LEDAS

1

Sekmadieninėje mokykloje mus mokė, kad saulė yra Viešpats Jėzus, o internate išgirdom, kad ji turėtų būti be paliovos sproginėjanti vandenilio bomba.

Man saulė visada liks Dangiškuoju juokdariu. Prisimenu, pirmą kartą jau sąmoningai žiūriu primerkusi akis, žinau, kad negalima, ir galvoju: ji kartu baugina ir juokiasi kaip juokdarys, išsitepęs veidą krauju ir pelenais, įsikišęs į burną pagaliuką, nepažįstamas, gąsdinantis linksmuolis atrieda pas vaikus.

Dabar, prieš pat pasiekdamas horizontą, mirksnį išlindęs pro juodą debesų skraistę, ugnimi nutvieskęs ledą ir laivą, saulės rutulys tampa panašus į juokdarį. Bėga nuo tamsos lenkdamasis žemyn. Slapta pažemintojo jėga.

„Kronas“ plaukia per ledą. Matau jį baltuojantį iš tolo pro dešimties milimetrų nedūžtančio stiklo šydą, anoje pusėje apkrėstą išsikristalizavusios druskos ūkais. Bet man tai nekliudo, aš jaučiu ledą po kojom.

Susigrūdę ledujai, pradžioje viskas atrodo pilka. Siauras „Krono“ pralaužtas kanalas tarsi pelenų griovys; ledo lytys, kurių dauguma laivo didumo, panašios į išbrinkusias ir nuo šalčio suskeldėjusias uolos nuolaužas. Šitame pasaulyje nėra nė krislelio gyvybės.

Staiga pro debesų uždangą kaip suliepsnojus benzinui sušvinta saulė.

Ledo danga susiformavo pernai Atlanto vandenyne. Iš ten ji buvo išstumta tarp Špicbergeno ir rytinės Grenlandijos pakrantės, apiplukdyta aplink Farvelio kyšulį ir nunešta aukštyn palei vakarinę pakrantę.

Buvo gražu, kai ją kūrė. Vieną spalio dieną temperatūra per keturias valandas nukrito iki 30° C, jūra tapo rami lyg veidrodis ir ėmė laukti, kada galės atspindėti kūrimo stebuklą. Debesys susilieja su ja į sunkaus pilko šilko skraistę. Vanduo sutirštėja, įgauna miško uogų likerio rausvumo. Nuo paviršiaus kyla mėlyna šaltų dūmų migla. Tada jūra sušąla. Iš tamsaus vandens šaltis ištraukia rožyną, baltą ledinių gėlių kilimą, atsiradusį iš sūrių sustingusių vandens lašų. Išgyvens gal keturias valandas, gal dvi dienas.

Šituo momentu ledo kristalų pagrindas — šešetas. Aplink heksagoną, kaip korio akyje sušalus vandeniui, šešios rankos tiesiasi į šešias akis, o jos vėl — lyg su daugiasluoksniu filtru darytoje fotografijoje — išsisklaido naujais šešiakampiais.

Tada susidaro ledėsiai, ižas, pakas, kurio lytys sušąla į ledujus. Ledas išskiria druską, jūros vanduo šąla iš apačios. Skyla. Ledąms vartantis, nuo kritulių ir šalčio paviršius tampa kalvotas. Paskui ledas pradeda dreifuoti.

Toliausiai yra hiku, nejudantis ledas, užšalusios jūros žemynas, palei kurį plaukiam.

Aplink „Kroną“ fiorde, atsiradusiame dėl vietos srovių sąlygų, tik iš dalies išaiškintų ir aprašytų, kiek tik akis užmato — ledo lytys, hikuaq irpuktaaq. Pavojingiausi — mėlynieji ir juodieji ledujai, grynas ištirpusio vandens ledas, sunkūs, giliai panirę į vandenį, dėl savo skaidrumo sugėrę jo spalvą.

Ryškesnis baltasis ledynų ledas ir pilkasis jūrinis, oro dalelių nuspalvintas.

Lyčių paviršius — srovės išnešto pako, sąvartų, ivuniq, ledo kauburių, maniilaq, vėjo į kietą užtvarą suspausto sniego, apuhiniq, nuniokota žemė.

Tas pats vėjas ant ledo atpūtė aqiuppiniq, pusnis, kuriomis seka rogės užėjus miglai.

Kol kas vėjas, jūra ir ledas praleidžia „Kroną“. Dabar Lukas sėdi maršinėje aikštelėje, sukioja savo laivą kanalais, ieško killaq, ekečių, laivapriekiu užplaukdamas ant naujo ledo ten, kur jis plonesnis kaip trisdešimt centimetrų, paskui laivas užgulęs visu svoriu jį pralaužia. Iriasi į priekį. Todėl kad srovė čia tokia, kokia ir turi būti. Todėl, kad „Kronas“ tam pritaikytas. Nes Lukas patyręs kapitonas. Ir vis tiek vos vos tesistumiam.

Sutvirtintą, pritaikytą ledui Šekltono laivą „Endurance“ Vedelio jūroje sutraiškė pakas. „Titanikas“ nuskendo. Ir „Hansas Hedtoftas“. „Protėjas“, plaukęs gelbėti leitenanto Grylio ekspedicijos antraisiais tarptautiniais Arkties metais. Niekas nežino visų netekčių Arkties vandenyne skaičiaus.

Ledas pernelyg stipriai priešinasi, kad būtų prasmės stoti su juo į kovą.

Dabar stebiu, kaip nuo slėgimo lūžta lyčių kraštai, sukasi ir kyla dvidešimties metrų aukštumo užtvarom, po kuriom lytys panyra trisdešimt metrų į vandenį. Viskas įšąla. Šią akimirką suprantu, kad jūra nori aplink mus užsitraukti, kad tik beveik atsitiktinis, laikinas vandens, vėjo ir srovės derinys leidžia plaukti toliau. Kaip siena, pro kurią niekas negalėtų prasiveržti, už šimto jūrmylių į šiaurę driekiasi pakas. Rytuose stovi nejudantys ledkalniai, atlūžę nuo Jahobshauno ledyno; vien per šiuos metus nuo jo nuskilo tūkstantis ledkalnių, iš viso daugiau kaip 140 milijonų tonų ledo, dabar plytinčio tarp mūsų ir žemės lyg sustingusi kalnų grandinė 75 jūrmylės nuo kranto. Bet kuriuo metu plaukiojantis ledas dengia ketvirtadalį Žemės jūrinio arealo: dreifuojanti ledo juosta Antarktyje yra 20 milijonų kvadratinių kilometrų, aplink Grenlandiją ir Kanadą — tarp aštuonių ir dešimties milijonų kvadratinių kilometrų.

Ir vis tiek jie stoja į kovą su ledu. Nori perplaukti jį, pristatyti ant jo naftos gręžimo platformų, vilkti plokščiaviršūnius ledkalnius iš Pietų ašigalio į Sacharą dykumoms drėkinti.

Tokių užmojų paskaičiavimai manęs nedomina. Švaistomas laikas tam, kas neįmanoma. Galima pabandyti susigyventi su ledu. Bet negalima eiti prieš jį, keisti jį ar būti vietoj jo.

Kartais ledas toks aiškus. Visa praeitis kaip ant delno. Sąvartos, kauburiai, grienė, atsiradusi pašalus po atodrėkio. Ledo mozaika, įvairiausio amžiaus mišinys: juodieji senojo ledo luitai, sikussaq, susidarę uždaruose fiorduose, laikui bėgant atsiskyrę ir atnešti į jūrą. Dabar, paskutinių spindulių nušviestas, iš debesų, po kuriais paniro saulė, leidžiasi purus šydas. Qanik, krintantis sniegas.

Iš baltosios plynės į mano širdį tiesiasi vamzdelis, tarsi iš ledo kiltų sūrus vandens medis.

Atsibudusi suprantu, kad miegojau. Jau turbūt naktis.

„Kronas“ vis dar plaukia. Išjudėsiu sprendžiant, Lukas vis dar laužiasi pro naująjį ledą.

Bandau ištraukti medicinos spintos stalčius. Užrakinta. Apsivyniojusi megztiniu alkūnę trinkteliu į durelių stiklą. Ant lentynų žirklės, spaustukai, pincetai. Otoskopas, butelis etanolio, jodas, steriliai įpakuotos chirurginės adatos. Randu du vienkartinius plastikinius skalpelius ir pleistro ritinėlį. Sudėjusi abu siaurus ir trapius plastikinius kotus apvynioju pleistru. Dabar taip greit neperlūš.

Nesigirdėjo žingsnių, durys atsiveria lyg niekur nieko. Nešinas padėklu įeina mechanikas. Dar labiau išvargęs ir sugunkęs nei tada, kai mačiau jį paskutinį kartą. Įsistebeilija į sudaužytą stiklą.

Prispaudžiu skalpelį prie šlaunies. Suprakaituoja rankos. Žvilgteli, ką laikau, ir aš padedu peilį ant gulto. Pastato padėklą.

— U-ursas pasistengė.

Jaučiu, apsivemčiau tik pažiūrėjusi į maistą. Nuėjęs uždaro duris. Pasitraukiu į šalį. Vos tvardausi.

Blogiausias dalykas — ne pyktis. Blogiausia po juo glūdintis geismas. Su aiškiais jausmais įmanoma susitaikyti. Bet šitas tykantis noras prisiglausti prie jo mane gąsdina.

— Pati b-buvai ne vienoj ekspedicijoj, Smila. Ž-žinai, kaip būna, kai nieko negali p-padaryti, kai nebesustabdysi.

Pradedu galvoti, kad jo nepažįstu, kad niekada nebuvau atsidavusi. Kita vertus, užplūsta šalto išdidumo jausmas, kad jis neišduos to, kas tarp mūsų buvo. Pirmai progai pasitaikius išspirsiu jį iš savo gyvenimo. Bet dabar šitas žmogus — mano vienintelė, trapi, neįmanoma viltis.

— Noriu tau kai ką parodyti, — sakau. Ir sušnibždu, ką.

Nusijuokia įsitempęs.

— Tai neįmanoma, Smila.

Atidarau duris, kad išeitų. Kalbėjomės pusbalsiu, dabar užteks.

— Izaijas, — sakau. — Dabar jau ir tu su jais. Dabar ir tu štovėjai už jo ant stogo.

Sugriebia man virš alkūnių ir kilstelėjęs paneša link gulto.

— Kaip gali b-būti tokia tikra, Smila?

Dar labiau mikčioja. Veidu šmėkšteli išgąstis. Dabar bijau turbūt nebe vieno žmogaus „Krone“.

— Nepaspruksi? P-po to grįši atgal s-su manim?

Vos nesusijuokiu.

— Kur man bėgti, Fiojli?

Nesišypso.

— Landeris sakė matęs tave einant vandeniu.

Nusimaunu kojines. Prie pirštų prilipdyta juostelė pleistro. Po ja laikosi Jakelseno visraktis.

Nieko nesutinkam. Virš užpakalinio denio užgesinta šviesa. Man atrakinus duris pajuntam, kad stovim keli metrai nuo tos denio platformos, kur mažiau nei prieš dvidešimt keturias valandas laukėm tikėdamiesi pamatyti paskutinę Jakelseno kelionę. Šitas jutimas nieko ypatinga nereiškia. Meilė atsiranda iš pertekliaus ir dingsta, kai prabunda instinktai: alkis, miego poreikis, savisauga.

Apatiniame aukšte uždegu šviesą. Marios šviesos palyginti su baterinio žibintuvėlio kūgiu. Gal ir neatsargu. Bet nėra laiko imtis ko kito. Vėliausiai po poros valandų būsim pasiekę tikslą. Tada užsižiebs denio šviesos ir į visas šitas tuščias patalpas prigužės žmonių.

Sustojam prie galinės sienos.

Visiškai pasikliauju savo nuojauta. Stebiuosi, kodėl siena pagal mano apskaičiavimus pastumta nuo hidraulinės valdymo sistemos daugiau kaip penkias pėdas. Kodėl vienoj vietoj už jos girdėti kažkoks generatorius.

Žvilgteliu į mechaniką. Staiga imu nebesuprasti, ko jis ėjo kartu. Turbūt ir pats nežino. Gal kad neįtikimi dalykai traukia? Parodau metalo dirbtuvės duris.

— Ten yra kūjis.

Atrodo, negirdi, ką sakau. Stipriai suėmęs sienos apvadą nuplėšia. Apžiūri vinių skylutes. Medis naujas.

Įkišęs pirštus į plyšį tarp plokštės ir pertvaros patraukia. Siena nepasiduoda. Kiekvienoje pusėje gal po penkiolika vinių. Tada dar kartą stipriai trukteli ir ji lieka jo rankose. Šešių kvadratinių metrų, dešimties milimetrų storio faneros plokštė. Jo rankose panaši į spintos dureles.

Už durų stovi šaldytuvas. Dviejų metrų aukštumo, metro pločio, pagamintas iš nerūdijančio plieno, primena man septintojo dešimtmečio pienines Kopenhagoje, kur pirmą kartą pamačiau žmones eikvojant energiją laikyti produktams šaltyje. Kad nesvyruotų, pritvirtintas metaline plokšte, turbūt įmontuota į buvusią galinę sieną ir tvirtai priveržta prie šaldytuvo dugno. Užrakintas cilindrine spyna.

Mechanikas išsitraukia atsuktuvą. Atsuka plokštę. Tada tvirtai apglėbia, atrodo, nepakeliamą šaldytuvą. Visiškai atsipalaiduoja. Ir staigiai trukteli jį pusmetrį į priekį. Judesiai tvirti, žino, kad įtempti visas jėgas įmanoma tik vieną šimtąją sekundės dalį. Dar triskart trukteli ir atsuka šaldytuvą užpakaliu į mus. Jo kišeninis peiliukas turi žvaigždinį atsuktuvą. Užpakalinė sienelė priveržta gal penkiasdešimčia varžtų. Prispaudžia atsuktuvą prie varžto vagutės ir, prilaikydamas kairiosios rankos smiliumi, suka į kairę nekart nesustodamas. Varžtai krinta patys vienas po kito. Neužtrunka nė dešimties minučių. Rūpestingai susirenka juos į kišenę.

Pakelia visą užpakalinę sienelę su laidais, šaldymo grotelėm, kompresoriumi ir skysčių talpykla.

Net tokiomis aplinkybėmis peršasi mintis, kad prieš mus atsivėrė neįprastas ir kartu banalus vaizdas. Žiūrim į šaldytuvą iš vidaus.

Jis visas pilnas ryžių. Rūpestingai sukrautos iki pat viršaus stovi keturkampės dėžutės.

Paima vieną, atidaro ir išima ryžių maišelį, skirtą virti. Spėju pagalvoti, kad juk vis tiek neturiu, ką prarasti. Staiga pastebiu, kad jo veidas įsitempia. Žvilgteliu į maišelį. Matinis, bet truputį persišviečia. Jame ne ryžiai — vakuume įpakuota medžiaga kieta ir gelsva, panaši į baltąjį šokoladą.

Atlenkęs peilio geležtę prakrapšto maišelį. Gavęs oro visas subliūkšta. Į delną byra tamsios granulės lyg į smėlio laikrodį pripylus lydyto sviesto.

Nesirinkdamas paima dar porą dėžučių, atidaro ir žvilgtelėjęs vidun atsargiai pastato į vietą.

Prisuka sienelę ir nustumia šaldytuvą į vietą. Nepadedu jam. Negaliu prie jo liestis. Atsinešęs fanerą prispaudžia sieną, pasiima plaktuką ir rūpestingai prikala, kaip buvo. Dirba vangiai, lyg nesavom rankom.

Pirmąkart pasižiūrim vienas į kitą.

— Majam, — sakau. — Tarpinis produktas tarp žalio opiumo ir heroino. Abejingas, todėl reikia laikyti šaldytuve. Jį išrado Tiorkas. Man Raunas pasakojo. Toks buvo jo ir Verleno susitarimas. Čia Verleno kąsnelis. Grįždami atgal turėsim užsukti į uostą. Gal Holsteinsborgą, gal į Nuuką. Turbūt jis turi ryšių „Grenlandijos žvaigždėje“. Tik prieš dešimtį metų nelegaliai įveždavo alkoholį ir cigaretes. Dabar tai jau praeityje. Tapo senais geraisiais laikais. Nuuke pilna kokaino. Grenlandų viršūnėlės gyvena kaip Europoj. Puikiausia rinka.

Užsisvajojęs, žvilgsnis nutolęs. Turiu jį paveikti.

— Jakelsenas turbūt aptiko tai. Turbūt išsiaiškino. Ir išsidavė. Pervertino save, pernelyg pasitikėjo savo jėgom. Pagąsdino juos. Tai prispyrė imtis priemonių. Tiorkas parūpino telegramą. Buvo priverstas. Bet jie su Verlenu nekenčia vienas kito. Atėję iš dviejų skirtingų pasaulių. Veikia išvien tik todėl, kad gali pasinaudoti vienas kitu.

Jis pasilenkia prie manęs ir suima už rankų.

— Smila, — šnibžda, — kai buvau mažas, turėjau tokį tanką, prisukamą, su vikšrais. Padėk ką nors priešais, užropos stačias, nes jo pavara buvo labai žema. Jeigu kliūtis visai stati, tada pasisuka ir ropoja palei ją, kol randa kitą kelią. Jo nebuvo galima sustabdyti. Tu, Smila, tokia pat mašina. Tavęs neturėjo prileisti prie viso šito, bet tu nenurimai. Norėjo palikti Kopenhagoj, o tu išdygai laive. Tada tave uždaro, aš pakišau tą mintį, taip tau saugiausia. Užrakina, baigta Smilai, o tu staiga vėl laisvėj. Vis pasirodai. Tu tokia mašina, Smila, tokia vaikiška lėlė vartiklė.

Jame grumiasi nesuderinami jausmai.

— Kai aš buvau maža, — sakau, — tėtis padovanojo man pliušinį meškiuką. Iki tol turėjom tik pačių pasidarytas lėles. Meškiukas išlaikė savaitę. Iš pradžių išsipurvino, paskui nusišėrė, tada praplyšo, išdribo visas kamšalas ir vidus liko tuščias. Tu toks meškiukas, Fiojli.

Sėdim jo kajutėje ant gulto vienas šalia kito. Ant stalo vienas iš jo plokščiųjų butelių, bet geria tik mechanikas.

Susigūžęs, rankos subruktos tarp šlaunų.

— Tai meteoras, — sako jis, — toks akmuo. Tiorkas sako, kad senas. Įstrigęs į vadinamąjį balną oloje po ledu. Turim jį parsigabenti.

Prisimenu nuotraukas tarp Tiorko popierių. Kaip aš iškart nesusigaudžiau. Kai priminė rentgeno nuotraukas. Vidmanšteteno struktūrą galima rasti kiekvienam mokykliniam vadovėly. Regimoji santykio tarp nikelio ir geležies meteorituose išraiška.

— Kam jam jo reikia?

— Radus ką nors įdomaus Grenlandijoje, reikia pranešti Nuuko nacionaliniam muziejui. Tada tie s-skambins į Kopenhagą, Mineralogijos muziejų ir Metalurgijos institutą. Radinį įregistruos kaip nacionalinę vertybę ir konfiskuos.

Pasilenkia.

— Tiorkas sako, kad jis sveria 50 tonų. Didžiausias kada nors rastas meteoras. 1991-aisiais buvo atvežę deguonies ir acetileno. Atskėlė kelis luitus. Tiorkas sako, kad jame yra deimantų. Žemėje nežinomų medžiagų.

Jei ne šita nenormali situacija, gal net susijaudinčiau dėl jo berniokiškumo. Susižavėjęs paslaptinga medžiaga, deimantais, vaivorykštės gale užkastu lobiu vaikas.

— O Izaijas?

— Izaijas irgi plaukė 1991-aisiais. Kartu su s-savo tėvu.

Žinoma, kaipgi kitaip.

— Pabėgo iš laivo Nuuke. Jie turėjo jį palikti. Paskui Lojenas rado ir išsiuntė namo.

— O tau, Fiojli, — sakau. — Ko tau iš jo reikėjo?

Supratęs, ką turiu minty, užsidaro, veidas tampa bejausmis. Šią minutę, kai jau vis tiek per vėlu, skverbiuosi į jo sielos užkaborius.

— Aš jo, aišku, neliečiau. Ten, ant stogo. Mylėjau jį taip, k-kaip niekada...

Balsas užlūžta nebaigus sakinio. Laukia, kol nuslūgs jaudulys.

— Tiorkas žinojo, kad jis kai ką pasiėmė. Magnetofono k-kasetę. Ledynas buvo pasislinkęs. Jie ieškojo dvi savaites ir negalėjo rasti. T-ada Tiorkas išsinuomojo sraigtasparnį ir nuskrido į Tulę. Ieškoti eskimų, buvusių ten 1966-aisiais. Rado. B-bet jie nesutiko važiuoti dar kartą. Tada jis paprašė nupasakoti maršrutą. Šitą įrašą pasiėmė Baronas. Tu jį radai.

— O kaip tu atsikraustei į Baltąjį bilietą?

Atsakymą žinau pati.

— Vingas, — sakau. — Vingas pasirūpino. Jis įtaisė tave stebėti Julijanos su Izaiju.

Papurto galvą.

— Na, žinoma, atvirkščiai, — sakau, — tu ten jau gyvenai. Vingas atkėlė Izaiją su Julijana, kad būtų tau po akių. Gal kad išsiaiškintum, ką jie žino ir kiek atsimena. Todėl ir Julijanos prašymas perkelti juos arčiau žemės nebuvo patenkintas. Jie turėjo būti tau pašonėj.

— Mane pasamdė Zaidenfadenas. Apie kitus du nieko nebuvau girdėjęs. Kol tu neprisikapstei. Buvau nardęs Zaidenfadenui. Jo specialybė — transporto inžinierius. Tuo metu vertėsi antikvariniais daiktais. Iškeldavau jam šventųjų statulėles iš Liai ežero Birmoje prieš paskelbiant nepaprastąją padėtį.

Prisimenu arbatą, kuria jis mane vaišino, jos tropikų skonį.

— Vėliau susitikau jį Kopenhagoj. Neturėjau darbo, k-kur gyventi. Pasiūlė man stebėti Baroną.

Nėra žmogaus, kuriam nepalengvėtų priverstam papasakoti teisybę. Mechanikas nemoka meluoti.

— O Tiorkas?

Žvilgsnis užgęsta.

— Jis iš tų, kurie įvykdo, ką užsibrėžė.

— Ką jis žino apie mus? Ar žino, kad dabar čia sėdim?

Papurto galvą.

— O tu, Fiojli. Kas tu esi?

Jo akys pasidaro tuščios. Šito klausimo niekada gyvenime nėra kėlęs.

— Aš iš tų, kurie norėtų šiek tiek užsidirbti.

— Tikiuosi, nepašykštės, — sakau. — Turėtų atlyginti už dviejų vaikų mirtį.

Sučiaupia lūpas.

— Duok man gurkšnelį, — sakau.

Butelis tuščias. Iš stalčiaus traukiant kitą šmėkšteli apvali mėlyna plastikinė dėžutė ir geltonas skudurėlis, į kurį įvyniota kažkas stačiakampio formos.

Butelis akyse senka.

— Lojenas, Vingas, Andrėjas Finas?

— Juos išbraukė iš žaidimo pačioj pradžioj. P-per seni. Šita ekspedicija turėjo būti mūsų.

Kalba ne savo žodžiais — mėgdžioja Tiorką. Naivumas gali būti patrauklus. Bet matant, kaip naivuolis leidžiasi apgaunamas, apima neviltis.

— O kai aš tampu rakštimi, jūs nusprendžiat, kad tau reikės tyliai ramiai pasekti mane?

Papurto galvą.

— Aš nieko tada apie tai nebuvau girdėjęs, tiksliau, apie Tiorką ir Katją. Tik paskui. Ką mes su tavim sužinojom, man buvo naujiena.

Dabar suprantu, koks jis. Nesijaučiu nusivylusi. Tiesiog dabar viskas atsistoja į savo vietas. Apsisukus galvai viskas būna labai paprasta. Kaip matematikoj. Tik kai permatau jį kiaurai, ateinu į protą, palikusi didvyrio iliuziją grįžtu prie žemės.

Arba jau pasigėriau nuo pirmųjų gurkšnių. Štai kaip baigiasi retai išgeriantiems. Apgirsti jau pirmosioms molekulėms įsisiurbus į ryklės gleivinę. Atsistojęs nueina prie iliuminatoriaus. Pasilenkiu. Viena ranka imu butelį, kita ištraukusi stalčių apčiupinėju skudurėlį. Po juo — apvalus, banguotas metalinis daiktas.

Pasižiūriu į mechaniką. Matau, koks jis sunkus, lėtas, ryžtingas, godus ir lengvatikis. Jam reikia autoriteto, jis pavojingas. Ir dar matau jo rūpestingumą, šilumą, ištvermę, jo aistrą. Jis vis dar vienintelė mano viltis.

Paskui užsimerkiu ir pasižiūriu tiesai į akis. Nebereikia meluoti vienas kitam, nebėra neatsakytų klausimų, pagrįstų ir liguistų įtarimų. Praeitis liko prabanga, kurios daugiau negalim sau leisti.

— Fiojli, — sakau, — ar tau reikės nerti prie to akmens?

Linktelėjo. Negirdėjau, ar ką atsakė. Bet linktelėjo. Šis patvirtinimas akimirksnį sustabdo visa kita.

— Kodėl? — girdžiu save klausiant.

— Jis yra tirpsmo vandenų ežere. Beveik įšalęs. Akmuo turėtų būti netoli ledo paviršiaus. Zaidenfadenas mano, kad nebus sunku iki jo nusileisti. Arba tirpsmo vandenų tuneliu, arba iškart už balno esančio lūžio plyšiais. Sunkiausia bus jį iškelti. Zaidenfadenas sako, kad reikės paplatinti tunelį, sausinantį ežerą, ir juo išnešti akmenį. Platins sprogdindami. Visą laiką bus dirbama po vandeniu.

Atsisėdu šalia jo.

— Vanduo, — sakau, — užšąla esant maždaug nuliui laipsnių. Kaip tau Tiorkas paaiškino, iš kur aplink akmenį vanduo?

— Ar tai kažkaip nesusiję su ledo slėgiu?

— Kažkaip susiję. Juo žemiau, juo ledynas darosi šiltesnis. Dėl viršutiniosios ledo masės slėgio. Penkių šimtų metrų gylyje žemyninis ledas būna -23° C. Penkiais šimtais metrų žemiau temperatūra pakyla iki -10° C. Kadangi tirpimo taškas priklauso nuo slėgio, tai net žemesnėje kaip užšalimo temperatūroje atsiranda vandens. Gal net esant -1,6°C ar -1,7°C. Yra vidutinio šiltumo ledynų, Alpėse arba Uolėtuosiuose kalnuose, kur jau nuo trisdešimties metrų gylio galima rasti tirpsmo vandenų.

Linkteli.

— Taip ir Tiorkas aiškino.

— Bet Gela Altą ne Alpėse. Jis vadinamas šaltuoju ledynu. Be to, jis labai mažas. Šituo metu paviršiaus temperatūra yra apie -10°C. Apačioje irgi panaši. Šitam ledyne negali susidaryti nė lašelis tekančio vandens.

Gerdamas žiūri į mane. Mano žodžiai jo nesutrikdė. Gal taip ir nesuprato. Gal Tiorkas pažadina žmonėms pasitikėjimą, atitveriantį nuo aplinkinių. O gal kaip visada: ledo nepažįsta tie, kurie ant jo negimė. Bandau kitaip jį paveikti.

— Ar jie tau sakėsi, kaip jį rado?

— Rado grenlandai. Priešistoriniais laikais. Apie tai pasakoja legendos. Tam ir ėmė Andrėją Finą Lichtą. Tada akmuo gal dar buvo ant ledo.

— Kai meteoras įskrieja į atmosferą, — sakau, — maždaug 150 kilometrų aukštyje, pirmiausia per jį pereina sprogimo banga, tarsi būtų įsirėžęs į betono sieną. Viršutinis sluoksnis apsilydo. Esu mačiusi juodų dulkių juostų ant žemyninio ledo. Taip sumažėja meteoro greitis ir išskiriama šiluma. Jeigu pasiekia žemę nesuiręs, jo temperatūra paprastai būna lygi vidutinei Žemės temperatūrai, apie penkis laipsnius. Taigi jis neištirpina ledo. Bet ir nelieka gulėti paviršiuje. Sunkio jėga ramiai ir iš lėto spaudžia jį žemyn. Nebuvo rasta nė vieno, net mažiausio, meteorito ant ledo. Ir nebus. Nuo sunkio jėgos jie grimzta. Įtraukti žemės laikui bėgant patenka į jūrą. O jeigu patenka į požeminį plyšį, juos sutraiško. Ledynas ne lipšnuolis. Jis milžiniško obliaus ir akmenskaldės derinys. Nesaugo geologų dėmesio vertų daikčiukų stebuklingose olose. Nudildo juos, sumala į miltus ir išmeta į Atlantą.

— Tada aplink jį turbūt yra šiltų šaltinių.

— Gela Altoj nėra aktyvių vulkanų.

— Aš m-mačiau nuotraukas. Meteoritas yra ežere.

— Ir aš, — sakau, — mačiau nuotraukas. Jeigu jos ne akių dūmimas, tai jis tikrai ežere. Bet turiu slaptą viltį, kad tai vis dėlto apgaulė.

— Nes?

Abejoju, kad supras. Bet pasirinkimo nėra, tik laikytis tiesos. Mano manymu, tiesos.

— Aš tiksliai nežinau. Bet atrodo, kad šiluma sklinda iš paties akmens. Kad jis spinduliuoja energiją. Gal tai susiję su radioaktyvumu. Bet galima paaiškinti ir kitaip.

— Kaip?

Matau, kad ir pats yra panašiai svarstęs. Irgi jautė, kad kažkas blogai. Bet stūmė nerimą šalin. Jis danas. Visada daug lengviau nutylėti, negu apsisunkinti teisybe.

— Priešakinis „Krono“ triumas perdarytas. Jį galima sterilizuoti. Įrengtas taip, kad būtų galima tiekti deguonį ir atmosferos orą. Atrodo, lyg jie ketintų gabenti didelį žvėrį. Man šovė mintis, kad galbūt Tiorkas mano, jog tas akmuo, kurį turėsite iškelti, yra gyvas.

Butelis tuščias.

— Neblogai sugalvota — įjungti signalizaciją, — sakau.

Vangiai šypteli.

— Tik taip galima buvo padėti popierius atgal ir p-paaiškinti, kodėl jie šlapi.

Sėdim priešiniuose gulto galuose. „Kronas“ plaukia vis lėčiau. Manyje šėlsta tamsus ir geismingas mūšis tarp dviejų skirtingų nuodų: akivaizdžiai neveikiančio amfetamino ir maloniai užliejusio alkoholio.

— Tada, kai Julijana tau papasakojo, kad Lojenas reguliariai tyrė Izaiją, pagalvojau, kad tai turėtų būti susiję su kokia nors liga. Bet tvirtai įsitikinau tik pamačiusi rentgeno nuotraukas iš 1966-ųjų ekspedicijos. Lagermanas jas gavo Karalienės Ingridos ligoninėje Nuuke. Jie žuvo ne nuo sprogimo. Juos apipuolė kažkoks parazitas. Gal kažkokia kirmėlė. Didžiausią iš visų žinomų. Ir greičiausia. Jie mirė per kelias dienas. O gal per kelias valandas. Lojeną domino, ar Izaijas užsikrėtė.

Papurto galvą. Nenori tikėti. Juk atvyko ieškoti lobio. Deimantų.

— Tik todėl Lojenas nuo pat pradžių buvo su jais. Jis mokslininkas. Pinigai jam antroj vietoj. Mintys sukosi apie Nobelio premiją. Jau penktajam dešimtmety padaręs atradimą pradėjo tikėtis sensacijos, sukrėsiančios visą mokslo pasaulį.

— Tai kodėl tada jie man šito nepasakė?

Visi mes gyvenam aklai pasitikėdami tais, kurių rankose teisė spręsti. Pasitikime mokslu. Pasaulis painus, nieko tikro negali žinoti. Sutinkam, kad žemė apvali, kad atomo branduoliai jungiasi vienas su kitu kaip lašai, visata yra uždara ir kad būtina valdyti genetinę medžiagą. Ne todėl, kad žinotume, jog tai tiesa, bet todėl, kad tikime mums tai papasakojusiais. Mes visi mokslo prozelitai. Tik, priešingai nei kitose religijose, atstumo tarp mūsų ir bažnyčios tarnų nebegalime įveikti. Sunkiausia susidūrus su atviru melu. Nulemiančiu gyvenimą. Mechanikas išsigando lyg vaikas, pirmąkart pagavęs tėvus sakant netiesą, nors visą laiką nujautė meluojant.

— Izaijo tėvas buvo panėręs po vandeniu, — sakau. — Turbūt ir kiti. Dauguma parazitų pereina tarpinę stadiją vandeny. Tau reikės nerti. Ir liepti nerti kitiems. Tau paskutiniam bus paaiškinta.

Iš susijaudinimo atsistoja.

— Padėsi man paskambinti, — sakau.

Prieš išeinant mano ranka įslysta į stalčių ir sugriebia į skudurėlį įvyniotą metalinį daiktą su apvalia plokščia dėžute.

Radijo kajutė yra už tiltelio, priešais karininkų kajutkompaniją. Atėjom nepastebėti. Prie durų stabteliu. Jis papurto galvą.

— Ten tuščia. Pagal IMO taisykles turi būti budima du kartus per valandą, bet mūsų laive nėra radisto. Todėl jie nustatę ties 2182 kilohercais, dažniu, atitinkančiu tarptautinį pavojaus signalą, ir prijungę prie signalinio įtaiso, turinčio suveikti, jei kas pasiųstų nelaimės šauksmą.

Jakelseno raktu durys neatsirakina. Tuoj rėksiu.

— Man reikia įeiti, — sakau.

Patraukia pečiais.

— Tu skolingas mums abiem, — sakau.

Vis dar dvejoja. Paskui atsargiai suima abiem rankom durų rankeną ir stumteli. Negirdėti lūžtančio medžio traškėjimo, tik skląstis braukia per metalinį rėmą.

Kajutė labai maža, visko prigrūsta. Nedidelis LAD’as, dvigubas šaldytuvo didumo ilgųjų bangų siųstuvas, niekada mano nematyta dėžė su pritvirtintu Morzės raktu. Stalas, kėdės, telekso aparatas, faksas, kavos aparatas, cukrus ir plastikinis puodelis. Ant sienos laikrodis, jo stiklas aplipdytas įvairiaspalviais popieriniais trikampiais, mobilusis telefonas, kalendorius, aparatūros garantijos pažymėjimai siaurais metaliniais rėmais, licencija Sonei dirbti radistu. Ant stalo pritvirtintas magnetofonas, naudojimosi instrukcijos, atverstas radijo ryšių žurnalas.

Ant popieriaus skiautės užrašau telefoną.

— Rauno, — sakau.

Suakmenėja. Paimu už rankos, pagalvoju, kad paskutinį kartą gyvenime prie jo liečiuosi.

Sėdasi į krėslą ir virsta kitu žmogumi. Kaip virtuvėj, jo judesiai tampa greiti, tikslūs ir tvirti. Pabarbena į ciferblatą.

— Trikampiais pažymėtas tarptautinis sutartasis laikas, kai kanalai turi būti neužimti ir gali priimti pavojaus signalą. Jeigu mes šito nepaisysim, įsijungs signalizacija. Aukštam dažniui šitas laikas yra nuo pusės iki trys minutės po pusės ir po kiekvienos valandos trys minutės. Turim dešimt minučių.

Ištiesia man telefono ragelį, pats paima pagrindinį aparatą. Atsisėdu šalimais.

— Tokiu oru ir per tokį atstumą nuo kranto — beviltiška, — sako.

Pradžioje suprantu, ką jis daro, nors pati viena nebūčiau susigaudžiusi.

Pasirenka maksimalų 200 W galingumą. Taip darydamas siuntėjas rizikuoja nustelbti savo paties signalą, bet blogu oru ir per tokį atstumą kitaip neįmanoma.

Iš pradžių tuščiame eteryje girdėti tik traškesys, paskui prasiskverbia balsas.

— This is Sisimiut. What can we do for you?48

Nusprendžia siųsti nešančiuoju signalu. Siųstuvas su mechanine dažnių skale ir programuojamaisiais dažniais. Dabar jis visą laiką ieškos nešančiojo signalo, kol pokalbis bus siunčiamas viena šonine juosta. Pats geriausias, o gal tokią naktį ir vienintelis būdas.

Prieš pat sureguliuojant imtuvas pagauna Kanados stotį, trumposiomis bangomis transliuojančią klasikinę muziką. Akimirksnį nieko nebematau, kambarį užplūsta vaikystės prisiminimai. Viktoras Halkenvadas dainuoja „Gurrelieder“. Paskui vėl pasigirsta Sisimiutas.

Mechanikas neprašo Liungbiu radijo, bet kviečia Reikjaviką. Stočiai atsiliepus paprašo Torshauno.

— Kas čia vyksta? — klausiu.

Uždengia mikrofoną.

— Kiekvienoje didesnėje stotyje yra automatinė pelengatoriaus antena, įsijungianti priėmus signalą. Tuo laivo vardu, kurį tu pasakai, užrašo sąskaitą už pokalbį. Jie įsitikinę, kad sumelavus vardą, galės nustatyti laivo padėtį. Šitaip visada sužino kalbėjusiųjų koordinates. Aš m-mėtau pėdas. Sulig kiekviena nauja stotim vis sunkiau susekti, iš kur skambinama. Po ketvirtos nebeįmanoma.

Susisiekęs su Liungbiu radiju pasisako skambinęs iš laivo „Kendi 2“ ir duoda Rauno telefoną, žiūri man į akis. Abu žinom, kad jeigu aš pareikalaučiau skambinti kitaip, sujungti tiesiai su Raunu, kad tas galėtų susekti „Krono“ padėtį, jis nutrauktų ryšį. Nieko nesakau. Jau ir taip nemažai iš jo išspaudžiau. Ir dar ne galas.

Paprašo avarinės bangos, kad niekas nesiklausytų. Toli, toli, kitame pasaulio krašte, skamba telefonas. Signalas silpnas, plaikstosi.

— Kaip lauke, Smila?

Bandau prisiminti, kokia naktis ir koks oras.

— Ledo kristalų debesys.

— Tai blogiausia. Trumposios bangos sklinda atsispindėdamos nuo jonosferos. Sniegas arba debesys jas slopina.

Telefonas skamba negyvu, monotonišku garsu. Nuleidžiu rankas. Iš nevilties mano skrandis susileido.

Staiga pakelia ragelį.

— Klausau.

Balsas aiškus. Lyg kalbėtų visai šalia, bet užsimiegojęs. Danijoje turėtų būti apie penkias ryto.

Įsivaizduoju ją. Kaip iš nuotraukų Rauno piniginėj. Baltaplaukė, vilnoniu kostiumėliu.

— Norėčiau kalbėti su Raunu.

Bededant ragelį šalimais pravirksta vaikas. Matyt, miegojo kartu miegamajame. Gal lovoje tarp jų.

— Raunas klauso.

— Tai aš, — sakau.

— Paskambinkit kitą kartą.

Balsas skamba taip ryškiai, kad griežtas atsakymas tampa dar aiškesnis. Nežinau, kas atsitiko. Nuėjau per toli, kad apie tai galvočiau.

— Per vėlu, — sakau. — Norėčiau pasikalbėti apie tai, kas dedasi ant stogų. Singapūre ir Christianshaune.

Tyli, bet nededa ragelio.

Negaliu įsisvaizduoti jo ne darbe. Kaip apsirengęs miega? Koks atrodo dabar, lovoje, šalia savo vaikaičio?

— Įsivaizduokim vėlyvą pavakarį, — sakau. — Berniukas pats pareina iš darželio. Jį vieną paima ne kasdien. Eina kaip visada vaikai — netiesiai, šokčiodamas, nuleidęs akis į žemę. Mato tik kas po nosim. Kaip ir jūsų vaikaičiai, Raunai.

Girdžiu, kaip įkvepia oro, taip aiškiai lyg stovėtų šalia mūsų.

Mechanikas nusiėmęs vieną ausinę, kad kartu galėtų sekti pokalbį ir klausytis garsų koridoriuje.

— Todėl nepastebi vyro priešais, kol neįsibeda į jį. Laukė automobilyje. Į mašinų aikštelę neišeina nė vienas langas. Beveik sutemę. Gruodžio vidurys. Vyras sugriebia jį. Ne už rankos, bet už drabužių. Neperšlampamų kelnių kišenės atlapo; jos neplyšta ir nelieka žymės. Tačiau klysta. Berniukas atpažįsta jį tą pačią sekundę. Kartu praleido ne vieną savaitę. Bet prisimena ne vien dėl to. Vaiko atminty — paskutinės dienos. Ir vieną matė mirštant savo tėvą. Galbūt matė, kaip tas vyras vertė narus nerti, jau žuvus vienam žmogui. Tada, kai jie dar nebuvo supratę priežasties. O gal išgyvenęs mirtį vaikas visam laikui susiejo ją su šituo vyru. Kaip ten būtų, jis mato priešais ne žmogų, o grėsmę. Visa vaiko siela ją pajunta. Pribloškiančią grėsmę. Iš pradžių sustingsta. Visi vaikai sustingsta.

— Spėliojat, — sako Raunas.

Ryšys prastėja. Vos nepametu minties.

— Vaikas, esantis šalia jūsų, — sakau, — irgi sustingtų. Būtent čia vyras ir suklydo. Berniukas priešais atrodo toks mažytis. Kaip lėlė. Lenkiasi prie jo, nori užkelti ant sėdynės. Sekundę išleidžia iš rankų. Ir padaro klaidą. Neįvertinojo stiprybės. Berniukas puola bėgti. Po kojom — ištryptas sniegas. Todėl vyras jo nepaveja. Nepratęs bėgti sniegu.

Abu suklūsta, sėdintis šalimais ir kitas, be galo toli. Klauso ne tiek manęs, kiek mus apipynusios baimės, vaiko išgąsčio, kurį nešiojamės savy.

— Berniukas bėga palei namą. Vyras išlėkęs į gatvę pastoja kelią. Vaikas leidžiasi sandėlių link. Vyras seka iš paskos, slidinėdamas, skeryčiodamasis. Bet dabar ramiau, nes kito kelio čia nėra. Berniukas atsisuka į jį. Vyras gali atsipalaiduoti. Berniukas apsidairo. Jau nebegalvoja. Bet viduje vis dar veikia variklis ir nesustos, kol nebus išnaudotos visos jėgos. Šitą variklį vyras nežinojo esant. Staiga pamato, kad vaikas ropščiasi pastoliais. Seka paskui. Vaikas žino, kas už jo. Tai tikras siaubas. Žino, kad turės mirti. Šitas jausmas stipresnis nei aukščio baimė. Lipa aukštyn. Bėga stogu. Vyras sustoja. Galbūt jis iš pat pradžių šito siekė, o gal tik dabar šauna į galvą mintis, gal tik dabar suvokia savo ketinimus. Progą panaikinti grėsmę. Garantuoti, kad berniukas niekada niekam nepapasakos, ką matęs vieno ledyno oloj kažkur Deivio sąsiaury.

— Jūs spėliojat!

Balsas virtęs šnibždesiu.

— Vyras eina paskui. Mato, kaip vaikas bėga palei kraštą ieškodamas kelio žemyn. Vaikai neaprėpia visumos vaizdo, berniukas tikriausiai nė nesusivokia, kur esąs. Žiūri tik kelis metrus priešais. Ties apsnigtu stogo šlaitu vyras sustoja. Nenori palikti pėdsakų. Tikisi, kad to neprireiks.

Ryšys nutrūksta. Mechanikas pasuka rankenėles. Signalas grįžta.

— Vyras laukia. Atrodo perdėm pasitikintis savimi. Tarsi žinotų, kad jam užtenka tik būti. Užtenka jo silueto dangaus fone. Kaip Singapūre. Ar ten irgi tik to užteko, Raunai? Ar jis ją nustūmė, nes ji buvo vyresnė ir protingesnė už berniuką, nes jis galėjo prieiti visai prie pat, nes nebuvo sniego, ant kurio lieka pėdsakų?

Pasigirsta garsas, toks aiškus, kad man pasirodo, jog tai mechanikas. Bet jis tyli.

Vėl išgirstu. Iškankinto Rauno aimana.

Pritildau balsą.

— Pažiūrėkit į vaiką, Raunai, vaiką, esantį šalia jūsų, tai tas pats vaikas ant stogo, už jo stovi Tiorkas, jo siluetas, galėjo sustabdyti, bet ne, verčia trauktis tolyn, kaip tada moterį. Kas ji buvo, ką jis jai padarė?

Balsas dingsta, vėl grįžta, tolimas tolimas.

— Man reikia žinoti! Jos pavardė buvo Raun!

Mechanikas užčiaupia man burną ranka. Delnas šaltas kaip ledas. Matyt, riktelėjau.

— ...buvo...

Balsas prapuola.

Sugriebiu aparatą ir kratau. Mechanikas atplėšia mane. Tą pačią akimirką Rauno balsas, aiškus, skaidrus, bejausmis, grįžta.

— Mano duktė. Jis ją nustūmė. Dabar patenkinta, panele Smila?

— Ar ji, — sakau, — paėmė iš Tiorko tą nuotrauką? Dirbo policijai?

Kažką atsako. Bet tuo pat metu jo balsą įtraukia triukšmo banga ir jis išnyksta. Ryšys nutrūko.

Mechanikas užgesina viršutinę šviesą. Apšviestas prietaisų dėžės jo veidas atrodo blyškus ir įsitempęs. Iš lėto nusiima ausines ir pakabina į vietą. Aš visa šlapia, lyg būčiau bėgusi.

— Vaiko paliudijimas teisme vargu ar būtų buvęs laikomas rimtu.

— Prisiekusiesiems būtų pridaręs rūpesčių, — sakau.

Netęsia pradėtos minties, o ir nereikia. Galvojam apie tą patį. Tai, matyt, slypėjo Izaijo akyse — žinojimas, senesnis už jį patį, senesnis už visus; jis kiaurai permatė suaugusiųjų pasaulį. Tiorkas susidūrė su šituo žvilgsniu. Be teismo salėje pateikiamų, būna ir kitokių kaltinimų.

— Kas bus su durim?

Ranka atsargiai atlenkia plieninius rėmus.

Palydėjo mane atgal išoriniais laiptais. Atėjus į ligoninę pastovi sekundę tarpdury.

Nusisuku. Kūno skausmas mažas kaip aguonos grūdelis ir visiškai bereikšmis palyginti su sielos.

Išskėtęs pirštus žiūri į savo rankas.

— Kai baigsim, — sako, — aš jį užmušiu.

Niekas nesugundytų manęs praleisti naktį — net tokią trumpą ir gūdžią kaip ši — ant ligonio gulto. Nuvelku patalynę, nukrapštau nuo kėdžių minkštąsias sėdynes ir atsigulu tiesiai prie durų. Norintis įeiti pirmiausia turės nustumti mane.

Norinčių nėra. Kelias valandas miegu kaip užmušta, paskui į kažką drebėdamas įsirėžia „Kronas“ ir denis prisipildo žingsnių. Lyg ir girdėjau sužvangant inkarą, gal laivas sustojo prie ledo krašto. Aš pernelyg pavargusi keltis. Kažkur visai prie pat tamsoje boluoja Gela Altą.

2

Kai kurios miego formos yra blogiau už nemigą. Po paskutinių dviejų valandų atsikeliu dar labiau įsitempusi ir nuvargusi, nei būčiau visai negulusi. Lauke tamsu.

Galvoje sudarau sąrašą. Ką, klausiu savęs, galėčiau prisikalbinti eiti kartu? Aš pati nieko nesiviliu. Tai veikiau sąmonė nebegali sustoti. Kol žmogus gyvas, ji nenurimdama ieško, kaip išgyventi. Tarsi viduje tūnotų kita būtybė, naivesnė, bet ir ištvermingesnė nei mes patys.

Išmetu sąrašą iš galvos. „Krono“ įgulą galima padalyti į tuos, kurie jau prieš mane, ir į tuos, kurie dar stos prieš mane tik pajudinti. Iš mechaniko nieko nesitikiu. Bandau apie jį negalvoti.

Kai atneša pusryčius, guliu ant gulto. Graibosi jungiklio, paprašau nedegti šviesos. Padėjęs padėklą prie pat durų išeina. Morisas. Tamsoje negalėjo pastebėti sudaužyto lango.

Prisiverčiu truputį užkąsti. Kažkas atsisėda už durų. Kartkartėm girgžteli kėdė. Paskui įjungia pagalbinį variklį ir didžiuosius generatorius. Po dešimties minučių užpakaliniame denyje kažką iškrauna. Nematau ką. Ligoninės langai išeina į kairįjį bortą.

Švinta. Atrodo, kad aušra ne šviečia, bet virtusi apčiuopiamais dūmų kamuoliais plaukia palei langus.

Salos iš šito kampo nematyti. Bet galima pajusti ledą. „Kronas“ prisišvartavo iš užpakalio. Ledkraštis gal už 75 metrų. Matau, kur vienas iš lynų pasiekia ledo sąvartų inkarą, pririštą prie žemės pakraščio ženklo — aukštų, sušalusių ledujų.

Nuleidžia ir ištuština motorinę valtį. Per maža šviesos, kad atpažinčiau žmones ar įžiūrėčiau bagažą. Paskui pasirodo, kad visi išlipo iš jos palikę pririštą prie ledkraščio.

Jaučiuosi, lyg būčiau priėjusi kelio galą. Iš žmogaus negalima reikalauti toliau eiti.

Vienoj iš kėdžių sėdynių, kurias buvau pasikišusi po galva vietoj pagalvės, guli Jakelseno raktas. Ten pat yra ir mėlyna plastikinė dėžutė. Ir į skudurėlį įvyniotas metalinis daiktas. Maniau, kad jis aptiks tai iškart, bet iki šiol nepasirodė.

Tai revolveris. „Ballester Molina Inūnangitsoą“. Pagamintas Nuuke su Argentinos licencija. Jo paskirtis ir išvaizda nesiderina. Stebina, kad blogis gali turėti tokį paprastą pavidalą.

Šautuvus galima pateisinti, jie naudojami medžioklei. Kai kada sningant, ilgavamzdžiai, stambaus kalibro revolveriai būtini savigynai. Nes avijautis ar baltoji meška gali apeiti medžiotoją ir užpulti iš nugaros. Taip staigiai, kad šautuvo nespėtum nė apsukti.

Bet šitam trumpanosiui ginklui jokio pateisinimo nėra.

Šoviniai bukom švininėm kulkom. Dėžutė pilna. Prikišu būgnelį. Telpa šeši. Įspaudžiu būgnelį į vietą.

Įkišu į gerklę pirštą. Užsikosiu gargsėdama. Spiriu į durelėse likusias stiklo duženas. Žvangėdamos byra ant žemės. Atsilapoja durys ir įžengia Morisas. Atsirėmusi į gultą laikau revolverį abiem rankom.

— Klaupkis, — sakau.

Eina artyn. Nukreipusi vamzdį žemyn į jo kojas nuspaudžiu gaiduką. Nieko nenutinka. Pamiršau nuleisti saugiklį. Trenkia sveikąja kaire ranka aukštyn. Smūgis pataiko man į krūtinę ir nubloškia prie spintos. Į nugarą sminga sudaužyto lango šukės labai aštriom briaunom, persmelkia šaltas, gerai pažįstamas skausmas. Suklumpu. Spiria į veidą — lūžta nosis, akimirksnį prarandu sąmonę. Atsigavusi prie galvos pamatau jo koją, matyt, stovi tiesiai virš manęs. Iš didžiosios darbinių kelnių kišenės išsitraukiu pleistru apvyniotus skalpelius. Pasislinkusi į priekį rėžiu žemiau kulkšnies. Trakšteli trūkdama Achilo sausgyslė. Traukiant peilį iš perrėžtos vietos gilumos gelsvai blyksteli kaulas. Rituosi kuo toliau nuo jo. Bando žengti į mano pusę, bet griūva veidu į žemę. Tik atsistojusi pamatau, kad vis dar laikau rankoje revolverį. Jis klaupiasi ant vieno kelio ir iš lėto siekia striukės. Žengtelėjusi artyn trenkiu trumpuoju vamzdžiu jam per burną. Virsta nugara į spintą. Labiau prisiartinti nedrįstu. Išeinu. Jo raktas tebekyšo iš spynos. Užrakinu duris.

Koridorius tuščias. Bet už kajutkompanijos durų kažkas juda. Praveriu jas vieną centimetrą. Ursas dengia stalą. Įlendu ir sustoju. Pastato duonos krepšelį. Iškart nepastebi, tik po kiek laiko jo žvilgsnis užkliūva už manęs.

Atsuku termoso dangtelį. Įsipilu, įsidedu cukraus, pamaišau, geriu. Kava beveik verdanti, jos saldumas ir deginantis pupelių skonis kelia šleikštulį.

— Kiek mes čia būsim, Ursai?

Įsistebeilija man į veidą. Nosies nejaučiu, tik maudžia ir karšta jos vietoj.

— Jūs areštuota, Fräulein Smilia.

— Turiu leidimą pasivaikščioti.

Netiki. Viliasi, kad išeisiu. Aišku, pralaimėjusių niekas nemėgsta.

— Drei Tage. Rytoj reikės nunešti į krantą maisto. Visi dirbsim im Schnee49.

Turės užtempti akmenį pabėgių platforma. Vadinasi, jis turėtų būti visai netoli.

— Kas ant kranto?

— Tiorkas. Verlenas, der neue Passagier. Mit Flaschen50.

Iš pradžių jo nesuprantu. Pirštu ore nupaišo deguonies balionus. Žengiu pro duris, jis pasiveja mane. Istorija kartojasi dar kartą, taip jau yra buvę.

— Fräulein Smilia...

Jis, niekada nedrįsęs prisiartinti, dabar sugriebia maldaujamai už rankos.

— Sie müssen schlafen. Sie brauchen medizinische51 priežiūra... Ištraukiu ranką. Nepavyko jo pagąsdinti. Tik sužadinau gailestį.

Jūroje durys rakinamos tik tuo atveju, kai patalpoje nelieka žmonių. Kad kilus gaisrui būtų lengviau susitvarkyti. Lukas miega prie atvirų durų. Kietai įmigęs. Įėjusi uždarau duris ir prisėdu kojūgalyje. Atplėšia akis. Iš miegų apsiblaususios, bet tuoj pat nuo šoko tampa stiklinės.

— Leidau sau laikinai išeiti.

Bando sugriebti mane. Miklesnis, nei galėtum tikėtis turėdamas minty, kad jis guli ant nugaros, kad ką tik miegojo. Parodau revolverį. Vis tiek nesiliauja. Nukreipiu vamzdį į veidą ir nuleidžiu saugiklį.

— Neturiu ką prarasti, — sakau.

Atsipalaiduoja.

— Grįžkit atgal. Areštuotai jums saugiausia.

— Aha, — sakau, — tikrai labai ramu su Morisu anapus durų. Apsivilkit paltą. Eisim į lauką.

Dvejoja. Paskui apsidairo drabužių.

— Teisybę sakė Tiorkas. Jūs sergat.

Gal ir teisybę. Bent jau tarp manęs ir pasaulio atsirado nejautrus sluoksnis. Pluta iš mirusių nervų. Prie kriauklės apsiplaunu nosį. Labai nerangiai, nes rankoj turiu laikyti ginklą ir nė akimirką nenuleisti akių nuo Luko. Kraujo ne tiek daug, kaip maniau. Veido sužalojimai visada atrodo didesni, negu yra iš tikrųjų.

Eina pirmas. Prie laiptų į viršutinį denį pasirodo belipantis žemyn Sone. Žengteliu arčiau Luko nugaros. Sonė sustoja. Lukas mostu paliepia jam nešdintis. Iš pradžių dvejoja, bet jūreivystės mokykla, Kariniame jūrų laivyne ištarnauti metai ir įgimtas drausmingumas paima viršų. Pasitraukia į šalį. Einam tolyn nuo denio. Turėklų link.

Atsistoju per porą metrų nuo jo. Teks rėkti, kad girdėtume vienas kitą. Bet užtat jam bus sunkiau mane pasiekti.

Praleidus tiek dienų atviroje jūroje ši tamsi sala man rodosi skaudžiai graži.

Ji tokia siaura ir aukšta, kad kyla iš įšalusios jūros lyg bokštas. Tik kur ne kur matyti uola, visa dengiama ledo. Iš taurės formos viršūnės kaip iš šaltojo Arkties gausybės rago per kraštus šlaitais liejasi ledas. „Krono“ pusėje į jūrą slenką liežuvis — Bareno ledynas. Jei iš čia matytųsi kitos pusės, išvystume stačias uolų sienas, nuniokotas lavinų ir sniego griūčių.

Nuo salos pučia vėjas, šiaurys, avangnaq. Atneša žodį, iš pradžių tik garsą, kažkieno kito ištartą many. Pirhirhuq, pūga. Papurtau galvą. Mes ne Tulėje, oras čia kitoks, mano išsekusi sąmonė kuria nesamus vaizdus.

— Kur jūs dar norėsit eiti?

Mosteli į denį, atvirą vandenį. Motorinę valtį prie ledkraščio.

— Feelfree, panele Smila, nesivaržykit.

Dabar, jam nustojus būti mandagiam, suprantu, kad mandagumas tebuvo kaukė. Primesta Tiorko. Kaip ir valia laive. Lukas visada buvo tik įrankis.

Eina tolyn nuo manęs. Ir jis pralaimėjęs. Ir jis nebeturi ką prarasti. Paleidžiu sunkųjį metalo gabalą į kišenę. Tada, ligoninėje, būčiau galėjus nušauti Morisą. Galbūt. O galbūt aš tyčia nenuleidau saugiklio.

— Jakelseną, — sakau jam pavymui, — Verlenas nužudė. O Tiorkas pasiuntė telegramą.

Grįžta. Atsistoja į mane šonu ir žiūri į salą. Taip ir stovi nekeisdamas išraiškos, kol aš kalbu. Vienu metu keli dideli paukščiai atsiplėšia nuo aukštų ledo kriaušių, albatrosai, jis jų nepastebi. Pasakoju viską nuo pat pradžių. Nežinau, kiek laiko tai trunka. Man baigus, vėjas jau nurimęs. Lyg ir šviesa pasikeitė. Bet tiksliai nenusakytum kaip. Kartkartėm vis žvilgteliu durų pusėn. Niekas nepasirodo.

Lukas ima vieną cigaretę po kitos. Tarsi būtų be galo svarbu visą laiką vienodai pridegti, įtraukti ir išpūsti dūmą.

Išsitiesia, nusišypso man.

— Geriau būtų manęs paklausę, — sako. — Siūliau įleisti jums 15 mg apozepamo. Sakiau, kad ištrūksit. Tiorkas nesutiko.

Vėl nusišypso. Šįkart pamišėlio šypsena.

— Sakytum norėjo, kad ateitumėt. Paliko guminę valtį. Gal jis nori, kad išliptumėt į krantą.

Pamoja atsisveikindamas.

— Darbas nelaukia, — sako.

Pasilenkiu prie turėklų. Kažkur tarp žemų miglotų krantų, ten, kur ledas susilieja su jūra, yra Tiorkas.

Giliai apačioje guli baltas vainikas. Luko nuorūkos. Neplūduriuoja, neplaukia viena ant kitos. Guli nejudėdamos. Vanduo, kuriame atsispindi, vis dar juodas. Bet nebeblizga. Padengtas matinės plėvelės. Jūra aplink „Kroną“ šąla. Virš galvos dangaus skliautas siurbia į save debesis. Vėjas nurimęs. Per pusvalandį temperatūra nukrito mažiausiai dešimt laipsnių.

Iš pirmo žvilgsnio mano kajutėje niekas nepaliesta. Susirandu trumpaaulius guminius. Į plastikinį maišelį įsidedu kamikus.

Žvilgteliu į veidrodį. Nosis nelabai ištinusi, bet gerokai iškrypusi.

Po akimirkos jis ners. Prisimenu garus nuotraukoj. Vanduo dešimties ar dvylikos laipsnių. Jis tik paprastas žmogus. Tai taip nedaug. Iš savo patirties žinau. O vis tiek bandai kabintis į gyvenimą.

Apsimaunu šiltas kelnes. Du plonus vilnonius megztinius, pūkinę striukę. Dėžėje susirandu ant riešo segamą kompasą ir plokščią gertuvę. Vilnonį apklotą. Jau seniai mano ruoštasi šiai akimirkai.

Visi trys sėdi, todėl pastebėjau juos tik visai užlipusi ant denio. Iš guminės valties išleistas oras — prie užpakalinio antstato guli pilkas subliuškęs gumos kilimas su geltonais piešiniais.

Moteris tupi. Parodo man peilį.

— Išleidau orą, va, su šituo, — sako.

Atiduoda jį Hansenui, atsirėmusiam į valčių keltuvus.

Atsistojusi eina artyn. Man už nugaros trapas. Dvejodamas paskui ją slenka Zaidenfadenas.

— Katja, — sako.

Visi trys vienmarškiniai.

— Jis norėjo, kad išliptum ant kranto, — sako ji.

Zaidenfadenas uždeda ranką jai ant peties. Atsisukusi trenkia. Vienas jo lūpos kamputis atvimpa. Veidas pasidaro panašus į kaukę.

— Myliu jį, — sako.

Neaišku, kam skirti šie žodžiai. Prieina dar arčiau.

— Hansenas rado Morisą, — sako tarsi turėtų paaiškinti. Ir po staigaus minties šuolio priduria: — Tu jo geidi?

Esu mačiusi tai anksčiau: ten, kur susieina pavydas ir beprotybė, nebėra vietos tikrovei.

— Ne, — sakau.

Pasitraukiu atbula ir atsitrenkiu į kažką didelį. Už nugaros stovi Ursas. Vis dar su prijuoste. Ant viršaus užsimetęs kailinius. Rankoje laiko duoną. Matyt, ką tik ištrauktą iš orkaitės, nes nuo karščio ją gaubia sutirštėjusių garų aureolė. Moteris nekreipia į Ursą dėmesio. Siekia manęs, tą akimirką jis priglaudžia duoną jai prie kaklo. Bloškiasi į valtį ir sudribusi guli. Nudegintoje vietoje kaip ryškinama juostelė auga žaizda, palikdama duonos rievių atspaudus.

— Ką man daryti? — klausia Ursas.

Paduodu jam mechaniko revolverį.

— Duosi man truputį laiko? — klausiu.

Nužvelgia Hanseną užsigalvojęs.

— Leicht52 — sako.

Pontoninis tiltas dar lauke. Tik pamačiusi ledą suprantu atėjusi per anksti. Dar per daug permatomas, kad išlaikytų. Randu kėdę. Atsisėdu ir laukiu. Užsikeliu kojas ant kabelių dėžės. Čia kadaise sėdėjo Jakelsenas. Ir Hansenas. Laive be perstojo kerti savo paties brydę — kaip gyvenime.

Sninga. Didelės snaigės, qanik, toks pat buvo Izaijo kapą apklojęs sniegas. Ledas dar šiltas, palietusios jį snaigės ištirpsta. Ilgai žiūrint pradeda rodytis, kad jos ne krinta, o auga iš jūros ir kyla į dangų padengti uolos bokšto stogo. Iš pradžių šešiakampės, ką tik susidariusios snaigės. Po keturiasdešimt aštuonių valandų jos suyra ir virsta senais beformiais dribsniais. Dešimtą dieną jų vietoje lieka grūdėti kristalai, o po dviejų mėnesių — tiršta masė. Praėjus dvejiems metams sniegas pradeda virsti į firną. Praslinkus trejiems iš jo pasidaro nėvė. Po ketverių atsiranda luito didumo ledyninis kristalas.

Ilgiau kaip trejus metus Gela Altoje jis neišsilaikytų. Būtų ledyno išstumtas į jūrą. Ten plūduriuodamas ištirptų, suirtų ir susilietų su vandeniu. O iš jo kurią dieną iškiltų nauju sniegu.

Dabar ledas pilkšvas. Žengiu žingsnį. Dar ne visai geras. Viskas juo tolyn, juo blogyn.

Stengiuosi kiek galėdama ilgiau išbūti „Krono“ šono priedangoj. Paskui ledas taip suplonėja, kad tenka trauktis. Turbūt jie manęs ir taip nematytų. Temsta. Šviesa nyksta, atrodo, tarsi jos čia nebūtų buvę. Paskutiniuosius dešimt metrų turiu šliaužti ant pilvo. Padėjusi apklotą ant ledo stumiuosi pirmyn.

Motorinė valtis pririšta ledo pakraštyje. Ji tuščia. Iki pakrantės juostos 300 metrų. Povandeninei ledyno daliai keliskart aptirpus ir vėl sušalus čia atsirado kažkas panašaus į laiptus.

Apsvaigina žemės kvapas. Tiek laiko praleidus jūroje sala kvepia lyg žydintis sodas. Nukrapštau sniego sluoksnį. Apie keturiasdešimties centimetrų storumo. Po juo randu samanų, sudžiūvusių Arkties gluosnio šakelių.

Jiems atėjus čia buvo iškritęs plonas sluoksnis naujo sniego, likę labai ryškūs pėdsakai. Turėjo dvejas roges. Mechanikas tempė vienas, Tiorkas su Verlenu kitas.

Lipo šlaitu, kad apeitų stačius šlaitus, kur ledo nuslinkta į jūrą. Čia sniegas pusės metro gilumo. Pasikeisdami ėjo vienas kito pėdomis.

Užsimaunu kamikus. Žiūriu į sniegą ir susitelkiu vien ties savo žingsniais. Jaučiuosi lyg vėl būčiau vaikas. Kažkur einam, neatsimenu kur, kelionė buvo ilga, gal ne vienas sinikas, klupinėju, kojos lyg nesavos, eina pačios, žingsniai sunkūs, žengti — tolygu išspręsti uždavinį. Iš vidaus kyla nenumaldomas noras pasiduoti, griūti ir miegoti.

Iš paskos seka mama. Viską supranta, jau prieš kiek laiko tai pajuto. Kalba man (ji, paprastai tokia nešneki), sušeria per ausį, piktai ir švelniai, koks čia vėjas, Smila? Kanangnaq. Visai ne, Smila, tu miegi. Aš nemiegu, aš tikrai žinau, jis silpnas ir drėgnas, ledas turėjo ką tik suskeldėti. Kalbėk gražiai su mama, Smila. Prisimokei blogybių iš qallunaaq.

Visą kelią šitaip, kol pabundu, kol suprantu, kad reikia stumtis į priekį, kad jau seniai tapau per sunki našta jos pečiams.

Sulaukiau trisdešimt septynerių. Prieš penkiasdešimt metų Tulėje toks amžius buvo vidutinė gyvenimo trukmė. Bet nesuaugau. Taip ir neišmokau eiti viena. Vis viliuosi, kad kas nors prislinks iš už nugaros ir sušers. Mama. Moricas. Ar kokia išorinė jėga.

Tuoj suklupsiu. Stoviu prie ledyno. Jų čia buvo stabtelėta. Užsidėjo ant batų katukus.

Iš arti pasidaro aišku, kodėl ledyną taip pavadino53. Vėjas nugludino paviršių į kietą, lygutėlį užvalkalą, tarsi baltą degtą glazūrą. Prieš pat mane jis susilieja su maždaug penkiasdešimties metrų praraja. Nuo ledo griūties paviršius čia liko grublėtas. Pilkų, baltų ir pilkšvų laiptų sistema. Iš tolo matyti, kad ji taisyklinga, bet priėjus arčiau pavirsta labirintu.

Nežinia, kaip rado kelią. Jų net nematyti. Pajudu. Vis sunkiau darosi sekti pėdsakais. Bet įmanoma. Ant horizontalių laiptelių likę sniego su įspaustom žymėm. Vienu metu praradusi orientaciją pradedu eiti pusračiais; tada iš tolo pamatau geltoną šlapimo dėmę.

Užeina haliucinacijos, girdžiu pokalbių nuotrupas. Kažką sakau Izaijui. Atsako. Mechanikas irgi šalia.

— Smila.

Praėjau metrą pro šalį ir nepastebėjau jo. Tiorko. Laukė manęs. Dabar šaukia, švelniai švelniai. Kaip tada, kai skambino paskutinę naktį man į butą.

Jis vienas. Be rogių, be bagažo. Čia sėdėdamas atrodo toks spalvingas. Geltoni batai. Raudona striukė, nuo jos rausvai švyti sniegas aplink. Turkio spalvos juostelė šviesiuose plaukuose.

— Žinojau, kad ateisi. Tik nežinojau kaip. Mačiau tave einančią vandeniu.

Tarsi visą laiką buvom draugai, tik jam teko slėpti tai nuo kitų.

— Ten buvo užsitraukęs ledas.

— O prieš tai išėjai pro užrakintas duris.

— Turėjau raktą.

Papurto galvą.

— Stipriems žmonėms viskas klostosi palankiai. Atrodo, grynas atsitiktinumas, bet jis atsiranda iš būtinybės. Katja su Ralfu norėjo sustabdyti tave jau Kopenhagoje. Bet aš pamaniau, kad galėtume turėti iš tavęs naudos. Tu gali priminti, ką mes pražiūrėjom. Ką pražiūrėjo Vingas su Lojenu. Į ką niekada neatkreipi dėmesio.

Ištiesia man kopimo diržus. Susijuosusi užsisegu iš priekio.

— O gaisras „Šiaurės pašvaistėj“? — sakau.

— Gavęs kasetę Lichtas paskambino Katjai. Bandė išlupti iš jos pinigų. Buvom priversti ko nors imtis. Kad įpainiojom ir tave — mano klaida. Patikėjau viską Morisui su Verlenu. Verlenas persmelktas primityvios neapykantos moterims.

Paduoda man virvės galą. Sumazgau aštuonetuką. Ištiesia trumpą ledkirtį. Eina pirmas. Turi ilgą ploną lazdą. Suskeldėjusiose vietose išbando ledo tvirtumą. Būdamas penkiolikos metrų atstumu pradeda kalbėti. Nuo aplink mus spindinčių sienų akustika kaip vonios kambaryje. Skardi ir artima tarsi kartu sėdėtume vonioje.

— Aš, žinoma, perskaičiau, ką esi parašiusi. Tavo aistra ledui kelia minčių.

Įsmeigia ledkirtį į sniegą ir apsukęs virve iš lėto ją traukia, kol prieinu. Tada vėl prašneka.

— O ką profesionalai pasakytų apie šitą ledyną?

Apsidairau vis tirštėjančioj tamsoj. Sunku atsakyti.

— Jie nežino. Jei arealas būtų dešimtkart didesnis, priskirtų jį prie labai mažų ledyninių kepurių. Būtų žemiau, vadintų jį ledynu „botu“. Jeigu srauto ir vėjo sąlygos būtų kiek kitokios, slinkdamas ir nuo defliacijos per mėnesį jis būtų taip sumažėjęs, kad jo niekas nebelaikytų ledynu ir sakytų, kad saloje yra tik šiek tiek sniego. Jo neįmanoma priskirti kokiai nors rūšiai.

Vėl prieinu, paduoda man virvę, išsikertu vietą užsikabinti, jis lipa toliau. Eina kaip visada lengvai ir lygiai, bet nuo ledo judesiai pasidarę negrabūs kaip visų europiečių. Tampa panašus į aklį, pripratusį prie negalios, suaugusį su lazda, bet vis dėlto aklą.

— Mane visada domino ribotas mokslo gebėjimas paaiškinti. Kad ir mano sritis, biologija, — remiasi žlugusiom zoologijos ir biologijos klasifikacijos sistemom. Kaip mokslas ji nebeturi jokio pagrindo. Ką manai apie pokyčius?

Staiga peršoko prie naujos temos. Seku paskui; jis dusyk apsivyniojęs virve. Einam susirišę kaip motina su kūdikiu bambagysle.

— Sako, jie atneša džiaugsmo.

Paduoda man termosą. Geriu. Karštą arbatą su citrina. Pasilenkia. Ant sniego guli keli tamsūs trupiniai — akmens skalda.

— 4,6 padauginta iš dešimt devintuoju laipsniu. 4,6 milijardai metų. Prieš tiek laiko Saulės sistema įgavo dabartinį pavidalą. Geologinėje Žemės istorijoje sunkumą kelia tai, kad jos neįmanoma išstudijuoti. Nelikę jokių pėdsakų. Nes nuo tada, nuo pasaulio sukūrimo, tokios kaip šitos uolos keitėsi begalinę daugybę kartų. Taip pat ir ledas, oras, vanduo. Jų kilmės nebeįmanoma užčiuopti. Žemėje nebėra medžiagų, išlaikiusių pirminę formą. Tuo meteorai ir įdomūs — jie atskrieja iš kitur, nepaliesti kitimo procesų, aprašytų Laveloko teorijoje apie Gają. Jų forma siekia Saulės sistemos atsiradimo pradžią. Ir susideda jie paprastai iš pirmųjų visatos metalų. Geležies, nikelio, silikatų. Skaitai grožinę literatūrą?

Papurtau galvą.

— O vertėtų. Nes rašytojai pirmiau už mokslininkus pamato, kur mes esam. Gamtos atradimai neturi būti ieškojimas to, kas žemėje egzistuoja. Svarbiausia yra tai, ar pajėgiame juos suprasti. Kaip Žiulio Verno Auksiniame rutulyje apie meteorą, kuris pasirodė esąs didžiausia kada nors pasaulyje buvusi brangenybė. Velso vizijos apie kitas gyvybės formas. Paiperio Ulerio sukilimas. Šitoje knygoje aprašoma ypatinga gyvybės forma. Neorganinės medžiagos, iš silikatų susidarę kūnai.

Užlipam ant plokščios, vėjų nugairintos plynaukštės. Priešais atsiveria daugybė taisyklingų plyšių. Vadinasi, priėjom abliacijos sritį, vietą, kur ledyno gelmės kyla į paviršių. Čia iškilusi uola dalija ledo srautą pusiau. Ji balkšvo akmens, todėl iš apačios nepastebėjau. Tirštėjančioj tamsoj akmuo pradėjo švytėti.

Prie besileidžiančios į plyšį uolos papėdės sutryptas sniegas. Čia jų sustota. Iš čia jis grįžo manęs pasiimti. Klausiu pati savęs, iš kur žinojo, kad aš ateisiu. Sėdam. Lede susidariusi taurės formos įduba kaip atvira kriauklė. Atsuka termosą. Kalba toliau, tarsi pokalbis nebūtų nutrūkęs, o gal taip ir yra, gal jis tęsėsi jo viduje, gal ten jis niekada nesibaigia.

— Graži ta Gajos teorija. Labai svarbu teorijai būti gražiai. Deja, Lavelokas aiškiai klysta. Jis sako, kad Žemės ekologinė sistema yra vientisas mechanizmas. Bet neparodo, kad ji daugiau negu mašina. Gaja iš esmės nesiskiria nuo roboto. Lavelokas daro tą pačią klaidą kaip visas biologijos mokslas. Jis nepaaiškina pradžios. Pirmosios gyvybės formos, jos atsiradimo dar prieš ciano bakterijas. Neorganinėmis medžiagomis paremtas gyvenimas galėtų būti pirmasis žingsnis.

Mano judesiai atsargūs, noriu palaikyti kūno šilumą ir patikrinti jo dėmesingumą.

— Lojenas čia buvo ketvirtajame dešimtmetyje. Su vokiečių ekspedicija. Jie norėjo įrengti lėktuvų takus siauram plokščiam pakrantės ruože šiaurės pusėje. Buvo atsivežę Tulės eskimų. Vakarų grenlandų nepavyko prikalbinti dėl blogų gandų apie salą. Lojenas pradėjo paiešką taip pat kaip Knudas Rasmusenas, ieškojęs savo meteoritų. Nepraleido pro ausis eskimų pasakojimų. Ir rado. 1966-aisiais atplaukė dar kartą. Jis, Vingas ir Andrėjas Finas. Bet jiems trūko žinių techniniams dalykams išspręsti. Sumontavo tvirtą konstrukciją nusileisti prie akmens. Paskui ekspedicija nutrūko. 1991-aisiais vėl grįžo. Tada dalyvavom ir mes. Bet teko išplaukti namo.

Jo veido tamsoje beveik nesimato, bet balsas toks pat ryškus. Bandau suprasti, kam visa tai sako. Kodėl vėl meluoja, dabar, kai viskas jo rankose.

— O atkirsti gabalai?

Jo dvejonė išsprendžia mano klausimą. Kai suprantu, palengvėja. Jis vis dar tiria, kiek aš žinau ir ar aš viena. Ar jo kas nors laukia: saloje, jūroje, grįžus namo. Kol kas, dar vieną akimirksnį, prieš išsitardama apie tai, kas jam rūpi, esu jam reikalinga.

Kai suprantu tai, į galvą ateina kita, lemtinga ir nesuprantama mintis. Juk jis laukia, juk jis priverstas laukti todėl, kad mechanikas jam visko neišdavė, nepasakė, kad aš viena.

— Mes juos ištyrėm. Nieko neįprasto neradom. Sudaryti iš geležies, nikelio, olivino, magnio ir silikatų.

Žinau, kad tai tiesa.

— Tai jis ne gyvas?

Net tamsoje jaučiu, kaip šypsosi.

— Jis šiltas. Aiškiai skleidžia šilumą. Kitaip būtų buvęs išstumtas kartu su ledu. Tirpdo ledo sienas aplink save tokiu pat greičiu, kokiu slenka ledynas.

— Radioaktyvus?

— Matavom, bet nieko neradom.

— O žuvusieji? — sakau. — Jų rentgeno nuotraukos? Tos šviesios juostos vidaus organuose?

Patyli kurį laiką.

— Tu, aišku, negalėtum papasakoti, iš kur visa tai žinai? — sako.

Neatsakau.

— Aš žinojau, — sako. — Mes abu, tu ir aš, gerai sutartume. Tą naktį, kai skambinau tau, nežinau kodėl, gal pasitikėdamas intuicija, aš žinojau, kad pakelsi ragelį, pajutau tave, galėjau pasakyti: „Pereik pas mus“. Būtum atėjus?

— Ne, — sakau.

Tunelis prasideda uolos papėdėje. Konstrukcija labai paprasta. Išsprogdinę ledo slinkties vietą, jie pritvirtino kelis didelius betoninius nutekamuosius vamzdžius. Jie leidžiasi žemyn įstrižai, viduje — iš medžio padaryti laipteliai. Iš pradžių nusistebiu, bet greit prisimenu, kaip sunku pritvirtinti ką nors ant amžinojo įšalo.

Dešimties metrų gylyje dega laužas.

Dūmai rūksta iš patalpos prie pat laiptų — iš betoninės dėžės, sustiprintos sijomis. Ant grindų numesti keli maišai, ant jų tepalų statinėje dega sukapotos medinės dėžės.

Prie galinės sienos ant plataus stalo sudėti įrankiai ir įranga. Chromatografai, mikroskopai, dideli stikliniai kristalizavimo indai, inkubatorius, niekada man nematytas aparatas — panašus į didelę plastikinę dėžę su stikline siena priekyje. Po stalu stovi generatorius ir kelios medinės dėžės, tokios pačios, kaip dega statinėj. Viskas turi madą, net laboratorijos įranga. Šitie instrumentai man primena aštuntąjį dešimtmetį; Viską padengęs sluoksnis pilko ledo. Matyt, daiktai palikti 1966-aisiais ar 1991-aisiais. Ką paliksime mes?

Tiorkas uždeda ranką ant plastikinės dėžės.

— Elektroforezė. Baltymams skaidyti ir tirti. Lojenas atsivežė ją 1966-aisiais. Tada jie dar manė turį reikalų su organinės kilmės gyvybės apraiška.

Vos pastebimai linkteli. Viskas, ką jis daro, persmelkta įsitikinimo, kad užtenka menko ženklo, ir pasaulis puls jam tarnauti. Prie aukšto darbastalio ties mikroskopu stovi Verlenas. Sureguliuoja jį man: okuliarą ties 10 padala, objektyvą ties 20. Pristumia arčiau dujinę lempą.

— Bandom atšildyti generatorių.

Iš pradžių nieko neįžiūriu, po to pasiryškinu ir pamatau kokoso riešutą.

— Cyclops marinus, — sako Tiorkas. — Sūriųjų vandenų vėžiagyvis. Šitokių ir panašių pilna visose žemės jūrose. Pusiausvyros organai — antenos. Įpylėm truputį druskos rūgšties, todėl jis toks ramus. Atkreipk dėmesį į užpakalį. Ką matai?

Nematau nieko. Paima mikroskopą, pakiša po juo petrografinį indą ir vėl nustato ryškumą.

— Virškinimo sistema, — sakau, — žarnynas.

— Tai ne žarnos. Tai kirmėlė.

Dabar jau matau. Apačioje, žarnos ir skrandžio vietoje, yra patamsėjimas. Per visą nugarą eina ilgas šviesus kanalas.

— Klasė — Phylum nematodq, apvalioji kirmėlė, o šita priklauso Dracunculoidea poklasiui. Ji vadinama Dracunculus borealis, arktine kirmėle. Žinoma ir aprašyta bent jau nuo viduramžių. Didelis parazitas. Aptiktas banginių, ruonių ir delfinų kūnuose, iš žarnų prasiskverbiantis į raumenis. Čia poruojasi, po to patinėlis žūsta, o patelė šliaužia į poodį. Toje vietoje atsiranda gumbas didumo sulig vaiko kumščiu. Pajutusi, kad netoliese vandenyje yra Cyclops, ji praduria odą ir išleidžia į jūrą milijonus gyvų mažų lervų, kurias tuoj pat suryja vėžiagyviai, vadinamieji šeimininkai; juose kirmėlės kelias savaites auga. O kai vėžiagyvis kartu su jūros vandeniu patenka į gerklę ar žarnas dideliam jūros žinduoliui, jis suyra, lerva lieka ir įsiskverbia į savo naująjį, didįjį šeimininką, bręsta, poruojasi, šliaužia į poodį ir užbaigia ciklą. Atrodo, kad nei vėžiagyviams, nei žinduoliams jis nekenkia. Vienas iš labiausiai prisitaikiusių parazitų pasaulyje. Ar domėjaisi kada, kas kliudo parazitams plisti?

Verlenas įmeta dar medžio, pritraukia generatorių prie ugnies. Sklindanti šiluma degina man vieną šoną, kitas šąla. Čia nėra normalios ventiliacijos, galima užtrokšti nuo dūmų, matyt, juos spaudžia laikas.

— Visada atsiranda tam tikrų kliūčių. Paimkim kad ir Gvinėjos kirmėlę, artimiausią arktinės kirmėlės giminaitę. Jai reikia šilumos ir stovinčio vandens. Jos paplitusios ten, kur žmonės naudoja paviršinį vandenį.

— Kaip Birmos, Laoso ir Kampučijos pariby, — sakau, — pavyzdžiui, prie Čiangrajaus.

Abu suakmenėja. Tiorko reakcija vos pastebima.

— Teisybė, — sako, — pavyzdžiui ten, per palyginti retai pasitaikančią sausrą. O kai tik palyja ir paplūsta vanduo, atšąla, joms pablogėja sąlygos tarpti. Taip ir turi būti. Parazitai neatskiriami nuo savo šeimininkų. Gvinėjos kirmėlė, matyt, evoliucionavo pagrečiui su žmogumi, gal daugiau kaip milijoną metų. Jie puikiai tinka vienas kitam. 140 milijonų žmonių kasmet patiria riziką apsikrėsti Gvinėjos kirmėle. 10 milijonų per metus apsikrečia. Dauguma jų kelis mėnesius gyvena kęsdami kančias, bet galiausiai organizmas išstumia kirmėlę. Net Čiangrajuje daugiausia tik pusei procento suaugusiųjų lieka žaizdų. Tokia viena pagrindinių tobulos gamtos pusiausvyros taisyklių: geras parazitas savo šeimininko nenužudys.

Mosteli ir aš, pati to nejusdama, pasitraukiu į šalį. Pasižiūri pro mikroskopą.

— Įsivaizduok Lojeno, Vingo ir Lichto padėtį 1966-aisiais. Viskas suplanuota. Aišku, yra ir problemų, bet techninių, įveikiamų. Surado akmens vietą, įrengė nusileidimą ir šitas patalpas. Oras pasitaikė neblogas, laiko užteko. Pamatė, kad viso parsivežti namo nepavyks, bet nors gabalą. Turiu jų pjūklų nuotraukų, genialus išradimas — velenėliais slankiojanti grūdinto plieno juosta. Lojenas nenorėjo, kad būtų pjaunama su litavimo lempom. Ir jau pradėję dirbti su pjūklais eskimai žūsta. Praėjus dviem parom po to, kai pirmą kartą nėrė. Beveik visi tuo pat metu, per valandą. Viskas pasikeičia. Ekspedicija žlugusi, laikas dega. Turi suvaidinti nelaimingą atsitikimą. Aišku, šito imasi Lojenas. Jam užtenka proto nesužaloti palaikų. Jau tada pajunta, kad čia kažkas blogai. Dar Nuuke padaro skrodimą. Ir spėk, ką randa?

— Laikas, — sako Verlenas.

Tiorkas nekreipia į jį dėmesio.

— Randa arktinę kirmėlę. Paplitęs parazitas. Didelė, 30-40 centimetrų, bet labai paprasta. Apvalioji kirmėlė, kurios ciklas žinomas ir aiškus. Tik vienas dalykas kelia įtarimą — jų nebūna žmogaus kūne. Banginių, ruonių, delfinų, labai retai — jūrų vėplių. Bet ne žmogaus. Beveik kasdien eskimams pasitaiko suvalgyti užkrėstos mėsos. Tačiau tą pačią akimirką, kai lerva patenka į žmogaus kūną, mūsų imuninė sistema atpažįsta svetimkūnį ir limfocitai jį sunaikina. Prie šito imuniteto parazitui niekada nepavyko prisitaikyti. Visiems laikams turėjo apsiriboti tam tikrais didžiaisiais jūros žinduoliais, su kuriais yra evoliucionavęs. Tokia yra pusiausvyra gamtoje. Įsivaizduok, kaip nustebo Lojenas, vis dėlto radęs ją palaikuose. Be to, visai atsitiktinai. Nes paskutinę sekundę buvo priverstas padaryti rentgeno nuotraukas eskimams identifikuoti.

Nenoriu jo klausyti, nenoriu kalbėtis su juo, bet nieko negaliu padaryti. Be to, tai užvilkins laiką.

— Kaip taip galėjo būti?

— Į šį klausimą Lojenas nesugebėjo atsakyti. Tada jis sutelkė dėmesį į ką kita. Į tai, kaip jos prasiskverbė į kūnus. Buvo parsigabenęs vandens, kuriame akmuo guli, mėginių. Be tirpsmo vandenų, ežerą maitina aukščiau, paviršiuje, esantis kitas ežeras. Aplink jį yra paukščių. Nemažai upėtakių. Įvairių rūšių vėžiagyvių. Vanduo aplink akmenį pilnas jų. Visi Lojeno parsivežti mėginiai buvo užkrėsti. Tada jis nusprendė padaryti štai ką: jis implantavo lervas į gyvą žmogaus audinį.

— Neblogai sugalvota, — sakau. — Tik kaip jis tai sutvarkė?

Klausiu žinodama atsakymą. Jis viską padarė Grenlandijoje. Danijoje toks eksperimentas būtų buvęs pernelyg rizikingas.

Tiorkas pamato, kad aš supratau.

— Tai truko dvidešimt penkerius metus. Bet jis išsiaiškino, kad lerva prisitaikė prie žmogaus imuninės sistemos. Jau burnoj ji prasiskverbia pro gleivinę ir apsitraukia tam tikra plėvele iš paties žmogaus baltymų. Po tokia priedanga apsauginė žmogaus organizmo sistema nebeatskiria jos nuo viso kūno ir palieka ramybėje. Tada lerva pradeda augti. Ne iš lėto, mėnesių mėnesiais kaip ruonių ir banginių kūne, bet greitai, valandom, o gal minutėm. Net poruojasi ir skverbiasi kūnu ne pusmetį, kaip būdama jūros žinduolyje, o tik kelias dienas. Bet ne tai svarbiausia.

Verlenas sučiumpa jį už rankos. Tiorkas pasižiūri ir ištraukia ranką.

— Man reikia jos kai ko paklausti, — sako.

Galbūt tikrai taip galvoja, bet kalba ne todėl. Trokšta dėmesio ir pripažinimo. Po pasitikėjimo savimi ir paviršutinio profesionalumo kauke slepiasi nesuvaldomas išdidumas, atradimo triumfas. Mes su Verlenu apsipylę prakaitu, jau kosčiojam. O jam nekaršta, jis jaučiasi puikiai, šokančioje ugnies šviesoje jo veidas visiškai ramus. Galbūt todėl, kad stovim vidury ledo, o gal todėl, kad taip aiškiai jaučiu artėjančią atomazgą, staiga permatau jį kiaurai. Visada, kai suaugęs tampa permatomas, aikštėn išeina vaikas. Prisimenu Viktoro Halkenvado laišką ir staiga nesulaikomi iš mano burnos išsprūsta žodžiai:

— Kaip ir tas dviratis, kurio taip trūko vaikystėje.

Pastaba tokia absurdiška, kad jis iš pradžių nieko nesupranta. Paskui žodžių prasmė pasiekia jį, vieną sekundę svirteli lyg suduotas, tuoj paleis viską iš rankų, bet po akimirkos susitvardo.

— Galėtum pamanyti, kad atradom naują rūšį. Bet taip nėra. Tai arktinė kirmėlė. Bet yra vienas esminis skirtumas. Ji prisitaikė prie žmogaus imuninės sistemos. Tik suardė pusiausvyrą. Apvaisinta patelė po poravimosi nesiskverbia į poodį. Ji šliaužia į vidaus organus. Širdį arba kepenis. Ir ten išleidžia savo lervas. Šios, išėjusios iš jos vidaus, žmogaus kūno nepažįsta ir nėra padengtos baltymų plėvelės. Žmogaus organizmą ištinka tarsi šokas — kyla infekcija ir uždegimas. Per vieną kartą išleidžia dešimt milijonų lervų. Į gyvybinius organus. Žūstamą tuoj pat, išgelbėti nebeįmanoma. Kad ir kas ten būtų atsitikę su arktine kirmėle, tai suardė pusiausvyrą. Ji nužudo savo šeimininką. Žmogui tai — blogas parazitas. Bet tarp žudikų jai nėra lygių.

Verlenas kažką pasako man nesuprantama kalba, bet JTiorkas ir toliau nekreipia dėmesio.

— Verlenas implantavo lervą visoms, kokias tik sugebėjom rasti, žuvims: jūrinėms, gėlųjų vandenų, didelėms, mažoms, esant įvairiai temperatūrai. Jos prigyja kiekvienoje. Gali gyventi bet kur. Ar žinai, ką tai reiškia?

— Kad ji neišranki.

— Tai reiškia, kad trūksta vieno iš svarbiausių veiksnių, stabdančių jos plitimą — pernešančių šeimininkų skaičius nėra ribotas. Ji gali gyventi bet kur.

— Tai kodėl ji dar neišplito visame pasaulyje?

Susirenka virvės ritinius, pakelia krepšį, užsimauna ant kaktos prožektorių. Jo laiko pojūtis grįžo.

— Yra du atsakymai į tavo klausimą. Viena, jūros žinduolių kūne ji vystosi palyginti lėtai. O kad ir patenka iš šito ežero ir galbūt kitų salos vietų į jūrą, tai tenka nemažai palaukti, kol koks ruonis plaukdamas pro šalį perneš ją toliau. Didžioji dalis nesulaukia. Be to, čia buvo jo dar per mažai žmonių. Žmonės smarkiai pagreitintų platinimąsi.

Eina pirmas. Žinau, kad turiu sekti paskui. Staiga pajuntu, kad nebegaliu pajudėti. Jam išėjus apleidžia jėgos. Verlenas žvilgteli į mane.

— Kai dirbom Khumui Na, — sako jis, — atlindo dvylika policininkų. Ištrūko tik vienas — moteris. Moterys — tai kenkėjai.

— Tai buvo Raun, — sakau — Natali Raun?

Linkteli.

— Atvažiavo kaip anglų seselė. Anglų ir tajų kalba kalbėjo be akcento. Tada kariavom su Laosu, Kampučija, o paskui, parėmus Amerikai, ir su Birma. Buvo nemažai sužeistų.

Laiko petrografinį indą tarp nykščio ir smiliaus ir atkiša jį man. Kūnas nevalingai nori šokti nuo kirmėlės. Bet užsispyrimas neleidžia nė krustelėti.

— Prasiskverbusi pro odą išverčia gimdą ir išleidžia baltą skystį su milijonais lervų. Savo akimis mačiau.

Pasišlykštėjimas iškreipia jo veidą.

— Patelės daug didesnės už patinėlius. Jos pereina per kūną. Stebėjom per ultragarsinį skleistuvą. Lojenas implantavo jas dviems grenlandams, sirgusiems AIDS. Atskraidino juos į Daniją ir paguldė į vieną iš tų privačių ligoninių, kurių nedomina niekas kitas, kaip tik banko sąskaitos numeris. Viską matėm — kaip pasiekė širdį, kaip išvertė gimdą ir visa kita. Visa šita lytis tokia, ir moterys, ypač moterys.

Atsargiai pastato petrografinį indą atgal.

— Matau, — sakau jam, — kad puikiai išmanot moteris, Verlenai. Ką dar veikėt Čiangrajuje?

Komplimentas nenuėjo perniek — jis atsako.

— Aš laborantas. Gaminom heroiną. Tuo pačiu metu, kai atvažiavo ta moteris, visos trys šalys pasiuntė prieš mus savo kariuomenes. Tada Khumas Na paskelbė per televiziją: „Pernai išleidom į rinką 900 tonų, šiemet bus 1300, kitais metais 2000 tonų, kol neatšauksit kareivių“. Po jo kalbos tą pačią dieną karas baigėsi.

Jau man žengiant pro duris prabyla dar kartą:

— Žmogus yra parazitas. O kirmėlė — dievų įrankis. Kaip ir aguona.

3

Tiorkas laukia manęs. Nusileidę apie dvidešimt metrų pasiekiam dugną. Dabar tunelis tampa horizontalus, sutvirtintas nedailia kampuota betono armatūra. Veda į juodą tuštumą. Tiorkas eina pirmas. Prie bedugnės sustojam.

Prie mūsų kojų iki olos dugno dar dvidešimt penki metrai. Ten, apačioje, iš žemės kyla statūs ledo stalagmitai, žėrintys vaivorykštės spalvomis.

Nulaužęs gabalėlį ledo sviedžia žemyn. Bedugnė suraibuliuoja ratilais ir pavirtusi migla išnyksta. Mūsų matytas vaizdas buvo olos lubų atspindys ežere, prie pat kojų; tokio stovinčio vandens niekur žemės paviršiuje negalėtų būti. Net dabar, sukilus vilnims, akys netiki, jog tai vanduo. Iš lėto vėl rimsta požemių karalystė.

Stalaktitų augimo modeliai ir jų kristalų aprašymai pateikti Hatakejamos ir Nemoto žurnale Geophysical Magazine, nr. 28, 1958 m. 1980-aisiais šiuo klausimu rašė Naitas: Journal of Crystal Growth, nr. 49, o 1984-aisiais — Maenas ir Takahašis: „Studies on Icicles“, leidinyje Low Temperature Science, t. A, nr. 43. Bet šiuo metu plačiausiai pripažintą modelį esu pasiūliusi aš pati ir Lasė Makonen iš Suomijos, iš Struktūrinės inžinerijos laboratorijos Espo mieste. Mes teigiam, kad stalaktitas auga tarsi tuščiaviduris ledo vamzdis, gobiantis vandenį, kai jo būvis skystas. Kad jo masę paprasčiausiai galima išreikšti tokia formule:

Čia D — diametras, I — ilgis, pa — ledo tankis; n trupmenos skaitiklyje, žinoma, yra todėl, kad mūsų apskaičiavimai remiasi hemisferiniu lašo, kurio skersmuo 4,9 mm, forma.

Mūsų formulė buvo sukurta iš baimės ledui. Tada, kai Japonijoje viena po kitos įvyko kelios nelaimės dėl stalaktitų, geležinkelio tuneliuose kritusių nuo viršaus ir pradūrusių traukinio vagonus kiaurai. Tiek daug ir tokių didelių stalaktitų, kokie dabar kabo mums virš galvų, niekada gyvenime nesu mačiusi. Instinktyviai noriu trauktis atgal, bet pajuntu šalimais Tiorką ir pasiduodu.

Stovim katedroje. Virš galvų mažiausiai penkiolikos metrų aukštumo skliautas, matyt, beveik siekia ledyno paviršių. Aplink kupolą matyti įtrūkimų ir ištrupėjusių vietų, ledas buvo visai padengęs olą, bet vėl ištirpo.

Tomis dienomis, kai Moricas būdavo išvažiavęs ir neturėdavom pinigų žibalui arba tekdavo laukti šiek tiek užtrukusio laivo, mama pastatydavo ant veidrodžio žvakę. Nors šviesos nedaug, bet nuo atspindžių viskas aplinkui nutviksdavo. Tas pats dabar dedasi su Tiorko šachtos prožektoriaus kūgiu. Laiko jį tvirtai, kad suspėčiau sužiūrėti; staiga šviesą pagauna ledas, paryškina ją ir bloškia aukštyn spindulių lietumi.

Atrodo, kad ilgieji ledo varvekliai plaukia. Žaižaruodami lyg per prizmę laša nuo lubų ir tiesiasi į žemę. Jų gal dešimt tūkstančių, gal daugiau. Kai kurie sulipę kaip kabančių gotikinių katedrų virtinės, kiti maži, vienas prie kito — dygliuotos kalnų kristalų pagalvės.

Po jais — ežeras. Gal trisdešimties metrų skersmens. Jo viduryje — akmuo. Juodas, nejudrus. Aplinkui vanduo pieniškas nuo tirpstančių iš ledo burbuliukų. Jokio kito kvapo nejaučiu, tik dilginantį ledą nosiaryklėj. Vienintelis garsas — ilgais tarpais krintantys lašai. Čia tvyro pusiausvyra: akmuo yra tam tikru atstumu nuo lubų, šąla ir tirpsta labai palengva. Vandens apytaka minimali. Nė ženklo gyvybės.

Jeigu ne ta šiluma. Ji lygiai tokia pati kaip mano vaikystės sniego urve. Sienos spinduliuoja šaltį, todėl šiluma atrodo labai viliojanti. Nors temperatūra tarp nulio ir penkių laipsnių.

Šalia mūsų stovi sudėta dalis bagažo. Oro balionai, apranga, peiliukai, harpūnai, dėžė su plastikiniais sprogmenimis. Virvės, žibintai, įrankiai. Be mūsų, daugiau žmonių nėra. Kartelį girgžteli ledas, tarsi gretimame kambaryje kažkas stumdytų baldus. Bet jokio gretimo kambario čia nematyti. Vienas ledas.

— Kaip jūs jį iškelsit?

— Išsprogdinsim tunelį, — sako jis.

Įmanoma. Tunelis turėtų būti kokio šimto metrų ilgumo. Jo nereikės ramstyti. O akmuo išriedėtų pats, jeigu tik pasvirimo kampas būtų tinkamas. Zaidenfadenas galės pasirūpinti. Katja Klausen privers jį. O Tiorkas ją ir mechaniką. Tokiame pasaulyje gyvenu nuo to laiko, kai išvykau iš Grenlandijos. Prievartos grandinėje.

— Ar jis gyvas? — tyliai klausia.

Papurtau galvą. Todėl, kad nenoriu tuo tikėti. Apglėbia rankomis prožektorių. Šviesos kūgis dabar nukrypsta į sniegą po mumis. Trykšta į viršų, ir pavieniai stalaktitai pavirsta žyrančių lyg besvoriai brangakmeniai atspindžių debesiu.

— O jeigu kirmėlė išlįs į lauką?

— Mes laikysim akmenį įpakuotą.

— Jos nesulaikysi. Ji mikroskopinė.

Tyli.

— Jūs nežinot, — sakau. — Niekas nieko nežino. Visa jūsų patirtis apsiriboja keliais laboratorijos bandymais. Tikimybė, kad tikrasis žudikas būtent ji, labai maža.

Tyli.

— O koks antrasis atsakymas, kad ji dar nėra paplitusi?

— Kai buvau vaikas, metus gyvenom vakarinėj Grenlandijos pakrantėj. Rinkau iškasenas. Nuo to laiko manęs nepaleidžia mintis, kad gyvybės išnykimo priešistoriniais laikais priežastis galėtų būti parazitas. Kas žino, gal arktinė kirmėlė. Ji turi visas būtinas savybes. Galbūt ji bus išnaikinusi dinozaurus.

Jo balsas šelmiškas. Perprantu tą pačią sekundę.

— Bet juk tai nesvarbu, tiesa?

— Nesvarbu.

Pasižiūri į mane.

— Nesvarbu, kaip iš tikrųjų yra. Svarbu, kuo žmonės tiki. Jie patikės šituo akmeniu. Girdėjai apie Ilją Prigožiną? Belgų chemiką, 1977-aisiais gavusį Nobelio premiją už disipacinių struktūrų aprašą. Jis ir jo mokiniai nepertraukiamai nagrinėjo gyvybės atsiradimo iš neorganinių medžiagų hipotezę. Jų mintys praskynė kelią. Žmonės laukia šito akmens. Jų tikėjimas ir viltys padarys jį tikrą. Įkvėps jam gyvybę, kad ir koks jis iš tikrųjų būtų.

— O parazitas?

— Jau dabar girdžiu pirmuosius žurnalistų svarstymus. Rašys, kad arktinė kirmėlė yra svarbi tarpinė grandis susidūrus akmeniui, neorganinei medžiagai ir aukštesniesiems organizmams. Prieis įvairių įvairiausias išvadas, kurios atskirai paimtos neturi reikšmės. Svarbiausia paskleisti baimę ir viltį.

— Kam, Tiorkai? Ko tu sieki?

— Pinigų, — sako. — Šlovės. Dar pinigų. Iš tikrųjų visai nesvarbu, ar jis gyvas. Užteks jo dydžio. Šilumos. Kirmėlės. Tai bus didžiausia šio šimtmečio mokslo sensacija. Ne ant popieriaus surašyti skaičiai. Ne abstrakcijos, po trisdešimties metų paskelbiamos masėms prieinama forma. O akmuo. Kurį galima pamatyti savo akimis ir pačiupinėti. Atsipjovus gabalėlį parduoti. Fotografuoti, filmuoti.

Vėl prisimenu Viktoro Halkenvado laišką. „Berniukas buvo ledinis“, — rašė jis. Ir vis dėlto tai netiesa. Jo šaltis paviršutinis. Viduje liepsnoja aistra.

Staiga ir man pasidaro nebesvarbu, ar jis gyvas. Staiga akmuo virsta simboliu. Akyse aplink jį kristalizuojasi vakarietiškų gamtos mokslų požiūris į pasaulį. Skaičiavimai, neapykanta, viltis, baimė, instrumentalistinis požiūris. O virš viso šito, stipresnis už bet kokį jausmą bet kam gyvam, — pinigų troškimas.

— Negalima paėmus atvežti kirmėlę ten, kur tiršta žmonių, — sakau. — Tol, kol neišsiaiškinot, kaip iš tikrųjų yra. Sukeltumėt katastrofą. Jeigu ji jau buvo išplitusi visame pasaulyje, tai sustojo tik išnaikinusi savo šeimininkus.

Pastato prožektorių ant sniego. Nuo šviesos virš vandens veidrodžio ir akmens atsiranda nenykstantis kūgio formos tunelis. Visa kita aplink išnyksta.

— Mirtis visada nuostolinga. Bet kartais tik ji viena gali pažadinti žmogų. Boras dalyvavo kuriant atominę bombą ir manė, kad ji padės išsaugoti taiką.

Prisimenu, kaip Julijana, būdama blaivi, kartą sakė, kad trečiojo pasaulinio karo nereikia bijoti. Naujas karas atvestų žmones į protą.

Dabar jaučiu tą patį kaip tąkart: po šituo argumentu slypi beprotybė.

— Nepriversi žmogaus mylėti, net visiškai jį pažeminęs, — sakau.

Perkeliu svorį ant kitos kojos ir įsitveriu virvės ritinio.

— Tau trūksta fantazijos, Smila. Tai nedovanotina mokslo žmogui.

Jeigu galėsiu išjudinti ritinį, turbūt įstumsiu Tiorką į vandenį. Ir pabėgsiu.

— O berniuką, — sakau, — Izaiją, kam Lojenas tyrė?

Žengteliu atgal, kad galėčiau stumtelti plačiau užsimojusi.

— Jis šoko į vandenį. Buvom priversti pasiimti jį čia, nes bijojo aukščio. Jo tėvui sustojo širdis dar beveik paviršiuje. Vaikas veržte veržėsi pas jį. Niekados nebijojo šalto vandens, plaukiodavo jūroje. Tai Lojenui kilo mintis neišleisti jo iš akių. Kirmėlė buvo įsiskverbusi jam į poodį, ne žarnyną. Jis jos nejautė.

Dabar aišku, kam darė raumens biopsiją. Lojenas troško paskutinio, lemiamo mėginio. Informacijos apie parazito likimą jo nešiotojui mirus.

Vanduo žalsvas, raminamos spalvos. Siaubą kelia tik mirties vaizdinys, o ji pati visada natūrali kaip saulėlydis. Forsės įlankoje kartą mačiau, kaip majoras Guldbrandsenas iš „Sirijaus“ patrulio su automatu stūmė tris amerikiečius šalin nuo meškos kepenų, užkrėstų trichinelioze. Buvo diena, labai šviesu, jie žinojo, kad mėsa nuodinga, kad tereikia palaukti tris ketvirčius valandos, kol ji išvirs. Ir vis tiek, kai atėjom, jie jau buvo atsipjovę po siaurą riekutę ir valgė. Toks kasdieniškas vaizdas: mėlynas mėsos atspalvis, jų apetitas, majoro šautuvas, jų nuostaba.

Ištiesęs man už nugaros ranką atima ritinį kaip aštrų daiktą iš vaiko.

— Eik į viršų ir lauk.

Pašviečia į sieną priešais. Nuo jos eina tunelis. Einu jo link. Ir atpažįstu kelią. Jis veda ne į viršų, o į atomazgą. Pabaigos pradžia visada buvo tunelis. Kaip gyvenimo. Jis mane čia atvedė. Visą kelią nuo laivo vedė mane.

Tik dabar pamatau, kaip puikiai viską suplanavo. Laive šito negalėjo padaryti. Jam reikės grįžti, „Kronas“ turės kada nors įplaukti į uostą. Nieko negalėtum nuslėpti. O dabar bus dar vienas pabėgimas. Dingsiu kaip Jakelsenas. Niekas nematė, kad mudu buvom susitikę, niekas nepamatys, kad manęs nebėra.

Net ir mechanikas negrįš. Viską supras, susies mane su Tiorku taip aiškiai, lyg būtų matęs mus kartu. Tiorkas leis jam nerti, turbūt jiems jo reikia, bent jau pirmajam sprogdikliui įdėti. Leis jam nerti, o po to jis nustos egzistavęs. Tiorkas grįš, ir bus įvykus nelaimė, gal suges kvėpavimo aparatas. Jis viską apgalvojo.

Dabar suprantu, iš kur atsirado ta įranga prie ežero. Mechanikas išpakavo ją, kol Tiorkas pasakojo. Tam ir vedėsi mane į laboratoriją.

Prožektoriaus šviesa pagauna akmenį, jo šešėlis krinta ant sienos priešais mane. Įėjus į tunelį pasidaro tamsiau.

Tai keturkampė, horizontali šachta, aukštis ir plotis po du metrus. Keli metrai giliau — paplatėjimas. Čia stovi stalas. Ant jo — matavimo prietaisai, pieno buteliai, džiovinta mėsa, avižiniai dribsniai, — dvidešimt aštuonerių metų senumo, aptraukti ledo.

Palaukiu, kol akys apsipras su blausia ledo šviesa, ir einu tolyn, kol viskas tampa juoda; vis tiek nesustoju, einu braukdama per sieną ištiesta ranka. Grindys vos vos kyla aukštyn, bet nėra jokio ženklo, kad priekyje būtų išėjimas. Aklina tamsa.

Galiausiai įsiremiu į sieną, ledo mūrą. Sustoju ir laukiu.

Žingsnių negirdėti, bet matau šviesą, iš tolo artėjančią į mane. Prisitaisęs prožektorių ant kaktos. Spindulys pagauna mane prie sienos ir sustoja. Nusiima prožektorių. Tai Verlenas.

— Parodžiau Lukui šaldytuvą, — sakau. — Pridėjus prie Jakelseno gausi iki gyvos galvos be teisės prašyti malonės.

Sustoja vidury tarp manęs ir prožektoriaus.

— Tau ir rankas kojas nutraukus, — sako, — rastum kaip atsikirsti.

Palenkęs galvą kažką murma, panašu į maldą. Tada žengteli artyn.

Iš pradžių pamanau, kad ant sienos jo šešėlis, bet paskui vis tiek atsigręžiu. Ant ledo skleidžiasi rožė, gal trijų metrų skersmens, iš mažų raudonų taškelių, užtiškusių ant sienos lašų. Kojos pakyla pusmetrį nuo žemės, išsiskečia rankos, ir jis teškiasi į sieną. Prilimpa gėlės vidury lyg didžiulis vabzdys. Tik dabar išgirstu garsą. Trumpą švilpesį. Ant žemės paguldyto prožektoriaus šviesoje plaukia pilkas debesis. Iš jo išeina Lukas. Nežiūri į mane. Nenuleidžia akių nuo Verleno. Rankoje laiko pneumatinį harpūną.

Verlenas kruta. Viena ranka graibosi nugaros. Po mente plonas juodas brūkšnys. Metalas turėtų būti ypatingo lydinio, nes išlaiko jį pakibusį virš žemės. Antgalis smigo mažiau kaip iš pusmetrio. Pataikyta maždaug į tą pačią vietą, kur buvo durta Jakelsenui.

Pasitraukiu nuo šviesos, praeinu pro Luką.

Einu į kylančią baltą saulę. Išlindusi iš tunelio pamatau ant stovo pritvirtintą plieskiantį prožektorių. Turbūt įjungė generatorių. Prie prožektoriaus stovi Tiorkas. Mechanikas iki kelių vandenyje. Pirmą sekundę jo neatpažįstu. Apsivilkęs didžiulę vientisą geltoną aprangą su batais ir šalmu. Pusiaukelėje Tiorkas pamato mane. Pasilenkia. Ištraukia suskleisto skėčio ilgumo vamzdį. Mechanikas stovi į mus nugara. Su šalmu negirdės manęs. Sviedžiu į vandenį savo kompasą. Pakėlęs galvą pamato mane. Pakelia šalmo stiklą. Tiorkas krapšto skėtį. Ištraukia rankeną.

— S-Smila.

Nestodama einu artyn. Už nugaros tunelyje aidi žingsniai.

— Nersiu t-tik šitą vieną kartelį. Labai svarbu rytdienos darbui.

— Mums su tavim nebus jokios rytdienos, — sakau. — Paklausk jo, kur Verlenas.

Mechanikas atsigręžia į Tiorką. Pažvelgia ir viską supranta.

— Už ką berniuką? — sakau.

Klausiu dėl mechaniko, noriu užvilkinti laiką, man pačiai atsakymo nereikia. Žinau, kaip viskas buvo, esu tikra lyg pati būčiau stovėjusi su jais ant stogo.

Jaučiu Tiorką, tarsi jis būtų mano dalis. Jaučiu, kad situacija jam darosi katastrofiška. Tiek daug užsimota. Galvoja, ar pajėgs išsiversti be mechaniko. Turi apsispręsti. Ir vis tiek balsas ramus, beveik liūdnas:

— Jis nušoko.

Jam kalbant einu artyn. Įdeda ilgą apkabą.

— Supanikavo.

— Kaip? — sakau.

— Norėjau paprašyti, kad atiduotų kasetę. Bet jis šoko bėgti, nepažino manęs. Galvojo, kad svetimas. Buvo tamsu.

Nuima saugiklio rankenėlę. Mechanikas nemato ginklo, žiūri jam į veidą.

— Užlipam ant stogo. Nemato manęs.

— Aš mačiau, — sumeluoju, — mačiau pėdsakus, jis buvo atsigręžęs.

— Šūktelėjau, atsigręžė, bet manęs nepamatė.

Žiūri man tiesiai į akis.

— Jis neprigirdėjo, — sakau, — ir negalėjo atsigręžti. Jis negirdėjo.

Po kojom ledas, einu ledu, į jį, kaip Izaijas, kai bėgo šalin. Aš — Izaijas. Dabar grįžtantis atgal. Norintis pradėti iš pradžių. Pažiūrėti, ar nėra kitos išeities.

Tiorkas pamato Luką tarp jų likus penkiems metrams. Apėjo akmenį iš kitos pusės, kol Tiorkas stebėjo tik mane ir mechaniką. Visko neįmanoma aprėpti. Net jis negali visko aprėpti.

— Bernardo nebėra, — sako Lukas.

Laiko prieš save harpūną. Atrodo, užtaisė jį dar kartą. Harpūnas rodosi ilgas kaip ietis ir Lukas, tokios pernelyg tiesios ir išsekusios figūros, akimirką tampa panašus į animacinio filmo herojų. Kelnės sušalusios į ledo šarvus. Matyt, įlūžo eidamas.

— Tu atsakysi už tai, — sako.

Tiorko skėtis iššauna. Didžiulė, nematoma ranka apsuka Luką aplink. Tada dusliai pokšteli ir Lukas padaro ant ledo piruetą. Vėl atsigręžia į mus; kairės jo rankos nebėra. Sėda ant žemės ir apsipila krauju.

Dabar pajuda mechanikas. Lipdamas iš vandens trumpą akimirksnį būna panašus į didelę žuvį, šokančią ant kranto. Skėtis tarkšteli į ledą. Net ir be ginklo tiesi Tiorko figūra spinduliuoja pasitikėjimą savimi.

Mechanikas jau prie jo. Viena geltona pirštinė atsiduria ant jo peties, kita suima žandikaulį. Suspaudžia. Šviesiaplaukė galva lošteli atgal, šalmas pasilenkia prie jos, žiūri vienas kitam į akis. Noriu išgirsti, kaip atsiskirs stuburo slanksteliai. Garsas bus panašus ne į trakštelėjimą kam nors lūžtant, bet grįžtant į vietą.

Tiorkas spiria. Išlavintas, stiprus judesys, koja puslankiu skrieja mechaniko veido link. Pataiko į šalmo šoną su tokiu garsu, kaip į kelmą kertant kirvį. Geltona figūra iš lėto svyra į šoną ir klumpa ant kelių.

Skėtis guli ant ledo priešais mane. Ginklas taip išgąsdino, kad net nenuspiriu jo.

Mechanikas atsistoja. Bando išsinerti iš savo balionų. Judesiai besvoriai ir lėti kaip astronauto.

Staiga Tiorkas šoka bėgti. Aš iš paskos.

Jis privers juos išplaukti. Nors jie ir nenorėtų paklusti. Ypač Sonė nenorėtų. Bet jis sugebės priversti.

Bėga žemyn palei plyšį. Prožektoriaus šviesa plaikstosi tamsoje. Naktį Chraanaake eidavau ant ledo parsinešti luitų vandeniui tirpdyti. Naktį ledas tampa savotiškai svetingas. Dabar neturiu kuo pasišviesti, bet bėgu tarsi lygiu keliu. Nelengvai, bet be baimės. Kamikai smenga į sniegą visai kitaip nei jo auliniai.

Taip nedaug jam tetrūksta. Krislelio neatidumo ir kris kaip krito Izaijas.

Ten, kur guli sniegas, tamsoje išauga šešiakampiai. Mes bėgam per visatą.

Perėjusi ledyną pirmiau už jį leidžiuosi žemyn. Noriu atkirsti kelią į motorinę valtį. Nematė, negirdėjo manęs. Bet vis dėlto žino, kad aš čia.

Ledas naujas, hikuliaq, atsiradęs ten, iš kur buvo išstumtas senasis. Per storas plaukti motorine valtimi, per plonas eiti. Virš jo siūbuoja balta, speiguota migla.

Pastebi mane arba gal tik stovinčią figūrą ir pradeda leistis ledo link. Seku jį laikydamasi lygiagrečiai. Pamato, kas aš. Pajunta, kad nebepajėgs pasiekti.

„Kronas“ skendi migloje. Nubėga per toli į dešinę. Kai instinktyviai pasitaiso kryptį, laivas jau 200 metrų mums už nugaros. Prarado orientaciją. Nuklysta prie atviro vandens. Ten, kur nuo srovės ledas įdubo ir tapo plonas kaip plėvelė, kaip gemalas, po ja jūra tamsi ir sūri lyg kraujas, iš gelmės prie stiklo spaudžiasi veidas, Izaijo, dar negimusio Izaijo veidas. Kviečia Tiorką. Nežinau, ar Izaijas traukia jį į save, ar aš, priėjusi už nugaros, stumiu jį plonojo ledo link.

Jo jėgos baigiasi. Šita vieta išsekiną tą, kuris jai svetimas.

Turbūt po sekundės ledas jo neišlaikys. Turbūt jam palengvės, siurbiamam gilyn, nuo šalto vandens tapus besvoriam. Iš apačios ledas, net tokią naktį kaip ši, bus blyškaus neoninės šviesos melsvumo.

Arba jis vėl pasuks dešinėn, per ledą. Šiąnakt temperatūra dar labiau nukris, kils pūga. Jis neišgyvens nė dviejų valandų. Turės sustoti, nuo šalčio pavirs kitu, kaip stalaktito kiaute įšals vos berusenanti gyvybė, kol nurims pulsas ir jis susilies su kraštovaizdžiu. Ledo dar niekas nenugalėjo.

Už mūsų lieka akmuo ir paslaptis, neatsakyti klausimai. Ir mechanikas.

Iš lėto tamsėja priešais mane bėganti figūra.

Papasakok mums, atėję prašys. Mes suprasim ir viską užbaigsim. Jie klysta. Užbaigti galima tik tai, ko nesupranti. Šiai bylai nėra pabaigos.