PIRMOJI DALIS

1

Aštuonioliktame šimtmetyje Prancūzijoje gyveno žmogus, vienas genialiausių ir bjauriausių iš daugybės genialių ir bjaurių tos epochos veikėjų. Jo istorija čia ir bus papasakota. Tai buvo Žanas Batistas Grenujis. Jo vardas, priešingai negu vardai kitų genialių pabaisų, nugrimzdo užmarštin anaiptol ne dėl to, kad išpuikimu, panieka žmonėms, amoralumu, trumpai tariant, bedievyste jis neprilygo tokiems garsiems tamsybininkams kaip de Sadas, Sen Žiustas, Fušė, Bonapartas ir kiti, o dėl to, kad jo genialumas ir vienintelė ambicija tenkinosi sritimi, nepaliekančia istorijoje jokio ženklo, — trumpalaike kvapų karalija.

Tais laikais, apie kuriuos pasakosime, miestuose viešpatavo mums, šių dienų žmonėms, sunkiai įsivaizduojama smarvė. Gatvės smirdėjo mėšlu, galukiemiai — šlapimu, laiptinės — sutrūnijusia mediena ir žiurkių išmatomis, virtuvės — sugedusiais kopūstais ir avių lajumi; nevėdinti kambariai trenkė sudususiomis dulkėmis, miegamieji — riebaluotomis paklodėmis, drėgnais patalais ir šleikščiai saldžiu naktipuodžių kvapu. Iš kaminų tvoskė siera, iš kailių raugyklų — ėdžiais šarmais, iš skerdyklų — sukrešėjusiu krauju. Žmonės ir jų neplauti drabužiai smirdėjo prakaitu; iš burnų sklido gendančių dantų kvapas, iš skrandžių — svogūnų tvaikas, o nebe visai jauni kūnai trenkė senu sūriu, rūgusiu pienu ir navikinėmis ligomis. Dvokė upės, dvokė aikštės, dvokė bažnyčios, dvokė po tiltais ir rūmuose. Valstietis smirdėjo kaip ir kunigas, amatininko pameistrys — kaip ir meistrienė, smirdėjo visa diduomenė, ir net patsai karalius — jis dvokė kaip plėšrūnas, o karalienė — kaip sena ožka, ir vasarą, ir žiemą. Mat aštuonioliktame šimtmetyje dar nebuvo pažabota ardančioji bakterijų veikla, taigi nebuvo jokio žmonių darbo — nei kuriančio, anei griaunančio, nebuvo jokio bundančio ar nykstančio gyvenimo reiškinio, kurio nebūtų lydėjusi smarvė.

Savaime suprantama, didžiausia smarvė tvyrojo Paryžiuje, nes Paryžius buvo didžiausias Prancūzijos miestas. O pačiame Paryžiuje savo ruožtu buvo vieta, kur smirdėjo pasiutiškai. Ją vadino Nekaltųjų kapinėmis. Ištisus aštuonis šimtus metų į čia, tarp Ofero ir Feronri gatvių, buvo gabenami numirėliai iš vargšų ligoninės ir gretimų parapijų, ištisus aštuonis šimtmečius diena iš dienos karučiais dešimtimis vežami ir į ilgas duobes verčiami lavonai, ištisus aštuonis šimtmečius į rūsius ir bendrus kapus sluoksniais kraunami kauleliai ant kaulelių. Ir tik vėliau, Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, kai keletas kapų grėsmingai įgriuvo, o aplinkiniai gyventojai, nebegalėdami pakęsti perpildytų kapinių smarvės, ėmė ne tik protestuoti, bet ir nejuokais sukilo, jas pagaliau panaikino, milijonus kaulų ir kaukolių sumetė į Monmartro katakombas, o kapinių vietoje įrengė maisto produktų prekyvietę.

Taigi čia, labiausiai dvokiančioje visos karalystės vietoje, 1738 metų liepos 17-ąją gimė Žanas Batistas Grenujis. Buvo viena karščiausių tais metais dienų. Kaitra lyg švinas gulė ant buvusių kapinių ir stūmė supuvusiais aguročiais ir susvilusiais ragais atsiduodantį tvaiką į kaimyninius skersgatvius. Kai prasidėjo sąrėmiai, Grenujo motina stovėjo prie vienos iš žuvų krautuvėlių Ofero gatvėje ir valė žvynus nuo ką tik išdarinėtų baltųjų žuvų. Žuvys, neva tik ryte ištrauktos iš Senos, dvokė taip stipriai, kad jų kvapas stelbė lavonų tvaiką. Tačiau Grenujo motina nejuto nei žuvų, nei lavonų, nes jos uoslė buvo visiškai nejautri, be to, jai skaudėjo pilvą, ir tas skausmas slopino bet kokius išorinius dirgiklius. Ji tik norėjo, kad skausmas atlėgtų ir kad kuo greičiau baigtųsi tas atgrasus gimdymas. Gimdė ji penktą kartą. Visus ankstesnius kartus čia pat, prie žuvų krautuvėlės, visi kūdikiai gimė negyvi arba leisgyviai, nes tie kruvini kūneliai, kurie pasirodydavo, nedaug kuo skyrėsi nuo besimėtančių žuvų vidurių ir gyveno ne kažin kiek ilgiau. Vakare viską kartu kastuvu susemdavo į karučius ir nuveždavo į kapines arba žemyn prie upės. Taip turėjo būti ir šiandien. Grenujo motina, dar jauna moteris, — kaip tik įpusėjusi trečią dešimtį, — atrodė dar visai daili, burnoje turėjo beveik visus dantis, o ant galvos šiek tiek plaukų, išskyrus podagrą, sifilį ir lengvą plaučių tuberkuliozę, nesirgo jokia rimta liga ir tikėjosi dar ilgai gyventi, — kokius penkerius ar dešimt metų, galbūt ir ištekėti kada nors, o tapusi garbinga kokio našlio amatininko žmona, pagimdyti ir tikrų vaikų... Grenujo motina tetroško, kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Kai ją kaip reikiant surėmė, atsitūpė po staleliu, ant kurio darinėjo žuvis, ir ten pagimdė, kaip ir ketvertą kartų iki šiol. Žuvų peiliu perpjovė ką tik gimusiam padarui virkštelę. Bet paskui nuo karščio ir smarvės, kurios ji kaip smarvės neįsisąmonino, tik kaip kaži ką nepakeliamą, kvaitinantį — tarsi lelijų lauką arba ankštą kambarėlį, kuriame sumerkta pernelyg daug narcizų, — ji apalpo, nuvirto ant šono, išsirito iš po stalo į gatvės vidurį ir išsitiesė su peiliu rankoje.

Riksmai, sumaištis, ją apsupa žioplių minia, pakviečia policiją. Moteris su peiliu rankoje vis dar guli gatvėje, pamažu ji atsigauna.

Kas jai nutikę?

— Nieko.

Ką veikianti su peiliu?

— Nieko.

Iš kur ant sijonų kraujas?

— Nuo žuvų.

Ji atsikelia, numeta peilį ir eina nusiprausti.

Bet visai netikėtai po stalu pasigirsta kūdikio riksmas. Gerai pažiūrėję, po musių spiečiumi tarp žuvų vidurių ir nupjautų galvų žmonės randa naujagimį ir ištraukia jį į dienos šviesą. Kaip ir dera, vaiką policija atiduoda žindyvei, o motiną suima. Kadangi ji nieko neneigia ir be užuolankų sakosi tikrai būtų palikusi jį nusibaigti, kaip, beje, jau padariusi su kitais keturiais, ją atiduoda teismui. Tas pripažįsta ją kalta dėl daugkartinio vaikų žudymo, ir po kelių savaičių Grevo aikštėje jai nukerta galvą.

Tuo tarpu vaikas jau tris kartus pakeitė žindyvę. Nė viena nenorėjo laikyti jo ilgiau nei porą dienų. Jis esąs perdėm godus, žindąs už du, atimąs iš kitų žinduklių pieną, o kartu ir jų, žindyvių, pragyvenimo šaltinį, nes vieną vienintelį kūdikį pelningai žindyti neįmanoma. Šiuos reikalus tvarkantis policijos karininkas, toksai La Fosas, greit ėmė gailėtis įsivėlęs į šią istoriją ir jau buvo beliepiąs nunešti vaiką į rastinukų ir našlaičių surinkimo punktą nuošalioje Sent Antuano gatvėje. Iš ten vaikai kasdien buvo siunčiami į valstybinius Rueno vaikų namus. Nešikai nešdavo juos plėšų pintinėse, į kurias, kad būtų greičiau, vienu kartu sukišdavo net ir keturis kūdikius. Pakeliui daug jų numirdavo, todėl nešikai privalėjo gabenti tik pakrikštytus kūdikius ir tik turinčius prideramai sutvarkytus transportavimo pažymėjimus, kuriuos reikėjo antspauduoti Ruene. Bet mažasis Grenujis nebuvo nei krikštytas, nei turėjo kokį nors vardą, kurį, kaip dera, būtų buvę galima įrašyti į transportavimo pažymėjimą, be to, pamesti vaiką surinkimo punkto pavartėj policijai būtų tiesiog neleistina, nors dėl to atkristų visi kiti formalumai... — taigi norint atsikratyti kūdikiu, reikėjo įveikti aibę biurokratinių bei administracinių techninių sunkumų, o laikas, beje, nelaukė, tad policijos karininkas La Fosas atsisakė savo pirmykščio ketinimo ir nurodė atiduoti berniuką į kurią nors bažnytinę įstaigą, kad ši, išrašiusi kvitą, pakrikštytų vaiką ir nuspręstų tolesnį jo likimą. Jį paliko Šv. Marijos vienuolyne Sen Marteno gavėję. Čia kūdikį pakrikštijo ir davė Žano Batisto vardą. Kadangi prioras tądien buvo gero ūpo, ir jo labdaros fondai dar nebuvo išsisėmę, tai vaiko į Rueną neišsiuntė, o nurodė maitinti vienuolyno lėšomis. Šiam tikslui jį atidavė žindyvei Žanai Biusi iš Sen Deni gatvės. Ši už pastangas pradžiai gavo po tris frankus per savaitę.

2

Po kelių savaičių žindyvė Žana Biusi stovėjo su pintine rankoje prie Šv. Marijos vienuolyno vartų. Vartus atidarė tėvas Terjė, kokių penkiasdešimties metų, plikas, šiek tiek actu atsiduodantis vienuolis.

— Štai! — tarė žindyvė ir pastatė pintinę ant slenksčio.

— Kas čia? — paklausė Terjė. Jis pasilenkė prie pintinės ir pauostinėjo, nes spėjo ten esant ką valgomą.

— Vaikžudės pavainikis iš Ofero gatvės!

Vienuolis paknebinėjo pirštu pintinėje ir atidengė miegančio kūdikio veidą.

— Gražiai atrodo. Rausvas ir gerai nupenėtas.

— Juk manęs prisipūto. Išsunkė iki kaulų smegenų. Bet dabar jau baigta. Toliau galite patys penėti ožkos pienu, koše, burokų sunka. Jis ėda viską, šitas išvisa.

Tėvas Terjė buvo ramus žmogus. Jis tvarkė vienuolyno labdaros fondą, skirstė pinigus vargšams ir nepasiturintiems. Už tai laukė padėkos ir tikėjosi, kad jo nebevargins kitais reikalais. Visokiomis smulkmenomis Terjė bodėjosi, nes smulkmenos visuomet reiškia sunkumus, o sunkumai drumstė sielos ramybę. To jis visai negalėjo tverti. Jis apmaudavo, kam iš viso atkėlė vartus, ir troško, kad ši moteriškė pasiimtų pintinę, eitų namo ir nesuktų jam galvos su savo kūdikiais ir jų bėdomis. Palengva Terjė atsitiesė ir įkvėpdamas įtraukė pieno ir rūgščios avių vilnos kvapo, sklindančio nuo žindyvės. Kvapas buvo malonus.

— Nesuprantu, ko tu nori. Išties nesuprantu, ko tu sieki. Galiu tik numanyti, kad šitam kūdikiui visai nekenks, jei dar kurį laiką pamaitinsi jį krūtimi.

— Jam tai ne, — suniurzgė žindyvė, — bet man kenkia. Dešimčia svarų sublogau, nors valgiau už tris. Ir dėl ko? Dėl trijų frankų per savaitę!

— Ak, suprantu, — Terjė beveik palengvėjo, — man viskas aišku: vėl pinigai.

— Ne! — atšovė žindyvė.

— O kaipgi! Visuomet visi kalba tik apie pinigus. Tie, kurie beldžiasi į šiuos vartus, kalba tik apie pinigus. Kartais svajoju, kad štai atkelsiu vartus, o ten stovės žmogus, kuriam kas kita rūpi. Tarkim, eidamas pro šalį jis atnešė mažytę dovanėlę. Pavyzdžiui, vaisių ar keletą riešutų. Juk rudenį yra aibė dalykų, kurių galima atnešti einant pro šalį. Na, kad ir gėlių. Arba kad kas ateis ir maloniai pasakys: „Tepadeda Dievas, tėve Terjė, geros jums dienos!“ Bet aš, matyt, to niekada nesulauksiu. Jei beldžia, vadinasi, elgeta, jei ne elgeta, tai prekeivis, jei ne prekeivis, tai amatininkas, ir jei neprašo išmaldos, tuomet pateikia sąskaitą. Jau ir į gatvę nebegaliu išeiti. Vos tik žengiu tris žingsnius, mane apsupa visokie tipai ir duok tu jiems pinigų!

— Aš ne tipas, — pyko žindyvė.

— Štai ką tau pasakysiu: tu ne vienintelė žindyvė parapijoje. Yra šimtai puikių įmočių, kurios draskysis, kad už tris frankus per savaitę gautų prisidėti šį žavų kūdikį prie krūties arba pasotinti koše, sultimis ar dar kokiu maistu...

— Tai ir atiduokit jį vienai iš tų!

— ...Kita vertus, negerai vaiką taip stumdyti. Kas žino, ar nuo kito pieno jis taip tarps kaip nuo tavojo. Jis, žinok, priprato prie tavo krūties kvapo ir prie tavo širdies plakimo.

Jis vėl giliai įtraukė šilto žindyvės tvaiko ir pastebėjęs, kad jo žodžiai nepadarė jai jokio įspūdžio, tarė:

— Dabar imk vaiką ir eik namo. Aš aptarsiu šį reikalą su prioru. Pasiūlysiu, kad tau mokėtų keturis frankus per savaitę.

— Ne, — nukirto žindyvė.

— Na, gerai jau — penkis!

— Ne.

— Tai kiekgi tu nori? — riktelėjo Terjė. — Penki frankai — krūva pinigų už tokį menką nieką kaip vaiko maitinimas!

— Aš visai nenoriu pinigų, — tarė žindyvė. — Aš nenoriu laikyti savo namuose šito išperos.

— Kodėl gi, mieloji moteriške? — paklausė Terjė ir vėl pasiknebinėjo pintinėje. — Juk čia toks mielas vaikas. Rausvutis, nerėkia, gerai miega ir pakrikštytas.

— Jį velnias apsėdęs.

Akimoju Terjė ištraukė pirštus iš pintinės.

— Tai neįmanoma! Absoliučiai neįmanoma, kad kūdikį apsėstų velnias. Kūdikis — ne žmogus, tik žmogaus užuomazga, jo siela dar nesusiformavusi. Todėl velniui jis neįdomus. Gal jis jau kalba? Gal jį tąso traukuliai? O gal jis stumdo daiktus kambaryje? Ar nuo jo sklinda blogas kvapas?

— Jis suvis niekuo nekvepia, — tarė žindyvė.

— Na matai! Tai aiškus ženklas. Jei būtų apsėstas velnio, tai smirdėtų.

Kad nuramintų žindyvę ir įrodytų esąs narsus, Terjė pakėlė pintinę ir prisikišo sau prie nosies.

— Neužuodžiu nieko keisto, — tarė kiek pauostinėjęs. — Išties nieko keisto... Bet, man regis, kaži kas smirda vystykluose.

Jis kyštelėjo pintinę moteriškei, kad toji patvirtintų jo spėjimą.

— Ne tai turiu galvoje, — šiurkščiai atrėžė žindyvė ir atstūmė krepšį. — Kalbu ne apie tai, kas vystykluose. Aišku, kad jo išmatos smirda. Tik jis pats, tas mergvaikis, neturi kvapo.

— Nes yra sveikas, — sušuko Terjė, — sveikas, todėl ir nesmirda! Tik ligoti vaikai turi kvapą, kas to nežino. Sakykim, jei vaikas serga raupais, tai atsiduoda arklio mėšlu, jei skarlatina — tai senais obuoliais, džiovininkas trenkia svogūnais. Šitas sveikas, ir nieko jam netrūksta. Ko gi jam smirdėti? Argi tavo pačios vaikai smirda?

— Ne, — atsakė žindyvė. — Mano vaikai kvepia taip, kaip ir turi kvepėti žmonių vaikai.

Terjė atsargiai pastatė pintinę ant žemės, nes pajuto, kad šios moteriškės užsispyrimas pradeda vesti jį iš kantrybės. Jei ginčas plėtosis toliau, gali nutikti, kad jam reikės laisviau gestikulitioti abiem rankomis, ir jis nenorėjo, kad dėl to nukentėtų kūdikis. Bet kol kas Terjė sunėrė rankas už nugaros, atkišo žindyvei savo drūtą pilvą ir griežtai paklausė:

— Tai tu tvirtini žinanti, kaip turi kvepėti žmogaus kūdikis, kuris visgi — tą noriu priminti — yra ir Dievo kūdikis, tuo labiau, jei jis pakrikštytas?

— Taip, — tarė žindyvė.

— Ir dar tvirtini, kad jei jis nekvepia kaip tu manai jį turint kvepėti, — tu, žindyve Žana Biusi iš Sen Deni gatvės, — kad tuomet jis esąs velnio išpera?

Išmojęs kairę ranką iš už nugaros, jis grasinamai lyg klaustuką surietė jai panosėje pirštą. Žindyvė svarstė. Jai buvo neparanku, kad pokalbis ūmai išvirto į teologinę apklausą, kurioje ji tikrai pralaimės.

— To visai nesakiau, — atsakė ji išsisukinėdama. — Ar čia yra kas bendro su velniu, ar ne, spręskite patys, tėve Terjė, šito aš neišmanau. Žinau viena: šis kūdikis kelia man siaubą, nes nekvepia taip, kaip turi kvepėti vaikai.

— Aha, — Terjė patenkintas vėl švystelėjo ranką už nugaros. — Taigi žodžius apie velnią atsiimame. Gerai. Tada malonėk man pasakyti: kaipgi kvepia žindomi kūdikiai, kai kvepia taip, kaip tu manai juos turint kvepėti?

— Gerai kvepia, — tarė žindyvė.

— Ką reiškia „gerai“? — užriaumojo Terjė. — Daug kas kvepia gerai. Kuokštelis levandų kvepia gerai. Mėsa sriuboje kvepia gerai. Arabiški sodai kvepia gerai. Aš noriu žinoti, kaip kvepia kūdikiai.

Žindyvė delsė. Ji, aišku, žinojo, kaip kvepia žindomi kūdikiai, kuo puikiausiai žinojo, juk jau dešimtis jų buvo maitinusi, globojusi, sūpavusi, bučiavusi... naktį galėdavo juos rasti iš kvapo, tą kvapą ir dabar kuo aiškiausiai jautė, bet dar niekada nebandė nusakyti žodžiais.

— Nagi? — vamptelėjo Terjė nekantriai spragsėdamas pirštais.

— Tai... — pradėjo žindyvė, — tai ne taip lengva pasakyti, nes... nes jie ne visur kvepia vienodai, bet užtat visur kvepia gerai. Dvasiškas tėve, supraskite, jų kojytės, pavyzdžiui, kvepia kaip glotnūs šilti akmenukai, ne, veikiau kaip varškė... arba kaip sviestas, taip, jos kvepia kaip šviežias sviestas. O kūnas... kaip džiūvėsėlis, pamirkytas piene. O viršugalvis, ties pakaušiu, kur plaukai vejasi į sūkurį, pažvelkite, šventasis tėve, va štai čia, kur jūsų jau nieko nebelikę... — ir ji pabaksnojo per plikę Terjė, kuris nuo tokių kvailų smulkmenų antplūdžio akimirksnį neteko amo ir klusniai palenkė galvą, — ...čia, būtent čia, jie kvepia skaniausiai. Čia jie kvepia karamele, taip saldžiai kvepia, taip nuostabiai, dvasiškas tėve, kad jūs net įsivaizduoti negalite! Kai tik čia pauostai, tai ir pamilsti, vis tiek, savas ar svetimas. Taip ir ne kitaip turi kvepėti maži vaikai. O jei nekvepia, jei čia, viršuje, nekvepia visai, dar mažiau nei šaltas oras, kaip šis mergvaikis, tai... Galite aiškinti kaip norite, dvasiškas tėve, bet aš, — ji ryžtingai sukryžiavo rankas ant krūtinės ir metė tokį pasibjaurėjimo kupiną žvilgsnį į krepšį sau po kojomis, tarsi jame lindėtų rupūžės, — aš, Žana Biusi, daugiau nebeimsiu štai šito!

Tėvas Terjė pamaži pakėlė galvą, perbraukė porą kartų pirštu per plikę tarsi norėdamas suglostyti plaukus, lyg netyčiom prisidėjo pirštą prie nosies ir susimąstęs pauostė.

— Kaip karamelė?.. — paklausė ir pamėgino darsyk prabilti griežtai. — Karamelė! Ką tu žinai apie karamelę? Ar kada ją valgei?

— Ne visai taip, — atsakė žindyvė. — Bet kartą buvau dideliame viešbutyje Sent Onorė gatvėje ir mačiau, kaip ją gamina iš tirpdyto cukraus ir grietinėlės. Kvepėjo taip skaniai, kad aš per amžius neužmiršiu.

— Gerai jau, gerai, — Terjė patraukė pirštą iš panosės. — O dabar malonėk patylėti! Mane be galo vargina toks niekų tauškimas. Matau, jog dėl šiokių ar tokių priežasčių atsisakai toliau maitinti tau patikėtą kūdikį Žaną Batistą Grenujį ir grąžini jį laikinajam jo globėjui Šv. Marijos vienuolynui. Labai gaila, bet, regis, negaliu nieko pakeisti. Tu laisva.

Tai pasakęs, stvėrė pintinę, dar kartą įkvėpė beišsisklaidančio šilto vilnų ir pieno tvaiko ir, užtrenkęs vartus, pasuko į savo kontorą.

3

Tėvas Terjė buvo išsilavinęs žmogus. Jis studijavo ne tik teologiją, bet buvo skaitęs ir filosofų raštus, be to, domėjosi botanika ir alchemija. Jis stengėsi lavinti savo kritinį protą. Tiesa, nebūtų leidęsis taip toli kaip tie, kurie ima abejoti stebuklais, orakulais arba Šventojo Rašto pasakojimų tiesa, net kai šie iš esmės ir nepaaiškinami protu arba jam net prieštarauja. Tokių klausimų geriau neliesdavo, jie buvo nemalonūs, galėjo sukelti kankinančių dvejonių ir nerimo, o juk norint vadovautis protu kaip tik būtini tvirti įsitikinimai ir ramybė. Bet tėvas Terjė kuo ryžtingiausiai kovojo su paprastų žmonių prietarais. Šie raganavo, būrė kortomis, nešiojo amuletus, užkalbinėjo nuo piktos akies, iššaukinėjo dvasias, rodė fokusus mėnulio pilnaty — ir ko tik jie neišdarinėjo! Jį labai slėgė, kad tokie pagoniški papročiai vis dar neišgyvendinti, nors krikščioniškoji religija išpažįstama jau daugiau kaip tūkstantis metų. O atidžiau patyrinėjus daugelį vadinamojo velnio apsėdimo ir parsidavimo šėtonui atvejų paaiškėdavo, kad tai tik prietarai ir akių dūmimas. Tiesa, neigti paties šėtono egzistavimą, abejoti jo galybe — taip toli tėvas Terjė nebūtų nuėjęs; spręsti klausimus, susijusius su teologijos pamatais, — ne paprasto, kuklaus vienuolio reikalas, tam yra kitos instancijos. Kita vertus, jei tokia ribota moteriškė kaip toji žindyvė tvirtina aptikusi kaži kokią velniavą, tai aišku kaip dieną, kad velnias čia nagų nebus prikišęs. Ji tarėsi jį aptikusi, ir būtent tai aiškiai įrodo, kad nieko velniško čia negali būti, nes velnias juk ne toks kvailas, kad leistųsi susekamas žindyvės Žanos Biusi. Ir dar uosle! Tuo paprasčiausiu, pačiu primityviausiu iš visų pojūčių. Tarsi iš pragaro sklistų sieros, o iš rojaus — smilkalų ir miros kvapai! Juk tai tamsiausias prietaras, kaip slogiais pagonių laikais, kai žmonės dar gyveno kaip gyvuliai, kai jų regėjimas dar buvo toks silpnas, kad neskyrė spalvų, bet jie patys manė jaučią kraujo kvapą, pagal kvapą manė galį atskirti draugą nuo priešo, įsivaizdavo, kad juos užuodžia milžinai žmogėdros ir vilkolakiai, kad jų tyko erinijos, — todėl savo atgrasiems dievams ant aukurų aukojo dvokiančias, dūmų stulpais virstančias aukas. Siaubinga! „Kvailys mato nosimi“ daugiau negu akimis, ir, matyt, Dievo duotojo proto šviesa turės šviesti dar tūkstantį metų, kol išvaikys paskutinius pirmykščių tikėjimų likučius.

— Ak, vargšas mažutėlis! Nekaltas kūdikėlis! Guli sau kraitelėje, saldžiai snaudžia ir nė nenutuokia, kaip bjauriai yra įtarinėjamas. Ta akiplėša drįsta tvirtinti, esą tu nekvepi, kaip turi kvepėti žmonių vaikai. Na, ką mes į tai atsakysime? U tiu tiu!

Ir jis lengvai pasūpavo kraitelę ant kelių, pirštu paglostė kūdikiui galvelę, keletą kartų pakalbino „u tiu tiu“. Šis kreipinys jam atrodė toks meilus ir raminantis.

— Atseit turi kvepėti karamele, kokia nesąmonė, u tiu tiu.

Po kiek laiko jis ištraukė iš krepšio pirštą, pakišo sau po nosimi, apuostė, bet neužuodė jokio kito kvapo be raugintų kopūstų, kurių buvo valgęs pietums.

Akimirką padvejojęs ir apsidairęs, ar kas neseka, pakėlė pintinę nuo žemės ir įkišo į ją savo storą nosį. Įkišo taip giliai, kad plonyčiai rusvi vaiko plaukučiai pakuteno šnerves, ir apuostė kūdikio galvutę, tikėdamasis pajusti kokį nors kvapą. Jis nelabai įsivaizdavo, kaip turi kvepėti kūdikio galvutė. Žinoma, tik ne karamele, tai buvo aišku, juk karamelė — ištirpdytas cukrus, tad kaipgi kūdikis, iki šiol gėręs tik pieną, kvepės tirpdytu cukrumi. Galėtų kvepėti pienu, maitintojos pienu. Bet pienu jis nekvepėjo. Galėjo kvepėti plaukais, oda ir plaukais, ir galbūt šiek tiek vaikišku prakaitu. Ir Terjė pasiruošė užuosti odos, plaukų ir švelnaus vaikiško prakaito kvapą. Bet neužuodė nieko. Kad ir labai norėdamas. Tikriausiai kūdikiai neturi kvapo, pagalvojo, taip ir bus. Mat jeigu kūdikis valyvai prižiūrimas, tai jis negali kvepėti, taip kaip nemoka kalbėti, bėgioti ir rašyti. Tie dalykai įgyjami augant. Tiesą sakant, žmogus ima skleisti stiprų kvapą tik pradėjęs lytiškai bręsti. Taip — ir ne kitaip. Argi Horacijus kadaise nerašė: „Jaunuolis kvepia ožiuku, o mergaitė pražysdama — kaip baltas narcizo žiedelis...“ — o romėnai šį tą nutuokė apie tuos dalykus. Žmogaus kvapas — visada kūniškas, taigi nuodėmingas. Tai kaipgi kvepės kūdikis, kuris nė sapne nesapnavo kūniškų nuodėmių? Kuo jis kvepės? U tiu tiu? Niekuo!

Terjė vėl pastatė kraitelę ant kelių ir palengva pasūpavo. Vaikas vis dar kietai miegojo. Jo dešinė rankytė, suspausta į kumštelį, mažytė ir rausva, kyšojo iš po antklodės ir kartais jaudinančiai krypteldavo prie skruosto. Terjė nusišypsojo ir visai nelauktai pajuto palaimą. Akimirkai jis leido sau fantastiškiausią mintį, tarsi jis pats — vaiko tėvas. Tarsi jis — ne vienuolis, o paprastas miestietis, gal doras amatininkas, turintis pačią, tokią šiltą vilna ir pienu kvepiančią moteriškę, su ja susilaukęs sūnaus ir štai sūpuojantis jį ant kelių, savo paties kūdikį, u tiu tiu... Nuo tos minties jam pasidarė gera. Ji buvo kažkokia tvarkinga. Tėvas sūpuoja ant kelių sūnų, u tiu tiu, paveikslas senas kaip pasaulis, bet vis naujas ir teisingas nuo pat pasaulio sukūrimo, taigi! Terjė širdis apsalo, jį užplūdo sentimentalūs jausmai.

Čia vaikas prabudo. Pirmiausia nubudo jo nosis. Mažutė noselė sujudėjo, užsirietę viršun ir ėmė uostinėti. Įtraukė oro ir iškvėpė su trumpais trūkčiojimais, tarsi nevykusiai nusičiaudėdama. Tada nosis susiraukė, ir vaikas atsimerkė. Jo akys buvo neaiškios spalvos — tarp austrių pilkumo, opalo ir baltai kreminio atspalvio, tarsi gleimaus rūko aptrauktos ir, matyt, dar nelabai prisitaikę regėti. Terjė pasirodė, kad jos visai jo nemato. Kas kita nosis. Blausios vaiko akys skersavo nežinia kur, bet nosis, regis, surado aiškų tikslą, ir Terjė apėmė be galo keistas jausmas, kad tas tikslas — tai jis, jo asmuo, pats Terjė. Mažyčiai nosies sparneliai aplink dvi mažytes skylutes vaiko veide išsipūtė lyg besiskleidžiantis pumpuras. Arba veikiau lyg taurelės plėšriųjų augalėlių, augančių karališkajame botanikos sode. Tarsi jos, kaip ir tie augalai, turėtų kažkokią nepaprastą traukos jėgą. Terjė pasirodė, kad vaikas mato jį šnervėmis, žiūri į jį akylai tyrinėdamas, skvarbiau, negu įmanoma žvelgti akimis, tarsi ryte rydamas nosimi kažką sklindantį nuo jo, nuo Terjė, ko jis negali nei suturėti, nei paslėpti... Bekvapis vaikas be jokios gėdos uostinėja jį, va kaip! Vaikas jį uodžia! Staiga Terjė pasijuto dvokiąs — prakaitu ir actu, raugintais kopūstais ir neplautais drabužiais. Pasijuto nuogas ir bjaurus, tarsi nužiūrinėjamas to, kuris pats niekuo neišsiduoda. Net per odą, regis, jis jį uodė, kiaurai skverbdamasis iki pat sielos gelmių. Švelniausi jausmai, nedoriausios mintys apsinuogino priešais šią goslią nosytę, kuri dar nė nebuvo tikra nosis, vien tik kauburėlis. Ritmingai besiraukšlėjantis, besipučiantis ir virpčiojantis mažulytis skylėtas organas. Terjė nupurtė šiurpas. Dabar jis irgi suraukė nosį lyg užuodęs kažką dvokaus, su kuo nenorėjo turėti jokių reikalų. Išgaravo širdžiai miela mintis, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. Išsisklaidė sentimentali tėvo, sūnaus ir kvepiančios motinos idilė. Nuplėštas jaukus minčių šydas, kuriuo vaizduotėje jis buvo apgaubęs šį vaiką ir save patį: svetima, šalta būtybė gulėjo jam ant kelių, priešiškas gyvis, ir jei ne Terjė charakteriui būdinga savitvarda, Dievo baimė ir racionalus požiūris į pasaulį, tai pasibjaurėjimo pagautas būtų bloškęs jį šalin kaip kokį vorą.

Staiga Terjė atsistojo ir pastatė krepšį ant stalo. Jis norėjo atsikratyti šiuo padaru, kuo greičiau, tuoj pat, tučtuojau.

Ir štai kūdikis ėmė rėkti. Jis prisimerkė, išvertė raudoną gerklę ir užklykė taip nepakenčiamai, taip ausį veriančiai, kad Terjė kraujas sustingo gyslose. Jis ėmė purtyti pintinę ištiesta ranka ir šaukti „u tiu tiu“ norėdamas numaldyti vaiką, bet tas rėkė vis garsiau, jo veidas pamėlo ir atrodė, kad jis tuoj plyš nuo riksmo.

Kuo greičiau šalin jį! — smilktelėjo Terjė, kad šią pat akimirką neliktų šito... „velnio“, norėjo pasakyti, bet susigriebė ir prikando liežuvį, šalin šitą pabaisą, šį nepakenčiamą vaiką! Bet kur? Šiame kvartale jis žinojo tuziną žindyvių ir našlaičių namų, bet jie buvo per arti, tiesiog pašonėje, o šį padarą reikia nudanginti taip toli, kad neliktų nė garso, taip toli, kad niekas nebegalėtų kada panorėjęs vėl pastatyti po durimis; jei įmanoma, jį reikia pasiųsti į kitą parapiją, dar geriau — į kitą Senos krantą, o geriausia extra muros1, į Sent Antuano priemiestį, va kur! Ten keliaus tas rėksnys, toli į rytus nuo miesto, anapus Bastilijos, kur nakčiai užrakinami vartai.

Terjė pasikaišė sutaną, stvėrė klykiantį krepšį ir leidosi bėgti skersgatvių labirintu į Sent Antuano priemiestį, lėkė palei Seną aukštyn į rytus, užmiestin, vis tolyn iki Šarono gatvės ir šia gatve beveik iki galo, kur netoli Šventosios Magdalietės vienuolyno žinojo tokios ponios Gajar adresą. Ji imdavosi išlaikyti bet kokio amžiaus ir bet kokios kilmės vaikus, jei tik už tai kas nors mokėdavo. Tėvas Terjė atidavė jai teberėkiantį vaiką, sumokėjo už metus į priekį ir spruko atgal į miestą. Parsigavęs vienuolynan, nusimetė drabužius, lyg jie būtų suteršti, nusiprausė nuo galvos iki kojų ir, savo celėje nuslinkęs į lovą, daug kartų persižegnojo, ilgai meldėsi, kol pagaliau palengvėjusia širdimi užmigo.

4

Ponia Gajar, nors neturėjo dar nė trisdešimties metų, savo gyvenimą buvo jau nugyvenusi. Jos išvaizda atitiko tikrąjį amžių, bet tuo pat metu ji atrodė du, tris, šimtąkart senesnė, ji buvo tarsi mergaitės mumija; o viduje buvo seniai mirusi. Vaikystėje tėvas trenkė jai pagaikščiu per kaktą, tiesiai į tarpuakį, ir nuo to karto ji prarado uoslę, nebejuto jokios žmogiškos šilumos nei šalčio, nei apskritai kokių stiprių jausmų. Vienu smūgiu buvo užmuštas ir švelnumas, ir pasibjaurėjimas, ir džiaugsmas, ir neviltis. Vėliau, miegodama su vyru ir gimdydama vaikus, ji taip pat nejautė nieko, visiškai nieko. Ji negedėjo tų, kurie mirdavo, ir nesidžiaugė tais, kurie liko gyvi. Mušama vyro, ji nė nekrūpteldavo ir nepajuto jokio palengvėjimo, kai šis vargšų ligoninėje mirė nuo choleros. Ją paliesdavo tik du jutimai: artėjant kasmėnesinei migrenai siela vos pastebimai apniukdavo ir vos pastebimai prašviesėdavo, kai migrena liaudavosi. Daugiau ši apmirusi moteris nejuto nieko.

Kita vertus... o gal būtent dėl to, kad ponios Gajar nevaldė jokios emocijos, ji turėjo negailestingą tvarkos ir teisingumo jausmą. Nė vienam iš jai patikėtų vaikų ji neteikė pirmenybės ir nė vieno neskriaudė. Valgyti duodavo tris kartus per dieną ir nė mažiausio kąsnelio daugiau. Mažylius vystydavo irgi tris kartus per dieną ir tik iki metų. Jei kuris po to dar darydavo į kelnes, be žodžių gaudavo antausį ir vieną kartą likdavo nevalgęs. Lygiai pusę maistui skirtų pinigų ji išleisdavo augintiniams, lygiai pusę pasilikdavo sau. Ji nemėgindavo lengvesniais laikais pasididinti pajamų, bet ir nepridėdavo nė vieno solio vaikams sunkiais laikais, net jei tai būdavo gyvybės ar mirties klausimas. Kitaip jos verslas būtų buvęs nuostolingas. Pinigų jai reikėjo. Ji buvo viską labai tiksliai apskaičiavusi. Senatvėje ketino nusipirkti rentą ir, be to, turėti dar tiek pinigų, kad galėtų leisti sau numirti namie, o ne nusibaigti vargšų prieglaudoje kaip jos vyras. Jo mirtis jos nesujaudino. Tačiau ji bjaurėjosi tokiu viešu šimtų vienas kitam svetimų žmonių bendru merdėjimu. Mirti ji norėjo viena, o tam reikėjo visų nuo maisto likusių pinigų. Tiesa, būdavo žiemų, kai iš poros tuzinų mažųjų jos gyventojų trys ar keturi numirdavo. Tačiau ir tai buvo kur kas mažiau negu pas daugelį privačių įmočių ir juo labiau didžiosiose valstybinėse ar bažnytinėse prieglaudose.

Jose nuostoliai būdavo labai dideli — neretai mirdavo devyni pamestinukai iš dešimties. Betgi pakeisti juos vargo nebuvo. Paryžius kasmet paleisdavo į pasaulį per dešimtį tūkstančių naujų pamestinukų, nesantuokinių ir našlaičių. Taigi į šiokius tokius nuostolius buvo žiūrima atlaidžiai.

Mažajam Grenujui ponios Gajar įstaiga buvo tikra palaima. Tikriausiai niekur kitur jis nebūtų įstengęs išgyventi. O čia, pas šią bejausmę moterį, jis tarpo. Jis buvo tvirtai sudėtas ir ištvermingas. Tas, kuris kaip jis tarp atmatų atlaikė savo gimimą, ne taip jau lengvai leisis išstumiamas iš šio pasaulio. Dienų dienas jis galėdavo šlerpti pavandenijusias sriubas, pasitenkindavo pačiu liesiausiu pienu, suvirškindavo perdėm supuvusias daržoves ir pašvinkusią mėsą. Vaikystėje ištvėrė tymus, dizenteriją, vėjaraupius, cholerą, buvo įkritęs į šešių metrų gylio šulinį ir nusiplikęs krūtinę verdančiu vandeniu. Nors liko randai, rauplėta, nušašusi oda ir šiek tiek suluošinta koja, kuria truputį šlepetavo, bet jis gyveno. Jis buvo atsparus kaip kokia gerai prisitaikiusi bakterija ir nereiklus tarsi erkė, tūnanti ant medžio ir gyvenanti iš menkutėlaičio, kadaise prasimanyto kraujo lašelio. Kūnui jam pakako minimalaus kiekio maisto ir apdarų. Sielai nereikėjo nieko. Globa, atida, švelnumas, meilė ir kiti panašūs dalykai, kurie atseit būtini vaikams, Grenujui buvo visiškai nereikalingi. Dar daugiau, mums rodos, jis pats nuo pat pradžios jų atsisakė, kad išgyventų. Riksmas, kuriuo jis apreiškė gimęs, riksmas iš po stalo žuviai darinėti, pasiuntęs ant ešafoto jo motiną, nebuvo instinktyvus užuojautos ir meilės prašymas. Tai buvo gerai pasvertas, beveik norėtųsi sakyti, gerai apgalvotas riksmas, kuriuo naujagimis ryžtingai pasisakė prieš meilę, bet visgi už gyvenimą. Beje, esamomis sąlygomis pastarasis buvo įmanomas tik be pirmosios, ir jeigu vaikas būtų pareikalavęs abiejų, tai, be jokios abejonės, kaipmat būtų apgailėtinai pražuvęs. Aišku, jis galėjo anuomet pasinaudoti ir antra jam suteikta galimybe — tylėti ir pasirinkti kelią nuo gimimo tiesiai į mirtį, nedarant lanksto per gyvenimą. Taip būtų apsaugojęs pasaulį ir save patį nuo begalės nelaimių. Tačiau kad taip kukliai išeitų į nebūtį, reikėjo nors trupučio įgimto draugiškumo, o jo Grenujis neturėjo.

Nuo pat pradžių jis buvo bjaurus. Jis apsisprendė gyventi iš gryno užsispyrimo ir piktumo.

Savaime suprantama, jis apsisprendė ne taip, kaip apsisprendžia suaugęs žmogus, kuris, rinkdamasis vieną iš skirtingų galimybių, pasitelkia didesnį ar mažesnį protą ir patirtį. Jis pasirinko vegetatyviai, kaip daro išmesta pupa: ji pasirenka, leisti jai daigelį ar geriau likti kaip buvus.

Arba kaip ta erkė ant medžio, kuriai gyvenimas nepasiūlo nieko kito, tik nuolatinį žiemojimą. Maža bjauri erkė susuka savo švino pilkumo kūnelį į kamuoliuką, kad su išoriniu pasauliu liestųsi kuo mažesniu paviršiumi; savo odą ji padaro lygią ir tvirtą, kad nieko neskleistų į aplinką, nė menkiausio nieko neišgarintų. Ji tyčia pasidaro maža ir neišvaizdi, idant niekas jos nepastebėtų ir nesutremptų. Vieniša erkė susitraukusi kiūto ant medžio, akla, kurčia ir nebyli, ir tik uodžia, metai iš metų uodžia kraują atstu per kelias mylias pro šalį vaikštinėjančių gyvūnų, kurių pati viena niekuomet nepasieks. Erkė galėtų imti ir nukristi. Ji galėtų nukristi ant miško žemės ir šešiomis mažutėlėmis kojytėmis nuropoti keletą milimetrų šen ir ten, o paskui palįsti po lapais ir numirti, ir niekam jos nebūtų gaila, Dievas mato, nebūtų. Bet ne, užsispyrusi, atkakli ir šlykšti erkė priglunda, gyvena ir laukia. Laukia, kol koks nors netikėčiausias atsitiktinumas jai tiesiog po medžiu atgins kraujo kokio žvėries pavidalu. Ir tik tuomet ji liaunasi slapsčiusis, krinta, įsikimba ir įsisiurbia į svetimą kūną...

Tokia erkė buvo mažasis Grenujis. Jis gyveno užsisklendęs ir laukė geresnių laikų. Pasauliui jis nieko, be savo išmatų, nedavė; nė šypsnio, nė šūksnio, nė akių blyksnio, ir netgi nė kvapo. Bet kuri kita moteris būtų atstūmusi šį baisų vaiką. Tik ne ponia Gajar. Juk ji neužuodė, kad jis nekvepia, ir nesitikėjo iš jo jokio sielos virpesio, nes jos pačios siela buvo tarsi vašku užantspauduota.

Užtat kiti vaikai išsyk pajuto, kad su Grenuju kažkas ne taip. Nuo pat pirmos dienos naujokas kėlė jiems siaubą. Jie vengė eiti pro dėžę, kurioje jis gulėjo, ir gūždavosi viens prie kito savo gultuose, tarsi kambaryje būtų pasidarę šalčiau. Mažesnieji kartais naktį pravirkdavo; jiems atrodydavo, kad kambaryje traukia skersvėjis. Kiti sapnuodavo, tarsi jiems kažkas atima kvapą. Kartą vyresnieji susimokė jį uždusinti. Suvertė jam ant galvos skudurų, antklodžių ir šiaudų, viską užslėgė plytomis. Kai kitą rytą ponia Gajar jį atkapstė iš po šitos krūvos, jis buvo visas užilsęs, sumankytas ir pamėlęs, bet nemiręs. Vaikai mėgino dar porą kartų — veltui. Paprasčiausiai pasmaugti rankomis apgniaužus kaklą ir užkišti jam burną ir nosį būtų buvę patikimiau, bet jie nedrįso. Nenorėjo liestis prie jo. Bjaurėjosi juo kaip didžiuliu voru, kurį šlykštu savo rankomis sutrinti.

Kai Grenujis paaugo, jie liovėsi kėsinęsi į jo gyvybę. Matyt, suvokė, kad jį sunaikinti neįmanoma. Dabar jie suko jam iš kelio, bėgo šalin ar bent vengė prisiliesti. Nepasakysi, kad nekentė jo. Arba kad pavyduliavo, pavydėjo jam geresnio kąsnio. Tokiems jausmams ponios Gajar namuose nebuvo nė mažiausio preteksto. Jiems paprasčiausiai nepatiko, kad jis čia buvo. Jie jo neužuodė. Jie jo bijojo.

5

Vis dėlto iš pažiūros Grenujis neturėjo nieko, kas galėtų kelti siaubą. Paūgėjęs nebuvo nei pernelyg aukštas, nei labai stiprus, tiesa, negražus, bet ne toks jau bjaurus, kad išsigąstum išvydęs. Jis nebuvo agresyvus, niekšiškas, klastingas, prie nieko nekibo. Mieliau laikėsi nuošalyje. Jo intelektas, rodos, tuo labiau negalėjo ko nors bauginti. Tik trejų metų jis atsistojo ant kojų, o pirmąjį žodį ištarė sulaukęs ketverių. Tai buvo žodis „žuvys“ — jis išsprūdo jam lyg aidas netikėto susijaudinimo akimirką, kai Šarono gatve iš tolo artinosi žuvų pardavėjas garsiai siūlydamas savo prekę. Kiti jam išslydę žodžiai buvo „pelargonija“, „ožkidė“, „kalafioras“ ir „Žakas Pabaisa“, pastarasis — tai pravardė sodininko padėjėjo iš netolimo Šv. Kryžiaus vienuolyno, priešokiais jis dirbdavo pas ponią Gajar pačius sunkiausius ir juodžiausius darbus ir pasižymėjo tuo, kad nė karto per visą gyvenimą nebuvo prausęsis. Veiksmažodžiai, būdvardžiai ir dalelytės Grenujui visai nerūpėjo. Be „taip“ ir „ne“, kuriuos, beje, pirmąsyk ištarė irgi labai vėlai, jis sakydavo tik daiktavardžius, tiesą sakant, tik konkrečių daiktų, augalų, gyvūnų pavadinimus bei žmonių vardus, bet ir tai tik tada, kai tie daiktai, augalai, gyvūnai arba žmonės netyčiom užkliudydavo jo uoslę.

Vieną saulėtą kovo dieną Grenujis sėdėjo įsitaisęs ant buko malkų rietuvės, jos traškėjo nuo šilumos, ir tada jis pirmąkart ištarė žodį „malkos“. Šimtus kartų buvo jas matęs, šimtus kartų girdėjęs tą žodį. Suvokė jį, juk žiemą dažnai būdavo siunčiamas atnešti malkų. Tačiau pats daiktas — malkos — jam niekada neatrodė toks įdomus, kad norėtųsi ištarti jo pavadinimą. Tai nutiko tik tą kovo dieną besėdint ant rietuvės. Malkos buvo sukrautos kaip suolelis prie ponios Gajar pašiūrės pietinės sienos po nukarusiu stogu. Viršutinės pliauskos kvepėjo saldžiais gruzdėsiais, iš rietuvės gilumos sklido samanų kvapas, o nuo įkaitusios pušinės sienos plaukė rupaus sakų aromato srovelės.

Grenujis sėdėjo ant rietuvės ištiesęs kojas, nugara atsišliejęs į pašiūrės sieną, sėdėjo užsimerkęs ir nejudėdamas. Jis nieko nematė, nieko negirdėjo ir nejautė. Tik traukė medžio kvapą, tvyrantį aplink, kylantį ir besitvenkiantį po stogu lyg po kokiu gaubtu. Gėrė šį kvapą, maudėsi jame ir stengėsi prisisiurbti kiekviena kūno ląstele, pats virto medžiu, lyg medinė lėlė, lyg Pinokis gulėjo ant malkų rietuvės, lyg negyvas, ir tik po kiek laiko, gal tik po pusės valandos, išsviedė žodį „malkos“. Tarsi iki ausų būtų buvęs prigrūstas malkų, tarsi malkos būtų styrojusios jau gerklėje, tarsi pilvas, ryklė, nosis būtų buvę užkišti malkomis, — taip jis spjaute išspjovė šitą žodį. Ir išsyk atsigavo, išgelbėtas nuo tokios apčiuopiamos medžio būties, nuo jo kvapo, grasinusio jį uždusinti. Tada susikaupė, nusirito nuo rietuvės ir medinėmis kojomis nuklibinkščiavo šalin. Ir po keleto dienų dar buvo apkvaitęs nuo to stipraus kvapo, jį nuolat prisimindavo, o prisiminęs lyg užkeikimą pats sau bambėdavo „malkos, malkos“.

Taip jis mokėsi kalbėti. Daugiausia vargo su žodžiais, nusakančiais ne kvapą skleidžiančius daiktus, tai yra su abstrakčiomis sąvokomis, visų pirma etinėmis ir moralinėmis. Negalėjo jų įsiminti, painiojo jas, net suaugęs vartojo nenoriai ir dažnai klaidingai; teisė, sąžinė, Dievas, džiaugsmas, atsakomybė, nuolankumas, dėkingumas — šių ir panašių žodžių reikšmė buvo ir liko jam miglota.

Kita vertus, kasdieninės kalbos greitai būtų nepakakę pavadinti tiems dalykams, kuriuos Grenujis buvo pažinęs ir įsidėmėjęs uosle. Netrukus iš kvapo atskirdavo ne tik šiaip malkas, bet ir jų rūšis, kur klevinės, ąžuolinės, pušinės, guobinės, kriaušinės, kur senos, šviežios, sutrešusios, samanotos, atpažindavo iš kvapo net paskiras pliauskas, skiedras ir nuobiras — ir taip aiškiai, kad kiti žmonės nė akimis geriau nebūtų atskyrę. Panašiai klojosi jam ir su kitais daiktais. Tai, kad tas baltas gėrimas, kurio kas rytas ponia Gajar įpildavo savo globotiniams, visada vadinosi pienu, nors kiekvieną rytą Grenujis jautė, kad jo kvapas ir skonis vis kitoks, tai priklausė nuo to, šaltas ar šiltas jis buvo, iš kurios karvės pamelžtas, ko toji karvė buvo priėdusi, kiek grietinėlės liko nenugriebta ir taip toliau... tai, kad dūmai, tokie besimaišantys, kas minutę, net kas sekundę kintantys ir į naują visumą susiliejantys šimtų paskirų kvapų dariniai, kaip laužo dūmai, vadinosi tik vienu žodžiu, būtent „dūmai“... tai, kad žemė, gamta, oras, kiekviename žingsnyje ir sulig kiekvienu įkvėpimu prisigeriantys vis kitokio kvapo ir dėl to labai besiskiriantys viens nuo kito, visgi vadinosi tik tais trimis negrabiais žodžiais, — visi tie groteskiški neatitikimai tarp uosle juntamo turtingo pasaulio ir vargingos kalbos vertė mažąjį Grenujį abejoti pačiu kalbos prasmingumu; ir jis teikdavosi vartoti ją tik tuomet, jei to neišvengdavo bendraudamas su kitais žmonėmis.

Šešerių metų jis jau buvo išuostinėjęs visą savo aplinką. Ponios Gajar namuose nebuvo nė vieno daikto, šiaurinėje Šarono gatvės dalyje nė vienos vietos, nė vieno žmogaus, akmens, medžio, krūmo ar statinių tvoros, nė mažiausio lopinėlio, kurio nebūtų pažinęs ir išmokęs atskirti uosle ir kurio kvapo ypatumų nebūtų tvirtai įsidėmėjęs. Jis buvo surinkęs dešimt, šimtą tūkstančių specifinių, nepakartojamų kvapų ir surikiavęs juos taip aiškiai, taip tiksliai, kad ne tik prisimindavo vos tik iš naujo užuodęs, bet ir iš tikrųjų užuosdavo, vos tik vėl prisiminęs; dar daugiau, — jis net gebėjo vaizduotėje juos iš naujo vieną su kitu suderinti ir šitaip susikurdavo tokių kvapų, kurių iš tikrųjų nė nebuvo. Tarsi būtų įsigijęs milžinišką kvapų žodyną, kurio dėka galėjo sudarinėti kiek nori naujų darinių, — o juk buvo tokio amžiaus, kai kiti vaikai vargais negalais rinkdami jiems įkaltus žodžius lemena pirmuosius trumpučius, paprastučius, pasauliui nusakyti toli gražu nepakankamus sakinius. Šitais gabumais jis turbūt labiausiai priminė muzikos vunderkindą, kuris iš melodijų ir dermių susirenka atskirų garsų abėcėlę ir štai jau pats kuria visiškai naujas melodijas ir dermes, — tiesa, skirtumas tas, kad kvapų abėcėlė nepalyginti didesnė ir įvairiapusiškesnė už garsų abėcėlę, ir dar tas, kad kūrybinės vunderkindo Grenujo veiklos niekas be jo paties negalėjo matyti.

Išoriškai jis darėsi vis uždaresnis. Jam labiausiai patiko vienam slampinėti po šiaurinį Sent Antuano priemiestį, naršyti po daržus, vynuogynus, pievas. Kartais vakarais negrįždavo į namus, keletui dienų kažkur pradingdavo. Kai gaudavo už tai lazdų, nesipriešindavo ir nesiskųsdavo. Namų areštas, maisto atėmimas, darbas už bausmę jo elgesio pakeisti negalėjo. Pastebimos įtakos nepadarė ir parapinė Dievo Motinos malonės mokykla, kurią pusantrų metų priešokiais lankė. Ten išmoko šiek tiek skiemenuoti ir parašyti savo vardą, daugiau nieko. Mokytojas laikė jį silpnapročiu.

Užtat ponia Gajar pastebėjo, kad jis turi tam tikrų be galo neįprastų, galima sakyti, antgamtinių sugebėjimų ir savybių: jis nebijojo kaip kiti vaikai tamsos ir nakties. Jį buvo galima bet kuriuo metu bet kokiu reikalu pasiųsti į rūsį, kur kiti vaikai net ir su žibintu vos išdrįsdavo eiti, arba nors ir tamsiausią naktį paprašyti, kad atneštų iš pašiūrės malkų. Jis niekada neimdavo kuo pasišviesti, bet greitai surasdavo ir kaipmat atnešdavo ką lieptas, nepadaręs nė vieno netikslaus judesio, už nieko neužkliuvęs ir nieko neapvertęs. Bet dar keisčiau buvo tai, kad jis, kaip tarėsi ne vieną kartą įsitikinusi ponia Gajar, kiaurai permatė popierių, medžiagą, medį, net tvirtas mūro sienas ir užvertas duris. Net neįžengęs į miegamąjį žinojo, kas iš auklėtinių ten yra. Juto, kad žiediniame kopūste susirangęs vikšras, nors kopūstas dar nebuvo perpjautas.

O vieną kartą, kai ponia Gajar taip gerai paslėpė pinigus, kad nė pati nebegalėjo rasti (ji vis keisdavo savo slėptuves), nė sekundės nedvejojęs, nurodė vietą už židinio dūmtraukio, ir ką gi, — jie ten ir buvo! Net ir ateitį galėdavo numatyti: būdavo, gerokai iš anksto praneša apie kokio nors žmogaus apsilankymą arba neklysdamas nuspėja artinantis audrą, nors danguje dar nė mažiausio debesėlio. Kad jis visa to, žinoma, nematė neregėjo akimis, bet užuodė vis jautrėjančia ir stiprėjančia uosle, — vikšrą kopūste, pinigus už dūmtraukio, žmones kiaurai sieną ir už keleto kvartalų, — apie tai ponia Gajar nė sapne nebūtų susapnavusi, net jei jos uoslės ir nebūtų pažeidęs anas smūgis pagaikščiu. Ji buvo tikra, kad šis berniukas — silpnaprotis ar ne — turi antrą veidą. O kadangi žinojo, kad dviveidžiai užtraukia nelaimę ir mirtį, jai darėsi kraupu. Dar kraupesnė, tiesiog nepakeliama buvo mintis, kad su ja po vienu stogu gyvena žmogus, iš prigimties gebantis kiaurai sienas ir dūmtraukius matyti rūpestingai paslėptus pinigus. Kai tik pastebėjo šią siaubingą Grenujo galią, nutarė juo atsikratyti, ir kaip tik taip susiklostė, kad maždaug tuo laiku — Grenujui buvo aštuoneri metai — Šv. Marijos vienuolynas, nepaaiškinęs priežasčių, liovėsi mokėti kasmetines įmokas. Ponia nebepriminė vienuolynui apie skolą. Padorumo dėlei lukterėjo dar savaitę, bet pinigų nesulaukė, tada paėmė berniuką už rankos ir leidosi su juo į miestą.

Morteleri gatvėje, netoli upės, gyveno vienas jos pažįstamas odininkas, pavarde Grimalis, kuriam nuolat darbams reikėjo jaunuolių — ne mokinių ar pameistrių, o pigių juodadarbių. Juk šiame amate tenka atlikti tokių pavojingų sveikatai darbų, — kaišti pūvančius žvėrių kailius, maišyti nuodingus rauginimo ir dažymo tirpalus, išgauti ėdžius kandikus odai apdoroti, — kad sąmoningas meistras stengiasi patausoti apmokytus pagalbininkus ir samdosi bedarbius, benamius valkatas arba beglobius vaikus, kurių, atsitikus nelaimei, niekas nepasigestų ir kurių likimu niekas nesidomėtų. Be abejo, ponia Gajar žinojo, kad Grenujis Grimalio raugykloje pagal žmogaus galimybes neturėjo šansų išgyventi. Bet ji buvo ne iš tų moterų, kurios dėl to suka galvą. Juk savo pareigą ji atliko. Globos sutartis baigėsi. Kas toliau nutiks globotiniui, jos nebedomino. Jei išgyvens — gerai, jeigu mirs — irgi gerai, — svarbiausia, kad viskas vyktų teisėtai. Todėl ji paprašė iš pono Grimalio raštiško patvirtinimo, kad perdavė jam berniuką, savo ruožtu pasirašė gavusi penkiolika frankų komisinių ir patraukė atgal į Šarono gatvę. Ji nejuto nė mažiausių sąžinės priekaištų. Priešingai, manė, kad pasielgė ne tik teisėtai, bet ir teisingai, nes išlaikyti vaiką, už kurį niekas nemoka, buvo galima tik kitų vaikų arba savo pačios sąskaita. Tai gal net keltų grėsmę kitų vaikų ar net ir jos ateičiai, o galų gale užtikrintai privačiai mirčiai, tam vieninteliam norui, likusiam jos gyvenime.

Kadangi čia mes skiriamės su ponia Gajar ir daugiau nebesusitiksime, keliais sakiniais nupasakosime jos dienų pabaigą. Nors ponios siela užgeso dar vaikystėje, ji pati, savo nelaimei, sulaukė žilos senatvės. 1782 mūsų Viešpaties metais, sulaukusi beveik septyniasdešimties, ji paliko savo verslą, nusipirko, kaip buvo ketinusi, rentą, ir sėdėdama savo namelyje laukė mirties. Bet mirtis vis neatėjo. Vietoj jos atėjo kitkas, ko negalėjo numatyti nė vienas žmogus pasaulyje ir ko dar niekada čionai nebuvo, ogi revoliucija, tas pašėlęs visų visuomeninių, moralinių ir transcendentinių santykių perversmas. Iš pradžių ši revoliucija nedarė jokios įtakos ponios Gajar likimui. Bet vėliau — ji jau buvo veik aštuoniasdešimties — netikėtai paaiškėjo, kad žmogus, mokėjęs jai rentą, priverstas emigruoti, jo turtas nusavintas ir iš varžytinių parduotas vienam kelnių fabrikantui. Kurį laiką dar atrodė, kad ši permaina neturės poniai Gajar lemtingų padarinių, nes kelnių fabrikantas ir toliau rentą mokėjo tvarkingai. Bet paskui atėjo diena, kai pinigus ji gavo nebe monetomis, o mažais spausdintais popierėliais, ir tai buvo jos materialinio žlugimo pradžia.

Po dvejų metų rentos nebeužteko net užsimokėti už malkas. Ponia buvo priversta parduoti namą už apgailėtinai mažą kainą, nes ir be jos staiga atsirado tūkstančiai žmonių, kuriems taip pat teko parduoti savo namus. Ir vėl mainais gavo tik šituos netikusius popierėlius, ir vėl po dvejų metų jie buvo kone beverčiai, o 1797-aisiais — artinosi jos devyniasdešimtas gimtadienis — ji prarado visą per savo amžių alinančiu triūsu po kruopelę sukauptą turtą ir prisiglaudė mažučiame kambarėlyje Kokli gatvėje. Ir tik dabar, vėluodama dešimt dvidešimt metų, pasivertusi kamuojančiu augliu, atkėblino mirtis. Liga stvėrė ponią už gerklės, atėmė iš pradžių apetitą, paskui balsą, ir ji nė žodeliu negalėjo pasipriešinti, kai buvo gabenama į vargšų prieglaudą. Ten ją paguldė toje pačioje salėje, kimšte prikimštoje šimtais mirtimi besigaluojančių žmonių, kurioje kadaise mirė jos vyras, įkišo į vieną lovą su penketu kitų visiškai svetimų senių. Jos gulėjo prigludusios viena prie kitos, kol po trijų savaičių visiems matant atėjo mirtis. Paskui ją užsiuvo į maišą, ketvirtą valandą ryto kartu su penkiasdešimčia kitų numirėlių sumetė į vežimą ir tyliai skimbsint varpeliui nuvežė į naujas Klamaro kapines, tas, kur už mylios nuo miesto vartų, ir palaidojo bendrame kape po storu negesintų kalkių sluoksniu.

Tai buvo 1799 metais. Dėkui Dievui, ponia nenujautė tokio savo likimo, kai aną 1747 metų dieną ėjo namo, palikusi berniuką Grenujį ir mūsų pasakojimą. Ko gero, būtų praradusi tikėjimą teisingumu, o kartu ir vienintele jai suvokiama gyvenimo prasme.

6

Metęs pirmąjį žvilgsnį į poną Grimalį, ne, su pirmuoju įkvėpimu įtraukęs Grimalio kvapo dvelksmą, Grenujis suprato, kad šis žmogus galėtų mirtinai primušti nors ir už menkiausią nusižengimą. Jo gyvenimas dabar tebuvo vertas tiek, kiek darbas, kurį galėjo atlikti, tik tiek, kiek naudos iš jo tikėjosi Grimalis. Ir Grenujis nuolankiai pakluso savo šeimininkui, ir nė karto nemėgino pasipriešinti. Jis vėl diena iš dienos kaupė savyje užsispyrimo ir atkarumo energiją, naudojo ją vien tam, kad, panašiai kaip erkė, pergyventų besiartinantį ledynmetį: kantriai, santūriai, nepastebimai, pasilikdamas sau mažiausią, bet gerai saugomą vilties kibirkštėlę. Jis tapo paklusnumo, nereiklumo ir uolumo pavyzdžiu, kiekvieną paliepimą suprasdavo iš pusės žodžio, tenkinosi bet kokiu maistu. Vakarais klusniai leisdavosi uždaromas į kamarėlę, pristatytą prie dirbtuvės šono, kur buvo laikomi visokie rakandai ir kabojo pasūdytos žalios odos. Čia jis miegodavo ant plikos plūktinės aslos. Ištisas dienas dirbdavo sulig šviesa, žiemą — aštuonias, vasarą — keturiolika, penkiolika, šešiolika valandų: kaišdavo pragariškai dvokiančius kailius, mirkydavo vandeny, valydavo nuo jų plaukus, kalkindavo, ėsdindavo, mindavo, įtrindavo alūnu, skaldydavo malkas, lupdavo beržų ir kukmedžių žievę, leisdavosi į rauginimo duobes, pilnas ėdžių garų, klodavo sluoksniais odas ir žieves, kaip liepdavo pameistriai, apibarstydavo sugrūstais juodaisiais riešutais, tą šiurpų laužą apdangstydavo kukmedžio šakomis ir apkasdavo žeme. Po kelerių metų jam tekdavo jį vėl atkasti ir lyg iš kapų traukti kailių lavonus, išraugintų odų mumijas.

Jei neužkasinėdavo ir neatkasinėdavo kailių, tai tampydavo vandenį. Mėnesių mėnesiais vilkdavo iš upės vandenį, vis po du kibirus, šimtus kartų per dieną, nes odininkui reikėdavo galybės vandens odoms plauti, mirkyti, plikyti, dažyti. Mėnesių mėnesiais šis vandens nešėjas būdavo permirkęs iki paskutinio siūlelio, vakarais jo drabužiai varvėte varvėjo, oda buvo šalta, minkšta ir išburkusi kaip zomša.

Po metų šios labiau gyvuliškos nei žmogiškos egzistencijos jis susirgo juodlige, baisia kailiadirbių liga, kuri paprastai baigiasi mirtimi. Grimalis jau nebedėjo jokių vilčių ir dairėsi pamainos — beje, labai apgailestaudamas, nes klusnesnio ir pajėgesnio darbininko už šį dar niekada nebuvo turėjęs. Bet visai netikėtai Grenujis išsitaisė. Liko tik randai už ausų, ant kaklo ir skruostų nuo didelių juodų piktvočių, jie subjaurojo veidą, padarė dar atgrasesnį negu anksčiau. Bet užtat Grenujis įgijo neįkainojamą pranašumą — atsparumą juodligei, taigi nuo šiol galėjo netgi sutrūkinėjusiomis, kruvinomis rankomis kaišti pačius blogiausius kailius nebijodamas vėl apsikrėsti. Tuo jis išsiskyrė ne tik iš mokinių ir pameistrių, bet ir iš galimų savo darbo tęsėjų. Kadangi jau nebebuvo taip lengva kaip anksčiau jį pakeisti kitu, padidėjo jo darbo, o kartu ir gyvenimo vertė. Išsyk nebereikėjo miegoti ant plikos aslos, o buvo leista susikalti stoginėje medinį gultą, pasiklėsti šiaudų ir apsikloti antklode. Nakčiai jo jau nebeužrakindavo. Maistas pasidarė geresnis. Grimalis dabar jį laikė ne kaip šiaip kokį gyvulį, o kaip naudingą naminį gyvulį.

Kai jam sukako dvylika metų, sekmadieniais Grimalis duodavo pusę laisvos dienos, o nuo trylikos buvo leista net ir šiokiadieniais vakare po darbo valandai išeiti ir daryti ką nori. Jis nugalėjo, nes liko gyvas, jis gavo šiek tiek laisvės, kurios užteko, kad būtų galima toliau gyventi. Žiemojimo laikas baigėsi. Erkė Grenujis vėl sukrutėjo. Jis užuodė ryto orą. Jį pagavo medžioklės aistra. Jam atsivėrė didžiausias pasaulyje kvapų medžioklės plotas — Paryžius.

7

Tai buvo tartum pasaka. Vien tik gretutiniai Sen Žak de la Bušri ir Šv. Eustachijaus kvartalai buvo pasakų šalis. Skersgatviuose aplink Sen Deni ir Sen Marteno gatves žmonės gyveno taip tankiai, penkių, šešių aukštų namai stovėjo taip susigrūdę, kad nesimatė dangaus, o oras prie žemės slūgsojo lyg užsistovėjęs vanduo kanale, prisisodrinęs visokių kvapų. Čia maišėsi žmonių ir gyvulių, valgių ir ligų, vandens, akmens, pelenų ir odos, muilo, ką tik iškeptos duonos ir acte virtų kiaušinių, makaronų ir nublizginto žalvario, šalavijų ir alaus, ašarų ir taukų, drėgnų ir sausų šiaudų kvapai. Tūkstančių tūkstančiai kvapų liejosi į nematomą košę, užpildančią skersgatvių griovas. Virš stogų jie išsisklaidydavo tik retkarčiais, o prie žemės — niekada. Ten gyvenantys žmonės buvo seniai pripratę prie šio kvapų mišinio, juk jis buvo susidaręs iš jų pačių ir be paliovos vėl smelkėsi į juos, juk tai buvo oras, kuriuo jie kvėpavo ir gyveno, jis buvo kaip ilgai dėvėtas šiltas drabužis, kurio nebejauti ant kūno ir nebeužuodi jo kvapo. Bet Grenujis viską uodė tarsi pirmąsyk. Ir ne tik juto šio kvapų mišinio visumą, bet skaidė jį analitiškai į smulkiausias ir atskiriausias dalis ir dalelytes. Jautri uoslė narpliojo iš tvaiko ir smarvės raizginio pavienes pagrindinių, jau nebeskaidomų kvapų gijas. Jam buvo nenusakomai malonu jas išpainioti ir gražiai išvynioti.

Jis dažnai sustodavo, atsišliedavo į namo sieną ar įsisprausdavo į kokį tamsų kampą ir stovėdavo ten užsimerkęs, pravėręs burną, išpūtęs šnerves, nejudėdamas, tarsi plėšri žuvis gilioje, tamsioje, lėtoje tėkmėje. Ir kai pagaliau oro dvelktelėjimas pametėdavo jam plonytės kvapo gijos galiuką, jis nerdavo prie jo ir nebepaleisdavo, nebejusdavo daugiau nieko, vien tik tą kvapą, nustverdavo jį, traukdavo savin ir įsimindavo visam laikui. Tai galėjo būti ir seniai žinomas kvapas arba jo atmaina, ir visai naujas, beveik arba visiškai nepanašus į tai, ką iki šiol buvo tekę užuosti, o tuo labiau pamatyti: na, kad ir laidyto šilko, čiobrelių arbatos, sidabru siuvinėto brokato skiautės, kamščio nuo reto vyno butelio ar vėžienos šukų kvapas. Grenujis vaikėsi tokius dar nepatirtus kvapus, gaudė aistringai ir kantriai kaip meškeriotojas žuvį ir kaupė savyje.

Į valias prisiuostęs tiršto skersgatvių tvaiko, leisdavosi į erdvesnes vietas, kur kvapai būdavo skystesni, maišydavosi su vėju ir sklaidydavosi beveik kaip kvepalai: kad ir į turgaus aikštę, kur vakarais tebedvoluodavo diena, nematoma, bet tokia aiški, tarsi spūstyje dar vis tebešmaižiotų prekiautojai, tebestovėtų pintinės, pilnos daržovių ir kiaušinių, statinės, pilnos vyno ir acto, maišai su prieskoniais, bulvėmis ir miltais, dėžės su vinimis ir varžtais, mėsininkų stalai, prekystaliai, nukrauti medžiagomis, indais ir puspadžiais bei šimtais kitų daiktų, kuriais būdavo prekiaujama dieną... kur visas tas bruzduliavimas iki menkiausios smulkmenos tebešiulendavo vakaro ore. Uosdamas Grenujis, galima sakyti, matydavo visą turgų. Ir užuosdavo tiksliau, negu kitas būtų galėjęs regėti akimis, kadangi jusdavo jį tarsi pavymui, taigi daug iškilniau — kaip esenciją, kaip kažko buvusio dvasią, netrikdomą įprastų dabarties atributų, tokių kaip triukšmas, per didelis ryškumas, grasus gyvų žmonių stumdymasis.

Arba eidavo ten, kur buvo giljotinuota jo motina, į Grevo aikštę, tartum didžiulis liežuvis įsikišusią į upę. Čia, ištraukti ant kranto arba pririšti prie stulpų, anglimi, grūdais, šienu ir šlapiais lynais kvepėjo laivai ir valtys.

O iš vakarų, per tą vienintelę prorėžą, kurią per miestą darė upė, plūdo platūs vėjo gūsiai nešdami kvapus iš kaimo nuo pievų palei Neji, iš miškų tarp Sen Žermeno ir Versalio, iš tokių tolimų miestų kaip Ruanas arba Kanas, o kartais net ir nuo jūros. Jūra kvepėjo tarsi išpūsta burė, prisisiurbusi vandens, druskos ir šaltų saulės spindulių. Tas kvapas buvo paprastas, bet kartu ir toks didelis, toks nepakartojamas, kad Grenujis neskubėjo skaidyti jo į žuvies, druskos, vandens, jūros dumblių, gaivumos ir kitokius kvapus. Jam buvo geriau pasilikti jūros kvapą neišskirstytą, saugoti atminty vientisą ir mėgautis juo iškart visu. Jūros kvapas jam taip patiko, kad jis panoro kada nors įkvėpti jo gryno, be priemaišų, įkvėpti tiek, kad apsvaigtų. O vėliau, kai iš pasakojimų sužinojo, kokia jūra didelė ir kad joje ištisomis dienomis galima plaukioti laivais neišvystant kranto, jis dažnai įsivaizduodavo sėdįs tokiame laive, aukštai krepšyje ant priešakinio stiebo, sklendžiąs per nesibaigiantį jūros kvapą, kuris visai ir ne kvapas, o kvėpavimas, atodūsis, visų kvapų pabaiga, ir iš pasitenkinimo tame kvėpavime tarsi ištirpstąs. Bet tam nebuvo lemta išsipildyti, nes Grenujui, stovinčiam Grevo aikštėje ant Senos kranto ir nosimi gaudančiam mažyčius jūros vėjo šuorus, niekada gyvenime neteko pamatyti jūros, tikros jūros, didžiulio vandenyno, tyvuliavusio vakaruose, niekada neteko susilieti su tuo kvapu.

Netrukus jis taip gerai išuostinėjo kvartalą tarp Šv. Eustachijaus bažnyčios ir miesto rotušės, kad nebūtų čia pasiklydęs net ir tamsiausią naktį. Tada išplėtė savo medžioklės plotą, pirmiausia į vakarus iki Sent Onorė priemiesčio, paskui aukštyn Sent Antuano gatve iki Bastilijos ir pagaliau net ligi Sorbonos kvartalo ir Sen Žermeno priemiesčio kitame upės krante, kur gyveno turtingi žmonės. Pro geležinius vartų pinučius kvepėjo karietų oda ir pažų perukų pudra, o per aukštus mūrus iš sodų veržėsi prožirnių ir rožių, ir ką tik apkarpytų ligustrų krūmų aromatas. Kaip tik čia Grenujis pirmąsyk užuodė kvepalus tikrąja žodžio prasme: paprastą levandų ar rožių vandenį, kurio per iškilmes įpildavo į sodų fontanus, ir sudėtingesnius, brangesnius muskuso tinktūros, sumaišytos su narcizų ir tuberozų, žonkilių, jazminų arba cinamono aliejais, kvapus, vakarais kaip sunkus šleifas besivelkančius paskui ekipažus. Jis įsimindavo šiuos kvapus kaip ir kasdieniškus, smalsiai, bet ne itin žavėdamasis. Beje, jis pastebėjo, kad kvepalų tikslas — apkvaitinti ir pavergti, ir pripažino, jog visos juos sudarančios esencijos yra savaip geros. Bet kaip visuma jie visgi atrodė jam prasti ir niekam tikę, kažkokie suplakti, o ne suderinti, jis jautė, kad turėdamas tas pačias sudėtines medžiagas galėtų padaryti visai kitokius aromatus.

Daugumą šių medžiagų žinojo nuo seniau — iš gėlių ir prieskonių krautuvėlių turguje, kitos buvo naujos, jas išskirdavo iš kvapų mišinių ir bevardes laikydavo atmintyje: ambrą, cibetiną, pačulę, sandalmedį, bergamotę, vetiveriją, opoponaksą, benzojinę dervą, apynių žiedus, bebrų išangės išskyras...

Jis nebuvo išrankus. Nedarė skirtumo tarp to, kas buvo priimta vadinti geru, o kas blogu kvapu, kol kas dar ne. Jis buvo nepasotinamas. Į medžioklę traukdavo tiktam, kad sukauptų visus kvapus, kokius tik galėjo pasiūlyti pasaulis. Vienintelė sąlyga — kvapai turėjo būti nauji. Jis lygiai taip pat vertino arklio prakaito kvapą ir švelnų žalią besiskleidžiančio rožės pumpuro aromatą, o aitrią blakės smarvę ne mažiau už lašinukų prismaigstyto veršienos kepsnio kvapą, virstantį iš poniškų namų virtuvių. Jis rijo, traukė į save viską, viską iš eilės. Jo fantazijos virtuvės, kurioje be perstojo susidarinėjo nauji kvapų deriniai, dar nevaldė joks estetinis principas. Jis kūrė ir čia pat vėl griovė įmantrias kompozicijas, visai kaip vaikas, žaidžiantis su kaladėlėmis, — išradingai ir destruktyviai, be jokio aiškaus kūrybinio sumanymo.

8

1753 metų rugsėjo pirmąją, per karaliaus įžengimo sostan metines, ant Karališkojo tilto Paryžius surengė fejerverką. Jis nebuvo toks didingas kaip fejerverkas karaliaus jungtuvių garbei arba kaip anas legendinis dofino gimimo proga, bet visgi tai buvo labai įspūdingas reginys. Ant laivų stiebų buvo pritvirtinti auksiniai saulės ratai. Vadinamieji ugnies jaučiai nuo tilto į upę spjaudė liepsnojantį žvaigždžių lietų. Aplink su kurtinančiu triukšmu sproginėjo petardos, ant grindinio lyg varlės šokinėjo papliauškos, į viršų kilo raketos ir juodame dangaus skliaute piešė baltas lelijas. Daugiatūkstantinė žmonių minia, susirinkusi ant tilto ir abiejose upės krantinėse, lydėjo šį spektaklį susižavėjimo kupinais aikčiojimais, šūksniais „bravo!“ ir net „vivat!“, nors karalius į sostą buvo įžengęs jau prieš trisdešimt aštuonerius metus ir jo populiarumo apogėjus buvo seniai praeity. Štai ką gali fejerverkas.

Grenujis tylomis stovėjo Floros paviljono šešėlyje, dešiniajame krante, priešais Karališkąjį tiltą. Jis nė karto nesuplojo rankomis, nė karto nežvilgtelėjo į kylančias raketas. Jis atėjo tikėdamasis užuosti ką nors nauja, bet veikiai paaiškėjo, kad fejerverkas jam nieko nežada. Visa ta prabangi įvairovė kibirkščiavo, žėrėjo, traškėjo ir švilpė, bet skleidė tik nykiai vienodą sieros, alyvos ir salietros kvapų mišinį.

Jis jau ketino palikti šį nuobodų renginį ir palei Luvro galeriją sukti namų link, bet čia vėjas kažką atpūtė, menkutėlį, vos juntamą silpnutį šuorelį, švelnaus kvapo atomą, ne, dar mažiau: veikiau nuojautą nei tikrą kvapą — ir kartu visgi tvirtą nuojautą, kad nieko panašaus niekada nebuvo uodęs. Grenujis vėl prisišliejo prie sienos, užsimerkė ir išplėtė šnerves. Aromatas buvo toks švelnus ir toks lengvas, niekaip nesulaikomas, kad vis išslysdavo iš pajautų, jį užslopindavo petardų parako dūmai, užstodavo nuo žmonių kylantis tvaikas, sklaidė ir blaškė tūkstančiai kitų miesto kvapų. Bet paskui jis vėl netikėtai atplaukdavo, tas mažas draiskalėlis, vos trumpai sekundei atklysdavo kaip nuostabi užuomina... ir bemat pranykdavo. Grenujis tiesiog kentėjo. Pirmąkart kentėjo ne tik goslus jo charakteris, patyręs įžeidimą, bet ir širdis. Jį apniko nerimastinga nuojauta, kad šis aromatas bus raktas, padėsiants įspėti visų kitų kvapų tvarką, kad neįmanoma nieko nutuokti apie kitus kvapus nesuvokus šio vienintelio, ir jis, Grenujis, veltui pragyvens gyvenimą, jei jam nepavyks jo pagauti. Jį reikia surasti ne tik tam, kad turėtum, bet kad nurimtų širdis.

Nuo susijaudinimo jį kone pykino. Jis dar net neišsiaiškino, iš kurios pusės sklinda šis kvapas. Kartais tarpai tarp dvelktelėjimų trukdavo kelias minutes, ir Grenujį kaskart apimdavo niauri baimė, kad prarado jį visiems laikams. Prisikamavęs galų gale nusprendė, kad kvapas sklinda iš kito upės kranto, kažkur iš pietryčių pusės.

Atsiplėšęs nuo Floros paviljono sienos, Grenujis nėrė į žmonių tirštynę ir ėmė skintis kelią per tiltą. Kas keletą žingsnių vis sustodavo, pasistiebdavo ant pirštų galų ir pauostinėdavo viršum žmonių galvų. Iš pradžių apimtas begalinio susijaudinimo neužuosdavo nieko, bet paskui visgi šį tą pagaudavo, kartais pajusdavo tą kvapą net geriau nei pirma, įsitikindavo, kad eina teisinga kryptimi, vėl nerdavo į minią žioplinėtojų ir pirotechnikų, kas akimirką fakelais uždeginėjančių raketų dagtis; aitriuose parako dūmuose pamesdavo savąjį kvapą, puldavo į paniką, paskui vėl braudavosi, alkūnėmis ir visu kūnu irdavosi pirmyn... ir po kelių begalinių minučių pasiekė kitą krantą, Meji rūmus, Malako krantinę, tą vietą, kur prie upės išeina Senos gatvė...

Čia sustojo, susikaupė ir ėmė uosti. Jis pagavo jį. Dabar nepaleis. Kvapas tarsi kaspinas driekėsi Senos gatve, nepaprastai aiškus, bet toks pat švelnus ir labai subtilus. Grenujis juto tvaksint širdį ir suprato, kad ji tvaksi ne nuo įtempto bėgimo, o nuo jaudulio ir bejėgiškumo prieš šį kvapą. Jis mėgino prisiminti ką nors panašaus, su kuo galėtų jį palyginti, bet nė vienas palyginimas netiko. Šis kvapas turėjo gaivumo, bet tas gaivumas buvo ne saldžiųjų ar pomerantinių citrinų, ne miros ar cinamono, ne garbanotųjų mėtų ar beržų lapų, kamparo ar pušų spyglių, ne gegužio lietaus, ne žvarbaus vėjo, ne šaltinio vandens... Kartu jis skleidė ir šilumą, bet ne tokią kaip bergamotės, kiparisai, muskusas, ne kaip jazminai ir narcizai, ne kaip rožių krūmai, ne kaip vilkdalgiai... Šiame kvape maišėsi ir viena, ir kita, lakumas ir sunkumas, net ne maišėsi, o jungėsi į kažką neryškaus ir silpno, bet visgi stipraus ir patvaraus — kaip gabalėlis plono tviskančio šilko... ir vėlgi ne, tai ne šilkas, tai lyg medaus saldumo pienas ir jame ištirpęs pyragaitis, — bet juk ir labai norėdamas nesuderinsi pieno ir šilko! Nesuvokiamas tas kvapas, nenusakomas, prie nieko nederantis, niekur netelpantis, tiesą sakant, tokio iš viso neturėtų būti. Bet visgi jis buvo — šito niekaip nenuginčysi. Grenujis ėjo paskui jį baugiai plakančia širdimi, nes juto, kad ne jis seka kvapą, bet kvapas paėmė jį nelaisvėn ir dabar nenugalimai traukia prie savęs.

Jis ėjo Senos gatve aukštyn. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios. Namai stovėjo tušti ir tylūs. Žmonės apačioje prie upės grožėjosi fejerverku. Dabar jam netrukdė nei įsikarščiavusios minios kvapas, nei aitrūs parako dūmai. Gatvėje tvyrojo įprasti vandens, paplavų, žiurkių ir daržovių atliekų kvapai. Tačiau virš jų švelniai ir aiškiai sklandė tas kaspinas, atvedęs jį čionai. Už kelių žingsnių silpną naktinio dangaus šviesą užstojo aukšti namai, toliau Grenujis ėjo tamsoje. Jam nereikėjo nieko matyti. Kvapas patikimai vedė paskui save.

Už penkiasdešimties metrų pasuko į dešinę, į Marė gatvę, ko gero, dar tamsesnį, neką platesnį, negu siekia išskėstos rankos, skersgatvį. Keista, bet kvapas nedaug tesustiprėjo. Tik pasidarė grynesnis ir dėl to, dėl šio vis aiškesnio grynumo, traukė dar stipriau. Grenujis ėjo ne savo valia. Vienoje vietoje kvapas jį ūmai pasuko dešinėn, atrodė, kad jis tuoj atsitrenks į kažkokio namo sieną. Bet sienoje pasirodė žema arka, vedanti į kiemą. Lyg nakviša Grenujis pralindo pro arką, perėjo kiemą, pasuko už kampo ir pateko į antrą, mažesnį kiemelį. Šiame kelių žingsnių ilgio ir pločio kvadratiniame kieme buvo šviesiau. Prie sienos pražulniu kampu rėmėsi medinė pastogė. Po ja degė ant stalelio prilipinta žvakė. Prie stalelio sėdėjo mergaitė ir valė mirabeles. Ji imdavo vaisius iš krepšio sau iš kairės, nutraukdavo kotelį, peiliu išimdavo kauliuką ir mesdavo mirabelę į kibirą. Mergaitei galėjo būti trylika keturiolika metų. Grenujis sustojo. Jis bemat suprato, iš kur sklido tas kvapas, kurį jis pajuto už pusės mylios nuo šios vietos, kitame upės krante, — jį skleidė ne šis nešvarus kiemas, ne mirabelės. Jį skleidė mergaitė.

Grenujis sutriko. Akimirksnį jam pasirodė, kad tikrai gyvenime nėra regėjęs nieko nuostabesnio už šitą mergaitę. O juk žvakės šviesoje matė tik jos siluetą iš nugaros. Jis, žinoma, turėjo galvoje tai, kad niekada nieko puikesnio nėra uodęs. Bet kadangi žmonių kvapai jam vis dėlto buvo pažįstami, daug tūkstančių vyrų, moterų ir vaikų kvapų, jis negalėjo suvokti, kaip toks nuostabus aromatas gali sklisti nuo žmogaus. Paprastai žmonių kvapas neišraiškingas arba netikęs. Vaikai kvepia prėskai, vyrai atsiduoda šlapimu, aitriu prakaitu ir sūriu, moterys — laiškiais riebalais ir gendančia žuvimi. Žmonių kvapas visiškai neįdomus, atstumiantis... O štai dabar pirmąsyk gyvenime Grenujis nebegalėjo patikėti savo nosimi ir turėjo pasitelkti pagalbon akis, kad įsitikintų tuo, ką užuodė. Tiesą sakant, jausmų sąmyšis truko neilgai. Iš tiesų jam prireikė tik akimirkos, kad regėjimas patvirtintų uoslės įspūdį ir kad jis jau nė kiek nedvejodamas galėtų ja pasikliauti. Dabar jis užuodė, kad ji yra žmogus, užuodė jos pažastų prakaitą, plaukų riebumą, iš tarpukojo kylantį žuvies kvapą, užuodė su didžiausiu pasitenkinimu. Jos prakaitas kvepėjo taip gaiviai kaip jūros vėjas, plaukai — saldžiai kaip riešutų aliejus, šakumas — kaip vandens lelijų puokštė, oda — kaip abrikoso žiedas... o visų šių komponentų junginys sudarė tokį dievišką, tokį harmoningą, tokį kerintį aromatą, kad visi aromatai, kuriuos Grenujis lig šiol buvo uodęs, visi kvapų deriniai, kuriuos žaisdamas mintyse buvo sukūręs, vienu sykiu sugriuvo nebetekę jokios prasmės. Šimtai tūkstančių kvapų atrodė nieko verti palyginus su šiuo vienu. Šis vienas buvo tas aukštesnysis principas, pagal kurį turėjo išsidėstyti visi kiti. Jis buvo tikrasis grožis.

Grenujui buvo aišku, kad jei neįsigis šio aromato, tai jo gyvenimas nebeteks prasmės. Turi ištyrinėti jį iki menkiausios smulkmenos, iki paskutinio švelniausio niuanso, vien bendro prisiminimo nepakaks. Jis norėjo šį apoteozinį aromatą tarsi antspaudą įsispausti į savo juodos sielos sumaištį, ištyrinėti jį kuo smulkiausiai ir nuo tol mąstyti, gyventi ir uosti tik pagal šios stebuklingos formulės vidines struktūras.

Jis ėmė iš lėto slinkti prie mergaitės, vis artyn ir artyn, žengė po stogeliu ir sustojo per žingsnį už nugaros. Ji jo negirdėjo.

Jos plaukai buvo rusvi, ji vilkėjo pilką berankovę suknelę. Jos pečiai buvo labai balti, o rankos pageltusios nuo pjaustomų mirabelių sulčių. Grenujis stovėjo palinkęs virš jos ir traukė tą kvapą, dabar visiškai gryną, be jokių priemaišų, kylantį nuo kaklo, plaukų, nuo suknelės iškirptės ir plūstantį į jį tarsi gaivi srovė. Dar niekada jam nebuvo taip gera. Bet mergaitei pasidarė vėsu.

Ji Grenujo nematė. Bet pajuto kažkokį baugų jausmą, keistą šiurpulį, koks nukrečia, kai staiga apninka primiršta, seniai įveikta baimė. Jai pasirodė, kad už nugaros traukia šaltas skersvėjis, tarsi kas būtų iki galo atlapojęs duris, vedančias į milžinišką šaltą rūsį. Ir ji padėjo virtuvinį peilį, prispaudė rankas prie krūtinės ir atsigrįžo.

Pamačiusi jį, taip nustėro iš siaubo, kad jam visiškai pakako laiko apgniaužti rankomis jos kaklą. Ji nė nešūktelėjo, nesuspurdėjo, nepamėgino nors kokiu judesiu apsiginti. Savo ruožtu jis į ją nė nepažvelgė. Nematė nei smulkaus, strazdanomis nusėto veido, nei raudonų lūpų, nei didelių žiburiuojančių žalių akių, nes smaugė ją kietai užmerkęs akis ir bijojo tik vieno — kad neprarastų nė truputėlio jos aromato.

Mirusią paguldė ant žemės tarp mirabelių kauliukų, praplėšė suknelę, ir jos aromatas kaip potvynio banga siūbtelėjo į jį ir liete užliejo visą. Jis prigludo veidu prie jos odos ir plačiai išplėstomis šnervėmis perėjo nuo pilvo iki krūtinės, prie kaklo, per veidą ir plaukus ir atgal prie pilvo, žemyn iki šakumo, per jos baltas kojas. Išuostė visą nuo galvos iki kojų pirštelių, surinko paskutinius kvapo likučius prie smakro, bambos ir nuo raukšlių alkūnių linkiuose.

Kai ji išuostyta suglebo, jis kurį laiką dar tupėjo šalia, kad atsikvošėtų, nes buvo sklidinas jos kvapo. Nenorėjo nė trupučio prarasti. Pirmiausia reikėjo sandariai užsklęsti vidines pertvaras. Tik tada jis atsistojo ir užpūtė žvakę.

Tuo metu Senos gatve dainuodami ir šūkaudami „vivat!“ pradėjo grįžti namo šventės dalyviai. Grenujis tamsoje pagal kvapą rado išėjimą į skersgatvį ir į Mažųjų Augustinų gatvę, kuri, kaip ir Senos gatvė, vedė prie upės. Kiek vėliau žmonės aptiko mirusiąją. Kilo triukšmas. Uždegė fakelus. Atvyko miesto sargyba. O Grenujis jau seniai buvo kitame krante.

Tą naktį jo kamaraitė atrodė jam besanti rūmais, o lentų gultas — prabangia lova su baldakimu. Per visą gyvenimą jis dar nebuvo patyręs, kas yra laimė. Gal retkarčiais ir jusdavo kažkokį neaiškų pasitenkinimą. Bet dabar virpėjo iš laimės ir apimtas begalinės palaimos negalėjo užmigti. Jis jautėsi lyg antrąsyk gimęs, ne, ne antrąsyk, o pirmąsyk, nes iki šio laiko tik egzistavo kaip gyvulys, turintis apie save miglotą supratimą. Bet šiandien jam atrodė, kad jis pagaliau sužinojo, kas iš tikrųjų esąs: ogi ne kas kitas kaip genijus; ir kad jo gyvenimas turi prasmę ir paskirtį, tikslą ir aukštesnį pašaukimą: ir būtent ne mažesnį kaip padaryti perversmą kvapų pasaulyje; ir kad jis vienas pasaulyje turi visas tam būtinas priemones: puikią uoslę, fenomenalią atmintį ir, svarbiausia, tos mergaitės iš Marė gatvės įsimintiną kvapą, kuriame lyg magiškoje formulėje yra viskas, kas sudaro kvepalus, — švelnumas, jėga, patvarumas, įvairovė ir gąsdinantis, kerintis grožis. Jis surado kompasą savo būsimam gyvenimui. Ir kaip ir visi genialūs pabaisos, išorinio įvykio pastūmėti į tiesų kelią, vedantį į spiralinį jų sielų chaosą, Grenujis nebenukrypo nuo to, ką manėsi suvokęs kaip savo lemtį. Dabar jam pasidarė aišku, kodėl taip atkakliai ir įnirtingai kabinosi į gyvenimą: jis turėjo tapti kvapų kūrėju. Ir ne šiaip sau kokiu. Didžiausiu visų laikų parfumeriu.

Dar tą pačią naktį prieš užmigdamas, o paskui sapne jis patikrino milžiniškus savo prisiminimų griuvėsius. Peržiūrėjo milijonų milijonus kvapų kaladėlių ir sistemingai jas sutvarkė: geras prie gerų, blogas prie blogų, subtilias prie subtilių, šiurkščias prie šiurkščių, smirdžias prie smirdžių, dieviškas prie dieviškų. Per kitą savaitę ši tvarka vis tobulėjo, kvapų katalogas vis gausėjo ir diferencijavosi, vis labiau aiškėjo hierarchija. Ir netrukus Grenujis jau galėjo planingai pradėti statyti pirmuosius kvapų statinius: namus, sienas, pakopas, bokštus, rūsius, kambarius, slaptas menes... kasdien vis besiplečiančią, kasdien vis gražėjančią ir vis tobulesnės sandaros įstabiausių kvapų kompozicijų tvirtovę.

— Kad šios grožybės kūrimas prasidėjo nuo žmogžudystės, jo nė kiek nejaudino, jei jis išvis tai įsisąmonino. Mergaitės iš Marė gatvės, jos veido, jos kūno jis jau nebeprisiminė. Juk pasisavino ir išsaugojo visa, kas joje buvo geriausio, — jos kvapo esmę.

9

Anais laikais Paryžiuje buvo geras tuzinas parfumerių. Šešetas jų gyveno dešiniajame upės krante, šešetas — kairiajame, o vienas — per patį vidurį, ant Mainų tilto, jungusio dešinįjį krantą su Sitė sala. Abiejose šio tilto pusėse buvo taip tankiai pristatyta keturaukščių namų, kad niekur nesimatė upės ir atrodė, jog vaikštai paprasčiausia, ant tvirto pagrindo nutiesta ir, be to, nepaprastai elegantiška gatve. Iš tiesų Mainų tiltas buvo viena ištaigiausių prekybos vietų mieste. Čia veikė garsiausios krautuvės, čia buvo įsikūrę auksakaliai, inkrustuotojai, geriausi perukų, rankinių ir lagaminų meistrai, ploniausių moteriškų baltinių ir kojinių gamintojai, rėmų paveikslams dirbėjai, prekiautojai ilgaauliais raitelių batais, antpečių siuvinėtojai, auksinių sagų liejikai ir bankininkai. Čia stovėjo ir parfumerio bei pirštininko Džiuzepės Baldinio parduotuvė ir kartu gyvenamasis namas. Virš jo vitrinos buvo ištemptas prašmatnus žaliai nulakuotas baldakimas, šalia kabojo iš aukso nulietas herbas: auksinis flakonas, iš kurio stiebėsi auksinių gėlių puokštė. Prie durų gulėjo raudonas kilimas, irgi su auksu išsiuvinėtu Baldinio herbu. Kai tik durys prasiverdavo, suskambėdavo varpelis ir pasigirsdavo persiška melodija, o du sidabriniai garniai imdavo švirkšti iš savo snapų našlaičių vandenį į paauksuotą dubenį, kuris savo ruožtu irgi buvo kaip tas flakonas iš Baldinio herbo.

O už šviesaus bukmedžio pertvarėlės stovėdavo pats Baldinis, senas ir sustingęs tarsi kolona, su peruku, nubarstytu sidabrine pudra, ir mėlynu surdutu, papuoštu aukso galionais. Kas rytą jis apsipurkšdavo Frandžipanio migdolų vandeniu ir todėl būdavo apsuptas kone regimo debesies, tarsi pasitraukęs į ūkanotą tolumą. Stovėdavo nejudėdamas nelyginant parduotuvės inventorius. Bet vos tik pasigirsdavo melodingas varpelio skambėjimas ir imdavo laistytis garniai, — o tai ne pernelyg dažnai nutikdavo, — jis akimirksniu atgydavo, susitraukdavo, pasidarydavo mažas ir mitrus ir taip vikriai atskrisdavo iš už pertvarėlės, kad kvepiantis migdolų vandens debesis vos spėdavo jam iš paskos. Nuolankiai lankstydamasis prašydavo klientą sėstis ir leisti jam pademonstruoti rafinuočiausius kvapus bei kosmetiką.

Baldinis jų turėjo tūkstančių tūstančius. Jis galėjo pasiūlyti visko: nuo grynųjų esencijų, žiedų aliejų, tinktūrų, ištraukų, sekretų, balzamų, dervų ir kitokių preparatų — birių, skystų ar tąsių, be to, įvairiausių pomadų, pastų, pudrų, muilų, kremų, sausų kvepalų, fiksatorių, briliantinų, eliksyrų barzdai stiprinti, lašų karpoms naikinti, grožio muselių iki įtrynimų, losjonų, uostomųjų druskų, tualetinių skysčių ir begalės tikrų kvepalų. Bet Baldinis nesitenkino tik šiomis klasikinėmis kosmetikos priemonėmis. Jis laikė garbės reikalu kaupti savo krautuvėlėje viską, kas skleidžia kokį aromatą ar kaip nors kitaip gali pasitarnauti kvapams. Todėl šalia smilkymo pastilių, kvapnių sakinių žvakių ir smilkymo juostelių ten buvo visokiausių prieskonių — nuo anyžių sėklų iki žiognagės lapų, taip pat sirupų, likerių ir vaisvandenių, vynų iš Kipro, Malagos ir Korinto, daugybė rūšių medaus, kavos, arbatos, džiovintų ir cukrintų vaisių, figų, saldainių, šokoladų, valgomųjų kaštonų ir netgi konservuotų kapario pumpurų, agurkų, svogūnų ir marinuoto mėlynojo tuno. O paskui dar ir kvepiančios smalkos, kvapnaus laiškų popieriaus, rožių aliejumi dvelkiančio rašalo meilės laiškams, aplankų iš ispaniškosios odos, plunksnakočių iš baltojo sandalmedžio, dėželių ir skrynučių iš kedro, puodelių ir dubenėlių žiedlapiams, žalvarinių indų smilkalams, krištolinių flakonų ir mažų tiglių su šlifuotais gintariniais kamštukais, kvepiančių pirštinių, nosinaičių, muskato žiedais kimštų adatinių ir muskusu garintų sienų apmušalų, ilgiau nei šimtą metų galinčių skleisti kambaryje aromatą.

Žinoma, visos šios prekės nebūtų tilpusios prašmatnioje, į gatvės (tai yra į tilto) pusę esančioje krautuvėje, o kadangi name nebuvo rūsio, tai sandėliais buvo paversti ne tik namo podėliai, bet ir visas antras bei trečias aukštai ir beveik visos pirmo aukšto patalpos į upės pusę. Dėl to Baldinio namuose viešpatavo nenusakomas kvapų chaosas. Tegu ir puikiausia buvo atskirų produktų kokybė, — mat Baldinis pirkdavo tik geriausios kokybės prekes, — bet jų kvapų mišinys buvo nepakeliamas, tarytum koks tūkstančio muzikantų orkestras, kuriame kiekvienas griežia fortissimo vis kitą melodiją. Pats Baldinis ir jo tarnautojai seniai priprato prie šio chaoso ir buvo abejingi jam lyg senstantys dirigentai, — jie juk visi būna apykurčiai. Net ir Baldinio žmona, kuri gyveno ketvirtame aukšte ir įnirtingai gynėsi nuo tolesnio patalpų vertimo sandėliais, su ta daugybe kvapų buvo apsikentusi. Kas kita pirkėjas, pirmąsyk įžengęs į Baldinio krautuvę. Kvapų mišinys tarsi kumščiu trenkdavo jam į nosį, sužavėdavo arba suglumindavo, nelygu koks žmogaus būdas, šiaip ar taip, visai sujaukdavo jausmus, kad vargšas dažnai nebesusivokdavo, ko čia atėjo. Pasiuntinukai pamiršdavo, ko buvo siųsti. Galingi vyrai sukiuždavo. Ne vieną damą ištikdavo pusiau isterijos, pusiau klaustrofobijos priepuolis, jos alpdavo ir teatsigaudavo tik nuo pačios aitriausios uodžiamosios druskos iš gvazdikėlių aliejaus, amoniako ir kamparo spirito.

Šitaip klostantis, tiesą sakant, nekėlė nuostabos tai, kad varpelis prie Džiuzepės Baldinio krautuvės durų vis rečiau beskambindavo persišką melodiją, o sidabriniai garniai vis rečiau bepurkšdavo našlaičių vandenį.

10

— Šenjė! — sušuko Baldinis iš už pertvarėlės, kur jau keletą valandų stovėjo lyg stulpas, įrėmęs akis į duris. — Užsidėkite peruką!

Tarp statinių su alyvų aliejumi ir ant kablių kabančių kumpių iš Bajonės pasirodė Šenjė, Baldinio pameistrys, mažumą jaunesnis už aną, bet taip pat jau senas žmogus. Įėjęs į puošnesnįjį krautuvės skyrių, išsitraukė iš surduto kišenės peruką ir užsimaukšlino ant galvos.

— Jūs išeinate, pone Baldini?

— Ne, — atsakė Baldinis. — Keletui valandų einu į savo darbo kambarį ir norėčiau, kad manęs absoliučiai niekas netrukdytų.

— Ak, suprantu! Komponuosite naujus kvepalus.

BALDINIS. Taip, taip. Grafo Veramono užsakymu. Jis nori aromatizuoti gabalą ispaniškosios odos ir pageidauja ko nors visiškai naujo. Reikalauja ko nors tokio kaip... kaip... tai, ko jis reikalauja, rodos, vadinasi „Amūras ir Psichė“, juos esą sukūręs tas... tas nemokša iš Sent Andrė Dezaro gatvės, kaip jis ten...

ŠENJĖ. Pelisjė.

BALDINIS. Taip. Pelisjė. Teisingai. Tas mažamokslis. Pelisjė „Amūras ir Psichė“. Ar žinote tuos kvepalus?

ŠENJĖ. Taip, taip, o kaipgi. Jais dabar visur kvepia. Ant kiekvieno gatvės kampo. Bet jei jau manęs klausiate — nieko ypatingo! Jie tikrai nieku gyvu negali susilyginti su Jūsų sukurtaisiais, pone Baldini.

BALDINIS. Žinoma, negali.

ŠENJE. Jie visai prastai kvepia, tie „Amūras ir Psichė“.

BALDINIS. Vulgariai?

ŠENJE. Be galo vulgariai, kaip ir visi kiti jo sukurti. Manau, kad juose yra limečių aliejaus.

BALDINIS. Tikrai? O ko dar?

ŠENJE. Gal apelsinų žiedų esencijos. Gal dar ir rozmarino tinktūros. Bet labai tiksliai negaliu pasakyti.

BALDINIS. O man tai nė kiek ir nerūpi.

ŠENJĖ. Žinoma.

BALDINIS. Man nusispjaut, ko tas nevėšėlis Pelisjė įmaišė į savo kvepalus. Man jis ne pavyzdys!

ŠENJE. Jūs teisus, pone.

BALDINIS. Kaip Jums žinoma, man niekas nenurodinės. Kaip Jums žinoma, savo kvepalus aš sudarinėju pats.

ŠENJĖ. Žinau, pone.

BALDINIS. Visas savo idėjas subrandinu pats!

ŠENJĖ. Žinau.

BALDINIS. Ir ketinu sukurti grafui Veramonui tokius kvepalus, kurie sukels tikrą furorą.

ŠENJĖ. Aš tuo neabejoju, pone Baldini.

BALDINIS. Jūs perimate krautuvę. Man reikia ramybės. Niekam neleiskite jokiais reikalais manęs trukdyti, Šenjė...

Taip taręs senis nusliūkino, anei kiek nebe stotingas, bet, kaip ir dera jo amžiui, sulinkęs, beveik lyg būtų primuštas, ir lėtai užkopė laiptais į antrąjį aukštą, kur buvo jo darbo kambarys.

Šenjė įsitaisė už pertvarėlės, atsistojo lygiai taip pat, kaip pirmiau stovėjo meistras, ir įrėmė sustingusį žvilgsnį į duris. Jis žinojo, kas atsitiks per artimiausias valandas: krautuvėje visiškai nieko, o viršuje, Baldinio darbo kambaryje — įprastinė katastrofa. Baldinis nusivilks savo mėlyną Frandžipanio vandeniu persiėmusį surdutą, atsisės prie rašomojo stalo ir lauks įkvėpimo. O įkvėpimas neateis. Tada Baldinis puls prie spintos su šimtais buteliukų ir ims kaip pakliuvo maišyti. Tas mišinys bus nevykęs. Baldinis pratrūks keiktis, atplėš langą ir nusvies jį žemyn į upę. Paskui bandys sumaišyti dar ką nors, bet jam vėl nepasiseks, tada ims šaukti ir šėlti ir, apsvaigęs nuo kambaryje susikaupusių kvapų, praplyš raudoti. Apie septintą valandą vakaro nusileis apgailėtinas apačion, visas tirtės, ašaros ir skųsis: „Nebeturiu uoslės, Šenjė, negaliu sukurti šitų kvepalų, negaliu, negaliu padaryti grafui ispaniškosios odos, aš žuvęs, manyje viskas jau mirę, ir aš noriu mirti, Šenjė, padėkite man numirti!“ Šenjė pasiūlys parsisiųsdinti buteliuką „Amūro ir Psichės“ iš Pelisjė, ir Baldinis sutiks, bet tik su sąlyga, kad nė vienas žmogus nesužinotų apie tokią gėdą. Šenjė prisieks, ir naktį slapčiomis jie iškvėpins grafui Veramonui odą svetimais kvepalais. Viskas bus taip ir ne kitaip, ir Šenjė tetroško, kad visas tas spektaklis kuo greičiau baigtųsi. Baldinis jau nebe didis parfumeris. Taip, anksčiau, kai buvo jaunas, prieš trisdešimt, keturiasdešimt metų, jis išrado „Pietų rožę“ ir „Galantiškąją Baldinio puokštę“, dvejus išties nepakartojamus kvepalus, padėjusius jam susikrauti turtą. Bet dabar jis jau senas ir išsekęs, nebeišmano šiuolaikinių madų ir naujoviško žmonių skonio. Jei kada ir pavyksta jam sukurpti kokius kvepalus, tai išeina labai senamadiškas darinys. Jų niekas neperka, o po metų atskiestus dešimtį kartų tenka iškišti kaip priemaišą fontanų vandeniui. Gaila jo, mąstė Šenjė ir pasitikrino veidrodyje, ar gerai laikosi perukas, gaila senojo Baldinio, gaila gražaus verslo, juk nusmukdys jį; ir savęs gaila, nes kai bus suvis nusmukdęs, aš būsiu per senas ir negalėsiu jo perimti...

11

Nors Džiuzepė Baldinis ir nusivilko kvepiantį surdutą, bet tik iš seno papratimo. Frandžipanio vandens aromatas jau seniai nebetrukdė jam uosti kitų kvapų, juk per kelis dešimtmečius taip prie jo priprato, kad visiškai nebejautė. Nors ir darbo kambario duris buvo užsidaręs, ir ramybės pareikalavęs, bet nesėdo prie rašomojo stalo mąstyti ar laukti įkvėpimo, nes žinojo geriau už Šenjė, kad įkvėpimo nesulauks; juk dar niekada nebuvo sulaukęs. Taip, tiesa, jis senas, pavargęs ir jau nebe didis parfumeris, bet jis žino, kad ir per visą savo gyvenimą niekada didis nebuvo. „Pietų rožę“ paveldėjo iš tėvo, o „Galantiškosios Baldinio puokštės“ receptą nusipirko iš keliaujančio prekeivio prieskoniais, atklydusio iš Genujos. Visi kiti jo kvepalai buvo nuo seno žinomi mišiniai. Ir niekada jis nieko nebuvo išradęs. Jis nebuvo išradėjas. Jis buvo stropus gerų kvepalų gamintojas — lyg virėjas, kuris iš patyrimo ir pagal gerus receptus paruošia puikių valgių, bet visgi niekada nesukuria savo patiekalo. Visus tuos fokusus su laboratorija, eksperimentais, įkvėpimu ir slapukavimu suvaidindavo tik tam, kad sudarytų ir palaikytų meistro — parfumerio ir pirštininko — profesinį įvaizdį. Parfumeris — tai pusė alchemiko, jis daro stebuklus, taip mano žmonės — ir tegu! Kad jo menas yra amatas kaip ir kiekvienas kitas, žinojo tik jis pats ir tuo didžiavosi. Jis visai nenorėjo būti išradėju. Išradimai jam atrodė įtartini, nes visuomet reiškė kokios nors taisyklės laužymą. Jis visai ir nesiruošė išrasti grafui Veramonui naujus kvepalus. Aišku, jis nesileis vakare Šenjė įkalbamas parsinešti iš Pelisjė „Amūrą ir Psichę“. Jis juos jau turi. Štai — stovi ant rašomojo stalo priešais langą stikliniame flakonėlyje su nušlifuotu kaištuku. Nusipirko jau prieš keletą dienų. Žinoma, ne pats. Juk jis negali pats asmeniškai nueiti pas Pelisjė ir nusipirkti kvepalų! Jis tai darė per tarpininką, o tas — per kitą tarpininką... Reikėjo būti atsargiam. Mat Baldinis norėjo panaudoti kvepalus ne tiesiog ispaniškajai odai aromatizuoti, to menko kiekio tam nebūtų nė užtekę. Jis sumanė kai ką žymiai blogesnio: sumanė juos nuplagijuoti.

Tai, beje, nebuvo uždrausta. Tik be galo nepadoru. Slapta nuplagijuoti konkurento kvepalus ir pardavinėti juos kaip savo — tai buvo baisiai nepadoru. Bet dar nepadoriau — būti užkluptam taip darant, todėl Šenjė neturi nieko apie tai žinoti, nes Šenjė labai plepus.

Ak, kaip negerai, kad toks dorybingas žmogus priverstas eiti tokiais kreivais keliais! Kaip negerai, kad pačią didžiausią brangenybę, kokią turi, — savo garbę — tenka taip niekingai suteršti! Bet kas gi jam belieka? Vis dėlto grafas Veramonas yra toks klientas, kokio jis jokiu būdu negali prarasti. Be to, jis teturi vos vieną kitą užsakovą. Jam vėl reikia bėgioti paskui juos kaip kokiam dvidešimtmečiui, kai pradėjęs savo karjerą traukdavo gatvėmis, užsikabinęs ant pilvo dėžę su prekėmis. Dievas mato, jis, Džiuzepė Baldinis, didžiausios Paryžiuje kvapiųjų medžiagų parduotuvės patogiausioje vietoje savininkas, tesuveda galą su galu tik vaikščiodamas su lagaminėliu rankoje po klientų namus. Ir tai jam visai ne prie širdies, nes jis jau seniai persiritęs per šeštąją dešimtį ir negali pakęsti, kai reikia laukti šaltuose prieškambariuose ir demonstruoti senoms markizėms tualetinį vandenį iš kraujažolių, actą „Keturi plėšikai“ arba girti tepalą nuo migrenos. Be to, tuose prieškambariuose verda pasibjaurėtina konkurencija. Ten sutiksi tą išsišokėlį Brujė iš Dofino gatvės, kuris tvirtina turįs patį didžiausią Europoje pomadų asortimentą; arba Kalto iš Mokonsėjo gatvės, prasimušusį į grafienės d’Artua rūmų tiekėjus; arba tą nenuspėjamą Antuaną Pelisjė iš Sent Andrė Dezaro gatvės, kiekvieną sezoną pateikiantį vis naujus kvepalus, dėl kurių visas pasaulis pameta galvą.

Šitie Pelisjė kvepalai galėjo sukelti sumaištį visoje rinkoje. Vienais metais pasidarė madingas vengriškas tualetinis vanduo, ir kai tik Baldinis atitinkamai apsirūpino levandomis, bergamotėmis ir rozmarinu, kad galėtų patenkinti paklausą, Pelisjė išmetė rinkon „Muskuso vėją“, prisotintą sunkaus muskuso aromato. Visus staiga apėmė neapsakomas noras kvepėti gyvuliškai, ir Baldiniui teko perdirbti rozmariną į skystį plaukams, o levandas sukimšti į uostomuosius maišelius. Ir jei jis kitais metais užsisakydavo pakankamai muskuso, cibetino ir ricinos, tai Pelisjė nei iš šio, nei iš to sumanydavo kvepalus „Miško gėlė“, ir jie akimoju susilaukdavo pasisekimo. Kai po ilgų bandymų naktimis arba už pašėlusius pinigus Baldinis pagaliau išsiaiškindavo „Miško gėlių“ sudėtį, Pelisjė vėl kirsdavo „Turkiškų naktų“, „Lisabonos kvapų“, „Karaliaus rūmų puokštės“ ar dar velniai žino kokiu koziriu. Vienaip ar kitaip, savo nežabotu išradingumu šis žmogus kėlė grėsmę visam verslui. Gaila, kad griežti senųjų gildijos teisių laikai praėjo. Telieka svajoti apie drakoniškiausias priemones prieš tą išsišokėlį, tą kvapų infliacininką. Iš jo reikėtų atimti patentą, su triukšmu uždrausti jam užsiimti šiuo amatu... ir išvis tas vaikėzas turėtų pirmiausia išeiti mokslus! Juk jis nesimokė parfumerio ir pirštininko amato, tasai Pelisjė. Jo tėvas tebuvo actadarys, actadarys tėra ir Pelisjė — ir niekas daugiau. Ir tik todėl, kad acto gamintojai turėjo teisę dirbti su spirito produktais, vien tik todėl jis įstengė įsibrauti į tikrų parfumerių valdas ir dabar siautėja jose kaip koks smirdžius. Kam, sakykit, kiekvieną sezoną reikia vis naujų kvepalų? Ar tai yra taip jau būtina? Publika anksčiau būdavo visai patenkinta našlaičių vandeniu ir paprastomis gėlių kvapų kompozicijomis, kurios kas kokį dešimtmetį gal ir pakisdavo nežymiai. Tūkstančius metų žmonės tenkinosi smilkalais ir mira, vienu kitu balzamu, aliejumi ir džiovintomis aromatingomis žolėmis. Ir net po to, kai išmoko su kolbomis ir distiliavimo aparatais distiliuoti vandenį ir veikdami vandens garais išgauti iš žolelių, gėlių bei medienos kvapųjį pradą ir paversti jį eteriniais aliejais, ąžuoliniais presais išspausti kvapnumą iš sėklų, kauliukų ir vaisių žievelių arba išvilioti jį iš žiedlapių kruopščiai išfiltruotais riebalais, net ir tada kvapų buvo dar visai menkai. Tokio tipo kaip Pelisjė tais laikais apskritai negalėjo būti, nes anuomet paprasčiausiai pomadai paruošti reikėjo tokių sugebėjimų, kokių šitas actininkas nė sapne nebuvo regėjęs. Reikėjo ne tik mokėti distiliuoti, bet ir pačiam gamintis tepalus, būti vaistininku, alchemiku ir amatininku, prekiju, humanitaru ir sodininku — viskuo iš karto. Reikėjo sugebėti atskirti avinų inkstų taukus nuo veršių lajaus, o Viktorijos našlaitę nuo Parmos našlaitės. Reikėjo mokėti lotynų kalbą. Reikėjo žinoti, kada skinti heliotropus, kada žydi pelargonijos ir kad jazmino žiedai saulei pakilus netenka aromato. Savaime aišku, apie tokius dalykus tas Pelisjė neturi nė mažiausio supratimo. Greičiausiai dar niekada nebuvo iškėlęs kojos iš Paryžiaus, gyvenime nematęs žydinčio jazmino. Ir juo labiau nieko nenutuokia apie didžiulį triūsą, norint iš šimtų tūkstančių jazminų žiedų išsunkti gumulėlį Concrete arba keletą lašelių Essence Absolue. Tikriausiai jis žino tik ją, pažįsta jazminą tik kaip koncentruotą tamsiai rudą skystį mažame buteliuke, stovintį nedegamoje spintoje šalia daugybės kitų buteliukų, iš kurių jis maišo savo madinguosius kvepalus. Ne jau, toks akiplėša kaip tas Pelisjė senais gerais amatininkų laikais nebūtų galėjęs žengti nė žingsnio. Jam trūksta visko: charakterio, išsilavinimo, santūrumo ir supratimo apie subordinaciją tarp gildijos narių. Už savo sėkmę parfumerijoje jis turi būti dėkingas vienam vieninteliam atradimui, kurį dar prieš du šimtus metų padarė genialusis Mauricijus Frandžipanis (beje, italas!) ir kurio esmė tokia: kvapiosios medžiagos tirpsta etilo alkoholyje. Sumaišydamas kvapiuosius miltelius su alkoholiu ir šitaip perkeldamas jų kvapą į lakųjį skystį, Frandžipanis išlaisvino kvapą nuo materijos, sudvasino jį, pavertė grynuoju kvapu, trumpai tariant, sukūrė kvepalus. Koks nuopelnas! Tiesiog epochos laimėjimas! Palyginamas išties tik su didžiausiais žmonijos pasiekimais, tokiais kaip asirų sukurtasis raštas, Euklido geometrija, Platono idėjos ir vynuogių pavertimas vynu Graikijoje. Tiesiog prometėjiškas žygdarbis!

Ir visgi visi genialūs darbai ne tik skleidžia šviesą, bet ir meta šešėlius, o žmonijai sukelia ne tik malonumų, bet ir apmaudo bei rūpesčių. Deja, liūdnos ir puikiojo Frandžipanio atradimo pasekmės: juk dabar, kai išmokta gėlių, žolių, medžių, dervų ir gyvūnų sekreto dvasią įvilioti į tinktūras ir supilstyti į buteliukus, parfumerijos menas pamažu ima sprūsti negausiems universaliems amato meistrams iš rankų ir atsiveria kelias šarlatanams, jei tik jų uoslė bent pusėtina, kaip, tarkim, šito smirdžiaus Pelisjė. Visai nesidomėdamas, kaip kadaise atsirado nuostabusis jo buteliukų turinys, jis dabar gali paprasčiausiai atsiduoti savo uoslės užgaidoms ir maišyti, kas tik šauna į galvą arba ko šią akimirką pageidauja publika.

Tikriausiai šis mišrūnas Pelisjė, būdamas vos trisdešimt penkerių metų, jau dabar yra susikrovęs didesnį turtą nei jis, Baldinis, sunkiu, atkakliu darbu sukaupė per trijų kartų gyvenimą. Tokių pelisjė kasdien vis daugėja, o tuo tarpu jų, baldinių, diena iš dienos mažėja. Anksčiau tai būtų buvę tiesiog neįmanoma! Kad gerbiamas amatininkas ir patyręs komersantas būtų priverstas kovoti už teisę egzistuoti, — tai prasidėjo tik prieš kelis dešimtmečius! Nuo tada, kai visose srityse kilo naujovių karštinė, tiesiog nesuvaldomas veiklos troškimas, tas įnirtingas eksperimentavimas, ta didybės manija, apėmusi prekybą, transportą ir mokslą!

Arba, sakykim, tas pamišimas dėl greičio! Kam reikia tiek daug naujų kelių, kurie visur kasiojami, tiek naujų tiltų? Kam? Ar yra kokia nauda iš to, kad iki Liono galima nuvykti per savaitę? Kam tai labai svarbu? Kam tai naudinga? Arba plaukti per Atlantą, per mėnesį nudumti į Ameriką, — lyg tūkstantmečiais žmonija kuo puikiausiai neišsivertė ir be šito kontinento. Ką pametė civilizuotas žmogus indėnų džiunglėse arba pas negrus? Net į Laplandiją jie nuvyko, tą, kur šiaurėje amžinųjų ledynų sukaustyta, kur gyvena laukiniai, ėdantys žalias žuvis. Maža to — jie nori atrasti dar vieną žemyną, kuris, sako, esąs Pietų jūroje ar dar kažin kur. Ir kam gi tas pamišimas? Mat kiti darė tą patį, ispanai, prakeiktieji anglai, akiplėšos olandai, su kuriais po to teko kautis, o šito tai iš viso nebuvo galima leisti. Bent 300 000 livrų kainuoja karo laivas, o nuskandinamas per penkias minutes vienu vieninteliu patrankos šūviu, ir sudie amžinai, likite sveiki, mūsų pinigėliai. Ponas finansų ministras pastaruoju metu reikalauja dešimtosios visų įplaukų dalies, tikra pragaištis, net jei jos ir nemokėsi, nes jau pats toks mąstymas pražūtingas.

Visos žmogaus nelaimės kyla iš to, kad jis nenori sėdėti sau tyliai kambary — ten, kur jam vieta. Taip sako Paskalis; Bet Paskalis juk buvo didis žmogus, minties Frandžipanis, kuo tikriausias savo amato meistras, o tokie šiandien nebereikalingi. Dabar jie skaito kurstytojiškas hugenotų arba anglų knygas. Arba rašo traktatus, vadinamuosius mokslo veikalus, kuriuose viskuo ir visais abejoja. Viskas esą nebe taip, viskas dabar staiga turį būti kitaip.

Vandens stiklinėje atseit plaukioja mažutaičiai gyvūnėliai, kurių anksčiau nesimatė; sifilis esąs paprasčiausia liga, o nebe Dievo rykštė; Dievas sukūręs pasaulį ne per septynias dienas, o per milijonus metų, jei dar iš viso jis tai padaręs; laukiniai — tokie pat žmonės kaip ir mes; vaikus mes auklėjame neteisingai; o Žemė nebe apvali kaip anksčiau, tačiau iš viršaus ir iš apačios suplota kaip koks agurotis — tarsi tai būtų svarbu! Visose srityse jie kelia klausimus, naršo, tyrinėja, šniukštinėja ir vis iš naujo eksperimentuoja. Nebepakanka pasakyti, kas ir kaip yra, — viską dabar dar reikia įrodyti, geriausiai su liudytojais, pateikti skaičius, padaryti kažin kokius juokingus bandymus. Visi tie didro ir d’alamberai, Volterai ir ruso, ir balažin dar kaip ten tie visi rašeivos vadinasi, — net ir dvasiškių, ir kilmingųjų tarp jų yra! — jie savo pasiekė: jiems iš tikrųjų pavyko savo pačių klastingą nerimą, tą gryną pomėgį niekuo nesitenkinti ir niekuo pasaulyje neapsiriboti, trumpai tariant, jų galvas apvaldžiusį beribį chaosą paskleisti visoje visuomenėje!

Kur pažvelgsi, visus krečia karštligė. Žmonės skaito knygas, net ir moterys. Kunigai lindi kavinėse. O jei kada ir įsikiša policija, ir įgrūda kalėjiman vieną kurį tų sukčių vadeivų, tai leidėjai ima staugti, įteikinėti peticijas, aukščiausieji ponai ir ponios panaudoja savo įtaką, kol po kelių savaičių jis vėl išeina į laisvę arba būna išsiunčiamas į užsienį, o ten tuomet jau be jokių kliūčių toliau sau kuria pamfletus. Salonuose tauškiama vien apie kometų trajektorijas ir ekspedicijas, sverto jėgą ir Niutoną, apie kanalų kasimą, kraujotaką ir Žemės rutulio skersmenį.

Net ir pačiam karaliui buvo pademonstruota kažkokia naujamadiška nesąmonė, tam tikra dirbtinė perkūnija, vadinama elektra: visam dvarui stebint vienas žmogus patrynė butelio šoną ir pažiro kibirkštys, ir Jo Didenybei, kaip girdėti šnekant, tai padarė didelį įspūdį. Neįmanoma įsivaizduoti, kad jo prosenelis, iš tikrųjų didysis Liudvikas, kuriam sėkmingai valdant Baldinis dar turėjo laimės gyventi daugelį metų, būtų pakentęs tokią juokingą demonstraciją savo akivaizdoje! Štai tokia naujųjų laikų dvasia, ir geruoju visa tai nesibaigs!

Juk jeigu jau be jokios gėdos ir taip įžūliai galima suabejoti Dievo Bažnyčios autoritetu, jei apie Dievo duotą monarchiją ir lygiai taip pat šventą karaliaus asmenį kalbama kaip apie vieną iš viso sąrašo valdymo formų, kurias galima keisti ir pasirinkti pagal savo norą, jei galų gale taip įsidrąsinama, kad ir pats Dievas, Visagalis Viešpats, pats Aukščiausiasis, laikomas nereikalingu ir kuo rimčiausiai tvirtinama, esą tvarka, padorumas ir laimė Žemėje įmanomi ir be Jo, vien dėl pačių žmonių prigimtinio moralumo ir proto... Dieve, Dieve! — tiesą sakant, tuomet nėra ko stebėtis, kad viskas verčiasi aukštyn kojomis, papročiai genda, o žmonija užsitraukia bausmę to, kurį neigia. Blogai visa tai baigsis. Didžioji 1681 metų kometa, iš kurios jie šaipėsi, kurią vadino tiktai žvaigždžių spiečiumi, buvo niekas kitas kaip Dievo perspėjimas, nes ji — dabar mes tai jau žinome — išpranašavo pasileidimo amžių, pakrikimą, dvasinį, politinį ir religinį liūną, kurį žmonija pati susikūrė, į kurį pamažu grimzta ir kuriame puikiai tarpsta tik tokios pasišiaušusios ir dvokiančios balų gėlės kaip tas Pelisjė!

Jis, senis Baldinis, stovėjo prie lango priešais besileidžiančią saulę ir pykčio kupinu žvilgsniu žvelgė į upę. Apačioje išnirdavo baržos ir lėtai plaukdavo į vakarus Naujojo tilto link ir į uostą palei Luvro galerijas. Nė vienos netraukdavo prieš srovę, jos įsukdavo į upės atšaką kitoje salos pusėje. Čia viskas plaukė tolyn: tušti ir pakrauti laivai, irklinės valtys ir negilios žvejų valtelės ir nešvarus rudas, ir auksu tviskantis vanduo, — viskas iš lėto, plačiai ir nesulaikomai plaukė tolyn. O kai Baldinis persisvėrė per langą ir metė įkypą žvilgsnį žemyn, palei pat namo sieną, jam pasivaideno, kad vandens tėkmė tarsi traukia paskui save tilto pagrindus. Jam apsisuko galva.

Jis padarė klaidą, kad nusipirko namą ant tilto, dar didesnė klaida buvo pasirinkti namą vakarų pusėje. Štai dabar prieš akis upė vis bėga į tolumas, ir regisi, kad jis pats ir jo namas, ir per daugelį dešimtmečių įsigytas turtas irgi kažkur išplaukia kaip upė, kad jis per senas ir per silpnas atsispirti šiai galingai srovei. Kartais, kai turėdavo reikalų kairiajame krante, kvartale aplink Sorboną arba prie Šv. Sulpicijaus bažnyčios, jis neidavo per salą ir Sen Mišelio tiltą, o leisdavosi ilgesniu keliu — per Naująjį tiltą, nes šisai nebuvo apstatytas namais. Tuomet atsistodavo prie turėklų rytų pusėje ir žvelgdavo prieš srovę, kad nors kartą pajustų, kaip viskas srūva link jo. Keletą akimirksnių mėgaudavosi vaizduodamasis, kad jo gyvenimas pasisuko antraip, verslas klesti, šeima gyvena laimingas dienas, moterys laksto jam iš paskos, o jo būtis ne menkėja, o vis plečiasi.

Bet vos tik truputį pakeldavo akis, už kelių šimtų metrų ant Mainų tilto išvysdavo savo namą — tokį trapų, siaurą ir aukštą, išvysdavo savo kambario langą antrame aukšte, matydavo save patį, stovintį prie lango ir žvelgiantį į upę, stebintį į tolį tekantį vandenį, taip kaip dabar. Bemat išsisklaidydavo gražus sapnas, ir Baldinis, stovintis ant Naujojo tilto, nusigrįždavo dar labiau prislėgtas nei anksčiau, toks prislėgtas kaip dabar, kai nusisukęs nuo lango priėjo prie rašomojo stalo ir atsisėdo.

12

Priešais stovėjo flakonas su Pelisjė kvepalais. Saulės šviesoje rusvas skystis tviskuliavo auksu, skaidrus, be menkiausių drumzlelių. Atrodė visai nekaltas, lyg nestipri arbata, o juk, be keturių penktadalių alkoholio, jame buvo penktadalis paslaptingo mišinio, užkerėjusio visą miestą. Tą mišinį galėjo sudaryti ir trys, ir trisdešimt įvairių medžiagų, sumaišytų tam tikru santykiu — vienu iš nesuskaičiuojamos daugybės galimų variantų. Tai buvo kvepalų dvasia, jei tik kalbant apie to šaltakraujo verteivos Pelisjė kvepalus tinka minėti dvasią. Jos sandarą dabar ir reikėjo nustatyti.

Rūpestingai išsišnypštęs nosį, Baldinis truputėlį nuleido lango žaliuzes, nes tiesioginiai saulės spinduliai kenkia kvapiosioms medžiagoms ir neleidžia susikaupti uodžiant subtilesnius kvapus. Iš rašomojo stalo stalčiaus išsitraukė švarią baltą nėriniuotą nosinaitę ir išskleidė ją. Tuomet lengvai pasukdamas kamštuką atkimšo flakoną. Galvą laikė atkraginęs, o šnerves užspaudęs, nes nenorėjo, gink Dieve, per greitai pagauti kvapo įspūdį tiesiai iš buteliuko. Kvepalus visuomet dera uosti laisvus, sklindančius, jokiu būdu ne koncentruotus. Jis užlašino keletą lašų ant nosinės, pamosavo ją ore, kad išsigaruotų alkoholis, tuomet pasikišo sau po nosimi. Trimis trumpais staigiais įkvėpimais lyg miltelius įtraukė kvapą į save, čia pat išpūtė, pavėdavo sau oro, dar kartą trigubu trūktelėjimu pauostinėjo ir galiausiai įkvėpė labai giliai, paskui viską iškvėpė, iš lėto, daug kartų sulaikydamas, lyg leisdamas orui sprūsti ilgais nuožulniais laiptais žemyn. Numetė nosinę ant stalo ir susmuko į krėslą.

Kvepalai buvo pasibaisėtinai geri. Deja, tas pasigailėjimo vertas Pelisjė išmanė savo darbą. Jis — meistras, tegu Dievas atleidžia, nors, suk jį devynios, ir niekur nesimokė! Baldinis troško, kad tai būtų jo sukurti kvepalai — „Amūras ir Psichė“. Jie nė iš tolo nebuvo vulgarūs. Tiesiog klasikiniai, tobuli ir harmoningi. Ir vis dėlto kerinčiai nauji. Jie buvo gaivūs, bet ne įgrisūs. Spalvingi, bet ne per saldūs. Jie turėjo gilybės, kažkokios didingos, neblunkančios, prašmatnios, tamsiai rusvos gilybės, — ir vis dėlto nebuvo nė kiek įmantrūs ar perkrauti.

Baldinis veik pagarbiai atsistojo ir dar kartelį pakėlė nosinę prie nosies.

— Nuostabu, nuostabu... — murmėjo jis godžiai uosdamas. — Jie linksmi, žavūs, tarsi melodija, jie tiesiog kelia nuotaiką... Nesąmonė, kokia čia nuotaika!

Įtūžęs jis vėl sviedė nosinę ant stalo, apsisuko ir nuėjo į tolimiausią kambario kampelį, tarsi gėdindamasis savo susižavėjimo.

Juokinga! Švaistytis tokiais komplimentais. „Tarsi melodija. Linksmi. Nuostabūs. Kelia nuotaiką“. — Kvailystės! Vaikiškos kvailystės. Akimirksnio įspūdis. Sena klaida. Tai vis temperamentas. Tikriausiai itališka prigimtis. Niekada nevertink, kol uodi! Tai svarbiausia taisyklė, Baldini, tu senas avigalvi! Uosk, kai uodi, o vertink, kai jau būsi prisiuostęs. „Amūras ir Psichė“ nėra nelygūs kvepalai. Jie gana vykęs gaminys. Sumaniai sukurptas niekalas. Vos ne iliuzija. O ko kito gali tikėtis iš tokio žmogaus kaip Pelisjė, tik iliuzijos. Aišku, toks subjektas kaip Pelisjė negamina eilinių kvepalų. Šis sukčius apdumia akis puikiausia meistryste, suglumina uoslę tobula harmonija, šis žmogus yra klasikinio kvapų meno vilkas avies kailiu, vienu žodžiu, — talentingas pabaisa. O tai daug blogiau už kokį savo teisumu įsitikinusį niekdarį.

Bet tu, Baldini, neleisi savęs mulkinti. Tu tik akimirksnį buvai nustebintas pirmojo šio niekalo sukelto įspūdžio. Bet kas žino, kaip jis kvepės po valandos, kai išsisklaidys lakiausios substancijos ir išryškės esmė. Arba kaip jis kvepės šiandien vakare, kai kvapą beskleis tik tie sunkūs, tamsūs komponentai, kurių aromatas dabar yra lyg prieblandoje, dar slepiasi po maloniu žiedų šydu? Luktelėk, Baldini!

Antroji taisyklė sako: kvepalai gyvena laike; jie turi jaunystę, brandos metą ir senatvę. Ir tik tuomet juos galima laikyti vykusiais, jei visais trimis skirtingais gyvenimo laikotarpiais jie skleidžia vienodai malonų aromatą. Argi ne dažnai nutinka, kad mišinys, kurį gaminame, per pirmą bandymą kvepia nuostabiai gaiviai, po kiek laiko — supuvusiais vaisiais, o galiausiai jau tik atgrasiai— grynu cibetinu, nes buvome pernelyg padidinę jo dozę. Apskritai su cibetinu reikia elgtis atsargiai! Vienas jo lašas viršaus gali sukelti katastrofą. Amžina klaida. Kas žino — gal Pelisjė atmatavo per daug cibetino? Gal iki vakaro iš jo ambicingųjų „Amūro ir Psichės“ beliks vien tik kačių šlapimo tvaikas? Dar pažiūrėsim.

Dar pauostysim. Kaip aštrus kirvis sukapoja rąstigalį į mažiausius šipulėlius, taip mūsų uoslė suskaldys jo kvepalus į smulkiausias dalelytes. Tuomet paaiškės, kad šis tariamai stebuklingas aromatas sukurtas paprasčiausiu, gerai visiems žinomu būdu. Mes, parfumeris Baldinis, perkąsime tą actadarį. Nuplėšime jam nuo terlės kaukę ir parodysime novatoriui, ką gali senas amatas. Tikslių tiksliausiai sumaišysime kvepalus pagal jo madinguosius, savo rankomis pagaminsime juos iš naujo, taip tobulai nukopijuosime, kad joks kurtas jų neatskirs nuo tikrųjų. Ne! Mums to negana! Mes juos dar pagerinsime! Surasime ir pašalinsime jo klaidas, ir šitaip pirštu priduriamai parodysime: „Tu niekdirbys, Pelisjė! Niekingas smirdžius! Išsišokėlis parfumerijoje, daugiau niekas!“

Dabar prie darbo, Baldini! Įtempk uoslę ir uosk be jokių sentimentų! Išskaidyk kvapą pagal visas šio meno taisykles! Šiandien iki vakaro turi turėti formulę!

Ir jis puolė atgal prie rašomojo stalo, išsitraukė popieriaus, rašalo, švarią nosinę, viską susidėliojo po ranka ir pradėjo analitinį darbą. Štai kaip tai vyko: ką tik suvilgytą kvepalais nosinę jis greitai pranešdavo sau pro nosį ir iš praplevenančio kvapo debesėlio mėgindavo pagauti vieną ar kitą sudėtinę dalį, neužmiršdamas bendro visų dalių mišinio; tuomet, laikydamas nosinę ištiestoje rankoje kuo toliau nuo savęs, pasižymėdavo atpažinto komponento pavadinimą ir tuoj pat vėl traukdavo nosinę pro nosį mėgindamas nutverti kitą kvapo fragmentą, ir taip toliau...

13

Jis be atvangos darbavosi dvi valandas. Vis karštligiškesni darėsi judesiai, vis nerimastingiau plunksna čežino popierių, vis didesnė kvepalų dozė kliūstelėdavo iš flakono ant nosinės ir buvo kišama po nosim.

Baldinis jau vargiai ką beužuodė, jau seniai buvo apkvaitęs nuo įkvepiamų eterinių substancijų, jau nebegalėjo atskirti nė to, ką bandymo pradžioje manė be jokių abejonių išanalizavęs. Jis žinojo, kad toliau uostyti nebėra prasmės. Jis niekada taip ir neištirs, iš ko sudaryti šie naujoviški kvepalai, tuo labiau šiandien, bet neištirs nei rytoj, net jei jo nosis ir atsigaus su Dievo padėjimu. Jis taip ir neišmoko uostydamas išskirti kvapus. Skaidyti kvapą jam visada buvo nelabas ir atgrasus užsiėmimas. Visumą, geriau ar blogiau susietą visybę narstyti į paprastus fragmentus? Tai neįdomu. Pakaks.

Tačiau jo ranka per tūkstančius kartų išlavėjusiu grakščiu judesiu ir toliau mechaniškai vilgė kvepalais nėriniuotą nosinę, ją kresteldavo ir vikriai pavėduodavo priešais veidą, ir jis kaskart nosinaitei plazdenant pro šalį mechaniškai įtraukdavo į save porciją kvapų prisodrinto oro, o paskui, kaip dera suturėdamas kvėpavimą, leisdavo jam išeiti. Kol pagaliau pati nosis išlaisvino jį nuo tų kančių: iš vidaus alergiškai išpurto, tarsi užsikimšo vaškiniu kamščiu. Dabar jis nieko nebeužuodė ir vos bekvėpavo. Nosis buvo užgulta lyg sergant sunkia sloga, o akių kampučiuose tvenkėsi mažos ašarėlės. Dėkui Dievui aukštybėse! Dabar ramia sąžine galima baigti. Jis jau atliko savo pareigą, atliko iš paskutiniųjų, pagal visas šio meno taisykles ir, kaip jau ne kartą buvo, vėl nesėkmingai. Ultra posse nemo obligatur2. Baigta. Rytoj ryte pasiųs ką nors pas Pelisjė parnešti didelį butelį „Amūro ir Psichės“ ir iškvėpins jais, kaip buvo užsakęs grafas Veramonas, ispaniškąją odą. Paskui pasiims savo lagaminėlį, prikrautą senamadiškų muilų, kremų, pomadų, sausų kvepalų ir apsuks ratą po sukriošusių hercogienių salonus. O vieną dieną numirs paskutinė iškaršusi hercogienė, o kartu ir paskutinė jo klientė. Tada ir jis pats jau bus nusenęs ir turės parduoti savo namą Pelisjė ar kokiam kitam kylančiam prekijui, gal ir gaus už jį kelis tūkstančius livrų. Susikrovęs vieną kitą lagaminą, iškeliaus Italijon su savo sena žmona, jei tik ši iki to laiko nebus mirusi. Jei šią kelionę ištvers, nusipirks kaime prie Mesinos mažą namuką — ten jie pigesni. Ir ten jis, Džiuzepė Baldinis, kadaise garsiausias Paryžiaus parfumeris, numirs didžiausiame skurde, kada Dievas panorės. Taip ir turės būti.

Jis užkimšo flakoną, padėjo ant stalo plunksną ir paskutinįkart suvilgyta nosine perbraukė sau per kaktą. Pajuto tik garuojančio alkoholio vėsą, daugiau nieko. Nusileido saulė.

Baldinis atsistojo. Pakėlė žaliuzes, ir jo kūnas, iki kelių paniręs į vakaro šviesą, nušvito lyg dar rusenantis deglas. Jis žvelgė į sodriai raudoną saulės kraštelį už Luvro ir į blankesnį jos atspindį ant banguotų miesto stogų. Apačioje upė spindėjo lyg auksas, laivų nebebuvo. Matyt, kilo vėjas, nes nuo jo gūsių vandens paviršius atrodė tarsi žvynuotas, žiburiai, blaškydamiesi virš upės, vis artėjo, sakytum milžino delnas būtų pažėręs į vandenį milijonus smulkių luidorų, ir akimirksnį pasirodė, kad upė apgręžė savo tėkmę: tas žėrintis gryno aukso srautas sruvo į Baldinį.

Baldinio akys buvo drėgnos ir liūdnos. Valandžiukę jis nejudėdamas stebėjo šį nuostabų reginį. Paskui ūmai atplėšė langą, nubloškė sąvaras į šonus ir gerai atsivedėjęs sviedė laukan flakoną su Pelisjė kvepalais. Jis matė, kaip tas pliūkštelėjo trumpam sudraskydamas žiburiuojantį vandens kilimą.

Gaivus oras plūstelėjo į kambarį. Baldinis įkvėpė ir pajuto, kaip atslūgsta užburkusi nosis. Tada užvėrė langą. Beveik tą pat minutę stojo naktis, visai netikėtai. Auksu žiburiuojantis miesto ir upės vaizdas pavirto sustingusiu pilku siluetu. Kambarys iškart apniuko. Baldinis vėl stovėjo ta pačia poza kaip ir anksčiau, įsmeigęs akis į langą.

— Nesiųsiu ryt nieko pas Pelisjė, — ištarė jis ir abiem rankomis suėmė kėdės atlošą. — Nesiųsiu. Ir nesileisiu per salonus. Rytoj pat vykstu pas notarą ir parduodu namą ir krautuvę. Ir baigta!

Jo veidas įgavo užsispyrusią, vaikėzišką išraišką, staiga jis pasijuto labai laimingas. Jis vėl buvo tas ankstesnysis jaunasis Baldinis, narsus ir kaip kadais pasiryžęs pasipriešinti likimui, net jei tas priešinimasis šiuokart tebuvo atsitraukimas. Net jei ir taip! Juk nieko kito ir nelieka. Pašėlęs laikas neleidžia rinktis. Dievas duoda mums patirti gerų ir blogų dienų, bet Jis nenori, kad sunkiais laikais dejuotume ir skųstumės, mes turime elgtis vyriškai. Dabar Jis davė ženklą. Krauju užlietas auksinis miesto miražas buvo perspėjimas: veik, Baldini, kol dar nevėlu! Tebestovi tvirtas tavo namas, tavo podėliai dar pilni, už savo smunkančią krautuvę dar galėsi užsiprašyti gerus pinigus. Sprendimas vis dar tavo rankose. Kukli senatvė Mesinoje — ne toks, tiesa, buvo tavo gyvenimo tikslas, bet tai doriau ir Dievui maloniau negu triukšmingas žlugimas Paryžiuje. Tegu triumfuoja sau Brujė, Kalto ir Pelisjė. Džiuzepė Baldinis pasitraukia. Bet daro tai laisva valia ir nenulenkęs galvos!

Dabar jis savimi tiesiog didžiavosi. Pajuto begalinį palengvėjimą. Pirmąsyk per daugelį metų atsileido nevalingas paslaugumo mėšlungis, rakinęs jam sprandą ir vis nuolankiau lenkęs pečius, be jokių pastangų dabar jis stovėjo tiesus, atsipalaidavęs, išsilaisvinęs ir džiaugėsi. Jis lengvai kvėpavo pro nosį, aiškiai juto „Amūro ir Psichės“ kvapą, pasklidusį kambaryje, bet tai jo nebetrikdė. Baldinis pakeitė savo gyvenimą ir jautėsi puikiai. Dabar užlips pas žmoną ir praneš ką nutaręs, o paskui nukeliaus į Dievo Motinos katedrą ir užžiebs žvakę — kaip padėką Dievui už maloningą ženklą ir už nepaprastai tvirtą charakterį, kurį jam, Džiuzepei Baldiniui, Jis suteikė.

Kone jaunatviškai nerūpestingai užsimetė ant plikės peruką, įsmuko į mėlyną surdutą, pastvėrė nuo stalo žvakidę ir išėjo iš darbo kambario. Vos tik nuo lajinių laiptinės šviestuvų prisidegė žvakę, kad galėtų pasišviesti kelią į viršų, apačioje, pirmajame aukšte, išgirdo skambutį. Ne tą gražiąją persišką melodiją prie krautuvės durų, bet trūkčiojantį skambalą prie durų tarnams, atgrasų, visuomet jį erzinusį garsą. Ne kartą norėjo nukabinti tą daiktą ir pakeisti maloniau skambančiu varpeliu, bet čia pat pasidarydavo gaila išlaidų, o štai dabar, — šovė jam galvon, ir jis net sukrizeno nuo tos minties, — dabar tai nebeturi jokios reikšmės: tą įkyrųjį skambalą parduos su visu namu. Tegul niršta naujasis namo savininkas!

Vėl sudžeržgė skambalas. Baldinis įsiklausė, kas darosi apačioje. Šenjė, matyt, bus jau išėjęs iš krautuvės. Tarnaitė irgi nesiruošė prieiti. Todėl Baldinis pats nulipo atidaryti durų.

Jis atšovė skląstį, atstūmė sunkias duris, — bet nieko neišvydo. Tamsa visiškai prarijo žvakės šviesą. Paskui šiaip ne taip įžiūrėjo nedidukę žmogystą, vaiką, o gal pusaugį bernioką, užsimetusį kažką ant rankos.

— Ko nori?

— Aš iš metro Grimalio, atnešiau ožkenas, — pratarė žmogysta, žengė artyn ir atkišo Baldiniui sulenktą ranką su keliomis viena ant kitos sumestomis odomis. Žvakės šviesoje Baldinis įžiūrėjo berniuko veidą su baugščiai tykančiomis akimis. Jis stovėjo susikūprinęs. Atrodė, slepiasi už savo atkištos rankos tarsi laukdamas smūgių. Tai buvo Grenujis.

14

Ožkenos ispaniškajai odai! — dingtelėjo Baldiniui. Prieš keletą dienų buvo Grimaliui užsakęs ploniausios, minkščiausios zomšos — pakloto popieriams grafui Veramonui ant rašomojo stalo, už kiekvieną po penkiolika frankų. Tačiau dabar, tiesą sakant, jam jų nebereikia, pinigus būtų galima ir pataupyti. Bet kita vertus, ar bus gerai, jei ims ir paprasčiausiai išsiųs berniuką atgal?.. Kas žino, tai gali padaryti nekokį įspūdį, žmonėms gali užkliūti, tada ims sklisti paskalos: girdi, Baldiniu nebegalima pasitikėti, Baldinis nebegauna užsakymų, Baldinis nebeišgali užsimokėti... o tai būtų negerai, ne, ne, tokios kalbos, galimas daiktas, labai numuštų krautuvės pardavimo kainą. Jau geriau priimti tas nebereikalingas ožkenas. Niekas neturi per anksti sužinoti, jog Džiuzepė Baldinis pakeitė savo gyvenimą.

— Įeik!

Jis įleido berniuką vidun ir jiedu pasuko į krautuvę, Baldinis su žvakide priekyje, o Grenujis su odomis pridurmui. Pirmą kartą Grenujis įžengė į parfumerijos krautuvę, kur kvapai buvo ne koks priedas, o aiškiausiai puikavosi visų dėmesio centre. Savaime suprantama, jam buvo pažįstamos visos miesto kvepalų ir parfumerijos parduotuvės, ištisas naktis jis prastovėdavo prie vitrinų arba prispaudęs nosį prie durų plyšio. Jis pažinojo visus kvapus, kuriais čia būdavo prekiaujama, ir dažnai mintyse jungdavo iš jų įstabiausius kvepalus. Taigi čia negalėjo būti nieko naujo. Bet lygiai kaip muzikalus vaikas nekantrauja iš arti pamatyti orkestrą ar bent kartą užlipti į bažnyčios chorą, prie nematomo vargonų manualo, taip Grenujis degė noru kada nors pamatyti parfumerijos krautuvę iš vidaus, todėl išgirdęs, kad reikės į Baldinio krautuvę nešti odas, kaip įmanydamas stengėsi, kad šitą užduotį pavestų jam.

Ir štai jis stovėjo Baldinio krautuvėje, toje Paryžiaus vietoje, kur pačioje ankščiausioje erdvėje buvo sukaupta daugiausia profesionalių aromatų. Praslystančioje žvakės šviesoje nedaug ką pamatė, tik trumpam išvydo pertvarėlės su svarstyklėmis šešėlį, tuos du garnius virš dubens, krėslą klientams, tamsias lentynas prie sienų, akimirką švystelėjusį žalvarinį prietaisą ir baltas etiketes ant stiklinių indų ir tiglių; ir nebeužuodė nieko daugiau, nei buvo užuodęs dar gatvėje. Bet bemat pajuto šiuose kambariuose viešpataujančią rimtį, tiesiog norėtųsi pasakyti — šventą rimtį, jei žodis „šventas“ Grenujui būtų ką nors reiškęs; jis jautė šaltą rimtį, blaivų amatininkišką, sausą praktiškumą — jų pėdsakus ant visų baldų, prietaisų, kubilų, butelių ir puodų. Taip beeinant įkandin Baldinio, jo šešėlyje, mat Baldinis nesivargino jam pašviesti, Grenujį užklupo mintis, kad jo vieta čia ir niekur kitur, kad jis čionai pasiliks ir iš čia apvers visą pasaulį.

Be jokios abejonės, ši mintis buvo tiesiog groteskiškai nekukli. Nieko, žinoma, ničnieko nebuvo tokio, kas būtų leidę neaiškios kilmės priklydusiam odminio juodadarbiui puoselėti viltį, kad jis be ryšių ar protekcijos, nepriklausydamas jokiam luomui galėtų įsitvirtinti garsiausioje Paryžiaus kvepalų krautuvėje; juo labiau, kad, kaip mums žinoma, ką tik buvo nuspręsta ją likviduoti. Betgi kalbama čia ne apie viltį, gimusią nekukliose Grenujo mintyse, o apie tvirtą įsitikinimą. Jam buvo aišku, kad iš šios krautuvės jis išeis tik vieną kartą — atsinešti drabužių iš Grimalio — ir daugiau niekuomet. Erkė pajuto kraują. Metų metais ji tykiai kiūtojo užsisklendusi savyje ir laukė. Dabar ji krenta žemyn — kad ir kas nutiktų, kad ir nebūtų nė menkiausios vilties. Štai kodėl jo įsitikinimas buvo toks tvirtas.

Jiedu perėjo krautuvę. Baldinis atvėrė duris į galinį kambarį, išeinantį į upės pusę, kuris buvo naudojamas ir kaip podėlis, ir kaip dirbtuvė, ir kaip laboratorija, ten buvo verdami muilai, maišomos pomados, pilvotuose buteliuose plakami uostomieji skysčiai.

— Štai, — Baldinis parodė į stalą prie lango, — padėk jas ten!

Grenujis žengė iš Baldinio šešėlio, padėjo odas ant stalo, vėl vikriai šoko atgal ir atsistojo tarp Baldinio ir durų. Baldinis kurį laiką dar delsė. Žvakę laikė atokiau, kad ant stalo neužvarvėtų nė lašelis vaško, ir pirštų krumpliais pabraukė per lygų odos paviršių. Paskui viršutiniąją apvertė, paglostė delnu aksominę, kiek gruoblėtą, bet vis dėlto minkštą vidinę pusę. Ši oda buvo labai gera. Kaip tik ispaniškajai odai. Džiovinamąjį beveik nesusitrauks, o jei tinkamai perbrauksi lankstikliu, vėl pasidarys elastinga, tai pajuto iš karto, vos tik suspaudęs ją tarp nykščio ir smiliaus; kvapų ji galėjo sugerti penkeriems, o gal net ir dešimčiai metų. Tai buvo gera, be galo gera oda — galbūt pasisiūs iš jos pirštines, tris poras sau ir tris poras žmonai, kelionei į Mesiną.

Jis atitraukė ranką. Stalas sukėlė jam graudulį: štai viskas paruošta — stiklinė vonelė odai aromatizuoti, stiklinė plokštelė džiovinti, grūstuvės tinktūrai maišyti, grūstukas, mentelė, teptukas, lankstiklis ir žirklės. Regis, tie daiktai dabar miega, nes jau tamsu, o rytoj jie ir vėl atgis. Gal stalą pasiimti su savimi į Mesiną? Ir dalį įrankių, tik pačius svarbiausius?.. Prie šio stalo buvo gera sėdėti ir dirbti. Jis padarytas iš ąžuolinių lentų, ir apačia taip pat, rėmas sutvirtintas skersai lentelėmis, todėl stalas netirta ir nekliba; jo neveikia jokios rūgštys, jokie aliejai ir peilio įbrėžimai, — bet nugabenti jį į Mesiną atsieis visą krūvą pinigų! Net ir laivu! Todėl jis bus parduotas, šis stalas rytoj pat bus parduotas, ir viskas, kas ant jo, po juo ir šalia jo, taip pat bus parduota! Mat nors jo, Baldinio, širdis ir minkšta, bet charakteris tvirtas, ir todėl, kad ir kaip sunku, jis įvykdys savo ketinimus; su ašaromis akyse visko atsisakys, bet vis tiek tai padarys, nes žino, kad taip reikia, juk jam duotas ženklas.

Jis pasisuko eiti. Bet žiū — duryse tas sukrypęs žmogelis, buvo jį jau užmiršęs.

— Oda gera, — tarė Baldinis. — Perduok meistrui, kad oda gera. Artimiausiomis dienomis užeisiu ir sumokėsiu.

— Žinoma, — atsakė Grenujis, bet nepajudėjo iš vietos, stovėjo užtvėręs kelią Baldiniui, ketinusiam jau eiti iš dirbtuvės. Baldinis truputį sutriko, bet nieko neįtardamas berniuko elgesį palaikė ne akiplėšiškumu, o drovumu.

— Kas yra? — paklausė. — Gal dar ką nors turi man pasakyti? Na, tai sakyk!

Grenujis stovėjo susigūžęs, įsmeigęs į Baldinį žvilgsnį, kupiną, kaip galėjo pasirodyti, baugštumo, bet iš tikrųjų atsargų, sutelktą ir pasalūnišką.

— Aš noriu pas jus dirbti, metre Baldini, pas jus, jūsų parduotuvėje noriu dirbti.

Tai buvo pasakyta ne prašant, bet reikalaujant ir, tiesą sakant, net ne pasakyta, bet išspausta, kaip gyvatės iššnypšta. Begalinėje Grenujo savikliovoje Baldinis ir vėl teįžiūrėjo vaikišką silpnumą. Jis maloniai nusišypsojo.

— Esi odminio mokinys, sūnau, — pasakė, — neturiu darbo odminio mokiniui. Turiu sau pameistrį, o mokinio man nereikia.

— Šias odas norite iškvėpinti, metre Baldini? Juk šias odas, kurias jums atnešiau, norite iškvėpinti? — prašnypštė Grenujis, tarsi nė neišgirdęs Baldinio atsakymo.

— Na taip, — pripažino Baldinis.

— Pelisjė „Amūru ir Psiche“? — paklausė Grenujis dar labiau susigūždamas.

Lengvas išgąstis šiurpuliu perbėgo Baldiniui per visą kūną. Ne todėl, kad būtų kilęs klausimas, iš kur tas berniokas taip gerai viską žino, bet kad buvo garsiai ištartas pavadinimas tų neapkenčiamų kvepalų, kurių mįslės jis šiandien taip gėdingai neįminė.

— Kaip tau galvon galėjo ateiti tokia nesąmonė, kad naudoju svetimus kvepalus...

— Jūs jais kvepiate! — sušvokštė Grenujis. — Tas kvapas — ant jūsų kaktos, o dešinėje surduto kišenėje turite nosinę, jais sumirkytą. Jie nekokie, tie „Amūras ir Psichė“, jie netikę — per daug juose bergamočių, per daug rozmarino ir per mažai rožių aliejaus.

— Aha, — pratarė Baldinis labai nustebęs, kad pokalbis pakrypo į tokius konkrečius dalykus. — O dar ko per daug?

— Apelsinų žiedų, limečių, gvazdikėlių, muskuso, jazminų, etilo alkoholio ir dar kažko, ko pavadinimo nežinau, bet jis štai, va čia, žiūrėkite, štai! Šiame butelyje! — ir jis dūrė pirštu į tamsą. Baldinis pakėlė žvakidę nurodyta kryptimi, jo žvilgsnis nusekė berniuko smilių iki lentynos ir užkliuvo už butelio su pilkšvai gelsvu balzamu.

— Stiraksas? — paklausė jis.

Grenujis linktelėjo.

— Taip, ir šito yra. Stirakso. — Jis vėl susirietė lyg sutrauktas mėšlungio, mažiausiai gerą tuziną kartų murmuliuodamas sau po nosimi „stiraksas stiraksas stiraksas stiraksas...“

Baldinis prikišo žvakę prie žmogystos, gromuliuojančios stiraksą, ir pagalvojo: „Arba jis apsėstas, arba gudrus sukčius, arba apsigimęs talentas. Juk visai galimas daiktas, kad kvepalus „Amūras ir Psichė“ sudaro tam tikras minėtų medžiagų derinys, tikriausiai taip ir yra. Rožių aliejus, gvazdikėliai ir stiraksas — štai tie trys komponentai, kurių taip įnirtingai šią popietę ieškota. Kitos šios kompozicijos dalys, kurias ir jis tarėsi atspėjęs, jungėsi su jais taip, kaip jungiasi atskiri gabalėliai į dailų apskritą pyragą. Liko tik nustatyti, kokiu tiksliu santykiu reikia vieną su kitu maišyti. Norėdamas tai sužinoti, jis, Baldinis, turėtų dienų dienas eksperimentuoti. Šiurpą keliantis darbas, turbūt dar baisesnis už paprastą dalių identifikavimą, nes tada reikia matuoti, sverti, užsirašinėti ir, be viso to, dirbti velniškai dėmesingai, nes menkiausias neatidumas — sudrebės pipetė, suklysi skaičiuodamas lašus, — ir viskas sugadinta. O kiekvienas nepavykęs bandymas — tai grynas nuostolis. Kiekvienas sugadintas mišinys atsieina nemažai pinigų... Jam magėjo išbandyti tą žmogutį, magėjo iškvosti tikslią „Amūro ir Psichės“ formulę. Jei jis ją žinos, gramo ir lašo tikslumu, — bus akivaizdu, kad tai — akių dūmėjas, kažkaip išgavęs iš Pelisjė receptą, kad įsigytų pasitikėjimą ir įsitaisytų pas Baldinį. O jei atspės apytiksliai, bus aišku, kad turi genialią uoslę, tada kaip genijus jis kels Baldiniui profesinį susidomėjimą. Ne, tai nereiškė, kad Baldinis ėmė abejoti savo priimtuoju sprendimu palikti šį verslą! Jam visai nerūpėjo tie Pelisjė kvepalai. Net jei šis berniokas jų ir litrus pramanytų, Baldiniui nė į galvą nebūtų atėjusi mintis aromatizuoti jais grafo Veramono ispaniškąją odą, bet... Bet juk visą gyvenimą būta parfumeriu, visą gyvenimą vargta sudarinėjant kvepalus, tai ar gali per valandą išblėsti visa profesinė aistra! Dabar jam knietėjo sužinoti tų prakeiktų kvepalų formulę, o dar labiau — išmėginti talentą šio keisto berniuko, pagavusio kvapą nuo jo kaktos. Jis panūdo atskleisti paslaptį. Jam tiesiog pasidarė smalsu.

— Atrodo, tavo puiki uoslė, jaunuoli, — kreipėsi jis į Grenujį, kai tas liovėsi švankšti, ir pasukęs atgal į dirbtuvę, atsargiai pastatė žvakidę ant darbo stalo, — be jokios abejonės, puiki uoslė, bet...

— Mano uoslė geriausia Paryžiuje, metre Baldini, — pertarė Grenujis. — Pažįstu visus kvapus, kokie tik yra pasaulyje, visus Paryžiaus kvapus, visus, tik ne visų žinau pavadinimus, bet ir juos galiu išmokti, kvapų, turinčių pavadinimus, nėra daug, vos keli tūkstančiai, aš išmoksiu juos visus, neužmiršiu ir to balzamo vardo, stiraksas, tas balzamas vadinasi stiraksas, stiraksas...

— Nutilk! — užriko Baldinis. — Nepertraukinėk manęs, kai kalbu! Esi įžūlus ir pasipūtęs. Nėra tokio žmogaus, kuris žinotų tūkstančio kvapų pavadinimus. Net ir aš pats nežinau tūkstančio, o tik kelių šimtų, nes mūsų amate daugiau ir nėra, visa kita — ne kvapai, o smarvė!

Pradėjęs savo ilgą veržlią kalbą, Grenujis beveik išsitiesė, susijaudinęs vienu metu net ėmė abiem rankomis brėžti ratą, kad parodytų, kaip jis žino „viską viską“, bet gavęs atkirtį, tą pat mirksnį vėl užsisklendė, susigūžė lyg maža juoda rupūžė ir tykodamas sustingo ant slenksčio.

— Savaime suprantama, — toliau dėstė Baldinis, — man jau seniai žinoma, kad „Amūras ir Psichė“ susideda iš stirakso, rožių aliejaus ir gvazdikėlių, o taip pat bergamočių, rozmarino ekstrakto et cetera3. Tam nustatyti užtenka, kaip jau sakiau, tik šiokios tokios uoslės, ir visai galimas dalykas, kad Dievas apdovanojo tave pusėtina uosle kaip ir daugelį kitų žmonių, ypač tavo amžiaus. O va parfumeriui, — Baldinis iškėlė smilių ir išpūtė krūtinę, — parfumeriui reikia daugiau negu pusėtinos uoslės. Jam reikia dešimtmečiais lavinto, bešališkai savo darbą atliekančio uoslės organo, kad galėtų kuo tiksliausiai iššifruoti net ir pačius sudėtingiausius kvapus — jų rūšį ir sudėtį, taip pat kurti naujus, dar nežinomus kvapų derinius. Su tokia nosimi, — bakstelėjo į savąją smiliumi, — negimstama, jaunuoli! Tokia nosis išsiugdoma tik kantriu ir atkakliu darbu. O gal galėtum man čia pat pasakyti tikslią „Amūro ir Psichės“ formulę? Na? Ar galėtum?

Grenujis nieko neatsakė.

— Gal bent apytiksliai gali pasakyti? — paragino Baldinis kiek palinkdamas į priekį, kad geriau matytų tą duryse užsislėpusią rupūžę. — Nors maždaug, bendrais bruožais? Nagi, geriausioji Paryžiaus nosie, sakyk!

Bet Grenujis tylėjo.

— Matai? — Baldinis nusiraminęs, bet lygiai taip pat ir nusivylęs vėl išsitiesė. — Nežinai. Aišku, kad nežinai. Ir iš kurgi tu gali žinoti. Tu kaip tas, kuris valgydamas sriubą atskiria, ko į ją dėta — garšvų ar petražolių. Na gerai — ir tai jau šis tas. Bet tu dar toli gražu ne virėjas. Kiekviename mene, kiekviename amate, — įsidėk tai į galvą prieš išeidamas, — talentas beveik nieko nereiškia, viską lemia patirtis, įgyjama kukliu ir nuosekliu darbu.

Jis jau tiesė ranką prie žvakidės, stovinčios ant stalo, kai išgirdo iš tarpdurio prislopintu balsu niaurojant:

— Aš nežinau, kas yra formulė, metre, šito nežinau, bet visa kita — žinau!

— Formulė — tai visų kvepalų alfa ir omega, — griežtai atrėžė Baldinis, mat jau rengėsi baigti šį pokalbį. — Tai tiksli instrukcija, kokiais kiekiais reikia sumaišyti ingredientus, kad gautum tą vienintelį, su niekuo nepalyginamą kvapą, — štai kas yra formulė. Ji yra receptas, jei geriau supranti šį žodį.

— Formulė, formulė, — Grenujis net truputį padidėjo duryse, — man nereikia formulės. Receptas mano nosyje. Ar sumaišyti jums jį, metre, ar sumaišyti, ką?

— Kaip? — gana garsiai šūktelėjo Baldinis ir prikišo žvakę neūžaugai arčiau veido. — Kaip sumaišyti?

Pirmą kartą Grenujis nebešastelėjo atgal.

— Taigi jie visi čia, kvapai, kurių reikia, visi čia, šitam kambary, — paaiškino jis ir vėl dūrė pirštu į tamsą. — Rožių aliejus štai ten! Apelsinų žiedai štai čia! Va gvazdikėliai, o čia rozmarinas!..

— Žinoma, kad čia! — užriaumojo Baldinis. — Visi čia! Betgi jau sakiau tau, kvaily, iš to jokios naudos, jei nežinai formulės!

— ...Jazminai čia, spiritas ten, bergamotės ten, o stiraksas va kur, — švarkštė Grenujis, sulig kiekvienu pavadinimu rodydamas vis į kitą kambario vietą, nors buvo taip tamsu, kad lentynas su buteliais begalėjai nuspėti nebent pagal šešėlius.

— Ei, bene tu ir naktį matai, — užsipuolė jį Baldinis, — gal tavo ne tik jautriausia uoslė Paryžiuje, bet ir skvarbiausios akys, ką? O jei ir ausys bent pakenčiamos, tai gerai klausyk, ką tau pasakysiu: esi mažas apgavikas. Tikriausiai nugirdai ką nors iš Pelisjė, kažką iššnipinėjai, ar ne? Ir manai, kad apmausi mane?

Grenujis stovėjo duryse dabar jau visai išsitiesęs, taip sakant, visu ūgiu, šiek tiek prasižergęs ir išskėtęs rankas, taigi panėšėjo į juodą vorą, įsikibusį į slenkstį ir staktą.

— Duokite man dešimt minučių, — ištarė jis gana sklandžiai, — ir aš pagaminsiu jums kvepalus „Amūras ir Psichė“. Dabar pat ir čia pat, šiame kambaryje. Metre, duokite man penkias minutes!

— Manai, leisiu tau turkštis savo dirbtuvėje? Su esencijomis, kurios kainuoja didelius pinigus? Tau?

— Taip, — atsakė Grenujis.

— Na jau ne! — sušuko Baldinis, vienu kartu iškvėpdamas iš plaučių visą orą. Paskui giliai įkvėpė, įrėmė žvilgsnį į vorą Grenujį ir susimąstė. Apskritai tai nė kiek nesvarbu, galvojo jis, juk rytoj vis tiek viskas baigsis. Nors ir žinau, kad to, ką tvirtina mokąs, jis nepadarys ir negali padaryti, nebent pranoktų net didįjį Frandžipanį. Tačiau kodėl gi nepasižiūrėjus ir neįsitikinus tuo, ką ir taip žinau? Ar neatsitiks, kad vieną dieną Mesinoje — juk seni žmonės kartais darosi keisti ir įsikala į galvas beprotiškiausių idėjų — man dingtelės, kad neįžiūrėjau kvapų genijaus, būtybės, kuriai taip dosniai suteikta Dievo malonių, neatpažinau vunderkindo... Tai visiškai neįmanoma. Jeigu klausyčiau proto balso, tai neįmanoma, bet stebuklų juk būna, tai faktas. Kas bus, jei kada nors Mesinoje gulint mirties patale mane nusmelks mintis: tada, Paryžiuje, aną vakarą, ar neužmerkei akių išvydęs stebuklą?.. Nelabai malonu būtų, Baldini! Teišlaisto tas kvėša keletą lašų rožių aliejaus ir muskuso tinktūros, tu ir pats būtum išlaistęs, jei dar iš tiesų tave domintų Pelisjė kvepalai. Kas tie keli lašai, — nors ir brangūs, ak, kokie brangūs! — lyginant su užtikrintu žinojimu ir ramia senatve?

— Klausyk, — Baldinis nutaisė griežtą balsą, — klausyk! Aš... — tiesa, kuo tu vardu?

— Grenujis, — atsakė berniukas. — Žanas Batistas Grenujis.

— Aha, — ištarė Baldinis. — Taigi klausyk, Žanai Batistai Grenuji! Aš viską apmąsčiau. Reikia tau leisti dabar, tučtuojau įrodyti tai, ką tvirtini. Kartu gausi progą patyręs visišką nesėkmę pasimokyti kuklumo, tos dorybės, kuri — gal ir dovanotina, kad tavo jaunuose metuose ji dar taip neišsiskleidusi, — vėliau bus būtina tavo kaip savosios gildijos ir luomo atstovo, kaip sutuoktinio, pavaldinio, žmogaus ir doro krikščionio kilimo sąlyga. Aš pasiruošęs duoti tau tą pamoką už savo pinigus, nes dėl tam tikrų aplinkybių šiandien esu dosniai nusiteikęs, be to, kas žino, gal kada nors man bus linksma visa tai prisiminti. Bet nemanyk, manęs neapmulkinsi! Džiuzepės Baldinio nosis sena, bet jautri, pakankamai jautri, kad bemat užuostų net ir menkiausią skirtumą tarp tavo mikstūros ir va šito produkto, — ir jis ištraukė iš kišenės „Amūru ir Psiche“ sumirkytą nosinaitę ir pamosavo ja Grenujui panosėje. — Eikš arčiau, geriausioji Paryžiaus nosie! Eikš prie šio stalo ir parodyk, ką moki! Bet žiūrėk, kad man nieko neapverstum ir nenumestum žemėn! Ir nedrįsk nieko liesti! Pirmiausia uždegsiu daugiau žvakių. Juk reikia šį eksperimentėlį gražiai apšviesti, ar ne?

Taip taręs jis paėmė dar dvi žvakides, stovėjusias ant didžiojo ąžuolinio stalo krašto, ir užžiebė žvakes. Visas tris žvakides išrikiavo ant tolesnio išilgojo stalo krašto, pastūmė į šoną odas, nukraustė viską nuo stalo vidurio. Paskui ramiais, bet vikriais judesiais surinko nuo mažos etažerės rykus, reikalingus šiam darbui: didelį pilvotą butelį maišymui, stiklinį piltuvėlį, pipetę, mažąją ir didžiąją menzūrėles — ir viską tvarkingai sustatė priešais save ant ąžuolinio stalo.

Grenujis atsiplėšė nuo durų staktos. Kol Baldinis rėžė savo pompastišką kalbą, jis atkuto, nebestirksojo suakmenėjęs ir pasalūniškai susitraukęs. Jis girdėjo tik sutikimą, tik „taip“, širdyje džiūgavo lyg užsispyręs vaikas, pasiekęs nuolaidų sau, — jam jau buvo nusišvilpt į visokius apribojimus, sąlygas ir moralinius postringavimus. Jis stovėjo atsipalaidavęs, pirmąkart labiau panašus į žmogų nei į žvėrį ir kantriai laukė, kol Baldinis baigs savo tiradą, nes žinojo, kad šį žmogų, jam nūnai nusileidusį, jis jau įveikė.

Baldinis dar statinėjo ant stalo žvakides, o Grenujis jau šmurkštelėjo į tamsų dirbtuvės pakraštį, kur stovėjo stelažai su brangiosiomis esencijomis, aliejais ir tinktūromis, ir pasikliaudamas patikima uosle vieną po kito griebė nuo lentynų reikiamus buteliukus. Jų buvo devyni: apelsinų žiedų esencija, limečių aliejus, gvazdikėlių ir rožių aliejus, jazminų, bergamočių ir rozmarino ekstraktai, muskuso tinktūra ir stirakso balzamas. Viską greitai susirankiojęs, susidėliojo ant stalo krašto. Galiausiai atsivilko balioną su beveik grynu spiritu. Tada atsistojo už Baldinio, kuris vis dar rūpestingai, pedantiškai rikiavo maišomuosius indus: vieną stiklą stumtels šen, kitą ten, kad viskas būtų pagal nuo seno nusistovėjusią tvarką ir gražiai spindėtų žvakių šviesoje, — ir tirtėdamas iš nekantrumo laukė, kada gi senis pasitrauks ir užleis jam vietą.

— Štai, — pagaliau pratarė Baldinis ir žengė į šalį. — Čia išrikiuota viskas, ko reikės tavo — vadinkime jį meiliai — eksperimentui. Nieko man nesukulk, nė lašelio neišliek! Įsidėmėk: šie skysčiai, su kuriais tau leidžiu darbuotis penkias minutes, yra tokie brangūs ir reti, kad tu per visą gyvenimą tokių koncentruotų niekada negausi į rankas!

— Kiek jums padaryti, metre? — paklausė Grenujis.

— Ką padaryti?.. — nesuprato Baldinis, kuris dar nebuvo užbaigęs savo kalbos.

— Kiek tų kvepalų? — sušvankštė Grenujis. — Kiek jų norite? Gal pripildyti sklidinai šitą storą butelį? — Ir jis parodė maišomąjį butelį, kuriame būtų tilpę mažų mažiausiai trys litrai.

— Ne, nereikia! — pasibaisėjęs suriko Baldinis, jo balse pasigirdo giliai įsišaknijusi, bet kartu ir spontaniška baimė iššvaistyti turtą. Tarsi susigėdęs, kad taip išsidavė, jis susyk užriaumojo: — Ir nedrįsk manęs pertraukti! — paskui šiek tiek nusiramino ir pridūrė jau truputį ironišku tonu: — Kam gi mums reikia trijų litrų kvepalų, kurių mes abu nevertiname? Iš esmės pakaktų ir pusės menzūrėlės. Bet kadangi tokį mažą kiekį sunku tiksliai nutaikyti, tai leidžiu tau padaryti trečdalį maišomojo butelio.

— Gerai, — tarė Grenujis. — Trečdalį šio butelio pripildysiu „Amūro ir Psichės“. Tiktai, metre Baldini, darysiu savaip. Nežinau, ar tai tinkamas būdas, bet kitaip nemoku ir darysiu savaip.

— Prašau, — sutiko Baldinis. Jis žinojo, kad šiame darbe nėra „mano“ ar „tavo“ būdo, yra tik vienas vienintelis galimas ir taisyklingas būdas: žinant formulę ir pagal ją atitinkamai apskaičiavus norimą kiekį, iš įvairių esencijų sumaišyti kuo tiksliausių proporcijų koncentratą, po to jį sutaurinti alkoholiu, vėl kuo tiksliausiu santykiu — jis dažniausiai svyruoja nuo vieno su dešimt iki vieno su dvidešimt — ir gauti kvepalus. Kito būdo, jis tai žinojo, nėra. Todėl tai, ką išvydo šiuokart ir iš pradžių stebėjo iš šalies pašaipiai, paskui sumišęs, o galiausiai bejėgiškai nustebęs, jam turėjo pasirodyti kone stebuklas. Ta scena taip įsirėžė į atmintį, kad iki dienų galo jis jos nepamiršo.

15

Pirmiausia žmogutis Grenujis atkimšo balioną su spiritu. Tik vargais negalais jam pavyko pakelti sunkų indą. Kelti teko bemaž sulig galva, nes tokiame aukštyje buvo maišomojo butelio kaklelis su stikliniu piltuvėliu. Į jį tiesiai iš baliono, be menzūrėlės, Grenujis ėmė pilti alkoholį. Baldinį net šiurpas nukrėtė pamačius, kaip jis nieko nesugeba: šis vaikėzas ne tik aukštyn kojom vertė parfumerijos pasaulio tvarką darbą pradėdamas nuo tirpiklio, o ne nuo koncentrato, kurį reikės tirpinti, — bet ir fiziškai tam neturėjo jėgų! Jis tiesiog tirtėjo nuo įsitempimo, o Baldinis kiekvieną akimirksnį laukė, kada sunkusis balionas tėkšis ant stalo ir viską, kas ten stovi, sudaužys. Žvakės, o Dieve, žvakės! Tuoj viskas sprogs, jis supleškins mano namus!.. Jau norėjo pulti ir išlupti iš to pamišėlio rankų balioną, bet Grenujis spėjo pats jį atversti, sveiką pastatė ant grindų ir vėl užkimšo. Butelyje teliūskavo skaidrus skystis — nė lašas neišsiliejo pro šalį. Keletą akimirksnių Grenujis, nutaisęs tokią patenkintą miną, lyg būtų įveikęs sunkiausią darbo dalį, gaudė kvapą. Ir iš tiesų po to viskas vyko taip greitai, kad Baldinis vos spėjo sužiūrėti, kas po ko daroma, o ką jau kalbėti apie paties proceso suvokimą.

Grenujis, rodės, nė nesirinkdamas stveria kurį nors iš surikiuotų flakonų su kvapų esencijomis, ištraukia stiklinį kamštuką, pakiša indelį sekundei panosėn, tada įpila iš jo į piltuvėlį, įlašina šiek tiek iš kito, šliūkšteli truputį iš trečio ir taip toliau. Pipetės, mėgintuvėlio, menzūrėlės, šaukštelio ir maišomosios lazdelės — visų tų įrankių, be kurių parfumeris negali atlikti sudėtingos maišymo procedūros, Grenujis nepalietė nė karto. Atrodė, kad jis tik žaidžia, tarškina indais ir pliuškenasi kaip vaikas, iš vandens, žolių ir purvo maišantis šleikščią marmalienę ir tvirtinantis verdąs sriubą. Taip, visai kaip vaikas, galvojo Baldinis. Staiga jis ir panašus pasidarė į vaiką, nors ir negrabiom rankom, randų išrantytu veidu, gumburiuota senio nosimi. Maniau, kad jis vyresnis, negu yra, o dabar man atrodo jaunesnis, kokių trejų ar ketverių metų, kaip tie neprieinami, nesuvokiami, aikštingi primatai, kurie yra tariamai nekalti, bet galvoja tik apie save ir viską šiame pasaulyje nori despotiškai pajungti sau. Tikriausiai taip ir padarytų, jei nepažabotum jų didybės manijos ir griežčiausiu auklėjimu jų nuolat netramdytum, nepratintum prie savitvardos, prie tikrų žmonių egzistencijos. Štai toks fanatiškas mažvaikis tūno šiame jaunuolyje, degančiomis akimis stovinčiame prie stalo; pamiršęs viską aplinkui, jis tikriausiai net nebejaučia, kad dirbtuvėje yra dar kas nors be jo ir butelių, kuriuos jis greitu negrabiu judesiu palenkia prie piltuvėlio, vis maišydamas savo beprotišką bizalą, o paskui, kaip mane gyvą matai, tvirtins, — ir pats tuo tikės! — esą tai nepakartojami kvepalai „Amūras ir Psichė“. Baldinį krėtė šiurpas žiūrint į blaksinčioje žvakės šviesoje taip baisiai atbulainiškai ir taip užtikrintai besidarbuojančią žmogystą. Tokių kaip šis, — pagalvojo jis ir vėl staiga pajuto liūdesį, graudulį ir įniršį, kaip pavakary, kai prieblandoje žvelgė į raudoniu užlietą miestą, — tokių kaip šis anksčiau nebūdavo, tai visai naujos padermės egzempliorius, galėjęs atsirasti tik šiais pakrikusiais visuotinio nuosmukio laikais... Bet jis dar gaus pamoką, tas išverstakis! Po šito juokingo spektaklio Baldinis sudoros menkystą taip, kad jis išslinks iš čia toks pat susigūžęs, koks ir atėjo. Parazitas! Šiais laikais išvis nederėtų su niekuo prasidėti, nes aplink knibždėte knibžda visokių parazitų!

Baldinį buvo apnikęs toks didelis pasipiktinimas ir pasibaisėjimas šiais laikais, kad jis ne išsyk susigaudę, kodėl Grenujis staiga užkimšo visus flakonus, ištraukė piltuvėlį iš maišomojo butelio, o patį butelį čiupo už kaklelio, uždengė kairės rankos delnu ir ėmė stipriai kratyti. Tik tuomet, kai butelis keliskart šūstelėjo ore, o brangus jo turinys kaip limonadas sukliukėjo iš dugno į kaklelį ir atgal, įtūžęs ir pasibjaurėjęs Baldinis užriko:

— Sustok! Užteks! Tuoj pat liaukis! Gana! Tučtuojau pastatyk butelį ant stalo ir daugiau nieko neliesk, supratai? Daugiau nieko! Turbūt man smegenys buvo nusekę, kad paklausiau tavo paistalų. Kaip tu elgiesi su daiktais, koks atžarumas, koks bukaprotiškumas. Dabar matau, kad esi nemokša, barbaras, maža to, niekingas ir įžūlus snarglianosis. Tu netinki net į limonado maišytojus, net į paprasčiausius saldymedžio vandens pardavėjus, o lendi į parfumerius! Džiaukis, būk patenkintas ir dėkok savo meistrui, kad jis ir toliau leis tau turlintis su kailiaraugiais. Daugiau nedrįsk, girdi, ką sakau? Nedrįsk peržengti jokio parfumerio namų slenksčio!

Taip kalbėjo Baldinis. Jam bekalbant kambaryje pasklido „Amūro ir Psichės“ kvapas. Kvapo įtaiga stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo ir niekas negali nuo jo apsiginti.

Grenujis pastatė butelį, atitraukė nuo kaklelio šlapią delną ir nubraukė jį į švarko kraštą. Žengė vieną, du žingsnius atgal ir visu kūnu nerangiai tūptelėjo po Baldinio svaidomais žaibais — to užteko, kad sujudėtų oras. Jo bangos paskleidė ką tik sukurtą aromatą. Daugiau ir nereikėjo. Nors Baldinis vis dar niršo, dejavo ir plūdosi, bet sulig kiekvienu įkvėpimu laukan besiveržiantis įtūžis vis mažiau begavo peno viduje. Jis pajuto, kad yra įveiktas, ir dėl to jo kalba pabaigoje išvirto į tuščią patosą. Jis nutilo ir valandėlę patylėjo. Ir Grenujis galėjo nė neburbtelėti: „Gatava“. Baldinis ir pats tai žinojo.

Nors iš visų pusių jau supamas stipraus „Amūro ir Psichės“ kvapo, jis vis tiek žengė prie seno ąžuolinio stalo ketindamas išmėginti kvepalus. Iš surduto kišenės, iš kairiosios, išsitraukė švarią, sniego baltumo nėriniuotą nosinaitę, išlankstė ją ir užvarvino keletą lašų, ilga pipete ištraukęs iš butelio. Ištiesęs ranką pavasnojo, kad kvepalai šiek tiek išsivadėtų, tada grakščiu, gerai išlavintu judesiu paplazdino sau panosėje ir įtraukė kvapo. Protrūkiais iškvėpdamas atsisėdo ant taburetės. Ką tik nuo įniršio priepuolio smarkiai išraudęs veidas ūmai visai išblyško.

— Neįtikėtina, — sumurmėjo pats sau tyliai, — Dievas mato — neįtikėtina.

Jis vis kišo ir kišo nosį prie nosinės, uostinėjo, purtė galvą ir murmėjo: „Neįtikėtinai Tai buvo „Amūras ir Psichė“, be jokios abejonės, „Amūras ir Psichė“, tas nepakenčiamai genialus kvapų mišinys, ir nukopijuotas taip tiksliai, kad nė pats Pelisjė negalėtų atskirti nuo savojo.

— Neįtikėtina...

Sukritęs ir išblyškęs sėdėjo didysis Baldinis ant taburetės. Jis atrodė tiesiog juokingai su ta nosinaite rankoje, vis spaudė ją prie nosies lyg kokia sloguojanti senmergė. Jis galutinai neteko žado. Net nebekartojo „neįtikėtina“, tik vis linksėjo galva, spoksojo į skystį butelyje ir monotoniškai mykė: „Hm hm hm... hm hm hm... hm hm hm...“ Po kurio laiko prislinko Grenujis, tykiai lyg šešėlis žengė prie stalo.

— Šie kvepalai nėra geri, — prašneko jis, — šių kvepalų sudėtis labai prasta.

— Hm hm hm, — teištarė Baldinis, o Grenujis nenurimo:

— Jei leisite, metre, aš juos pagerinsiu. Duokite man vieną minutę, ir aš iš jų padarysiu deramus kvepalus!

— Hm hm hm, — lingavo galva Baldinis. Ne todėl, kad būtų sutikęs, bet kad buvo taip nugrimzdęs į apatiją, jog į viską būtų lingavęs galva: hm hm hm. Jis vis lingvo ir mykė, ir nė nebandė kištis, kai Grenujis antrąkart ėmėsi darbo, antrąkart į maišomąjį butelį, į ten jau esančius kvepalus, iš baliono įpylė spirito, antrąkart į piltuvėlį ėmė pilstyti flakonų turinį, rodės, be jokios tvarkos ir kokiais į galvą šauna kiekiais. Tik prieš pat procedūros pabaigą, — šį kartą Grenujis butelio nekratė, o tik švelniai pasiūturiavo lyg stiklą konjako, gal atsižvelgdamas į Baldinio jautrumą, o gal dėl to, kad turinys šį kartą jam atrodė vertingesnis, — taigi tik dabar, kai gatavas skystis jau teliūskavo butelyje, Baldinis atsigavo nuo kvaitulio ir pakilo, tiesa, vis dar prispaudęs nosinaitę prie nosies, tarsi norėdamas ja lyg skydu pridengti savo sielą nuo naujo antpuolio.

— Jau baigiau, — tarė Grenujis. — Dabar kvapas jau gana neblogas.

— Taip taip, gerai jau, gerai, — atsiliepė Baldinis ir numojo laisvąja ranka.

— Ar nenorite išmėginti? — vėl sugargė Grenujis. — Nenorite, metre? Nemėginsite?

— Vėliau, dabar nesu nusiteikęs... man rūpi kas kita. Dabar jau eik! Eikš su manim!

Jis paėmė vieną žvakidę ir išėjo pro duris, į parduotuvę. Grenujis nusekė iš paskos. Jie pasuko į siaurą koridorių, vedusį link durų tarnams. Senis nušlempsėjo prie vartelių, atšovė velkę, atvėrė juos ir pasitraukė į šoną praleisdamas berniuką.

— Tai ar galėsiu pas jus dirbti, metre, ar galėsiu? — klausė Grenujis jau stovėdamas ant slenksčio, vėl susigūžęs, vėl tykančiu žvilgsniu.

— Nežinau, — atsakė Baldinis, — aš pagalvosiu. Eik!

Tada Grenujis pranyko, dingo išsyk, jį prarijo tamsa. Baldinis tebestovėjo ir išsproginęs akis žiūrėjo į naktį. Dešinėje rankoje laikė žvakidę, kairėje — nosinaitę, galėjai pamanyti, kad jam kraujuoja nosis, o iš tikrųjų jį buvo apsėdusi baimė. Skubiai užsklendė duris, tada nuo veido atitraukė nosinę, įsikišo kišenėn ir per parduotuvę grįžo į dirbtuvę.

Aromatas buvo dangiškai malonus, Baldiniui net akys sudrėko. Nereikėjo nieko bandyti, jis tik stovėjo prie darbo stalo su maišomuoju buteliu ir kvėpavo. Kvepalai buvo puikūs. Greta „Amūro ir Psichės“ jie buvo lyg simfonija greta vienišo smuiko brūžavimo. Ir dar kažkas daugiau. Baldinis užsimerkė, jį užplūdo tauriausi prisiminimai. Matė save jaunuolį, vaikštinėjantį po vakarėjančio Neapolio sodus; regėjo save kažkokios garbanotos juodaplaukės glėby, regėjo ant palangės siluetą rožių puokštės, gaivinamos nakties vėjo, girdėjo čiulbant medžių šakose išsislapsčiusius paukščius ir tolimą iš uosto smuklės sklindančią muziką; girdėjo šnabždesį prie pat ausies, girdėjo „aš tave myliu“ ir juto, kaip iš laimės šiaušiasi plaukai. Dabar! Dabar, šią akimirką! Jis praplėšė akis ir sudejavo iš pasitenkinimo. Tokių kvepalų ligi šiol nėra buvę. Tai ne aromatas, nuo kurio geriau kvepiama, ne kremas, ne tualeto reikmuo. Tai visiškai naujas, savitas dalykas, galintis pats vienas sukurti ištisą pasaulį, stebuklingu, turtingą, kur jūs akies mirksniu užmirštate visą bjaurastį aplink save ir pasijuntate esąs turtingas, laimingas, laisvas, geras...

Pašiurpę plaukeliai ant Baldinio rankų vėl prigludo, jo sielą užplūdo svaigi ramybė. Jis paėmė odas, ožkų odas, gulėjusias ant stalo krašto, paskui peilį ir jas supjaustė. Gabalus sudėjo į stiklinę vonelę, apliejo naujaisiais kvepalais. Ant vonelės užvožė stiklinę plokštelę, kvepalų likutį supylė į du buteliukus, užklijavo etiketes ir užrašė „Neapolio naktis“. Tada užpūtė žvakes ir išėjo.

Viršuje vakarieniaudamas su žmona neištarė nė žodžio. Visų pirma nieko neprasitarė apie šventų švenčiausią sprendimą, priimtą pavakary. Žmona irgi nieko nesakė, nes pastebėjo, kad jis smagiai nusiteikęs, ir buvo labai patenkinta. Jis nebenuėjo į Dievo Motinos katedrą padėkoti Dievui už tvirtą charakterį. Tądien pirmąkart pamiršo sukalbėti net ir vakaro maldą.

16

Kitą rytą nieko nelaukdamas nuėjo pas Grimalį. Pirmiausia sumokėjo už ožkų odas, beje, sumokėjo visą kainą neniurzgėdamas ir nė kiek nesiderėdamas. Tada pakvietė Grimalį į „Sidabrinį bokštą“ išgerti stiklą balto vyno ir išsiderėjo iš jo mokinį Grenujį. Savaime suprantama, jis neišsidavė, kodėl jo nori ir kam jo reikia. Kažką sumelavo apie didelį užsakymą iškvėpinti odas, o tam jam reikią vieno neapmokyto padėjėjo. Jam reikią santūraus bernioko paprasčiausiems darbams, odoms sukirpti ir panašiai. Baldinis užsakė dar vieną butelį vyno ir pasiūlė dvidešimties livrų kompensaciją už nepatogumus, kuriuos patirs Grimalis netekęs Grenujo. Dvidešimt livrų buvo nepaprastai didelė suma. Grimalis bemat sutiko. Jie sugrįžo į kailių raugyklą, ten, kad ir labai keista, jau rado Grenujį, susiruošusį ryšelį ir belaukiantį. Baldinis atskaičiavo dvidešimtį livrų ir iš karto pasiėmė berniuką su savimi, nes gerai žinojo, kad sudarė geriausią sandėrį gyvenime.

Grimalis, savo ruožtu irgi įsitikinęs, kad sudarė geriausią sandėrį gyvenime, sugrįžo į „Sidabrinį bokštą“, išgėrė dar du butelius vyno, paskui apie vidurdienį patraukė į „Auksinį liūtą“ kitame upės krante ir ten taip be saiko nusitašė, kad kai vėlai naktį vėl norėjo nukakti į „Sidabrinį bokštą“, supainiojo Žofrua l‘Anjė ir Nonendjerų gatves, taigi užuot iš karto atsidūręs, kaip tikėjosi, ant Marijos tilto, nelemtai atsirėmė į Guobų krantinę, o nuo jos visu ūgiu galva žemyn šlumštelėjo į vandenį kaip į pūkų patalą. Tą pat akimirksnį ir mirė. Bet upei prireikė dar daug laiko, kol nuo seklaus kranto pro lynais sukabintas baržas išnešė jį į stipresnę srovę, į upės vidurį. Ir tik ankstyvą rytą odminys Grimalis, teisingiau, jo šlapias lavonas, jau daug greičiau ėmė plaukti žemyn, į vakarus.

Kai jis pasiekė Mainų tiltą, be garso, neužkliūdamas už tilto atramų, dvidešimt metrų virš jo Žanas Batistas Grenujis kaip tik ruošėsi lovon. Tolimiausiame Baldinio dirbtuvės kampe jam buvo pastatytas gultas, į kurį jis dabar ir taisėsi, o tuo tarpu jo buvęs duondavys plaukė ištiesęs kojas šalta Sena žemyn. Grenujis patenkintas susirietė į kamuoliuką ir susitraukė kaip ta erkė. Miegui artinantis, jis grimzdo vis gilyn ir gilyn ir triumfuodamas įžengė į savo sielos tvirtovę, kur šventė kvapų pergalės šventę, grandiozišką orgiją su smilkalų dūmais ir miros garais savo paties garbei.

17

Įsigijusi Grenujį Džiuzepės Baldinio firma suklestėjo ir įgavo pripažinimą visoje šalyje ir netgi Europoje. Varpeliai krautuvėje ant Mainų tilto netilo skambinę persišką melodiją, garniai nesiliovė laistę vandenį.

Patį pirmąjį vakarą Grenujui teko paruošti didelį balioną „Neapolio nakties“. Iš jo kitą dieną buvo parduota per aštuoniasdešimt flakonų. Garsas apie šiuos kvepalus sklido pašėlusiu greičiu. Šenjė tiesiog pastėro akys beskaičiuojant pinigus ir paskaudo nugara žemai besilankstant — juk atvykdavo vienas už kitą garbingesni ponai ar bent jau tų vienas už kitą garbingesnių ponų tarnai. O kartą durys staiga atsilapojo su baisiu triukšmu, vidun įžengė grafo d’Aržansono liokajus ir užriko taip, kaip tik liokajai moka, kad pageidauja penkių buteliukų tų naujųjų kvepalų, o Šenjė ir po penkiolikos minučių vis dar virpėjo iš begalinės pagarbos, nes grafas d’Aržansonas buvo intendantas, Jo Didenybės karo ministras ir pats galingiausias žmogus Paryžiuje.

Taigi Šenjė parduotuvėje vienas atmušinėjo klientų antpuolius, o Baldinis su naujuoju mokiniu sėdėjo užsirakinęs dirbtuvėje. Šią aplinkybę Šenjė jis teisindamasis aiškino kažkokia fantastine teorija, kurią vadino „darbo pasidalijimu ir racionalizacijai Metų metus, pareiškė, jis kantriai stebėjęs, kaip Pelisjė ir į jį panašūs gildijos tradicijas ignoruojantys veikėjai viliojo iš jo klientūrą ir niokojo verslą. Bet dabar jo kantrybė trūkusi. Dabar jis priims iššūkį ir smogs tiems įžūliems parveniu atgal. Ir atmokės jiems tuo pačiu pinigu: kiekvieną sezoną, kiekvieną mėnesį, jei labai reikės, tai ir kiekvieną savaitę mes kozirį — naujus kvepalus, ir dar kokius kvepalus! Rieškučiomis sems savo kūrybingumą. O tam reikią, kad jis, vieno neapmokyto pagalbininko padedamas, galėtų užsiimti vien kvepalų gaminimu, o Šenjė turįs atsidėti tik jų pardavinėjimui. Šis modernus metodas pradės naują etapą parfumerijos istorijoje, nušluos konkurenciją ir padarys mus neapsakomai turtingus, — taip, jis sąmoningai ir nedviprasmiškai sakąs „mus“, nes ketinąs savo ilgai ištarnavusiam pameistriui skirti tam tikrą procentą nuo tų nesuskaičiuojamų turtų.

Dar prieš keletą dienų tokias meistro šnekas Šenjė būtų palaikęs beprasidedančiu senatviniu proto suskystėjimu. „Jau pats laikas jam į Šaritė, — būtų pamanęs, — netrukus jis jau galutinai atsisveikins su parfumerio grūstuvu“. Bet dabar jis nieko negalvojo. Tam visiškai neturėjo laiko, paprasčiausiai buvo per daug darbo. Darbo buvo tiek daug ir vakarais jis būdavo toks pavargęs, jog vos beįstengdavo ištuštinti kimšte prikimštą kasą ir atsiskaičiuoti savo dalį. Jam nė į galvą nebūtų atėję suabejoti, kad čia kažkas ne taip, — juk kone kasdien matydavo Baldinį išeinantį iš dirbtuvės su kokiais nors naujais aromatais.

Ir ne bet kokiais aromatais! Tai buvo ne tik aukščiausios, visų aukščiausios klasės kvepalai, bet ir kremai, pudros, muilai, losjonai plaukams, tualetiniai vandenys, aliejai... Viskas, kam derėjo kvepėti, dabar pakvipo naujai, kitaip ir daug puikiau, kaip dar niekad nebuvo kvepėję. Ir viską, dievaži, viską, net ir naujoviškus kvapiuosius kaspinus plaukams, kuriuos neįprastos nuotaikos pagautas vieną dieną sukūrė Baldinis, pirkėjai stvarstė kaip apkerėti, kainos nebeturėjo jokios reikšmės. Viskas, ką tik Baldinis pagamindavo, susilaukdavo pasisekimo. Ir tokio stulbinančio, kad Šenjė žiūrėjo į jį kaip į kokį gamtos reiškinį ir netyrinėjo priežasčių. Kad toks pasakiškas verslo suklestėjimas galėtų būti susijęs su naujuoju mokiniu, tuo apgailėtinu neūžauga, tuo niekingu padaru, kaip koks šuo prisiglaudusiu dirbtuvėje ir kartais, meistrui žengiant pro duris, pasirodančiu kambario gilumoje, kur valė stiklus bei šveitė grūstuves, — tuo Šenjė nebūtų patikėjęs net ir tuomet, jei kas nors jam apie tai būtų pasakęs.

Bet būtent nuo to nykštuko čia viskas ir priklausė. Ką Baldinis atnešdavo į krautuvę ir palikdavo Šenjė parduoti, būdavo tik maža dalelytė to, ką Grenujis sumaišydavo už užrakintų durų. Baldinis net nebespėdavo uostyti. Kartais jis tiesiog kamuodavosi, kai reikėdavo ką išsirinkti iš tų Grenujo sukurtų grožybių. Šis stebuklingas mokinys būtų įstengęs aprūpinti receptais visus Prancūzijos parfumerius nepasikartodamas ir nė sykio nesukurdamas ko nors nevertingo ar kad ir vidutiniško. Tai yra receptais, taigi formulėmis, jis jų nebūtų galėjęs aprūpinti, nes savo kvapus vis dar komponavo ta chaotiška ir visiškai neprofesionalia, bet Baldiniui jau pažįstama maniera: iš akies ir, regis, kaip pakliuvo maišydamas ingredientus. Norėdamas tą pamišėlišką darbą jei ne kontroliuoti, tai bent jau mažumą suprasti, Baldinis vieną dieną pareikalavo, kad ruošdamas mišinius Grenujis teiktųsi naudotis svarstyklėmis, menzūrėle ir pipete, nors jam ir atrodė, kad tai visai nereikalinga; be to, jis turįs įsisąmoninti, kad etilo alkoholis nėra kvapi medžiaga, o tik tirpiklis, kurio įpilama paskiausiai; ir galų gale, jis turįs darbuotis, dėl Dievo meilės, neskubėdamas, iš lėto ir ramiai, kaip dera amatininkui.

Grenujis pakluso. Ir štai pirmąsyk Baldinis galėjo sužiūrėti kiekvieną to raganiaus veiksmą ir viską užsirašyti. Su plunksna ir popieriaus lapu įsitaisęs šalia Grenujo, vis primindamas, kad neskubėtų, jis užsirašinėjo, kiek gramų šio, kiek padalų ano, kiek lašų trečio ingrediento patenka į maišomąjį butelį. Tokiu keistu būdu — iš paskos analizuodamas procesą ir naudodamas tam priemones, be kurių jis, tiesą sakant, iš pat pradžių visai negalėjo vykti, — Baldinis galų gale visgi įsigijo tą sintetinimo instrukciją. Kaip Grenujis be jos įstengė maišyti kvepalus, jam taip ir liko mįslė, netgi stebuklas, tačiau dabar Baldinis tą stebuklą bent jau suvedė į formulę ir nors iš dalies patenkino savo taisyklių ištroškusią sielą, o parfumerio pasaulėvaizdį apsaugojo nuo visiško kracho.

Taip po truputį jis išviliojo iš Grenujo visų iki šiol jo išrastų kvepalų receptūras, o paskui net uždraudė imtis maišyti naujus kvapus, kol jis, Baldinis, nepasirodys su plunksna ir popieriaus lapu, kad stebėdamas procesą Argo akimis viską iš eilės užsirašytų. Paskui savo užrašus — netrukus tai buvo jau dešimtys formulių — kaligrafiška rašysena pedantiškai perkeldavo į dvi skirtingas knygeles, kurių vieną laikydavo užrakinęs nedegamoje spintoje, o kitą nuolat nešiodavosi su savimi, net ir naktį miegodavo su ja. Taip buvo saugiau. Juk dabar, jei tik panorės, galės pats atkartoti Grenujo stebuklus, taip giliai jį sukrėtusius, kai pirmąkart patyrė. Rinkdamas formulių kolekciją jis tikėjosi sutramdysiąs pasibaisėtiną kūrybinį chaosą, veržte besiveržiantį iš jo mokinio vidaus. Be to, ta aplinkybė, kad kūrybos aktuose jis dalyvauja ne vien tik kvailai stebėdamas, bet ir viską sekdamas bei registruodamas, veikė Baldinį raminamai ir stiprino pasitikėjimą savimi. Po kiek laiko jis net ėmė manyti, kad jo indėlis kuriant tauriuosius aromatus nėra toks neesminis. O jau įrašęs juos į savo knygeles ir paslėpęs nedegamoje spintoje bei prispaudęs prie krūtinės, jis nė kiek neabejojo, kad tai jo ir tik jo nuosavybė.

Tačiau ir Grenujis gavo naudos iš to drausminančio metodo, kurį jam primetė Baldinis. Tiesa, jis galėjo išsiversti ir be jo. Jam nereikėjo ieškotis senos formulės, kad po kelių savaičių ar mėnesių galėtų atkurti kvepalus, nes kvapų jis nepamiršdavo. Bet privalėdamas dirbti su menzūrėle ir svarstyklėmis, pramoko parfumerijos kalbos ir instinktyviai jautė, kad šios kalbos mokėjimas jam gali praversti. Po kelių savaičių Grenujis ne tik įsiminė visų Baldinio kvapiųjų medžiagų pavadinimus, bet jau ir pats mokėjo užrašyti savo kvepalų formules ir atvirkščiai — svetimas formules ir instrukcijas paversti kvepalais ar kitokiais kvapiais gaminiais. Maža to! Kartą išmokęs savo parfumeriškas idėjas išreikšti gramais ir lašais, jis apsieidavo net ir be tarpinės eksperimentų pakopos. Kai Baldinis duodavo užduotį sukurti naują aromatą, nesvarbu kam — nosinaitėms kvėpinti, sausiems kvepalams ar veido skaistalams, Grenujis nebesigriebdavo flakonų ir miltelių, o paprasčiausiai sėsdavo prie stalo ir tiesiog surašydavo formulę. Jis išmoko prailginti kelią nuo kvapo savo vaizduotėje iki gatavų kvepalų: galėdavo sudaryti dar ir formulę. Jo supratimu tai buvo aplinkinis kelias. Tačiau pasaulio, tai yra Baldinio, akimis tai buvo pažanga. Grenujo stebuklai ir liko stebuklais. Bet receptūra, kurią prie jų pridėdavo, pašalindavo jų keliamą baimę, o tai buvo didelis privalumas. Kuo geriau Grenujis įvaldė amatininkiškus būdus ir metodus, kuo normaliau gebėjo išsisakyti įprasta parfumerijos kalba, tuo mažiau meistras jo bijojo ir jį įtarinėjo. Baldinis nors ir laikė jį neįtikėtinai gabiu kvapams žmogumi, bet netrukus nebežiūrėjo į jį kaip į antrąjį Frandžipanį arba siaubingą raganių, o Grenujui tai buvo labai paranku. Amato taisyklės ir įpročiai jį tinkamai maskavo. Jis tiesiog užliūliavo Baldinį pavyzdingai svarstydamas priedus, skalanduodamas maišomąjį butelį, kvepalais šlakstydamas baltą mėginių nosinaitę. Jau mokėjo ją beveik taip pat grakščiai kaip meistras krestelėti, taip pat elegantiškai plastelėti po nosimi. O kartais, gerai apskaičiavęs laiko tarpus, tyčia darydavo klaidų, tokių, kokias Baldinis būtinai turėdavo pastebėti: pamiršdavo ką nors išfiltruoti, neteisingai sureguliuodavo svarstykles, į formulę įrašydavo absurdiškai didelę ambros tinktūros dalį — ir leisdavosi peikiamas už klaidą, kad paskui kuo rūpestingiausiai galėtų ją ištaisyti. Jam pavyko užčiūčiuoti Baldinį ir galų gale išsklaidyti įtarimus, kad čia kažkas ne taip. Juk jis nenorėjo senio įbauginti. Jis tikrai norėjo iš jo mokytis. Ne kvepalus maišyti, ne teisingai juos komponuoti, žinoma, ne! Šioje srityje nebuvo nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris būtų galėjęs jį ko nors išmokyti, ir visų ingredientų Baldinio krautuvėje toli gražu nebūtų užtekę, norint sukurti jo įsivaizduojamus tikrai didžius kvepalus. Kvapai, kuriuos galėjo komponuoti pas Baldinį, buvo tik vaikų žaidimai lyginant su tais, kuriuos nešiojosi savyje ir ketino vieną gražią dieną realizuoti. Bet tam, jis gerai žinojo, buvo būtinos dvi sąlygos. Viena — miestelėno egzistencijos skraistė, bent jau pameistrystė, kuria prisidengęs galėtų atsiduoti savo tikrosioms aistroms ir niekieno netrukdomas siekti tikrųjų tikslų. Kita — amato išmanymas: kaip gaminti, išskirti, koncentruoti, konservuoti kvapiąsias medžiagas, taigi kaip paruošti jas tolimesniam naudojimui. Mat nors Grenujis iš tiesų turėjo geriausią nosį pasaulyje, mokančią ir skaidyti, ir vaizduotis, bet dar nesugebėjo valdyti kvapų fiziškai.

18

Taigi Grenujis noriai leidosi mokomas, kaip iš kiaulių taukų virti muilą, kaip iš zomšos siūti pirštines, iš kvietinių miltų, migdolų sėlenų ir į miltelius sutrintų našlaičių šaknų maišyti pudrą. Iš medžio anglių, salietros ir sandalmedžio drožlių ritino kvapiąsias žvakeles. Presavo rytietiškas pastiles iš miros, benzojinės dervos ir gintaro miltelių. Minkė smilkalus, šelaką, vetiveriją ir cinamoną ir riteno iš jų smilkomuosius rutuliukus. Sijojo ir mentele trynė maltus rožių žiedlapius, levandų žiedus ir kaskariljos žievę imperatoriškajai pudrai. Virė grimą, baltą ir mėlyną kaip kraujagyslės, lipdė riebius karmazininius lūpų dažus. Vandeniu skiedė smulkiausius miltelius nagams ir mėtinę kreidą dantims. Plakė skystį perukų plaukams garbiniuoti ir lašus karpoms ir nuospaudoms naikinti, baltiklį strazdanoms ant odos blyškinti ir beladonos ištrauką akims gydyti, tepalą ispaniškosioms muselėms priklijuoti ponams ir higieninį actą ponioms... Kaip gaminti visus tuos vandenėlius ir miltelius, tualetinius ir kosmetinius reikmenis, taip pat arbatų ir šaknelių mišinius, likerius, marinatus ir panašius dalykus, trumpai tariant, visko, ką Baldinis rodė perteikdamas savo paveldėtą išmintį, Grenujis mokėsi tegu ir be ypatingo susidomėjimo, bet nesiskųsdamas ir sėkmingai.

Užtat itin uoliai įnikdavo į darbą, kai Baldinis aiškindavo, kaip ruošti tinktūras, ištraukas ir esencijas. Nepailsdamas galėdavo spausti sraigtiniu presu karčiųjų migdolų branduolius arba grūsti muskuso grūdelius, kapoti kapokle riebius pilkus ambros gumbelius arba tarkuoti našlaičių šaknis, o paskui tas drožles užpildavo spiritu ir padarydavo antpilą. Jis įgudo naudotis skiriamuoju piltuvėliu, kuriuo atskiriamas grynas išspaustų citrinų žievių aliejus nuo drumstų nuosėdų. Išmoko džiovinti žoleles ir žiedus ant ardelių šiltame pavėsyje ir konservuoti šnarančius lapus vašku aplietuose puoduose ir skrynutėse. Perprato meną plauti pomadas, daryti ištraukas, jas filtruoti, koncentruoti, skaidrinti ir rektifikuoti.

Tiesą sakant, Baldinio dirbtuvė nebuvo pritaikyta dideliems kiekiams žiedų ar žolelių aliejų gaminti. Ir vargu ar Paryžiuje būtų atsiradę pakankamai tam reikalingų šviežiai skintų augalų. Vis dėlto kai kada, kai turguje būdavo galima pigiai nusipirkti šviežių rozmarinų, šalavijų, mėtų ar anyžiaus sėklų, kai pasitaikydavo gauti didesnę siuntą vilkdalgių gumbų, valerijono šaknų, kmynų, muskato riešutų ar džiovintų gvazdikų žiedų, tuomet Baldiniui suvirpėdavo alchemiko gyslelė ir jis išsitraukdavo didįjį distiliavimo aparatą, varinį distiliavimo kubilą su kondensavimo indu viršuje, — vadinamąjį distiliatorių su „mauro galva“, kaip išdidžiai pranešė Baldinis, — su kuriuo jis jau prieš keturiasdešimt metų pietiniuose Ligurijos šlaituose ir Liuberono kalvose po atviru dangumi distiliavo levandas. Ir kol Grenujis smulkindavo žaliavą, Baldinis karštligiškai skubėdamas — mat greitas perdirbimas buvo šio darbo alfa ir omega — kurdavo mūrinį ugniakurą ir statydavo ant jo varinį katilą, pripiltą vandens. Į jį sumesdavo susmulkintus augalus, užkimšdavo viršugalį „mauro galva“ su dvigubom sienelėm ir prijungdavo prie jos dvi žarneles vandeniui įbėgti ir išbėgti. Šitą rafinuotą vandens aušinimo sistemą, aiškino jis, pritaisęs tik vėliau, nes anuomet dirbant laukuose, savaime suprantama, aušindavęs paprasčiausias vėjas. Tada įpūsdavo ugnį.

Netrukus masė katile imdavo pamažu kunkuliuoti. O po kurio laiko, iš pradžių nedrąsiai, lašelis po lašelio, paskui siūlo plonumo srovele, distiliatas pradėdavo tekėti iš trečio „mauro galvos“ vamzdelio į florentietišką butelį, kurį Baldinis būdavo pastatęs apačioje. Iš pradžių jis atrodydavo gana nekaip, kaip skysta neskaidri sriuba. Bet paskui po truputį, ypač kai pilną butelį pakeitę kitu pirmąjį pastatydavo atokiau, ta tirštynė išsiskirdavo į du skirtingus skysčius: apačioje nusistodavo žiedlapių arba žolelių vanduo, o paviršiuje plūduriuodavo storas aliejaus sluoksnis. Per apatinį florentietiško butelio kaklelį atsargiai nupylus švelniai kvepiantį žiedlapių vandenį, likdavo grynas aliejus, esencija, kvapioji augalo esmė.

Grenujį šis procesas pakerėjo. Jei kas nors gyvenime kėlė jam susižavėjimą — aišku, išoriškai nematomą, užslėptą, lyg šalta liepsna deginantį, — tai tik šis metodas ugnimi, vandeniu, garais ir gudriai sumanyta aparatūra išplėšti iš daiktų jų kvepiančią dvasią. Juk ši kvepianti dvasia, eterinis aliejus ir buvo juose geriausia, tik dėl jo Grenujis tais daiktais domėjosi. Niekam tikusios atliekos — žiedai, lapai, lukštai, vaisiai, spalvos, grožis, gyvumas ir dar balažin koks nereikalingas šlamštas — jam nerūpėjo. Tai buvo vien tik apvalkalas, balastas. Jo reikėjo atsikratyti.

Kartkartėm, kai distiliatas pasidarydavo skaidrus kaip vanduo, jie nuimdavo distiliavimo aparatą nuo ugnies, atidengdavo ir iškrėsdavo suvirusius tirščius. Jie būdavo suglebę, blankūs lyg išmirkę šiaudai, blyškūs lyg mažų paukštelių kaulai, lyg per daug ilgai virusios daržovės, beskonės, skaidulingos, ištižusios, vos beatpažįstamos, šlykščiai primenančios lavonus ir beveik visiškai nebeturinčios kvapo. Jie išmesdavo tirščius pro langą į upę. Tada vėl prikraudavo distiliavimo aparatą šviežių augalų, įpildavo vandens ir vėl pastatydavo ant ugniakuro. Ir vėl katilas imdavo kunkuliuoti, vėl augalų gyvybės syvai tekėdavo į florentietiškus butelius. Kartais tai trukdavo ištisą naktį. Baldinis prižiūrėdavo krosnį, Grenujis nenuleisdavo akių nuo srovelės, daugiau nebūdavo kuo užsiimti iki pakeičiant vieną butelį kitu.

Jiedu sėdėdavo ant suolelių palei ugnį, nesitraukdami nuo gremėzdiško kubilo, abu pakerėti, nors ir dėl labai skirtingų priežasčių. Baldinis mėgaudavosi ugnies kaitra, besiplaikstančių liepsnų ir vario raudoniu, jam patikdavo klausytis, kaip spragsi degančios pliauskos, kaip gurguliuoja distiliavimo aparatas, nes taip būdavo ir anksčiau. Ir kaipgi nenuklysi į svajas! Iš krautuvės jis atsinešdavo butelį vyno, mat nuo karščio jį imdavo troškinti, o vynas irgi primindavo praeitį. Tuomet jis leisdavosi pasakoti begalines istorijas apie anuos laikus. Apie Ispanijos įpėdinystės karą, prie kurio jis, kovodamas su austrais, nemažai prisidėjęs, apie partizanus, su kuriais sukėlęs sumaištį Sevenuose, apie vieno hugenoto dukterį Estrelio kalnuose, kuri, apkvaitusi nuo levandų kvapo, atsidavė jo valiai, apie miško gaisrą, kurio tada tik per plauką nesukėlęs ir kuris tikrai būtų nusiaubęs visą Provansą, kaip mane gyvą matai, būtų nusiaubęs, nes tąsyk pūtęs labai stiprus mistralis. Pasakodavo ir apie distiliavimą, vis apie aną, plynam lauke, naktį, mėnesienoje, gurkšnojant vyną ir klausantis, kaip čirpia cikados; ir apie levandų aliejų, kurį tada išgaudavęs tokį puikų ir stiprų, kad jam už jį sidabru mokėdavę; apie mokymąsi Genujoje ir apie keliones, ir apie Graso miestą, kuriame tiek daug parfumerių kaip kur nors kitur batsiuvių, ir tokių turtingų buvę tarp jų, kad gyvenę jie kaip kunigaikščiai, puikiuose namuose su ūksmingais sodais, terasomis ir lentutėmis iškaltais valgomaisiais, kuriuose valgydavę iš porceliano lėkščių su auksiniais peiliais ir šakutėmis, ir taip toliau...

Štai tokias istorijas porindavo senasis Baldinis gurkšnodamas vyną, ir nuo vyno, nuo ugnies kaitros ir susižavėjimo savo paties istorijomis jam raudoniu užkaisdavo skruostai. Bet Grenujis, sėdėdavęs atokiau šešėlyje, visiškai nesiklausydavo. Jo nedomino senos istorijos, jį domino vien tik naujasis procesas. Nenuleisdamas akių jis spoksodavo į vamzdelį prie distiliatoriaus galvutės, iš kurio plona srovele tekėjo distiliatas. Taip įsistebeilijęs imdavo vaizduotis pats esąs toks distiliatorius, kuriame taip pat kaip šiame kunkuliuoja ir iš kurio taip kaip iš šio, tik dar geriau, naujau, neįprasčiau sruvena distiliatas nuostabių augalų, išaugusių jame pačiame, jame pražydusių, niekieno be jo paties neuostytų, savo neprilygstamais aromatais galinčių paversti pasaulį kvepiančiu Edeno sodu, kuriame ir jam, jo uoslei būtų bent jau pakenčiama gyventi. Būti didžiuliu distiliatoriumi, užtvindančiu savaisiais distiliatais visą pasaulį, — toks buvo jo troškimas, į tokias svajones pasinėrė Grenujis.

Užkaitęs nuo vyno Baldinis rentė vis neįtikimesnes istorijas apie tai, kas buvo seniau, ir vis beviltiškiau painiojosi savo paties svajonėse, o Grenujis greitai liovėsi keistai fantazavęs. Pirmiausia jis išgujo iš galvos didžiulio distiliatoriaus vaizdą ir ėmė svarstyti, kaip panaudoti ką tik įgytas žinias artimiausiems tikslams pasiekti.

19

Netrukus jis tapo distiliavimo specialistu. Jis nustatė, — o jo nosis čia pagelbėjo labiau negu visos Baldinio taisyklės, — kad distiliato kokybė labiausiai priklauso nuo ugnies karščio. Kiekvienam augalui, kiekvienam žiedui, kiekvienai medienos rūšiai ir abejingam vaisiui reikėjo vis kitokios procedūros. Vieniems tekdavo sukaupti tirščiausius garus, kitus virti tik ant vidutinio stiprumo ugnies, o kai kurie žiedai atiduodavo ką turi geriausio tik palikti prakaituoti ant visai silpnutės ugnies.

Ne mažiau svarbus buvo ir paruošimas. Mėtas ir levandas būdavo galima distiliuoti ištisais krūmeliais. Kitką prieš dedant į varinį katilą reikėdavo kruopščiai perrinkti, nuskainioti, supjaustyti, sukapoti, sutarkuoti, sugrūsti arba net paruošti kaip salyklą. O kai ko visai nepavykdavo išdistiliuoti, ir tai kėlė Grenujui begalinį apmaudą.

Matydamas, kaip užtikrintai Grenujis įvaldęs aparatūrą, Baldinis davė jam visišką valią dirbti su distiliatoriumi, ir šia laisve Grenujis netruko pasinaudoti nė kiek nesivaržydamas. Dienomis jis maišydavo kvepalus ir kitokius kvapiuosius bei prieskoninius produktus, o naktimis užsiimdavo vien tik slėpininguoju distiliavimo menu. Jis sumanė išgauti absoliučiai naujų kvapiųjų medžiagų, kad galėtų sukurti bent keletą kvapų, kuriuos nešiojosi savyje. Pradžioje jis pasiekė šiokių tokių laimėjimų. Jam pavyko pagaminti aliejų iš dilgėlių žiedų ir pipirnės sėklų ir tualetinį vandenį iš šviežiai nuluptos šeivamedžio žievės ir kukmedžio šakų. Nors distiliatai kvepėjo visiškai kitaip negu pradinės medžiagos, bet vis dėlto buvo gana įdomūs ir tinkami perdirbti toliau. Žinoma, buvo medžiagų, kurioms šis metodas visiškai netiko. Pavyzdžiui, Grenujis mėgino išdistiliuoti stiklo kvapą, molingą ir vėsų lygaus stiklo kvapą, kurio paprasti žmonės net neužuodžia. Jis pasirūpino langų ir butelių stiklo, sudaužė į gabalus, į šukes, į krislelius, sutrynė iki dulkelių — nieko neišėjo. Bandė distiliuoti žalvarį, porcelianą ir odą, grūdus ir žvirgždą. Gryną žemę. Kraują ir medieną bei šviežias žuvis. Savo paties plaukus. Galiausiai net vandenį, Senos vandenį, kurio savitas kvapas jam atrodė vertas išsaugoti. Jis tikėjosi, kad su distiliatoriumi galės iš šių medžiagų išplėšti jų ypatingą kvapą, kaip buvo padaręs su čiobreliais, levandomis ir kmynų sėklomis. Juk jis nežinojo, kad distiliavimas — tai ne kas kita, kaip būdas skaidyti mišrias substancijas į lakesnes ir ne tokias lakias dalis, kad parfumerijoje jis tik padeda atskirti tam tikrų augalų lakius eterinius aliejus nuo jų bekvapių ar beveik bekvapių likučių. Aišku, kad medžiagoms, kurios neturi eterinio aliejaus, šis metodas absoliučiai netinka. Mums, šiuolaikiniams žmonėms, susipažinusiems su fizika, tai iškart aišku. O Grenujis tik vargais negalais suvokė tai po aibės nepavykusių bandymų. Ilgus mėnesius jis kasnakt tūnojo prie distiliatoriaus ir visais įmanomais būdais mėgino gauti radikaliai naujų kvapų, tokių kvapų, kurių koncentruotų šioje žemėje dar nė būti nėra buvę. Ir, be keleto apgailėtinų augalinių aliejų, nieko iš to neišėjo. Iš gilaus, neišmatuojamai turtingo savo vaizduotės šulinio jis nepasėmė nė vieno konkrečios kvapo esencijos lašelyčio, iš visų kvapų, šmėklojusių jo vaizduotėje, negalėjo realizuoti nė vieno atomo.

Suvokęs nesėkmę, nutraukė bandymus ir susirgo taip sunkiai, kad net jo gyvybei kilo pavojus.

20

Jam pašoko karštis, pirmomis dienomis lydimas stipraus prakaitavimo, o vėliau, kai nebeatlaikė odos poros, visas kūnas apėjo begale pūlinukų. Grenujis nuo galvos iki kojų buvo sėte nusėtas raudonomis pūslelėmis. Daugelis jų sprogdavo ir išliedavo savo vandeningą turinį, kad ir vėl iš naujo prisipildytų. Kitos išaugdavo į tikrus furunkulus, išpursdavo iki raudonumo, tada prasiverždavo kaip krateriai išspjaudami gliaumius pūlius ir su gelsvomis gleivėmis susimaišiusį kraują. Netrukus Grenujis atrodė kaip kankinys, iš vidaus daužomas akmenimis ir pūliuojantis iš šimto žaizdų.

Baldinis, aišku, labai nerimastavo. Jam būtų buvę be galo negerai prarasti savo vertingą mokinį būtent dabar, kai jau ketino išplėsti prekybą už sostinės, net už visos šalies sienų. Nes iš tiesų vis dažniau nutikdavo taip, kad užsakymų tiems naujoviškiems kvepalams, dėl kurių Paryžius kraustėsi iš proto, atplaukdavo ne tik iš provincijos, bet ir iš užsienio, iš karališkųjų rūmų; ir Baldinis brandino mintį patenkinti šią paklausą įkūrus Sent Antuano priemiestyje filialą, kuo tikriausią nedidelę manufaktūrą, kurioje mėgstamiausi kvepalai būtų en gros4 maišomi ir en gros pilstomi į mielus flakonėlius ir, mielų mergyčių supakuoti, išsiuntinėjami į Olandiją, Angliją ir Vokietijos imperiją. Paryžiuje įsikūrusiam meistrui toks žygis nebūtų buvęs labai jau teisėtas, bet pastaruoju metu Baldinis juk turėjo viršūnėse pažinčių, kurių atsirado jo rafinuotų kvapų dėka; jį globojo ne tik intendantas, bet ir tokios svarbios asmenybės kaip ponas Paryžiaus muitinės viršininkas bei karališkojo finansų kabineto narys ir ekonomiškai klestinčių firmų rėmėjas ponas Fedo de Bru. Pastarasis net prasitarė galįs parūpinti karališkąją privilegiją — geriausia, apie ką išvis gali svajoti, juk tai būtų tarsi visraktis, leidžiantis apeiti visas valstybines ir luomines užkardas, tai reikštų visų verslo rūpesčių pabaigą ir amžiną užtikrinto ir netrikdomo gyvenimo garantiją.

Be to, Baldinis brandino dar ir kitą, savo mėgstamiausią planą, lyg ir antipodą Sent Antuano priemiesčio manufaktūrai, kurioje būtų gaminama jei ir ne masinė, tai bent jau kiekvienam įperkama produkcija. Jis norėjo kurti asmeniškus kvepalus rinktiniams aukštiems ir aukščiausiems klientams, tiksliau, vadovauti kuriant kvepalus, kurie kaip kad pagal matus sukirpti drabužiai tinka tik vienam asmeniui, tik jo gali būti ir tik jo garbingu vardu gali vadintis. Jis įsivaizdavo kvepalus „Markizė de Sernė“, „Maršalas de Vijaras“, „Hercogas d’Egijonas“ ir taip toliau. Svajojo apie kvepalus „Markizė de Pompadur“, net apie „Jo Didenybės Karaliaus“ kvepalus dailiai nušlifuotame agato flakonėlyje su išgraviruotu auksiniu aptaisu, o vidinėje kojelės pusėje vos pastebimai išraižytu kukliu užrašu „Džiuzepė Baldinis, parfumeris“. Karaliaus ir jo paties vardas ant vieno ir to paties daikto. Baldinis įsidrąsino vaizduotis net ir tokius puikius dalykus! Bet štai Grenujis ėmė ir susirgo. O juk Grimalis, tebūnie jam Dangaus karalystė, dievagojosi, kad šiam niekada nieko neskauda, šis viską ištvers, net juodasis maras jo neims. Ir va, nei iš šio, nei iš to susirgo mirtinai. O jei numirs? Siaubas! Tada kartu su juo pražus ir visos svajonės apie manufaktūrą, apie mielas mergytes, apie privilegiją ir kvepalus karaliui.

Todėl Baldinis nusprendė išbandyti viską, kad išgelbėtų brangią savo mokinio gyvybę. Jis liepė perkelti jį nuo gulto dirbtuvėje į švarią lovą viršutiniame namo aukšte. Lovą liepė apkloti damastu. Pats savo rankomis padėjo užnešti ligonį ankštais laiptais, nors ir kaip neapsakomai bjaurėjosi votimis ir pūliuojančiais furunkulais. Žmonai liepė išvirti vištienos sultinio su vynu. Pasiuntė parvesti žymiausią kvartalo gydytoją, tokį Prokopą, kuriam reikėjo iš anksto mokėti — dvidešimt frankų! — vien už tai, kad teiktųsi atvykti.

Daktaras atėjo, pirštų galiukais kilstelėjo paklodę, metė vieną vienintelį žvilgsnį į Grenujo kūną, tarsi išvarpytą šimto kulkų, ir išėjo iš kambario nė neatidaręs portfelio, kurį jam iš paskos nešiojo asistentas. Reikalas visiškai aiškus, pradėjo dėstyti Baldiniui. Tai sifilinė juodųjų raupų atmaina, sumišusi su pūliuojančiais tymais in stadio ultimo5. Gydyti esą beprasmiška jau vien todėl, kad yrančio kūno, panašesnio į lavoną negu į gyvą organizmą, nėra net kaip perrėžti raižikliu kraujui nuleisti. Ir nors šiai ligai progresuojant atsirandančios maro smarvės dar nesijaučia, — o tai, tiesą sakant, keista ir grynai moksliniu požiūriu šiek tiek kurioziška, — nereikia abejoti, kad per keturiasdešimt aštuonias valandas pacientas nukeliaus į amžinybę, tai taip tikra, kaip kad jis vadinasi daktaru Prokopu. Baigęs pareikalavo dar dvidešimties frankų už atliktą vizitą ir nusakytą prognozę — penkis frankus iš jų galima būsią susigrąžinti tuo atveju, jei numirėlis, turintis klasikinę; simptomatiką, būsiąs atiduotas viešai demonstruoti — ir atsisveikino.

Baldinis nebeteko savitvardos. Iš nevilties rypavo ir vaitojo. Įtūžęs ant likimo kandžiojo pirštus. Štai ir vėl jo planai apie labai labai didelį pasisekimą eina niekais, nors tikslas buvo taip arti. Kadaise jam sutrukdė Pelisjė ir jo bendrai su savo nesuskaičiuojamais išradimais. Dabar štai šis vaikinas su neišsemiamomis naujų kvapų atsargomis, šis už auksą vertesnis mažas suskretėlis, kuriam būtent dabar, taip sėkmingai plečiantis prekybai, reikėjo susigriebti tuos sifilinius raupus ir pūlingus tymus in stadio ultimo! Būtent dabar! Kodėl ne po dvejų metų? Kodėl ne po metų? Iki to laiko būtų buvę galima išsemti jį iki dugno kaip sidabro gyslą, apiplėšti kaip aukso asilą. Po metų galėtų sau ramiai mirti. Tai ne! Jis mirs dabar, kad jį devynios, per keturiasdešimt aštuonias valandas!

Trumpą akimirką Baldinis svarstė, ar nenukeliavus į Dievo Motinos katedrą, neuždegus žvakės ir nepasimeldus prie Šventosios Dievo Motinos paveikslo už Grenujo pasveikimą. Bet tos minties tuoj atsisakė, nes laiko turėjo nedaug. Nubėgo atsinešti rašalo ir popieriaus ir išvijo žmoną iš ligonio kambario. Norįs budėti pats. Tada atsisėdo ant kėdės prie lovos, lapus užrašams pasidėjo ant kelių ir laikydamas rankoje rašale pamirkytą plunksną mėgino pastūmėti Grenujį parfumeriškai išpažinčiai. Tenenusineša, dėl Dievo meilės, tyliai į aną pasaulį savyje slypinčių lobių! Tepalieka dabar, savo paskutiniosiomis valandomis, testamentą, teatiduoda jį į ištikimas rankas, kad nuo busimųjų kartų neliktų nuslėpti geriausieji visų laikų kvapai! Jis, Baldinis, ištikimai tvarkys šį testamentą, šį pačių tauriausių kada nors uostytų kvapų formulių kanoną, ir neleis jam pražūti. Nemirtinga šlove jis papuoš Grenujo vardą, ir net — prisiekia visais šventaisiais — geriausiąjį iš tų kvapų padės pačiam karaliui prie kojų auksu padabintame agato flakonėlyje su išgraviruota dedikacija „Nuo Žano Batisto Grenujo, Paryžiaus parfumerio“. — Taip kalbėjo, tiksliau, šnabždėjo Baldinis Grenujui į ausį, nenuilstamai prisiekinėdamas, maldaudamas ir meilikaudamas.

Bet viskas buvo veltui. Be vandeningo sekreto ir kraujingų pūlių Grenujis daugiau nieko neišdavė. Gulėjo nebylus damaste ir leido tik tuos šlykščius syvus, bet savo turtų, savo žinių neatsižadėjo, nepasakė nė menkiausios kokio aromato formulės. Baldinis įmanydamas būtų jį pasmaugęs, užmušęs, o geriausia — iš merdinčio kūno daužyte išdaužęs brangiąsias paslaptis, jei tik būtų turėjęs bent kokios vilties, kad pasiseks... ir jei tai nebūtų akivaizdžiai prieštaravę jo krikščioniškam supratimui apie artimo meilę.

Taigi jis ir toliau kuždėjo ir suokė saldžiausiomis gaidomis. Tupinėjo apie ligonį, atsargiai drėgnais rankšluosčiais šluostė — nors ir kaip baisiai turėjo save pergalėti — šlapią nuo prakaito kaktą ir liepsnojančius žaizdų ugnikalnius, šaukštu pylė į burną vyno, kad tik prakalbintų, ištisą naktį — viskas veltui. Rytui brėkštant nuleido rankas. Išsekęs krito į fotelį kitame kambario gale ir jau net nebetūždamas, tik atsidavęs tyliai rezignacijai žiūrėjo į mažą lovoje mirštantį Grenujo kūną, kurio neįstengė nei išgelbėti, nei apiplėšti. Jau nieko nebegalėjo iš jo pasiimti, galėjo tik bejėgiškai stebėti jo žūtį, kaip kapitonas, kurio akyse skęsta laivas, į gelmes nusinešdamas visus jo turtus.

Bet staiga mirtino ligonio lūpos prasivėrė, ir jis prašneko tokiu aiškiu ir tvirtu balsu, kad vargiai būtum galėjęs numanyti greitą galą:

— Sakykite, metre, ar yra dar kitų būdų, be presavimo ir distiliavimo, kvapui iš kūno išgauti?

Baldinis, pamanęs, kad balsas jam pasivaideno arba pasigirdo iš anapus, mechaniškai atsakė:

— Taip, yra ir kitų.

— Kokių? — atsklido klausimas iš lovos, ir Baldinis praplėšė pavargusias akis. Grenujis nejudėdamas gulėjo pagalvėse. Ar tas lavonas čia kalba?

— Kokių? — vėl pasigirdo klausimas, ir šįkart Baldinis įžiūrėjo krutant Grenujo lūpas.

„Dabar tai jau baigta, — pamanė, — jis jau atsisveikina su šiuo pasauliu, tai kliedesiai arba mirties agonija“.

Ir jis atsistojo, priėjo prie lovos ir pasilenkė ties ligoniu. Šis gulėjo atmerktomis akimis ir žvelgė į Baldinį tuo pačiu keistai pasalūnišku žvilgsniu, kurį meistras buvo pastebėjęs dar per pirmą jų susitikimą.

— Kokių? — paklausė Grenujis.

Baldinis atsipeikėjo, susitvardė — nenorėjo nepatenkinti paskutinio mirštančiojo noro — ir atsakė:

— Yra trys būdai, mano sūnau: enfleurage a chaud, enfleurage a froid ir enfleurage a l’huile6. Jie daug kuo pralenkia distiliavimą, šie būdai naudojami išgaunant subtiliausius aromatus — iš jazminų, rožių ir apelsinų žiedų.

— Kur? — paklausė Grenujis.

— Pietuose, — atsakė Baldinis. — Daugiausia Graso mieste.

— Gerai, — tarė Grenujis.

Tuomet užsimerkė. Baldinis palengva išsitiesė. Jis jautėsi labai prislėgtas. Susirankiojo savo popieriaus lapus, ant kurių nebuvo užrašęs nė vienos eilutės, ir užpūtė žvakę. Lauke jau dienojo. Jis buvo šuniškai išvargęs. Reikėtų pakviesti kunigą, pagalvojo. Dešine skubotai sumetė kryžiaus ženklą ir išėjo iš kambario.

Tačiau Grenujis toli gražu nebuvo miręs. Jis tik labai kietai miegojo nugrimzdęs į gilų sapną ir traukė syvus atgal į save. Pūslelės ant odos pradėjo džiūti, piktvočių krateriai ako, žaizdos ėmė trauktis. Po savaitės jis visai pasveiko.

21

Labiau už viską jam norėjosi tuoj pat keliauti į pietus, ten, kur galima išmokti naujų technikų, apie kurias pasakojo senis. Bet apie tai, žinoma, nebuvo ko nė svajoti. Jis juk buvo tik mokinys, vadinasi, niekas. Tiesą sakant, kaip paaiškino Baldinis, — vos tik įveikęs jį ištikusį džiaugsmo priepuolį dėl Grenujo prisikėlimo, — tiesą sakant, jis esąs dar mažiau negu niekas, nes tikram mokiniui dera būti nepriekaištingos, tai yra santuokinės, kilmės, jis turi turėti atitinkamo luomo giminaičius ir mokymo sutartį, o Grenujis nieko to neturįs. Tad jei visgi jis, Baldinis, vieną dieną ir padės jam įsigyti pameistrio raštą, tai tik atsižvelgdamas į neeilinius Grenujo gabumus, pavyzdingą elgesį ateityje ir dar dėl savo, Baldinio, begalinio geraširdiškumo, nuo kurio jis niekuomet negalįs susiturėti, nors ir ne kartą per tai yra nukentėjęs.

Suprantama, kol buvo ištesėtas pažadas parodyti geraširdiškumą, praėjo nemažai laiko — beveik treji metai. Per tuos metus Baldinis su Grenujo pagalba įgyvendino savo garbėtroškiškas svajones. Įkūrė manufaktūrą Sent Antuano priemiestyje, su savo rinktiniais kvepalais prasimušė į rūmus, įsigijo karališkąją privilegiją. Jo puikūs kvapieji gaminiai buvo parduodami net į Peterburgą, į Palermą, į Kopenhagą. Vienų ypatingų muskusu apsunkusių kvepalų geidė net Konstantinopolis, o juk ten dievai žino kiek savų aromatų. Solidžiose kontorose Londono centre Baldinio kvepalai laikėsi taip pat patvariai kaip ir Parmos rūmuose, Varšuvos pilyje ne kitaip kaip Lipės ir Detmoldo grafo pilaitėje. Jau apsipratęs su tuo, kad senatvę praleis Mesinoje didžiai skursdamas, septyniasdešimties metų sulaukęs Baldinis iškilo iki neginčijamai didžiausio Europos parfumerio ir vieno turtingiausių Paryžiaus piliečių.

1756 metų pradžioje, — iki to laiko greta senojo namo ant Mainų tilto jis įsigijo dar vieną, skirtą vien tik gyventi, nes senasis tiesiogine prasme iki pat stogo buvo prikimštas kvepiančiųjų medžiagų ir specijų, — jis pranešė Grenujui sutinkąs jį paleisti, bet tik su trimis sąlygomis: pirma, ateityje jis neturi teisės nei pats gaminti po Baldinio stogu sukurtų kvepalų, nei perduoti jų formulių tretiesiems asmenims; antra, tūri išvykti iš Paryžiaus ir, kol Baldinis gyvas, į jį nesugrįžti; o trečia — niekam, absoliučiai niekam neprasitarti apie pirmąsias dvi sąlygas. Tegul prisiekia visais šventaisiais, nelaiminga savo motinos siela ir savo paties garbe.

Grenujis, neturėdamas nei garbės jausmo, nei tikėdamas šventaisiais, o juo labiau savo motinos nelaiminga siela, prisiekė. Jis būtų prisiekęs viskuo. Būtų priėmęs bet kokią Baldinio sąlygą, nes jam būtinai reikėjo to kvailo pameistrio rašto, kurio dėka galėtų gyventi niekam nekrisdamas į akis, netrukdomas keliauti ir susirasti tarnybą. Visa kita jam nerūpėjo. Ir kokios jau čia tos sąlygos! Nebegrįžti į Paryžių? Kuriam galui jam tas Paryžius! Juk pažinojo jį kiaurai iki paskutinio dvokiančio užkaborio, nešiojosi jį savyje visur ir visada, Paryžius jam priklausė jau ne vienerius metus. — Nebegaminti nė vienų garsiųjų Baldinio kvepalų, niekam neduoti formulių? Tarsi jis negalėtų sugalvoti tūkstančio kitų, tokių pat gerų ar dar geresnių, jei tik panorėtų! Bet juk jis visai nenorėjo. Jis nė neketino pradėti konkuruoti su Baldiniu ar kokiu nors kitu biurgerišku parfumeriu. Netroško iš savo meno krauti turtų, nenorėjo net gyventi iš jo, jei tik būtų buvę įmanoma gyventi kaip nors kitaip. Jis norėjo išlieti savo vidų, ne ką kitą, o savo vidų, kurį laikė nuostabesniu už viską, ką gali duoti išorinis pasaulis. Štai kodėl Baldinio sąlygos Grenujui nieko nereiškė.

Pavasarį jis išsiruošė į kelią, vieną gegužės dieną, ankstų rytą. Iš Baldinio buvo gavęs mažą kuprinėlę, antrus marškinius, dvi poras kojinių, didelę dešrą, gūnią ir dvidešimt penkis frankus. Tai esą kur kas daugiau, negu priklauso duoti, sakė Baldinis, juolab kad Grenujis nė solio nemokėjęs už tą išsamų mokslą, kurį čia išėjo. Jo pareiga esanti duoti du frankus kelionpinigių, daugiau nieko. Bet jis negalįs įveikti savo geraširdiškumo ir tos begalinės simpatijos, kuri per praėjusius metus susitvenkė jo širdyje šauniajam Žanui Batistui. Linkįs jam daug laimės kelionėse ir dar kartą primygtinai prašąs nepamiršti priesaikos. Taip šnekėdamas nulydėjo Grenujį prie durų tarnams, kur kadaise pasitiko, ir išleido į visas keturias puses. Rankos jam nepadavė, taip toli jo simpatijos nesiekė. Niekada nebuvo jam ištiesęs rankos. Ir apskritai vengė prie jo prisiliesti, lyg kokio pamaldaus pasibjaurėjimo apimtas, tarsi grėstų pavojus užsikrėsti, susitepti. Paskubomis pasakė „sudie“. Grenujis linktelėjo ir susigūžęs nuėjo savais keliais. Gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios.

22

Baldinis žvelgė jam įkandin, kol jis šlepetavo per tiltą link salos, mažas, susigūžęs, su kuprine lyg su kupra ant pečių; iš nugaros jis atrodė tarsi senis. Anapus, prie Parlamento rūmų, kur gatvė darė vingį, jis pametė Grenujį iš akių ir pajuto nepaprastą palengvėjimą.

Niekada to bernioko nemėgo, niekada, dabar pagaliau galėjo sau tai prisipažinti. Visą tą laiką, kol glaudė Grenujį po savo stogu ir apiplėšinėjo, jam buvo negera. Jautėsi taip, kaip jaučiasi doras žmogus, pirmąsyk darąs kažką uždrausto, žaidžiąs žaidimą neleistinomis priemonėmis. Žinoma, rizika, kad bus demaskuotas, buvo nedidelė, o sėkmės tikimybė — milžiniška; bet kiek dėl to teko nervintis, kiek patirti sąžinės priekaištų. Iš tiesų, per visus tuos metus nebuvo nė dienos, kad jo nepersekiotų nemalonus pojūtis, jog kažkaip turėsiąs atsiskaityti už tai, kam prasidėjo su šituo žmogumi. Kad tik viskas būtų gerai, — nuolat baimingai meldėsi, — kad tik pasisektų nusiraškyti šios drąsios avantiūros vaisius, bet netektų paskui už tai kentėti! Kad tik man pasisektų! Nors ir negerai elgiuosi, bet Dievas užmerks vieną akį, Jis tikrai tai padarys! Per visą gyvenimą Jis ne kartą mane pakankamai griežtai baudė, ir be jokios priežasties, taigi būtų teisinga, jei šįkart būtų man maloningas. Ir kurgi tas mano nusižengimas, jei tai iš viso nusižengimas? Daugių daugiausia veikiau truputėlį apeidamas gildijos nuostatus, mat eksploatavau stebuklingus bemokslio gabumus ir pateikdavau jo sugebėjimus kaip savo paties. Daugių daugiausia žengiau mažą žingsnelį į šoną nuo tradicinio amatininkiškos dorybės tako. Daugių daugiausia šiandien darau tai, ką dar vakar smerkiau ir keiksnojau. Argi tai nusikaltimas? Kiti apgaudinėja visą gyvenimą. O aš tik keletą metų truputėlį pasukčiavau. Ir tik todėl, kad atsitiktinumas davė man nepakartojamą progą. Galbūt tai buvo net ir ne atsitiktinumas, gal pats Dievas atsiuntė man į namus šitą burtininką, kad atlygintų už tą laiką, kai kentėjau Pelisjė ir jo bendrininkų pažeminimus? Gal dieviškoji lemtis nukreipta visai ne į mane, o prieš Pelisjė! Visai galimas dalykas! Kaip kitaip Dievas galėtų nubausti Pelisjė, jei ne išaukštindamas mane? Todėl mano laimė — tai dieviško teisingumo pirštas, ir ją kaip tokią ne tik galiu, bet ir turiu priimti, nesigėdydamas ir nė trupučio neatgailaudamas...

Taip per praėjusius metus nuolatos mąstydavo Baldinis, rytais, lipdamas žemyn siaurais laiptais į parduotuvę, vakarais, kopdamas aukštyn su pilnutėle kasa, skaičiuodamas ir užrakindamas seife sunkias auksines bei sidabrines monetas, naktimis, gulėdamas šalia knarkiančių žmonos kabakštų ir negalėdamas užmigti iš baugesio dėl savo laimės.

Bet dabar pagaliau nebekamuos jo tos nelemtos mintys. Kraupus svečias išėjo ir niekuomet nebegrįš. O va turtas liko, garantuotas visai amžinybei. Baldinis pridėjo ranką prie krūtinės ir per surduto audinį prie širdies apčiuopė mažą knygelę. Čia buvo surašyta šeši šimtai formulių — daugiau, negu pajėgtų realizuoti ištisos parfuimerių kartos. Jei šiandien jis viską prarastų, tai vien tik su šia nuostabia knygele per vienerius metus vėl pasidarytų turtingas. Na, ko gi dar gali norėti!

Rytmečio saulė, šilta ir geltona, virš namų anapus gatvės frontonų švietė jam į veidą. Baldinis vis dar tebeklaidžiojo žvilgsniu po gatvę, einančią į pietus, Parlamento rūmų link — kaip vis dėlto malonu, kad Grenujo daugiau nebematyti! — ir apimtas per kraštus besiliejančio dėkingumo, nusprendė dar šiandien nukeliauti į Dievo Motinos katedrą, įmesti į aukų dėželę auksinę monetą, uždegti tris žvakes, pulti ant kelių ir padėkoti savo Viešpačiui, kad apdovanojo jį tokia didele laime ir apsaugojo nuo atpildo.

Bet paskui ir vėl nelemtai susitrukdė. Pavakary, kai jau buvo susiruošęs eiti bažnyčion, pasklido gandas, kad anglai paskelbė Prancūzijai karą. Šiaip jau tai nebuvo grėsminga žinia. Bet kadangi kaip tik šiomis dienomis Baldinis norėjo pasiųsti į Londoną siuntą kvepalų, tai vizitą į Dievo Motinos katedrą atidėjo kitam kartui ir nuėjo į miestą pasirinkti žinių, o paskui į manufaktūrą Sent Antuano priemiestyje — kol kas atšaukti prekių siuntimą į Londoną. Naktį lovoje, prieš pat užmiegant, jam atėjo į galvą geniali mintis: atsižvelgiant į būsimus karinius susidūrimus dėl kolonijų Naujajame pasaulyje išleisti į rinką kvepalus „Kvebeko šlovė“, herojišką sakų aromatą. Jų populiarumas — tuo nė kiek neabejojo — su kaupu atlygins nuostolius dėl neįvykusio sandėrio Anglijoje. Su šia palaiminga mintimi savo iškvėšusioje galvoje, kurią apsiraminęs padėjo ant pagalvės, po ja maloniai jausdamas formulių knygelės kietumą, metras Baldinis užmigo ir niekada daugiau nebeprabudo.

Mat tą naktį įvyko nedidelė katastrofa, kuri, kaip ir dera, kiek padelsus davė karaliui pretekstą išleisti įsakymą pamažu nugriauti visus namus nuo visų Paryžiaus tiltų. Tai štai — be jokios aiškios priežasties sugriuvo Mainų tiltas iš vakarinės pusės tarp trečios ir ketvirtos atramos. Du namai įgriuvo į upę taip staiga ir taip netikėtai, kad nė vieno iš gyventojų nebuvo galima išgelbėti. Laimei, žuvo tik du žmonės, būtent Džiuzepė Baldinis ir jo žmona Tereza. Tarnai, vieni pasiprašę, kiti ne, namie nenakvojo. Šenjė tik ankstų rytą lengvai įkaušęs grįžo namo — tikriau, norėjo grįžti namo, nes juk namų nebebuvo, — ir jį ištiko nervinis šokas. Trisdešimt metų jis puoselėjo viltį, kad Baldinis, neturėdamas nei vaikų, nei giminaičių, testamentu paskirs jį savo paveldėtoju. Ir štai visas palikimas akimirksniu pražuvo, viskas — namas, parduotuvė, žaliavos, dirbtuvė, pats Baldinis — ir net testamentas, pagal kurį galbūt dar buvo galima tikėtis gauti nuosavybėn ir manufaktūrą.

Nieko nepavyko rasti — nei palaikų, nei seifo, nei knygelės su šešiais šimtais formulių. Vienintelis dalykas, likęs iš Džiuzepės Baldinio, didžiausio Europoje parfumerio, buvo sumišęs muskuso, cinamono, acto, levandų ir tūkstančio kitų medžiagų aromatas, kuris daugelį savaičių plaikstėsi virš Senos nuo Paryžiaus iki Havro.