III

1

Du kartus pakeitusi taksi išlipu prie Farumo gatvės. Nuo ten einu per Uterslevo pelkę, atsigręžiu du šimtus penkiasdešimt kartų.

Skambinu iš Tuborgo gatvės.

— Kas yra neokatastrofizmas?

— Kodėl tu visada skambini iš šitų nepakenčiamų telefono dėžių, Smila? Dėl pinigų? Išjungė telefoną? Paskambint, kad įjungtų?

Naujųjų metų šventė Moricui pranoksta visas kitas. Jis serga ciklišku, nuolatiniu savęs apgaudinėjimu, kad įmanoma viską pradėti iš pradžių, kad užsimojus galima sukurti naują gyvenimą. Pirmąją Naujųjų metų dieną jo galva taip braška, kad galiu girdėti telefonu. Net skambindama iš telefono būdelės.

— Apie tai Kopenhagoje 1992-ųjų kovą vyko seminaras.

Sunkiai stena bandydamas priversti smegenis dirbti. Galų galėjas išjudina tai, kad mano klausimas, pasirodo, apie jį patį.

— Ir mane buvo pakvietę, — sako.

— Kodėl nesutikai?

— Būtų reikėję tiek skaityti.

Jau daugybę metų jis tvirtina, kad nieko nebeskaito. Pirma, tai melas. Antra, šituo nepakenčiamu būdu jis teikiasi pranešti, kad yra toks apsiskaitęs, jog niekas daugiau nieko jo nebegali išmokyti.

— Neokatastrofizmas — kolektyvinis terminas. Šią sąvoką septintajame dešimtmetyje sukūrė Šindevolfas. Toks paleontologas. Į debatus įsitraukė ir įvairūs gamtos mokslų tyrinėtojai. Visų nuomonės sutapo dėl Žemės — ypač dėl jos biologijos — kad evoliucionuota ne tolygiai, o šuoliais. Viską valdė didelės gamtos katastrofos, nuo kurių palankumo priklausė tam tikrų rūšių išlikimas. Meteoritų lietūs, kometos, vulkanų išsiveržimai, stichinės cheminės katastrofos. Pagrindinis debatų klausimas visada sukosi apie tai, ar jos pasikartodavo reguliariai. O jeigu taip, tai kas lemia dažnumą? Buvo sukurta tarptautinė draugija. Pirmasis susitikimas vyko Kopenhagoje, Falkonerio konferencijų centre. Atidarė karalienė. Viskas turėjo būti aukštumoj. Gavo pinigų iš visų galų. Profsąjungos davė manydamos, kad jie tiria aplinkos katastrofas. Industrijos taryba — tikėdama, kad bent jau aplinka ten neužsiima. Tyrinėjimų valdybai užteko išdidžiai skambančio pavadinimo.

— Ar tau ką nors sako pavardė Hvidas? Tiorkas Hvidas?

— Buvo kompozitorius panašia pavarde.

— Nepanašu į jį.

— Tu gi žinai, kad neatsimenu pavardžių, Smila.

Teisybė. Jis atsimena kūnus. Titulus. Gali atkurti kiekvieną smūgį iš kiekvieno svarbesnio žaisto turnyro. Bet dažnai pamiršta savo sekretorės vardą. Simptominis reiškinys. Tik sau visą dėmesį skiriančiam žmogui pasaulis nublanksta ir tampa bevardis.

— Kodėl nedalyvavai seminare?

— Per daug jau ten viskas buvo susipynę, Smila. Kirtosi interesai. Visa ta politika. Žinai gi, kad vengiu politikos. Jie nedrįso net pavartoti žodžio „katastrofa“. Pavadino „Plėtros tyrimų centru“.

— Ar galėtum sužinoti, kas yra Hvidas?

Giliai įkvepia, netikėtai pajutęs savo galią.

— Tarkimės, kad pasirodysi pas mane rytoj, — sako.

Tuoj pasakysiu, kad atsiųstų viską paštu. Bet minkštėju ir pradedu pasiduoti. Jis tą greit pajunta.

— Rytoj rasi mane su Benja „Savarine“.

Skamba įsakmiai, bet iš tikrųjų tėra greitas kompromisas.

Duris atidaro vienas iš vaikų.

Pripažįstu, kad šalto oro neįmanoma numatyti. Bet vis dėlto akimirksnį nustembu — lauke penkios valandos vakaro. Žydrame, be debesėlio danguje žiebiasi pirmosios žvaigždės. O viduje, aplink mergaitę, sninga. Geras sluoksnis apklojęs raudonus jos plaukus, pečius, veidą, nuogas rankas.

Seku paskui. Visa svetainė pilna miltų. Trys vaikai sėdi ir minko tešlą tiesiai ant parketo. Virtuvėje mama tepa sviestu skardą. Sėdėdama ant virtuvinio stalo maža mergaitė minko kažką panašaus į pyrago tešlą. Dabar stengiasi įmaišyti kiaušinio trynį. Rankom ir kojom.

— Svetainėje išplyšo miltų maišo apačia.

— Aha, — sakau. — Ir grindys tapo nuostabiai švarios.

— Jis žiemos sode. Neleidžiu rūkyti namie.

Ji — valdžia ir autoritetas, tokį savo vaikystėje vaizdavausi Viešpatį Dievą. Ir kupina nepajudinamo švelnumo kaip Kalėdų senelis iš Disnėjaus filmuko. Jei nori sužinoti, kas yra tikrieji pasaulio istorijos veikėjai, pažvelk į mamas. Virtuvėse, prie kepimo skardų. Vyrams tuo metu sėdint tualetuose. Hamakuose. Žiemos sode.

Jis šukuoja kaktusus. Oras sunkus nuo rūkomų cigarų. Turi nedidelį šepetėlį, dantų šepetuko didumo, bet ilgais šeriais, išlenktą ir gal 30 cm ilgio.

— Taip reikia, kad neužsikimštų poros. Kitaip jie negalėtų kvėpuoti.

— Kai ką paėmus domėn, — sakau, — būtų gal net ir geriau.

Žiūri kaltu žvilgsniu.

— Žmona neleidžia rūkyti prie vaikų.

Parodo cigaro nuorūką.

— „Romeo ir Džuljeta“. Havanos klasikinis. Velniškai geras skonis. Ypač paskutiniai centimetrai. Kai jau pradeda svilinti lūpas. Toje vietoje jis prisodrintas nikotino.

Pakabinu savo geltoną pūkinę striukę ant vienos iš baltų geležinių kėdžių atkaltės. Tada nusivynioju šaliką. Po juo tvarstis. Nusiimu ir jį. Išvalęs žaizdą mechanikas patepė chlorheksidinu. Pasilenkiu, kad jam geriau matytųsi.

Pakėlus galvą jo žvilgsnis griežtas.

— Nudegimas, — sako užsigalvojęs. — Buvot netoliese?

— Buvau ant denio.

Plaunasi rankas gilioje plieninėje praustuvėje.

— Kaip sugebėjot išsigelbėti?

— Išplaukiau.

Nusišluostęs rankas grįžta. Paliečia žaizdą. Atrodo, tarsi kištų pirštus man į smegenis.

— Čia tik paviršiuje, — sako. — Neturėtumėt nuplikti.

Skambinu jam į Universitetinę ligoninę tą pačią dieną. Neprisistatau, bet ir nebūtina.

— Tam laive, kur sudegė jūroj, — sakau, — buvo vyriškis.

Radijui gaisras buvo svarbiausia naujiena. Laikraščiai rašė pirmuosiuose puslapiuose. Nuotrauka daryta naktį, šviečiant ugniagesių prožektoriams. Jos centre iš jūros kyšo trys apanglėję laivo stiebai. Nebėra laivavirvių ir rėjų. Bet niekas nieko nepranešė apie žuvusį.

Klausia lėtai tardamas, pasikeitusiu balsu:

— Tikrai?

— Man reikia skrodimo pažymos.

Ilgai tyli.

— Velniai rautų, — sako. — Aš juk turiu šeimą.

Į tai aš neturiu ką atsakyti.

— Vakarop. Po keturių.

Atsisėda priešais, nulupa celofaną ir popierėlį nuo cigaro. Turi dėžutę su labai ilgais degtukais. Vienu iš jų prakrapšto skylutę kūgio formos lenktame apvalaus susukto tabako lapo gale. Tada iš lėto ir rūpestingai uždega. Lygiai įsidegus nukreipia žvilgsnį į mane.

— Beje, — sako, — jį užmušėt ne jūs, ar ne?

— Ne aš, — sakau.

Kalba toliau nė sekundę nenuleisdamas akių, tarsi bandytų ištirti mano sąžinę.

— Skęsdamas žmogus pirmiausia bando sulaikyti kvapą. Kai ilgiau nebegali, iš nevilties porą kartų giliai įkvepia. Taip į plaučius prisisiurbia vandens, o nosyje ir gerklėje atsiranda balkšvų baltyminių medžiagų, panašiai kaip plakant kiaušinių baltymus. Tai vadinama putasiurble. Šitas žmogus — apie kurį man nederėtų čia kalbėti, o ypač tam, kas galbūt dalyvavo nusikaltime — šitas žmogus jokių panašių požymių neturėjo. Taigi jis bent jau nenuskendo.

Atsargiai nukrato pelenus nuo cigaro.

— Jis buvo jau nebegyvas, kai atėjau į laivą.

Beveik neklauso manęs. Jo mintys sukasi apie tą patį rytą, apie skrodimą.

— Iš pradžių jį surišo. Varine viela. Priešinosi kaip pasiutęs, bet vis tiek buvo surištas. Jų galėjo būti bent pora. Jis buvo stiprus vyras. Pagyvenęs, bet stiprus. Tada palenkėjo galvą į šoną. Žinot natrio hidroksidą? Stiprus šarmas. Vienas laikė jį už plaukų. Išrauti keli kuokštai. Į dešinę ausį įlašino natrio hidroksido. Taip, po velnių, tyliai ramiai.

Susimąstęs apžiūrinėja cigarą.

— Kai toks darbas kaip mano, nuolat susiduri su kankinimais. Komplikuotas reikalas. Velniai rautų. Apibūdinant juridiškai reikia, kad be kita ko, būtų dalyvavusi organizacija. Budeliui svarbiausia rasti silpnąją aukos pusę. Šitas buvo aklas. Aš to nesupratau. Pamatėm tik gavę jo medicinos kortelę. Bet jie žinojo. Sutelkė visą dėmesį į jo ausis. Velniškai išradinga, negali nepripažinti. Psichopatiška, bet su kūrybingumo gyslele. Vieno negaliu nustoti savęs klausinėjęs — ko jiems reikėjo?

Pagalvoju apie direktoriaus balsą telefono ragelyje, apie tai, ką palaikiau tramdomu juoku. Jau tada jis buvo priveiktas.

— Jo ausys buvo užkimštos vata.

— Štai kaip. Išžvejojus vatos nebebuvo. Bet aš taip ir maniau. Kai radau nudegimų. Kažkuriuo metu jie jį vienaip ar kitaip įveikė. Ir sugalvojo kai ką gudriau. Sudrėkino porą vatos gumulėlių, gal hidroksidu, juk buvo po ranka. Paskui perskyrė laidą ir įkišo į ausis. O tada tyliai ramiai paleido srovę. Mirė vietoje. Greita, pigu, švaru.

Papurto galvą. Jis gydytojas, ne psichologas. Negali suprasti šiuolaikinio pasaulio.

— Pora sušiktų profesionalų. Jei tikėčiau Naujųjų metų lemtimi, manoji būtų juos išaiškinti.

Pabundu apie pirmą. Čia miegu, čia vėl atsimerkiu.

Jis guli šalia manęs. Ant pilvo, rankos palei šonus. Miegančio veido pusė prisiplojusi prie paklodės. Vos vos kruta burna ir nosis, tarsi uostant gėlę. Arba ruošiantis bučiuoti kūdikį.

Ramiai guliu žiūrėdama taip, kaip niekada anksčiau negalėjau žiūrėti. Jo plaukai rudi, kur ne kur sruoga pilkų. Tankūs kaip šepetys. Norisi įsikibti pirštais į juos kaip į arklio karčius.

Lovoje mane aplanko laimė. Kaip kažkas, kas man nepriklauso. Kaip per kambarį ir per pasaulį riedantis ugnies ratas.

Akimirksnį tikiu, kad pavyks jo išsilenkti, kad gulėsiu jausdama, ką turiu, ir netrokšdama nieko kito.

Po sekundės noriu, kad viskas sustingtų. Noriu, kad taip būtų visada. Tegul jis guli šalia manęs rytoj. Tai mano viltis. Paskutinioji, mano vienintelė.

Šoku iš lovos. Apėmė panika.

Trisdešimt septynerius metus visaip stengiausi šito išvengti. Be atvangos mokiausi vienintelio dalyko, verto mokytis šiame pasaulyje. Atsižadėjimo. Atsikračiau visų vilčių. Kai nusižeminimas taps olimpine sporto šaka, aš pateksiu į šalies rinktinę.

Niekada neatleisdavau kitiems meilės kančių. Negaliu pakęsti jų silpnumo. Matau, kaip randa išsvajotąjį vaivorykštės gale. Matau, kaip gimdo vaikus, perka „Silver Cross Royal Blue“ vežimėlį, išlindus pavasario saulei vaikštinėja po Pylimą ir juokiasi iš aukšto žiūrėdami į mane, galvoja, vargšė Smila, nežino, ką praranda, nežino, kaip gyvenam mes, turintys vaikų ir santuokos liudijimus.

Po keturių mėnesių senos pažįstamos iš gimdymo kursų šnekučiuojasi prie kavos puodelio, jos Ferdinandas vėl truputį negaluoja, ant veidrodžio brūkšteli keletą žodžių, ji randa jį vonioje, jojantį ant vienos iš laimingų mamyčių ir per šimtąją sekundės dalį iš didelės, išdidžios, nepriklausomos ir nepažeidžiamos moters virsta dvasios nykštuku. Vienas judesys ir ji lygi su manim, žemiau negu aš, ji — vabzdys, sliekas, šimtakojis.

Tada išsitraukia mane ir nuvalo dulkes. Priverčia klausytis, kaip sunku vienišai išsiskyrusiai motinai, kaip jie mušėsi nepasidalydami stereoįrangos, kaip jos jaunystę siurbia vaikas, dabar virtęs išnaudojančia nedėkinga mašina.

Niekada nenorėjau viso šito klausytis. Ką jūs čia sau, po velnių, vaizduojatės, sakiau. Kas aš jums? Moterų laiškų skyrelio tvarkytoja? Dienoraštis? Telefono atsakiklis?

Vienas dalykas yra uždraustas keliaujant rogėmis. Negalima skųstis. Dejonė tapati virusui, mirtinai, infekcinei, epideminei ligai. Nenoriu jų klausytis. Nenoriu užsikrauti šitų žemų jausmų orgijų.

Dėl to man dabar baisu. Stovėdama ant jo grindų, šalia jo lovos, kažką išgirstu. Kažką, kylantį iš mano vidaus, — skundą. Baimę, kad tai, kas man duota, nėra amžina. Mano neišklausytų nelaimingos meilės istorijų atgarsį. Skambantį taip, tarsi jos visos tūnotų mano viduje.

Bet aš dar galiu išsigelbėti. Galiu susirinkusi pasikišti rūbus po pažasčia. Nebūtina gaišti laiko rengtis. Užteks išeiti ir užlėkti laiptais į viršų. Susipakuosiu būtiniausius daiktus, arba net ir jų nereikia, paskambinsiu firmai, tegu viską nugabena į savo sandėlius, vienoje kišenėje — dėžutė su pinigais, kitoje — Izaijo kasetė, keliuosi į viešbutį, jis atsibus, o manęs nėra, daugiau nebesimaišys man po akim.

Atsimerkia ir žiūri į mane. Guli nejudėdamas, nesuprasdamas, kur esąs. Tada nusišypso.

Topteli, kad aš nuoga. Atsuku nugarą ir šonu nuslenku prie drabužių.

Sulankstė mano drabužius taip, kaip jie niekada nebuvo lankstomi po pirkimo. Apsivelku apatinius. Drovos jausmas — žmogaus prigimties pagrindas. Mane vimdo europiečių įsivaizdavimas, kad galima išspręsti savo seksualines neurozes padėjus ant stalo mėsos gabalą ir ištyrus jį mikroskopu.

Nueinu į svetainę. Neįsivaizduoju, ką daryti.

Jis ateina po minutės su trumpikėm. Baltos, iki pat kelių, didžiulės, kad atrodo lyg pasiūtos iš antklodės užvalkalo. Jis panašus į pusnuogį kriketo žaidėją.

Dabar pamatau tai, ką buvau pastebėjusi jau vakar. Jam ant riešų ir kulkšnių siauros juodos žymės. Randai. Nenoriu nieko klausinėti.

Priėjęs pabučiuoja mane. Nė karto nebuvom girti, vis dėlto tai pirmas mūsų blaivas apsikabinimas.

Tik dabar pradedu prisiminti vakardieną. Bet taip ryškiai, tarsi gaisro liepsna tebeniokotų šio buto sienas.

Kartu dengiam stalą. Jis turi sulčiaspaudę. Į aukštas taures išspaudžia obuolius ir kriaušes. Obuolių sultys žalios, rausvo atspindžio, kriaušių — gelsvos. Iš pradžių. Paskui jų skonis ir spalva kinta.

Beveik nieko nevalgom. Išgeriam šiek tiek sulčių ir žiūrim į porcelianą, sviestą, sūrį, į paskrudintą duoną, marmeladą, razinas ir cukrų.

Iš uosto negirdėti triukšmo, per tiltą rieda vos vienas kitas automobilis. Šiandien nedarbo diena.

Mus skiria keli metrai, bet jaučiu jį savy, tarsi tebebūtume vienas kito glėby.

Pabučiuoju atsisveikindama ir lipu namo į viršų, su vienais apatiniais, pasikišusi drabužius po pažasčia; šįryt nepratarėm nė žodžio.

Parėjusi nesiprausiu. Kiek daug priežasčių galima sugalvoti nesiprausimui pateisinti. Chraanaake viena mama trejus metus neplovė savo vaikui kairiojo skruosto, nes karalienė Ingrida buvo jį pabučiavusi.

Apsivelku ir einu skambinti iš telefono automato aikštėje. Į Universitetinę ligoninę, Teismo medicinos institutą, Kopenhagos valstybinį autopsijos centrą, ieškau dr. Lagermano.

Jis išvėdino patalpą. Pasirodo, tam, kad būtų pakankamai deguonies naujam cigarui degti. Bet kol kas oras grynas ir gaivus.

— Kaip kaktusai ir ištveria šitą gryną orą?

Investavęs ironiją į Lagermaną didelės rentos nesitikėk.

— Sacharoje, Nigerio lomose, naktimis šąla iki -7° C. Dieną saulėje temperatūra pasiekia +50° C. Visame žemės paviršiuje čia didžiausi temperatūros svyravimai per parą. Būna, kad nelyja penkerius metus iš eilės.

— Bet ar kas išpučia ant jų cigaro dūmelį?

Atsidūsta.

— Viduje neleidžia rūkyti šeima. Čia prikaišioja svečiai.

Padeda cigarą atgal į dėžutę. Mažą medinę skrynelę, ant kurios nupieštas Džuljetą balkone bučiuojantis Romeo.

— Dabar, — sako, — prašyčiau, velniai griebtų, pasiaiškinti.

Reikia susikaupti. Bet mintys sklando ties bučiniu ant cigarų dėžutės.

— Ar žinot Euklido Elementus? — klausiu.

Tada papasakoju jam viską kuo smulkiausiai. Apie Izaijo mirtį. Apie policiją. Danijos kriolito bendrovę. Arkties muziejų. Šiek tiek apie mechaniką. Apie Andrėją Lichtą.

Tik pradėjus jis užsimiršta ir išsižvejoja cigarą iš dėžutės.

Užtrunku du cigarus, kol pabaigiu.

Kai užsičiaupiu, jis pradeda trauktis tolyn nuo manęs, tarsi tam, kad tarp mūsų atsirastų atstumas. Slenka iš lėto siaurais tarp augalų paliktais takeliais. Turi tokį įprotį — surūkyti cigarą iki paskutinių milimetrų, kol tarp pirštų lieka švytėjimas. Tada nukrato į lysvę pelenų likutį.

Paskui prieina prie manęs.

— Sulaužiau savo tylėjimo įžadą. Padaryčiau nusikaltimą, jei nepraneščiau policijai to, ką išgirdau iš jūsų. Prieš mane — įtakingiausi Danijos mokslo vyrai, valstybės advokatai, valstybės policijos šefas. Žmones atleidžia iš darbo vien pagalvojus apie pusę to, ką aš esu padaręs. Man reikia rūpintis šeima.

— Ir laistyti kaktusus, — sakau.

— Bet koks džiaugsmas vaikams iš tokio tėvo, kuris pirmąkart iškilus grėsmei netekti šiltos kėdės duodasi spardomas į užpakalį?

Tyliu.

— Juk yra kitų garbingų būdų užsidirbti pinigų, ne vien būnant vyriausiojo gydytojo asistentu. Mano senelė buvo žydė. Galėčiau prižiūrėti tualetus Mozės kapinėse.

Garsiai galvoja. Bet jau apsisprendė.

Viduryje virtuvės stabteli.

— O metai ir tų dviejų ekspedicijų datos?

Paduodu jam.

— Ne pro šalį būtų pamatyti tas teismo medicinos pažymas, — sako.

Pirmi sausainiai ištraukti iš orkaitės. Vienas vaizduoja nuogą moterį.

Krūtų spenelių ir juodymės vietoje razinos.

— Žiūrėk, — sako mažasis man, — čia tu.

— Aha, — sako kitas, — nusirenk, mums reikia pažiūrėti, ar panašu.

— Užsičiaupk, — sako Lagermanas.

Padeda man apsivilkti.

— Mano žmona mano, kad jokiais būdais negalima net kartelį užploti vaikui.

— Grenlandijoje, — sakau, — irgi niekada nemuša vaikų.

— Bet juk, rupūžėle, koks žmogiškas noras kartais kyla.

Mechanikas stovi ant šaligatvio. Du vyrai spaudžia vienas kitam ranką. Jie bando pasiekti vienas kitą: teismo medikas stiebiasi aukštyn, o mechanikas kūprinasi. Tarsi begarsiam kine nerangiai susitinka pusiaukelėje. Kaip daugybę kartų anksčiau ore sklando klausimas, kodėl vyrai taip nesilaiko vienas kito, kaip gali būti, kad jie prie autopsijos stalo, virtuvėje, šunų kinkinyje — ekvilibristai virtuozai, o kai reikia paduoti ranką nepažįstamam, paskęsta infantiliame bejėgiškume.

— Lojenas, — sako Lagermanas.

Nusigręžia nuo mechaniko, tarsi neleisdamas įsitraukti jam į pokalbį. Paskutinis, nenusisekęs bandymas išlaikyti profesinę paslaptį ir apsaugoti kolegą.

— Atėjo anksti iš ryto. Jis visada ateina ir išeina, kai užsinori. Bet budėtojas jį pamatė. Aš žiūrėjau registracijos žurnale. Kitos priežasties ateiti jis neturėjo. Jis atliko biopsiją. Negalėjo susilaikyti, velniai rautų. Budintis sako, kad tuo metu ten buvo valytojų. Turbūt todėl jis taip skubinosi.

— Iš kur jis žinojo, kad berniukas miręs?

Gūžteli pečiais.

— Vingas.

Tai mechanikas įsiterpia. Lagermanas nužvelgia jį priešišku žvilgsniu.

— V-Vingas pranešė. Julijana jam paskambino. O tas turbūt Lojenui.

Mažasis „Morisas“ stovi prie namo. Sėdim šalia vienas kito ir tylim. Smarkiai užsikirsdamas jis pradeda pasakoti.

— Aš nusekiau tave. Sustojau prie Tuborgo gatvės ir m-mačiau, kaip ėjai per pelkę.

Nereikia klausti, kodėl. Mes abu vienodai įbauginti.

Praskleidžiu mūsų drabužius ir apžergiu, kad įeitų į mane. Sėdim taip ilgai.

Ant mano laukujų durų jis užklijuoja juostelę. Turi tokios baltos, matinės, kurią naudoja grafikai. Atkerpa žirklėm du mažus gabalėlius ir prilipdo prie viršutinio ir apatinio vyrių. Juostelių nesimato. Tik žinodamas, kur jos turi būti, vos vos gali įžiūrėti.

— Šitom keliom dienom. Prieš įeidama vidun, pačiupinėk, ai; jos tebėra. Jei atplyšo, palauk, kol aš ateisiu. Bet geriausia čia rodytis kuo rečiau.

Suka žvilgsnį šalin.

— Jei n-neturi nieko prieš, galėtum kol kas pagyventi pas mane.

Niekada nežinai, ką reiškia šitas „kol kas“.

Universitete prisiklausiau keistų etnologijos klišių. Viena jų — kiek daug Europos matematika skolinga senosioms kultūroms, tarkim, kad ir piramidės, kurių geometrija kelia pagarbą ir susižavėjimą.

Visa tai gryniausias idiotizmas, po kuriuo slepiasi plekšnojimas per pečius. Savo pačios apibrėžtoje tikrovėje technologinė kultūra yra viešpataujanti. Septynios ar aštuonios Egipto matininkų lengvai įsimenamos taisyklės yra skaitytuvų matematika palyginti su integralo skaičiavimu.

Žanas Malauris Paskutiniuose Tulės karaliuose rašo, kad svarus argumentas įdomiesiems poliariniams eskimams studijuoti yra tas, kad taip gali sužinoti apie neandertaliečio virsmą akmens amžiaus žmogumi.

Rašoma su tam tikra meile, bet turint išankstinį nusistatymą.

Bet kuri tautelė, kuri duodasi matuojama europietiškų gamtos mokslų nustatytu masteliu, pasirodo esanti žmogbeždžionių kultūra.

Beprasmiška taikyti vieną mastelį. Kiekvienas bandymas lyginti kultūras vieną su kita, kad nuspręstum, kuri labiau išsivysčiusi, niekada nerodys nieko kito, kaip tik mėšliną vakarietiškos kultūros neapykantą savo pačios šešėliams.

Yra vienas būdas suprasti kitą tautą. Gyventi joje. Atvykti, paprašyti, kad laikytų tave svečiu, išmokti kalbą. O tada anksčiau ar vėliau galbūt ateis supratimas. Visada bežodis. Tą pat akimirką, kai suvoki svetima, dingsta noras tai paaiškinti. Aiškindamas reiškinį tolsti nuo jo. Kai pradedu pasakoti apie Chraanaaką sau ar kitiems, tarsi vėl prarandu tai, kas niekada iš tikrųjų man nepriklausė.

Kaip dabar, ant jo sofos, kai kilo noras papasakoti, kas mane sieja su eskimais. Nes jie nė kiek neabejodami žino, jog būtis turi prasmę. Nes jie gyvena nepuldami į neviltį, neieškodami supaprastinto sprendimo, suvokdami įtampą tarp nesuvienijamų priešybių. Nes jiems toks trumpas kelias į ekstazę. Ir tai, kad sutikę kitą žmogų, priima jį tokį, koks yra, neteisdami ir nesvyruodami dėl išankstinių nusistatymų.

Visa tai man dabar reikia jam papasakoti. Leidžiu savo norui augti. Jaučiu jį spaudžiant širdį, kaklą, pakaušį. Žinau, kodėl taip yra. Aš šią akimirką laiminga. Niekas taip nepaperka kaip laimė. Ji leidžia galvoti, kad jei dabar turim vienas kitą, tai galim turėti ir praeitį. Jei jis turi stiprybės priimti mane, tai tegu palieka vietos ir mano vaikystei.

Tada paleidžiu norą, virtusį įtampa. Kyla į orą ir išnyksta už lubų; jis niekada net neįtars, kad jo būta.

Kepa bananus. Palieka orkaitėje, kol luobelė pajuoduoja. Per tą laiką skrudina lazdyno riešutus. Duonos skrudintuvu. Patikinęs mane, kad taip jie aps-skrunda l-lygiau.

Nekyla net mintis juoktis. Apgaubtas šventiškumo kaip kunigas. Vienu rėžtelėjimu įpjauna bananus. Geltonuoja tiršta košė. Pjūvio vieton įvarvina viržių medaus ir kelis lašelius likerio.

Dėl manęs tegriūva visas pasaulis. Niekas nereiškia daugiau už tai, ką matau.

Šluostosi servetėle lūpas. Jausmingas lūpas ir plačią burną. Storoką viršutinę lūpą.

— 1966-aisiais jie važiuoja ten. Paskui dvidešimt penkeriems metams aprimsta. Vėl nuvažiuoja. Tada pusantrų metų tyli. Žūsta Baronas. Tada susidomi policija. Paskui sudega muziejus.

Abu laukiam, kad kitas ištartų tai.

— Jie nesustoja, Smila.

— Taip, — sakau.

— Jie ruošiasi vėl ten važiuoti. Žiema tinkamiausias laikas ruoštis. Kad g-galėtų išplaukti ankstyvą pavasarį.

Tą patį ir aš galvojau.

— Bet k-kaip? Jie nebegali surengti kelionės, rasti laivą, įrangą per Kriolito bendrovę. Nes ji juk beveik uždaryta.

Užsimanau pamatyti žvaigždes ir užgesinu šviesą. Švytėjimas lauke čia kiek kitoks nei mano bute.

— Lojenas, Lichtas, Vingas, — sakau. — Jie kažką rado. Kad ir kas ten būtų. Sužinojo, kad tai ten yra. Gal Hamburge. Vadovavo pirmosioms kelionėms. Bet dabar jie per seni. Jie negalėtų vėl to paties suorganizuoti. Be to, kažkas nužudė Lichtą. Už šitų trijų slepiasi kažkas kitas, didesnis ir negailestingesnis.

Prieina ir apkabina mane. Priglaudžiu pakaušį prie jo pažasties.

— Jiems reikės laivo, — sako užsigalvojęs. — Turiu vieną draugą, kuris išmano šiek tiek apie laivus.

Norėčiau paklausti, sužinoti daugiau apie jį, ko dar nežinau. Bet neklausiu.

— Buvau Verslo ir bendrovių valdyboje. Geoinformas turi tris vadovus.

Pasakau tuos tris vardus. Jis papurto galvą. Už lango ryškiai matyti Sietynas. Parodau ranka.

— Sietynas. Mano kalba jis vadinamas qiluttuusat.

Pakartoja žodį atidžiai, iš lėto. Kaip darydamas valgyti. Jo iškvėptas oras aromatingas ir aštrus. Ant duonos skrudintuvo paskrudinti riešutai.

Stovėdami miegamajame nurengiame vienas kitą.

Jis šiek tiek nerangiai žiaurus, keliskart net pagalvoju, kad viskas, kad tuoj prarasiu sąmonę. Apimta atsivėrusio abipusio supratimo priverčiu praskėsti penio galvutės ertmelę, kad galėčiau įstumti klitorį ir atsilyginti jam.

2

Pirmiausia įeinam į saloną. Iliuminatoriai žalvariniai, sienos ir lubos iš raudonmedžio. Krėslai su šviesios odos pagalvėlėm, stipriai prikniedyti prie grindų bronzinėm kniedėm, prie jų įtaisyti kardaniniai bronzos laikikliai viskio taurėms; jie tokie gilūs, kad net kilus arktiniam taifūnui galėtum sėdėti ir gėrėtis ledo gabalėlių skimbčiojimu gerdamas trigubą „Laphroig“.

Kita patalpa gali eiti pasivaikščioti — dvidešimt penki metrai, dar daugiau raudonmedžio, tolyn palei poliruotus iliuminatorius, pro laivo laikrodžius, pritvirtintus prestižinius rašomuosius stalus, prie kurių tuzinas žmonių dirba taip, tarsi viskas turėtų būti baigta po trisdešimties sekundžių. Moterys renka tekstus kompiuteriais, vyrai kalba trim telefonais iš karto, lubos užtrauktos cigarečių dūmų ir užimtumo debesiu.

Toliau priimamasis. Čia sėdi pusamžė ponia, pasidažiusi, nėriniuota palaidine, pagal užsakymą pasiūtu švarku ir tokiomis rankomis tarsi tarnautų kalvėje. Būčiau jos išsigandusi, jei šalia nebūtų mechaniko.

Jie pažįstami. Paduoda vienas kitam rankas, atrodo lyg eitų laužtynių. Einam toliau kapitono kajutės link. Praeinam stendą su tanklaivių modeliais (šitokio laivo įgula, norėdama pereiti iš vieno galo į kitą, turėtų tris kartus rengti stovyklą nakvynei).

Čia iliuminatoriai didumo sulig šulinių dangčiais, įstatyti žemiau, kad galėtum matyti krūmus nedideliame Šv. Onos aikštės parkelyje ir prisimintum, kad visa šita jūrinė apgavystė įrengta trečiame aukšte rūmų, kurių galinė siena atsisukusi į Amalienborgą, ir kad ji yra baisiausias interjero kūrinys.

Prie stalo su krašteliais, kad paauksuoti pieštukai nenusiristų nuo jo per įsivaizduojamą audrą, sėdi berniukas; galėtum duoti ne daugiau kaip keturiolika metų, ką tik konfirmuotas, prilaižytais geltonais plaukais ir strazdanota nosimi.

Kalba laibu, šviesiu altu, jausdamas savo vertę.

— Puikiai žinau, ką nori pasakyti, mažyte, tu nori paklausti: kur tavo tėvelis, berniuk, mums reikia su juo pasikalbėti. Bet apsirinki. Kitą mėnesį man sukaks trisdešimt treji. Jei mane netyčia užmuštų koks vaikų suvedžiotojas, mano žmonai su vaikais pardavus šitą įmonę liktų dvidešimt penki milijonai.

Mirkteli man.

Jo vardas Birgas Landeris. Mechaniko draugas. Laivybos firmos savininkas ir direktorius. Vaikystėje perėjęs visas Danijos pataisos kolonijas, našlaitis, nepripažįstantis jokių skrupulų, dar didesnis beraštis už mechaniką, prasigėręs, linkęs į azartinius žaidimus ir tokios išvaizdos, kad galėtų naudotis vaikišku nuolatiniu bilietu, jeigu jam jo reikėtų, jeigu pats neturėtų pagal užsakymą pagaminto „Jaguaro“.

Kai ką čia suminėta aš ir kiti tautiečiai žinom iš laikraščių bei žurnalų. Visa kita bevažiuojant čionai man papasakojo mechanikas.

Suima mechaniko ranką abiem savosiom. Nieko nesako, tik žiūri į jį tarsi suradęs savo kadaise be žinios dingusį vyresnįjį brolį. Tada atsisėdam. Mechanikas atstumia savo kėdę ir pasitraukia iš pokalbio. Viską paaiškinti turiu aš.

— Jeigu norėčiau išsinuomoti 4 tūkstančių tonų talpos laivą pergabenti kroviniui, apie kurį neturiu didelio noro pasakoti, į vieną vietą, kurios irgi nenorėčiau išduoti, ką turėčiau daryti? Arba jeigu aš jau dabar ieškau tinkamo laivo, ar gali kas nors svetimas susekti mane?

Jis atsistoja. Apsiavęs aukštakulniais kaubojiškais auliniais. Ūgio jie beveik neprideda. Iš pakabinamos spintelės išsitraukia litrinį butelį vaisių brendžio. Mes su mechaniku atsisakom. Įsipila sau į aukštą cilindrinę stiklinę.

Visas kambarys pakvimpa šviežiomis kriaušėmis. Siurbteli septynis kartus iš eilės. Tada pasižiūri, ar aš pasibaisėjau.

— Prisigeriu nuo dešimtos ryto, — sako. — Pinigų man užtenka.

Jo akys susidrumstė, bet balsas vis dar aiškus.

— Jei bandei ieškotis laivo, tave galės susekti. Bet tik tas, kas turi draugų tarp laivų maklerių. Kaip nuo šiol tu, mažyte.

Man jis jau beveik patinka. Niekam nereikalingas vaikas, kuriam visada buvo sunku prisitaikyti, nors aišku, ir noro neturėjo.

Viename stalčiuje randa tūkstančio kronų banknotą ir padeda ant stalo.

— Viskas turi dvi puses. Paprastai jos būna vienodo didumo.

Švelniai apverčia banknotą.

— Bet biznis su laivais toks suktas, kad nematomoji jo pusė būna gerokai didesnė už matomąją.

Mosteli ranka.

— Matomoji pusė — tai adresas šitoje prašmatnioje aikštėje. Visas šitas cigarų dėžučių medis, kambariai, kuriuos perėjot eidami pas mane.

Patapšnoja per savo retus plaukus.

— Antroji pusė yra čia. Niekas laivo nesinuomoja, mažyte. Laivą frachtuoja. Iš savininko. Sudaromas kontraktas. Jo fasadinę pusę — jeigu kas — galima pateikti Laivybos ir prekybos teismui. Joje parašyta, kur laivas plaukia ir ką gabena.

Siurbteli brendžio.

— Bet tu sakaisi nenorinti išduoti vietos ir krovinio. Tu prašai kontrakto, kur plaukimo vietos stulpelyje parašyta „visas pasaulis“, o prie krovinio — „nespecifikuota“. Išgirdęs tokį pageidavimą kiekvienas savininkas nuliūsta. Jo laivai jam kaip vaikai. Jis nori žinoti, kur jie žaidžia. Geriau ne su bloga kompanija. Bet nėra skausmo, kurio negalėtum numalšinti pinigais. Todėl siūlau pasirašyti vadinamąjį sideletter, šalutinį kontraktą. Danų laivybos versle pilna šalutinių kontraktų. Pastaruosius penkiolika metų praktiškai visos danų laivybinės įmonės plukdo anglį iš Pietų Afrikos ir amuniciją į Viduriniuosius Rytus. Nors tai ir kertasi su įstatymu. Tam reikia metrinių šalutinių kontraktų. Kurie nerodomi Laivybos ir prekybos teismui. Jie jautrūs šviesai kaip neišryškinta fotojuostelė. Tu prašai būtent tokio. Jame parašyta, kad moki įmonei tam tikrą premiją už tai, kad šie leistų tau ir toliau likti diskretiška ir paslaptinga jauna dama. Pažaiskim. Sakykim, kad aš — tas savininkas, kurio laivą tu norėtum frachtuoti. 98 proc. visų šito verslo sutarčių sudaroma prie keturių akių. Dabar tu prie keturių akių patiki seneliui Birgui paslaptį, kur iš tikrųjų plauks tavo laivelis.

— Į vakarinę Grenlandijos pakrantę.

— Dabar tam, kuris frachtuoja, tampa sunkiau, o tam, kuris seka, lengviau. Nes laivas, plaukiantis į Grenlandiją, turi turėti ledo klasę. Danijos laivų inspekcija reikalauja, kad visiems laivams būtų suteikiama klasė kas ketverius metus pagal korpusą, kasmet — pagal apsauginę įrangą ir mašinų skyrių. Neatitinkantiems reikalavimų laivams išvis neleidžiama plaukti.

Į Grenlandiją plaukiantys laivai nuo praeitų metų turi būti su dvigubais dugnais ir sienomis.

— O įgula?

— Paprastai laivas frachtuojamas kartu su įgula. Arba galima kreiptis į vieną iš tų tarptautinių firmų, kurios nieko kito neveikia, kaip tik sudarinėja įgulas. Bet tokiu ypatingu atveju greičiausiai būtų pasirinktas bareboatcharter, t. y. išsinuomojamas tik laivas, ir daugiau nieko. Tada ieškaisi kapitono. Tokio žmogaus, kurį pasivedęs kiek į šalį prie pilnos taurelės galėtum papasakoti, kad jo darbas bus ne toks kaip paprastai. Iš jo reikės didelio taktiškumo ir supratingumo. Kartu su kapitonu surenkama likusi įgula. 4 tūkstančių tonų talpos laivui reikės vienuolikos dvylikos žmonių.

Dabar man reikia jo kai ko paprašyti. O prašyti visada sunku.

— Jeigu buvo klientas, siuntęs žvalgą rasti tokį laivą ir tokį klientą, ar galėtum išsiaiškinti, dėde Landeri?

Liūdnai nužvelgia mane.

— Mūsų verslo bylos antraštė yra All negociations what so ever to be kept strictly private and confidential. Visus susitarimus laikome paslaptyje. Laivybos verslas pats diskretiškiausias pasaulyje.

Iškilmingu mostu apglėbia stiklinę abiem rankom. Tada mirkteli man.

— Bet dėl tavęs, mano pupuliuk, aš leisiuos į kraštutinumus.

Pasižiūri į mechaniką, paskui į mane.

— Ar galiu tave taip vadinti?

— Gali, — sakau, — vadinti mane, kaip tik šauna į tavo susitraukusią galvelę.

Mirkteli. Atpratęs nuo pasipriešinimo, nebežino, kaip jaustis.

Paslepia veidą delnuose, kad suvaldytų mintis.

— Fasadinė šio verslo pusė ne visada graži. Bet nematomoji remiasi tuo, kas vadinama etika. Ir dviem pagrindinėm taisyklėm: „Niekad neapgauk kliento“, „Niekad neapgauk kito maklerio“.

Nugurkia seiles. Klausomės jo gyvenimo filosofijos.

— Valstybę ir valdžią apšikinėja visi, kas netingi. Plačiai šypsodamiesi nusižengia Olės Esperseno valiutos įstatymui: išsiveža į Keiptauną lagaminėlį su milijonu grynais papirkti bušmenui, uosto valdytojui, kurio žinioje prisidengęs karantinu netoli nuo uosto nuleidęs inkarą stovi 500 tūkstančių tonų talpos tanklaivis. Perka po penkias Panamos bendroves per metus po tūkstantį dolerių už kiekvieną, kad nereikėtų plaukti su Danijos vėliava ir laikytis jos įstatymų. Nusiunčia prekes, kurioms nuo muitinės atsiranda egzemų, į Ispanijos uostą, o ten papirkti vietiniai muitininkai perrašo visų dėžių važtaraščius.

Bet klientas neapgaudinėjamas. Nes jis turi ateiti dar kartą. O juo labiau makleris. Mes, laivybos žmonės, laikomės vienas kito. Juk viskas vyksta taip: mano klientas turi laivą, tavo klientas turi krovinį, reikia juos suvesti. Kitą kartą atvirkščiai. Laivininkystės makleris gyvena iš kitų maklerių, o tie — iš dar kitų maklerių...

Susijaudina.

— Tai didžiulė bičiulystė, mažyte.

Išgeria ir palaukia, kol atgaus balsą.

— Tai reiškia, kad mes turim tinklą. Mes pažįstam kitus maklerius nuo Gvadalupės iki Fujego, nuo Rangūno iki Išorinių Hebridų Salų. Kalbam vieni su kitais. Trumpi pokalbiai, bet kelerius metus prašnekėjęs, o jeigu dar žmogus su galva, galiausiai užsidirbi po 100 tūkstančių kiekvieną kartą tik pakėlęs ragelį ir pravėręs burną. Kiekviename dideliame uoste „Loidui“ ir kitoms nemažoms kompanijoms dirba stebėtojai, pranešantys apie visus atplaukiančius ir išplaukiančius laivus.

Palengva pradedi juos pažinti. Jei kas nors yra bandęs išsinuomuoti 4 tūkstančių tonų ledo klasę paslaptingam kroviniui į paslaptingą vietą nuplukdyti, o tave domina, kas ir kaip, tai tu pataikei ten, kur reikia, mažyte. Nes dėdė Birgas dėl tavęs viską išsiaiškins.

Atsistojam. Per rašomąjį stalą paspaudžiam rankas.

— Malonu buvo su tavim susipažinti, mažyte.

Neapsimetinėja.

Praeinam pro nėriniuotą palaidinę. Kitoje kontoroje apsisuku.

— Kai ką pamiršau.

Jis sėdi prie rašomojo stalo. Tebesišypso pats sau. Prieinu ir pabučiuoju į skruostą.

— Ką pasakys ponia Fiojl? — klausia.

Mirkteliu.

— All negociations what so ever to be kept strictly private and confidential.

Kas antrą dieną Moricas pasiima Benją iš vakarinės repeticijos pavakarieniauti „Savarine“, Niuhaune.

Moricas čia lankosi dėl virtuvės, kainos žadina jo vertės pajautimą, be to, jam patinka, kad per viso fasado aukščio veidrodinius langus galima žiūrėti į žmones gatvėje. Benja eina kartu, nes žino, kad žmonėms gatvėje per tuos pačius langus gerai matyti ji pati.

Jie turi savo staliuką prie lango“ savo padavėją ir visada valgo tą patį. Moricas užsisako ėriuko inkstų, o Benja — dubenėlį su tokiu ėdalu, kokiu šeriami triušiai. Prie gretimo stalelio šiandien sėdi šeima, įsigudrinusi atsivesti mažą vaiką į šitą šiaip jau vaikams draudžiamą zoną. Moricas žiūri į vaiką.

— Nepradžiuginai manęs vaikaičiu, — sako man.

— Maži vaikai dvokia šlapimu, — sako Benja.

Moricas atsisuka į ją nustebęs.

— Ir ėriuko inkstai, — sako.

Pagalvoju apie automobilyje manęs laukiantį mechaniką.

— Neprisėsi, Smila?

— Manęs laukia.

Benja mato „Morisą“ pro langą, bet neįžiūri, kas jame sėdi.

— Atrodo, kad jis tavo amžiaus, — sako ji. — Penktoj dešimty. Sprendžiant iš puikaus automobilio.

Atsakydama įžeisčiau Moricą, todėl praleidžiu tai negirdom. Palinkstu virš stalo remdamasi į kraštą. Visada taip. Benja su Moricu sėdi patogiai atsilošę. Čia jų vieta. Aš nenusivilkusi drabužių ir jaučiuosi tarsi atėjusi iš gatvės siūlyti savo prekių.

Moricas laiko du vokus. Vienas — pilkas, su dėmėm lyg ir nuo raudonojo vyno. Stojusioj tyloj jis bando panaudoti juos man pasodinti. Nepasiseka.

— Man tai nemalonu, — sako.

Nesuprantu, ką turi minty.

— Hvidas — gana reta pavardė. Buvo toks kompozitorius, Džonatanas Hvidas. Skambinau Viktorui Halkenvadui.

Benja pakelia galvą. Šitas vardas net jai girdėtas.

— Nežinojau, kad jis dar gyvas.

— Aš ir pats nesu tuo tikras.

Paduoda man voką. Prisikišu prie nosies. Dėmės vyno. Įkišęs pirštą į golfo apykaklę Moricas brauko aplink sprandą.

— Nebuvo labai malonu. Jis jau visai nieko nebesupranta. Vienu momentu nutėškė ragelį. Vidury mano sakinio. Bet vis tiek parašė.

Retai kada pamatysi Moricą tokį sukrėstą. Reikia naudotis proga dabar. Tik automobilyje suprantu, kodėl.

Pasiveja mane tarpdury.

— Pamiršai šitą.

Antrasis vokas.

— Vienintelė iškarpa apie Tiorką Hvidą. Iš „Danijos spaudos paslaugų biuro“.

Moricas šitos iškarpų firmos abonentas. Jie renka visus spaudos paminėjimus apie jį patį.

Norėtų paliesti mane. Nedrįsta. Norėtų kažką pasakyti. Neišeina.

Automobilyje perskaitau laišką balsu. Dar kiek, ir šita rašysena būtų visai neįskaitoma.

„Jorgenai, tu menkas, pigus barzdaskučio padėjėjau.“

Mechanikas žiūri nesusigaudydamas.

— Mano tėvas vardu Jorgenas, — sakau. — O Viktoras visada greit užsidega.

Jau turbūt penkiolika metų kaip jo nemačiau. Opera buvo suteikus jam garbės gyvenamąjį plotą Store Kanikės skersgatvyje. Sėdėdavo krėsle, pastatytam prie fortepijono. Vilkėdavo chalatą; kitokio jo ir nemačiau. Basom ištinusiom kojom. Nežinau, ar dar galėjo vaikščioti. Svėrė turbūt daugiau kaip 150 kilogramų. Viskas ant jo karojo. Žiūrėjo į mane, ne į Moricą. Po akim kabojo ne maišai, o miegmaišiai.

— Nemėgstu moterų, — pasakė. — Pasitrauk toliau.

Pasislinkau.

— Buvai miela, kai buvai maža mergaitė, — pasakė. — Tas laikas nebegrįš.

Pasirašęs ant plokštelės įdėklo padavė ją Moricui.

— Žinau, ką galvoji, — pasakė. — Galvoji, va, senas durnius, dar vieną plokštelę įrašė.

Tai buvo Gurrelieder. Tebeturiu ją. Buvo ir liko neužmirštamas įrašas. Kartkartėm pagalvoju, kad kūnas, pati mūsų fizinė egzistencija, nubrėžia ribą tam skausmui, kokį gali pakelti protas. Ir kad Viktoras Halkenvadas toje plokštelėje pasiekia šią ribą. O tada mes galim klausytis ir jausti ją, nebūtinai eidami taip toli.

Nors žmogus, toks kaip aš, nieko nenusimanai apie Europos kultūros istoriją, girdi, kad šitoje muzikoje, šitoje plokštelėje, pasaulis sugriūva. Klausimas, ar yra kam jį pakeisti. Viktoras netikėjo, kad būtų.

„Pasižiūrėjau savo dienorašty. Jis — viskas, kas liko iš mano atminties. Paskutinį kartą aplankei mane prieš dešimt metų. Paklausyk, ką pasakysiu. Man Olchaimerio liga13. Net toks perkamas gydytojas kaip tu turėtų žinoti, ką tai reiškia. Su kiekviena diena iš mano smegenų ištrupa po trupinį. Greitai, padėk Dieve, nebegalėsiu atsiminti net visų jūsų, mane ir save išdavusių.“

Viskuo kaltas jo abejingumas. Jam dainuojant, drebančiam, vos įstengiant nepratrūkti, nebeišlaikant besiveržiančių romantinių jausmų, kartu atsirasdavo nuotolis, kažkur jame pačiame, viską siunčiantis velniop.

„Mes abu su Džonatanu mokėmės Konservatorijoje. Įstojom 1933-aisiais. Tais metais Šionbergas perėjo į žydų tikėjimą. Tie patys metai, kai degė Reichstagas. Ir Džonatanas buvo toks. Pasirinkęs prakeiktą, siaubingą laiką. Parašė muziką aštuonioms skersinėms fleitoms ir pavadino ją „Sidabriniai polipai“. Tada, kai suknistu, bukaprotišku danų tarpukariu pats Nilsenas atrodė provokacija. Parašė genialų koncertą fortepijonui ir orkestrui. Ant fortepijono stygų turėjo būti uždėta senamadiškų krosnies ringių, nes taip galima išgauti labai savotišką garsą. Jis nebuvo atliktas. Niekada, nė karto. Vedė moterį, apie kurią net man būtų sunku pasakyti ką nors bloga. Jai buvo vos daugiau kaip dvidešimt, kai jiems gimė berniukas. Jie gyveno Brionshiojuje, dabar to rajono nebėra. Daržo pašiūrės iš banguotos skardos. Buvau nuvažiavęs aplankyti. Džonatanas neuždirbdavo nė grašio. Vaikas vaikščiojo vėju sotus. Apiplyšęs, paraudonijusiom akim, niekada neturėjo dviračio, vietinėje proletarų mokykloj visų stumdomas, nes buvo nusilpęs nuo bado ir negalėjo apsiginti. Džonatanas juk turėjo tapti dideliu menininku. Jūs visi išdavėt savo vaikus. O aš, senas krienas, turiu jums tai pasakyti.“

Mechanikas sustojo kiek atokiau, kad galėtų klausytis.

— Brionshiojaus pašiūrės, — sako. — Atsimenu. Stovėjo už kino.

„Jis nutraukė visus ryšius. Girdėjau, kad vienu metu buvo išvažiavęs į Grenlandiją. Jinai gavo mokytojos vietą. Išlaikė šeimą, kol Džonatanas rašė muziką baltosioms meškoms. Prieš grįžtant aplankiau juos kartelį. Ir sūnus ten buvo. Gražus kaip dievaitis. Kažkokios šakos mokslininkas. Šaltas. Kalbėjomės apie muziką. Jis visą laiką klausinėjo apie pinigus. Nepagydomas. Kaip ir tu, Moricai. Dešimt metų neaplankei manęs. Kad tu užtrokštum nuo tų pinigų. Ir užsispyręs kažkoks tas vaikas buvo. Kaip Šionbergas. Dvylikatonė muzika. Grynas užsispyrimas. Bet Šionbergas nebuvo šaltas. Berniukas — ledinis. Aš pavargau. Pradėjau šlapintis lovoje. Dar neatsibodo tau viso šito klausytis, Moricai? Kada nors ir tau taip pat bus.“

Nepasirašęs.

Antrojo voko iškarpa tėra maža žinutė. 1991-ųjų spalio 7 d. Singapūro policija sulaikė daną Tiorką Hvidą. Užsienio reikalų ministerijos vardu konsulatas pareiškė protestą. Man tai nieko nesako. Tik prisimenu, kad Lojenas kartą irgi buvo Singapūre. Fotografuoti mumijų.

Važiuojam į Šiaurės uostą. Prie Danijos kriolito bendrovės jis sumažina greitį; žiūrim vienas į kitą.

Prie Svanemiolės elektrinės palikę automobilį Sundkrogo gatve žingsniuojam uosto link.

Pučia sausas vėjas, nešioja vos matomus ledo kristalus, degina veidą.

Tarpais susikimbam už rankų. Tarpais sustojam ir bučiuojamės šaltom lūpom, karštom burnom, tarpais išsiskiriam. Apsiavę auliniais; šaligatviai pripustyti. O jaučiamės tarsi būtume du šokėjai — čia apsikabinę, čia gaudantys ir keliantys vienas kitą. Jis nepalieka manęs užpakaly. Nelenkia prie žemės ir nestumia pirmyn. Pabūna šalia, paskui kiek atsilieka.

Kažkoks padorus tas pramoninis uostas. Jokių karališkųjų jachtklubų, jokių pasivaikščiojimų ar fasadinei pusei įdėto darbo. Žaliavų silosinės, sandėliai, kranai konteineriams.

Tarpuvartėje stovi plieninis korpusas. Medinėm kopėčiom užlipam į viršų. Sėdim ant kapitono tiltelio žiūrėdami į baltuojantį denį. Padedu galvą jam ant peties. Plaukiam. Vasara. Plaukiam į Šiaurę. Gal palei Norvegijos pakrantę. Nelabai toli nuo kranto, nes aš bijau atviros jūros. Pro didžiųjų fiordų žiotis. Šviečia saulė. Jūra mėlyna, skaidri ir gili. Tarsi po mūsų kiliu būtų galybė skystų kristalų. Vidurnakčio saulė. Rausvas, šokinėjantis šviesos ratas. Vos girdima vėjo daina laiduose.

Išeinam į prieplauką. Vyrai darbiniais drabužiais dviračiais važiuodami pro šalį atsisuka, mes šypsomės jiems, mes žinom, kad švytim.

Bastomės palei nurimusius dokus, kol sustyram nuo šalčio. Valgom nedidelėje smuklėje, pastatytoje kartu su rūkykla. Lauke debesys trumpai pasiduoda prieš tirštai raudoną saulėlydį, nudažantį baltai melsvą žvejų laivo korpusą rausva ir violetine spalva.

Jis pasakoja man apie savo tėvus. Apie tėvą, kuris niekada nešneka ir kuris yra stalius, paskutinis Danijoje mokantis padaryti įvijus laiptus, besisukančius į dangų tobula medine spirale. Apie mamą, moterų žurnalų maisto skyreliams kepančią pyragus, kurių pati negali paragauti, nes serga cukralige.

Kai paklausiu, iš kur jis pažįstąs Birgą Landerį, papurto galvą ir užtyla. Glostau per stalą jo smakrą prie kramtomojo raumens ir galvoju, kaip gyvenimas netikėtai kartais leidžia patirti mums ekstazę ir laimę su visiškai svetimu žmogum.

Už durų temsta.

Net sutemus, net žiemą Helempas priklauso kitam matavimui negu Kopenhaga. Sustojam ramioje, begarsėje gatvėje. Palei šalikelę ir aukštas vilų sienas boluoja sniegas. Soduose ant balto kilimo amžinai žaliuojantys medžiai ir krūmai pavirtę tankiu juodu pamiškės ar kalno siluetu.

Gatvės neapšviestos. Bet namas vis tiek matyti. Balta aukšta vila, stovinti nuo mūsų kelio prasidedančioje alėjoje.

Aplink namą — nei tvoros, nei gyvatvorės. Nuo šaligatvio lipi tiesiai ant vejos. Viršuje, trečiame aukšte, lange dega šviesa. Viskas atrodo gerai prižiūrėta, neseniai perdažyta, brangu ir nuošalu.

Truputį giliau, ant vejos, stovi lempos apšviesta iškaba. Ant jos parašyta „Geoinformas“.

Norėjom tik užmesti akį į pastatą. Dabar praleidom čia jau valandą.

Namas neturi jokios reikšmės. Galėjom sustoti bet kur. Ir būti kiek norim.

Prie mūsų artėja policijos automobilis. Jau pirma du kartus pravažiavo. Dabar jiems pasidarė smalsu.

Policininkas pro mane kreipiasi į mechaniką.

— Na, drauguži?

Iškišu galvą pro langą tiesiai į jų patrulinį automobilį.

— Turim tik vieną kambarį, ponas komisare. Nuomojamės Jagersborgo gatvės pusrūsy. Dar trys vaikai ir šuo. Kartais norisi nors truputį pabūti vieniems. Už dyką. Tai atvažiuojam čia.

— Okei, ponia, — sako. — Bet važiuokit kur kitur pasibūti. Čia ambasadų rajonas.

Nuvažiavo. Mechanikas įjungia automobilį, pajudam.

Staiga name priešais mus užgęsta šviesa. Jis pristabdo. Su užgesintais žibintais šliaužiam žemyn alėjos link. Trys žmonės išeina ant laiptų. Du iš jų — tik juodi taškai naktyje. Trečiasis instinktyviai ieško šviesos. Šviesa pagauna kailinius, baltą veidą. Tai moteris, kurią mačiau kalbantis su Andrejumi Lichtu Izaijo laidotuvėse. Atmeta galvą ir juodi plaukai švysteli į naktį. Dabar matydama šį judesį antrą kartą suprantu, kad jis reiškia ne išpuikimą, o pasitikėjimą savimi. Pakyla garažo durys. Iš šviesos srauto išvažiuoja automobilis. Žibintai nuslysta per mus ir dingsta. Už jo iš lėto nusileidžia durys.

Mes sekam iš paskos. Nelabai arti, nes alėja visai tuščia, bet ir ne pernelyg nutolę.

Jei važiuoji sutemus per Kopenhagą išleisdamas iš akių viską aplinkui, iš susiliejusio vaizdo iškyla naujas, skvarbiam žvilgsniui nematomas raštas. Miestas kaip judantis šviesos laukas, kaip ant tinklainės užtrauktas baltai raudonas voratinklis.

Mechanikas vairuoja atsipalaidavęs, užsigalvojęs, atrodo, tuoj tuoj užmigs. Nedaro jokių netikėtų judesių, staigiai nestabdo, nedidina greičio, tik plaukia judriomis gatvėmis. Kažkur priešais mus visą laiką švytuoja platus ir žemas mus vedančio automobilio siluetas.

Gatvės vis tuštėja, galų gale liekam visai vieni. Mes pakeliui į Kalvebodo prieplauką.

Labai lėtai be šviesų įvažiuojam į prieplauką. Keli šimtai metrų prieš mus, ant paties doko, užgęsta pora raudonų užpakalinių žibintų. Mechanikas sustoja prie tamsios lentų tvoros.

Dėl santykiškai šiltesnės jūros atsiradusi migla siurbia į save šviesą. Matomumas turbūt nesiekia šimto metrų. Kita uosto pusė skendi tamsoje. Į molą ramiai plakasi bangos.

Ir kažkas sujuda. Be garso, tik kristalizuojasi juodas nakties taškas. Juodymas, vienodai judantis tarp pastatytų automobilių. Dvidešimt penki metrai nuo mūsų sustoja. Prie šviesaus refrižeratoriaus stovi žmogus. Virš jo figūros boluoja dėmė, panaši į baltą kepurę arba aurą. Ilgai nejuda. Migla kiek sutirštėja. Jai išsisklaidžius jo nebėra.

— Jis čiupinėjo radiatorius. Žiūrėjo, ar ne šilti.

Šnabžda, tarsi balsas galėtų perskrosti naktį.

— Atsargus v-vyras.

Tyliai sėdim ir leidžiam laikui srūti. Nepaisant vietos, nepaisant mūsų laukiančios nežinios, aš tarsi laimės upėje maudausi.

Jo laikrodis rodo praėjus gal pusvalandį.

Automobilio negirdim. Išriedėjęs iš miglos išjungtais žibintais, jis pravažiuoja pro šalį, vietoj variklio burzgimo tegirdėti šnypštimas. Langai tamsūs.

Išlipam iš automobilio ir einam doko link. Du vos įžiūrimi kontūrai pasirodo esą laivai. Pirmasis burlaivis. Stovi tamsus, nuimtu tilteliu. Balta lentelė ant antstato vokiškai skelbia, kad tai lenkų mokomasis laivas.

Toliau — juodas aukštas korpusas. Aliuminio laiptai veda į laivo vidurį, bet viskas atrodo nyku ir apleista. Šitas laivas vadinasi „Kronas“. Apie šimtą dvidešimt penkis metrus ilgumo.

Grįžtam į automobilį.

— Gal reikėjo užlipti ant denio, — sako jis.

Nuspręsti reikia man. Vienu momentu beveik pasiryžtu. O paskui apima baimė. Prisimenu degantį „Šiaurės pašvaistės“ vaizdą Islandijos prieplaukoje. Papurtau galvą. Dabar, būtent dabar gyvenimas tapo man toks brangus.

Iš telefono būdelės skambinam Landeriui. Jis vis dar darbe.

— Jeigu tas laivas, pavyzdžiui, vadinasi „Kronas“? — sakau.

Nuėjęs grįžta. Praeina kiek laiko, kol varto lapus.

— „Loido laivų registras“ duoda penkis: Frederikstado bazės chemikalų tanklaivis, Odensės smėliasemė, Gdansko vilkikas ir du krovininiai laivai — vienas Pirėjuj, kitas Panamoj.

— Du pastarieji.

— Graikų — 1200 tonų, kitas — 4 tūkstančių.

Duodu mechanikui pieštuką. Tas papurto galvą.

— Aš ir s-skaičių nemoku rašyti, — šnibžda.

— Gal yra kokių nuotraukų?

— Ne „Loide“. Bet jie duoda šiek tiek skaičių. 127 metrų ilgumo, pastatytas Hamburge 1957 m. Atsparus ledui.

— Savininkai?

Vėl nueina nuo telefono. Žiūriu į mechaniką. Jo veidą slepia tamsa, automobilių šviesų apšviestas kartkarčiais išnyra, baltas, sunerimęs, jausmingas. O po jausmingumu — kažkas nepajudinama.

— „Loido jūrų žinynas“ mini savininką „Plejada“, registruotą Panamoje. Bet vardas atrodo daniškas. Katja Klausen. Niekada apie ją nesu girdėjęs.

— Aš girdėjau, — sakau. — „Kronas“ — mūsų laivas, Landeri.

3

Sėdim jo lovoj atsirėmę nugarom į sieną. Šitoj šviesoj randai aplink jo riešus ir čiurnas baltam nuogume juodi kaip geležiniai lankai.

— Ar tu tiki, kad žmogus pats tvarko savo gyvenimą, Smila?

— Smulkmenas, — sakau. — Didieji dalykai vyksta savo ruožtu.

Suskamba telefonas.

Nuplėšia juostelę ir išklauso trumpą pranešimą. Tada padeda ragelį.

— Gali būti, kad tau teks išsitraukti aukštakulnius šįvakar. Birgas nori su mumis susitikti.

— Kur?

Paslaptingai nusijuokia.

— Juodoj vietoj, Smila. Bet pasipuošk.

Neša mane laiptais. Spardausi jo rankose, be garso juokiamės, kad neatkreiptume niekieno dėmesio. Chraanaake, kai buvau maža, jaunikis nunešdavo jaunąją į roges ir jie išvažiuodavo, vejami šūkaujančių svečių. Kartais ir dabar taip tebedaro. Valanda, kurią turėsiu rengtis viena, iš anksto atrodo labai ilga. Norėčiau paprašyti jo pasilikti, kad visą laiką galėčiau jį matyti. Man jis dar nepriklauso tikrovei. Laukinis jo grožis, stambi figūra, nerangus mandagumas dar panašūs į tikrovišką sapną. Bet tik į sapną. Išsitiesiu, pagriebiu už durų staktos ir nesiduodu pastatoma. Pirštai slysta palei viršutinį vyrį. Tos dvi juostelės įplėštos, atspurę kraštai duria pirštų galiukus.

Paėmusi jo rankas braukiu per juostą. Veidas surimtėja. Prispaudžia burną man prie ausies.

— Dingstam...

Papurtau galvą. Mano namai neliečiami. Ką norit iš manęs atimkit. Bet be nuosavo kampo aš negaliu.

Darau duris. Neužrakinta. Įeinu. Jis priverstas sekti iš paskos. Bet jam tai nepatinka.

Bute šalta. Nes aš visada užsuku šilumą prieš išeidama. Taupau energiją. Apšiltinu langus. Uždarinėju duris. Dar iš Tulės laikų. Iš protingo patyrimo, kiek nedaug yra naftos ir kokia ji brangi.

Todėl, žinoma, išeidama visur užgesinu šviesą. Ir apskritai stengiuosi kuo mažiau išdeginti. Dabar ji šviečia svetainėje, koridoriuje, ne mano uždegta.

Sukamasis rašomojo stalo krėslas atitrauktas prie lango. Ant atlošo kabo paltas labai plačiais pečiais. Tiesiog ant pečių styro skrybėlė. Ant palangės užkelta pora juodų, blizgančių batų.

Manau, mes įėjom labai tyliai. Bet batus nukelia, o kėdė iš lėto sukasi mūsų link.

— Labas vakaras, panele Smila, — sako. — Ir ponas Fiojli.

Raunas.

Jo veidas papilkėjęs iš nuovargio, ant skruostų — barzdos šešėlis, nemanyčiau, kad valstybės advokatas iš Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus jaučiasi puikiai. Balsas pakimęs kaip ilgai nemiegojus.

— Ar žinot, kokia pirmoji sąlyga karjerai Teisingumo ministerijoje padaryti? — klausia.

Apsidairau. Atrodo, kad jis vienas.

— Pirmoji sąlyga yra lojalumas. Reikėjo ir aukšto egzaminų vidurkio. Ir noro dirbti daugiau negu priklauso. Bet labiausia nulėmė, ar žmogus buvo lojalus. Sveikas protas čia nieko nereiškė. Jis, atvirkščiai, galėjo net kliudyti.

Atsisėdu ant kėdės. Mechanikas atsiremia į rašomąjį stalą.

— Atėjo laikas, kai reikėjo rinktis. Vieni tapo teismo tarnautojais, o ilgainiui ir teisėjais. Jie dažniausiai neabejodami tikėdavo teisingumu ir sistema. Tikėjo, kad žaizdoms užgijus viską galima pradėti iš naujo. Kiti tapome policijos tarnautojais, tardytojais, vėliau — valstybės advokatūros tarnautojais. Laikui bėgant gal net ir jos tardytojais. Mes buvom nepasitikintieji. Mūsų nuomone, pareiškimas, prisipažinimas, koks nors įvykis retai būna toks, kokį jį norima pateikti. Šitas nepasitikėjimas mums buvo puikiausias įrankis. Kol neatsigręždavo prieš mūsų darbą ar pačią ministeriją. Prokuratūros darbuotojui jokiais būdais negalima abejoti savo teisumu. Kiekvienas pernelyg smalsus spaudos klausimas turi būti perduodamas aukštesnei instancijai. Kiekvienas vos kiek kritiškesnis spausdintas straipsnis — o apskritai kiekvienas straipsnis — turi būti traktuojamas kaip nelojalumas ministerijos atžvilgiu. Galima sakyti, Teisingumo ministerijoje nustoji būti asmenybe. Dauguma prisitaiko prie šito reikalavimo. Galiu jums pasakyti, kad dauguma paslapčia jaučia palengvėjimą, valstybei išsprendus problemą būti ar nebūti savarankišku žmogumi. Mažuma, negalinti prisitaikyti, gana greitai atskiriama.

Susidūriau su šituo reiškiniu ilgose kelionėse. Nuo nepaprasto nuovargio žmogus staiga atranda giliai savy neartų linksmo cinizmo dirvonų.

— Vis dėlto kartais sistemoje lieka neaiškių asmenybių. Žmonių, galinčių nuslėpti savo tikrąjį charakterį, kol tampa per vėlu. Kol jie yra pasidarę taip santykiškai būtini, kad ministerija vargiai galėtų be jų išsiversti. Toks žmogus niekada neiškils. Bet iki tam tikros tarnybos jis gali pažengti. Gal net gauti tardytojo vietą valstybės advokatūroje. Tada jis bus per senas — o gal net pernelyg kompetentingas savo srityje — ir būtų sunku jo atsisakyti. Bet kartu jis toks sunkus žmogus, kad ir į viršų jo nestumtelėsi. Šitie žmonės tampa mažais akmenėliais ministerijos batuose. Neskaudžiais, bet erzinančiais. Po kiek laiko galima pabandyti įkišti tokį tipą į nišą, kur paslėpęs nuo viešumos naudosiesi jo užsispyrimu ir atmintim. Galbūt galiausiai jis užsiims specialiom užduotim. Pavyzdžiui, saugumo darbuotojo, kuriam privalu būti šešėlyje. Pas jį turbūt atsidurtų ir skundas dėl berniuko mirties tyrimo. Jeigu pasirodytų, kad ta byla jau užbaigta.

Nežiūri nė į vieną iš mūsų. Kalba sienoms.

— Būna, kad iš viršaus atsiunčia nurodymą numarinti skundėją. „Spustelėti“, kaip sakoma kai kuriuose kabinetuose. Patirties čia netrūksta. Bet šįkart byla sunkesnė. Vaiko mirtis. Nuotraukos su jo pėdsakais ant stogo. Visa tai nesunkiai gali virsti sąžinės klausimu. Todėl aš iškeliu mintį, kad šita berniuko mirtis kažkokia keista. Bet nesulaukiu jokios pagalbos nei iš policijos, nei iš ministerijos.

Sunkiai stojasi.

— Dabar šitas gaisras. Ir vėl, deja, kažkaip susijęs su Grenlandija. Tas žuvęs ponas buvo minimas ataskaitoje. Vakar ryte mane pašalino iš bylos tyrimo. „Ryšium su sudėtingu jos pobūdžiu“ ir 1.1.

Taisydamasis skrybėlę eina rašomojo stalo link. Pabarbena į raudoną juostelės kryžių ant telefono.

— Gudriai sugalvota, — sako. — Nėra galo nelaimėms, kurias niekuo dėtiems piliečiams neša šitie aparatai. Bet būtų buvę geriau visai neatsakinėti į skambučius arba neduoti savo telefono numerio. Laivas, galima sakyti, sudegė visas. Bet telefonas, matyt, padarytas iš nedegios medžiagos. Be to, jis buvo ant grindų. Jame įmontuota atmintis, kurioje išlieka paskutinio skambučio numeris. Tas numeris buvo jūsų. Spėju, kad neilgai trukus jus iškvies pasikalbėti.

— Ar nerizikavot ateidamas čia? — klausiu.

Jo rankose raktas.

— Pradėję tyrimą pasiskolinom raktą iš santechniko. Leidau sau pasidaryti kopiją. Dabar atėjau pro rūsius. Ketinu tuo pačiu ramiu keliu ir išeiti.

Vieną sekundę jame kažkas vyksta. Veidas nušvinta vidine šviesa, tarsi lavoje rusentų humoro ir žmogiškumo žarija. Atminty sustingusi fosilija iš tų laikų, kai viskas dar buvo sklandu ir šilta. Šita šviesa skatina mane klausti.

— Kas yra Tiorkas Hvidas?

Šviesa dingsta, veidas tampa bejausmis lyg sielai palikus kūną.

— Čia pavardė?

Paimu paltą ir padedu jam apsirengti. Jis truputį mažesnis už mane. Nubraukiu nuo pečių dulkes. Žvilgteli.

— Mano namų numeris yra telefonų knygoje. Jei sugalvosit kada paskambinti, panele Smila. Bet, būkit maloni, tik iš telefono būdelės.

— Ačiū, — sakau.

Bet jo jau nebėra.

Muša Išganytojo bažnyčios varpas. Pasižiūriu į mechaniką. Rankas laikau už nugaros. Kambarys pilnas to, su kuo atėjo ir ką paliko Raunąs, — atvirumo, pagiežos, užuominų, kažkokios žmogiškos šilumos. Ir kai ko kito.

— Jis melavo, — sakau. — Pačioje pabaigoje melavo. Jis žino, kas yra Tiorkas Hvidas.

Žiūrim tiesiai vienas kitam į akis. Kažkas ne taip.

— Nekenčiu melo, — sakau. — Jei reikia meluoti, geriau jau aš pati.

— Tada reikėjo jam taip ir pasakyti. O ne glostinėti.

Netikiu savo ausimis, bet matau, kad išgirdau teisingai. Jo akyse žybsi tikro, neapsimesto, kvailo pavydo atspindžiai.

— Aš jo neglostinėjau, — sakau. — Padėjau apsivilkti paltą. Dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad reikia elgtis mandagiai su gležnu, senyvu vyru. Antra, ateidamas čia, jis tikriausiai rizikavo prarasti tarnybą ir vietą.

— O trečia?

— O trečia, — sakau, — tik taip aš galėjau ištraukti jo piniginę.

Padedu ant stalo, po lempa, ten, kur kažkada stovėjo Izaijo cigarų dėžutė, sulenkiamą storos rudos jaučio odos piniginę.

Mechanikas žiūri į mane nustėręs.

— Smulki vagystė, — sakau. — Baudžiamajam kodekse už ją daug neduoda.

Iškratau viską ant stalo. Kreditinė kortelė, banknotai. Į plastikinį įdėkliuką įkišta balta kortelė, ant kurios po juodu karūnos įspaudu parašyta, jog Raunas turi teisę statyti automobilį ministerijos aikštelėje Slotsholmene. Sąskaita iš brolių Andersenų siuvyklos. 8 tūkstančių kronų suma. Prie popieriaus prisegtas nedidelis pilkos vilnonės medžiagos pavyzdėlis. „Vyriškas paltas, Lewis tweed, atsiimta 1993 m. spalio 27 d.“ Iki šiol laikiau jo paltus klaida. Maniau, gavo padėvėtą partiją. Dabar matau, kad jis pats taip norėjo. Gaudamas kuklią tarnautojo algelę išleidžia krūvas pinigų varganai pusmetriu platesnių pečių iliuzijai. Kažkodėl jam nuo to ramiau.

Iš vieno skyrelio iškratau monetas. Kartu iškrenta dantis. Mechanikas pasilenkia virš manęs. Lošteliu link jo ir užsimerkiu.

— Pieninis, — sako.

Sone įkištas pluoštas nuotraukų. Išdėlioju jas tartum žaisčiau pasjansą. Ant raudonmedžio indaujos stovi virdulys. Šalia indaujos lentyna su knygomis. Tarp tų daniškų žodžių, kurie man visada atrodė esą guminės lazdos, skirtos galvoms daužyti, yra žodis „kultūringas“. Bet juo turbūt būtų galima apibūdinti fone stovinčią moterį. Žilais plaukais, akiniais be rėmelių, baltu vilnos kostiumėliu. Galėtų būti įpusėjusi septintą dešimtį. Kitose nuotraukose ją sėdinčią apsupę vaikai. Vaikaičiai. Dabar aišku, iš kur pieninis dantis. Ji supa vaiką lopšy, sode ant stalo pjausto pyragą, ima kūdikį iš rankų jaunos moters, turinčios jos smakrą, bet liesos kaip Raunas.

Šitos nuotraukos spalvotos. Kita — ne. Atrodo, lyg būtų pereksponuota.

— Čia Izaijo pėdsakai sniege, — sakau.

— Kodėl jie tokie?

— Todėl, kad policijoje nemoka fotografuoti sniego. Jei didesniu nei 45° kampu naudoja blykstę arba lempas, viskas dingsta atšvaituose. Čia reikia „Polaroido“ filtrų ir kad lempos būtų žemiau negu sniego paviršius.

Kitoje nuotraukoje ant šaligatvio stovi moteris. Tai aš prie Elzos Liubing namo. Nuotrauka sujudinta, daryta pro automobilio langą, į objektyvą pateko dalis durelių.

Mechanikas labiau pavyko. Plaukai atrodo per trumpi, bet šiaip panašus. Yra portretinė ir iš profilio daryta nuotrauka.

— Iš kariuomenės, — sako. — Rado senas nuotraukas, tų laikų, kai tarnavau.

Paskutinė nuotrauka vėl spalvota, daryta greičiausiai per atostogas, šviečiant saulei, tarp žalių palmių.

— K-kam mūsų nuotraukos?

Raunui nereikia užrašų, jo atminčiai nebūtų reikalingos ir nuotraukos.

— Rodyti, — sakau. — Kitiems.

Įdedu atgal popierių, dantį, monetas. Viską sudėlioju į vietas. Išskyrus paskutinę nuotrauką. Palmės po aiškiai nepakeliama saule. Oro drėgmė, be jokios abejonės, arti šimto. O vyras fone po laboratorijos chalatu vis tiek apsivilkęs kostiumą ir pasirišęs kaklaraištį. Atrodo šaltakraujiškas ir patenkintas. Tai Tiorkas Hvidas.

4

Išsirinkau smokingą plačiais žalio šilko atlapais. Juodas kelnes, siekiančias vos žemiau kelių, žalias kojines ir mažučius žalius batus (tokiais avėjo ančiuko Donaldo draugužė) bei nedidelę aksominę feską išplikusiai pakaušio vietelei.

Su smokingu moteriai visada iškyla problemų, ką apsivilkti ant viršaus. Užsimetu ant pečių ploną baltą „Burberry“ apsiaustą. Be to, mechanikui esu pasakiusi, kad nuvežtų iki pat durų.

Važiuojam Iosterbro gatve, paskui tolyn Pajūrio gatve. Ir jis su smokingu. Būtų kita nuotaika, turbūt būčiau atkreipusi dėmesį, kad tai didžiausias gatavų drabužių dydis, vadinasi, jam penkiais numeriais per mažas, be to, atrodo lyg gautas iš labdaros ir apskritai iš jo daugiau žalos negu naudos. Bet mes tapom pernelyg artimi. Net dabar — įsispraudęs į smokingą — jis man panašus į drugelį, besiritantį iš juodo kokono.

Nežiūri į mano pusę. Stebi užpakalinį veidrodėlį. Važiuoja kaip visada lygiai, neįsitempęs. Bet akys įsidėmi kiekvieną prieš mus ir už mūsų judantį automobilį.

Pasukę leidžiamės žemyn Sundvengetu, viena tų mažų šoninių gatvių, išeinančių į Pajūrio gatvę sąsiaurio pusėje. Kažkada ji baigdavosi užtvara, vedančia į pajūrį. Dabar jos gale stovi aukšta geltonų plytų siena ir baltas buomas bei stiklinė būdelė, iš kurios uniformuotas vyras paima mūsų pasus ir kompiuteryje patikrinęs pakelia buomą važiuoti iki kito, prie kurio panašia uniforma apsivilkusi moteris paima dukart po 250 kronų ir įleidžia į automobilių stovėjimo aikštelę, čia užmokam 75 kronas sargui už jo begėdišką, žeminantį žvilgsnį į „Morisą“, kurį dabar turės prižiūrėti, kad mes galėtume eiti pro sukamąsias marmurinio fasado duris, lipti į rūbinę ir palikti kiekvienas po penkiasdešimtinę blondinei, taip užrietusiai nosį, kad kiaurai matosi šnervės.

Priešais veidrodžių sieną pasidažau vietom nusitrynusias lūpas džiaugdamasi, kad nuėjau į tualetą namie ir bent jau ne iš karto teks aiškintis, kiek kainuoja teisė nusišlapinti.

Šalia manęs žiūrėdamas į savo atspindį, priklausantį jam nepažįstamam žmogui, stovi mechanikas. Esam Sąsiaurio kazino vestibiulyje, dvyliktame, naujausiame, prestižiniame Danijos kazino. Vietoje, apie kurią girdėjau, bet niekada nebūčiau patikėjusi, kad teks įkelti čia koją.

Šitoje vietoje Birgas Landeris paskyrė mums pasimatymą, štai jis ateina. Baltais batais, baltom kelnėm su melsvais lampasais, tamsiai mėlynu trumpu sportiniu švarkeliu, pilku golfu, šilkine skarele, išsiuvinėta inkariukais, ir maža balta kepuraite su snapeliu. Akys lyg stiklinės, truputį svirduliuojanti eisena, visas šviečia kaip saulė. Abiem rankom atsargiai pataiso mano baltą drugelį.

— Atrodai labai viliojančiai šįvakar, mažyte.

— Tu irgi ne blogiausiai. Čia tavo jūros skautų uniforma?

Sekundę suakmenėja. Praėjo tik dvylika valandų nuo mūsų paskutinio pasimatymo. Bet jis jau užmiršo įspūdį.

Tada nusišypso mechanikui.

— Mano širdis išrašys jai bet kokį čekį.

Paspaudžia vienas kitam rankas, ir aš vėl pastebiu tą veik nematomą verslininko pasikeitimą. Akimirką, laikant kito ranką, visas jo girtumas, paties pasirinktas ir rūpestingai puoselėjamas vulgarumas užleidžia vietą padėkai, kone garbinimui. Tada nusiveda mus į vidų.

Niekados neišmoksiu laisvai jaustis prabangiose vietose. Kas žingsnis neapleidžia nuojauta, kad bet kada gali prieiti bet kas ir pasakyti, jog neturiu teisės čia būti. Mechanikui irgi neką geriau. Slenka kelis metrus atsilikęs, bandydamas įtraukti galvą į pečius. Birgas Landeris žingsniuoja kaip šeimininkas.

— Ar žinai, kad esu šito pyrago kąsnelio savininkas, mažyte? Neskaitai laikraščių? Kartu su „Unibanku“, finansavusiu Marienliustą, ir „Casino Austria“, kuriam priklauso kazino „Skandinavijos“ viešbutyje, Orhuse ir Odensėje. Tik todėl, kad nereikėtų žaisti pačiam. Savininkai neturi teisės žaisti jiems priklausančiuose kazino. Taip pat ir krupjė bei prekybos agentai. Austrijoje leidžiama knyga su jų visų nuotraukomis ir nė vienas negali žaisti jokiam iš draugijai priklausančių kazino.

Veda mus per restoraną. Didžiulė apskrita patalpa su šokių aikštele vidury. Gale — ilgas, blyškiai apšviestas baras. Ant pakylos tyliai groja bevardis džiazo kvartetas. Staltiesės gelsvos, sienos nudažytos kremine spalva, baras iš nerūdijančio plieno. Sienos išpuoštos kniedėm, durų staktos — metro storumo, priveržtos varžtais. Viskas padaryta kaip seifo imitacija: tvirta, brangu, nejaukiai šalta ir svetima lyg sezono uždarymo pokylyje banko saugykloje. Dalis vienos sienos su langais į vandenį. Matosi Švedijos žiburiai ir kitas kazino galas, žaidimų kambariai lyg šaunantis į vandenį stiklinis lankas. Po langais ant sušalusio kranto turėtų būti pilkų ledo lyčių.

Mechanikas vis atsilieka. Landeris paima mane už parankės. Pro šalį skrieja damos didelėm iškirptėm, smokinguoti ponai, ponai violetiniais marškiniais ir baltais švarkais, ponai zomšiniais marškinėliais, auksiniais „Rolex“ laikrodžiais ir saulės nubalintom jūreiviško stiliaus šukuosenom.

Patalpa ovalo formos, vienoje jos pusėje stiklinė siena į vandenį: stovi kaip juodas mūras, apšviestas tik pritemdytų lempų virš žaidimų stalų. Yra keturi puslankiu riesti stalai su mušimo lazdom ir dvi didelės ruletės. Virve tarp stalų atitverti sėdi trys vyresnieji krupjė — vienas prie kortų stalų, kiti du savo aukštose kėdėse prie prancūziškos ir amerikietiškos rulečių. Prie kiekvienos poros stalų stovi po prižiūrėtoją, prie kiekvieno stalo po krupjė.

Žmonių tiek daug, kad žaidimo lentų nesimato. Vieninteliai garsai — krupjė balsai ir duslus statomų žetonų skambesys.

Žaidžia tik vyrai. Keletas moterų azijiečių sėdi. Kelios europietės žiūri, bet žaidime nedalyvauja. Patalpa virpa nuo didžiulio susitelkimo. Šviesoje žaidėjų veidai atrodo išbalę, pagauti žaidimo.

Tarpais nuo stalo atsiskiria po figūrą, kuri praėjusi pro mus dingsta. Vienos susigūžusios, kitos blizgančiom akim, bet dauguma be jokios išraiškos, susitelkusios. Kai kurios pasisveikina su Landeriu, manęs nemato niekas.

— Jie manęs nemato, — sakau.

Spusteli man ranką.

— Vaikščiojai į mokyklą, mažyte, ar neatsimeni, kaip vyrai atrodo iš vidaus? Širdis, smegenys, plaučiai, inkstai, skrandis, sėklidės. Atėjus čia viskas pasikeičia. Pradėjus pirkti žetonus, vidų pamažu užima mažas gyvis, parazitėlis. Galiausiai nelieka nieko kito, tik bandymas atsiminti, kokios kortos išmestos, pastebėti, kur nukris kamuoliukas, kortų kombinacijų galimybės ir prisiminimas to, kas prarasta.

Žiūrim į veidus aplink tą stalą, prie kurio jis mane nuvedė. Kiaukutai. Šiuo momentu beveik negalėtum įsivaizduoti, kad jie be šitų sienų gyventų kur nors kitur. Turbūt ir negyvena.

— To parazito vardas — paukštis lošikas, mažyte. Nepasotinamiausias mėsėdis pasaulyje. Žinau, apie ką kalbu. Pats kelis kartus palikau viską. Ir vėl ateidavau. Todėl teko čia apsipirkti. Dabar, kai esu savininkas, kai matau antrąją viso to pusę, yra kitaip.

Nugaros prasiskiria, ir pasimato žalias fetras. Krupjė — jauna, šviesiaplaukė mergina ilgais raudonais nagais, puikiai, vos pro nosį kalbanti angliškai.

— Buing in? 45 000 goes down. One, two, three14...

Kai kurie svečiai turi pasistatę mineralinio vandens. Niekas negeria alkoholio.

— Tas paukštis, mažyte, būna įvairių dydžių. Kai kurių — kanarėlė. Mano — nupenėta antis. Jo — strutis...

Kalbėjo pašnibždom, nerodydamas pirštu, bet aš neabejoju. Tai šalia mūsų sėdintis vyras. Stambaus slaviško veido, kaip aštuntajame dešimtmetyje politinio prieglobsčio pasiprašiusio baleto šokėjo. Išsišovusiais skruostikauliais, juodais šiurkščiais plaukais. Padėjęs rankas ant krūvų spalvotų žetonų. Nekruta nė vienas raumenėlis. Dėmesys nukreiptas į kortas prie krupjė, tarsi visa savo esybe bandytų paveikti žaidimo baigtį.

— Thirteen, Black Jack, insurance, Sir? Sixteen. Do you want to split, Sir? Seventeen, too many, nineteen15...

— Strutis suėdė jį iš vidaus ir dabar tapo didesnis už jį patį. Ateina čia kasnakt, kol viską pralošia. Tada dirba pusmetį. Vėl ateina ir vėl viską praranda.

Pasilenkia prie mano ausies.

— Kapitonas Zigmundas Lukas. Praeitą savaitę pralošė paskutinius pinigus. Turėjo skolintis iš manęs cigaretėms ir taksi namo.

Jo amžių sunku atspėti. Galėtų būti įpusėjęs ir ketvirtą, ir penktą dešimtį. O gal jam penkiasdešimt. Man bežiūrint jis išlošia ir susišluoja prie savęs krūvą žetonų.

— Už kiekvieną žetoną 5 tūkstančiai kronų. Padarėm juos praeitą mėnesį. Stalai turi skirtingas normas. Šičia brangioji lenta. Mažiausias užstatas — tūkstantis kronų, didžiausias — 20 tūkstančių. Turint minty, kad galima jį padvigubinti ir kad raundas sužaidžiamas vidutiniškai per pusantros minutės, per penkias minutes gali laimėti arba pralošti 100 tūkstančių.

— Bet jeigu jis bankrutavęs, tai už kieno pinigus žaidžia šiandien?

— Šiandien jis žaidžia už dėdės Landerio pinigus, mažyte.

Vedasi mane tolyn. Atsistojam nugaromis į barą. Prie Landerio atsiranda aukšta matinė taurė. Ištraukta iš šaldiklio, apsitraukusi plonu ledo sluoksniu, kuris dabar tūpdamas varva. Joje skaidrus gintaro spalvos skystis.

— Bullshot, mažyte. Aštuoni centilitrai degtinės, aštuoni centilitrai jautienos sultinio.

Kažką svarsto.

— Pavyzdžiui, mūsų klientai. Labai skirtingi žmonės. Nemažai advokatų. Dalis privačių įmonių savininkų. Šiek tiek berniukų, gaunančių nemažus arbatpinigius iš namų. Stambieji nusikaltėlių pasaulio šulai. Jiems juk nieko nereiškia išėjus pasikeisti tiek pinigų, kiek reikia žetonams. Mes nesutikom su Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus reikalavimu užsirašyti banknotų serijas. Todėl šitie namai — vienas svarbiausių už narkotikus gautų pinigų plovimo centras. Na, ir dar mažytės geltonos ponios, vadovaujančios organizuotam prostitucijos bizniui su mergaitėmis iš Tailando ir Birmos. Yra šiek tiek verslininkų, keli gydytojai. Yra tokių, kurie visą pasaulį apvažiuoja bežaisdami. Praeitą savaitę čia buvo vienas laivų savininkas norvegas. Šiandien jis turbūt Travemiunde. Kitą savaitę — Monte Karle. Kartą jis laimėjo puspenkto milijono. Laikraščiai apie tai rašė.

Ištuštinęs taurę pastumia šalin. Ją pakeičia nauja.

— Tokie skirtingi žmonės. Bet viena yra jiems bendra. Jie pralošia, Smila. Anksčiau ar vėliau pralošia visi. Šituose namuose yra tik du laimėtojai. Mes, savininkai, ir valstybė. Čia nuolat sukiojasi aštuoni Mokesčių inspekcijos tarnautojai. Pasikeisdami, kaip ir mūsų krupjė, day ir evening shifts, paskui countshift, kai reikia priduoti kasas, nuo trijų ryto. Be to, dar civiliai apsirengę policininkai bei kontrolieriai iš mokesčių valdybų, turintys — kaip ir mūsų pačių apsauga — užtikrinti, kad krupjė neapgaudinėja, nepažymi kortų ir nežaidžia kartu su kuriuo iš svečių. Mūsų apyvarta apmokestinama didžiausiais pasaulyje azartinių žaidimų mokesčiais. Tačiau vien tik kazino žaidimų salėse mums dirba 290 žmonių: menedžerių, dilerių, vyresniųjų krupjė, apsaugos ir techninio personalo, inspektorių. Restorane ir naktiniame klube dar 250: virėjai, padavėjai, barmenai, šeimininkės, tvarkdariai, rūbininkai, šou menedžeriai, inspektoriai ir nuolatinės mergaitės, kurias mes irgi kontroliuojam. Žinai, iš kur gaunam pinigų visiems atlyginimams? Mes, tarp mūsų šnekant, iš klientų uždirbam protu nesuvokiamas sumeles. Valstybei šita kloaka yra didžiausias kąsnis nuo Eresūno laivų muitinės laikų. Tas norvegas jau kitą dieną pralošė viską, ką buvo išlošęs. Bet apie tai laikraščiai nesužinos. Viena Tailando viešnamio motušė praeitą savaitę tris kartus prakišo po 500 tūkstančių. Vis tiek ateina čia kas vakarą. Kaskart mane pamačiusi puola maldauti, kad uždaryčiau šituos namus. Kol jie veiks, ji neturėsianti ramybės. Ją traukia čia. Prieš atidarant šią, aišku, buvo nelegalių įstaigų. Bet jos nebuvo tokios. Daugiausia pokeris, kaip bežiūrėsi, lėtesnis, reikalaujantis kombinacinių sugebėjimų. Legalizavus viskas pasikeitė. Tarsi koks ilgai draustas užkratas pagaliau ištrūko į laisvę. Čia lankosi vienas jaunas vyriškis, kuris turėjo įkūręs dailės įmonę. Niekada anksčiau nebuvo žaidęs, kažkas jį čia atsivedė. Dabar baigia viską pralošti. Pastatyti ir įrengti šituos namus kainavo 100 milijonų. Mėšlas, nors auksu žiba.

— Bet juk jame tavo pinigai, — sakau.

— Aš ir pats turbūt supuvęs obuolys.

Mane visada žavi, kaip gailiai begėdiškai danai priima savo žodžius ir darbus skiriančią neįveikiamą prarają.

— Panašios įstaigos nulemia tokių kaip Lukas likimą. Nepaprastai talentingas jūreivis. Daug metų plaukiojo savo mažuoju kabotažiniu laivu į Grenlandiją. Paskui buvo atsakingas už statomą žvejybinį laivą Mbengane, Indijos vandenyne, prie Tanzanijos krantų, — didžiausią skandinavų vykdytą darbą užsienyje. Į burną neima nė lašelio. Kaip niekas kitas pažįsta Šiaurės Atlantą. Sako, net myli jį. Bet lošia. Mažasis paukštelis ištuštino vidų. Jam nebėra daugiau nei šeimos, nei namų. O dabar taip nusmuko, kad imsis bet ko. Viskas priklauso tik nuo sumos dydžio.

Atsistojam prie stalo. Prie kapitono Luko sėdintis vyras panašus į mėsininką. Pažiūrim gal dešimt minučių. Per tą laiką jis pralošia 120 tūkstančių.

Už merginos raudonais nagais atsistoja naujas krupjė ir švelniai patapšnoja jos juodo uniforminio švarko petį. Neatsisukdama ji baigia žaidimą. Zigmundas Lukas laimi. Mano apskaičiavimais, apie 30 tūkstančių. Mėsininkas praranda paskutinius prieš jį gulėjusius žetonus ir nepasikeitusią veido išraiška pakyla nuo stalo.

Raudonieji nagai pristato savo pamainą. Jauną vyrą, tokį pat paviršutiniškai žavų ir mandagų kaip ji pati.

— Ladies and Gentlemen. Have a new dealer. Thank you.16

— Nenorėtum pažaisti, mažyte?

Nykščiu ir smilium laiko krūvelę žetonų.

Pagalvoju apie mėsininko praloštus 120 tūkstančių. Vidutinio kaip mes dano metinis atlyginimas grynais. Penkiskart didesnis už vidutinio kaip mes Arkties eskimo. Niekada gyvenime nesu mačiusi tokios nepagarbos pinigams.

— Gali išmesti juos į klozetą, — sakau. — Ten bent šniokštimą išgirsi prieš atsisveikindamas.

Gūžteli pečiais. Kapitonas Lukas pirmą kartą pakelia savo katės akis nuo fetro ir pasižiūri į mus. Susibraukęs žetonus pakyla ir išeina.

Iš lėto sekam paskui.

— Dėl manęs taip darai? — klausiu Landerio.

Paima mane už rankos ir surimtėja.

— Tu man patinki, mažyte. Bet aš myliu savo žmoną. Visa tai darau Fiojliui.

Pamąsto.

— Apie mane nepasakytum daug gero. Per daug geriu. Per daug rūkau. Per daug dirbu. Esu blogas šeimai. Vakar, kai gulėjau vonioj, atėjo didžiausias, pastovėjo, pažiūrėjo ir paklausė: „Tėveli, kur tu gyveni?“ Mano gyvenimas nedaug ko vertas. Bet už tai, kas jame dar turi vertės, aš skolingas mažajam Fiojliui.

Kapitonas Lukas laukia nedidelėje stiklinėje verandoje, išsikišusioje virš vandens. Susmunku ant suolo kitoje stalo pusėje. Iš oro atsiradęs mechanikas įslysta man prie šono. Landeris tebestovi atsirėmęs į stalą. Už jo padavėja sustumia duris. Mes vieni šitoje stiklinėje dėžutėje, atrodo, plūduriuojančioje sąsiauryje. Lukas pasisukęs šonu. Prieš jį pastatytas puodelis su juodu skysčiu, stipriai kvepiančiu kava. Be perstojo rūko. Nė kartelio į mus nežvilgteli. Karčiai ir nenorom spaudžia žodžius kaip sultis iš neprinokusios citrinos. Kalba su vos juntamu akcentu. Spėju, kad lenkų kalbos.

— Ateina pas mane čia, vieną naktį, žiemą, gal lapkričio vidury. Vyras ir moteris. Klausia, kaip man jūra į šiaurę nuo Gothobo kovo mėnesį. Sakau, po velnių, kaip ir visos kitos. Tada išsiskiriam. Praeitą savaitę vėl ateina. Dabar mano padėtis pasikeitusi. Vėl klausia. Bandau paaiškinti jiems apie paką17. Apie „ledkalnių kapines“. Apie pakrantės laivybinius vandenis, pilnus dreifuojančio ledo, nuo ledkalnių atsiskyrusių lyčių ir ledo lavinų, slenkančių nuo ledynų tiesiai į jūrą, kad net amerikonų atominis ledlaužis „Šiaurys“ iš Tulės bazės teišdrįsta pasirodyti ten kas trečią ar ketvirtą žiemą. Jie neklauso. Ir patys visa tai gerai žiną. Ką aš galiu, klausia. O ką gali jūsų čekių knygelė, sakau.

— Kokios jų pavardės, iš kokių kompanijų?

— Tik laivas. Kabotažinis laivas. 4 tūkstančių tonų. „Kronas“. Stovi Pietiniame uoste. Jie pirko jį ir perdarė. Laivas ką tik iš statyklos.

— Įgula?

— Dešimt vyrų, reikės man pačiam susirasti.

— Krovinys?

Pasižiūri į Landerį. Laivų makleris nė nekrusteli. Padėtis neaiški. Iki šios akimirkos maniau, kad jis pasakoja man visa tai Landerio spaudžiamas. Dabar, šiek tiek jį pažinusi, šitą mintį atmetu. Lukui niekas negali įsakyti. Gal tik tas paukštis viduj.

— Koks krovinys, aš nežinau.

Apimtas kartėlio, pasiekęs neapykantos sau pačiam ribą, jis pradeda linguoti pirmyn atgal.

— Įranga?

Tai mechanikas staiga prabyla.

Ilgai tyli.

— LMC, — sako. — Nupirkau vieną laivynui nebereikalingą.

Užgesina nuorūką į kavą.

— Statykloje pritvirtino storus skersinius. Kraną. Ypač sustiprino priekinį krovinių triumą.

Atsistoja. Seku iš paskos. Noriu, kad mūsų niekas nei matytų, nei girdėtų, bet šitas stiklinis narvelis toks mažas, kad po sekundės atsiduriam prie sienos. Stovim visai arti stiklo, ant jo nuo mūsų kvėpavimo atsiranda balti, greit išgaruojantys ratilai.

— Ar man galima į laivą?

Galvoja. Iš atsakymo matau, kad jis neteisingai suprato klausimą.

— Man tebetrūksta palydovės.

Prasiveria sustumiamosios durys. Tarpduryje stovi vyras plačiais pilkais pečiais — su paltu, kurį ne toks autoritetingas svečias būtų turėjęs palikti rūbinėje.

Tai Raunas.

— Panele Smila, ar negalėčiau persimesti su jumis pora žodelių?

Visi sužiūra į jį, o jis pakelia žvilgsnius — kaip turbūt ir visa kita — su akmenine ramybe.

Atsilieku keliais žingsniais. Niekas negalėtų įtarti, kad mes pažįstami. Vedasi mane plačiu koridoriumi, apstatytu odinėmis sofomis, su daugybe gėlių. Jo gale — žaidimo automatų salė. Visi užimti.

Jaunas vyras užleidžia mums savo automatą. Pasitraukęs kiek tolėliau lieka stovėti.

Raunas išsitraukia iš kišenės dvidešimties kronų banknotų ritinėlį.

— Norėčiau atgauti savo piniginę.

Atsukęs man nugarą žaidžia.

— Aš čia budžiu vieną dieną kas dvi savaitės, — sako vos girdimu per automato ūžimą balsu.

— Mus atsekė?

Iš pradžių neatsako.

— Jūsų ieško. Prieš penkiolika minučių pranešė.

Dabar mano eilė nieko nesakyti.

— Čia nuolat budi koks tuzinas policininkų civiliais drabužiais. Dar mūsų atstovai. Jei liksit čia, turit tik kelias minutes laisvės. O jei išeisit tuoj pat, galbūt galėčiau kiek užvilkinti reikalą.

Paduodu jam piniginę ir du popiergalius — nuotrauką ir laikraščio iškarpą. Paima nenuleisdamas nuo automato akių, piniginė dingsta kišenėje, nuotrauką permeta akimis. Man ištiestoje rankoje su iškarpa nuotraukos nebėra. Papurto galvą.

— Padariau viską, ką galėjau, — sako. — O ko negavot, pati pasiėmėt.

Laikas baigti visa tai.

— Man reikia sužinoti, — sakau. — Imsiuos bet ko. Įskaitant jūsų pardavimą Nagui.

— Nagui?

— Tam plokščiam, kietam, nuolat išlendančiam asistentui.

Nusišypso pirmą kartą. Po sekundės šypsenos nebėra, lyg niekada nebuvo. Ant ryškių, pašėlusiai besisukančių automato cilindrų veidrodinis jo veido be gyvybės ženklų atspindys. Bet jam prabilus suprantu, kad kažką užkliudžiau.

— Čiangrajus, Kampučijos, Laoso ir Birmos pariby. Feodalų valdoma sritis. Galingiausias — Khumas Na. Turi 6 tūkstančių vyrų kariauną. Kontoras visuose Rytuose ir didžiausiuose Vakarų miestuose. Reguliuoja viso pasaulio prekybą heroinu. Tiorkas Hvidas dirbo Čiangrajuje.

— Ką?

— Jis mikrobiologas, radiacijos mutacijų specialistas. Ten perdirba opijui naudojamas aguonas. Sako, jie turi pačias moderniausias tokio tipo laboratorijas pasaulyje. Džiunglių glūdumoje Hvidas darė bandymus švitindamas aguonų sėklas derliui pagerinti. Sklido gandai, kad jis sukūręs naują rūšį, majamą, kurios pradinė, sutirštėjusi, bet dar neišsikristalizavusi masė yra dvigubai stipresnė už heroiną.

— Kodėl jums tai rūpi, Raunai? Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius domisi narkotikais?

Neatsako.

— Katja Klausen?

— Pradėjo prekyba antikvariniais daiktais. 1990-aisiais ir 1991-aisiais buvo išsiaiškinta, kad nuo devintojo dešimtmečio didžioji dalis heroino į JAV ir Europą pateko paslėpta antikvariniuose daiktuose.

— Zaidenfadenas?

— Transportas. Inžinierius, diplomo tema apie įvairų transportavimą. Kelių firmų užsakymu organizavo antikvarinių daiktų gabenimą iš Rytų. Vienu metu vadovavo tikram oro tiltui iš Singapūro per Japoniją į Šveicariją, Vokietiją ir Kopenhagą. Nerizikavo naudotis oro erdve virš Viduriniųjų Rytų.

— Kodėl jie ne kalėjime?

— Didieji ir gudrieji retai kada sėdasi. Jau reikia eiti, panele Smila.

Nesijudinu.

— Kas buvo „Freia Film“?

Jo pirštai sustingsta ant chromuotos rankenos. Linkteli pavargęs.

— Kino kompanija, po kurios priedanga prieš okupaciją ir po jos veikė vokiečių žvalgybą. Kuriamo filmo Hiorbingerio Tulės teorijai paremti dingstimi jie surengė dvi ekspedicijas į Grenlandiją. Tikrasis tikslas buvo ištirti užėmimo galimybes, ypač tų dviejų kriolito kasyklų, kurios galėjo garantuoti aliuminio gamybą, nepaprastai svarbią lėktuvų pramonei. Be to, jie dar atliko matavimus tikėdamiesi įrengti lėktuvų bazes, turėsiančias tapti atraminiais taškais, jeigu JAV sumanytų pulti.

— Ar Lojenas buvo nacis?

— Lojenas buvo ir yra apsėstas šlovės. Ne politikos.

— Ką jis rado Grenlandijoje, Raunai?

Purto galvą.

— Šito nežino niekas. Išmeskit tai iš galvos.

Dabar pasižiūri į mane.

— Važiuokit pas gerą draugę. Susigalvokit įtikinamą pasiaiškinimą, kodėl atsidūrėte tame laive. Pati kreipkitės į policiją. Pasisamdykit gerą advokatą. Tada po dienos būsit laisva. O visa kita pamirškit.

Ištiesia už nugaros ranką. Ant delno guli kasetė.

— Paėmiau iš jūsų buto. Kad būtumėt apsaugota per kratą.

Noriu paimti, bet kasetė dingsta.

— Kam visa tai darot, Raunai?

Žiūri į besisukančius automato ratus.

— Sakykim, todėl, kad nemėgstu neaiškių mažų vaikų mirčių.

Laukiu, bet daugiau nieko iš jo neišgirstu. Tada apsisuku ir išeinu. Tą pačią sekundę jis išlošia. Toldama girdžiu, kaip tarsi vemdamas metalu robotas pažeria srovę monetų ir ilgai skambėdamas spjaudosi.

Pasiimu iš rūbinės apsiaustą. Smilkiniuose tvinksi. Dabar atrodo, kad visi spokso į mane. Dairausi mechaniko. Viliuosi, kad jis ką nors sugalvos. Juk dauguma vyrų puikiai moka rasti išeitį, išsisukti, laiku dingti. Bet vestibiulis tuščias. Išskyrus mane ir rūbininkę, atrodančią gerokai rimčiau negu turėtų už penkiasdešimt kronų kabindama ant pakabos žmonių paltus.

Staiga pasigirsta juokas. Aukštas, virpantis, skardus. Pereina tiesiai į trimito garsą, pašėlusi, žvanganti, bliaunanti pradžia, tuoj pat virstanti žemesniu, labiau tinkančiu šitai vietai tonu. Bet aš spėjau atpažinti garsą.

Turiu tiek nedaug laiko. Skinuosi kelią tarp stalų, kertu tuščią šokių aikštelę. Trys baltieji muzikantai stovi už jo apsivilkę gelsvais smokingais, miltinių kukulių veidais. Jis su fraku. Labai nutukęs, veidas — juodas prakaito rutulys; didelės baltos akys pasruvusios krauju ir išsprogusios, tarsi bandytų pabėgti nuo mirtinos kaukolėje esančios alkoholio dozės. Panašus į tokį, koks yra. Kolosas ant postamento, dabar sugriuvusio ir išnykusio.

Bet muzika tokia pat stipri. Net ir dabar, grojant su dulsikliu, ji užgriūva sodriais, auksiniais ir šiltais tonais ir net vieno žvangančio numerio skambesys skvarbus, gilus ir neklusnus. Atsistoju tiesiai prieš žemos pakylos kraštą.

Pabaigus užlipu ant scenos. Jis nusišypso man. Bet šitoj šypsenoj nėra šilumos, tik pragerta poza prieš pasaulį, kurios jis, matyt, nepakeičia net ir miegodamas. Jeigu iš viso miega. Uždengiu ranka mikrofoną ir pasuku jį nuo mūsų. Už nugaros žmonės nustoja valgyti. Judesy sustingsta padavėjai.

— Rojau Luberi, — sakau.

Šypsena pasidaro dar platesnė. Gurkšteli iš didelės prie šono pastatytos taurės.

— Tulėj. Jūs kažkada grojote Tulėj.

— Tulė...

Taria atsargiai, bandydamas prisiminti, lyg girdėtų vardą pirmą kartą.

— Grenlandijoje.

— Tulė, — kartoja.

— Amerikiečių bazėje. „Šiaurės žvaigždėje“. Kelintais metais?

Šypsosi, mechaniškai kratydamas trimitą. Man liko taip mažai laiko.

Čiumpu už atlapų ir trukteliu šitą didelį veidą į save.

— „Mr PC.“ Jūs grojot „Mr PC.“

— Jie mirę, darling.

Kalba taip storai, jog atrodo, kad tai greičiau amerikiečių negu danų kalba.

— Seniai seniai. Mirė ir paliko mus. „Mr PC.“ Polis Čembersas.

— Kelintais metais? Kelintais metais?

Girtas, nieko nesuvokiantis, lyg negyvų akių žvilgsnis.

— Mirė ir paliko mus. Ir aš miriau, darling. Iš karto. Any time.

Šypsosi. Paleidžiu atlapus. Išsitiesia ir iškrato iš trimito seiles. Staiga kažkas švelniai nukelia mane žemyn. Už nugaros stovi mechanikas.

— Eik, Smila.

Einu. Mechanikas vėl dingsta. Einu toliau tiesiai. Prieš mane — vestibiulio durys.

— Smila Jaspersen!

Žmones atsimenam iš drabužių, iš vietų, kur juos matėm, todėl pradžioj jo neatpažįstu. Tamsiai mėlynas kostiumas ir šilkinis kaklaraištis netinka prie veido. Paskui pamatau, kad tai Nagas. Nekelia triukšmo, balsas žemas ir įsakmus. Lygiai taip pat ramiai ir neišvengiamai jie netrukus palydės mane iki automobilio. Pradedu eiti greičiau. Išjungiu smegenis. Iš visų pusių į mane dabar artėja po tokią pačią pasitikinčią ir griežtą vyro figūrą.

Išeinu į vestibiulį. Už nugaros užsitrenkia durys. Didelės, taip pat padarytos lyg seifui, tokios aukštos ir sunkios, kad atrodo skirtos ne varstyti, o tik papuošti. Dabar trinkteli kaip cigarų dėžutės dangtelis. Atsipalaidavęs į jas atsiremia mechanikas. Už durų lieka visi garsai. Girdėti tik silpnas bildesys, kažkas kitoj pusėj įremia pečius.

— Bėk, Smila, — sako jis. — Bėk. Gatvėje laukia Landeris.

Apsidairau. Vestibiulyje nė vieno svečio. Už žurnalais ir cigaretėm su nuolaida prekiaujančio kiosko iš nuobodulio žiovauja durininkas. Prie kompiuterio ant informacijos stalo tuoj tuoj užmigs mergina. Už manęs stovi dvimetrinis vyras, tingiai atsirėmęs į plienines duris, kurias kažkas kitoje pusėje bando praverti plačiau. Eresūno kazino tylu ir ramu. Vieta, turinti klasę. Stilių ir kultūringą įtampą bei pramogų prie žaliojo fetro. Vieta, kur randi naujų draugų ir susitinki senus.

Tada išbėgu. Kvapo pritrūksta jau stovėjimo aikštelėje.

— Jūsų automobilis, ponia.

Tas pats sargas kaip atvažiavus.

— Nusprendžiau palikti jį trūnyti. Po to, kai jūs į jį taip pažiūrėjot.

Šaligatvio nėra. Tokios galimybės, kad kazino svečiai gali ateiti pėsti, jie nenumatė. Todėl taukšiu gatve, pralendu pro tuos du baltus buomus ir išeinu į Sundvengeto gatvę. Už šimto metrų stovi raudonas „Jaguaras“ uždegtais žibintais.

Man įlipus Landeris nežvilgteli. Veidas baltas ir įsitempęs.

Naktis, stipriai šąla. Neatsimenu, kad būčiau kada anksčiau mačiusi didmiestį šitaip apimtą šalčio. Kopenhaga nusilpusi ir bejėgė, tarsi artėjant naujam ledynmečiui.

— Kas yra LMC?

Vairuoja sustingęs, iš lėto, nepratęs prie šitos baltos kristalinės plėvelės, kuria šaltis padengė asfaltą.

— Landing Mobile Craft. Plokščiadugniai desantiniai laivai. Jais naudojosi per invaziją į Normandiją.

Priverčiu nuvežti mane iki Hauno gatvės. Sustoja tarp prišvartuotų motorinių valčių ir senosios Bornholmo laivų krantinės. Paprašau jo batų ir kepurės. Duoda nieko neklausinėdamas.

— Palauk valandą, — sakau. — Ilgiau nelauk.

Šiąnakt ledas tamsiai žalias, su plona sniego plėvele, matyt, ką tik snigta.

Nusileidžiu horizontaliom medinėm kopėčiom, pritvirtintom prie prieplaukos. Ant paties ledinio veidrodžio labai šalta. Mano „Burberry“ apsiaustas keistai sustingsta, Landerio batai atrodo ne storesnį už kiaušinio lukštą. Bet jie balti. Kartu su apsiaustu ir kepure jie daro mane panašią į ledą. Jeigu kartais Baltojo bilieto stebėjimo poste kas nors sėdėtų.

Prie krantinės susigrūdę nedideli ledo gabalai, mano manymu, gali būti daugiau kaip dešimties centimetrų storio. Uosto tarnyba jau galėtų atidaryti čiuožyklą. Neramu tik dėl tamsaus, sutirštėjusio ižo pačiame įplaukimo kanale.

Šiaurės Grenlandijoje žmonės gyvena taip arti vienas kito. Miega kambaryje po kelis. Visą laiką girdi ir mato vieni kitus. Tokia maža bendruomenė. Kai paskutinį kartą buvau namie, šeši šimtai žmonių buvo pasiskirstę dvylikoje gyvenviečių.

Visiška priešingybė — gamta. Kiekvieną medžiotoją, kiekvieną vaiką, išėjusį ar išvažiavusį iš gyvenvietės, užvaldo laukinis pamišimas. Iš pradžių iki beprotybės ribos pakyla energija. Po to atsiranda ypatingas, skaidrus kaip stiklas visumos pajautimas.

Pati žinau, kad tai juokinga. Bet čia, Kopenhagos uoste, antrą valandą nakties šitas jausmas vis tiek apima mane. Tarsi sukeltas ledo ir naktinio dangaus ir šitos iš dalies atviros erdvės.

Galvoju apie tai, kas atsitiko man po Izaijo mirties.

Prieš akis stojasi Danijos — ledo liežuvio — vaizdas. Judanti, bet sušalusi ledo masė kitų atžvilgiu laiko mus toje pačioje vietoje.

Izaijo mirtis kaip sprogimas suardė įprastą tvarką. Po jos atsiradęs plyšys išlaisvino mane. Neilgai trukus (pati negalėčiau paaiškinti kaip) pradėjau judėti, tapau ant ledo čiuožiančiu svetimkūniu.

Ir dabar čiuožiu Kopenhagos uostu, su klouno kepure ir skolintais batais.

Šitaip žvelgiant pasirodo kita Danija. Danija, susidedanti iš tų, kurie patys beveik visiškai ištrūko iš ledo.

Lojenas ir Andrėjas Lichtas, vedami skirtingos rūšies gobšumo. Elza Liubing, Lagermanas, Raunas — tarnautojai, kurių jėga ir nelaimė yra ištikimybė valstybės aparatui, firmai, gydytojo profesijai. Bet kurie iš užuojautos, dėl keistumo, dėl kitų nesuprantamų priežasčių nusižengė jai, kad galėtų man padėti.

Landeris, verslininkas, turtuolis, ieškantis nuotykių ir kupinas mįslingo dėkingumo.

Laikas padaryti išilginį Danijos socialinį pjūvį. Mechanikas — amatininkas, darbininkas. Julijana — atmata. O aš? Kas aš esu? Mokslininkė, tyrinėtoja? Man duota stebėti gyvenimą iš šalies? Iš to taško, kuriame po lygiai vienatvės ir visumos supratimo?

O gal aš pernelyg jausminga?

Kanale ledo košę padengusi plona, tamsi, suskeldėjusi ledo pluta, vadinamoji „trešena“, išskydusi ir trupanti iš apačios. Einu šituo juodu kraštu žemyn link Baltojo bilieto, kol randu pakankamai storą lytį. Lipu ant jos, paskui ant kitos. Pasroviui, per uostą, gal pusės mazgo greičiu, iš lėto, sūpuodamasi, mirtino pavojaus akivaizdoje. Paskutinius metrus šoku nuo lyties ant lyties. Net kojų nesušlampu.

Baltojo bilieto langai tamsūs. Atrodo, kad visas kvartalas snausdamas ilsisi, miegas apėmęs sienas, žaidimų aikštelę, laiptus, nuogus medžių kamienus. Einu nuo kanalo, pro būdeles dviračiams, iš lėto ir atsargiai. Tada sustoju.

Apžiūriu pastatytus automobilius. Tamsius tarpdurius. Niekas nė nekrusteli. Tada patyrinėju sniegą. Ploną, lygų ką tik iškritusio sniego sluoksnį.

Nėra mėnulio, todėl praeina kiek laiko, kol ją pamatau. Vieno žmogaus brydė. Atėjo tiltu, užėjo už namo. Šitoje aikštelės pusėje pėdsakai tampa matomi. Didelio žmogaus padai. Veda į pavėsinę priešais, atgal negrįžta.

Dabar pajuntu jį. Nei garso, nei kvapo, nei šešėlio. Bet pėdsakai sukelia manyje jo artimo buvimo, pakibusios grėsmės atgarsį.

Laukiam dvidešimt minučių. Pradėjus purtyti šalčiui atsitraukiu nuo sienos, kad nesukelčiau triukšmo. Galbūt galėčiau pasiduoti ir grįžti tuo pačiu keliu kaip atėjau. Bet lieku. Nekenčiu baimės. Šlykštu bijoti. Yra tik vienas kelias jai įveikti. Tai tas, kuris veda tiesiai į pačią siaubo gelmę.

Dvidešimt minučių begarsio laukimo. Trylikos laipsnių šaltyje. Mano mama galėdavo taip išbūti. Dauguma grenlandų medžiotojų tai lengvai pakelia. Aš pati — su dideliu vargu. Retas europietis tai įstengtų. Jam prireiktų mindžikuoti, atsikrenkšti, nusikosėti, šlaminti drabužiais.

Tas, kurio buvimą dabar jaučiu arčiau kaip per metrą nuo savęs, turėtų būti įsitikinęs, kad yra vienas ir kad niekas jo nei girdi, nei mato, Vis dėlto jis toks tylus, tarsi niekados nebūtų egzistavęs.

Vis tiek nė akimirksnį nesusigundau krustelti, pasiduoti šalčiui. Nuojauta klykte klykia, kad ten kažkas laukia. Ir kad laukia manęs.

Negirdėjau net kaip jis pajudėjo. Sekundę buvau užmerkusi akis, nes nuo šalčio jos pradėjo ašaroti. Atsimerkusi pamatau nuo pavėsinės atsiplėšusį benueinantį šešėlį. Aukšta figūra, greita, lygi eisena. O virš galvos lyg aura ar karūna kažkas balta, gal kepurė.

Yra du būdai žymėti baltąsias meškas. Paprastai užmigdo jas iš sraigtasparnio. Priskrenda tiesiai virš meškos, pasilenkia iš lakūno kabinos, o tą mirksnį, kai ją pasiekia rotoriaus oro spaudimas ir ji priglunda prie žemės, iššauna.

Yra dar ir kitas, vikingų būdas, jį naudojom Svalbarde. Iš sniego skuterio, The viking way. Šaunama specialios konstrukcijos oriniu šautuvu, pagamintu Neindame, pietų Jutlandijoje. Reikia priartėti arčiau nei per 50 metrų. Geriau iš dvidešimt penkių. Tą mirksnį, kai meška sustoja ir atsigręžia, iš tikrųjų pamatai ją. Ne gyvą dvėseną, linksminančią zoologijos sodo lankytojus, bet baltąją mešką iš grenlandų herbo, milžinišką, tris ketvirčius tonos raumenų, kaulų ir dantų. Galinčią pratrūkti laukiniu, mirtinai pavojingu įniršiu. Mėsėdį, gyvenantį žemėje, tik 20 tūkstančių metų ir per tą laiką temačiusį dvi žinduolių rūšis — savąją ir grobį, maistą.

Niekada nesu prašovusi pro šalį. Naudodavom dujines kulkas su didele doze zolatilio injekcijos. Meška krisdavo beveik tą patį akimirksnį. Bet nė vieno vienintelio karto man nepavyko išvengti paniškos, plaukus šiaušiančios baimės.

Taip pat ir dabar. Nuo manęs tolsta šešėlis, nepažįstamasis, žmogus, nejaučiantis, kad esu šalia. Bet mano oda, apmirusi iš šalčio, pašiurpsta kaip ežio spygliai.

Rūsiais ateinu iki laiptų. Mechaniko butas užrakintas, juostelė vietoje.

Julijanos durys atlapos. Man praėjus išlenda į laiptinę.

— Išvažiuoji, Smila.

Bejėgė, išsekusi. Vis tiek nekenčiu jos.

— Kodėl nepapasakoji apie Vingą? — sakau. — Kad atvažiuodavo Izaijo.

Pravirksta.

— Dėl buto. Jis paskyrė mums butą. Kažkuo dirba butų valdyboj. Būtų atėmęs. Pats taip sakė. Tu negrįši?

— Grįšiu, — sakau.

Nemeluoju. Esu priversta grįžti. Ji vienintelė, likusi nuo Izaijo. Kaip aš Moricui — vienintelis kelias, kuriuo galima pasiekti mamą.

Lipu į savo aukštą. Juostelė nepaliesta. Atsirakinu. Viskas savo vietoje kaip prieš išeinant. Susirenku reikalingiausius drabužius. Išeina du lagaminai, tokie sunkūs, kad tektų kviestis mašiną. Bandau krauti iš naujo. Nelengva, nes nedrįstu užsidegti elektros ir dirbu šviesoje, kurią atspindi iš lauko sniegas, apšviestas miesto žiburių. Galiausiai apsiriboju dideliu sportiniu krepšiu. Neapsieita be širdį draskančio išsiskyrimo.

Stovėdama vidury kambario paskutinį kartą apsidairau. Tada ištraukiu iš stalčiaus Izaijo dėžutę nuo cigarų ir įkišu į krepšio dugną. Mintyse atsisveikinu su savo namais.

Staiga suskamba telefonas.

Ką gi, tegu skamba. Mechanikui juk pažadėjau čia neiti. Su policija nejaučiu noro kalbėtis. Visa kita palauks. Reikia nekreipti dėmesio. Galiu viską prarasti, o laimėti neturiu ko.

Atplėšiu juostą ir pakeliu ragelį.

— Smila...

Taria lėtai, beveik bejausmiu balsu. Bet kartu auksiniu ir skambančiu tarsi iš reklamos. Niekada anksčiau jo negirdėjau. Ant pakaušio pasišiaušia plaukai. Žinau, šitas balsas — žmogaus, nuo kurio prieš minutę stovėjau mažiau kaip per metrą. Esu visiškai tikra.

— Smila... Žinau, kad tu čia.

Girdžiu jo kvėpavimą. Gilų ir ramų.

— Smila...

Dedu ragelį. Ne ant telefono, bet ant stalo. Turiu laikyti abiem rankom, kad neišmesčiau. Užsimetu krepšį ant pečių. Negaištu laiko persiauti batams. Tiesiog išskrendu pro duris, žemyn tamsiais laiptais, iš laiptinės, žemyn Pajūrio gatve, per tiltą ir į viršų Hauno gatve. Neįmanoma suvaldyti kiekvienos savo gyvenimo sekundės. Visiems kada nors ateina laikas, kai apima panika.

Landeris laukia neišjungęs variklio. Drebiuosi ant keleivio sėdynės ir prisispaudžiu prie jo.

— Gera pradžia, — sako.

Iš lėto bandau atgauti kvapą.

— Čia buvo tik išimtinis simpatijos pareiškimas, — sakau. — Gali neimti į galvą.

Leidžiu nuvežti iki pat namų. Bent jau šiąnakt daugiau neturiu noro būti viena tamsoje. Be to, nežinau, pas ką daugiau galėčiau nueiti. Duris atidaro pats Moricas. Baltu frotiniu chalatu, balto šilko šortais, susitaršiusiais plaukais ir užmiegotom akim.

Nužvelgia mane. Krepšį nešantį Landerį. „Jaguarą“. Per jo pusiau miegančias smegenis keliauja kaudamiesi nuostaba, pavydas, senas įniršis, pyktis, smalsumas ir pataikaujamas pasipiktinimas. Pakaso barzdą.

— Užeisi? — sako. — Ar paduoti pinigus pro laiškų plyšį?

5

Šonkauliai — tai uždaros planetų elipsės, stemum, krūtinkaulyje, baltajame nuotraukos centre, yra jų židiniai. Plaučiai — tai Paukščių Tako šešėliai, pilkuojantys ant juodos švininės dangaus uždangos. Tamsieji širdies kontūrai — sudegusios saulės pelenų debesis. Ūkanotos žarnyno hiperbolės — atsiskyrę asteroidai, visatos klajokliai, išsisklaidžiusios kosminės dulkės.

Vyksta Morico konsultacija. Stovim prie ekrano, kuriame šviečia trys rentgeno nuotraukos. Iš techninės fotono nuotraukos redukcijos kaip niekad aišku, kad žmogus yra universumas, iš kitos Galaktikos matoma Saulės sistema. Ir vis dėlto šitas žmogus miręs. Amžiname Holsteinsborgo šaltyje kažkas su pneumatiniu gręžtuvu iškasė jam kapą, užritino akmenį, ant viršaus užpylė betono — nuo poliarinių lapių.

— Marijus Hoegas, miręs ant Bareno ledyno Gela Altoje 1966-ųjų liepos mėnesį.

Prie ekrano stovi Moricas, teismo medikas Lagermanas ir aš. Pintame krėsle čiulpdama nykštį sėdi Benja.

Grindys geltono marmuro, sienos apmuštos šviesiai rudu audiniu. Pinti baldai, siaura lova pacientams, nulakuota avokados žalumo spalva ir aptraukta tikra jaučio oda. Ant sienos — Dali originalas. Net rentgeno aparatas, atrodo, puikiai išlaiko šitą bandymą suderinti pažangią technologiją su jaukumu.

Štai kur Moricas uždirba pinigus, pasaldinančius gyvenimą vėlyvais vakarais, bet šiuo momentu jis triūsia veltui. Apžiūrinėja rentgeno nuotraukas, Lagermano išneštas iš Teismo medicinos instituto archyvo nusižengus šešiems įstatymo straipsniams.

— Trūksta 1966-ųjų ekspedicijos ataskaitos. Paprasčiausiai paimta. Velniai rautų.

Sakiau Moricui, kad manęs ieško ir kad neketinu kreiptis į policiją. Jis nepratęs veikti prieš įstatymą, bet nusileido, nes, ar policijai žinant, ar ne, vis dėlto geriau, kad būčiau šalia, negu kad manęs nebūtų.

Pasakiau jam, kad pas mane ateis vienas pažįstamas ir mums reikės jo klinikos ekrano. Klinika jam — šventas dalykas kaip ir tyrinėjimai bei sąskaita Šveicarijoje, bet vis tiek nusileido.

Pasakiau, kad nenorėčiau pasakoti, ką visa tai reiškia. Nusileido. Bando atiduoti skolą. Trisdešimties metų senumo, neišsemiamą.

Dabar, atėjus Lagermanui, viską išpakavus ir prismeigus nuotraukas, durys vis tiek atsiveria ir susigūžęs įslenka Moricas.

Sustoja priešais, vienas trijuose asmenyse.

Jis — mano tėvas, vis dar mylintis mano mamą ir galbūt mane, graužiamas neatlėgstančio rūpesčio.

Jis — garsus gydytojas, med. dr., pasaulinė injekcijų žvaigždė, be kurio niekas niekada nėra išsivertęs ir kuris viską sužinodavęs pirmasis.

Ir dar jis — mažas berniukas, išmestas už durų, už kurių kažkas vyksta, ir trokšte trokštantis dalyvauti.

Šiam, trečiajam, leidžiu įeiti staiga užplūdus švelnumui ir pristatau jį Lagermanui.

Jis, žinoma, pažįsta mano tėvą, spusteli jam ranką, šypsosi visa burna — jie yra matęsi porą trejetą kartų. Turėjau numatyti tai, kas dabar vyksta — Lagermanas tempiasi jį prie ekrano.

— Pažiūrėkit, — sako, — čia, velniai rautų, tokie dalykėliai, kad jus tikrai nustebins.

Atsiveria durys ir įslenka Benja. Su savo vilnonėm kojinėm, išsuktom primadonos pėdom ir begaliniu dėmesio poreikiu.

Abu vyrai prilipę prie permatomo žvaigždėlapio ekrane. Kalba ir aiškina man. Bet kreipiasi tik vienas į kitą.

— Grenlandijoj nedaug pavojingų bakterijų.

Lagermanas nežino, kad mudu su Moricu pamiršom apie Grenlandiją daugiau, negu jis kada nors galėtų išmokti. Bet nepertraukinėjam jo.

— Ten per šalta. Ir per sausa. Todėl apsinuodijimo sugedusiu maistu atvejai nepaprastai reti. Išskyrus vieną. Botulizmą, anaerobines bakterijas, sukeliančias labai pavojingą apsinuodijimą mėsa.

— Aš laktovegetarė, — sako Benja.

— Ataskaita palikta Grenlandijoje, bet Kopenhagoje yra kopija. Joje rašoma, kad tą pačią dieną, 1991-ųjų rugpjūčio 7-ąją, rasti penki žmonės. Sveiki, jauni žmonės. Botulizmas, Clostridium botulinum yra anaerobas, kaip tetanus, stabligės bakterija. Pati nepavojinga. Bet jos išskyros nepaprastai nuodingos. Apima periferinę nervų sistemą, kur nervai išsiraizgę raumenų skaidulose. Paralyžiuoja plaučius. Prieš pat užklumpant mirčiai viskas matyti. Hipoventiliacija, acidosis, velniai rautų. Veidas pamėlynuoja. Bet paskui nelieka jokių pėdsakų. Žinoma, livores šiek tiek patamsėja, bet taip, po velnių, būna ir po širdies priepuolio.

— Tai nėra jokių išorinių požymių? — klausiu.

Papurto galvą.

— Jokių. Botulizmą lemia išskyrimo procesas. Jis įtariamas tik tada, kai nerandama kitų mirties priežasčių. Paimama kraujo tyrimui. Įtariamo maisto. Viskas siunčiama Serumo institutui. Gothobo karalienės Ingridos ligoninėje, žinoma, yra medicinos laboratorija. Bet įrangos retesnėms nuodingosioms medžiagoms tirti jie neturi. Todėl kraujo mėginys buvo nusiųstas į Kopenhagą. Rasta Botulinum toksino.

Išsitraukia vieną iš savo didelių cigarų degtukų. Moricui ant kaktos iššoka akys. Mirties bausme baudžiami tie, kurie rūko klinikoje. Jiems siūloma pasivaikščioti sodo rūkomajame. Bet geriau, kad ir ten nerūkytų. Morico nuomone, rūkančio žmogaus vaizdas, kad ir tolimas, gali pakenkti jam mušant kamuoliuką. Viena iš jo retų, didelių, per stebuklą pasiektų pergalių prieš mano mamą buvo ta, kad jis privertė ją išeiti rūkyti į lauką Chraanaake. Vienas iš daugybės jo pralaimėjimų buvo tai, kad ji rūkė vasaros palapinėj Siorapaluke.

Kitu degtuko galu Lagermanas rodo mikroskopinių skaičių eilutes apatiniame nuotraukos kraštelyje.

— Rentgenas kainuoja velniai žino kiek. Naudojam jį tik, kai žmogus praryja kokį brangų įrankį. 1991-aisiais nebuvo padaryta nė vienos nuotraukos. Nuspręsta, kad nėra reikalo.

Išsitraukia iš kišenės į celofaną suvyniotą cigarą.

— Čia negalima rūkyti, — sako Benja.

Šaltai nužvelgia ją. Tada baksteli cigaru į nuotrauką.

— Bet 1966-aisiais jie buvo priversti padaryti nuotraukas. Kilo abejonių identifikuojant. Kūnai juk buvo labai sužaloti sprogimo. Neliko nieko kito, kaip padaryti rentgenogramą. Norėjo rasti senų lūžių ar ko panašaus. Paskui nuotraukos turėjo būti išsiuntinėtos visiems grenlandų gydytojams. Kartu su nufotografuotais dantų likučiais.

Tik dabar pastebiu, kad nuotraukoje žemiau dubens nematyti šlaunikaulių.

Prie pirmosios Lagermanas atsargiai prideda dar dvi nuotraukas. Vienoje sveikas likęs net visas nugarkaulis. Kitoje — kaulų ir tamsių šešėlių chaosas, susiskaidžiusi visata.

— Kilo įvairių profesinių klausimų. Pavyzdžiui, dėl kūnų padėties per sprogimą. Atrodo, lyg jie būtų sėdėję tiesiog ant užtaiso. Kad jis nebuvo — kaip paprastai naudojant uoloms ar ledui plastikinius sprogmenis — įdėtas į išgręžtą kanalą ar įkištas į apverstą skardinę, kad sprogtų viename taške. Lyg tas užtaisas būtų išlėkęs į orą tiesiai jiems iš po užpakalio. Gana retas dalykas dirbant profesionalams.

— Aš einu, — sako Benja, bet nesijudina.

— Visa tai, žinoma, galima laikyti tik tuščiais, įrodymų neturinčiais pasvarstymais. Bet taip nėra.

Po pirmosiomis jis pakabina dvi didesnes nuotraukas.

— Negatyve padidintos šitos vietos.

Rodo su cigaru.

— Čia matosi kepenų likučiai, oesofagus apačia ir pilvas. Čia būta apatinio šonkaulio, tiesiai virš vertebra lumbalis, štai čia. Čia širdis. Čia sužalota, čia nepažeista. Matot ką nors?

Man visa tai — pilkų ir juodų atspalvių maišalynė. Moricas slinkteli artyn. Smalsumas nugali puikybę. Iš vidinės kišenės išsitraukia akinius, su kuriais jį esam mačiusios tik mes, jo gyvenimo moterys. Tada kiekvienoj nuotraukoj įbrėžia nagu.

— Čia.

Lagermanas išsitiesia.

— Taip, — sako. — Būtent čia. Bet kas tai, po velnių, galėtų būti?

Iš aliumininio padėklo Moricas paima didinamąjį stiklą. Net kai pirštu baksteli, nesuprantu. Įžiūriu tik tada, kai parodo antrojoje nuotraukoje. Kaip glaciologijoje. Vienas kartas — tėra atsitiktinumas. Struktūrą sukuria pasikartojimai.

Adatos plonumo, baltuojanti žymė, nelygi ir susisukusi. Stiebiasi išsisklaidžiusių stuburo slankstelių link, dingsta tarp šonkaulių, pasirodo ties vieno plaučio viršūnėle, išnyksta ir vėl atsiranda prie širdies, šalia didžiųjų širdies skilvelių ir šiek tiek įlindusi į juos, tarsi baltas šviesos spindulys.

Lagermanas baksteli į kitą nuotrauką. Pro kepenis, į kairįjį inkstą.

Abu prilimpa prie didinamojo stiklo.

Paskui Moricas nusisuka. Nuo rašomojo stalo ima blizgantį, storą žurnalą.

— Nature, — sako. — Specialus 1979-ųjų numeris. Tu atkreipei į jį mano dėmesį, Smila.

Dešiniame atvertimo lape nuotrauka. Rentgenograma, padaryta su tokiu aparatu, kad matyti net minkštieji organai ir kūnas nepastebimai susilieja su skeletu.

— Šitas žmogus, — sako Moricas, — iš Ganos.

Parkeriu rodo kairiojoje nuotraukos pusėje esančią šviesią besiraitančią žymę, nuo vieno klubo einančią išeinamosios angos link.

— Dracunculus, — sako. — Gvinėjos kirmėlė. Persiduoda per vėžiagyvį Cyclops su geriamuoju vandeniu. Gali įsiskverbti ir pro odą. Tikrai nemalonus parazitas. Būna metro ilgumo. Organizme juda iki vieno centimetro per dieną greičiu. Galiausiai iškiša galvą pro šlaunį. Tada afrikiečiai ją pačiumpa ir išsuka ant pagaliuko. Išvynioja po porą centimetrų kasdien. Reikia mėnesio jai ištraukti. Šitas laikas ir keli mėnesiai prieš tai — viena kančia.

— Kaip šlykštu, — sako Benja.

Stovim sukišę galvas į nuotraukas.

— Aš ir maniau, — sako Lagermanas, — aš ir maniau, kad čia turėtų būti kokia kirmėlė.

— Šitam straipsny Nature žurnale, — sako Moricas, — rašo apie tokių parazitų diagnozavimą rentgenu. Labai sudėtinga, jei jie dar nesukalkėję audinyje. Kai širdis nebeplaka, labai sunku išgauti organizmo skysčių kontrastą.

— Mes juk kalbam apie Grenlandiją, — sakau. — Ne apie tropikus.

Moricas linkteli.

— Bet tu pabraukei jį savo laiške. Šitą straipsnį parašė Lojenas. Tai viena iš svarbesnių jo sričių.

Lagermanas trenkia į nuotrauką.

— Nežinau nieko apie tropines ligas. Aš teismo medikas. Bet į šituos du žmones kažkas įsisiurbė. Gal kažkas panašus į kirmėlę, o gal į ką kitą. Ir paliko 40 centimetrų ilgumo ir mažiausiai dviejų milimetrų skersmens kanalą. Pasibaigiantį uždegimo apimtoje vietoje. Einantį tiesiai per diafragmą ir minkštuosius organus. Šitiems dviem vyrams TNT nieko nebereiškė. Jie jau buvo mirę. Mirę. Nes kažkas — velniai žino, kas ten buvo — įkišo galvą vienam į širdį, kitam į kepenis.

Stovim ir žiūrim sutrikę į nuotraukas.

— Šitą problemą galėtų išspręsti nebent Lojenas, — sako Moricas. Lagermanas pasižiūri į jį primerkęs akis.

— Taip, — sako. — Būtų įdomu paklausyti, ką jis pasakytų šituo klausimu. Tik, norint gauti sąžiningą atsakymą, mums, matyt, reikėtų pririšti jį prie kėdės, sugirdyti natrio pantotenato ir prijungti melo detektorių.

6

Norėčiau suprasti Benją. Šią akimirką labiau nei kada anksčiau.

Ne visada taip būdavo. Kad šitaip knietėtų suprasti. Bent jau sau sakau, kad taip būdavo ne visada. Pirmą kartą atvykusi į Daniją, patyriau fenomenus. Visą jų baisumą, grožį ir pilką nuobodulį. Bet neturėjau jokio noro juos aiškintis.

Izaijui grįžus namo dažnai nebūdavo ką valgyti. Prie stalo su savo draugais sėdėdavo Julijana: būdavo rūkoma, juokiamasi, verkiama ir geriama be saiko, bet nebūdavo pinigų nors bulvių traškučiams. Jis niekada nesiskųsdavo. Niekada nėra išbaręs mamos. Nesupykdavo. Tylomis, atsargiai, bet atkakliai praslysdavo pro ištiestas rankas ir išeidavo savo keliu. Ieškoti išeities. Kartais rasdavo namie mechaniką, kartais mane. Galėdavo prasėdėti mano svetainėje valandą ar ilgiau neišsiduodamas esąs alkanas. Laikydamasis nepaprasto, beveik beprotiško grenlandiško mandagumo.

Kai padarydavau jam valgyti — išvirdavau pusantro kilogramo skumbrę ir paduodavau su laikraščiu ant grindų, nes taip jam labiausiai patikdavę, jis abiem rankom, nepratardamas nė žodžio, metodiškai kruopščiai surydavo ją visą: suvalgydavo akis, iščiulpdavo smegenis, aplaižydavo stuburą ir sutriaukšdavo pelekus, — tada man kartais kildavo noras paaiškinti. Pajusti, koks skirtumas užaugti Danijoje ir Grenlandijoje. Suvokti tas žeminančias, nuvalkiotas, nuobodžias jausmų dramas, abipusei neapykantai ir priklausomybei susiejančias europiečius tėvus ir vaikus. Ir suprasti Izaiją.

Žinau, kad stengdamasis suvokti tampi aklas, kad trokšdamas suprasti sėji žiaurumą, nušluojantį tai, ko sieki. Tik išgyvenimas yra jautrus. Aš turbūt ir silpna, ir žiauri. Niekados negalėjau susilaikyti nepabandžiusi.

Benja, atrodytų, gavo viską. Mačiau jos tėvus. Liekni, ramūs, skambina pianinu, moka užsienio kalbų; kiekvieną vasarą per Karališkojo teatro mokyklos atostogas važiuodami į pietus, į savo namą prie Kosta Smeraldos, pasiimdavo kartu geriausią prancūzų baleto mokytoją kas rytą ant terasos tarp palmių vaikyti Benjos, nes ji pati to norėdavusi.

Atrodo, niekada nekentėjęs, nejautęs nepritekliaus žmogus turėtų jausti dvasios ramybę. Ilgai ir aš klydau taip manydama apie Benją. Jai einant per kambarius priešais mane ir Moricą su vienomis kelnaitėmis, kabinant raudonas šilkines skareles ant lempų, kurios šviečiančios jai į akis, šimtus kartų keičiant susitarimus su Moricu, mat ji šiandien užsigeidusi pasimatyti su bendraamžiais, manydavau, kad jie žaidžia pačių sugalvotą žaidimą. Kad ji, pagauta pasitikėjimo bangos, bando jaunystės, grožio ir patrauklumo poveikį vos ne penkiasdešimčia metų vyresniam Moricui.

Kartą man esant ji pareikalavo perstatyti baldus, kad būtų vietos šokti, o jis nesutiko.

Iš pradžių ji nepatikėjo. Gražus veidas, įkypos migdolo formos akys ir lygi kakta po kamščiatraukio garbanomis iš anksto švytėjo neabejotina pergale. Paskui suprato, kad jis nenusileis. Turbūt pirmą kartą. Pirmiausia pabalo iš pykčio, paskui veidas tarsi supleišėjo. Akys tapo liūdnos, tuščios ir negyvos, burną užgniaužė bepratrūkstantis, bet slopinamas vaikiškas, iš nevilties kylantis verksmas.

Tada pamačiau, kad ji myli. Kad giliai po gundomu koketavimu glūdi meilė — karinė operacija, galinti viską iškęsti, stoti, jei reikia, į tankų mūšį ir viską atsikovoti. Dar pagalvojau, kad ji turbūt visada manęs neapkęs. Ir kad jai iš anksto lemta pralaimėti kovą. Nes kažkur Morico gelmėse slypinčiame gamtovaizdyje jai nėra vietos. Ten viskas skirta mano mamai.

O gal aš klystu. Šią akimirką, dabar, man topteli, kad gal ji vis dėlto laimėjo. Jeigu taip, turiu nusileisti, vadinasi, ji sugeba pasispjaudyti kumščius. Ne vien kraipyti mažą užpakaliuką. Arba siųsti įsimylėjusius žvilgsnius nuo scenos pirmoje eilėje sėdinčiam Moricui, tikintis palikti neišdildomą įspūdį. Arba pasikliauti savo įtaka namie, šeimos glėby. Nežinojau šito anksčiau, užtai dabar žinosiu. Kad Benja kupina laukinės energijos.

Stoviu ant sniego prisispaudusi prie namo sienos ir žiūriu žemyn į rūsio virtuvę. Benja pila į stiklinę pieną. Lanksčioji kerėtoja Benja. Duoda ją vyriškiui, ir dabar aš jį pamatau. Tai Nagas.

Atėjau Pajūrio gatve iš Klampenborgo stoties, keista, kad juos pastebėjau, nes buvo tokia sunki diena.

Tą rytą daugiau nebegalėjau tverti, atsikėliau, sukišau plaukus po odine kepure — ant žaizdos tereikėjo pleistro, — užsidėjau saulės akinius, apsivilkau savo austrišką vilnonį paltą, atvažiavau metro iki geležinkelio stoties, iš čia skambinu mechanikui, bet niekas nekelia ragelio.

Einu krantine, nuo Toldo prieplaukos iki Langelinjės — noriu susikaupti. Prie Šiaurės uosto apsiperku, pirkinius man supakuoja į dėžę, kurią pristatys į Morico vilą; skambinu iš telefono būdelės žinodama, kad šitas skambutis gali nulemti mano gyvenimą.

Net keista, kiek mažai jis man reiškia. Tam tikromis aplinkybėmis lemtingi sprendimai, gal net klausimas gyventi ar mirti, priimami lengvabūdiškai abejingai. O smulkmenos, pavyzdžiui, mūsų prieraišumas tam, kas vis tiek jau praėjo, atrodo labai svarbios. Šįkart turiu dar kartą nužvelgti Knipelio tiltą, per kurį važiavau su juo, Baltąjį bilietą, kuriame su juo miegojau, Kriolito bendrovę, Skudehauno gatvę, kuria ėjom susikibę už parankių. Iš telefono būdelės Šiaurės uosto stotyje vėl skambinu jam. Atsiliepia vyras. Bet ne jis. Ramus nepažįstamas balsas.

— Klausau?

Palaikau ragelį prie ausies. Ir pakabinu.

Sklaidau telefonų knygą. Negaliu rasti jo automobilių dirbtuvių numerio. Pasigaunu taksi į Toftegordo aikštę, einu žemyn Vigerslevo alėja. Ten nėra jokių dirbtuvių. Skambinu į jo profsąjungą. Draugiškai ir kantriai atsakinėja vyriškis. Deja, Vigerslevo alėjoje automobilių dirbtuvės niekada nebuvo užregistruotos.

Niekada anksčiau nesu pastebėjusi, kad skambindamas iš telefono būdelės išstatai save kaip eksponatą, kurį tą patį akimirksnį būtinai kas nors pamato.

Telefonų knygoj yra du Plėtros tyrimų centro adresai — vienas Augusto Krogho instituto, kitas Danijos technikos mokyklos Lundtoftesletene. Pastaruoju adresu nurodyta biblioteka ir sekretoriatas.

Imu taksi į Kampmano gatvę, Verslo ir bendrovių valdybą. Vaikinas toks pat besišypsantis, naivus, su tuo pačiu kaklaraiščiu.

— Gerai, kad atėjai, — sako.

Parodau laikraščio iškarpą.

— Skaitai užsienietiškus laikraščius. Gal atsimeni šitą?

— Savižudybė, — sako. — Visi ją atsimena. Konsulato sekretorė nušoko nuo stogo. Buvo sulaikytas žmogus, bandęs ją atkalbėti. Byla palietė danų teisinės padėties užsienyje klausimą.

— Gal atsimeni sekretorės pavardę?

Pilnos akys ašarų.

— Tam pačiam kurse mokėmės tarptautinę teisę. Puiki mergina. Raun jos pavardė. Natali Raun. Norėjo dirbti Teisingumo ministerijoje. Sluoksniuose buvo kalbama, kad ji galėjo būti pirmąja moterimi policijos komisare.

— Seniai jokių sluoksnių nebėra, — sakau. — Kai kas nors atsitinka Grenlandijoje, tai pasirodo esą susiję su kažkuo Singapūre.

Žiūri gailiai, nieko nesuprasdamas.

— Ne dėl manęs atėjai, — sako, — o dėl šito.

— Su manim neverta susipažinti, — sakau žinodama, kad tai tiesa.

— Ji buvo panaši į tave. Paslaptinga. Tokiai ne prie rašomojo stalo sėdėti. Nesupratau, kaip ji nei iš šio, nei iš to tapo sekretore Singapūre. Konsulatas priklauso kitai ministerijai.

Važiuoju metro iki Liungbiu stoties, iš ten autobusu. Jaučiuosi kaip būdama septyniolikos. Atrodo, sustotum iš nevilties, bet ne, ji kaupiasi kažkur viduj, tamsioj vietoj, ir verčia eiti, daryti, ką reikia, nebūtinai tai, kas svarbu, tik kad judėtum, nors taip nenustotum gyventi.

Pusnys tarp pastatų metro gilumo, nukasti tik siauri takeliai.

Plėtros tyrimų centras nebaigtas statyti. Priimamajame stovi uždengtas stalas, nes dažo lubas. Pasakau, ko ieškau. Moteris klausia, ar man paskirtas laikas prie kompiuterio, ne, sakau. Ji papurto galvą, biblioteka dar neveikia, centro leisti darbai yra UNI C, Danijos kompiuterių tyrimų ir švietimo centre, aukštųjų mokymo įstaigų duomenų sistemoje, kuria pašaliniams naudotis draudžiama.

Kurį laiką suku ratus aplink pastatus. Kai mokiausi, buvau šitoje vietoje kelis kartus. Čia mums dėstė topografiją. Laikas viską pakeitė. Vieta tapo dar atšiauresnė ir svetimesnė negu ta, kurią prisimenu. Arba čia kaltas šaltis. Arba aš pati.

Einu pro kompiuterių pastatą. Užrakinta. Bet grupei studentų išeinant įlendu į vidų. Centrinėje salėje stovi gal penkiasdešimt terminalų. Šiek tiek palaukiu. Ateina pagyvenęs vyras, aš seku iš paskos. Jam atsisėdus, stoviu už nugaros ir stengiuosi nieko nepraleisti. Nemato manęs. Po valandos išeina. Tada sėduosi prie palikto kompiuterio ir spaudžiu klavišą. Išmeta Logon user id? Rašau LTH3 — kaip tas pagyvenęs ponas. Kompiuteris atsako Welcome į Techninės higienos laboratoriją. Yourpassword? Spausdinu JPB. Kaip tas ponas. Kompiuteris atsako Welcome Mr Jens Peter Bramslev.

Išspausdinus Plėtros tyrimų centras kompiuteris parodo meniu. Vienas iš jo punktų — biblioteka. Rašau: Tiorkas Hvidas. Duoda tik vieną antraštę: Hipotezė dėl gyvybės Arkties vandenyne išnykimo po Alvarezo katastrofos.

Šimtas puslapių. Truputį pavartau. Lentelės su metais. Iškasenų nuotraukos. Nei jų, nei prierašų mirgančiam ekrane neįmanoma įskaityti. Įvairios kreivės. Keletas įvairiais periodais braižytų diagraminių geologinių dabartinio Deivio sąsiaurio žemėlapių. Nieko nesuprantu. Laikas baigti.

Po ilgo literatūros sąrašo randu straipsnio santrauką.

„Straipsnyje svarstoma fiziko, Nobelio premijos laureato Luiso Alvarezo aštuntajame dešimtmetyje iškelta mintis, kad iridžio kiekis molio sluoksnyje tarp kreidos ir terciano nuosėdų prie Gubijo Šiaurės Apeninuose ir Stevno klintyse Danijoje yra per didelis, kad jo atsiradimo priežastis galėtų būti kas kita, nei į žemę nukritęs didžiulis meteoras.

Alvarezas spėja, kad susidūrimas galėjęs įvykti prieš 65 milijonus metų, o meteoras buvęs 6-14 kilometrų skersmens; sprogimo metu išsiskyrė 100 000 000 megatonų TNT energija. Kilęs dulkių debesis buvo visiškai uždengęs saulę mažiausiai keletą parų. Per tą laiką buvo nutrūkusios kelios gyvūnų mitybos grandys, todėl išnyko dalis jūros mikroorganizmų, o tai savo ruožtu turėjo padarinių didiesiems mėsėdžiams ir augalėdžiams. Remdamasis savo radiniu Barenco jūroje ir prie Deivio sąsiaurio, autorius aptaria prielaidą, kad sprogimo sukeltu radioaktyviu spinduliavimu būtų galima paaiškinti daugelį ankstyvojo paleoceno periode atsiradusių jūrinių parazitų mutacijų. Be to, keliamas klausimas, ar šitos mutacijos negalėjo būti masinio didžiųjų jūros gyvūnų išnykimo priežastis.“

Sugrįžtu atgal. Kalba aiški, išgrynintas, beveik skaidrus stilius. Bet 65 milijonai metų vis tiek atrodo tolimas laikas.

Išėjus jau tamsu. Vėjas pusto birų sniegą, pirhuk. Matau viską lyg per narkozę.

Didmiestyje pradedi keistai žiūrėti į supančius daiktus. Koncentruoji žvilgsnį į vieną, paskui į kitą. Į dykumą ar ledo juostą žiūrima kitaip. Norėdamas aprėpti visumą, turi išleisti iš akių atskiras detales. Tada atsiskleidžia kita tikrovė. Šitaip žiūrint į veidą, šis ištirpsta daugybės besikeičiančių kaukių fone.

Tokiam žvilgsniui žmogaus iškvėpta migla — žemesnėje kaip -8° C temperatūroje sušalusių lašų skraiste virtęs iškvepiamas oras — ne vien pusmetriu nuo burnos nutolęs fenomenas. Tai viską apimanti struktūrinė erdvės aplink šiltakrauję būtybę transformacija, minimalių, bet aiškių terminių pakitimų aura. Mačiau medžiotojus šaudant poliarinius kiškius bežvaigždę žiemos naktį iš 250 metrų, taikantis vien į juos gaubiančią miglą.

Aš ne medžiotoja. Be to, beveik miegu. Turbūt tuoj griūsiu. Staiga pastebiu jį per penkiasdešimt metrų, manęs jis nespėjo išgirsti. Stovi tarp dviejų marmurinių kolonų, įrėminančių vartus, kurie iš Pajūrio gatvės veda laiptų link.

Niorebro rajone nieko nestebina stoviniuojantys gatvėje, prie namo kampo ar tarpuvartėse. Bet ne Pajūrio gatvėje. Be to, pasidariau itin jautri. Pamiršusi silpnumą paeinu kelis žingsnius atbula ir pasislepiu kaimyno sode.

Randu gyvatvorėje skylę, tą pačią savo vaikystės skylę, tiek kartų mano matytą, prisiploju ir laukiu. Po poros minučių pamatau ir kitą. Prigludęs prie durininko namelio kampo, toj vietoj, kur keliukas suka namo link.

Grįžtu atgal, eisiu pro virtuvę, už to kampo manęs nepastebės. Matomumas vis blogėja. Žemė prie rožių sušalusi į akmenį. Vietoj kriauklės paukščiams — didelė pusnis.

Slinkdama palei sieną pagalvoju, kad jau ilgą laiką jaučiau, kaip mane seka, bet iki šiol, atrodo, neturėjau kuo skųstis.

Pro langą matau Moricą vieną svetainėje. Sėdi žemame ąžuoliniame krėsle spūsčiodamas ranktūrius. Einu toliau, aplink namą, praeinu paradines duris, slenku kiemo pusę iki pat nišos galo. Rūsio virtuvėje šviesu. Čia ir pamatau Benją. Pilančią į stiklinę šaltą pieną. Suteikiančią žvalumo tokį kaip šį vakarą, kai reikia budėti ir laukti. Lipu gaisrinėm kopėčiom. Į balkoną, kuris kadaise buvo mano kambario. Įėjusi slenku apgraibom. Jų čia būta. Pastatę ant grindų mano dėžę.

Kambario durys atviros. Apačioje, prieškambaryje, Benja išlydi Nagą.

Matau jo tamsų šešėlį einant per žvyrą. Pro mažas duris lendant į garažą.

Aišku, ten pasistatė automobilį. Moricas truputį patraukė savo kasdienį, kad tilptų. Doras pilietis niekada nepraleis progos pasitarnauti policijai.

Sėlinu laiptais. Žinau kiekvieną jų lentelę, todėl nesukeliu nė menkiausio garso. Nusileidžiu į prieškambarį, praeinu rūbinę, įslenku į mažąją svetainę. Benja čia. Nemato manęs. Stovi ir žiūri į Eresūną, Tuborgo uosto šviesas, Švediją, Flakfortetą. Niūniuoja. Nepasakytum, kad labai džiaugsmingai ar atsipalaidavusi. Greičiau įsitempusi. Šiąnakt, galvoja sau, šiąnakt sučiups Smilą. Šitą apsimetėlę grenlandę.

— Benja, — sakau.

Atsisuka žaibo greitumu, kaip šokdama. Ir sustingsta.

Nesakau nė žodžio, tik mosteliu ranka. Panarinusi galvą eina pirma į svetainę.

Lieku prie durų, kad ilgos užuolaidos paslėptų mane nuo stebėtojų iš lauko.

Moricas pakelia galvą ir pamato mane. Veidas nepasikeičia. Tik pasidaro dar plokštesnis ir labiau iškankintas.

— Čia aš.

Benja atsistoja šalia Morico. Jis jos.

— Aš juos iškviečiau, — sako ji.

Jis perbraukia barzdą. Šiandien nesiskutęs. Styro juodi, vietom papilkšvėję šeriai. Sako žemu nuolankiu balsu:

— Niekada nesakiau, kad esu tobulas, Smila.

Ne vieną kartą sakė, tik neprisiverčiu jam priminti. Pirmą kartą pamatau, kad jis senas. Kad kada nors, gal neilgai trukus, mirs. Akimirką priešinuosi, bet paskui pasiduodu gailesčiui. Tokiu varganu momentu.

— Tavęs laukia už durų, — sako Benja. — Tave išveš. Tau nėra ko čia būti.

Negaliu ja nesižavėti. Kažkoks panašus įtūžis apima baltąsias meškas, ginančias jauniklius.

Atrodo, kad Moricas jos negirdėjo. Jo balsas vis dar žemas ir slopus. Tarsi kalbėtų tik sau.

— Juk taip norėjau ramybės. Savo šeimos. Nepasisekė. Nė karto nepasisekė. Nieko negaliu padaryti. Kai pamačiau tą dėžę, kur jie atnešė, supratau, kad vėl išvažiuoji. Pabėgi kaip visada. Aš per senas parsivežti tave namo. Ir tada turbūt nereikėjo.

Pasižiūri užraudonijusiom akim.

— Nenoriu, kad tu išeitum, Smila.

Kiekvieno gyvenime glūdi galimybė išsiaiškinti. Savo progą jis praleido. Dabar sėdi spaudžiamas tų pačių problemų kaip tada, kai buvo jaunas, kai pažinau jį, kai buvo mano tėvas. Senatvė tik sumažino jėgas.

Benja prikanda lūpą.

— Ar pati išeisi, — sako, — ar man juos pakviesti?

Kiek atsimenu, tenorėjau vieno — dingti iš šito namo ir šitos šalies. Kiekvieną kartą likimas naudojosi Moricu kaip bejėgiu įrankiu man sugrąžinti. Dabar kaip niekada pasidaro aišku, kad pasirinkimo laisvė tėra iliuzija, o gyvenimas — tik daugybė skaudžių, juokingų per ašaras, besikartojančių kaktomušų su neišspręstomis problemomis. Kitomis aplinkybėmis būčiau turbūt nusijuokusi. Bet dabar esu pernelyg pavargusi. Todėl nuleidžiu galvą ir nusiteikiu pralaimėti.

Staiga Moricas atsistoja.

— Benja, — sako. — Būsi čia.

Ta prasižioja iš nuostabos.

— Smila, ką man daryti?

Žiūrim vienas į kitą primerkę akis. Jo viduje kažkas nutrūksta.

— Privažiuok, — sakau, — su automobiliu prie pat kiemo durų. Kuo arčiau, kad išneštum dėžę nepastebėtas. Ir kad aš galėčiau atsigulti po užpakaline sėdyne.

Jam išėjus Benja atsisėda į jo krėslą. Veidas bejausmis, negyvas. Girdim užvedamo variklio garsą, važiuoja, ratai girgždina žvyrą. Trinkteli durys. Atsargūs, įsitempę nešančio dėžę Morico žingsniai.

Ateina su guminiais, neperšlampamu apsiaustu, užsidėjęs kepurę. Pastovi tarpduryje. Paskui apsisuka ir išeina.

Man pakilus Benja iš lėto slenka paskui. Įeinu į mažąją svetainę, kur stovi telefonas, ir susuku numerį. Pakelia tą pačią sekundę.

— Ateinu, — sakau ir padedu ragelį.

Atsigręžusi pamatau Benją.

— Kai išvažiuosit, nueisiu pas juos ir pasiųsiu iš paskos.

Žengteliu prie jos. Per trikotažines kelnes nykščiu ir smiliumi suėmusi už Veneros kauburio suspaudžiu. Kai išsižioja, sučiumpu už gerklės ir užspaudžiu trachėją. Akys išsiplečia iš baimės. Suklumpa, klaupiuosi ir aš, raitomės ant žemės. Ji aukštesnė ir sunkesnė už mane, bet jos energija ir piktumai kažkurioje kitoje vietoje. Karališkajame teatre neišmokė suteikti pykčiui fizinę išraišką.

— Benja, — šnibždu. — Palik mane ramybėj.

Spusteliu. Ant viršutinės jos lūpos atsiranda prakaito lašelių.

Paleidžiu. Neišstena nė garso. Veidą apėmęs siaubas.

Prieškambario durys atlapos. Prie pat stovi automobilis. Įšliaužiu ant grindų. Mano dėžė stovi ant užpakalinės sėdynės. Ant manęs užmeta maršką. Moricas sėda į priekį.

Prie garažo automobilis sustoja. Nuleidžia langelį.

— Labai ačiū už pagalbą, — sako Nagas.

Išvažiuojam.

Skaushovedo vandens slidžių klubas turi plačią medinę nuolają, nuo aukštos krantinės besileidžiančią tiesiai į vandenį. Prie jos laukia Landeris. Apsivilkęs neperšlampamą jūreivio kombinezoną su batais, juodą.

Juodas ir brezentas ant automobilio stogo. Ne „Jaguaro“, o „Roverio“ labai paaukštinta važiuokle.

Po brezentu pririšta guminė valtis irgi juoda. „Zodiakas“ iš sunkaus gumuoto audinio, mediniu dugnu. Moricas šoka padėti, bet nespėja. Lengvu judesiu šitas mažas vyras trukteli valtį nuo automobilio, paremia galva ir sklandžiai užstumia ant nuolajos.

Išima iš bagažinės kabinamąjį variklį, įdeda į valtį ir pritvirtina prie užpakalio.

Visi trys pakėlę leidžiam ją į vandenį. Dėžėje susirandu guminius, kepurę, dengiančią ir kaklą, pūkines pirštines, ant megztinio užsivelku kombinezoną.

Moricas neina ant nuolajos, stovi už užtvaros.

— Kuo tau padėti, Smila?

Atsako Landeris.

— Pasiskubinkit dingti iš čia.

Atsistūmęs užkuria variklį. Nematoma ranka sugriebia valtį iš apačios ir nuneša mus tolyn nuo kranto.

Smarkiai sninga. Po kelių sekundžių Moricas apsigręžia, grįžta į automobilį ir išnyksta iš akių.

Ant kairiojo riešo Landeris prisisegęs kompasą. Pro trumpai pūgoje atsiradusį perregimą koridorių matyti Švedija. Torbeko šviesos. Ir dvi plūduriuojančios šviesios dėmės tamsoje — du laivai, nuleidę inkarus tarp kranto ir centrinės prieplaukos. Šiaurės vakaruose nuo Flakforteto.

— Tas dešinėje — „Kronas“.

Man sunku įsivaizduoti Landerį ne kontoroje, be taurės, be aukštakulnių, šventinių drabužių. Su pasitikėjimu laviruodamas valtį tarp bangų, kurios tolstant nuo kranto vis didėja, jis stebina mane ir rodosi visai nepažįstamas.

Bandau susiorientuoti. Viena jūrmylė nuo prieplaukos. Du gruntinio vandens plūdurai. Tuborgo uosto prieplaukos švyturiai. Skaushovedo uosto švyturiai ant kalvų virš Pajūrio gatvės. Į pietus plaukiantis krovininis laivas.

Pūgai užtemdžius kelią du kartus pataisau kursą. Žiūri į mane įtariai, bet klauso. Net nebandau ką nors aiškinti. O ir ką galėčiau pasakyti?

Pakyla silpnas vėjas. Čaižo veidus šaltais aštriais sūraus vandens lašais. Lenkdamiesi priglundam vienas prie kito ant dugną Sunkusis „Zodiakas“ šoka bangų šokį. Landeris priglaudžia burną prie mano atraitytos kepurės.

— Tarnavau su Fiojliu jūrų laivyne. Narų daliny. Turėjom vos daugiau nei po dvidešimt. Tik tokio amžiaus mąstantis žmogus gali išbūti tam mėšle. Pusę metų keldavomės penktą ryto ir nuplaukdavom po kilometrą lediniam vandeny, po to — pusantros valandos bėgimo. Turėdavom šokti su parašiutu naktį virš vandens, penki kilometrai nuo Škotijos krantų, o aš tamsoje beveik nematau. Tampydavom šitą mėšliną guminę valtį ant galvos Danijos miškuose, karininkai ant mūsų dergė ir bandė pertvarkyti psichiką, kad iš mūsų išeitų kareiviai.

Ant jo rankos, laikančios droselį, uždedu savąją ir pataisau kryptį. Už 500 metrų priešais mūsų kursą kerta krovininis laivas — matyti dešiniojo borto šviesa ir trys aukštai mirksintys laivo žibintai.

— Paprastai geriau sekasi mažaūgiams. Tokiems kaip aš. Mes ištverdavom daug. Didiesiems tik pakėlus valtį būdavo baigta. Turėdavom įsiguldyti juos ir tempti. Bet Fiojlis buvo ne toks. Didelis. O greitas lyg būtų mažius. Jo negalėjo nugainioti. Nepriveikdavo per apklausą. Žiūri maloniai, žinai gi. Ir nepasiduoda nė milimetro. Kartą nardėm po ledu. Žiemą. Jūra užšalusi. Reikėjo išsprogdinti eketę. Tądien pasitaikė stiprios srovės. Leisdamasis pakliuvau į šalčio juostą. Visko būna. Nuo iškvėpto oro vanduo sušąla į ledą ir užblokuoja mažuosius kvėpavimo aparato vožtuvus. Tuo momentu dar nebuvau prisirišęs apsauginės virvės. Kad galėčiau grįžti atgal prie eketės. Nardant po ledu yra taip: dviejų metrų gylyje eketė atrodo kaip juodas kraštelis. Panirus penkis metrus jos nebesimato. Apėmė panika. Paleidau virvę. Manau, neberasiu eketės. Po ledu viskas žalsva, mirga neoninėm spalvom. Atrodo, lyg mane siurbtų mirusiųjų karalystė. Jaučiu, kaip pagavusi srovė neša gilyn ir į šalį. Paskui man pasakojo, kad Fiojlis viską matė. Pagriebęs švino diržą šoko į vandenį be deguonies balionų. Tik su virve rankoj. Nes dar sekundė ir būtų buvę vėlu. Atnėrė iki manęs. Pagavo dvylikos metrų gylyje. Šoko su sausąja apranga. Nuo vandens spaudimo jos guma prisispaudžia prie odos. O atmosferos slėgis didėja kas dešimt metrų. Maždaug dešimties metrų gylyje gumos rumbas įsirėžė jam į riešus ir kulkšnis. Atsimenu tik, kad kylant į paviršių visas vanduo buvo kruvinas.

Pagalvoju apie žymes aplink jo riešus ir kulkšnis, juodas kaip geležiniai lankai.

— Tai jis išspaudė vandenį man iš plaučių. Padarė dirbtinį kvėpavimą. Teko ilgai laukti. Jie teturėjo mažus sraigtasparnius su dujų turbinom, o oras buvo blogas. Visą kelią jis man masažavo širdį, davė deguonį.

— Visą kelią kur?

— Į Skoresbiusundą. Pratybos vyko Grenlandijoje. Buvo šalta. O jam nieko.

Sniegas uždaro mus už chaotiškų grotų — pašėlusios įstrižų brūkšnių sumaišties.

— Jis kažkur dingo, — sakau. — Skambinau į namus. Ragelį pakėlė svetimas žmogus. Gal jis kalėjime?

Minutę prieš pasirodant laivui jaučiu, kad jis jau čia pat. Korpusu slystančios inkarų grandinės, lėtas didžiulės svyruojančios masės kilnojimasis.

— Pamiršk jį, mažyte. Mums visiems reikėjo pamiršti.

Kairiojoje borto pusėje, stataus trapo gale, yra nuleistas trumpas plūduriuojantis tiltelis, virš jo dega vieniša geltona šviesa. Neišjungęs variklio išlygina valtį stipriai laikydamas geležinį strypą.

— Gali grįžti su manim, Smila.

Net šiek tiek graudu — tarsi jis tik dabar suprato, kad mes jau labai seniai nustojom žaisti.

— Matai kas, — sakau. — Aš nelabai turiu dėl ko grįžti.

Pati užstumiu dėžę ant tiltelio. Išlipus atsisuku — stovi ir žiūri į mane, maža figūrėlė, iškylanti ir panyranti didžiulės guminės valties šokio judesy. Paskui nusigręžia ir atsistumia.