų metas, rugpjūtį — naktinių hiacintų. Abiejų gėlių kvepalai tokie puikūs, bet kartu ir tokie skaidūs, kad jų žiedus reikėjo ne tik skinti prieš saulėtekį, bet ir labai atsargiai doroti. Šiluma silpnino jų kvapą, staiga panardinus juos į karštus maceracijos riebalus tas kvapas būtų tiesiog sunaikintas. Iš šių pačių tauriausių žiedų nebuvo taip paprasta išplėšti dvasią, reikėjo ją tiesiog meilikavimais išvilioti. Specialioje kvėpinimo patalpoje juos paberdavo ant šaltais riebalais išteptų padėklų arba laisvai suvyniodavo į aliejais išmirkytus audeklus, taip jie turėdavo palengva užmigti amžinu miegu. Tik po trijų ar keturių dienų jie nuvysdavo išleisdami kvapą ant riebalų ar aliejų, prie kurių būdavo prigludę. Tada žiedus atsargiai nurankiodavo ir paberdavo naujų. Šis procesas būdavo kartojamas gal dešimt ar dvidešimt kartų, ir kol pomada prisisotindavo, kol būdavo galima išspausti iš audeklų kvapnųjį aliejų, ateidavo rugsėjis. Išeiga būdavo dar mažesnė negu maceruojant. Bet tokiu šaltu anfleražu gauta jazminų pasta arba pagal senovinį receptą pagamintas tuberozų aliejus būdavo kur kas puikesni ir artimesni originalui už bet kurį kitą parfumerijos produktą. Ypač jazminų, — atrodė, kad saldžiai lipnus, erotiškas žiedų kvapas lyg veidrodyje sustingsta ant riebalų padėklų ir atsispindi visiškai toks, koks buvo, — tiesą sakant, cum grano salis11. Mat Grenujo nosis, savaime suprantama, juto dar ir skirtumą tarp žiedų kvapo ir jų konservuoto aromato: savitas riebalų, kad ir pačių švariausių, kvapas lyg plona skraistė sklandė virš originalo kvapo ir menkino jį, silpnino jo skvarbumą, galbūt tik ir darė jo grožį pakenčiamą paprastiems žmonėms... Šiaip ar taip, šaltasis anfleražas buvo rafinuočiausias ir veiksmingiausias būdas švelniems kvapams sugaudyti. Geresnio jau nebuvo. O jei ir šitas metodas negalėjo visiškai patenkinti Grenujo nosies, tai jis vis tiek žinojo, kad jo tūkstantį kartų užteks beuoslių kvailių pasauliui apmulkinti.

Jau neilgtrukus jis pralenkė savo mokytoją Driuo tiek maceruodamas, tiek ir šaltai ištraukdamas kvapą ir parodė tai išbandytu nuolankiu diskretišku būdu. Driuo mielai leisdavo jam eiti į skerdyklą, pirkti tinkamiausius riebalus, juos valyti, lydyti, filtruoti ir nustatyti santykį, kuriuo jie turi būti sumaišyti. Driuo tai buvo labai keblus ir baimę keliantis darbas, nes nešvarūs, apkartę ar pernelyg kiauliena, aviena ar jautiena atsiduodantys riebalai galėjo sugadinti visą pomadą. Jis pavedė Grenujui nustatinėti atstumą tarp riebalų padėklų kvėpinimo patalpoje, žiedų keitimo laiką, pomados prisotinimo laipsnį, gangreit patikėjo jam visus painius sprendimus, kuriuos jis, Driuo, panašiai kaip kitados Baldinis, priimdavo tik ant nuomonės, pagal išmoktas taisykles, o Grenujis nuspręsdavo pasikliaudamas savo nosimi — to Driuo, žinoma, nė nenutuokė.

— Jo lengva ranka, — sakydavo Driuo, — jis jauste nujaučia tuos dalykus.

O kartais pagalvodavo: „Jis paprasčiausiai daug gabesnis už mane, jis šimtąkart geresnis parfumeris“. Ir tuo pat metu laikė jį nepataisomu mulkiu, nes Grenujis, jo manymu, iš savo gabumų nesusikrovė nė mažiausio kapitalo, o jis, Driuo, būdamas kuklesnių sugebėjimų, ketino netrukus tapti meistru. Grenujis palaikė šią jo mintį, nuolatos dėjosi kvaileliu, nerodė nė mažiausio garbės troškimo, apsimetinėjo, kad nieko nežino apie savo genialumą, dirba tik pagal daug labiau patyrusio Driuo nurodymus, o be jo būtų niekas. Todėl jie gana neblogai sutarė.

Paskui atėjo ruduo ir žiema. Dirbtuvėje pasidarė ramiau. Žiedų kvapai, sugauti į tiglius ir flakonus, stovėjo rūsyje, ir jei ponia nepageidaudavo išplauti tą ar kitą pomadą arba neliepdavo išdistiliuoti kokių nors džiovintų prieskonių maišą, tai darbo būdavo ne per daugiausia. Buvo dar alyvų, kas savaitę po porą pilnų pintinių. Jie išspausdavo iš jų pirmąjį aliejų, o likučius atiduodavo į aliejaus spaudyklą. Buvo ir vyno, dalį jo Grenujis distiliuodavo ir padarydavo gryno alkoholio.

Driuo vis rečiau beužeidavo į dirbtuvę. Jis atlikdavo savo pareigas ponios lovoje, o jei ir pasirodydavo dvokdamas prakaitu ir sperma, tai tik tam, kad bemat pradingtų „Keturiuose dofinuose“. Ir ponia retai benulipdavo žemyn. Ji buvo užsiėmusi turto reikalais ir garderobo pertvarkymu, ruošėsi tam laikui, kai baigsis gedulo metai. Dažnai Grenujis ištisas dienas nematydavo nieko, išskyrus tarnaitę, kuri per pietus atnešdavo sriubos, o vakarais — duonos ir alyvų. Jis beveik neišeidavo iš namų. Korporacijos gyvenime, tai yra nuolatiniuose pameistrių susitikimuose ir eitynėse, dalyvavo tik tiek, kad nekristų į akis nei jo buvimas, nei nebuvimas. Draugų ar artimesnių pažįstamų neturėjo, bet skrupulingai stengėsi, kad jo nelaikytų pasipūtėliu ar atsiskyrėliu. Tegu kiti pameistriai mano, kad bendrauti su juo neįdomu ir neverta. Jis meistriškai skleidė aplink save nuobodulį ir dėjosi nepataisomu kvailiu, bet niekada neperdėdavo tiek, kad iš jo būtų galima pasišaipyti arba panaudoti kaip atpirkimo ožį kokiems nors šiurkštiems gildijos pokštams. Jam pavyko atrodyti visiškai neįdomiam. Jį paliko ramybėje. O jam tik to ir tereikėjo.

38

Daug laiko praleisdavo ateljė. Driuo sakydavo norįs išrasti odekolono receptą, bet iš tikrųjų eksperimentavo su visai kitokiais kvapais. Jo kvepalai, kuriuos buvo susimaišęs Monpeljė, kad ir kaip taupiai vartojami, po truputį ėjo į pabaigą. Jis norėjo susikurti naujus. Bet šįsyk nebesitenkino pusėtina žmogaus kvapo imitacija iš paskubomis surinktų medžiagų, o visas savo ambicijas skyrė asmeniškam kvapui arba, geriau, daugybei asmeniškų kvapų įsigyti.

Pirmiausia pasigamino slepiamąjį kvapą, pelės pilkumo kasdieninį aromatinį apdarą, kuris nors ir turėjo rūgščiu sūriu trenkiančio žmogaus kvapo, bet į aplinką sklido tarsi pro storą sluoksnį lininių ir vilnonių drabužių, dengiančių sausą senio odą. Su tokiu kvapu jam buvo patogu sukiotis tarp žmonių. Kvepalai buvo užtektinai stiprūs, kad uosle pajustum šalia esant žmogų, bet kartu tokie nežymūs, kad negalėjo niekam įkyrėti. Jais pasišlakstęs Grenujis būdavo lyg ir neužuodžiamas, o visgi jo buvimą jie labai kukliai patvirtindavo, — ši dvilytė būsena labai praversdavo ir Arnulfi namuose, ir kai pasitaikydavo proga išsmukti į miestą.

Bet pasirodė, kad tam tikrais atvejais šis kuklus kvapas trukdo. Jei Driuo pavedimu jam tekdavo eiti apsipirkti arba jei ir pats ketindavo iš kokio nors prekiautojo nusipirkti šiek tiek cibetino ar porą grūdelių muskuso, kartais nutikdavo taip, kad dėl tobulos maskuotės jo arba visai nepastebėdavo ir neaptarnaudavo, arba nors ir matydavo, bet aptarnaudavo netikusiai, arba dar nebaigę aptarnauti vėl pamiršdavo. Tokiems atvejams jis buvo susimaišęs aitrokų, šiek tiek prakaitu atsiduodančių kvepalų, su atšiauriu ir netikėtu aromatu, suteikiančiu jam šiurkštesnę išvaizdą ir priverčiančiu žmones manyti, kad jį spaudžia reikalai ir jis labai skuba. Kai reikėdavo sužadinti tam tikrą susidomėjimą, gerai sekėsi ir su Driuo aura seminalis imitacija, kurią sugebėjo pasigaminti apgaulingai panašią iškvėpindamas riebaluotą drobinį audeklą pasta iš šviežių anties kiaušinių ir padegintų kvietinių miltų.

Dar vieneri kvepalai iš jo arsenalo buvo užuojautą sukeliantis aromatas, ypač stipriai veikęs vidutinio ir vyresnio amžiaus moteris. Tai buvo lieso pieno ir švarios minkštos medienos kvapas. Jais pasišlakstęs — net jei pasirodydavo nesiskutęs, niūriu veidu ir apsivilkęs paltą — Grenujis darė vargano, išblyškusio, pagalbos reikalingo berniuko su nušiurusiu švarkeliu įspūdį. Vos jį užuodusios, turgaus moterys tiesdavo jam riešutų ir džiovintų kriaušių, toks alkanas ir bejėgis jis joms atrodydavo. O pas mėsininko žmoną, šiaip jau nepermaldaujamai griežtą bobšę, jam buvo leidžiama už dyką pasirankioti senų pašvinkusių mėsos ir kaulų atliekų, nes jo nekaltas kvapas jaudino jos motinišką širdį. Užpylęs šias atliekas alkoholiu, jis ištraukdavo iš jų pagrindinį komponentą kvapo, kurį vartodavo, kai labai norėdavo būti vienas ir niekieno netrukdomas. Šis kvapas sukurdavo aplink lengvą šleikštumo atmosferą, panašią į puvėsių smarvę, kokia muša iš senų neprižiūrėtų burnų vos pabudus. Jis buvo toks veiksmingas, kad net ne itin jautrus Driuo nevalingai nusigrįždavo ir išeidavo laukan, gerai net nesuvokdamas, kas jį iš tikrųjų išstūmė. O poros šio repelento lašų ant lūšnelės slenksčio užtekdavo, kad visi neprašyti svečiai — tiek žmonės, tiek gyvūnai — laikytųsi atokiai.

Šių skirtingų kvapų saugomas, keisdamas juos kaip drabužius priklausomai nuo išorės sąlygų, — juk jie tarnavo tam, kad žmonės paliktų jį ramybėje ir neįžvelgtų jo esmės, — Grenujis atsidavė savo tikrajai aistrai: nelengvai kvapų medžioklei. O kadangi prieš nosį turėjo didelį tikslą ir daugiau kaip metus laiko, tai ne tik su įkarščiu, bet ir nepaprastai planingai ir sistemingai galando ginklus, šlifavo technikas, atkakliai tobulino metodus. Jis pradėjo nuo to, kuo baigė pas Baldinį, — mėgino išgauti negyvų daiktų kvapus: akmens, metalo, stiklo, medžio, druskos, vandens, oro...

Ko anuomet taip apgailėtinai nepavyko padaryti šiurkščiu distiliacijos metodu, dabar pasisekdavo stiprių riebalų absorbcinių savybių dėka. Žalvarinį durų buožulą, kurio vėsus pelėsingų apnašų kvapas Grenujui patiko, jis keletui dienų apgliejo jaučio lajumi. Ir atsitik tu man taip: kai nukrapštęs tą lajų pauostė, šis kvepėjo, nors ir labai silpnai, bet ne kuo kitu, o būtent buožulu. Ir net išplovus alkoholiu kvapas neišnyko, be galo švelnus, nutolęs, pasislėpęs alkoholio garų šešėlyje ir užuodžiamas turbūt tik vieno vienintelio Grenujo nosies, — bet visgi tebebuvo čia, o tai reiškia, kad mažų mažiausia iš principo jis jį turėjo. Turėdamas dešimtis tūkstančių buožulų ir tūkstantį dienų tepdamas juos lajumi, būtų galėjęs pagaminti mažą mažutėlį lašelį žalvarinio buožulo kvapo Essence Absolue, tokios stiprios, kad bet kas savo panosėje būtų pajutęs nenuginčijamą originalo iliuziją.

Tą patį jam pavyko padaryti su vieno koringo kalkakmenio, rasto alyvų giraitėje priešais lūšnelę, kvapu. Maceravęs radinį, gavo mažą gniutulėlį akmens pomados, kurios nenusakomas kvapas nepaprastai jį žavėjo. Derino jį su kitais, iš įvairiausių daiktų aplink lūšnelę ištrauktais kvapais ir pamažu pagamino miniatiūrinį tos alyvų giraitės už pranciškonų vienuolyno kvapo modelį, kurį galėjo nešiotis su savimi uždarytą mažutėliame flakonėlyje ir kada tik panorėjęs vėl atgaivinti.

Jis sukurdavo virtuoziškų kvapiųjų meno kūrinių, tai būdavo nuostabūs maži pokštai, kurių niekas kitas nebūtų įstengęs įvertinti arba bent jau pastebėti. Bet jis pats žavėjosi ta beprasme tobulybe, ir jo gyvenime nei anksčiau, nei paskui nebebuvo tokios iš tikrųjų nekaltos laimės momentų kaip tomis akimirkomis, kai su žaismingu įkarščiu kūrė kvepiančius peizažus, natiurmortus ir pavienių daiktų paveikslus. Mat netrukus jis perėjo prie gyvų objektų.

Jis ėmė gaudyti žiemines muses, lervas, žiurkes, mažesnes kates ir skandinti šiltuose riebaluose. Naktimis įslinkdavo į tvartus ir keletui valandų apmuturiuodavo karves, ožkas ir paršelius riebalais išteptais audeklais arba apvyniodavo abejingais vyturais. Arba įsigaudavo į avių gardą, slapta nukirpdavo ėriuką ir jo kvepiančią vilną išplaudavo etilo alkoholyje. Iš pradžių rezultatai nebuvo itin geri. Mat visai kitaip negu kantrūs daiktai — buožulas ar akmuo — gyvūnai labai nenoromis atiduodavo savo kvapą. Kiaulės nusibrūžindavo vyturus į žardžių kartis. Pamačiusios jį naktį artinantis su peiliu, avys pratrūkdavo bliauti. Užsispyrusios karvės nusikratydavo riebaluotus audeklus nuo tešmenų. Kai kurie sugauti vabalai, mėginami apdoroti, pašėldavo skleisti bjauriai dvokiančius sekretus, o žiurkės, tikriausiai iš baimės, pridergdavo jam į perdėm jautrias kvapams pomadas. Maceruojami gyvūnai, skirtingai negu žiedai, neatiduodavo savo aromato be dejonių ar vien su nebyliu atodūsiu, jie įnirtingai gindavosi nuo mirties, nenorėdavo leistis įmaišomi į tyrę, spyriodavosi, kovodavo ir todėl išskirdavo nepaprastai daug baimės ir mirties prakaito, kurio rūgštis sugadindavo šiltus riebalus. Suprantama, šitaip dirbdamas nieko gero nepadarysi. Tuos padarus reikėjo nuramdyti, ir dar taip greitai, kad jie nespėtų nei išsigąsti, nei pasipriešinti. Jis turėjo juos nugalabyti.

Pirmiausia pamėgino nudobti mažą šunelį. Prie skerdyklos gabalėliu mėsos nuviliojo jį nuo motinos, atsivedė iki dirbtuvės, ir kol gyvulėlis džiugiai sujaudintas lekavo ir striksėjo stengdamasis iš kairės Grenujo rankos pastverti mėsą, tas jam dešine smarkiai trinktelėjo per pakaušį pliauska. Mirtis šunelį užklupo taip staiga, kad jo akys ir snukutis vis tebespindėjo laime, nors jį patį Grenujis jau seniai buvo patiesęs kvėpinimo patalpoje ant ardelių tarp riebalais apglietų plokščių; ant jų jis ir skleidė savo gryną, baimės prakaito nesudrumstą šuns kvapą. Žinoma, visą laiką reikėjo būti labai atidžiam! Lavonai, kaip ir nuskinti žiedai, greitai genda. Taigi Grenujis budėjo prie savo aukos kokias dvylika valandų, kol pastebėjo, kad nuo šuns kūno ima kilti pirmosios srovelės lavono kvapo, nors ir malonaus, bet jau nebetinkamo. Jis tučtuojau nutraukė anfleražą, lavoną išnešė, o tą truputėlį kvepiančių riebalų sudėjo į katilą ir rūpestingai išplovė. Alkoholį distiliavo tol, kol liko koks antpirštis, tada tą likutį supylė į mažutėlį stiklinį vamzdelį. Kvepalai aiškiai kvepėjo drėgnu, šviežiu, blizgančiu šuns kailiu, tiesiog stebėtinai stipriai kvepėjo. Ir kai Grenujis pakišo jų pauostyti senajai kalei prie skerdyklos, toji pradėjo džiaugsmingai skalyti, vizginti uodega ir nieku gyvu nenorėjo atitraukti šnervių nuo vamzdelio. Tačiau Grenujis jį sandariai užkimšo, įsikišo kišenėn ir dar ilgai nešiojosi kaip atminimą tos triumfo dienos, kai jam pirmąkart pavyko išplėšti kvepiančią dvasią iš gyvos būtybės.

Tuomet labai pamažu ir su didžiausiu atsargumu ėmėsi žmonių. Iš pradžių per saugų atstumą sėlino su retu tinklu, nes jam ne tiek rūpėjo sumedžioti didelį grobį, kiek išmėginti patį medžioklės principą.

Užsimaskavęs lengvu slepiamuoju kvapu, vakare įsimaišė tarp „Keturių dofinų“ smuklės lankytojų ir po suolais, stalais ir atkampiose nišose prismaigstė mažyčių aliejuje ir riebaluose išmirkyto audinio skiautelių. Po kelių dienų jas susirinko ir patikrino. Iš tikrųjų greta visų įmanomų virtuvės dvokų, tabako dūmų ir vyno kvapų jos skleidė ir truputį žmonių kvapo. Bet jis buvo blankus ir išsklidęs, greičiau visuotinio tvaiko nuojauta nei koks asmeniškas kvapas. Panašią masinę aurą, bet tyresnę ir pritvinkusią pakilaus prakaitavimo, Grenujis įgijo katedroje, kur savo bandinių vėliavėles iškabinėjo po suolais gruodžio 24-ąją, o nusirankiojo 26-ąją, po to, kai virš jų buvo atsėdėtos ne mažiau kaip septynerios mišios. Į impregnuotas skiauteles liko susigėręs šiurpus kvapų konglomeratas iš išangės prakaito, mėnesinių kraujo, drėgnų pakinklių ir mėšlungiškai gniaužiamų rankų, sumišęs su tūkstančio choru giedančių ir „Avė Marija“ švapančių burnų iškvėptu oru ir su slogiais smilkalų ir miros dūmais, šiurpus, neaiškiai, neapibrėžtai, šleikčiai tirštas ir visgi nepaneigiamai žmogiškas.

Pirmąjį individualų kvapą Grenujis gudriai nutvėrė prieglaudos ligoninėje. Jam pavyko nugvelbti ir taip jau sudeginti skirtą ką tik džiova mirusio odininko pameistrio paklodę, į kurią įsuptas jis išgulėjo du mėnesius. Paklodė buvo taip stipriai persisunkusi odininko riebalais, kad absorbavo jo tvaiką kaip anfleražui skirta pasta, tad ją buvo galima iš karto išplauti. Rezultatas išėjo pamėkliškas: Grenujo panosėje iš etilo alkoholio tirpalo iš numirusiųjų prisikėlęs odininkas kvapo pavidalu ėmė pleventi kambaryje, nors ir vaiduokliškai išdarkytas savotiško reprodukcijos metodo bei gausybės ligos miazmų, bet gana gerai atpažįstamas kaip individualus. Mažas trisdešimtmetis vyriškis šviesiais plaukais, negrabia nosimi, trumpomis rankomis ir kojomis, plokščiomis blyškiomis pėdomis, išburkusia varpa, tulžinga prigimtim ir bjauriu dvoku iš burnos — kvapo požiūriu gražus jis nebuvo, tas odininkas, ir nevertas kaip tas šunėkas ilgiau pasilaikyti. Ir visgi ištisą naktį Grenujis leido jam — tai kvapo dvasiai — plūdinėti lūšnelėje, vis gaudė jį nosimi, laimingas ir be galo patenkintas pajutęs savo galią, įveikusią kito žmogaus aurą. Kitą dieną išmetė jį lauk.

Tomis žiemos dienomis jis atliko dar vieną bandymą. Nebylei elgetai, sliūkinusiai per miestą, sumokėjo vieną franką už tai, kad visą dieną ant pliko kūno nešiotų įvairiais riebalų ir aliejų mišiniais įmirkytus skudurėlius. Paaiškėjo, kad žmogaus kvapui sutraukti geriausiai tinka ėriukų inkstų taukų ir gerai išvalytų kiaulių bei karvių riebalų derinys santykiu du su penkiais ir su trimis, įmaišius dar truputuką šviežio aliejaus.

Tuo Grenujis ir pasitenkino. Jis atsisakė minties nutverti ir parfumeriškai apdoroti kokį nors gyvą žmogų. Tai neabejotinai būtų susiję su rizika, o jokio naujo patyrimo nebūtų davę. Jis žinojo, kad jau išmoko, kokiais būdais iš žmogaus paveržti kvapą, ir visai nebereikėjo to sau iš naujo įrodinėti.

Žmogaus kvapas pats savaime jam irgi nebuvo įdomus. Žmogaus kvapą gana gerai galėjo imituoti surogatais. O aistringai geidė tik tam tikrų žmonių kvapo, — būtent tų nepaprastai retų žmonių, kurie įkvepia meilę. Jie ir tapo jo aukomis.

39

Sausio mėnesį našlė Arnulfi ištekėjo už savo pirmojo pameistrio Dominiko Driuo, kuris kartu pakilo iki metro pirštininko ir parfumerio. Buvo suruoštos prašmatnios vaišės gildijos meistrams, kuklesnės — pameistriams, ponia nusipirko naują čiužinį lovai, kuria dabar jau oficialiai dalijosi su Driuo, ir išsitraukė iš spintos savo spalvingą garderobą. Visa kita liko kaip buvę. Ji pasiliko seną gerą Arnulfi vardą, pasiliko neišdalintą turtą, finansinį vadovavimą firmai ir raktus nuo rūsio; Driuo kasdien atlikinėjo savo seksualines pareigas, po to gaivinosi vynu; o Grenujis, nors ir tapo pirmuoju ir vieninteliu pameistriu, didumą susikaupusių darbų atlikdavo už tą patį menką atlyginimą, skurdų maistą ir varganą būstą.

Metai prasidėjo geltonu kasijų antplūdžiu, hiacintais, našlaičių žiedais ir narkotiniais narcizais. Vieną kovo sekmadienį — buvo praėję gal jau metai nuo atvykimo į Grasą — Grenujis susiruošė pažiūrėti, kaip klostosi reikalai už mūro sienos kitame miesto pakrašty. Šįsyk buvo pasirengęs tam kvapui, tiksliai žinojo, kas jo laukia... ir vis dėlto, kai jį užuodė, dar prie Naujųjų vartų, pusiaukelėje į tą vietą prie miesto sienos, širdis ėmė plakti smarkiau, ir jis pajuto, kaip iš laimės gyslose sušniokštė kraujas: jis niekur nedingo, tas su niekuo nepalyginamas augalas, sveikas pergyveno žiemą, augo sultingas, stiepėsi, krovė nuostabiausius žiedynus! Jo kvapas, kaip ir tikėjosi, sustiprėjo neprarasdamas švelnumo. Dar prieš metus švelniai tiškęs purslais ir lašeliais, dabar tolygiai susiliejo į tirštoką aromato upę, mirguliuojančią tūkstančiais spalvų, kurios visgi tvirtai jungėsi tarpusavy ir nebesiskyrė. O ši upė, džiaugdamasis matė Grenujis, maitinosi iš vis stiprėjančio šaltinio. Dar vieneri metai, tik metai, tik dvylika mėnesių, ir šis šaltinis išsilies per kraštus, ir Grenujis galės ateiti susisemti jį, sugauti siautulingai išsiveržusį jo kvapą.

Jis bėgo palei sieną į tą pačią vietą, už kurios buvo sodas. Nors mergaitė buvo, regis, ne sode, o name, kambarėlyje uždarais langais, jos kvapas dvelkė iš už sienos kaip nerimstantis švelnus brizas. Grenujis stovėjo visiškai tyliai. Jis nebuvo apsvaigęs ar apdujęs kaip pirmąsyk, kai ją užuodė. Jį užplūdo laimės jausmas — kaip meilužį, slapta iš tolo stebintį savo dievinamą mylimąją ir žinantį, kad po metų parsives ją į savo namus. Tikra tiesa, Grenujis, ta erkė vienišė, tas pabaisa, tas išgama Grenujis, niekada nejutęs ir niekada nesužadinęs meilės, tą kovo dieną stovėdamas prie Graso miesto sienos mylėjo ir dėl savo meilės buvo be galo laimingas.

Tiesą sakant, jis mylėjo ne žmogų, ne tą mergaitę name už mūro sienos. Jis mylėjo kvapą. Tik jį ir nieko kito, ir tik kaip savo būsimą kvapą. Po metų parsives jį namo, prisiekė tai savo gyvenimu. Ir davęs šį keistą įžadą, šitaip savotiškai susižadėjęs, prisiekęs sau pačiam ir savo būsimam kvapui ištikimybę, smagiai nusiteikęs apsisuko ir per diu Kuro vartus grįžo į miestą.

Naktį gulėdamas savo lūšnelėje vėl išsišaukė kvapą iš atminties — negalėjo atsispirti pagundai — ir pasinėrė į jį, glamonėjo ir leidosi glamonėjamas, jautė visai šalia, taip neapsakomai arti, tarsi jau iš tikrųjų jį turėtų, savo kvapą, savo nuosavą kvapą, ir mylėjo jį savyje, o dėl jo save, — ilgai juo svaiginosi ir žavėjosi. Toks save įsimylėjęs norėjo nukeliauti į sapnus. Bet būtent tuo momentu, kai užmerkė akis ir tetrūko vieno įkvėpimo, kad užsnūstų, kvapas paliko jį, staiga pranyko, o jo vietą užėmė šaltas, aštrus ožkų tvarto kvapas.

Grenujis išsigando. „Kas bus, — pamanė, — jei šis kvapas, kuris bus mano... kas bus, jei jis išnyks? Juk gyvenime ne taip kaip atminty, kur visi kvapai amžini. Realus kvapas sunyksta, jį sugeria pasaulis. Jis trumpalaikis. O kai išnyks, jau nebebus šaltinio, iš kurio jį būsiu paėmęs. Ir liksiu nuogas kaip ir lig tol, ir vėl turėsiu vaduotis savo surogatais. Ne, bus blogiau negu buvo! Juk būsiu jį jau pažinęs ir turėjęs, tą savo nuostabųjį kvapą, ir negalėsiu jo pamiršti, nes niekada jokio kvapo nepamirštu. Todėl visą amžinybę kamuosiuos prisimindamas jį, kaip kamuojuosi jau dabar, vieną akimirką prisiminęs tą, kuris bus mano... Tai kam gi man išvis jo reikia? “

Ši mintis Grenujui buvo labai nemaloni. Jis nepaprastai išsigando, kad jei ir turėtų tą dar neturimą kvapą, tai neišvengiamai jį vėl prarastų. Kuriam laikui jo užtektų? Keletui dienų? Kelioms savaitėms? Gal mėnesiui, jei labai taupiai kvepintųsi? O paskui? Jis regėjo save varvinant paskutinį lašelį iš buteliuko, skalaujant flakonėlį etilo alkoholiu, kad veltui nenueitų nė menkiausias šlakelis, ir matė, uodė, kaip jo pamiltasis kvapas negrąžinamai išsisklaido visiems laikams. Tai bus tarytum lėtas merdėjimas, atvirkščias uždusimui, kankinantis savęs paties išgarinimas į tą bjaurų pasaulį.

Jį krėtė drebulys. Pagavo noras atsisakyti savo planų, išeiti į naktį ir mauti kur akys veda. Jis troško keliauti per apsnigtus kalnus, be atokvėpio, šimtą mylių iki Overnė, ten įšliaužti į savo seną urvą ir užmigti amžinu miegu. Bet nepadarė šito. Sėdėjo kaip sėdėjęs ir tam norui nepasidavė, kad ir koks stiprus jis buvo. Nepasidavė, nes tai buvo senas noras — iškeliauti ir nulįsti į kokį urvą. Tai buvo jau išbandyta. O turėti žmogaus kvapą, tokį nuostabų kaip tos mergaitės už mūro sienos, — šito jis dar nebuvo patyręs. Nors ir suprato, kad už kvapą turės siaubingai brangiai sumokėti, — turės netrukus jį prarasti, vis dėlto labiau geidė turėti ir netekti, negu iškart atsisakyti. Juk visą gyvenimą nuolatos ko nors atsisakydavo. Bet dar niekada nebuvo turėjęs ir praradęs.

Pamažu abejonės sklaidėsi, pranyko ir drebulys. Jis pajuto, kaip vėl atgijo šiltas kraujas ir sugrįžo noras imtis to, ką sumanė. Ir dar stipresnis negu pirmiau, nes šis noras kilo nebe vien iš gryno geismo, bet ir iš gerai apgalvoto sprendimo. Erkė Grenujis, turėdamas apsispręsti, ar visai sudžiūti, ar kristi žemyn, pasirinko antrąją galimybę žinodamas, kad šis krytis bus paskutinis. Jis vėl išsitiesė ant gulto, patogiai įsitaisė ant šiaudų, palindo po antklode ir pasijuto tikru didvyriu.

Tačiau Grenujis nebūtų Grenujis, jei ilgam pasitenkintų fatališko didvyriškumo jausmu. Pernelyg atkakliai jis stengėsi įsitvirtinti, buvo pernelyg landaus būdo ir pernelyg sukto proto. Na, gerai — jis pasiryžo gauti tą mergaitės už mūro sienos kvapą. Ir jei po kelių savaičių jį vėl praras, o praradęs net numirs, tai irgi bus gerai. Bet dar geriau būtų nemirti ir vis tiek turėti tą kvapą arba bent jau kiek įmanoma ilgiau jį išlaikyti. Reikia padaryti jį patvaresnį. Reikia suvaldyti jo lakumą neatimant prigimties — čia jau parfumerijos rūpestis.

Yra kvapų, išsilaikančių dešimtmečiais. Muskusu įtrinta spinta, cinamono aliejuje išmirkytas odos gabalėlis, ambros gniutulėlis, dėželė iš kedro kvepia tol, kol gyvi. O kiti — limečių aliejus, bergamotės, narcizų ir tuberozų ekstraktai ir daugelis žiedų kvapų — išsivadėja jau po kelių valandų, jei prie jų laisvai prieina grynas oras. Parfumeris priešinasi šiai fatališkai aplinkybei perdėm lakius kvapus sujungdamas su tvaresniais. Jis tarsi uždeda pirmiesiems pančius, ramdančius laisvės troškimą, bet visas menas čia yra tas, kad pančiai turi būti pakankamai lengvi, tarsi surištas kvapas būtų laisvas, ir visgi tiek užveržti, kad jis negalėtų pasprukti. Šis triukas Grenujui kartą puikiai pavyko su tuberozų aliejumi, kurio efemerišką aromatą jis supančiojo kruopelyte eibetino, vanilės, labdano ir kipariso ir būtent taip jį dar labiau išryškino. Kodėl negalima padaryti ko nors panašaus ir su tos mergaitės kvapu? Kodėl šį vertingiausią ir gležniausią iš visų kvapų jis turėtų švaistyti vartodamas gryną? Kaip būtų kvaila! Tiesiog negirdėtai nemokšiška! Argi kas palieka deimantus nešlifuotus? Argi kas nešioja ant kaklo aukso grynuolius? Nejaugi jis, Grenujis, bus toks primityvus kvapų plėšikas kaip Driuo ir kiti maceruotojai, distiliuotojai ir žiedų spaudėjai? Argi ne jis pats didžiausias parfumeris pasaulyje?

Jis pliaukštelėjo sau per kaktą pasibaisėjęs, kad anksčiau apie tai nepagalvojo. Aišku, šio ypatingo kvapo negalima vartoti gryno. Jį reikia aptaisyti kaip rečiausią brangakmenį. Jis turi nukalti kvapų diademą, kurios iškiliausioje vietoje spinduliuotų jo kvapas, supintas su kitais kvapais ir kartu virš jų iškilęs. Jis padarys kvepalus pagal visas šio meno taisykles, o mergaitės iš už mūro sienos kvapas bus jų širdis.

Žinoma, kaip palydovai, kaip apatinis, vidurinis ir viršutinis sluoksnis, kaip vainikuojantis kvapas ir fiksatorius čia netiks nei muskusas, nei cibetinas, nei rožių aliejus ar neroli, tai aišku. Tokiems kvepalams kaip žmogaus kvapo kvepalai reikia kitokių ingredientų.

40

Tų pačių metų gegužę rožių lauke, pusiaukelėje tarp Graso ir į rytus nuo jo esančio Opjo kaimo, buvo rastas penkiolikos metų mergaitės lavonas. Ji buvo užmušta lazdos smūgiu per pakaušį. Valstietis, užėjęs lavoną, to šiurpaus radinio buvo taip priblokštas, kad vos pats nesukėlė įtarimo, kai virpančiu balsu papasakojo policijos leitenantui, jog tokio grožio dar niekuomet neregėjęs, — o juk iš tikrųjų norėjo pasakyti, kad niekuomet nėra regėjęs nieko baisesnio.

Mergaitė iš tikrųjų buvo nepaprastai graži. Ji buvo iš tų ramaus būdo moterų, kurios atrodo tarsi nulipdytos iš tamsaus medaus, glotnios ir saldžios, ir neapsakomai viliojančios; vienu vaikiu gestu, plaukų krestelėjimu, vienu vieninteliu lėtu žvilgsniu it botago mostelėjimu jos užvaldo aplinkinius pačios išlikdamos ramios lyg stovėtų viesulo centre, tarsi nesuvokdamos savo gravitacinės jėgos, kurios traukai neatsispiria nei vyrų, nei moterų troškimai ir sielos. O ji buvo jauna, labai jauna, jos žavesys dar nebuvo pasiekęs pilnatvės. Jos sunkios rankos ir kojos buvo dar lygios ir tvirtos, krūtys lyg iš kiaušinio išlukštentos, o plokštokas veidas, apsuptas stiprių juodų plaukų, dar buvo švelniausių kontūrų ir turėjo dar neišryškėjusių paslaptingų bruožų. Pačių plaukų, beje, nebuvo. Žudikas juos nukirpo ir pasiėmė, lygiai kaip ir drabužius.

Buvo įtariami čigonai. Iš jų galėjai visko tikėtis. Čigonai, kaip žinia, audė kilimus iš senų drapanų, kimšo į savo pagalves žmonių plaukus, o iš pakaruoklių odos ir dantų darė mažas lėlytes. Dėl tokio iškrypėliško nusikaltimo įtarti buvo galima tik čigonus. Bet tuo metu jokių čigonų aplinkui nebuvo, visoje apylinkėje nebuvo, paskutinį kartą jie traukė pro čia gruodžio mėnesį.

Nesant čigonų iš karto imta įtarinėti keliaujančius italų darbininkus. Tačiau ir italų nebuvo, jiems pasirodyti dar buvo per anksti, jie turėjo atkeliauti tik birželį jazminų derliaus nuimti, taigi ir jie negalėjo to padaryti. Galiausiai kaltė krito perukų gamintojams, pas juos ieškota nužudytos mergaitės plaukų. Tuščiai. Tada atėjo eilė žydams, paskui atseit gašliems benediktinų vienuolyno vienuoliams, — kurie, beje, visi buvo seniai peržengę aštuntą dešimtį, — paskui cistersams, paskui masonams, vėliau pamišėliams iš prieglaudos, paskui angliadegiams, paskui elgetoms ir galų gale ištvirkusiai diduomenei, ypač markizui de Kabri, nes jis buvo jau trečiąkart vedęs, žmonės šnekėjo, kad savo rūsiuose rengdavęs mišias-orgijas ir per jas gerdavęs mergelių kraują, kad padidintų savo vyrišką potenciją. Tiesa, nieko konkretaus įrodyti nepavyko. Niekas nusikaltimo nematė, nebuvo rasti nei mirusiosios drabužiai, nei plaukai. Po kelių savaičių policijos leitenantas paieškas nutraukė.

Birželio viduryje atkeliavo italai, daugelis su šeimomis, ir norėjo parsisamdyti jazminų skynėjais. Valstiečiai, nors ir ėmė juos į darbą, bet prisimindami žmogžudystę uždraudė žmonoms ir dukterims su jais bendrauti. Kam rizikuoti. Tegu keliaujantys darbininkai ir nekalti dėl žmogžudystės, visgi iš principo galėjo būti kalti, todėl geriau pasisaugoti.

Vos pradėjus nuiminėti jazminų derlių buvo įvykdytos dar dvi žmogžudystės. Aukomis ir vėl tapo tikros gražuolės, ir vėl iš tų ramių juodaplaukių, vėl rastos gėlių lauke nuogos ir nukirptos, su buku daiktu padaryta žaizda pakaušyje. Vėl jokių nusikaltėlio pėdsakų. Žinia sklido žaibo greitumu ir jau kilo grėsmė, kad atsiras priešiškumo atvykėliams, bet sužinota, kad abi aukos italės, padienio darbininko iš Genujos dukterys.

Visą kraštą prislėgė baimė. Žmonės nebežinojo į ką nukreipti savo bejėgį įniršį. Nors ir buvo tokių, kurie vis dar įtarinėjo pamišėlius arba nepatikimąjį markizą, bet iki galo niekas tuo netikėjo, nes pirmuosius dieną naktį prižiūrėjo, o pastarasis jau senokai buvo išvykęs į Paryžių. Taigi visi ėmė glaustis arčiau vieni kitų. Atvykėliams, iki tol apsistojusiems plikame lauke, valstiečiai atvėrė savo daržinių duris. Miestiečiai kiekviename kvartale pastatė po naktinį patrulį. Policijos leitenantas sustiprino vartų sargybą. Tačiau jokia apsauga nepadėjo. Praėjus kelioms dienoms po tų dviejų mirčių vėl buvo rastas mergaitės lavonas, lygiai taip pat sudarkytas kaip ir ankstesnieji. Šįkart tai buvo vyskupo rūmų skalbėja iš Sardinijos, užmušta netoli nuo didžiojo vandens baseino prie de la Fu fontano, taigi prie pat miesto vartų. Ir nors konsulai, spiriami susijaudinusių miestiečių, griebėsi ir kitų būdų — griežčiausios kontrolės prie vartų, naktinės sargybos sustiprinimo, draudimo visoms moteriškos lyties būtybėms išeiti iš namų sutemus, — tą vasarą nebuvo nė vienos savaitės, kad kur nors nebūtų randamas jaunos mergaitės lavonas. Ir visos jos buvo ką tik pradėjusios virsti moterimis, visos iš pačių gražiausių ir daugiausia to tamsaus ryškaus gymio. Beje, netrukus žudikas ėmė nebevengti ir tarp vietinių gyventojų vyraujančio tipo mergaičių: putnių, blyškiaodžių ir šiek tiek apkūnių. Pastaruoju metu jo aukomis tapdavo net ir brunetės, net ir šatenės, jei tik nebūdavo pernelyg liesos. Jis visur jas susekdavo — ne tik Graso apylinkėse, bet ir pačiame mieste, net ir namuose. Vieno staliaus dukra buvo užmušta savo kambarėlyje penktame aukšte, ir niekas iš namiškių negirdėjo nė menkiausio garso, ir nė vienas iš šunų, paprastai iš tolo užuodžiančių ir aplojančių visus svetimus, nė karto neamtelėjo. Žudikas, regis, buvo nesugaunamas, bekūnis, tarsi kokia dvasia.

Žmonės piktinosi ir vainojo valdžią. Mažiausias gandas juos sukurstydavo. Tik per plauką nebuvo papjautas vienas keliaujantis prekijas, pardavinėjantis meilės miltelius ir kitokius šundaktarių gydalus, mat kažkas veptelėjo, kad jo milteliuose yra sutrintų mergaitės plaukų. Kėsintasi padegti markizo de Kabri namus ir Šaritė prieglaudą. Gelumbės pirklys Aleksandras Minaras nušovė savo tarną, naktį grįžtantį namo, nes palaikė jį tuo pagarsėjusiu mergaičių žudiku. Kas įstengė, išsiuntė paaugusias dukras pas tolimus giminaičius arba į Nicos, Ekso ar Marselio pensionatus. Miesto tarybos sprendimu policijos leitenantas buvo pašalintas iš pareigų. Naujasis pavedė gydytojų kolegijai ištirti nukirptųjų gražuolių mergystę. Paaiškėjo, kad nė viena mergaitė nepaliesta.

Kad ir kaip keista, bet ši žinia siaubą ne sumažino, o dar padidino, nes visi slapčiomis manė, kad mergaitės buvo išžagintos. Tuomet bent jau būtų žinomas žudymo motyvas. O dabar liko visai nebeaišku, visi galutinai suglumo. Tikintieji gelbėjosi malda ir prašė Dievo apsaugoti nuo nelabojo bent jų namus.

Miesto taryba, trisdešimties turtingiausių ir garbingiausių Graso miestelėnų ir aristokratų kolegija, dauguma apsišvietę ir antiklerikališkai nusiteikę ponai, kurie vyskupą iki šiol buvo linkę laikyti paprastu žmogeliu, o vienuolynus ir abatijas įmanydami paversti sandėliais ar fabrikais, — tie išdidūs, įtakingi miesto tarybos ponai savo negandoj nusileido iki to, kad su nuolankiai surašyta peticija kreipėsi į monsinjorą vyskupą prašydami prakeikti siaubūną mergaičių žudiką, kurio neįstengia sučiupti pasaulietinė valdžia, ir atskirti jį nuo bažnyčios, kaip 1708 metais jo didžiai gerbiamas pirmtakas pasielgė su skėriais, užpuolusiais kraštą. Ir iš tikrųjų rugsėjo pabaigoje vyskupas pats raštu visur iškabinėtuose skelbimuose ir žodžiu iš visų miesto sakyklų, tarp jų ir iš diu Piuji Dievo Motinos katedros sakyklos, iškilmingai prakeikė ir atskyrė nuo bažnyčios mergaičių žudiką iš Graso, iki to laiko atėmusį gyvybę ne mažiau kaip dvidešimt keturioms gražiausioms mergelėms iš įvairiausių gyventojų sluoksnių.

Rezultatas buvo stulbinantis. Žudymai liovėsi sulig ta pačia diena. Spalis ir lapkritis praėjo be lavonų. Gruodžio pradžioje atėjo pranešimų iš Grenoblio, kad pastaruoju metu ten bastosi mergaičių žudikas, kuris savo aukas pasmaugia, nuo kūno nudrasko drabužius, o nuo galvos kuokštais nurauna plaukus. Ir nors tie šiurkštūs nusikaltimai niekaip nesiderino su švariai padarytais Grasė, visi buvo įsitikinę, kad tai vienas ir tas pats nusikaltėlis. Graso gyventojai triskart persižegnojo jusdami palengvėjimą, kad tas išgama siautėja nebe tarp jų, o už septynių dienų kelio esančiame Grenoblyje. Vyskupo garbei jie suruošė eitynes su fakelais ir gruodžio 24-ąją atlaikė įspūdingas padėkos mišias. 1766 metų sausio 1-ąją buvo atšaukta sustiprinta apsauga ir panaikintas draudimas moterims naktimis išeiti iš namų. Neįtikėtinai greitai visuomeninis ir asmeninis gyvenimas grįžo į įprastines vėžes. Baimę tarsi kas nupūtė, niekas nebekalbėjo apie siaubą, dar prieš keletą mėnesių kausčiusį miestą ir apylinkes. Net ir nelaimę patyrusiose šeimose apie tai nebuvo kalbama. Tarsi vyskupo prakeikimas būtų išgujęs ne tik žudiką, bet ir menkiausią prisiminimą apie jį. Ir žmonės buvo patenkinti.

Tik tie, kurie turėjo kaip tik to nuostabaus amžiaus dukrų, vis dar nepalikdavo jų be priežiūros, o atslenkant sutemoms, jusdavo baimę. Rytais, radę jas gyvas ir sveikas, būdavo laimingi, tiesa, atvirai neprisipažindami dėl ko.

41

Tačiau Grasė buvo žmogus, kuris netikėjo šita ramybe. Tai Antuanas Rišisas. Jis ėjo Antrojo konsulo pareigas ir gyveno dideliuose gražiuose namuose Drua gatvės pradžioje.

Rišisas buvo našlys ir turėjo dukterį, vardu Lora. Nors jam dar nebuvo nė keturiasdešimties ir jis pasižymėjo pavydėtinu gyvybingumu, su pakartotinėm vedybom ketino dar kurį laiką palūkėti. Pirmiausia norėjo dukrą išleisti už vyro. Ir ne už pirmo pasitaikiusio, o už įtakingo žmogaus. Buvo toks baronas de Bujonas, turintis sūnų ir leną palei Vansą, gerą reputaciją ir nelabai gerą finansinę padėtį. Su juo Rišisas jau buvo sutaręs dėl būsimos vaikų santuokos. Kai Lora bus ištekinta, tuomet ir jis pats išties jaunikio čiuptuvėlius link didžiai gerbiamų Drė, Moberų arba Fonmišelių namų. Ne todėl, kad būtų tuščiagarbis ir trūks plyš norėtų gauti kilmingą žmoną, bet kad svajojo įkurti dinastiją ir užvesti savo palikuonis ant kelio, žadančio didelę visuomeninę pagarbą ir politinę įtaką. Tam reikėjo dar bent dviejų sūnų, iš kurių vienas perimtų jo reikalus, o kitas pasuktų juridinės karjeros keliu ir per Ekso parlamentą prasimuštų aukštyn, į bajorų luomą. Tačiau jo luomo žmogus galėjo puoselėti tokias ambicijas ir tikėtis sėkmės tik kuo glaudžiausiai susijungęs pats ir sujungęs savo šeimą su Provanso aukštuomene.

Tokiems toli siekiantiems planams pagrindą davė pasakiškas turtas. Turtingumu Antuanas Rišisas buvo toli pralenkęs visus apylinkės gyventojus. Jam priklausė latifundijos ne tik aplink Grasą, kur jo nurodymu buvo auginami apelsinai, alyvos, kviečiai ir avižos, bet ir palei Vansą ir link Antibo, kur jis nuomojo žemę. Jis turėjo namų Ekse, namų kaime, gaudavo pajų iš laivų, plaukiojančių į Indiją, turėjo nuolatinę kontorą Genujoje ir didžiausią Prancūzijoje kvapiųjų medžiagų, prieskonių, aliejų ir odų prekybos sandėlį.

Bet didžiausias Rišiso turtas buvo duktė. Jai ką tik sukako šešiolika metų, ji buvo vienturtis vaikas, kaštoniniais plaukais ir žaliomis akimis. Jos veidelis buvo toks mielas, kad bet kokio amžiaus ir lyties lankytojai bematant sustingdavo ją pamatę ir nebegalėdavo atplėšti žvilgsnio, tiesiog laižyte laižydavo akimis jos veidą, kaip laižo liežuviu ledus, įgaudami kvailoko atsidavimo išraišką, tipišką tokiam saldžiam užsiėmimui. Net ir pats Rišisas žvelgdamas į dukterį sugaudavo save, kad neaišku kiek laiko, gal ketvirtį valandos, o gal pusvalandį, pamiršęs viską pasaulyje, žinoma, ir savo reikalus, — o taip net ir miegant neatsitikdavo, — visiškai nieko negalvodamas žiūri į šią nuostabią mergaitę ir po to nė nebegali pasakyti, ką gi iš tikrųjų veikė. O jau kuris laikas — jam labai nemalonu tai pripažinti — vakarais, kai guldydavo ją, arba kartais rytais, kai ateidavo žadinti, o ji dar tebemiegodavo lyg Dievo rankų užsūpuota, ir per naktinių drabužių priedangą ryškėdavo klubų ir krūtų formos, o iš keturkampio tarp krūtinės, peties išlenkimo, alkūnės ir lygaus dilbio, ant kurio būdavo padėjusi skruostą, ramiai sklisdavo karštas alsavimas... — tuomet jam kažin kas skrandyje skausmingai susitraukdavo, užgniauždavo gerklę ir versdavo ryti seiles ir — Dievas mato! — jis keikdavo save, kad yra šiai moteriai tėvas, o ne pašalietis, ne šiaip koks vyriškis, prieš kurį ji gulėtų taip, kaip dabar guli prieš jį, ir kuris nieko nesvarstydamas galėtų atsigulti šalia jos, ant jos, į ją su visu savo geismu. Ir jį išpildavo prakaitas, rankos ir kojos imdavo drebėti, kol užslopinęs tą siaubingą aistrą jis pasilenkdavo prie jos, kad pažadintų tyru tėvišku bučiniu.

Praėjusiais metais, kai prasidėjo tos žmogžudystės, tokios nepadorios pagundos jo dar nebuvo apnikusios. Žavesys, kurį tuomet skleidė dukra, buvo — taip bent jam atrodė — dar vaikiškas. Todėl jis niekuomet rimtai ir nesibaimino, kad Lora gali tapti to žudiko auka, juk jis, kaip žinia, puolė ne vaikus ir ne moteris, o tik suaugusias skaisčias mergaites. Tiesa, tėvas sustiprino namų sargybą, įtaisė naujas grotas viršutinio aukšto languose ir liepė kambarinei miegoti viename kambaryje su Lora. Bet išsiųsti jos nenorėjo, kaip padarė kiti jo luomo vyrai su savo dukterimis ir net su visomis šeimomis. Toks elgesys jam atrodė negarbingas ir nederamas tarybos nariui ir Antrajam konsului, turinčiam, jo manymu, rodyti bendrapiliečiams santūrumo, drąsos ir tvirtumo pavyzdį. Be to, jis buvo iš tų, kurie sprendimus priima nesidairydami į kitus, nei į panikos apimtą minią, nei tuo labiau į kokį nors nusikaltėlį — anoniminį niekšą. Taigi per visą tą baisų laiką jis buvo mieste vienas iš nedaugelio, kurie nepasidavė baimės karštinei ir nepametė galvos. Bet dabar, kad ir labai keista, viskas pasikeitė. Žmonės gatvėse šventė žudiko siautėjimo pabaigą, tarsi būtų jį jau pakorę, netrukus tas nelemtas dienas ir visai pamiršo, o į Antuano Rišiso širdį lyg bjaurūs nuodai įsismelkė baimė. Ilgai jis nenorėjo prisipažinti, kad būtent baimė vertė jį vis atidėlioti nebeatidėliotinas keliones, rečiau beišeiti iš namų, trumpinti vizitus ir posėdžius, kad kuo skubiau galėtų grįžti namo. Teisinosi pats sau, kad negaluoja, kad pervargo, net prisipažino, kad šiek tiek yra susirūpinęs, kaip ir kiekvienas tėvas, turintis subrendusią dukterį, juk tai visai suprantamas dalykas... Argi garsas apie jos grožį nebuvo pasklidęs ir plačiau? Argi nesisukiodavo galvos, kai sekmadieniais jis eidavo su ja į bažnyčią? Argi nebuvo taryboje ponų, kurie savo ar savo sūnų vardu siekė galimybės suartėti?..

42

Bet kartą, vieną kovo dieną, Rišisas sėdėjo salone ir matė, kaip Lora išėjo į sodą. Ji vilkėjo mėlyną suknelę, ant jos kiūto kaštoniniai plaukai ir liepsnojo saulėje, — tokios gražios jis dar nebuvo jos matęs. Ji pranyko už gyvatvorės. Kol vėl išniro, truko turbūt tik dviem širdies tvinksniais ilgiau, negu jis tikėjosi, ir jau buvo mirtinai išsigandęs, nes tiek laiko — du širdies tvinksnius — galvojo, kad prarado ją amžiams.

Tą pačią naktį jis pabudo nuo baisaus sapno, jo turinio negalėjo prisiminti, bet tai buvo susiję su Lora, ir puolė į jos kambarį įsitikinęs, kad ji negyva, kad guli lovoje užmušta, išniekinta ir nukirpta, — tačiau rado ją nepaliestą.

Grįžo į savo kambarį šlapias nuo prakaito ir drebantis iš susijaudinimo, ne, ne iš susijaudinimo, o iš baimės, dabar pagaliau prisipažino sau, kad jį pagavo klaiki baimė, ir taip prisipažinęs nurimo ir pradėjo mąstyti blaiviau. Atvirai šnekant, nuo pat pradžių netikėjo, kad ką nors būtų padėjęs vyskupo prakeikimas ir atskyrimas nuo bažnyčios; netikėjo ir tuo, kad žudikas dabar bastosi Grenoblyje; ir tuo, kad jis apskritai išsidangino iš miesto. Ne, jis tebėra čia, tarp Graso gyventojų, ir kada nors kirs naują smūgį. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesį Rišisas buvo matęs kelias nužudytas mergaites. Vaizdas jį sukrėtė, bet kartu — turėjo tai pripažinti — ir pakerėjo, nes jos visos, kiekviena savaip, buvo nepaprasto grožio. Niekada nebūtų pagalvojęs, kad Grasė tiek daug neįvertintos gražybės. Žudikas atvėrė jam akis. Žudikas turėjo ypač gerą skonį. Ir veikė pagal sistemą. Maža to, kad visos žmogžudystės buvo vienodai tvarkingai įvykdytos, bet ir pats aukų pasirinkimas išdavė jį turint kone ekonomiškai suplanuotų užmačių. Nors Rišisas ir nežinojo, ko iš tikrųjų geidė žudikas iš savo aukų, nes didžiausio jų turto — grožio ir jaunystės žavesio — juk negalėjo atimti... o gal? Šiaip ar taip, jam pasirodė, kad žudiką, nors ir kaip absurdiškai tai skambėtų, buvo apsėdusi ne griovimo, o kruopštaus kolekcionavimo manija. Jeigu į visas aukas, mąstė Rišisas, žiūrėsime ne kaip į atskirus individus, o kaip į kažkokio aukštesnio principo dalis ir idealistiškai matysime kiekvienos jų savybes susiliejusias į vieną visumą, tai iš tokių mozaikos akmenėlių sudėliotas paveikslas bus tiesiog grožio atvaizdas, o nuo jo spinduliuojantis žavesys bus nebe žmogiškas, bet dieviškas. (Kaip matome, Rišisas buvo blaiviai mąstantis žmogus, neišsigąstantis net ir šventvagiškų išvadų, ir net mąstydamas ne uoslės, o optinėmis kategorijomis buvo labai arti tiesos.)

Sakykime, toliau svarstė Rišisas, žudikas yra toks grožio kolekcionierius ir dirba prie Tobulybės portreto, net jei tai tebus tik jo nesveikos vaizduotės padarinys; sakykime, kad jis, be to, vyriškis, turintis puikų skonį ir tobulus metodus, — taip iš tikrųjų, regis, ir yra, — tada negalima įsivaizduoti, kad jis atsisakytų vertingiausio šio paveikslo elemento, kokį tik galima rasti visame pasaulyje, — Loros grožio. Visos ligšiolinės aukos būtų nieko vertos be jos. Ji turi būti jo statinį vainikuojantis brangakmenis.

Šią siaubingą išvadą Rišisas padarė sėdėdamas ant lovos su naktiniais marškiniais ir nustebo, kad staiga taip nusiramino. Jo nebekrėtė šiurpas, jis nebedrebėjo. Neaiški baimė, kamavusi keletą savaičių, išnyko, ją pakeitė konkretus pavojaus įsisąmonėjimas: žudiko kėslai ir troškimai kuo aiškiausiai buvo nukreipti į Lorą, ir nuo pat pradžių. O visi kiti žudymai buvo tik pasiruošimas šiam paskutiniam, juos vainikuojančiam. Nors tebeliko neaišku, kokia galėjo būti šių žmogžudysčių materialioji prasmė ir ar apskritai buvo koks nors tikslas, bet esmę, tai yra sisteminį žudiko metodą ir idealųjį motyvą, Rišisas perprato kiaurai. Ir kuo ilgiau apie tai galvojo, tuo labiau jam jie abu patiko, o pagarba žudikui vis didėjo, — tiesa, ta pagarba tarsi lygus veidrodis atspindėjo jo požiūrį į save, nes visgi tai jis, Rišisas, savo skvarbiu analitiniu protu permanė piktas priešininko užmačias.

Jeigu jis, Rišisas, būtų žudikas, taip kaip anas apsėstas tokių pačių aistringų idėjų, tai negalėtų veikti kitaip, negu iki šiolei veikė anas, ir griebtųsi visko, kad savo beprotišką kūrinį karūnuotų nužudydamas Lorą, nuostabiąją, neprilygstamąją Lorą.

Ši paskutinė mintis jam itin patiko. Jis sugebėjo mintyse atsirasti būsimo dukters žudiko vietoje, ir tai jį darė gerokai pranašesnį už žudiką. Juk žudikas, tai buvo aišku, kad ir koks išmaningas būtų, tikrai negalėjo suprasti Rišiso padėties — vien jau dėl to, kad negalėjo nujausti, jog Rišisas jau seniai jį perkando. Iš esmės čia buvo ne kitaip kaip versle, — žinoma, mutatis mutandis12. Esi pranašesnis už konkurentą, kai perpranti jo ketinimus; tuomet jis tavęs ant menčių jau nepaguldys; tikrai ne, ypač jei esi Antuanas Rišisas, vėtytas ir mėtytas, kovingos prigimties žmogus. Galų gale juk ir stambiausia Prancūzijoje kvapiųjų medžiagų verslovė, kiti turtai ir Antrojo konsulo pareigos jam nenukrito iš dangaus, jis pats viską išsikovojo, pasiekė savo atkaklumu ir gudrumu, ne kartą laiku įžvelgdamas pavojus, teisingai įspėdamas konkurentų planus ir nušluodamas nuo kelio priešininkus. Jis pasieks ir savo ateities tikslus — valdžią ir bajoro titulą palikuonims. Lygiai taip pat sužlugdys to žudiko — savo konkurento kovoje dėl Loros — kėslus, vien jau todėl, kad Lora turi vainikuoti ir jo, Rišiso, planus. Žinoma, jis ją mylėjo, bet ji jam buvo dar ir reikalinga. O to, ko jam reikėjo didžiausioms ambicijoms patenkinti, jis neleido niekam paveržti, to laikėsi įsikibęs dantimis ir nagais.

Dabar jam palengvėjo. Kai naktiniuose apmąstymuose kovą su demonu pavyko nuleisti iki verslininkiško susidūrimo lygio, pajuto, kad grįžta drąsa ir net vėjavaikiškumas. Sutirpo paskutiniai baimės likučiai, pranyko nevilties ir slegiančio rūpesčio jausmas, graužęs jį lyg kretantį suvaikėjusį senį, išsisklaidė nykių nuojautų migla, kurioje jis aklinėjo visas tas savaites. Dabar buvo savo stichijoje ir jautė pajėgsiąs priimti bet kokį iššūkį.

43

Su palengvėjimu, kone džiugiai jis stryktelėjo iš lovos, truktelėjo skambučio virvutę ir įsakė įlingavusiam miegūstam tarnui suruošti drabužius ir maistą, nes švintant ketina lydimas dukters vykti į Grenoblį. Tuomet apsirengė ir išvertė iš lovų visą likusį personalą.

Vidury nakties namas Drua gatvėje pradėjo krutėti. Virtuvėje suliepsnojo ugnis, po koridorius šmirkšėjo susijaudinusios tarnaitės, laiptais aukštyn ir žemyn tekinas lakstė tarnas, po rūsių skliautais žvangėjo sandėlininko raktai, kieme švietė deglai, vežikai nubėgo išvesti arklių, kiti tempė iš tvartų mulus, žabojo, balnojo, bėginėjo, krovė daiktus — buvo galima pamanyti, kad artinasi austrų ir sardiniečių ordos, viską plėšdamos ir degindamos ugnimi kaip 1746-aisiais, ir namų šeimininkas paniškai skubėdamas ruošiasi bėgti. Toli gražu ne! Šeimininkas, pasitikintis savimi lyg Prancūzijos maršalas, sėdėjo savo kontoroje prie rašomojo stalo, gėrė kavą su pienu ir nurodinėjo vis įpuolantiems tarnams. Be to, rašė laiškus burmistrui ir Pirmajam konsului, savo notarui, advokatui, bankininkui Marselyje, baronui de Bujonui ir įvairiems verslo partneriams.

Apie šeštą valandą jis baigė tvarkyti korespondenciją ir duoti visus būtinus paliepimus. Į kišenes įsikišo du mažus kelioninius pistoletus, užsisegė diržą su pinigais ir užrakino rašomąjį stalą. Tada nuėjo žadinti dukters.

Apie aštuntą mažasis karavanas pajudėjo. Rišisas jojo priekyje, buvo apsivilkęs raudonu kaip vynas, auksu apkraštuotu surdutu, juodu redingotu, užsidėjęs juodą skrybėlę su puošniu pliumažu ir atrodė šauniai. Jam iš paskos jojo dukra, apsirengusi kukliau, bet tokia spindinčiai graži, kad žmonės gatvėse ir prie langų negalėjo nuo jos atplėšti akių, per minią ritosi pagarbos kupini aikčiojimai, o vyrai kėlė kepures — tarytum prieš Antrąjį konsulą, bet iš tikrųjų prieš ją, šią karališką moterį. Toliau jojo beveik nepastebima kambarinė, paskui Rišiso tarnas su dviem nešuliniais arkliais, — karieta nebuvo galima važiuoti dėl pagarsėjusių blogų kelių į Grenoblį, — o vilkstinės gale, prižiūrimi dviejų raitų palydovų, žingsniavo tuzinas visokiausiomis prekėmis apkrautų mulų. Prie diu Kuro vartų sargybiniai atidavė pagarbą šautuvais ir nuleido juos tik tuomet, kai pradzimbino paskutinis mulas. Vaikai dar gerą valandėlę bėgo pavymui, mojavo gurguolei, lėtai tolstančiai įkalnėn stačiu vingiuotu keliu.

Žmonėms Antuano Rišiso išvykimas su dukra padarė savotiškai jaudinantį įspūdį. Jiems atrodė, tarsi dalyvautų archajiškoje aukojimo eisenoje. Pasklido šnekos, kad Rišisas vyksta į Grenoblį, tai yra į tą miestą, kur pastaruoju metu siautėja mergaites žudantis pabaisa. Žmonės nežinojo, ką ir manyti. Ar tai, ką darė Rišisas, yra nedovanotinas lengvabūdiškumas, ar stebėtina narsa? Ar tai iššūkis, ar bandymas pamaloninti dievus? Tik labai miglotai nujautė, kad gražiąją rusvaplaukę jie ką tik išvydo paskutinį kartą. Jie juto, kad Lora Rišis pražus.

Ši nuojauta pasirodė esanti teisinga, nors rėmėsi visiškai klaidingomis prielaidomis. Mat Rišisas vyko visai ne į Grenoblį. Pompastiška eisena buvo ne kas kita kaip gudrybė. Už pusantros mylios į šiaurės vakarus nuo Graso, netoli Sen Valjė kaimo, jis įsakė visiems sustoti. Įdavė tarnui įgaliojimus ir lydraščius ir liepė vienam su palydovais varyti mulų gurguolę į Grenoblį.

Pats su Lora ir kambarine pasuko Kabrio kryptimi, ten sustojo papietauti, paskui per Tanerono kalnyną nujojo į pietus. Kelias buvo be galo varginantis, bet juo buvo galima dideliu lanku iš vakarų pusės apeiti Grasą ir Graso slėnį ir iki vakaro nepastebėtiems pasiekti jūros pakrantę... Kitą dieną — toks buvo Rišiso planas — jis norėjo persikelti su Lora į Lerenų salas, kurių mažesniojoje stovėjo gerai įtvirtintas Šv. Honoratos vienuolynas. Jame šeimininkavo būrelis senų, bet dar puikiai pajėgiančių apsiginti vienuolių. Juos Rišisas gerai pažinojo, nes jau daugelį metų supirkdavo ir realizuodavo visą vienuolyno produkciją: eukaliptų likerį, pinijų riešutus ir kiparisų aliejų. Būtent ten, Šventosios Honoratos vienuolyne, bene saugiausioje vietoje visame Provanse greta sunkiųjų darbų kalėjimo Ifo pilyje ir valstybinio kalėjimo Šv. Margaritos saloje, jis ketino pirmai pradžiai įkurdinti savo dukterį. Pats nedelsdamas grįš į žemyną, Grasą šį kartą apeis iš rytų, per Antibą ir Kanjė, ir dar tos pačios dienos vakare atvyks į Vansą. Ten jau buvo pakvietęs savo notarą, nes su baronu de Bujonu reikėjo pasirašyti sutartį dėl vaikų — Loros ir Alfonso — apvesdinimo. Jis norėjo pateikti Bujonui tokį pasiūlymą, kurio šis negalėtų atmesti: perimti barono 40 000 livrų skolas, duoti tokios pat vertės kraitį, be to, įvairių žemės sklypų, aliejaus spaudyklą prie Maganosko bei kasmetinę 3000 livrų rentą jaunajai porai. Vienintelė Rišiso sąlyga buvo tokia: jie turi susituokti per dešimtį dienų, santuokinis gyvenimas turi prasidėti vestuvių dieną, o paskui jaunieji turi persikelti į Vansą.

Rišisas žinojo, kad tokiu skubotu elgesiu nepaprastai užkėlė kainą už savo ir Bujonų šeimos sąjungą. Ilgiau palaukęs, būtų pasiekęs ją ir gerokai pigiau. Baronas būtų maldavęs jo sutikimo per savo sūnų paaukštinti miestelėno didmenininko dukters socialinę padėtį, nes garsas apie Loros grožį juk vis stiprės, lygiai taip kaip didės Rišiso turtai ir Bujono finansiniai nepritekliai. Bet tiek jau to! Ne baronas buvo šio sandėrio priešininkas, o nepažįstamasis, žudikas. Tai jo planus reikėjo sužlugdyti. Ištekėjusi, netekusi nekaltybės, o gal ir pastojusi moteris nebetiks jo rinktinei galerijai. Paskutinis mozaikos akmuo nublanks, Lora nebeteks žudikui jokios vertės, jo kūrinys sužlugs. Šį pralaimėjimą jam teks patirti! Rišisas norėjo iškelti vestuves Grasė, pompastiškai, viešai. Nors savo priešininko ir nepažinojo ir gal niekuomet nepažinos, jam bus didelis malonumas jausti, kad tasai dalyvauja šiame įvykyje ir savo akimis mato, kaip geidžiamiausias dalykas pastveriamas jam iš panosės.

Planas buvo puikiai sumanytas. Mums ir vėl tenka stebėtis Rišiso nuojauta, taip priartinusia jį prie tiesos. Mat iš tiesų, jei barono de Bujono sūnus būtų parsivedęs Lorą Rišis į savo namus, tai būtų reiškę, kad Graso mergaičių žudikas patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Bet planas dar nebuvo įgyvendintas. Dar neuždėjo Rišisas savo dukrai išganingo nuotakos šydo. Dar neperkėlė į saugų Šv. Honoratos vienuolyną. Trys raiteliai vis dar skverbėsi per niaurų Tailerono kalnyną. Kartais keliai pasidarydavo tokie blogi, kad tekdavo nulipti nuo arklių. Jie stūmėsi labai lėtai. Vakarop tikėjosi pasiekti jūrą netoli Napulio, mažo miestuko į vakarus nuo Kanų.

44

Tuo metu, kai Lora Rišis su tėvu paliko Grasą, Grenujis kitame miesto pakrašty ponios Arnulfi dirbtuvėje maceravo žonkilius. Jis buvo vienas ir gerai nusiteikęs. Jo laikas Grasė ėjo į pabaigą. Artinosi triumfo diena. Lūšnelėje, vata išklotoje dėželėje, gulėjo dvidešimt keturi mažučiai flakonėliai su dvidešimt keturių nekaltų mergaičių sukrešėjusiomis auromis — brangiausiomis esencijomis, kurias Grenujis praėjusiais metais pagamino šaltu būdu iš kūnų į riebalus ištraukdamas kvapą, darydamas ištraukas ir distiliatus iš plaukų ir drabužių. O dvidešimt penktą, pačią žaviausią ir pačią svarbiausią, jis pasiims šiandien. Šiai paskutinei medžioklei jau buvo pasiruošęs mažą tiglį su kelis kartus išvalytais riebalais, ploniausio lino skepetą ir balioną išgryninto alkoholio, viską išžvalgęs iki smulkmenų. Buvo jaunatis.

Jis žinojo, kad beprasmiška laužtis į gerai saugomus namus Drua gatvėje. Todėl norėjo įsigauti vidun vos tik ims temti, dar prieš uždarant vartus, ir pasinaudodamas tuo, kad neturi kvapo ir lyg su neregimąja kepuraite yra nepastebimas nei žmonių, nei žvėrių, pasislėpti kuriame nors namų kampelyje. O vėliau, kai visi jau miegos, tamsoje vedamas nosies kompaso užlips prie savo brangenybės kambarėlio durų. Ten pat susukęs į riebalais išteptą audinį ją ir apdoros. Tik plaukus ir drabužius kaip visuomet pasiims su savimi, mat juos galima iš karto plauti spiritu, o tai patogiau daryti dirbtuvėje. Galutinai perdirbti pomadą ir išdistiliuoti ją į koncentratą ketino kitą naktį. Jei viskas gerai klosis, — o jam nebuvo pagrindo abejoti tuo, kad viskas klosis gerai, — tai poryt turės visas esencijas, reikalingas geriausiems pasaulyje kvepalams, ir iš Graso iškeliaus kaip puikiausiai visoje žemėje kvepiantis žmogus.

Apie vidurdienį jis baigė doroti žonkilius. Užgesino ugnį, užvožė dangčiu riebalų katilą ir išėjo iš dirbtuvės šiek tiek atsigaivinti. Vėjas pūtė iš vakarų.

Jau su pirmuoju įkvėpimu pajuto, kad kažkas ne taip. Atmosfera buvo ne tokia kaip reikia. Miesto kvapų apdare, tame iš daugelio tūkstančių gijų išaustame šyde, trūko auksinio siūlelio. Per paskutiniąsias kelias savaites ši kvapioji gija buvo taip sustiprėjusi, kad Grenujis net šioj miesto pusėj, prie savo trobelės, ją kuo aiškiausiai jusdavo. Dabar jos nebebuvo, ji pradingo, net stipriai uodžiant buvo nebesugaunama. Iš išgąsčio Grenujis suakmenėjo.

Ji mirė, pagalvojo. Paskui toptelėjo dar siaubingesnė mintis: mane aplenkė kitas. Kitas nuskynė mano gėlelę ir pasisavino jos aromatą! Surikti jis neįstengė, pernelyg stipriai buvo sukrėstas, bet ašaroms jėgų užteko, jos tvenkėsi akių kampučiuose ir ūmai ėmė ristis per skruostus.

Tuo metu iš „Keturių dofinų“ pietauti parėjo Driuo ir tarp kitko papasakojo, kad šįryt Antrasis konsulas su dvylika mulų ir dukra išvyko į Grenoblį. Grenujis nurijo ašaras ir puolė laukan, per visą miestą bėgte prie diu Kuro vartų. Aikštėje priešais vartus sustojo ir ėmė uosti. Ir švariame, miesto kvapų nesudrumstame vakarų vėjyje vėl sugavo savo auksinę giją, tiesa, plonytę ir silpną, bet su niekuo nesupainiojamą. Beje, mielas jam kvapas sklido ne iš šiaurės vakarų, kurlink vedė kelias į Grenoblį, o veikiau iš Kabrio pusės — ten jau buvo bene pietvakariai.

Grenujis paklausė sargybinių, kuriuo keliu išvyko Antrasis konsulas. Vienas iš jų mostelėjo į šiaurę. Ne į Kabrį? O gal kitu keliu, vedančiu į pietus, į Oribo ir į La Napulį? Tikrai ne, pasakė sargybinis, jis matęs savo akimis.

Grenujis parskubėjo atgal, į miestą, įsimetė į kelionmaišį gabalą lininio audinio, pomados indą, mentelę, žirkles ir glotnią alyvmedžio lazdelę ir nė kiek negaišdamas leidosi į kelią, tik ne į Grenoblį, bet tuo keliu, kurį jam rodė nosis, — į pietus.

Šis kelias, tiesus kelias į Napulį, ėjo palei Tanerono prieškalnes per Frajero ir Sianės upių slėnius. Eiti buvo patogu. Grenujis sparčiai žygiavo pirmyn. Kai dešinėje išniro Oribo, pakibęs aukštai ant kalnų viršūnių, jis pajuto, kad jau beveik pasivijo bėglius. Netrukus atsidūrė tame pačiame aukštyje kaip ir jie. Užuodė dabar kiekvieną skyrium, užuodė net jų arklių kvapą. Jie galėjo būti daugių daugiausia per pusę mylios į vakarus, kažkur Tanerono miškuose. Jie traukė į pietus, jūros link. Lygiai taip pat kaip ir jis.

Apie penktą valandą po pietų Grenujis pasiekė La Napulį. Nuėjo į nakvynės namus, pavalgė ir pasiprašė pigios nakvynės. Sakėsi esąs odminio pameistrys iš Nicos ir keliaująs į Marselį. Galįs pernakvoti arklidėje, buvo atsakyta. Ten jis ir atsigulė kamputyje pailsėti. Jo nosis juto artinantis tris raitelius. Jam tereikėjo laukti.

Jie atvyko po dviejų valandų — jau gerokai sutemus. Norėdami išlikti inkognito, visi buvo persirengę. Abi moterys dabar vilkėjo tamsius apdarus ir buvo apsigaubusios šydais, Rišisas dėvėjo juodą surdutą. Jis pasisakė esąs didikas, atvykęs iš Kastelano; rytoj norįs persikelti į Lerenų salas, šeimininkas tepasirūpina valtimi, kad saulei tekant jau būtų paruošta. Ar be jo ir jo žmonių yra dar kitų svečių šiuose namuose? Ne, atsakė šeimininkas, tik odminio pameistrys iš Nicos, jis nakvosiąs arklidėje.

Rišisas pasiuntė moteris į kambarius. O pats nuėjo į arklidę pasiimti dar kai ko iš krovinių, kaip paaiškino. Iš pradžių negalėjo rasti to odminio pameistrio, liepė arklių prižiūrėtojui paduoti žibintą. Tada pamatė jį gulintį kamputyje ant šiaudų po sena gūnia, galvą padėjusį ant kelionmaišio ir kietai miegantį. Jis atrodė taip nereikšmingai, kad Rišisui vieną akimirksnį pasirodė, jog jo net nėra, jog tai tik viena iš chimerų, atgyjančių žibinto žvakėms metant besiplaikstančius šešėlius. Šiaip ar taip, Rišisui bemat tapo aišku, kad iš šios tiesiog jaudinančiai nekaltos būtybės nėra ko tikėtis nė menkiausio pavojaus, jis tyliai išsliūkino, kad netrukdytų jam miegoti, ir grįžo atgal į nakvynės namus.

Vakarieniavo kambaryje kartu su dukra. Dar nebuvo jai sakęs, kokia šios kelionės priežastis ir koks tikslas, nepadarė to ir dabar, nors ji ir prašė. Sakė rytoj viską paaiškinsiąs, o ji galinti būti tikra, kad viskas, ką jis planuojąs ir darąs, skirta jos gerovei ir ateityje atneš jai laimę.

Pavalgę sulošė kelias lomberio partijas, visas jis pralošė, nes užuot žiūrėjęs į savo kortas, nenuleido akių nuo jos veido ir gėrėjosi jos grožiu. Apie devintą valandą palydėjo dukrą į priešais esantį jos kambarį, pabučiavo nakčiai ir iš išorės užrakino duris. Tada ir pats nuėjo miegoti.

Ūmai pasijuto labai pavargęs po sunkios dienos ir praėjusios nakties įtampos, bet kartu labai patenkintas savimi ir įvykių eiga. Užmigo bematant, be menkiausios nerimastingos minties, be slogios nuojautos, dar vakar kankinusios jį ir neleisdavusios užmigti kaskart, kai tik užgesindavo lempą, ir miegojo nesapnuodamas, nedejuodamas, mėšlungiškai netrūkčiodamas ir nervingai nesivartydamas nuo vieno šono ant kito. Pirmąkart po ilgo laiko Rišisas įmigo kietu, ramiu, gaivinančiu miegu.

Tuo pat metu Grenujis pakilo iš savo guolio arklidėje. Jis taip pat buvo patenkintas savimi ir įvykių eiga, jautėsi nepaprastai žvalus, nors nemiegojo nė sekundės. Kai Rišisas buvo atėjęs į arklidę jo ieškoti, jis tik apsimetė miegąs, kad dar labiau sustiprintų nekaltumo įspūdį, kurį jau ir be to skleidė maskuojantis kvapas. Kitaip negu Rišisas jį, jis, beje, itin aiškiai pajuto Rišisą, pajuto iš kvapo, ir jam anaiptol neliko nepastebėtas Rišiso palengvėjimas jį pamačius.

Taigi abu per savo trumpą susitikimą įsitikino nesą vienas kitam įtartini, tik vienas iš jų klydo, ir Grenujis manė, kad tai yra gerai, nes jo tariamas ir Rišiso tikras nepavojingumas lengvino jam, Grenujui, darbą. Tokiai nuomonei Rišisas, beje, atvirkščių atveju irgi būtų visiškai pritaręs.

45

Grenujis ėmėsi darbo su profesiniu apdairumu. Atrišo kelionmaišį, ištraukė iš jo drobulę, pomadą ir mentelę, drobulę išskleidė ant gūnios, ant kurios ką tik gulėjo, ir ėmė tepti riebaline pasta. Šiam darbui reikėjo laiko, nes buvo svarbu vienur uždėti storesnį, kitur plonesnį riebalų sluoksnį priklausomai nuo to, prie kurios kūno dalies bus prigludusi atitinkama audeklo dalis. Burna ir pažastys, krūtinė, tarpvietė ir pėdos paprastai išskiria daugiau kvapų negu blauzdos, nugara ir alkūnės, delnai daugiau negu plaštakų viršus, antakiai daugiau negu vokai ir taip toliau, todėl toms vietoms turėjo tekti atitinkamai daugiau riebalų. Taigi ant lininio audeklo Grenujis tartum modeliavo kūno, kurį reikės apdoroti, kvapų diagramą, ir ši darbo dalis, tiesą sakant, teikė jam didžiausią pasitenkinimą, nes tai buvo tarytum koks menas, vienodai įtraukiantis ir protą, ir fantaziją, ir rankas, be to, idealiai leidžiantis iš anksto mėgautis laukiamu rezultatu.

Išbaigdamas puodynėlę pomados, užtepė dar šen bei ten, vienoje vietoje nubraukė nuo audinio riebalus, kitoje pridėjo, paretušavo, dar kartą patikrino sumodeliuotą riebalinį landšaftą — beje, nosimi, o ne akimis, nes darbas vyko visiškoje tamsoje, ir tai, matyt, buvo dar viena santūriai džiugios Grenujo nuotaikos priežastis. Šią mėnulio jaunaties naktį niekas jo neblaškė. Pasaulis tebuvo vien tik kvapas ir vos girdima mūša nuo jūros pusės. Tai buvo jo stichija. Paskui sulankstė audeklą lyg apmušalus, suglausdamas riebalais išteptas puses. Skaudu buvo tai daryti, nes gerai žinojo, kad net ir labai atsargiai lankstant suformuotų kontūrų dalys susiploja ir persikreipia. Bet kitos galimybės pernešti audeklą jis neturėjo. Taigi sulankstė jį taip, kad užsimetęs ant rankos galėtų be ypatingo vargo nešti, tuomet susikišo į kišenes mentelę, žirkles, pasiėmė alyvmedžio kuokelę ir išsliūkino laukan.

Dangų buvo aptraukę debesys. Name šviesos nebedegė. Vienintelis žiburėlis šią juodą naktį tvyksčiojo rytuose — tai Šventosios Margaritos forto švyturys, per mylią nuo čia, mažulytis šviesos dygsnis juodoje kaip anglis skraistėje. Nuo įlankos pūtė lengvas žuvimi kvepiantis vėjas. Šunys miegojo.

Grenujis priėjo prie klojimo, kur buvo priremtos kopėčios. Atkėlė jas ir stengdamasis laikyti stačias, tris skersinius pasikišęs po laisvos dešinės rankos pažastimi, o išsikišusią dalį prispaudęs prie dešinio peties, nunešė per kiemą iki palangės. Langas buvo praviras. Lipo kopėčiomis patogiai lyg laiptais ir neatsidžiaugė galėdamas nusiraškyti tos mergaitės kvapą čia, La Napulyje. Grasė, kur langai grotuoti, o namas griežtai saugomas, tai būtų buvę daug sunkiau. Čia ji net miegojo viena. Net nereikės pašalinti kambarinės.

Stumtelėjęs atidarė lango sąvarą, įsliuogė į kambarį ir padėjo ant grindų sulankstytą paklodę. Tuomet atsisuko į lovą. Jį pasitiko plaukų aromatas, nes mergaitė gulėjo ant pilvo, veidą, aprėmintą sulenktos rankos, įspraudusi į pagalvę, taigi viršugalvis tiesiog idealiai atkištas tarsi laukė smūgio kuoka.

Jis užsimojo, pasigirdo duslus trakštelėjimas. Jis nekentė to garso. Nekentė jau vien dėl to, kad tai buvo garsas šiaip jau begarsiame darbe. Tik sukandęs dantis galėjo pakęsti tą pasibaisėtiną trakšt, o jam nutilus, dar kurį laiką stovėjo sustingęs ir įširdęs, apgniaužęs ranka kuoką, tarsi baimindamasis, kad garsas gali iš kažkur sugrįžti lyg atsikartojantis aidas. Bet jis nesugrįžo, į kambarį sugrįžo tik tyla, dar gūdesnė tyla, nes nebesigirdėjo net ir sriaubaus mergaitės kvėpavimo. Įsitempęs Grenujo kūnas (galbūt turėjęs reikšti pagarbą arba tarytum konvulsišką tylos minutę), bemat atsileido ir elastingai suglebo.

Padėjęs šalin kuoką, jis ėmė uoliai darbuotis. Pirmiausia išlankstė aromatizavimo audinį, laisvai išskleidė jį išorine puse ant stalo ir kėdžių stengdamasis nepaliesti riebalais išteptos pusės. Tuomet nuklojo antklodę. Nuostabusis mergaitės kvapas, staiga toks šiltas ir tirštas siūbtelėjęs aukštyn, jo nesujaudino. Juk pažinojo jį, o mėgausis, iki apkvaitimo mėgausis juo vėliau, kai iš tikrųjų jį turės. Dabar buvo svarbu kuo daugiau jo sugaudyti, kuo mažiau leisti išsklisti, dabar reikėjo susikaupti ir negaišti.

Žirklėmis skubriai prakirpo naktinius marškinius, išrengė mergaitę, pagriebė riebalais išteptą paklodę ir užmetė ant nuogo kūno. Tada pakėlė ją, nukarusius drobulės kraštus pakišo po apačia, suvyniojo lyg kepėjas vyniotinį, užlankstė galus, apvyturiavo visą nuo galvos iki kojų. Tik plaukai dar kyšojo iš po šio mumijos vyturo. Nukirpo juos prie pat odos, sudėjo į naktinius marškinius ir viską surišo į ryšelį. Galiausiai užvertė paliktą laisvą drobulės kraštą ant nukirpto pakaušio, išlygino užverstąjį galą ir švelniai prispaudė pirštais prie kūno. Visą ryšulį patikrino. Niekur nežiojėjo joks plyšelis, jokia skylutė, nebuvo atsiknojusi jokia persikreipusi klostelė, pro kur galėtų prasigauti mergaitės kvapas. Supakuota buvo tobulai. Nieko kito neliko, kaip laukti, laukti šešias valandas, kol ims brėkšti.

Jis paėmė krėslelį, ant kurio gulėjo jos drabužiai, prisinešė prie lovos ir atsisėdo. Platūs juodi apdarai dar tebedvelkė švelniu jos aromatu, sumišusiu su anyžinių sausainėlių kvapu, jų buvo įsikišusi į kišenę kelionei. Grenujis užsikėlė kojas ant lovos krašto šalia jos pėdų, užsiklojo jos suknele ir ėmė kramsnoti anyžinius sausainėlius. Buvo pavargęs. Bet miegoti nenorėjo, nes darbo metu nedera miegoti, net jei tas darbas — tik laukimas. Prisiminė naktis, praleistas Baldinio dirbtuvėje distiliuojant: pajuodusį nuo suodžių distiliatorių, blėsčiojančią ugnį, tylų distiliato lašų papsėjimą iš aušinimo vamzdelio į florentietiškąjį butelį. Retkarčiais reikėdavo pakurstyti ugnį, įpilti distiliuoto vandens, pakeisti butelį arba išsikvėpusią distiliavimo medžiagą. Ir vis dėlto jam visada atrodydavo, tarsi budi ne dėl to, kad protarpiais reikia atlikti šiokius tokius darbelius, bet kad pats budėjimas turi prasmę. Net ir čia, šiame kambarėlyje, kur anfleražo procesas vyksta savaime, dar daugiau, kur belaikis kvapiojo ryšulio tikrinimas, vartymas ar bet koks nagų kišimas galėtų tik pakenkti, — net ir čia, kaip Grenujui atrodė, svarbu būti ir budėti. Miegas gali nubaidyti sėkmę.

Beje, budėti ir laukti jam nebuvo sunku, nors ir kaip jautėsi pavargęs. Jam patiko šitaip laukti. Ir prie tų dvidešimt keturių mergaičių patiko, nes tai nebuvo nei bukas laiko stūmimas, nei aistringas nekantravimas, o pritariantis, sąmoningas, tam tikra prasme veiklus laukimas. Šitaip belaukiant kai kas vyko. Vyko tai, kas svarbiausia. Jei ir ne jam dalyvaujant, tai visgi jo dėka. Jis padarė viską, ką galėjo. Parodė visą meistriškumą. Nė karto nesuklydo. Tai buvo nepaprastas darbas. Jį vainikuos sėkmė... Tereikia tik keletą valandų palaukti. Šis laukimas jam teikė begalinį pasitenkinimą. Niekada gyvenime nesijautė taip gerai, nebuvo toks ramus, toks santūrus, nejuto tokios vidinės pusiausvyros — net ir anuomet savo kalne — kaip tų darbo pertraukėlių valandomis, kai giliausią naktį sėdėdavo prie savo aukų ir laukdavo nesumerkdamas akių. Tik tomis vienintelėmis akimirkomis jo rūškanose smegenyse kildavo kone linksmų minčių.

Keista, bet tos mintys nekrypo į ateitį. Jis galvojo ne apie kvapą, kurį turės po kelių valandų, ne apie kvepalus iš dvidešimt penkių mergaičių aurų, ne apie ateities planus, ne apie laimę ir sėkmę. Ne, jis prisiminė praeitį. Atgaivino savo gyvenimo etapus nuo drėgnos, saulės įšildytos malkų rietuvės priešais ponios Gajar namus iki šiandieninės kelionės į žuvimi prakvipusį Napulio kaimelį. Prisiminė odminį Grimalį, Džiuzepę Baldinį, markizą de la Tejad Espinasą. Prisiminė Paryžių, jo galingą, tūkstančius kartų besimainantį prastą tvaiką, prisiminė rusvaplaukę mergaitę iš Marė gatvės, atvirus laukus, švelnų vėjelį, miškus. Prisiminė ir kalną Overnė, — šio atsiminimo jokiu būdu nepraleido, — savo urvą, bežmogį orą. Prisiminė ir savo sapnus. Ir visus tuos dalykus prisiminė su didžiuliu malonumu. Taip atsigręžus į praeitį ėmė net atrodyti, kad laimė jam itin palanki ir kad likimas veda jį tegu ir painiais, bet visgi galų gale teisingais keliais, — kaipgi kitaip jis būtų atsidūręs čia, šiame tamsiame kambarėlyje, prie pat savo troškimų tikslo? Gerai pagalvojus, jis išties buvo palaimintas!

Jį užplūdo graudulys, nuolankumo ir dėkingumo jausmas.

— Dėkoju tau, — tyliai pratarė, — dėkoju tau, Žanai Batistai Grenuji, kad esi toks, koks esi!

Taip nuoširdžiai jis žavėjosi savimi.

Paskui užmerkė akis — ne tam, kad užmigtų, bet kad visiškai atsiduotų šios Šventosios Nakties palaimai. Ramybė užliejo širdį. Bet jam atrodė, kad ji tvyro ir aplink. Jis užuodė ramų kambarinės miegą gretimame kambaryje, be galo patenkintą Antuano Rišiso miegą anapus koridoriaus, užuodė ramų šeimininko ir tarnų, šunų, gyvulių tvarte, viso kaimo ir jūros snūduriavimą. Vėjas nurimo. Visur buvo tylu. Niekas nedrumstė ramybės.

Vieną kartą jis pasuko kojos pėdą ir labai švelniai palietė Loros pėdą. Tikriau, ne jos pėdą, bet ją gaubusią drobulę, iš vidaus plonai suteptą riebalais, į kuriuos gėrėsi jos aromatas, jos nuostabusis aromatas — jo aromatas.

46

Kai sučiulbo paukščiai, — taigi dar gerokai prieš aušrą, — jis pakilo ir baigė darbą. Atlankstė audeklą ir tarsi pleistrą nutraukė nuo mirusiosios. Riebalai lengvai luposi nuo odos. Tik įdubose buvo šiek tiek prikibę, juos surinko mentele. Nutekėjusius pomados likučius nuvalė Loros baltiniais, su jais galiausiai nutrynė ir visą kūną nuo galvos iki kojų — taip kruopščiai, kad net riebalai iš porų gurinėliais braukėsi nuo odos, o su jais ir paskutiniai aromato brizgeliai. Tik dabar ji buvo jam iš tikrųjų mirusi, nuvytusi, blanki ir suglebusi kaip žiedų atliekos.

Baltinius numetė ant didžiojo, kvapo prisigėrusio audeklo, tik jame ji tebebuvo gyva, padėjo ten naktinius marškinius su plaukais, viską kietai susuko į ryšulį ir pasibruko po pažastimi. Jis nevargino savęs, paliko lavoną ant lovos nepridengtą. Ir nors nakties juoduma jau virto melsvai pilku apyaušriu, o kambaryje ėmė ryškėti daiktų kontūrai, net nežvilgtelėjo į lovą, kad bent kartą gyvenime išvystų ją akimis. Jos išvaizda jo nedomino. Kaip kūnas ji jam neegzistavo, vien tik kaip bekūnis aromatas. O šį laikė po pažastim, šį nešėsi su savimi.

Tyliai užšoko ant lango atbrailos ir nulipo kopėčiomis žemyn. Lauke vėl buvo pakilęs vėjas, dangus išsigiedrijęs ir užliejęs laukus tamsiai melsva šalta šviesa.

Po pusvalandžio tarnaitė susiruošė virtuvėje kurti ugnį. Išėjusi laukan atsinešti malkų, pastebėjo prišlietas kopėčias, bet buvo dar per daug miegūsta, kad sumotų, jog čia kažkas ne taip. Tuoj po šešių patekėjo saulė. Milžiniška, rausvai auksinė kilo iš jūros tarp dviejų Lerenų salų. Danguje nebuvo nė vieno debesėlio. Išaušo spindinti pavasario diena.

Rišisas, kurio kambarys buvo į vakarus, prabudo septintą. Pirmąkart po daugelio mėnesių jis iš tiesų miegojo puikiai ir, priešingai savo papratimui, pagulėjo lovoje dar ketvirtį valandos, rąžydamasis iš pasitenkinimo, dūsaudamas ir klausydamasis iš virtuvės sklindančio malonaus bruzdesio. Galiausiai atsikėlęs ir plačiai atvėręs langą, lauke išvydo gražų rytą, įtraukė gryno gaivaus ryto oro ir išgirdo jūros bangų mūšą, ir jo gera nuotaika ėmė veržtis per kraštus, atkišęs lūpas jis pradėjo švilpauti smagią melodiją.

Švilpiniavo rengdamasis, vis dar švilpavo eidamas iš kambario ir skersai koridorių energingai žengdamas prie dukters kambario tyliai tyliai, kad neišgąsdintų. Jokio atsako. Jis nusišypsojo. Nieko nuostabaus, kad ji dar miega.

Atsargiai įkišo į skylutę raktą ir pasuko skląstį, tyliai, visiškai tyliai, atsargiai, kad nepažadintų, geiste geisdamas raštiją dar miegančią ir prikelti bučiniu — dar vieną, paskutinį kartą prieš atiduodamas kitam.

Durys staiga atsivėrė, jis žengė vidun, saulės šviesa nutvieskė veidą. Kambarys buvo tarsi užlietas žėrinčiu sidabru, viskas spinduliavo, iš skausmo jis akimirkai net užsimerkė.

Kai vėl atmerkė akis, pamatė ant lovos gulinčią Lorą — nuogą, negyvą, plikai nukirpta galva ir akinamai baltą. Visai kaip košmariškame sapne, kurį buvo sapnavęs praeitą naktį Grasė ir jau pamiršęs, — dabar jis lyg žaibas perskrodė atmintį. Viskas buvo tiksliai kaip tame sapne, tik daug daug aiškiau.

47

Žinia apie Loros Rišis mirtį Graso apylinkėse pasklido taip greitai, tarsi būtų buvę paskelbta: „Karalius mirė!“ arba „Karas prasidėjo!“, arba „Piratai išlipo į krantą!“, ir sukėlė panašų ar dar didesnį siaubą. Susyk grįžo taip nelengvai pamiršta baimė, plito lyg užkratas kaip ir praėjusį rudenį, o kartu su ja ir panika, pasipiktinimas, įtūžis, isteriški įtarinėjimai, neviltis. Žmonės nėjo naktimis iš namų, rakino savo dukteris, barikadavosi, nebepasitikėjo vienas kitu ir nebemiegojo. Galvojo, kad viskas kartosis kaip anuomet, kas savaitę bus po žmogžudystę. Atrodė, kad laikas atsisuko pusę metų atgal.

Baimė buvo dar slogesnė negu prieš pusmetį, nes netikėtai sugrįžęs pavojus, kurį visi manė esant seniai nugalėtą, kėlė žmonėms bejėgiškumo jausmą. Jei net ir vyskupo prakeikimas nebeturi galios! Jei Antuanas Rišisas, didysis Rišisas, turtingiausias miesto pilietis, Antrasis konsulas, įtakingas, protingas žmogus, kurio žinioje buvo visos apsaugos priemonės, negalėjo apsaugoti savo paties vaiko! Jei žudiko ranka nesudrebėjo net dangiško Loros grožio akivaizdoje, — juk iš tiesų visiems ją pažinojusiems ji atrodė tarsi šventoji, o ypač dabar, po visko, kai buvo nebegyva. Ar bebuvo dar kokios vilties išvengti žudiko? Jis buvo žiauresnis ir už marą — nuo maro galėjai pabėgti, o nuo šito žudiko ne, tai įrodė Rišiso pavyzdys. Be jokios abejonės, jis turėjo antgamtinių sugebėjimų. Kuo tikriausiai buvo susidėjęs su šėtonu, jei tik pats nebuvo šėtonas. Taigi daugelis, visų pirma nedidelio proto žmoneliai, nebeišmanė nieko kito, kaip tik eiti į bažnyčią ir melstis, kiekvienas amatininkų luomas savo globėjui: šaltkalviai — šventajam Aloyzui, audėjai — šventajam Krispinijui, sodininkai — šventajam Antanui, parfumeriai — šventajam Juozapui. Pasiimdavo drauge ir žmonas su dukromis, melsdavosi kartu, bažnyčioje valgydavo ir miegodavo, net ir dienomis nebeišeidavo įsitikinę, kad nustojusių vilties bendrystė ir Madonos akivaizda — vienintelė galimybė apsisaugoti nuo to pabaisos, jei išvis dar galima apsisaugoti.

Kiti, sumanesni, jungėsi į okultines grupes, mat bažnyčia jau kartą pasirodė nepajėgi, už didelius pinigus iš Gurdono nusisamdę praktikuojančią raganą, susispietė vienoje iš daugelio kalkakmenio grotų Graso požemiuose ir laikė ten šėtoniškas mišias, kad įgytų piktųjų dvasių palankumą. Dar kiti, visų pirma miestelėnai ir išsimokslinę didikai, dėjo viltis į moderniausius mokslinius metodus: magnetino namus, hipnotizavo dukras, salonuose kūrė slaptus fluidinius būrelius ir mėgino bendrai skleidžiamomis mintimis telepatiškai paveikti žudiko dvasią. Korporacijos surengė atgailos procesiją iš Graso į Napulį ir atgal. Penkių miesto vienuolynų vienuoliai laikė ištisines malonės prašymo mišias su nepaliaujamais psalmių giedojimais, taigi tai viename, tai kitame miesto kampe girdėjosi nenutrūkstamos lamentacijos — dieną ir naktį. Mažai kas bedirbo.

Taip Graso gyventojai nieko neveikdami, beveik nekantraudami karštligiškai laukė kito pasikėsinimo. Niekas neabejojo, kad tai įvyks. Kiekvienas slapta troško išgirsti siaubingą žinią vildamasis, kad ji bus ne apie jį, o apie kitą.

Tačiau miesto, apylinkių ir provincijos vyresnybė šį kartą neužsikrėtė isterinėmis liaudies nuotaikomis. Pirmąkart nuo mergaičių žudiko pasirodymo prasidėjo planingas ir vaisingas bendradarbiavimas tarp Graso, Draginjano ir Tulono fogtysčių, tarp magistratų, policijos, intendanto, parlamento ir jūrų laivyno.

Šio solidaraus galingųjų elgesio priežastis buvo ir baiminimasis, kad liaudis gali sukilti, ir ta aplinkybė, kad po Loros Rišis mirties atsirado tam tikras pagrindas, leidęs sistemingai persekioti žudiką. Žudiką matė. Tikriausiai tai buvo tas įtartinas odminio pameistrys, lemtingąją naktį apsistojęs Napulio nakvynės namų arklidėje, o kitą rytą dingęs be pėdsakų. Pagal sutampančius šeimininko, arklininko ir Rišiso parodymus, tai buvo neišvaizdus, kresnas vyriškis, apsivilkęs rusvu surdutu ir su storo lino kelionmaišiu. Nors visų trijų liudytojų prisiminimai buvo keistai blankūs, jie, sakysim, negalėjo nupasakoti, koks to vyriškio veidas, plaukų spalva ar kalbėsena, bet šeimininkas visgi dar sugebėjo pasakyti, kad jei neklysta, tai to priklydėlio laikysena ir eisena pasirodžiusi jam kažkokia nerangi, jis šlubčiojęs, lyg būtų sužeista koja ar suluošinta pėda.

Šiais požymiais apsiginklavę jau žmogžudystės dieną, apypiečių, du raitelių būriai iš Marešosė leidosi ieškoti žudiko Marselio kryptimi — vienas jūros pakrante, kitas keliu per provinciją. Artimiausias Napulio apylinkes šukavo savanoriai. Du Graso žemės teismo įgaliotiniai išvyko į Nicą organizuoti odminio pameistrio paieškų. Frežiu, Kanų ir Antibo uostuose buvo tikrinami visi išplaukiantys laivai, pasienyje užblokuoti visi keliai į Savoją, visi keleiviai turėjo dokumentais patvirtinti savo asmenybę. Nusikaltėlių paieška paskelbta viešai, mokantiems skaityti iškabintas jo aprašymas ant visų Graso, Vanso, Gurdono miestų vartų ir kaimo bažnyčių durų. Triskart per dieną šaukliai garsiai skaitė jį aikštėse. Paminėta galima šleivapėdystė, beje, tik sustiprino įtarimą, kad žudikas — pats šėtonas, ir veikiau kurstė paniką tarp gyventojų nei padėjo gauti vertingų parodymų.

Tik po to, kai Graso teismo pirmininkas, Rišiso pavestas, skyrė ne mažesnį kaip dviejų šimtų livrų apdovanojimą už žinias, kurios padės sučiupti žudiką, Grasė, Opjo ir Gurdone buvo įskųsti ir suimti keli odminių pameistriai, vienas iš jų tikrai buvo toks nelaimėlis, kad šlubavo. Jau buvo rengiamasi jį kankinti, nors jo alibi ir buvo patvirtinę nemažai liudytojų, kai dešimtą dieną po padaryto nusikaltimo vienas iš miesto sargybinių kreipėsi į magistratūrą ir davė teisėjams tokius parodymus: tos dienos apypiečių jį, Gabrielį Taljaską, sargybos kapitoną, einantį kaip paprastai sargybą prie diu Kuro vartų, užkalbino vienas individas, kuris, kaip dabar jam atrodo, atitinka aprašytąjį paieškos lape, ir primygtinai keletą kartų klausė, kuriuo keliu Antrasis konsulas su savo karavanu ryte išvyko iš miesto. Tam nutikimui jis nei tuomet, nei vėliau neteikęs jokios reikšmės ir apie tą individą tikrai nebūtų prisiminęs, — jis buvęs visai neįsidėmėtinas, — jei vakar atsitiktinai nebūtų vėl jo pamatęs, ir būtent čia, Grasė, de la Luvo gatvėje, priešais metro Driuo ir ponios Arnulfi dirbtuvę; tuomet jam kritę į akis, kad žmogus, einantis į dirbtuvę, pastebimai šlubavo.

Po valandos buvo suimtas Grenujis. Nakvynės namų šeimininkas ir arklininkas iš Napulio, pakviesti į Grasą, kad atpažintų kitus įtariamuosius, bemat atpažino jį kaip tą pas juos nakvojusį odminio pameistrį: tai esąs jis ir niekas kitas, jis ir turįs būti tas ieškomas žudikas.

Buvo apžiūrėta dirbtuvė ir lūšnelė alyvų giraitėje už pranciškonų vienuolyno. Viename kampe, beveik atvirai, gulėjo perkirpti Loros Rišis naktiniai marškiniai, baltiniai ir kaštoniniai plaukai. O kai prakasė aslą, vieną po kitos ištraukė ir visų kitų dvidešimt keturių mergaičių sukneles ir plaukus. Aptikta medinė kuoka, kuria užmuštos aukos, ir lininis kelionmaišis. Šie įkalčiai visus sukrėtė. Buvo įsakyta skambinti bažnyčių varpais. Teismo pirmininkas liepė šaukliams paskelbti žodžiu ir iškabinti pranešimus, kad piktavalis mergaičių žudikas po beveik metus trukusių paieškų galiausiai sučiuptas ir griežtai saugomas.

48

Iš pradžių žmonės šituo pranešimu nepatikėjo. Manė, kad tai gudrybė, kuria valdžia nori pridengti savo nesugebėjimą ir numaldyti pavojingai susierzinusią liaudį. Pernelyg gerai visi atsiminė, kaip buvo paskelbta, kad žudikas išsidangino į Grenoblį. Pernelyg giliai šįkart baimė buvo įsigraužusi į žmonių sielas.

Tik kai kitą dieną bažnyčios aikštėje prieš teismo pastatą buvo viešai išstatyti daiktiniai įrodymai, — vaizdas buvo šiurpus: dvidešimt penki apdarai ir dvidešimt penki plaukų kuokštai kaip kaliausės iškelti ant karčių ir išrikiuoti pačiame aikštės priekyje priešais katedrą, — tuomet žmonės ėmė galvoti kitaip.

Šimtais jie plaukė pro tą makabrišką galeriją. Aukų artimieji, atpažinę drabužius, klykdami susmukdavo ant žemės. Sensacijų ištroškusi minia, norėdama galutinai įsitikinti, pageidavo pamatyti žudiką. Šūksniai, reikalaujantys jo, netrukus taip sustiprėjo, mažoje, žmonių priplūdusioje aikštėje pasidarė taip grėsmingai neramu, kad teismo pirmininkas pasiryžo išvesdinti Grenujį iš kameros ir parodyti žmonėms pro vieną iš teismo pastato antrojo aukšto langų.

Kai Grenujis priėjo prie lango, riksmai nutilo. Staiga pasidarė visiškai tylu, kaip karštą vasaros vidurdienį, kai visi darbuojasi laukuose arba slepiasi namų šešėliuose. Nebuvo girdėti nei trepsėjimo, nei krenkšimo, nei kvėpavimo. Minia keletą minučių stovėjo subedusi akis ir išsižiojusi. Niekas negalėjo suvokti, kad tas nupiepęs, mažas, susigūžęs žmogelis štai ten aukštai prie lango, tas snarglius, tas apgailėtinas padaras, tas niekas įvykdė per du tuzinus žmogžudysčių. Jis paprasčiausiai nepanėšėjo į žudiką. Tiesa, niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kokį iš tikrųjų įsivaizdavo tą žudiką, tą šėtoną, bet visų nuomonė buvo viena: ne tokį! Ir vis dėlto — nors žudikas visiškai neatitiko žmonių susikurto vaizdo ir todėl jo pasirodymas, kaip ir reikėjo tikėtis, negalėjo būti labai įtikinantis, bet paradoksalu, — vien šio žmogaus prie lango realumas ir ta aplinkybė, kad jis, o ne kas nors kitas buvo parodytas kaip žudikas, turėjo didžiulį poveikį. Visi galvojo: negali būti! — bet kartu suprato, kad tai tiesa.

Tik tada, kai sargybiniai tą žmogelį vėl nutempė į kambario gilumą, taigi kai jo nebebuvo ir nebesimatė, o liko, tegu ir trumpam, tik jo prisiminimas, beveik sakytume, tik sąvoka žmonių smegenyse, nelyginant šlykštaus žudiko simbolis, — tik tada apstulbusi minia atitoko ir susivokė: burnos užsičiaupė, tūkstančiai akių vėl atgijo. Ir tuomet nugriaudėjo vientisas įtūžio ir keršto kupinas riksmas: „Atiduokite jį mums!“ Ir jie puolė teismo pastatą norėdami pasmaugti žudiką savo rankomis, sudraskyti, suplėšyti į gabalus. Sargybiniams teko gerokai pasidarbuoti, kol užbarikadavo vartus ir atrėmė minios puolimą. Grenujį kuo skubiausiai nuvedė į tamsiąją. Lange pasirodė pirmininkas ir pažadėjo, kad teismas įvyks greitai, procesas bus viešas ir griežtas. Vis dėlto praėjo dar daug valandų, kol minia išsiskirstė, ir daug dienų, kol miestas šiek tiek aprimo.

Iš tiesų procesas prieš Grenujį vyko be galo greitai, nes turėti neginčijami įkalčiai, be to, ir pats kaltinamasis per kvotas neišsisukinėdamas prisipažino įvykdęs žmogžudystes, kuriomis buvo kaltinamas.

Tiktai į klausimą dėl motyvų negalėjo nieko aiškaus atsakyti. Vis kartojo, kad jam mergaičių reikėję, todėl jas ir užmušęs. Kam reikėjo ir ką apskritai reiškė „man jų reikėjo“, — į tai neatsakė nieko. Todėl jį pradėjo kankinti: valandų valandas laikė pakabinę už kojų, supylė į gerklę septynias pintas vandens, uždėjo ant kojų pėdų spaustuvus — viskas veltui. Atrodė, kad tas žmogus nejaučia fizinio skausmo, jis neišleido nė garso ir, vėl iš naujo klausinėjamas, nepasakė nieko daugiau, tik kartojo: „Man jų reikėjo“. Teisėjai nutarė, kad jis psichiškai nesveikas. Jie nutraukė kankinimus ir nutarė baigti bylą daugiau nekvosdami.

Vienintelė gaišatis buvo juridinis ginčas su Draginjano magistratu, kurio fogtystei priklausė La Napulis, ir su Ekso parlamentu, nes jie abu norėjo perimti procesą. Bet Graso teisėjai neleido, kad kas nors paglemžtų iš jų šią bylą. Tai jie sučiupo nusikaltėlį, jų jurisdikcijai priklausančioje srityje buvo įvykdyta daugiausia žmogžudysčių, jiems būtų grėsusi susikaupusi liaudies rūstybė, jei būtų perdavę žudiką kitam teismui. Jo kraujas turėjo būti pralietas Grasė.

1766 metų balandžio 15-ąją nuosprendis buvo priimtas ir perskaitytas kaltinamajam jo kameroje. „Parfumerio pameistrys Žanas Batistas Grenujis, — skelbė nuosprendis, — per keturiasdešimt aštuonias valandas turi būti nuvestas į aikštę prie diu Kuro vartų ir pririštas prie medinio kryžiaus veidu į dangų, dvylika smūgių geležiniu strypu jam gyvam turi būti sutriuškinti rankų, kojų, klubų ir pečių sąnariai, po to su visu kryžiumi jis turi būti iškeltas ir laikomas iki numirs“. Parodyti įprastinę malonę ir nusikaltėlį, sutriuškinus sąnarius, pasmaugti virvele budeliui buvo kategoriškai uždrausta, net jei priešmirtinės kančios truktų keletą dienų. Lavoną įsakyta užkasti naktį kailių tupykloje, o vietos nepažymėti.

Grenujis išklausė nuosprendžio nė nekrustelėdamas. Teismo tarnautojas paklausė, koks jo paskutinis noras. „Neturiu jokio“, — pasakė Grenujis; jis turįs viską, ko jam reikia.

Į kamerą atėjo kunigas išklausyti išpažinties, bet po ketvirčio valandos išėjo nieko nepešęs. Kai paminėjęs Dievo vardą, nuteistasis pažvelgęs į jį tokiomis bereikšmėmis akimis, tarsi ką tik būtų pirmąsyk jį išgirdęs, paskui išsitiesęs ant gulto ir tučtuojau nugrimzdęs į gilų miegą. Bet kokie tolimesni pamokymai buvę beprasmiai.

Per kitas dvi dienas atėjo daug žmonių, norinčių pažvelgti į garsųjį žudiką iš arčiau. Sargybiniai leisdavo jiems žvilgterėti pro langelį kameros duryse ir už vieną žvilgterėjimą reikalaudavo šešių solių. Vario raižytojas, norėjęs pasidaryti eskizą, turėjo sumokėti jiems du frankus. Bet motyvu greitai nusivylė. Kalinys, grandinėmis prirakintas už kojų ir rankų sąnarių, visąlaik gulėjo ant gulto ir miegojo. Nusisukęs į sieną, nereaguodamas nei į stuksenimus, nei į šūksnius. Lankytojams buvo kuo griežčiausiai uždrausta įeiti į kamerą, ir sargybiniai nedrįso pažeisti šio draudimo, kad ir kokių viliojančių pasiūlymų gavo. Baimintasi, kad nuteistąjį gali prieš laiką nužudyti kas nors iš aukų artimųjų. Dėl tos pačios priežasties neleista perduoti ir maisto. Jį galėjo nunuodyti. Per visą kalinimo laiką Grenujis gaudavo maistą iš vyskupo rūmų kumetyno virtuvės, ir viską paragaudavo kalėjimo viršininkas. Tiesa, paskutiniąsias dvi dienas kalinys visiškai nieko nevalgė. Gulėjo ir miegojo. Kartais sužvangėdavo jo grandinės, ir sargybinis, atskubėjęs prie langelio duryse, suspėdavo pamatyti, kaip jis gurkšteli vandens iš butelio, vėl krenta ant gulto ir miega toliau. Atrodė, kad šis žmogus taip pavargo nuo savo gyvenimo, kad nei paskutiniųjų valandų nebenori praleisti nemiegodamas.

Tuo tarpu aikštė prie diu Kuro vartų buvo ruošiama egzekucijai. Dailidės sukalė ešafotą — trijų metrų ilgio, trijų metrų pločio ir dviejų metrų aukščio, su turėklais ir tvirtais laiptais, — tokio prašmatnaus Grasė dar niekada nebuvo buvę. Be to, medinę tribūną garbingiems asmenims ir tvorą paprastai liaudžiai, kad būtų galima laikyti ją per tam tikrą atstumą. Vietos prie namų langų į kairę ir į dešinę nuo diu Kuro vartų ir sargybos pastatuose jau kada buvo išnuomotos už pašėlusius pinigus. Net truputį įkypai stovinčioje prieglaudoje budelio padėjėjas išsiderėjo kuriam laikui iš ligonių kambarius ir labai pelningai išnuomojo reginių mėgėjams. Limonado pardavėjai pasiruošė puodynes saldymedžio vandens, vario raižytojas atspaude šimtus egzempliorių kalėjime padaryto ir kūrybiškai padailinto žudiko portreto, keliaujantys prekeiviai dešimtimis plaukė į miestą, kepėjai kepė proginius sausainius.

Budelis, mesjė Paponas, kuriam jau daugelį metų neteko triuškinti nusikaltėliams kaulų, nusikaldino sunkią keturbriaunę geležinę lazdą ir vaikščiojo su ja į skerdyklą, kad pasitreniruotų smūgiuodamas gyvulių dvėseną. Jis turėjo teisę smogti tik dvylika kartų ir tais smūgiais privalėjo patikimai sulaužyti dvylika sąnarių, bet nepažeisti vertingų kūno dalių, tokių kaip krūtinė arba galva, — tai sudėtingas, reikalaujantis didžiausio subtilumo darbas.

Miestiečiai ruošėsi būsimam įvykiui kaip iškilmingai šventei. Buvo savaime suprantama, kad tą dieną niekas nedirbs. Moterys laidė išeiginius drabužius, vyrai purtė dulkes iš surdutų ir iki blizgesio valė pušnis. Tie, kurie turėjo karinį laipsnį ar tarnybą, buvo cechų meistrai, advokatai, notarai, draugijų pirmininkai ar ėjo dar kitokias reikšmingas pareigas, užsivilko uniformas ir oficialią aprangą su ordinais, juostomis, grandinėmis ir užsidėjo balta kreida išpudruotus perukus. Tikintieji ketino post festum13 susirinkti į pamaldas, satanistai — į pašėlusias liuciferiškas padėkos mišias, išsilavinusi aukštuomenė — į magnetizmo seansus Kabrių, Vilnevų ir Fonmišelių rūmuose. Virtuvėse visur jau kepė ir čirškino, iš rūsių nešė vyną, o iš turgaus — gėlių stalams papuošti, katedroje repetavo vargonininkas ir bažnyčios choras.

Rišiso namai Drua gatvėje skendėjo tyloje. Rišisas uždraudė bet kokius pasiruošimus Išsilaisvinimo dienai, — taip liaudis pavadino žudiko egzekucijos dieną. Jis bjaurėjosi tuo. Bjauri jam buvo staiga žmonėse atgijusi baimė, bjaurus jų karštligiškas išankstinis džiūgavimas. Ir jie patys, visi tie žmonės, jam buvo bjaurūs. Jis nedalyvavo nei aikštėje priešais katedrą, kai buvo demonstruojamas žudikas ir jo aukos, nei procese, nei atgrasioje sensacijų ištroškusių žioplių eisenoje pro nuteistojo kamerą. Kai reikėjo identifikuoti dukters plaukus ir drabužius, pasikvietė teismo atstovus į namus, santūriai davė trumpus parodymus ir paprašė palikti jam tuos daiktus kaip relikvijas, taip ir buvo padaryta. Nunešė juos į Loros kambarį, perkirptus naktinius ir apatinius marškinius padėjo ant lovos, kaštoninius plaukus išskleidė ant pagalvės, atsisėdo priešais ir dieną naktį nebėjo iš kambario, tarsi norėdamas šiuo beprasmiu budėjimu atitaisyti tai, ką praleido tą naktį La Napulyje. Jis buvo apimtas tokio pasibjaurėjimo, pasibjaurėjimo pasauliu ir pačiu savimi, kad negalėjo net verkti.

Žudikas jam irgi kėlė pasibjaurėjimą. Jis nebenorėjo regėti jo kaip žmogaus, o tik kaip auką, kuri bus uždaužyta. Norėjo matyti jį tik per egzekuciją, gulintį ant kryžiaus ir kenčiantį tuos dvylika smūgių, tada tai norėjo jį matyti, matyti visiškai iš arti, buvo užsisakęs vietą pačioje priekinėje eilėje. O kai minia po kelių valandų išsiskirstys, tuomet jis užlips prie jo ant kruvino ešafoto, atsisės šalia ir sergės, jeigu reikės sergės ištisas dienas ir naktis, žvelgs savo dukters žudikui į akis, po lašą lašins jam į akis visą savyje glūdintį pasibjaurėjimą, kaip deginančią rūgštį lies savo pasibjaurėjimą į jo mirties agoniją, kol tasai niekšas nusibaigs...

O paskui? Ką darys paskui? Šito jis nežinojo. Galbūt gyvens įprastą gyvenimą, gal ves, gal augins sūnų, o gal ir nieko nedarys, galbūt mirs. Jam buvo vis tiek. Galvoti apie tai atrodė taip pat beprasmiška kaip ir vaizduotis, ką darys numiręs: aišku, kad nieko. Nieko, apie ką galėtų žinoti jau dabar.

49

Egzekucija buvo paskirta penktą valandą po pietų. Jau nuo pat ryto ėmė rinktis pirmieji vėpsotojai ir užsiiminėti vietas. Jie atsinešė kėdes, suolelius pasilypėti, pagalvėles, užkandos, vyno, atsivedė vaikus. Kai apie vidurdienį būriais iš visų pusių į miestą ėmė plaukti kaimiečiai, aikštėje priešais diu Kuro vartus buvo jau tiek žmonių, kad naujai atvykusiems teko įsitaisyti terasomis kylančiuose soduose, laukuose anapus aikštės ir ant kelio į Grenoblį. Prekiautojai jau varė gerą biznį, visi valgė, gėrė, aplink ūžė ir bruzduliavo tarsi kokioje mugėje. Netrukus susirinko mažne dešimt tūkstančių žmonių, daugiau, negu į Jazminų Karalienės šventę, daugiau negu į didžiausią procesiją, daugiau, negu kada nors išvis buvo susirinkę Grasė. Jie stovėjo net aukštai atšlaitėse. Sėdėjo medžiuose, buvo nutūpę mūro sienas ir stogus, dešimtimis, tuzinais grūdosi prie langų angų. Tik diu Kuro aikštės viduryje, atitverta barikadų tvora, tarsi peiliu išpjauta iš žmonių minios kaip iš tešlos, dar liko laisva vieta tribūnai ir ešafotui, kuris staiga pasidarė mažas lyg žaisliukas arba lėlių teatro scena. Į vieną gatvę žmonių taip pat neleido, buvo paliktas siauras takas nuo bausmės vietos iki diu Kuro vartų ir ligi pat Drua gatvės.

Tuoj po trijų pasirodė mesjė Paponas ir jo padėjėjai. Suošė plojimai. Vyrai nunešė iš medžio sijų suleistą Andriejaus kryžių prie ešafoto ir pakėlė į tinkamą darbui aukštį paremdami keturiomis sunkiomis trinkomis. Dailidės pameistrys prikalė jį vinimis. Kiekvieną budelio padėjėjų ir dailidės judesį minia palydėdavo plojimais. O kai prie ešafoto priartėjo Paponas su geležine lazda, iš visų pusių apėjo kryžių, atskaičiavo žingsnius, įsivaizduodamas mostelėjo smūgį tai iš vienos, tai iš kitos pusės, kilo tikras džiūgavimas.

Apie ketvirtą pradėjo pildytis tribūna. Galėjai gėrėtis daugybe kilmingų žmonių, turtingais ponais, jų liokajais ir geromis manieromis, gražiomis poniomis, didelėmis jų skrybėlėmis, blizgančiais apdarais. Susirinko visa miesto ir kaimo diduomenė. Susitelkę į vieną rikiuotę, vedami abiejų konsulų, į savo vietas nuėjo miesto tarybos nariai. Rišisas vilkėjo juodus drabužius, mūvėjo juodas kojines, dėvėjo juodą skrybėlę. Paskui tarybos narius įžygiavo magistratas, vadovaujamas teismo pirmininko. Paskutinis pasirodė vyskupas atvirame palankine, skaisčiai violetiniu arnotu ir su žalia kepuraite. Kas dar iki šiol buvo pridengęs galvą kepure, dabar ją nusitraukė. Artinosi iškilmingas momentas.

Paskui gal dešimt minučių nevyko nieko. Ponai jau buvo susėdę, paprasti žmonės nekantriai lūkuriavo nejudėdami, niekas nebevalgė, visi laukė. Paponas ir jo pagalbininkai stovėjo ant ešafoto scenos tarsi prikalti. Saulė, didelė ir geltona, kabojo virš Estrelio. Iš Graso slėnio pūtė švelnus vėjelis, atnešdamas aukštyn žydinčių apelsinmedžių aromatą. Buvo labai šilta ir tiesiog neįtikėtinai tylu.

Galiausiai, kai jau atrodė, kad dar akimirka, ir įtampa pratrūks tūkstantinės minios riksmu, sumaištimi, nirtuliu ar panašiu masių bruzdesiu, tyloje pasigirdo arklio kanopų bildesys ir ratų girgždesys.

Drua gatve riedėjo dengta dvikinkė karieta, policijos leitenanto karieta. Ji pravažiavo pro miesto vartus ir visiems dabar gerai matoma įsuko į siaurą skersgatvį, vedantį į egzekucijos aikštę. Policijos leitenantas išsireikalavo, kad nusikaltėlis būtų atvesdintas šitokiu būdu, nes manė, kad kitaip negalės garantuoti jo saugumo. Tas būdas anaiptol nebuvo įprastas. Kalėjimas stovėjo vos už penkių minučių kelio nuo egzekucijos aikštės, ir jei nuteistasis šio trumpo atstumo dėl kokios nors priežasties būtų nebeįstengęs nueiti pėsčiomis, tai jį puikiausiai būtų galėjęs atvežti atviras asilo traukiamas vienratis vežimas. Kad kas nors į savo paties egzekuciją būtų atvykęs karieta su vežiku, tarnais su livrėjomis ir lydimas raitelių, niekam nebuvo tekę matyti.

Vis dėlto minioje nekilo sąmyšis ar pasipiktinimo banga, priešingai. Visi buvo patenkinti, kad išvis kažkas vyksta, ir laikė karietą visai vykusia idėja, panašiai kaip teatre, kur labai vertinamas žinomos pjesės pateikimas netikėtai naujai. Daugeliui netgi atrodė, kad toks atvykimas visai prideramas. Su tokiu ypač šlykščių nusikaltėliu pritinka elgtis išskirtinai. Negalima juk lyg kokį eilinį kelių plėšiką surakintą grandinėmis atvilkti į aikštę ir nudobti. Tuomet nebūtų nieko sensacingo. O nuo ekipažo minkštasuolių atvesti ant Andriejaus kryžiaus — tai nepalyginti išmoningesnis žiaurumas.

Karieta sustojo tarp ešafoto ir tribūnos. Liokajai nušoko ant žemės, atidarė dureles ir atlenkė laiptelius. Išlipo policijos leitenantas, po jo — sargybos karininkas, o galiausiai — Grenujis. Jis vilkėjo mėlyną surdutą, baltus marškinius, mūvėjo baltas šilkines kojines ir avėjo juodus lakuotus batus su sagtimis. Surakintas nebuvo. Niekas nevedė jo už parankių. Iš karietos išlipo kaip laisvas žmogus.

Ir tada įvyko stebuklas. Arba kažkas panašaus į stebuklą, tai yra kažkas taip nesuvokiama, negirdėta ir neįtikėtina, kad visi liudytojai paskui būtų pavadinę tai stebuklu, jei tik apskritai kada nors būtų ryžęsi apie tai prabilti, bet taip nebuvo, nes Vėliau visi lig vieno gėdijosi prisipažinti dalyvavę šioje istorijoje.

O atsitiko taip, kad visi tie dešimt tūkstančių žmonių aikštėje prie diu Kuro vartų ir aplinkiniuose šlaituose akimoju pasijuto besą persmelkti tvirto tikėjimo, kad tas ką tik iš karietos išlipęs žmogelis mėlynu surdutu jokiu būdu negali būti žudikas. Ne, jo identiškumu jie neabejojo! Čia stovėjo tas pats žmogus, kurį jie prieš kelias dienas matė bažnyčios aikštėje teismo pastato lange ir kurį tada, jei tik būtų nutvėrę, būtų nulinčiavę su tūžminga neapykanta. Tas pats, kuris prieš dvi dienas buvo nuteistas pagal įstatymus, remiantis neginčijamais įrodymais ir jo paties prisipažinimu. Tas pats, kurį dar prieš minutę godžiai troško matyti budelio užmušamą. Tai buvo jis, be jokių abejonių, jis!

Ir visgi tuo pat metu ne jis — jis nebuvo, jis negalėjo būti žudikas. Žmogus, stovintis egzekucijų aikštėje, buvo įsikūnijusi nekaltybė. Tą akimirką tai žinojo visi — nuo vyskupo iki limonado pardavėjo, nuo markizės iki paprastos skalbėjos, nuo teismo pirmininko iki gatvės berniūkščio.

Paponas irgi tai žinojo. Ir jo kumščiai, gniaužę geležinę lazdą, ėmė drebėti. Jo stiprios rankos ūmai nusilpo, keliai sulinko, širdis suvirpėjo kaip vaiko. Jis neįstengs pakelti šios lazdos, niekada gyvenime jam neužteks jėgų pakelti ją prieš šį nekaltą žmogelį, ak, jis jau bijojo tos akimirkos, kai jį užves aukštyn, jis tirtėjo ir turėjo pasiremti savo žudikiškos lazdos, kad nesusmuktų apimtas silpnumo, tas didysis, stiprusis Paponas!

Ne kitaip jautėsi ir kiti dešimt tūkstančių čia susirinkusių vyrų, moterų, vaikų ir senių. Jie pasidarė silpni kaip mergytės, nesugebančios atsispirti mylimojo žavesiui. Juos užplūdo begalinės simpatijos jausmas, švelnumas, patrakęs vaikiškas įsimylėjimas, net, dievai žino, meilė mažajam žudikui, ir jie negalėjo, nenorėjo tam pasipriešinti. Tai buvo tarsi verksmas, kurio neįmanoma sulaikyti, tarsi ilgai tramdytas verksmas, kylantis iš paširdžių ir be jokio vargo suardantis viską, kas priešinasi, viską ištirpdantis ir išplukdantis į paviršių. Žmonės tarytum sutirpo, jų protas ir siela išsilydė, virto amorfišku skysčiu, jie jautė vien tik širdį, nerimstantį, viduje besiblaškantį gumulėlį, kurį kiekviena, kiekvienas laimėje ir varge norėjo atiduoti į to žmogelio mėlynu surdutu rankas. Jie mylėjo jį.

Grenujis jau turbūt keletą minučių stovėjo prie atvirų karietos durelių ir nejudėjo. Šalia jo ant kelių buvo susmukęs liokajus ir smuko dar toliau, kol prisispaudė prie žemės, kaip Rytuose įprasta sukniubti prieš sultoną ir Alachą. Bet net ir tokioje padėtyje jis dar drebėjo ir siūbavo, ir norėjo lenktis dar žemiau, išsitiesti paslikas ant žemės, lįsti į žemę, po žeme. Kiaurai prasmegti iš begalinio atsidavimo. Sargybos karininkas ir policijos leitenantas, du tiesiog neįveikiami vyrai, turėję užvesti nuteistąjį ant ešafoto ir perduoti budeliui, nebegalėjo atlikti jokio koordinuoto veiksmo. Jie pravirko, nusitraukė nuo galvų skrybėles, vėl jas užsidėjo, paskui metė ant žemės, puolė vienas kitam į glėbį ir vėl paleido vienas kitą, be jokios prasmės mostagavo į visas puses, grąžė rankas, mėšlungiškai trūkčiojo ir išdarinėjo grimasas lyg švento Vito šokio tampomi.

Tolėliau sėdėję garbingieji ponai susijaudinimą reiškė nė kiek ne santūriau. Kiekvienas davė valią savo širdies polėkiams. Buvo damų, kurios, išvydusios Grenujį, spendė kumščius įsčiosna ir dūsavo iš pasitenkinimo; o kitos, pagautos aistringo potraukio nuostabiam jaunuoliui, — nes toks jis joms atrodė, — be žado leipo ir alpo. Buvo ponų, kurie be perstojo strykčiojo iš savo vietų, vėl sėsdavosi, vėl pašokdavo, galingai šniokšdami ir spausdami delnuose špagų rankenas, lyg norėdami jas ištraukti, bet vos pradėję traukti, vėl sustumdavo geležtes atgal, kad net makštys džerškėjo ir braškėjo; kiti tylomis kėlė į dangų akis ir meldėsi nevalingai gniaužydami rankas. O monsinjoras vyskupas palinko visu kūnu į priekį, tarsi jį pykintų, ir tol daužė kakta kelius, kol žalia kepuraitė nusirito nuo galvos. Bet jo širdžiai visai nebuvo bloga, tik jis pirmąkart gyvenime aistringai atsidavė religinei ekstazei, nes visų akyse įvyko stebuklas, pats Viešpats Dievas iš dangaus sulaikė budelio ranką parodydamas, jog angelas yra tas, kurį visas pasaulis laikė žmogžudžiu, — štai tokie dalykai dedasi dar ir aštuonioliktame amžiuje! Kokia Viešpaties didybė! Ir koks mažas ir nepatikimas esi pats, ištaręs prakeiksmą angelui, tegu ir netikėdamas, vien tam, kad nuramintum liaudį. Na ir įžūlumas, na ir įtarumas! Bet štai Viešpats padarė stebuklą! Ak, koks kilnus pažeminimas, koks saldus paniekinimas, kokia malonė vyskupui, kai jį baudžia Dievas.

Liaudis anapus barikadų tuo tarpu vis begėdiškiau nėrė į kraupų jausmų svaigulį, kurį sukėlė Grenujo pasirodymas. Tie, kurie jį išvydę pajuto vien užuojautą ir graudulį, dabar pasidavė grynam geidulingumui, kurie iš pat pradžių žavėjosi ir geidė, dabar puolė į ekstazę. Visi laikė tą vyrą mėlynu surdutu pačia gražiausia, patraukliausia ir tobuliausia būtybe, kokią tik galėjo įsivaizduoti: vienuoliams jis atrodė esąs įsikūnijęs Išganytojas, satanistams — spinduliuojantis Tamsybių valdovas, išsilavinusiems — Aukščiausioji būtybė, jaunoms mergaitėms — pasakų princas, vyrams — idealus jų pačių atvaizdas. Ir visi jautė, kad jis surado ir palietė pačią jautriausią jų vietą — užčiuopė jų erotinį centrą. Atrodė, kad tas žmogus turi dešimt tūkstančių neregimų rankų ir kiekvienam iš tų dešimties tūkstančių jį apsupusių žmonių uždėjo ranką ant intymiausios vietos ir glamonėjo ją būtent taip, kaip kiekvienas — vyras ar moteris — labiausiai troško slapčiausiose svajose.

Viskas baigėsi tuo, kad planuota bjauriausio savo laikų nusikaltėlio egzekucija išvirto į didžiausią bakchanaliją, kokią buvo regėjęs pasaulis nuo pat antrojo šimtmečio prieš Kristaus gimimą. Dorovingos moterys prasiplėšė palaidines, isteriškai klykdamos apnuogino krūtis ir su užkeltais sijonais puolė ant žemės. Vyrai paklaikusiais žvilgsniais knapinėjo po gašliai išsikėtriojusių kūnų lauką, drebančiais pirštais traukė iš kelnių nematomų šalnų sustingdytus galus, vaitodami krito nesvarbu kur, jungėsi neįmanomiausiomis padėtimis ir deriniais — seniai su skaisčiom mergelėm, padieniai darbininkai su advokatų žmonomis, jaunučiai pameistriai su vienuolėmis, jėzuitai su masonų ložės narėmis, baisiai susimaišę, kam su kuo pasitaikė. Oras apsunko nuo saldaus geidulių ir prakaito kvapo ir skardėjo nuo dešimties tūkstančių sugyvulėjusių žmonių riksmų, kriuksėjimų ir dejonių. Tarsi tikram pragare.

Grenujis stovėjo ir šypsojosi. Tikriau sakant, jį matantiems žmonėms atrodė, kad jis šypsosi pačia nekalčiausia, pačia maloniausia, labiausiai kerinčia ir kartu labiausiai gundančia visame pasaulyje šypsena. Bet iš tikrųjų tai buvo ne šypsena, o bjaurus, ciniškas vypsnys, iškreipęs jo lūpas ir atspindintis visą jo triumfą ir visą panieką. Jis, Žanas Batistas Grenujis, gimęs be kvapo dvokiausioje pasaulio vietoje, kilęs iš atmatų, purvo ir puvėsių, augęs be meilės, gyvenąs be šiltos žmogiškos sielos, vien iš užsispyrimo, iš savo bjaurumo, mažas, kuprotas, šlubas, atgrasus, visų vengiamas, šlykštus vidumi ir išore, — jis pasiekė, kad pasaulis jį pamėgtų. Ką ten pamėgtų! Pamiltų! Garbintų! Dievintų! Jis atliko prometėjišką žygdarbį. Dieviškąją kibirkštį, kuri kitiems kaip niekur nieko būna įdėta į lopšį ir tik nuo jo vieno vienintelio buvo nuslėpta, jis įsigijo atkaklumu ir begaliniu gudrumu. Dar daugiau! Pats ją įskėlė savyje. Jis buvo dar didesnis negu Prometėjas. Susikūrė aurą, skaistesnę ir įtaigesnę, negu iki jo kas nors buvo turėjęs. Ir niekam už ją nereikėjo dėkoti — jokiam tėvui, jokiai motinai, o visų mažiausia kažkokiam maloningam Dievui, — vien tik sau pačiam. Iš tikrųjų jis buvo pats sau Dievas, daug puikesnis už tą smilkalais prasmirdusį Dievą, tūnantį bažnyčiose. Prieš jį ant kelių iš pasitenkinimo inkščia gyvas vyskupas. Turtingieji ir galingieji, išdidūs ponai ir ponios geibsta iš susižavėjimo, o plačiu ratu apstojusi liaudis — ir jo aukų tėvai, motinos, broliai, seserys — jo garbei ir jo vardan kelia orgijas. Vienas jo mostas, ir visi atsižadėję savojo Dievo ims garbinti jį, Didįjį Grenujį.

Taip, jis buvo Didysis Grenujis! Dabar tai paaiškėjo. Jis buvo toks — kaip kadaise savimyliškose svajonėse, taip dabar jau realybėje. Šią akimirką jis patyrė didžiausią triumfą savo gyvenime. Ir jam pasidarė baisu.

Jam pasidarė baisu, nes nė sekundės negalėjo juo pasimėgauti. Tą akimirką, kai žengė iš karietos į saulėtą aikštę pasišlakstęs kvepalais, kuriais pelnomas žmonių palankumas, kvepalais, kuriems jis paskyrė dvejus metus, kvepalais, kuriuos turėti troško visą gyvenimą... tą akimirką, kai pamatė ir užuodė, kad neįmanoma atsispirti jų poveikiui ir kad žaibiškai sklisdami jie užkeri visus aplinkui, — tą akimirką vėl sukilo pasibjaurėjimas žmonėmis ir taip užnuodijo jo triumfą, kad jis nebejautė ne tik jokio džiaugsmo, bet net ir menkiausio pasitenkinimo. Tai, ko iki šiol visąlaik troško, būtent, kad visi žmonės jį mylėtų, sėkmės akimirką tapo nebepakeliama, nes pats nemylėjo jų, jis jų nekentė. Ir staiga suprato, kad pasitenkinimą patiria ne iš meilės, bet iš neapykantos, nekęsdamas ir būdamas nekenčiamas.

Bet neapykanta, kurią jautė žmonėms, liko be atgarsio. Kuo stipriau šį akimirksnį jis jų nekentė, tuo labiau jie jį dievino, nes nieko daugiau nebejuto, tik jo pasisavintą aurą, jo aromatinę kaukę, jo pasiglemžtus kvepalus, — o šie iš tikrųjų buvo dieviškai geri.

Su didžiausiu malonumu dabar būtų nušlavęs juos nuo žemės paviršiaus, tuos bukagalvius, dvokiančius, geismingus žmogėnus, lygiai taip pat, kaip kadaise savo juodoje tarytum naktis sieloje sunaikino svetimus kvapus. Jis geidė, kad jie pastebėtų, kaip stipriai jis jų nekenčia, kad į šį, šį vienintelį jo kada nors turėtą jausmą irgi atsakytų neapykanta, kad imtų ir sunaikintų jį, kaip iš pradžių ir ketino padaryti. Vieną kartą gyvenime norėjo parodyti save. Vieną kartą gyvenime norėjo būti kaip visi žmonės ir išversti išorėn savo vidų: kaip jie apnuogino savo meilę ir kvailą pagarbą, taip jis norėjo apnuoginti savo neapykantą. Vieną kartą, tik vieną vienintelį kartą norėjo būti pamatytas toks, koks yra iš tikrųjų, ir gauti iš kitų žmonių atsaką į savo vienintelį tikiu jausmą — neapykantą.

Bet nieko iš to neišėjo. Ir negalėjo išeiti. Tuo labiau šiandien. Juk jis buvo užsimaskavęs geriausiais pasaulyje kvepalais, o po šita kauke neturėjo veido, neturėjo visiškai jokio kvapo. Staiga jam pasidarė bloga, nes pajuto, kad vėl ima kilti rūkas.

Kaip anuomet bemiegant urve, — miegant ir sapnuojant, ką vaizduojasi širdis, — netikėtai pakilo rūkas, šiurpi jo paties kvapo migla, kurios jis negalėjo užuosti, nes buvo bekvapis. Kaip ir anuomet, jam pasidarė baugu, ir jis manė, kad tuoj uždus. Bet kitaip negu anuomet, tai nebuvo sapnas, jis nemiegojo, tai buvo gryna tikrovė. Kitaip negu anuomet jis negulėjo urve, o stovėjo aikštėje prieš dešimttūkstantinę minią. Kitaip negu anuomet dabar nebūtų gelbėjęs nei riksmas, tada pažadinęs ir išlaisvinęs, nei bėgimas atgal į gerą, šiltą, išganingą pasaulį. Nes visa tai čia ir dabar buvo pasaulis, visa tai čia ir dabar buvo jo išsipildęs sapnas. Jis pats šito norėjo.

Pasibaisėtinai slogi migla vis kilo ir kilo virš jo sielos liūno, o aplinkui aikčiojo orgazminė liaudies orgija. Link Grenujo bėgo kažkoks vyriškis. Jis pašoko iš priekinės garbingųjų žiūrovų tribūnos eilės taip veržliai, kad net juoda skrybėlė nukrito jam nuo galvos, ir su plevėsuojančiais juodo surduto skvernais lyg juodas varnas ar kerštaujantis angelas nulėkė per egzekucijos aikštę. Tai buvo Rišisas.

Jis mane užmuš, toptelėjo Grenujui. Jis vienintelis, kurio mano kaukė neapgaus. Jis nesileis apgaunamas. Jo dukters kvapas prilipęs prie manęs, toks išdavikiškai aiškus kaip kraujas. Jis turi atpažinti mane ir nužudyti. Jis turi tai padaryti.

Ir Grenujis išskėtė rankas, kad sugautų atlekiantį angelą. Jau įsivaizdavo juntąs durklo ar špagos kirtį, palaimingai deginantį dūrį į krūtinę, įsivaizdavo ašmenis, smingančius per visus kvapo šarvus, per slogią miglą tiesiai į jo šaltą širdį — pagaliau, pagaliau į kažką jo širdyje, kažką kita negu jis pats! Jis pasijuto jau beveik išgelbėtas.

Bet staiga Rišisas prigludo jam prie krūtinės, ne kerštaujantis angelas, o sukrėstas, gailiai kūkčiojantis Rišisas, ir apglėbė jį rankomis, tiesiog nagais įsikabino, tarsi nerasdamas kitos atramos šioje palaimos jūroje. Nei išlaisvinančio špagos kirčio, nei dūrio į širdį, nei prakeiksmo ar bent jau neapykantos šūksnio. Tik ašarotas Rišiso skruostas prie jo skruosto ir virpančios, unkščiančios lūpos: „Atleisk man, sūnau, mano mielas sūnau, atleisk man!“ Viduje jam pasidarė balta ir tuščia, o aplinkui aptemo kaip juodžiausia naktis. Susitvenkusi migla pavirto į šėlstantį skystį, kylantį ir putojantį lyg verdantis pienas. Ji užtvindė jį, neatlaikomai ėmė spausti iš vidaus jo kūno kiautą, bet nesurado jokios angelės. Jam norėjosi sprukti, dėl Dievo meilės, sprukti, betgi kur... Norėjosi sutrūkti, norėjosi susprogti, kad tik neuždustų pats nuo savęs. Galiausiai jis prarado sąmonę ir susmuko ant žemės.

50

Kai vėl atsipeikėjo, gulėjo Loros Rišis lovoje. Jos relikvijos — drabužiai ir plaukai — buvo paimtos. Ant naktinio stalelio degė žvakė. Pro pravertą langą girdėjosi tolimas švenčiančio miesto džiūgavimas. Antuanas Rišisas sėdėjo ant žemo suolelio šalia lovos ir budėjo. Grenujo ranką laikė savojoje ir glostė.

Dar prieš pramerkdamas akis Grenujis patikrino aplinką. Viduje buvo ramu. Niekas nebekunkuliavo ir niekur nebespaudė. Jo sieloje vėl tvyrojo įprasta tamsi naktis, kurios jam reikėjo, kad sąmonė būtų bejausmė, aiški ir nukreipta į išorę: ten jis užuodė savo kvepalus. Jie buvo pakitę. Pakraščiai šiek tiek nusilpę, todėl dar labiau išryškėjęs išskirtinis Loros kvapas, jis spinduliavo švelnia, prislopusia, žaižaruojančia liepsna. Grenujis jautėsi tvirtai. Žinojo, kad dar daugelį valandų bus nenugalimas, ir atsimerkė.

Į jį buvo nukreiptas Rišiso žvilgsnis. Kupinas begalinės simpatijos, švelnumo, graudulio ir tuščios, kvailokos mylinčiojo gilumos. Jis nusišypsojo, stipriau suspaudė Grenujo ranką ir tarė:

— Dabar viskas bus gerai. Magistratas panaikino nuosprendį. Visi liudytojai atsisakė savo parodymų. Tu laisvas. Gali daryti, ką nori. Bet aš norėčiau, kad liktum pas mane. Praradau dukterį, noriu, kad būtum man už sūnų. Tu panašus į ją. Gražus kaip ir ji, tavo plaukai, tavo lūpos, tavo ranka... Visą laiką laikiau tavo ranką, tavo ranka tokia kaip ir jos. O kai žvelgiu tau į akis, atrodo, kad tai ji žvelgia į mane. Tu — jos brolis, ir aš noriu, kad būtum man sūnus, mano džiaugsmas, mano pasididžiavimas, mano paveldėtojas. Ar tavo tėvai dar gyvi?

Grenujis papurtė galvą, ir Rišiso veidas iš laimės užkaito raudoniu.

— Tai būsi mano sūnum? — pralemeno jis ir pašokęs nuo suolelio atsisėdo ant lovos krašto, suspaudė kitą Grenujo ranką. — Būsi? Ar būsi? Ar nori, kad būčiau tau tėvu? Nieko nesakyk! Nekalbėk! Tu dar per silpnas, kad kalbėtum. Tik linktelėk!

Grenujis linktelėjo. Laimė raudona liepsna nutvilkė visą Rišiso kūną, jis palinko prie Grenujo ir pabučiavo jį į lūpas.

— Dabar miegok, mielasis sūnau! — pasakė vėl išsitiesęs. — Aš pabudėsiu prie tavęs, kol užmigsi. — Kiek laiko žvelgė į jį nebylus ir laimingas, paskui pridūrė: — Kiek laimės tu man suteiki.

Grenujis išlenkė lūpų kampučius, kaip buvo matęs darant žmones, kai jie šypsosi. Tuomet užsimerkė. Minutėlę lukterėjo, paskui ėmė kvėpuoti ramiau ir giliau, kaip daro miegantys. Ant veido juto mylintį Rišiso žvilgsnį. Vieną kartą pajuto, kaip Rišisas vėl palinko prie jo norėdamas pabučiuoti, bet nepabučiavo — bijojo, kad nepažadintų. Pagaliau užpūtė žvakę ir ant pirštų galiukų išslinko iš kambario.

Grenujis gulėjo tol, kol namuose ir mieste nutilo paskutiniai garsai. Kai atsikėlė, jau švito. Apsirengęs nuslinko koridoriumi, paskui laiptais žemyn ir per svetainę išėjo į terasą.

Iš ten matėsi miesto siena, už jos Graso slėnis, o esant giedram orui, gal būtų matęsi net iki jūros. Dabar virš laukų tvyrojo skystas rūkas, greičiau ūkana, ir iš tolo plūstantys kvapai — žolės, prožirnių ir rožių — buvo lyg išplauti, švarūs, tyri, raminančiai paprasti. Grenujis perėjo sodą ir perlipo per mūro sieną.

Viršuje prie diu Kuro vartų dar kartą teko prasibrauti pro žmonių tvaiką, tik tada prasigavo į laisvą erdvę. Visa aikštė ir kalvos šlaitai priminė milžinišką apleistą karo stovyklą. Čia drybsojo tūkstančiai apsvaigusių, nuo naktinių ištvirkavimų išsekusių kūnų, vieni nuogi, kiti pusiau nusirengę ar pusiau prisidengę drabužiais, palindę po jais lyg po antklodės krašteliu. Dvokė rūgščiu vynu., degtine, prakaitu ir šlapimu, vaikų išmatomis ir pridegusia mėsa. Kur ne kur iš laužaviečių dar kilo dūmai, čia buvo kepta, gerta ir šokta. Šen bei ten pro tūkstantinį knarkimą pasigirsdavo kokia vapalionė ar juokas. Galėjo būti, kad kas nors dar nemiegojo ir svaigino paskutinį smegenyse užsilikusį sąmonės trupinėlį. Bet niekas Grenujo nepastebėjo, jis lipo per išsidraikiusius kūnus, atsargiai, bet kartu ir greitai, žengė lyg per kokį liūną. O kas jį matė — neatpažino. Jis nebekvepėjo. Stebuklas baigėsi.

Pasiekęs aikštės pakraštį, jis pasuko ne į Grenoblį, ne į Kabrį, o patraukė tiesiai per laukus į vakarus, nė karto neatsisukdamas. Kai pakilo saulė, tukli, geltona ir skaudžiai karšta, jo pėdos seniai buvo ataušusios.

Graso gyventojai pabudo baisiai pagiringi. Net ir tų, kurie negėrė, galvos buvo lyg švino pripiltos, jiems raižė skrandį, pykino širdį. Aikštėje, ryškiai šviečiant saulei, garbingi valstiečiai rankiojosi drabužius, kuriuos per orgijos įkarštį buvo nusiplėšę, dorovingos moterys ieškojo savo vyrų ir vaikų, visiškai svetimi žmonės pasibaisėję laisvinosi iš intymiausių glėbių, pažįstami, kaimynai, sutuoktiniai staiga stojo viens prieš kitą begėdiškai viešai apsinuoginę.

Daugeliui šis įvykis atrodė toks šiurpus, toks visiškai nepaaiškinamas ir nesuderinamas su jų pačių moraliniais įsitikinimais, kad jie tiesiog išdildė jį iš atminties dar jam nesibaigus ir dėl to vėliau iš tikrųjų negalėjo nieko prisiminti. Kiti, kurie ne taip laisvai valdė savo jutimus, mėgino nieko nematyti, negirdėti ir negalvoti, — bet tai nebuvo visai paprasta, nes gėda buvo pernelyg akivaizdi ir visuotinė. Kas jau susirankiojo savo mantą ir artimuosius, stengėsi kaip galima greičiau ir nepastebimiau sprukti. Apypiečių aikštė buvo kaip iššluota.

Miesto žmonės iš namų išėjo, jei išvis išėjo, tik pavakariais ir tai tik dėl būtiniausių pirkinių. Susitikę sveikinosi paskubomis, kalbėjo tik apie nereikšmingus dalykus. Apie vakarykštės dienos ir nakties įvykius nepratarė nė žodžio. Kokie nesutramdomi ir guvūs buvo dar vakar, tokie pat drovūs paliko šiandien. Ir visi buvo tokie, nes visi jautėsi kalti. Atrodė, kad niekada Graso piliečiai nesuprato vienas kito geriau kaip dabar. Viskas nutilo ir nurimo.

Tiesą sakant, kai kurie pagal tarnybines pareigas turėjo tiesiogiai užsiimti tuo, kas įvyko. Reikėjo griebtis neatidėliotinų veiksmų, kad nenutrūktų visuomeninis gyvenimas, kad nebūtų pažeista teisė ir tvarka. Jau po pietų į posėdį susirinko miesto taryba. Ponai, tarp jų ir Antrasis konsulas, be žodžių apsikabino, šiuo sąmokslininkišku gestu tarsi iš naujo sudarydami tarybą. Paskui net neužsimenant apie įvykius ir tuo labiau neminint Grenujo vardo una anima14 nutarta „nedelsiant išardyti tribūną ir ešafotą prie diu Kuro vartų, aikštę ir aplinkinius laukus sutvarkyti taip, kaip buvo“. Tam paskirta šimtas šešiasdešimt livrų.

Tuo pat metu teismo rūmuose posėdžiavo teismas. Magistratas be jokių svarstymų nutarė laikyti „Bylą G.“ baigta, ją nutraukti, neužregistruotą atiduoti į archyvą ir pradėti naują procesą prieš dar nežinomą dvidešimt penkių nekaltų mergaičių žudiką Graso apylinkėse. Policijos leitenantui įsakyta nedelsiant imtis tyrimo.

Nusikaltėlį surado jau kitą dieną. Remiantis nedviprasmiškais įtarimais buvo suimtas Dominikas Driuo, de la Luvo gatvės metras parfumeris. Šiaip ar taip, juk jo lūšnelėje rasti visų aukų drabužiai ir plaukai. Teisėjai nesileido klaidinami, kai jis iš pradžių savo kaltę neigė. Po keturiolika valandų trukusių kankinimų Driuo pagaliau viską prisipažino ir net paprašė kuo greičiau įvykdyti nuosprendį, taigi jau kitą dieną jam buvo paskirta egzekucija. Ryto sambrėškoje jis buvo pakartas be didelio triukšmo, be ešafoto ir tribūnų, dalyvaujant tik budeliui, keliems magistrato nariams, gydytojui ir kunigui. Įvykusi mirtis buvo konstatuota ir užprotokoluota, lavonas nedelsiant palaidotas. Taip istorija ir pasibaigė.

O miestas ją ir be to jau buvo pamiršęs, taip visiškai pamiršęs, kad keliauninkai, atvykę čionai po kelių dienų ir tarp kitko pasiteiravę apie tą pagarsėjusį Graso mergaičių žudiką, nerado nė vieno protingo žmogaus, galėjusio apie jį ką nors papasakoti. Tik pora kvailių iš prieglaudos, visiems žinomų bepročių, dar pliauškė kažin ką apie didelę šventę diu Kuro aikštėje, dėl kurios jie turėję išsikraustyti iš savo kambarių.

Netrukus gyvenimas vėl sugrįžo į įprastas vėžes. Žmonės stropiai dirbo, gerai miegojo, tvarkė reikalus ir elgėsi padoriai. Vanduo kaip ir seniau tryško iš daugybės šaltinių ir šulinių plukdydamas gatvėmis purvą. Nuskaręs miestas vėl išdidžiai dunksojo ant šlaitų virš derlingojo duburio. Švietė kaitri saulė. Netrukus atėjo gegužis. Metas skinti rožes.