MIESTAS

I

1

Neįprastas šaltis, — 18°C, sninga — ta kalba, kuri jau nebe mano, sniegas vadinamas qanik — dideli, beveik besvoriai kristalai krinta dribsniais ir apkloja žemę smulkučio balto šerkšno sluoksniu.

Gruodžio tamsa nyra iš kapo, regis, beribė kaip dangus virš mūsų galvų. Šitoje tamsoje veidai — tik blyškiai šviečiantys ovalai, bet vis dėlto pastebiu nepalankius pastoriaus ir zakristijono žvilgsnius, nukreiptus į mano juodas ažūrines kojines ir Julijanos aimanas, dar pagarsėjusias, nes ji iš pat ryto išgėrusi teturamo tabletę atsiduoda širdgėlai beveik blaiva. Jie mano, kad mums nesvarbu nei oras, nei tragiškos aplinkybės. Bet iš tiesų ir nailoninės kojinės, ir vaistai yra savotiška duoklė šalčiui ir Izaijui.

Visi jie grenlandai: moterys, susispietusios aplink Julijaną, pastorius, zakristijonas; kai užgieda Guutiga, illimi, Mano Dieve, kai Julijana susverdi ir pradeda raudoti, pamažu vis garsyn ir garsyn, o pastorius sako kalbą vakarų grenlandų šnekta, pradėdamas nuo moravų mėgstamiausios Šv. Pauliaus laiško vietos apie atpirkimą, nedaug tetrūksta, kad pasijustum Upemavike, Holsteinsborge1 arba Chraanaake2.

Tačiau iš tamsos kaip laivapriekis išnyra Vakarinio kalėjimo sienos — mes Kopenhagoje.

Grenlandų kapinės užima dalį Vakarinių kapinių. Izaijo karsto atėjo palydėti Julijanos pažįstami, dabar ją prilaikantys, pastorius su zakristijonu, mechanikas ir nedidelis būrelis danų, iš kurių pažįstu tik inspektorių ir teisėją.

Pastorius pasako kažką tokio, kad aš pamanau, jog jis tikrai pažinojęs Izaiją, nors, kiek žinau, Julijana niekada nevaikščiojo į bažnyčią.

Paskui jo balsas visai dingsta, nes dabar kartu su Julijana rauda ir kitos moterys.

Lydinčiųjų nemažai, gal dvidešimt, liūdesys užplūsta juos kaip juoda upė, jie grimzta ir leidžiasi plukdomi; niekas negalėtų šito suprasti, niekas, užaugęs ne Grenlandijoje. Bet ir užaugti ten turbūt maža. Nes net aš neplaukiu kartu su jais.

Pirmąkart įdėmiau nužvelgiu karstą. Šešiakampis. Tokios formos tam tikru metu būna ledo kristalai.

Leidžia jį į žemę. Tamsaus medžio, karstas atrodo labai mažas; jo viršų jau apklojo sniego sluoksnis. Snaigės didelės kaip plunksnelės — toks yra sniegas, jis ne visada šaltas. Tai dangus rauda Izaijo, jo ašaros virsta sniego pūkų apklotu. Visata užtraukia savo skraistę, kad jam niekada daugiau netektų šalti.

Tą mirksnį, kai kunigas beria ant karsto žemę, kai dera apsisukti ir nueiti, ilgam įsitvyro tyla. Moterys tyli, niekas nekrusteli, tokia tyla, lyg kažkas turi pratrūkti. Iš savo vietos matau, kad atsitinka du dalykai.

Pirma, Julijana suklumpa ant kelių, priglaudžia veidą prie žemės; moterys jos neliečia.

Kita įvyksta mano viduj, many sukrebžda nuojauta.

Tarp mūsų su Izaiju visą laiką galiojo susitarimas, kad nepaliksiu jo nelaimėje, niekada, net ir dabar.

2

Gyvename Baltojo bilieto kvartale.

Gavus lopinį žemės namų valdyba pristatė standartinių balto betono dėžučių ir pelnė už tai Sostinės gražinimo bendrovės premiją.

Jokios prabangos, viskas, net ir premija, atrodo pigu ir menka, nors to nepasakysi apie butų mokesčius, tokius didelius, kad čia tegali gyventi tokie žmonės kaip Julijana, už kuriuos moka valstybė, mechanikas, turėjęs imti, ką davė, ir tokie kaip aš pati, gyvenantys ant ribos.

Taigi kvartalui duotas vardas mus, šiuose namuose gyvenančius, šiek tiek žeidžia, bet iš principo yra teisingas.

Yra dėl ko čia įsikelti ir apsistoti. Juo toliau, juo svarbesnis man darosi vanduo. Baltasis bilietas visai prie Kopenhagos uosto. Šią žiemą mačiau traukiantis ledą.

Šalčiai prasidėjo lapkritį. Niekada nejuokauju su daniška žiema. Šaltis — ne termometru matuojamas, bet juntamas — labiau priklauso nuo vėjo stiprumo ir oro drėgmės nei nuo to, kiek yra laipsnių. Danijoje šąlu labiau, nei kada šalau Tulėj. Kai pirmos žvarbios lapkričio liūtys pradeda it šlapiu rankšluosčiu daužyti veidą, pasitinku jas su kailiu apjuostu kapucinišku apsiaustu, juodais moheriniais getrais, ilgu škotišku sijonu, megztiniu ir juodu „Goretex“ gobtuvu.

Po to temperatūra pradeda kristi. Vienu metu, kai jūros paviršiuje ji pasiekia -1,8°C ir susidaro pirmieji kristalai, vėjas ir bangos sutrupina laikiną plėvelę į ledą, frazzil, šis susigrūda į muilą primenančią košę, vadinamą ledėsiais, grease ice, pamažu sulimpančiais į plūduriuojančias lytis, ižą, pancake ice, kuris vieną šiaurią vidurdienio valandą, sekmadienį, sušąla į ištisinį sluoksnį.

Darosi vis šalčiau, aš džiaugiuosi, nes žinau, kad šaltis pasiekė reikiamą ribą, kad ledas nebelaikinas, nes kristalai jau sudarė tiltus ir prisikaupė sūraus vandens jų kišenėse, kurių struktūra panaši į medžio gyslas: per jas iš lėto sunkiasi sula — apie tai nedaug kas iš žiūrinčių į Holmeną pagalvoja, o šitai galėtų puikiai paremti teiginį, kad ledas ir gyvybė daugeliu atvejų yra susiję.

Atėjusi ant Knipelio tilto pirmiausia žiūriu į ledą. Bet šią gruodžio dieną pamatau kai ką kita. Pamatau šviesą.

Ji geltona, kaip ir dauguma šviesų mieste žiemą; ką tik snigta, todėl, nors ir labai silpna, ši šviesa duoda stiprų atspindį. Ji atsimuša nuo vieno iš tų sandėlių, kuriuos, statydami mūsų blokus, paskutiniu momentu nusprendė palikti. Prie namo galo į Pajūrio gatvę ir Christianshauną sukdamasis žybsi mėlynas policijos patrulinio automobilio signalas. Matau policininką. Laikiną baltos ir raudonos juostos užtvarą. Tai, kas ten, prie namo, atitverta, man panašu į mažą tamsų šešėlį ant sniego.

Todėl, kad bėgu, todėl, kad dar tik penkios valandos ir automobilių nesumažėję, atsirandu čia keliom minutėm anksčiau už greitąją.

Izaijas guli parietęs po savimi kojas, veidu į sniegą ir rankom apkabinęs galvą — tarsi gindamasis nuo mažyčio plieskiančio prožektoriaus, tarsi sniegas būtų langas, pro kurį jis stebėtų kažką žemės gelmėse.

Policininkui derėjo paklausti manęs, kas aš, kokia mano pavardė ir adresas, žodžiu, išpurenti dirvą kolegoms, netrukus pradėsiantiems vaikščioti nuo durų prie durų. Bet jis dar jaunas, jam silpna. Suka žvilgsnį nuo Izaijo. Įsitikinęs, kad aš neperžengsiu jo juostos, leidžia man stovėti.

Galėjo atitverti didesnį plotą. Bet ir tai nieko nepakeistų. Sandėliai dabar perstatomi, sniegas žmonių bei mašinų suplūktas kaip teracinės grindys.

Net miręs Izaijas gręžiasi šalin, tarsi rodydamas, kad jam nereikia niekieno užuojautos.

Aukštai viršuje, kur nesiekia prožektoriaus šviesa, vos įžvelgiu stogo briauną. Sandėlis aukštas, gal kaip septynių ar aštuonių aukštų namas. Gretimą namą remontuoja. Pastoliai supa galinę jo sieną iš Pajūrio gatvės pusės. Aš einu ten, greitajai braunantis per tiltą ir sukiojantis tarp namų.

Pastoliai siekia stogą. Paskutinis laiptelis liko apačioje. Juo aukščiau lipu, juo trapesnė rodosi konstrukcija.

Dengia naują stogą. Virš manęs kyla brezentu apklotos gegnės, tiesiasi per vieną šlaitą. Kitas šlaitas, iš uosto pusės, užpustytas. Ant jo — Izaijo pėdos.

Atsitūpęs ant kraigo, rankom apglėbęs kelius, linguoja vyras.

Net ir susigūžęs mechanikas daro didelio žmogaus įspūdį. Visiškai sugniuždytas, jis vis dėlto atrodo užsidaręs ir atsargus.

Labai šviesu. Prieš keletą metų Siorapaluke matavo šviesumą. Nuo gruodžio iki vasario, tris mėnesius be saulės. Žmonės vaizduojasi juos kaip amžinąją naktį. Bet juk yra mėnulis ir žvaigždės, o kartais ir Šiaurės pašvaistė. Ir sniegas. Užregistravo tą patį kiekį liumenų kaip ir vidury Danijos. Prisimenu, vaikystėje visada žaisdavom lauke ir visada atrodė šviesu. Tada šviesa buvo savaime suprantamas dalykas. Vaikui daug kas savaime aišku. Ilgainiui pradedi stebėtis.

Staiga suprantu, koks šviesus šis stogas. Tarsi čia visada buvo sniegas, nugulęs maždaug dešimties centimetrų storio sluoksniu, žiemos dieną šviečiantis ir tviskantis į mažus, pilkus, spindinčius perlus panašiais blyksniais.

Miestas skleidžia šilumą, todėl nors stipriai šąla, ant žemės sniegas kiek aptirpęs. Bet čia, viršuje, jis tebėra neliestas, toks, koks buvo. Tik Izaijo juo eita.

Vos nustojus snigti, net neatšilus, nepakilus vėjui, sniegas keičiasi. Tarsi kvėpuotų, tirštėtų, kiltų ir grimztu, tarsi skaidytųsi.

Jis vaikščiodavo su sportbačiais, žiemą irgi; tai jo pėdos, jo nunešiotų bucų padai su vos matomu koncentrinių ratų piešiniu palei nosį, ant kurios žaidėjas gali suktis aplink.

Čia, kur stovim, jo sutryptas sniegas. Pėdsakai eina įstrižai stogo krašto link, paskui palei briauną gal dešimt metrų. Tada sustota. Vėl eita link kampo ir galinės sienos, toliau pakraščiu apie pusę metro iki kampo prie kito sandėlio. Nuo ten jo grįžta kokius tris metrus įsibėgėti. Toliau pėdos veda tiesiai prie krašto, nuo ten jo nušokta.

Kitas stogas iš juodos žvilgančios skardos lakštų, ties nutekamuoju vamzdžiu sudurtų tokiu smailiu kampu, kad sniegas ant jų neišsilaiko. Ten nėra ko nusitverti. Kai pagalvoji, juk šitaip jis galėjo nušokti tiesiai į žiojintį plyšį.

Be Izaijo pėdų, daugiau nieko nesimato. Ant sniego jis buvo vienas.

— Aš jį radau, — sako mechanikas.

Man visada sunku žiūrėti į verkiančius vyrus. Gal todėl, kad žinau, kaip ašaros žeidžia jų orumą. Jos retos ir šykščios, nes, matyt, primena jiems vaikystę. Mechanikas nebešluosto veido; jis visas slidus kaip gleivėta kaukė.

— Kažkas ateina, — sakau.

Du ant stogo pasirodę vyrai mumis neapsidžiaugia.

Vienas sunkiai šnopuodamas velka fotoįrangą. Kitas kiek panašus į jaugusį nagą: kietas, plokščias, nekantrus ir labai suirzęs.

— Kas jūs?

— Aš gyvenu virš jo. O tas ponas — greta.

— Malonėkit lipti žemyn.

Paskui pastebi pėdsakus ir mus pamiršta.

Fotografas dideliu „Polaroido“ aparatu su blykste padaro pirmąsias nuotraukas.

— Tik mirusiojo pėdos, — sako Nagas. Jis ne kalba, o tarsi skaito mintyse surašytą savo darbo ataskaitą. — Motina vartoja svaigalus. O vaikas čia žaidė.

Dabar vėl pastebi mus.

— Sakiau gi, eikit žemyn.

Šią akimirką man niekas neaišku, aš visai sutrikusi. Bet savo abejonėmis mielai pasidalyčiau. Todėl nejudu iš vietos.

— Keistoka žaidimų aikštelė, ar ne?

Kai kas pamanytų, kad aš — savo išvaizda patenkinta puošeiva. Iš principo neprieštaraučiau. Gal man to reikia. Šiaip ar taip, drabužiai dabar bent jau verčia jį klausytis. Kašmyro megztinis, kailinė skrybėlė, pirštinės. Jis, aišku, nori ir turi teisę išprašyti mane iš čia. Bet kartu puikiai mato, kad atrodau kaip tikra ponia. Ne kasdien Kopenhagoje sutiksi ponią ant stogo.

Trumpai suklūsta.

— Na ir kas?

— Kai tu buvai tokio amžiaus, — sakau, — o tėtis su mama negrįždavo iš anglies kasyklos, lakstydavai vienas, žaisdavai ant benamių barakų stogų, ar bėgdavai tada tiesutėliai stogo pakraščiu?

Virškina.

— Aš užaugau Jutlandijoje, — pagaliau sumurma, neatitraukdamas nuo manęs akių.

Tada atsigręžia į savo kolegą.

— Mums čia reikėtų poros lempų. Ir palydėk kartu šituos ponus.

Man vienatvė kaip kitiems bažnyčios palaiminimas. Ji dieviškosios malonės šviesa. Kiekvieną kartą prieš uždarydama paskui save namų duris turiu pajusti daranti sau malonę. Norėdamas išaiškinti begalybės sąvoką, kantoras papasakojo savo mokiniams istoriją apie vieną viešbučio savininką, turėjusį nesuskaičiuojamai daug kambarių, kurie visi buvę užimti. Bet atvykęs dar vienas svečias. Tada šeimininkas pasielgęs taip: perkėlęs pirmame kambaryje gyvenusį svečią į antrą kambarį, antrame — į trečią, trečiame — į ketvirtą ir t.t. Taip pirmasis numeris liko laisvas naujajam svečiui.

Šitoje istorijoje mane labiausiai žavi tai, kad visi jos dalyviai, svečiai ir šeimininkas, laiko natūraliu dalyku tą begalinę daugybę veiksmų, kuriuos reikia atlikti, kad vienas vienintelis svečias galėtų ramiai ir tyliai gyventi jam skirtame kambaryje. Taip pagerbiama vienatvė.

Beje, pastebėjau, kad savo kambarį įsirengiau kaip viešbučio numerį — negali atsikratyti jausmo, kad čia apsistota tik laikinai. Kai bandau pati sau tai paaiškinti, galvoju, kad visa mamos giminė, o ir pati mama, buvo šiokie tokie nomadai. Nors iš tiesų tokio paaiškinimo negana.

Bet aš turiu du didžiulius langus į jūrą. Matau Holmeno bažnyčią, Jūreivių draudimo agentūros pastatą, Nacionalinį banką; šįvakar marmurinis jo fasadas buvo uosto ledo spalvos.

Maniau, kad gedėsiu. Bet kalbėjausi su policininkais, palydėjau ant mano peties nusvirusią Julijaną pas pažįstamą, grįžau namo — visą laiką stūmiau sielvartą šalin. Dabar lyg ir mano eilė liūdėti.

Bet dar ne laikas. Liūdesys — dovana, kurią reikia užsitarnauti. Užsiplikau pipirmėčių arbatos ir atsistoju prie lango. Bet niekas nepasikeičia. Gal todėl, kad liko nedidelis nebaigtas darbas, vienas iš tų, kurie galėtų sutramdyti jausmus.

Geriu arbatą; ant Knipelio tilto vis mažėja automobilių, kol lieka tik vieniši raudonų naktinių žibintų brūkšniai. Palengva apima ramybė. Atrodo, galėsiu užmigti.

3

Pirmą kartą sutikau Izaiją prieš pusantrų metų, vieną rugpjūčio dieną. Drėgnas švininis karštis buvo pavertęs Kopenhagą beprotybės priepuolių veisykla. Sėdėjau viename iš garo katilą primenančių autobusų, balta lino suknele su gilia iškirpte nugaroje ir Valensijos raukiniais — taip ilgai klosčiau ir lyginau, o jie vėl išdriko.

Yra žmonių, tokiu metų laiku važiuojančių į pietus. Į karštį. Aš pati nebuvau toliau pietuose kaip keturiasdešimt kilometrų nuo Kopenhagos. Ir nevažiuosiu, kol branduolinė žiema neužšaldys Europos.

Tokia diena, kai pradedi ieškoti gyvenimo prasmės, o tau pasako, kad jos išvis nėra. Laiptų aikštelėje, žemiau mano buto, kažkas guli ir kruta.

Kai pirmos didesnės grenlandų siuntos ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pradėtos plukdyti į Daniją, kaip svarbiausią dalyką jie rašė namo, kad paršai danai gyvena kartu su šunimis. Iš pradžių pamaniau, kad ten, ant laiptų, guli šuo. Bet čia, pasirodo, vaikas, nors tokią dieną tai nė kiek ne geriau.

— Dink iš čia, snargly, — sakau.

Izaijas atsigręžia.

— Peerit, — sako, — pati dink.

Nedaugelis danų gali į mane taip žiūrėti. Mano veide jie mato azijietės bruožų, ypač kai padažau po skruostikauliais. Tačiau berniukas ant laiptų žiūri neatitraukdamas akių, jos skverbiasi tiesiai į tai, kas mums abiem bendra. Toks būna naujagimio žvilgsnis. Ilgainiui jis pranyksta ir tik kartais vėl atsiranda susenus. Galbūt viena iš priežasčių, kad neapsunkinau sau gyvenimo vaikais yra ta, jog pernelyg daug mąsčiau, kodėl žmonės netenka drąsos žiūrėti vienas kitam į akis.

— Paskaitysi man?

Rankoje laikau knygą. Todėl jis taip klausia.

Galėtumei palyginti jį su girios elfu. Bet toks kaip dabar, apskretęs, vienom trumpikėm, šlapias nuo prakaito, jis veikiau panašus į ruonį.

— Atstok.

— Tu nemyli vaikų?

— Aš ėdu vaikus.

Žengteli atgal.

— Salluvutit, meluoji, — sako, kai einu pro šalį.

Tą akimirksnį pastebiu jame du dalykus, kurie tarsi pažadina many prielankumą. Matau, kad jis vienas. Kaip ir visi egzilai. Ir dar — jis nebijo vienatvės.

— Kokia čia knyga? — rikteli pavymui.

— Euklido Elementai, — pasakau ir užtrenkiu duris.

Tai iš tiesų buvo Euklido Elementai.

Šitą knygą išsitrauksiu dar tą patį vakarą, kai čirkštelės skambutis ir jis pasirodys tarpdury, vis dar su trumpikėm, žiūrės tiesiai į akis; aš pasitrauksiu į šalį, jis įeis į mano butą, į mano gyvenimą, kad niekada daugiau jo nebepaliktų; imu nuo lentynos Euklido Elementus. Tarsi siekdama juo atsikratyti. Tarsi iškart pabrėždama, kad neturiu jokių vaikiškų knygelių, kad mūsų nesuartins knyga nei kas kita. Tarsi norėdama kažko išvengti.

Įsitaisom ant sofos. Jis sėdi sukryžiavęs kojas, ant paties kraštelio — visai taip pat Tulėj, prie Inglefyldo, vasarą sėdėdavo vaikai: ant krašto rogių, kurios palapinėje būdavo naudojamos kaip gultai.

— „Taškas yra tai, kas nedaloma. Tiesė yra ilgis be pločio.“

Šitos knygos jis niekados neaptarinėjo, bet prie jos mes dažnai grįždavom. Kartais pabandydavau kitas. Parsinešiau vaikišką knygą Rasmusas Klumpas ledyne. Netardamas nė žodžio jis išklausė pirmuosius skyrius. Paskui, bakstelėjęs pirštu į meškiuką Rasmusą, paklausė:

— Ar jis skanus?

— „Pusskritulis — tai tokia figūra, kuri susidaro skersmeniui perkirtus apskritimą.“

Tą pirmą rugpjūčio vakarą mano skaitymas pereina tris fazes.

Iš pradžių kyla susierzinimas dėl tokios kvailos padėties. Paskui apima šventinė nuotaika, kaip visada vien pagalvojus apie šią knygą. Žinojimas, kad ji — visko pagrindas ir riba. Kai grįžti atgal, už Lobačevskio ir Niutono, tiek, kiek tik įstengi, atsiremi į Euklidą.

— „Ant ilgesniosios iš dviejų duotų skirtingo ilgio tiesių...“

Pati nebeklausau, ką skaitau. Tą akimirką kambarį užplūsta tik mano balsas ir Pietinio uosto saulėlydžio šviesa. Galiausiai nebelieka nė balso, tik aš ir berniukas. Tada nutylu. Taip sėdim dviese, žiūrėdami kiekvienas prieš save, tarytum man būtų penkiolika, o jam šešiolika, ir jaustume pasiekę the point of no return3. Paskui jis tylutėliai atsistoja ir išeina. Žiūriu į saulėlydį, kuris šiuo metų laiku trunka tris valandas. Sakytum saulė, atėjus laikui leistis, pamatė žemės grožį ir nebenori su ja skirtis.

Euklidas jo, žinoma, neatbaidė. Ir, aišku, nebuvo svarbu, ką skaičiau. Lygiai taip pat būčiau galėjus skaityti telefonų knygą. Arba Luiso ir Kerisos Detection and Classification of Ice. Jis vis tiek būtų atėjęs ir sėdėjęs su manimi ant sofos.

Būdavo, ateina kasdien. O kartais per porą savaičių pamatydavau jį tik kartą, ir tai iš tolo. Bet kai ateidavo, paprastai dienai baigiantis, būdavo pradėję temti, o Julijana drybsodavo be kvapo.

Kartkarčiais nuvesdavau jį maudytis. Nemėgo karšto vandens, bet juk nemaudysi vaiko šaltame. Įkeldavau į vonią ir paleisdavau dušą. Jis neprotestuodavo — jau seniai buvo išmokęs susitaikyti su tuo, kas neišvengiama. Tik nė akimirką neatitraukdavo nuo manęs savo priekaištingo žvilgsnio.

4

Esu gyvenusi keliuose internatuose. Nuolat stengiuosi užgniaužti likusius prisiminimus ir kartais pavyksta. Bet būna, kad kokia nuotrupa vis šmėkšteli galvoje. Kaip dabar — pajuntu tą ypatingą mokyklos miegamojo dvasią. Stenhiojuje, prie Humlebeko, miegodavom miegamuosiuose. Viename mergaitės, kitame berniukai. Naktį atidarydavo langus. O mūsų antklodės buvo tokios plonos...

Morge, Kopenhagos savivaldybės lavoninėje, rūsyje po Universitetinės ligoninės Teismo medicinos institutu, mokyklų miegamuosiuose sušaldyti ties pat užšalimo tašku paskutiniuoju, šaltu miegu miega mirusieji.

Viskas čia švaru, šiuolaikiška ir apgalvota. Net ekspertizės kabinetas išdažytas kaip svetainė, jame stovi pora toršerų, o žaliuojantis augalas turi įkvėpti drąsos.

Izaiją dengia balta drobulė. Tarsi norėdamas pakelti kambarinės gėlės nuotaiką, ant jos kažkas padėjo puokštelę gėlių. Visas užklotas, bet iš mažo kūnelio ir didelės galvos galima suprasti, kad ten jis. Tyrinėjantys žmogaus kaukolę prancūzų mokslininkai Grenlandijoje susidūrė su rimta problema. Jie rėmėsi teorija, kad tarp žmogaus galvos dydžio ir jo protinių gebėjimų egzistuoja tiesioginis ryšys. Grenlandų, laikomų pereinamąja grandim po beždžionės, kaukolė pasirodė esanti didžiausia pasaulyje.

Vyras baltu chalatu nudengia drobulę nuo veido. Izaijas atrodo nepaliestas, tarsi kažkas labai atsargiai išsiurbė visą jo kraują ir spalvą ir paguldė miegoti.

Julijana stovi šalia. Juodais rūbais ir jau antra diena blaiva.

Einam link išėjimo, baltasis chalatas seka iš paskos.

— Jūs giminaitė? — spėja. — Sesuo?

Ne aukštesnis už mane, bet plačių pečių; laikysena kaip tuoj pulsiančio avino.

— Gydytojas, — sako, baksteldamas pirštu į chalato kišenėlę, bet apsižiūrėjęs pamato, kad kortelės su vardu ten nėra.

— Velniai raguoti, — burbteli.

Einu toliau, jis iš paskos.

— Aš pats turiu vaikų. Gal žinot, ar jį rado gydytojas?

— Mechanikas, — atsakau.

Atseka į liftą. Staiga pajuntu, kad man reikia žinoti, kas lietė Izaiją.

— Jūs jį apžiūrėjot?

Neatsako. Gal net negirdėjo, ko klausiau. Rieda prieš mus. Prie pat durų staiga ištraukia kartono skiautelę, panašiai kaip iškrypėlis atlapoja paltą.

— Štai ji. Žanas Pjeras, kaip fleitininkas. Lagermanas, kaip saldymedžio čiulpinukas.

Su Julijana nepersimetėm nė vienu žodžiu. Bet jau įsėdus į taksi, uždarinėjant duris ji sugriebė mane už rankos.

— Ta Smila, — sako tarsi kalbėdama apie čia nesantį asmenį, — yra puiki moteris. Dešimt balų.

Automobilis nuvažiuoja, aš išsitiesiu. Beveik dvylika. Turiu pasimatymą.

„Valstybinis Grenlandijos autopsijos centras“, — parašyta ant durų, kurias prieini paėjęs atgal Frederiko Penktojo gatve pro Teilumo pastatą, Teismo medicinos institutą iki naujojo Universitetinės ligoninės priestato ir pakilęs liftu kelis aukštus su surašytais ant mygtukų pavadinimais — Grenlandijos medicinos draugija, Poliarinis centras, Arkties medicinos skyrius — iki šeštojo, įrengto stogo antstate.

Vakar ryte skambinau į Vyriausiąją policijos valdybą, mane nusiuntė į skyrių A, o ten sujungė su tuo Nagu.

— Galit pažiūrėti į jį morge, — pasakė.

— Norėčiau pasikalbėti su gydytoju.

— Tai Lojenas. Kreipkitės į Lojeną.

Už stiklinių durų yra trumpas koridorius, vedantis prie lentelės su užrašu PROFESORIUS, o mažesnėm raidėm J. Lojenas. Po lentele — durys, už jų rūbinė, toliau šalčiu dvelkianti kontora ir dvi sekretorės, palinkusios prie fotostatų su saulės nutviekstais ledkalniais žydrame vandenyje; pagaliau prieinu patį kabinetą.

Čia neįrengė teniso kortų. Bet ne todėl, kad trūktų vietos. Lojenas, žinoma, turi porą jų sode prie savo namo Helerupe, o dar dvejetą — Kopų gatvėj Skagene. Be to, tai nesiderintų su iškilminga rimtos kontoros atmosfera.

Ant grindų guli storas kilimas, dvi sienos apstatytos knygomis, pro langą atsiveria vaizdas į miestą ir Feledo parką, dar — sienoj įtvirtintas seifas, paveikslai auksiniais rėmais, mikroskopas ant šviesaus medžio stalo, po stiklu — paauksuota kaukė, kuri atrodo tarsi būtų nuimta nuo egiptietiško sarkofago, du svetainės baldų komplektai, du išjungti monitoriai, kiekvienas ant atskiros pakylos, ir vis tiek liktų sočiai vietos pabėgioti pavargus sėdėti prie stalo.

Didelis raudonmedžio rašomasis stalas elipsės formos, nuo jo pakilęs Lojenas ateina manęs pasitikti. Jis beveik dviejų metrų ūgio, apie septyniasdešimties metų, tiesus, balta apranga ir įdegusi oda daro jį panašų į dykumų šeichą, net maloni veido išraiška kaip to, kuris sėdi ant kupranugario ir draugiškai iš viršaus nužvelgia pro šalį smėliu šliaužiantį pasaulį.

— Lojenas.

Nors ir praleistas, laipsnis nuskamba kartu su pavarde. Jo ir dar to, kad gydytojas mažiausiai galva aukštesnis už kitus pasaulio gyventojus, neturim teisės pamiršti. Čia, po kojom, minios gydytojų, nesugebėjusių tapti profesoriais, o virš galvos — tik baltos lubos, žydras dangus ir Viešpats Dievas, o gal net ir to nėra.

— Prašom sėsti, ponia.

Man pasisekė — jis priima mane savo viešpatijoj, visas spinduliuodamas paslaugumu. Daugybė moterų prieš mane čia tapo laimingos ir daug jų dar bus, nes sunkią gyvenimo valandą ar gali būti kas geriau, nei atsiremti į du metrus blizgančios medicininės savikliovos, o dar tokioj raminamoj aplinkoj kaip ši.

Ant stalo stovi įrėminta fotografija su ponia gydytojiene, erdelterjeru ir trimis suaugusiais tėvo sūnumis, kurie visi, aišku, studijuoja mediciną ir per visus egzaminus, įskaitant klinikinę seksologiją, gauna aukščiausius, trylika, balų.

Niekada nesakiau, kad esu tobula. Susidūrusi su žmonėmis, turinčiais savo rankose valdžią ir ją su džiaugsmu naudojančiais, tampu kita, blogesne, niekšinga būtybe.

Bet neišsiduodu. Atsisėdu prie stalo kampučio, padedu savo tamsias pirštines ir skrybėlę su juodu vualiu ant paties raudonmedžio plokštės krašto. Profesoriaus Lojeno akivaizdoje, kaip daugybę kartų anksčiau, — juoda, gedinti, klausianti, sutrikusi moteris.

— Jūs grenlandė?

Profesinė patirtis neklysta.

— Mano mama buvo iš Tulės. Ar tai jūs... apžiūrėjote Izaiją?

Pritariamai mosteli.

— Aš norėjau sužinoti, nuo ko jis mirė.

Tokio klausimo jis nesitikėjo.

— Berniukas nukrito.

— Bet ką tai reiškia, grynai fiziologiškai?

Mąsto minutę, nepratęs aiškinti to, kas savaime aišku.

— Jis krito nuo septinto aukšto. Organizmas, kaip visuma, tokiu atveju tiesiog suyra.

— Bet jis atrodė tarsi visai nesužalotas.

— Krentant tai įprastas dalykas, mieloji. Bet...

Žinau, ką sakys toliau. „Taip atrodo tik prieš skrodimą. Paskui pamatai viduje tik sutrupėjusius kaulus ir vidines kraujosruvas.“

— Bet jis toks tik atrodė, — baigia.

Atsitiesia. Turi kitų reikalų. Dar neprasidėjęs, pokalbis eina į pabaigą. Kaip daugybė čia buvusių ir būsimų.

— Ar buvo matyti jėgos pavartojimo žymių?

Aš jo nenustebinu. Tokio amžiaus ir tokios profesijos žmogaus lengvai nenustebinsi.

— Nieko panašaus.

Sėdžiu tylėdama. Mėgstu stebėti europiečius visiškoje tyloje. Jiems tyla — tuštuma su vis didėjančia įtampa, kuri ilgainiui tampa nepakenčiama.

— Kas jums pakišo tokią mintį?

Jau nebesako „mieloji“. Klausimą praleidžiu pro ausis.

— Kaip gali būti, kad šitas centras ir visas skyrius įkurtas ne Grenlandijoje? — klausiu.

— Skyriui tik treji metai. Anksčiau Grenlandija išvis neturėjo autopsijos centro. Vyriausiasis Gothobo advokatas prireikus kreipdavosi į Kopenhagos teismo medicinos institutą. Mes čia laikinai. Kitais metais viskas bus keliama į Grenlandiją.

— O jūs?

Jis nepratęs prie tiek klausimų, gali atsisakyti kalbėtis.

— Aš vadovauju Arkties medicinos skyriui. Bet pagal specialybę esu teismo patologas. Kol kas einu autopsijos centro vadovo pareigas.

— Ar jūs pats atliekat visus teisminius grenlandų skrodimus?

Šoviau nesitaikydama. Bet smūgis turėjo būti taiklus, nes jis pradėjo mirksėti.

— Ne, — sako, dabar jau iš lėto, — bet kartais aš padedu Danijos autopsijos centrui. Kasmet jie gauna tūkstančius bylų iš visos šalies.

Prisimenu Žaną Pjerą Lagermaną.

— Ar per skrodimą jūs buvot vienas?

— Viską atliekam pagal griežtą tvarką, išskyrus specialias bylas. Būna vienas gydytojas, kuriam padeda laborantas ir kartais seselė.

— Ar galėčiau pamatyti skrodimo protokolą?

— Vis tiek nieko ten nesuprastumėt. O jeigu ką ir suprastumėt, tai jūsų nenudžiugintų.

Sekundę buvo praradęs pusiausvyrą. Bet tuoj pat vėl susitvardė.

— Protokolus laiko policija, kuri, galima sakyti, užsako skrodimus. Be to, pasirašydama mirties liudijimą ji sprendžia, kada galima laidoti. Civilinėse, o ne kriminalinėse bylose galima kalbėti apie dokumentų viešumą.

Tvirtai varosi kamuolį vartų link. Balsas virsta raminamu.

— Turit suprasti, panašiu atveju kaip šitas, kai kyla bent menkiausia abejonė dėl nelaimės aplinkybių, policijai ir mums reikia kuo nuodugniausių tyrimų. Mes apžiūrime viską. Ir viską išsiaiškinam. Jėgos pavartojimo atveju praktiškai neįmanoma nepalikti žymių. Būna pirštų atspaudų, suplėšytų drabužių, vaikas ginasi ir po jo nagais patenka užpuoliko odos ląstelių. Čia nebuvo nieko tokio. Nieko.

Smūgiavo. Aš atsistoju ir užsimaunu pirštines. Jis atsilošia.

— Mes, žinoma, susipažinome su policijos protokolu, — sako. — Juk iš pėdsakų buvo aiškiai matyti, kad kai tai atsitiko, ant stogo jis buvo vienas.

Ilgai keliauju link kambario vidurio ir iš ten atsigręžiu į jį. Kažką pradėjau suprasti, tik dar nežinau tiksliai. Jis vėl sėdi ant kupranugario.

— Mielai prašom skambinti dar kartą, ponia.

Staiga apėmęs silpnumas greitai dingsta.

— Mes visi, — sakau, — turim savo fobijų. Kažką, ko tikrai labai bijom. Aš — savo. Ir jūs savo, kai nusivelkat šitą neperšaunamą chalatą. Ar žinot, ko bijojo Izaijas? Aukščio. Jis užbėgdavo iki antrojo aukšto. O paskui šliauždavo užsimerkęs, laikydamasis laiptų turėklų. Pabandykit įsivaizduoti — kasdien tie patys laiptai, prakaituota kakta, drebantys keliai, penkios minutės, kad užliptum iš antro į ketvirtą aukštą. Dar prieš įsikraustant jo mama prašė buto žemiau. Bet jūs juk žinot — kai esi grenlandas ir gyveni iš pašalpos...

Praeina nemažai laiko, kol sulaukiu atsakymo.

— Bet vis dėlto jis buvo ant stogo.

— Taip, vis dėlto buvo. Bet paklausykit manęs. Būtumėt galėjęs išbandyti kėliklį, kraną, viską, bet nebūtumėt pakėlęs jo bent metrą tais pastoliais. Visas šias bemieges naktis klausiu savęs ir niekaip negaliu suprasti, kas galėjo atsitikti, kad jis atsidūrė ten, viršuje.

Tebematau mažą jo figūrėlę rūsy. Nežiūriu į Lojeną. Einu savo keliu.

5

Julijana Kristiansen, Izaijo mama, savo pavyzdžiu patvirtina gydomąsias alkoholio savybes. Blaivi ji būna nejudri, nekalbi ir apatiška. Prisigėrusi tampa gyvybinga ir labai linksma.

Kadangi ryte ji išgėrė teturamo, o dabar, grįžusi namo iš ligoninės, tiesiai sakant, užgėrė tabletę, šis puikus pasikeitimas vyksta po paprasčiausiu organizmo apnuodijimo šydu. Bet net nepaisant to, jai kur kas geriau.

— Smila, — sako, — aš tave myliu.

Kalba, kad Grenlandijoje geria daug. Visai nepamatuotas nuvertinimas. Grenlandijoje geria labai daug. Todėl ir aš taip vertinu alkoholį. Kai užsinoriu ko nors stipriau nei žolelių arbata, visada prisimenu, kaip būdavo Tulėj prieš savanorišką spirito kiekio normavimą.

Anksčiau esu buvusi pas Julijaną, bet visada sėdėdavome virtuvėje ir gerdavom kavą. Reikia gerbti asmeninį gyvenimą, ypač kai jis ir taip visiems prieš akis lyg žiojinti žaizda. Bet dabar mane veda jausmas, kad turiu išspręsti vieną užduotį, pamatyti tai, ko kiti nepastebėjo.

Šniukštinėju visur, Julijana leidžia man daryti, ką noriu. Iš dalies todėl, kad dar liko obuolių vynelio, bet ir todėl, kad jau tiek laiko gaudama pinigus pašto perlaidomis ir stebima per elektrinį valdžios mikroskopą ji nebeįsivaizduoja, jog galima turėti ką nors asmeninio.

Bute tvyro namų jaukumas, atsirandantis pakankamai ilgai brūžavus lakuotas grindis šiurkščiais medpadžiais, pamiršus pakankamai daug degančių cigarečių ant stalo, daugybę kartų miegojus kur pakliuvo; vienintelis naujas ir veikiantis daiktas šiuose namuose — fortepijono didumo nespalvotas televizorius.

Čia vienu — Izaijo kambariu — daugiau nei mano bute. Lova, žemas stalas ir spinta. Ant grindų — kartoninė dėžė. Ant stalo — dvi lazdos, „klasių“ akmenukas, kažkas panašaus į vonios pompą, modeliukas; bespalviai kaip jūros akmenėliai stalčiuje.

Spintoje — apsiaustas nuo lietaus, guminiai, klumpės, keli megztiniai, apatiniai rūbai, kojinės, viskas sugrūsta kaip pakliuvo. Naršau po drabužių krūvą, ant spintos, bet užčiuopiu tik praeitų metų dulkes.

Ant lovos polietileniniame maišelyje guli jo daiktai iš ligoninės. Neperšlampamos kelnės, bucai, medvilninis megztinis, apatiniai drabužiai, kojinės. Iš kišenės iškritęs baltas minkštas akmenukas, naudotas vietoj kreidelės.

Julijana stovi tarpdury ir verkia.

— Išmečiau tik marlę.

Kartą per mėnesį, kai jo aukščio baimė ypač sustiprėdavo, porą dienų Izaijas naudodavo marliukus. Kartą ir aš jam pirkau.

— Kur jo peiliukas?

Jinai nežino.

Ant palangės stovi laivo modelis, brangumu iškart išsiskiriantis iš pigių kambario daiktų. Ant stovelio parašyta: „Johanas Tomsenas, Danijos kriolito bendrovės motorlaivis“. Niekada nemačiau, kaip jis laikosi ant vandens.

Apkabinu ją per pečius.

— Julijana, — prašau, — būk gera, parodyk man savo popierius.

Mes visi turim stalčių, įvairių aplankų. Spausdintiems savo buvimo liudijimams laikyti Julijanai užtenka septynių prikimštų vokų. Daugumai grenlandų Danijoje sunkiausia priprasti prie popierizmo. Popierinio valstybės biurokratų fronto su paraiškų anketomis, blankais, privaloma korespondencija tam tikroms viešosioms instancijoms. Puikus subtilios ironijos pavyzdys — beveik beraštės Julijanos gyvenime susikaupė šitoks kalnas popierių.

Registracijos kortelės iš Sundholmo alkoholio gydyklos, gimimo liudijimas, Christianshauno aikštės kepyklos kuponų pluoštas (surinkęs jų už 500 kronų gali gauti vieną riestainį veltui), pažymos iš venerinių ligų dispanserio, seni mokesčių lapeliai, banko popieriai. Julijanos nuotrauka Karališkajame sode šviečiant saulei. Sveikatos draudimas, pasas, elektros tarnybos kvitai, laiškai iš Kreditų biuro. Krūva plono popieriaus lapų, patvirtinančių, kad kiekvieną mėnesį Julijana gauna 9400 kronų pensiją. Apačioje — ryšulys laiškų.

Niekados negalėčiau skaityti svetimo laiško, todėl praverčiu asmeninius. Pačiame gale — tarnybiniai, rašyti mašinėle. Kišu juos atgal, tik staiga akys užkliūva už vieno.

Tas laiškas kažkoks keistas. „Šiuo pranešame, kad Danijos kriolito bendrovės valdyba savo paskutiniajame posėdyje nusprendė paskirti Jums našlės pensiją ryšium su jūsų vyro Norsako Kristianseno mirtimi. Jums skiriama 9000 kr mėnesinė suma, kuri gali būti keičiama pagal pragyvenimo lygį.“

Valdybos vardu pasirašyta: E. Liubing, vyriausioji buhalterė.

Atrodytų, nieko keisto. Tačiau matyti, kad kai laiškas buvo baigtas, kažkas pasuko jį 90 laipsnių kampu ir automatiniu plunksnakočiu skersai paraštės įrašė: „Man tikrai labai gaila. Elza Liubing“.

Galima sužinoti šiek tiek apie savo žemiškuosius brolius iš to, ką jie rašo paraštėse. Daug svarstoma apie dingusį Ferma įrodymą. Vienoje knygoje buvo kalbama apie niekad neįrodytą teiginį, kad skaičių, pakeltą didesniu nei antruoju laipsniu, galima išskaidyti į kitų dviejų skaičių, pakeltų tuo pačiu laipsniu, sumą. Ferma parašė: „Radau tikrai puikų įrodymą. Deja, paraštė per siaura, kad jį sutalpintų“.

Prieš dvejus metus Danijos kriolito bendrovės kontoroje ponia pagal visas taisykles diktavo laišką. Jis turėjo atitikti reikalavimus, negalėjo likti korektūros klaidų, viskas turėjo būti taip, kaip priklauso. Ji perskaitė jį ir pasirašė. Pasėdėjo sekundę. Tada pasuko popierių 90 laipsnių kampu ir pridūrė: „Man tikrai labai gaila“.

— Kaip jis mirė?

— Norsakas? Jis dalyvavo ekspedicijoj į vakarinę Grenlandijos pakrantę; tai nelaimingas atsitikimas.

— Kas atsitiko?

— Kažką suvalgė, ir, man atrodo, organizmas neatlaikė.

Žiūri į mane bejėgiškai. Žmonės miršta. Ką pakeisi, narpliodamas, kaip ir kodėl.

— Galim laikyti ją visai užbaigta.

Kalbuosi telefonu su Nagu.

Palikau Julijaną vieną su savo mintimis, kurių dabar kaip planktono saldaus vyno jūroje. Gal reikėjo likti su ja? Bet aš ne angelas sargas. Pati vos laikausi. Be to, kai ką sugalvojau.

Skambinu į Policijos valdybą. Ten mane sujungia su skyriumi A, kur pasako, kad inspektorius dar darbe. Iš balso sprendžiant, užsisėdėjo.

— Mirties liudijimas pasirašytas pas mus šiandien ketvirtą valandą.

— O tie pėdsakai?

— Jeigu jūs būtumėt mačiusi tiek, kiek aš mačiau, arba jeigu pati turėtumėt vaikų, tai žinotumėt, kad neįmanoma atspėti, kas jiems šaus į galvą.

Jo balsas tampa irzlus nuo minties apie visas bėdas, kurių jam yra pridariusios jo paties atžalos.

— O čia juk tik kažkoks nevertas dėmesio grenlandas.

Kitam ragelio gale įsitvyro tyla. Kad ir po ilgos darbo dienos, šis vyras dar turi jėgų staigiai įjungti šaldomąją termostato padalą.

— Dabar paklausykit manęs, velniai rautų. Mums jokio skirtumo, jokio. Ar pigmėjas būtų nukritęs, ar žudikas maniakas, ar prievartautojas, mes dirbam tą patį. Tą patį. Aišku!? Aš pats paėmiau medicininę pažymą. Jokių požymių, kad buvo kas nors kita nei nelaimingas atsitikimas. Tai, žinoma, tragiškas atvejis, bet tokių turime 175 per metus.

— Norėčiau paduoti skundą.

— Būtent taip ir padarykit.

Padedam ragelius. Iš tikrųjų neketinau skųstis. Bet man irgi buvo sunki diena.

Žinau, kad policija turi daug darbo. Gerai jį suprantu. Supratau viską, ką jis sakė.

Išskyrus vieną dalyką.

Per apklausą, užvakar, atsakiau į keletą klausimų. Bet ne į visus.

Pavyzdžiui, apie šeimyninę padėtį. „Ne jūsų reikalas, — pareiškiau policininkui. — Nebent norėtumėt mane kur nors pasikviesti...“

Todėl jie ničnieko neturėtų žinoti apie mano asmeninį gyvenimą. Iš kur, klausiu pati savęs, Nagas žinojo, kad aš neturiu vaikų?

Atsakymo nesugebu rasti.

Paprastas klausimas. Bet pasaulis nepaliauja domėtis vieniša silpna moterim: kodėl ji, būdama tokio amžiaus, neturi vyro ir poros žavių jau žirgliojančių mažylių. Ilgainiui nuo jo atsiranda alergija.

Pasiimu porą baltų lapų, voką ir atsisėdu prie stalo. Viršuje užrašau: „Kopenhaga, 1993 m. gruodžio 19 d. Valstybės advokatui. Aš, Smila Jaspersen, šiuo laišku norėčiau paduoti skundą“.

6

Jis atrodo netoli penkiasdešimties, nors iš tiesų yra dvidešimčia metų vyresnis. Apsirengęs šiltais treningais, su startukais, amerikietiška beisbolo kepuraite ir odinėm bepirštėm pirštinėm. Iš viršutinės kišenės išsitraukia mažytį rudą vaistų buteliuką ir ištuština jį įgudusiu, beveik nepastebimu judesiu. Tai propranololis, dvigubo veikimo tabletės, raminančios širdies plakimą. Nusimauna pirštinę ir žiūri. Ranka didelė, balta, išpuoselėta, nedreba. Išsirenka pirmu numeriu pažymėtą lazdą iš Brazilijos raudonmedžio, driver, taylor made, poliruotu varpo formos galu. Prideda ją prie kamuoliuko ir užsimoja. Kai muša, visa jo jėga, visi 85 kilogramai būna sutelkti į vieną tašką, didumo kaip pašto ženkliukas; atrodo, kamuoliukas išsisklaidys ir pradings. Jis vėl pasirodo tik nukritęs ant vejos, pačiam sodo pakrašty paklusniai nurieda prie vėliavos.

— „Keimenas“, — sako. — Makgregoro firma. Anksčiau visada turėdavau problemų su kaimynais. Šitie nuskrieja tik pusę distancijos.

Jis mano tėvas. Pasirodymas buvo surengtas mano garbei, aš permatau kiaurai, ką jis iš tikrųjų reiškia. Mažas berniukas prašo meilės. O aš net negalvoju duoti.

Mano akimis žiūrint, visi Danijos gyventojai priklauso viduriniajai klasei. Tikri vargšai ir tikri turtuoliai yra tapę egzotika.

Man teko pažinti nemažai vargšų, nes dalis jų — grenlandai.

Tikriems turčiams priklauso mano tėvas.

Jis turi 67 pėdų „Svaną“ su nuolatine trijų vyrų įgula Rungstedo uoste. Turi nuosavą salelę netoli įsės fiordo, kur gali atsiskirti nuo pasaulio norvegiškoje rąstų trobelėje, o kiekvienam neprašytam turistui tiesiai šviesiai pareikšti, kad susirinktų daiktus ir nešdintųsi. Jis vienas iš nedaugelio Danijoje, turinčių „Bugati“ ir jį prižiūrintį darbininką, kurio darbas — automobilį šveisti ir šildyti ašies tepalinę su Bunseno tipo degikliu du kartus per metus, prieš pasirodant „Bugati“ klubo senųjų automobilių lenktynėse. Kitu laiku tėvas pasitenkina retkarčiais užsidėdamas klubo atsiųstą plokštelę su įrašytu ranka užvedamo vieno iš šių ratuotų stebuklų variklio garsu, reguliuojamu čiaudėjimu ir didėjančiais apsisukimais.

Jis turi šitą namą, baltą kaip sniegas, išpuoštą baltutėm betoninėm kriauklėm, tikro skalūno stogu ir įvijais laiptais prie įėjimo. Rožyną darželyje, besileidžiantį tiesiai į Pajūrio gatvę, sodą už namo, kuriame sočiai vietos devynių duobučių aikštelei, dabar, įsigijus naujų kamuoliukų, tapusiai kaip tik tokio didumo, kokio reikia.

Prigyveno tiek pinigų leisdamas vaistus.

Jis niekados nebuvo iš tų, kurie skelbiasi į visas puses. Bet jeigu kas susidomėtų, galėtų atsiversti „Kas yra kas“ žinyną, kur parašyta, kad trisdešimties metų jis tapo vyresniuoju gydytoju, paskui — pirmuoju anesteziologijos profesoriumi Danijoje ir kad po penkerių metų paskyrė savo gyvenimą tam, kas gražiai vadinama privačia praktika. Išgarsėjęs daug keliavo. Ne kokia pigiausia klase, o nuosavu lėktuvu. Jis leido vaistus visuomenės grietinėlei. Atliko narkozes per pirmąsias parodomąsias širdies operacijas Pietų Afrikoje. Kartu su Amerikos gydytojų delegacija buvo Sovietų Sąjungoje mirštant Brežnevui. Girdėjau kalbant, kad tai mano tėvas žongliruodamas savo ilgom poodinėm adatom pailgino jo gyvenimą keliom savaitėm.

Jis panašus į uosto darbininką. Šitą įspūdį tyčia palaiko kartkartėm užsiaugindamas barzdą, dabar jau žilą, bet kadaise buvusią mėlynai juodos spalvos; ją ir dabar reikia skusti dukart per dieną, kad atrodytų tvarkinga.

Jo rankos patikimos ir tvirtos. Jomis laikydamas 150 mm adatą pro šoną, retroperitoniškai, per giliuosius nugaros raumenis pasiekia aortą. Tada nestipriai baksteli smaigaliu į didžiąją arteriją, kad įsitikintų, jog įlindo pakankamai giliai ir gali apeiti ją aplinkui palikęs sluoksnį lidokaino prie didžiojo nervų rezginio. Centrinė nervų sistema reguliuoja kraujagyslių tonusą. Jis sukūrė teoriją, kad šitaip blokuojant galima stimuliuoti sulėtėjusią sunkiasvorio pono kojų kraujo apytaką.

Leisdamas vaistus tėvas susikaupia kaip tik įstengia susikaupti žmogus. Negalvoja apie nieką, net apie tą dešimties tūkstančių kronų čekį, kurį tuoj išrašys jo sekretorė ir kuris turės būti išmokėtas iki sausio pirmos. Laimingų Šv. Kalėdų ir linksmų Naujųjų metų. Kitas!

Jau dvidešimt penkerius metus jis yra vienas iš tų dviejų šimtų golfo žaidėjų, kurie kovojo dėl paskutiniųjų penkiasdešimties „Eurocard“ kortelių. Turi jauną draugę, baleto šokėją, trylika metų jaunesnę nei aš, vaikštančių aplink ir žiūrinčią tokiomis akimis, tarsi kiekviena diena būtų viena viltis, kad jis tuoj nuplėš nuo jos balerinos sijonėlį ir batelius.

Žodžiu, mano tėvas turi viską, ko tik galima įsigeisti. Jam atrodo, kad jis būtent tai čia man aikštelėje ir demonstruoja. Kad turi viską, ko širdis trokšta. Net dvigubo veikimo tabletės, vartojamos jo jau gerus dešimt metų, kad nedrebėtų rankos, praktiškai nesukelia jokių padarinių.

Apeinam aplink namą nugrėbstytais žvyro takeliais, kurių pakraščius sodininkas Siorensenas vasarą apkarpo kirpėjo žirklėmis; susibadytum basas kojas, jei eitum neatsargiai. Aš su ruonio kailiniais, po apačia — siuvinėtos vilnos kombinezonas su užtrauktuku. Iš pirmo žvilgsnio mes — tėvas ir dukra, energinga ir pasiturinti pora. Bet pažiūrėjus iš arčiau matyti banali dviejų kartų tragedija.

Svetainė ąžuolinėm grindim, nerūdijančio plieno grindjuostėm apie veidrodžių sieną, už kurios — rožių krūmai, kriauklės paukšteliams ir visi gyvenantys apačioje. Prie židinio stovi Benja su triko, storom vilnonėm puskojinėm, mankština kojų raumenis ir nekreipia į mane dėmesio. Ji išblyškusi, miela ir nemaloni pažiūrėti, lyg kokia apnuoginta fėja.

— Brentanas, — sakau.

— Prašom pakartoti, — aiškiai ištaria, kaip mokė Karališkojo teatro mokykloje.

— Brentanas, brangioji, grybeliui tarpupirščiuose, dar galima nusipirkti be recepto.

— Neturiu jokio grybelio, — šaltai atsikerta. — Jis atsiranda, matyt, jau tavo metuose.

— Ir jaunesniems, brangioji. Ypač pernelyg aktyviai besitreniruojantiems. Ir labai greitai išplinta iki šakumo.

Niurzgėdama traukiasi atbulom į gretimus apartamentus. Kupina nežabotos jėgos, užaugusi be jokio vargo ir pasiekusi žvaigždės karjerą, dar nepatyrė sunkumų, subrandinančių psichiką kovai.

Senjora Gonzales paduoda arbatą ant lygaus marmuro stalo, uždengto 70 mm storio stikline plokšte.

— Šimtas metų, Smila.

Jis šiek tiek papasakoja apie savo naujus piešinius, rašomus atsiminimus, apie tai, ką dabar skambina fortepijonu. Netenka greičio. Ruošiasi smūgiui, kuris kils susidūrus su mano ketinimais, neturinčiais su juo nieko bendra. Dėkingas, kad leidžiu išsikalbėti. Bet iš tiesų abu neturime jokių iliuzijų.

— Papasakok man apie Johaną Lojeną, — sakau.

Tėvui buvo vos per trisdešimt, kai jis atvyko į Grenlandiją ir sutiko mano mamą.

Eskimas Aisivakas papasakojo Knudui Rasmusenui, kad pradžioje pasaulyje gyveno tik du žmonės, abu galingi burtininkai. Kai atsibodo gyventi vieniems, vienas jų padarė savo kūną tokį, kad galėtų gimdyti; nuo to laiko jiedu turėjo daug vaikų.

XIX a. septintajame dešimtmetyje grenlandų katechetas Hanserakas Šventųjų brolių parapijos dienoraštyje Diarium Fnedrichstal užregistravo padaugėjus moterų, medžiojančių kaip vyrai. Keletas pavyzdžių minima Rinko legendų rinkinyje ir Pranešimuose iš Grenlandijos; tai niekada nebuvo įprasta, bet pasitaikydavo. Dėl moterų pertekliaus, mirčių ir skurdo, dėl grenlandams natūralaus įsitikinimo, kad kiekviena iš dviejų lyčių gali turėti savy priešingybę.

Bet tada moterims tekdavo rengtis kaip vyrams ir atsisakyti šeimos gyvenimo. Visuomenė pripažindavo lyties pakeitimą, bet ne nepastovią, pereinamąją būseną.

Mano mamai buvo kitaip. Ji juokėsi, gimdė vaikus, skleisdavo paskalas apie draugus, išdirbdavo odas kaip moteris. Bet šaudė, plaukiojo kajaku4 ir vilkdavo mėsą namo kaip vyras.

Kai jai buvo apie dvylika metų, jie su tėvu išėjo balandžio mėnesį ant ledo; jis šovė į uuttoq, ruonį, besišildantį tarp ledų. Prašovė. Kitiems būtų galima surasti visokių paaiškinimų. Jam tebuvo vienas. Kad atsitiks kažkas nepakeičiama. Tai buvo regos nervo užkalkėjimas. Po metų jis visiškai apako.

Tą balandžio dieną mama liko stovėti, kai tėvas nuėjo tolyn patikrinti ilgojo lyno. Galėjo perkratyti galvoje įvairias ateities galimybes. Pavyzdžiui, socialinę pašalpą, kuri ir dabar Grenlandijoje mažesnė už pragyvenimo minimumą, o tada buvo tarsi pajuoka. Arba bado mirtį, ne tokią jau retą, arba giminaičių, kurie patys nesudurdavo galo su galu, paramą.

Kai ruonis vėl išlindo, ji jį nušovė.

Anksčiau buvo žeberklu gaudžiusi jūros skorpionus ir uotus, šaudžiusi kurapkas. Po šio ruonio ji visam laikui tapo medžiotoja.

Nemanau, kad mama dažnai susimąstydavo ir įvertindavo save iš šalies. Kartą lindėjom palapinėj vasaros stovykloje prie Atikerluko, kalnų uolų, į kurias tuo metų laiku priplūsdavo narų, juodų paukščių balta krūtine; tik matęs gali susidaryti vaizdą, kiek jų ten būna. Šita gausybė netelpa į matavimų ribas.

Atėjom iš šiaurės, kur žvejojom narvalus su mažais dyzeliniais kateriais. Vieną dieną sugavom aštuonis. Iš dalies todėl, kad ledai buvo užspaudę juos vienam nedideliam plote, o iš dalies todėl, kad trys mūsų laivai buvo pametę ryšį vienas su kitu. Aštuoni narvalai — pernelyg daug mėsos, net ir šunims šerti. Pernelyg daug mėsos.

Tarp jų buvo vaikinga patelė. Prie pat genitalinės ertmės styrojo spenelis. Kai mama vienu rėžtelėjimu perskrodė jos pilvą, ant ledo iškrito pusės metro angelo baltumo subrendęs jauniklis.

Gal keturias valandas žvejai sustoję beveik tylėdami žiūrėjo į vidurnakčio saulę, dėl kurios tuo metų laiku būna šviesu be perstojo, ir valgė narvalo odą mattak. Aš negalėjau nuryti nė kąsnio.

Po savaitės mes sėdim prie paukščių uolų, jau para nevalgę. Užmetus didžiulį tinklą reikia susilieti su gamta ir laukti. Iš antro karto pagavau tris.

Tai buvo paukštės, skrendančios pas jauniklius. Jos suka lizdus stačių šlaitų urvuose, iš kurių sklinda pragariškas jauniklių keliamas triukšmas. Mamos prisirenka kirminėlių į tam tikrą maišą snape. Jas užmuša spausdami širdį. Aš turėjau tris.

Tai jau tiek kartų kartojosi: daugybė paukščių užmušta, iškepta molyje, suvalgyta. Tiek daug, kad net neprisimenu visų. Bet dabar jų akys man staiga virsta tuneliais, kurių galuose laukia jaunikliai, šių akys — kiti tuneliai su narvalo jaunikliu; jo žvilgsnis veda vis gilyn ir gilyn. Lėtai apverčiu tinklą: paukščiai triukšmingai pakyla į orą.

Mama sėdi visai prie pat manęs ir nesako nė žodžio. Tik žiūri, tarsi pirmą kartą kažką pamačiusi.

Aš nežinau, kas mane sulaikė. Gailestis Arktyje neturi jokios vertės, jis greičiau reiškia nejautrumą, menką gyvūnų, aplinkos ir būtinybės supratimą.

— Smila, — sako ji, — aš nešiojau tave savo amaat.

Gegužės mėnuo. Jos tamsiai rudo atspalvio oda blizga tarsi tuzinas lako sluoksnių. Įsisegusi auksinius auskarus, ant kaklo kabo grandinėlė su dviem kryžiais ir inkaru. Jos plaukai ant pakaušio susukti į kuodą, ji didelė ir graži. Net dabar, kai prisimenu mamą, ji tebėra man gražiausia iš visų kada nors matytų moterų.

Man maždaug penkeri. Nežinau, ką būtent ji turi minty, bet pirmą kartą suprantu, kad mes vienos lyties.

— Bet vis dėlto, — sako, — aš stipri kaip vyras.

Apsivilkusi raudonai ir juodai languotus medvilninius marškinius. Atsmaukia iki alkūnės rankovę ir parodo man savo ranką, plačią ir tvirtą lyg irklas. Tada iš lėto atsisega marškinius. „Ateik, Smila“, — tyliai pakviečia. Ji manęs niekada nebučiuoja ir retai kada priglaudžia, bet visiško artimumo akimirką leidžia pažįsti pieno, kurio vis dar yra ten, po oda, kaip kraujo visada ten yra. Išsižergia, kad galėčiau prieiti. Kaip ir visi medžiotojai ji mūvi prastai išdirbtos meškos odos kelnėm. Nepaprastai mėgsta pelenus, kartais valgo juos tiesiog iš laužo; dabar ji apvedė jais paakius. Šitam degančios anglies ir odos kvape randu akinamo baltumo krūtį su didele šviesiai rausva aureole. Geriu immuk, savo mamos pieną.

Vienintelį kartą po to ji pabandė paaiškinti man, kaip vieną mėnesį trys tūkstančiai narvalų atsiduria mažam fiorde, kur virte verda gyvenimas. Po mėnesio ledas užkerta išėjimą į jūrą, ir jie sušąla. Kaip gegužės ir birželio mėnesį būriai narų nudažo uolas juodai. Kitą mėnesį pusė milijono paukščių žūsta iš bado. Taip savais žodžiais ji bandė parodyti, kad Arkties gyvūnų gyvenimą valdo nepaprastai dideli populiacijų svyravimai. Ir kad šitoj kaitoj tai, ką mes imam, yra menkniekis.

Aš supratau ją, supratau kiekvieną žodį. Tada ir vėliau. Bet tai nieko nepakeitė. Po metų — likus metams iki jos dingimo — mane pradėjo pykinti žvejojant. Tada buvau maždaug šešerių. Per maža, kad pradėčiau ieškoti priežasčių. Bet pakankamai suaugusi suvokti, jog tapau svetima gamtai. Kad dalis jos nebebus man prieinama taip natūraliai kaip anksčiau. Galbūt jau tada man kilo noras suprasti ledą. Norėti suprasti reiškia bandyti atgauti tai, ką esame praradę.

— Profesorius Lojenas...

Ištaria vardą su tokiu dėmesiu ir plėšrūniška pagarba, kokią jaučia vienas kitam du brontozaurai.

— Labai protingas vyras.

Perbraukia baltu delnu skruostą ir smakrą. Kruopščiai išmoktas judesys; garsas — tarytum kas būtų brūkštelėjęs dilde per rąstą.

— Jis įkūrė Arkties medicinos skyrių.

— O kodėl jį domina teismo medicina? Sutiko dirbti Valstybiniame Grenlandijos autopsijos centre.

— Anksčiau dirbo teismo patologu. Be to, jis imasi visko, kas gali pelnyti jam šlovę. Matyt, manė šoktelėsiąs aukštyn.

— Ko jis siekia?

Akimirksnį tyli. Tėvas gyvenime dėl nieko nesuko sau galvos. Sulaukęs senatvės pradėjo gilintis į žmonių elgesio motyvus.

— Mano kartos gydytojai yra trijų tipų. Vieni taip ir lieka gydytojo asistentais arba galų gale imasi privačios veiklos. Tarp jų daug tikrai puikių žmonių. Kiti parašo disertacijas, kurios — juk tu pati, Smila, žinai — yra atsitiktinė, absurdiška ir pakankama sąlyga prasistumti aukštyn. Jie tampa vyresniaisiais gydytojais. Tai vietiniai medicinos karaliukai. Na, ir trečiasis tipas — mes, iškilę iki paties viršaus.

Visa tai pasakyta be krislelio autoironijos. Galėtum pamanyti, kad jis tuoj rimčiausiu veidu pareikš, kad pats savęs nė pusės tiek neįvertina, kiek turi tam pagrindo.

— Paskutiniam šuoliui reikia ypatingų jėgų. Didžiulės ambicijos. Pinigų. Arba valdžios. Arba žinių troškimo. Medicinos istorijoje šitas pastangas simbolizuoja ugnis. Amžinoji alchemikų liepsna po retorta.

Jis žiūri priešais save tarsi laikytų rankoje švirkštą ir adata būtų jau priartėjusi prie tikslo.

— Lojenas, — tęsia, — nuo studijų laikų norėjo tik vieno. Visa kita palyginti buvo niekas. Jis norėjo, kad jį pripažintų geriausiu jo srityje. Bet ne Danijoje, tarp apskurusių valstiečių. Geriausių visatoje. Ši ambicija yra amžinai jame deganti ugnis. Ir tai ne kokia dujų degiklio liepsnelė. Tai — Joninių laužo liepsna.

Nežinau, kaip mama su tėvu susitiko vienas kitą. Žinau tik, kad jis atvyko į Grenlandiją, nes ši svetinga šalis visada buvo tinkama moksliniams eksperimentams. Kūrė naują būdą trigeminus neuritui, trišakio nervo uždegimui, gydyti. Anksčiau ligą sušvelnindavo numarindami nervą alkoholio injekcijomis, dėl kurių dalį veido suparalyžiuodavo ir atsirasdavo vadinamoji atvipusi lūpa, kai nustoji jausti vienos pusės burnos raumenis. Šios ligos neišvengia net geriausios ir turtingiausios šeimos, o tai ir buvo pagrindinė tėvo susidomėjimo ja priežastis. Daug susirgimų buvo užregistruota Šiaurės Grenlandijoje. Jis atvyko gydyti savo naujuoju būdu, šiluma, iš dalies denatūruojančia sergantį nervą.

Čia jo nuotraukos. Stovi su „Kastinger“ firmos batais, pūkiniais drabužiais, kirvuku ledui, ledynų akiniais prie paskirtojo namo. Jam ant peties uždėjęs ranką vienas iš dviejų nedidelių rudaodžių vyrų, jo vertėjų.

Šiaurės Grenlandija tėvui iš tikrųjų tesiekė Tulę. Neturėjo nė minties, kad išbus ilgiau nei privalomą mėnesį šitoje vėjuotoje ledo dykynėje, kur nėra net golfo aikštelės.

Kai pagalvoji, kad jis išbuvo ten trejus metus, iškyla miglotas energijos, baltai švytinčios tarp jo ir mano mamos, vaizdas. Bandė prikalbinti ją atsikelti į bazę, bet ji nesutiko. Kaip ir visiems, gimusiems Šiaurės Grenlandijoje, mano mamai bandymas uždaryti į narvelį buvo nepakenčiamas. Tada jis atėjo pats į vieną iš tų faneros ir rifliuotos skardos barakų, kurie atsirado, kai įkūrę savo bazę amerikiečiai išvarė eskimus iš vietos. Vis tebeklausiu savęs, kaip jis ištvėrė. Aišku, kol mama buvo gyva, jam nereikėjo nei golfo lazdų, nei krepšio, tik kad galėtų sekti paskui, kad ir į patį juodą ir baisų pragaro dugną.

„Jiems gimė vaikas“, — sakoma. Mano atveju buvo kitaip. Man atrodo, kad tai mano mamai gimė mano jaunesnysis brolis ir aš. Už viso šito, esantis šalia, bet negalintis tapti dalyviu, pavojingas kaip baltoji meška, meilės sulaikytas nekenčiamoje šalyje, meilės, kurios pats nesupranta ir kurios belaisvis yra, neturintis nė mažiausios įtakos buvo mano tėvas, vyras su adatom ir tvirtom rankom, golfo žaidėjas Moricas Jaspersenas.

Kai man buvo treji metai, jis išvažiavo. Arba tiksliau, pats save ištrėmė. Iš kiekvienos aklos, beprotiškos aistros kada nors išauga neapykanta mylimajam, kurio rankose — vienintelis laimės raktas. Man, kaip sakiau, tebuvo treji, bet jo išvažiavimą atsimenu. Tėvas buvo visas apimtas verdančio, sprogdinančio, velniškai pašėlusio pykčio. Energijos pavidalo, kilusio iš atgal bloškiančio ilgesio. Jis buvo pririštas prie mamos kitiems nematoma juosta, kurią jautė fiziškai kaip saugos diržą.

Beveik nebūdavo su mumis, vaikais, kol gyvenom kartu. Nuo šešerių metų atsimenu jo pėdas. Jo rūkomo tabako „Latakija“ kvapą. Instrumentų sterilizatorių. Susidomėjimą, kurį mums sukeldavo, kai kartkartėm išsitraukdavo startukus ir išsirinkęs vietą pažerdavo kamuoliukus ant šviežio ledo. Ir tąjį gaubiančią nuotaiką, visų jausmų mano mamai mišinį. Šilumą, alsuojančią ramybe, kokia, matyt, būna branduoliniame reaktoriuje.

Koks buvo mamos vaidmuo? Nežinau ir niekados nesužinosiu. Žmonės, nusimanantys tokiuose reikaluose, sako, kad meilei dūžtant į šipulius sutuoktiniai turi padėti vienas kitam. Galbūt. Kaip ir visi, aš nuo septynerių metų tapiau šviesius nebūtus vaikystės vaizdus; dalis jų buvo skirta ir mamai. Vis dėlto juk tai ji liko ten, kur turėjo būti, ji statė ruoniams spąstus ir pynė man kasas. Buvo savo vietoje, didelė ir visada kartu, o Moricas su savo golfo lazdom, neskusta barzda ir adatom svyravo tarp dviejų savo meilės kraštutinumų: čia visiškai susiliedamas su mylimąja, čia persiskirdamas per Šiaurės Atlanto platybes.

Grenlandijoje įkritęs į vandenį nebeišplauksi. Jūros temperatūra žemesnė nei 4° C; ji sustabdo visus kūno puvimo procesus. Skenduolio viduriai nesifermentuoja, o Danijoje dėl to savižudžiai tampa plūdrus ir bangų mūša išmeta juos ant kranto.

Rado jos kajako nuolaužas, iš kurių suprato, kad tai būta jūrų vėplio. Jūrų vėplių elgesys sunkiai nuspėjamas. Jie gali būti nepaprastai jautrūs ir baikštūs. Bet jei nuplaukia kiek piečiau, rudenį, kai žuvų jūroje sumažėję, tampa greičiausiais ir sąmoningiausiais didžiojo vandenyno žudikais. Dviem savo iltim gali pramušti geležinį laivo šoną. Kartą mačiau, kaip medžiotojai atkišo vėpliui, kurį jie buvo sugavę gyvą, menkę. Jis sučiaupė lūpas tarsi ketintų bučiuotis ir žuvį tiesiog nučiulpė nuo kaulų.

— Būtų puiku, jeigu atvažiuotum Kalėdų, Smila.

— Kalėdos man nieko nereiškia.

— O nepagalvojai, kad tavo tėvas liūdės vienas?

Tai vienas iš labiausiai varginančių Morico bruožų, išsiugdytų į senatvę — melo ir sentimentalumo mišinys.

— Pabandyk kreiptis į Vienišų vyrų nakvynės namus.

Aš atsistoju, jis seka iš paskos.

— Tu tikra beširdė, Smila. Todėl nuo tavęs pabėgo visi vyrai. — Matau, kad jis tuoj tuoj pravirks.

— Tėti, — sakau. — Parašyk man receptą.

Tą pačią sekundę žaibo greitumu jis persimeta nuo įžeidinėjimų iki susirūpinimo, kaip su mano mama.

— Tu sergi, Smila?

— Labai. Bet tuo popierėliu tu gali išgelbėti man gyvybę ir likti ištikimas duotajai Hipokrato priesaikai. Skaičius turi būti iš penkių skaitmenų.

Krūpteli, širdis apsipila krauju, nes užkliudžiau gyvybinius organus — piniginę ir čekių knygelę.

Apsivelku kailinius. Benja neišlenda atsisveikinti. Tarpdury jis ištiesia man čekį, žino, kad šitaip palaiko vienintelį ryšį su manim. Net tokį bijo prarasti.

— Fernandas gali parvežti tave.

Staiga jam kažkas dingteli į galvą.

— Smila, — šaukia. — Tu neišvažiuoji?

Tarp mūsų geras gabalas snieguotos vejos. Lygiai taip pat galėtų būti visas žemyninis ledas.

— Kažkas graužia mano sąžinę, — sakau jam. — Gydymas kainuos nemažai pinigų.

— Tokiu atveju, — prataria labiau sau, — bijau, kad čekio suma nepasirodytų mažoka.

Ką gi, jo žodis buvo paskutinis. Bet negali gi, žmogus, laimėti kiekvieną kartą.

7

Gal atsitiktinai, o gal ir ne, jis ateina tada, kai visi darbininkai išėję pietauti ir stogas likęs visiškai tuščias.

Saulė, net šilta, giedras dangus, balti kirai, matyti Limhamno laivų statykla ir nė krislelio sniego, dėl kurio mes čia vėl atėjom. Aš ir ponas Raunąs, Valstybės prokuratūros tardytojas.

Jis mažo ūgio, ne aukštesnis už mane, bet apsivilkęs didžiulį pilką paltą tokiais plačiais pečiais, jog atrodo panašus į dešimtmetį berniuką, vaidinantį miuzikle apie prohibicijos laikus. Jo veidas lavos tamsumo, įdegęs ir toks liesas, kad oda aptempus kaulus kaip kokios mumijos. Bet akys žvalios ir pastabios.

— Kaip tik ketinau užsukti pas jus, — sako.

— Kaip miela. Ar visada taip reaguojat į skundą?

— Tik išimtiniais atvejais. Paprastai byla patenka į vietinį teismą. Sakykim, šiuo atveju taip atsitiko dėl išskirtinio jos pobūdžio ir jūsų skundo įtaigumo.

Nieko nesakau. Leidžiu jam pajusti tylą. Tačiau nematyti jokio poveikio. Jo smėlio spalvos akys įsmeigtos į mane, žvilgsnis nesuglumęs ir nešmirinėja į šalis. Jis gali čia stovėti kiek reikės. Tik tuo išsiskiria iš kitų.

— Kalbėjausi su profesoriumi Lojenu. Sakė, kad buvote pas jį užsukusi. Kad, jūsų nuomone, berniukas bijojo aukščio.

Jo padėtis šiame pasaulyje neleidžia man juo visiškai pasikliauti. Bet traukte traukia pasidalyti su kuo nors tuo, kas mane kankina.

— Ant sniego buvo pėdos.

Nedaugelis žmonių moka išklausyti. Dauguma užsiėmę ir skuba baigti pokalbį arba nekantraudami bando taisyti padėtį, arba tik ir tegalvoja, ką pasakys, kai pašnekovas užsičiaups ir bus jų eilė lipti ant scenos.

Bet šitas prieš mane stovintis vyras kitoks. Man kalbant jis įdėmiai klausosi, ką sakau.

— Skaičiau ataskaitą ir mačiau nuotraukas...

— Kas dar? Tęskit toliau.

Dabar mes kalbamės apie tai, ką reikia pasakyti, bet ko negalima paaiškinti.

— Nuo čia įsibėgėta. Atsispiriant šuoliui ant sniego arba ledo čiurnos sąnarys išlinksta. Tarsi basam einant per smėlį.

Bandau sukdama riešą parodyti tą į išorę nukreiptą judesį.

— Jei judesys per greitas, nepakankamai tvirtas, koja šiek tiek slysteli.

— Kaip kiekvienam žaidžiančiam vaikui...

— Įpratęs žaisti sniege niekada nepalieka tokių pėdų, nes tai netaupus judesys — tas pat kaip netinkamas svorio perkėlimas kylant į kalną slidėmis ilgoje distancijoje.

Pati girdžiu, kaip neįtikinamai visa tai skamba. Laukiu niekinamos pastabos. Tylu.

Jis žiūri į stogą. Neturi jokio tiko, jokio įpročio taisytis skrybėlę, degtis pypkę ar mindžikuoti. Neturi užrašų knygelės, kurią galėtų išsitraukti. Jis tiesiog labai mažas vyras, klausantis manęs ir atidžiai viską apsvarstantis.

— Įdomu, — pagaliau prabyla. — Bet kažkaip... nesvaru. Būtų sunku pateikti kam nors kitam, neįsigilinusiam. Sunku pagrįsti.

Jis teisus. Skaityti sniegą — tas pats, kas klausytis muzikos. Aprašyti, ką perskaitei, tolygu paaiškinti muziką raštu.

Kai tai nutinka pirmą kartą, pasijunti tarsi atsibudęs visiems aplinkiniams miegant. Po lygiai vienatvės ir visagalybės. Mes pakeliui iš Chrinisuto į Inglefyldo įlanką. Žiema. Pučia vėjas ir klaikiai šalta. Kai moterims prireikia nusišlapinti, jos turi užkurti po marška primusą, nes tik tada gali nusimauti kelnes tą pačią sekundę nepersišaldydamos.

Matėm, kad kyla rūkas; užėjęs jis apgaubia staiga ir visi tarsi apanka. Net šunys glaudžiasi į krūvą. Bet man nėra jokio rūko. Tik laukinė, šviesi nuotaika, nes nė akimirką nesuabejoju, kuriuo keliu reikia eiti.

Mano mama klauso manęs, o kiti klauso jos. Mane įsodina į pirmas roges ir, kaip dabar atsimenu, jaučiu, tarsi važiuotume sidabrine gija, besidriekiančia tarp manęs ir namų Chraanaake. Dar prieš namui pasirodant naktyje žinau, kad jis tuoj tuoj išlįs.

Gal tai buvo jau ne pirmą kartą. Bet būtent tai aš atsimenu. Gal mes klystame, prisimindami sielos proveržius kaip vienkartinį akimirksnį. Gal įsimylėjimas, viską persmelkiantis žinojimas, kad kada nors turėsi mirti, meilė sniegui iš tikrųjų nėra kažkas staigaus, galbūt tai visada mumyse. Ir gal niekad mūsų nepaliks.

Dar vienas rūko vaizdas, turbūt net tos pačios vasaros. Aš nebuvau daug plaukiojusi, nepažįstu jūros dugno. Neaišku, kam jie ėmė mane kartu. Bet nė akimirką nesuabejoju, prie kurio kranto ženklo esame.

Nuo to laiko jie pradėjo mane imti į jūrą beveik kiekvieną kartą.

Amerikiečių karinė Šaltųjų vandenų laboratorija Pailoto saloje pasikvietė kelis mokslininkus vietos jufiflio fenomenui tyrinėti. Mačiau pas juos krūvas storų knygų ir ilgus sąrašus straipsnių apie tai, kad žemėje pučia pastovios krypties vėjai, suformuojantys tam tikrą ledo kristalų pasvirimo kampą, iš kurio, esant prastam matomumui, galima išskaityti pasaulio šalių kryptis. Kad kitas, beveik nejuntamas brizas kiek aukščiau rūke kažkaip šaldo vieną veido pusę. Kad pasąmonė registruoja net šiaip jau neregimą šviesą. Yra sukurta teorija, pasak kurios, žmogaus smegenys Arktyje turėtų reaguoti į stiprius elektromagnetinius sūkurius šalia Šiaurės ašigalio prie Bucha Felikso.

Visa tai tas pats, kas žodžiais nusakyti muziką.

Vienintelis mano dvasios brolis yra Niutonas. Man padarė nepaprastą įspūdį, kai universitete papasakojo apie tą Principia Mathemathica pirmosios knygos vietą, kur parašyta, kad jis paverčia kibirą vandens ir, remdamasis nuolaidaus vandens paviršiaus pavyzdžiu, įrodinėja, kad besisukančios apie savo ašį žemės viduje, saulėje ir aplink jas abi, ir besiritinėjančiose žvaigždėse yra absolute space, Absoliučioji Erdvė, todėl neįmanoma rasti tvirto būties pradžios taško nei atskaitos sistemos; tik ji nejuda, tik jos galime įsitverti.

Būčiau galėjus pabučiuoti Niutoną. Vėliau sukėlė abejonių Ernsto Macho eksperimento su kibiru kritika, kuria rėmėsi savo darbuose Einšteinas. Tada buvau jaunesnė ir pasiduodavau įtaigai. Dabar žinau, kad viskas, ko jie siekė, buvo įrodyti, jog Niutonui trūko argumentų. Kiekvienas teorinis aiškinimas yra redukuota intuicija. Niekas nesusilpnino mano ir Niutono Absoliučiosios Erdvės suvokimo. Niekas neras kelio namo į Chraanaaką įkišęs nosį į Einšteino raštus.

— O kaip jūs pati manot, kas atsitiko?

Niekas taip nenuginkluoja kaip įdėmus klausymasis.

— Nežinau, — atsakau.

Tai visai arti tiesos.

— Ko tikitės iš mūsų?

Čia, šviečiant saulei, kai sniegas ištirpęs, o gyvenimas eina tolyn Knipelio tiltu, kai mandagus žmogus kalbasi su manim, mano įtarimai staiga tampa tokie permatomi. Nesugalvoju, ką atsakyti.

— Aš peržiūrėsiu bylą dar kartą, — sako jis, — nuo pat pradžios iki galo; turėdamas mintyje viską, ką jūs man papasakojot.

Einam žemyn, bet aš leidžiuosi ne tik laiptais. Apačioje manęs laukia depresija.

— Mano mašina ten, už kampo, — sako.

Ir čia jis padaro neatitaisomą klaidą.

— Aš siūlyčiau jums, kol byla bus peržiūrėta, atsiimti skundą. Kad galėtume ramiai dirbti. Ir dar. Jei laikraščiai kreipsis į jus, mano manymu, reikėtų atsisakyti komentuoti bylą. Na, žodžiu, net neminėkit, ką man pasakojot. Liepkit kreiptis į policiją, pasakykit, kad mes toliau tęsiam darbą.

Jaučiu, kaip mano skruostus užplūsta raudonis. Bet ne iš sumišimo. Iš pykčio.

Aš nesu tobula. Sniegas ir ledas man patinka labiau negu meilė. Mane lengviau sudominti matematika negu žemiškaisiais broliais. Bet mano gyvenime yra už ko tvirtai užsikabinti. Galite pavadinti tai vietos jutimu, galit — moteriška intuicija, viskuo, kas tik šaus į galvą. Aš stoviu ant pagrindo, ir žemiau leistis nebėra kur. Gal ir tiesa, kad nesiekiu kuo geriau susitvarkyti gyvenimą. Bet visada — bent jau vienu piršteliu — apčiuopiu Absoliučiąją Erdvę.

Todėl, kad ir kokiais vingiais ar šunkeliais eitų pasaulis, anksčiau ar vėliau aš viską suprantu. Dabar nelieka nė krislelio abejonės, kad kažkas ne taip.

Aš neturiu vairuotojo teisių. O vilkint gražiais drabužiais per daug visko reikia sužiūrėti, jei važiuoji dviračiu: kartu stebėti eismą, išlaikyti orumą ir saugoti, kad nenukristų Vagn parduotuvėje Rytinėje gatvėje pirkta skrybėlaitė. Todėl paprastai tenka eiti pėsčiai arba važiuoti autobusu.

Šiandien einu pėsčia. Antradienis, gruodžio 21-oji, oras šaltas ir skaidrus. Pirmiausia žingsniuoju į Geologijos instituto biblioteką Rytinio pylimo gatvėje.

Vienas mano mėgstamas sakinys yra Dedekindo postulatas apie linijinę kompresiją. Ten apytiksliai taip teigiama: bet kuris, kad ir pats mažiausias, skaičių eilės intervalas yra begalinis. Kai aš bibliotekos kompiuteryje ieškau ko nors apie Danijos kriolito bendrovę, randu medžiagos geriems metams.

Pasirenku Baltąjį auksą. Tai, pasirodo, žybsinti knyga. Žiba akys kriolito karjero darbininkų, pinigingų pramonės magnatų ir grenlandžių valytojų; saulės atspindžių pilni mėlynieji Grenlandijos fiordai.

Einu toliau pro Rytinių vartų stotį, žemyn Pajūrio bulvaru. Iki pastato, pažymėto 72B numeriu, kuriame prie savo konkurentų, Eresūno kriolito bendrovės, įsikūrusi Danijos kriolito bendrovė kadaise turėjo 500 darbuotojų, du laboratorijų pastatus, kriolito žaliavos, rūšiavimo sales, valgyklą ir dirbtuves. Dabar telikę geležinkelio bėgiai, viskas baigiama griauti, tuščia, pora pašiūrių, būdelių ir vienas didelis raudonų plytų namas. Skaičiau, kad du didieji kriolito telkiniai prie Sakchrako septintajame dešimtmetyje galiausiai buvo išsemti, o per kitą dešimtmetį bendrovė perėjo prie naujos veiklos.

Dabar čia tik užtverta teritorija, keliukas ir keli darbininkai baltais darbo drabužiais, ramiai besigaivinantys Kalėdų alumi ir besiruošiantys ateinančioms šventėms.

Žvali ir apsukri mergiūkštė galėtų prieiti prie jų, skautiškai pasisveikinti ir žargonu kalbėdamasi iškvosti, kas per viena buvo ponia Liubing ir kas jai atsitiko.

Bet toks tiesmukumas ne man. Nemėgstu šnekinti nepažįstamų. Nemėgstu susibūrusių danų darbininkų. Apskritai nemėgstu vyrų kompanijų.

Taip svarstydama apėjau visą pastatą, ir darbininkai mane pamatė, moja prieiti ir pasirodo esą paslaugūs džentelmenai, išdirbę čia trisdešimt metų ir dabar gavę liūdną užduotį viską išardyti, žinantys, kad ponia Liubing tebėra gyva ir gyvena Frederiksberge, adresas telefonų knygoje, bet kodėl aš teiraujuosi?

— Ji kažkada padarė man paslaugą, — paaiškinu. — Dabar turiu jos kai ko paklausti.

Jie linksi ir sako, kad ponia Liubing daug kam yra padariusi paslaugą, kad jie patys turi mano amžiaus dukrą ir kad užeičiau ir vėl.

Einu Pajūrio bulvaru ir galvoju, kad net pačių paranojiškiausių įtarinėjimų gilumoje glūdi žmogiškumas ir kontakto siekimas laukdami, kada galės prasikalti.

Kas nors kartą gyveno kartu su gyvūnais, kuriems pakako erdvės, neis į zoologijos sodą. Bet kartą nusivedu Izaiją į zoologijos muziejų parodyti ruonių.

Jam jie pasirodo nesveiki. Bet pirmykščio jaučio modelis visai įdomus. Grįžtam namo per Feledo parką.

— Kiek buvo tam, kur matėm, metų? — klausia jis.

— Keturiasdešimt tūkstančių.

— Tada jis turbūt tuoj numirs.

— Tai jau turbūt.

— Kai tu, Smila, mirsi, galėsiu pasiimti tavo odą?

— Gerai, — atsakau.

Kertam Triangleną. Šilta, ūkanota rudens diena.

— Smila, važiuokim į Grenlandiją?

Nematau jokio reikalo slėpti nuo vaikų neišvengiamą tiesą. Jie turi išmokti pakelti tiek pat kiek ir mes.

— Negalim.

— Gerai.

Niekada nieko jam nežadėjau. Negaliu nieko žadėti. Niekas negali nieko žadėti kitam.

— Bet mes galim paskaityti apie Grenlandiją.

Jis sako „mes“ apie mano skaitymą balsu, tvirtai įsitikinęs, kad sėdėdamas šalia prisideda nė kiek ne mažiau nei aš.

— Iš kokios knygos?

— Iš Euklido Elementų...

Kol grįžtu namo, sutemsta. Mechanikas tempia savo dviratį į rūsį.

Jis labai plačių pečių, panašus į lokį, ir jeigu išsitiestų, būtų net impozantiškas. Bet eina nuleidęs galvą, tarsi atsiprašinėdamas už savo ūgį, o gal norėdamas išvengti šio pasaulio durų staktų.

Man jis patinka. Turiu silpnybę nelaimėliams. Invalidams, užsieniečiams, klasės storuliams, tiems, su kuriais niekada niekas nešoka. Jiems plaka mano širdis. Gal todėl, kad visada žinojau, jog savotiškai esu viena iš jų.

Izaijo ir mechaniko santykiai buvo draugiški. Nuo tada, kai Izaijas išmoko daniškai. Jiems nereikėjo daug žodžių. Meistras pažino meistrą. Du vyrai, kiekvienas savaip vienišas šiame pasaulyje.

Jis tempia dviratį, o aš leidžiuosi kartu. Turiu kai ką patikrinti rūsyje.

Mechanikas gavęs dvigubą sandėliuką dirbtuvei. Cementinėm grindim, sausą ir šiltą, su ryškia geltona elektros šviesa. Vietos nedaug, visko grūste prigrūsta. Palei dvi sienas stovi darbastalis. Ant kablių — dviračio ratas ir kelios kameros. Įpakavimo dėžė iš pieninės, pilna brokuotų potenciometrų. Dėžutė vinių ir varžtų. Kabanti lenta su mažytėm izoliuotom replėm elektroniniams prietaisams. Lenta su raktais. Devyni kvadratiniai metrai faneros, pilnos, atrodo, viso pasaulio darbo įrankių. Eilė lituoklių. Keturios lentynos su litavimo reikmenimis, dažų dėžutėmis, išardyta stereoįranga, veržliarakčių rinkiniu, suvirinimo elektrodais ir visa „Metabo“ firmos elektrinių įrankių serija. Palei sieną — du dideli balionai CO2 suvirinimo agregatui ir du maži litavimo lempai. Be viso šito, išardyta skalbimo mašina. Kibiras tirpalo nuo medienos puvinio. Dviračio stovas. Kojinė pompa.

Pririnkta tiek daiktų, kad trūksta, atrodo, vieno krustelėjimo, ir viskas virstų chaosu. Aš manau, jog čia tereiktų nusiųsti mane vieną uždegti šviesos ir kiltų tokia maišatis, kurioje paskui negalėtum rasti net jungiklio. Bet dabar viskas turi savo vietą, justi smulkmeniškai tvarkingo žmogaus ranka; žmogaus, kuris nori būti tikras, kad reikalingą įrankį visada ras ten, kur pasidėjo.

Čia pasaulis tarsi susidvejinęs. Viršuje — darbastalis, įrankiai, aukšta kontoros kėdė. Po stalu viskas pasikartoja dvigubai mažesniu masteliu. Maža kartono plokštė su siaurapjūkliu, atsuktuvais, kalteliu. Maža taburetė. Mažas staliukas. Replikės. Alaus dėžė. Cigarų „Humbrol“ dėžė su maždaug trisdešimčia dėžučių. Izaijo daiktai. Buvau čia vieną kartą, kai jiedu sėdėjo ir dirbo. Mechanikas — pasilenkęs ties lupos stovu prie stalo, Izaijas — ant grindų, vienom trumpikėm, pamiršęs viską pasaulyje. Oras buvo pritvinkęs degančio lydmetalio ir epoksidinės dervos kvapo. Ir dar kai ko, gerokai stipresnio: absoliutaus, viską aplinkui užmaršinančio susitelkimo. Stovėjau gal dešimt minučių. Jie nė karto nepakėlė akių.

Izaiju niekas nepasirūpindavo atėjus daniškai žiemai. Tik retkarčiais Julijana aprengdavo jį tinkamai. Mums susipažinus jam per du mėnesius buvo keturi ausų uždegimai. Po penicilino kurso pradėjo blogai girdėti. Nuo to laiko, kai aš skaitydavau, jis sėsdavosi priešais mane, kad galėtų sekti lūpų judesius. Su mechaniku jiedu galėjo susikalbėti kitais būdais, nepraverdami lūpų.

Jau kelias dienas vaikštau su vienu daiktu kišenėj, nes vis laukiau progos susitikti. Dabar parodau jį jam.

— Kas čia?

Laikau vonios pompą, kurią pasiėmiau iš Izaijo kambario.

— „Puodelis“. Stikliai naudoja juos dideliems stiklo lakštams nešioti.

Kraustau alaus dėžę. Kelios medžio atraižos. Harpūnas, kirvis. Laivelis, išdrožtas iš dėmėto medžio, gal kriaušės. Umiaq. Nugludintu paviršiumi, kaltu išskaptuota skyle. Ilgas, kantrybės ir kruopštumo reikalaujantis darbas. Dar automobiliukas iš sulenktų ir suklijuotų aliuminio plokštelių, atpjautų nuo beveik folijos plonumo lakšto. Spalvoto stiklo šukelės, išlydytos dujų degikliu ir ištemptos. Kelios poros akinių rėmelių. Ausinukas. Dangtelio nebėra, bet ta vieta išmoningai užtaisyta permatoma plastikine plokštele, priveržta mažais vyriais. Įdėtas į rankom susiūtą plastikinį dėklą. Viskas panašu į bendrą vaiko ir suaugusiojo darbą. Dar krūva kasečių.

— Kur jo peiliukas?

Jis gūžteli pečiais. Po kiek laiko išnyksta. Šitas šimtą kilogramų sveriantis visų draugas, geras santechniko bičiulis. Jis turi rūsių raktus ir gali kada nori vaikščioti čia kiek tinkamas.

Išsitraukiu taburetę ir įsitaisau prie durų, kad galėčiau matyti visą patalpą.

Internate kiekvienas turėjom trisdešimties centimetrų pločio ir penkiasdešimties ilgio spintelę. Su spyna. Raktą turėdavo savininkas. Visi kiti galėjo atidaryti ją metalinėm šukom.

Daug kas mano, kad vaikai yra labai atviri, kad visas jų vidinis gyvenimas tarsi sunkte sunkiasi laukan. Tai netiesa. Niekas nėra taip užsidaręs kaip vaikas ir niekam to taip nereikia kaip jam. Toks jo atsakas pasauliui, vaikštančiam su konservų peiliu rankose ir tikrinančiam, ar dar ne laikas pakeisti vidų labiau rinkoje vertinamu turiniu.

Pirmasis internate išaugęs poreikis, išskyrus nuolatinį, niekad nepatenkinamą alkį, buvo ramybė. Miegamajame jos nebuvo. Tada jis pavirto niekam nežinomos slėptuvės poreikiu.

Bandau įsivaizduoti Izaijo padėtį, vietas, kur jis būdavo. Butas, blokai, vaikų darželis, pylimas. Jų niekada nebus įmanoma apieškoti iki galo. Todėl apsiriboju tuo, kas prie pat manęs.

Apžiūriu sandėliuką. Labai atidžiai. Ir nieko nerandu. Tik Izaijo atminimą. Tada bandau atkurti šitos patalpos vaizdą tokį, kaip tuos du kartus, kai prieš daug daug laiko čia buvau.

Prasėdžiu gal pusę valandos, kol jis iškyla man prieš akis. Prieš pusę metų tikrino, ar name neįsimetęs sausasis puvinys. Iš draudimo atsivedė treniruotą šunį. Tas išuostė porą mažų dėmelių, išgriovę mūrą jas išvalė. Viena iš vietų, kuriose jie tada dirbo, buvo šitas rūsio kambarys. Jie išgriovė nuo grindų metro aukščio sienos gabalą. Paskui vėl užmūrijo, bet iki šiol nenutinkavo kaip visos sienos. Po darbastaliu, šešėlyje, likusi kvadratinė trisdešimt šešių plytų krūva.

Vis dėlto niekaip negaliu rasti. Greičiausiai jis palaukė, kol darbininkai baigs. Atėjo, kai skiedinys dar buvo drėgnas, ir stumtelėjo vieną plytą šiek tiek gilyn. Tada lukterėjo sekundę ir įkišo ją į vietą. Ir taip, kol skiedinys išdžiūvo. Ramiai ir tyliai, kas penkiolika minučių visą vakarą ėjo į rūsį, kad pajudintų plytą iš vietos vienu centimetru. Aš taip įsivaizduoju. Neįkištum peilio tarp plytos ir skiedinio, bet kai spusteliu, ji įlenda gilyn. Iš pradžių negaliu suprasti, kaip jis ištraukdavo plytą, nes nėra už ko suimti. Tada išsiimu vonios pompą ir žiūriu. Negaliu stumti plytos, nes ji tuoj pat įkristų į sienos ertmę. Bet kai priremiu prie jos pompą ir kotu išsiurbiu orą, sunkiai pasiduodama išlenda. Dabar suprantu, kodėl. Vidinėje jos pusėje įkaltas mažas mėlynas vinukas. Aplink jį apvyniota plona nailoninė virvelė. Ant vinies ir virvelės užvarvintas didelis lašas epoksidinių klijų, sukietėjusių į akmenį. Virvelė leidžiasi į ertmę sienoje. Ant jos galo kabo plokščia cigarų dėžutė, aprišta dviem storom gumytėm. Viskas atrodo tarsi himnas išradingumui.

Įsidedu dėžutę į švarko kišenę. Plytą įspraudžiu į vietą.

Riterystė yra archetipas. Kai atvykau į Daniją, Kopenhagos savivaldybė surinko klasę vaikų mokytis danų kalbos Rugmarkeno mokykloje prie Socialinės apsaugos ministerijos imigrantams skirtų barakų Amagerio salos Sundbiu rajone. Aš sėdėjau su vienu berniuku, vardu Baralas. Buvau septynerių ir trumpai nukirpta. Per pertraukas su berniukais spardydavau kamuolį. Maždaug po trijų mėnesių per vieną pamoką turėjom pasakyti vienas kito vardus.

— O šalia tavęs, Baralai, kuo ji vardu?

— Jo vardas Smila.

— Jos vardas Smila. Smila mergaitė.

Jis atsigręžė į mane be žado iš nuostabos. Praėjus šokui, likusį mokyklos pusmetį jo elgesyje su manimi atsirado vienas pasikeitimas. Jis tapo maloniai, mandagiai paslaugus.

Tą patį pastebėjau Izaijuje. Supratęs pagarbią žodžio „jūs“ reikšmę, jis staiga imdavo kalbėti daniškai, kad galėtų mandagiai į mane kreiptis. Paskutinius tris mėnesius, kai Julijana buvo visai pametusi saiką ir ribas, vakarais jis nebenorėdavo išeiti.

— O gal aš galėčiau, — paklausė jis, — miegoti pas jus?

Kai išprausiau jį, pastačiau ant tualeto dangčio, kad galėčiau įtrinti kremu. Veidrodyje jis matė savo veidą, nepatikliai uostinėjantį rožinį Elizabet Arden naktinio kremo kvapą.

Kol neužmigdavo, jis nė karto neprisiliesdavo prie manęs. Niekados nepaimdavo rankos, neglostydavo ir pats neprašydavo glamonių. Bet naktį, giliai įmigęs, kartkarčiais atriedėdavo pas mane ir likdavo gulėti šalimais kelias minutes. Mano oda pajusdavo mažą jo erekciją, vis ateinančią ir pranykstančią, kaip lėlė teatre.

Tomis naktimis tik snūduriuodavau. Mažiausias jo greito kvėpavimo pasikeitimas mane pažadindavo. Dažnai tiesiog gulėdavau galvodama, kad oras, kurį dabar įkvepiu, yra jo iškvėptas.

8

Bertranas Raselas rašė, kad grynoji matematika yra tokia sritis, apie kurią kalbėdami, nežinom, apie ką kalbam, ir ar tai, ką teigiam, yra teisinga ar klaidinga.

Tas pat man ir maisto gaminimas.

Valgau daugiausia mėsą. Nesušilčiau nuo daržovių su duona. Niekada nesijaučiau šeimininkė savo virtuvėje, nežinau, ką turiu šaldytuve, kokia maisto cheminė sudėtis ir kaip ji kinta gaminant. Vadovaujuosi vienu vieninteliu principu. Visada gaminuosi ką nors karšto. Tai labai svarbu, kai esi viena. Padeda atlikti proto higieną. Palaiko formą.

Šiandien turiu dar vieną tikslą. Atitolinti du telefono skambučius. Nemėgstu kalbėti telefonu. Man reikia matyti pašnekovą.

Ant stalo prieš save pasidedu Izaijo cigarų dėžutę. Tada susuku pirmąjį telefono numerį.

Tikiuosi, kad bus per vėlu, kad visi bus išėję anksčiau, nes tuoj Kalėdos.

Skambinu į Kriolito bendrovę. Direktorius tebesėdi kontoroje. Neprisistato, jis — tik balsas, sausas, nepermaldaujamas ir atgrasus, kaip byrantis smėlis smėlio laikrodyje. Man praneša, kad kadangi jų vadovybėje buvę valdžios atstovų, o bendrovė dabar uždaroma ir fondas pertvarkomas, buvo nutarta visus popierius perkelti į Valstybinį archyvą, kuriame saugomi dokumentai su valstybinių institucijų sprendimais; kai kurie iš jų — dabar iškart jis nepasakysiantis, kurie būtent — priskiriami „bendrųjų nutarimų“ grupei ir saugomi penkiasdešimt metų, o kiti — turėčiau pati suprasti, kad ir apie juos jis negalėsiąs suteikti informacijos — laikomi susiję su asmenimis ir mėgaujasi aštuoniasdešimties metų apsauga.

Bandau išklausti, kur laikomi popieriai, popieriai apskritai.

Visa informacija tebėra bendrovės priežiūroje, bet formaliai popieriai jau atiduoti Valstybinio archyvo žinion, į jį todėl turėčiau ir kreiptis, gal jis galintis dar kuo nors man padėti?

— Taip, — sakau. — Paaiškinti apie stogą ir nelaimingus nukritimus.

Nusmaukiu gumytes nuo Izaijo dėžutės.

Mano namų peiliai pakankamai aštrūs vokui atplėšti. Riekdama rupios duonos riekę beveik peržengiu jų galimybių ribas. Pavojingesnių man nereikia. Juodą dieną ir taip galvoju, kad nieko nereiškia nueiti į vonią ir prieš veidrodį persirėžti kaklą. Vis dėlto neblogai, kad tokiais atvejais esu papildomai apsaugota, nes žinau, kad pirmiausia teks leistis pas kaimynę pasiskolinti padoraus peilio.

Bet aš gerai pažįstu nenumaldomą blizgančios geležtės trauką. Kartą nupirkau Izaijui „Pumos“ skinerį. Nepadėkojo. Veidu nešmėkštelėjo nė krislelis nustebimo. Tik atsargiai ištraukė trumpą, plačiaašmenį durklą iš žalio veltinio makščių ir po penkių minučių dingo. Žinojo, žinojau ir aš, o jis žinojo, kad aš žinojau, kad jis nuėjo į rūsį, kur po mechaniko stalu palinks prie savo naujo įrankio ir užtruks keletą mėnesių, kol suvoks, kad jis tikrai jo.

Dabar durklas, įkištas į makštis, guli priešais mane cigarų dėžutėje. Su plačia, rūpestingai išblizginta elnio rago rankena. Dėžutėje dar keturi daiktai. Harpūno smaigalys, kokių visi vaikai Grenlandijoje prisirankioja iš apleistų stovyklaviečių ir visur tąso, nors ir žinodami, kad reikia atiduoti radinius archeologams. Meškos nagas, kurio kietumu, plonumu ir aštrumu dabar vėl stebiuosi. Kasetė be dėklo, bet įsukta į apiblukusį žalio juodraštinio popieriaus lapą, pilną skaičių. Viršuje didžiosiomis raidėmis parašyta „Niflheim“.

Ir dar — autobuso bilieto įdėklas; bilietas išimtas, o vietoj jo įkišta nuotrauka. Spalvota, greičiausiai padaryta paprasčiausiu pigutėliu fotoaparatu. Vasara, panašu į Šiaurės Grenlandiją, nes vyras susikišęs džinsus į kamikus5. Sėdi saulėje ant akmens. Nuoga krūtine, su dideliu, juodu naro laikrodžiu ant kairės rankos. Juokiasi fotografuojamas ir tuo momentu jis kiekvienu savo dantim, kiekviena juoko išryškinta raukšle yra Izaijo tėvas.

Jau vėlu. Bet pats tas laikas, kai mes, visuomenės mechanizmų varikliai, užsivedam paskutinį kartą prieš Kalėdas, kad užsitarnautume premiją: šiais metais ji — šaltis ir direktoriaus bučinukas į paausį.

Atsiverčiu telefonų knygą. Valstybės advokato Kopenhagoje kontora yra Jenso Kofodo gatvėje.

Tiksliai nežinau, ką pasakysiu Raunui. Galbūt tereikia priminti jam, kad nesidaviau apkvailinama, kad nenurimau. Tereikia pasakyti: „Žinai, mano mielas, aš nenuleidžiu nuo tavęs akių“.

Esu pasiruošus bet kokiam atsakymui.

Tik ne tam, ką išgirstu.

— Pas mus, — sako šaltas moteriškas balsas, — toks nedirba.

Klesteliu ant kėdės. Telieka tik garsiai įkvėpti oro, kad išloščiau laiko.

— Su kuo aš kalbuosi? — klausia ji.

Buvau bepadedanti ragelį. Bet kažkas jos balse mane sulaiko. Kažkas oficialaus. Siauro ir smalsaus. Smalsumas staiga sukelia įkvėpimą.

— Su Smila, — šnibždu ir bandau pasaldinti balsą. — Iš „Smilos saunos klubo“. Ponas Raunas buvo užsirašęs masažui, bet norėjo pakeisti laiką...

— Tas Raunas toks mažas ir plonas?

— Plonas kaip šakalys, brangute.

— Vaikšto su dideliais paltais?

— Kaip keturvietės palapinės.

Girdžiu, kaip pagreitėja jos kvėpavimas. Žinau, jos akys dabar žiba.

— Jis iš Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus, — sako.

Dabar ji laiminga. Savaip. Padovanojau jai geriausią šių metų istoriją, kurią bus galima aptarinėti su artimiausiomis draugėmis prie kavos puoduko ir saldžių bandelių rytoj iš pat ryto.

— Tu mane tiesiog išgelbėjai, — pasakau. — Jei kartais pati užsinorėtum masažo...

Padeda ragelį.

Nusinešu arbatą prie lango. Danija — puiki šalis. Bet ypač puiki jos policija. Stebinanti. Ji lydi Jo Didenybės asmens sargybinius iki Amalienborgo. Padeda paklydusiems ančiukams pereiti gatvę. O kai mažas berniukas nukrinta nuo stogo, pirmiausia pasirodo uniformuoti tvarkdariai. Paskui kriminalinė policija. Tada savo atstovus atsiunčia Valstybės advokatas iš Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus. Gali ramiai miegoti.

Išjungiu telefoną. Šiandien gana prisikalbėjau. Priprašiau mechaniką perdirbti kištuką, todėl dabar galiu nutildyti ir durų skambutį.

Įsitaisau ant sofos. Galvoje sukasi šiandienos įspūdžiai. Leidžiu jiems praplaukti. Paskui užplūsta vaikystės atsiminimai, čia vos slegiantys, čia švelniai pakilūs; ir jie nuseka pirmuosius. Tada ateina ramybė. Užsidedu plokštelę. Sėdžiu ir verkiu. Ne dėl to, kad būtų kažko gaila. Savo gyvenimą esu sukūrusi pati ir nenorėčiau, kad būtų kitaip. Verkiu, nes visata tokia graži, kai joje Bramso Koncertą smuikui griežia Kremeris.

9

Viena mokslinė teorija remiasi požiūriu, kad žmogus gali būti visiškai tikras egzistuojant tik tai, su kuo pats susidūrė. Tokiu atveju turbūt nedaug kas galėtų tvirtai pareikšti, kad Gothobo gatvė egzistuoja penktą valandą ryto. Bent jau dabar langai tamsūs ir tušti, gatvės tuščios, antruke, be manęs ir vairuotojo, daugiau nieko nėra.

Penkta valanda ryto kažkuo ypatinga. Tada sapnas tarsi pasiekia dugną. REM ciklo parabolė apsiverčia ir pradeda budinti miegantįjį, žadindama suvokimą, kad sapnas baigiasi. Tuo momentu žmogus būna pažeidžiamas kaip ką tik gimęs kūdikis. Šią valandą didieji plėšrūnai išeina į medžioklę, policija renka baudas mašinų stovėjimo aikštelėse.

O aš antro numerio autobusu važiuoju į Brionshiojų, Kabelajės gatvę Uterslevo pelkės pakrašty, aplankyti teismo medicinos eksperto Lagermano. Kaip saldymedžio čiulpinuko.

Jis pažino mano balsą telefono ragelyje dar nespėjus prisistatyti ir iškart paskiria laiką: „Pusę septynių, — sako, — nebus per sunku?“

Ateinu kiek prieš šešias. Žmonės tvarko savo gyvenimą pasitelkę laiką. Pakeisk jį bent truputį ir beveik visada atsitiks kas nors įdomaus.

Kabelajės gatvė tamsi. Tamsūs namai. Tamsi pelkė jos gale. Šąla. Šaligatvis šviesiai pilkas nuo šerkšno, automobiliai aikštelėse aptraukti žėrinčiais baltais kailiniais. Nekantrauju pamatyti užsimiegojusį teismo mediko veidą.

Vienam name šviesu. Ką ten šviesu — jis visas tvieskia, už langų juda šešėliai, tarsi čia nuo vakar vakaro tebesitęstų puota. Paskambinu. Aš — Smila, geroji fėja, paskutinis svečias prieš aušrą.

Duris atidaro iš karto penki, visi susigrūda tarpdury. Penki vaikai, nuo visai mažiaus iki jau ūgtelėjusio. Viduje yra dar daugiau. Apsirengę kariniam žygiui, su slidžių batais ir kuprinėm, rankos laisvos, kad bet kada galėtų paleisti į darbą kumščius. Jų oda pieno baltumo, šlakuota, vario raudonumo plaukai kyšo iš po ausinių kepurių, o aplink tvyro perdėtai aktyvaus vandalizmo aura.

Vidury jų stovi moteris, tokios pat odos ir plaukų spalvos, bet savo ūgiu, nugara ir pečiais tarsi sutverta amerikietiškajam futbolui. Už jos matyti teismo medikas.

Jis pusmetriu žemesnis už savo žmoną. Jau apsirengęs, suirzęs, akys paraudonijusios — žvalus.

Mane pamatęs net nepakrutina antakių. Tik linkteli galvą, ir mes, palydimi šūksnių, nusiiriam per dvi svetaines, atrodančias tarsi po didžiojo tautų kraustymosi ir ordų antplūdžio (tuo pačiu keliu jų, matyt, grįžta ir atgal), per virtuvę, kur pritepta sumuštinių visoms kareivinėms, pro duris, kurioms užsitrenkus tampa tylu, sausa, labai šilta ir šviečia neoninė lempa.

Mes šiltnamyje, įrengtame už vilos kaip žiemos sodas. Jame pora siaurų takelių, nedidelė terasa su baltai nudažytais geležiniais baldais ir stalu ir gausybė lysvėse, vazonuose susodintų kaktusų. Visokio aukščio, nuo vieno milimetro iki dviejų metrų. Įvairiausio spygliuotumo. Apšviestų violetine ir mėlyna šviesa.

— Dalasas, — sako jis, — puiki vieta pradėti kolekcionuoti kaktusus. Bet apskritai nepatarčiau ten važiuoti, nors velniai žino. Šeštadienio vakarais galėdavo būti ir po penkiasdešimt nužudymų. Dažnai dirbdavom apačioje, prie greitosios pagalbos traumatologijos skyriaus. Ten atlikdavom skrodimus. Praktiškai sutvarkyta. Išmokau nemažai apie šautines ir durtines žaizdas. Žmona sako, kad neturėjau laiko vaikams. Irgi teisybė, rupūs miltai.

Kalba neatitraukdamas nuo manęs akių.

— Anksti atėjot. Mums tai kas, mes vis tiek jau ant kojų. Žmona įrašė vaikus į Aleriodo darželį. Kad miške kiek pabūtų. Jūs pažinojot tą berniuką?

— Buvau šeimos draugė. Ypač jo.

Atsisėdom vienas prieš kitą.

— Kuo galėčiau padėti?

— Jūs davėt man savo kortelę.

Šitai praleidžia pro ausis. Atrodo, kad jis iš tų, kurie per daug visko matę, kad gaištų laiką tuščioms kalboms. Reikia kalbėti atvirai, kad pasakytų, ką žino.

Todėl pasakoju apie Izaijo aukščio baimę. Apie pėdas ant stogo. Apie savo vizitą pas profesorių Lojeną. Apie tardytoją Rauną.

Jis prisidega cigarą ir nužvelgia kaktusus. Gal net nesuprato, ką sakiau. Nesu tikra, ar pati supratau.

— Mes vieninteliai, — sako, — turim gerą institutą. Kitur sėdi keturi žmonės ir neturi pinigų pipetėms ar baltosioms pelytėms, iš kurių reikia imti ląstelių mėginius. Mums skirtas visas namas. Pas mus dirba patologai, chemikai ir teismo genetikai. Supirkta visa parduotuvė rūsy. Paskaitos studentams. Du šimtai darbuotojų, velniai griebtų. Trys tūkstančiai bylų per metus. Būtum sau kur Odensėje su gal 40 nužudymų. Aš turėjau pusantro tūkstančio Kopenhagoj. Ir dar tiek pat Vokietijoj ir Amerikoj. Jei yra bent trys žmonės Danijoje, galintys vadintis teismo medikais, tai jau gerai. O du, du iš jų — tai mes su Lojenu.

Šalia jo kėdės stovi į žydintį medžio kelmą panašus kaktusas. Iš žalio, panašaus į medį spygliuoto augalo iš lėto trykšta purpuro ir apelsinų spalva.

— Kitą rytą po to, kai atvežė berniuką, buvom labai užsiėmę. Neblaivūs vairuotojai, Kalėdų pokyliai. Kiekvieną dieną ketvirtą valandą prie durų stovi policija ir, po velniais, laukia pažymų. Aštuntą valandą pradedu su berniuku. Jūs nelabai jautri, ar ne? Pas mus tokia rutina. Iš pradžių išorinis tyrimas. Žiūrim, ar nėra ląstelių audinio panagėse, spermos tiesiojoje žarnoje. Tada pradedam skrodimą ir apžiūrim vidinius organus.

— Ar šalia būna kas nors iš policijos?

— Tik ypatingais atvejais, jeigu, pavyzdžiui, rimtai įtariama žmogžudystė. Bet tą kartą ne. Viskas vyko kaip įprastai. Jis buvo su neperšlampamom kelnėm. Nutraukęs jas pagalvojau sau, kad tai ne pats tinkamiausias drabužis šuoliams į tolį. Turiu vieną triuką. Kiekvienas specialistas turi ką nors tokio susigalvojęs. Įkišu į klešnę uždegtą elektros lemputę. Visi šventieji! Tvirta medžiaga. Aš apsimaunu panašias, kai dirbu sode. Bet prie šlaunies kiaura. Tada apžiūriu berniuką. Kaip visada. Toj vietoj randu ertmelę. Turėjau pamatyti ją per paviršinę apžiūrą, sakau jums atvirai, bet, po velnių, mes juk visi žmonės. Mane apima piktumas. Nes jokio kraujavimo nebuvo ir audinys neužsitraukęs. Žinot, ką tai reiškia?

— Ne, — sakau.

— Tai reiškia, kad ir kas ten būtų atsitikę, tai atsitiko jau po to, kai jo širdis nustojo plakti. Tada apžiūriu kelnes įdėmiau. Aplink skylutę — nedidelė spaudimo žymė; ji padidina mano įtarimą. Atsinešu biopsinę adatą, panašią į poodinę, labai tvirtą; prie jos pritaiso rankeną ir beda į audinį, kad būtų galima paimti mėginį. Kaip kad geologai ima gręžinio šerdies pavyzdžius. Tokias adatas labai mėgsta naudoti sporto fiziologai Augusto Krogho institute. Adata atitinka, velniai griebtų! Kelnės galėjo prakiurti dėl to, kad kažkas labai skubėjo ir stipriai ją bedė.

Jis pasilenkia prie manęs.

— Galiu čia pat praryti savo seną skrybėlę, jeigu neteisybė, kad kažkas atliko jo raumens biopsiją.

— Gal greitosios gydytojas?

— Ir aš taip maniau. Tik neaišku, kokio velnio, bet kas gi kitas? Skambinu ir klausiu. Klausiu vairuotojo. Gydytojo. Ir lavoną paėmusių mūsų sanitarų. Visi dievagojasi nieko tokio nedarę.

— Bet kodėl Lojenas man šito nepasakė?

Jis jau buvo besižiojąs atsakyti, tik staiga pasitikėjimas dingo.

— Velniai nematė, čia galėjo būti atsitiktinumas.

Užgesina lempas. Sėdim iš visų pusių gaubiami nakties. Dabar jau žymu, kad nepaisant nieko, pasirodys šiokia tokia dienos šviesa. Šiltnamis tylus. Stovi ir trokšta be garso, sunkiai traukdamas orą prieš ateinantį Armagedoną.

Pereinu siaurais šiltnamio takeliais. Kaktusai atkaklūs. Saulė, dykumos vėjas, sausra ir nakties šaltis spaudžia juos prie žemės. O jie vis tiek stiepiasi į viršų. Šiaušiasi, užsidaro storame kiaute. Ir nepasiduoda. Man jie patinka.

Lagermanas panašus į savo augalus. Gal todėl jis renka kaktusus. Net nežinodama jo gyvenimo matau, kad ir jam tebuvo duoti keli kubiniai metrai skaldos, pro kurią reikėjo prasimušti į šviesą.

Stovim prie lysvės su žaliaisiais jūros ežiais, kurie atrodo, tarsi būtų patekę į vatos pūgą.

— Pilocereus senilis, — sako.

Šalia — eilė vazonų su mažesniais, žaliais ir violetiniais, augalais.

— Meskalinas. Net garsiausios vietos — kad ir Mechiko botanikos sodas, Cesario Mandrikeso kaktusų muziejus Lancarote — neturi daugiau negu čia. Mažas gabaliukas ir apsvaigęs skrieji į dausas. Neverta prasidėti. Aš proto žmogus. Racionalistas. Mes tiriame smegenis. Išpjaunam juostelę. Paskui sanitaras sutvarko kaukolę ir užtempia skalpą. Esu matęs tūkstančius smegenų. Nieko mistiško. Viskas — viena chemija. Kai esi pakankamai perskaitęs. O kodėl, jūsų nuomone, jis užbėgo ant to stogo?

Pirmą kartą jaučiu norą atsakyti atvirai.

— Man atrodo, jį kažkas vijosi.

Papurto galvą.

— Vargu ar vaikas bėgtų taip toli. Maniškiai sėdasi ir rėkia. Arba visiškai sutrinka.

Kartą mechanikas pataisė Izaijui seną dviratį. Grenlandijoje jis nebuvo bandęs važiuoti. Tąkart išvažiavo. Mechanikas rado jį už dešimties kilometrų, netoli Senosios Kiojės, su atraminiu ratu ir maisto ryšulėliu ant bagažinės. Pakeliui namo į Grenlandiją. Žinojo, kur važiuoti, nes Julijana vienu metu buvo paguldyta į Hvidovrės ligoninę dėl baltosios karštinės.

Nuo septynerių, kai pirmą kartą atvažiavau į Daniją, iki trylikos buvau pabėgusi daugiau kartų, nei galėčiau atsiminti. Du kartus nuvažiavau į Grenlandiją, o kartą net iki Tulės. Reikia prisigretinti prie kokios šeimos, o paskui suvaidinti, kad tavo mama sėdi lėktuve už penkių sėdynių arba stovi kiek toliau eilėje. Pasakojama daugybė „turinčių paklausą“ istorijų apie pasimetusias papūgas, persų kates ar prancūzų buldogus, kurie stebuklingu būdu grįžo pas mamytę ir tėvelį namo į Friūdenholmo alėją. Visa tai niekas, palyginti su atstumu, kurį ieškodami normalaus gyvenimo yra įveikę vaikai.

Galėjau pabandyti tai paaiškinti Lagermanui. Bet nieko nesakau.

Stovim prieškambaryje, tarp batų, įmovų pačiūžų peiliams, maisto likučių ir įvairiausių kitų daiktų, likusių po ginkluoto būrio antpuolio.

— Kas toliau?

— Aš ieškau, — sakau jam, — loginio ryšio, apie kurį šnekėjot. Kol nerasiu, Kalėdų džiaugsmas manęs neaplankys.

— O jums nereikia eiti į darbą?

Neatsakau. Staiga visi jo spygliai dingsta. Kalba nesikeikdamas.

— Aš esu matęs daugybę sielvarto apimtų giminaičių. Šimtus privačių talentų, narpliojančių bylas geriau už mus ir policiją. Mačiau jų užsispyrimą ir idėjas ir pasakydavau sau, kad duodu penkių minučių garantiją. Dėl jūsų nesu toks tikras...

Bandau šypsena atsimokėti jam už optimizmą. Bet rytas dar toks ankstus, net ir man.

Staiga pajuntu, kad, užuot šypsojusis, atsigręžiu ir siunčiu oro bučinį. Vienas dykumos augalas kitam.

Neturiu jokio supratimo apie automobilių markes. Dėl manęs visus pasaulio automobilius gali pakišti po hidrauliniu presu ir iššauti į stratosferą suktis aplink Marsą. Išskyrus, žinoma, taksi, kurie turi būti po ranka, kai man jų prireikia.

Tačiau aš maždaug įsivaizduoju, kaip atrodo „Volvo-840“. Pastaraisiais metais „Volvo“ rėmė Europos golfo turnyrą, ir mano tėvas reklamavo automobilius kartu su kitais tarptautinį pripažinimą pelniusiais vyrais ir moterimis. Vienoje nuotraukoje jis stovi užsimojęs lazda priešais Sioleriodo golfo klubo terasą, kitoje sėdi su baltu chalatu priešais pilną padėklą instrumentų, o akių išraiška tarsi sako, kad jeigu Jums reikia užblokuoti, smūgis, hipofizį, tai aš galiu ir tai sutvarkyti. Abiejose vietose pačiam prašant jį nufotografavo iš tos pusės, iš katros jis panašus į Pikaso su peruku, o užrašas buvo maždaug toks: „Tie, kurie niekada neklysta“. Tris mėnesius autobusuose ir geležinkelio stotyse ta reklama primindavo man, ką aš būčiau galėjusi pridurti prie teksto. O į galvą amžiams įsirėžė kampuotas ir tarsi raukšlėtas „Volvo-840“ profilis.

Jei temperatūra pakyla prieš pat patekant saulei, kaip buvo šiandien, šerkšnas paskiausiai dingsta nuo automobilio stogo ir virš valytuvų. Paprasta, bet labai nedaug kas tai pastebi. Kabelajės gatvėje stovi neapšerkšnijęs automobilis, gal jau nuvalytas arba juo ką tik važiuota. Tai mėlynas „Volvo-840“.

Sugebėtum, aišku, rasti daug paaiškinimų, ko kažkas galėjo atvažiuoti čia dvidešimt minučių po septynių. Bet dabar man nekyla nė vienos minties. Todėl prieinu prie automobilio, pasilenkiu ir pažiūriu pro užtamsintą priekinį stiklą. Iš pradžių labai sunku pasiekti, bet pasilypėjus ant buferio atsiduriu vairuotojo sėdynės aukštyje. Viduje sėdi vyras ir miega. Pastoviu kiek laiko, bet jis nepajuda. Tada nulipu žemėn ir šliaužiu Brionshiojaus aikštės link.

Miegas — svarbus dalykas. Aš ir pati mielai pamiegočiau dar bent porą valandėlių šį rytą. Tik jau ne susiraičius „Volvo“ Kabelajės gatvėje.

— Mano vardas Smila Jaspersen.

— Iš parduotuvės?

— Ne, Smila Jaspersen.

Ne visai tiesa, kad pokalbiai telefonu yra pati blogiausia komunikacijos forma, kokią tik galima įsivaizduoti. Domofonas peržengia visas ribas. Kad derintųsi prie viso aukšto prabangaus sidabro pilkumo namo, jis padarytas kriauklės formos iš oksiduoto aliuminio. Deja, mums kalbantis, jame tebeošia didysis vandenynas.

— Namų darbininkė?

— Ne, — sakau. — Ir ne pedikiūrininkė. Turiu kelis klausimus apie Kriolito bendrovę.

Elza Liubing padaro pauzę. Galima sau leisti, kai stovi gerajam pokalbio įrangos gale. Kur šilta ir kur įtaisytas mygtukas durims atidaryti.

— Jūs tikrai labai ne laiku. Pabandykit ateiti kitą kartą.

Padeda ragelį.

Žengiu žingsnį atgal ir užverčiu galvą. Namas stovi vienas Frederiksbergo Fulės rajone, Hairės gatvės gale. Daugiaaukštis. Elza Liubing gyvena septintame aukšte. Vienu balkonu žemiau visi ketaus turėklai apstatyti gėlių dėžėmis. Iš lentelės matyti, kad šie gėlių mėgėjai yra Šou šeima. Ryžtingai ir stipriai spusteliu mygtuką.

— Klausau, — balsas mažiausiai aštuoniasdešimties metų ponios.

— Aš iš gėlių parduotuvės. Elzai Liubing virš jūsų užsakyta puokštė, bet jos nėra namie. Ar negalėtumėt manęs įleisti?

— Labai gaila, bet mūsų griežtose instrukcijose prisakyta nieko į svetimą butą neleisti.

Mane žavi, kad būdami aštuoniasdešimties žmonės vis dar tebesilaiko griežtų instrukcijų.

— Ponia Šou, — sakau. — Čia orchidėjos. Ką tik atgabentos lėktuvu iš Madeiros. Jos glemba nuo šalčio.

— Kaip baisu!

— Siaubinga. Bet vienas mažutėlis jūsų mažučiuko mygtuko spustelėjimas įleistų gėles į šilumą, kurioje jos ir turi būti.

Paspaudžia mygtuką.

Liftas čia toks, kad kyla noras važiuoti aukštyn žemyn septynis ar aštuonis kartus, kad spėtum pasidžiaugti pliušine sofa, poliruotu Brazilijos raudonmedžiu, auksinėm grotelėm ir smėliasrove išraižytais amūrais ant stiklinių langelių, pro kuriuos matyti trosas ir atsvara, besileidžiantys gilyn, iš kur kyli.

Liubing durys uždarytos. Apačioje ponia Šou atidarė savąsias paklausyti, ar orchidėjos nebus kalėdinio išprievartavimo priedanga.

Kišenėje, tarp palaidų banknotų ir skolos lapelių iš antrojo Universiteto bibliotekos skyriaus, turiu popieriaus skiautę. Įmetu ją pro plyšį laiškams. Mes laukiam, aš ir ponia Šou.

Durų laiškų plyšys žalvarinis, teptuku dažyta lentelė su pavarde ir baltos bei pilkos spalvos apmušalai.

Atsidaro. Tarpdury stovi Elza Liubing.

Iš lėto nužvelgia mane nuo galvos iki kojų.

— Ką gi, — pagaliau prabyla, — jūs tikrai gana atkakli.

Žengteli į šoną. Aš einu pro ją. Į vidų. Ji namo spalvų. Nušveisto sidabro ir šviežios grietinėlės. Labai aukšta, daugiau kaip metras aštuoniasdešimt, su ilga kuklia gelsva suknele. Plaukai sušukuoti į viršų, kelios palaidos sruogos krinta ant skruostų kaip blizgančio metalo kaskados. Jokios kosmetikos, jokių kvepalų, papuošalų, tik sidabrinis kryželis po kaklu. Angelas. Vienas iš tų, kuriam gali patikėti būti sargu su ugniniu kalaviju.

Žiūri į mano pro duris įmestą laišką. Juo Julijanai buvo paskirta pensija.

— Šį laišką, — sako, — aš puikiai prisimenu.

Ant sienos kabo paveikslas. Iš dangaus į žemę srūva daugybė barzdotų senolių, mažų putlių vaikų, vaisių, gausybės ragas, širdys, inkarai, karūnos, patrankos ir tekstas, kurį galėtum paskaityti, jei mokėtum lotynų kalbą. Šitas paveikslas — vienintelis prabangus daiktas. Kitos sienos tuščios ir baltos, ant parketo grindų vilnonis kilimas, ąžuolinis stalas, mažesnis apvalus staliukas, pora kėdžių aukštais atlošais, sofa, nemaža knygų spinta ir krucifiksas.

Daugiau nieko ir nereikia. Nes čia yra kai kas kita. Pro langą atsiveria vaizdas, kokį galėtum pamatyti tik jeigu būtum pilotas ir jeigu tavęs nepykintų nuo aukščio. Atrodo, kad didžioji buto dalis — labai didelė ir šviesi patalpa. Į balkono pusę visa siena stiklinė. Pro ją matyti Frederiksbergas, Belahiojus ir toli toli Hiojė Gladsaksė. Į vidų plūsta tokio pat baltumo kaip lauke žiemos ryto šviesa. Kitoje pusėje didelis langas. Pro jį už daugybės nesibaigiančių stogų eilių galima įžiūrėti Kopenhagos bokštus. Aukštai virš miesto tarsi stikliniame varpe stovime su Elza Liubing bandydamos perprasti viena kitą.

Pasiūlo pakabą mano švarkui. Kažkas šitame kambaryje tarsi liepia nusiauti batus. Atsisėdam į kėdes aukštais atlošais.

— Tokiu metu, — sako ji, — aš paprastai meldžiuosi. — Sako taip natūraliai, lyg būtų savaime suprantama, kad tokiu metu ji paprastai dalyvauja širdies bendrijos sportinėje programoje.

— Todėl jūs — pati to nežinodama — pasirinkote netinkamą laiką.

— Pamačiau jūsų pavardę ant laiško ir susiradau telefonų knygoje adresą, — sakau.

Jinai vėl pažiūri į popierių. Tada nusiima mažus storo stiklo akinius, skirtus skaityti.

— Baisi nelaimė. Ypač vaikui. Vaikui reikia turėti abu tėvus. Tai praktinis santuokos šventumo pagrindas.

— Ponui Liubingui būtų buvę malonu girdėti.

Jei jos vyras miręs, aš, pavartodama būtąjį laiką, nieko neįžeidžiau. Jei jis gyvas, tai čia — skoningas komplimentas.

— Nėra jokio pono Liubingo, — sako ji. — Aš Jėzaus sužadėtinė.

Ištaria tai rimtai ir kartu koketiškai, tarsi jie būtų susituokę prieš porą metų, gyvena laimingai ir taip gyvens visada.

— Tai nereiškia, kad aš vyro ir moters meilės nelaikau dieviška. Bet ji, nepaisant visko, yra tik viena kelio atkarpa. Atkarpa, kurią aš leidau sau peršokti, jeigu galima taip pasakyti.

Žiūri į mane su kažkokiu dviprasmišku humoru.

— Tarsi mokykloje būčiau perkelta per vieną klasę.

— Arba, — tęsiu aš, — kaip pakiltum nuo knygų pardavėjos tiesiai iki vyriausiosios Kriolito bendrovės buhalterės.

Juokiasi giliu, vyrišku juoku.

— Mieloji, — sako, — jūs ištekėjusi?

— Ne. Ir niekada nebuvau.

Prisislenkam arčiau viena kitos. Dvi seniai subrendusios moterys, abi žinančios, ką reiškia gyventi be vyro. Atrodo, kad ji tvarkosi geriau nei aš.

— Berniuko nebėra, — sakau jai. — Prieš keturias dienas jis nukrito nuo stogo.

Ji pakyla ir nueina prie stiklinės sienos. Vienas malonumas būti senam, jei gali taip oriai ir gerai atrodyti. Veju mintį šalin. Kaipgi aš paaugsiu tuos trisdešimt centimetrų iki jos ūgio.

— Mačiau jį vieną kartą, — sako. — Jį susitikęs supranti, kodėl pasakyta, kad jeigu netapsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Tikiuosi, vargšė motina kada nors suras Kristų.

— Tik tokiu atveju, jeigu jį galima rasti pačiam butelio dugne.

Pažvelgia į mane be šypsenos.

— Jis yra visur. Net ir ten.

Septintojo dešimtmečio pradžioje krikščionių misija Grenlandijoje dar turėjo imperializmo energijos. Vėliau, ypač Tulės lėktuvų bazės su pornografinių žurnalų konteineriais, viskiu ir prostitucija pastangomis, iš religinio užkampio pavirtome besistebinčia tuštuma. Nebežinau, kaip reaguoti į tikintį europietį.

— Kaip jūs susitikot Izaiją?

— Aš panaudojau visą savo varganą įtaką bendrovėje, kad padaugėtų kontaktų su grenlandais. Mūsų karjeras Sakchrake, kaip ir Eresūno kriolito bendrovės karjeras Ividuute, buvo uždara teritorija. Darbo jėga — danai. Vieninteliai darbuotojai grenlandai buvo valytojos, kivfakai6. Nuo pat kasyklos atidarymo buvo nubrėžta griežta riba tarp danų ir eskimų. Matydama tokią padėtį, aš pabandžiau priminti įsakymą apie artimo meilę. Kas keletą metų įdarbindavom grenlandų geologinėse ekspedicijose. Vienoje iš jų dalyvavo Izaijo tėvas. Nors žmona paliko jį su vaiku, jis nuolat siųsdavo jai pinigų. Kai valdyba skyrė jai pensiją, pasikviečiau su vaiku į kontorą. Tada ir pamačiau Izaiją.

Žodis „skyrė“ sukelia man minčių.

— Kodėl buvo paskirta pensija? Ar jūs turėjote juridinių įsipareigojimų?

Padvejoja sekundę.

— Vargu ar būta įsipareigojimų. Neslėpsiu, mano pasiūlymas turėjo įtakos jų sprendimui.

Matau dar vieną panelės Liubing ypatumą. Galią. Tokie turbūt būna angelai. O mūsų Viešpats danguje jaučia jų spaudimą.

Prieinu prie jos. Frederiksbergas, rajonas aplink Genforeningo aikštę, Brionshiojus, nuo sniego viskas panašu į kaimą. Hairės gatvė trumpa ir siaura. Įsirėžia į Duję, pristatytą automobilių. Vienas iš jų — mėlynas „Volvo-840“. „Volvo“ gamyklų produkcijos juk visur aplink pilna.

Taip ir turi būti. Kad koncernas turėtų lėšų remti Europos turnyrą. Ir mokėti honorarą mano tėvui, kurio už teisę fotografuoti jis giriasi užsiprašęs gana nemažo.

— Nuo ko mirė Izaijo tėvas?

— Apsinuodijo maistu. Domitės praeitimi, panele Smila?

Dabar turiu apsispręsti, ar pasakoti jai nebūtas istorijas, ar sukti sunkiu tiesos keliu. Ant žemojo staliuko guli Biblija. Vienas grenlandas katechetas iš moravų misijos sekmadieninės mokyklos labai domėjosi Mirties jūros ritiniais. Prisimenu jo balsą, sakantį: „Ir Jėzus sakė: neturite meluoti“. Palaikau tai įspėjimu.

— Aš manau, kad kažkas jį išgąsdino, kažkas užvijo ant to stogo, nuo kurio jis nukrito.

Ji nė sekundę nepraranda pusiausvyros. Pastarosiomis dienomis bendrauju su žmonėmis, visiškai šaltakraujiškai reaguojančiais į tai, kas mane labiausiai stebina.

— Velnias turi galybę pavidalų.

— Vieno iš jų aš ir ieškau.

— Kerštas Dievo rankose.

— Šitokio teisingumo man per ilgai laukti.

— Mano supratimu, trumpesniam laikui yra policija.

— Jie nutraukė bylą.

Pasižiūri į mane įdėmiai.

— Gal arbatos, — sako. — Aš juk iki šiol nieko jums nepasiūliau.

Eidama į virtuvę tarpduryje atsisuka.

— Ar žinot parabolę apie patikėtus talentus? Joje kalbama apie ištikimybę. Kaip žemei, taip dangui. Aš išbuvau Kriolito bendrovės tarnautoja trisdešimt penkerius metus. Suprantate tai?

— Kas dvejus ar trejus metus bendrovė aprūpindavo geologines ekspedicijas, vykstančias į Grenlandiją.

Geriam arbatą. Iš Trankebaro karališkojo porceliano ir Georgo Jenseno sidabrinio arbatinuko. Elzos Liubing skonis iš arčiau pažvelgus veikiau paprastas nei kuklus.

— Ekspedicija į Gela Altą prie vakarinės pakrantės 1991 metų vasarą kainavo 1 870 747 kronų ir 50 erių, pusė buvo išmokėta Danijos kronomis, o pusė Jorko kyšulio doleriais, pačios bendrovės piniginiu vienetu, pavadintu pagal Knudo Rasmuseno parduotuvę Tulėje 1910 metais. Tai viskas, ką galiu jums papasakoti.

Sėdžiu labai atsargiai. Rorman iš Ordrupo gatvės įsiuvo šilkinį pamušalą į mano ožkiuko odos kelnes. Ji labai nenorėjo, sakė, išbrigs siūlės. Bet aš laikiausi atkakliai. Tokie maži džiaugsmai palengvina mano būtį. Norėjau, kad šilkas persiimtų šalčiu ir mano šlaunų šiluma. Kaina buvo tokia, kad dabar turiu sėdėti labai apdairiai. Sūpavimasis sėdint apkrauna siūles. Tai mano mažytė šio pokalbio problema. Panelė Liubing turi didesnę. Biblijoje pasakyta kažkas panašaus į tai, kad negalima slėpti savo širdies jausmų, ji šitai žino ir dabar jaučiasi kiek nesmagiai.

— Atėjau į Kriolito bendrovę 1947 metais. Kai fabrikantas Virlis rugpjūčio 17-ąją man pasakė: „Gausite 240 kronų per mėnesį, priešpiečius veltui ir tris savaites vasaros atostogų“, — nieko neatsakiau. Bet sau viena pagalvojau, kad vis dėlto tai tiesa. Pažiūrėkite į paukščius danguje. Jie nei sėja, nei pjauna. Jis visais, ir manim, pasirūpina. „Grion ir Vickės“ kontoroje Naujojoje karaliaus aikštėje, iš kur atėjau, gaudavau 187 kronas per mėnesį.

Telefonas stovi prie durų koridoriuje. Pastebiu du dalykus. Kad iš lizdo ištrauktas kištukas ir kad šalia nėra jokios užrašų knygelės, lentutės ar pieštuko. Šitai pamačiau jau įeidama. Dabar pradedu suvokti, kur ji deda visus telefonų numerius, kuriuos mes visi rašom ant sienos, ant delno ar nugramzdinam užmarštin. Jie telpa jos neaprėpiamoj atminty skaičiams.

— Nuo to laiko, kiek man žinoma, niekas neturėjo pagrindo skųstis bendrovės dosnumu ar atvirumu. Į kiekvieną pastabą būdavo atsižvelgiama. Kai aš atėjau, buvo šešios valgyklos. Bufetas darbininkams, valgomasis kontoros personalui, kitas — meistrams, dar vienas — atskirai kontoros šefui, buhalterijos šefui ir buhalteriams, kambarys moksliniams bendradarbiams virš laboratorijų ir direktoriaus bei valdybos valgomasis. Bet viskas pasikeitė.

— Turbūt dėl jūsų įtakos? — spėju.

— Mūsų valdyboj juk buvo keli politikai. Tuo metu ir Stainkė. Tai, ką radau atėjusi, prieštaravo mano įsitikinimams, todėl aš nuėjau pas jį — tai buvo 1957 metais gegužės 17 dieną, ketvirtą valandą, tą pačią dieną, kai mane paskyrė vadovauti buhalterijai. Ir pasakiau: „Aš neturiu jokio supratimo apie socializmą, ponas Stainke. Bet manau, kad jis turi vieną bendrą bruožą su pirmųjų krikščionių bendruomenių gyvenimo būdu. Jie atiduodavo savo turtą vargšams ir gyvendavo kartu kaip broliai ir seserys. Sakykite, kaip, ponas Stainke, suderinti šitas mintis su šešiomis valgyklomis?“ Jis atsakė Biblijos žodžiais. Pasakė, kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui. Bet po kelerių metų liko viena valgykla.

Pila arbatą per sietelį, kad į puoduką nepatektų arbatžolių. Po arbatinuko snapeliu — gabalėlis vatos, kad neapvarvėtų stalas. Panaši procedūra vyksta ir jos viduje. Ją trikdo neįprastas darbas persunkti viską per filtrą, kad ant manęs neužtikštų nė vienas lašelis.

— Mes esam — buvom — iš dalies valstybinė įmonė. Ne pusiau valstybinė, kaip Eresūno kriolito bendrovė. Valdyboje buvo valdžios atstovų, valstybei priklausė 33,33 proc. akcijų. Mūsų apskaitos buvo visiems prieinamos. Viskas būdavo kopijuojama senoviniu būdu — kalkiniu popieriumi, — nusišypso. — Panašiu į tą kietąjį tualetinį popierių. Kai kurias apskaitas tikrino Kontrolės departamentas, nuo 1976 metų sausio 1 dienos tapęs Valstybės kontrolės departamentu. Problema kilo dėl bendradarbiavimo su privačiomis įmonėmis. Švedijos deimantų gręžimo korporacija, „Greenex“ kompanija, vėliau Grenlandijos geologiniais tyrimais. Dėl turinčių pusę ar ketvirtį etato. Visa tai komplikavo padėtį. Dar juk buvo hierarchija. Kaip ir kiekvienoje įstaigoje. Prie kai kurių apskaitos popierių net ir aš neturėjau leidimo prieiti. Savo apskaitas įrišau į pilką moleskiną su raudonu antspaudu. Dabar laikome jas viename iš archyvo seifų. Bet buvo ir mažesnės apimties, slaptų buhalterijos knygų. Turi juk ir tokių būti. Didelėje įmonėje kitaip nebūna.

— „Laikome jas archyve“. Esamasis laikas.

— Mane išleido į pensiją prieš dvejus metus. Nuo to laiko ir esu bendrovės buhalterijos konsultantė.

Pabandau paskutinį kartą.

— Ar 1991 metų vasaros ekspedicijos apskaitoje buvo kas nors ypatinga?

Vieną akimirksnį jau maniau, kad prisikapsčiau iki jos. Bet filtras vėl vietoj.

— Nesu tikra, kad mano atmintis tai išlaikė.

Spusteliu paskutinį kartą. Netaktiška ir iš anksto aišku, kad nepavyks.

— Ar galėčiau pamatyti archyvą?

Tik papurto galvą.

Mano mama rūkė machorką; pypkė buvo padaryta iš senos šovinio tūtos. Ji niekada nemeluodavo. Bet kai norėdavo nuslėpti tiesą, iškratydavo pypkę, prisikimšdavo burną iškratyto tabako, ištardavo mamartoq, nuostabu, ir apsimesdavo, kad negali kalbėti. Tylėti irgi menas.

— Ar nebuvo sunku, — klausiu audamasi batus, — moteriai būti atsakingai už didelės įmonės buhalteriją šeštajame dešimtmetyje?

— Viešpats buvo man maloningas.

Pagalvojau sau, kad Viešpats neapsiriko parinkdamas Elzą Liubing savo malonei įgyvendinti.

— Iš ko jūs sprendžiate, kad berniuką vijosi?

— Ant stogo, nuo kurio jis krito, buvo sniego. Aš mačiau pėdas. Aš jaučiu sniegą.

Žiūri tiesiai priešais pavargusiu žvilgsniu. Staiga pasimato, kokia ji sena.

— Sniegas — nepastovumo simbolis, — sako. — Kaip Jobo knygoje.

Užsidedu gobtuvą. Neišmanau Biblijos. Bet galvoje ant musgaudžio kartkartėm prilimpa keisčiausių vaikystės pamokų skiaučių.

— Taip, — sakau. — Ir teisybės šviesos. Kaip Apreiškime. „Jo galva ir plaukai buvo sniego baltumo.“

Atrodo, kad ją drasko širdgėla, kai uždaro duris man išėjus. Smila Jaspersen. Mielas svečias. Šviesos skleidėja. Jai išėjus dangus nusigiedrija, o nuotaika paskaidrėja.

Tą sekundę, kai žengiu į Hairės gatvę, krenkšteli durų telefonas.

— Ar nemalonėtumėt grįžti atgal?

Jos balsas kimus. Bet gal tai povandeninio telefono kaltė.

Ir vėl kylu liftu. Ji mane ir vėl pasitinka tarpduryje.

Bet viskas kitaip, nebemini, ką Jėzus vienoj ar kitoj vietoj pasakė.

— Turiu tokį įprotį, — sako. — Atsiverčiu Bibliją bet kur, kai dėl ko abejoju. Kad rasčiau ženklą. Sakykim, taip mes su Dievu truputį pažaidžiam.

Kokio kito žmogaus šitas įprotis būtų panašus į vieną iš tų mažų funkcinių sutrikimų, atsirandančių europiečiams nuo ilgos vienatvės. Bet ne jos. Ji niekada nebūna vieniša. Ji ištekėjusi už Jėzaus.

— Ką tik, kai jūs uždarėt duris, aš atverčiau knygą. Tai buvo pirmasis Apreiškimo puslapis. Kurį Jūs minėjote. „Aš turiu Mirties bei Mirusiųjų Pasaulio raktus.“

Stovim žvelgdamos viena į kitą.

— Mirties ir Mirusiųjų Pasaulio raktai, — sako. — Kaip toli jūs ketinat eiti?

— Ateitis parodys.

Dar sekundę jos viduje vyksta kova.

— Yra dvigubas archyvas rūsyje, po Pajūrio bulvaro vila. Pirmajame — apskaitos ir korespondencija. Į jį ateina valstybės tarnautojai, buhalteriai, aš pati, kartais kontoros šefai. Antrasis yra už pirmojo. Ten saugomos ekspedicijų ataskaitos. Mineralų pavyzdžiai. Pilna siena topografinių žemėlapių. Maždaug narvalo ilties dydžio stovas gręžinių šerdims ir geologiniams gręžiniams. Į šitą archyvą iš esmės tegalima patekti su valdybos arba direktoriaus leidimu.

Atsuka man nugarą.

Jaučiu kylant šventinę nuotaiką. Jinai tuoj — jos gyvenime tai atsitinka taip retai — sulaužys taisyklę.

— Aš, žinoma, neturiu teisės pasakyti, kad ten naudojamasi visrakčiu. Arba kad „Abloy“ firmos raktas ant pakabos yra nuo pagrindinių durų.

Iš lėto suku galvą. Už manęs ant mažų žalvarinių kabliukų kabo trys raktai. Vienas iš jų „Abloy“.

— Pati vila neturi signalizacijos. Raktas nuo archyvo kabo elektriniame kontoros seife su šešiaženkliu kodu, mano paskyrimo buhalterijos vadove data. 17 05 57. Šis raktas tinka ir pirmajam, ir antrajam rūsiui.

Ji apsisuka ir atsiduria šalia manęs. Pagalvoju, kad arčiau savo žemiškojo brolio ji niekada turbūt nėra buvusi.

— Jūs tikinti?

— Nežinau, ar į jūsų Dievą.

— Nesvarbu. Ar tikit aukštesne jėga?

— Kartais iš ryto negaliu tikėti net pati savimi.

Nusijuokia jau antrą kartą šiandien. Tada apsisuka ir nueina savo panoramos link.

Nuėjus jai pusę kelio įsikišu raktą į kišenę. Pirštų galiukais pasitikrinu, ar Rorman pamušalas, bent jau šitoj kišenėj, neprairęs.

Tada išeinu. Leidžiuosi laiptais. Jei tai Dieviškoji Apvaizda, man kyla sunkus klausimas, kiek tiesiogiai ji įsikiša. Ar čia, pavyzdžiui, pats Viešpats Dievas pamatė mane Hairės gatvės 6 name ir pasakė: „Teįvyksta lūžis“, ir jis įvyko. Viename iš jo paties angelų.

Pasuku už kampo į Dujės gatvę laikydama rankoje tušinuką. Pajutau norą užsirašyti ant delno vieną numerį. Bet per vėlu. Kai išlendu iš už kampo, gatvėje nėra nė vieno automobilio.

10

— Iš žemės atėjai.

Kartą, kai medžiojom narus, pasirodė medžiokliniai sakalai. Iš pradžių horizonte matėsi tik du mažyčiai taškeliai. Paskui kalnas išsisklaidė ir šovė į dangų. Kai pakyla milijonas narų, akimirksnį tampa tamsu, lyg trumpai būtų grįžusi žiema.

Mano mama šaudydavo sakalus. Medžioklinis sakalas sminga žemyn 200 km/val greičiu. Ji paprastai pataikydavo. Šaudė nikeliuotomis mažo kalibro kulkomis. Mes atnešdavome jai paukštį. Kartą kulka buvo perėjusi per vieną akį ir įstrigusi kitoje, tarsi miręs sakalas žiūrėtų į mus spindinčiu, kiaurai veriančiu žvilgsniu.

Bazės iškamšininkas padarydavo jai iškamšas. Medžiokliniai sakalai įrašyti į Raudonąją knygą. Amerikos ar Vokietijos juodojoje rinkoje galima parduoti jauniklį medžioklei už 50 000 dolerių. Niekas nedrįsdavo nė pagalvoti, kad mano mama pažeidžia draudimą medžioti.

Ji jų neparduodavo. Išdalydavo visiems. Mano tėvui, etnografui, suradusiam ją, moterį medžiotoją, bazės pareigūnams.

Sakalo iškamša buvo ir baisi, ir stulbinama dovana. Mama įteikdavo ją iškilmingai ir iš pažiūros dosnia ranka. O paskui jai lyg netyčia išsprūsdavo, kad reikia siuvėjo žirklių. Užsimindavo, kad praverstų 75 metrai nailoninės virvės. Duodavo suprasti, kad mums, vaikams, ne pro šalį būtų pora šiltų apatinių rūbų komplektų.

Ji gaudavo, ko prašė. Įpindama svečią į negailestingo, abi puses įpareigojančio mandagumo tinklą.

Dėl šito man būdavo gėda. Už tai aš ją mylėjau. Toks buvo jos atsakymas Europos kultūrai. Ji atsiverdavo mandagiai, bet su beveik neslepiamais kėslais. Ir užsidarydavo gavusi tai, kuo galėtų pasinaudoti. Žirkles, ritinį nailoninės virvės, spermatozoidų, Morico Jasperseno paliktų jos įsčiose.

Todėl Tulė niekados nevirs muziejumi. Etnografų išgalvotu Šiaurės Grenlandijos nekaltumo vaizdiniu. Pasaka apie tai, kad inuitai7 tebėra kreivakojai, šokantys pagal būgnus, sekantys istorijas ir plačiai besišypsantys parodos paveikslėliai, kurių, pirmųjų šio amžiaus pradžios tyrinėtojų įsivaizdavimu, galima prisižiūrėti į pietus nuo Chraanaako. Mano mama dovanodavo jiems negyvą paukštį. Ir priversdavo nupirkti jai pusę parduotuvės. Ji plaukiodavo kajaku, tokiu pat kaip XVII a., kai Šiaurės Grenlandijoje dar nebuvo užmirštas kajakų darymo menas. Bet medžioklei jūroje naudodavo izoliuoto plastiko pūslę.

— Žeme ir virsi.

Matau, kaip sekasi kitiems. Tik pati negaliu rasti laimės.

Izaijui turėjo sektis. Jis būtų galėjęs iškilti. Būtų galėjęs sugerti Daniją savin, pakeisti ją ir būti kartu ir vienu, ir kitu.

Pasiuvau jam balto šilko anoraką8. Audinys jau buvo perėjęs per europiečių rankas. Mano tėvas kažkada gavo jį dovanų nuo dailininko Giko Johanseno. Šis atsivežė jį iš Šiaurės Grenlandijos, kur buvo surengęs knygos apie Grenlandijos paukščius iliustracijų parodą. Apvilkau juo Izaiją, sušukavau ir užkėliau ant tualeto dangčio. Tai atsitiko, kai jis pamatė save veidrodyje. Tropinis audinys, grenlandams būdingas žavėjimasis šventiniu drabužiu, daniškas prabangos džiaugsmas susiliejo į viena. Galbūt šį tą reiškė ir tai, kad tai buvo mano dovana jam.

Po sekundės jam prireikė išsišnirpšti nosį.

— Suspausk man nosį.

Suspaudžiau jam nosį.

— Kodėl? — paklausiau. Jis paprastai šnirpšdavosi nosį į kriauklę.

Tik prasižiojau, o jo akys jau žvelgė į mano lūpas veidrodyje. Ne kartą esu pastebėjusi, kad jis suprasdavo, ką noriu pasakyti, dar prieš ištariant mintį balsu.

— Kai aš pasipuošęs annoraaq qaqortoq, puikiuoju anoraku, nenoriu teptis pirštų snargliais.

— Ir vėl atgimsi iš žemės.

Nužvelgiu moteris aplink Julijaną, kad sužinočiau, ar kuri iš jų nesilaukia. Berniuko, kuriam galėtų būti duotas Izaijo vardas. Mirusieji gyvena savo varde. Po mano mamos keturios mergaitės buvo pavadintos Anos vardu. Keletą kartų buvau nuėjusi pas jas, sėdėjau ir kalbėjausi, kad priešais mane sėdinčioje moteryje arba už jos pamatyčiau šmėkštelint tą, kuri paliko mane.

Ištraukia virves iš karsto rankenų. Vieną akimirksnį mano ilgesys virsta beprotybe. Kad nors sekundę atidarytų karstą ir leistų pagulėti šalia jo mažo, šalto kūnelio, į kurį kažkas bedė adatą, kurį skrodė, fotografavo, pjaustė ir vėl užsiuvo, kad dar nors kartą galėčiau pajusti sustandėjimą prie savo šlaunies, vos juntamo, beribio erotiškumo ženklą, naktinio drugio sparnų plazdėjimą virš mano odos, tamsųjį laimės vabzdį.

Sąla taip stipriai, kad jie negali iškart užkasti karsto. Kai nueinam, duobė už mūsų lieka žiojėti.

Einame greta vienas kito, aš ir mechanikas.

Jo vardas Peteris. Mažiau negu prieš trylika valandų pirmą kartą pavadinau jį vardu.

Vidurnaktis, šešiolika valandų prieš tai. Kalkbrenderi gatvė. Nusipirkau dvylika didelių juodų plastikinių maišų, keturis lipnios juostelės ritinius, keturias tūbeles momentinių klijų ir „Maglite“ firmos žibintuvėlį. Perkirpau maišus, sulenkiau pusiau ir suklijavau. Sukišau juos į savo „Lui Vuitton“ krepšį.

Aš su ilgaauliais batais, raudonu golfu, ruonio kailiniais, „Groenlandia“, ir klostuotu sijonu iš „Scotch Corner“. Iš patirties žinau, kad gali pasiaiškinti daug lengviau, jeigu kas, kai esi gerai apsirengęs.

Tam, ką dabar matau, šiek tiek trūksta elegancijos.

Visa fabriko teritorija aptverta trijų su puse metro aukščio tvora tik su viena eile spygliuotos vielos ant viršaus. Mintyse regiu užpakalines duris į Kalkbrenderi gatvę ir geležinkelio bėgius. Mačiau visa tai anksčiau.

Bet nepastebėjau, kad čia kabo lentelė, informuojanti, jog teritoriją saugo Danijos vilkšunių centras. Galbūt tai nieko nereiškia. Juk tiek iškabų prikabinama vien tik tam, kad palaikytų drausmę. Išbandydama spirteliu duris. Nepraeina nė penkios sekundės, ir prie vartų atsiranda šuo. Tikriausiai vilkšunis. Panašus į kilimėlį prie durų, į kurį žmonės valėsi kojas. Matyt, todėl jo nuotaika tokia bloga.

Grenlandijoje yra žmonių, sugebančių lengvai valdyti šunis. Mano mama tai mokėjo. Anksčiau, kol aštuntajame dešimtmetyje nepaplito nailoninės virvės, pakinktams naudodavome ruonio odos diržus. Kiti šunų kinkiniai suėsdavo pakinktus. Mūsų šunys jų neliesdavo. Mama buvo pasakiusi „negalima“.

Bet yra ir tokių, kurie turi įgimtą šunų baimę ir niekados jos neatsikratys. Aš viena iš jų. Todėl grįžtu į Pajūrio bulvarą ir susistabdau taksi namo.

Nelipu į savo butą. Užeinu pas Julijaną. Iš šaldytuvo išsitraukiu pusę kilogramo menkės kepenų. Ji gauna sutrūkusių iš vieno žuvų turgaus pažįstamo veltui. Vonioje susipilu į kišenę pusę stiklinės diazepamo tablečių, jai neseniai prirašytų gydytojo. Jas gerai perka narkomanai. Pardavusi tabletes, pinigus ji išleidžia savo „vaistams“, kuriuos muitinė paprastai apmokestina.

Rinko legendų rinkinyje yra Vakarų Grenlandijos pasakojimas apie vaiduoklį, kuris negali užmigti ir turi amžinai budėti. Tai todėl, kad jis nepabandė diazepamo. Pirmą kartą pusė tabletės gali nugramzdinti į gilią komą.

Julijana leidžia man plėšti namus. Jai nieko nebereikia, net klausinėti.

— Tu pamiršai mane! — rėkia išeinant.

Pasigaunu taksi atgal į Kalkbrenderi gatvę. Viduje prasmirsta žuvimi.

Stovėdama šviesoforo šviesoje prie viaduko į Fri uostą kišu tabletes į kepenis. Dabar aš pati dvokiu žuvim.

Šįkart šuns nereikia kviesti. Jis stovi ir laukia, tikėjosi, kad grįšiu. Permetu kepenis per tvorą. Tiek daug kalbama apie puikią šunų uoslę. Bijau, kad jis pajus tabletes. Veltui bijojau. Šuo sušlamščia kepenis kaip dulkių siurblys.

Dabar laukiam abu, šuo ir aš. Jis laukia daugiau kepenų. Aš žiūriu, ar vaistų gamintojai gali padėti nemigos kankinamiems gyvūnams.

Tada atvažiuoja automobilis. Danijos vilkšunių centro pikapas. Kalkbrenderi gatvėje nėra kur pasislėpti ar bent atrodyti neįtartinai. Lieku stovėti. Iš pikapo išlipa uniformuotas vyras. Nužvelgia mane įdėmiai, bet negauna patenkinamo atsakymo. Vieniša kailiniuota ponia pirmą valandą nakties pačiame Rytinio tilto pakrašty? Atrakina vartus ir prisega šuniui pasaitą. Išsiveda ant šaligatvio. Šuo piktai suurzgia ant manęs. Staiga kojos nebeišlaiko ir jis vos nesuklumpa. Žmogus susirūpinęs žvilgteli. Šuo žiūri prašančiu žvilgsniu. Atidaro užpakalines duris. Šuo užkelia priekines letenas, bet toliau turi šliaužti. Viskas taip mistiška. Išvažiuoja. Palieka mane vieną su mintimis apie Danijos vilkšunių centro darbą. Galiausiai nusprendžiu, kad šunys paliekami išbandyti, vienoje vietoje laikinai. Dabar veža šunį kitur. Tikiuosi, kad jis ras ten minkštą vietelę miegoti.

Kišu raktą į spyną. Bet vartai neatsirakina. Ir kvailiui aišku. Elza Liubing ateidavo į darbą, durininkui jau atidarius vartus. Todėl ji nežinojo, kad jiems pastato raktai netinka.

Nelieka nieko kito, kaip šturmuoti tvorą. Užtrunku ilgai. Pirmiausia turiu įmesti batus. Gabalėlis ruonio odos atidriskęs pakimba pusiaukelėje.

Man užtenka kartą žvilgtelėti į žemėlapį ir iš popieriaus iškyla kraštovaizdis. Šito niekada nesimokiau. Aišku, reikėjo susipažinti su terminais, ženklų sistema. Vingiuotomis aukščio kreivėmis Geodezijos instituto topografiniuose žemėlapiuose. Žaliomis ir raudonomis karinio žemėlapio ledų sangrūdų parabolėmis. X-diapazono radaru padarytomis disko formos pilkšvai baltomis nuotraukomis. „LANDSAT 3“ multispektrinėmis vaizdo išklotinėmis. Ledinukų spalvos geologiniu nuosėdų žemėlapiu. Raudonomis ir mėlynomis terminėmis nuotraukomis. Bet iš tikrųjų mokiausi tarsi naujos abėcėlės. Kad vos pradėjusi skaityti apie ledą ją užmirščiau.

Geologijos instituto knygoje buvo Danijos kriolito bendrovės žemėlapis. Kadastrinis žemėlapis, nuotrauka iš oro ir pastato brėžinys. Dabar stovėdama aikštėje žinau, kaip ši vieta atrodė anksčiau.

Viskas ardoma ir tuščia. Tamsu kaip urve, tik baltuoja supustyto sniego lopiniai.

Įėjau pro ten, kur kadaise buvo užpakalinė kriolito žaliavos sandėlio pusė. Pamatas dar neišardytas. Likus apleista betonuota futbolo aikštelė. Ieškau geležinkelio bėgių ir tą pačią sekundę užkliūvu už žuolių. Bėgiai, kuriais įveždavo rūdą iš bendrovės doko. Tamsoje boluoja meistrų stoginės kontūrai; ten buvo kalvė, mašinų stotis ir dailidžių dirbtuvės. Pilnas plytų rūsys kadaise buvo valgykla. Fabriko teritoriją dalija pusiau Svanekės gatvė. Kitoje kelio pusėje stovi daugiaaukščiai namai su daugybe elektrinių kalėdinių lempučių, žvakių, daugybe tėvų, mamų ir vaikų. O apačioje, už jų langų, du stačiakampiai dar nenugriauti laboratorijų pastatai. Gal tai atspindi Danijos santykius su buvusia kolonija — jokių iliuzijų, tik rezignacija ir traukimasis atgal? Ir neatleisti paskutiniai administraciniai varžtai: užsienio politikos, mineralų kasybos kontrolė, kariniai interesai.

Priešais mane, apšviesta Pajūrio bulvaro šviesos, stovi panaši į nedidelę pilį vila.

Pastatas L raidės pavidalo. Į jį įeinama vėduoklės formos granito laiptais iš Pajūrio bulvaro pusės. Šįkart raktas tinka.

Durys atsiveria į mažą kvadratinę salę, išklotą juodom ir baltom marmuro plokštėm; tokia akustika, kad nuaidi net ir menkiausio judesio garsas. Iš čia vieni laiptai veda į tamsą ir apatinį archyvą, o kitais penkiais laipteliais galima pakilti ten, kur Elza Liubing turėjo įtakos keturiasdešimt penkerius metus.

Kylu laiptais iki įstiklintų dvivėrių durų. Už jų viena didelė salė, turbūt viso namo sparno didumo. Čia aštuoni rašomieji stalai, šeši švieslangiai į gatvę, spintos archyvams, telefonai, kompiuteris, dvi fotokopijavimo mašinos, metaliniai stelažai su mėlynais ir raudonais aplankais. Ant vienos sienos Grenlandijos žemėlapis. Kavos aparatas ir įvairūs puodeliai ant ilgo stalo. Kampe didelis elektroninis seifas, kurio mažame langelyje tamsioje salėje žiba closed, uždaryta.

Vienas rašomasis stalas stovi atskirai, jis kiek didesnis už kitus. Jį dengia stiklinė plokštė. Ant plokštės mažas krucifiksas. Kaip buhalterijos viršininkei — neypatinga kontora. Tik rašomasis stalas bendrame kambaryje. Kaip pirmųjų krikščionių bendruomenėje.

Atsisėdu į jos kėdę su aukštu atlošu. Kad suprasčiau, ką reiškė išsėdėti keturiasdešimt penkerius metus tarp tuščių popieriaus lapų ir trintukų, kitai sąmonės pusei kylant į dvasios erdves, kur dega tokia šviesa, kad jos galia leidžia atlaidžiai gūžtelėti pečiais į žemiškąją meilę, kuri mums kitiems yra Nuuko9 arkikatedros ir Trečiojo pasaulinio karo grėsmės mišinys.

Kiek pasėdėjusi atsistoju. Protingesnė netapau.

Ant langų — žaliuzės. Pajūrio bulvaro geltona šviesa šitame kambaryje dryžuota kaip zebras. Surenku datą, kai ji tapo buhalterijos viršininke. Gegužės 17-oji, 1957 metai.

Seifas suūžia ir durys atsidaro. Nėra jokios rankenos, tik platus griovelis nusitverti ir traukti užgulus visu svoriu.

Ant siaurų metalinių lentynų guli Kriolito bendrovės apskaitos nuo tų laikų, kai ji 1885 metais valstybės koncesija buvo atskirta nuo Eresūno bendrovės. Gal po šešias kiekvienų metų knygas. Šimtai pilko moleskino tomų su raudonais spaudais. Gabalėlis istorijos. Apie pelningiausias ir reikšmingiausias politines bei ekonomines investicijas į Grenlandiją.

Ištraukiu tomą, pažymėtą „1991“, ir sklaidau. Ten parašyta: „atlyginimai“, „pensijos“, „uosto mokesčiai“, „pinigai valandininkams“, „maistpinigiai“, „krovinių muitas“, „skalbykla ir valytojos“, „kelionių išlaidos“, „akcininkų dividentai“, „išmokėta Struerio cheminei laboratorijai“.

Ant dešinės seifo pusės sienelės kabo eilės raktų. Randu tą, ant kurio pažymėta „archyvas“.

Stumiu seifo duris, vienas po kito dingsta skaitmenys, o man išeinant iš kambario ir leidžiantis į tamsą vėl pasirodo užrašas closed.

Pirmas archyvo kambarys — rūsys po visu pastato sparnu. Žemom lubom, su nesibaigiančiom medinėm lentynom, nesuskaičiuojama daugybe prasto juodraštinio popieriaus rudo kartono aplankuose ir prisigėręs kvapo, kuris visada tvyro virš didžiųjų popierinių dykumų, alinančio, be lašelio drėgmės.

Antrasis kambarys su pirmuoju sudaro statų kampą. Jame tokios pačios lentynos. Bet dar yra archyvų spintų su siauromis ištraukiamomis lentynomis topografiniams žemėlapiams. Kabantis įtaisas su šimtais žemėlapių, kai kurie iš jų sukišti į žalvarinius vamzdžius. Užrakinta medžio dėžė kaip koks dešimties metrų ilgumo karstas. Tikriausiai čia ir miega gręžinių pavyzdžiai.

Kambarys turi du aukštai įstatytus langus, išeinančius į Pajūrio bulvarą, ir keturis į fabriko teritoriją. Štai čia ir praverčia mano plastikiniams maišams įdėtas darbas. Buvau sugalvojusi uždengti langus, kad galėčiau užsidegti šviesą.

Yra moterų, kurios išsidažo savo žavius butus palėpėse pačios. Aptraukia apmušalais baldus. Smėlio čiurkšlėm nušveičia namo fasadą.

Aš visada išsikviečiu meistrą. Arba palieku tai kitiems metams.

Šitie langai dideli, su geležinėm grotom iš vidaus. Sugaištu keturiasdešimt penkias minutes, kol užtamsinu visus šešis.

Kai pabaigiu, vis tiek nedrįstu uždegti elektros, todėl išsiverčiu su savo kišeniniu žibintuvėliu.

Archyvuose turi viešpatauti negailestinga tvarka. Juk jie yra išsikristalizavę iš noro sutvarkyti praeitį. Kad energingas ir užsiėmęs jaunuolis galėtų čia užsukęs greitai susirasti reikiamą bylą, gręžinio pavyzdį ir išsprukti į lauką su būtent ta praeities atkarpėle.

Šituo archyvu siekta kitokių tikslų. Nė vienos nuorodos ant lentynų. Jokių numerių, metų ar raidžių ant įrištos medžiagos nugarėlių. O kai porą kartų ištraukiu pirmą pasitaikiusį tomą, randu Coalpetrographic analyses on seams from Ata (low group profiles) Nügssuaq, West Greenland, Apie technologiškai apdorotos kriolito žaliavos panaudojimą elektros lemputėms gaminti ir Ribų nustatymas 1862 metais dalijant žemę.

Užlipu į viršų ir paskambinu telefonu. Visada kažkaip nejauku skambinti. Bet ypač kai skambini iš nusikaltimo vietos. Tarsi rinkčiau policijos numerį ketindama prisipažinti.

— Elza Liubing.

— Aš stoviu čia tarp kalno popierių ir bandau atsiminti, kur parašyta, kad net išrinktieji gali būti paklaidinti.

Iš pradžių patyli, o paskui pradeda juoktis.

— Evangelijoje pagal Matą. Bet dabar, matyt, labiau tiktų ta vieta iš Morkaus, kur Jėzus sako: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“

Suprunkščiam kartu į ragelį.

— Aš išsiginu atsakomybės, — sako. — Trisdešimt penkerius metus prašiau sutvarkyti ir susisteminti archyvą.

— Man džiugu girdėti, kad ir jūs kažko nepasiekėt.

Tyli.

— Kur? — klausiu.

— Virš suolo, ilgos medinės dėžės, yra dvi lentynos. Ten sudėtos ekspedicijų ataskaitos. Abėcėlės tvarka, pagal pirmąsias ieškotų mineralų raides. Viršutiniai tomai nuo lango pusės iš tų kelionių, kurios turėjo ir geologinių, ir istorinių tikslų. Jūsų ieškomas turėtų būti tarp paskutinių.

Ji jau deda ragelį.

— Panele Liubing, — sakau.

— Klausau.

— Ar esat kada nedirbusi dėl ligos?

— Viešpats globojo mane.

— Taip ir maniau, — sakau. — Tiesiog pajutau.

Tada padedam ragelius.

Nepraeina nė dvi minutės, ir aš laikau ataskaitą. Įdėta į juodą susegamą aplanką. Keturiasdešimties lapų, sunumeruotų dešiniame kampe apačioje.

Kaip tik tokia, kad tilptų į mano krepšį. Dabar teliko nuimti nuo langų plastikines užuolaidas ir dingti iš Kalkbrenderi gatvės nepaliekant pėdsakų, kaip ir atėjau.

Negaliu sutramdyti smalsumo. Pasiėmusi ataskaitą, einu į toliausią kambario kampą, atsisėdu ant grindų ir atsiremiu į vieną lentyną. Ji sujuda nuo mano svorio. Netvirta medinė knygų spinta. Jie niekada nemanė, kad archyvas taps toks didelis. Kad Grenlandija — tokia stebinamai neišsenkanti. Tik krovė ir krovė. Laiko nuosėdas ant trapaus medinio skeleto.

„Danijos kriolito bendrovės geologinė ekspedicija į Gela Altą 1991 m. liepos-rugpjūčio mėn.“ — parašyta tituliniame lape. Toliau dvidešimties puslapių smulki ekspedicijos ataskaita. Perverčiu pirmuosius, kur įžangoje rašoma, kad ekspedicijos tikslas buvo „ištirti grūdėtojo rubino kristalų telkinį Gela Altos Bareno ledyne“. Išvardijami ir penki ekspedicijos dalyviai europiečiai. Tarp jų — arktinės etnologijos profesorius, fil. dr. Andrėjas Finas Lichtas. Vardas man lyg ir kažkur girdėtas. Tik niekaip negaliu prisiminti. Spėju, kad ne be jo pastangų puslapio apačioje buvo galima parašyti „ekspediciją parėmė Arkties etnologijos institutas“.

Toliau eina anglų ir danų kalbom rašyta ataskaita. Pavartau ir ją. Čia kalbama apie gelbėjimo operaciją su sraigtasparniu iš Holsteinsborgo į Bareno ledyną. Sraigtasparnis negalėjo priskristi arčiau, nes grėsė pavojus, kad nuo variklio skleidžiamo triukšmo kils lavina. Todėl apsisuko ir grįžo, o vietoj jo buvo atsiųstas „Cherokee Six-3000“, neturiu supratimo, kas tai per daiktas, bet čia parašyta, kad jis nusileido ant vandens, ir jame buvo pilotas, šturmanas, gydytojas ir seselė. Pridėta nedidelė gelbėjimo įgulos ataskaita ir gydytojo pažyma iš ligoninės. Žuvo penki žmonės. Vienas suomis ir keturi eskimai. Vienas iš jų vardu Norsakas Christiansenas.

Dar dvidešimties puslapių priedas. Parsivežtų mineralų pavyzdžių apžvalga. Sąskaitos. Visa krūva nespalvotų ledyno nuotraukų, padarytų iš lėktuvo, kur matyti, kaip jis dalijasi pusiau ir plūduriuoja aplink šviesią tarsi nurėžto kūgio formos uolą.

Į plastikinį įdėklą prikišta kokios dvi dešimtys laiškų kopijų dėl palaikų pervežimo.

Viskas atrodo aišku ir teisinga. Tragiška, bet juk visaip atsitinka. Nėra nieko, iš ko galėtų paaiškėti, kodėl mažas berniukas po dvejų metų nukrito nuo stogo Kopenhagoje. Peršasi mintis, kad man pasivaideno. Nuklydau į lankas. Kad viskas tik minčių raizgalynė, kurią pati sumazgiau.

Tik dabar pajuntu, kokia sunki, prisodrinta praeities yra šita erdvė aplink mane. Šimtai dienų ir skaičių, daugybė žmonių, kiekvieną dieną, metų metus valgykloje valgę po keturias puseles sumuštinių, susidauždami alumi su Amanda, bet tik po vieną bokalą, išskyrus Kalėdas, kai laboratorija priešpiečiams užpildavo ant kmynų ketvirtį dvidešimt penkių litrų butelio 96 proc. medicininio spirito. Archyvas man šaukia, kad jie buvo patenkinti. Tą patį rašė bibliotekos knygoje ir sakė Elza Liubing: „Mes buvom patenkinti. Tai buvo geras darbas“.

Kaip ir daugybę kartų anksčiau, man užgula krūtinę ilgesys to, ko dalis kadaise buvau. Tulėj ir Siorapaluke niekas niekada neklausdavo, ką žmogus dirba. Visi buvo medžiotojai, visi turėjo savo darbą. Danijoje mokami atlyginimai ir būtis prisipildo prasmės, kai žinai, kad dabar žmonės raitosi rankoves, už ausies kišasi pieštukus, užsitempia žvejo batus ir eina į darbą. O laisvalaikiu žiūri televizorių, lanko draugus, žaidžia badmintoną arba įsirašo į kompiuterių kursus. Tik jau nesėdi rūsyje Pajūrio bulvare vidury nakties prieš pat Kalėdas.

Ne pirmą ir ne paskutinį kartą taip galvoju. Kas verčia mus pačius ieškoti depresijos?

Užvertus ataskaitą kyla viena mintis. Vėl pasklaidau medicinines pažymas. Kai ką randu. Ir tai, žinau, yra verta visų vargų.

Mačiau, kaip Grenlandijoje mano draugės, supratusios, kad laukiasi, iš karto tapdavo kaip niekad atsargios. Šitas jausmas dabar nusmelkia mane. Nuo šios minutės turiu pradėti saugotis.

Mašinų nebesigirdi. Neturiu laikrodžio, bet gali būti apie tris. Užgesinu žibintuvėlį.

Pastatas tylus. Staiga tyloje nuaidi negeras garsas. Per arti, kad būtų iš gatvės. Bet silpnas kaip šnibždesys. Iš ten, kur sėdžiu, matau kito kambario tarpdurį, blyškiai šviečiantį, pilkšvą stačiakampį. Tai dingsta, tai po akimirksnio vėl atsiranda. Kažkas yra tame kambaryje ir savo kūnu uždengia šviesą.

Kreipdama galvą seku jo judesius palei lentynas. Nusitraukiu batus. Jie ne patys tinkamiausi bėgti. Atsistoju. Atsigręžusi silpnai šviečiančiam tarpdury pamatau figūrą.

Mes manom, kad baimė turi ribas. Bet tik kol nesusiduriam su kažkuo nepatirtu. Siaubas visiems yra neriboto didumo.

Gerai įsitveriu ir verčiu vieną spintą į jo pusę. Dar jai besvyrant iškrenta pirmas tomas. Tai jį įspėja, jis iškelia rankas ir bando spintą sulaikyti. Iš pradžių pasigirsta tarsi lūžtančių rankų kaulų garsas. Paskui ant grindų, regis, ūžteli penkiolika tonų knygų. Nespėja išsisukti. Spinta užgriūva visu svoriu. Pamažu jo kojos pradeda linkti.

Dauguma klaidingai įsitikinę, kad pergalė visada būna fiziškai stipresnio pusėje. Tai netiesa. Kovos baigtį nulemia greitumas pirmuosiuose metruose. Kai po pirmo pusmečio Rugmarkeno mokykloje mane perkėlė į Skaugordą, pirmą kartą iš tikrųjų patyriau, kaip danai persekioja kitokius nei jie. Toj mokykloj, iš kur atėjau, mes visi buvom užsieniečiai ir visi buvom vienodi. Naujojoje klasėje buvau vienintelė juodais plaukais ir prastai kalbanti daniškai. Vienas vaikinas iš vyresniųjų klasės buvo itin žiaurus. Sužinojau, kur jis gyvena. Atsikėliau anksti ir laukiau ten, kur jis kerta Skaushovedo gatvę. Jis buvo 15 kg sunkesnis už mane. Ir negalėjo ničnieko padaryti. Jam trūko tų poros minučių iki transo būsenos. Trenkiau tiesiai į veidą, sulaužiau nosį. Tada spyriau į kelio girnelę, iš pradžių vieną, paskui kitą, kad jo ūgis taptų man prieinamesnis. Reikėjo siūti dvylikoj vietų, kad atstatytų nosies pertvarą. Niekas taip ir nepatikėjo, kad tai galėjau būti aš.

Šįkart taip pat nestoviu krapštinėdama nosį ir laukdama, kol ateis Kalėdos. Griebiu nuo sienos vieną iš žalvarinių vamzdžių su penkiasdešimčia topografinių žemėlapių ir trenkiu kiek galėdama stipriau jam į sprandą.

Jis iš karto susmunka ant žemės. Ant jo užkrinta lentyna. Akimirką lukteriu. Kad pažiūrėčiau, ar neatsivedė draugų. Arba šunelio. Bet nieko negirdėti, tik šnopavimas iš po trisdešimties kvadratinių metrų stelažo.

Tada pašviečiu į veidą. Visas dulkinas. Smūgis nudrėskęs ausies kraštelį. Su juodom treninginėm kelnėm, tamsiai mėlynu megztiniu, juoda megzta vilnone kepure, tamsiai mėlynais jūreiviškais batais ir juoda sąžine. Tai mechanikas.

— Peteris, — sakau. — Parvirto.

Jis negali atsiliepti iš po spintos. Bandau nustumti, bet ji nepajudinama.

Dabar nepaisydama ypatingų saugumo priemonių turiu uždegti šviesą. Žėriu ant žemės popierius, knygas, aplankus, bylas, knygų pertvaras iš sunkaus plieno. Ištuštinu tris metrus. Tai trunka penkiolika minučių. Tada galiu kilstelėti spintą vieną centimetrą, ir jis iššliaužia iš po jos pats. Remiasi į sieną ir čiupinėjasi galvą.

Tik dabar pajuntu drebulį kojose.

— Man kažkas su akim, — sako jis. — Man turbūt sm-smegenų sutrenkimas.

— Niekados neprarask vilties, — sakau.

Praeina penkiolika minučių, kol jis gali pakilti. Ir vis tiek žirglioja kaip Bembis ant ledo. Dar pusę valandos užtrunka pastatyti lentyną. Iš pradžių turim išimti visus popierius, tik tada galim ją pakelti, paskui viską sukišam atgal. Pasidaro taip karšta, kad turiu nusimauti sijoną ir dirbti su vienom megztom kelnėm. Jis vaikšto aplink basas, nuoga krūtine, turi dažnai ilsėtis, nes vis pakyla karštis ar užeina silpnumo priepuolis. Šokas ir neatsakyti klausimai kybo ore kartu su dulkėmis, jų tiek, kad galėtų pripildyti smėlio dėžę.

— Čia dvokia žuvim, Smila.

— Menkių kepenys, — sakau. — Turėtų būti labai sveika.

Žiūri tylėdamas, kaip aš rakinu elektroninį seifą ir pakabinu raktą į vietą. Išeinam. Jis palydi mane iki vartų į Svanekės gatvę. Neužrakinta. Išėjus mechanikas pasilenkia prie spynos ir ji trakšteli.

Jo automobilis pastatytas gretimoje gatvėje. Turiu prilaikyti jį viena ranka. Kitoje laikau šiukšlių maišą, pilną šiukšlių maišų. Pro mus iš lėto pravažiuoja policijos patrulis. Bet nesustoja. Tokiu metu gatvėse ne tiek prisižiūri. Niekas neturi drausti žmonėms linksmintis jiems maloniausiu būdu.

Kadaise jis pasakojo man, kad bando įsiūlyti savo automobilį į senovinių automobilių muziejų. Sakė, tai 1961-ųjų „Morisas-1000“. Su raudonos odos sėdynėm, mediniu pakeliamuoju stogu ir prietaisų paneliu.

— Negaliu važiuoti, — sako.

— Aš neturiu teisių.

— Bet esi važiavusi anksčiau?

— Vikšriniais savaeigiais ant ledo.

Šitaip jis savo „Morisu“ nerizikuos. Vairuoja pats. Stambiam kūnui per maža vietos prie vairo. Stogas nesandarus, ir mes sustyram į ledą. Mąstau, kad gerai būtų buvę, jeigu jam būtų pasisekę atiduoti automobilį muziejui.

Temperatūra buvo apie nulį, o dabar šąla ir važiuojant namo pradeda snigti. Qanik, smulkutis, purus sniegas.

Pavojingiausios yra puraus sniego lavinos. Jos prasideda nuo menkiausios dingsties, pavyzdžiui, stipraus garso. Labai lengvos, bet juda 200 km/val. greičiu ir po savęs palieka mirtiną vakuumą. Keletą kartų žmonėms puraus sniego lavinoje iš kūno buvo ištraukti plaučiai.

Tos pačios sumažinto mastelio lavinos pradėjo griūti ant stataus, lygaus stogo, nuo kurio nukrito Izaijas; aš prisiverčiu į jas žiūrėti. Iš sniego galima pasimokyti ir to, kad didžiosios stichijos ir katastrofos visada atsispindi kasdienybėj mažesniu masteliu. Nė viena mano, jau suaugusios, diena nepraėjo nesistebint, kaip danai ir grenlandai nesupranta vieni kitų. Dėl to blogiau, žinoma, grenlandams. Šokančiam ant lyno pavojinga būti nesuprastam laikančio lyną. Inuitų gyvenimas šį šimtmetį buvo šokis ant plauko, viename gale pririšto prie rečiausiai pasaulyje gyvenamos šalies, kurios klimatas atšiauriausias ir nepastoviausias, o kitame — prie danų administravimo.

Tai — imant apskritai. O kasdienybė ta, kad gyvenau virš mechaniko pusantrų metų, kalbėjausi su juo nesuskaičiuojamą daugybę kartų, jis sutvarkė mano durų skambutį ir pataisė man dviratį, o aš tikrinau, ar nėra rašybos klaidų jo laiške namų valdybai. Buvo maždaug dvidešimt gal dvidešimt aštuoniuose žodžiuose. Jis visiškas beraštis.

Reikėtų nusiprausti, nusivalyti dulkes, kraują ir menkių kepenis. Bet mus susaistė tai, kas įvyko. Einam abu į jo butą. Jame niekada nesu buvusi.

Svetainėje nepriekaištinga tvarka. Baldai šviesaus smėliu šveisto ir šarmuose mirkyto medžio, su pagalvėlėm ir apmušalais iš vilnonės gūnios. Žvakidės su žvakėm, knygų lentyna su knygom, audeklu aptraukta lenta su prismaigstytom nuotraukom ir pažįstamų vaikų piešiniais. „Didžiajam Peteriui nuo Maros; penkeri metai.“ Porcelianiniuose vazonuose rožių kerai — gėlės raudonais žiedais, atrodančiais taip, tarsi juos kažkas laistytų ir kalbintų, ir žadėtų, kad jie niekada nebus išsiųsti pas mane per atostogas, kur dėl kažkokių priežasčių yra netinkamas klimatas augalams.

— K-kavos?

Kava — nuodai. Bet kažkodėl staiga kyla noras ristis žemyn ir atsakyti: „Ačiū, taip“.

Kol verda, stoviu tarpdury ir žiūriu. Virtuvė visiškai balta. Jis stovi centre kaip badmintono žaidėjas aikštelėje, kad tektų kuo mažiau judėti. Turi nedidelę elektrinę kavamalę. Sumala iš pradžių šviesias pupeles, o paskui truputį mažų, beveik juodų, žvilgančių kaip stiklas. Sumaišo jas mažame metaliniame piltuvėlyje, kurį pritvirtina prie mechaninio „Espresso“ kavos aparato, o šį uždeda ant dujinės.

Grenlandijoje gali išmokti netinkamų kavos gėrimo įpročių. Aš pilu karštą pieną tiesiai ant tirpios kavos. Dar nepasiekiau tų aukštumų, kad daryčiausi tirpią kavą kitaip, nei užpildama ją karštu vandeniu tiesiog iš čiaupo.

Į dvi aukštas stiklines su ąselėmis pripila trečdalį riebios grietinėlės ir du trečdalius pieno.

Kava, ištraukta iš aparato, juoda ir tiršta kaip nafta. Tada suplaka pieną garo plaktuvu ir išpūsto kavą į dvi stiklines.

Nešamės ją ant sofos. Aš įvertinu, kai kas nors pagamina man ką skanaus. Aukštose stiklinėse gėrimas tamsus kaip senas ąžuolas; kambarys, tarsi prikvėpintas, prisipildo tropikų kvapo.

— Sekiau paskui tave, — sako jis.

Stiklinė degina pirštus. Kava joje tebeverda. Paprastai karštas gėrimas ataušta pilant. Bet dabar garo plaktuvas įkaitino stiklinę su pienu iki 100°C.

— Durys atdaros. Įeinu. Kas galėjo ž-žinoti, kad tu s-sėdėsi ten tamsoje ir lauksi.

Šliurpiu atsargiai palei pat paviršių. Gėrimas toks stiprus, kad man apsiašaroja akys ir staiga dunkteli širdis.

— Galvojau, ką tu tada ant stogo pasakei. Apie pėdsakus.

Dabar jo mikčiojimas beveik nepastebimas. Kartkartėm visai prapuola.

— Mes juk buvom draugai. Jis buvo toks mažas. Bet mes vis tiek draugavom. Nešnekam daug. Bet mums linksma. Eik tu sau, kaip linksma. Jis rodo visokias minas. Palenkęs galvą uždengia veidą delnais. O išsitiesia sena, ligota beždžionė. Paslepia veidą. Vėl pasirodo. Dabar panašus į triušį. Ir vėl. Frankenšteino pabaisa. Aš jau raitausi ant žemės ir turiu prašyti, kad nustotų. Duok pliauską ir kaltelį. Duok peilį ir muilo akmens. Jis sėdės įsijautęs, niurnėdamas kaip lokiukas. Kažką pasako. Grenlandiškai. Sau. Abu sėdim ir dirbam. Kiekvienas atskirai, bet vis tiek kartu. Sakau, gerai, kad jis gali būti toks puikus žmogus turėdamas tokią mamą.

Padaro nemažą pauzę, galvoja, pasakysiu ką nors. Bet aš jam nepadedu. Abu žinom, kad laukiu paaiškinimo.

— Žodžiu, vieną vakarą sėdim kaip visada. Girdžiu, ateina Petersenas, santechnikas. Prie laiptų, šalia šiluminio mazgo jis laiko vyną. Ateina pasiimti savo abrikosų vyno. Šiaip jis juk niekados tokiu laiku čia nesirodo. Storas balsas. Klumpės. Pasižiūriu į berniuką. Sėdi visas susigūžęs. Kaip žvėriukas. Su tuo peiliu, kur jam davei, rankoje. Visas kūnas dreba. Atrodo mirtinai išsigandęs. Net ir po to, kai pamatė, kad čia tik Petersenas, vis tiek nenustojo drebėti. Užsikeliu jį ant kelių. Pirmą kartą. Kalbuosi. Jis nenori namo. P-parsivedu jį čia. Paguldau ant sofos. Norėjau skambinti tau, bet ką sakyčiau? Kai nelabai pažįstami. Jis miega čia. Aš sėdžiu šalia prie sofos. Kas penkiolika minučių pašoka kaip spyruoklė, dreba ir verkia.

Mechanikas mažakalbis. Bet dabar per penkias minutes pasako daugiau negu per visus pusantrų metų. Toks atviras, kad negaliu žiūrėti jam į akis ir įbedu nosį į kavą. Jos paviršius pilnas permatomų, mažų burbuliukų, gaudančių šviesą, kuri ant jų lūžta raudona ir violetine spalva.

— Nuo tos dienos pradėjau galvoti, kad jis kažko bijo. Ką tu pasakei apie pėdsakus, man sukasi ir sukasi mintyse. Todėl nenuleidžiu nuo tavęs akių. Tu ir Baronas suprantat... supratot viens kitą.

Izaijas atvažiavo į Daniją mėnesiu anksčiau, negu aš čia įsikrausčiau. Julijana buvo apavus jį lakiniais batais. Grenlandijoje tai labai puošnu. Paprastai jis negalėdavo įkišti savo vėduoklės pavidalo pėdos į smailianosius batus. Bet Julijanai pavyko rasti porą jam tinkamų. Nuo to laiko mechanikas pradėjo vadinti Izaiją Baronu. Jei pravardė prigyja, vadinasi, ji užgriebė gilesnę tiesą. Šiuo atveju tai buvo Izaijo orumas, kylantis iš jo savarankiškumo. Iš to, kad jam taip nedaug tereikėjo pasaulio, kad būtų patenkintas.

— Visai atsitiktinai pamatau, kaip tu užeini pas Julijaną ir tuoj vėl išeini. Aš nepastebėtas seku paskui su „Morisu“. Matau, kaip šeri šunį. Kaip perlipi per tvorą. Aš atrakinu kitus vartus.

Taip sueina galas su galu. Jis kažką išgirsta, kažką pamato, seka iš paskos, atrakina vartus, gauna kažkuo į galvą ir mes sėdim čia. Jokios mistikos, po saule nieko naujo ir keliančio nerimą.

Pasiunčia man kreivą šypseną. Aš atsakau tuo pačiu. Taip sėdim, geriam kavą ir šypsomės vienas kitam. Mes žinom, kad aš žinau, jog jis meluoja.

Papasakoju apie Elzą Liubing. Apie Danijos kriolito bendrovę. Apie ataskaitą, gulinčią prieš mus ant stalo plastikiniame maiše.

Papasakoju apie Rauną. Kuris iš tikrųjų dirba ne ten, kur turi dirbti, bet kitur.

Jis sėdi ir žiūri į savo kojas, kol kalbu. Palenkęs galvą, nė nekrusteldamas.

Tai paslėpta, tai už mūsų pasąmonės ribų. Bet abu jaučiam, kad mainikaujam vienas su kitu. Kad su giliu abipusiu nepasitikėjimu keičiamės informacija, kurią turime atskleisti, kad mums būtų atsimokėta tuo pačiu.

— Na ir dar a-advokatas.

Lauke, virš uosto, kyla šviesa, tarsi būtų miegojusi kanaluose, po tiltais, o dabar abejodama liptų ant ledo, kuris nuo jos pradeda švytėti. Tulėje šviesa grįždavo vasarį. Prieš keletą savaičių išvysdavom saulę, dar jai tebesant toli už kalnų ir mums tebegyvenant tamsoje; jos spinduliai krisdavo ant Perlio salos, už šimtų kilometrų, giliai jūroje, ir ji sušvisdavo kaip rausvo perlamutro kristalas. Tada žinodavau, kad nesvarbu, ką sako suaugusieji, saulė miegojo jūroje žiemos miegu ir dabar bunda.

— Viskas prasidėjo tada, kai pamačiau mašiną, raudoną BMW, Pajūrio gatvėje.

— Aha, — sakau.

Pagalvoju, kad juk automobiliai Pajūrio gatvėje keičiasi kasdien.

— Kartą per mėnesį. Pasiima Baroną. Kai jis grįžta namo, būna visiškai nekalbus.

— Aha.

Lėtiems žmonėms reikia duoti be galo daug laiko.

— Tada vieną dieną atsirakinu mašiną ir pasižiūriu daiktadėžėje. Turiu įrankius. Advokatas. Vingas jo pavardė.

— O gal tu įlindai ne į tą automobilį?

— G-gėlės. Tai kaip gėlės sodininkui. Aš pasižiūriu į mašiną vieną ar porą kartų ir atsimenu ją. Kaip tu sniegą. Kaip tu tada ant stogo.

— Gal aš suklydau.

Jis papurto galvą.

— Aš mačiau, kaip jūs su Baronu žaidėt tą žaidimą, kur reikia šokinėti.

Beveik visa mano vaikystė praėjo taip bežaidžiant. Dabar dažnai tebežaidžiu sapnuose. Vienas šokinėja ant lygutėlio sniego paviršiaus. Kiti laukia užsisukę. Po to reikia — žiūrint į pėdas — pakartoti, kaip pirmojo šokta. Šitą žaidimą žaisdavom su Izaiju. Dažnai vesdavau jį į darželį. Ateidavom pavėlavę pusantros valandos. Man duodavo velnių. Sužinodavau, kad vaikų darželis negali ramiai dirbti, jei vaikai atšliaužia vidury dienos. Bet mes buvom laimingi.

— Jis šokinėdavo kaip visas maišas blusų, — užsisvajojęs sako mechanikas. — Juk turėjo galvą. Apsisuka pusantro karto ore ir nusileidžia ant vienos kojos. Pataiko į savo pėdas.

Žiūri į mane purtydamas galvą.

— Bet kiekvieną, kiekvieną kartą tu įspėdavai.

— Kiek laiko jie išbūdavo?

Pneumatiniai gręžtuvai ant Knipelio tilto. Pirmųjų mašinų ūžesys. Kirai. Tolimas ir žemas, greičiau tik giliai vibruojantis pirmosios hidrofoilijos garsas. Bornholmo kelto sirenos trumpas ūktelėjimas jam apsisukant priešais Amalienborgą. Tuoj brėkš.

— Gal kelias valandas. Bet jį parveždavo kita mašina. Taksi. Jis visada grįždavo vienas taksi.

Jis kepa omletą, o aš stoviu tarpdury ir pasakoju apie Teismo medicinos institutą. Apie profesorių Lojeną. Apie Lagermaną. Apie žymę nuo vaikui tikriausiai atliktos raumens biopsijos. Jau nukritus.

Jis pjausto svogūnus, pomidorus, pakepa svieste, plaka kiaušinių baltymus, kol jie sustandėja, įmuša trynius ir apkepa viską iš abiejų pusių. Atneša ant stalo su visa keptuve. Valgom užsigerdami pienu su šviežia juoda rugine duona, kuri kvepia derva.

Nesikalbam. Kiekvieną kartą, kai valgau su nepažįstamu — kaip dabar — arba jei esu labai alkana — kaip dabar — prisimenu ritualinę valgymo reikšmę. Kaip vaikystėj draugės iškilmingą buvimą, sumišusį su nepaprastais skonio pojūčiais. Rausvi, vos papurę banginio taukai, kuriuos valgo iš bendro dubens. Toks jausmas, kad turbūt viskas pasaulyje yra tam, kad pasidalytum.

Atsistoju.

Jis užrėmęs tarpdurį lyg nenorėtų manęs išleisti.

Galvoju, kiek jis šiandien nutylėjo.

Pasitraukia į šalį. Praeinu. Su batais ir kailiniais rankoje.

— Palieku dalį ataskaitos. Bus tau nebloga proga pasimokyti rašybos.

Jo veide kažkokia pašaipi išraiška.

— Smila, kaip čia taip gali būti, kad tokios mažutės ir gležnos merginos kaip tu toks šiurkštus balsas?

— Man labai gaila, — sakau, — jei palieku tik šiurkštaus balso įspūdį. Kaip įmanydama stengiuosi būti šiurkšti visa.

Ir uždarau duris.

11

Miegojau iki pat pietų ir truputį pramigau, todėl turėjau tik pusantros valandos nusiprausti, apsirengti ir pasidažyti laidotuvėms — pernelyg mažai laiko tokiems, kurie nori padaryti gerą įspūdį. Todėl aš visai sutrikusi, kai ateinam į koplyčią, o po pamaldų nepagerėja. Eidama šalia mechaniko jaučiuosi, tarsi kažkas būtų nuvožęs mano pakaušį ir išbrūžavęs aukštyn žemyn šepečiu buteliams.

Kažkas šilta apgaubia pečius. Jis nusivilko paltą ir apsiautė mane. Paltas siekia man kulnus.

Sustojam, žiūrim atgal į kapą ir savo pėdsakus. Jo — didelių, nuklaipytais kulnais batų. Matyt, jis vos vos šleivakojis. Mano — maži, rantuoti, aukštakulnių. Panašūs į elnių. Įstrižas, nuožulniai svyrantis judesys. Pėdos smaigaly — juodos dėmės. Toje vietoje kanopa pramuša sniego sluoksnį iki žemės.

Pro mus praeina moterys. Aš matau tik jų batus. Trys iš jų tempia Julijaną, batų galai velkasi sniegu. Prie pastoriaus sutanos — pora juodų aulinių siuvinėtos odos batų. Už vartų, išeinančių į alėją, stovi žibintas. Pasižiūriu aukštyn, moteris tuo pat metu pakelia galvą ir atmeta ją taip, kad ilgi plaukai švysteli tamsoje, o šviesa apšviečia veidą — baltą veidą didelėm akim kaip tamsiais ežerais blyškiame plote. Įsikibusi pastoriui į parankę kažką karštai įrodinėja. Šitų dviejų viena šalia kitos stovinčių figūrų vaizde yra kažkas labai ryškiai ir ilgam įstringančio į atmintį.

— Panele Jaspersen.

Tai Raunas. Su draugais. Dviem vyrais. Jų paltai tokie pat dideli kaip jo, bet jiems nedukslūs. Po apačia vilki mėlynus kostiumus, baltus marškinius, su kaklaraiščiais ir akiniais nuo saulės, kad žiemos tamsa dabar, ketvirtą valandą vakaro, nepliekstų į akis.

— Man reikia persimesti su jumis pora žodelių.

— Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje? Apie mano investicijas?

Nekrusteli nė vienas veido raumenėlis. Per daugelį metų jis tiek visko patyrė, kad dabar vargu ar kuo nustebinsi. Mosteli ranka automobilio link.

— Nesu tikra, ar turiu noro šiandien.

Nepasijudina nė milimetro. Bet du jo ložės broliai nepastebimai slenka artyn.

— Smila, j-jeigu tu neturi noro, tai, manau, nevažiuok.

Tai mechanikas. Atsistoja priešpriešiais vyrams.

Kai gyvūnai — o apskritai paėmus ir visi normalūs žmonės — susiduria su fizine grėsme, jų kūnas sumedėja. Fiziologiškai tai neveiksminga, bet taip yra.

Baltosios meškos šiuo atveju išimtis. Tykodamos jos gali gulėti visiškai atsipalaidavusios dvi valandas ir nė sekundę nesumažinti maksimalios raumenų parengties. Dabar matau, kad ir mechanikas elgiasi panašiai. Jis laikosi laisvai. Bet sutelkęs visą dėmesį į vyrus tampa fiziškai pavojingas — tai man dar kartą primena, kaip mažai jį pažįstu.

Visa tai Raunui nepadaro jokio regimo įspūdžio. Bet tie du mėlyni vyrukai žengia žingsnį atgal sagstydamiesi paltus. Gal jiems per karšta. Gal juos purto tie patys nerviniai traukuliai. O gal abu ten turi po švino pripildytą bananą.

— Ar mane parveš namo?

— Iki pat durų.

Sėdžiu ant galinės sėdynės prie Rauno. Pasilenkiu prie vairuotojo ir nuimu jo akinius nuo saulės.

— Tyliu kaip žemė, mano mielas, — sakau. — Mano lūpos užklijuotos. Aš nė žodžiu neprasitarsiu Raunui, kad tu miegi poste. Pusę aštuonių ryto Kabelajės gatvėje.

Privažiavę Policijos valdybą įsukam tarp raudonų pastatų, kuriuose yra Transporto skyriaus kontoros. Mums reikia žemo, raudono barako, žiūrinčio į uostą.

Ant pastato jokios iškabos. Nesutinkam nė vieno žmogaus. Nesigirdi rašomųjų mašinėlių taukšėjimo. Jokių užrašų ant durų. Tyla ir ramybė. Kaip skaitykloje. Arba Teismo medicinos instituto lavoninėje.

Mėlynieji pažai dingo kaip į vandenį. Įeinam į tamsią kontorą. Ant langų — žaliuzės. Pro jas matyti miesto žiburiai, dokai, vanduo, Islandijos prieplauka.

Šitam kambary dieną turėtų būti kiek šviesos. Nes daugiau nieko čia nėra. Tuščios sienos. Tušti stalai. Tuščios palangės.

Raunas uždega šviesą. Kampe ant kėdės sėdi vyras. Jis čia, tamsoje, sėdėjo ir laukė. Raumeningas, trumpai, beveik ežiuku kirptais juodais plaukais. Šaltomis mėlynomis akimis ir sučiauptomis lūpomis. Rūpestingai apsirengęs.

Raunas atsisėda prie rašomojo stalo.

— Smila Jaspersen, — pristato. — Kapitonas Telingas.

Aš stoviu nugara į langus ir veidu į abu vyrus.

Nėra cigarečių, nėra kavos plastikiniuose puodeliuose, nei magnetofono, nei ryškios elektros šviesos, jokios apklausos nuotaikos. Tik laukimas.

Aš laukiu ramiai.

Iš tylos išnyra moteris, nešina padėklu su arbata, cukrumi, pienu, citrinos griežinėliais, viskas baltam porceliane. Paskui šitas apleistas pastatas vėl įsiurbia ją ir ji pradingsta. Raunas išpūsto arbatą.

Ištraukia iš stalčiaus vieną aplanką. Rausvos spalvos. Ir lėtai skaito. Tarsi bandytų — vėl — patirti tą patį kaip pirmą kartą.

— Smila Chraavigaak Jaspersen. Gimusi 1956 metų birželio 16 dieną. Chraanaake. Tėvai: medžiotoja Ana Chraavigaak ir gydytojas Jorgenas Moricas Jaspersenas. Lankė vidurinę mokyklą Grenlandijoje ir Danijoje. 1976 metais baigė Bierkeriodo valstybinę aukštesniąją mokyklą. Studijavo glaciomorfologiją, statistiką ir matematikos pagrindų problemas Kopenhagos H. C. Iorstedo ir Geografijos institutuose. Kelionės į Vakarų Grenlandiją ir Tulę 1975,1976 ir 1977 metais. Bazių aprūpinimas danų ir prancūzų ekspedicijoms į Šiaurės Grenlandiją 1978, 1979 ir 1980 metais. 1982 metais priimta dirbti į Geodezijos institutą. Nuo 1982 iki 1985 metų mokslinių ekspedicijų į žemyninius ledynus, Arkties vandenyną ir Šiaurės Amerikos Arktį dalyvė.

Pridėta keletas atsiliepimų. Vienas — majoro Guldbrandseno, vadovavusio Sirijaus10 patruliui. 1979-ųjų metų. Jis skundžiasi, kad tamsta atsisakote vadelioti šunų kinkinius. Bijote šunų?

— Esu atsargi su jais.

— Bet jis priduria, kad rekomenduotų kiekvienai civilinei ekspedicijai imti jus vedle, net jeigu jiems tektų vilkti jus ant kupros. Na ir dar jūsų moksliniai straipsniai. Koks tuzinas, kai kurie publikuoti užsienyje. Tokiais pavadinimais, kad mums su kapitonu Telingu ir perskaityti nelengva. Statistics on Glacial Graphology. Mathematical Models for Brine Drainage from Seawater Ice. Kažkada parašytas kompendiumas studentams. Pagrindiniai Šiaurės Grenlandijos glaciomorfologijos bruožai.

Užverčia raportą.

— Turime ir kitų atsiliepimų. Mokytojų. Amerikiečių karinės Šaltųjų vandenų laboratorijos bendradarbių kažkokioje Pailoto saloje. Ir visi vienu balsu teigia, kad jei nori sužinoti ką nors apie ledą — kreipkis į Smilą Jaspersen.

Raunas nusivelka paltą. Be jo tampa liesas kaip pypkės valiklis. Aš nusiaunu batus ir atsisėdu sukryžiavusi kojas, kad pasiekčiau pamasažuoti pirštus. Taip sušalau, kad jų nebejaučiu; kojinėse dar tebėra likę sniego.

— Visi šitie duomenys, galima sakyti, sutampa su jūsų pateiktu curriculum vitae, kai prašėte leidimo įvažiuoti į Šiaurės Grenlandiją ryšium su Norvegijos Arkties instituto baltųjų meškų žymėjimo ekspedicija. Mes juos šiek tiek tikrinom. Visiškai teisingi. Jais remiantis, mano manymu, kyla įspūdis, kad esate labai savarankiška jauna moteris, nepaprastai energinga, turinti talentą ir ambicijų. Na, ar ne tokią nuomonę gali susidaryti?

— Dėl manęs susidarykite tokią, kokia tik šaus jums į galvą, — sakau.

— Aš čia turiu ir šiek tiek kitokios informacijos.

Aplankas labai plonas, tamsiai žalios spalvos.

— Čia viskas, galima sakyti, sutampa su raportu, dėl kurio kapitonas Telingas ir jo kolegos ant jūsų paskutinio prašymo įvažiuoti į Šiaurės Grenlandiją uždėjo spaudą „Atmesta“. Jo pradžioje pateikta keletas asmeninių aplinkybių. Motina laikoma dingusia be žinios medžioklėje 1963 metų birželio 12 dieną. Manoma, kad žuvo. Brolis nusižudė Upemavike 1981 metais. Tėvai susituokė 1956, išsiskyrė 1958 metais. Globėjo teisės po motinos mirties atiteko tėvui. Tuo klausimu paduotą motinos brolio skundą Teisingumo ministerija atmetė 1964 metų gegužės mėnesį. Į Daniją atvyko 1963 metais. Šešis kartus nuo 1963 iki 1971 skelbta paieška, du kartus policija rado Grenlandijoje.

Vidurinė mokykla imigrantams 1963 m. Skaugordo mokykla Šarlotenlunde 1964–1965 m. Pašalinta. Stenhiojaus internatas Flumlebeke 1965–1967 m. Pašalinta. Tada trumpesnį laiką nedidelės privačios mokyklos. Aštuonmetės egzaminams rengiasi privačiai. Po to gimnazija. Trečioje klasėje palikta antrus metus. Baigiamiesiems egzaminams rengėsi privačiai. Priimta į Kopenhagos universitetą. Išbraukta iš sąrašų 1984 m., nelaikius jokių egzaminų. Dar politinė veikla. Keletą kartų areštuota Jaunųjų grenlandų tarybai užėmus Aplinkos apsaugos ministeriją. Iširus JGT aktyviai dalyvauja kuriant LA.

Klausiamai žvilgteli į Telingą.

— Inuit Ataqatigiit. „Einantys pirmyn“. Agresyvių marksistų grupuotė.

Tai pirmieji kapitono žodžiai.

— Išstoja iš jos tais pačiais metais dėl įvairių nesutarimų. Nuo to laiko nepartinė. Na, ir dar keletas mažesnių įstatymo pažeidimų. Trys nebaigtos bylos dėl nusižengimo Kanados teritoriniam įstatymui Perio sąsiauryje. Kodėl?

— Aš žymėjau baltąsias meškas. Jos nesiorientuoja žemėlapiuose, todėl nepaiso valstybinių sienų.

— Keletas smulkių eismo pažeidimų. Iškelta byla už šmeižtą straipsnyje „Ledo tyrinėjimai ir pelno siekimas Danijoje eikvojant naftos išteklius Atlanto vandenyne“. Ryšium su tuo pašalinta iš Danijos glaciologų draugijos.

Pakelia akis.

— Ar yra nors viena institucija, kuri nebūtų jūsų išmetusi, panele Smila?

— Kiek žinau, tebesu piliečių registracijos sąraše, — sakau.

— Be to, mes buvom trumpai užsukę į mokesčių inspekciją ir registracijos valdybą. Šiek tiek gaunat už straipsnius, iš laikinų darboviečių, dar pašalpa. Bet nepanašu, kad tai atitiktų jūsų išlaidas. Mes manom, kad turit rėmėją. Kokie jūsų santykiai su tėvu?

— Šilti ir kupini abipusės pagarbos.

— Tada šiek tiek aiškiau. Beje, kapitonas Telingas buvo užmetęs akį į jo pajamas.

Man ne naujiena, kad jie visa tai žino. Nuo pat Tulės oro laivybos bazės įkūrimo buvo ribojamas civilių keleivių kiekvienam lėktuve skaičius. Kad žvalgybos tarnybai užtektų laiko patikrinti, ar visi konfirmuoti, kilę iš gerų šeimų ir paskiepyti nuo raudonosios karštligės iš Rytų. Labiausiai stebina, kad jie man dabar viską pasakoja.

— Pastarieji duomenys kiek komplikuoja vaizdą. Prieš mane iškyla paveikslas moters, nebaigusios mokslų. Neturinčios darbo. Šeimos. Sukeliančios konfliktus visur, kur tik pasirodo. Niekada negalėjusios prisitaikyti. Agresyvios. Besiplakančios prie politinių ekstremistų. Vis dėlto jums pavyko išvažiuoti į devynias ekspedicijas per dvylika metų. Nieko nežinau apie Grenlandiją. Bet man atrodo, kad nuo nenusisekusio gyvenimo lengviausia pasislėpti ant žemyninio ledo.

Nieko nesakau. Bet užsirašau tai į savo juodąją knygą ties jo vardu.

— Kiekvienoje iš tų ekspedicijų jūs buvot vedlė. Kiekvieną kartą buvo naudojamasi slaptais kariniams tikslams skirtais žemėlapiais, palydovo ir radaro darytomis nuotraukomis, meteorologinių stebėjimų duomenimis. Devynis kartus per pastaruosius dvylika metų jūs pasirašinėjot įslaptinimo deklaraciją ir davėt tylėjimo įžadus. Mes turim visos medžiagos kopijas.

Dabar pradedu suprasti, kur link jis suka.

— Tokioje mažoje šalyje kaip Danija jūs esat skaudi vieta, panele Jaspersen. Daug matėt ir daug žinot. Taip visada atsitinka, kai esi įleistas į Šiaurės Grenlandiją. Bet jūsų praeitis ir charakteris, jeigu būtumėt buvusi kurioj kitoj Danijos teritorijos vietoj, turėjo garantuoti, kad jums nebūtų leista nieko nei girdėti, nei matyti.

Į mano kojas pradeda grįžti šiluma.

— Bent kiek sveiko proto turintis žmogus jūsų vietoje stengtųsi kuo mažiau kristi į akis.

— Jums nepatinka mano rūbai?

— Mums nepatinka jūsų niekam nenaudingas, tiesiog žalingas bandymas kištis į bylos eigą, ypač kai aš jau kartą jums sakiau, kad ji bus peržiūrėta.

Taip, žinoma, šita kryptim mes visą laiką ir ėjom.

— Aš puikiai atsimenu, kad jūs pažadėjote, — sakau. — Tąkart dar tebedirbote Valstybės prokuratūroj Kopenhagoje.

— Panele Smila, — sako jis visai maloniu balsu, — mes jus bet kada galim pasodinti. Suprantat mane? Galit bet kuriuo mums tinkamu momentu atsidurti vienutėj ar izoliatoriuj. Nė vienas teisėjas, pamatęs jūsų dosjė, ilgai nedvejotų.

Nuo pat pradžios šitam susitikime kalba sukosi apie realius veiksmus. Jis norėjo parodyti man, ką gali. Kad gali susirankioti duomenis, mano siųstus Grenlandijos vyriausybei ir karinėms tarnyboms. Kad galėjo sekti mano žingsnius. Kad gali prieiti prie bet kokio archyvo. Ir kad iškilus reikalui gali sušaukti žvalgybos valdybą šeštą valandą vakaro prieš pat Kalėdas. Ir visa tai tam, kad man neliktų nė krislelio abejonės, kad jis bet kada gali mane patupdyti.

Jam pavyko. Dabar tikrai žinau, kad gali. Kad bus taip, kaip jis nori. Nes giliai už jo bauginimų slypi žinojimas. Kurį jis dabar ištraukia į šviesą.

— Būti uždarytam, — sako iš lėto, — mažoje izoliuotoje kameroje be langų yra, kaip man pranešė, ypač nemalonu, jei esi užaugęs Grenlandijoje.

Tai ne sadizmas. Tik tikslus ir galbūt kiek melancholiškas savo darbo priemonių išmanymas.

Grenlandijoje nėra kalėjimų. Didžiausias įstatymų leidybos skirtumas tarp Danijos ir Nuuko yra tas, kad Grenlandijoje gerokai dažniau skiriamos baudos už nusižengimus, už kuriuos Danijoje gautum parų ar sėstum į kalėjimą. Grenlandams pragaras — tai ne europiečių uolėtas sieros duobių peizažas. Grenlandams pragaras — uždara erdvė. Atsimenu savo vaikystę, kai mes, regis, niekad nebūdavom viduje. Vienoje vietoje. Mano santykis su erdvės laisve yra toks pat, koks, pastebėjau, būna tarp vyrų ir jų sėklidžių. Aš sūpuoju ją kaip kūdikį ir meldžiuosi jai kaip deivei.

Aiškindamasi Izaijo mirtį priėjau kelio galą.

Atsistojam. Puodeliai liko nepaliesti. Arbata ataušo.