ANTROJI DALIS

23

Tuo metu, kai sugriuvo Džiuzepės Baldinio namai, Grenujis traukė į Orleaną. Didmiesčio tvankuma liko už nugaros, ir sulig kiekvienu žingsniu, vis labiau tolinusiu jį nuo miesto, oras aplinkui darėsi vaiskesnis, švaresnis ir gaivesnis. Jis tarytum išretėjo. Kas metras liovėsi rungtis ir pašėlusiai vienas su kitu stumdytis šimtai, tūkstančiai skirtingiausių kvapų, o tie nedaugelis, kurie čia pleveno, — smėlėto kelio, pievų, žemės, augalų, vandens, — ilgom drobulėm driekėsi pažemiu, vinguriavo palengva sklaidydamiesi ir beveik niekada staiga nenutrūkdami.

Grenujui šis paprastumas buvo tikras išganymas. Ramūs kvapai tarsi glostė jo nosį. Pirmąsyk gyvenime jam nebereikėjo sulig kiekvienu įkvėpimu būti pasirengusiam užuosti ką nors naujo, netikėto, priešiško arba stengtis neprarasti ko nors malonaus. Pirmąsyk galėjo kvėpuoti beveik laisvai, nes nebereikėjo kas minutę įsitempus uostinėti. Sakome „beveik“, nes iš tikro laisvai pro Grenujo nosį nepralįsdavo niekas. Net jei ir nebūdavo nė mažiausio preteksto, jame budėdavo instinktyvus šaltas santūrumas, akylai sekantis viską, kas plūsta iš išorės ir ką tenka įsileisti į vidų. Per visą gyvenimą, net ir tais retais akimirksniais, kai patirdavo kažką panašaus į pasitenkinimą, malonumą, galbūt net ir laimę, jis mieliau iškvėpdavo negu įkvėpdavo — juk ir savo gyvenimą pradėjo ne kupinu vilties įkvėpimu, bet žudikišku riksmu. Bet susivaržęs tik tiek ir tebuvo, kiek jį varžė pati prigimtis, ir kuo labiau tolo nuo Paryžiaus, tuo geriau jautėsi: kvėpavo vis laisviau, žingsniavo energingiau, kartais net išsitiesdavo kaip styga, tad iš tolo žiūrint atrodė beveik kaip paprastas pameistrys, taigi kaip visai normalus žmogus.

Labiausiai pasijuto išsilaisvinęs, kai atitolo nuo žmonių. Paryžiuje jie gyveno daug anksčiau negu bet kuriame kitame pasaulio mieste. Paryžiuje spietėsi šeši septyni šimtai tūkstančių žmonių. Kirbėte kirbėjo gatvės ir aikštės, namai buvo prisikimšę nuo rūsių iki pastogių. Vargu ar būtum radęs nors vieną kampelį, neprisigrūdusį žmonių, nors vieną akmenį, nors vieną žemės lopinėlį, neatsiduodantį žmonėmis.

Kad šis dusnus žmonių tvaikulys aštuoniolika metų slėgė jį lyg prieš audrą pritvinkęs oras, Grenujui paaiškėjo tik dabar, kai pradėjo iš jo pamažu trauktis. Iki šiol jis manė, kad visas pasaulis toks ir kad reikia apskritai jo šalintis. Bet ne pasaulis čia buvo kaltas, o žmonės. Dabar jam atrodė, kad su pasauliu, pasauliu be žmonių, visai įmanoma sugyventi.

Trečią kelionės dieną jis pateko į Orleano kvapų gravitacijos lauką. Dar gerokai prieš pirmuosius ženklus, rodančius netoli esant miestą, Grenujis ore pajuto tirštėjantį žmonių kvapą, tad nusprendė atsisakyti savo pirmykščio ketinimo ir aplenkti Orleaną. Jam nesinorėjo, kad ką tik įgytą kvėpavimo laisvę vėl bemat sudergtų slopus žmogiškas dvokulys. Jis padarė didelį lanką, apsuko miestą prie Šatonefo, atsidūrė ant Luaros kranto ir persikėlė per ją prie Siuli. Iki čia dešros jam pakako. Tada nusipirko kitą ir, palikęs upės vagą, patraukė į krašto gilumą.

Jis vengė ne tik miestų, bet ir kaimų. Buvo lyg apspangęs nuo vis retėjančio, vis mažiau žmones beprimenančio oro. Tik norėdamas apsirūpinti maistu prisiartindavo prie kokios nors gyvenvietės ar atokios sodybos, nusipirkdavo duonos ir vėl pranykdavo miškuose. Po kelių savaičių jį ėmė varginti net ir tie reti keleiviai, kuriuos sutikdavo nuošaliuose keliuose, jis nebegalėjo pakelti kvapo, tarpais pasklindančio nuo valstiečių, pievose pjaunančių pirmąją žolę. Baugščiai traukėsi iš kelio kiekvienai avių bandai, ne dėl avių, bet norėdamas apeiti piemenų kvapą. Nepaisydamas kelių žygiavo per laukus, susitaikė su tuo, kad tekdavo keletą mylių sukti į šoną, jei užuosdavo dar ne vienos valandos atstumu atjojant raitelių eskadroną. Ne todėl, kad būtų bijojęs kaip kiti amatininkai ir valkatos, jog iš jo pareikalaus dokumentų arba net paims tarnauti kariuomenėn, — jis net nežinojo, kad vyksta karas, — bet vien todėl, kad jam darėsi bloga nuo žmogiško raitelių kvapo. Taip savaime, be jokio ypatingo sprendimo, planas trumpiausiu keliu nuvykti į Grasą palengva išblėso; tas planas, sakytum, ištirpo laisvėje, kaip ir visi kiti planai ir ketinimai. Grenujis nebenorėjo kur nors nukakti, tik pasitraukti toliau, kuo toliau nuo žmonių.

Galiausiai jis ėmė keliauti tik naktį. Dieną nulįsdavo į pamiškes, miegodavo pakrūmėse, brūzgynuose, sunkiausiai prieinamose vietose, susirangęs kaip koks gyvūnas, žemės spalvos gūnią užsitraukęs ant galvos ir kūno, nosį lyg pleištą įvaręs į alkūnės linkį, veidą priplojęs prie žemės, kad net ir menkiausias kvapas nesutrikdytų jo sapnų. Saulei leidžiantis pabusdavo, pašniukštinėdavo aplink save ir tik įsitikinęs, kad jau ir pats paskutinis valstietis paliko savo lauką, net ir narsiausias keliauninkas prieš užslenkant tamsai susirado prieglobstį, tik tuomet, kai naktis su savo tariamais pavojais išvaikydavo iš apylinkių žmones, Grenujis išlįsdavo iš savo slėptuvės ir leisdavosi toliau. Jo akims nereikėjo šviesos. Jau ir anksčiau, kai dar keliaudavo dienomis, dažnai valandų valandas eidavo užsimerkęs, vedamas tik nosies. Ryškus kraštovaizdis, akinanti šviesa, staiga išnyrantys, akį rėžiantys reginiai jam kėlė skausmą. Jis galėjo pakęsti tik mėnesieną. Mėnesienoje nesimatė spalvų, tik švelnūs vietovės kontūrai. Ji aptraukdavo žemę purvina pilkuma ir nakčiai prislopindavo viską, kas gyva. Šis lyg iš švino nulietas pasaulis, kuriame niekas nejudėjo, nebent vėjas, protarpiais lyg šešėlis gulantis ant pilkų miškų, ir kuriame nebuvo nieko gyvo, nebent plikos žemės kvapai, — buvo vienintelis pasaulis, kurį Grenujis pripažino, kadangi jis panėšėjo į jo sielos pasaulį.

Taip Grenujis traukė į pietus. Apytikriai į pietus, nes vadovavosi ne kokiu nors magnetiniu, o savo nosies kompasu, rodančiu, kaip apeiti kiekvieną miestą, kiekvieną kaimą, kiekvieną gyvenvietę. Ištisas savaites nesutikdavo nė gyvos dvasios. Būtų galėjęs guostis jaukia mintimi, kad yra vienas tame tamsiame arba šaltos mėnesienos apšviestame pasaulyje, jei jo jautrusis kompasas nebūtų rodęs ko kito.

Žmonių pasitaikydavo ir naktimis. Žmonių būdavo net tolimiausiuose užkampiuose. Tik jie tūnodavo nuošaliose lindynėse kaip žiurkės ir miegodavo. Žemė neapsivalydavo nuo jų, nes net ir miegodami jie skleidė kvapą, o šis pro pravirus langus ir būstų plyšius veržėsi laukan ir teršė tariamai likimo valiai paliktą gamtą. Kuo labiau Grenujis priprato prie tyro oro, tuo smarkiau jį žeidė toks žmonių kvapas, staiga, visai nelauktai atklystantis nakčia, šlykštus kaip srutų smarvė, išduodantis kur nors netoliese apsistojus piemenis arba esant angliadegių lūšnelę ar plėšikų irštvą. Jis bėgo nuo jo vis toliau, vis jautriau reaguodamas į rečiau ir rečiau besutinkamą žmonių būties kvapą. Taip uoslė vedė jį į vis atokesnius kraštus, vis toliau stūmė nuo žmonių ir vis labiau ginė prie pačios didžiausios vienatvės magnetinio poliaus.

24

Šis polius, visoje karalystėje labiausiai nuo žmonių nutolęs taškas, buvo Centriniame masyve, Overnė, maždaug penkios dienos kelio į pietus nuo Klermono, ant dviejų tūkstančių metrų aukščio Plom diu Kantalio ugnikalnio viršūnės.

Kalną sudarė milžiniška kūgio formos švino pilkumo uola, apsupta bekraščio skurdaus plokštikalnio, apaugusio vien pilkom samanom ir pilkais brūzgynais, iš kurių kur ne kur lyg išpuvę dantys kyšojo rudos uolų viršūnės ir keletas nuo gaisrų apanglėjusių medžių. Ir šviesiausią dieną ši vietovė buvo tokia niauri ir bedvasė, kad net pats vargingiausias šios neturtingos provincijos aviganis nebūtų atginęs čia savo bandos. O naktį, blyškioje mėnulio šviesoje, ši Dievo apleista dykynė atrodė esanti ne šio pasaulio. Net ir visoje šalyje ieškomas Overnė plėšikas Lebrunas būtų geriau traukęs į Sevenus ir leidęsis ten sugaunamas ir ketvirčiuojamas, negu slapstęsis Plom diu Kantalyje, kur jo tikrai niekas nebūtų nei ieškojęs, nei radęs, bet kur lygiai taip pat tikrai būtų laukusi jam dar baisesnė vienišiaus mirtis. Kalno apylinkėse per mylių mylias negyveno joks žmogus ir joks padorus šiltakraujis gyvūnas, tik vienas kitas šikšnosparnis, vienas kitas vabalas ir žaltys. Jau daug dešimtmečių į šią viršūnę niekas nebuvo užkopęs.

Grenujis pasiekė kalną vieną 1756 metų rugpjūčio naktį. Kai ėmė brėkšti, jis jau stovėjo viršūnėje. Dar nežinojo, kad čia jo kelionė užsibaigė. Manė, kad tai tik etapas pakeliui į dar tyresnes erdves; sukdamasis ratu, uosle ištyrinėjo milžinišką ugnikalnio dykynės panoramą: į rytus, kur plytėjo Sen Fluro plokštikalnė ir liumpsėjo pelkėti Rju upės krantai; į šiaurę, į tą pusę, iš kur atėjo, ištisas dienas ropšdamasis per karstinius kalnynus; į vakarus, iš kur lengvas ryto vėjas tenešė tik akmenų ir šiurkščios žolės kvapą; ir galiausiai į pietus, kur Plom diu Kantalio atšakos driekėsi mylių mylias iki tamsių Triujero tarpeklių. Žmonių nebuvo niekur, nė vienoje pasaulio šalyje, bet kiekvienas žingsnis bet kuria kryptimi vėl būtų reiškęs artėjimą prie jų. Kompasas sukosi ratu. Neberodė jokios krypties. Grenujis pasiekė tikslą. Bet tuo pat metu pakliuvo į spąstus.

Pakilo saulė, o jis tebestovėjo toje pačioje vietoje užrietęs nosį. Beviltiškai stengėsi surasti tą kryptį, iš kur grėsmingai sklistų žmonių kvapas, ir priešingą kryptį, kur jam tektų sprukti. Kiekvienoje pusėje tiesiog su liguistu įtarumu ieškojo kokios nors kad ir vos juntamos žmonių kvapo srovelės. Bet nieko nerado. Čia buvo ramybė, jei taip galima sakyti, kvapų rimtis. Aplink tarsi tylus šnaresys plaikstėsi tik vienalytis negyvų akmenų, pilkų kerpių ir sausų žolių kvapas, daugiau nieko.

Grenujui prireikė labai daug laiko, kad patikėtų tuo, ko neužuodžia. Laimė jį užtiko nepasirengusį. Nepasitikėjimas ilgai neleido suvokti geros naujienos. Kylant saulei jis net pasitelkė į pagalbą regėjimą ir akimis apieškojo horizontą — ar neras bent menkiausio žmonių egzistencijos ženklo: trobelės stogo, laužo dūmų, tvoros, tilto, bandos. Pridėjęs rankas prie ausų klausėsi, ar neišgirs kur plakant dalgį, lojant šunį ar rėkiant vaiką. Laukdamas nors menkiausio ženklo visą dieną prakiūtojo svilinančiame karštyje ant Plom diu Kantalio viršūnės, veltui. Ir tik kai saulė nusileido, nepatiklumas ėmė slūgti užleisdamas vietą vis didėjančiai euforijai: jis paspruko nuo to neapkenčiamo taršalo! Iš tiesų liko visiškai vienas! Buvo vienintelis žmogus visame pasaulyje!

Jį užplūdo nenusakomas džiugesys. Kaip patyręs laivo katastrofą ir savaičių savaitėm plūduriavęs vandeny nelaimėlis ekstaziškai sveikina pirmą žmonių gyvenamą salą, taip Grenujis šventė savo atvykimą ant vienatvės kalno. Jis šaukė iš laimės. Kuprinę, gūnią, lazdą metė šalin ir trypė kojomis, mostagavo rankomis, šoko ratu stūgaudamas į visas keturias puses savo vardą, gniaužė kumščius, triumfuodamas grūmojo jais visam toli apačioje besidriekiančiam kraštui ir besileidžiančiai saulei, triumfuodamas, tarsi pats būtų išgujęs ją iš dangaus. Kaip beprotis šėlo iki vėlios nakties.

25

Keletą dienų jis praleido kurdamasis ant kalno, mat jam buvo aišku, kad taip greitai šios nuostabios vietovės nepaliks. Iš pradžių pašniukšėjo nosimi ieškodamas vandens ir rado jį lomoje prie pačios viršūnės, plona srovele rusnojantį palei uolą. Vandens buvo nedaug, bet jei kantriai laižydavo valandą, tai patenkindavo visos dienos skysčių poreikį. Rado ir maisto — mažų salamandrų ir žalčių, nugnybęs jiems galvas, prarydavo su visa oda ir kaulais. Užsikąsdavo sausomis kerpėmis, žole ir spanguolėmis. Toks miestietišku supratimu visiškai nepriimtinas maitinimosi būdas jo nė kiek netrikdė. Jau per paskutines savaites ir mėnesius jis nevalgė žmonių paruošto maisto — duonos, dešros ar sūrio. Kai pasijusdavo išalkęs, kimšdavo viską, kas tik pasitaikydavo pakelyje valgomo. Jis visai nebuvo smaližius. Apskritai nepripažino jokių kitokių malonumų, jį džiugino tik grynas bekūnis kvapas. Nerūpėjo jam nei patogumai — būtų buvęs patenkintas net ir guoliu ant plikų akmenų. Tačiau rado kai ką geresnio.

Netoli šaltinėlio aptiko gamtos sukurtą siaurą tunelį, vinguriuojantį į kalno vidurį ir maždaug už trisdešimties metrų užsibaigiantį užgriuva. Ten, tunelio gale, buvo taip ankšta, kad Grenujo pečiai rėmėsi į uolas, ir taip žema, kad stovėti galėjo tik susikūprinęs. Bet užtat galėjo sėdėti, o jei susiriesdavo, tai net ir gulėti. Didesnio komforto jam nė nereikėjo. Mat ši vieta turėjo su niekuo nepalyginamų privalumų: tunelio gale net ir dieną buvo tamsiausia naktis, viešpatavo kapų tyla, o oras dvelkė drėgna, sūria vėsa. Grenujis kaipmat užuodė, kad čia dar niekada nebuvo įkėlęs kojos joks gyvas padaras. Jis pasijuto čia šeimininku, ir jį užplūdo kone švento drovumo jausmas. Atsargiai paklojo ant žemės gūnią, tarsi aptiesdamas altorių, ir atsigulė. Jis jautėsi lyg danguje. Gulėjo vienišiausiame Prancūzijos kalne trisdešimt metrų po žeme lyg savo paties kape. Dar niekada gyvenime nesijautė toks saugus — net ir motinos įsčiose. Dabar galėjo supleškėti ir visas pasaulis, čia jis būtų nieko nė nepastebėjęs. Grenujis tyliai pravirko. Nežinojo nė kam dėkoti už tokią beribę laimę.

Vėliau išlįsdavo į lauką tik palaižyti vandens, skubiai atsikratyti šlapimo ir išmatų bei susimedžioti driežų ar gyvačių. Naktį juos buvo lengva sugauti, jie glūdojo įsirangę po plokščiais akmenimis arba įsigavę į mažus urvelius, ten jis juos surasdavo iš kvapo.

Per pirmąsias savaites aukštyn į viršūnę buvo užkopęs dar keletą kartų — apuostyti horizonto. Tačiau netrukus tai virto daugiau varginančiu įpročiu negu būtinybe, nes nė vieno vienintelio karto neužuodė nieko grėsmingo. Todėl galiausiai metė šitas ekskursijas ir vos tik atlikęs tai, kas būtiniausia, skubindavosi kuo greičiau sugrįžti atgal į savo kapo rūsį. Juk čia, tame kape, jis gyveno tikrą gyvenimą. Tai reiškia, daugiau negu dvidešimt valandų per parą visiškoje tamsoje ir visiškoje tyloje sustingęs pratūnodavo ant savo gūnios akmeninio koridoriaus gale, atsirėmęs nugara į uolienų nuolaužas, įspraudęs pečius tarp uolų ir nieko daugiau netrokšdamas.

Mes žinome, kokie žmonės ieško vienatvės: atgailaujantys nusidėjėliai, nevykėliai, šventieji arba pranašai. Jie paprastai pasitraukia į dykumas ir gyvena ten misdami skėriais ir laukinių bičių medumi. Kai kurie netgi įsitaiso urvuose ar atsiskyrėlių nameliuose kur nors toli saloje arba mūkso — siekdami sukelti didesnę sensaciją — aukštai ant karties iškeltuose narvuose. Taip gyvena norėdami priartėti prie Dievo. Jie marina save vienatve ir per ją daro atgailą tikėdami, kad toks gyvenimas patinka Dievui. Arba ištisus mėnesius ar metus vienatvėje laukia žinios iš dangaus, kurią tuoj pat turės pranešti žmonėms.

Grenujis buvo ne iš tokių. Apie Dievą jis neturėjo nė menkiausios minties. Jis neatgailavo ir nelaukė aukštesnio įkvėpimo. Tik savo malonumui pasitraukė iš pasaulio, kad būtų arčiau savęs paties. Mėgaudamasis paniro į niekieno nebetrikdomą savo būtį. Kaip lavonas gulėjo uoliniame kape, vos bealsuodamas, vos beplakančia širdimi, — ir visgi gyveno tokį intensyvų ir nevaržomą gyvenimą, kokio dar niekada pasaulyje nebuvo gyvenęs nė vienas ūžautojas.

26

Šitaip nevaržomai jis siautėjo — kurgi kitur — savo dvasios karalystėje, kurioje nuo pat gimimo slėpė visų kada nors sutiktų kvapų kontūrus. Kad tinkamai nusiteiktų, pirmiausia išsišaukdavo pačius seniausius, labiausiai nutolusius: koktu pridususio ponios Gajar miegamojo tvaiką, sausos jos rankų odos kvapą; rūgštų, actu dvelkiantį tėvo Terjė kvėpavimą; isterišką, karštą, motinišką žindyvės Biusi prakaitą; lavonų iš Nekaltųjų kapinių smarvę; žudikišką savo motinos kvapą. Jis aistringai svaigindavosi šiomis bjaurastimis ir atsiduodavo neapykantai, ir iš malonaus šiurpo jam šiaušdavosi plaukai.

Kartais, jei nuo šio šlykštybių aperityvo dar kaip reikiant neįsismagindavo, leisdavo sau mažą uodžiamąjį ekskursą pas Grimalį pasimėgauti žalių, mėsuotų odų ir kailiaraugių smarve arba įsivaizduodavo slogų šešių šimtų tūkstančių paryžiečių tvaikulį, susitvenkusį alpioje viduvasario kaitroje.

Ir tuomet staiga — tai ir buvo pratybų tikslas — su orgazmui prilygstančia jėga prasiverždavo jame susikaupusi neapykanta. Lyg audra užklupdavo jis tuos kvapus, išdrįsusius įžeisti jo prakilnybę nosį. Lyg kruša javų lauką pliekdavo, lyg viesulas blaškydavo tuos bjaurybes ir skandindavo milžiniškame apvalančiame distiliuoto vandens potvynyje. Toks pagrįstas buvo jo pyktis. Toks didingas buvo jo kerštas. Ak! Kokia iškilni akimirka! Grenujis, mažas žmogus, virpėdavo iš susijaudinimo, per kūną perbėgdavo geidulingo pasitenkinimo mėšlungis, pakilęs jis kartais net stukteldavo viršugalviu į uolas, o paskui palengva vėl subliūkšdavo ir išsitiesdavo atsipalaidavęs, jausdamas didžiulį palengvėjimą. Ak, koks malonus, tas visų atgrasių kvapų išsiveržimo ir sunaikinimo aktas būdavo iš tiesų pernelyg malonus... Ši akimirka jam buvo bene pati mieliausia visame jo sielos teatro vaidinime, nes teikdavo nuostabų užtarnauto nuovargio jausmą, koks užplūsta tik po tikrai didelių, didvyriškų žygių.

Tuomet galėdavo ramia sąžine pagulėti ilgėliau. Jis išsitiesdavo; ištiesdavo kūną tiek, kiek buvo įmanoma ankštoje akmeninėje kamarėlėje. Tačiau viduje, ant švariai nušluotų savo sielos demblių, patogiai išsitiesdavo visu ilgiu ir imdavo snūduriuoti jusdamas plazdenant aplink nosį subtilius kvapus: gaivų, tarsi nuo pavasarinių pievų atneštą oro dvelksmą; drungną gegužio vėją, šiurenantį pirmuosius žalius buko lapus; brizą nuo jūros, aitrų lyg pasūdyti migdolai. Būdavo vėlyva popietė, kai jis pakildavo — tarkime, vėlyva popietė, nes, aišku, nebuvo nei popietės ar priešpiečio, nei vakaro ar ryto, nebuvo nei šviesos, nei tamsos, nei pavasarinių pievų, nei žalių buko lapų... Grenujo sielos visatoje iš viso jokių daiktų nebuvo, o buvo tik daiktų kvapai. (Todėl tai tik facon de parler7 kalbėti apie šią visatą kaip apie kažkokią vietovę, tiesa, adekvatus ir vienintelis įmanomas būdas, nes mūsų kalba netinka kvapų pasauliui nusakyti.) Taigi būdavo vėlyva popietė, noriu pasakyti, tokia būsena ir toks laikas Grenujo sieloje, koks viešpatauja pietuose baigiantis siestai, kai gamtoje palengva ima slūgti vidurdienio stingulys ir vėl pradeda atgyti prislopęs gyvenimas. Įtūžiu deganti kaitra — taurių kvapų priešas — praėjo, demonų gauja išvaikyta. Dvasios plotai, pliki ir purūs, plyti atsidavę tingiai geidulingai pabudimo ramybei ir laukia, kokia bus jų Viešpaties valia.

Ir Grenujis pakildavo — kaip jau sakyta — ir nupurtydavo nuo sąnarių miegus. Jis atsistodavo, didžioji Grenujo dvasia, jis atrodydavo kaip milžinas, visam prašmatnume ir didybėje — gražu pažiūrėti ir beveik gaila, kad niekas jo nematydavo! — ir apsižvalgydavo aplink, išdidžiai ir oriai.

Taip! Tai buvo jo karalystė! Nepakartojama Grenujo viešpatija! Jo, neprilygstamojo Grenujo, sukurta ir valdoma, jo niokojama, kada tik panori, ir vėl atstatoma, plečiama iki neišmatuojamų tolių ir ugniniu kalaviju ginama nuo bet kokio įsibrovėlio. Čia niekas neturėjo jokios valios be jo, didžiojo, nuostabiojo, nepakartojamo Grenujo. Ir kai bjaurūs praeities kvapai jau buvo sunaikinti, jis panoro, kad jo valdose kvepėtų. Ir tvirtu žingsniu leidosi per dirvonuojančius laukus, sėdamas įvairiausių rūšių kvapus, čia skalsia, ten taupia ranka, į bekraštes plantacijas ir jaukias lysveles, žerdamas sėklas saujomis arba po vieną kaišiodamas į nužiūrėtas vietas. Į tolimiausius savo karalystės kraštus nusigaudavo Didysis Grenujis, tas padūkęs sodininkas, ir netrukus nebeliko nė vieno kampelio, kur nebūtų įmestas jo kvapų grūdas.

Ir matydamas, kad tai buvo gera ir kad visa šalis persiėmusi dieviškąja Grenujo sėkla, Didysis Grenujis užleido spirito lietų, lengvą, bet nepaliaujamą, ir viskas aplink sujudo dygti ir želti, pasėliai sužaliavo ir džiugino širdį. Vešliai vilnijo plantacijos, o atokiuose soduose tiesėsi syvų pritvinkę stiebai. Ir žiedpumpuriai kone plyšdami veržėsi iš savo dangalų.

Tuomet Didysis Grenujis įsakė lietui liautis. Ir taip įvyko. Ir jis pasiuntė į šalį švelnią savo šypsnio saulę, nuo kurios vienu kartu išsiskleidė milijonai puikių žiedų, nuo vieno karalystės krašto iki kito nusidriekė ištisas margaspalvis kilimas, išaustas iš miriadų brangiausių aromatų taurelių. Ir Didysis Grenujis matė, kad tai buvo gera, labai labai gera. Ir kvėptelėjęs paleido ant viso krašto vėją. Ir paglamonėti žiedai suskato skleisti aromatą ir miriadus savo kvapų maišyti į raibuliuojantį ir nuolat kintantį, bet visgi kaskart į vieną susiliejantį universalų Jį, Didįjį, Vienintelį, Puikųjį Grenujį garbinantį kvapą, o Grenujis, sėdėdamas aukštai ant auksinio kvapnaus debesies, vėl traukė į save šį aromatą, mėgaudamasis jam aukojamu kvapu. Ir jis nusileido žemyn laiminti savo kūrinio, o už tai jam buvo dėkojama džiaugsmingais šūksniais, džiūgavimu ir vis naujais puikių kvapų atodūsiais. Tuo tarpu atėjo vakaras, ir kvapai sklido vis plačiau ir plačiau, nakties mėlyje susiliedami į vis fantastiškesnius sąskambius. Artėjo tikra kvapų puotos naktis su gigantišku nuostabių kvapų fejerverku.

Bet Didysis Grenujis pajuto nuovargį, nusižiovavo ir tarė: „Štai nuveikiau didelį darbą ir esu juo labai patenkintas. Bet kaip ir viskas, kas užbaigta, jis pradeda man atsibosti. Noriu pasitraukti ir baigti šią darbingą dieną leisdamas sau pasidžiaugti savo širdies menėse“.

Taip taręs Didysis Grenujis paliko paprastą kvapų liaudį džiaugsmingai šokti ir linksmintis, o pats plačiai išskleistais sparnais nusklendė nuo auksinio debesies per naktinį savo sielos kraštą namo — į savo širdį.

27

Ak, kaip malonu buvo grįžti namo! Dvigubos keršytojo ir pasaulių kūrėjo pareigos gerokai nuvargino, o po to valandų valandas būti garbinamam savo paties kūrinių taip pat nebuvo grynas poilsis. Pavargęs nuo dieviškojo kūrimo ir atstovavimo, Didysis Grenujis ilgėjosi namų palaimos.

Jo širdis buvo purpurinė pilis. Ji dunksojo akmeninėje dykumoje, užsislėpusi už kopų, apsupta liūno oazės ir septynių akmens mūro sienų. Į ją patekti buvo galima tik skriste. Joje buvo tūkstantis podėlių, tūkstantis rūsių ir tūkstantis prabangių menių, tarp jų viena su paprasta purpurine kanapa, ant kurios Grenujis, dabar jau nebe Didysis, bet tiesiog Grenujis arba paprasčiausiai mielas Žanas Batistas, mėgdavo ilsėtis po dienos vargų.

Pilies podėliuose nuo grindų iki pat lubų stiepėsi lentynos, o jose buvo visi kvapai, kuriuos Grenujis buvo surinkęs per visą savo gyvenimą, daug milijonų kvapų. O pilies rūsiuose stovėjo statinaitės su geriausiais jo gyvenimo kvapais. Kai subręsdavo, jie būdavo supilstomi į butelius ir kilometrinėmis eilėmis išrikiuojami drėgnuose vėsiuose koridoriuose, surūšiuoti pagal pagaminimo metus ir vietą; jų buvo tiek daug, kad vieno gyvenimo nebūtų užtekę visiems išmėginti.

Ir mielasis Žanas Batistas, pagaliau sugrįžęs į chez soi8 ir prigulęs purpuriniame salone ant paprastutės jaukios sofos, — galų gale nusitraukęs, jei jau taip norite, aulinius batus, — pliaukštelėdavo delnais, pasikviesdavo tarnus — neregimus, nejuntamus, negirdimus ir, svarbiausia, neužuodžiamus, taigi visiškai menamus tarnus — ir įsakydavo nueiti į podėlius ir didžiulėje kvapų bibliotekoje suieškoti tą ar kitą tomą, nulipti į rūsį ir atnešti jam gėrimo. Menamieji tarnai išskubėdavo tekini, o Grenujo skrandis imdavo mėšlungiškai susitraukinėti nuo kamuojančio laukimo. Jis staiga pasijusdavo lyg girtuoklis, kurį smuklėje prie stalo apninka baimė, kad dėl kokios nors priežasties jam gali neatnešti užsakyto stiklo degtinės. O kas, jei rūsiai ir podėliai staiga ištuštėjo, kas, jei vynas statinėse sugedo? Kodėl jį verčia taip ilgai laukti? Kodėl niekas neateina? Jam tučtuojau reikia to gėrimo, kuo skubiausiai reikia, jis miršta iš troškulio, jis numirs vietoje, jei jo negaus.

Bet raminkis, Žanai Batistai! Nusiramink, mielasis! Juk ateis ir atneš, ko tu geidi. Štai jau atlekia tarnai. Ant nematomo padėklo neša kvapų knygą, baltom pirštinėm apmautose nematomose rankose laiko brangiuosius butelius, kuo atsargiausiai stato ant žemės, nusilenkia ir pranyksta.

O likęs vienas — pagaliau vėl vienas! — Žanas Batistas stveria išsiilgtuosius kvapus, atkemša pirmąjį butelį, prisipila sklidiną stiklą, pakelia prie lūpų ir geria. Vienu mauku iki dugno išgeria stiklą vėsaus kvapo, tokio gardaus! Jis toks išganingai geras, kad mielajam Žanui Batistui iš laimės net akys sudrėksta, ir jis kaipmat įsipila antrą stiklą — šįkart 1752 metų kvapo, nutverto pavasarį prieš patekant saulei ant Karališkojo tilto. Jį pagavo pasukęs nosį į vakarus, iš kur sklido lengvas vėjelis nešdamas sumišusį jūros, miško ir vos juntamą dervos nuo pakrantėje pririštų valčių kvapą.

Tai buvo kvapas besibaigiančios nakties, kurią jis pirmą kartą be Grimalio leidimo praleido bastydamasis po Paryžių. Tai buvo gaivus besiartinančios dienos, pirmosios laisvėje sutiktos aušros kvapas. Šis kvapas anuomet žadėjo jam laisvę. Žadėjo kitokį gyvenimą. Ano ryto kvapas tapo Grenujui vilties kvapu. Jis rūpestingai jį saugojo. Ir kasdien po truputį paragaudavo.

Ištuštinus antrąjį stiklą, pranyko nervingumas, pradingo abejonės ir netikrumas, užplūdo nuostabi ramybė. Grenujis prisispaudė nugara prie minkšto kanapos atlošo, atsivertė knygą ir pradėjo skaityti savo atsiminimus. Jis skaitė apie vaikystės kvapus, apie mokyklos, miesto gatvių ir užkampių, žmonių kvapus. Ir malonus šiurpulys ėjo per visą kūną, nes tai buvo vis nekenčiami kvapai, tie išstumtieji, kuriuos jis dabar vėl norėjo išsišaukti. Su pasibjaurėjimu, bet susidomėjęs Grenujis sklaidė šlykščių kvapų knygą, o kai pasibjaurėjimas pranokdavo susidomėjimą, paprasčiausiai užversdavo ją, padėdavo į šalį ir imdavo kitą.

Kartu be perstojo gurkšnojo tauriuosius aromatus. Po butelio su vilties kvapu atkimšo kitą, iš 1744 metų, pripildytą šilto malkų kvapo priešais ponios Gajar namus. O po šito išgėrė butelį vasaros vakaro aromato, dvelkiančio kvepalais ir apsunkusio nuo žiedų kvapų, jį buvo pagavęs parko Sen Žermen de Prė pakraštyje 1753-aisiais.

Dabar buvo jau kaip reikiant prisipildęs. Kūnas vis sunkiau slėgė pagalves. Protas kerinčiai pritemo. Ir visgi jis dar nebaigė savo malonumų puotos. Nors akys ir nebegalėjo skaityti, knyga buvo seniai išslydusi iš rankų, bet jis nenorėjo baigti vakaro neištuštinęs dar vieno, paskutinio, paties žaviausio butelio — su tos mergaitės iš Marė gatvės kvapu.

Gėrė jį pamaldžiai, sėdėdamas tiesiai ant kanapos, kad ir kaip buvo sunku, nes purpurinis salonas siūbavo ir sulig kiekvienu krustelėjimu imdavo suktis ratu. Sėdėjo lyg mokinukas, kelius suspaudęs, pėdas suglaudęs vieną prie kitos, kairę ranką pasidėjęs ant kairiosios šlaunies, — taip mažasis Grenujis gėrė brangiausią kvapą iš savo širdies rūsio, stiklą po stiklo, ir darėsi vis liūdnesnis. Jis žinojo, kad geria per daug. Žinojo, kad nepakelia tiek daug malonumų. Ir vis dėlto gėrė tol, kol ištuštėjo butelis. Pro tamsią angą įėjo iš gatvės į vidinį kiemą. Žengė link šviesos žiburėlio. Ten sėdėjo mergaitė ir pjaustė mirabeles. Iš tolumos aidėjo fejerverko raketų ir petardų poškėjimas...

Grenujis pastatė stiklą ir dar keletą minučių sėdėjo lyg suakmenėjęs, sentimentalus ir įkaušęs, sėdėjo tol, kol nuo liežuvio išnyko paskutiniai skonio likučiai. Jis spoksojo priešais save. Galva staiga ištuštėjo kaip tie buteliai. Tuomet šonu nuvirto ant purpurinės kanapos ir akimirksniu pasinėrė į svaigulingą miegą.

Tuo pačiu metu ant gūnios užmigo ir tikrasis Grenujis. Jo miegas buvo toks pat kietas kaip ir Grenujo dvasios, nes šios herakliški žygdarbiai ir siausmas aną išsekino ne mažiau — galų gale abu juk buvo vienas ir tas pats asmuo.

Aišku, kai budo iš miego, tai budo ne purpurinėje pilies menėje už septynių mūrų ir ne pavasariniuose savo sielos kvapų laukuose, o tik vienas akmeninio tunelio gale prie užgriuvos, ant kietos žemės, visiškoje tamsoje. Nuo alkio ir troškulio pyko širdis, krėtė šaltis ir buvo negera lyg amžinam girtuokliui po praūžtos nakties. Visom keturiom jis išropojo iš landos.

Lauke buvo nežinia koks dienos metas, nakties pradžia ar pabaiga, bet net ir vidurnaktį žvaigždžių šviesa lyg adatomis badė jam akis. Oras atrodė dulkinas, ėdus, graužė plaučius, gamta atšiauri. Jis kliuvo už akmenų. Net ir švelniausi kvapai aštriai ir aitriai dirgino nuo pasaulio atpratusią nosį. Grenujis, ta erkė, tapo jautrus lyg vėžys, išsinėręs iš kiauto ir plikas keliaujantis per jūrą.

Jis nuėjo prie šaltinio, laižė nuo uolos drėgmę, laižė valandą, dvi, tai buvo tikra kankynė, laikas slinko be galo lėtai, o tikrasis pasaulis svilinte svilino odą. Grenujis nusirovė nuo akmenų keletą gniutulėlių samanų, sunkiai nurijo, atsitūpė, ėsdamas tuštinosi, — greitai, greitai, viskas turi būti atlikta greitai, — ir lyg genamas, lyg švelniamėsis žvėrelis, virš kurio danguje jau suka ratus vanagai, spruko atgal į savo urvą, iki tunelio galo, kur tysojo gūnia. Čia ir vėl pasijuto saugus.

Atsišliejo į akmeninių guralų krūvą, ištiesė kojas ir ėmė laukti.

Kūnas turėjo visiškai nurimti, nejudėti lyg indas, kuris nuo per smarkaus judesio gali imti ir išsilieti per kraštus. Pamažu jam pavyko išlyginti kvėpavimą. Susijaudinusi širdis ėmė plakti ramiau, vidinė bangų mūša palengva rimo. Ir ūmai jo sielą lyg juodas veidrodžio paviršius užgulė vienatvė. Jis užsimerkė. Tamsios durys į jį atsivėrė, ir jis įžengė vidun. Prasidėjo dar vienas grenujiškojo sielos teatro spektaklis.

28

Taip ėjo diena po dienos, savaitė po savaitės, mėnuo po mėnesio. Taip praėjo ištisi septyneri metai.

Per tą laiką pasaulyje siautėjo karas, ne bet koks, o pasaulinis karas. Kautynės vyko Silezijoje ir Saksonijoje, Hanoveryje ir Belgijoje, Bohemijoje ir Pomeranijoje. Karaliaus daliniai žuvo Hesene ir Vestfalijoje, Balearų salose, Indijoje, prie Misisipės ir Kanadoje, jei tik dar pakeliui į tuos kraštus netapdavo šiltinės aukomis. Karas milijonui žmonių kainavo gyvybę, Prancūzijos karaliui — kolonijinę imperiją, o visoms kariavusioms šalims tiek daug pinigų, kad galiausiai jos sunkia širdimi ryžosi jį baigti.

Tuo laiku vieną žiemą Grenujis vos nesušalo ir pats to nė nepastebėjo. Penkias dienas pragulėjo purpurinėje menėje, o kai pakirdo savo landoje, nuo šalčio negalėjo nė pakrutėti. Tuojau pat vėl užsimerkė, kad užmigtų amžinai. Bet staiga prasidėjo atlydys, jis atitirpo ir šitaip išsigelbėjo.

Kartą privertė tiek sniego, kad jis nebeturėjo jėgų prasigauti iki kerpių. Tada maitinosi į kaulą sušalusiais šikšnosparniais.

Kitą kartą Grenujis rado prie urvo negyvą kranklį. Suvalgė jį. Tai buvo vieninteliai įvykiai, kuriuos jis įsidėmėjo iš išorinio pasaulio per tuos septynerius metus. Šiaip jau gyveno tik savo kalne, tik savo sielos karalystėje. Būtų likęs ten iki pat mirties (juk jam nieko netrūko), jei nebūtų įvykusi katastrofa, kuri išvijo jį iš kalno ir išspjovė atgal į pasaulį.

29

Katastrofa nebuvo nei žemės drebėjimas, nei miško gaisras, nei kalnų ar tunelio griūtis. Tai buvo išvis ne išorinė, o vidinė katastrofa ir dėl to itin nemaloni, nes užkirto Grenujui tą kelią, kuriuo jis paprastai pabėgdavo. Ji įvyko miegant. Tiksliau — sapnuojant. Dar tiksliau — miegant ir sapnuojant, ką vaizduojasi širdis.

Jis gulėjo purpurinėje menėje ant kanapos ir miegojo. Aplink stovėjo tušti buteliai. Jis baisiai daug išgėrė, galiausiai net du butelius rusvaplaukės mergaitės kvapo. Tikriausiai šitiek buvo per daug, nes jo miegą, nors ir labai kietą, panašų į mirtį, šį kartą lydėjo sapnai su kažkokių pamėkliškų vaizdinių ribėjimu. Šiame ribėjime sklandė aiškiai atpažįstami kvapo pluošteliai. Pradžioje jie tik siauromis juostomis vinguriavo palei Grenujo nosį, paskui sutankėjo ir virto debesiu. Atrodė, kad jis stovi vidury pelkės, iš kurios kyla rūkas. Rūkas iš lėto kilo vis aukščiau. Netrukus jis visiškai apgaubė Grenujį, persmelkė kiaurai, o tarp rūko mutulų nebeliko nė trupinėlio gryno oro. Jei nenorėjo uždusti, turėjo šiuo rūku kvėpuoti. O tasai rūkas, kaip sakyta, buvo kvapas. Ir Grenujis žinojo, kieno jis. Tai buvo jo paties kvapas. Jo, Grenujo, kvapas buvo šis rūkas.

O pasibaisėtina buvo tai, kad Grenujis, žinodamas, jog tai jo kvapas, negalėjo jo užuosti. Baigdamas paskęsti savyje, jokiu būdu negalėjo savęs užuosti!

Supratęs šitai, taip šiurpiai suriko, tarsi jį kas būtų deginęs gyvą. Riksmas pramušė purpurinės menės sienas, pilies mūrus, išsprūdęs iš širdies, leidosi per griovius, pelkes ir dykumas, kaip gaisro ugnis lėkė per nakties apgaubtą jo širdies kraštą, veržėsi iš gerklės, per vingrų tunelį į pasaulį, skriejo tolyn per Sen Fluro plokštikalnį, — atrodė, kad šaukia pats kalnas. Ir Grenujis pabudo nuo savo paties riksmo. Mostaguodamas rankomis, tarsi mėgindamas išsklaidyti tą bekvapį rūką, grasinusį jį uždusinti. Jis buvo mirtinai išsigandęs, drebėjo visu kūnu. Jei riksmas nebūtų sudraskęs to rūko, jis būtų prigėręs pats savyje — kokia kraupi mirtis. Vos tai prisiminus, jį nukrėsdavo šiurpas. Vis dar tirtėdamas jis sėdėjo ir bandė sugaudyti neaiškias, įbaugintas mintis, bet viena visiškai tikrai žinojo: turi pakeisti savo gyvenimą, tegu ir vien dėl to, kad nebenori antrąsyk susapnuoti tokį baisų sapną. Darsyk to nebeištvertų.

Jis užsimetė ant pečių gūnią ir išropojo laukan. Kaip tik buvo vėlyvas rytas, vasario pabaiga. Švietė saulė. Aplink kvepėjo drėgnais akmenimis, samanomis ir vandeniu. Vėjas jau nešiojo silpną plukių kvapą. Grenujis atsitūpė ant žemės priešais olą. Saulės spinduliai šildė. Jis įkvėpė gryno oro. Jį vis dar nukrėsdavo šiurpas prisiminus rūką, nuo kurio išsigelbėjo, nupurtydavo drebulys ir iš malonumo juntant ant nugaros šilumą. Kaip visgi gerai, kad dar gyvas šis išorinis pasaulis, tebūnie jis tik priebėga. Sunku įsivaizduoti siaubą, jei tunelio gale jau nebebūtų radęs nieko! Nei šviesos, nei kvapo, visiškai nieko, tik tą klaikų rūką — viduj, lauke, visur...

Pamažu šokas praėjo. Baimės gniaužtai pamažu atsileido, ir Grenujis pasijuto tvirčiau. Apie vidurdienį grįžo jam būdingas šaltakraujiškumas. Atgalia puse prikišo prie nosies kairiosios rankos smilių ir didįjį pirštą ir ėmė pro juos kvėpuoti. Užuodė drėgną, plukėmis prakvipusį pavasario orą. Savo pirštų neužuodė visai. Atsuko delną ir pauostė iš vidaus. Juto delno šilumą, bet nieko daugiau. Tada atraitojo nubrizgusią marškinių rankovę ir įkišo nosį į alkūnės linkį. Žinojo, kad čia ta vieta, kur susikaupia žmogaus kvapas. Tačiau ir ten neužuodė nieko. Nieko ir pažastyje, ir ant kojų, ir tarpukojy, nors pasilenkė prie jo, kiek įstengė. Tai buvo groteskiška: jis, Grenujis, per mylią galįs susekti bet kokį žmogų, neįstengia mažiau kaip per sprindį užuosti savo paties tarpukojo! Vis dėlto jis nepuolė į paniką, bet viską ramiai apsvarstęs, pasakė sau štai ką: „Negali būti, kad neturiu kvapo, juk viskas kvepia. Greičiausiai aš tik neužuodžiu, kuo kvepiu, nes ištisom dienom nuo gimimo uodžiau save, ir todėl mano nosis tam kvapui jau atbukusi. Jei galėčiau jį arba bent jo dalį atskirti nuo savęs ir po kurio laiko jau atpratęs prie jo vėl grįžti, tai labai puikiai galėčiau jį — taigi ir save — užuosti“.

Jis nusitraukė gūnią, nusivilko drabužius, tiksliau, tai, kas iš drabužių buvo likę, — nusimetė draiskanas, skarmalus. Septynerius metus nebuvo jų nusirengęs. Jie turėjo būti kiaurai persiėmę jo kvapu. Sumetė juos į krūvą priešais olą ir pasitraukė šalin. Ir štai vėl, pirmąsyk po tų septynerių metų, įkopė į kalno viršūnę. Atsistojo toje pačioje vietoje, kur stovėjo anuomet, kai čia atkeliavo, atsuko nosį į vakarus ir leido vėjui švilpauti apie savo nuogą kūną. Jis sumanė taip gerai išsivėdinti, prisisiurbti tiek vakarų vėjo, — taigi jūros ir drėgnų pievų kvapo, — kad šisai nustelbtų kūno kvapą, kad išryškėtų skirtumas tarp jo, Grenujo, ir jo drabužių kvapo, kurį po to jis aiškiai galėtų pajusti. Kad kuo mažiau užuostų save, pasilenkė visu kūnu į priekį, ištempė kaklą kiek galėdamas prieš vėją, o rankas atsuko atgal. Atrodė kaip plaukikas prieš pat šuolį į vandenį.

Tokioje be galo juokingoje padėtyje jis išbuvo daug valandų, o jo oda, atpratusi nuo šviesos, balta kaip kirmino, net ir nuo silpnos saulės paraudonavo kaip langustas. Vakarėjant jis vėl nusileido prie olos. Dar iš tolo pamatė gulint drabužių krūvą. Paskutinius metrus ėjo užsiėmęs nosį ir atleido ją tik tada, kai prikišo prie pat tos krūvos. Jis mėgino uosti, kaip buvo išmokęs iš Baldinio: giliai įtraukė oro ir su pertrūkiais iškvėpė. Kad sugautų kvapą, abu delnus sudėjo virš drabužių kaip kokį varpą, į kurį vietoj kankalo įkišo savo nosį. Išdarinėjo, ką tik išmanė, kad užuostų drabužiuose savo paties kvapą. Bet jie jo neturėjo. Juose akivaizdžiai jo nebuvo. Juose buvo tūkstantis kitų kvapų. Akmenų, smėlio, samanų, sakų, kranklio kraujo, — net dešros, kurią prieš daug metų buvo nusipirkęs netoli Siuli, ir tos kvapą dar galėjai aiškiai justi. Jo drabužiai buvo ištisas paskutinių septynerių aštuonerių metų kvapų dienoraštis. Tik jo paties kvapo, kvapo to, kuris be paliovos visą tą laiką juos nešiojo, juose nesijautė.

Jam pasidarė šiek tiek baugu. Saulė jau nusileido. Jis stovėjo nuogas prie angos į tunelį, kurio tamsiajame gale išgyveno septynerius metus. Pūtė šaltas vėjas, jis šalo, bet pats to nepastebėjo, nes jame lindėjo priešinis šaltis — baimė. Tai nebuvo ta pati baimė, patirta sapne, ta baisi baimė uždusti nuo savęs paties, kuria reikėjo bet kokia kaina nusikratyti ir nuo kurios jam pavyko pasprukti. Dabar jį apėmė baimė, kad nieko apie save nežino. Ji buvo visai priešinga anai baimei. Nuo jos jis negalėjo pabėgti, turėjo eiti jos pasitikti. Turėjo be jokių abejonių sužinoti, turi kvapą ar ne, — kad ir koks tas atradimas būtų baisus. Jis turėjo sužinoti tai dabar pat. Tučtuojau.

Grenujis grįžo į savo urvą. Už kelių metrų jį jau supo visiška tamsa, bet jis orientavosi lyg ryškiausioj šviesoj. Daug tūkstančių kartų ėjo šiuo keliu, pažinojo kiekvieną žingsnį ir kiekvieną vingį, užuodė kiekvieną išsišovusį uolos karulį ir kiekvieną nors kiek išsikišusį akmenį. Kelią rasti nebuvo sunku. Sunku buvo kovoti su prisiminimais apie tą klaustrofobišką sapną, kas žingsnis lyg potvynio bangos jie kilo aukščiau ir aukščiau. Bet Grenujis buvo drąsus. Nežinios baime kovojo su baime žinoti, ir tai jam pavyko, nes jis suprato, kad neturi pasirinkimo. Kai priėjo tunelio galą, ten, kur kūpsojo krūva guralų, abi baimės dingo. Jis pasidarė ramus, mintys visai aiškios, o nosis aštri kaip skalpelis. Jis atsitūpė, užsidengė delnais akis ir ėmė uosti. Šioje vietoje, šiame nuo viso pasaulio nutolusiame akmeniniame kape jis išgulėjo septynerius metus. Jei jau kur nors pasaulyje turėjo juo kvepėti, tai tik čia. Jis kvėpavo lėtai. Tyrinėjo atidžiai. Neskubėjo spręsti. Ketvirtį valandos pratupėjo. Jis turėjo puikią atmintį ir gerai prisiminė, kaip ši vieta kvepėjo prieš septynerius metus: akmenimis ir drėgna, sūria vėsa, kvepėjo taip tyrai, kad jokia gyva būtybė — nei žmogus, nei gyvūnas — negalėjo būti ir kojos čionai įkėlusi... Tačiau lygiai taip pat čia kvepėjo ir dabar.

Dar kurį laiką Grenujis patupėjo, visiškai ramiai, tik palengva linguodamas galva. Tada apsisuko ir iš pradžių susirietęs, o kai leido tunelio aukštis, išsitiesęs išėjo laukan.

Lauke apsivilko savo draiskanas (batai jau prieš kelis metus buvo sutrūniję), užsimetė ant pečių gūnią ir dar tą pat naktį iškeliavo iš Plom diu Kantalio į pietus.

30

Jis atrodė pasibaisėtinai. Plaukai siekė iki pakinklių, reta barzda — iki bambos. Nagai styrojo kaip paukščio, o nuo rankų ir kojų, kur skarmalai nebedengė kūno, oda luposi skaruliais.

Pirmieji sutikti žmonės — tai buvo valstiečiai viename lauke netoli Pjerforo — jį pamatę šaukdami išsilakstė. O pačiame mieste, priešingai, jis sukėlė sensaciją. Į jį paspoksoti subėgo šimtai žmonių. Vieni laikė jį iš galerų pabėgusiu vergu. Kiti sakė, kad jis visai ne žmogus, o žmogaus ir lokio mišrūnas, tokia miško būtybė. Vienas buvęs jūreivis tvirtino, kad jis panašus į laukinės genties indėną iš Kajeno, anapus didžiojo vandenyno. Jį nuvedė pas burmistrą. Ten, visų susirinkusiųjų nuostabai, Grenujis parodė savo pameistrio raštą, pravėrė burną ir šiek tiek vograudamas — juk tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos jis pratarė po septynerių metų pertraukos, — bet visai suprantamai papasakojo, kad bekeliaujant buvo užpultas plėšikų, paimtas į nelaisvę ir septynerius metus laikytas oloje. Per tą laiką nematęs nei saulės šviesos, nei žmonių, buvo maitinamas iš pintinės, kurią nematoma ranka nuleisdavo į tamsą, ir galiausiai kažkieno išlaisvintas nuleidus kopėčias, taip ir nesužinojęs kodėl ir niekada nematęs nei savo grobėjų, nei gelbėtojų. Šią istoriją išgalvojo todėl, kad ji atrodė jam įtikimesne už tiesą, tokia ir buvo, mat panašių plėšikų antpuolių Overnė, Langedoko ir Sevenų kalnuose iš tikrųjų nutikdavo ne taip jau retai. Šiaip ar taip, burmistras tuoj pat šį nutikimą užprotokolavo ir pranešė apie jį markizui de la Tejad Espinasuį, miesto senjorui ir Tulūzos parlamento nariui.

Sulaukęs keturiasdešimties, markizas nusigręžė nuo Versalio rūmų gyvenimo, pasitraukė į savo valdas ir atsidėjo mokslams. Jo plunksnai priklausė reikšmingas veikalas apie dinamišką nacionalinę ekonomiką, kuriame jis siūlė panaikinti visus žemės nuosavybės ir žemės ūkio produkcijos mokesčius, taip pat įvesti atvirkščiai proporcingą pajamų mokestį, kuris labiausiai spaustų varginguosius ir verstų juos smarkiau plėtoti ūkinę veiklą. Padrąsintas knygelės pasisekimo, sukūrė traktatą apie berniukų ir mergaičių auklėjimą nuo penkerių iki dešimties metų, paskui pasuko į eksperimentinį žemės ūkį ir apvaisindamas bulių sėkla įvairias žolių rūšis mėgino sukurti kryžminį augalinį— gyvulinį produktą, kurį būtų galima melžti, — tokią tešmeninę gėlę. Iš pradžių jis pasiekė tam tikrų laimėjimų ir net pagamino sūrį iš žolės pieno, kurį Liono mokslų akademija apibūdino kaip „ožkos sūrio skonio, nors ir siek tiek kartesnį“, tačiau turėjo nutraukti bandymus dėl milžiniškų išlaidų bulių sėklai — jos laukuose išpurkšdavo hektolitrais. Visgi tyrinėdamas agrarines-biologines problemas jis susidomėjo ne tik vadinamąja dirva, bet ir žeme apskritai bei jos ryšiu su biosfera.

Vos tik baigęs praktinius darbus su pieną duodančia tešmenine gėle, pagautas neblėstančio tyrinėtojo įkvėpimo puolė prie didžiulio esė apie gyvybinių jėgų priklausomybę nuo artumo žemei. Jo tezė skelbė, kad gyvybė galinti vystytis tik tam tikru atstumu nutolusi nuo žemės, nes žemė nuolat skleidžianti puvimo dujas, vadinamąjį fluidum letale, kuris slopina gyvybines jėgas ir per trumpesnį ar ilgesnį laiką jas visai paraližuoja. Todėl esą visos gyvos būtybės stengiasi augdamos tolti nuo žemės, tai yra, jos auga nuo žemės, o ne, tarkime, į ją; dėl šios priežasties vertingiausias savo dalis jos kelia aukštyn: javas — varpą, gėlė — žiedą, žmogus — galvą; ir todėl kai senatvė juos suriečia ir vėl prilenkia prie žemės, nuo letalinių dujų jie neišvengiamai turi žūti. Jomis po mirties vykstant irimo procesams galiausiai ir patys pavirsta.

Kai markizo de la Tejad Espinaso ausis pasiekė žinia, esą Pjerfore atsirado individas, septynerius metus išgyvenęs oloje, tai yra iš visų pusių apsuptas puvimo elemento — žemės, jis baisiausiai susižavėjo ir liepė tučtuojau atvesti Grenujį į laboratoriją, kur nuodugniai jį ištyrė. Kuo akivaizdžiausiai pasitvirtino jo teorija: fluidum letale Grenujį buvo jau taip paveikęs, kad dvidešimt penkerių metų kūne aiškiai matėsi senatvinių irimo požymių. Vienintelis dalykas, neleidęs jam numirti, pareiškė Tejad Espinasas, yra tas, kad nelaisvėje Grenujis buvo maitinamas nutolusiais nuo žemės augalais, tikriausiai duona ir vaisiais. Ankstesnioji sveikatos būklė dabar tegalinti būti atstatyta išvarant tą fluidą jo, Tejad Espinaso, sukurtu gyvybinio oro ventiliavimo aparatu. Toksai aparatas stovįs jo rūmų Monpeljė sandėlyje, ir jei Grenujis sutiktų būti markizui mokslinio demonstravimo objektu, tai markizas ne tik išgelbėtų jį nuo beviltiško apsinuodijimo žemės dujomis, bet skirtų jam ir nemažą pinigų sumą...

Po dviejų valandų jie sėdėjo karietoje. Nors keliai buvo apgailėtinai prasti, šešiasdešimt keturias mylias į Monpeljė jie įveikė greičiau nei per dvi dienas, nes markizas, kad ir būdamas garbaus amžiaus, nevengė pats šmaukštelėti botagu vežikui ir arkliams, pats pridėti ranką, kai ne kartą teko taisyti sulūžusius grąžulus ar linges, — taip buvo susižavėjęs savo radiniu, taip nekantravo kuo greičiau parodyti jį išsilavinusiai visuomenei. Užtat Grenujui nebuvo leista nė vieno vienintelio karto išlipti iš karietos. Jis turėjo sėdėti su savo skarmalais, visas susuptas į gūnią, persiėmusią drėgna žeme ir moliu. Kelionės metu gavo valgyti žalių šakniavaisių. Markizas tikėjosi šitaip dar kuriam laikui užkonservuoti gryno pavidalo žemiškojo fluido užkratą.

Atvykęs į Monpeljė, liepė Grenujį tuoj pat nuvesti į rūmų rūsį ir išsiuntinėjo kvietimus visiems medicinos fakulteto, botanikų draugijos, žemės ūkio mokyklos, chemikų ir fizikų sąjungos, masonų ložės ir kitų mokslo draugijų nariams. Tokių draugijų mieste buvo ne mažiau tuzino. Po kelių dienų — praėjus lygiai savaitei nuo tada, kai paliko slėptuvę kalne, — Grenujis stovėjo ant pakylos didžiojoje Monpeljė universiteto auloje ir buvo pristatytas gausiai publikai kaip mokslinė metų sensacija.

Pranešime Tejad Espinasas pavadino jį gyvu letalinio žemės fluido teorijos teisingumo įrodymu. Vieną po kitos plėšdamas nuo jo draiskanas, aiškino apie tą pragaištingą poveikį, kurį Grenujo kūnui padarė puvimo dujos: čia matyti ėdžiųjų dujų sukelti pūlinukai ir randai, va ten ant krūtinės — didžiulė ryškiai raudona dujų karcinoma, oda visur suskerdėjusi, yra net neginčijamas fluidinis skeleto iškrypimas — tai rodo šleivos kojos ir kuprelė. Dujos smarkiai pažeidusios ir vidaus organus: blužnį, kepenis, plaučius, tulžies pūslę ir virškinamąjį traktą, — tai neabejotinai įrodąs išmatų mėginys, gulintis dubenėlyje prie demonstranto kojų ir prieinamas visiems norintiems apžiūrėti. Todėl apibendrinant būtų galima pasakyti: gyvybinės jėgos, septynerius metus veiktos fluidum letale Taillade, taip pakirstos, kad demonstrantas, kurio išvaizda, beje, jau įgavusi ryškių kurmiškų bruožų, turėtų būti apibūdinamas kaip būtybė, atsigręžusi labiau į mirtį negu į gyvenimą.

Tačiau referentas visgi imsiąsis per aštuonias dienas derindamas ventiliacinę terapiją su gyvybine dieta šį, tiesą sakant, mirčiai pasmerktąjį atstatyti taip, kad kiekvienam į akis krisiantys visiško pasveikimo ženklai, ir kviečiąs čia susirinkusius po savaitės atvykti ir įsitikinti šios prognozės sėkme, kuri tuomet turėtų būti neginčijamas įrodymas, jog letalinė žemės fluido teorija yra teisinga.

Pranešimas susilaukė milžiniško pasisekimo. Mokyta publika apdovanojo pranešėją karštais plojimais, o paskui pražygiavo pro pakylą, ant kurios stovėjo Grenujis. Užkonservuotas jo apsileidimas, o taip pat surembėję randai ir sužalojimų žymės iš tikrųjų darė tokį šiurpų įspūdį, kad visi manė jį esant jau pusiau sudūlėjusį ir neišgelbėjamai žuvusį, nors pats Grenujis jautėsi visiškai sveikas ir stiprus. Kai kurie reikalą išmanantys ponai jį perkutavo, matavo, žiūrėjo į burną ir akis. Keletas kalbino jį ir teiravosi apie gyvenimą oloje ir dabartinę savijautą. Bet jis griežtai laikėsi markizo nurodymo ir į tokius klausimus atsakinėjo tik prislopintu gargimu ir bejėgiškai mosikuodamas abiem rankom rodė į savo gerklas, leisdamas suprasti, jog ir šias jau pagraužė fluidum letale Taillade.

Renginiui pasibaigus Tejad Espinasas jį vėl apmuturiavo ir išsiuntė namo į savo rūmų sandėlį. Ten, dalyvaujant keliems rinktiniams medicinos fakulteto daktarams, įkišo į ventiliavimo gyvybiniu oru aparatą — į tokią kamaraitę iš giliai suleistų eglinių lentų. Į ją per aukštai virš stogo iškilusį kaminą patekdavo aukštuminis oras be letalinių dujų, paskui jis išeidavo pro grindyse įtaisytą odinį vožtuvą. Šio įrenginio darbą prižiūrėjo aptarnautojų brigada, dieną naktį besirūpinanti, kad nesustotų kamine įruošti ventiliatoriai. Grenujui, nuolat apsuptam valančios oro srovės, kas valandą per šoninėje sienoje įrengtas dvigubas dureles su oro šliuzu būdavo patiekiama dietinių patiekalų, pagamintų iš nutolusių nuo žemės maisto produktų: karvelių sultinio, vyturių pašteto, ragu iš laukinių ančių, konservuotų ant medžių išaugusių vaisių, duonos iš specialių aukštaūgių kviečių rūšių, Pirėnų vyno, kalnų gemzių pieno ir kremo, suplakto iš rūmų palėpėje laikomų vištų kiaušinių.

Penkias dienas truko šis kombinuotas užkrato naikinimo ir revitalizavimo kursas. Tada markizas liepė sustabdyti ventiliatorius ir nuvedė Grenujį į prausyklą, kur daug valandų mirkė drungno lietaus vandens voniose ir galiausiai nuo galvos iki kojų nuprausė muilu su riešutų aliejumi, atvežtu iš Andų miesto Potosi. Nukarpė jam rankų ir kojų nagus, gerai išsistovėjusiomis smulkiomis dolomito kalkėmis išvalė dantis, nuskuto barzdą, pakirpo ir iššukavo, pasuko ir išpudravo plaukus. Pakvietė siuvėją, batsiuvį, ir Grenujis gavo šilkinius marškinius su baltu žabo ir baltais raukinukais ant rankogalių, šilkines kojines, surdutą, kelnes, mėlyno aksomo liemenę ir gražius juodos odos batus su sagtimis, kurių dešinysis puikiai maskavo suluošintą pėdą. Pats savo rankomis markizas užtepė ant randuoto Grenujo veido baltą talko grimą, lūpas ir skruostus padažė karmazinu, o antakius tiesiog kilniai išlenkė minkštu pieštuku iš liepų medžio anglies. Tuomet apipurškė savo paties kvepalais, gana prastu našlaičių vandeniu, atsitraukė keletą žingsnių atgal ir dar ilgai negalėjo rasti žodžių pasigėrėjimui išsakyti.

— Pone, — galiausiai prabilo, — aš žaviuosi savimi. Esu sukrėstas savo genialumo. Tiesa, niekada neabejojau savosios fluidinės teorijos teisingumu, jokiu būdu, bet pamatęs ją taip nuostabiai pasitvirtinant praktinėje terapijoje, esu pritrenktas. Jūs buvote gyvulys, o aš padariau iš jūsų žmogų. Tai tiesiog dieviškas darbas. Leiskite man susijaudinti! — Prieikite prie ano veidrodžio ir pažvelkite į save! Pirmąkart gyvenime pamatysite, kad esate žmogus; ne koks nors ypatingas arba kuo nepaprastas, bet, šiaip ar taip, visiškai padorus žmogus. Nagi, pone! Pažvelkite į save, pasigrožėkite tuo stebuklu, kurį su jumis padariau!

Tai buvo pirmas kartas, kai į Grenujį kažkas kreipėsi „pone“.

Jis priėjo prie veidrodžio. Iki tol dar niekada nebuvo žiūrėjęs į jį. Priešais save išvydo poną puikiais mėlynais apdarais, baltais marškiniais ir šilkinėmis kojinėmis ir instinktyviai susigūžė, kaip kad visuomet gūždavosi prieš tokius puošnius ponus. Bet ir puošnusis ponas susigūžė, o kai Grenujis vėl išsitiesė, tas puikusis ponas irgi padarė tą patį, tuomet abu sustingo ir įsispoksojo vienas į kitą.

Labiausiai Grenujį suglumino ta aplinkybė, kad jis atrodė neįtikėtinai normaliai. Markizas buvo teisus: jis atrodė ne kaip nors ypatingai, ne taip jau gerai, bet ir ne itin bjauriai. Jis buvo gana žemas, šiek tiek nerangios laikysenos, šiek tiek neišraiškingo veido, trumpai tariant, atrodė kaip ir tūkstančiai kitų žmonių. Jei išeitų dabar į gatvę, nė vienas žmogus į jį neatsisuktų. Net ir jam pačiam toksai, koks dabar buvo, kur nors sutiktas niekuo nebūtų kritęs į akis. Nebent jis būtų užuodęs, kad tas anas taip pat nekvepia niekuo, išskyrus našlaites, kaip ir šis ponas veidrodyje ir jis pats, stovintis priešais.

O juk dar prieš dešimtį dienų vos jį išvydę valstiečiai išsilakstė klykdami. Jis tuomet jautėsi ne kitaip kaip dabar, o dabar, užmerkęs akis, nė truputėlio ne kitaip kaip tuomet. Jis įtraukė oro, kylančio nuo jo kūno, užuodė prastus kvepalus, aksomą ir ką tik suklijuotą batų odą; užuodė šilkinius apdarus, pudrą, grimą, silpną muilo iš Potosi aromatą. Ir staiga suprato, kad ne karvelių sultinys ir ne spektaklis su ventiliavimo aparatu padarė iš jo normalų žmogų, — niekas kitas, tik tos kelios drapanos, pakirpti plaukai ir truputis kosmetinio maskarado.

Pamirkčiojęs jis atsimerkė ir pamatė, kaip ponas veidrodyje irgi mirktelėjo jam, o per ryškiai raudonas lūpas šmėkštelėjo šypsenėlė, tarsi duodama ženklą, kad jis nėra jam visai nesimpatiškas. Ir Grenujui pasirodė, kad tas ponas veidrodyje, ta žmogumi aprengta, kaukėta, bekvapė būtybė, visai nieko sau; jam bent jau pasimatė, kad ji galėtų — dar kiek patobulinus jos kaukę — daryti įtaką pasauliui, o šito jis, Grenujis, niekada nebūtų iš savęs tikėjęsis. Jis linktelėjo tai žmogystai ir pamatė, kaip ši, atsakydama jam tuo pačiu, vogčiomis išpūtė šnerves...

31

Kitą dieną — markizas kaip tik rengėsi mokyti Grenujį reikalingiausių pozų, gestų ir šokio žingsnių artėjančiam pasirodymui visuomenėje — pastarasis suvaidino, kad jam apsisuko galva, ir apsimetęs, kad visai nebeteko jėgų ir tuoj uždus, nuvirto ant kanapos.

Markizas labai susijaudino. Pasaukė tarnus, užriko, kad atneštų vėduokles ir nešiojamuosius ventiliatorius, ir kol tarnai bėginėjo, suklupo prie Grenujo, ėmė vėduoti jam našlaičių kvepalais iškvėpinta nosinaite orą ir primygtinai prašyti, tiesiog maldaute maldauti, kad šis vėl atsikeltų, tik ne dabar išleistų paskutinį kvapą, bet palauktų, jei įmanoma, iki porytdienos, nes priešingu atveju fluidų teorijos ateičiai iškils didžiulė grėsmė.

Grenujis rangėsi ir raičiojosi, šniokštė ir vaitojo, mostaguodamas abiem rankomis stūmė nosinaitę, pagaliau dramatiškai nusirito nuo kanapos ir nėrė į tolimiausią kambario kampelį.

— Tik ne šitie kvepalai, — šaukė lyg iš paskutiniųjų, — tik ne šitie kvepalai! Jie pribaigs mane!

Ir tik kai Tejad Espinasas išmetė nosinaitę pro langą, o savo taip pat našlaitėmis kvepiantį surdutą į gretimą kambarį, Grenujis leido savo priepuoliui nurimti ir jau ramesniu balsu papasakojo, kad jo, kaip parfumerio, nosis esanti labai jautri ir visuomet, o pastaruoju metu, jam sveikstant, itin stipriai reaguojanti į tam tikrus kvepalus. O kad būtent našlaitės, šiaip jau malonios gėlės, kvapas jį taip suerzino, jis galįs paaiškinti tik tuo, kad markizo kvepaluose esanti didelė dalis našlaičių šaknų ekstrakto, dėl savo požeminės kilmės pragaištingai veikiančio tokį letalinio fluido iškamuotą žmogų kaip jis, Grenujis. Dar vakar, pirmąsyk pajutus tą aromatą, jam aptemo akyse, o šiandien, kai ir vėl užuodė šaknų kvapą, jam pasirodė, tarsi jį kas stumtų atgal į tą siaubingą troškią skylę žemėje, kurioje jis vegetavo septynerius metus. Jo prigimtis tam priešinasi, kitaip negalįs pasakyti, nes po to, kai pono markizo sugebėjimų dėka jam buvo padovanotas žmogiškas gyvenimas, jis geriau mirs vietoje, bet daugiau neatsiduos tam neapkenčiamam fluidui. Dar ir dabar vos tik pagalvojus apie kvepalus iš šaknelių jo viduje viskas susitraukia. Bet jis visiškai įsitikinęs, kad akimirksniu atgautų jėgas, jei markizas leistų jam pačiam susikurti kvepalus ir galutinai išgarbinti tą našlaičių kvapą. Jis svajojąs apie itin švelnų plevenantį aromatą, sudarytą daugiausia iš tokių nuo žemės nutolusių ingredientų kaip migdolų ir apelsinų žiedų vanduo, eukalipto, eglių spyglių ir kiparisų aliejus. Tik šlakelis tokio aromato ant drabužių, tik keletas lašų ant kaklo ir skruostų — ir jis visiems laikams būtų apsaugotas nuo tokio nemalonaus priepuolio, koks ką tik jį buvo ištikęs...

Tai, ką mes aiškumo dėlei čia perteikėme paprasta netiesiogine kalba, iš tikrųjų buvo pusę valandos vapaliojama, kosčiojimais, šnopštimu ir dusuliais pertraukinėjama žodžių lavina, palydima dar ir drebuliais, skėtriojimusi ir išraiškingu akių vartaliojimu. Markizui tai padarė didelį įspūdį. Labiau negu ligos simptomatika jį įtikino gudri globotinio argumentacija, visiškai paremta letalinio fluido teorija. Žinoma, našlaičių kvepalai! Tas iki koktumo žemiškas, tiesiog požeminis produktas! Tikriausiai ir jis pats, tiek metų juos vartojęs, jau buvo užsikrėtęs. Ir nė nenutuokė, kad diena iš dienos šitie kvepalai artina jį prie mirties. Podagra, nutirpęs sprandas, suglebusi varpa, hemorojus, ūžesys ausyse, išpuvę dantys — visa tai, be jokios abejonės, atsirado nuo fluidu persiėmusių našlaičių šaknų smarvės. Ir šis paikas žmogiūkštis, šis apgailėtinas padaras kambario kampe padėjo jam tai suvokti. Markizas buvo sujaudintas. Jis vos susiturėjo prie jo nepriėjęs, nepakėlęs ir neprispaudęs prie savo prašviesėjusios širdies. Bet baiminosi, kad vis dar kvepia našlaitėmis, taigi vėl pašaukė tarnus ir įsakė išmesti iš namų visus našlaičių kvepalus, išvėdinti visus rūmus, užkratą iš jo drabužių pašalinti gyvybinio oro ventiliatoriumi ir tuoj pat nunešti Grenujį palankinu pas geriausią miesto parfumerį. Būtent šito savo priepuoliu ir siekė Grenujis.

Kvapų verslas Monpeljė turėjo senas tradicijas, ir nors pastaruoju metu, lyginant su konkuruojančiu miestu Grasu, buvo šiek tiek smuktelėjęs, vis tiek mieste dar gyveno ne vienas geras parfumeris ir pirštininkas. Pats įžymiausias iš jų, toksai Runelis, atsižvelgdamas į dalykinius ryšius su markizo de la Tejad Espinaso namais, kuriems tiekė muilą, aliejus ir kvapiąsias prekes, sutiko žengti tokį neįprastą žingsnį: užleisti valandai savo ateljė palankinu atneštam keistuoliui — parfumerio pameistriui iš Paryžiaus. Šis neklausė jokių paaiškinimų, visai nenorėjo žinoti, kur ką galėsiąs rasti, sakėsi jau susigaudysiąs, pats susiorientuosiąs; užsirakino dirbtuvėje ir išbuvo ten gerą valandą, o Runelis su markizo rūmų valdytoju nuėjęs į smuklę išlenkti po stiklą vyno, sužinojo, kodėl nebeįmanomas vartoti jo našlaičių vanduo.

Runelio dirbtuvė ir krautuvė buvo toli gražu ne taip prašmatniai įrengta kaip kadaise Baldinio kvapiųjų medžiagų parduotuvė Paryžiuje. Su keliomis rūšimis žiedų aliejaus, vandens ir prieskonių paprastas parfumeris ne kažin ką galėjo nuveikti. Bet Grenujis, vos tik tiriamai įkvėpęs oro, išsyk suvokė, kad jo tikslams esamų medžiagų visiškai pakaks. Jis nesiruošė sukurti didžių kvepalų, nenorėjo sumaišyti prestižinio aromato kaip anuomet pas Baldinį, tokio, kuris iškiltų virš vidutinybės jūros ir vestų žmones iš proto. Net ir ne paprasti apelsinų žiedų kvepaliukai, kaip žadėjo markizui, buvo jo tikrasis tikslas. Populiarios neroli, eukalipto ir kiparisų lapų esencijos turėjo tik užmaskuoti tikrąjį kvapą, kurį jis sumanė pasigaminti: tai buvo žmogaus aromatas. Jis norėjo perimti žmogaus kvapą, kurio pats neturėjo, tegul kol kas tai būtų tik prastas surogatas. Tiesą sakant, žmogaus kvapo apskritai nebūna, lygiai taip pat kaip nebūna ir žmogaus veido. Kiekvienas žmogus kvepia kitaip, niekas nežinojo to geriau už Grenujį, pažįstantį tūkstančių tūkstančius individualių kvapų ir jau nuo gimimo uosle skiriantį vieną žmogų nuo kito. Ir vis dėlto egzistavo tam tikras žmogaus kvapo parfumerinis leitmotyvas, beje, gana paprastas: riebaus prakaito, gižaus sūrio, šiaip jau ganėtinai šlykštus leitmotyvas, vienodai būdingas visiems žmonėms, — o jau virš jo plazdėjo vos juntami subtilesni individualios auros debesėliai.

Bet šios auros, labai sudėtingo, su niekuo nesupainiojamo asmeninio kvapo šifro, dauguma žmonių vis tiek nejuto. Dauguma žmonių išvis nežinojo, kad ją turi, be to, darė viską, kad paslėptų ją po drabužiais arba madingais dirbtiniais kvapais. Jie gerai pažinojo tik tą pagrindinį kvapą, tą primityvų žmogišką šutą, jame gyveno ir jautėsi saugūs, ir nuo ko tik sklisdavo tas šlykštus visuotinis dvokulys, tas būdavo iškart pripažįstamas jiems lygiu.

Keisti buvo kvepalai, kuriuos tą dieną sukūrė Grenujis. Keistesnių iki tol pasaulyje dar nebuvo. Jie kvepėjo ne kaip kvapas, o kaip žmogus, kuris kvepia. Užuodus šiuos kvepalus tamsioje patalpoje galima buvo pamanyti, kad čia pat yra kitas žmogus. O jei koks žmogus, pats kvepiąs žmogumi, būtų ėmęs juos vartoti, pagal kvapą mums būtų atrodę, kad tai du žmonės arba, dar blogiau, kad tai pabaisiška susidvejinusi būtybė, padaras, kurio neįmanoma aiškiai apčiuopti, nes jis atrodo susiliejantis ir neryškus, kaip ežero dugno atvaizdas, virpinamas bangų.

Šiai žmogaus kvapo imitacijai — gana netobulai, jis pats tai žinojo, bet visgi pakankamai vykusiai, kad apmulkintų kitus, — Grenujis susirankiojo Runelio dirbtuvėje rečiausius ingredientus.

Už durų, vedančių į kiemą, slenksčio buvo krūvelė dar gana šviežių katės išmatų. Paėmė jų pusę šaukštelio ir kartu su keliais acto lašais ir sugrūsta druska sudėjo į maišomąjį butelį. Po darbo stalu aptiko gabalėlį sūrio, didumo sulig nykščio nagu, tikriausiai nuo Runelio pietų stalo. Sūris buvo jau gerokai senstelėjęs, pradėjęs irti ir skleidė aitrų kvapą. Parduotuvės gilumoje stovėjo sardinių statinė, nuo jos dangčio nukrapštė kažką kvepiantį apkartusia žuvimi, sumaišė su supuvusiu kiaušiniu ir ricina, amoniaku, muskatu, sudildytu ragu ir pasvilinta smulkiai sutrupinta kiaulena. Įdėjo gana daug cibetino, šiuos šlykščius priedus sumaišė su alkoholiu, palaukė, kol prisitrauks, ir išfiltravo į kitą butelį. Tos marmalynės smarvė buvo siaubinga. Ji dvokė kaip kloaka trūnėsiais, ir jei vėduoklės mostelėjimu būtum sumaišęs jos dvoką su grynu oru, būtų atrodę, kad karštą vasaros dieną atsidūrei O Fer gatvėje Paryžiuje, prie Lingeri gatvės kampo, kur susilieja kvapai iš halių, iš Nekaltųjų kapinių ir perpildytų namų.

Tada ant šio šiurpą keliančio pagrindo, kuris pats savaime labiau smirdėjo maita, negu panėšėjo į žmogaus kvapą, Grenujis užpylė gaivių aliejinių kvapų: pipirmėtės, levandos, terpentino, citrinos, eukalipto, o juos bemat sutramdė ir paslėpė po puokšte tokių subtilių žiedų kaip snapučiai, rožės, apelsinai bei jazminai. Dar kartą atskiedus alkoholiu ir trupučiu acto, tas pamatas, kuriuo rėmėsi visas mišinys, nebeskleidė jokio šlykštaus kvapo. Gaivieji ingredientai užgožė paslėptą smarvę, ji tapo nebepastebima, šleikštumas, pagražintas gėlių aromatu, pasidarė kone įdomus, ir, kad ir keista, nė truputėlio nebesijautė puvėsių. Priešingai, atrodė, kad kvepalai skleidžia drąsų, pakilų gyvenimo kvapą.

Grenujis supylė juos į du flakonus, gerai užkišo kamščiais ir paslėpė savo kišenėse. Tada kruopščiai išplovė butelius, grūstuves, piltuvus ir šaukštus vandeniu, nuvalė karčiųjų migdolų aliejumi, kad panaikintų visus kvapų pėdsakus, ir paėmė antrą maišomąjį butelį. Jame greitai sukūrė kitus kvepalus, kažką panašaus į pirmuosius. Jų sudėtyje taip pat buvo gaiviųjų aliejų ir gėlių aromatų, bet jų pagrindą sudarė nebe tas raganiškas viralas, o tik, kaip įprasta, truputis muskuso, ambros, mažuma cibetino ir kedro aliejaus. Šiaip jau jie kvepėjo visiškai kitaip negu pirmieji — lėkščiau, nekalčiau, ne taip užkrečiamai, nes jiems trūko imituoto žmogaus kvapo komponento. Bet jei paprastas žmogus būtų jais pasikvėpinęs ir jie būtų susimaišę su jo kvapu, tai jų nebūtų buvę galima atskirti nuo tų, kuriuos Grenujis sukūrė vien tik sau.

Išpilstęs į flakonus ir antruosius kvepalus, jis išsirengė nuogas ir suvilgė drabužius tais pirmaisiais. Tada pasišlakstė pažastis, kojų tarpupirščius, tarpukojį, krūtinę, kaklą, ausis ir plaukus, vėl apsirengė ir išėjo iš dirbtuvės.

32

Išėjęs į gatvę staiga išsigando, nes žinojo, kad pirmąkart gyvenime skleidžia žmogišką kvapą. Bet jam pačiam regėjosi, kad jis dvokia, šlykščiai dvokia. Jis negalėjo įsivaizduoti, jog kitiems žmonėms jo kvapas neatrodė dvokus, ir nedrįso eiti tiesiai į smuklę, kur jo laukė Runelis ir markizo dvaro valdytojas. Jam atrodė, kad ne taip rizikinga bus išmėginti naująją aurą anonimiškoje aplinkoje.

Siauriausiais ir tamsiausiais skersgatviais jis nusigavo žemyn prie upės, kur kailiadirbiai ir medžiagų dažytojai turėjo įsirengę dirbtuves ir vertėsi savo smardžiu amatu. Sutikęs praeivį arba eidamas pro namų duris, kur žaisdavo vaikai ar sėdėdavo senukės, jis prisiversdavo eiti lėčiau ir nešti savo kvapą kaip didžiulį tirštą debesį.

Nuo jaunystės buvo įpratęs, kad žmonės, prasilenkiantys su juo, nekreipdavo į jį jokio dėmesio, ne iš paniekos, — kaip kadaise galvojo, — o dėl to, kad visai nepastebėdavo jo buvimo. Aplink jį nebuvo jokios erdvės, nuo jo, kitaip nei nuo kitų žmonių, į aplinką nesklido jokios bangos, taip sakant, jis negalėjo mesti šešėlio ant kitų žmonių veidų. Tik jei tiesiogiai su kuo nors susidurdavo, spūstyje ar netikėtai kur ant gatvės kampo, tada trumpą akimirką pastebėdavo; ir dažniausiai sutiktasis su siaubu atšokdavo, keletą sekundžių spitrėdavosi į jį, Grenujį, tarsi regėtų būtybę, kurios, tiesą sakant, neturėtų būti, būtybę, kuri nors ir neginčijamai yra čia, bet kažkaip jos ir nėra, — o paskui akimis nuklysdavo į tolį ir akimirksniu vėl jį užmiršdavo...

Bet dabar, Monpeljė skersgatviuose, Grenujis aiškiai juto ir matė, — ir kaskart pamačius tai, jį persmelkdavo stiprus pasididžiavimo jausmas, — kad daro žmonėms poveikį. Eidamas pro moterį, pasilenkusią per šulinio kraštą, pastebėjo, kaip sekundei ji kilstelėjo galvą pasižiūrėti, kas čia toks, o paskui, matyt, nusiraminusi, vėl ėmėsi savo kibiro. Vyriškis, stovėjęs nugara į jį, atsigrįžo ir kurį laiką smalsiai žvelgė jam pavymui. Vaikai, kuriuos sutikdavo, traukdavosi į šalį — ne baugščiai, bet leisdami jam praeiti; ir net išbėgę iš už namo kampo ir netikėtai su juo susidūrę neišsigąsdavo, bet paprasčiausiai prasmukdavo pro šalį, tarsi jau būtų nuspėję artinantis žmogų.

Po keleto tokių susidūrimų jis galėjo tiksliau įvertinti savo naujosios auros jėgą ir poveikį, įgavo pasitikėjimo ir drąsos. Greičiau prieidavo prie žmonių, arčiau su jais prasilenkdavo, netgi truputėlį toliau ėmė mojuoti viena ranka ir lyg atsitiktinai brūkšteldavo per praeivio ranką. Kartą tarsi netyčia stumtelėjo vyriškį, kurį norėjo aplenkti. Tuomet sustojo, atsiprašė, o tas žmogus, kuris dar vakar netikėtai išvydęs Grenujį būtų pasijutęs lyg perkūno trenktas, dabar elgėsi taip, tarsi nieko ir neatsitiko, priėmė atsiprašymą, net lengvai šyptelėjo ir paplekšnojo Grenujui per petį.

Iš skersgatvių išėjo į aikštę priešais Šv. Petro katedrą. Skambino varpai. Abiejose portalo pusėse grūdosi žmonės. Ką tik baigėsi sutuoktuvės. Visi norėjo pamatyti nuotaką. Grenujis nuskubėjo tenai ir įsimaišė į minią. Jis įsispraudė, sukte įsisuko į ją, veržėsi ten, kur stovėjo daugiausia žmonių, jie turėjo liestis prie jo kūno, savo kvapą jis norėjo pakišti jiems tiesiog panosėn. Ir jis išskėtė rankas šioje sausakimšoje grūstyje, išsižergė ir prasisagstė apykaklę, kad kvapas be jokių kliūčių galėtų sklisti nuo kūno... ir jo džiaugsmas buvo begalinis, kai pamatė, kad kiti nieko nepastebi, visiškai nieko, kad visus tuos vyrus, moteris ir vaikus, prisimygusius prie jo iš visų pusių, taip lengva apgauti, kad jie įkvepia tą jo smarvę, sumaišytą iš kačių išmatų, sūrio ir acto lyg tokį pat kaip jų kvapą ir priima jį, Grenujį, gegužiuką, į savo tarpą kaip žmogų tarp žmonių.

Prie savo kelių jis pajuto vaiką, mažą mergaitę, įsispraudusią tarp suaugusiųjų. Vaidindamas susirūpinusį, pakėlė ją ant rankų, kad ši geriau matytų. Motina ne tik pakentė tai, ji jam net padėkojo, o mažylė sukrykštė iš džiaugsmo.

Taip Grenujis išstovėjo kokį ketvirtį valandos, apsuptas minios, veidmainiškai spausdamas prie krūtinės svetimą vaiką. Ir kai vestuvininkai lydimi varpų gaudesio ir žmonių džiūgavimo traukė pro šalį, o ant jų krito monetų lietus, Grenujį užplūdo kitas džiaugsmas, juodas džiaugsmas, piktas triumfo jausmas, nuo kurio jis ėmė drebėti ir svaigti lyg nuo gašlumo priepuolio ir turėjo tvardytis, kad ant visų šių žmonių nepradėtų lieti savo įtūžio ir džiūgaudamas rėkti jiems į akis, jog nebijo jų, netgi vos bejaučia jiems neapykantą, tačiau visa širdimi juos niekina, nes jie — kvaili smirdžiai, nes jie leidžiasi jo apgaudinėjami ir mulkinami, nes jie yra niekas, o jis — viskas! Ir lyg pasityčiodamas dar smarkiau prisispaudė vaiką prie savęs, įkvėpė oro ir kartu su kitais vienu balsu sušuko: „Valio nuotakai! Tegyvuoja nuotaka! Tegyvuoja žavinga pora!“

Kai vestuvininkai nutolo ir minia pradėjo skirstytis, jis atidavė vaiką motinai ir nuėjo į bažnyčią, kad atvėstų nuo susijaudinimo ir pailsėtų. Katedros viduje tvyrojo smilkalų kvapas, šaltais kamuoliais kylantis iš dviejų smilkytuvų abipus altoriaus ir kaip slopinantis apklotas gulantis ant švelnesnių kvapų, kuriuos paliko ką tik čia sėdėję žmonės. Grenujis atsisėdo ant suolo po choru.

Staiga jį užplūdo begalinis pasitenkinimas. Ne toks svaigus, kaip tuomet kalno gelmėse per anas vienišas orgijas, bet šaltas ir blaivus pasitenkinimas, kuris kyla pajutus savo galią. Dabar jis žinojo, ką gali. Menkiausiomis priemonėmis, tik savo paties genialumo dėka sukūrė tokį patį kaip žmonių kvapą ir iš karto taip gerai pataikė, kad net ir vaikas apsigavo. Dabar jis žinojo, kad gali dar daugiau. Žinojo, kad šį kvapą gali dar pagerinti. Jis sukurs tokį kvapą, kuris bus ne tik žmogiškas, bet net antžmogiškas, jis sukurs angelišką kvapą, tokį nenusakomai gerą ir gyvybingą, kad kiekvienas jį užuodęs bus pakerėtas ir jį, šį kvapą skleidžiantį Grenujį, pamils visa širdimi.

Taip, jie turės jį pamilti; sužavėti jo kvapo, jie turės ne tik laikyti jį savu, bet mylėti iki pakvaišimo, iki visiško savęs atsižadėjimo, turės drebėti iš susižavėjimo, šaukti, verkti iš laimės net nežinodami kodėl, pulti ant kelių lyg nuo šaltų Dievo smilkalų, — kai tik jį, Grenujį, užuos! Jis norėjo būti visagalis kvapų dievas, koks buvo savo svajonėse, — bet tik tikrame pasaulyje ir tikriems žmonėms. Ir jis žinojo, kad tai jo galioje. Juk žmonės gali užsimerkti prieš didybę, baisybę, grožį, užsikimšti ausis nuo melodijų ar kerinčių žodžių. Bet kvapo jie negali išvengti. Mat kvapas — kvėpavimo brolis. Su oru jis patenka į žmones, jie negali nuo jo apsiginti, jei nori gyventi. Ir į pačią gilumą įsigauna kvapas, iki pat širdies, ir ten griežtai suskirsto, kam teks prielankumas, o kam panieka, kam pasibjaurėjimas, o kam aistra, kam meilė, o kam neapykanta. Kas valdo kvapus, tas valdo ir žmonių širdis.

Visiškai ramus Grenujis sėdėjo ant suolo Šv. Petro katedroje ir šypsojosi. Priimdamas sprendimą užvaldyti žmones, jis nebuvo euforiškai nusiteikęs. Jo akyse neblėsčiojo beprotystė, pamišėliška grimasa neiškreipė jo veido. Jis nebuvo išėjęs iš proto. Jo protas buvo toks aiškus ir šviesus, jog jis net klausė savęs, kodėl apskritai to nori. Ir atsakė sau: nori todėl, kad yra be galo blogas. Jis šypsojosi ir buvo patenkintas. Ir atrodė visiškai nekaltai, kaip žmogus, kuris yra laimingas.

Dar valandėlę pasėdėjo tokioje iškilmingoje rimtyje giliai kvėpuodamas smilkalų prisodrintu oru. Ir vėl giedras šypsnys šmėkštelėjo jo veidu: kaip visgi netikusiai kvepia tas Dievas! Kaip apgailėtinai blogai pagamintas tas kvapas, kuris sklinda nuo Dievo. Iš smilkytuvų kilo netgi ne tikri smilkalai, o prastas surogatas su liepos anglies, cinamono miltelių ir salietros priemaiša. Dievas smirdėjo. Dievas buvo mažas niekingas pasmirdėlis. Jį apgaudinėjo, šitą Dievą, arba jis pats buvo apgavikas, toks pat kaip Grenujis, — tiktai kur kas blogesnis!

33

Markizas de la Tejad Espinasas susižavėjo naujais kvepalais. Sakėsi, kad net jis, letalinio fluido atradėjas, esąs sukrėstas matydamas, kaip akivaizdžiai toks nereikšmingas ir lakus dalykas kaip kvepalai, nelygu iš ko jie pagaminti, — iš arti žemės esančių ar nuo jos nutolusių produktų, — veikia bendrą individo būklę. Vos prieš kelias valandas dar gulėjęs blyškus ir alpėjantis, dabar Grenujis atrodąs toks žvalus ir žydintis kaip reta kuris sveikas jo amžiaus žmogus, galima sakyti, kad jis, — nepaisant visų ribotumų, būdingų jo luomo ir menko išsilavinimo vyrui, — įgavęs net šiokių tokių asmenybės bruožų. Šiaip ar taip, jis, Tejad Espinasas, aprašysiąs šį atvejį netrukus pasirodysiančio traktato apie letalinio fluido teoriją skyriuje, aptariančiame vitalinę dietetiką. Bet pirmiausia jis norįs pats išsikvėpinti tais naujaisiais kvepalais.

Grenujis įteikė jam abu flakonus su įprastiniais kvepalais, ir markizas jais apsišlakstė. Jis buvo labai patenkintas jų poveikiu ir net prisipažino, kad po to, kai metų metais jį lyg švinas slėgė tas pasibaisėtinas našlaičių kvapas, dabar jaučiąs, tarsi jam augtų žiedų sparnai; ir jei neklysta, atlėgstąs grasus kelio skausmas ir silpstąs ūžimas ausyse; apskritai jis dabar esąs kupinas jėgų, žvalus ir, rodos, keliais metais atjaunėjęs. Jis priėjo prie Grenujo ir apkabinęs pavadino jį „fluidiniu broliu“, pridurdamas, kad turi galvoje jokiu būdu ne visuomeninį, o grynai dvasinį kreipinį in conspectu universalitatis fluidi letalis9, prieš kurį — ir vien tik prieš jį! — visi žmonės esą lygūs. Be to, jis planuojąs, — taip kalbėjo išleisdamas iš glėbio Grenujį, labai draugiškai, nė kiek nesibjaurėdamas, traukdamasis beveik tarsi nuo sau lygaus, — netolimoj ateity įkurti tarptautinę neluominę ložę, kurios tikslas būtų visiškai įveikti fluidum letale, kad per kuo trumpesnį laiką būtų galima pakeisti į fluidum vitale, ir jau dabar žadąs priimti į ją Grenujį pirmuoju prozelitu. Tada paprašė Grenujo užrašyti ant lapelio gėlių kvapų receptą, įsikišo jį kišenėn, o Grenujui padovanojo penkiasdešimt luidorų.

Lygiai po savaitės nuo pirmojo pranešimo markizas de la Tejad Espinasas vėl parodė savo globotinį universiteto auloje. Žmonių antplūdis buvo milžiniškas. Visas Monpeljė atvyko, ne tik mokslinė, bet ir visų pirma plačioji Monpeljė visuomenė, daugybė damų, norinčių pamatyti legendinį urvinį žmogų. Ir nors Tejado priešininkai, daugiausia „Universiteto botanikos sodo draugų“ atstovai ir Agrikultūros plėtros sąjungos nariai, mobilizavo visus savo šalininkus, renginys susilaukė nepaprasto pasisekimo. Kad primintų publikai Grenujo būklę prieš savaitę, Tejad Espinasas pirmiausia paleido per rankas piešinius, kuriuose buvo pavaizduotas visas urvinio žmogaus bjaurumas ir nuosmukis. Tuomet paliepė įvesti naująjį Grenujį — gražiu mėlyno aksomo surdutu ir šilkiniais marškiniais, nugrimuotą, išpudruotą ir sušukuotą; ir vien jau tai, kaip jis ėjo, tiesus, mažais žingsneliais, elegantiškai siūbuodamas klubais, kaip be niekieno pagalbos užkopė ant pakylos, žemai nusilenkė, šypsodamasis linktelėjo tai į vieną, tai į kitą pusę, — vien tai nutildė visus skeptikus ir kritikus. Net ir universiteto botanikos sodo draugai suglumę tylėjo. Pernelyg jau akivaizdus buvo pasikeitimas, pernelyg sukrečiantis stebuklas, kuris čia iš tikrųjų įvyko: kur prieš savaitę jie matė kiūtant iškankintą nušiurusį žvėrį, dabar stovėjo neabejotinai civilizuotas, gražaus stoto žmogus. Salę apėmė kone pamaldi nuotaika, ir kai Tejad Espinasas pradėjo skaityti pranešimą, tvyrojo absoliuti tyla. Jis ir vėl išdėstė visiems gerai žinomą teoriją apie letalinį žemės fluidą, paskui paaiškino, kokiomis mechaninėmis priemonėmis ir dietomis išvarė jį iš demonstranto kūno, kaip pakeitė jį vitaliniu fluidu, ir galiausiai, paragino visus susirinkusius, tiek draugus, tiek ir priešus, tokio neginčijamo aiškumo akivaizdoje liautis priešintis naujajam mokslui ir kartu su juo, Tejad Espinasu, stoti į kovą su piktuoju fluidu ir atsiduoti gerajam vitaliniam fluidui. Sulig tais žodžiais jis ištiesė rankas į šalis ir pakėlė akis į dangų, tą patį padarė daugelis mokytų vyrų, o moterys pravirko.

Grenujis stovėjo ant pakylos ir nesiklausė. Su didžiausiu pasitenkinimu jis stebėjo, kaip veikia visai kitas, daug realesnis — jo paties — fluidas. Atsižvelgdamas į aulos erdvę, jis išsikvėpino labai stipriai ir vos tik užkopė ant pakylos, jo kvapo aura ėmė galingai spinduliuoti. Jis matė ją — iš tikrųjų matė ją net savo akimis! — kaip ji apima pačiame priekyje sėdinčius žiūrovus, plinta toliau į galą ir pagaliau pasiekia paskutines eiles ir galeriją. Ir ką tik ji apimdavo, — Grenujo širdis krūtinėje spurdėjo iš džiaugsmo, — tą regimai pakeisdavo. Pakerėti jo kvapo, patys to nesuvokdami, žmonės keitė veido išraišką, laikyseną, pajautas. Tie, kurie iš pradžių tik spoksojo į jį be galo nustebę, dabar žvelgė maloniau; tie, kurie kritiškai surauktomis kaktomis ir reikšmingai nutįsusiais lūpų kampučiais atsilošę sėdėjo kėdėse, laisviau palinko į priekį, jų veidai įgavo vaikiškai patiklią išraišką; ir net baugščiųjų, išgąsdintųjų, pačių jautriausiųjų, — tų, kurie į jo buvusią išvaizdą žvelgė tik su pasibaisėjimu, o į dabartinę — vis dar su deramu skeptiškumu, — net ir jų veiduose vos tik atslinkus tam kvapui ėmė ryškėti palankumas, netgi simpatija.

Pranešimui pasibaigus visas susirinkimas atsistojo ir prapliupo audringai džiūgauti.

— Tegyvuoja vitalinis fluidas! Tegyvuoja Tejad Espinasas! Valio fluidų teorijai! Šalin ortodoksinę mediciną! — taip šūkaliojo Monpeljė, žymiausio Prancūzijos pietų universitetinio miesto, mokyta liaudis, taigi išmušė markizo de la Tejad Espinaso šlovės valanda.

Bet Grenujis, nulipęs nuo pakylos ir įsimaišęs į minią, žinojo, kad ovacijos iš tikrųjų skirtos jam, vien tik jam, Žanui Batistui Grenujui, nors nė vienas iš džiūgaujančių salėje to ir neįtarė.

34

Grenujis pasiliko Monpeljė dar kelias savaites. Jis tapo šiokia tokia įžymybe, jį kvietė į salonus, kur klausinėjo apie gyvenimą urve ir apie markizo gydymą. Jis turėjo vis iš naujo pasakoti istoriją apie jį sugavusius plėšikus, apie olon nuleidžiamą pintinę ir apie kopėčias. Ir kas kartą vis labiau ją gražino, pramanydavo vis naujų detalių. Šitaip vėl ganėtinai įgudo kalbėti, tiesa, ne taip jau gerai, nes kalba visą gyvenimą jam nedaug ką reiškė. Kur kas svarbiau buvo tai, kad įprato lyg niekur nieko meluoti.

Iš esmės, suprato jis, žmonėms gali pasakoti ką nori. Vieną kartą patikėję, — o jie pajusdavo pasitikėjimą su pirmuoju įkvėpimu įtraukę jo dirbtinio kvapo, — paskui tikėjo viskuo. Be to, bendraudamas su žmonėmis jis įgavo tam tikros savikliovos, kurios anksčiau niekada neturėjo. Tai matėsi net iš išorės. Atrodė, kad jis ūgtelėjo. Kupra, regis, išsilygino. Jis ėjo beveik visai tiesiai. O kai į jį kas kreipdavosi, tai jau nebesusigūždavo, išlikdavo tiesus ir atlaikydavo į jį nukreiptus žvilgsnius. Žinoma, per tą laiką jis nevirto aukštuomenės ponu, salonų liūtu ar nepriklausomu visuomenės nariu. Tik beregint pasidarė nebe toks susigūžęs, nerangus, ir dabar jo laikysena galėjo būti suprantama kaip natūralus kuklumas arba bent jau įgimtas drovumas, tokia ji iki širdies gelmių jaudino ne vieną poną ir ponią, — mat to meto aukštuomenės sluoksniai juto silpnybę natūralumui ir žaviam netašytumui.

Kovo pradžioje Grenujis susikrovė daiktus ir išėjo, slapta, vieną ankstų rytą, vos atidarius vartus, apsivilkęs į akis nekrintančiu rudu švarku, iš vakaro įsigytu sendaikčių turguje, užsidėjęs apsitrynusią skrybėlę, pusiau uždengiančią veidą. Niekas nepažinojo, niekas nepamatė ir net nepastebėjo, nes tą dieną jis tyčia apsiėjo be kvepalų. O kai apie vidurdienį markizas sukėlė visus ant kojų, sargybiniai dievagojosi matę išeinant iš miesto daugybę įvairiausių žmonių, bet tik ne tą įžymųjį urvinį žmogų, kuris tikrai būtų kritęs jiems į akis. Tuomet markizas liepė paskleisti žinią, kad Grenujis išvyko iš Monpeljė su jo žinia ir iškeliavo į Paryžių tvarkyti šeimyninių reikalų. Širdyje jis, aišku, labai niršo, nes ketino su Grenuju vykti į turnė po visą karalystę telkdamas šalininkus savo fluidinei teorijai.

Netrukus jis nusiramino, nes šlovė sklido ir be turnė, kone be jokių pastangų. „Journal des Scavans“ ir net „Courier de l’Europe“ pasirodė didžiuliai straipsniai apie fluidum letale Taillade, ir iš toli ėmė plūsti letaliniu fluidu apsikrėtę pacientai, tikėdamiesi išsigydyti. 1764-ųjų vasarą markizas įkūrė pirmąją „Vitalinio fluido ložę“, kuri turėjo 120 narių Monpeljė ir filialus Marselyje ir Lione. Tada nutarė surizikuoti ir padaryti šuolį į Paryžių, o iš ten savo mokslu užkariauti visą civilizuotą pasaulį. Bet prieš tai, norėdamas propagandiškai sustiprinti šį karo žygį, ketino atlikti fluidinį žygdarbį, kuris pranoktų net urvinio žmogaus išgydymą ir kitus eksperimentus, tad gruodžio pradžioje lydimas grupės bebaimių šalininkų leidosi į diu Kanigu viršukalnę, esančią tame pačiame meridiane kaip ir Paryžius ir laikomą aukščiausiu Pirėnų kalnu. Prie senatvės slenksčio stovintis vyras sumanė, kad jį užgabentų ant 2800 metrų aukščio viršūnės, ten jis tris savaites gydysis tyriausiu, šviežiausiu oru, kad per pačias Kūčias, kaip paskelbė, vėl nusileistų žemyn, virtęs žvaliu dvidešimtmečiu jaunuoliu.

Sekėjai pasidavė jau iškart už Verne, už paskutinės gyvenvietės tų baisių kalnų papėdėje. Bet markizo niekas negąsdino. Lediniame šaltyje mesdamas nuo savęs drabužius ir garsiai džiūgaudamas vienas leidosi kopti į kalnus. Kiti dar regėjo jo siluetą su ekstaziškai į dangų iškeltomis rankomis, o paskui jis giedodamas dingo pūgoje.

Kūčių vakarą mokiniai veltui laukė sugrįžtant markizo de la Tejad Espinaso. Nepasirodė nei senis, nei jaunuolis. Kitų metų pavasarį patys narsiausieji išsiruošė jo ieškoti, užkopė į vis dar apsnigtą Kanigu viršukalnę, bet nerado nieko — nei drabužio, nei kokios kūno dalies, nė mažiausio kaulelio.

Visgi tai nė kiek nepakenkė jo mokslui. Priešingai. Netrukus pasklido legenda, esą jis kalno viršūnėje susiliejo su amžinuoju vitaliniu fluidu, ištirpo jame, o jį ištirpino savyje ir nuo to laiko plevena nematomas, bet amžinai jaunas virš Pirėnų viršūnių, o tuos, kurie pas jį užkops ir jį pajus, ištisus metus aplenks ligos ir sustos jų senėjimo procesas. Dar ir XIX amžiuje Tejado fluidų teoriją gynė ne viena medicinos katedra ir gydymui naudojo daugelis okultinių draugijų. Ir šiandieną abiejose Pirėnų pusėse, daugiausia Perpinjane ir Figerase, yra slaptų tejadininkų ložių, kurių nariai kartą per metus susitinka ir užkopia į Kanigu viršukalnę.

Ten jie užkuria didžiulį laužą, neva saulėgrąžos proga ir šventojo Jono garbei, bet iš tikrųjų garbindami savo mokytoją Tejad Espinasą ir didįjį jo fluidą ir siekdami amžinojo gyvenimo.